Lietuvių literat ū r a jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryj e Mažojoje Lietuvoj e iškilo Kristijona s Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pas a k ė čių ir poe m o s “Metai” autorius. Nė vien a s iš anks t e s ni ų amžių rašyt ojų neprilygs t a jam nei me nišku m u , nei turinio gilumu tod ėl K. Donelaitis užima išskirtinę viet ą – jis pirm a s didelis lietuvių poet a s . Jo kūryb a priklaus o per ein a m a j a m laikot ar piui, kai dar neb uv o pasib aig u si Baroko epoc h a , bet tolydžio stiprėjo švietim a s . Religija ar mokslas , jaus m a s ar prot a s – kas svarbia u ? Šie klausim ai jaudin a Europos visuo m e n ź . Atėjo galas ir feod alinių ponų savivaliavi mui. Kristijon¹ Donelaitį daug kas sieja su Bardu, pirmia u si a, krikščioniškoji pas a ul ė žiūr a ir mor alė. Bet jaučia m e “Metuos e ” ir švieti mo dvelks m ¹ – lietuvių taut o s , vilkusios bau džiavo s jung ą, paniek ą ir rūstyb ę prisp a u d ėj a m s . Patyr ė poet a s ir antikinė s litera t ū r o s poveikį. K. Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1d. Lazdyn ėlių kaime, netoli Gumbin ė s Nūnai Lazdyn ėliai – visiškai išnykusi sodbvie t ė . Lazdyn ėlius įkūrė, kaip dab a r spėj a m a , poet o sen elis valstietis. Prieš atein a n t į pas a ulį Kristijonui, visas kraš t a s perg yv e n o siaubing ą maro epid e mij ą (1709 – 1711 m .). Lazdyn ėliai, įsikūrę didelioje girioje, gal liko jos nep alies ti. Po maro prasid ėjo Mažosios Lietuvos apgyv e n di ni m a s kolonist ais. Poeto jaunys t ė s met ais joje gyve n o jau mažd a u g po lygiai lietuvių ir vokiečių. Vidurinį išsilavinim ą K.Donelaitis gavo Karaliaučiuj e. Kada atvyko į tą mies t ą vaikas ar pa a u glys – nežinia eida m a s mokslus kaip našlaitis, gyve n o bendr a b u t yj e . Jau tuo me t u gerai išmoko lotynų kalbą, gyve n d a m a s vokiška m e mies t e , po met ų kitų laisvai kalbėjo vokiškai. 1736 m. baig ė kolegiją ir tų pačių met ų rugs ėjo 27d. buvo įrašyt a s į Karaliaučia u s universit e t o stud e n t u s . Būsima sis poet a s tad a buvo me t ų dvideši m t dviejų – taigi į universit e t ą įstojo kiek “sens t el ėj ę s ”. Iš to turim e daryti išvad ą, kad prieš tai ne visą laiką mokė si. Matyt Karaliaučiuj e kelet¹ met ų teko pabū ti “gizeliuku” (mokiniu) pas būsim ą meis tr ą vyriau si ą brolį Fridriką. Karaliaučia u s universit e t e K. Donelaitis ketv erius me t u s studijavo teologij¹. Ir vėl gyve n o ben dr a b u t yj e , valgė kaip netur ting a s stud e n t a s , bendr ojoje valgykloje. K. Donelaitis lankė lietuvių kalbos se min a r ą , nes tikėjosi po studijų grįžti į gimt ąjį kraš t ą. Mokslui atsid ėjo labai rimt ai. Apie įtem p t a s studijas, atsiliepu si a s net sveikat ai, atsi min ė net sen a t v ėj e. Be teologijos ir lietuvių kalbos, mok ė si dar daugia u kalbų: lotynų, graikų, hebr aj ų, pranc ūz ų. Per retorikos prat yb a s gilinosi į antikin ę litera t ū r ą . Lietuvių kalbos se min a r e pas t u dij avo lietuvių raštiją. Supr a n t a m a , universit e t e K. Donelaitis buvo moko m a s krikščioniškos dorov ė s . Dorybių šaltinis es ą s dieva s , o iš žmog a u s atsira n d a nuod ė m ė s . K. Donelaitis gavo ir muzikinį išsilavinim ą . Vėliau jo gyve