` Ìi`ÊÜ Ì Ê v ÝÊ* Ê ` Ì ÀÊ ÊvÀiiÊv ÀÊ V iÀV > ÊÕÃi° / ÊÀi ÛiÊÌ ÃÊ Ì Vi]ÊÛ Ã Ì\Ê ÜÜÜ° Vi °V ÉÕ V ° Ì
` Ìi`ÊÜ Ì Ê v ÝÊ* Ê ` Ì ÀÊ ÊvÀiiÊv ÀÊ V iÀV > ÊÕÃi° / ÊÀi ÛiÊÌ ÃÊ Ì Vi]ÊÛ Ã Ì\Ê ÜÜÜ° Vi °V ÉÕ V ° Ì
E L James
Penkiasdešimt pilkų atspalvių
Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė
Versta iš: E L James Fifty Shades of Grey Arrow books Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Visi vardai ir pavardės, veikėjai, veiksmo vietos ir įvykiai yra arba autorės sugalvoti, arba naudojami jos kaip pramanyti. Bet koks panašumas į tikrus tebegyvenančius ar jau mirusius žmones, į įvykius ar vietas yra visiškai atsitiktinis.
©Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2013 © Leidykla „Alma littera“, 2013 Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė Redagavo Edita Vaskelaitė Korektorė Gražina Stankevičienė Viršelio meninis redagavimas Edvardas Jazgevičius Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius
` Ìi`ÊÜ Ì Ê v ÝÊ* Ê ` Ì ÀÊ ÊvÀiiÊv ÀÊ V iÀV > ÊÕÃi° / ÊÀi ÛiÊÌ ÃÊ Ì Vi]ÊÛ Ã Ì\Ê ÜÜÜ° Vi °V ÉÕ V ° Ì
Niallui, mano visatos valdovui
PADĖKOS
Už pagalbą ir palaikymą jaučiu pareigą padėkoti šiems žmonėms: savo vyrui Niallui – ačiū, kad ištvėrei mano maniją, kad buvai geroji namų dvasia ir pirmasis redaktorius; savo viršininkei Lisai – ačiū, kad kentei su manimi gerus metus, kol buvau panirusi į šią beprotybę; CLL – niekada jūsų neišduosiu, bet ačiū; tikrosioms bunkerių gražuolėms už bičiulystę ir nuolatinį palaikymą; SR – ačiū už visus nuo pat pradžių duotus patarimus ir žengimą priekyje; Sue Malone, įstačiusiai mane į vėžes; Amandai ir visiems kabelinės televizijos kanalo darbuotojams už tai, kad lažybose statėte už mane.
PIRMAS SKYRIUS
Pamačiusi save veidrodyje nepatenkinta susiraukiu. Velniai rautų ir tuos plaukus, – jų tiesiog neįmanoma sutvarkyti, – ir Ketriną Kavanag, kad susirgo ir užkrovė man šitą sunkią naštą. Turėčiau rengtis ateinančią savaitę laukiantiems baigiamiesiems egzaminams, bet, užuot mokiusis, mėginu kaip nors padoriau susišukuoti. „Nereikėjo man gultis drėgnais plaukais. Nereikėjo man gultis drėgnais plaukais.“ Kelis kartus sukalbėjusi šią mantrą ir pasiėmusi plaukų šepetį, vėl mėginu juos sutramdyti. Pyktelėjusi užverčiu akis į lubas, dėbteliu į išblyškusią rudaplaukę žydromis, veidui šiek tiek per didelėmis akimis ir pasiduodu. Neturiu kitos išeities, tik susirišti neklusnius plaukus į uodegą ir tikėtis, kad atrodysiu bent jau pakenčiamai. Keitė, mano kambario draugė, kaip tyčia šiandien turėjo susirgti gripu. Kitaip sakant, ji negali važiuoti imti sutarto interviu studentų laikraščiui iš kažkokio labai didelio pramonės magnato, apie kurį nesu girdėjusi. Tad sutikau ją pavaduoti. Turėčiau kalti egzaminams ir baigti dar vieną rašto darbą, be to, po pietų reikia nueiti padirbėti, bet ne – šiandien teks automobiliu įveikti per du šimtus šešiasdešimt kilometrų, pasiekti Siatlo centrą ir susitikti su paslaptinguoju Grėjaus įmonių holdingo generaliniu direktoriumi. Jo, neeilinio verslininko ir pagrindinio mūsų universiteto rėmėjo, laikas nepaprastai brangus – daug brangesnis nei manasis, – bet jis sutiko duoti Keitei interviu. Anot jos, tai didžiulė sėkmė. Kad ją kur, tą „popamokinę“ veiklą. Keitė susirangiusi guli svetainėje ant sofos. – Nepyk, Ana. Kol susitariau dėl šio interviu, sugaišau devynis mėnesius. Jį perkelti ir iš naujo suderinti datą užtruktų dar