Žaneta SKERSYTĖ. Kompozitorius A.Remesa: vertinkime savo miesto istorinę praeitį

Egidijaus Jankausko nuotr.

Kompozitorius A.Remesa: vertinkime savo miesto istorinę praeitį

Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos piliavietėje bus pristatyta kompozitoriaus, pranciškono pasauliečio Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjera. Teatralizuotu oratorijos pastatymu besirūpinantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras juo atvers antrojo Klaipėdos festivalio programą ir paminės miesto 770-ąjį gimtadienį. A.Remesa Klaipėdos miesto kultūriniam gyvenimui paskyrė brandžiausius 40 kūrybos metų, o 24-iose pasaulio šalyse skambėjusi ir tebeskambanti jo muzika garsina ir Klaipėdos, ir visos Lietuvos vardą.

Žaneta SKERSYTĖ

Pranciškonišku keliu

– Kas jus paskatino pasirinkti pranciškonišką kelią?

– Muzika. Kad ir kaip būtų keista, pranciškonų muzikos kultūra labai erdvi, tarp pranciškonų pasauliečių buvo nemažai profesionalių kompozitorių. Kalbant apie muzikinę pranciškonų kultūrą, pasakytina, kad kaip ir kitos krikščioniškos vienuolijos, taip ir pranciškonai įnešė savo indėlį į Europos muzikos kultūrą. Tai liudija didžiulis pranciškonų muzikos archyvas Asyžiuje (Italijoje), Šv. Pranciškaus bazilikoje. Pranciškonų kronikų teigimu, muzika su dideliu entuziazmu buvo priimta vienuolynuose. 1287 m. Salimbeno pranciškonų kronika rašė apie žymų pranciškonų menininką Henriką Posaną, talentingą giedojimo mokytoją, paskirtą pranciškonų provinciolu Graikijoje: „Jis sugebėjo ypač gražiai rašyti bei iliustruoti knygas gaidomis ir įvairiais giedojimo ženklais. Rašė giesmes ir pats joms akompanavo. Buvo geras giedotojas, turėjo tokį galingą ir skambų balsą, kad jo pripildydavo visą chorą. Pats grojo smuiku, sukūrė daug sekvencijų ir giesmių.“

Pats šv. Pranciškus Asyžietis buvo giesmių kūrėjas (bene vienintelis šventasis). Tomo Celaniečio teigimu, šventojo plunksnai priklauso Dievo šlovės ir švč. Mergelės Marijos sveikinimai.

Pranciškonai, būdami ištikimi meno globos ir senoms mecenavimo tradicijoms, ir dabar globoja menines įstaigas, muziejus, meno galerijas, koncertų sales, turi savo chorus bei orkestrus, rengia festivalius.

Pranciškonai negali lygintis su tėvais benediktinais grigališkojo choralo ir muzikos teorijos darbų srityse, tačiau ir čia yra įnešę savo indėlį. ►

Apsukus istorijos ratą

◄ – Esate vienas iš Lietuvos pranciškonų

pasauliečių ordino atkūrimo iniciatorių ir pirmasis vadovas. Jūsų paties, kaip pranciškono pasauliečio (br. Jeronimas OFS), veiklos barai itin platūs, tad turbūt geriausiai galite papasakoti, kaip mūsų miesto gimtadienis susijęs su pranciškonais?

– Pranciškonų kaip meno ir kultūros mecenatų tradicija Vakarų Lietuvoje menama nuo XIII a. vidurio. Norime šito ar ne, visa Klaipėdos istorija susijusi su pranciškonais. Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vienuolis Henrikas Liucelburgietis, būdamas Kuršo vyskupu (1250–1263), prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Su šiaurės vakarų žemaičiais pranciškonai jau anuomet palaikė ryšius, kadangi Kretingos, Palangos ir kitų apylinkių gyventojai priklausė Klaipėdos Šv. Mikalojaus parapijai.

Taigi Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Apie ką mąstė pirmieji Klaipėdos architektai, statydami šventyklą? Deja, šito nebepavyks sužinoti, tačiau tikėtina, kad pirmųjų Klaipėdos architektų ir statytojų vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo sukurti Dievo karalystę mūsų gražioje Vakarų Baltijos pakrantėje. Apsukus 770 metų istorijos ratą, lyg ir vėl atsiduriame išeities taške. Atrodytų, kad Klaipėda vėl įkuriama antrą kartą, tačiau šį kartą – nešanti prisikėlimo įvaizdį ir aureolę.

Gyvename gražiausiame Lietuvos mieste prie Baltijos jūros, prieškario europiečių neretai vadintu „Šiaurės Venecija“. Miestą kuriančių žmonių širdys ir protai dovanoja bendruomenei materialinę ir dvasinę gerovę. Jie įaudžia į savo miesto sielą gilias dvasines tradicijas. Prisiminkime, kokia iškili Klaipėda buvo prieškariu. Miestas apėmė vos trečdalį dabartinės teritorijos, tačiau čia buvo 11 maldos namų, bažnyčių su puikiais vargonais, choriniu giedojimu. Prieškariu čia veikė simfoninis orkestras, atlikdavęs net Ludwigo van Beethoveno simfonijas.