ni m e muzika užė m ė svarbią viet ą. Jis mokėjo dainuo ti, daryti forte pion u s , kuriais pats grojo. Poetui neg al ėjo būti žino m a s Baroko muzikos klasika s, vokiečių komp ozitorius J. S. Bach a s . Karaliaučiuj e K. Donelaitį supo vokiška aplinka. Bet jis be abejo, dažn ai susitikd av o su stud e n t ai s lietuviais. Šiam e mies t e K. Donelaitis pasire n g ė gyve ni m ui. Atvyko į Karaliaučių valstietis berniuk a s ar pa a u glys, o išvyko – jaunu olis su aukš t u oj u išsilavinimu ir, kai paro d ė ateitis, su aukš t ais tikslais pad ė ti liaudžiai vargu o s e . 1740 m . vas ar¹, jau įpus ėj ę s dvide ši m t septint u s met u s K. Donelaitis grįžo į tėvišk ę. Nors jis baigė teologijos mokslus, tačiau pas toria u s egz a mi n ų nelaikė – ma t yt , nebu v o laisvos jį dominu sios para pijos. Ateities pers p e k t yv o s buvo jau miglotos . Pirmuosius kolonist u s , šur muling ai atklydu sius į Gumbin ė s apylinke s , K. Donelaitis reg ėjo dar kūdikys t ėj e, tačiau dab a r grįžęs į tėviškę, įsitikino, kad
sen ųjų, šio kraš to gyve n t oj ų pad ė tis yra pas t e bi m ai pablog ėj u si. Į Prūsiją vykst a n ti e m s kolonist a m s buvo dosniai žada m a žem ė s , keturi arkliai, keturi jaučiai, trys karv ė s , vežim a s ir žagrė s . Aišku nei arkliai, nei jaučiai, nei ve˛i m ai, nei ˛agr ė s nekrito iš deb e s ų – juos reikėjo atimti iš sen ųjų kraš to gyve n tijų ir atiduoti atėjū n a m s . 1740 m . Stalup ė n u o s e dirbo kantoriu mi – mokyklos giedojimo mokyt oj u ir ba˛ n ytinio choro vadov u Stalup ė n u o s e išgyve n o trejus me t u s 1740 – 1743 met ais . Neilgas tai laiko tarp a s , bet kai kuriais atžvilgiais lemting a s : čia K. Donelaitis susip ažino su būsim a žmon a , išvykd a m a s iš Stalup ė n ų tapo kunigu. 1744 m . K. Donelaitis susituok ė su Ona Regina. Ji gyve n o ilgiau negu poet a s , rūpinosi išsau g o ti jo rankr a š čius . Įvairiuos e doku m e n t u o s e K. Donelaitis kelis kartus mini ˛mo n ¹ – visad a su pag a r b a “gan dr a s ” nė sykio nea pl a n k ė jų na m ų . Nuo 1743 m. pab aig ę s dirbo para pijos klebo n u Tolminkie m yj e. K. Donelaitis buvo te m p e r a m e n t i n g a s , jautr a u s char a k t e rio. Tai atsispin di ir kūryboj e, ir archyv u o s e , ir doku m e n t u o s e . Jam labiau si ai rūpėjo dvasiniai, kūrybiniai dalykai, o ne me džia giniai. Koks Kristijona s Donelaitis atra s t a s , galima sprę s ti iš jo eilėra š čio, sukurto vokiečių kalba: “Kiekvien a m daryti ger a Savo darbu ir ˛od ˛iu, Visad elgtis taip, kaip der a, Ir teising a s būt geidžiu” (Vertė A. Churgin a s ) Poet a s buvo aukš to s mor al ė s žmog u s . Sen a t v ėj e jis raš ė vokiškai “Žinias” apie sav e ir par a piją būsim aj a m Tolminkie mio klebon ui. Be ab ejo, teising ai sav e taip apibūdin o: “Aš iš prigimti e s buv a u gyvo te m p e r a m e n t o ir mokėj a u dainuo ti bei ska m bin ti savo fortepio n u ir klave sinu, bet ska m bin d a m a s ir dainuo d a m a s būd a v a u mor alus ”. K.Donelaitis troško atsid ė ti kūryb ai, mokslui. Jis mok ėjo drau g ys t ę sau g o ti. Ryškus K. Donelaičio as m e n y b ė s bruož a s – nusist a t y m a s prieš nuož miu s ponus ir de mo kr a tiš k a s lietuvišku m a s . Labai gerb ė papr a