pusmetį, o per tą laiką mudvi baigsime studijas. Aš laikraščio redaktorė ir negaliu sumauti šito reikalo. Prašau… Keitė maldauja manęs gergždžiančiu balsu, mat jai skauda gerklę. Ir kaip ji sugeba? Net sirgdama atrodo berniokiškai žvaliai ir puikiai: šviesiai rusvi plaukai nepriekaištingai sušukuoti, žydros akys, nors paraudusios ir ašarojančios, spindi. Numaldau staiga krūtinę skausmingai pervėrusį nepageidaujamos užuojautos dieglį. – Žinoma, kad nuvažiuosiu, Keite. O tau reikėtų grįžti į lovą. Gal nori naikilio ar tailenolio? – Duok naikilio. Štai klausimai ir mano skaitmeninis diktofonas. Tiesiog imi ir spaudi šitą mygtuką. Padaryk garso įrašą, o aš paskui viską persirašysiu. – Nieko apie jį nežinau, – burbu mėgindama suvaldyti stiprėjančią paniką, bet geriau nepasidaro. – Klausimai padės tau susiorientuoti. Važiuok. Kelias tolimas. Geriau nevėluotum. – Gerai, jau važiuoju. Grįžk į lovą. Išviriau tau sriubos, paskui pasišildysi. – Meiliai pažvelgiu į ją. – Tik dėl tavęs, Keite, darau tai tik dėl tavęs. – Pasišildysiu. Sėkmės. Ir ačiū, Ana, tu kaip visuomet gelbėji mano kailį.
Imdama kuprinę kreivai jai šypteliu ir, išėjusi pro duris, žengiu prie automobilio. Negaliu patikėti, kad leidausi Keitės įkalbama imtis šios užduoties. Bet Keitė geba įkalbėti bet ką ir bet kokiam darbui. Ji bus puiki žurnalistė. Aiškiai reiškia mintis, yra valinga, įtaigi, mėgstanti polemizuoti, graži, be to, pati artimiausia, pati brangiausia mano draugė. IŠ VANKUVERIO VAŠINGTONO VALSTIJOJE link Penktojo tarpregioninio greitkelio važiuoju beveik
visiškai tuščiais keliais. Dar labai ankstus rytas, o Siatle turiu būti tik antrą popiet. Laimė, Keitė man paskolino savo sportinį „Mercedes CLK“. Nežinau, ar Vanda, mano senas „Volkswagen Beetle“, laiku įveiktų tokį kelią. Ak, važiuoti mersedesu tikras malonumas, ir iki galo nuspaudusi greičio pedalą, rodos, skrieju vieną kilometrą po kito. Mano kelionės tikslas – pono Grėjaus tarptautinės bendrovės būstinė. Tai milžiniškas dvidešimties aukštų komercinis pastatas – vien lenkti stiklo ir metalo lakštai, – taikomosios architekto fantazijos kūrinys, virš kurio stiklinių paradinių durų matyti kuklus plieninių raidžių užrašas „Grėjaus įmonė“. Atvažiuoju be penkiolikos minučių antrą ir žengdama į didžiulį – atvirai sakant, bauginantį – baltą vestibiulį iš stiklo, plieno ir smiltainio jaučiu didžiulį palengvėjimą, kad nevėluoju. Prie rašomojo stalo, taip pat išpjauto iš vientiso smiltainio, sėdinti labai patraukli, savo išvaizda uoliai besirūpinanti jauna šviesiaplaukė moteris maloniai man nusišypso. Ji vilki paties griežčiausio kirpimo tamsiai pilką kostiumėlį ir pačią balčiausią palaidinę iš visų, kiek man yra tekę matyti. Moteris atrodo nepriekaištingai. – Atvykau į susitikimą su ponu Grėjumi. Aš – Anastazija Stil, pavaduoju Ketriną Kavanag. – Prašom minutėlę palaukti, panele Stil. Ji kilsteli antakį, o aš susidrovėjusi lieku stovėti prieš ją. Pradedu gailėtis, kad vilkiu savo tamsiai mėlyną megztinį, užuot pasiskolinusi vieną iš trumpų, oficialioms progoms tinkamų Keitės švarkelių. Aš labai stengiausi: užsisegiau vieną vienintelį turimą sijoną, apsiaviau patogius rudus batus kelius siekiančiais aulais, apsivilkau mėlyną megztuką. Mano nuomone, išsipuošiau. Apsimesdama, kad ta moteris manęs netrikdo, užsikišu už ausies išsipešusią plaukų sruogą. – Taip, panelės Kavanag vizitas numatytas. Prašyčiau