Galima tik pasidžiaugti, kad šiuolaikinių pranciškonų iniciatyva Klaipėdoje gimė naujas dvasinis ir kultūrinis centras – Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčia, o su ja ir brolių pranciškonų globojamas naujas dvasinės, psichosocialinės pagalbos centras onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Argi tai ne prisikėlimo požymis?

Ištikimi švietimo misijai

– Papasakokite plačiau, kokie buvo XIII a. vidurį siekiančios pranciškonų misijos Lietuvoje tikslai?

– Žinoma, kad pirmasis į Lietuvą įžengęs pranciškonas buvo saksų provincijolas Jonas iš Piancarpino. Kaip popiežiaus Inocento IV pas totorius siųstas diplomatas ir pasiuntinys jis su dviem broliais 1245 m. perėjo Lietuvos žemes, tačiau lietuvių genčių tąkart nesutiko. Pirmasis lietuvių žemėse apaštalavęs pranciškonas buvo Henrikas iš Liucelburgo. Tas pats popiežius Inocentas IV 1247 m. paskyrė jį vyskupu Žiemgaloje, o 1250–1263 m. – Kuršo vyskupu. Šiai vyskupijai taip pat buvo priskirtos ir lietuvių žemės, o apaštalavimo darbe, kuriam jis vadovavo iš Rygos, padėjo ir pranciškonai minoritai iš Rygos konvento. Popiežius jį buvo paskyręs Lietuvos valdovo Mindaugo globėju: krikštijo ir globojo jo šeimą, 1253 m. dalyvavo jo vainikavime Lietuvos karaliumi. Pranciškonai Bertoldas ir Henrikas tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sekretoriais ir patarėjais (žr. „Šv. Pranciškaus varpelis“, 1993 m. Nr. 3–4). XIV a. pabaigoje pranciškonų ordino vienuoliai ruošė Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Jogailą bei visą lietuvių tautą krikštui. Galima manyti, kad tada pranciškonams Lietuvoje buvo rodoma nemaža pagarba, sparčiai augo vienuolynai ir bažnyčios, o tai nulėmė, kad 1530 m. buvo įsteigta nepriklausoma Lietuvos pranciškonų provincija. XIX a pranciškonų vienuolija buvo viena gausiausių Lietuvoje, turėjo 60 vienuolynų.

Būdami ištikimi savo ordino neturtingųjų švietimo tradicijoms, pranciškonai šalia savo vienuolynų Lietuvoje statė seminarijas, gimnazijas ir pradines mokyklas. Lietuvos pranciškonų istoriko, tėvo Vinco Viktoro Gidžiūno teigimu, pranciškonai buvo ne tik pirmieji Lietuvos krikštytojai, bet ir lietuviškos raštijos pradininkai, švietėjai. Jie atidarė pirmąją mokyklą prie Vilniaus Arkikatedros, dirbo patarėjais, sekretoriais, vaikų auklėtojais Lietuvos didikų dvaruose (žr. V.Gidžiūnas OFM, „Šv. Pranciškaus varpelis“, 1948 m.). XVIII a. pabaigoje Lietuvos teritorijoje veikė maždaug 100 pranciškonų įsteigtų švietimo įstaigų, kuriose viena iš svarbiausių disciplinų buvo muzikinis lavinimas. Kaip žinome, pats šv. Pranciškus Asyžietis (~1181–1226) buvo giesmių kūrėjas – vienas iš nedaugelio šventųjų. 1224 m. pabaigoje, jau gavęs stigmų dovaną ant La Vernos kalno, jis sukūrė žymiąją „Saulės giesmę“ (kitaip dar vadinamą „Kūrinijos giesme“) ir mokė brolius ją giedoti. Kartu su broliais jis giedojo liturgines giesmes pagal lotyniškus tekstus, jam priskiriami pirmųjų kalėdinių giesmių sukūrimo nuopelnai. Šv. Pranciškaus biografo Tomo Celaniečio teigimu, šventojo plunksnai taip pat priklauso Dievo šlovės ir švč. Mergelės Marijos sveikinimai, o šv. Bernardinas Sienietis jam priskyrė dar du kūrinius – „In foco l’amor mi mise“ ir „Amor di caritate“. Jau 800 metų kasdien pranciškonų vienuolynuose ir pasaulietinėse kongregacijose, taip pat ir Lietuvoje, įvairiomis pasaulio kalbomis skamba giedama šventojo menininko kūryba.

Buvo giedama, muzikuojama

– Apskritai muzikai pranciškonai visuomet teikė ypatingą reikšmę. Kaip tai pasireiškė?

