infashion.lt

2012 liepa / rugpjūtis

nemokamas dvimėnesinis mados žurnalas

KELYJE: ĮSITIKINK, KAD TURI GĖLIŲ PLAUKUOSE JAUNOJO DIZAINERIO PRIZAS 13 MINUČIŲ SU A. POGREBNOJUMI ŽAIDŽIAME INDĖNUS

surask mus facebook’e

TURINYS 2 Faktai 3 Interviu su dizainere Jeva Bartusevičiūte 6 Žaidžiame indėnus 14 13 minučių su Aleksandru Pogrebnojumi 16 Numerio naujokas kartu su Pravda 18 Laisvė – tai ne gėlės plaukuose 24

Jūs galite pagalvoti, kad gėlių vaikų atributika vasarą yra be galo banali, o kelionių tema atrodo ne tiek nuobodi, kiek per daug įprasta. Tačiau hipių kultūra žavi tuo, kad yra laisva, o laisvė – nenuspėjama.

Mini interviu su Karoliu Kaminsku 26 Jaunojo dizainerio prizas 32 Daiktų sąrašas festivaliui

Freedom Peace & Me I’ve been dancing Freedom dance with myself Then I met peace I knew we gonna live together in love And it’s started to smell like a happy affair Going down South heat kicked me in a face and said Are you going to the mountain of freedom?

Are you making naughty sex with peace?

tekstai: Gabrielės Vaitkutės gabriele@infashion.lt Katios Merežnikovos katia@infashion.lt Liūnės Naujikaitės Mildos Vyšniauskaitės Rugilės Ereminaitės Rūtos Švedkauskaitės Viktorijos Martinėnaitės

It came clear to me Now it was a triangle Freedom peace and me And I thought it’s wrong But can you have much more Than these two lovers Licking your ego and blowing big heart

fotografai: Aušra Osipavičiūtė Johanna Eenma Vykintas Augilius iliustratoriai: Donata Maldonytė Marija Tiurina Marina Žuravliova Žybartas Čiurlys dizainerė Elena Švobaitė kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė projekto vadovas Vytautas Gurevičius leidėjas VŠĮ „Aplink tave“ Konstitucijos pr. 23B –12 LT-08105, Vilnius reklama gabriele@infashion.lt +370 609 97 303 viršelio nuotrauka Nuotrauka Johannos Eenma Palaidinė Henriko Vallimäe Schwarzo žurnalo tinklalapis www.infashion.lt Bendras „infashion.lt“ tiražas – 10000 egz. (platinamas nemokamai ir kartu su žurnalu „Centras“) ISSN 1392-6063

Grupės Freaks on Floor daina

Dainos teksto autorius Justinas Jarutis

Iiustracijos Marijos Tiurinos

Hairy Sock iš aukso siūlų Zinas – nedidelio tiražo leidinys, kurio turinys yra originalūs tekstai ar atvaizdai, neretai nepritapę prie masinės kultūros. Pasaulyje zinų leidyba jau seniai nebe naujiena – tokiu pavidalu išleistas ne vienas politinis atsišaukimas, nesuprasto poeto eilių rinkinys ar meno bei dizaino darbų pristatymas. Lietuvoje jie kelią dar tik skinasi, į pagalbą pasitelkdami tokį žinomą vardą kaip Hairy Sock.

Už prekės ženklo Hairy Sock pečių tvirtai stovinti juvelyrinių dirbinių dizainerė Rūta Kiškytė ir šiuo metu Berlyne įsikūrusi fotografė Ulijona Odišarija į pasaulį išleido savo bendradarbiavimo rezultatą. Zino pavidalu gyvuojantis leidinys Nothing But – spalvingas, vasariškas ir labai retas. Ulijonos Odišarijos nuotraukose pristatomi Rūtos Kiškytės dirbiniai pateikiami šalia neįprastų objektų. Taip sukurtas akį traukiantis kontrastas ir tarsi lengvai pasišaipoma iš klasikinio juvelyrikos vaizdavimo, papuošus dirbiniais nušlifuotą gražuolę. Grafinį dizainą kūrė Elena Švobaitė.

Kiekviena šimtoji aukso siūlais siūto tiražo dalis sunumeruota ir asmeniškai pasirašyta autorės.

Ziną platina elektroninis knygynas www.artbooks.lt .

Buvau dvidešimties septintajame dešimtmetyje XX amžiaus septintasis dešimtmetis – dekada, kai kilo revoliucijos, pakeitusios ne tik nusistovėjusias politikos, ekonomikos ir kultūros taisykles. Tai – klestėjimo ir tobulėjimo laikotarpis. Daugybės naujų darbo vietų kūrimasis, perkamosios galios augimas, naujos vartotojiškos viduriniosios klasės formavimasis ir milžiniškas technologinių inovacijų poreikis neleidžia abejoti laikotarpio svarba ir įtaka visuomenės raidai.

Lježe, trečiame pagal dydį Belgijos mieste, traukinių stotyje Liège-Guillemins vyksta paroda Golden Sixties – I was 20 in the 60s. Parodos ekspozicija pasakoja apie pirmuosius žmogaus žingsnius Mėnulyje, yé-yé judėjimą, kovą už moterų teises, hipiškos kultūros, filosofijos ir gyvenimo būdo sklidimą. Prisimenamos ir primenamos tokios asmenybės kaip Marthinas Lutheris Kingas ir jo svajonė, Vudstoką drebinęs Jimi Hendrixas, buvęs profesionalus belgų dviratininkas Eddy Merckxas, varžovų geriau žinomas kaip Kanibalas, ar Mao Zedongas ir jo raudonoji užrašų knygelė.

Parodą vos už keletą eurų galima aplankyti iki 2013 metų balandžio.

FASH 2013 ieško šiuolaikinio vyro Jei sukiesi mados srityje ir nesi nusiteikęs vasaros praleisti vartydamasis po medžiu, puiki galimybė ne tik turiningai išnaudoti laisvą laiką, bet ir būti pastebėtam už gimtosios Lietuvos ribų, skirta kaip tik tau.

European Fashion Award: FASH 2013 – kasmetis Vokietijos mados pramonės fondo organizuojamas konkursas, skirtas ypač talentingiems bet kurios dizaino srities studentams. Šių metų tema SEXes skirta naujo vyro vaidmens (kuris, be abejo, lems ir moters vaidmenį) paieškai.

Ieškoma atsakymų į tokius klausimus kaip: ar vyrai yra naujosios mados aukos, o gal jie bijo grožio?

1

Londonas tarp olimpiadų Visas pasaulis su jauduliu ruošiasi šiųmetei Londono olimpiadai. 1948-aisiais Londone vyko pirmosios olimpinės žaidynės po Antrojo pasaulinio karo.

Lygiai po 64 metų miestui vėl tenka garbė priimti pripažintus atletus iš viso pasaulio ir kuruoti vieną svarbiausių tarptautinių renginių. Šia proga Victoria and Albert muziejus pristato parodą British Design 1948–2012: Innovation in the Modern Age, kurios tikslas – parodyti britų dizaino raidą per pastarąjį šešiasdešimtmetį, atskleisti, kaip ekonominių, politinių ir kultūrinių pokyčių veikiami dizaineriai kūrė naujas, iki tol nematytas formas, praktiškai taikė naujausias technologijas ir išradimus, naudojo įvairias naujas sintetines medžiagas.

kūrimą, kuris gerbia žmogų, jo darbo sąlygas, jo intelektinę nuosavybę, už tokią madą, kurioje naudojamos aplinkai nekenksmingiausios medžiagos ir viešumai pristatomi vietiniai talentai, saugomas kultūrinis paveldas ir puoselėjimas etniškumas.

(C) Luc Valigny

Kiek jų stiliui ir asmenybei svarbus erotiškumas? Koks apskritai yra šiuolaikinis vyras ir koks jo pasirenkamas vaidmuo visuomenėje? Būtent toks originalus požiūris į madą ir keliamos sudėtingos užduotys bei probleminiai klausimai leido FASH tapti vienu svarbiausių apdovanojimų dizaino studentams.

Negalima nepaminėti komisijos šešetuko, kurį sudaro Margareta van den Bosch, atsakinga už H&M kolekcijas, kuriose bendradarbiaujama su tokiais vardais kaip Karlas Lagerfeldas, Victor & Rolf ar Comme des Garçon; dizaineris Marcelis Herrigas, dirbęs su Armani Exchange, Reebok, Marc O‘Polo; mados ir meno istorikė Adelheid Modelbil, kuravusi Nacionalinio Berlyno muziejaus mados ir kostiumo kultūros istorijos kolekciją; kūrybinis konsultantas Joachimas Schirrmacheris, Berlyno mados savaitėje itin mėgstamas ir visuotinai pripažintas dizaineris Michaelis Sontagas ir mados industrijos žurnalistas Robbas Youngas, bendradarbiaujantis su The International Herald Tribune, The Financial Times, VOGUE. co.uk.