pasirašyti čia, panele Stil. Jums reikės paskutinės lifto kabinos dešinėje, spauskite dvidešimtą aukštą. Kol rašausi, ji, be abejo, smagindamasi vėl maloniai nusišypso. Tada paduoda man saugos kortelę, ant kurios uždėtas labai ryškus antspaudas „Lankytoja“. Nesusilaikau paikai nešyptelėjusi. Juk ir taip akivaizdu, kad esu tik lankytoja. Aš čia apskritai nepritapčiau. Niekas nesikeičia. Mintyse atsidūstu. Padėkojusi jai ir praėjusi pro du apsaugininkus, vilkinčius puikiai pasiūtais juodais kostiumais ir atrodančius daug puošniau nei aš, žengiu prie liftų eilės. Liftas tiesiog žaibiškai švysteli mane į dvidešimtą aukštą. Durys prasiskiria ir aš atsiduriu dar viename didžiuliame vestibiulyje – iš stiklo, plieno ir balto smiltainio. Vėl sustoju prie rašomojo stalo iš vientiso smiltainio luito ir manęs sutikti vėl pakyla jauna šviesiaplaukė, tik ši vilki nepriekaištingą juodą kostiumėlį ir baltą palaidinukę. – Prašom palaukti čia, panele Stil. Ji mosteli į sėdimąją zoną, kur stovi balta oda aptraukti krėslai.
Už odinių krėslų – erdvi susitikimų patalpa stiklinėmis sienomis, su didžiuliu tamsiu mediniu stalu ir prie jo derančiomis bent dvidešimčia kėdžių. Dar toliau – vitrininis langas, pro kurį atsiveria vaizdas į Siatlo pastatus dangaus fone ir į visą iki sąsiaurio besitęsiantį miestą. Vaizdas toks pribloškiantis, kad trumpai prarandu žadą. Čia tai bent… Klestelėjusi į krėslą, išsitraukiu iš kuprinės klausimus ir paskubomis permetu juos akimis, mintyse keikdama Keitę, kad nedavė man trumpos biografijos. Nieko apie tą žmogų nežinau, o netrukus turėsiu imti iš jo interviu. Jam galėtų būti ir devyniasdešimt, ir trisdešimt metų. Ši nežinia erzina, nervai nelaiko, tad aš įsitempusi. Pokalbiai akis į akį man niekada nebuvo malonūs, mieliau rinkdavausi grupinių diskusijų teikiamą anonimiškumą – mat galėdavau niekieno nepastebima prasėdėti auditorijos gale. Tiesą sakant, labiausiai mėgstu būti viena ir, jaukiai įsitaisiusi universiteto miestelio bibliotekos krėsle, krimsti kokį nors anglų klasikų romaną. O ne nervingai trūkčiodama sėdėti milžiniškame pastate iš akmens ir stiklo. Pykteliu ant savęs. Susiimk, Stil… Įvertinusi pastatą, – per daug nejaukus ir modernus, – spėju, kad Grėjus jau bus pradėjęs penktą dešimtį: geros formos, įdegęs ir šviesiaplaukis – neišsiskiriantis iš viso personalo. Pro plačias duris dešinėje išeina dar viena daili, be priekaištų apsirengusi šviesiaplaukė. Čia tiek tiesiog tobulų šviesiaplaukių… Kažin ką tai galėtų reikšti? Tikros Stepfordo moterys. Giliai įkvėpusi, atsistoju. – Panelė Stil? – kreipiasi į mane ką tik pasirodžiusi šviesiaplaukė. – Taip, – kimiai ištariu, o tada, krenkštelėjusi ir jau labiau pasitikėdama savimi, pakartoju: – Taip. – Ponas Grėjus netrukus jus priims. Ar galėčiau paimti jūsų striukę? – Žinoma, prašom. Paskubomis išsirangau iš striukės. – Ar jums kas nors pasiūlė gėrimų? – Hm… Ne. O varge, ar dabar pirmoji šviesiaplaukė turės nemalonumų? Antroji šviesiaplaukė susiraukia ir rūsčiai dėbteli į merginą prie rašomojo stalo. – Ko pageidautumėte? Arbatos, kavos, vandens? – klausia vėl atsisukusi į mane. – Stiklinės vandens. Ačiū, – sumurmu. – Olivija, atneškite panelei Stil stiklinę vandens, – griežtai paliepia ji. Pašokusi nuo kėdės, Olivija nuskuba prie durų kitoje vestibiulio pusėje. – Atsiprašau, panele Stil, Olivija – naujoji mūsų praktikantė. Prašom prisėsti. Po penkių