Idiot Mag 08 by Idiot Mag Lietuva

TIK VIENĄ KARTĄ IŠGIRDAU JĄ: „ … MANASDGLKSDG!!! FEJRGLSTYLSTKTLK! KODĖL NEGALI BŪTI NORMALUS VAIKAS, KODĖL NEGALI BŪTI KAIP VISI?! HSLDKGSG! …“ MANAU, KAD GARSAS SKLIDO NUO KAIRIOSIOS SIENOS, BET GALĖJO BŪTI IR IŠ DEŠINĖS. NEŽINAU, JI BUVO TEISI AR NE, BET ŽODŽIAI, KURIUOS SUGEBĖJAU SUPRASTI, BUVO NETEISINGI. DABAR APIE JUOS GALVOJU VĖL. TAIP, VIS DAR MANAU, KAD JIE NETEISINGI. DAŽNAI PRIĖJUSI PRIE KAIRIOJO IR PRIE DEŠINIOJO LANGŲ ŽIŪRĖDAVAU, BANDYDAVAU JĄ PAMATYTI. JĄ AŠ GIRDĖJAU VIENĄ KARTĄ, MAČIAU NIEKADA. O ANĄ AŠ MAČIAU DEVYNIS KARTUS. VISUS KARTUS LEISDAMASI LAIPTAIS ŽEMYN. ANA PAVEDŽIOJUSI ŠUNĮ LIPDAVO LAIPTAIS AUKŠTYN, TEMPDAVO ŠUNĮ. GYVENO MANO AUKŠTE, TIK NEŽINAU, KAIRĖJE, AR DEŠINĖJE. JOKIO „LABA DIENA“ Į „LABA DIENA“, JOKIO „LABAS“ Į „LABAS“. BET DĖBTELĖJIMAS. ANĄ AŠ MAČIAU DEVYNIS KARTUS, GIRDĖJAU NIEKADA. DEDUOSI DAIKTUS, O UŽ ABIEJŲ SIENŲ TYLU. GALVOJU, „KAS BUVO KAS“ VISĄ TĄ LAIKĄ UŽ KAIRIOSIOS IR DEŠINIOSIOS SIENŲ. AŠ STENGIAUSI ŽIŪRĖTI, IEŠKOTI, PAMATYTI, KAD GALĖČIAU PASIKALBĖTI. AŠ STENGIAUSI SVEIKINTIS, KALBINTI, ĮSIKLAUSYTI, KAD GALĖČIAU PASIKALBĖTI. NIEKADA NESUŽINOSIU, KAS GYVENO UŽ SIENŲ. RAKINU DURIS. VISKAS. PABAIGA. IKI. IKI KAŽKADA. ARBA IKI NIEKADA. IKI. BEJE. NEBŪTINAI TURIU BŪTI NORMALUS VAIKAS. NEBŪTINAI TURIU BŪTI KAIP VISI.

Idiotai

#08 LIEPA 2016 INTERVENCIJA

PROVOKACIJA #KaipAtsikratytiElgetųPer10sekundžių #AteisDievoKaralystė 8 TEMA Didysis „BOOOM“: labiau bijome pasaulio pabaigos ar jos nebuvimo? 10 TEISĖS Kai galvos krenta, jaučiuosi teisuoliu 16 KULTŪRA KŪRYBA Sexy 30 VIRŠELIO AUTORIUS Saku: „Palikau tagų kultūrą, nes tai nėra man priklausantis pasaulis“ 44 AUTORIUS Neskubėkite atsikratyti lavonais. Kūryba tik prasideda… 58 TENDENCIJOS LGBT+ Burn the gay 76 VAKARĖLIAI Asmenybės susidvejinimas: kartais labai juokais, kartais labai rimtai. Pokalbis su Mahila 82 REDAKCIJA Elinga Noreikaitė PROJEKTAI Kęstutis Grauslys PARTNERIAI João Cabral, Nuno Dias, Ingrida Peleckaitė TEKSTAI Ugnius Antanavičius, Agnė Augustinaitė, Jolanta Lenkevičiūtė, Dovilė Macijauskaitė, Elinga Noreikaitė, Kornelija Morkytė VIRŠELYJE IR SKILČIŲ ATVARTUOSE DARBAI Saku / Ino Art (Tautvydas Parapinavičius) DIZAINAS Elinga Noreikaitė ILIUSTRACIJOS Roberta Morkytė, Giedrė BAN

KOPIJUOTI AR PLATINTI BE AUTORIŲ SUTIKIMO DRAUDŽIAMA | Esame nepriklausomas leidinys, laukiame norinčių rašyti, fotografuoti, publikuoti, bendradarbiauti | WWW.LT.IDIOTMAG.COM | FACEBOOK.COM/IDIOTMAG.LIETUVA | LIETUVA@IDIOTMAG.COM

INTERVENCIJA

EINU PER „PANORAMOS“ POŽEMINĘ AIKŠTELĘ IR NUGIRSTU, KAIP PAGYVENUSI MOTERIŠKĖ PASAKOJA DRAUGEI: „TAI VA, PRIĖJO PRIE MANĘS TAS VYRIŠKIS, GALVOJAU, KOMPLIMENTĄ KOKĮ MAN KAIP MOTERIAI PASAKYS. BET NE, JIS TIESIOG PINIGŲ PAPRAŠĖ. TAI AŠ JAM PASAKIAU, KAD NESIJAUDINTŲ — VIS TIEK ATEIS DIEVO KARALYSTĖ, KURIOJE VARGŠŲ NEBUS“. #KaipAtsikratytiElgetųPer10sekundžių #AteisDievoKaralystė UGNIAUS ANTANAVIČIAUS TEKSTAS

ÂŠ NorthEndWaterfront.com nuotrauka / flickr.com/photos/northendwaterfront

INTERVENCIJA

AGNĖS AUGUSTINAITĖS TEKSTAS

DIDYSIS „BOOOM“: LABIAU BIJOME PASAULIO PABAIGOS AR JOS NEBUVIMO? MES, ŽMONĖS, PRADEDANT NUO PIRMOS DIENOS, KAI URVINIS PROTĖVIS IŠKIŠĘS SAVO GAURUOTĄ GALVĄ IŠ URVO PAMATĖ DANGUMI SKRIEJANČIĄ KOMETĄ, VISADA GALVOJOME, KAD PASAULIS VIENĄ DIENĄ BAIGSIS. VIENI SAKĖ, KAD TAIP NUTIKS „KADA NORS“, KITI – „KADA NORS GREITAI“.

ÂŠ National Museum of Health and Medicine nuotrauka / flickr.com/photos/medicalmuseum

INTERVENCIJA

Mokslininkai, siūlydami skaičiais ir tikimybėmis pagrįstus modelius, gąsdina epidemijomis, gamtos stichijomis, kosmoso „šėlionėmis“ pra-

dedant Saulės „pokštais“ ir baigiant asteroidais, metorais ir kitais netikėtai Žemę trinktelėti užsinorėjusiais kūnais. Valią savo fantazijai pasireikšti duoda ir mokslinės fantastikos fanatikai, gąsdinantys juodosiomis skylėmis, keistąja materija, branduoliniais, cheminiais ar biologiniais ginklais, kibernetikos revoliucija ar tiesiog ateivių invazija. Niekada negali žinoti, ar ne taip? Vienus įdomiausių (ir antgamtiškiausų) pabaigų pranašauja įvairūs religiniai judėjimai: šalia laukiančių antrojo Jėzaus atėjimo, stoja besitikintys paskutinės teismo dienos, Arbagedono, kai galutinėje kovoje susidurs Dievas ir Šėtonas (turėtų būti įspūdinga kova!), ar Gochihr kometos, išlydysiančios visus metalus ir sudeginsiančios visą

mūsų planetą. Tai dar toli gražu ne viskas! Ne mažiau nei būdų yra sugalvota ir pabaigos datų – vien jau tie, kurie savo gyvenime pasitiko 2000-uosius, iki šios dienos yra išgyvenę, anot „Wikipedijos“, nei daug, nei mažai – 21 pasaulio pabaigą. Kada galime tikėtis kitos? Yra manančių, kad tai nutiks dar šių metų rudenį. Kruopštūs pranašautojai net nurodo konkrečius ženklus, kurie reiškia, kad pabaiga arti: globalinis atšilimas, kylančios dujų ir energijos kainos, maisto ir vandens trūkumas, stichinės nelaimės vandenyje ir ant žemės, naujos ligos bei ekonominis neužtikrintumas, teroristų suaktyvėjimas ir bankų klaidos. Tikrai „grėsmingi“ ženklai, juk iki šiol per

IR NORS INTERNETINIŲ MEMŲ IŠMINTIS IŠ ESMĖS TEISINGAI BYLOJA, KAD PABAIGA TAU ASMENIŠKAI BUS TADA, KAI NUMIRSI, DAUGELIS SUTIKTŲ, KAD GYVENIMĄ ŠIOJE ŽEMĖJE BŪTŲ SMAGIAU UŽBAIGTI KOMPANIJOJE. KOKIU BŪDU? ČIA JAU NUOMONĘ IŠREIKŠTI GALI BENE KIEKVIENAS, TAD IR PABAIGOS VERSIJŲ DAUG – NUO GALINGO VISKĄ GRIAUNANČIO CUNAMIO IKI RAGNAROKO, MŪŠIO TARP DIEVŲ, MILŽINŲ IR KITŲ PABAISŲ.

