Lars Saabye Christensen
Hermanas R om a n a s
Iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė
Vi l n i u s , 2 0 1 2
UDK 821.113.5-93 Ch525
Versta iš: Lars Saabye Christensen Herman
Knyga išleista Norlai parėmus
ISBN 978-9955-16-402-9
Copyright © CAPPELEN DAMM AS, 1988 © Vertimas į lietuvių kalbą, Aušra Bagočiūnaitė, 2012 © „Gimtasis žodis“, 2012
1 RUDUO
Hermanas atlošia galvą ir žiūri akis išplėtęs: medžio lapai jau tarpais geltoni, tarpais raudoni, dar kiek ir pradės kristi. Pro laibas, juodas šakas regėti dangus, kuriame nutrūktgalviškai lakioja debesys. Bežiūrint net galva susisuka, tarytum jis pats baisiu greičiu lėktų atsiplėšęs nuo žemės. Visgi malonu, bent jau iš pradžių, svarbiausia tik neatsitrenkti į Monolitą . Jis užsimerkia, bet vos nepargriuvęs kaipmat vėl atsimerkia ir su palengvėjimu atsidūsta. Vis dar tebe Monolitas – žymiausia skulptoriaus Gustavo Vigelando skulptūra Oslo Frognerio parke, vaizduojanti 121 žmogų. Ji pastatyta 1944 metais, jos aukštis – virš 14 metrų.
stovi Frognerio parke, nė per sprindį nepajudėjęs iš vietos. Staiga jis pamato, kaip atsiskiria pirmutinis lapas – iš paties šakos krašto, jau visai palaidas. Vėjas pagauna jį į sūkurį, ir jis tarsi sužeista sniegena nuplasnoja link fontano. Hermanas metasi iš paskos, nepaleisdamas to raudono, nenustygstančio taško iš akių. Vėjas jį tai iškelia, tai nuleidžia, ir Hermanas skuta zigzagais per žvyrą, vildamasis, kad iš ryto bus dvigubu mazgu susirišęs batų raiščius. Bet galiausiai lapas, o gal vėjas, pasiduoda ir nusikamavęs pradeda leistis ant žemės – tiesiai Hermanui prieš nosį. Jis beregint sustoja, išsižioja, kad net kulnai matyti, atsispiria ir vikriai lyg alkanas skruzdėda pagriebia lapą dantimis. Ir va tada jis užmato, kad kažkas jį seka: kažkas stovi už vienos iš skulptūrų – matyti kyšanti rausva kuprinėlė. Jis sustoja nuščiuvęs, pilna burna. Skonis šiaip sau, bet būna ir blogiau: kad ir valgyti sukietėjusią šokoladinio pudingo plutą, greimą ar ungurį, kuriuos tėtis gaudo prieplaukoje. Staiga kuprinė vėl pranyksta, tačiau Hermanas žino, kad ten kažkas tebesislepia, tiesiai už skulptūros, vaizduojančios stambią moterį su mažiausiai šešiolika jai į plaukus įsikabinusių vaikų. Šitaip stovėdamas ir nelabai iš
manydamas, ko griebtis, Hermanas lapą nuryja. Net keista, kai pagalvoji, kad lapas, kuris dar visai neseniai kybojo ant didelio, storo medžio šakos, dabar guli jo pilve. Galbūt galės per pietus nevalgyti daržovių. Pagaliau ji pasirodo. Tai Rubė, Rubė iš jo klasės. Tai ji visą laiką stovėjo už skulptūros. Hermanas suglumsta. Rubės plaukai vešlūs, kaštoniniai, kiti net tvirtina, kad jos kuode – penki paukščių lizdai. Ji laiko rankas už nugaros, tarsi saugotų nepaprastai didelę paslaptį. Ir primerkusi vieną akį keistai žiūri į Hermaną. – Tu lapus valgai? – klausia Rubė. – Kartais. – Nepažįstu daugiau nieko, kas lapus valgytų. – Tai nedaug pažįsti, – atšauna Hermanas ir prineša kuprinę prie suoliuko. Rubė atseka iš paskos ir prisikišusi tyrinėja jo veidą. – Tu mane sekioji? – klausia Hermanas. Rubė skardžiai susijuokia, ir nuo medžių nukrenta dar daugiau lapų. – Aš šėriau savo antį, daviau jai morkų ir dešros. Tu greičiausiai susirgsi. Man atrodo, tu jau sergi. – Aš sveikas kaip žuvis, – atkerta Hermanas. Šitaip sako jo senelis, nors pats nevaikšto, tik guli ke
tvirtame aukšte lovoje su baldakimu. Bet tikriausiai dėl to šitaip ir sako – sveikas kaip žuvis. – Žuvys lapų neėda, – tarsteli Rubė. – Jos ėda sliekus. Dar blogiau. Jie pasuka per tiltą. Prie Pikčiurnos miegojęs girtuoklis atrodo bemaž toks pat įsiutęs. Frognerio baseinai tušti ir pažaliavę, o dešimties metrų tramplinas siekia iki pat dangaus. Netrukus pradeda lyti. Vandeny nieko nenutuokdamos turškiasi antys. Išskleidžia sparnus gulbė, bet persigalvojusi vėl juos suglaudžia. Rubė pasilenkia per turėklus ir rodo pirštu: – Čia mano antis! – Tavo antis? – Kurią aš šeriu. – O kaip tu jas atskiri? Rubė atsisuka į Hermaną ir papurto galvą – jos milžiniška kaštoninė ševeliūra supliumpsi, tačiau paukščiai iš kuodo neišskrenda. – Nesakysiu, – bet paskui paskubomis priduria: – Galbūt kitąkart. Netardami nė žodžio, jie nukulniuoja vartų link, bet pasiekus Kirkės kelią Rubė prilenda dar arčiau ir Pikčiurna (norv. Sinnataggen) – viena populiariausių Gustavo Vigelando skulptūrų, vaizduojanti piktą berniuką.
