Ar Vokietijai reikia karaliaus by Gimtasis Zodis

Andreas Eschbach

Ar Vokietijai reikia karaliaus Romanas

Iš vokiečių kalbos vertė Eglė Bukantytė

Vilnius, 2012

UDK 821.112.3-31 Es-11

ISBN 978-9955-16-393-0

Ve r s t a i š : Andreas Eschbach Ein König für deutschland

Tie, kurie renka, nesprendžia nieko. Tie, kurie skaičiuoja balsus, sprendžia viską. Stalinas

I dalis

Programa

1 sk yr ius

– Tai, ką dabar pasakysiu, prašau suprasti kaip aiškų įspėjimą, – tarė teisėjas ir įrėmė į Vincentą skvarbų žvilgsnį. – Ar sugebate suprasti įspėjimą, pone Meritai, kai jis šitaip įvardijamas ir garsiai, aiškiai ištariamas? – Taip, Jūsų Prakilnybe, – suskubo užtikrinti Vincentas linktelėdamas ir pagalvojo: „Tegu priekaištauja man dėl ko tik nori, svarbiausia, kad išneščiau iš čia sveiką kailį!“ – Tai gerai. Nes jei dar bent kartą jus pagaus atliekant kokius nors nelegalius veiksmus kompiuteriu, su laisve, pone Meritai, teks atsisveikinti ilgam, labai ilgam laikui. – Teisėjas Jo Prakilnybė Alfredas J. Stro kalbėjo taip garsiai ir aiškiai, kad jo balsas aidėjo nuo Filadelfijos teismo rūmų antrosios salės sienų ir prašmatniai išpuoštų lubų. – O kad galėtumėte geriau įsivaizduoti, ką tai reiškia, skiriu jums savaitę arešto „Oak Tree“ kardomajame kalėjime. Nuosprendis turi būti vykdomas nedelsiant. Kaukštelėjo teisėjo plaktukas. Savaitė kalėjime Vincentui paliko didelį įspūdį, ypač vakaras, kai grupelė nuteistųjų iki gyvos galvos bandė jį išprievartauti duše. Paskutinę minutę į pagalbą atskubėję apsaugininkai perkėlė jį į kitą vienučių skyrių, kur Vincentas turėjo daug laiko pamąstyti apie gyvenimą. Jis nusprendė, kad, tiesą sakant, Filadelfijoje jo niekas nelaiko, o rimtai pagalvojus – ir

Pensilvanijoje taip pat. Jis kraustysis į Floridą. Juk visuomet svajojo gyventi Floridoje. Saulė, pajūris ir gražios merginos. Jei jau nusprendei nešti gyvenimo pagal įstatymus naštą, verčiau daryti tai ten, kur šilta. Sugrįžęs iš kalėjimo Vincentas pamatė, kad išsikraustė jo mergina. Dėl to jis nė kiek nenustebo, prisiminęs, kokie jų santykiai buvo pastaruoju metu. Tai, kad ji pasiėmė didžiumą baldų, taip pat ir jai nepriklausančių, Vincentui buvo beveik į naudą, nes likęs turtas kuo puikiausiai tilpo į jo surūdijusį „Ford Kombi“. Taip Vincentas Veinas Meritas, sulaukęs dvidešimt vienerių, pirmą kartą kirto valstijos sieną. Nepasakytum, kad jam apskritai būtų trūkę kraustymosi patirties: su motina Lila Merit – jis buvo jos vienintelis ir, beje, nesantuokinis vaikas – per aštuoniolika pirmųjų savo gyvenimo metų Vincentas devyniolika kartų pakeitė gyvenamąją vietą, tačiau liko Pensilvanijos valstijoje. Dažniausiai jie išsikraustydavo iš Filadelfijos ir vėl ten sugrįždavo – paprastai dėl kokių nors motinos meilės istorijų. Ji nuo pat mažens kalė jam į galvą: „Nesijaudink, jei tave laiko keistuoliu. Tavo motina irgi tokia.“ Apie tėvą niekada nieko nepasakojo. Jam prisiėjo nulaužti motinos dienoraščio spynelės slaptažodį, kad sužinotų jo vardą. Šiuos dienoraščius motina laikė didelėje lentynoje prie lovos. Kiekvieniems metams buvo skirta po sąsiuvinį. Ant kiekvieno jų nugarėlės buvo užrašyti metai, ir visi sąsiuviniai buvo užrakinti spynele su trimis mažais rantytais ratukais ir skaičiais. Būdamas dešimties Vincentas nusprendė, kad slaptažodis turi susidėti iš trijų skaičių. Vadinasi, pradėjęs nuo trijų nulių kombinacijos ir išbandęs visas iki trijų devynetų, neišvengiamai atspės reikiamą. Vieną popietę, kai motinos nebuvo namie, jis įsliūkino į jos kambarį, išsitraukė savo gimimo metų sąsiuvinį, išbandė skaičius nuo 000 iki 010 ir užfiksavo, kiek laiko užtruko: dvidešimt sekundžių. Padauginęs iš šimto jis gavo stulbinamą rezultatą – dirbdamas tokiu greičiu norimą 10