minučių ponas Grėjus jus priims. Olivija grįžta nešina stikline atšaldyto vandens. – Prašom, panele Stil. – Ačiū. Antroji šviesiaplaukė nužygiuoja prie didelio rašomojo stalo, o jos aukštakulnių batelių kaukšėjimas į smiltainio plokščių grindis aidu atsiliepia visame vestibiulyje. Ji atsisėda ir abi moterys tęsia darbą. Gal ponas Grėjus primygtinai reikalauja, kad visi pavaldiniai būtų šviesiaplaukiai? Man iš nuobodulio ėmus svarstyti, ar tai neprieštarauja įstatymams, atsidaro kabineto durys ir pro jas išeina
aukštas, dailiai apsirengęs, žavus afroamerikietis neilgais, virvutėmis susuktais plaukais. Aš tikrai apsivilkau netinkamus drabužius. Tarpduryje jis grįžteli ir paklausia: – Šią savaitę sužaisim golfo partiją, Grėjau? Atsakymo neišgirstu. Jis atsisuka, pamatęs mane nusišypso taip, kad akių kampučiuose susimeta raukšlelės. Tuo metu Olivija spėja pašokti nuo kėdės ir iškviesti liftą. Šokinėti nuo kėdės, rodos, yra išskirtinis jos gebėjimas. Ji nervinasi labiau už mane! – Likit sveikos, ponios, – atsisveikina vyras ir žengia pro atsitraukusias lifto duris. – Dabar ponas Grėjus priims jus, panele Stil. Galite užeiti, – pareiškia antroji šviesiaplaukė. Smarkokai virpančiomis kojomis atsistoju, mėgindama tvardytis. Palikusi stiklinę su vandeniu, čiumpu kuprinę ir patraukiu prie pravirų durų. – Belstis nereikia, tiesiog eikite, – maloniai šypsodamasi sako šviesiaplaukė. Stumteliu duris, man susipina kojos ir stačia galva įvirstu į kabinetą. Visai susimoviau – kokia aš nevėkšla! Parpuolu pono Grėjaus kabineto tarpdury – keturpėsčią, keliais ir rankomis besiremiančią į grindis, mane apglėbia švelnios rankos ir padeda atsistoti. Jaučiuosi taip nepatogiai – kad jį kur velniai, tą mano nerangumą! Turiu gerai susiimti, kad ryžčiausi pakelti akis. Po galais, koks jis jaunas! – Panele Kavanag, – kai atsistoju, jis ištiesia man ranką ilgais pirštais, – aš – Kristianas Grėjus. Ar jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte prisėsti? Toks jaunas ir… patrauklus, labai patrauklus. Aukštas, vilkintis puikios kokybės pilką kostiumą, baltus marškinius, ryšintis juodą kaklaraištį, tamsiai rudais neklusniais plaukais ir skvarbiomis, šviesiai pilkomis, gudriomis, atidžiai į mane žvelgiančiomis akimis. Kol atgaunu žadą, praeina kelios akimirkos. – Na… Tiesą sakant… – lemenu. Jei šiam vyrukui per keturiasdešimt, tai aš – beždžionės dėdė. Tarsi per miglą spaudžiu jam ranką, pasisveikiname. Mudviejų pirštams susilietus, pasijuntu keistai pakylėta, kūnu nuvilnija virpulys. Sumišusi paskubomis atitraukiu ranką. Tikriausiai tai dėl trinties atsiradęs elektros krūvis. Kelis kartus stipriai sumirksiu – akių vokai virpa taip pat stipriai kaip ir širdis. – Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau. – O kas esate jūs? – klausia jis maloniai, galbūt net suintriguotas, bet iš abejingo veido sunku pasakyti. Jis atrodo santūriai susidomėjęs, bet pirmiausia – mandagus. – Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą su Keite, tai yra… Ketrina… hm… panele Kavanag Vankuveryje, Vašingtono valstybiniame universitete. – Aišku, – linkteli ponas Grėjus. Rodos, veide pamatau šmėstelint kažką panašaus į šypseną, bet kažin. – Gal prisėstumėte? – pakviečia jis mane ir mosteli į baltą odinę L raidės formos sofą. Vienam žmogui šis kabinetas gerokai per didelis. Prieš vitrininius langus stovi modernaus dizaino tamsus medinis rašomasis stalas, prie kurio patogiai susėdę galėtų valgyti šeši asmenys. Jis dera prie kavos stalelio šalia sofos. Visa kita balta: ir lubos, ir grindys, ir sienos, – tik ant sienos prie durų kabo stačiakampė mozaika iš trisdešimt šešių mažų paveikslų. Jie puikūs – tai serija kasdienių, pamirštų