– Nuo XIV a. naujai steigiamuose pranciškonų vienuolynuose Vilniuje (1321), Lydoje (1394), Ašmenoje (1398), Kaune (1400), vėliau Kretingoje (1602), Tytuvėnuose (1613), Telšiuose (1624), Dotnuvoje (1701), Klaipėdoje (1784) ir daugelyje kitų skambėjo, buvo kuriama ir užrašoma lietuviška (be abejo, ir lotyniška bei kitokia) sakralinė, o kartais ir liaudies muzika. Visuose vienuolynuose buvo sukauptos didelės bibliotekos (librarijos), kuriose buvo nemaži muzikos skyriai. Gausi pranciškonų muzikinė literatūra buvo ne tik saugoma ir archyvuojama, bet ir atliekama, propaguojama, dauginama, populiarinama.

Buvo giedama ir muzikuojama tiek pranciškonų vienuolynuose, tiek už jų ribų – per atlaidus šventoriuose, devintinių (Dievo Kūno šventės) procesijose, miesto gatvėse ir aikštėse viešai atliekant šv. Kalėdų, šv. Velykų ir kitas misterijas. Pranciškonai – pirmieji kalėdinės prakartėlės ir Kryžiaus kelių (kalvarijų) propaguotojai Europoje, juos pradėjo populiarinti ir Lietuvoje, sudaryda-

mi prielaidas ir galimybes lietuviškų kalėdinių ir kalvarijų giesmių įvairovei pasireikšti. Pažymėtinas ir pranciškoniškasis Kristaus kančios mąstymas, kuris lietuvių tautoje įsikūnijo Graudžių verksmų pavidalu. Jie yra atliekami dažniausiai gavėnios metu (trijų dalių formos, kiekvieną dalį sudaro skaitinys, giesmė, rauda ir skundas). Muzikos srityje pranciškonams buvo keliami dideli reikalavimai, todėl nenuostabu, kad, stodami į pranciškonų ordiną, jaunuoliai laikė lotynų kalbos ir giedojimo egzaminus.

Su procesijomis, jungiančiomis poeziją, vaidybą ir muziką, lietuvius pirmą kartą supažindino pranciškonai bernardinai, rengdavę procesijas ir patys jose dalyvaudavę. Tie patys pranciškonai bernardinai į pamaldas žmones pradėjo kviesti varpais. Taip pat bernardinų dėka pirmosiose krikščioniškose Lietuvos bažnyčiose suskambo tikinčiųjų bendruomenės giedamos giesmės. Dar XV a. bernardinai ragindavo tikinčiuosius giedoti, sakydami: „Kas gieda – dvigubai meldžiasi.“ Pranciškonų istoriko V.Gidžiūno teigimu, „anuo metu bernardinų bažnyčiose giedamos giesmės daugiausia buvo pačių jų sukurtos“. Žmonės pradėjo bažnyčiose giedoti prieš mišias ir po jų, prieš pamokslą ir po jo, procesijose ir maldingų kelionių metu. 1482 m. popiežiui Sikstui IV leidus švęsti Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventę (gruodžio 8 d.), Vilniaus bernardinai ėmė rengti šventei pritaikytus spektaklius, kurie, galimas dalykas, buvo palydimi muzikos. Remdamiesi istorine medžiaga, kad Lietuvos bernardinai pamokslus skelbdavę ne tik lotynų, bet ir lietuvių kalbomis, galime manyti, jog spektakliai ir vaidinimai, skirti viešai auditorijai, buvo atliekami lietuvių kalba.

Pažymėtina, kad pirmojo LDK bažnyčios vargonininko vardas taip pat yra siejamas su pranciškonais. Istorikas Stephenas Christopheris Rowellas mini 1468 m. Vilniaus pranciškonų konvente tarnavusį vargonininką Petrą (Piotr). Tai vienas seniausių liudijimų apie vargonininkus Vilniaus bažnyčiose ir apskritai Lietuvos muzikos istorijoje. Vėlesniuose šaltiniuose yra minimas dar vienas pranciškonų vargonininkas – Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje 1699 m. tarnavęs Sebastijonas Raukas. Pranciškonai turėjo ir savo vargonų statytojų bei meistrų. Žymiausias iš jų – Vilniaus pranciškonų bernardinų meistras Mikalojus Jansonas (Nicolaus Jantzon, 1720–1791), pastatęs vargonus Vilniaus Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustijonų), Šv. Teresės, taip pat Tytuvėnų, Kurtuvėnų, Linkuvos, Troškūnų bažnyčiose. Pranciškonų ordino nariais yra buvę ir nemažai profesionalių kompozitorių. Vien tik trečiajam pranciškonų ordinui (tretininkams) priklausė Giovanni da Palestrina, Charlesas Gounod, Ferencas Lisztas, Edgaras Tinelis, Ignazas Mittereris.