s t u s kaimo žmon e s , ir puos el ėjo lietuvių kalbą. Gerų lietuvių šiais laikais reta. K. Donelaitis mė g o kartoti sen ą lotynišk¹ trieilį: Laiming a par a pija, kur nėr a karaliau s kelio; Laiming e s n ė ta, kur nėr a karaliau s dvaro; Laimingia u si a toji, kur nėr a jokio pono. K. Donelaičio de m okr a tiš k u m a s , artimu m a s lietuvia m s baud ˛i a u ni nk a m s me nišk ai išreikšt a s kūryboj e. Lietuvių kalba K. Donelaitis para š ė kelias pas a k ė či a s , eiliuot¹ pas a k ojim¹ “Pričkau s pas a k a apie lietuvišk¹ svodb¹ ” ir keturių dalių poe m ą “Metai”. Visus lietuvišku s kūrinius K. Donelaitis eiliavo hegz a m e t r u . Ne visi K. Donelaičio kurinių rankr a š či ai išliko. Dalis jų žuvo per karus ir žino mi tik iš nuor a š ų . Išlikusios dvi pirmo s “Metų” dalys (“Pava s a rio links myb ė s ” ir “Vas aro s darb ai”), du laiškai dab a r saug o mi kaip tauto s bran g e n y b ė Lietuvių kalbos ir litera t ū r o s institut e Vilniuje. Pas ak ė či a – viena s senia u sių literat ū r o s žanrų – atsira d o Antikos laikais. K. Donelaitis kūrybinį kelią prad ėj o pas ak ė čio mi s. Jis par a š ė turbū t apie 1750 m . ir skyrė papr a s ti e m s žmon ė m s – būra m s . K. Donelaitis para š ė pirma si a s orginalias, nev er s t a s , lietuvišk a s pas ak ė či a s . Literat ūr o s taisyklės reikalavo, kad pas a k ė či a tyrė t ų dvi dalis: pagrindin ę alegorin ę ir mor alą – tru m p ą pa mo k y m ą , išplaukia n tį iš alegorin ė s dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visie ms būra m s ger ai pažįst a m o s : lapė ir gan dr a s , šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuola s ir nendr ė . Tie visi pers o n a ž ai kalba kaip
žmon ė s , o gyve n a kaip žvėrys ar paukš čiai – urvuos e , lizduos e ir pan a ši ai. Čia slypi pas a k ė čio s patr a u klu m a s . Išliko, gal tiek ir buvo par a š yt a , šešios K. Donelaičio pas ak ė čios : “Lapės ir gandr o čėsnis”, “Rudikis jomarkininks”, “Šuo didgalvis”, “Pas ak a apie juodva b alį”, “Vilks provininks”. Jos visos liūdnos arb a piktos. K. Donelaičio pas a k ė čio s yra ne tik didaktin ė s (blaiviai pa m ok a n čio s), kiek emocin ė s , jaus min g o s . Todėl mė g s t a m i ilgi mor al ai. Jos dėl to artim e s n ė s galbūt baroko litera t ū r ai ar anks tyv aj a m švieti mui neg u klasicizmui, garbin a n či a m . Kartu juos e mez g a s i tie stiliaus bruo ˛ ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuo s e ”: aštri ponų kritika priek aiš t ai būra m s dėl mor alinių ydų, žodžio en er gija ir vaizding u m a s . Susim¹s t yti verčia J. Lebed ˛io teiginys, kad Ma˛osios Lietuvos lietuviai išnyko ger m a niz a cijos bang o s e , bet am ˛in ai liko gyve n ti K. Donelaičio kūryboj e “Metus” – šį didžiulio forma t o pav eikslą (kūrinys 2968 eilučių) K. Donelaitis nut a p ė suka u p ę s poetinio darbo ir gyve ni m o patirtį. Raš ė ilg¹ laik¹, ma ˛ d a u g 1760 – 1770 m . ir dab a r neg ali m e pas a k yti, kiek kartų buvo prieita prie darbo stalo, paimt a plunks n a , mą s t yt a , taisyt a, šlifuot a, d˛iau g t a s i ir skau d ˛i ai liūdėt a . Pro savo klebo nijos lang ą poet a s žvelg ė į Tolminkie mio kalvot a s apylinkę s , į visą gimt ąjį krašt ą “Metuo s e ” K.Donelaitis