Paraiškas galima teikti iki šių metų rugsėjo 30 dienos. Daugiau informacijos – www.sdbi.eu

((C) Victoria and Albert Museum

(C) Artbooks.lt

faktai

Artimiausias Ethical Fashion Show renginys numatytas rugsėjo 6–9 dienomis Carrousel du Louvre, Paryžiuje.

Kaimynai, pasipuošę laurų vainikais Kiekvieną pavasarį Pietų Prancūzijoje šurmuliuoja būriai jaunų fotografų ir mados kūrėjų, dalyvaujančių tarptautiniame mados ir fotografijos festivalyje HYÈRES. Festivalį su mados industrija sieja itin stiprūs ryšiai: kompanijos skiria lėšų renginiui ir steigia specialius apdovanojimus, o komisijos kėdėse neretai svečiuojasi ryškūs mados pasaulio veidai Jeanas-Paulis Gaultier, Driesas van Notenas, Christian Lacroix ir daugelis kitų.

Ne vienas talentas, laimėjęs pagrindinį festivalio prizą ar tiesiog sėkmingai patraukęs profesionalią akį ir pastebėtas, dabar itin sėkmingai darbuojasi grožio pasaulyje, o jų vardai žinomi ne mažiau, nei komisijos narių, kurie savo laiku juos vertino. Šiais metais vienu iš tų vardų tapo Ragne Kikas, jauna, Hamburge studijuojanti estė, pristačiusi kolekciją Dress Code Defensive, įkvėptą XV–XVI amžių ginklų ir šarvų, kurių grubias ir atšiaurias formas sušvelnino mezginiais. Kolekcijoje dominavo sidabro pilkos ir juodos spalvų apribota paletė, išlaikiusi griežtą pusiausvyrą tarp atskirų kostiumo dalių. Kūrėjos požiūriu, kiekvienas siluetas turi būti tarsi skulptūrinė mįslė, tuo pačiu akivaizdus ir nesuvokiamas.

Paroda suskirstyta į tris tematines platformas, kuriose tyrinėjama nuolatinė kūrybos įtampa tarp tradicijos ir modernybės, griaunamasis revoliucinis britų kultūros pradas, prasiveržęs septintajame dešimtmetyje ir įvairiomis formomis – nuo rokenrolo iki pankiško nihilizmo – gyvuojantis iki šiol, taip pat Didžiosios Britanijos pirmavimas kūrybingumo ir originalaus dizaino kūrimo srityse.

Parodoje galima apsilankyti iki rugpjūčio 12 dienos.

Moraliai teisinga mada Etikos sąvoka dažniausiai siejama su morale, geru ir teisingu elgesiu. Šiuolaikinėje visuomenėje bet kuri veiklos sritis – nuo prekybos pieštukais iki medicinos – turi savo etikos aspektus. Mados industrija taip pat ne išimtis.

Kasmetis Berlyne ir Paryžiuje organizuojamas renginys Ethical Fashion Show akcentuoja etiškąją mados pusę. Renginys į vieną vietą suburia dizainerius, kuriems rūpi kultūra ir aplinka, kurioje gyvename. Jų manifeste pasisakoma už tokį mados

Tekstas Rūtos Švedkauskaitės Nuotraukos iš Victoria and Albert Museum archyvo, Luc Valigny, artbooks.lt, catwalkpictures.com

interviu

Dizainerė Jeva Bartusevičiūtė: „Mano pagrindinė užduotis – ugdyti nepriklausomą skonį“ Tekstas Viktorijos Martinėnaitės Nuotraukos Aušros Osipavičiūtės ir Sauliaus Jankausko

3

interviu

Jeva Bartusevičiūtė paauglystėje norėjo afrikietiškų plaukų, kokius turėjo Jacksonų klanas. Ji nėra balinių suknučių gerbėja ir šiuo metu kuria drabužius savo prekių ženklui Freak Factory. Daug dirbanti, įdomi ir įkvepianti dizainerė, dabar gyvenanti Šveicarijoje, neliko abejinga ir mums – plačiau papasakojo ne tik apie save, bet ir apie Freak Factory atsiradimą.

Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo?

Jei turite omenyje Freak Factory ženklo sukūrimą, tai tikriausiai pasakojimą reikėtų pradėti nuo 2001-ųjų. Tais metais baigiau Ciuricho meno universitetą: mano diplomas ekspertams pasirodė kaip projektas, turintis gerą komercinę užuomazgą.

Buvau paprašyta eksponuoti savo darbą Dizaino muziejuje ir padaryti dublikatus muziejaus parduotuvei, kurioje mano darbai buvo sėkmingai parduoti madų kolekcionieriams. Vienas įtakingiausių Ciuricho miesto butikų manęs paprašė padaryti išskirtinę viršutinių dalių seriją, atspindinčią mano diplominio darbo temą. Tuomet ir įkūriau savo pirmąjį ženklą – LAUNDRYCLUB. Pradėjau dirbti viena: savo ateljė dariau iliustracijas, šilkografinius spaudinius. Dariau projektus (komercinius bei nekomercinius) su menininkais bei dizaineriais: grafikos bei iliustracijų brošiūras, vaizdo klipus, fotosesijas, ekologinius projektus ir t. t. Jaučiau nežmonišką malonumą darydama tai, ką laikiau savo hobiu, bet tuo metu dar negalvojau apie tai kaip apie pragyvenimo šaltinį.

Dažnai pastebėdavau, kad mano projektai pagimdydavo naujas tendencijas dizaino scenoje. Šiuo metu vėlgi šypsausi: 2006 metais kartu su menininke Barbablau darydamos fotosesiją bendram projektui Street glam fotografavome merginas sporto salėje taip, kaip šiuo metu yra aktualioje Givenchy haute couture kolekcijoje. Beje, ir mano diplomas (2001 m.), kurio produktas buvo prijuostės, rado

3

gerbėjas madisčių gretose: drąsios merginos dėvėjo ne tik mano pagamintas, bet ir tradicines folklorines ir paprastas virtuvines prijuostes kaip madingą aksesuarą. Vėliau mačiau prijuosčių ir žymių mados ženklų kolekcijose.

Kodėl pakeitėte Laundryclub pavadinimą į Freak Factory?

Kaip ir minėjau, Laundryclub buvo mano vienos vaisius. Pati organizavau gamybą, važinėjau po Lietuvą ieškodama medžiagų, mobilizavau mezgėjas, siuvėjas. Mano pirmasis ženklas buvo (ir iki šių metų pabaigos vis dar yra) kupinas margos šilkografijos, nusėtas sudėtingomis (iš dalies rankų darbo) detalėmis.

Man rūpėjo pasiekti žmogaus sielą, priversti mano drabužių devėtoją susimąstyti, provokuoti. Tada man dar nerūpėjo komercija. Daugiausia drabužius pirkdavo tik kolekcionieriai. Bet suvokimas to, kad darant savo mėgstamiausią darbą būtų galima iš to gyventi, atėjo tik vėliau. Išmokau daryti komerciškesnius variantus, nešančius pelną. Maždaug tuo metu Jūratė (prie Freak Factory gamybos prisideda ir UAB Laurema direktorė Jūratė Kasperavičienė, - aut. past.) paprašė manęs padaryti bendrą kolekciją. Su Jūrate buvome pažįstamos nuo pat Laundryclub egzistavimo pradžios: turėjome reikalų dėl gamybos. 2008 m., kaip bendras projektas, buvo įkurtas Freak Factory.

Pagrindinis aspektas, atskiriantis Laundryclub nuo Freak Factory, yra tas, jog Freak Factory drabužiai yra reproduktyvesni, populiaresni, prieinamesni, nešiojamesni, juose integruota mažiau rankų darbo bei sudėtingų detalių. Freak Factory yra mano savitų idėjų (FREAK) integracija į plačiąją visuomenę (FACTORY).

Kaip Freak Factory drabužių kūrimas keičia jūsų požiūrį į madą?

Freak Factory yra mano žinutė pasauliui. Mano požiūris į madą tapo atsakingesnis tada, kai

9

kolekcijos pasidarė komerciškesnės ir mes pradėjome taikyti į platesnę publiką. Kaip yra sakęs Karlas Lagerfeldas (o jis tą posakį dar iš kažko pasiskolino): „Nedarykit blogo dizaino, kitaip jį galėtų kas nors nupirkti!“ Jūsų kolekcijos yra įdomios, drabužiai įvairių raštų ir kirpimų. Kaip pati rengdavotės paauglystėje?

Manau, kad paauglystėje daug pasirinkimo neturėjau: tai buvo prieš sugriūvant Sovietų Sąjungai. Man buvo be galo įdomu žiūrėti tada atsiradusį MTV televizijos kanalą, filmus, Vakarų animaciją. Siurbdavau tą naują popestetiką, bandžiau pasiskolinti detalių.