INTERVENCIJA

ternete – aptikau įdomią mintį: gal žmonės visai nebijo pasaulio pabaigos, gal jie bijo, kad ji neateis kol jie gyvi? Gal juos kamuoja baimė, kad šiais laikais, kai viskas jau, rodos, pasakyta ir padaryta, jų karta niekuo nepasižymės, niekuo neišsiskirs, o liks kaip dar vienas anoniminis skyrius žmonijos

istorijoje? O juk galėtų joje likti kaip paskutinis, nors ir nebebūtų tos istorijos kam skaityti. Žmonės yra savanaudžiai. Geriau jau sudalyvauti didžiojoje pabaigoje, nei atiduoti ateitį vaikams ir ateinančioms kartoms, kurie mus tiesiog pamirš. Taip? Ne? Aš žinau, ką pasirinkčiau. O jūs?

•

visą istoriją dar niekada kainos nekilo, maisto ir vandens netrūko, stichinių nelaimių bei ligų nebuvo (aha aha). Kodėl ši tema tokia aktuali – tiek dabar, tiek tada, kai Thiota pranašavo, kad pasaulis baigsis 847-aisiais? Ieškodama atsakymo ten, kur šiais laikais jie visi slypi – in-

INTERVENCIJA

KAI GALVOS KRENTA, JAUČIUOSI TEISUOLIU KORNELIJOS MORKYTĖS TEKSTAS ILIUSTRAVO ROBERTA MORKYTĖ IR GIEDRĖ BAN

18 INTERVENCIJA

mo pluošto straipsnių bei nutarimų. Girdi drebantį balsą, kuris prašo Dievo atleidimo, sakosi mylintis savo šeimą ir pykčio širdyje nelaikantis. Kelios sekundės ir drebantį balsą skleidusi galva Lėtai, tačiau užtikrintai krenta į krepšį. Jokio gailesčio, jokio pasišlykštėjižengi žingsnius ir sutartu mo – tiesiog mąstai, kad laiku jau būni reikiamoje reikėtų pagaliau nušveisti vietoje. Stovi išdidžiai, giljotiną, nes jau ryškus susikaupi (juk negali suklysti – šiuo atveju tai būtų kraujo ruožas įsisenėjęs. Darbo diena baigiasi, ar neatleidžiama) ir lauki, rytoj turėsi užsakymų – kol galėsi imtis darbo. Jausmas tik stiprėja. Fone dar nežinia. Teisingumas skamba nežinomų moterų įvykdytas, vienu šlykštyne pasaulyje bus mažiau! ašaros, rimti vyrai kažką Bravo! skaito iš rankose laiko-

ĮSIVAIZDUOK: IŠEINI Į MIESTO AIKŠTĘ, TAVĘS TEN LAUKIA MINIA ŽMONIŲ. NESVARBU, KAD TAPATYBĘ SLEPI IR VIEŠAI SAKAISI DIRBANTIS PREKYBININKU AR BANKININKU, VIS TIEK ESI GERBIAMAS ŽMOGUS, TAVĘS VISI BIJO.

INTERVENCIJA

būsenoje einate pas paskirtą klientą. Ilgų ceremonijų nebereikia – pakeliate vamdžius ir šaunat. Kažkurio kolegos kulkos buvo tuščios, taigi Gerai, persikelkime į kitus laikus: su kolegomis juokaujat, kad vėl neaišku, geriat rytinę kavą, dalijatės kas gi šį kartą tapo teimintimis apie orus, tikitės, singumo vykdytoju. Kelios kad debesys uždengs sau- akimirkos, greitas selfie su lę ir tokiu būdu palengvins kolegomis ir prierašas prie nuotraukos: darbo dieną. Viršininkas „CASUAL DAY IN THE OFFICE. išdalija atsitiktiniu būdu #AGENCYLIFE.“ parinktas darbo priemoŽavu! nes, ir jau būdami rimties

ŽINOMA, DABAR SAKYSI, KAD ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE VISKAS VYKSTA NE TAIP IR VIDURAMŽIŲ ČIA KIŠTI NEREIKIA.

ÂŠ Robertos MorkytÄ&#x2014;s iliustracija

INTERVENCIJA

ACH, AŠ VĖL KLYSTU? JOKIO HUMANIŠKUMO IR TEISINGAS BAUSMĖS VYKDYMAS VYKSTA TIKRAI NE TAIP? GERAI, TREČIAS DUBLIS. Tuščia salė po truputį pildosi, renkasi tiek priešiškai, tiek gedulingai nusiteikę veidai. Už stiklinės sienos matoma kėdė, į kurią sodinamas mirtininkas – jokio žmogiškumo krislelio savyje neturintis pamišėlis, kuriam elektra padės pasiekti doresnį rytojų. Netrukus, gerai surepetuota ceremonija pasiekia aukščiausią tašką, patalpa prisipildo žmogienos kvapo ir, prieš tai buvę priešiškais, veidai pasipuošia šypsenomis, nes, suprask, teisingumas įvykdytas.

Bėgant metams, elektros kėdę pamažu pakeitė mirtinos injekcijos, o tokio teisingumo įvykdymo būdo pasekėjų gretos tik išaugo. Akis už akį! Jis nužudė, nužudykim ir mes! Jis pavogė vištą iš tvarto, pavokime vištą ir iš jo! O kalbant apie mirties bausmę, esmė jau net ne pačioje bausmės vykdymo formoje, o jos būtinybėje. Ar tikrai tai yra reikalinga? Jos šalininkai aktyviai teigia, kad laikyti nuteistąjį iki gyvos galvos yra daug brangiau nei nuteisti mirties bausme. Pasak jų: „Kokio velnio turėtume mokesčių mokėtojų pinigus paskirti vagių, žmogžudžių ir prievartautojų išlaikymui sanatorijoje? Juk įkalinimo įstaigoje jie visko turi, gyvena laisvai, gali mokytis ir vienintėlė bėda ta, kad neiškelia kojos iš bausmės vykdymo teritorijos.“ Turiu nuvilti: mirties bausme nuteisto asmens kelias iki jos įvykdymo anaiptol nėra pigesnis. Nuteistasis savo egzekucijos turi laukti specializuotoje įstaigoje, kurioje laikomi asmenys, nuteisti mirties bausme ir laukiantys šios įvykdymo (angl. death row). Vien 2013 metais, JAV, tokiose įstaigose kalėjo apie 3 000 mirties bausme nuteistų asmenų. Kodėl jie laukia?

Kodėl paskutinės dozės į veną niekas nesuleidžia iškart? Matote, mirtininkams skiriamas ilgesnis pasiruošimas teismui, atidesnis teisėjų parinkimas, besitęsiantys faktų tikrinimo procesai ir daugybė kitų faktorių, kurie ir sudaro mirties eilę. Juk klaidos atveju bausmės jau neatšauksi. Taigi, palyginimui – bylos, kuriose mirties bausmė nefigūruoja, valstybei atsieina 740 000 $, o tos, kuriose siūloma nusikaltėlį nuteisti mirties bausme – 1,26 milijono $. Pigiau? Ne. Emocinis faktorius, kuris mirties bausmės gerbėjams neleidžia nurimti, yra labai paprastas: mirtis jam bus didžiausia bausmė, niekas negali būti baisiau už mirtį. Tačiau ar tikrai įvairaus plauko nusikaltėlių kompanija, savos taisyklės, brutalus elgesys ir apatija iki gyvos galvos nebus baisesni už greitą gyvybės atėmimą? Grįžtant prie ištakų, manoma, kad mirties bausmė anksčiausiai buvo įtvirtinta Hamurabio kodekse – dar XVIII a. pr. Kr. Nors galėtų atrodyti, kad mirties bausmė yra senųjų civilizacijų palikimas ir šiandieniniame pasaulyje ji yra nebeaktuali, vis dėlto

INTERVENCIJA

vien per 2015 m. įvykdyta apie 1 634 egzekucijos 25-iose pasaulio valstybėse, iš jų JAV, Kinija, Pakistanas, Iranas vis dar vykdo mirties bausmę. Tikėtina, kad šis skaičius galėtų būti ir gerokai didesnis – tarp šalių egzekutorių nėra informacijos apie Kinijos įvykdytas mirties bausmes. Sakoma, kad sėkmingam baudimui užtenka, jog skausmai, daromi bausme, viršytų malonumą, gaunamą nusikalstant. Prie to dar reikia priskirti bausmės neišvengiamumą ir nusikaltimu gautos naudos netekimą. Viskas, kas tai viršija, yra nereikalinga, ir virsta tironija. Dažnu atveju mirties bausme nuteistųjų paskutiniai žodžiai būna panašūs: „Aš nejaučiu pykčio, visus jus labai myliu, tikėkite savimi ir nepamirškite, kad mirties bausmė – tai tokia pati žmogžudystė.“ Po ilgų diskusijų XIX a. pab. – XX a. pr. Europoje buvo pradėta atsisakyti mirties bausmės. Šis procesas, prasidėjęs novatoriškomis, tuo metu neįtikinančiomis idėjomis, šiuo metu netgi apibūdinamas kaip „žmogaus pergalė prieš patį save.“ Taigi – su pergale!