nepaprastai ilgai į jį dėbso. Hermanas pradeda nerimastauti. – Ar dar atrodo, kad sergu? – Tavo akys žalut žalutėlės! O nosis morkinė! Tai tarusi, ji pasileidžia įkalnėn link Majoštujos. Prie Oskaro Matijeseno skulptūros dar atsisuka pamojuoti, tačiau Hermanas nebepamato, jis jau pakeliui į Šilebeką. Ir va dabar jis iš tiesų sunegaluoja. Panašu, kad vis dėlto apsirgs, o gal jam vietoj rankų išaugs šakos, kurias žiemai atėjus kam nors šaus į galvą panaudoti malkoms. Lapas tikrai pilve, guli įstrižas ir kutena. Ir rankos jau ima medėti, tenka jas spausti prie savęs. Jis išvysta savo atvaizdą kirpyklos veidrodyje Bigdiojaus alėjoje. Pasilenkęs ir pasukęs galvą, tame veidrodyje gali matyti save ir profiliu. Ir dabar Hermanas ne juokais nusigąsta. Čia nebe jis. Vietoj nosies – kankorėžis, ausys – kaip dvi genio drevės, o plaukai išsikeroję ant kaktos tarsi žalsvos samanos. Hermanas sprunka, kol nepakliuvo Dručkiui į akiratį, ir pasislepia vartų arkoje. Abejonių nelieka, tad jis sugrūda į gerklę pirštus – visai kaip tėtis sekmadieniais. Ir taip giliai sugrūda, kad Matijesenas (Oscar Mathiesen, 1888–1954) – žymus norvegų slidininkas, Norvegijos, Europos ir pasaulio čempionas.
dar kiek ir galės lapą pačiupinėti. Ilgai laukti netenka – štai ir lapas, ir priešpiečiai, ir dvi karamelės, rastos pakeliui į mokyklą. Lapas vis dar raudonas ir dvokia baisiau negu sportbačiai. Vėjo gūsis nugina jį į gatvę, jis pasivartalioja ant latako atbrailos ir prapuola kanalizacijos angos grotelėse. Hermanas atsitiesia – dabar žymiai lengviau. „Tik tų dviejų karamelių gaila“, – pagalvoja ir susimąsto, ar nevertėtų jų darkart suvalgyti. Taip ir padaro, tada ramiai nubindzina Gabelio gatve. „Penki plius penki bus dvi rankos, – garsiai ištaria Hermanas. – Bet kiek bus vienas kart vienas? Vienišas kaip pirštas.“ Pradeda lyti. Bet Hermanas visai neketina pasileisti namo bėgte. Vos jam įsukus į gatvę, pirmame aukšte atsilapoja langas, ir išlenda Buteliaus burna, rūdžių spalvos, sulįsusi. Kalbama, kad Butelius kadaise dirbo karaliaus ūkvedžiu Drameno kelyje, tačiau buvo atleistas, kai įsimylėjo besisvečiuojančią Belgijos princesę, arba kai karalius išsiaiškino, kad jis iš tiesų yra švedas. Butelius paprastai arba labai balsingas, arba labai tylus. Šiandien jis tylus kaip žemė, ir nieko čia keisto – juk pirmadienis. – Hermanai, sūnau, – sušnabžda jis. – Eikš čionai. 10
Hermanas vos girdi. Jis prieina arčiau. – Gal galėtum šiandien priduoti kelis mano butelius? – Hermanas neturi laiko, – sukužda berniukas. – Gal rytoj. – Deja, rytoj išauš nauja diena, – sumurma Butelius ir lėtai užveria langą.