Idiot Mag #07 Gegužė 2016 by Idiot Mag Lietuva

PASTEBĖJAU TUOS, KURIE JAUČIASI KAŽKAIP NESAUGIAI, LAIKOSI NUOŠALY, STENGIASI LIKTI NEPASTEBĖTI, TOKIE SOCIALINIAI PIRMUONYS… PASTEBĖJAU IR TUOS, KURIE LINKĘ MANYTI, KAD YRA AUKŠČIAU KITŲ. ARBA JIE MANO, KAD YRA KAŽKAS, KAS PADARO JUOS GERESNIAIS, NA, GAL YRA PROTINGESNI, DVASINGESNI, GAL IŠSKIRTINIAI, GAL JŲ VERTYBĖS YPATINGOS, PRIORITETAI SVARBESNI; ARBA JIE MANO KAD VISI APLINK — KVAILI, PAVIRŠUTINIŠKI, SAVANAUDŽIAI. JIE RENKASI DRAUGUS BAISIAI ATSARGIAI, NES ŽMONIŲ TRŪKUMAI YRA NEPAKELIAMI, O KIEKVIENA KLAIDA — LEMTINGA. JIE IŠVYSTO ĮGŪDĮ SUUOSTI KITŲ TRŪKUMUS PER 2 MINUTES NUO SUSIPAŽINIMO, VISADA MATO, SU KUO NEVERTA GAIŠTI LAIKO POKALBIUI, NIEKADA NEDUODA ŠANSO IR NIEKADA DĖL TO NEKLYSTA. ATIDŽIAU PAŽIŪRĖJUS, IR TAS IDIOTAS, IR TAS IDIOTAS. JIEMS AKIVAIZDU IR LIŪDNA, KAD BENDRAUTI SU KUO — NĖRA, JIE NORĖTŲ SUSIRASTI DRAUGŲ, BET APLINK VIENI IDIOTAI. AR DĖL TO, KAD APIE ŠIUOS ŽMONES RAŠAU KAIP APIE JUOS, KURIEMS JAUČIUOSI SVETIMAS, PADARO MANE GERESNIU UŽ JUOS? O MAN TAI NESVETIMA. IR AŠ PRISIPAŽĮSTU. PASIDIDŽIAVIMAS — TAI KAI JAUČIUOSI GERESNIS UŽ KITUS. AROGANCIJA — TAI KAI PARODAU VEIKSMAIS, KAD JAUČIUOSI GERESNIS UŽ KITUS. SUSIREIKŠMINIMAS — TAI KAI JAUČIUOSI SVARBESNIS UŽ KITUS. PRANAŠUMAS — TAI KAI PARODAU VEIKSMAIS, KAD JAUČIASI SVARBESNIS UŽ KITUS. EGOIZMAS — TAI KAI JAUČIUOSI SVARBESNIS UŽ KITUS IR KITI MAN NERŪPI. ELITIZMAS — TAI KAI JAUČIUOSI SVARBESNIS UŽ KITUS, NES ESU GERESNIS, PROTINGESNIS, TURTINGESNIS IR …-ESNIS. SNOBIŠKUMAS — TAI MANO PASAULĖŽIŪRA, KAI JAUČIUOSI GERESNIS UŽ KITUS. TUŠTYBĖ — TAI KAI NEBEŽINAU, KAIP IŠREIKŠTI, KOKS GERESNIS IR SVARBESNIS ESU. NARCIZIŠKUMAS — TAI KAI RŪPINUOSI SAVO GYVENIMU IR NESIRŪPINU KITAIS. IR AŠ EGOTRIPINU — JAUČIASI TOKS SVARBUS IR TOKS GERESNIS, KAD VISKAS, KUO RŪPINUOSI, TAI KAIP TAPTI DAR SVARBESNIU IR DAR GERESNIU… AŠ PAVARGAU… ĮSIJUNGIU NAUJIENAS IR NEBENAUJOS NAUJIENOS… PROTESTAI, KRIZĖ, KORUPCIJA, NEDARBAS, SKURDAS… ŽMONĖS IŠSTUMIA VIENI KITUS PER LANGUS, DINGSTA, KAŽKAS NETURI, KĄ PAVALGYTI… TAI KAIP TADA AŠ GALIU BŪTI TOKS KVAILAS, KAD PASAKYČIAU, JOG ŠIE METAI YRA GERIAUSI METAI. VIEN TODĖL, KAD JIE GERI MAN? AŠ PAVARGAU NUO RŪPINIMOSI VIEN SAVIMI. TODĖL DALINUOSI.

Idiotai

WE GO BIKE TOURS

JOHN’S DAY 2016 06 23 / 2016 06 26 Įlgąjį Joninių savaitgalį planuojame su dviračiais keliauti aplink Kauno marias. Maršrutą ruošiame taip, kad jis būtų įdomus ir įveikiamas įvairaus fizinio pasiruošimo dviratininkams. Kviečiame prisijungti!

#07 GEGUŽĖ 2016

INTERVENCIJA 8 TEMA Tranzuojam aplink jūrą? 24 LGBT+ Būti ar nebūti?

KULTŪRA 34 AUTORIUS ŽYGIMANTAS KUDIRKA: „Svarbiausia — kuo labiau save įstatyti į rėmus“ 40 VIRŠELIO AUTORĖ ŽVĖRŪNA: „Rupūže purvinom akim, kad tu negautum nė pekloj vietos“ 54 FOTOGRAFIJA Vilniečius gatvėje šaudo… VINCAS ALESIUS 68 AUTORIUS Mėlynas taškas. Edvardas Čiūtas

TENDENCIJOS 80 MIESTAS Gargždai. Erdvės 88 JUDESYS Čiuožiam iš miesto 94 PROJEKTAI Darbas anti-excel režimu 98 ĮVYKIAI Pienas yra grikiai o_O

PARTNERIAI João Cabral, Nuno Dias TEKSTAI Jolanta Lenkevičiūtė, Dovilė Macijauskaitė, Kornelija Morkytė, Elinga Noreikaitė, Zigmas LIO IR SKILČIŲ ILIUSTRACIJOS ŽVĖRŪNA DIZAINAS Elinga Noreikaitė FOTOGRAFIJOS Vincas Alesius, Birutė Čeidaitė, Gerda ičius, Monikos Sutkutė, Sima Ulvikienė, Domantas Umbrasas, Ventė Viteikaitė WWW.IDIOTMAG.COM | LIETUVA@IDIOTMAG.COM +370 654 56 836 KOPIJUOTI AR PLATINTI BE AUTORIŲ SUTIKIMO DRAUDŽIAMA | Esame nepriklausomas leidinysrbiauti, publikuoti, paremti

REDAKCIJA Elinga Noreikaitė PROJEKTAI Kęstutis Grauslys Pakštaitis, Ingrida Peleckaitė, Ventė Viteikaitė VIRŠE Muldarytė, Vytautas Narkevičius, Justinas Stacev WWW.FACEBOOK.COM/IDIOTMAG.LIETUVA | be paramos, kreipkitės norėdami bendrada

INTERVENCIJA

YRA DALYKŲ, KURIŲ NESUPLANUOSI: NETIKĖTA DRAUGYSTĖ SU ROKERIU, RYTINĖS KAVOS GĖRIMAS STOKHOLME, ORGANIZMO IŠBANDYMAI PLIESKIANT KARŠČIUI. KAIP VISKAS SUSIDĖJO Į VIENĄ? OGI SUGALVOJUS TRANZUOTI APLINK BALTIJOS JŪRĄ. DU ILGOKAI PAŽĮSTAMI DRAUGAI — JUSTINAS IR DOMANTAS VIENĄ GRAŽIĄ PRAĖJUSIŲ METŲ LIEPOS MĖNESIO DIENĄ SUSIKROVĖ KUPRINES IR SAVO NORU IŠĖJO Į… NE, NE KARIUOMENĘ, O Į VILNIŲ. TIESA, PADARYDAMI NEMAŽĄ RATĄ APLINK BALTIJOS JŪRĄ. IŠ LIETUVOS Į LIETUVĄ — TRANZUOJANT!

TRANZUOJAM

APLINK JŪRĄ? KALBINO KORNELIJA MORKYTĖ, NUOTRAUKOS JUSTINO STACEVIČIAUS IR DOMANT0 UMBRAS0

INTERVENCIJA

MES PLANAVOM VARYTI Į ČERNOBYLĮ, BET TEN PADEGĖ MIŠKUS TUO METU, TAI PRADĖJOM MĄSTYT, KĄ ČIA NUVEIKUS KITO.

INTERVENCIJA

TALINE MIEGOJOM PAS TOKĮ SENĄ HIPĮ, KURIS MUS PASIKVIETĖ Į SAVO SODO NAMELĮ, PAMAITINO IR LEIDO PERNAKVOT. KITĄ RYTĄ JO ŽMONA NUVEŽĖ MUS Į AUTOBUSŲ STOTĮ.

INTERVENCIJA

DOMANTAS: Buvo Baltijos kelio 25-metis. Labai patriotinė idėja! Tik, tiesa, vėliavos neturėjom ir šiaip niekam nesakėm šitos minties. (juokiasi) JUSTINAS: Mes planavom varyti į Černobylį, bet ten padegė miškus tuo metu, tai pradėjom mąstyt, ką čia nuveikus kito. Ir prie bokalo alaus breinštormindami sumąstėm, kad būtų fun aptranzuoti Baltijos jūrą. Tai nebuvo patriotinis žygis… Iš tiesų nežinai, kas laukia kely, taigi buvo nemenkas iššūkis. Turi 2 savaites prieš akis ir privalai nesusimauti. D: Bet mes greit judėjom – jau per dvi dienas nutranzavom iki Suomijos. Taline miegojom pas tokį seną hipį, kuris mus pasikvietė į savo sodo namelį, pamaitino ir leido pernakvot. Kitą rytą jo žmona nuvežė mus į autobusų stotį, kadangi jis gyveno visai netoli. Tada susitranzavom autobusą, kuris nemokamai pavežė iki kelto. Tik keltas jau nenorėjo būt sutranzuojamas ir teko pirkti bilietus. (juokiasi) J: Atvykus į Helsinkį, uoste mus vienintelius iškratė. Šiaip jie nieko nekrato. Tačiau suomiams atlėkus į Estiją linksmintis, kitą dieną grįžtant keltas buvo pilnas girtų žmonių, kurie vežėsi daug alkoholio. Manėm, kad išeisim pirmi ir spėsim patranzuoti iš kelto išvažiuojančius automobilius, bet apsauga mus greit pasikvietė ir pradėjo kamantinėti, koks mūsų apsilankymo Suomijoje tikslas. Supratę, kad nieko pikto neplanuojam, paleido. Helsinkyje buvom neilgai, iš jo nukeliavom į Turku. O ten tai jau filmo „Trumano šou“ miestelis. Žmonės į mus kaip į ateivius žiūrėjo, visi labai laikėsi taisyklių, anksti miestas nurimdavo, ir gatvėse buvo tuščia. D: Ten labai ilgai šviesu, toks kurortinis miestelis. Nebuvo nei bomžų, nei netvarkos – labai švarus miestas. Pusdienį ėjom per tą miestelį šiek tiek ne į tą pusę – kokias tris valandas. Tada strigom Turku. Norėjom miegot daželio teritorijoj – vaikų žaidimų

namelyje. Vienas iš mūsų saugojo perimetrą, o kitas tikrino namelį. Bet jis buvo užrakintas – buvo tokia maža spynutė… Taigi miegojom po balkonu. Bet ten buvo labai patogu, nors ir ant skaldos teko gulėti! J: Tikrai buvo žiauriai patogu! Ten toks

miestelis, kur jei kas nors paskambintų į policiją ir pasakytų, kad po jo balkonu miega bomžai – niekas nepatikėtų. Fantastika! Vėliau dar buvo sustoję tokie narkomanai su sudaužytu golfu. Manėm, kad jie sumuš mus. Bet jie atsidarė lagą ir pradėjo šaukti: „Jūs, tranzuotojai, jūs kieti bičai,

TEN TOKS MIESTELIS, KUR JEI KAS NORS PASKAMBINTŲ Į POLICIJĄ IR PASAKYTŲ, KAD PO JO BALKONU MIEGA BOMŽAI — NIEKAS NEPATIKĖTŲ.