Ne tik drabužių detalių – apskritai stiliaus. Labai norėjau afrikietiškų plaukų, kuriuos turėjo Jacksonų klanas. Kai mama pamatė, kaip kankinuosi sukdama po plauką ant degtukų (o ta procedūra užtrukdavo porą valandų), susimylėjo ir leido pasidaryti cheminį sušukavimą. Man nebuvo nieko gražiau už mano afrikietiškų plaukų ir mokyklinės uniformos derinį – ultraegzotika. Kai pamačiau pirmas tatuiruotes (ar animaciniame filmuke apie jūreivį Papajų, ar filme apie kalinius – tiksliai nepamenu), vos neišprotėjau.

Man tai buvo kažkas nerealaus!

Nuo pat vaikystės labai mielai piešdavau, mėgau grafiką, kartais ir ant rankų, ir ant kojų ką nors pasipaišydavau. O, pasirodo, yra žmonių, kurie piešinukus „dėvėjo“ tiesiai ant odos! Tada man pasirodė svarbu, kad tatuiruotės būtų matomoje vietoje – kažkokiais nerealiais ženklais (degančiomis širdimis, jūreiviais, angliškais žodžiais) išpaišiau savo svarbiausią mokyklinį atributą – pionieriaus kaklaraištį. Man tai buvo supergražu, bet mokykloje buvau papeikta. Teko pirkti naują, neva nesugadintą kaklaraištį. Tada išryškėjo mano potraukis stebėti fenomenus atskirai nuo jų įprasto konteksto.

Paauglystėje pradėjau daugiau mažiau sąmoningai išiminėti detales iš konteksto ir kontrastingai derinti, sukurti kažką naujo. Mane šokiruodavo aplinkinių pastabos, kad, pavyzdžiui, klasikinį sijoną reikėtų derinti su klasikiniu švarkeliu ar kad kažkas nedėvima su kažkuo. Aš atsisakau tai suprasti. Aš viską matau be konteksto. Tiesiog stebiu nevertindama. Tai nereiškia, kad man trūksta žinių ar nesugebu objekto jungti su istoriniu tarpsniu ar estetika. Aš tiesiog manau, kad stebėti pasaulį ir dėlioti viską į lentynas yra be galo nuobodu. Atsisakoma didelės dalies įdomių galimybių, beje, ne tik dizaine.

Esate kilusi iš Lietuvos, šiuo metu gyvenate Šveicarijoje.

Kaip galimybė pažinti skirtingas kultūras daro įtaką jūsų kūrybai?

Visada buvau labai smalsi. Man turi įtakos viskas.

Aš mėgstu pokyčius, mėgstu pati keistis. Bet tai nereiškia, kad mano, kaip menininkės, braižas kiekvieną sezoną keičiasi. Visa tai tik gilina, ryškina mano stilių ir asmeninį braižą. Gal tiesiog randu naujų galimybių jį išryškinti. Galima pasakyti ir taip: kuo daugiau stebiu ir susipažįstu su skirtingomis kultūromis, tuo platesnis, turtingesnis darosi mano dizainerės žodynas, išreiškiantis mano braižą.

Gyvendama skirtingose šalyse galite labiau pažinti žmones, jų stilių. Ar pastebite skirtumų tarp lietuvių ir šveicarų?

Taip, žinoma. Tuo metu, kai apsisprendžiau kurį laiką pasilikti Šveicarijoje bei pradėjau studijuoti Meno universitete, mane sužavėjo čia vyraujantis visiškai kitoks prabangos supratimas. Man tada (1995 m.) buvo visiškai nauja matyti bankininkus, riedančius ryte su ausinėmis ant riedlentės, ar jaunus, stilingai apsirengusius žmones lenktyniniais dviračiais lekiančius į klubus. Ypatingai tuo laiku Lietuvoje vyravo tas visiškai besmegenis požiūris į moters grožį – fyfos uniformą.

Manęs niekada nedomino nepriekaištingai padarytas manikiūras, graži šukuosena, aukštakulniai, prie jų tinkantis paltas bei gražus automobilis. Tuo metu sužavėjo ir Ciuricho klubų kultūra: viskas buvo stilinga, bet laisva, alternatyvu. Šiuo metu Lietuvoje jau daug kas pasikeitė, atsirado nauja karta, kuri ieško savo stiliaus.

Kaip vertinate lietuvių dizainerių kūrybą?

Kurį laiką buvo tik pora vardų, kurie mane domino.

Dauguma bandė kopijuoti Vakarus. Apskritai aš negalėčiau pasigirti, kad akylai stebiu lietuvius. Stebiu dizainerius visame pasaulyje, tarp jų – ir lietuvių dizainerius užsienyje. Lietuvos dizainerių stilius nėra toks ryškus kaip belgų dizainerių ar, mano akimis, dabar labai įdomių vokiečių dizainerių. Aš negalėčiau pasakyti, kad yra lietuviškas mados stilius. Gal dėl to, kad savęs vis dar ieškome?

interviu

4

mados istorija

Žaidžiame indėnus Tekstas Rugilės Ereminaitės

Nuotraukos Ievos Blaževičiūtės, creative idea

liustracija Žybarto Čiurlio

Gilios Amerikos indėnų tradicijos įsišaknijusios į europietiškos mados industriją. Tereikia pasidairyti į gatvės stilių, žurnalų puslapius ar nevardinių drabužių parduotuvėles – indėniško stiliaus elementų pilna visur.

Neįprasti mados personažai Dar vaikystėje Amerikos indėnai atrodydavo vieni įdomiausių personažų – prisiminkime knygas apie jų istorijas ar spalvingus animacinius filmukus. Pamenu, kieme ne tik berniukai, bet ir mergaitės mėgdavo žaisti indėnus. Kuo jie buvo tokie įdomūs?

Be abejo, kad itin margais ir spalvingais apdarais, kurie mums, europiečiams, atrodė pasiūti neįprastai. Ką jau kalbėti apie įvairiaspalves plunksnas, kutus, karoliukus, dažus ant veido ir kitus privalomus atributus. Prie indėno personažo populiarumo prisidėjo ir legendos apie jų gyvenimą.

Nuo pat europiečių įsikūrimo Amerikoje laikų, į senąjį žemyną pradėjo sklisti ir indėniškos aprangos mados. Vietiniai pradėti engti, tačiau jų vertybės perimtos ir sėkmingai pritaikytos: indėnų aprangos motyvai tapo ilgamete tendencija vyrų ir moterų madoje.

Kas vaikystėje yra smagus žaidimas apsikarsčius pledais, vėliau tampa saviraiškos forma, sezonine tendencija ar tiesiog asmeniniu stiliumi.

Spalvų istorija Iš Amerikos indėnų tautosakos kilo legendos apie spalvas, mat joms, kaip ir raštams, buvo suteiktos skirtingos reikšmės. Iki šių dienų išliko tam tikros atspalvių interpretacijos. Kiekviena spalva aprangoje kalba apie žmogaus padėtį bendruomenėje, nusiteikimą, apie tai, kuo tikima ar ką norima pasakyti.

Pavyzdžiui, mėlyna spalva apsirengęs žmogus atiduoda duoklę dangui, vandeniui, debesims, moteriškumui, mėnuliui, liūdesiui ir t. t. Be abejo, Amerikos indėnai visas šias spalvas išgaudavo natūraliu būdu. Šiandienos mados industrijoje naudojama daugybė spalvų bei atspalvių, o indėniški elemenai tarnauja stiliui, o ne tikėjimui pasaulio galiomis. Kai kurie drabužių puošybos elementai taip pat turi savotiškas reikšmes, o ir patys simboliai yra gerokai stilizuoti. Pradedant gyvūnais ar tam tikrais gamtos reiškiniais, baigiant plunksnomis ir įvairiomis įtikėtomis dvasiomis. Amerikos indėnų taikomajame mene, aprangoje išskiriami net aštuoni skirtingi dekoratyvūs raštų šablonai: simbolistiškai vaizduojami laiptai, gyvenimo ciklai, gamtos stichijos ir t. t.

5

Aišku, nemažą įtaką indėnų aprangos tendencijos paplitimui Europoje padarė įvairūs vesternai, kurie kaip ir knygos ar animaciniai filmai vaikams sukėlė ne ką mažesnį suaugusiųjų susidomėjimą. Kino filmai indėnus pavertė susižavėjimo objektais, kurių stilių pamėgo kopijuoti visas likęs pasaulis.

Indėniškas įvaizdis Internete galima aptikti nurodymų, kartais gana juokingų, kaip apsirengti, norint atrodyti lyg tikram indėnui. Kaip turėtų apsirengti moteris-indėnė? Būtinos tamprės ir sijonas, elnio odos palaidinė ar kokio nors žvėries kelių siūlių suknelė. Nors tikrųjų indėnų laikais audinių spalvos ir raštai varijuodavo atsižvelgiant į skirtingas gentis (kiekviena turėjo sau būdingų aprangos detalių), svarbiausia pasirinkti verstos odos viršutinius drabužius.

