Alessandro Gallenzi
s i r e l e s t s Be Romanas
Iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė
Vilnius, 2012
UDK 821.111-31 Ga246
ISBN 978-9955-16-367-1
Ve r s ta i š : Alessandro Gallenzi Bestseller
Copyright © Alessandro Gallenzi © Vertimas į lietuvių kalbą, Vida Bėkštienė, 2012 © „Gimtasis žodis“, 2012
Skiriu Elizabetai
Leisti knygas savo lėšomis ir pardavinėti tai, kas gimė tavo vaizduotėje, man yra tas pats, kaip valgyti savo kūną... Verčiau kęsčiau skurdą, negu įžeisčiau dorybę, paversdamas humanitarinius mokslus verslu... Tie, kurie siekia pelno, turėtų tapti pirkliais, o tie, kurie pardavinėja knygas, turėtų atsisakyti poetų vardo... Atidžiai išspausdinkite šias raides ant kokybiško po pieriaus – tai vienintelis atpildas, kurio noriu... Pietro Aretino savo leidėjui, 1537 m. liepos 22 d.
Leidinys yra žmogaus proto varžytynės. Emily Dickinson
Pietro Aretino (1492–1556) – italų rašytojas, dramaturgas, po etas, satyrikas. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) Emily Dickinson (1830–1886) – amerikiečių poetė.
1 Džimo likimas – būti didžiu rašytoju, para šyti bestselerį. Pirmasis jo romanas – šiek tiek ilgesnis už apsakymą – buvo sukurtas prieš penkiolika metų, paskatinus kūrybinio rašymo mokytojui, buvusiam universiteto dėstytojui, kuris po kelių mėnesių nusižudė, užsimovęs ant galvos plastikinį maišelį. Kaip tik prieš šį liūdną įvykį vyriškis reko mendavo savo mokinį pagarsėjusiam plėšriam Londono literatūros agentui, kuris iškart nutarė juo užsiimti ir rūpintis kitu jo kūriniu. Tai bus, kaip juodu nutarė, trileris Pasimatymas su mirtimi. Deja, rašyti pagal užsakymą iki paskirtos datos – visai kas kita, nei paviršutiniškai dėlioti žodžius valandą ar dvi po pietų. Mintis apie ap valią pinigų sumą ir didžiuliai agento lūkesčiai malšino Džimui polėkį ir įkvėpimą. Taigi Pasi
matymas su mirtimi išėjo nevykęs. Agentas liepė vienam savo padėjėjų trilerį atmesti, sukriti kuoti, paskui išrinkti geresnes vietas ir vėl sudėti į krūvą. Kitaip tariant – perrašyti nuo pradžios. – Matai, Džimai, – tarė agentas, gaubiamas didelio cigariuko dūmų debesies. – Stilius tikrai geras, bet privalome pereiti prie rimtų dalykų. Supranti – mažiau aprašymų, daugiau mirties, šiek tiek pasidulkinimo. Kiek egzempliorių nori parduoti? Šimtą ar šimtą tūkstančių? Keista, bet, kad ir koks išmintingas ir įta kingas buvo agentas, jam nepavyko rasti leidėjo nususintam tekstui, taip atsitiko ir su antru ro manu, šį sykį detektyvu apie žmogžudystę Pary žiuje Triveidė moteris. Po penkių skausmingos tylos mėnesių agentas paskambino ir pranešė gerą žinią: vienas Amerikos leidėjas – reikia pri pažinti, ne iš stambiųjų – susidomėjo knyga. Na, avansas nebuvo didelis, iš tikrųjų vos pa siekė keturženklį skaičių, bet juk kiekvienam reikia pradinio taško, tiesa? Džimas aiškiai prisiminė dieną, kai gavo nespalvotą Pink Hippopotamus Press katalogą. Dvidešimt ketvirtame puslapyje puikavosi lai mingas besišypsantis jo veidas, pranešta, kad knyga pasirodys kitą rudenį. Jis nešiodavosi ka