•

KULTÅªRA

KULTŪRA

ANTRADIENIO VAKARAI YRA PUIKIAUSIAS LAIKAS VEIKTI KAŽKĄ MALONAUS SAU. TOKIU BŪDU ŠIEK TIEK SAVE APGAUNI IR SAVAITĖS PRADŽIA NEBEATRODO TOKIA ATGRASI. O PO ANTRADIENIO — JAU IR TREČIADIENIS, PO KURIO, DARBO DIENOS JUDA LINK PABAIGOS. JEI VISKAS SUKASI RATU, TAI PRADŽIA IR PABAIGA TAMPA TOKIOS ABSTRAKČIOS SĄVOKOS, KURIOS NERETAI SUSIPINDAMOS TAMPA VIENÁ KITÁ — PRADŽIA PÃBAIGA, O PABAIGÁ PRADŽIÁ. T, A, IE, P TEKSTAS

„Bacteria no.3“ Fragmentas iš animacinio filmo parodai RIGHT HERE RGHT NOW, Olandijoje; ©N+S+A skaitmenininis; galerijos Onomatopee nuosavybė; 2014

„Golden Package“ Iš HARIBO serijos (pačių inicijuotas projektas) ©P+J+S Skaitmenininis; 2015

„All good“ Iš HARIBO serijos (pačių inicijuotas projektas) ©N+A+S Skaitmenininis; 2015

KULTŪRA

„Bacteria no.8“ Fragmentas iš animacinio filmo parodai RIGHT HERE RGHT NOW, Olandijoje; ©N+S+A skaitmenininis; galerijos Onomatopee nuosavybė; 2014

(PUSLAPYJE PRIEŠ TAI)

„Bacteria no.11“ Fragmentas iš animacinio filmo parodai RIGHT HERE RGHT NOW, Olandijoje; ©N+S+A skaitmenininis; galerijos Onomatopee nuosavybė; 2014

LA COMPAGNIE DU CHAMPAGNE PRASIDĖJO KAIP MENO KURSAI, GRUPELEI GERŲ DRAUGIŲ NUSPRENDUS ANTRADIENIO VAKARUS UŽPILDYTI MALONIA VEIKLA SAU. BUVO IŠBANDYTA KARAOKE, VAIDYBA BEI ŠOKIAI, TAČIAU VIZUALIEJI MENAI PASIRODĖ UNIVERSALIAUSIA MEDIJA, KURIOJE KIEKVIENA GALĖJO RASTI IR SUKURTI KAŽKĄ SAVITO. Pradžioje merginos dirbo vienos – laisvai rinkosi temas ir išraiškos priemones – tačiau nei vienai neturint meninės patirties (išskyrus, žinoma, puikų estetinį skonį) kilo mintis užsiėmimams vesti pasamdyti kažką iš šalies. Neilgas tyrimas internete atvedė prie keleto galimų variantų ir po poros Skype interviu, buvo išsirinktas jaunas su edukacija

susidomėjimą stiliais, raiškos priemonėmis bei įrankiais. Visas šis užsiėmimas bėgant mėnesiams įgavo beveik sportinį azartą: buvo siunčiami Photoshop’o tutorialai, nauji šriftai bei diegiami skaneriai, printeriai bei Wacom planšetės. Vienos iš merginų nenaudojama nuosavo namo palėpė palaipsniui tapo tikra meno ir dizaino studija. Ėjo mėnesiai ir juokais vadinamam „mėgėjų meno kolektyvui“ (vis dar be pavadinimo) sukako vieneri, tačiau iki tol šis užsiėmimas neperžengė uždaros antradienio vakaro erdvės ribų. O tada nutiko tai: keletas kolektyvinių merginų darbų atsidūrė vienoje parodoje su triženkle kainos etikete ir užsiėmimų vadovo vardu autoriaus vietoje. Šis nemalonus įvykis tapo pirmo etapo pabaiga ir kito etapo pradžia. Net keletas grupės

KELETAS KOLEKTYVINIŲ MERGINŲ DARBŲ ATSIDŪRĖ VIENOJE PARODOJE SU TRIŽENKLE KAINOS ETIKETE IR UŽSIĖMIMŲ VADOVO VARDU AUTORIAUS VIETOJE. dalyvių turi teisinį išsilavinimą, todėl situacija greitai pasisuko į ultimatumą jaunajam kursų vedėjui dizaineriui: jei jau šie darbai turi

dirbantis dizaineris. Savaitės pradžia palaipsniui tapo vis labiau laukiama ir lengvi koliažai bei akvarelės peraugo į vis profesionalesnį

KULTŪRA

EX Libris A.K. ©A+S+J Antspaudas; tušas ant popieriaus; 100 x 100; serija 50; Olandija, 2015

EX Libris D.G. ©A+N+J Antspaudas; tušas ant popieriaus; 100 x 100; serija 50; Lietuva, 2015

„TODAY WAS A GOOD DAY“ eskizas ©N+S Tušas ant popieriaus; 210 x 170; unikalus; 2014

KULTŪRA

„Red Blue Surrealism“ (pačių inicijuotas projektas) ©P+J Skaitmeninis; 2015

Antradieninė studija neretai funkcionuoja be konkrečios fizinės vietos – naudojant Skype, WeTransfer bei DropBox grupės narės gali dirbti kolektyvinį kūrybinį darbą net su šeimomis atostogaudamos Maljorkoje. Visi internetinėje erdvėje eksponuojami grafikos darbai yra mažiausiai dviejų, o dažniausiai ir daugiau autorių kūrybos vaisius. „Šampano kolektyvas“ kvestionuoja autorystės ir „tiesos“ sąvokas, kurios ne tik skaitmeninėje, tačiau ir nuo jos neatskiriamoje fizinėje erdvėje tampa itin abstrakčios ir problematiškos. Fikcija yra mūsų realybė, o realybė – fikcija.

•

materialinę vertę, tuomet meno terapijos kursai yra transforuojami į komercinę grafikos studiją, kurios vadybininku bei meno vadovu tampa minėtasis kursų vedantysis. Jo pareiga – suorganizuoti grupei komercinių iliustracijos užsakymų tam, kad šie užsiėmimai taptų tvarūs (angl. k. sustainable) ir save išlaikantys. Greitai buvo parašytos bei pasirašytos šios antradieninės studijos veikimo taisyklės, kurių viena pagrindinių – visiems studijos nariams likti incognito ir gyventi dvigubą meninį gyvenimą. Pavadinimas „La Compagnie du Champagne“ nurodo į labiausiai mėgstamą grupės gėrimą, naudojamą paminėti nedideliems savo pasiekimams, kuris griežtai privalo būti “brut”. Tuo tarpu „Art Brut“ – terminas nuo praeito amžiaus antros pusės žymintis mėgėjų (ne profesionalų) meną.

<...> PASIRAŠYTOS <...> TAISYKLĖS, KURIŲ VIENA PAGRINDINIŲ — VISIEMS STUDIJOS NARIAMS LIKTI INCOGNITO IR GYVENTI DVIGUBĄ MENINĮ GYVENIMĄ. LA-COMPAGNIE-DU-CHAMPAGNE.TUMBLR.COM LA.COMPAGNIE.DU.CHAMPAGNE@GMAIL.COM

â&#x20AC;¢

KULTŪRA

SAKU: „PALIKAU TAGŲ KULTŪRĄ, NES TAI NĖRA MAN PRIKLAUSANTIS PASAULIS“ SAKU VARDU PASIRAŠINĖJANTIS JAUNAS PIEŠĖJAS TAUTVYDAS PARAPINAVIČIUS IŠ VILNIAUS PRIEŠ DVEJUS METUS BUVO IŠVYKĘS Į TBILISĮ MOKYTIS, GRUZIJOJE GYVENO PUSĘ METŲ. PRIEŠINGAI NEI ŠIANDIEN, KUOMET JO TVARKARAŠTIS PRIPILDYTAS APMOKAMŲ UŽSAKYMŲ, NEPALIEKANČIŲ DIENOS SAU, TBILISYJE PIEŠĖJAS TURĖJO DAUGIAU LAISVO LAIKO, KURĮ SKYRĖ PIEŠIMUI SAVO MALONUMUI. ISTORIJA GAL IR BŪTŲ PAPRASTA: SAKU UŽTINKA APLEISTAS STATYBAS, NUEINA „IŠSITAŠKYTI“ ANT SIENOS, PALIEKA PIEŠINĮ, NUFOTOGRAFUOJA IR IŠEINA. PO TRIJŲ DIENŲ PASTATO STOGAS UŽGRIŪVA PALAIDODAMAS PIEŠINĮ, IMA GRIŪTI IR PASTATO SIENOS. “BŪČIAU PIEŠĘS TRIMIS DIENOMIS VĖLIAU, IR MANO GRAFFITI KARJERA BŪTŲ PASIBAIGUSI TBILISIO STROIKĖSE”, — JUOKIASI PIEŠĖJAS, TIK PAKLAUSTAS, KOKIOS EMOCIJOS UŽPLŪSTA PAGALVOJUS APIE PABAIGĄ, PIRMĄ KARTĄ PER VISĄ INTERVIU NUTYLA, SUSIMĄSTO IR PRISIPAŽĮSTA APIE TAI NIEKADA NEPAGALVOJĘS RIMTAI. PALAIDOJĘS TAGŲ KULTŪRĄ, SAKU ĮŽENGĖ Į DIDELIO FORMATO PIEŠINIŲ PASAULĮ. KALBINO ELINGA NOREIKAITĖ