stojo į gru m t yn e s su viso mis gyve ni m o neg e r o v ė mi s – taip, kaip jis pats supr a t o . K. Donelaičio me niniu sum a n y m u apym ojis labai platus . Jis turėjo tikslą pav aizd u o ti lietuvių būrų ben dr u o m e n ę , dvasinius jos bruo ˛ u s , ma t e ri alinź, socialinź jos pad ė tį. Keturi met ų laikai kalen d o rin ė kaita buvo tas komp ozicinis pagrind a s , kuris leido aprė b ti viską, nes būrų darb ai ir rūp e s či ai kas met ai kartoj a mi. Poe m¹ sud ar o keturios dalys: “Pava s a rio links myb ė s ” , “Vasaro s darb ai”, “Rude nio gėryb ė s ”, “Žiemo s rūp e s čiai”. Pavadini m ai ats pin di jų vyra uj a n či¹ nuot aik¹ (links m yb ė s , darb ai, gėryb ė s , rūpe s či ai). Nuo pav a s a rio iki ˛ie m o s rodo mi tie patys veikėj ai, gyve n a n t y s ta m e pačia m e Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuos e kliai pas a k oj a apie didelė s būrų ben dr u o m e n ė s gyve ni m ą . Todėl “Metai” vadin a mi poe m a . Gamt a ir ˛mo g u s suka si ratu: po pav a s a rio, vas ar o s , rude n s ir ˛ie mo s vėl bus pav a s a ris… Vėl bus ta pati baudžiav a… Vadina si, viskas kartosis am˛in ai? K. Donelaičiui atrod ė , jog tai nust a t ė Dieva s. Bet baudžiav a – didelė blaivyb ė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausi m a s ir tapo poe m oj e pats svarbia u si a s . Jis buvo įsitikinęs , kad tėr a vienint elis kelias: žmog u s turi tapti ger e s nis, teising e s nis. Čia dau g tieso s. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasit ais yti pon ai. Valstiečius naikina n t ys pon ai – tai blogio karalys t ė . Tik lietuviai būrai baudžia u ni nk ai jau teikė švies e s nių vilčių. Juos mokė dorov ė s , išminties ir tautinio ats p a r u m o . “Metų” pers o n a ž ai gyve n a Vyžlaukio valsčiuje. Centr e – lietuvių taut yb ė s kaimiečių ben dr u o m e n ė , eina n ti bau džiav ą . Miestiečiai tik pa mini mi įvairiais atvej ais. Net kitų taut ybių būrai (vokiečiai, pranc ūz ai, šveicar ai) su kuriais kartu ta m e pačia m e kraš t e po kolonizacijos gyve n o lietuviai, nev aizd u oj a mi. Valsčiaus pav a dini m a s – Vy˛laukis turi svarbi¹ pras m ź. “Vy˛a” – iš karnų pint a s apav a s . Tuo pav a dini m u , paties poeto sukurt u, pag e r bi a m a s būrų papr a s t u m a s , viening u m a s , s e n ų papočių saug ojim a s , lietuvišku m a s , priešišku m a s pona m s . “Metuos e ” vard ais minimi 50 būrų ir būrių (34 vyrai, 16 mot e r ų). Jie ir yra lietuvių tauto s ats tov ai – repr ez e n t a n t a i. Į bau džia u ni nk ų gyve ni m ą žiauriai įsibrov ę feod aliniai pon ai. Vardais poet a s mini sept ynis ponu s ir tarnu s , nors jų “Metuos e ” daugia u. Būrai laikomi tikraisiais žmon ė mi s , o ponai – dyka d u o ni ais, kvailiais. Bet jie turi vald˛i¹.