Pirmieji vargonai

– Muzikinės kultūros Klaipėdoje pradžia taip pat sietina su pranciškonais?

– Kalbant apie Klaipėdą, deja, kol kas patikimų istorinių faktų turime mažai, bet galima teigti, kad čia muzikinės kultūros pradžia sietina su pranciškonų vyskupo H.Liucelburgiečio veikla Kurše. Esu įsitikinęs, kad pirmieji vargonai Lietuvą pasiekė daug anksčiau, nei datuojama oficialiuose Lietuvos muzikos istorijos darbuose. Tokią prielaidą keliu po nuodugnių Lietuvos pranciškonų muzikinės kultūros studijų, kurių išvadas apibendrinau mokslinėse publikacijose. Todėl, remdamasis istoriniais dokumentais ir savo argumentais, pateikiu rimtą hipotezę, kad Lietuvoje pirmieji vargonai pasirodė ne 1408 m. Vilniuje, o apytikriai 1250 m. Klaipėdoje. Manyti, kad vyskupas, minėtu laikotarpiu įkūręs Klaipėdą ir pastatęs Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, neturėjo kad ir nedidelių kilnojamųjų vargonėlių, – portatyvo ar pozityvo, – būtų nerimta.

Šiandien Klaipėdoje matome augantį Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyną ir brolių pranciškonų globojamą onkologinį centrą su puikia miesto visuomenės dvasiniams poreikiams skirta koplyčia. Ši ypatinga erdvė, turinti idealią akustiką, jau yra tapusi prestižine dvasinės muzikos renginių vieta, tenkinanti miesto šviesuomenės dvasinius, intelektinius poreikius. Būdamas pranciškonų vienuolyno Klaipėdoje vargonininku, turiu pasakyti, kad čia turime puikius austrų firmos „Reger“ trijų manualų vargonus. Jie ne tik skirti liturgijai bažnyčioje, bet ir terapijos, akustinės estetikos tikslams. 12 tonų sveriantys, apie 16 000 vamzdžių ir vamzdelių turintys, itin spalvinga tembrų, registrų palete pasižymintys vargonai savo galimybėmis peržengia kuklias liturginės funkcijos ribas. Tai liudija nuolat čia rengiami koncertai, festivaliai.

Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Bendradarbiauja su teatru

– Klaipėdos publikai taip pat esate žinomas kaip ne vieno kūrinio didelėms atlikėjų pajėgoms autorius – nuo 1987 m. pagal Edmundo Kelmicko eiles parašyto „Paprasto Requiem“, 1991 m. sukurtos oratorijos „Šv. Pranciškus Asyžietis“ iki septynių simfonijų, iš kurių naujausia – 2018 m. vasarą Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pristatyta simfonija-oratorija „In Assumptione BMV“. Šios ir ankstesnių simfonijų premjeras atliko Klaipėdos muzikinio teatro solistai, choras ir orkestras, diriguojami Stasio Domarko. Papasakokite plačiau apie jūsų ilgametį kūrybinį bendradarbiavimą su šiuo teatru.

– Mūsų bendravimas prasidėjo 1985 m., kai tuometėje Klaipėdos liaudies operoje buvo pastatyti mano pirmieji sceniniai kūriniai – vienaveiksmė opera „Pakeisti širdį širdimi“ ir baletas vaikams „Raudonodžių vadas“. Vėliau ėmėme glaudžiai bendradarbiauti su ilgamečiu teatro vadovu ir dirigentu, maestro prof. S.Domarku, kuris dirigavo visų mano septynių simfonijų premjeras.

Simfonija Nr. 1 „Universitas“ (1996) buvo skirta Klaipėdos universiteto gyvavimo penkmečiui. Ją Klaipėdos muzikiniame teatre surengtose iškilmėse atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko. Vėliau 1996–1997 m. man teko asmeniškai dalyvauti orkestro gastrolėse Olandijoje, kur geriausiose Amsterdamo koncertų salėse surengtuose koncertuose pagal olandų dirigento Pierre’o Schuitemakerio sudarytą programą buvo atliekami ir mano simfoniniai kūriniai. 2000-ųjų išvakarėse, minint krikščionybės 2 000 metų jubiliejų ir dalyvaujant vyriausiems Lietuvos dvasininkams, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo atlikta mano ►