SAKU pieĹĄia apleistose statybose Tbilisyje, Gruzijoje (2014)

KULTÅªRA

„1nsane Chip Tuning“ Vilnius, 2015

KULTÅªRA

„BuruSports“ parduotuvė Gudauri mieste Gruzija, 2014

KULTŪRA

„Vytis“ Vilnius, 2014

venu idėja, kad įmanoma gyventi iš piešimo. Nesu strytarteris, kuris paišo gatvėje, paišau komercinius užsakymus, kartais sau. Mano tikslas gatvės kultūrą – grafičius, dažus, aerozolį – išnešti į tokį lygį, kad galėtume iš to pasidaryti pinigus ir iš to gyventi. Jau kokius pusantrų metų tik iš to ir gyvenu – tai pagrindinės mano pajamos. Jeigu toliau viskas klostysis, kaip klostosi, planas yra kurti įmonę, kur dirbčiau ne aš vienas, turėtume komandą. Dirbtų galbūt ir visai kitų sričių žmonės, padėtų generuoti idėjas, dirbtų administracinį darbą.

IŠ PRADŽIŲ PASIRAŠINĖJAI SAKU, TADA ATSIRADO INO ART. KOKS TARP JŲ SKIRTUMAS? Buvau vienas, laisvas, nepriklausomas menininkas – Saku tagas buvo individualizuotas. Darydavau užsakymus pats: pats prasukdavau, pats viską atlikdavau. Kadangi pradėjau į feisbuką kelti darbus ne tik tuos, kuriuos atlikau pats, bet ir su kitais menininkais, tai automatiškai ir pavadinimas turėjo keistis. Pradėjo vystytis idėja, kad mes galėtume būti brendas, įmonė. Galvojau, kad pavadinimas turi būti bendrinis – toks pykšt pokšt – gerai skamba, gerai atrodo. (šypsosi) Tarsi komandos pavadinimas. Taip išsivystė Ino Art.

Stengiuosi labiau pozicionuoti Ino Art, aš, kaip įkūrėjas, jaučiu ir tokią atsakomybę, ir pavadinimas pačiam artimas, dėl to man širdies neskauda, jet nepasirašau savo tagu, o Ino Art. Jet piešiu gatvėje, kur yra legalios sienos, arba šiaip, tada pasirašinėju Saku.

PIEŠI ANT LEGALIŲ SIENŲ? Kartais, savo malonumui.

O ANT NELEG ALIŲ? (ŠYPSAUSI) Beveik ne.

STABDO KRITINĖ ŽMONIŲ NUOSTATA? Manau, reikėtų žiūrėti iš dviejų pusių. Vienas dalykas, kodėl žmonėms patinka ar nepatinka piešiniai. Kitas dalykas – privačios nuosavybės suvokimas. Grafitis, strytartas, apskritai, nelegalus paišymas, yra iš ko prasidėjo mano kūryba, tai mano inspiracinis dalykas. Po kiek laiko subrendęs pradedi suvokti, kad yra ribos. Negali ateiti ir išdarkyti kažko, net jeigu tau labai patinka ir manai, kad padarei meno kūrinį. Yra nuosavybės supratimas, kad tai lygiai tas pats, kas ateiti ir, pavyzdžiui, subraižyti kito žmogaus automobilio dureles. Jei tai yra jo daiktas, jeigu jis jį užsitarnavo, jis uždirbo, jis įdėjo į tai pastangas, nereškia, kad gali ateiti ir padaryti, ką nori. Aš visą gyvenimą buvau labai aktyvus gatvės grafičio stebėtojas, bet ne dalyvis. Labai vertinu grafitį, net jeigu jis ir nelegalus, kai jis yra vietoj ir

ELINGA: NESENIAI BAIGEI MOKSLUS. KAS GALVOJE DEDASI DABAR? KUO GYVENI? SAKU: Paskutinius 2-3 metus gy-

KULTÅªRA

„Transcom Worldwide Vilnius“ ofisas Vilnius, 2015

KULTŪRA

laiku. Bet jaučiasi ryškus atsisijojimas, kas eina į strytą, o kas į legalius piešinius. Tagų kultūrą aš palikau, nes supratau, kad tai nėra man priklausantis pasaulis. Mane visąlaik labiau domino, kaip padaryti galingus, gražius piešinius. Legalios sienos yra kompromisas. Demokratinėje valstybėje, man atrodo, tai yra geras kompromisas. Žmonėms nepatinka betvarkė. Pasaulis ir taip chaotiškas, ta betvarkė gal ir pagyvina, bet ji kvepia anarchija. Žmonės nelabai ją mėgsta.

KOKIA TAVO ATĖJIMO Į KŪRYBOS PASAULĮ ISTORIJA? Man buvo 9-10 metų, gulėjau ligoninėj. Ten buvo toks vyrukas, jam buvo 14, jis piešė grafičius – darė eskizus. Tuo metu aš nežinojau, kas tai yra. Jis darė įdomų variantą: sudėliodavo daug daug taškelių popieriaus lape, paskui juos jungdavo ir gaudavo raides. Tuo metu man toks taškelių jungimas pasirodė kažkas tokio: „Eik tu sau, va, čia yra nesveika!“. Galvoju, ir aš taip noriu. Aišku, dabar kai žiūriu, tai juokas ima – taškelių sudėjimas, ir į raidę sujungti. Jis man papasakojo, kad eina su draugais naktimis, paišo sienas Vilniuje. Aš turiu spėjimų, kad tas vaikinas gali būti S.T.ONE, Vilniaus writer’is. Tada, ligoninėje, galėjo būti jo pradžia, kita vertus, čia tik spėliojimai. (šypsosi) Mane užkabino, pradėjau matyti piešinius gatvėje, pradėjau pats dėti taškelius į sąsiuvinį. (šypsosi) Sutikau porą grafičio writer’ių rajo-

ne. KORE savo laiku buvo vienas iš pagrindinių mano inspiratorių. Per jį sužinojau apie kitus. Tais laikais dar Fotolog’as veikė, visi keldavo piešinius ten. Ilgainiui, kai atsirado poreikis, „Tu gal ką nors nupiešk, mes duosim tau dažų“, aš pamačiau, kad yra perspektyvos užsidirbti, ne tiktai paišyti sau. Iš pradžių už dažus, tada už kažkokias paslaugas, po to po truputį ėmiau uždirbti.

O ŠIANDIEN DIRBI NEBE VIENAS! Paskutiniu metu, kai užsakymai būna dideli, samdau vieną – du – tris – keturis žmones. Reikia pagalbos, kartais palaikyti trafaretus, kai kuriais atvejais samdau menininkus, kurie turi kitų skilsų, pavyzdžiui, gali su aerografija dirbti.

AR TURI LAIKO TESTUOTI NAUJUS METODUS, TECHNIKAS PATS? Norėčiau, kad būtų laiko testuoti, bet dažną kartą pajungi jėgas tada, kai reikia. Ne visada tie eksperimentai pavyksta. Yra buvę pora atvejų, kai „Galėjai geriau!“, „Reikėjo geriau!“ (juokiasi) Tai skaudžios, bet geros pamokos. Supranti, kur gali rizikuoti, kur – negali. Dabar stengiuosi netaupyti, mažiau “žaisti”. Jeigu reikia, samdau žmonių, kuriais galiu pasitikėti, reikia profo – imu profą.

KAS TAU YRA PABAIGA PROJEKTE? (labai ilgai tyli) Įdomus klausimas,

labai keistai jaučiuosi, nes dabar, kai galvoju apie tą pabaigą, atrodo, net šiurpuliukai per odą laksto, kažkokią emociją suteikia.

„LEGALIOS SIENOS YRA KOMPROMISAS. DEMOKRATINĖJE VALSTYBĖJE, MAN ATRODO, TAI YRA GERAS KOMPROMISAS. ŽMONĖMS NEPATINKA BETVARKĖ, PASAULIS IR TAIP CHAOTIŠKAS.“

KULTŪRA

« „Lazerių Arena“ Vilnius, 2014

(tyli) Man pabaiga yra kada

piešinys įgyvendintas, jis yra ant sienos, o aplinkui – švaru. Mano tikslas visuomet padaryti viską nuo A iki Z. Kai darau piešinį, reiškia, nenukentės baldai, niekas nebus ištepliota, viską uždengiu, labai kruopščiai parengiu, išvalau kiekvieną kamputį. Viską atlieku labai preciziškai. Po savęs palieku lygiai taip pat. Kai viską pilnai susitvarkai, susidėlioji flakonėlius ir žiūri, kad viskas yra taip, kaip buvo prieš tai, tik yra plius piešinys, tada yra pabaiga. Turi būti švara. Viduje aš labiau esu prijaučiantis precizikai. Man patinka pasėdėti, pasikrapštyti, kad viskas būtų išbaigta, dailu.