K. Donelaitis nes uk ūr ė siužeto, kuris grožin ei litera t ū r ai, ypač nuo XIXa., kone privalo m a s . Dėl to ner eikia poet ui priek aiš t a u ti, nes jam rūpėjo būrų visu m a , kolektyv a s , o ne kieno nors gyve ni m o istorija. Visiškai nep alie s ti meilės jaus m ai, teikian t ys dau g galimybių siužet a m s . Ties a siužeto užuo m a z g ų “Metuos e ” yra pvz.: pa aišk ėj a seniūn o Pričkaus , būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyve ni m o kelias arb a nutrūk s t a , arb a labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyv a s lieka gyve n ti ir dirbti kaip iki tol. Lengv ai mat o m a “Metų” komp ozicijos ypat yb ė yra veikėjų pasikalb ėji m ai jie tarsi monolog ai – ilgai kalba viena s veikėj as. Tai būding a ir antikiniai litera t ū r ai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teks to. Autorius labai dažn ai perleidžia pers o n a ž a m s ypač seniūn ui Pričkui, būra m s Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugia u si a “Metuo s e ” kalba pagrindinis pers o n a ž a s Pričkus. Jo ˛od ˛iai sud a ro penkt a d alį viso kūrinio. Kompozicin ę vienyb ę stiprin a ir tai, kad kiekvien a ”Metų” dalis, išskyrus ”Vasaro s darbu s ”, prasid e d a įspūding ais ga mt o v aizdžiais. “Metai” nėra kokia kos mo g o ni n ė , ga m tin ė , filosofinė poe m a , kaip, pvz.: Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoj a maž a s ga m t o s kamp u tis, be jokių par al elių, lygina m ų su kitais kraš t ais. Tai, galim a sakyti, vieno kaimo ga m t a . Bet apie j¹ kalba m a taip, lyg kitos ar kitokios visai neb ū t ų . K. Donelaitis vaizduoj a at mo sf e r ą , peizaž ą, taut ą ir florą. Visi tie dalyk ai autorių domin a, nors jo sant ykis, jaus m ų ryšys su jais nevien o d a s . Nevieno d a ir emocija. Gamt o s pas a ulis “Metuo s e ”, nors ir toks reikš min g a s ˛mo g ui, nuo jo visai nepriklau s o. Tai atskiras , didelis, nuolat besikeičia n tis pas a ulis. Jam būding a nuolatin ė dina mik a, nesiliauj an tis vyks m a s . Bet tas kitima s yra lyg rat a s , kurio kiekvien a s apsisuki m a s visai pan a š u s į kitus. Gamt o s likimo prieža s tis yra amžin a jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų perg al ė s priklaus o met ų laikai, gimim a s ir mirim a s . Pagrindin ė ga m t o s jėga yra saulė. Ji skatin a visokią gyvyb ę . Jai slepia n tis, rečiau roda n tis, pa m a ˛ u mirtis įsigali. Bet saulė, būd a m a gyvyb ė s skatintoj a, yra kartu ir mirties prieža s tis. Savitas “Metuo s e ” ir pats ga m t o s suvokim a s , jos pergyv e ni m a s . Visa, kas yra ga m t oj e, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokia m a kaip gyvos būtyb ė s , pan a šios į žmon e s , sug e b a n čio s jausti. Ta ga m t o s savyb ė , nors kart ais paslė p t a , “Metuo s e ” jaučia m a visur. Gamt a suvaidin a m a būriškai, kaimietišk ai – pag al būro įpročius, jo gyve ni m o būd ą. “Metuos e ” svarbia u si a – ga mt a ir būras . Jaučia m a , kad būrą nuolat sup a ga m t a . Jis nuo jos priklaus o m a s , noro m nenor o m su ja susijęs. Nuo ga mt o s per m ai n ų per ein a jų darb ai, gyve ni m o būd a s . Be ga m t o s varg a n a s , nepilna s , be atra m o s , net nes u pr a n t a m a s būtų būro gyve ni m a s , nors šiaip būrai apie ga m t ą nelinkę daug kalbėti – užte nk a užuo min o s , poros ekspr e s yvių žodžių: nep a b ū ki m, kad išgirsim darg a n a s ūžiant. Gamt ai skiria m a tiek pat dė m e si o kiek ir žmog ui. “Metuo s e ” atskleidžia intym u s žmog a u s – būro ryšys su ga m t a . Žmog u s jaučia ga m t oj e tą pačią gyvybin ę veiklą kaip ir savyj e, tariasi es ą s lyg visu m o s dalis, neg alįs išsiskirti iš univers al a u s proc e s o, gyve n ą s bendr a nuot aik a. Pati ga m t a jį, rodos, skatin a į darb ą : <… > šie m e t jau putp el a šaukia Ir, kas ˛ie m ai reiks, sukra u t į kupe t ą liepia. -----------------------------<… > Kurmiai, šen ir ten vartyd a mi ˛e mź, Jus dar˛ ovź sėt į darž ą ragin a bėgti. Nenuo s t a b u , kad mot e ri m s sako m a :