talogą visur – į kavinę, į biblioteką, į tualetą – ir žiūrėdavo į dvidešimt ketvirtą puslapį dešimt ar penkiolika minučių. Deja, po dviejų savaičių buvo paskelbtas Pink Hippopotamus Press ban krotas. Taip ir baigėsi Triveidės moters istorija, agentas liovėsi skambinęs. Tačiau Džimas per daug nenusiminė: sėdo rašyti kitų dviejų knygų – mokslinės fantastikos su pagrindiniu veikėju telepatiniu robotu ir isto rinio romano Kijevo karys, kurio veiksmas vyksta Didžiosios suirutės metais. Su didele viltimi ir entuziazmu jis išsiuntė abu rankraščius vieną po kito agentams, leidėjams ir garsiems auto riams, būdamas įsitikinęs, kad tuoj pasitaikys palanki proga. Bet agentai sutartinai atsakė ne ketinantys imtis naujų autorių; leidėjai dejavo, esą, jų planai jau perkrauti, o minimas romanas jiems netinkąs, ir patarė kreiptis į agentą; garsūs autoriai apskritai nesivargino atsakyti. Šiuo metu Džimo literatūrinėje karjeroje prasidėjo pertrauka, pauzė, kuri sutapo su kassa vaitiniais jo apsilankymais pas daktarą belgą pri vačioje psichiatrijos klinikoje. Baigiantis šitam sunkiam periodui Džimą pagavo impulsas vėl rašyti – gal iš pykčio, keršto, pagiežos, o gal tai buvo tiesiog iškrovos priemonė. Visi tuo laiku
parašyti kūriniai – trys laisvųjų eilių rinkiniai, trumputis pusiau autobiografinis romanas, hu moristinė naujoviška knyga ir eksperimentinė pjesė – buvo paženklinti gilaus emocinio ir psi chinio sąmyšio. Bent jau taip nusprendė dak taras belgas, kas tris mėnesius stebintis Džimą. Šios Džimo kančių laikotarpio knygos niekada neatsidūrė gausiose sentimentalybių krūvose ant agentų ir redaktorių stalų, o liko dūlėti stalčiuje po jo kojinėmis ir apatinėmis kelnėmis. Pasipylę tolesni romanai vėl įžiebė vilties kibirkštėlę nesėkmingoje Džimo karjeroje. Jis jautė, kad pasiekė kūrybinę brandą ir naujausios knygos išties bus svarios. Retkarčiais netikėtai ateidavo atsakymas dėl jo išsiųstų rankraščių – šiek tiek nuoširdesnis atmetimo laiškas. Džimas sugebėdavo tuose laiškuose rasti paskatinimo užuominų. Visas jas iki smulkmenos pridėdavo prie kiekvieno naujo pasiūlymo ir pateikiamo rankraščio. Su dešimta knyga – natūralistiniu kūriniu a la Zola – jis ėmėsi itin iniciatyvios pateikimo technikos. Išsiuntęs rankraštį, paskambindavo redaktoriams ir vyriausiesiems redaktoriams. Per trumpą laiką Džimas tapo gerai žinoma figūra visose leidyklose. Nors redaktoriai ir vyriausieji 10
redaktoriai nuolatos būdavo užsiėmę – sėdėdavo kokiame nors susirinkime arba net ketvirtą va landą popiet vis dar tęsdavosi pietų pertrauka, kartais pasitaikydavo kokia sekretorė ar jaunes nioji redaktorė, su kuria jis galėdavo pasikalbėti apie savo leidybos istoriją ir dabartinę situaciją. Po truputį Džimas pradėjo egzistuoti kolek tyvinėje knygų pramonės sąmonėje kaip aiški trimatė šiek tiek nemaloni esybė: tarsi mėsinė musė, kurios niekas nesiimdavo nei nubaidyti, nei pritrėkšti. Kitas Džimo romanas liko nebaigtas. Jo vizitai pas daktarą belgą, kuris uždraudė „bet kokią meninę kūrybinę veiklą“, vėl tapo dažni kaip seniau. Džimui buvo patarta išvykti į ilgą užsienio kelionę, ką jis tuoj pat ir padarė, bet nepamiršo pasiimti bloknoto ir rašiklio. Rezul tatas buvo beveik trijų šimtų puslapių kelionių knyga, pavadinta Didžioji išvyka, kurią agentai ir leidėjai atmetė daug sparčiau nei ankstesnius kūrinius. Džimas negalėjo suprasti tų atmetimų prie žasties, todėl nutarė dar giliau panirti į paslap tingus kūrybinio proceso darbus. Trims mė nesiams užsidarė Britų bibliotekoje ir atsidėjo skaitymui bei tyrimui. Jis įsikūrė prie 372-o 11