INTERVENCIJA

Pasivažinėjimas po tarnybos su bendraminčiais iš Lietuvos

imkit alaus!“ Davė du butelius alaus, norėjo pavežti, bet jų mašina buvo pilna. Išsiaiškinome, kad seniau tranzuotojus apiplėšdavo, sumušdavo visokie vandalai. Tai visi bijojo taip keliaut. Tada susitranzavom tokį bičą, kuris pavežė labai nedaug – jaunas, malonus jaunuolis, kartu vežėsi savo šunį. Mašina prikrauta, bet jis geranoriškai priėmė. Jis visą laiką rūkė žolę, lauknešėliui žolės įdėjo ir mums. Tai taip ir vežėmės kurį laiką, pamiršę, kad turim. D: Išleido jis mus prie miško, tai pavalgėm antrarūšių uogyčių. Ten spanguolės buvo, man atrodo. Arba bruknės. Arba miškauogės. J: Radom tokią atkarpą, kur teko eiti per krūmus. Mes turėjom susitarimą, kad

„Sustojo tokia pana, kuri vežė kramtomo tabako, dar visokio velnio – agentė iš Stokholmo.“

nevalgysim jokių nežinomų uogyčių. Bet per visą kelionę valgėm vis tiek viską… (juokiasi) D: Tuomet mus pavežė jaunas kareivėlis, tik ką pabaigęs karo tarnybą. Pas juos įdomesnis požiūris į privalomąją karo tarnybą – jie visai jos nebijo. Tas bičelis irgi sakė: „Galėjau eiti mokytis, bet nuėjau tarnauti. Va, dabar grįžau.“ Įdomus pašnekovas aktualiomis temomis, mūsų bendraamžis – įdomi diskusija užvirė. Bičelis be problemų! J: Jis mus išleido degalinėje, viduryje miškų, kur niekas nevažiuoja. Jau buvo vakaras, bet ten labai ilgai šviesu. Miške užsikūrėm laužą. D: Neturėjom žvakių, tai užsidegėm porą šapelių. (juokiasi)

New best friend Samis!

lish, I'm not gonna rape you!“ Susipažinom, jo vardas buvo Samis. Jis nusivedė mus pas savo draugus, supažindino, pastatė alaus. D: Pradėjom kalbėti su jo draugais, kalbėjom apie muziką. Justinas paleido Gravel – tai smagu, kad jiems patiko lietuviška muzika. Jie norėjo nusipirkti žolės, bet mes juos pavaišinom ta, kurią mums įdėjo lauknešėliui. J: Atrodo keista, nes iš pažiūros pavojingiausias bičas kompanijoje pasirodė esąs paprastas kūno kultūros mokytojas iš vaikų mokyklos. Nors jam ir nepatiko mano mėtinės cigaretės, per pusvalandį tapom geriausiais draugais, o tada važiavome pas Samį į sodą kepti dešrelių. Tai smagiai pavakarojom, miegojom kemperyje.

J: Buvo vietų kai buvom praradę tikėjimą, jau tranzavom viską – kemperius, traktorius. D: Sustojo kartą toks kemperis, kuris pavežė mus apie 500 km. Bet toks keistas bičas buvo – visą kelią tylėjo. Kartais sustodavo stotelėje tam, kad išsiųstų savo kompiuteryje kažkokius failus. Bet tada jis sumąstė, kad mes galim tai padaryti. Tai taip ir važiavom dirbdami. J: Jis manė, kad mes latviai! Kai tik išlipom iš jo kemperio, prie mūsų privažiavo toks rokeris. Pradėjo klausinėti, kur važiuojam, pasiūlė alaus, aprodyti miestą ir pailsėti. Kilo kelios mintys: arba jis mus išprievartaus ir sumuš, arba viskas bus gerai. Bet jis patikino: „I'm not fucking Po-

INTERVENCIJA

NETURĖJOM ŽVAKIŲ, TAI UŽSIDEGĖM PORĄ ŠAPELIŲ.

INTERVENCIJA

ATĖJOM Į STOTIES RAJONĄ, MIEGOJOM SU BOMŽAIS IR NUTARĖM, KAD „DROŽIAM“ SVEIKATĄ. JAUTĖMĖS IŠSEKĘ, TAIGI NUSPRENDĖM, KAD VISKAS – ČIA MŪSŲ PABAIGA. NUSIPIRKOM BILIETUS Į VILNIŲ.

INTERVENCIJA

D: Po to jis mus pavežė iki kelio, o dar keli kiti žmonės – nemažai kilometrų. Tuomet teko pamiegoti po geležinkeliu. J: Bet tada mus paėmė kažkokie keisti žmonės, kurie nesuprato mūsų ir nuvežė kažkur į miesto vidurį, ir paleido mus „ant žiedo“. Teko tranzuoti viduryje miesto. D: Tai čia dar nieko, vėliau teko tranzuoti ir nuo greitkelio. Teko pasidaryti apie 10 km žygį – jauti, kad visiška šikna. J: Greitkelį filmavo kameros, tai galvojom, kad jei atvažiuos policija, vis tiek turės mus išvežti iš čia. Bet ten sustojo tokia pana, kuri vežė kramtomo tabako, dar visokio velnio – agentė iš Stokholmo. Pavežė mus 160 km, paleido prie degalinės. Pasistatėm palapinę, norėjom kurti laužą. Bet supratom, kad laužas prie degalinės – ne pati geriausia mintis. D: Ryte gėrėm kavą, užkalbino mus kažkoks vyras, klausė, kur važiuojam, ir pasisiūlė pavežti iki Stokholmo. Jis pardavinėjo miško uogas, kurias veža į Stokholmą ir ten brangiai parduoda. Pasirodo, kad turi Majamyje namą, nes laimėjo žaliąją kortą ir žiemą ten važiuoja su žmona ilsėtis. Tai buvo geras pavyzdys, kuris parodė, kad galima gerai uždirbti ir iš uogų supirkinėjimo. Stokholme jau buvom labai laimingi – visą dieną netranzavom, galėjom apsidairyti. Vėliau greitkely stabdėmės mašinas, sustojo grupė žmonių, kurie mus nuvežė pakankamai toli, nupirko pavalgyti, draugiškai elgėsi – faina chebra. Buvo vietų, kur strigome, bet pabaigoje jau ir taip buvo blogai – sklido gandai, kad mes važiavom į Malmę, nes tomis dienomis ten vyko gėjų paradas. J: Savo išsikeltus tikslus viršijome kelis kartus – pro langus matėm gražius vaizdus, susipažinom su daug žmonių. Tranzavimo esmė: viską matai pro langą, o visą kultūrą pažįsti iš žmonių, kuriuos sutinki. D: Gerai, kad visą laiką turėjom pavalgyti ir atsigerti. Tik Stokholme pirkom

maisto. Blogiausias etapas – Lenkija. Galim apie Lenkiją nekalbėt? J: Ten buvo karščiai: 35°C šilumos. Niekas nenorėjo imti tranzuojančių, taigi iš Gdansko į Vilnių grįžome autobusu. Turėjom dar šiek tiek maisto, nors teko ir po tiltu cukrų valgyti.

AR KARTOTUME? HELL YEAH!

D: Atėjom į stoties rajoną, miegojom su bomžais ir nutarėm, kad „drožiam“ sveikatą. Jau jautėmės išsekę, taigi nusprendėm, kad viskas – čia mūsų pabaiga. Nusipirkom bilietus į Vilnių. J: Ar kartotume? Hell yeah!

•

INTERVENCIJA

BŪ

A I T

B E N R

? I ŪT

ĖS

IŪT

TOS

TAS TEKS

N JOLA

VIČ NKE

R O B

. S A T

R RŲ A I U D TA RŲ ŽDA AISAS. I U Ž NT U MŲ PAT NIAUSIA A D Ž NAB ĮSTATY ĖS DAŽ EŠ. Š I S I BE UMĄ IR UOMON BA PRI A I L N R Y AL AS T JO LEG E KURIĄ BA UŽ, A M I D I R IE EGIR AMA AP EMA, AP T, ESI A USĖS! T S P I ŽOD AI KALB NAMA T TARIAN IKADŲ S I I Š P R OJE ORIŲ, K I VERT , KITAI GOS BA V U A T I LIE ELEVIZ ARING KALIA IRTIN K I T T PER PRIEŠ SI RAD ISADA S A Č V YPA SKIRI

INTERVENCIJA

ABORTAS – TAI SAVAIMINIS ARBA DIRBTINIS NĖŠTUMO NUTRAUKIMAS. LIETUVOJE LEIDŽIAMA NUTRAUKTI NĖŠTUMĄ NESUĖJUS 12 NĖŠTUMO SAVAIČIŲ. JEI NĖŠTUMO TRUKMĖ NESIEKIA 6 SAVAIČIŲ, JIS GALI BŪTI NUTRAUKTAS PRIVAČIOJE KLINIKOJE AR POLIKLINIKOJE, JEI ILGESNĖ — TIK LIGONINĖJE. EGZISTUOJA BE GALO DAUG PRIEŽASČIŲ, KODĖL KALBĖJIMAS APIE ABORTĄ LIETUVOJE VIS DAR YRA TABU. Pasisakantys už nėštumo nutraukimą ir teisę į jį teigia, jog tai yra normalus ir priimtinas dalykas, kiekvieno asmens pasirinkimo laisvė. Kiekvienas žmogus turi teisę pats spręsti, kaip jam elgtis su savo kūnu, ir atsižvelgti į savo gerovę bei sveikatą. Dideli aborto šalininkai yra tie, kurie kovoja už socialinę lygybę. Nors ir nėra nutarta, kada gyvybės užuomazgos yra laikomos individo ar asmenybės pradžia, tai abortą palaikantiems asmenis nėra svarbu, jei jau nusprendžiama atlikti procedūrą. Pasisakantys prieš teigia, jog abortas yra nemoralu, tai – žmogžudystė, nuodėmė, kadangi yra sunaikinama ką tik užsimezgusi gyvybė. Taip pat gąsdinama ir tuo, jog po procedūros bus nebeįmanoma turėti vaikų, taps sunkiau pastoti ir pan. Tačiau argi nėra taip, jog sprendimas dėl aborto — moters reikalas? Kodėl su ta moterimi nieko bendra

neturintys žmonės turėtų kištis į jos reikalus, ir ypač tuos, kurie susiję su jos asmenine sveikata? Tai yra asmens, ne valstybės reikalas. Ar politikai, kurių dauguma yra vyrai, gali racionaliai nuspręsti, kas yra geriau moteriai, ir ką jai daryti arba ko nedaryti su savo kūnu? Nemanau.

sveikatos problemas? Juk tikrai būna tokių atvejų, kai vaisius kelia pavojų motinos gyvybei ir turi būti pašalintas. Kaip būtų sprendžiama problema, jei vaisius nesivystytų ar būtų galimi apsigimimai? Kitas klausimas — ar yra bent kiek atsižvelgiama į prievartos aukas? Juk

Kalbant apie norą uždrausti abortus, ar yra objektyviai atsižvelgiama į galimus to rezultatus? Ar tai nėra primetama vien tik dėl „krikščioniškų“ vertybių, kaip ir didžioji dauguma kitų dalykų mūsų šalyje? Draudimo pasekmės gali būti labai skaudžios. Kas atsitiktų, jei nėštumas sukeltų

INTERVENCIJA

padidėtų rizika moterų sveikatai patirti dar didesnę žalą, neretai kiltų pavojus jų gyvybėms. Dauguma moterų, kurios nutaria pasidaryti abortą, garsiai apie tai nekalba. Sužino tik artimieji, ir tai — ne visada. Juk tai nėra lengva išeitis, priimti tokį sprendimą — sunku, patiriamas tiek psichologinis, tiek fizinis stresas. Kai kurie psichologai teigia, jog moteris galinti apimti emocinė krizė po aborto yra beveik tolygi potrauminio streso sindromui. Nekalbu apie tai, jog pasiryžimas šiai procedūrai turėtų nemenkai psichologiškai išsekinti, kadangi sprendimas turi būti gerai apsvarstytas ir apgalvotas, pasverti visi už ir prieš. Neretai nenorima kalbėti apie abortą dėl

moteris turbūt nė už ką gyvenime nenorėtų gimdyti savo prievartautojo atžalos. Taip pat dažnai abortą pasidaryti nusprendžiančios moterys, ypač jaunesnės, turi finansinių problemų. Jos bijo, jog negalės tinkamai aprūpinti būsimo vaiko, nenori auginti jo vargingai, tad nutaria nėštumą nutraukti. Egzistuoja ir daug kitokių, socialinių problemų. Kas būtų, jei abortas taptų nelegalus? Krizė, tikrų tikriausia krizė. Ir taip dažnai girdima, jog vaikai paliekami, žudomi ir t. t. Uždraudus abortą, tokių įvykių tik padaugėtų, kadangi nebebūtų legalių ir teisėtų problemų sprendimo būdų. Taip pat draudimas paskatintų nelegalius abortus ir nusikalstamą veiklą. Tokiu atveju

INTERVENCIJA

bijo pranešti, manydamos, jog sulauks neigiamos reakcijos, grasinimų. Nemaža dalis bijo, jog bus paliktos, nebus prisiimta atsakomybė ir pan. Aborto tema yra dar vienas argumentas teigiant, jog Lietuvoje trūksta normalaus lytinio švietimo. Šalyje privalo vykti pamokos, kuriose būtų aptariamas saugus seksas, abortas, seksualumas ir kiti dalykai. Reikia nebijoti apie tai kalbėti, kadangi naudos iš tylos nėra. Valstybė smerkia abortus, tačiau nepasiūlo jokių alternatyvių sprendimo būdų, tad, jei abortai būtų uždrausti, dauguma moterų būtų paliktos likimo valiai. Norėtųsi, jog keistųsi ir visuomenės požiūris į nėštumo nutraukimą. Norėtųsi, kad į tai būtų žiūrima kaip į racionalų problemos sprendimo būdą, o ne vien tik per religijos ar moralumo prizmę.