Vienas svarbiausių indėniškos aprangos išskirtinumų – verstos odos mokasinai. Iš ten pat kilo ir šiaurietiški kailiais bei mezginiais dabinti odos auliniai, tiesa, avėti Kanados indėnų.

Puošdavosi indėnai daugiausia odos, sidabro bei turkio akmens juvelyrika. Be auskarų, pakabučių ir apyrankių, šio stiliaus gerbėją turėtų puošti ir plunksnos, be kurių apskritai sunkiai įsivaizduojamas toks įvaizdis. Neatsiejamos ir kasos, o jas pynė tiek vyrai, tiek moterys.

Kalbėdami apie indėnišką madą, negalime nepaliesti hipiškos mados pasekėjų.

Gausybė Amerikos indėnų aprangos detalių yra matoma vadinamajame boho chic stiliuje.

Tie patys kutai, odos detalės, audinių margumynai, džinsas, metalo papuošalai su natūralių medžiagų inkrustacijomis. Hipiai kvietė iš naujo pamilti gamtą ir natūralumą, indėnai ją mylėjo ir puoselėjo nuo seno. Nors jų aprangoje nebuvo tiek gėlių ir augalų motyvų kaip hipiškoje, tačiau visi austi, pinti ar megzti drabužiai išmarginti geometrinėmis formomis, jų kompozicijomis. Pernelyg nenutolta ir nuo natūralių žemės spalvų. Šeštasis dešimtmetis nuėjo į praeitį, praūžė ne viena itin modernios aprangos ir futuristinių spalvų bei kompozicijų banga. Pastaruosius sezonus ant podiumų karaliavo hipiški, indėniški ar net indiški motyvai. Kita vertus, gatvės madoje jie pastebimi nuolat, be to, vis daugėja madistų, kurie renkasi sau ir gamtai draugišką, neutralią ir natūralią aprangą. Neutrali – nereiškia neįdomi ir

mados istorija

bespalvė. Tiesiog per daugelį metų indėniška mada tapo mums artima ir jau nė kiek neegzotiška. Šiuolaikinės interpretacijos Kostiumo dizaineriai indėnų stilių interpretuoja kur kas išradingiau.

Itin stipriai tokia tendencija madoje apsireiškė praėjusį šiltąjį sezoną.

Fotosesijos su šiuolaikinėmis indėnėmis pasirodė Rusijos, Ispanijos Vogue puslapiuose, įspūdingai plunksnomis ir aksesuarais puošto modelio fotografija atsidūrė ir ant viršelio.

Daug šiuolaikinių ryškiaspalvių variacijų indėnų tema Pucci mados namų kolekcijose. Modernaus kirpimo suknios net liejasi nuo įstabių raštų, kurie sukomponuoti būtent iš tokių geometrinių figūrų, kurios mena senąją Vakarų kultūrą.

Modernią eleganciją propaguojantys Gucci praeitą vasarą žaismingus kutus prikabino beveik prie kiekvienos sezono rankinės ar diržo, o prabangios suknelės buvo pasiūtos taip, kad atrodė lyg iš daug mažyčių plunksnų. Proenza Schouler 2011ųjų šaltąjį sezoną pasitiko indėniškai ir be didesnių ar

mažesnių užuominų – dauguma modelių ryškiai atkartojo vieną iš sezono gvildentų temų: stori raštuoti audiniai, indėniškus pledus primenantys sijonai, marškiniai ir švarkai. Praėjusią žiemą apskritai daugumos stileivų pečius dengė įvairiausi indėniškus apsiaustus menantys paltai ir megztiniai ir buvo avimi jau minėtieji šiltučiai kanadietiški auliniai.

Nors dauguma tendencijų kinta, kai kurios detalės drąsiai laužo sezonų rėmus ir nesilaiko tendencijos taisyklės. Sunkiai būtų galima nestilingu pavadinti italą, avintį verstos odos mokasinus, – tai jau tapo vienu itališkos gatvės mados akcentų.

Raštuoti paltai, megztiniai su kutais – ne pati karščiausia naujiena, tačiau šildo ir puošia.

Gaudome sapnus ir vaizdus Sentimentaliai vaikystę ir hipišką stilių mena sapnų gaudyklės. Būtent Amerikos indėnai pirmieji sugalvojo sapnų gaudykles kaip priemonę atsikratyti blogiems sapnams ir prisišaukti geriems. Šiandien kaip laimę nešantis simbolis šios jaukios gaudyklės virto ne tik namų interjero, bet ir aprangos detalėmis. Vėlgi – pakabučiai, auskarai, daiktų aksesuarai. Hipiai šį laimės simbolį prisiminė ir atgaivino, o modernioji mados industrija įtvirtino galutinai.

Drabužiai Anetos Mackonytės 6 31

Drabu탑iai Fankadelik

HUMAN BE - IN Nuotraukos / stilius Johannos Eenmos Ĺ ukuosena ir makiaĹžas Triinu-Liis Rahe Asistentas Karlas Keskla Modelis Mirjam-Johanna Loddes

Sijonas Fankadelik

Megztinis Hanso Henriko Vallim채e Schwarzo

13 minučių

13 minučių su Aleksandru Pogrebnojumi Tekstas Liūnės Naujikaitės Nuotraukos Pauliaus Gasiūno ir Pix studijos

Vasara. Kol vieniems galvoje skamba Come together, kai kas nepasiduoda bitliškoms nuotaikoms ir žvelgia į pasaulį pro skaidrius kritiko akinius. Trumpas pokalbis su dizaineriu, rašytoju Aleksandru Pogrebnojumi.

Kokios gėlės Jums simbolizuoja laisvę?

Kokios gėlės? Nežinau, turbūt labiausiai lauko gėlės, greičiausiai – pievų. Tikrai ne iš gėlių turgaus. Lietuva gražiausiai atrodo ankstyvą vasarą, birželio–liepos mėnesį, nes viskas aplinkui žydi. Tada užmiršti, kad čia ne vien pilka spalva dominuoja.

Ar Jūsų kūrybinis procesas priklauso nuo metų laiko?

Kaip jis kinta?

Kūrybinis procesas priklauso nuo metų laiko ir nuo bendros situacijos šalyje. Dabar ji ne pati geriausia, ir kūrybinis procesas visą laiką apstojęs ar sumažėjęs. Kolekcijas reikia daryti tada, kai tam yra geriausios sąlygos. O dabar gal rudenį bus. Šiltuoju sezonu žymiai maloniau daryti pristatymą, nes galima surasti įdomių erdvių lauke.

Kas yra naujieji hipiai?

Man jie primena pseudomenininkus.

Ta jų tinginystė ir nieko nedarymas paslėpti po šydu „Aš toks laisvas, nieko nedarau“, bet, kai išsiaiškini, tai juos išlaiko arba mama, arba žmona, draugė, arba dar kas nors.

Aš tokių judėjimų nemėgstu. Jų stilius: apšepęs fainuolis ir barzda, ir kepurė, noras būti fainam ir išskirtiniam.

Mano nuomone, jiems nepavyksta, nes kiekvienas judėjimas turi turėti filosofinį pagrindą. Tad aš jų net hipiais nepavadinčiau, nebent niekaduoniais, kurie apsimeta menininkais. Dažniausiai, kai paklausi, kokius projektus jie daro, tai sužinai, jog visi planai ateityje – tokie mistiniai. Pseudomenininkai neprisiima jokios atsakomybės, o tai, kaip jie atrodo, man išvis neįdomu.

Rėžkite tiesą apie mados situaciją Lietuvoje.

Yra žmonių, kurie kaip gerai darė, taip gerai ir daro. Jų yra penki šeši. Gerai, kad čia vyksta festivaliai, žmonės kuria, nes iš kiekybės po truputį pasidaro ir kokybė. O kokia yra situacija? Visi uždaryti kaip dėžėje – tokia ir situacija. Jei dabar visai mano dizainerių kartai būtų po dvidešimt metų, aišku, kad mes čia nesėdėtume. Nes mada Lietuvoje nekuriama – mada kuriama Paryžiuje, Londone arba Niujorke.

Negali sėkmingai pardavinėti kolekcijos, jei gyveni Vilniuje, o ne Londone, ir tai yra natūralu. Man patinka Paryžius, bet jame kaip užsienietis gyventi nenorėčiau. Jeigu reikėtų rinktis, tai lietuviui geriausia – Londone arba Niujorke.

Kaip pasikeitė mados suvokimas Lietuvoje nuo Jūsų karjeros pradžios iki šių dienų?

13

Visiškai pasikeitė. Atėjo jaunoji karta, kuri yra visai kitokia Šie žmonės neturi sovietinio mentaliteto, visi važinėja, gyvena arba gyveno užsienyje, mokosi ten pagal visokias programas.

Aš kalbu tik apie miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Čia kaip ir su muzika – jeigu žmogui patinka kokios nors figūringų mergaičių grupės, tai ir su jo drabužiais tvarkos nebus. Kokius filmus žiūri, į kokį teatrą vaikštai, kokias knygas skaitai, taip tu ir rengiesi.