ant dar˛ ų paš aliai darb elių lūkuria jūsų. Taigi būra s jaučia verd a n tį, visą gyvyb ė s pilnu m ą pasireiškian tį ir aprims a n tį ga mt o s gyve ni m ą , ir są m o ni n g ai ar nes ą m o n i n g ai prie jo derin a si. Būro gyve ni m a s ir ga m t o s gyve ni m a s yra pagrindinis “Metų” paralelizm a s . Daugia u u˛ būrus apie ga m t ą “Metuo s e ” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kart ą minė t a , yra jų nuot aikų, pažiūrų reiškėj a s. Jis nea b ej o tin ai daug jautr e s nis ga m t ai, pas t a b e s ni s neg u kiti, tod ėl ir jo sant ykis su ga m t a turėt ų būti kitoks. K. Donelaitis – bendr u o m e n ė s poet a s , būrų akimis į viską žiūrįs. Taigi “Metuo s e ” autoria u s pa˛iūros , nuot aikos , ga m t o s perg yv e ni m a s , jutima s iš es m ė s nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pav aizd a vi m o spre n d žia n t . Tačiau skirtu m u bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sud ar o ga mt o s vaizdų lyrizma s ir didaktika. Būda m a s jautrus ga m t ai ir apskrit ai neslė p d a m a s savo te m p e r a m e n t o , autorius nėra šalta s, tik objektyv u s ga m t o s vaizduo t oj a s . Visuos e “Metuo s e ” – tiek ten, kur būrai kalba,- ga m t o s vaizd avi m a s susijźs su emocija, įgaun a lyrinį ats p alvį. Atsiran d a ištisa nuot aikų ir jaus m ų ga m a : nuo pilno jėgų, kupino gyvyb ė s žmog a u s džiaug s m o , pasireiškian čio šūks niu ar bent šyps niu, nuo gėr ėjimo si ar steb ėjimo si susijusio su refleksija, iki gilaus liūdesio, apg ailes t a vi m o , suvoku s žmog a u s būties me nk u m ą , jo me nk ą likimą. “Meta m s ” , kaip minė t a , būding a ir didaktika. Ji ne a t si ej a m a nuo viso kūrinio yra es minis jo bruož a s . Didaktikos vaid m u o žymu s ir ga m t o s vaizduo s e . Jis sut eikia jiems savitų ypat ybių, dau g ką juos e paaiškin a. Didaktika autoria u s taip orga nišk ai sujung t a su ga m t o s vaizdais, kad neg ali m a jos išskirti než alojan t paties vaizdo. Giliai pagrįst a autoria u s pas a ul ė žiūr a , par e m t a jo pas a ul ėj a u t a , ji net mu m s , tiek nuo K. Donelaičio epoc h o s ˛mo nių, besiskirian ti e m s , nea t ro d o kūriniui prime s t a , o ką tad a bek alb ė ti apie ano amžia u s žmon e s . Didaktika kyla iš autoria u s pas a ul ė žiūro s , pareig ų, ir ga m t o s tarsi sustiprin a jo bals¹. Autorius tomis pačio mis akimis ˛iūri į ga m t ą ir į žmog ų, būrą, juos viening ai suvokia. Todėl ir didaktika ga m t o s vaizduo s e , žiūrint ne iš autoria u s pozicijų, o iš paties kūrinio, yra pagrįst a didingo žmog a u s – būro ir jį sup a n čios ga m t o s par al elizmu, net viening u m u . K. Donelaitis buvo kaimyn a m pa˛įs t a m a s kaip poet a s . Atsilank a n ti e m s jis pask aityd a v ę s savo poezijos ir laiškuos e įpindav ę s poezijos sakinį. Tačiau po jo mirties pra ėjo 38 me t ai, iki 1818 m. jo poe m a buvo išspa u