◄ ketvirtoji simfonija „Ecce homo“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir trims solistams. Specialiai šiam jubiliejui sukurtą kūrinį (beje, vienintelį Europoje) atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, Klaipėdos muzikinio teatro mišrus ir Klaipėdos kamerinis chorai. Kūrinys pakartotinai buvo atliktas kitais metais šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną, spalio 4-ąją, Kretingos pranciškonų vienuolyno Viešpaties Apreiškimo švč. Mergelei Marijai bažnyčioje. Kompaktinėje plokštelėje išleistas kūrinio įrašas sulaukė populiarumo tarp Europos ir Lietuvos dvasininkų. 2004 m. diriguojant S.Domarkui Klaipėdos muzikiniame teatre nuskambėjo mano penktoji simfonija „Atradimai“, kurią atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras. 2011 m. užbaigiau šeštąją simfoniją „Prisikėlimas“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir dviem solistams. Dviejų dalių kūrinyje rėmiausi nežinomo autoriaus grigališkojo choralo velykine sekvencija „Victimae paschalis laudes“, datuojama X–XII a. Simfonijos premjera sutapo su mano 60-mečiu ir kūrybinės veiklos 40-mečiu. Premjerą ir dar tris mano simfoninius kūrinius XIV tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koncerte „Bravo, Maestro“ Nidos amfiteatre (2011-08-14) atliko Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras, vokalines partijas lotynų ir aramėjų kalbomis dainavo teatro mišrus choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), solistai Danutė Petrauskaitė (sopranas) ir Artūras Kozlovskis (bosas), dirigavo S.Domarkas. Antroji simfonijos premjera įvyko Pakutuvėnų pranciškonų vienuolyno koncertinėje erdvėje „Angaras“ festivalio „Pakūtos dozė“ metu (2011-0820). Po septynerių metų tie patys atlikėjai į pasaulį palydėjo ir jūsų minėtą mano septintąją simfoniją (2018-08-19). Septynių dalių simfonija, sukurta Švč. Mergelės Marijos septynių džiaugsmų pranciškoniško rožinio pagrindu (liturginis tekstas lietuvių, lotynų, aramėjų kalbomis) ir skirta Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Žolinės) iškilmėms, užbaigė XXI festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programą.

Miesto įkūrimo versija

– Kuo ypatinga ką tik jūsų sukurta oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“, kuri bus atlikta per 770-ąjį Klaipėdos miesto gimtadienį?

– Oratoriją, vėlgi susidedančią iš septynių dalių ir įžangos, atliks Klaipėdos muzikinio teatro simfoninio orkestro varinių pučiamųjų grupė, mišrus choras, solistai (diskantas, sopranas, tenoras ir baritonas), mušamųjų grupė, solo instrumentai – smuikas, violončelė, birbynė ir elektroninis klavišinis instrumentas. Libreto autorius – Klaipėdos pranciškonų vienuolyno vyres-

„Muzika – mano gyvenimo būdas, lydintis nuo vaikystės iki šių dienų. Nuo tada, kai tapau pranciškonu pasauliečiu, man muzika įgavo maldos formą, arba, kitaip tariant, sakralumo dimensiją“, – sakė kompozitorius A.Remesa. Egidijaus Jankausko nuotr.

nysis br. Benediktas Jurčys OFM. Pagrindiniai oratorijos veikėjai – Kuršo vyskupas Henrikas Liucelburgietis, pilies komtūras, Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardas iš Zaino ir Mėmelė, t. y. senovinis Nemuno upės pavadinimas, įgavęs simbolinį moteriško prado pavidalą. Oratoriją pradės teatralizuota eisena iš laivo, atplaukusio į Klaipėdos uostą, piliavietės link. Ten atviroje erdvėje bus atliekamas kūrinys. Žinoma, dar galimi pakeitimai, bet laiko liko labai mažai. Kūrinyje nesiekėme tiksliai išlaikyti istorinės Vakarų Lietuvos chronologijos, norėjome pateikti žmogiškąją, „suromantintą“ miesto įkūrimo istorijos versiją. Oratorijos pabaigoje bus skaitomas miesto įkūrėjo, vyskupo H.Liucelburgiečio testamentas. metų kūrinys buvo įtrauktas į Tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso privalomąją programą. Atlikėjai išvežiojo kūrinį po visą pasaulį ir jis dabar skamba plačiai. Aš nesu pianistas, bet „Stigmų“ sėkmė – įrodymas, kad dvasinis kūrinio krūvis byloja pats. Kartą manęs paklausė: kur slypi kūrinio populiarumas, kur ta magija, kaip sukurti potencialiai populiarų kūrinį? Manau, kad atsakymas slypi dvasingume. Dvasingumo grožis – tai neprasiskleidusios rožės grožis. Visada smalsu, kas slypi žiedo viduje. Šiaip ar taip, kompozitoriui nekurti – tai nekvėpuoti.

Sakralumo dimensija

Žavi siurrealizmo idėjos

– Kaip apibūdintumėt skiriamuosius savo kūrybos bruožus? Kaip, turėdamas tiek įvairios veiklos, sugebate neapleisti kūrybos?