NEMALONI SIMULIACIJA: PIEŠI IR ŽINAI, KAD TAI YRA PABAIGA APSKRITAI… Pieščiau labai lėtai… Niekada nebuvau susimąstęs, kad kažkada galėtų ateiti pabaiga. (ilgai tyli) Galbūt mane patrauktų verslo sektorius vietoj piešimo. Bet save įsivaizduoju vis tiek kuriant. Jei turi akstino kurti, tai nesvarbu, gali kurti naują benzino kolonėlę, kavos aparatą… Jei būtų pabaiga, galvočiau apie kažko naujo pradžią. Tai būtų kūrybiškas verslumas. Turi sugeneruoti pridėtinę vertę, tada žmogus jaučia pasitenkinimą. Jis neperka – parduoda, bet sukuria.

Yra projektų, kuriuos nupiešęs savimi net didžiuojuosi, tarkim, lazerių arenoje piešinys. Piešiau daug, stipriai, kruopščiai. Didelis darbas, gal 9 metrų ilgio siena. Man yra įsimintini projektai, kur įdėjau be proto daug darbo. Buvo tokių etapų, kai piešiau 20-25 valandas be sustojimo.

KUO TADA BŪNI GYVAS? JUK BŪNI VISIŠKAI KITAM PASAULY… Atsiranda principinis sportinis interesas. Užsidegi, pradedi ir nebegali sustoti, atrodo, gali varyt iki nukritimo. Projektas lazerių poligone: 29 valandos be miego, 2 kavos pertraukos, nonstop piešimas. Dedlainas yra tikslas, užsibrėži ir varai. Ir dar turi padaryt gerą rezultatą. Man šie projektai įsimintini, nes pareikalauja iš tavęs ne tik kaip iš menininko, bet ir kaip iš žmogaus – daug stiprybės, daug valios. Man jie malonūs, padarau, išeinu ir galvoju: „Aš kietas.“ O tada einu miegoti. (juokiasi)

PIEŠIANT 30 VALANDŲ NUO DAŽŲ GAUNI NARKOTINIŲ MEDŽIAGŲ POVEIKĮ… Labai atpalaiduoja. (juokiasi)

O AR SERGI PROFESINE LIGA? Gruzijoj atėjau į parduotuvę, man reikėjo snoubordo batų. Jie buvo žiauriai brangūs. Bet parduotuvė turėjo vieną blankią sieną. Aš jiems sakau: „Man reikia batų,

jums reikia sienos“. Išėjo treidas, paišiau Gruzijoje snieglentininką gerą savaitę. Naktimis piešiau – dienomis slidinėjau. Naujame mieste neprisimenu pastatų, neprisimenu žmonių, neprisimenu reklamų, bet pagal piešinius prisimenu, kaip reikia grįžti namo ar iki hostelio. Stebiu sienas, o ypač biuruose. Pavyzdžiui, ateinu spausdinti lapo ir, jeigu sienos baltos, sakau: „Jūs faini, bet sienos… “. Yra nemažai atvejų, kai klientus tokiu būdu susimedžioju. (šypsosi)

KURIĄ SIENĄ PASIRINKTUM, JEI TURĖTUM PIEŠIMUI VIENĄ NAKTĮ, KURIĄ TAVĘS NIEKAS NETRUKDYTŲ, O RYTE NEPRIKAIŠIOTŲ DĖL PRIVAČIOS NUOSAVYBĖS GADINIMO? (ŠYPSAUSI) Norėčiau daryti tokius piešinius, kuriems vienos nakties trūktų. Norėčiau, kad ta naktis būtų 30 valandų, ir kalčiau tokį piešinį, kad žmonės atsikeltų ir sakytų: „Vau, čia geras“. (šypsosi)

ILGŲ NAKTŲ! TINKAMŲ SIENŲ! LAIKO EKSPERIMENTAMS! Daugiau šviesos, daugiau pozityvumo! Nebijoti daryti. Pagalvoti apie kitus, ne visada imti savanaudiškai. Kad Vilnius būtų šviesesnis, kad gyventume tarp spalvingų sienų!

•

KURIS PROJEKTAS TAU ARČIAUSIAI ŠIRDIES?

FACEBOOK.COM/INOARTLIETUVA

KULTŪRA KULTŪRA

NESKUBĖKITE ATSIKRATYTI LAVONAIS.

KALBINO ELINGA NOREIKAITĖ AČIŪ KĘSTUČIUI GRAUSLIUI

KŪRYBA TIK PRASIDEDA...

KULTŪRA

Soviet Madness: Moscvitch vs Lada IMSA GTO (DEŠINĖJE) Rotary Lada IMSA GTO concept (ŽEMIAU) © Two6 (Dima Romanov)

KULTŪRA

KAI MUMS BUVO PO 3 METUS IR KRYKŠTAUDAMI ĮKEVERZODAVOM SAULĘ VIRŠUTINIAME KAIRIAJAME POPIERIAUS LAPO KAMPE, TRIMETIS DIMA ROMANOV NUPIEŠĖ PIRMĄJĮ AUTOMOBILĮ. KAI JAM BUVO…. TREJI! DVIDEŠIMT METŲ AUTOMOBILIAIS GYVENANTIS DIMA PIEŠIA JUOS SKIRDAMAS DĖMESĮ SMULKIAUSIOMS DETALĖMS. PRIARTINĘ PIEŠINĮ GALĖTUMĖTE ATSAKYTI Į KLAUSIMĄ, PLIUSO AR MINUSO FORMOS YRA VARŽTO GALVUTĖ, O ATIDŽIAU PATYRINĖJE ATSPINDŽIUS ANT KAPOTO IŠSIAIŠKINTUMĖTE, KUR STOVI AUTOMOBILIS. PIEŠĖJAS LABIAUSIAI ŽAVISI RETRO KETURRATĖMIS TRANSPORTO PRIEMONĖMIS IR TŲ LAIKŲ TIUNINGO STILIUMI. ĮSIŽIŪRĖJĘS, KAIP ATRODO IŠ GAMYKLOS IŠRIEDĖJĘ AUTOMOBILIŲ MODELIAI, DIMA KURIA KĖBULO APDAILOS VIZIJĄ SAVO GALVOJE, O TADA TIUNINGUOJA AUTOMOBILĮ, TIK NE GARAŽE, O POPIERIAUS LAPE. IR, PRIPAŽINKIM, REZULTATAS VARŽOSI SU REALIAIS GATVĖJE RIEDANČIAIS SALDAINIUKAIS. TAIGI KLYSTATE KALBĖDAMI ATSISVEIKINIMO SU LADA MALDĄ IR PLANUODAMI JOS IŠVARYMO Į SĄVARTYNĄ DATĄ. PARODYKITE TĄ LADĄ DIMAI! DAIKTAMS NUSIBAIGUS, KŪRYBA TIK PRASIDEDA…

DIMA: Na, aš piešiu moteris prie

mašinų. (šypsosi) Man patinka moterys ir mašinos. Ir dar mocai. Moteris noriu piešti visada, bet mašinos labiau prie širdies. Mane žavi 80-ųjų, 90-ųjų stilistika, truputį 70-ieji, retro automobiliai ir tų laikų tiuningo stilius, todėl idėjų visada yra, norisi tai nupiešti. Pasirenku medžiagos, pasižiūriu, kokios tendencijos vyravo, jau maždaug žinau, kaip automobilis turi atrodyti, dažniausiai „iš galvos“ bandau kėbulo apdailą sukurti. Tai yra eskizai, tačiau pasitaiko ir realių projektų, kuriuos užsako. Pavyzdžiui: žmogus daro projektą, žino, kaip jį darys, tačiau nežino, neturi vaizduotės, kaip automobilis atrodys užbaigtas. Man atsiunčia automobilio nuotraukas, detalių nuotraukas, ir aš nupiešiu eskizą. Yra keletas padarytų projektų. Tos mašinos buvo sąvartyno būklės. Kai jos buvo pradedamos surinkinėti, padariau eskizus, kokios realiausiai galėtų būti, ir žmonės restauravo jas.

KAS TAVE ŽAVI RETRO AUTOMOBILIUOSE?

Mechanika automobilių ir paprastumas, brutalumas. Na, „kažkas tokio“ yra tuose automobiliuose. Visi klausia, kodėl aš konceptų nepiešiu. Piešiau, tačiau man neįdomu. Dabar tokie laikai, kai stebina „kosmosas“, o man „kosmosas“ nepatinka, man patinka paprastumas, klasikinio automobilio vertė.

KOKIE TAVO MYLIMIAUSI MODELIAI?

Porsche 911 serijos senesnieji, Porsche 930, 964, jų tikrai daug nupiešęs esu, tačiau yra daug automobilių, kurie man patinka.