slaptažodį jis sužinos greičiau negu per pusvalandį. Daug greičiau, nei buvo manęs. O iš tiesų jam neprireikė nė dešimties minučių, nes ieškomas skaičius buvo 216 – Vincento gimimo data; jis į pasaulį atėjo 1977 metų vasario 16 dieną. Vincentui tai buvo pamoka, kaip žmonės mąsto rinkdamiesi slaptažodžius ir kodus, ir vėliau jam dažnai praversdavo. Taip įsilaužė ir į ankstesnių metų dienoraštį. Šįkart pirmiausia pabandė surinkti motinos gimimo datą – sėkmingai. Apimtas keisto jaudulio, kad įsiveržė į uždraustą teritoriją, jis perskaitė motinos užrašus apie tėvą, apie tai, kaip su juo susipažino ir jį suviliojo. Daug dalykų, kuriuos perskaitė, suprato tik po keleto metų, bet rado tėvo vardą, pavardę ir adresą. Adresą Vokietijoje. Turėjo pažiūrėti į žemėlapį, kur toji šalis. Kiek pasvarstęs, slapta parašė tėvui laišką, nė nenutuokdamas, kad šis bus tėvo skyrybų priežastis. Į Floridą Vincentas atvyko 1998-ųjų gegužę. Kiek paklaidžiojo ir galiausiai apsistojo Deitona Biče. Praleidęs keletą savaičių mažučiame namelyje po palmėmis netoli paplūdimio, nutarė: pirma, gulėti paplūdimyje nuobodu. Antra, kompiuterio monitoriuje ryškiai atsispindi šviesa – saulėtame krašte aplinkybės gerokai nepalankesnės negu gana rūškanoje Pensilvanijoje. Ir trečia, baisiai ilgai užtrunka sutaupyti pinigų, o kai bandai iš jų gyventi, jie neįtikėtinai greitai baigiasi. Kitaip tariant, jam reikėjo darbo. Programuoti Vincentas buvo išmokęs pats ir šį darbą mokėjo gerai. Tiesą sakant, geriau už visus kitus, bent jau pats buvo tuo įsitikinęs. Ligšioliniai darbdaviai, nors ir ne visai pritarė šitokiai Vincento nuomonei, apskritai jo darbu buvo patenkinti, ir jei Vincentas nebūtų daręs daugiau negu reikia ir laisvalaikį būtų leidęs, sakykime, beisbolo aikštelėje, prie televizoriaus ar su merginomis, – niekada nebūtų kilę rūpesčių. Bet Vincentas nesižavėjo sportu, nemėgo sėdėti prie televizoriaus, o merginos, kad ir kokių turėtų privalumų, jo galva, labai atitraukiančios nuo darbo. Mat Vincentas laisvalaikį la11