O Lietuvoje revoliucijos jokios neįvyko, nebent tai, kad atėjo visokie pasauliniai prekių ženklai. Jaunimui būdinga vienodėjimo tendencija, tad jis nelabai skiriasi nuo jaunimo Paryžiuje, Londone ar dar kur nors. Čia retai sutiksi įdomių žmonių, jų yra mažai, bet bendras vaizdas, kalbant apie jaunimą, nėra blogas.

Ar revoliucija ateis?

Jeigu ji ateis, tai ateis visų pirma ne čia.

Ta revoliucija ateis į didžiuosius pasaulio miestus, ir, kai kas nors kardinaliai pasikeis ten, tai ir čia pasikeis. Dabar yra visiška mados makalynė. Nors visą laiką yra kažkoks sluoksnis žmonių, kurie įdomiai atrodo, ir jų visada bus. Jis gali šiek tiek padidėti, bet niekada nebus didelis. Aš nesiruošiu kovoti su korporacijomis – jei turi nedidelį restoraną, nekovosi su McDonald‘s ar Kentucky Fried Chicken. Tiesiog tu siūlai ką kita, ir viskas.

Koks yra tipiškas miestietis, vilnietis?

Pasižiūrėkite į reklamas: kaip reklamistai įsivaizduoja tą fainą bičą arba fainą merginą, taip miestiečiai ir atrodo. Ir tai nieko gero. Bet vis tik aš suprantu, kad tai geriau, nei buvo seniau.

Ar šiuo metu skaityti knygas yra madinga?

Manau, kad taip. Kas seniau skaitė, tas ir dabar skaito, o kas neskaitė, to niekas neprivers.

Kūryba, gamyba, prekyba – kaip derinti šiuos dalykus drabužių dizaine? Ar tai įmanoma?

Kartais sekasi geriau, kartais blogiau.

Tai labai priklauso nuo sėkmės. Kai gyveni Lietuvoje, turi daryti viską – tu pats esi ir parduotuvė, ir reklamos agentūra.

Kas rodo, jog dizaineris yra talentingas?

Aš galiu pasakyti, koks yra talentingo dizainerio bruožas – jeigu jis turi savo brendo bent penkias parduotuves Japonijoje. Aš tokių pažįstu nedaug. Kol kas Lietuvoje visi dirba be investicijų iš šalies. Tai ir yra didžiausia problema. Tiesiog visi vardai, kurie čia yra, patys investuoja į save. Lietuvos verslininkai nori labai greito pelno, o į madą investuoti rizikinga.

13 minučių

14

numerio naujokas

Numerio naujokas kartu su Tekstas Mildos Vyšniauskaitės

Nuotraukos labàdienà

Pastaruoju metu feisbuke galima pamatyti krūvą naujo lietuviško dizaino, pradedant sportiniais džemperiais, kainuojančiais 100–200 Lt, tęsiant tokių pačių kainų spalvotomis kepurėmis, baigiant marškinėliais heiteriams – be aiškaus tikslo, taip pat už nemenką sumelę, bet didžiai garbinamais paauglių. Čia dabar ne apie kainos ir kokybės santykius – patys viską išmanot, o apie dar vienus naujus ir jaunus.

Negalėjome nepastebėti labàdienà komandos su visiškai šviežia iniciatyva. Turime naujokų!

15

9

numerio naujokas

Kas yra labàdienà?

Labàdienà – tai iniciatyva, atsiradusi dėl pozityvumo stygiaus dabartinėje visuomenėje. Norėjome veiklos, patinkančios mums, kuri būtų maloni ir įdomi, todėl ir atsiradome. Ir darome tai dėl to, kad smagu. Mums tai tarsi papildoma veikla, nors laiko suryja labai daug. Tiesą sakant, beveik visą.

O jūsų atsiradimas nebuvo dėl noro tapti žvaigždėmis?

Ne (juokiasi). Mes tiesiog darome tai, kas mums malonu, pernelyg nelendam į viešumą. O jei žmonėms patinka, tuomet tikrai labai nuoširdžiai džiaugiamės.

Kodėl jūsų pavadinimas labàdienà ir dar kirčiuotas? Šis žodis taikliausiai nusako mūsų idėją, kuri paremta lietuviškomis vertybėmis ir pozityviu atsaku į aplinką. Vienas mūsų draugas nusipirko labàdienà marškinėlius, ėjo per miestą ir žmonės jį pamatę pradėjo šypsodamiesi sakyti „laba diena“. Iš pradžių nesuprato, kodėl su juo sveikinasi, bet vėliau susivokė, kad viskas dėl marškinėlių.

Kiek žmonių jūsų komandoje?

Du kūrėjai, fotografas, vadybininkas ir padedantys draugai.

Gal esate šiek tiek panašūs į GRLA?

Nelabai. Na taip, ir jie kuria, ir mes, bet skiriasi požiūriai.

Kam iš lietuvių dizainerių duotumėt respektą už dizainą?

Labai daug šaunių dizainerių yra Lietuvoje, ir labai smagu, kad tiek iniciatyvų atsiranda. Turbūt vienos šauniausių iniciatyvų – LT-identity arba Mother eleganza. Jie tikrai labai šaunūs (pritariamai linkčioja galvomis).

Kaip kilo mintis sukurti marškinėlius su cepelinais?

Marškinėliai su cepelinais – šiek tiek ironiški. Abejojam, ar cepelinai tikrai tautinis patiekalas, net žodis „cepelinas“ nėra lietuviškas.

Kur galima nusipirkti jūsų drabužių?

Mūsų interneto puslapyje, naujoje parduotuvėje &Ko loftų rajone, Goštauto gatvėje dviračių taisykloje ir parduotuvėje Crank. Ateityje atsiras daugiau vietų.

Kokie jūsų ateities planai?

Daryti ir toliau, ką darome. Kursime naujus dizainus, gal kada nors tai taps pajamų šaltiniu, nors ne dėl pinigų viską darome – svarbu, kad teiktų malonumą.

O šiaip tegu lieka paslaptyje. Netrukus turėtų pasirodyti keletas mūsų naujų darbų, bet palikime intrigą.

16

užrašai

Laisvė – tai ne gėlės plaukuose Tekstas Katios Merežnikovos

Nuotraukos Vykinto Augiliaus

Laisvė – tai ne gėlės plaukuose. Laisvas stilius – nebūtinai platūs ir net nebūtinai patogūs drabužiai. Laisvė nėra vien natūralūs audiniai, gamtos spalvos, netvarkingumas ir kiti bruožai, priskiriami laisviausiems visų laikų žmonėms – hipiams. Ar jie buvo laisvi? Ne mūsų reikalas, tik stengdamiesi pabėgti nuo stereotipų, jie netyčia sukūrė naująjį, stilių, kuris egzistuoja mados industrijoje iki šiol. Jei reikėtų šio stereotipo esmę sukišti į vieną trumpą sakinį, turbūt padaryčiau tai taip: laisvė madoje – spalvoti, nesukaustantys judesių drabužiai iš natūralių medžiagų. Juk nė už ką negalėtumėte sieti laisvės ir sintetikos, gamtos ir laboratorinių eksperimentų.

Vienas

Du

Panašiu metu, kai hipiai šventė meilės vasaras, šoko išskridę festivaliuose ir keliavo autostopu, ieškodami taikios laimės, kiti žmonės skrido į Mėnulį ir buvo ne ką mažiau laisvi. Septintajame dešimtmetyje vyko branduoliniai bandymai, Karibų krizė ir kiti Šaltojo karo smagumai, o pasaulis, atrodo, buvo jaunystės įkarštyje. Grožis buvo suvokiamas kaip laisvė. Pramonė padovanojo žmonijai sintetines medžiagas ir kontraceptines tabletes, kas daug ką nuteikė net per daug lengvabūdiškai.

Daug dizainerių buvo sužavėti naujomis perspektyvomis ir rimtai svarstė, kokia galėtų būti mada kitose planetose. Vienas iš pirmųjų, sugalvojusių parodyti kosminę madą, buvo André Courrègesas. Jo ateities ir laisvos galaktikos mados vizija – vis trumpėjančios suknelės ir teniso kamuoliuko formos saulės akiniai. Akivaizdu, kad tokiame kontekste natūralios medžiagos, tokios kaip mūsų mylimiausias linas ar medvilnė, atrodė nepakankamai šiuolaikiškai, o sintetika, plastmasė ir vinilas puikiai tiko. Kosminio stiliaus populiarumas buvo ypatingas 1965— 1966 metais. Kad ir koks ekstravagantiškas buvo, jis egzistavo tik ant podiumų, mados žurnaluose ir kine, o gatvėje nebuvo pastebėtas.

