„Deja, man nepasisekė atsakymas buvo teigiamas"
CD4 likutis buvo kritinis, tad nuvykau pasitikrinti profilaktiškai, gavau atsakymą. Šeimos gydytoja akcentavo, kad bendri tyrimai rodo uždegimą, o mano svoris per mažas. Pagalvojau, kad nieko tokio, praeis. Tačiau norimo pagerėjimo nebuvo. Tų pačių metų rudenį, pakartoti tyrimai atskleidė gan prastą kraujo būklę. Tuomet gavau siuntimą pas hematologą. Ten dar kartą, dabar jau privačiai, padarė tyrimus ir nieko pikto ar blogo nepamatė, tik baltymų kiekis buvo mažesnis nei turi būti. Tuomet buvo pareikalauta atlikti kaulų čiulpų tyrimą. Papasakojo, kaip ir ką darys, aš atsisakiau. Sau pasakiau, kad jei bus kas rimto, tai pats po kiek laiko apsilankysiu ir tada jau niekur nedingsiu. Hematologas pradėjo man kalbėti apie įtariamą leukemiją. Ir vėl brangūs kraujo tyrimai, pats už viską mokėjau.
Praėjus geriems porai mėnesių prasidėjo stiprus karščiavimas, iki 39,5°, gausus prakaitavimas, silpnumas ir taip tęsėsi tris savaites. Tada buvau paguldytas į ligoninę, vidaus ligų skyrių. Ten per 10 dienų sustiprėjau, praėjo karščiavimas. Viskas lyg ir buvo gerai, bet tada mane gydantis gydytojas man pasakė, kad galimai įtariama ŽIV. Pirmą kartą pajutau, kaip Žemė slydo iš po kojų, patyriau panikos priepuolį, temo akyse, darėsi silpna, kojos linko, kvėpuoti darėsi sunku. Gydytojas nuramino, užregistravo pas vietinį infektologą, kur turėjo būti atsakymas sergu, ar ne. Deja, man nepasisekė - atsakymas buvo teigiamas... O tada prasidėjo kita ŽIV medalio pusė. Vietinis infektologas su manim nuo pat pirmos dienos elgėsi kaip su narkomanu ir padugne: rėkė, šaukė, pyko, o aš gyvenime nematęs nei narkotikų, nei kitų piktų ir negerų dalykų. Tada paskyrė vaistus, kurių šalutinis poveikis buvo baisus: dirbti negalėjau, buvo bloga ir fiziškai, ir emociškai. Tada vėl skambinau gydytojai, infektologei, pakeitė gydymą į kitus antiretrovirusinius vaistus, tačiau darėsi vis blogiau. Vėl keliavau pas gydytoją, šį kartą su konkrečiu vaistų pavadinimu, bet man buvo pasakyta, kad gydytoja su tokiais vaistais nedirba, o po to mane išvarė lauk, pametusi man skrajutę su savanoriais, kurie gal padės. Susiskambinau ir iškeliavau į Vilnių. Mano pozityvus mąstymas buvo visada, tas mane gelbėjo, pasakiau sau, kad viskas bus gerai. Kova buvo baisi, tikras karas, su emocijomis ir kojų skausmais. Nors buvo baisu, aš ištvėriau. Neklausiau savęs, kodėl man taip. Tiesiog supratau, kad ir kur aš bebūčiau: namie, darbe ar svetur, visa tai eina su manimi kartu, tas mano nuomininkas ŽIV. Jis dažnai primena apie save, o aš jam atkertu: „Vieną gražią dieną tu būsi iškraustytas iš manęs",- ir taip tikrai bus. Šiuo metu vartoju vaistus 1 kartą per dieną, laikausi visų gydytojų rekomendacijų. Gydymas taikomas ambulatorinis.
Maketą ruošė: Milda Kančytė