•

baimės sulaukti neigiamos reakcijos. Dažnai aplinkiniams nesakoma, nes bijoma, jog jie bandys atkalbėti ar net pasmerks tokį išeities pasirinkimą. O norisi aplinkinių palaikymo nutarus darytis procedūrą. „Abortas yra pačios moters pasirinkimas“, tačiau kodėl nekalbama apie vyrą ir jo vaidmenį? Žinoma, dažniausiai galutinį sprendimą vis tiek priima moteris, tačiau ar atsižvelgiama į vyrų nuomonę bei poziciją? Neretai būna, jog vyras net nesužino apie nėštumą. Vyrų rolė procese gali būti įvairi: kai kuriems nepasakoma apie jau pasidarytą abortą, kai kurie spaudžia, kad procedūra būtų atlikta, kiti – palaiko bet kokį moters sprendimą, kad ir koks jis būtų. Vyrų nuomonė apie abortą yra be galo subjektyvi, priklausanti nuo aplinkybių, galimybių, asmenybės ir t. t. Kai kada merginos

LIVERPOOL STREET Kiekvieną vasaros ketvirtadienį

Akustiniai koncertai lauko scenoje Menininkų ir kūrybininkų erdvė Šviežias maistas Vasariški kokteiliai

Li Liverpool Indie/Rock Bar Gynėjų g. 14, Vilnius www.liverpoolbar.lt

KULT的RA

KULTŪRA

KALBINO DOVILĖ MACIJAUSKAITĖ

ŽYGIMANTAS — TVIRTĄ VIZIJĄ TURINTIS, PARALELIAI MUZIKOS, LITERATŪROS IR REKLAMOS SRITYSE PROGRESUOJANTIS KŪRĖJAS. PRIEŠ KELETĄ MĖNESIŲ IŠLEIDĘS PIRMĄJĄ AUTORINĘ KNYGĄ „XXI A. KUDIRKA“, BEI NUSTEBINĘS NEĮPRASTŲ FORMŲ IR TURINIO INTERAKTYVIAIS TEKSTAIS, RODOS, ATRADO VISŲ TAIP IEŠKOMĄ KŪRYBIŠKUMO ARTERIJĄ.

KAI PAVASARIS DAR NĖ NEKVEPĖJO ALYVOM, IR ŠIAIP LABIAU PRIMINĖ MAŽO BIUDŽETO NEPRIKLAUSOMUOSE SKANDINAVIŠKUOSE FILMUOSE RODOMĄ ŠAIŽIĄ ŽIEMĄ, IŠSKUBĖJAU PASIKALBĖTI APIE KŪRYBĄ NET SU TRIMIS KŪRĖJAIS VIENAME ASMENYJE (!) — ŽYGIMANTU KUDIRKA — MC MESIJUMI.

KULTŪRA

ESI KŪRĖJŲ TREJYBĖ VIENAME ASMENYJE. KAIP PRISISTATYTUM NIEKO APIE TAVO VEIKLĄ NEŽINANČIAM ŽMOGUI? Tikriausiai ir pateikčiau šią trejybę (juokiasi). Tačiau atsižvelgčiau, kas tam žmogui aktualu. Knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje net neminėjau, kad esu ir reklamos kūrybininkas. Lygiai taip pat susitikimuose klientams nepasakoju savo koncertų įspūdžių. Nors visi taškai mano galvoje ir yra susijungę, kiekviena veikla turi savo auditoriją. Kartais jos persipina. Yra žmonių, kurie seka visą mano veiklą, bet dažniausiai tos auditorijos skiriasi.

KADA ATĖJO LAIKAS, KAI SAVO UŽRAŠUS PRADĖJAI LAIKYTI RIMTA KŪRYBA IR PAJAUTEI NORĄ TRANSLIUOTI PLATESNEI AUDITORIJAI? Daug anksčiau atsirado noras transliuoti nei tai tapo rimta kūryba. Užuomazgų galima pamatyti labai ankstyvame amžiuje. Net stebiesi, kiek nedaug nuo to atitolai, ir iš esmės darai tą patį. Būdamas vaikas užsilipęs ant dėžės skaitydavau savo tekstus, ir tai irgi buvo provokuojanti kūryba. O kada tampi rimtas – nežinau. Sunku pasverti. Man apskritai nelabai patinka žodis rimtas. Atrodo, kai tampi rimtas, tampi establishment’o dalimi ir jau nebeturi vilties. Rimtas tai… Prieš mirtį žmogus rimtas. Rimtis, mirtis… Ne be reikalo šie žodžiai tokie panašūs. Iš tikrųjų nurimti nelinkėčiau nei vienam kūrėjui.

KUR IR KADA GIMSTA GERIAUSIOS IDĖJOS? Manau, kad yra didelis skausmas ir savęs prievartavimas bandyti išspausti ar rasti kūrybiškumo šaltinį. Svarbiau būti atviram aplinkai ir nuolatos žymėtis kylančias idėjas. Galvoje nuolatos virsta minčių Niagara, ir didžioji dalis nuteka kažkur, jei tik nėra užfiksuojama. Nuolatos užsirašinėju idėjas ir laukiu, kada tai įsiprasmins vienu ar kitu pavidalu. Ar tai būtų naujo albumo koncepcija, ar

37 pvz., kartoji kokią nors frazę ir žiūri, kas iš jos išsivystys. Imiesi visiškai juokingų metodų, kurie užvestų ant kelio. Labai naudinga kiek įmanoma labiau save apriboti. Tada, bandydamas išsisukti iš tų ribų, į kurias pats save įstatei, randi labai kūrybingų sprendimų. Svarbiausia – kuo labiau save įstatyti į rėmus. Visi kalba, kaip reikia išeiti iš dėžės, out of the box, tai aš sakau atvirkščiai – reikia save įstatyti į kuo didesnius rėmus, dėžėje prisistatyti dar dėžių ir tada galvoti, kaip iš to suktis.

AR TEISINGA KNYGĄ „XXI A. KUDIRKA“ VADINTI TAVO KŪRYBOS RETROSPEKTYVA? Taip, bet tik iš dalies. Kodėl taip? Šios knygos tekstų spektras apima septynerius metus. Toks atstumas tarp seniausio ir naujausio teksto. O kuo tai skiriasi nuo retrospektyvos – tai labiau yra paties savęs remiksai, nes nei vienas tekstas nebuvo paliktas toks, koks jis buvo parašytas originaliai. Aš juos savotiškai praturtinau, modifikavau, permąsčiau save iš naujo. Tai dviejų - 21-erių ir 28-erių metų amžiaus manęs, viso to manęs vikšro per tą laikotarpį, susibūrimas į vakarėlį. (Juokiasi).

KAS SVARBIAU — TURINYS AR FORMA? Svarbiausia – didžioji idėja, konceptas. Toks techniškas žodis, bet iš esmės taip yra: savo žaidimo taisyklių susikūrimas. Nemanau, kad yra auksinis santykis tarp turinio ir formos, kurį reikia nuolatos štampuoti ir eksploatuoti. Svarbiau kas kartą turėti labai aiškiai nustatytas žaidimo taisykles, kad nepasitaikytų atsitiktinių šiukšlių.

AR TENKA PATIRTI KŪRYBINIŲ DUOBIŲ? Kūrybinės duobės atsiranda dėl taisyklių nebuvimo. Kai galima viskas – tiesiog nežinai, į kurią pusę eiti, ir bandai kabintis už oro,

DEBIUTAS LITERATŪROJE NEBUVO VIENKARTINIS ŽINGSNIS? Priešingai negu vienkartinis - tikiuosi, kad knyga taps elevatoriumi, prakirs miškus, kad galėčiau daugiau tam skirti laiko. Tikiuosi, kad tai yra mano viza į literatūros pasaulį. (Juokiasi). Planuose naujos knygos dar nėra, bet yra mintyse. Ir tai nebus tiesiog pirmosios knygos tęsinys. O ir pirmosios knygos gyvavimo laikas dar nesibaigė - turiu minčių išleisti update’us. Prie kiekvieno knygos teksto yra nuorodos balsui galvoje, kurį turi įsivaizduoti skaitydamas. Ketinu paleisti naujų balsų kolekcijas - savotišką skin’ą knygai, update’ą. Visiems tekstams priskirti visiškai naujus balsų charakterius, kad būtų galima visai kitaip perskaityti jau esamus tekstus. Ta knyga net pasirodžiusi vis dar keičiasi, kas man yra žavu ir nebūdinga tokiam formatui.

teksto užuomazga, ar naujas klientas darbe – iš patirčių kuriu savo resursus ir iš jų vėliau viską konstruoju.

KULTŪRA

TAVO VISA KŪRYBA – LIETUVIŲ KALBA? Ne visa. Tekstus pradėjau rašyti ir angliškai. Šiaip kuriu lietuviškai, nes yra labai įdomu išnaudoti kalbos bagažą. Tuo pačiu tai – pasmerkimas. Ir truko suprasti, kad yra būtent taip. Dabar jau norisi savo idėjas išvežti ir už Lietuvos ribų, todėl pradėjau rašyti angliškai – dalį tekstų versti, dalį rašyti originaliai. Laimėjau Europos slam’o čempionatą, buvau du kartus išspausdintas Niujorke ir dabar nuolatos važinėju po Skandinaviją. Tai pasiteisino. Visgi niekada nenorėjau tapti muzikantu, kuris koncertuoja Lietuvoje, bet varo angliškai. Man tai būtų didžiausias peilis. Dar gali dainuoti indie rock’ą, ir tekstas dings tarp gitarų – niekas net nepastebės tavo akcento. O mano muzikoje

ŠVIETIMO SISTEMA DAŽNAI ATKERTA JAUNUS ŽMONES NUO BET KOKIO NORO DOMĖTIS IR GILINTIS Į POEZIJĄ. TAI ATRODO TOKS BANALUS, NYKUS, NUO ŠIUOLAIKINIO PASAULIO PER DAUG NUTOLĘS ŽANRAS… Pritariu.

BET TU UŽSIKABINAI IR SĖKMINGAI VEDI KITUS Į ŠIĄ PUSĘ. Aš žinau visai įdomų sprendimą šiai problemai, ir jis galioja ne tik literatūros, bet ir istorijos mokslams – reikia viską dėstyti atbulai. Atvirkščia tvarka. Nuo naujausių – senų link. Man tik dabar, pamačius daug spektaklių, filmų, perskaičius įvairių literatūros veikalų, tik dabar po truputį darosi įdomu, iš ko tai kilo, kaip viskas susiveda. Kad ir į Šekspyrą. Ir tas „atvirkščiai“ principas lygiai taip pat galioja istorijai – vietoj to, kad kalbėtų apie viduramžius, galėtų jaunam žmogui nušviesti dabartinę politinę situaciją, paaiškinti, kas ir kodėl vyksta. O tada jau istorijoje ieškoti atitikmenų ir sprendimo būdų. Būtų kur kas įdomiau ir aktualiau. Reikia susidomėti dabartimi ir ją lyginti su praeitimi, o ne eiti nuo praeities prie dabarties ir visą tą laiką, kol eini, tiesiog būti niekur. Todėl idealiu atveju

tiesiog apsukčiau švietimo programą atbulai – pradėčiau nuo dabar ir po truputį eičiau gilyn.

AR SLAM’AS PRISIDEDA PRIE POEZIJOS REABILITACIJOS ŠIUOLAIKINIAME KONTEKSTE? Taip, funkciškai jis tai galėtų. Jis nuima tą nemalonų pelėsių prieskonį. Kita vertus, slam’as suteikia liberalumo scenai ir literatūrai, deelitizuoja poezijos žanrą, bet liberalumas negarantuoja kokybės. Todėl klausytojui labai svarbu suvokti, kad slam’as nėra geresnių poetų alternatyva, kuriems kažkas spygliuota viela užtvėrė kelią į rašytojų sąjungą, ir jie dėl to dabar pyksta ir keikiasi baruose. Emociškai slam’as įtraukia į literatūrinį tūsą, bet reikia ilgo darbo, kad tai prie kažko privestų.