Kaip žinia, inovatyvumas žmonijai dažnai yra svarbesnis už amžius puoselėjamas tradicijas; tai ir yra progreso variklis. O mados ir tekstilės industrija nėra išimtis. Medvilnės plantacijos – štai, kur susiliejimas su gamta: natūralios medžiagos, fizinis

Sintetinių audinių mada pereaugo į tendenciją naudoti drabužių kūrimui medžiagas, skirtas visai kitiems dalykams. Šalia sintetikos ir tradicinių audinių buvo naudojamas ir popierius. 1966 metais vienas iš JAV popieriaus fabrikų Scott Paper Company papildė savo asortimentą popieriniais drabužiais.

Pirmos kolekcijos pavadinimas buvo Spalvų sprogimas.

Siūlomos suknelės nebuvo vienkartinės – jas buvo galima apsivilkti net penkis kartus. Daug kam tai atrodė puiki inovacija.

17

darbas ir augalai. Gamta! Tačiau čia niekam nekiltų minčių ir asociacijų su laisve. Medvilnė, kuri ilgus amžius buvo paklausiausia medžiaga mados rinkoje, pagal XXI amžiaus pradžios statistiką (publikuotą 2008-ųjų pradžioje) gerokai nusileidžia sintetinėms medžiagoms. Ir nors natūralios, hipiškos mados kultas egzistuoja ir visur reklamuojamas, paslapčiom mes visi dėvime ir ne tokius nekaltai žalius drabužėlius. Medvilnės pramonė naudoja apie 25 procentų pasaulio insekticidų ir 10 procentų pesticidų. Tai – medvilnės fermų darbuotojų sveikatos problemų priežastis, pavojus gyvūnams ir augalams.

Alternatyvių medžiagų paieškos prasidėjo 1890 metais, kai mokslininkai Croosas, Bewanas ir Beadas pasiūlė viskozės koncepciją, kurią pritaikė gamyboje tik po aštuonerių metų.

Viskozė – tai dirbtinis pluoštas, savo savybėmis panašus į medvilnę, gaminamas medienos pagrindu. Sintetinio dirbtinio pluošto srityje lemiami rezultatai buvo gauti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Amerikos kompanija Du Pont, sėkmingai veikianti ir šią dieną, 1935 m. iš poliamido 66 vadinamo polimero (medžiaga iš ilgų molekulių, kurias sudaro vienodos trumpos molekulės – monomerai) gavo sintetinę medžiagą ir pavadino ją nailonu. „Stiprus kaip plienas, plonas kaip voratinklio gija“, – taip reklamavosi Du Pont. Ši medžiaga buvo tikra palaima moterims, nepakeičiama kojinių ir pėdkelnių pramonei / verslui.

Priešingai nei dabar, XX amžiaus septintajame dešimtmetyje

užrašai

karaliavo dirbtinumo kultas, jo simboliai – sintetiniai drabužiai, pusfabrikačiai, vienkartiniai indai ir cheminis valymas. Sintetinių medžiagų privalumai ir tinkamumas masinei madai nekėlė abejonių – juk tai patogu ir praktiška (nesiglamžo, nekyla valymo problemų, pigu). Šių naujų pluoštų bei medžiagų pavadinimai skambėjo kosmiškai, suprasti juos galėjo tik chemikai, įsiminti – išrinktieji: poliesteris, poliamidas, polipropilenas, elastanas, akrilinas...

Sintetinių audinių gausybė bei gamybos automatizacija leido realizuoti sudėtingiausius dizainerių sumanymus dideliais „tiražais“. Sintetika tapo tendencija – net oda buvo dažoma spalvomis, imituojančiomis sintetines medžiagas. Atrodo, tekstilės specialistai buvo nusiteikę sunaikinti tradicinius audinius.

Trys Žinant faktą, kad green is the new black, o net ir Vilniuje Savanorių prospekte galima sutikti garbaus amžiaus moterį su medžiagine rankine su užrašu „Recycle or die!“, ekologijos bei sveiko gyvenimo būdo aspekto, nagrinėjant sintetikos ir laisvės temas, išvengti nepavyks.

Nepaisant viso savo tariamo paviršutiniškumo, tendecija rūpintis gamta arba atrodyti taip, lyg rūpintumeisi, jau ilgą laiką išlieka stipri nepastoviame mados pasaulyje. Daugelis šiuolaikinių dizainerių naudoja išskirtinai natūralias medžiagas, priešingai nei jų kolegos iš septintojo dešimtmečio.

Cheminė pramonė – sintetinių pluoštų gamintojai – yra priversti konkuruoti su šilkverpiais, avytėmis ir linu. Situaciją apsunkina ir perdėtas entuziazmas visko, kas ekologiška bei natūralu, atžvilgiu. Sintetikos gamintojams yra dėl ko jaudintis: audiniai, kadaise padarę perversmą, toli gražu nėra tobuli. Šiuo metu bandoma atrasti naujesnių, žalesnių sintetinių audinių alternatyvų. Ar pavyks žalumai įsitvirtinti rinkoje ir padaryti naująjį tekstilės perversmą? Laikas parodys, kas amžina, o kas nelabai.

Atrodo, laisvės troškimas yra ir bus suprantamas ir artimas visiems amžinai. Kažkam laisvė – grožis, kažkam – natūralumas ir gamta, šiai rubrikai laisvė – rašyti apie madą ir jos istoriją vėjus, remiantis tikrais faktais. O apskritai laisvė – galimybė rinktis tarp žurnalo skaitymo ir neskaitymo, mados ir jos neigimo, sintetikos ir natūralių šilkų. Taigi tai tikrai ne gėlės plaukuose.

18

Sijonas Šapokliak Aksesuarai De’Žavu

Fotografė Aušra Osipavičiūtė www.aography.com Vizažistė Simona Mužaitė Stilius Infashion.lt Modeliai: Aistė Blankaitė ( Image Group ), Mindaugas Rimavičius, Tomas Pečiukaitis (First Face Models)

Marškinėliai OffOn Kelnės Pando Liemenė De’Žavu Kelnės Tribe

Liemenė De’Žavu Palaidinė De’Žavu

Aksesuaras OKIIKO Suknelė Kristinos Sviderskaitės

Liemenė De’Žavu Palaidinė De’Žavu Marškinėliai OffOn

Kelnės Pando, Tribe Aksesuaras OKIIKO Suknelė Kristinos Sviderskaitės

mini interviu interviu

Karolis Kaminskas: Mados fotografija yra toks pat biznis, kaip ir bet kuris kitas Tekstas GabrielÄ—s VaitkutÄ—s Nuotraukos iĹĄ asmeninio Karolio Kaminsko archyvo

23

mini interviu

Papasakok įdomų / keistą faktą apie save.

Net nežinau, nes, manau, esu pakankamai normalus, nors kiti su tuo gali ir nesutikti. Kita vertus, aš dažnai nesuprantu jų.

Kiek žinome, gyveni Londone. Ką ten veiki?

Gyvenu ne Londone, o Bornmute, Anglijos pietuose esančiame miestelyje prie jūros. Išvažiavau ten studijuoti fotografijos ir jau antrus metus čia gyvenu. Be studijų, dirbu paprastus darbus, kad užsidirbčiau duonai ir mokslams. Liko dar vieneri studijų metai ir tada jau bėgsiu į Londoną, nes, nors šis miestelis ir gražus, galimybių fotografams čia nėra.

Kada / kodėl / kaip pradėjai fotografuoti ir kiek tai rimta dabar?

Kiek save atsimenu, man visada patikdavo žaisti su kamera. Per visas šeimos keliones lakstydavau su kamera, bet niekada apie fotografiją rimčiau nepagalvojau iki pat dvyliktos klasės, kai jau reikėjo apsispręsti, kuo noriu tapti ateityje. Nežinau, kaip kitiems, bet man buvo labai sunku sugalvoti, kuo aš noriu būti.

Kadangi pats neturėjau tvirtos savo gyvenimo vizijos ir, nors ir buvau išreiškęs norą stoti į fotografiją, tėvų ir giminaičių patarimu įstojau į verslo vadybą – kaip ir kiti 99 proc. lietuvių.

Trečiaisiais studijų metais, įkvėptas brolio, kuris tuo metu rinkosi studijų programą užsienyje, taip pat užpildžiau stojimo dokumentus studijuoti fotografiją.

Po kelių mėnesių gavau atsakymą, jog esu priimtas.

Nutraukiau verslo vadybos studijas ir dabar jau antrus metus studijuoju dalyką, kuris mielas mano širdžiai. Jaučiu, jog jau atėjo laikas, kai galiu atlikti darbus profesionaliai, tad kitas žingsnis yra susirasti savo klientūrą.

Kur galima pamatyti tavo darbų?

Mano svetainėje www.karoliskaminskas.com. Taip pat mano naujausius darbus galite sekti feisbuko puslapyje Karolis Kaminskas Photography.

Ar turi mėgstamiausią akimirką iš viso fotografavimo proceso (nuo idėjos iki galutinio rezultato)?