stalo Retų leidinių ir muzikos skaitykloje, ku rioje sėdėjo tik kelios knygų žiurkės ir tvyrojo hipnotizuojančios ramybės atmosfera. Vieną vė lyvą popietę Džimas užmigo ant kvantinės me chanikos vadovėlio. Ginkluotam apsaugininkui teko nemenkai jį papurtyti, kad pabustų. Kitą sykį buvo sučiuptas žymintis pieštuku ištraukas. Nors braukė savo knygą, jo vos neišmetė iš bi bliotekos ir vos neuždraudė čia rodytis iki gyvos galvos. Po šio išsamių tyrimų periodo Džimas daug laiko pradėjo leisti knygynuose, vartydamas šimtus knygų ir ieškodamas atsakymo į esminį klausimą: „Kuo skiriasi išleista knyga nuo ne išleistos?“ Turinio kokybe ir originalumu? Pa vadinimu? Autoriaus šlove? Faktu, kad ji yra išspausdinta ir įrišta? Parduodama ir skaitoma kitų žmonių? Džimas padarė išvadą, kad nėra skirtumo tarp knygų, kurios išspausdinamos, ir daugybės kūrinių, kurie lieka neišleisti. „Vie nintelis kintamasis dydis yra tikimybė, – įrodi nėdavo sau Džimas. – Kad rankraštis atsidurs pas tinkamą redaktorių tinkamu laiku. Aišku, gali padėti geri ryšiai tarp leidybos mafiozų, bet visada reikia sėkmės.“ Vis dėlto, nepaisydamas fatališkos leidybos pasaulio vizijos, jis ryte ry 12
davo knygų apžvalgas laikraščiuose, užsukdavo į biblioteką paskaityti Rašytojo biblijos arba Kaip sukurti romaną, perbėgdavo akimis per kamiausių knygų lenteles, stengdamasis prieiti kokią nors išvadą. Tą dieną, kai Evening Standard paskelbė, jog daktaras belgas buvo perduotas Belgijai, apkal tinus jį tuo, kad dovanodavo pliušinius meš kiukus ir medvilnines kojines penkiamečiams berniukams, Džimui kažkas atsitiko. Tarsi visi patirties metai, mėnesius trukusios studijos ir giliai įstrigęs klausimas, kas yra sėkminga knyga, tapo puikiu kūrybingumo lydiniu. Jis užsira kino savo kambaryje ir pradėjo dėstyti žodžius, įkvėptas naujo, nepatirto džiaugsmo. Smarkiai dirbo kelias savaites, beveik nesustodamas ir ne išeidamas iš kambario. Taip tą rytą, 3.45, niekuo neišsiskiriančiame Vakarų Londono bute, prapuolusiame tarp dau gybės terasuotų namų, saugančių miegančius savo gyventojus, mirtinoje rašytojo kalėjimo ty loje – ekrane galiausiai pasirodė paskutiniai jo šedevro žodžiai. Džimas pašoko lovoje, kai trinktelėjo lau kujės durys. Kelias sekundes suglumęs dairėsi, tada nutarė vėl panardinti galvą į pagalvę. Gal 13
tai Džanetė, jo šeimininkė, išskubėjo į Tibeto jogos pamoką. O gal Tomas, jos draugas, grįžo iš naktinės pamainos pašte. Bet kiek valandų? Jis pasikasė nosies galiuką. Vis dar buvo užsi merkęs. Paskui ištiesė ranką į kilpines užuo laidas, temdančias kambarį. Šviesa: lauke buvo šviesu. Džimas pramerkė akį ir įsitempęs pa žiūrėjo į laikrodį. Tačiau buvo iškritusi viena rodyklė. Pagaliau suprato – dvylika – ir tyliai nusižiovavo. Ore tvyrojo nemalonus kvapas, lyg plaktos kiaušinienės. Dar sykį truktelėjęs užuolaidas, įleido į kambarį baltą dulkių juostą. Blanki šviesa nedrąsiai tyrinėjo jo kūną, tįsantį ant sulanksto mosios lovos. Kampuose netvarkingai sustatyti pigūs pušiniai baldai, visur krūvos knygų – ant grindų, lentynose, netgi po lova. Paskui Džimas vėl viską suvokė, plati šyp sena padalijo veidą pusiau. Jis taip stipriai su gniaužė kumščius po pūkine antklode, kad lova grėsmingai sugirgždėjo. – Taip!.. O, taip!.. Parašyti „Pabaiga“ jam visada būdavo di delis džiaugsmas, bet aną vakarą, kai kompiu terio klaviatūra taukšeno tą žodį, išgyveno ypa tingą jausmą, kad tai romanas, kuris ištrauks jį 14