KOKĮ MATEMATINĮ ŽENKLĄ PADĖTUM TARP SĄVOKŲ POEZIJA IR MUZIKA? Šiuolaikinėje muzikoje, bendradarbiaujant dviems atlikėjams, vietoje žodžio feat imtas naudoti simbolis x. Atlikėjas x atlikėjas. Tai labai taikliai parodo abipusiai daromą įtaką. O gal ir sinergijos galią, jei ženklą x laikysime daugybos ženklu. Šie dalykai yra pakankamai artimi ir jau ilgą laiką bendradarbiauja. Apskritai poezija gali būti bet kas – ir skulptūra, ir kvapas, ir reklaminis tekstas. Čia suvokimo klausimas. Jei įsivaizduosime, kad telefonas yra dramos veikalas, tada visos į jį atėjusios žinutės taps dramos dalimi ir reikš kažką, turės nujaučiamą siužetą. Viskas labai priklauso nuo perspektyvos.

KO PALINKĖTUM KŪRYBIŠKUMO IEŠKANTIEMS IDIOT MAG SKAITYTOJAMS? Skaitykit žurnalą nuo galo į priekį (juokiasi). Aš taip ir darau su žurnalais. Ir ne todėl, kad pirmiau noriu perskaityti anekdotus.

•

teksto yra daugiau, jį reikia aiškiai artikuliuoti, kad būtų suprantamas. Todėl man lengviau į anglų kalbą persiorientuoti su literatūra nei su muzika. Literatūrą išbalansavau: Lietuvoje skaitau lietuviškai, užsienyje – angliškai. Skaitymai vyksta tyloje, kur gali manipuliuoti skaitytojais ir jiems išdėstyti viską aiškiai, o tavo akcentas tampa charakterio dalimi. Muzika, tuo tarpu, akcentą dangsto – bet tai ir tampa problema, nes jis tampa ne toks išraiškingas, ir tiesiog atrodo, kad kažkas yra ne taip.

KULTŪRA

« © Birutės Čeidaitės nuotrauka

ŽVĖRŪNA:

„RUPŪŽE PURVINOM AKIM, KAD TU NEGAUTUM NĖ PEKLOJ VIETOS!“ KALBINO ELINGA NOREIKAITĖ

KULTŪRA © Žvėrūna, Iš serijos „Slaptas šeimos vakarėlis“

30 x 30 cm Markeriai

MANAI, KAD KEIKTIS YRA PADORU IR SVEIKA. GAL TURI KOKIŲ PATARIMŲ, KAIP TINKAMAI TAI DARYTI?

Taip. Juk keiktis buvo natūralu visais amžiais. Tik galbūt kita forma. Lietuviškus „po velnių“ keitė rusiški *****. Visi keikiasi, net tie, kurie puola pirmi mus gėdyti dėl nepraustaburniškumo. Keiksmai tėra emocijų žodinė išraiška. Manau, kad svarbiausia prisiimti atsakomybę už savo žodžius. Sąmoningai panaudotas keiksmas gali būti ir puikus prieskonis – svarbu jausti vietą ir laiką: vienaip tai suskamba, kai keikiasi visokie bukovskiai ir parulskiai, visai kitaip – kai vietiniai saulėgrąžų gliaudytojai. Oficialiuose pranešimuose derėtų apsieiti

GANA SEKSISTIŠKAI ČIA IŠĖJO, JOG PRISTATĘ VISĄ EILĘ VYRŲ, PAGALIAU IDIOT MAG NUMERĮ ILIUSTRUOTI PAKVIETĖME IR MERGINĄ. KAIP TYČIA IR KALBAMĖS KIEK SEKSISTIŠKOMIS TEMOMIS. IR PRISTATOME JOS KŪRYBĄ — TAIP PAT KIEK SEKSISTIŠKĄ. TIK JAU NEPRIIMKIM VIENPRASMIŠKAI: „NORINT ATSKLEISTI GRAŽIAUSIAS MOTERS SAVYBES, NEBŪTINA NEIGTI JOS KŪNIŠKUMO.“ KONTRASTŲ MYLĖTOJA, KURIOS KŪRYBOJE SUSIPINA ŽEMĖ IR DANGUS, REALYBĖ IR PASAKOS, O KŪNUS NUMINA PĖDOS, PALIEKANČIOS SIURREALISTIŠKAS, APIE SAPNUS MUMS PRIMENANČIAS ŽYMES — ŽIVILĖ SPŪDYTĖ A.K.A ŽVĖRŪNA. KALBAMĖS.

KULTŪRA

be necenzūrinių žodelių, bet visur kitur mes esame laisvi. Nuraustame išgirdę „baisius“ žodžius apie penius, bet dailininkui, piešiančiam aktus, nesiūlome „kažkaip pridengti tų vietelių vynuogių kekėmis“. Galvoju, kad kai kurių dalykų esame tiesiog išmokyti gėdytis iš kartų į kartas. O gėdytis savęs ar savo kalbos tikrai neturėtume – viskas priklauso nuo mūsų vidinės laisvės ir sąmoningumo.

ŽAVIESI SIAUBU IR ŽIAURUMU. TARSI NULEIDI JUOS NUO KAŽKOKIO NEPATOGIŲ TEMŲ PJEDESTALO, PADARAI ŠIUOS IŠGYVENIMUS ĮDOMIAIS, PRIIMTINAIS UŽUOT VERTUSI GĄSČIOTIS. IŠ KUR TAS TAIKUS ŽVILGSNIS? Tikriausiai taip pati save bandau pratinti prie pasaulio kasdienybės, nes net žiūrėdama filmus nusisuku pasirodžius kraujui. Gal tik Tarantino filmuose kraujas man kelia estetinį pasigėrėjimą. Taigi tokiu būdu aš bandau peržengti savo vidinius slenksčius. Kai mus kamuoja baimės, paprasčiau jų atsikratyti būna kažkam išsipasakojus. Kai kuriems prireikia ištisos seansų pas psichologus serijos. O piešinys taip pat yra būdas kalbėti. Be to man įdomu nagrinėti žmogaus nuodėmingumą, pasąmonės užkampius. Nes kuo labiau juos tyrinėju, tuo geriau suvokiu, kokie išties sukaustyti esame. Perdėtas noras išsaugoti moralę tik skatina nuodėmingumą − žmogus iš prigimties yra smalsus. Stengiuosi, į tai, ką vadiname nuodėmėmis, pažiūrėti paprasčiau. Juk jei bijosim patys savęs, kaip galėsim save pažinti? Su savimi susipažįstame ir per džiaugsmą, ir − per nuopuolius.

ESI IŠ MAŽEIKIŲ. AR TAVO MIESTAS ĮKVEPIA TAVE KAŽKURIOMS TEMOMS? KOKS TAVO SANTYKIS SU TAVO MIESTU? AR TAVO MIESTAS PADEDA TAU KALBĖTI..? KOKIOS TAVO MĖGSTAMIAUSIOS VIETOS TAVO MIESTE? GAL TURI PALIKUSI SAVO AR KITUOSE MIESTUOSE KOKIŲ ŽENKLŲ?:) Mažeikiuose aš užaugau. Niekada

nepraleisdavau progos iš ten ištrūkti. Su geriausiu draugu Mariumi dažnai bėgdavom iš pamokų ir tranzuodavom į Vilnių žiūrėti, pavyzdžiui, Koršunovo spektaklių, įvairių parodų. Tik praėjus keleriems metams supratau, kaip man pasisekė, nes būtent Mažeikiuose sutikau be galo daug įdomių žmonių – tokiame mažame mieste tokia koncentracija asmenybių! Jos padėjo man formuotis. Esu prisirišusi prie malonių prisiminimų apie Mažeikiuose sutiktus žmones, bet ne prie miesto pastatų, gatvių. Su draugais Mažeikiuose rengdavome parodas, grodavome, naktimis klaidžiodavome miesto gatvėmis ar sėdėdavome senamiesčio parke. Galėdavom užkalbinti bet kokį žmogų, jautėmės laisvi, ir tikiuosi, kad tą laisvę pavyks išsaugoti visam gyvenimui. Dabar Mažeikiai labai modernėja, kaskart grįždama randu vis kokį naują „išmanųjį tualetą“. Labai įdomu, ar siekiama tokio progreso ir kultūros srityje. Nes modernūs statiniai dar nepadaro miesto moderniu. Nors... gerai pagalvojus yra kelios vietos, kuriose visada malonu pabūti. Pavyzdžiui, „Mažeikių nafta“ (nors pavadinimas pasikeitė, tarpusavyje vadinam tik taip) − naktį būna labai smagu nuvažiuoti: gamykla atrodo kaip atskiras miestas su daugybe lempų. Tarsi Niujorkas Mažeikiuose.

ESI GYVENUSI KITŲ ĮSITIKINIMŲ VISOMIS PRASMĖMIS ŠALYJE — TURKIJOJE. KĄ GERIAUSIO IR BLOGIAUSIO PARSIVEŽEI IŠ TEN? Turkijoje praleidau apie keturis mėnesius. Labai norėjau kultūrinio šoko. Tai ir gavau. Pirmas tris savaites viską dar stebėjau turisto akimis, bet vėliau euforijos būsena dingo, ir teko susidurti su buitine realybe. Po poros mėnesių pradėjau galvoti, kad iš tikrųjų pasiilgau lietuviško niūrumo ir susiraukusių veidų, nes tuomet bent esu tikra, kad žmogus yra nuoširdus. Ten šypsojosi visi, bet mane apgavo net

KULT的RA

KULTŪRA

36-37 PSL.

38-39 PSL.

53 turkė kambariokė, su kuria bendrą duoną pjaustėm. Tai finansiniai reikalai. Susidarė įspūdis, kad ten žmonėms europiečiai yra vaikščiojantys pinigų maišai ir pražergtos kojos (šypsosi). Tikrai nenoriu to pritaikyti visiems ar sutapatinti su jų kultūra, tačiau aš atsidūriau būtent tokioje terpėje ir sutikau būtent tokius žmones. Nepaisant to, parsivežiau geriausius prisiminimus apie maistą, prieskonius, raki. Labai pamėgau jų religinę muziką. Penkis kartus per parą iš miesto mečečių sklisdavo giesmės, o aš dar papildomai internete klausydavau savo rastų giesmių. Sena graži ir energetiškai galinga muzika.

ESI KIEK PASIPIKTINUSI, KAIP VISUOMENĖJE SUPRANTAMAS MOTERIŠKUMAS. KITA VERTUS, KAI KURIE TAVO DARBAI LABAI EROTIŠKI. KAIP RASTI TINKAMĄ BALANSĄ VAIZDUOJANT LYTĮ? KAS, TAVO NUOMONE, TEISINGA, O KAS - NE? Manau, kad nėra teisingų ar neteisingų vaizdavimo būdų. Tai labai subjektyvu, todėl viskas priklauso tik nuo asmeninio požiūrio. Vienam nuogas kūnas yra natūralu, kitam – vulgaru. Viskas priklauso nuo sąsajų, asmeninių patirčių. Mes esame kūniški. O mūsų požiūris į kūniškumą atskleidžia mūsų vertybes, baimes, kompleksus, norus. Į moterį dažnai žiūrima kaip į gražų kūną tarsi tai būtų didžiausia jos vertybė. Kita vertus, norint atskleisti gražiausias jos vidines savybes, nebūtina neigti jos kūniškumo. Jis yra. Siela yra surišta su kūnu. Galvoju, kad išvis nėra neteisingo vaizdavimo būdo, yra tik neteisingas, dogmatiškas požiūris į kūną.

KAI KURI, KOKIA MAŽDAUG BŪNA TAVO TEMPERATŪRA? Turbūt kiek vėsesnė nei įprastai. Tada būnu labai rami (šypsosi).

TAVO DARBAI NESENIAI EKSPONUOTI ŠIAULIŲ UNIVERSITETO DAILĖS GALERIJOJE. KĄ TAU

REIŠKIA ATSIDURTI MENO EKSPONAVIMO ERDVĖJE? AR ATVĖRĖ NAUJĄ SUPRATIMĄ APIE SAVE IR SAVO KŪRYBĄ? Išvysti save bendrame kontekste yra naudinga. Keletą metų niekur neeksponavau savo darbų, todėl ši paroda buvo spyris. Stengsiuosi neužmigti ir aktyviau dalyvauti meninėje veikloje. Kuriančiam žmogui yra svarbu pasidalinti savo kūryba. Tai įkvepia pasitikėjimo.