Man patinka susikurti vaizdą galvoje. Tačiau nepatinka viską organizuoti, nes dažniausiai tai atima daug laiko ir jėgų. Be to, kadangi kol kas neturiu pastovios kūrybinės grupės, su kuria turėčiau įdirbį ir kurioje vieni kitus gerai suprastume bei pasitikėtume, dažnai tenka kontroliuoti tokius dalykus, kurie tik blaško nuo mano darbo – daryti geras nuotraukas.Taip pat man labai patinka postprodukcija – procesas, kurio metu kartais pats dar nustembu, kiek galiu patobulinti nuotrauką kompiuteriu.

Tavo darbai nėra vien mados fotografijos, o ir tariantis dėl fotosesijos klausei, ar darom

būtent madą, ar galima ir grožį. Ką pačiam labiausiai patinka fotografuoti?

Grožio ir mados fotografijos yra labai glaudžiai susijusios ir dažnai neatskiriamos. Man patinka fotografuoti viską, kas gali sukelti estetinį pasitenkinimą, nemėgstu perkrauti nuotraukų pulsuojančia emocija ar sunkiomis koncepcijomis. Šiuo metu mano fotografijoje pagrindiniai veikėjai yra žmonės, tačiau esu suplanavęs tai paįvairinti.

Mados fotografija: kokia ji turi būti, kad būtų kokybiška?

Pirma, ji turi veikti, o tai reiškia, kad ji turi nešti pinigus užsakovui. Mados fotografija yra toks pat biznis, kaip ir bet kuris kitas. Kad nuotrauka būtų kokybiška, visos sudedamosios dalys turi būti kokybiškos, tai yra: idėja, modelis, drabužiai, make-up‘as, apšvietimas, lokacija, postprodukcija... Visa tai turi būti gerai

suderinta, kad kiekvienas dalykas papildytų vienas kitą. Todėl ir yra labai svarbu turėti gerą komandą, kuria galėtum pasitikėti.

Fotografai, kurie tave įkvepia. Ar galėtum kažką išskirti būtent iš lietuvių?

Yra daug nuostabių fotografų, todėl negalėčiau dabar kažko konkrečiai išskirti. Tačiau aš dažniausiai įkvėpimo ieškau ne sekdamas kitus mados fotografus, bet domėdamasis šiuolaikiniu menu.

Kokie tavo artimiausi planai ir didžiausia ambicija?

Grįžau vasarai į Lietuvą su idėja, jog ieškosiu būdų, kaip pagyvinti savo fotografiją, išbandysiu naujus dalykus ir ruošiuosi paskutiniams studijų metams universitete. Didžiausia ambicija, žinoma, – tapti sėkmingu fotografu ir kelyje į sėkmę nepamesti savęs.

24

jaunojo dizainerio prizas

„Jaunojo dizainerio prizas“ – laiptelis į tikrąjį dizaino pasaulį. Konkursas, organizuojamas Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro, padėjo išrinkti ir paskatinti geriausius Produkto ir industrinio, grafinio ir komunikacijos bei mados dizainerius – Lietuvos dizaino ateitį. Kiekvienas konkurso dalyvis iki birželio 10 d. turėjo pateikti po vieną darbą. Juos vertino tokie profesionalai kaip grafikos dizaineriai Lukas Ruškys ir Gediminas Šiaulys, architektas ir dizaineris Gediminas Juška, dizaino vadybos specialistai Ignas Rumbutis (ACME Baltija produktų direktorius) ir Dovilė Lodaitė (First Prio-rity), mados dizaineris Giedrius Paulauskas bei Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro direktorius Marius Urbanavičius. Vertinant darbus buvo atsižvelgta į jų originalumą, aktualumą, idėjos potencialą tapti realiu produktu ir pristatymo būdą Tekstai Gabrielės Vaitkutės ir Katios Merežnikovos

Kas? Petras Navickas Ką laimėjo?

Pagrindinį prizą grafinio ir komunikacijos dizaino kategorijoje Už ką?

Už individualizuotus socialinius kodus Ši realiai veikianti aplikacija leidžia burti šeimos narius, draugus ir kitus vartotojus prie savo tinklo ir dalintis bei filtruoti viešinamą informaciją. Naudojant vartotojo įvestus atsakymus, simbolių ir ženklų sistema geba sukurti apytiksliai 4 milijonus modernių, asmeninį herbą primenančių kodų ir unikalias, santykius žyminčias jungtis. Projekto tikslas – tobulinti žmonių bendravimą virtualioje erdvėje ir skatinti asmenų identifikaciją vizualiomis priemonėmis. Aplikacija yra pritaikyta ir šiuolaikiškesnėms komunikacijos priemonėms – planšetiniams kompiuteriams. Bendravimo ateitis – vizualizacija, keitimasis vaizdine, o ne tekstine medžiaga.

Nuotraukos iš asmeninio Petro Navicko archyvo 25

jaunojo dizainerio prizas

Kas? Kristina Zakaraitė Ką laimėjo?

Pagrindinį prizą produkto ir industrinio dizaino kategorijoje Už ką?

Už dantų atspaudų modelių skenerį XYZscann Dizainerė Kristina Zakaraitė, dirbanti industrinio dizaino sferoje, sukūrė medicininį prietaisą. Dantų atspaudų modelių skeneris – tai odontologų darbą palengvinantis prietaisas, skirtas dantų lanko korekcijoms ar trūkstamų dalių rekonstrukcijoms organizuoti. Jis yra jungiamas prie kompiuterio. Futuristinio stiliaus prietaisas statomas laboratorijoje, kur brangus ne tik laikas, bet ir vieta. Sukurtas taip, kad būtų kuo kompaktiškesnis, o jo naudojimas greitesnis. Buvo sprendžiamas ne tik išorinės išvaizdos klausimas, bet ir vidinės problemos.

Skenavimui tamsoje pritaikytas durelių nustūmimas į viršų, kad sutaupytų vietos aplink įrenginį. Ventiliaciją bet kokioje pozicijoje užtikrina suformuota galinė sienelė. Pagrindiniai įrenginiai, kuriems reikalingas šalto oro srautas, išsidėstę viršuje, todėl kaip atsvara apatinėje prietaiso dalyje sutelkti visi likę mechanizmai.

Vienas iš didžiausių spręstų uždavinių buvo atspaudų modelio tvirtinimas. Skenavimo procesu stalelis juda įvairiomis kryptimis, todėl objektas turi būti tvirtai įstatytas. Siekiant tai užtikrinti pasirinktas frezos įrankio montavimo principas. Viena ranka pasukus viduriniąją stalelio plokštumą, trys taškai sinchroniškai apspaudžia dantų atspaudų modelį iš skirtingų pusių. Skulptūriška forma neša žinią apie jo dizaino ir technologijų novatoriškumą. Šis dizainerės darbas parodo dizaino, kaip veiklos srities, funkcinį būtinumą.

Vizualizacijos iš asmeninio Kristinos Zakaraitės archyvo 26

jaunojo dizainerio prizas

Kas? Jonė Aleksiūnaitė Ką laimėjo?

Papildomą prizą grafinio ir komunikacijos dizaino kategorijoje Už ką?

Projektą Vartotojas – identiteto kūrėjas Projektas Vartotojas – identiteto kūrėjas yra sukurtas ryšio pokyčio tarp vartotojo ir kompanijos analizės pagrindu. Remtasi Martino Lindstromo knyga The Brand Sense, kurioje teigiama, kad kompanijos tampa priklausomesnės nuo individualių vartotojų poreikių, ir numatoma, kad ateityje pranašumą turės tos kompanijos, kurios turės dialogą su kompanija. Numatomas rezultatas – indivualų poreikį tenkinančios paslaugos ar produkto gavimas.

Sritis, kurioje nuspresta įgyvendinti dinaminio identiteto sistemą, – Modernaus meno muziejus. Ši vieta yra tinkama netikėtai kūrybai pasireikšti, be to, galima planuoti kūrybingų lankytojų mases.

Kūrybos duomenims surinkti išnaudojamas bilieto pirkimo procesas. Lankytojas, eidamas bilieto pirkimo aparato link, patenka į suplanuotą erdvę, kurioje nufilmuojamas ir efektuojamas jo judesys. Vėliau interaktyviame ekrane paprašoma parašyti nurodytą simbolį – jam parenkama lankytojo atvaizdui būdinga spalva ir sukuriamas personalizuotas logotipas, kuris kartu su asmeniniu efektuotu vaizdiniu patenka į duomenų sistemą ir yra pritaikomas trimis būdais.

Spauda. Lankytojo kūrybos duomenys (asmeninis judesys ir logotipas) pritaikomi individualizuoto bilieto momentinei spaudai ir suvenyrų su asmeninės kūrybos rezulatais gamybai.

Interneto svetainė. Lankytojo logotipas patenka į interneto svetainę, atsiduria suplanuotoje vietoje.

Kadangi vyksta nuolatinė lankytojų tėkmė, logotipas nuolat kinta – keičiasi jo spalva ir ikona, bet tekstilinė dalis išlieka pastovi.

Ekranuose. Interjero ir eksterjero ekranai interpretuojami kaip tuščias lapas, paruoštas lankytojų kūrybai.