iš nežinomybės, ir prasidės sėkminga rašytojo karjera. Džimas žiovaudamas išlipo iš lovos ir pri kišo ausį prie miegamojo durų. Atrodė, kad ten nieko nėra, taigi drąsiai šoko iš įprastų šiltų treningo kelnių ir pižamos švarko. Virtuvės spintelė buvo tuščia, kaip ir jo pilvas. Atida rius dureles, nosį suerzino tas pats nemalonus plaktos kiaušinienės kvapas. Jis svarstė, ar ne vertėtų patikrinti kitų spintelių, bet žinojo, kad Džanetė detaliai inventorizuodavo visus maisto produktus iki paskutinės šaldytos pupelės ir kad Tomas nepalankiai vertina tokį familiarumą. Taigi neliko nieko kito, tik patraukti į kampinę krautuvėlę. Kadangi jau vis tiek susiruošė išeiti, reikėtų užsukti į paštą ženkliukų, trumpam už bėgti į biblioteką ir knygyną. Stovėdamas priešais vonios veidrodį ir skus damasis nenauju skustuvu, Džimas išsišiepė ir burbtelėjo: – Bestseleris, taip... pirmas populiariausiųjų sąraše... Paskui jis šiek tiek paslankiojo po butą su apatinėmis kelnėmis, šokdamas džigą ir švil paudamas Triumfo maršą iš Aidos. Tada įsiū bavo į savo kambarį. Jau daug mėnesių nesi 15
jautė toks laimingas, toks išdidus. Atitraukęs užuolaidas, įleido šviesos ir, apsimovęs nune šiotus džinsus, apsivilkęs žalią alpakų vilnos megztinį ir apsiavęs ryškiai raudonus sportba čius, išėjo iš kambario. Diena buvo graži, bent jau Londonui: švelni, bet apsiniaukusi. Džimas nemėgo an gliško oro. Jam buvo nusibodusi amžina debesų skraistė. Daug mieliau gyventų Pietų Prancūzi joje arba Kosta del Solyje, barbentų nešiojamojo kompiuterio klaviatūrą po paplūdimio skėčiu, gurkšnotų pajūryje kokį egzotišką kokteilį, ta čiau būtent Londone tokiam siekiančiam kar jeros rašytojui kaip jis įmanoma užmegzti nau dingų kontaktų. Be to, tai leidybos pasaulio centras. Taigi Džimas nesirengė vykti į užsienį, kol išgarsės kaip rašytojas, o tai, tikėjosi, įvyks netrukus. O kol kas turėjo kęsti tokią situaciją išnuo motame niūriame mažame kambarėlyje Dža netės ir Tomo bute. Šeferds Bušas buvo perspek tyvus rajonas, bet Džimas čia nesijautė savas... Įprastas jo plotas siekė kelis šimtus jardų – už didelės karuselės, skiriančios vargšus ir turtin guosius – elegantiškose Holando parko ir No ting Hilo vilose. Čia gyveno daug garsių rašy 16
tojų. Reikia tik šiek tiek sėkmės, ir netrukus jis persikels į vieną iš šių ištaigingų namų aukštomis lubomis, tarp triukšmingų įžymių žmonių, ra finuotų žurnalistų, kamerinės muzikos kvar tetų, krištolinių taurių su prancūzišku likeriu. Džanetė ir Tomas užsiminė netrukus ketinantys susituokti, liepą ar rugpjūtį, taigi jam teks išsi kraustyti. Jie tai kartojo jau trejus metus, bet šį sykį atrodė, kad kalba rimtai, nes Džimas pa stebėjo, kad juodu rašo kvietimus. Jei tokia bus Dievo valia, iki vasaros pabaigos turės palikti šiuos du įsimylėjusius airius ir Šeferds Bušą. Jis įsidėjo į kuprinę rankraštį, atsirakino nuo plieninės tvoros dviratį ir patraukė į Fulamo paštą. Pakeliui svarstė, kurios strategijos imtis šį kartą, siūlant kūrinį leidėjams ir agentams.