DAUG KELIAUJI. KOKS IKI ŠIOL APLANKYTAS MIESTAS – TAVO MĖGSTAMIAUSIAS? Tai taip pat priklauso nuo patirčių, o ne nuo paties miesto. Šiuo metu išskirčiau Amsterdamą. Ten apsigyvenau vietinių menininkų studijoje-galerijoje. Atmintyje išliko ne konkretūs įvykiai ar pokalbiai, bet atmosfera, kurią sukūrė ten esantys žmonės. Po keleto mėnesių mano mėgstamiausias miestas jau gali būti visai kitas.

PASKUTINĖ BUITINĖ PROBLEMĖLĖ, SU KURIA SUSIDŪREI? Valiau savo šeško dėžutę. Visur pribarsčiau kraiko. (šypsosi)

ATSISVEIKINIMO KEIKSMAŽODIS PABAIGAI! Rupūže purvinom akim, kad tu negautum nė pekloj vietos! (šypsosi) Iš tikrųjų nesvarbu, ar pekloj, ar ne, svarbiausia, kokia energija tas vietas užpildom mes patys. (šypsosi)

AČIŪ, ŽIVILE, UŽ MISTIŠKUS NUMERIO PUSLAPIUS. RYŠKIŲ ŽIBURIŲ LANKANT MAŽEIKIŲ NIUJORKĄ IR TINKAMOS TEMPERATŪROS KURIANT! ŽVĖRŪNOS KŪRYBĄ KVIEČIAME SEKTI SOCIALINIAME TINKLE FACEBOOK JOS PUSLAPYJE.

KULTŪRA

VILNIEČIUS GATVĖJE ŠAUDO…

VINCAS ALESIUS VINCĄ ALESIŲ NORĖJOM PAKALBINTI TURBŪT NUO… PIRMOJO NUMERIO. MIESTAS, ŽMOGUS, FOTOGRAFAS. JEIGU, ŠIE ŽODŽIAI BŪTŲ STRĖLĖS, VISI JIE SUSMIGTŲ TIESIAI Į VINCĄ. SU JUO PASIKALBĖJAU LABAI RAMIAI, BE NEREIKALINGŲ PERSPAUSTŲ EMOCIJŲ, NES JIS – ŽMOGUS, KURIS GYVENA TUO, KĄ DARO, IR DARO TAI, KUO GYVENA, APIE TAI KALBA PAPRASTAI, NEI DIDŽIUODAMASIS, NEI SUMENKINDAMAS. KALBĖJOM APIE PASIVAIKŠČIOJIMUS, KURIŲ PAPRAŠO JO KAMERA.

KALBINO INGRIDA PELECKAITĖ

ÂŠ R. DaniseviÄ?iaus nuotrauka

ÂŠ Vinco Alesiaus nuotraukos

„HOW MUCH DO YOU SELL THESE FOR?“ „15 LITAS. BUT I PUT MY WHOLE HEART IN IT.“

Vėluoji dėl to, kad užsivaikčiojai? Ne, šiandien nebuvau. Tiesiog, sekmadienis šiandien (šypsosi). O kiek laiko per dieną vaikštai? Valandą ar dvi. Žinai, nedaug aš einu. Einu tada, kai kamera man sako „davai, einam pasivaikščiot“. Vieniems šunys, o man kamera tai sako. Kaip atkeliavai į fotografiją? Kokia priešistorė? Lankiau paskaitas pas tokį Zolubą Remigijų, prieš kokius 6-7 metus. Man patiko fotografija. Šiaip aš esu germanistas, vokiečių kalbos vertėjas. Su tuo nieko bendro neturėjau. Palankiau fotografijos paskaitas, nusipirkau, ko reikėjo, ir pradėjau vaikščioti, žmones kalbinti. Humans of Vilnius puslapį turiu. Prieš kiek laiko jis atsirado? Prieš 5 metus kokius. Anksčiau, kiek stebėjau, jis buvo truputį aktyvesnis... Tai jo. Dabar gal toks laikotarpis, ne specialiai tą darau. Be to, ten anglų kalba reikia rašyt, o aš vokiškai kalbu daugiausia, tai man su ta anglų kalba dar sunku. Turi, kas verčia tekstus? Ne, aš pagal savo bendras žinias, pats rašau. Kaip vyksta Humans of Vilnius medžioklė? Vaikštau gatvėmis, kokiuose Naujininkuose, kad būtų toliau nuo centro. Sutinku įdomesnius žmones, užkalbinu. Jie man pasipasakoja. Ne visi – nereikia tikėtis, kad tau visi žmonės atvers savo sielas. Bet yra žmonių, kurie mielai tai daro. Per dieną sulaukiu kokių penkių „ne“ ir vieno „taip“. Būna, kad ne visos istorijos „veža“? Būna, būna kad neveža, tų ir nepublikuoji, atrenki. Kaip nusprendi, kurį žmogų pakalbinti? Nežinau, kažkaip nujauti. Vyresni man labai patinka. Senukai, kurie turi ką papasakot. Ypatingai apie karą, sovietmetį. Viskas taip neseniai buvo, bet labai greit pasimiršta.

58 KULTŪRA

60 KULTŪRA

KULT的RA

Iš gero gyvenimo tą varganą praeitį labai lengvai pamiršti. Jaunesni jau nieko nebežino, o aš, kadangi truputį vyresnis, dar prisimenu. O ir užsieniečiams perteikti tą patirtį smagu. Ir jiems įdomu. Kiek laiko skiri pokalbiui? Įvairiai, bet dažniausiai ganėtinai daug. Pavyzdžiui, Žirmūnuose aptikau porelę 90-ties metų. Moteris man 30 min. eiliuotai atpasakojo odę, kurią parašė savo deimantinių vestuvių proga. Ilgai prieš juos praklupėjau. Ne viską spėjau užsirašyt. O ir šiaip… Miestas yra gyvas, kartais žmonės sukuria tokius scenarijus, kad tik spėk fiksuot. Gal šiaip ir nepastebėtum, bet jeigu jau mane kamera išveda pasivaikščiot, tai kartais ji pati padaro visą darbą. Va, kaip šita nuotrauka. Turėjau užsakymą fotkint vieną renginį, bet padariau ir šitą nuotrauką. Ėjo moteris pro šalį ir ausis užsikišo, nes jai labai garsiai muzika grojo. Man atrodo, fainas kadras išėjo. Žinojai, kad toks kadras gausis, ar čia tik atsitiktinumas? Mačiau, reikėjo tik kamerą spėt pakelt. Šiaip visada turi būti ją paruošęs, nes įdomiausios situacijos labai greitai prasideda ir pasibaigia. Kiek per dieną tau pasiseka padaryt kadrų? Ne per daug… Aišku, ne kiekvieną ir publikuoji. Atsirenki prie kompiuterio prisėdęs, permąstai, gal kuris nors kadras tavo galvoje jau subrendo, gal jis vertas daugiau dėmesio nei iš pradžių atrodė, gal metas jį skelbti. Ar būna, kad publikuoji nuotrauką praėjus, pavyzdžiui, dvejiems metams nuo jos padarymo? Retai. Ir žiūriu, kad per tuos metus tikrai nemažai esu nuotraukų pridaręs.. Žiauriai daug, žinai, toks jausmas, kad tu amžinai gatvėse. Kaip koks benamis šuo visokiose kertėse landžioji (šypsausi). Bet gal tas benamis šuo yra laimingesnis už tą, kuris turi savo būdą ir yra reguliariai

64 KULTŪRA

ÂŠ Vinco Alesiaus nuotrauka

67 Buvo vienas skandalėlis su mama, kuri vežimėlį su vaiku paliko lauke, prie kavinės lango, o pati sėdėjo kavinėj. Ar žinojai, kad šita nuotrauka tokio dėmesio sulauks? Visiškai ne, man čia buvo visai nekaltas vaizdelis. Ar turi labiausiai patinkančią nuotrauką? Man patinka senyvi žmonės. Pavyzdžiui, eina dvi susikibusios močiutės, viena nešą abi dengiantį skėtį. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, bet kai pasigilini, pradedi galvoti, kiek laiko jos jau draugės, kiek kartu išgyvenusios dalykų – karus, tarybinius laikus. Kiek pokyčių kartu pajautusios. Kaip ten, lyg ir kinai sako, kad jeigu nori palinkėti ko nors priešui, palinkėk gyventi permainų metais. O savo gyvenimo kadro dar nesu padaręs. Įsivaizduoji koks jis turėtų būti? Net nežinau.. Remigijus sakė, kas yra gera nuotrauka. Sako, kai vartai kokį nuotraukų albumą, tai verti verti tuos puslapius greitai, ties vienu sustoji sekundei ilgiau ir vėl toliau verti. Tai ta nuotrauka, ties kuria sustojai, ir buvo gera nuotrauka. Norėčiau, kad ir su mano nuotraukom taip būtų, kad stabtelėtų žmonės ties jomis. Ar be foto aparato įsivaizduoji savo dieną? Kartais palieku jį pasiilsėt. Ir būna, kad žiauriai gailiuosi. Ir gailiuosi, kad mano telefono fotoaparatas tokios prastos kokybės nuotraukas daro. Bet reikia kartais pailsėti nuo nuolatinio stebėjimo. Ar eisi tol, kol galėsi paeit? (šypsosi) Jo, tam nereikia jokių specialių priemonių. Gali ir lovoj gulėdamas savo dieną fiksuoti (šypsosi). Ačiū už pokalbį, Vincai!

•

šeriamas. Visos jo dienos vienodos, jis žino, kad ir ryt tas pats, ir poryt, ir už savaitės. Dėl nuotraukos nemažai padaryčiau. Anksti atsikeliu ir varau ne į darbą, o į Belmontą pirmo šerkšno fotkint, arba naktį po stoties rajoną trankaus, nėra baisu man. Ar nebuvo kokių incidentų su nepatenkintais žmonėmis? Buvo visokių. Buvo tokia nuotrauka: ant suoliuko sėdėjo trys žmonės ir visi su telefonais žaidė, vienas iš jų rūkė. Vėliau jis mane susitiko ir pradėjo sakyt, kad man nereikėjo to daryti, nes niekas nežinojo, kad jis rūko, todėl jis turėjo bėdų ir taip toliau. Bet iš kur man žinoti? Aš tiesiog fotografuoju. Kaip supratai, kad žmonės yra tai, kas labiausiai tave traukia? Man patinka, kad nežinai, ko iš jų tikėtis, jie gali nustebinti. Niekada nežinai, ką jie tau papasakos. Jeigu nori gamtą fotografuoti, reikia anksti keltis (šypsosi), daug stengtis, kad gerą kadrą padarytum, o žmogus juk tinginys yra. Bet reikia drįsti išeiti iš savo patogumo zonos ir šiek tiek parizikuoti: būti įžūliu, leisti sau prieš kitą žmogų pakelti fotoaparatą ir padaryti nuotrauką. Tam reikia drąsos, ne visi taip gali. Esi toks, kuris noriai bendrauja su nepažįstamais? Nereikėjo perlipti per save? Ne, bendraut aš mėgstu, nebuvo sunku pradėt. Užsiiminėjant gatvės fotografija reikia nedvejoti ir nebijoti, turi būti visada pasiruošęs. Jeigu kokią knygų krūvą su savim nešiočiausi, žmonės galvotų, kad kokį akademinį darbą darau, tokį klaidinantį įvaizdį sukurčiau. Taip ir nuotraukos, kartais jos sukuria klaidinantį įvaizdį. Aš kartais specialiai to siekiu. Kartais savo išnašomis virš nuotraukos stengiuosi sukelti kokią nors reakciją, dažniausiai neigiamą. Man labai patinka neigiamos reakcijos! Jos duoda medžiagos pokalbiui.

KULTŪRA

MĖLYNAS TAŠKAS.