VIENA YRA SUKONSTRUOTI MAŠINĄ GARAŽE, KITA — POPIERIUJE. KAIP SURINKINĖJI AUTOMOBILIUS PIEŠDAMAS? Galvoje turiu idėją, kaip tai galėtų atrodyti, tačiau darbo procese dažnai sugalvoju naujų detalių, išdažymo schemų, kurios skiriasi nuo pradinių. Iš pradžių sumetu kėbulo eskizą paprastą ar koliažą detalių, tada jau piešiu detaliau, krapštau kiekvieną smulkmeną. Kai pradėjau dirbti su kompu, piešti su planšete, turėjau eksperimentą, kuriame užsakymą dariau 4K kokybės, išpiešinėjau kiekvieną varžtą... Dabar mano darbai labai detalūs, tačiau kai pasidalinu jais feisbuke ar kitur, internetinės platformos „suvalgo“ kokybę, ir žmonės nepamato pilnai to rezultato, prie kurio sėdėjau 30 valandų. Todėl darau detalių koliažus, nes kiekvienas varžtas turi savitumo: tai jis „pliusinis“ ar „minusinis“, turi savo atspindį ar panašiai. Stengiuosi tobulėti, dabar turiu tam laiko. Pasitaiko užsakymų – papiešiu, būna, žmonės užsako dovanų piešinį su automobiliu, kurį svajoja turėti arba ką jau turi. Būna, kad reikia vizualizuoti kokias atskiras detales: ar mašinai tinka toks ar anoks spoileris, ratlankiai.

ELINGA: KODĖL PIEŠI MAŠINAS, O NE, PAVYZDŽIUI, BARBES? (ŠYPSAUSI)

KULTÅªRA

65 Golf Mk1 vs Scirocco Â© Two6 (Dima Romanov)

Ferrari Italia ÂŠ Two6 (Dima Romanov)

KULTŪRA

KOKIUS MALONIAUSIUS KOMPLIMENTUS ESI GIRDĖJĘS?

Patiko, kai vieną kartą vokiečiui piešiau jo automobilį pagal užsakymą. Jis buvo pervedęs avansą, padariau darbą, nufotografavau, išsiunčiau į Vokietiją, o jis ilgą laiką jo negavo ir galvojo, kad apgavau. Pašte buvo kažkokių nesklandumų, tačiau piešinys jį vis tiek pasiekė. Pamatęs man pasakė, kad piešinys gyvai atrodo daug geriau nei nuotraukoje ir kad „Tai yra žiauriai awesome ir labai cool ir niekada nemačiau tokio darbo gyvai“. Sumokėjo daugiau nei tarėmės. Dar laisvu laiku buvau nupiešęs automobilį žmogaus iš Holivudo – jis dabar ir savo rūbų, ir automobilių ratlankių brendą turi – Magnus Walker, patalpinau į feisbuką, žmonės pradėjo dalintis mano darbu ir taip jis „nuėjo“ iki jo paties. Jis man buvo laišką parašęs su komplimentais, kad aukšto lygio piešinys, pasidalino juo savo puslapyje, o tai leido apie mane sužinoti daugiau žmonių užsienyje, Amerikoje.

KAI PRADĖJAI PIEŠTI NE TIK RANKA, BET IR KOMPIUTERIU, GALI PALYGINTI, KAS LABIAU PATINKA… Ir tas, ir tas yra labai panašu, tik skirtumas, kad kompiuteriu pieštas darbas tokios vertės neturi. Aišku, piešiant kompiuteriu visada galima pataisyti darbą, net jeigu jis ir pabaigtas; arba sujungti su kitu darbu. Galima daryti koliažus, pripriešti papildomai, ištrinti. Artimiausiu metu planuoju išleisti animaciją, tokią paprastą ir trumpą. Tai yra kompiuterio pliusai, kad galima tokius dalykus padaryti. O ranka man labiau patinka piešti markeriais, nes geriau jaučiu, kaip pie-

šimo priemonės veikia, galiu jausti tą rankos judėjimo ant popieriaus laisvę, kaip stipriai paspaudžiu.

TIKRIAUSIA JAU NEBLOGA MAŠINA IŠEITŲ UŽ TUOS PINIGUS, KURIUOS ESI IŠLEIDĘS ANT PIEŠIMO PRIEMONIŲ… Tikrai taip... Jau seniausiai... Bet hobis yra hobis. Žmonės viskuo „serga“. Kai kas tašes perka, nors jų jiems nereikia, privalo turėti šimtą – du.

LIETUVOJE DAUGĖJO AUTOMOBILIZMO RENGINIŲ, ŠVENČIŲ, PARODŲ. ESI EKSPONAVĘS SAVO DARBUS JUOSE? Praeitais metais eksponavau Freshfit renginyje, užpraeitais – Chill’n’grill, ir šių metų Freshfit renginyje bus eksponuojami keli mano darbeliai. Galbūt išeis kažką parduot.

KIEK YRA ILGIAUSIAI TEKĘ PIEŠTI VIENĄ DARBĄ? Yra tokių darbų, kurių ir iki dabar nesu pabaigęs, po metus laiko guli. Buvo darbas, kurį pusę metų piešiau, po truputį papiešiu ir padedu. Būna, noro pritrūksta, būna laiko…

KOKIOS YRA TAVO DARBŲ KAINOS?

KURI AUTOMOBILIO VIETA AR DETALĖ YRA MALONIAUSIA, ĮDOMIAUSIA IŠPIEŠTI?

Skirtingos. Esu įvertinęs pradirbtas valandas, panaudotas medžiagas. Dažnai būna, kad neatsiperka darbas.

Mašinų kėbulų linijas žiauriai patinka. Ypač kai darau kosminius projektus

KULTÅªRA

KULTŪRA

sportinių mašinų. Labai malonu kėbulą „išpūsti“ įdomiai, detaliai juos „iškrapštyti“. Lempas žiauriai patinka detaliai piešti, nes jos daug realistiškumo duoda. Pats gazas yra kai „prakrapštai“ daug valandų kiekvieną detalę ir matai, kad ne veltui praleidai tiek laiko.

AR BŪNA, KAD SUSAPNUOJI MODELĮ? Buvo darbų taip gimusių. Vienas įkvėptas trumpametražio filmo, režisieriaus iš Prancūzijos, Claudio Lelouch. Jis yra nufilmavęs video, kur jis su Ferarri anksti ryte per visą Paryžių skuba pas merginą. Piešinys vadinasi Paris is for lovers. Šitą piešinį piešiau pusę metų.

DIMA, AŠ MANAU, KAD TAVO TOP LAIKAS DAR NEATĖJO. TAVE PASTEBĖS KAS NORS DIDELIS IR SVARBUS, O TADA JAU BUS! ESI DARĘS GANA ILGAS PAUZES, KUOMET NUSTOJAI PIEŠĘS. GRĮŽAI. JEI NUSPRĘSI PAILSĖTI NUO MARKERIO, LINKIU VISADA VISADA SUGRĮŽTI. Piešimas yra santykiai vyro su moterimi. Išsiskiri: „Fuck that shit, daugiau su niekuo nebūsiu“. Pasimokei, nes tas blogai, anas irgi blogai. Gavai patirties. Praeina kažkiek laiko. Pailsi, aprimsti. Pradedi iš naujo. Vėl sekasi, vėl viskas gerai, dar geriau nego buvo. Taip ir pieši! (juokiasi)

•

FACEBOOK.COM/TWO6DESIGN TWO6DESIGN

TENDENCIJOS

GAY

GAY BURY YOUR GAYS

TELEVIZIJOJE, ĮVAIRIŲ SERIALŲ VEIKĖJAI MIRŠTA IR MIRŠTA DAŽNAI. NA, IR KAS ČIA TOKIO? JUK VEIKĖJŲ MIRTYS PASTŪMĖJA ISTORIJĄ TAM TIKRA KRYPTIMI, PAVEIKIA KITUS VEIKĖJUS, MOTYVUOJA KERŠTĄ, PYKTĮ, LIŪDESĮ IR T. T. VEIKĖJŲ MIRTYS SUTEIKIA KŪRĖJAMS GALIMYBĘ PRAPLĖSTI SIUŽETĄ, SUKURTI INTRIGĄ. TAČIAU NUODUGNIAU ĮSIGILINUS Į TELEVIZIJOS EKRANUOSE MIRŠTANČIUS VEIKĖJUS, GALIMA PASTEBĖTI, JOG DIDELĖ DALIS JŲ IDENTIFIKUOJAMA LGBT+. 2015-2016 METAIS SUSKAIČIUOTI APIE 35 SERIALŲ VEIKĖJAI, KURIE SAVE PRISKYRĖ LGBT+ BENDRUOMENEI. 35 VEIKĖJAI IŠ MAŽDAUG 900, TAI YRA APIE 4 % VISŲ SERIALŲ VEIKĖJŲ ŠIUOLAIKINĖJE TELEVIZIJOJE. NENUOSTABU, JOG, KAI MIRŠTA TAS, KURIS PRIKLAUSO LGBT+, FANAI PRIIMA TAI LABAI SUNKIAI. DĖL LGBT+ VEIKĖJŲ ŽUDYMO TELEVIZIJOJE NETGI SUSIFORMAVO VADINAMASIS „BURY YOUR GAYS“ FENOMENAS.