– Galima sakyti, kad sakralinė ir bažnytinė muzika mane lydi jau 50 metų. Niekada muzikoje neieškojau technikos, mechanikos, greičio ar sporto. Neparašiau nė vieno kūrinio, tarnaujančio reklamai ar konkretiems daiktams. Mano veikla susijusi tik su dvasine sritimi. Diplominį darbą kūriau dar sovietmečiu. Įkvėptas žymiojo Salvadoro Dali paveikslo, pavadinau jį „Paskutine vakariene“, bet tai buvo slaptas pavadinimas. Tuo metu negalėjai rašyti kūrinio religine tematika. Man imponuoja siurrealizmo idėjos, nes vienas pagrindinių jo postulatų – suderinti visiškai nesuderinamus dalykus. Tai daryti bandau ir aš, mane žavi siurrealizmo idėjose slypinti intriga, domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos. Nesiekiu demonstruoti meistriškumo. Išbandžiau įvairiausius muzikos žanrus, norėdamas išgirsti garsą už linijos, o dvasingumą – už garso.

– Bene ryškiausias siurrealizmo pavyzdys jūsų muzikoje – miniatiūros fortepijonui „Stigmos“?

– Stigmos – tai žaizdos, kurias šv. Pranciškus gavo kaip žyminį antspaudą, aukščiausio atsidavimo Kristui ženklą. Įkvėptas šios istorijos, parašiau miniatiūrų ciklą fortepijonui, kuris staiga išpopuliarėjo. Prieš 20

– Ar tikėjimas – svarbiausias jūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis? Iš kur dar semiatės kūrybinių impulsų ir idėjų?

– Gerbiu amerikiečių kompozitorių Charlesą Ivesą, parašiusį kūrinį „Neatsakytas klausimas“. Dažnai jo klausausi. Kad ir kaip atsakyčiau į šį klausimą, būčiau netikslus. Muzika – gyvenimo būdas, lydintis mane nuo vaikystės iki šių dienų. Nuo tada, kai tapau pranciškonu pasauliečiu, man muzika įgavo maldos formą arba, kitaip tariant, sakralumo dimensiją. Yra daug filosofų, skirtingai atsakančių į šį klausimą. Levas Tolstojus yra pasakęs, kad jeigu pasaulis staiga žūtų, būtų gaila vienintelio dalyko – muzikos. Japonų išmintis teigia, kad muzika – tai meno forma, per kurią žmonės bendrauja su Aukščiausiuoju. Taip pat yra sakoma, kad jeigu nori ką nors sugadinti, pabandyk tai nusakyti žodžiais. Taigi muzika man – ir viskas, ir niekas arba tiesiog egzistencijos forma. Muzika skirta žmogaus ir Dievo bendrystei.

Kalbant apie žmogaus ir Dievo santykį, dvasingumas man visada lieka pirmine muzikos kategorija. Bažnytinė muzika nuolatos kinta, sakralinė – taip pat. Vieni ieško grynai liturginės muzikos – tos, kuri atliekama išimtinai bažnyčioje, kiti ieško sakralinės muzikos, kuri skamba koncertų scenose. Dar kitiems įkvėpimo šaltiniu tampa kokia nors sakralumo apraiška, – pavyzdžiui, Šventojo Rašto eilutė, – įkvepianti tiesioginės informacijos neperteikiantį instrumentinį kūrinį. Tai tam tikras dirgiklis, sukuriantis intelektinį foną, atmosferą.

Mano pasirinktas kūrybos stilius neprograminis, dirbu labai intuityviai. Žaviuosi kompozitoriumi Olivier Messiaenu, kuris man yra vienas didžiausių dvasinės muzikos korifėjų, konceptualiai derinęs intelektą su sakralumu, atradęs unikalų šių dedamųjų junginį. Savo kūryboje stengiuosi derinti tikrąją, autentišką tikėjimo raidę, ištakas, trykštančias iš pirmųjų katakombų krikščionių, bandydamas suteikti jai šiuolaikinį, intelektualų garsinį pavidalą. O.Messiaenas buvo vienintelis, kuriam pavyko taip giliai prasismelkti į liturgiją (juk bažnytinė muzika yra sudėtinė liturgijos dalis, nors tai dažnai neakcentuojama). Aš, kaip paprastas vienuolyno bažnyčios vargonininkas, bandau derinti šias dvi muzikos kryptis.

Gydomoji muzikos galia

– Negana to, daug dėmesio skiriate muzikos terapijai. 2000 m. Klaipėdoje įkūrėte Respublikinį muzikinės psichoterapijos centrą (RMPC), surengėte keturias respublikines konferencijas tema „Muzika ir kūryba psichoterapijoje“. Atskleiskite ir mūsų skaitytojams gydomojo muzikos poveikio paslaptis.