daiktų, nutapytų taip kruopščiai, kad atrodo kaip nuotraukos. Eksponuojami drauge, jie tiesiog atima kvapą. – Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas, – sugavęs mano žvilgsnį, paaiškina Grėjus. – Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdienybei išskirtinumo, – sumurmu, nes mano dėmesį blaško ir jis, ir paveikslai. Pakreipęs galvą, Grėjus atidžiai žvelgia į mane. – Visiškai pritariu, panele Stil, – švelniai taria ir aš nežinia kodėl nuraustu. Neskaitant paveikslų, jo kabinetas santūrus, tvarkingas, šaltas. Svarstau, ar jis atspindi asmenybę Adonio, grakščiai sėdančio priešais ant vieno iš balta oda aptrauktų krėslų. Sugluminta savo minčių tėkmės, papurtau galvą ir išsitraukiu iš kuprinės Keitės klausimus. Tada imu pirštais uoliai maigyti skaitmeninio diktofono mygtukus ir du kartus numetu jį ant kavos stalelio. Ponas Grėjus neprataria nė žodžio, kantriai laukia, – bent jau taip tikiuosi, – o aš vis labiau trinku ir vis labiau raustu. Kai sukaupusi drąsą pakeliu į Grėjų akis, jis žiūri į mane vieną ranką laisvai pasidėjęs ant šlaunies, o kita pasirėmęs smakrą ir ilgą smilių priglaudęs skersai lūpų. Man rodos, jis slepia šypseną. – A-atsiprašau, – sumikčioju. – Aš prie šito daikčiuko nepratusi. – Nesiskubinkite, panele Stil, – nuramina jis mane. – Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymus įrašysiu? – Tiek privargote galynėdamasi su diktofonu, ir tik dabar manęs šito klausiate? Išraustu. Ar jis iš manęs šaiposi? Turbūt. Nesumodama, ką sakyti, įsistebeiliju į poną Grėjų, sumirksiu ir, man rodos, jis manęs pasigaili, nes nusileidžia: – Ne, neprieštarausiu. – Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag, paaiškino, kam skirtas šis interviu? – Taip. Jis bus išspausdintas universiteto absolventams skirtame laikraščio numeryje, mat šiais metais per iškilmingą ceremoniją aš įteiksiu absolventams diplomus. Oho! To aš nežinojau, ir man dingteli, kad už mane vos vyresnis žmogus, – gerai, tegul šešeriais metais, gerai, tegul nepaprastai daug pasiekęs, bet vis tiek – įteiks man universiteto diplomą. Suraukiu antakius ir sunkiai sutelkiamą savo dėmesį vėl nukreipiu į dabartinę užduotį. – Gerai. – Nervingai sučiaupiu lūpas. – Turiu jums kelis klausimus, pone Grėjau. Užsikišu už ausies išsprūdusią plaukų sruogą. – Taip ir maniau, kad galite turėti, – visiškai rimtai atsako Grėjus. Jis iš manęs juokiasi. Tai suvokus man nukaista skruostai, tad atsisėdu tiesiau ir pasitempiu, kad atrodyčiau aukštesnė ir reikšmingesnė. Paspaudžiu įrašymo mygtuką ir mėginu laikytis kaip tikra profesionalė. – Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįs būti dėkingas už sėkmę? Pakėlusi akis pažvelgiu į Grėjų. Jis liūdnai šypsosi, bet atrodo šiek tiek nusivylęs. – Versle svarbiausia žmonės, panele Stil, o aš tikrai moku perprasti žmones. Žinau, kaip jie mąsto, kas skatina juos atsiskleisti, o kas ne, kas juos įkvepia ir kaip pažadinti jų iniciatyvą. Man dirba ypatinga komanda ir jos nariams aš dosniai atsilyginu. – Jis trumpai patyli ir perveria mane pilkomis akimis. – Tikiu, kad bet kokį projektą, norint sėkmingai įgyvendinti, reikia puikiai išmanyti, žinoti kiekvieną jo aspektą. Kad tai pasiekčiau, daug, labai daug dirbu. Sprendimus priimu vadovaudamasis