TEKSTAS ELINGOS NOREIKAITĖS APSAKYMAI EDVARDO ČIŪTO (Apsakymai neredaguoti, kalba originali)

ISTORIJĄ, KAIP SUSIPAŽINAU SU EDVARDU, DAŽNIAUSIAI TENKA PASAKOTI ŽMONĖMS KAIP TĘSINĮ PO PASITEISINIMO DĖL NELAIKU SUSKAMBĖJUSIO TELEFONO: SU EDVARDU PER DIENĄ SKAMBINAMĖS DAŽNIAU NEI SU MAMA. MŪSŲ POKALBIS – NEPROGNOZUOJAMAI KINTANČIŲ ELEMENTŲ VARIACIJA: EDVARDAS PASAKOJA SAVO SUKURTĄ ANEKDOTĄ IR CHARIZMATIŠKAI KVATOJA, STAIGA PRADEDA DAINUOTI Į RAGELĮ, STAIGA DAINĄ NUTRAUKIA VIENOS IŠ TŪKSTANČIO MEILIŲ ŠVIESIU PRISIMINIMU, TADA STAIGA LIEPIA ATSPĖTI JO NAUJĄ STALO TENISO KAMUOLIUKO SUMUŠIMŲ Į SIENĄ REKORDĄ, PASISKUNDŽIA, KAD BAIGĖSI CIGARETĖS, PASIDŽIAUGIA, KOKS GRAŽUS GYVENIMAS IR KOKS JIS LAIMINGAS TAI SUPRATĘS DAR JAUNAS, TADA PAKVIEČIA UŽSUKTI JO APLANKYTI, STAIGA PADEKLAMUOJA EILĖRAŠTĮ IR STAIGA STAIGIAI NUMETA RAGELĮ. O KITĄ KARTĄ VĖL TAIP, BET KITAIP… RAGELĮ PAKELSIU DAR TŪKSTANTĮ KARTŲ. O SUSIPAŽINOM… 4 NUMERIO TROLEIBUSE VILNIUJ. ĮŠOKO UŽDUSĘS DURIMS BEUŽSIDARANT. STOVIU IR JAUČIU, KAIP KIAURAI VERIA ŽVILGSNIS. PASIŽIŪRIU Į AKIS, NENORMALIAI GILIAS, SKVARBIAS AKIS, IR PRADEDAM KALBĖTI APIE GRAIKINIŲ RIEŠUTŲ — JEI GERAI ĮŽIŪRIU, UŽPULTŲ MAISTINIŲ KANDŽIŲ — MAIŠELĮ JO RANKOJ. VIENI SAKO, KAD GENIALUMAS SLYPI PAPRASTUME, KITI — KAD BEPROTYSTĖJE. MĮSLES MINTI PALIEKAME JUMS EDVARDO APSAKYMUOSE IR PIEŠINIUOSE.

Sapnų įrašymo technologija erdvėje buvo mano sena svajonė, atrodo paprastas taškelis, rašalo dėmė baltame popieriuje, tačiau man pavyko! Seniai apie tai svajojęs, tiek laiko meldęsis ir koncentravęs savo minčių galias Indijoje, Tibete, kalnuose su ilga barzda ir išsikišusiais šonkauliais nuo askezės aš pagaliau pasiekiau tai apie ką galima buvo tik svajoti. Gerai įsižiūrėjus taškelis ima raibuliuoti ir iš lėto keisti spalvą nuo tamsiai mėlynos iki juodos, paskui violetinės, o paskui išsilieja akyse išvis keistai nusakomomis spalvomis. Ilgai žiūrėdavau į tą taškelį ir negalėdavau juo atsigėrėti kai jį sukūriau, tiksliau valandų valandomis, parų paromis, mėnesių mėnesiais išmeldžiau, materializavau. Ant paprasto popieriaus jis iš pradžių kartais atsirasdavo bet greit vėl išnykdavo. Priminė kažką panašaus į chameleono efektą, tačiau dažnai jis turėjo spalvas tarsi nuotaikas, jausmus lyg nuotaikas. Žodžiu gyvas kūdikėlis buvo tas mano išradimas ar kaip čia pasakyt. Niekam jo nerodžiau laikiau knygoj su buvusios merginos nuotrauka. Kambary kai manęs nebūdavo niekam jis negalėjo krist į akis todėl augo pamažu ramus ir nieko nebijodamas. Jaučiau kad vieną dieną jis pribręs ir aš galėsiu įrašyti savo pirmą sapną, galbūt iš karto daug sapnų tokių kokių net neįmanoma prisiminti. Vieną kartą neiškenčiau ir iškart atsibudęs atverčiau knygą ir pridėjau pirštą prie keistojo magiškojo taško. Kažkokiomis nesuprantamomis mūsų protui energijomis jis staiga išaugo iš pradžių maloniai perbangavo per kūną ir ĮTRAUKĖ mane. Įtraukė mane į sapną, mano paties sapną kurio aš net neatsiminiau. Gaila nuo to laiko aš nesugebu grįžti. Viename buvusių sapnų radau internetą tai rašau jums padėkit čia labai gera bet pasiilgau jūsų!!!!!!!!!!!!!!e!!!

Metų metais žmonės kalba apie neišsenkamą grožio, jaunystės ir sveikatos šaltinį. Kažkur plačiose Sibiro giriose auga milžiniško dydžio augalai, juos labiau galima vadinti medžiais nes jie į juos labiau panašūs. Daug nesidomėjęs jais, tiesiog pagautas smalsumo, išėjau iš darbo ir leidausi į ilgą ir daug nuotykių žadančią kelionę, į Sibirą. Tikėjau kad kažkokiu būdu rasiu tuos medžius kurių net vardų nežinojau. Visa laimė kad buvau uždirbęs daug pinigų tai galėjau leisti sau malonumą skristi pirma klase, ir ten bendrauti su tose platumose gyvenančiais žmonėmis. Jie daug ką pasakojo apie gydančias girių galias apie neapsakomas tų girių platybes ir su nuostaba bei nedideliu nerimu klausėsi mano troškimo rasti, kaip vėliau sužinojau kedrų kamienų burtus. Kelionė buvo įprasta, kaip ir dauguma mano kelionių lėktuvais, tačiau išlipus, man europiečiui iš lėktuvo į lauką buvo tikrai šalta, šaltis skverbėsi per apatinius rūbus, megztinius, paltą, jo nesulaikė net stori lokio kailiniai kuriuos pirkau lėktuve iš čiabuvio. Turėdamas minimalius orientyrus leidausi į sniegynais papuoštas girias, jų paslaptis. Šiltai sėdėjau rogėse o mane tempė dešimtys šunų, lėkėm kaip vėjas, sunkiausia buvo kvėpuoti nes buvo apie - 50. Čiabuvio šunys sunkiai šnopavo sustoję, o jis pats ilgai ir tiriamai į mane žiūrėjo..... kol neištvėręs sušnabždėjo į ausį… — Imk šitų grybų juos suvalgyk, sek mėlyną taškelį..... būk atsargus. Ilgai dar stovėjau žiūrėdamas į keistus grybukus delne, į neaprėpiamą tolį ir akinamai baltą tarsi jūra sniegą. Norėjau taip stovėti ir medituoti valandų valandas bet smalsumas padarė savo… Suvalgiau. Mėlynas taškelis pasirodo buvo nuo debesies atskriejantis auksinis vežimas su baltais žirgais dievybe vežėčiose. Jis skriejo sėdamas paskui save sidabrinius purslus, aplink jo didenybės galvą žėrėjo tūkstančiai vaivorykščių, o jo veidas švietė tarsi tūkstančiai saulių. Kai atsibudau pirma reikėjo susiorientuoti, tamsi dūminė trobelė, kažkas

INTERVENCIJA

kažką kepa ir žaidžia kažkokie vaikai. Man viskas buvo be galo keista ta dievybė nusileidusi iš dangaus, kur ji dingo kas buvo, kaip aš atsiradau čia, ir jau norėjau eiti sveikintis su trobos šeimininkais kai staiga pajutau didelę šilumą palto kišenėje, žvilgtelėjau i tą pusę o ten net per kailinius žiba kažkas, žėri ryškiai mėlyna spalva. — Neliesk jo dar, jis turi priprasti. Rimtu tonu senė tokia matyt trobos šeimininkė sako man. Aš jau visai nieko nesuprantu matyt kelionė lėktuvu išvargino ar aklimatizacija, gal man išvis viskas čia vaidenasi, taip bemąstydamas atmerkiu akis ir trobos jau nėra, vėl aš stoviu tam pačiam girios pakrašty, snieguotose dykynėse tik dabar turiu mėlyną taškelį, jis pasirodo paaugo jau buvo kumščio dydžio ir labai gražiai švietė. Glosčiau jį, liečiau prie savęs, žaidžiau, galų gale paėmiau ir prarijau. Nuo to laiko — Aš medis kedras stebuklingas nes iš pradžių kai suvalgiau, tai iššokau į kažkokį paralelinį pasaulį kur tūkstančiai žmoniu žvakių šviesoje kalbėdami mantras laimino mane guodė, glostydami ramino kad niekada daugiau nebegrįšiu namo, nematysiu artimųjų, bet manęs laukia daug didesnis džiaugsmas visą laiką medituoti dieviškoje gamtoje būnant kedru. Vienintelis kelias o tai gali išeiti nemažiau kaip po kelių šimtų gal tūkstančių metų, tai prisivilioti kitą europietį sapnais ar mintim ar kaip, kad kažkas kitas čia atvažiuotų suvalgytų grybų, o vėliau kaip ir aš suvalgytų mėlyną taškelį, ir stos į mano vietą. Tada mano kelionė tęsis................. Galbūt bus dar įdomiau bet kol kas aš ilgai ir ramiai čia stoviu, ošiu nuo kartais stipresnio, ar silpnesnio vėjo gūsio, seniai pamiršęs žmogiškas kančias ir nesėkmes, prisirišimus ir liūdesį… Bet gal ir nereikėjo taip giliai nubrist

Išdalinęs visą turtą labdarai, pasiėmęs vos kelis reikalingiausius daiktus milijonierius nusprendė pradėt naują gyvenimą… Išsinuomavęs kambarį paprastam studentų bendrabuty, įžengęs į savo naująjį paprasčių paprasčiausią

KULTŪRA

kambarį, net atsikvėpė iš pasigėrėjimo, šis mažas jaukus būstelis jam buvo toks mielas tokia atgaiva, palyginus su tais rūmais kuriuose jau 4 metus gyvenęs su visa prabanga ir nesibaigiančiais atseit draugų vizitais… viskas buvo koktu iki kaulo smegenų, tos prabangios mašinos pilnos barakudų, tos saldžiai putlios jachtos pilnos alkoholį traukiančių gyvenimo praeivių… dabar ramybė tyla susikaupimas ir dvasios gydymas, išsivalymas nuo bet kokio ego nuo bet kokios tenkinimosi minties… ir iš tikro mintis kad kažkuriam gyvenime šventikas ar dvasininkas vis giliau krebždėjo kažkuriam sąmonės kamputy… Ilgai sėdėjo pirmą kartą laisvas nuo visko meditacijos pozoj, traukė į save dangų, mintimis perkošdavo praeities gražiausius momentus, lyg angelus tupdydamas ant palangėje augančių ir ramybę spinduliuojančių gėlių. Tiesą sakant gėlių kalba jam nebuvo svetima… dažnai dar Tam prabangiam pasauly jos jam labai padėdavo, būdamas kokiam seminare ar klausant kokio viršininko išvedžiojimų būdavo taip nyku ir ilgu, kad seniai nebesekdamas pasakotojo minties, jis įsiskverbdavęs į gėlės ertmes, į jos vidų, tarsi užkabindavęs ten savo protą užmegzdavo ryšį su jomis, o šios savo ruoštu dalinosi ramybe, palaima, aukštesniųjų pasaulių būtybėmis… taip kas kartą prie tos pačios gėlės užsimegzdavo vis didesnis ir stipresnis ryšys, ilgainiui išeidavę išskleisti ir jų žiedus per visą dangų ir save suprojektuot kaip mažą brangų ir šiltą angeliuką jų pasakiškoj globoj… Jos spindėdavo vis kitaip nelyginant kokį žmogų turėjęs minty… jei galvodavęs apie mamą tėtį jos spinduliuodavo vienaip lyg kuždėdamas kad myli nebyliai… jei prisimindavęs gerą draugą ar merginą… jau kitaip kviesdavusios džiaugtis amžinos palaimos šoky… Taip kad tai buvo išsvajotas atlygis už tas ilgas meditacijos būsenas kurias šitiek metų siekęs parašęs apie tai pritapęs ir išgarsėjęs buvo pelnęs pasakiškus turtus, ir nuo jų pasikoktėjus dabar randa save laisvą ir laimingą, dar jauną ir stiprų… šalia gydančių ir simpatiją primenančių gėlių…

TENDENCIJOS

TENDENCIJOS INTERVENCIJA TENDENCIJOS

GARŽDAI. ERDVĖS

GARGŽDAI. KĄ APIE JUOS ŽINAU? MIESTELIS NETOLI KLAIPĖDOS, REIŠKIA, IR JŪROS. DAR… KIEKVIENO GARGŽDIŠKIO GALVOJE TURI SKAMBĖTI: KAS LAIMĖS? KAS LAIMĖS? GAAARGŽDŲ „BANGA“! O DAUGIAU? LYG IR NIEKO. TAI IŠEINA — EILINIS VAKARŲ LIETUVOS SAULĖS IR JŪROS NUMYLĖTŲ, TIK GAL KIEK LABIAU FUTBOLĄ MYLINČIŲ ŽMONIŲ KRAŠTAS. O PASIRODO, KAD NE TIK. DEDU PASTANGAS IŠPROVOKUOTI PAŠNEKOVUS PASAKYTI KĄ NORS NEGERO APIE SAVO MIESTĄ, BET JIE NESURANDA KĄ. PAČIŲ POZITYVIAUSIŲ ŽMONIŲ NAMAI! NAMAI, KURIUOSE NET IR „BLOGIUKAI“ BŪTŲ SUTIKTI SU ŠYPSENA. TEKSTAS INGRIDOS PELECKAITĖS FOTOGRAFIJOS GERDOS MULDARYTĖS, SIMOS ULVIKIENĖS, MONIKOS SUTKUTĖS IR IŠ FACEBOOK PUSLAPIŲ „TKGRO EKIPA“, „GARGŽDAI YRA KAIP YRA“

INGRIDA: NA, TAI JAU PASAKOKIT, KĄ JAUNAS GARGŽDIŠKIS VEIKIA? AGOTA: Gargžduose egzistuoja futbolo fenomenas. Jeigu didžiojoje Lietuvos dalyje populiariausias žaidimas yra krepšinis, tai Gargžduose — tikrai ne. Populiariausias yra futbolas. Galima sakyti, kad šis užsiėmimas labiau vyriškosios lyties atstovams. Nors... Ne, negalima taip teigti,

ŽYDAI ATSAKINGI UŽ FUTBOLO POPULIARUMĄ GARGŽDUOSE. ŠITAM MIESTE GYVENO LABAI DAUG ŽYDŲ, TUO METU VEIKĖ IR ŽYDŲ FUTBOLO KLUBAS „MAKABI“. nes turime ir moterų futbolo komandą, kuri žaidžia A lygoj. Taigi futbolo stadionas yra viena iš tų vietų, kurioje jaunimas renkasi, kai vyksta varžybos.