– Muzika tarsi lietus nuplauna nuo sielos dulkes. Ji turi galių nukelti į tolimiausią praeitį, sužadinti viltis apie ateitį, sustiprinti džiugesį ar liūdesį. Tačiau muzika veikia ne tik vaizduotę. Klausantis tinkamai parinktos muzikos, galima išgyti nuo nerimo, depresijos, atsisakyti asmenybę griaunančių priklausomybių. Kalbant apie muziką kaip garsų meną, pažymėtina, kad anglų kalboje žodis „garsas“ (sound) turi ir kitų reikšmių – sveikas, tvirtas, teisingas, logiškas, pagrįstas, patikimas. Sakoma, kad, pabuvus prie bažnyčios skambant varpams, galima išgyti nuo ligų. Jokios mistikos čia nėra, tik vienas kitas mokslo įrodytas faktas. Muziką sudaro garsai, kurių aukštis matuojamas hercais – virpesiais per sekundę. Na, o vibracija fiziškai veikia žmogaus raumenis ir vidaus organus.

Garso bangas ar virpesius ne tik girdime ausimis, bet ir juntame visu kūnu, todėl žmogų veikia ir negirdimi virpesiai. Ausimis girdime tik 30–40 proc. virpesių, visa kita priimame padais, visu kūnu. Esu vedęs terapijos užsiėmimus nuo gimimo negirdintiems žmonėms. ►

◄ Nors jiems buvo gal kiek sunkiau įsisavinti instrukcijas, terapijos poveikis buvo toks pat, kaip ir girdintiesiems. Pakartosiu, kad didžiausią sveikatinantį poveikį žmogui turi būtent sakralinė muzika, nesvarbu kokia. Kodėl? Juk tai pati archajiškiausia muzikos forma. „Kam švaistyti pinigus psichoterapijai, kai gali pasiklausyti mišių?“ – kažkada klausė džiazo kompozitorius Michaelas Torke’as.

Kitą savo metodikos elementą vadinu gamtos „įrėminimu“ muzika. Per muzikos terapijos užsiėmimus leidžiu gamtos garsų fonogramą, derindamas ją su gyva improvizacija fortepijonu. Muzikos terapeutas taip išreiškia savo didžiulę pagarbą gamtai. Pacituosiu daoizmo principą: „Gerdamas vandenį, prisimink šaltinį.“ Muzika pirmiausia kilo iš gamtos: žmogus norėjo pamėgdžioti paukščių balsus, upelio čiurlenimą, vėjo ošimą medžiuose. Gamtos garsai gydo savaime. Artumas gamtai iš dalies paaiškina ir gydomąjį klasikinės muzikos poveikį, įrodytą daugeliu tyrimų. Kodėl Stradivarijaus smuikas neįkainojamas? Todėl, kad jis pagamintas iš natūralaus medžio, jo tembrinė charakteristika artima upelio čiurlenimui, bičių dūzgimui ir kitiems gamtos garsams. Daugelis kūrėjų rašė muziką, įkvėptą gamtos ar skirtą klausytis gamtoje – parke ar prie vandens, pavyzdžiui, G.F.Händelio „Vandens muzika“ ar W.A.Mozarto serenada „Mažoji nakties muzika“.

Manau, kad tapau muzikos terapeutu dėl pranciškoniškosios gyvensenos – siekio padėti artimui. Juk muzika išties gali padėti žmogui, sušvelninti depresiją, įtampą, pašalinti baimes, nuovargį, nemigą. Man pačiam teko išgyventi gilią depresiją, ir tuometis Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vadovas, jau šviesaus atminimo Algirdas Narinkevičius mane paragino: „Dabar žinai, kas yra psichinis skausmas, tad gali padėti kitiems.“ Sukūriau gydomųjų programų, su jomis dirbau daugiau nei 20 metų, pasisėmiau patirties psichoterapijos srityje, studijavau specialiąją literatūrą ir pritaikiau visa tai Klaipėdos psichikos ligoniams.

Šiuo metu dirbu tik su onkologijos pacientais – savanoriauju pranciškonų globojamame onkologijos centre, taikydamas Bristolio universiteto onkologijos tyrimų mokslinio instituto programos rekomenduojamas metodikas ir muzikos terapiją, kuriai naudoju savo paties kūrybą. Šiuo metu ruošiuosi muzikinės psichoterapijos kursui Klaipėdoje apsistojusiems ukrainiečių pabėgėliams.

Savo laiko šeimininkas

– Pandemija atvėrė skausmingą tiesą – žmones slegia psichologinės problemos. Visuomenėje daugėja vienišų ir dėl to nusiminusių žmonių. Kur ieškoti paguodos?