logika ir faktais. Iš prigimties turiu nuojautą, kuri padeda pastebėti ir subrandinti gerą, rimtą idėją, rasti tinkamus žmones. Galų gale viskas priklauso nuo tinkamų žmonių. – O gal jums tiesiog sekasi? Šio klausimo Keitės sąraše nėra, bet Grėjus toks pasipūtęs… Iš nuostabos jis žybteli akimis. – Nepasitikiu vien sėkme ar laimingu atsitiktinumu, panele Stil. Rodos, kuo daugiau dirbu, tuo labiau man sekasi. Iš tiesų svarbiausia turėti tinkamų žmonių komandą ir nukreipti jų energiją reikiama kryptimi. Jei neklystu, Harvis Fajerstounas yra pasakęs: „Svarbiausia vadovo priedermė – auginti ir ugdyti kadrus.“ – Pasakėte kaip kontrolės maniakas. Nespėjau prikąsti liežuvio ir šie žodžiai tiesiog išsprūdo. – O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele Stil, – visai nelinksmai šypsodamasis sako Grėjus. Pažvelgiu į jį, o jis žiūri į mane ramiai, nenuleisdamas akių. Man suspurda širdis, į veidą vėl plūsteli raudonis. Kodėl šis vyras kelia man tokį jaudulį? Gal taip reaguoju į puikią jo išvaizdą, kuriai neįmanoma atsispirti? O gal čia kaltos liepsningos į mane įbestos akys? O gal smilius, kuriuo jis vis brauko sau per apatinę lūpą? Norėčiau, kad liautųsi taip braukęs. – Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiose svajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską kontroliuoti, – švelniai priduria jis. – Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – Kontrolės maniakas. – Panele Stil, pas mane dirba per keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai suteikia man tam tikrą atsakomybės jausmą – jei norite, galite vadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad telekomunikacijų verslas man nebeįdomus, ir jį parduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimt tūkstančių žmonių turėtų labai pasistengti norėdami laiku pervesti bankams įmokas už būsto paskolas. Aš net išsižioju. Šis vyras neturi nė lašelio kuklumo – tikras sukrėtimas. – Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų valdybai? – bjaurėdamasi klausiu. – Įmonė priklauso man vienam. Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai. Jis žvelgdamas į mane kilsteli antakį. Suprantama, jei būčiau ruošusis šiam interviu, būčiau tai žinojusi. Bet, po galais, koks jis pasipūtęs! Keičiu taktiką. – Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių? – Turiu, ir labai įvairių, panele Stil. – Jo lūpomis nuvilnija vos pastebima šypsena. – Labai įvairių. Pati nežinau kodėl, bet nuo įdėmaus jo žvilgsnio sutrinku ir mane išmuša karštis. Jo akys spindi nuo kažkokios nedoros minties. – Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padeda jums atsipalaiduoti? – Atsipalaiduoti? – Grėjus nusišypso parodydamas tobulus baltus dantis. Man net kvapą užgniaužia. Jis tikrai labai gražus. Niekam nedera taip puikiai atrodyti. – Na, jūsų žodžiais tariant, norėdamas atsipalaiduoti aš buriuoju, skraidau lėktuvu, užsiimu įvairia kita fizine veikla. – Jis krusteli krėsle. – Esu labai turtingas žmogus, panele Stil, todėl mano pomėgiai brangiai kainuoja ir ne juokais įtraukia. Noriu baigti šią temą, tad paskubomis žvilgteliu į Keitės klausimyną. – Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją? – klausiu. Ir kodėl su juo jaučiuosi taip nejaukiai?
