Menininkų rezidencijos

Dažniausiai menininkų rezidencijos būna orientuotos į kažkurią konkrečią menininkų grupę. Taip yra todėl, kad skirtingoms grupėms reikalinga skirtinga įranga. Žinoma, į tokias rezidencijas vistiek gali atvykti visi menininkai, tačiau jie nebūtinai bus aprūpinami jiems reikalinga įranga.

Menininkų rezidencija projektuojama turistinės bazės pastate yra labiau orientuota Į fotografijos/ medijų meno atstovUS, čia projektuojamos šios grupes atstovams pritaikytos dirbtuvės- fotografijos studija, laboratorija, garso įrašų studija.

Naujai projektuojamoje menininkų rezidencijoje Birštone plėtojamos kelios skirtingos funkcijos:

1. Trumpalaikis menininkų pabėgimas. 2. Ilgalaikis menininkų pabėgimas. 3. Organizuojamos parodos. 4. Organizuojami meniniai renginiai (plenerai, festivaliai). 5. Čia esančių dirbtuvių (foto studija, garso įrašų studija, spaustuvė, laboratorija) nuoma.

Neretai menininkai susiduria su problema, kad užsiimant menine veikla, nuolat dirbant vienoje vietoje gali pasidaryti sunku kurti, tada labai naudinga yra kur nors “pabėgti”. Būtent tokią galimybę menininkams suteikia menininkų rezidencijos. Pakeitęs vietą menininkas turi galimybę iš naujo pažvelgti į savo darbą, tęsti savo paieškas kitokioje aplinkoje, semtis įkvėpimo iš kitų tokioje aplinkoje dirbančių kūrėjų.

Tokios paskirties pastatai menininkams buvo svarbūs nuo seniausių laikų, Jų galima rasti net Renesanco laikotarpiu. Vienas iš tokių pavyzdžių yra meno rėmėjų Medičių šeimos valdyta Villa Careggi Italijoje. Tokio tipo pastatų galima rasti visame pasaulyje, jie netgi turi visus juos vienijančių organizacijų, pavyzdžiui “Resartis”, “Transartis”.

Tokioms organizacijoms priklauso ir Lietuvoje esanti Nidos meno kolonija, žinoma ir populiari tarp daug užsienio šalių menininkų.

ANALOGAI

Nidos meno kolonija

Heima meno rezidencija

MIET AIR menininkų rezidencija

Mono Lisboa menininkų rezicencija

Frans Masereel centrum

ANALOGAI

Išanalizavus pasirinktusd analogus tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos, padarytos išvados:

• Naudojamos paprastos medžiagos, dažnai bandoma rasti mažesnės kainos, tačiau vis dar geros kokybės santykį. • Organizuojamas paprastas apgyvendinimas, dažnai su bendrais patogumais(keliems kambariams projektuojama viena virtuvė ir sanitariniai mazgai). • Ilgesnio apgyvendinimo kambariai turi atskirus patogumus. • Projektuojamos bendros darbo erdvės, kurias galima išnaudoti skirtingais būdais. • Laisvas judėjimas, lengvas susisiekimas tarp skirtingų erdvių. • Patalpos neapkrautos daiktais.

TURISTINĖS BAZĖS ISTORIJA

Birštono turistinė bazė savo veiklą pradėjo 1959 m.

Jos veikimo metu dėl didelio populiarumo ji buvo praplėsta- pastatyti nauji gyvenamieji korpusai bei administracinis pastatas.

Atsiradus naujiems pastatams buvo išspresta ir sezoniškumo problema.

1992 m. turistinė bazė sustabdė savo veiklą, pastatai nebebuvo naudojami.

Šiuo metu įspūdingos gamtinės aplinkos apsuptyje stovi apleistu pastatų kompleksas.Visi pastatai yra avarinės būklės. Administracinis pastatas yra mažiausiai apgriuvęs, todėl pasirinkta atnaujinti būtent jį ir išvalyti aplinką nuo senų gyvenamųjų korpusų ir itų avarinės buklės pastatų bei griuvėsių.

TURISTINĖS BAZĖS ISTORIJA

“Pastaraisiais metaisBirštonas vis plačiau garsėja ne tik kaip gydomasis kurortas, bet ir kaip puiki vieta poilsiui ir turizmui.

1959 m. kairiajame Nemuno krante, tyliame Alksniakiemio šile įsikūrė Birštono turistinė bazė. Įsikūrė mažame namelyje, turistų “Pilaite” vadinamame. Tada tai buvo vienintelis turistinės bazės pastatas (dabar čia turistinės bazės administracija). Jame vienu metu galėjo poilsiauti 60 turistų. Metai iš metųturistinės bazės teritorija plėtėsi. Atsirado nauji korpusai, pastatyti 28 dviviečiai ir keturviečiai namukai, šokių ir kino paviljonai, skalbykla.

1970 m. vaizdingoje Nemuno pakrantėje baigtas statyti naujas modernu 200 vietų gyvenamasis korpusas, 300 vietų valgykla. 1972 m. turistams duris atvėrė 200 vietų plačiaekranis kinoteatras. 1973 m. Alksniakienio šile baigtas įrengti “Saulės takas” su originaliomis pavėsinėmis , staleliais suoleliais, lieptais.

Metai iš metų, augant turistinei bazei, didėja ir joje besiilsinčių turistų skaičius. 1966 m. joje jau galėjo vienu metu ilsėtis 220, 1969 m.- 260 turistų. Dabar bazės gyvenamieji korpusai vienu metu talpina apie 600 turistų.Ilgą laiką buvusi sezoninė, turistinė bazė šiuo metu ir žiemą gali priimti apie 300 svečių.”

Ištrauka iš 1975 m. J. Šleikaus leidinio apie Birštoną 1973 m.

1970 m.

1971 m.

1970 m. 1971 m.

Atvykusiems be kelialapių nakvoti pastatyta turistinių nameliu, veikia sportinio inventoriaus nuomojimo punktas. Valgį turistai gali užsisakyti bazės valgykloje. Turistai keliaujantys maršrutu “Birštonas”, 15 dienų išbūna šiame miestelyje ir jo apylinkėse.

Birštono turistinėje bazėje yra sudaryti ir kiti ne mažiau įdomūs maršrutai: Dzūkijos partizaninio judėjimo takais, Aukštadvario ežerais ir kt.

Birštono turistinė bazė turi savo tradicijas. Joninių naktį turistai išeina į alksniakiemio šilą ieškoti paparčio žiedo. Nemuno pakrantėje suliepsnoja laužai, o aplink juos skamba muzika, dainos ir juokas.”

Ištrauka iš 1970 m. A.Vaičiūno “Lietuvos TSR turistinės bazės”