*** Čarlzo Randalo, Tetragon Press leidybos direktoriaus, savaitgalis buvo baisus. Jis vado vavo nedidelei, bet prestižinei nepriklausomai leidyklai, kuri kažkaip sugebėjo išgyventi jau trisdešimt metų – net nuolat gresiant ban krotui – ir išsaugojo trapią literatūros kokybę, kad ir kokia triuškinama buvo korporacinių milžinų pažanga. Randalas nutarė savaitga 17
liui parsinešti darbo: peržiūrėti krūvą pateiktų rankraščių, suredaguoti scenarijų ir perskaityti kelių skilčių korektūrą. Bet grįžus namo jau vien šūsnių knygų, popierių, katalogų, laiškų, sąskaitų ir kitų nesąmonių vaizdas atėmė jam norą gyventi. Ištįsęs liesas jo kūnas susmuko į dulkėtą sofą, ant kurios taip pat mėtėsi neaiškūs popie riai. Įdėmus Čarlzo žvilgsnis pro storus lęšius nuklydo į tuštumą. Jis prisiminė visą savo gy venimą, mintyse iškilo tolimas beveik išsitrynęs vaizdas, kai buvo jaunas universiteto studentas ilgais plaukais ir susivėlusia barzda, poetas, ku pinas svajonių ir idealų, spausdinęs politines skrajutes ir eilėraščių ciklų brošiūras. Paskui barzda išnyko, plaukai sutrumpėjo, ties smilki niais jų visai neliko, ant nosies atsirado akiniai juodais rėmeliais. Dabar jis sėdėjo prie stalo nedideliame pusrūsio kambarėlyje savo aplū žusiame bute pietrytinėje Londono dalyje, tarp krūvų popierių ir knygų, su senoviniu telefonu, kuriam skambant drebėdavo baldai. Aplink pradėjo pleventi laikraščių iškarpos: pirmosios apžvalgos, pirmieji interviu. Tada pasirodė fa tališka moteris ilgais kaštonų spalvos plaukais, geidulingumo ir aistros vulkanas. Staiga jo 18
kambarys virto elegantiška Mayfair registratūra, popieriai ir knygos išnyko, čia atsirado daugybė susikūprinusių, svirduliuojančių asmenų, kurie blausioje šviesoje šnekučiavosi, gurkšnojo vyną ir šampaną. Kai kurie jų akimirką nušvisdavo apsupti aureolės, kai pasirodydavo jau pamirštos kartos garsių poetų ir romanistų, Nobelio pre mijos laureatų, žurnalistų ir kritikų veidai. Mo terį kaštoniniais plaukais išgabeno Paryžiaus traukinys. Maždaug keturiasdešimties metų žils telėjęs vyriškis grįžo į tamsią redakciją apsikrovęs kartoninėmis dėžėmis, knygomis ir kitu šlamštu, kuriuo užgriozdino patalpą. Paskui tasai išstypęs tipas pradėjo bėgioti nuo buto durų į stotį, stengdavosi paskutinę minutę įšokti į traukinį, atvykdavo į redakciją, išgerdavo puodelį tirpios kavos. Tada – korektūros, rankraščiai, kava, galutiniai terminai, telefono skambučiai, kava, susirinkimai, sąskaitos, knygų viršeliai, kava. Ir vėl tas pats išstypęs tipas apsivilkdavo paltą, ir vėl bėgdavo į stotį. Taip iš eilės dešimt metų, kol nuo kaktos ėmė plikti, sublizgo viršugalvis, likę plaukai visiškai pražilo, akinių stiklai pastorėjo, drabužiai sudrisko ir nusidėvėjo. Šitą penktadienio vakarą jis buvo užsidaręs savo Londono bute žemutiniame aukšte, ap 19