I: AR DAŽNAI JOS VYKSTA? A: Vyrų klubas „Banga“ žaidžia pirmojoje lygoje, tai antra pagal pajėgumą futbolo lyga Lietuvoje. Vienos varžybos vyksta išvykoje, kitos — namie, tad varžybos Gargžduose vyksta kas antrą savaitę.

POVILAS KELBAUSKIS. BET IR JIS (JIE GAL SUSITARĘ ARBA VISI KOKIOS GARGŽDŲ GARBINIMO SEKTOS NARIAI) PATVIRTINA AGOTOS ŽODŽIUS PRIDĖDAMAS DAR DAUGIAU. MOKYKITĖS, KAIP REIKIA MYLĖTI SAVO MIESTĄ. P.S. NESĄMONĖ, KAD TIK IŠ NORO SPRĘSTI PROBLEMAS GIMSTA GEROS IDĖJOS!

futbolo klubo direktorių. Į tą patį klausimą jis negalėjo pateikti atsakymo, tačiau, jie turi tam tikrų faktų, kurie leidžia daryti prielaidą, kad žydai atsakingi už futbolo populiarumą Gargžduose. Šitam mieste

PIRMĄ KALBINU PORTALO MANOGARGZDAI.LT ŽURNALISTĘ AGOTĄ KUNDROTAITĘ. PO POKALBIO NEGALIU PATIKĖTI, KAD VISKAS YRA TAIP, KAIP JI SAKO, TODĖL MAN BŪTINAI REIKIA ANTROS NUOMONĖS. MANO KITAS PAŠNEKOVAS — GARGŽDŲ „VAIVORYKŠTĖS“ GIMNAZIJOS MOKINIŲ PREZIDENTAS

I: AR TAI, KAD GARGŽDUOSE SUSIKŪRĖ TOKIA ŽINOMA FUTBOLO, O NE KREPŠINIO KOMANDA, YRA SUSIKLOSTĘ DĖL TAM TIKRŲ ISTORIJOS APLINKYBIŲ? A: Aš pati neseniai kalbinau

TENDENCIJOS TENDENCIJOS

Į STADIONĄ FANAMS ĮSINEŠTI DŪMINIŲ GRANATŲ YRA DRAUDŽIAMA. BET JIE VISKĄ ĮSINEŠA SU TOKIU APSAUGOS UŽSIMERKIMU.

I: MOKYKLOJE VAIKAI RENKASI FUTBOLĄ, O NE KREPŠINĮ? A: Žaidžia jie viską, bet

vaikų. Mieste yra keli stadionai, kuriuose jie netrukdomai gali žaisti. Dar yra tokiame penkmečio ar dešimtmečio plane (šypsosi) Gargžduose statyti daugiafunkcinį centrą. Jame bus ir baseinas, kurio Gargždai iki šiol neturiu, ir teniso, ir lengvosios atletikos aikštelės.

skaičiai kalba patys už save. Futbolo klubo „Banga“ futbolo mokykloje mokosi 300 – 400

I: NE PASLAPTIS, KAD BŪTENT FUTBOLO SIRGALIAI TURI TAM TIKRĄ NUOMONĘ APIE SAVE SUFORMAVĘ. KAIP

gyveno labai daug žydų, tuo metu veikė ir žydų futbolo klubas „Makabi“.

JIE GYVENA GARGŽDUOSE? A: Jo, yra toks klubas – „Tigro ekipa“ vadinasi, ir tie patys labiausiai prisiekę sirgaliai neatrodo labai agresyviai nusiteikę. POVILAS: Čia aš galėčiau daugiau papasakoti. Aš buvau prieš kokius trejus metus labai įsiliejęs į fanų veiklą – buvo vieno sezono reikalas. Bet šiaip fanai daug žmonių įtraukia. Na, gal dabar truputį apmažėjo, kai į žemesnę lygą perėjo, bet kai buvo aukš-

kad įvartį įmušė, o tu net nesupratai, kada tai įvyko. (šypsosi)

I: POVILAI, O BE FUTBOLO KĄ JAUNIMAS VEIKIA? P: Labai populiaru mūsų skeitparke lankytis. Jis atsidarė prieš kokius 8 ar 9 metus, po to perkėlė jį į kitą vietą, padidino rampų racioną, jiems [važinėjantiems - aut. pastaba] dabar jau normaliai turėtų būti. Jie jau visos Lietuvos mastu įsitraukę, dalyvauja varžybose BMX’erių – da-

bartinė karta ypač aktyvi. Dar pastebėjau tokį pasikeitusį dalyką, kad viską, ką jaunimas daro, neša į Gargždų laikraščius. Nebesislepia, o viešina savo darbus. Nežinau, kaip didžiuosiuose miestuose, bet turiu keletą draugų iš Klaipėdos, jie sako, kad jiems sunkiau, mažai kas eina su verslininkais kalbėtis, savo idėjas į laikraščius neša. O, sako, pas jus, kai į Gargždus atvažiuoji, visi laikraščiai pilni informacijos apie

čiausioj lygoj, labai daug sirgalių turėjo. Tai įdomi tokia pusiau legali, pusiau nelegali veikla. Pavyzdžiui, į stadioną fanams įsinešti dūminių granatų yra draudžiama. Bet jie viską įsineša su tokiu apsaugos užsimerkimu. Aš sakau, žiūrėti futbolą iš tribūnos yra beveik neįmanoma. Ten tik šauki, skanduoji, vandens truputį atsigeri ir vėl šauki. Būna tokių momentų, kai sako,

TENDENCIJOS

mūsų pasiekimus. Gal tos pergalės labai nedidelės, bet vis tiek jomis noriai dalinamės. Kultūros centras moksleivius pradeda pastebėti ir leidžia įsilieti į jų veiklas. Pavyzdžiui, per Gargždų gimtadienį mane ir mano tris draugus pakvietė vesti renginį. Na, kažkaip leidžia Gargžduose mums veikti. (šypsosi)

I: KUR VAROT LAISVALAIKIU? AGOTA: Na, turim mes tokią pasilinksminimo, laisvalaikio praleidimo vietą – kavinę „Lijo“. Manau, kad Gargždai tikrai gali ja didžiuotis. Net ir Užkalnis buvo 5 žąsimis įvertinęs. (šypsosi). Ir maistas skanus, ir interjeras toks skandinaviško stiliaus. Kai ten įeini, atrodo, kad ne kažkokiam miestely, bet gal net ir Vilniuj esi.

I: TAI TIK RESTORANAS AR JIE IR PAPILDOMAS VEIKLAS VYKDO? A: Ne, ne tik restoranas, ten visas „Lijo“ kompleksas. Įvairias grupes, atlikėjus kviečiasi. Pavyzdžiui, Pilietinių iniciatyvų centras ten organizuoja nemokamą susitikimą su aktoriumi Giedriumi Savicku.

LABAI POPULIARU MŪSŲ SKEITPARKE LANKYTIS. JIS ATSIDARĖ PRIEŠ KOKIUS 8 AR 9 METUS, PO TO PERKĖLĖ JĮ Į KITĄ VIETĄ, PADIDINO RAMPŲ RACIONĄ. I: AR YRA DAR KOKIŲ GARGŽDUOSE PILIETINIŲ INICIATYVŲ? A: Gargždų parkas. Turim labai gražų ir seną parką. Dalis parko yra mėgstama jaunimo susitikimo vieta, yra ten lauko treni-

ruokliai, vaikų žaidimo aikštelės. Praėjusią savaitę nauji takai ištiesti buvo – gargždiškių laukiamas dalykas. Tas parkas – kaip bendruomeninės veiklos centras. Patys žmonės jį puošia. Siekiama tą parką padaryti pagrindiniu žmonių traukos centru. Kol kas jis labiau laukinis nei tvarkingas ir išpuoselėtas. P: Mūsų bendruomenė labai aktyvi, vykdo akciją – nori parką apsodinti narcizais. Dabar ten yra aptverta teritorija, kur gal 5000 narcizų pasodinta. Bendruomenė pardavinėjo atvirukus, skirtus mamų dienai, kurių nedidelė kainos dalis keliavo į biudžetą kitų metų narcizams sodinti (jeigu perki atviruką už «

TENDENCIJOS

MANO GALVOJE LIEKA KITOKS, NETRADICINIS, NE Į TEMĄ, 4D MIESTO ĮVAIZDIS, KURIO NET IR PARDAVUS FANIERKĘ LENGVAI NEIŠTRINSI 2 eurus, tai padovanoji 20 narcizų kitiems metams). Tokios akcijos labai džiugina. A: Dar vienas išskirtinis dalykas: dažniausiai maži miestai neturi kino teatro, o Gargždai išsaugojo jį. Maždaug prieš metus jis buvo renovuotas, tai modernus dabar. Į Klaipėdą nebereikia važiuoti, ir kainos mažesnės nei Klaipėdoj. P: Aš dar prisiminiau. Prisi-

miniau. Gargždų jaunimas mėgsta verslauti. Kiekvienais metais atsiranda jaunimo, kuris per vasarą užsidirba pinigų ir stengiasi juos investuoti. Dažniausiai tai būna pramogos. Viskas, man rodos, prasidėjo, kai vienas vaikinas pradėjo tatuiruočių verslą. Šiemet draugui padėjau užsisakyti cukraus vatos darymo aparatą. Tai jis jau ten susitarė, kad per visas šventes eis ir darbuosis. Aš pats per du frontus dirbu. Tokiu burbuliniu futbolu užsiimu.

I: KAIP GIMĖ ŠITA IDĖJA? P: Su draugu mes čia pra-

dėjom. Nu, aš kažkaip mažai tose jaunimo erdvėse lankausi. Aš iniciatyvus žmogus esu, man tiesiog sėdėt atrodo neįdomu, kartais reikia, bet retai. Tai mes taip ir sumąstėm, kad reik kažką pradėt aktyvaus organizuot. Internete kažkaip užgaudėm, kad su tais burbulais žaidžia. Pasižiūrėjom, kad nėra Lietuvoj, bet kai parsivežėm, pamatėm, kad kažkas Vilniuj juos jau turi. Bet vieni žmonės tai ne konkurencija. Pradėjom čia. Gerai pasisekė, pradėjom galvot apie festivalius – buvom trijuose ar keturiuose. Va,

I: OK, APKALBĖJOM DIDŽIAJAI VISUOMENĖS DALIAI PRIEINAMUS TAŠKUS. O KAIP SU ALTERNATYVIĄJA KULTŪRĄ? A: Ammm, na,turime reperių,

vienas žymiausių yra Edenas. Bet ir šiaip atsiranda vienas kitas. Taip pat elektroninės muzikos kūrėjų nemažai iš Gargždų yra. (šypsosi)

I: ĮDOMU, KODĖL BŪTENT ŠIŲ SRIČIŲ ATSTOVŲ YRA NEMAŽAI? A: Gal ta repo kultūra užkrečia vienas breiko kolektyvas, įsikūręs mūsų laisvalaikio centre. Turi labai aktyvią vadovę, ji labai su repo kultūra supažindina. Veikia jau gal kokius 20 metų. Tai, va, ir užaugino kelias reperių kartas. (šypsosi)

I: ATRODO, KAD GARGŽDAI TOKS TEISINGAS MIESTELIS, SUTEIKIA SAVO ŽMONĖMS VISKĄ, KO JIEMS REIKIA. AR NĖRA KOKIŲ POVAN-

DENINIŲ SROVIŲ, KURIOS TĄ IDILĘ SUJAUKTŲ? P: Gal truputėlį per mažas miestas, kad atsirastų tokių maištininkų. Bet iš principo, jeigu tokie atsirastų, ir jie jaukiai priimti būtų. Sakytų, jeigu tik norit, darykit, jeigu tik visuomenei nekenkia. Apibendrinus, Gargždai labai geras miestelis, jeigu man reikėtų rinktis, ar Klaipėdoj, ar čia gyvent, aš vis tiek likčiau čia. Gal kartais čia ir trūksta tų veiklų… Galėtų daugiau koncertų būti ar dar ko. Bet čia daug geriau. Čia bendruomenė pažįstama, visi labai draugiški. Gamta žiauriai graži. Gargždai turi viską, kad čia gyventum…

•

Karklės festivalis šiais metais mus pasikvietė, reiškia, nenuvylėm. Buvom dar Bliuzo naktyse, bet ten sunkiai sekėsi. Važiavom ne su savo burbulais, nes mūsų suvėlavo atkeliauti, o su festivaliu jau buvom sutartį pasirašę. Išsinuomojom iš Vilniaus burbulus. Buvo jie per prastos būklės, kad žmonėms siūlytume, bet mes juos įtikinom, kad čia viskas gerai, kad taip ir turi būti. (šypsosi) Ir dabar dar telefonų servisą atidarinėjam.