– Man patinka gaminti daiktus. Patinka suvokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juos surinkti ir išmontuoti. Be to, aistringai domiuosi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti. – Dabar susidaro įspūdis, kad kalbate vadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais. Staiga Grėjus vypteli kilstelėdamas lūpų kampučius ir įsistebeilija į mane tiriamu žvilgsniu. – Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų, kad širdies aš neturiu. – Kodėl jie taip sakytų? – Nes puikiai mane pažįsta. Jo lūpų liniją sudarko kreiva šypsena. – Ar draugai mano, kad jus lengva pažinti? Vos tik ištariu šį klausimą, iš karto pasigailiu. Jis ne iš Keitės klausimyno. – Esu labai uždaras žmogus, panele Stil. Ir labai stengiuosi saugoti savo privatumą. Nedažnai duodu interviu… – Kodėl šį kartą sutikote kalbėtis? – Aš universiteto rėmėjas, be to, kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikračiau panelės Kavanag. Ji vis nesiliovė kankinusi mano Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų, o toks atkaklumas mane žavi. Žinau, kokia Keitė gali būti atkakli. Dėl to, užuot rengusis egzaminams, dabar ir sėdžiu čia jausdamasi nepatogiai ir muistydamasi nuo skvarbaus Grėjaus žvilgsnio. – Jūs investuojate ir į žemės ūkio technologijas. Kodėl domitės šia sritimi? – Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šioje planetoje per daug žmonių, neturinčių pakankamai maisto. – Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio varguolius? Grėjus abejingai gūžteli. – Tai gudrus verslas, – burbteli jis, nors, man rodos, nenuoširdžiai. Pamaitinti pasaulio varguolius? Neįžvelgiu čia jokios finansinės naudos, vien gryną idealizmą. Sugluminta jo požiūrio, žvilgteliu į kitą klausimą. – Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip, kokia? – Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tik principu, suformuluotu Karnegio: „Žmogus, išsiugdęs savybę visiškai valdyti savo protą, gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai priklauso.“ Esu labai savotiškas, keistas žmogus. Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kas mane supa. – Vadinasi, norite užvaldyti daiktus? Tu kontrolės maniakas. – Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie man priklausytų. – Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas. – Toks ir esu. – Jis šypsosi, bet ta šypsena akyse neatsispindi. Be to, šie žodžiai prieštarauja kalboms žmogaus, norinčio pamaitinti pasaulį, tad nejučia imu manyti, kad mudu kalbamės visai apie ką kita, tik nenutuokiu, apie ką būtent. Stipriai sučiaupiu lūpas. Atmosfera kabinete kaista, o gal tik mane muša karštis? Tiesiog trokštu, kad šis pokalbis greičiau baigtųsi. Dabar Keitė jau tikrai turi pakankamai medžiagos. Užmetu akį į kitą klausimą. – Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi? Oi, tai asmeniška. Įbedu žvilgsnį į Grėjų tikėdamasi, kad neįsižeidė. Jis suraukia kaktą. – Tikrai nežinau.
Mane pagauna smalsumas. – Kokio amžiaus buvote įvaikintas? – Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą, panele Stil. Jis kalba griežtai. Mėšlas. Taip, suprantama, jei būčiau žinojusi, kad turėsiu imti šį interviu, būčiau truputį apie jį pasiskaičiusi. Išraudusi paskubomis pereinu prie kito klausimo. – Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą. – Čia ne klausimas, – trumpai ir šiurkščiai atkerta Grėjus. – Atleiskite… – Pasimuistau. Jis privertė mane pasijusti sutrikusiu vaiku. Mėginu iš naujo: – Ar dėl darbo jums teko paaukoti šeimą? – Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiu mylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti. – Ar jūs gėjus, pone Grėjau? Jis staiga garsiai įkvepia ir aš, visa nutirpusi, susigūžiu. Mėšlas. Kodėl prieš garsiai skaitydama atidžiai neperžiūrėjau tų klausimų ir neatmečiau netinkamų? Po velnių ir Keitę, ir tą jos smalsumą! – Ne, Anastazija, aš ne gėjus. Grėjus kilsteli antakius, akyse – šaltas spindesys. Jis atrodo nepatenkintas. – Prašau atleisti. Bet čia… hm… taip parašyta. Jis pirmą kartą ištarė mano vardą. Man širdis ėmė plakti smarkiau, o skruostai vėl užkaito. Nervingai užsikišu išsprūdusią plaukų sruogą už ausies. Grėjus pakreipia galvą. – Vadinasi, tuos klausimus sugalvojote ne jūs? Išbąlu kaip drobė. – Na… ne. Keitė… panelė Kavanag… tai ji sudarė klausimyną. – Jūs abi dirbate studentų laikraščio redakcijoje? Ak, ne! Su studentų laikraščiu aš neturiu nieko bendra. Tai jos papildoma veikla, ne mano. Nuraustu kaip žarija. – Ne. Mudvi tik gyvename viename bute. Tylus ir susimąstęs, žvelgdamas pilkomis akimis ir tarsi mane vertindamas, jis pirštais pasitrina smakrą. – Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? – tyliai ir niūriai klausia. Pala, kas ir kam čia turėtų uždavinėti klausimus? Jo žvilgsnis mane deginte degina ir verčia kloti tiesą. – Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – gailiai, tarsi atsiprašydama sakau. – Tada daug kas aiškiau. Pasibeldusi į duris, įeina antroji šviesiaplaukė. – Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet po dviejų minučių jums kitas susitikimas… – Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom atšaukti kitą susitikimą. Andrėja spokso į jį nežinodama, ką daryti. Atrodo sutrikusi. Jis neskubėdamas atsisuka į ją ir kilsteli antakius. Andrėja išrausta kaip nuplikyta. Ak, kaip puiku. Ne aš viena taip jaučiuosi. – Gerai, pone Grėjau, – sumurma ji ir išeina. Grėjus susiraukia, o paskui vėl sutelkia dėmesį į mane.