biausiai mėgo leisti dirbdamas, su sąlyga, kad darbas susijęs su kompiuteriu. Darbo pasiūlymų tokio profilio specialistams netrūko ir Floridoje. Tačiau, deja, dauguma firmų, į kurias jis kreipdavosi, kažkokiu būdu sužinodavo – tam, be abejo, ypač padėdavo kompiuteriai – apie jo teistumą ir kalėjime praleistą laiką, ir tuomet būdavo nelabai nusiteikusios jį priimti. Bėgo savaitės, o jo santaupos nenumaldomai tirpo įgaudamos vis didesnį pagreitį, kadangi jis turėjo nuolat plėsti paieškos spindulį ir važinėti vis didesniu atstumu. Ovide, mieste netoli Orlando, jam galiausiai pavyko rasti įmonę, kuriai jo praeitis netrukdė. Tai buvo programine įranga prekiaujanti firma SIT – Sančes informacinės technologijos, kurios savininkė Konsuela Margarita Sančes, kresna kubiečių kilmės moteriškė, kaip tik parodė didžiulį susidomėjimą dalykinėmis jo nusikaltimo detalėmis. – „Trojos arklys“ ? – neslėpdama susižavėjimo kartojo ji. – Ir šitaip jūs pavogėte penkiasdešimt tūkstančių kreditinių kortelių numerių? Vincentas ryžtingai papurtė galvą. – Tai padarė tas kitas. Jis tebesėdi. – Pagalvojus apie buvusio kolegos padėtį, jį nukrėtė šaltis. – Aš tik sukūriau programą. Nė nenutuokiau, ką jis ketina daryti. Nors teisėjas ir nepatikėjo, tai buvo tiesa. Bent jau tiek, kad Vincentas iki smulkmenų nežinojo, ką Kreigas ketina daryti su „Trojos arklio“ programa. Kad kažką ketina su ja daryti, Vincentui buvo aišku; tačiau tarė sau, kad Kreigas greičiausiai nusprendė kokiam nors atgrasiam banko klientui iškrėsti pokštą. Iš tiesų jis tiesiog negalėjo nepasinaudoti proga Kreigui įrodyti, kuris iš jųdviejų geresnis programuotojas. – O kodėl sučiupo jus? Vincentas pasisukiojo kėdėje. „Trojos arklys“ (trojanas) – programa, atliekanti veiksmus be kompiuterio vartotojo žinios ir leidimo (vert. past.).

– Nes programoje paslėpiau savo parašą. Toks mano įprotis. „Trojos arklio“ programa įsiskverbė į kreditinių kortelių skyriaus kompiuterius, darbuotojams pasirodė įprastu seanso pradžios vaizdu ir visus slapyvardžius nusiuntė Kreigui. Šis, prisijungęs prie sistemos, gavo tūkstančius galiojančių kreditinių kortelių numerių ir internetu juos pardavė. O ištrinti „Trojos arklio“ programos nesusiprato. Konsuela išsišiepė iki pat didžiulių raudonų klipsų ausyse. – Žinot ką, Vincentai? Jūs – nedorėlis, bet man patinkat. – Ji ištiesė per stalą ranką. – Sveikinu, jūs mūsų komandoje. Netrukus Vincentas pastebėjo, kad Konsuela turi ypatingą gebėjimą traukti nevykėlius. Tarp SIT programuotojų knibždėte knibždėjo nelegalių imigrantų, teistų vyrukų, bankrutavusių firmų vadovų, prasilošusių veikėjų ir įvairių priklausomybės stadijų narkomanų. Tačiau juos visus vienijo bendra viską nustelbianti aistra: programavimo karštligė, noras užvaldyti mašiną, monitoriaus, klaviatūros ir kompiuterio galios troškimas. Visi, kad ir kaip būtų susimovę gyvenime, kiekviena savo ląstele šventai tikėjo esą tokie kompiuterijos genijai, kad visam pasauliui nebelieka nieko kita, kaip tik pagarbiai trauktis jiems iš kelio. Vincentui tai buvo tikras iššūkis. Atlyginimas nebuvo labai didelis, bet kai sandoriai būdavo sėkmingi, Konsuela visiems, kurie po septintos valandos vakaro dar sėdėdavo biure, užsakydavo picą ar ką nors iš meksikiečių, indų arba kinų virtuvės, kaip kurią savaitės dieną. Taigi jie likdavo darbe, stengdamiesi gauti daugiau pelno ir tausodami savo būstą. Jie sukūrė muzikos bibliotekos savitarnos sistemą su lazeriniais skaitytuvais ir saugos įranga, valdymo programą didžiulei nekilnojamojo turto agentūrai, kuri nesiliovė reikšti papildomų pageidavimų ir pabaigoje derėdavosi dėl kiekvieno dolerio, baseinų valymo roboto operacinę sistemą, kuri turėjo per mažai atminties, bet 2000-ųjų pavasarį Vincentas galiausiai pasiekė tikslą: Konsuela paskyrė jį vyriausiuoju programuotoju. 13