Viename ekrane judanti ir efektuota žmonių judesių grafika sukuria skirtingų raštų kompozicijas, o kitame vyksta nuolatinė lankytojų sukurtų logotipų kaita.

Nuotraukos iš asmeninio Petro Navicko archyvo 27

jaunojo dizainerio prizas

Kas? Aleksandras Dubickis Ką laimėjo?

Papildomą prizą produkto ir industrinio dizaino kategorijoje Už ką?

Ekonominės klasės supamąjį krėslą Šis baldas pritaikytas tiek šiuolaikine minimalistine estetika dvelkiantiems loftams, tiek ir mažučiams butams. Supamojo krėslo paslaptis paprasta – geras konstruktyvus sprendimas. Dėl galimybės sukomponuoti tiek sėdimąją dalį, tiek ir šonines atramines dalis į vieną faneros lakštą, gauname itin ekonomišką, lengvai pagaminamą ir lengvai surenkamą baldą, kuris yra ir tvirtas – nesunkiai gali atlaikyti kad ir 120 kg svorį neapvirsdamas. Kitas privalumas yra tas, jog krėslas itin lengvas: svoris tesiekia 7,8 kg. Todėl jį lengva transportuoti gaminant masiniu būdu, o ir buityje tai labai praverčia.

Aleksandras Dubickis, gamindamas šį ekonominės klasės supamąjį krėslą, atsižvelgė ir į skandinavišką baldų dizainą, kuris pasaulį užkariavo minimalizmo estetika. Šešios dalys su atvirai jungiamais mazgais pabrėžia asketišką minimalistinę struktūrą. Naudojama medžiaga – fanera, suteikia baldui natūralią išvaizdą, kuri artima medžiui, tačiau yra žymiai tvirtesnė ir beveik tokia pat lengva. Supamojo krėslo dizainą lėmė ir tai, jog autorius siekė padaryti supamąjį krėslą maksimaliai patogų įvairaus ūgio žmonėms net ir nenaudojant jokių specialių paminkštinimų. O tiems, kurie mėgsta spalvas, tą patį krėslą galima laminuoti ir išgauti bet kokią norimą spalvą.

Iš vieno standartinio faneros lakšto (2500x1500) galima gauti 3 supamuosius krėslus, o vieno krėslo savikaina – 110 Lt. Jis yra patogus ir sėkmingai atlaikė supamųjų krėslų standartizacijos reikalavimų testą.

Nuotraukos iš asmeninio Aleksandro Dubickio archyvo 28

jaunojo dizainerio prizas

Monika Klupšaitė Ką laimėjo?

Pagrindinį prizą mados dizaino kategorijoje Už ką?

Už 2012–2013 m. rudens / žiemos ready-to-wear moteriškų drabužių ir aksesuarų kolekciją Paradoksas Kolekcijoje nagrinėjama paradoksų, neatitikimų, nelygybių tematika. Pasirodo, kad egzistuoja ne tik paradoksalios tiesos bei reiškiniai moksliniame lygmenyje – su neatitikimais ir priešybėmis mes susiduriame kone kasdien. Pavyzdžiui, dažnai norime to, ko negalime gauti, ir kai tai pagaliau gauname, jau nebenorime. Arba kodėl, kai esame labai užsiėmę ir turime daug darbų, suspėjame daug nuveikti, o, kai turime daug laisvo laiko, nieko nespėjame?.. Tai tik keletas elementarių pavyzdžių, tačiau jų yra begalė.

Kolekcijoje paradoksalumas bei neatitikimai gvildenami per audinių, konstrukcijos, asortimento ir vizualumo prizmę. Pagrindinis tikslas buvo sukurti kokybišką, tendencingą, konceptualią, nešiojamą šaltojo sezono kolekciją moterims, įkvėptą paradoksalumų ir neatitikimų.

Atspirties tašku buvo pasirinktas klasikinis moteriškas kostiumas. Dizainerė nebijojo interpretuoti ir nutolti nuo jo. Kolekcijos aksesuarai prieštarauja ramiam, klasikiniam ir išgrynintam aprangos siluetui, tačiau puikiai sudaro bendrą visumą. Kaklo papuošalai buvo kurti pasitelkus organinį stiklą, lazerį ir tam tikrą rišimo metodiką. Dviejų tipų avalynė – taip pat paradoksalumus ir neatitikimus talpinantis objektas.

Kiekvienas kolekcijos elementas – tai išgrynintas ir gerai apgalvotas konceptualaus dizaino objektas, kuris, atmetus idėją, tampa visiškai nešiojamu ir tarsi paprastu drabužiu ar aksesuaru iš gatvės, t. y. tokiu, kokiu ir turėtų būti visi devėjimui pritaikyti objektai madoje.

Fotografas Audrius Solominas 29

Vizažistė Gintarė Pliuskutė

Modelis Veronika Brazinskytė

jaunojo dizainerio prizas

Kas? Birutė Simokaitytė Ką laimėjo?

Papildomą prizą mados dizaino kategorijoje Už ką?

Už kūrybinę moteriškų drabužių kolekciją Simbolis. PLAUKAI Kolekcijos atspirties taškas – žmogaus plaukas. Įvairūs pynimai, plaukų kirpimai naudojami kolekcijos dekorui sukurti. Mokslininkams plaukai – neišaiškinamas dalykas, kupinas įvairių teorijų ir mistikos. Dizainerei Birutei Simokaitytei plaukas – simbolis, reiškinys žmogaus indentiteto DNR nustatyti. Įdomu tai, kad plaukas turi daug reikšmių: jis tampa natūralumo, nekaltumo, erotikos simboliu. Šioje kolekcijoje plaukas įkūnija įvairialypę moterį: nekaltą, griežtą, jautrią, gundančią.

Kolekcijos autorę domina tai, kad plaukų reikšmė žmonių gyvenime nuolat kinta. Tai tampa tam tikro laikmečio, epochos simboliu, įkūnijančiu to meto gyvenseną, mados aukštumas. Plaukai – vienas iš identiteto simbolių. Lietuvoje XVI a., kaip ir kai kuriose kitose šalyse, ištekėjusios moterys privalėjo nešioti galvos apdangalą, o netekėjusios – plaukus surišti į kasą. Lietuvių vyrai manė, jog moters plaukuose gyvena velnias, kuris gali suvilioti ir apsukti galvą, ir, jei jaunoms merginoms ištekėti būdavo itin svarbu, tai moterys, jau turinčios sutuoktinius, „į kairę“ eiti negalėdavo. Palaidi plaukai dažniausiai simbolizavo paleistuvystę.

Kuriant kolekciją Simbolis. PLAUKAI pagrindinis tikslas buvo sukurti savitą dekoro stilių klasikiniams drabužiams, taip pat įkūnyti plauką faktūrose, puošybiniuose elementuose ir kuo įvairiapusiškiau į jį pažvelgti.

Fotografas Kernius Pauliukonis

Vizažistė Jelena Liaudinienė

Modeliai: Kornelija ir Julija (CatWalk) 30

Kraunamės kuprinę.

Daiktų sąrašas festivaliui Piniginė, miegmaišis, palapinė... Dizainerių duetas Tribe krauna jums kuprines į festivalį. Visi gi mėgsta, kai už juos darbą padaro. O mes, savo ruožtu, linkime nepamesti ne tik telefono, bet ir proto.

būtinybės ir patarimai

Marškinėliai su medžio ornamentu padės susilieti su gamta, o kartais ir užsimaskuoti.

Megztukas – jei nešoksit, gali būti šalta. .

Patogi šukuosena, pavyzdžiui, įvairiais būdais pintos kasytės.

Labai naudingas daiktas – nedidelė rankinė, segama ant klubų. Patogu susidėti smulkius daiktus ir jaustis nevaržomai. .

Maudymosi kostiumėlis – svarbiausias vasaros atributas. Nepasiimti būtų nuodėmė. .

Botai! (be komentarų)

Diržas, kuriame patartina pasidaryti keletą papildomų skylučių. Žinant festivalių ritmus ir mitybą, jos tikrai gali praversti.

Bet koks muzikos instrumentas. Padės įsijausti į atmosferą, o ir garso niekada nebus per daug.

Festivalyje jauskis laisvai ir stiliaus dalimi paversk basas kojas. .

Nekasdienis makiažas. Neribok savo fantazijų, kurios nepritaikomos žygiuojant gatve.

Gumytė mobiliajam telefonui – ypač naudingas daiktas. Kad ryte galėtum paskambinti mamai.

Šortai. (be komentarų) Festivalio apyrankė – ją tiesiog privalai turėti.

Lietpaltis.

Ant kaklo pakabinamas buteliukas nuorūkoms.

Beveik visuose festivaliuose šį mažą aksesuarą gali gauti, o negavęs turėtum juo ir aplinka apsirūpinti / pasirūpinti pats.

31

Akiniai nuo saulės užmaskuos vakarykštės dienos linksmybes.