GAY

JOLANTOS LENKEVIČIŪTĖS TEKSTAS

TENDENCIJOS

Daugelyje žanrų, tarkim, muilo operose, serialuose apie vampyrus, zombius ir kt. tikrai neįmanoma išvengti veikėjų mirčių, jie miršta gana reguliariai. Toks fenomenas vadinamas „Anyone can die“, tačiau dabar ne apie jį. „Bury your gays“ fenomenas radosi 70-80-aisiais, kai personažai buvo nužudomi televizijoje, taip pat kine ir literatūroje būtent dėl jų seksualinės orientacijos. Tuo metu tie veikėjai dažnai būdavo piktadariai, blogio linkintys ir pan. Jie būdavo vadinamieji blogiukai, todėl atrodė logiška, jog juos nugalės, apgaus, jie tragiškai mirs tam, kad triumfuotų gėris. Tokie veikėjai grobdavo pagrindinių veikėjų mylimąsias, kūrė pasaulio užvaldymo planus.

Po kurio laiko atsirado vis daugiau netradicinės seksualinės orientacijos veikėjų, tačiau dauguma jų būdavo antro plano, jų asmenybės vystomos, plečiamos retai, jie pasirodydavo vos keliose serijose. Ir... vis tiek būdavo dažnai, jei ne visad, nužudomi. LGBT+ bendruomenės nariai spaudė televizijas, jog atsirastų daugiau veikėjų, kurie galėtų jiems atstovauti, jog veikėjai nestiprintų neigiamų stereotipų ir pan. Atrodė, reikalai lyg ir pagerėjo, atsirasdavo vis daugiau serialų su LGBT+ veikėjais, jie turėdavo savo siužetus, iššskirtines asmenybes bei savybes, būdavo rodoma jų kasdienybė, realios

situacijos, su kokiomis gali susidurti šios bendruomenės asmenys. Net buvo sukurti keli serialai (The L Word, Queer As Folk), kur bene visi veikėjai priklausė LGBT+ bendruomenei. Fanai tylomis kantriai kentė kartas nuo karto žudomus serialų veikėjus, tačiau kai kovo mėnesį buvo nužudyta serialo The 100 veikėja Lexa (daugelio mėgstamiausia veikėja šiame seriale), fanai nebeiškentė ir socialiniai tinklai tiesiog sprogo nuo pasipiktinimo. Lexa mirė dėl atsitiktinės kulkos, skirtos jos mylimajai Clarke. Įdomiausia yra tai, jog Lexa mirė iškart po to, kai su Clarke įtvirtino savo santykius. Tai yra viena iš „Bury your gays“ fenomeno ypatybių: LGBT+ veikėjai miršta tragiškais būdais, dažniausiai po jiems nutikusių laimingų įvykių. Negana

to, dauguma pastebėjo, jog Lexos mirtis beveik identiška prieš 14-iolika metų nužudytai Buffy The Vampire Slayer veikėjai Tarai, kuri taip pat mirė po laimingo įvykio ir taip pat dėl atsitiktinės, ne jai skirtos kulkos. Fanai bei bendruomenės nariai nusprendė, jog šis įvykis yra lūžio taškas ir jie kovos už geresnę LGBT+ veikėjų reprezentaciją. Jų pyktį tik sustiprino dar keleto mylimų veikėjų mirtys. Twitter’yje su LGBT+ susiję trendai netilo, o The 100 fanai užsipuolė serialo kūrėjus, kaltindami juos nereikalinga bei nelogiška mirtimi, nejautrumu, neatsižvelgimu į tai, kaip

TENDENCIJOS

„Bury your gays“ paveiks jautrią auditoriją ir t. t. Iš tiesų, LGBT+ bendruomenės nariai dažnai kovoja su psichologinėmis problemomis bei ligomis, tad nemažai jų po Lexos mirties prireikė rimtos pagalbos, jie buvo nusiminę, pasimetę. The Trevor Project organizacija, kuri suteikia nemokamą psichologinę pagalbą 24-ias valandas per parą visiems LGBT+ jaunuoliams, fanų dėka surinko daugiau nei 113 tūkst. dolerių labdaros ir stengėsi padėti visiems, kurie į juos kreipėsi. Dalis fanų nusitaikė į serialo rėmėjus, klausdami, ar atitinkami prekės ženklai tikrai nori remti tuos, kurie nejautriai, neadekvačiai elgiasi su LGBT+ veikėjais, daro žalą bendruomenei.

Šiandien piktinamasi tuo, jog televizija lyg ir netiesiogiai teigia, jog LGBT+ žmonės negali gyventi laimingai, jų visad laukia tragiškas bei skaudus likimas. Net nekalbant apie tai, jog žmonės tiesiog nori televizijoje matyti veikėjus tokius kaip jie, susitapatinti su jais, nesijausti izoliuotais, vienišais. Ypač žinant, kad tradicinės orientacijos veikėjų yra daug, įvairių, įdomių, sudėtingų. Internetinis puslapis autostraddle.com nusprendė sudaryti sąrašą visų mirusių veikėjų, kurie priklausė LGBT+. Jei nuoširdžiai, tai skaičiai stulbina: 157 veikėjai serialuose mirė,

vizijoje mirė apie 60% visų LGBT+ bendruomenei priklausančių serialų veikėjų. Kodėl tai svarbu? Visi mes norime matyti veikėjus, kurie yra panašūs į mus. Norime matyti veikėjus, kurie gali atsovauti mums, veikėjus, kurie nebus lėkšti ar prastai atskleisti, veikėjus, kurie nebus paaukoti vien tam, kad pastūmėtų serialo istoriją atitinkama kryptimi. Matydami veikėjus mirštančius, bendruomenės nariai tarsi nusiteikia tam, jog gyventi ilgai ir laimingai neįmanoma, už kampo visad tyko pavojus ir nelaimės. Įsivaizduokime, kad vienas asmuo turi 300 sausainių, o kitas – tik 10. Atimkime po vieną sausainį iš kiekvieno, kuris iš jų pajus didesnį trūkumą?

•

dažnai tragiška mirtimi, ir tik 29 veikėjų likimai susiklostė gana neblogai (t. y. jie liko gyvi). LGBT+ fanai ir taip neturi daug kokybiškai sukonstruotų, sudėtingų veikėjų, kurie atstovauja jų bendruomenei, tad nėra keista, kodėl kyla toks pasipiktinimas tiems keliems žuvus. Serialų kūrėjai turėtų atsižvelgti į „Bury your gays“ fenomeną, reikia suvokti, jog sprendimai nėra daromi vakuume, jie gali turėti realių pasekmių. Vien tik per 2016-uosius metus, t. y., grubiai, apie pusę metų, tele-

. E

TENDENCIJOS

KALBINO DOVILĖ MACIJAUSKAITĖ

TENDENCIJOS

YRA TOKS PUSLAPIS FEISBUKE, KURIO CITATAS PO SMARKIAI-ŠVENTINIO SAVAITGALIO SKRYNŠOTINA BENDRO NUSIKALTIMO BENDRININKAI IR KARTU KARČIAI JUOKIASI PRIVAČIUOSE SUSIRAŠINĖJIMUOSE. KARTAIS IR VIEŠAI IŠDRĮSTA PASIDALINTI. O ŠIO PUSLAPIO AUTORĖ — JAU 11 METŲ IRONIŠKAI IR ATVIRAI VILNIAUS NAKTINĮ (IR ŠIAIP) GYVENIMĄ APTARINĖJANTI BLOGERĖ MAHILA DALIJASI SAVO PASTEBĖJIMAIS APIE GYVENIMĄ, KAIP TEISINGAI DALYVAUTI VAKARĖLIUOSE, BEI IŠSAMIAI PRISTATO SKARDŽIO* FESTIVALĮ. KAIP VISADA — KARTAIS SUBTILIAI IR METAFORIŠKAI, O KARTAIS TIESIAI IR Į PAŠIRDŽIUS. DOVILĖ: PAPASAKOK, KAIP TAPAI BLOGERE. MAHILA: Blogas atsirado dar 2005 m., liepą jau bus 11 metų kaip rašau. Pradėdama rašyti tikslo blogere tapti neturėjau, norėjosi vesti dienoraštį, tačiau taip, kad jis išliktų bei galbūt sudomintų ir panašiai mąstančiuosius. Kai man buvo 16, labai daug skaičiau ir jutau didžiulį norą rašyti pati, rašė ir mane supantys žmonės. Pradėjau nuo eilėraščių rašyk. lt puslapyje, bet vėliau supratau, kad mintims išreikšti eilių nepakaks. Taip ir prasidėjo bloginimas. Dabar, kai skaitau pirmuosius įrašus, net truputį nejauku – vaje, kiek paauglystės dramos ir naivumo, tačiau tai yra istorija, todėl jos ištrinti nevalia, o prabėgus dar daugiau laiko tie įrašai, manau, turės dar didesnę vertę. Gyvenimas yra labai įvairus, todėl abejoju, ar įmanoma apsiriboti vien tik rimtais tekstais ar vien tik pokštais. Manyje labai daug sarkazmo bei ironi-

jos, todėl tame, ką skelbiu, netrūksta humoro, kartais ir juodo, tačiau many ir meilės daug, galiu būti be galo jautri ir šilta. Nesislepiu nuo nė vienos emocijos, todėl ir rašydama tai atskleidžiu. AR NEBAISU, KAD ASMENIŠKUS DALYKUS SKAITO IR APTARINĖJA VISAI NEPAŽĮSTAMI ŽMONĖS? Būtų baisu, jei prarasčiau nuovoką ir viešai pasakočiau visas savo asmeninio gyvenimo smulkmenas. Viešumą pasiekia tik tiek, kiek noriu, tad švenčiausi dalykai lieka tik sau ir saviems. Subtilumas – svarbu. Bet tiesmukumas kartais irgi labai gerai. (šypsosi) Tiesa, nesu kokia garsenybė, tad abejoju, ar žmonėms būtų įdomu skaityti apie mano asmeninį gyvenimą. Ačiū Dievui. MAHILA — NENUILSTANTI VAKARĖLIŲ DALYVĖ AR STEBĖTOJA? Esu maksimalistė. Universitete, jei