s di n t a . Jos leidėj as Karaliaučia u s universit e t o profes orius Liudvikas Rėza įžangoj e veikalą prista t ė ent uzia s tin g ais žodžiais: “Kūrinio mintys yra teisingo s ir gilios, jaus m ai ir nut aikos, kurios jame vyra uj a,- kupinos aukš to s mor al ė s , šeimo s dorybių bei tėvyn ė s meilės, palyginim ai – nat ūr alū s ir taiklūs, apra š y m a i – gyvi, visas pas a k ojim a s – vaizding a s , įterpti pa m ok y m a i – tru m pi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurt a s tomis įkvėp ėjo akimirko mis, kai poet a s genijaus sparn ais pakyla į tiesos ir grožio karalys t ę . Juo labiau mūs ų poet u reikia ste b ė tis , kad jis, net ur ė d a m a s jokio pavyzdžio, vien savo talen t o jėga teg al ėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią. K. Donelaičio poe m a , kaip ir jo anksčia u para š yt o s pas a k ė čio s, yra baud ˛i a vin ė s epoc h o s valstiečių literat ū rinis pav eisla s. Iš jo pažys t a mi ne tik papročiai, met ų darb ai, socialiniai sant ykiai, bet ir žmonių galvojim a s , tikėjima s , jutima s , vaizduo t ė , žodinis turt a s . Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jaus m u s , vaizduo t ę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pas a k ojimų. K.
Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros doku m e n t a s , o sykiu ir pirma sis lietuvių dailiosios literat ū r o s kūrėj as . Tai buvo doku m e n t a s aut e n tišk a s ir originalus. K. Donelaičio laikais ir kiti rašytoj ai Europoje jau buvo ėm ę vaizduo ti kaimo, valstiečių gyve ni m ą . Tačiau jų valstietiško gyve ni m o vaizdai ne visad a būd a v o aut e n tiš ki, nes jų valstietiško gyve ni m o pers o n a ž ai jaut ė aristokr a t ų šidimi, kalbėjo aristokr a t ų kalba. K. Donelaičio raštu o s e prabilo aut e n tišk a s realus valstietis, nes pats K. Donelaitis toks ir buvo. K. Donelaitis pasiskolino antikinź hegz a m e t ri nź tech nik¹, tačiau j¹ atn a ujino: skie m e n ų ilgumo tru m p u m u me tr ą pakeit ė lietuvių kalbai artim e s ni ais kirčiuot ais ir nekirčiuot ais skie m e ni mis . T¹ išviršinź form¹ pripildė nat ūr al a u s realistinio kūrinio, išreiškia m o gaivalinė s ekspr e sijos bei privatyviz m o vaizd ais. Ši vidau s formos ekspr e sija bei primityviz m a s yra pad a r a s tos pačios vaizduo t ė s , kuri yra davu si liaudie s skulptūr a s bei kitą liaudies me n ą . Tai yra sykiu ir nes e n s t a n ti veikalo est e tin ė vert ė. K. Donelaitis vaizd av o poe m oj e XVIII šimt m e čio gyve ni m ¹, bet, ˛iūrė d a m a s į jį iš XX šimt m e čio, pajau t ė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajaut ė , kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūr a anoje teritorijoje pa m a ž u užkloja m a kolonizacin ė s kultūros sluoks niu. K. Donelaičio met u jo para pijoje pus ė gyve n t oj ų kalbėjo lietuviškai. K. Donelaičio “Metai” yra liudininka s XVIIIa. lietuvnink ų gyve ni m o – ekono mi nio, socialinio, mor alinio; liudininka s lietuvių būrų psichinė s strukt ūr o s , net jų kuria m ojo pajėg u m o . Juose betgi atsis pindi ir apskrit a Europo s dvasia, kuri buvo užgrieb u si patį rašyt oj ą. Po K. Donelaičio visa eilė rašytojų ir mokslininkų steb ė s ir doku m e n t u o s e