gaubtas ir prislėgtas spausdintų žodžių. Čiupo kabernė butelį ir pražūtingai gėrė, gėrė... Pa budo pirmadienio rytą – barzda tris dienas ne skusta, marškiniai susisukę, kelnės prasisegu sios, kaklaraištis nukaręs ant nugaros. Iki darbo pradžios likusi valanda. Spės nusiskusti, palįsti po šaltu dušu, tada – ilgais, desperatiškais žings niais pirmyn į stotį su portfeliu, išsipūtusiu nuo knygų ir popierių. Tik įžengęs į redakciją, susidūrė su vaiduoklį primenančia Pipa, naująja savo padėjėja. Šis „di dysis komandos papildymas“ buvo nuleistas iš viršaus... prieš kelis mėnesius, kai tas viršus buvo virš jo. – Nikas Tinslis jau pusvalandį laukia. – Brrnnff, – suniurnėjo Čarlzas. – Ką? – Ka-vos! Pipa suraukė nosį, apsisuko ir nukrypavo į virtuvėlę, palikdama keistą česnakų tvaiką. „Ką, po galais, šitos merginos rytais valgo“, – nusistebėjo Čarlzas, kratydamas galvą ir ženg damas koridoriumi mažo kambarėlio link. Čia jo laukė Nikas Tinslis, dar žinomas kaip Ryklys, sudribęs į sulankstomąją kėdę ir įsigi linęs į Financial Times sporto žinias. Priešais jį 20
ant Čarlzo stalo buvo padėtas garuojantis puo delis juodosios arbatos. – Aha! – pašoko leidybos konsultantas ir ištiesė ranką. – Labas rytas. Kaip šiandien lai komės? – Trrnff, – atsakė Čarlzas, paduodamas ranką ir ištiesdamas tris pirštus. Tai buvo maso niškas pasisveikinimo gestas. Nikas akimirką spaudė tris pirštus, paskui paleido ir atliko puspiruetį, įtraukdamas savo didelį pilvą, kad Čarlzas galėtų praeiti tarp jo ir sienos. – Viskas gerai? – pridūrė Nikas, lanksty damas laikraštį ir kišdamas jį į portfelį, tuo tarpu Čarlzas sunkiai praslinko pro kitą sulankstomąją kėdę ir atsisėdo į juodą odinį krėslą, įspraustą tarp jo stalo ir sienos. – Sode miela, – sumurmėjo Čarlzas, numes damas savo portfelį ant grindų. – Mie-la, – pa kartojo apsimesdamas, kad rūšiuoja ant stalo paskleistas krūvas popierių, ir nesiteikdamas mestelėti į Ryklį nė menkiausio žvilgsnio. Nikas prisivertė nenatūraliai šyptelėti. Jis buvo pripratęs prie tokio vaikiško susierzinimo. Kartais kompanijos vadovai būdavo švelnūs kaip avinėliai, kartais trypdavo kojomis, šaukdavo ir 21
rėkdavo. Tai natūralu. Aišku, nebuvo malonu pranešti penkiasdešimčiai, net ir penkiems žmonėms, kad kitą savaitę jie neteks darbo. Taip pat nebuvo malonu atleisti kompanijos įkūrėją ar generalinį direktorių už reikalavimų nesilaikymą. Bet tai Niko darbo dalis. Jokia užduotis nebūdavo jam nepatogi. Jis mėgdavo kartoti: „Šūdas visada kyla į viršų.“ Ši turbūt fi losofiškiausia mintis, kurią jis nuolat kartodavo per ilgą savo, kaip kompanijos budelio, karjerą, tapo beveik devizu. – Na, Čarlzai, ar atlikai namų darbus? – Niko šypsena virto grimasa. Galiausiai jų akys susitiko, kelias akimirkas juodu spoksojo vienas į kitą. Čarlzas ir Nikas buvo veik vienmečiai, nors pirmasis atrodė bent penkiolika metų vyresnis. Leidybos konsul tantas turėjo netikusį įprotį kalbėti su Čarlzu atvirai globėjišku tonu, pabrėždamas naująją hierarchiją, įsigalėjusią Tetragon Press. – Ne. – Ką turi galvoje, sakydamas „ne“? – Nebuvo laiko. Turėjau kitų darbų, – Čarlzas pasidavė, ir jo žvilgsnis greit nukrypo į šiukšlių dėžę po stalu. – Kas nors juk turi per žiūrėti siūlomas knygas... mmm. 22