– Pirmiausia reikėtų paklausti – o kas tu esi, t. y. kuo tu save laikai? Vienas iš Antikos išminčių pasakė – duokite man atramos tašką ir aš apversiu pasaulį. Kai mes suprasime, kas iš tikro esame, gausime atsakymus į visus klausimus. Kiekvienas mūsų yra nepakartojamas, unikalus ir ateidamas į pasaulį atsineša dvi prigimtines teises: būti mylimu ir mylėti ką nors. Jei ko nors iš šių dviejų teisių negauname, jaučiame diskomfortą, psichologinį, psichinį skausmą, depresuojame. Būti savimi – svarbiausias žmogaus uždavinys. Užpildyti diskomfortą galima muzika, tikėjimu, pagalba artimam, kančią išgyvenančiam žmogui. Jei tavo atramos taškas muzika, keliauk šiuo keliu nesidairydamas. Kiekvienas mūsų privalo suprasti, kuriuo keliu reikia eiti, kadangi vieningo laimės recepto nėra.

– Ar randate laiko laisvalaikiui tarp gausių veiklų?

– Šiuo metu esu Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vargonininkas ir onkomuzikos terapeutas, oficialiai – bedarbis, todėl laiką galiu planuoti. Nuostabus jausmas, kai ne laikas tvarko, reguliuoja tavo veiksmus ir gyvenimą, o tu esi savo laiko šeimininkas. Pats pasakymas, kad „visiškai neturiu laiko“, rodo asmens netobulumą, nesugebėjimą adaptuotis socialinėje aplinkoje ir vertinamas, kaip rimtas trūkumas. Tikrą poilsį jaučiu tik harmonijoje su gamta, su vandeniu, man vanduo yra kažkas daugiau nei H2O.

– Klasikinė, rimtoji muzika pasiduoda ne kiekvienam. Gal jos klausytis reikia tinkamai nusiteikti?

– Galbūt suklysiu teigdamas, kad muzika pati pasirenka mus, o ne mes muziką. Dar niekas nepamilo muzikos prievartos būdu. Svarbu surasti savyje tylą ir paklausti savęs nuoširdžiai, kokios muzikos norisi klausytis. Neabejoju, kad gausime teisingus atsakymus. Galbūt neesminis dalykas populiarinti prievartos būdu vienus ar kitus žanrus (sovietmečiu muzikos įstaigose taip buvo daroma, kai kurie muzikos žanrai buvo vertinami politiškai). Paprasčiausiai nusiraminkime ir savęs paklauskime – kokios muzikos man dabar reikia? Suprantama, tam tikra muzika reikalauja mentalinio išprusimo. Visa tai ateis savaime, jei tik būsime nuoširdūs su savimi.

Linkėjimai „miestauosčiui“

– Esame tikri, kad ir naujoji jūsų oratorija praturtins mūsų miesto, kurį kaip kūrybinga asmenybė viename interviu pavadinote ne uostamiesčiu, o „miestauosčiu“, kultūrinį gyvenimą. Save vadinate „kauniečiu tremtyje“, mat gimėte ir mokslus baigėte Kaune, paskui studijavote kompoziciją Vilniuje, o į Klaipėdą atvykote iškart po studijų ir štai jau beveik keturis dešimtmečius esate „miestauosčio“ gyventojas. Ko palinkėtumėte Klaipėdai jubiliejaus proga?

– Klaipėdos miesto (ne uosto) kultūriniam gyvenimui paskyriau brandžiausius 40 kūrybos metų, o 24 pasaulio šalyse skambėjusi ir tebeskambanti mano muzika skleidžia žinią apie Klaipėdą ir Lietuvą.

Visi žinome, kiek uostas svarbus valstybei: jis gerokai papildo valstybės biudžetą, yra svarbus strateginis taškas. Tačiau, su visa pagarba valstybės biudžetui, manęs žodis „uostamiestis“ nežavi, nes jis neatspindi realybės. Kodėl uostamiesčiais nevadinami tokie miestai kaip Hamburgas, Amsterdamas, Niujorkas? Jie taip pat turi uostus. Tėvas Stanislovas kartą akcentavo vizualines klaidas, kurias daro žiniasklaida, o ir visos Lietuvos žmonės. Pavyzdžiui, Palangos tiltas. Koks tiltas, jei jis nieko nejungia? Tačiau jį visi atkakliai ir toliau vadina tiltu. Taigi kultūriniu požiūriu man mieliau skamba „miestauostis“, nors, tai, žinoma, skonio reikalas.

Klaipėda kilo ne iš uosto, bet iš bažnyčios, šventovės, vienuolyno. Klaipėdą laikyčiau ne tik seniausiu, bet ir liberaliausiu dabartinės Lietuvos miestu, atlaikiusiu nelengvą istorinių pervartų laikotarpį. Šiandien jai linkiu nevengti istorinės tiesos, kad ir kokia skaudi ji būtų, išklausyti skirtingų etninių grupių, bendruomenių, socialinių sluoksnių balsus, klaipėdiečiams puoselėti pagarbą vienų kitiems. Priminsiu Oscaro Wilde’o žodžius: „Geriau bloga taika nei geras karas.“ Pasidžiaukime, kad šiandien Klaipėdoje gyventi gera, būkime tikrais „miestauosčio“ piliečiais.