šitą būrų kultūros tirpim ą naujojoje kultūroje. Bet nė viena s jų neprieis taip arti prie lietuvninkų, kaip “Metų” autorius paimd a m a s ne tik jų ideologin ę, bet ir jų žodį bei žodinio sakinio vaizdo prie mo n e s . K. Donelaičio ˛odyn a s nėra toks gaus u s kaip Žem ait ė s , Vaižgan t o ar Krėvės. Nes el m a n o sud ar yt a m e K. Donelaičio raštų lietuvių – vokiečių žodyn e su viso mis at m ai n o mi s , su viso mis sveti myb ė m i s rand a m a apie 3300 žodžių. Tai visi žodžiai, kuriuos vartoj a būra s, savo na m ų apyvok ai, savo neg a u si e m s mat e ri alinia m s ir dvasinia m s inter e s a m s išsakyti. Nors jie rodo didelź slaviškaj¹ ir vokišk¹j¹ įtaką, tačia u tiek gryn ai lietuviškieji žodžiai, tiek ir sveti myb ė s stebin a savo realistiniu tikslu m u ir savai miniu vaizding u m u . Bet ypating a K. Donelaičio poezija iškyla orga nizu oj a n t žodžius į sakinius, duod a n t žodžiui nauj as pras m e s , sud a r a n t ypating ą žodžių tvark ą sakinyj e ir tokiu būdu kurian t vaizdus ste bin a n čiu s ne tik savo realizmu, bet ir nauju m u , originalu m u , eks pr e sijos ryšku m u . K. Donelaityj e susit elkė iki aukščia u siojo laipsnio visa, k¹ XVIIIa. būrai turėjo są mo n ėj e ir pas ą m o n ė j e . Tatai išreikš d a m a s “Metų” vaizdais, poet a s lyg atb aid ė būriškosios kultūros klest ėjimo epoch ą . Did˛iulė K. Donelaičio kūrybo s ypač poe m o s “Metai” nacion alin ė reikš m ė . Ją šia m sen ųjų laikų poet ui pelno užuojau t a ir artimu m a s lietuvia m s baudžia u nink a m s , būrų gyvu m a s istoriškai lemting u laikotar piu – vykst a n t Mažosios Lietuvos ger m a niz a cijai, puikus gimto sios kalbos mokėjim a s , nep ak a r t oj a m a s literat ū rinis talen t a s , toji įtaka, kurią dar ė ir daro lietuvių kultūr ai apskrit ai žodžiais sunkiai nus ako m a . Galima sakyti, kad susid ar ė don el aitiškoji srov ė lietuvių literat ū r oj e. K.Donelaičo kūryb a ir as m e n y b e domisi ne tik mokslinink ai, bet ir poet ai, prozinink ai, dailininkai, komp ozitor ai. Buvo ats t a t yt a po karo sugriuvu si Tolminkie mio ba˛ n yči a, rasti K. Donelaičio palak ai. Ten 1979 m. atidaryt a s K. Donelaičio me m o ri alinis muziejus. Sukurt a s pag al kauku olź poeto skulptūrinis,
doku m e n ti nis portr e t a s . Tolminkie m yj e toliau vykst a K. Donelaičio vietų tvarkym o darb ai. Europo s literat ū r oj e K. Donelaičiui priklaus o garbin g a vieta. Papr a s t ai “Metai” lygina mi su XVIIIa. sukurt ais dides n ė s apimti e s kūriniais apie kaimą ir ga m t ą . Tyrinėjimai rodo, kad šios rūšies poezijoje K. Donelaitis dideliu de m okr a tiš k u m u ir me niniu savitu m u . Vokiečių litera t a s H. Budenzyg a s raš ė, kad K. Donelaičio “Metai” yra išimtinis reiškinys Europos litera t ū r oj e, nes juos e nep a g r a žin t ai ir konkr ečiai parod yt a s lietuvių valstiečių, me nk ai palies t ų civilizacijos gyve ni m a s tolimoj e Mažojoje Lietuvoj e. K. Donelaičio “Metai” įrašyti į Europos literat ū r o s geriau sių kūrinių (šed e vr ą ) sąr a š ą , kurį 1977 m. sud a r ė tarpt a u ti n ė švieti mo, ir mokslo, bei kultūros orga niz acija (UNESKO). Med˛ia g¹ surinko ir paruo š ė Jurbarko 3- osios vid. m- klos mokinys Arūna s Geča s 199903- 03