TEKSTAS ELINGOS NOREIKAITĖS, FLIP POINT ARCFYVO NUOTRAUKOS, NUOTRAUKOSE ČIUOŽIA — NICK DAVIES

ČIUOŽIAM IŠ MIESTO

88 TENDENCIJOS

„ČIA ČIUOŽIA TAI KAIP IR SU SNOWBOARDU, TIK KAD SNIEGO NĖRA, IR KALNO — NE. GAL TADA KAIP IR SU BANGLENTE, BET TAI IR BANGŲ NĖRA. TEMPIA TAI KAIP SU VANDENS SLIDĖM, BET KATERIO NĖRA…“ VYNIOJU ČIA Į VATĄ PAVADINIMU „VANDENS SPORTAI“, O KALBU APIE ––– VANDENLENTES. LIETUVOJE VANDENLENČIŲ SPORTO CENTRAI (WAKEPARKS) KURIASI IR VEIKIA JAU 5 METAI ANT EŽERŲ IR MARIŲ IR VASARĄ, TAIP SAKANT, ŠILTOSE IR DRĖGNOSE VIETELĖSE — ŠILTNAMIO SĄLYGOMIS — GAL DĖL TO TAIP GREITAI IR GAUSIAI IR DYGSTA. IR LIETUVIAMS, KURIEMS GAMTA NEDAVĖ DIDELIŲ BANGŲ, BET TARP KURIŲ PAKANKA BEGALVIŲ EKSTREMALAUS SPORTO MYLĖTOJŲ, ŠITAS SPORTAS PATINKA! PERNAI LIETUVOJE ĮVYKO PIRMASIS WAKE ČEMPIONATAS, „PRILIPO“ — WAKEPARK’AI RUOŠIA IR SPORTININKUS, IR VĖŽES JŲ NAUJIEMS TRIUKAMS. ŠIŲ METŲ ČEMPIONATAS JAU ATIDARYTAS, JO KITAS, ANTRASIS, ETAPAS LAUKIA PIRMĄJĮ VASAROS SAVAITGALĮ (BIRŽELIO 4 D.) FLIP POINT WAKEPARK'E, ĮSIKŪRUSIAME ANT PASTOVIO EŽERO KRANTO, MOLĖTUOSE. UŽDUODU KELETĄ KLAUSIMŲ VIENAM IŠ FLIP POINT ĮKŪRĖJŲ, ROKUI, IR SUPRANTU, KAD GANA KINKAS DREBINT — LAIKAS IŠBANDYT SAVO KAILIU…

INTERVENCIJA TENDENCIJOS

„ŠIS SPORTAS PAKERĖJO NE VIENĄ. PERLIPUS BAIMĘ ATSIVERS TIKRAI PUIKUS NAUJAS LAISVALAIKIO PRALEIDIMO BŪDAS.“

TENDENCIJOS

ROKAI, KAIP SU KOLEGOMIS PRADĖJOT ŠĮ BENDRĄ PROJEKTĄ? Idėja kilo kažkurį žiemos vakarą. Tiksliau, ne pati idėja, o jos įgyvendinimas. Vytautas minčių turėjo jau seniau, jas išgryninom ir ėmėmės veiksmų. Labiau skatino nenoras dirbti kažkam, noras kažką sukurti. Molėtai yra ta vieta, kur norime leisti vasaras. Vandenlenčių sportas labai ypatingas, dėl to ir dėmesio bei pastangų reikalavo neeilinių. Daug teko nuveikti nuo pradžių iki to, ką turime dabar. Nežinau, ar pasiryžčiau kartoti viską taip pat.

KIEK LAIKO MIRKT VANDENY VADINAMA ILGAI? Mes mirkimo vandenyje norma vadiname apie 20 min. Daug yra valanda. Kol kas tik vienetai žmonių mūsų parke yra išplaukę tiek laiko su vos keliomis pertraukomis.

IR KAS BŪNA? Poveikis paprastas, kaip sako: nejaučiu nei rankyčių, nei kojyčių.

AR NEATEINA VIETOS GYVENTOJAI GRASINDAMI, KAD JUS „SUNAIKINS“? SKAIČIAU TAI APIE KAŽKURĮ IŠ PARKŲ.. Panašias naujienas esu skaitęs ir aš, bet su šia problema mes, tfu tfu tfu, nesusidūrėme. Buvo keletas įtemptų situacijų, bet viską sprendžiam

taikiai, ieškom kompromisų ir, svarbiausia, klausom bendruomenės. AR LIETUVIAI TURI TALENTĄ VANDENY? Lietuviai tikrai turi nemažai talentų, ypač turint omeny, kad Lietuvoje wake kultūra dar jauna. Istorijų ir mūsų parke yra

įvairių – nuo labai užsispyrusių, iki, atrodo, gimusių tam. Vieną jaunuolį labai rimtai mąstom ruošti varžyboms, o jis plaukti pabandė tik praeito sezono gale!

PATARIMAS TIEMS, KURIE LABAI BIJO, JAUDINASI, BET NORI. Tiems, kas labai nori, bijoti

„ISTORIJŲ IR MŪSŲ PARKE YRA ĮVAIRIŲ – NUO LABAI UŽSISPYRUSIŲ, IKI, ATRODO, GIMUSIŲ TAM.“

JŪSŲ ŠIO SEZONO SVAJONĖ YRA … … išmokyti dar daugiau

naujokų atsistoti ant lentos ir padėti tobulėti jau pažengusiems.

AČIŪ UŽ PADRĄSINIMUS, SUSITIKSIM PARKE!

•

neverta. Svarbiausia, išsiruošti ir pamėginti, nusivylę neliks. Šis sportas pakerėjo ne vieną. Perlipus baimę atsivers tikrai puikus naujas laisvalaikio praleidimo būdas, sups tokie pat entuziastingi bendraminčiai.

TENDENCIJOS

DARBAS ANTI-EXCEL REŽIMU VILNIAUS STOTIES RAJONAS PAMAŽU TAMPA VIETA NAUJIEMS ATRADIMAMS. VIENU TOKIŲ ATRADIMŲ YRA…… TEKSTAS ZIGMO PAKŠTAIČIO, NUOTRAUKOS VYTAUTO NARKEVIČIAUS Vienu tokių atradimų yra vietelė Coffice: atviras biuras, kuriame pasidarbuoti gali kiekvienas norintis. Iki šiol daugelio laisvai samdomų darbuotojų pamėgti buvo hubai, tačiau juose įpareigojama nuomotis darbo vietą bent mėnesį. O čia – ateini, čiumpi darbo vietą valandai, kelioms ar dienai bei vaišinies nemokama kava.

TENDENCIJOS

Kuo toliau, tuo mažiau dirbantis žmogus pririštas prie konkrečios vietos. Pakanka turėti kompiuterį ir tu jau darbe, nors ir Nidoje. Coffice ypatingi tuo, kad bando keisti požiūrį į darbo vietos nuomą: jau per daug biurų, panašių į excelio langelius… Šios vietos sienas puošia šiuolaikiniai meno kūriniai, surinkti iš čia ir dabar kuriančių menininkų – jie parduodami, ir netgi paprastam mirtingajam prieinamomis kainomis.

Coffice stengiasi judinti ryto kultūrą. Rytas nebūtinai turi būti sunkiausia dienos dalis. Todėl koncertai, skaitymai ir net spektakliai Coffice’e vyksta ne vakarais, o rytais. Sako, ryte galva atviresnė naujoms mintims, ir diena po to praeina smagiau ir lengviau. Jei šmirinėdami po stoties prieigas pamatysite šią vietą, kyštelkit nosį apsidairyt.

•

TENDENCIJOS

TEKSTAS IR NUOTRAUKOS VENTĖS VITEIKAITĖS KALBINO ELINGA NOREIKAITĖ

PIENAS YRA GR Gyventi veganiškai tapo lengviau – prekybos centrai veganiškam maistui paskyrė atskiras lentynas, o restoranai taip pat siūlo vis daugiau valgomo. Veganizmas laikomas sparčiausiai pasaulyje plintančiu judėjimu. Anglijoje – daugiau nei pusė milijono veganų, Izraelyje veganai sudaro daugiau nei 5% gyventojų. Lietuvoje jų skaičius nežinomas, tačiau „pakankamas“, kad pagaliau surengtume veganišką mugę! „Vegfest LT“, pirmoji veganų mugė Lietuvoje vyks rugsėjo 10 d. Vilniaus viešbutyje „Panorama“. Šio renginio idėja kilo dėl noro su veganišku gyvenimo būdu supažindinti kuo daugiau žmonių, padrąsinti veganiškus verslus, o labiausiai – pasitūsinti su kitais veganais. Tokie renginiai pasaulyje labai populiarūs ir sulaukia tūkstančių žmonių. Kad patektum į Londono vegfestą, reikia

•

VEGANŲ DAUGĖJA IR DAUGĖJA. DAUGĖJA TAIP GREITAI, KAD NEBEIŠEINA JŲ IGNORUOTI.

RIKIAI o O

bent valandą pamindžikuoti gatvėje. Lietuviškoje mugėje bus beveik pusšimtis dalyvių. Atėjusieji galės paragauti iš augalų pagamintų kumpių ir kepsnelių, sūrių, varškės sūrelių, jogurtų, ledų, be kiaušinių, grietinės ir sviesto iškeptų keksų ir pyragų, veganiškos šaltienos ir šakočio! Visko prisiragauti ir persivalgyti – štai kur veganiškų mugių esmė!

E: LABAI DIDELĖ AUGALINĖS KILMĖS MAISTO DALIS UŽAUGINAMA ANKŠTOSE PLANTACIJOSE AR ŠILTNAMIUOSE, KUR AUGALĖLIAI AUGA SUSISPAUDĘ. ARGI TAI SVEIKA? V: Tikrai sveikiau, nei ankštame narvelyje užaugusi višta, ant kurios visą gyvenimą kakojo aukščiau gyvenančios vištos. E: KĄ REIŠKIA „VARTOTI“? V: Lietuvių kalbos mokytoja įkalė į galvą, kad vartoti galima tik tai, ko po vartojimo nelieka

TENDENCIJOS

(išskyrus tik kalbos vartojimą), taigi „vartoti“ reiškia imti ir negrąžinti. E: "NIEKO NEŽINAU APIE VEGANIŠKĄ GYVENIMĄ, BET MAN SMALSU. NUSPRENDŽIAU ATEITI Į VEGFESTĄ. KAIP NEAPSIKVAILINTI SUPAINIOJUS GRIKĮ SU PIENU?" PATARIMAS SMALSIEMS/POTENCIALIEMS PRADEDANTIESIEMS. V:Iš tiesų, galima labai apsikvailinti. Bet būtent apsaugoti nuo to buvo sukurtas google. Daug informacijos galima rasti feisbuko grupėje „Lietuvos veganai“. „Vegfest LT“ taip pat veiks informaciniai staliukai, kur bus galima gauti įvairios medžiagos ir pasikonsultuoti gyvai. E: VALGYTI SU MEILE – TAI … V: kai žinai, kad dėl tavo maisto niekas neturėjo mirti. E: NAUDOTI SU MEILE – TAI… V: tausoti ir mėgautis.

•

100