Vienintelis gyvenimo nepatogumas buvo tas, kad pardavėjos nuolat teiraudavosi, ar jis neseniai atvykęs į Floridą, kad esąs toks išbalęs. Į naujas pareigas įėjo kasdieniai pasitarimai su Konsuela Margarita Sančes ir dažni susitikimai su klientais, interesantais ar patarėjais. Tai, kas būdavo aptariama ir nutariama šių susitikimų metu, Vincentas turėjo tinkamu būdu pranešti kitiems programuotojams, o tai buvo ne taip paprasta, kaip rodėsi: Hakas iš principo nedalyvaudavo susirinkimuose. Fernandas primygtinai reikalaudavo papunkčiui ranka surašyto nurodymų sąrašo. Alvinas prireikus sutikdavo su pasiūlymais ir visuomet turėdavo savo idėjų, tačiau, kad ir kaip gaila, jo idėjos būdavo prastos. Chuanas mėgdavo kartoti „žinoma, jokių problemų“, o darydavo taip, kaip pačiam šaudavo į galvą. Ramešą reikėdavo paspausti, antraip dienų dienas praleisdavo prie vienos kodo eilutės, o Klaudijus, išgirdęs žodį „terminas“, imdavo daryti spausdinimo klaidas ir lakstyti į tualetą. Galiausiai Stivas kiekvienąkart pasiūlydavo visiems susėsti ir drauge sukurti visiškai naują koncepciją, o davus jam valią, būtų reikėję iš esmės apsvarstyti ir binarinę Žemės ir Mėnulio sistemą. Eidamas naujas pareigas Vincentas pamažu susipažino su įmonės problemomis ir vadovės vargais bei rūpesčiais. Sužinojo, kad SIT siekia gauti šalies vyriausybės užsakymų. – Svarbu įkelti koją, – svajojo Konsuela, – tuomet viskas bus gerokai paprasčiau. Nuolat plauks pinigai ir nebereikės jaudintis dėl atlyginimų. Mat Konsuela visada dėl visko labai jaudinosi. Per vieną pasitarimą 2000-ųjų rugpjūčio pradžioje Vincentas pirmą kartą sutiko itin dinamišką ir tiesiog nepadoriai gerai atrodantį vyriškį, kurį Konsuela jam pristatė kaip Franką Hilą. Hilas buvo Respublikonų partijos narys, parlamentaras ir artimas patikėtinis Floridos gubernatoriaus Džebo Bušo , kurio vicegubernatoriumi jis siekė tapti prieš keletą metų vyJeb Bush – Respublikonų partijos narys, 1999–2007 m. Floridos gubernatorius, jaunesnysis Džordžo Bušo brolis (vert. past.).

kusiuose rinkimuose. Konsuela buvo aistringa Respublikonų partijos šalininkė: jos nuomone, tai buvo vienintelė politinė jėga, pasiryžusi suduoti atkirtį Kastro, taigi ir vienintelė viltis išvaduoti jos gimtąją šalį iš priespaudos. Tačiau pasitarime buvo kalbama ne apie politiką, o apie verslą. Parlamentaras atvyko aptarti įvairių vyriausybės informacinių technologijų projektų, kad pamatytų, kuriuos vyriausybės administracijos pavedimu SIT galėtų įgyvendinti. Vincentas šiuose pokalbiuose dalyvavo kaip patarėjas techniniais klausimais, jam teko spręsti dėl projekto vykdymo galimybių ir sąnaudų. Per kitas dvi savaites įvyko dešimtys tokių pasitarimų, po kurių tučtuojau buvo gauti nepaprastai pelningi užsakymai. Vincentas suprato, kad Hilui tenka du vaidmenys: kol jie sėdėdavo trise, Frankas Hilas buvo užsakovas, išdėstantis reikalavimus ir besiderantis dėl terminų. Paskui Hilas su Konsuela pasitarimą tęsdavo vienudu, ir parlamentaras tapdavo patarėju, padedančiu taip suformuluoti pasiūlymus ir nustatyti tokias kainas, kad Konsuela gautų deramą pelną. Tik po kiek laiko Vincentas suprato, kad Frankui Hilui už patarėjo ir lobisto veiklą buvo sumokėta. Šie valstybiniai užsakymai po neramių dotkomo krizės laikų nulėmė SIT lauktąjį pakilimą. Iš tiesų, netrukus firma suklestėjo taip, kaip Vincentas nuo atėjimo į ją dar nebuvo patyręs. Visi programuotojai gavo patogius biuro krėslus, skelbimų lentoje pasirodė brangesnių tiekėjų įmonių užsakymų formuliarų, o Konsuela ėmė svarstyti apie priestatą, prašmatnesnę laukiamąją salę ir galbūt netgi baseiną darbuotojams. Per vieną susirinkimą 2000-ųjų metų rugsėjo pabaigoje, likus šešioms savaitėms iki Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų, parlamentaras Frankas Hilas pasiteiravo, ar SIT galinti sukurti balsavimo kompiuterio programą, kuri pakeistų galutinius balsavimo rezultatus, ir kad apie klastotę niekas nesužinotų. Prototipo užteksią.

Dot-com – su internetu susijusias paslaugas teikianti įmonė (vert. past.).