AR NAKTINIS GYVENIMAS NESIKERTA SU DIENINIU? AR TA PATI MAHILA VAIKŠTO TIEK Į VAKARĖLIUS, TIEK Į DARBĄ? Į darbą vaikštau kur kas dažniau nei galėtumėte pagalvoti. Iš to neaprėpiamo maksimalizmo dirbu ne vieną darbą, visus du, be to, vis prisigalvoju užklasinės veiklos, todėl visada kažką veikiu. Man labai pasisekė, nes dirbu žiauriai mylimą darbą, todėl nesėdžiu ir nebraukau kalendoriuje dienų, laukdama savaitgalio. Taip, savo puslapyje

dažnai keikiu pirmadienį bei šlovinu penktadienį, tačiau šiuo atveju tai labiau atspindi bendrąją nuotaiką, ne mano pačios skausmus. Į vakarėlius vaikštau kur kas rečiau nei galėtumėte pamanyti. PAPASAKOK APIE ĮSIMINTINIAUSIĄ VAKARĖLĮ TAVO GYVENIME. Žinau, kad atsakysiu gan neįdomiai, tačiau jų buvo be galo daug, todėl vieną vienintelį išskirti sunku. Jei pradėčiau pasakoti detaliai, tektų įvadinti bent dešimt, tuomet neužtektų vietos ir jausčiausi kažką svarbaus pamiršusi ir nepaminėjusi. Yra kelios vakarėlių serijos, kurios garantuoja, kad tikrai bus žiauriai gerai: Sūpynės (viliuosi, kad šiųmetė tyla tik pertrauka prieš kitų metų festivalį), Smala, Pliusai ir Minimal

jau nueidavau į seminarą, turėdavau jame aktyviai dalyvauti, ne tik plasnoti blakstienomis ir dairytis į šalis, klausydama, ką šneka kiti. Jei einu į vakarėlį, einu šėlti iš visos širdies. Jei jau eit ramiai pabūt, geriau neiti visai. Tūsinti reikia retai, bet smarkiai ir su fejerverkais, o ne dažnai ir pusėtinai.

TENDENCIJOS

Mondays. Pastaruosius, manau, reikėtų įrašyti į Unesco saugomų objektų (ar tai subjektų) sąrašą. Noriu žinoti, kad ir po 20-ies metų Vilniuje vyks Minimal Mondays, nes tai yra vienas geriausių dalykų, nutikusių Vilniaus vakarėlių scenoje. Yra vienas žmogus mano gyvenime, su kuriuo man visada geriausias vakarėlis, nesvarbu – gulim ant pievelės prie upės mano sode ar šokam Smaloj. AR VAKARĖLIAI TURI SOCIALINĘ REIKŠMĘ? Atvirai pasakius, kai esu užsienyje, eiti į vakarėlius man smagu yra tik tada, kai esu su kompanija. Ir vis tiek, Vilniuje ar vasarą kokioje Nidoje smagiau. Manau, kad pusę tūso smagumo sudaro užkulisiniai pokalbiai, prisėdus paplepėti prie baro ar rūkomajame, preparčiai ir afteriai, o kitą pusę – muzika ir šėlsmas. Ar betūsinant galima susirasti draugų? Žinoma, tačiau ilgalaikės ir tvirčiausios draugystės, mano nuomone, staigiai neprasideda, joms reikia laiko. Galima susipažinti šėlstant, o jau paskui reikėtų ir pabendrauti tyloje. Kaip su meile? Jei vyras atėjo į tą patį vakarėlį, kaip ir aš, tai, tikriausiai, reiškia, kad jis turi gerą muzikinį skonį. Tai – labai svarbu. Tačiau, vėlgi, šokdamas smegenų neiškapstysi, reikia kalbėtis. Pati jokių sėkmingų ryšių per vakarėlius sukūrusi nesu, bet kitiems gal pasiseka, nežinau. AR VISI ŽYMIEJI ČIATAI YRA IŠ TAVO GYVENIMO AR ATSIRANDA IR SAVO PATIRTIMI BESIDALINANČIŲ FANŲ? Taip, viskas yra iš mano ir mano draugų bei bičiulių pokalbių su keliomis išimtimis, kuomet juos man atsiuntė pažįstami bei gal porą kartų – sekėjai. Kol dar turiu gausų asmeninį bagažą,

TENDENCIJOS

sekėjų siųstų čiatų skelbti neskubu, tačiau esu labai dėkinga už kiekvieną žinutę, išsisaugau ir tuos, kurie ne savi. Taip pat, esu labai dėkinga už visus gražius žodžius, kuriuos rašo žmonės. Tai man labai daug reiškia. KAIP SUPRANTI VAKARĖLIŲ KULTŪRĄ? AR IŠ VISO TAI BŪTŲ GALIMA PAVADINTI KULTŪRA, GYVENIMO BŪDU? Kaip jau minėjau, į vakarėlius vaikštau kur kas rečiau nei gali pasirodyti. Kokius 3-4 kartus per mėnesį. Aišku, būna išimčių, o vasarą, kai atsidaro terasos, užsuku apsidairyti ir šiokiomis dienomis, tačiau tūsinimu to nepavadinčiau. Manau, kad svarbiausias veiksnys kultūroje visgi yra muzika. Vilniaus gyventojams labai pasisekė, kad turime tokią gausybę kokybiškų renginių ir, oi, ne visuose klubuose ir baruose skamba žiaurusis popsas, kaip tai yra kai kuriuose Europos miestuose. Aišku, bardako yra ir Vilniuje, ir to tam tikrai publikai reikia, tačiau ten nesilankau ir to nematau, nes visiškai užtenka tų vietų, kur skamba graži elektronika ar rokas (aišku, ir tų stilių gausybė, paminėjau tik porą platesnių). Žaviuosi žmonėmis, kurie išdrįsta investuoti į tai, kas patinka, o ne tai, kas tikrai neštų didesnį pelną (bare, kur groja popsas, tikrai susirinktų daugiau žmonių, tačiau ar taip pat smarkiai džiaugtųsi širdis?), ir dėl to duris atveria vis daugiau vietų, kur viskas labai gerai ir su aptarnavimu bei asortimentu, ir su muzika. Mano nuomone, vakarėlis turi būti šventė. Jei nedaug dirbu ir gyvenu vangiai (taip visgi būna itin retai), nesijaučiu nusipelniusi eiti šėlti. Jei vakarėlis prasideda trečiadienį ir baigiasi pirmadienį, tikrai galima pa-

mesti galvą ir įkristi į kažkada taikliai viename portale aprašytą juodąją vakarėlių skylę. Aišku, vasarą viskas kitaip. Šaltuoju sezonu aš labai daug dirbu, todėl vasarą ant savęs nepykstu, jei ir leidžiu sau labiau įsišėlti (tik, kaip jau sakiau, svarbu nepamesti galvos.) Labai gerai žinau, kad bare ar klube dirbti tikrai negalėčiau (pusę metų dirbau pseudokazino, tad teko pajusti, ką reiškia dirbti skausmingu darbo grafiku, ten, kur kiti linksminasi) ir su pagarba žvelgiu į žmones, kurie ir penktą ryto geba šypsotis aptarnaudami apdujusius besilinksminančiuosius. AR IŠ VAKARĖLIŲ IŠAUGAMA? AR TAI GYVENIMO BŪDAS, KURIO AMŽIUS APIBRĖŽTI NEGALI? AR IŠTIES, VAKARĖLIS TURI KAŽKADA BAIGTIS? Manau, kad gyvenime labai svarbu nepulti į kraštutinumus. Jei jau esi studentas – tai nuolat tūsini ir žibi studentų atstovybėje, jei jau dirbi – tai 36 valandas per parą 10 dienų per savaitę, jei jau susilaukei vaikų – tai jau esi supermama ar supertėtis, kuris tebemoka diskutuoti apie tai, į kurį darželį geriausia vesti vaiką, jei jau negeri – visus auklėji postringaudamas apie alkoholio žalą. Gyvenime reikia visko, tik su saiku. Lietuvoje dar neįprasta baruose ir klubuose matyti žmones, kuriems per 40 ar 50, tačiau esu tikra, kad ilgainiui ši tendencija pasikeis. Labai labai svarbu gyvenime yra nenustoti klausytis muzikos. Aš labai rimtai.

•

MAHILA.BLOGAS.LT FACEBOOK.COM/MAHILABLOG INSTAGRAM.COM/MAHILABLOGAS