– Kur mudu sustojome, panele Stil? O, rodos, jis vėl kreipiasi į mane „panele Stil“! – Prašom dėl manęs nesitrukdyti… – Norėčiau daugiau apie jus sužinoti. Manau, taip būtų sąžininga. Jo akys dega smalsumu. Mėšlų mėšlas. Ko jis tuo siekia? Grėjus alkūnėmis atsiremia į krėslo ranktūrius ir prieš burną suglaudžia abiejų rankų pirštų galus. Jo burna labai… blaško dėmesį. Pamėginu susiimti. – Ne kažin ką galėčiau papasakoti. – Ką ketinate veikti baigusi studijas? Sugluminta jo susidomėjimo, gūžteliu pečiais. Su Keite persikraustyti į Siatlą, susirasti darbą. Tiesą sakant, apie tai, ką veiksiu po baigiamųjų egzaminų, rimtai dar nesvarsčiau. – Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau. Kol kas man reikia kaip nors išlaikyti baigiamuosius egzaminus. Kaip tik jiems dabar ir turėčiau rengtis, o ne sėdėti tavo didžiuliame, prašmatniame, iščiustytame kabinete trikdoma skvarbaus tavo žvilgsnio. – Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams, – tyliai sako jis. Nustebusi išpučiu akis. Ar Grėjus siūlo man darbą? – Šit kaip? Turėsiu omenyje, – suglumusi murmu. – Nors nesu tikra, kad jūsų įmonėje pritapčiau. Oi, ne. Aš ir vėl sakau, ką galvoju. – Kodėl taip manote? Susidomėjęs ir maloniai šypsodamasis, ponas Grėjus pakreipia galvą. – Juk tai savaime aišku, ar ne? Aš nevėkšla, apsileidusi ir ne šviesiaplaukė. – Ne, bent jau ne man. Jo žvilgsnis skvarbus, šypsena išblėsusi, ir aš staiga kažkur viduriuose pajuntu keistą spazmą. Neatlaikiusi tiriamo jo žvilgsnio, nuleidžiu akis ir tarsi apdujusi įsispoksau į sunertus savo pirštus. Kas čia dedasi? Turiu išeiti – tučtuojau. Pasilenkiu į priekį pasiimti diktofono. – Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą? – pasiteirauja jis. – Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone Grėjau, o manęs laukia ilga kelionė automobiliu. – Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Grėjus atrodo nustebęs, o gal net susirūpinęs. Žvilgteli pro langą. Lauke pradėję lynoti. – Ką gi, vairuokite atsargiai, – šiurkščiai, valdingai priduria jis. O kam jam galvą kvaršinti? – Ar gavote visą reikalingą informaciją? – dar paklausia. – Taip, pone, – patikinu jį kišdama diktofoną į kuprinę. Jis prisimerkia, lyg apie kažką mąstydamas. – Ačiū už interviu, pone Grėjau. – Nėra už ką. Buvo malonu, – mandagiai lyg niekur nieko atsako jis. Kai atsistoju, jis, taip pat pakilęs iš krėslo, ištiesia ranką. – Iki kito susitikimo, panele Stil. Šie žodžiai nuskamba tarsi iššūkis ar grasinimas – net nežinau, kaip čia tiksliau pasakius. Susiraukiu. Kada gi mudu vėl susitiksime? Dar kartą paspaudžiu jam ranką – keista, ta įelektrinanti srovė tarp mudviejų niekur nedingo. Matyt, nervai.
– Pone Grėjau… – atsisveikindama linkteliu jam. Grakščiai tarsi lengvaatletis jis nužingsniuoja prie durų ir plačiai man jas atidaro. – Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte pro duris, panele Stil, – šypteli. Tai akivaizdi užuomina apie ankstesnį, švelniai tariant, ne itin sėkmingą mano įžengimą į jo kabinetą. Vėl nuraustu. – Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, – atkertu ir jis nusišypso plačiau. „Džiaugiuosi, kad laikai mane sąmojinga“, – pagalvoju žengdama į vestibiulį ir giliai širdyje rūstaudama. Labai nustembu, kad, išėjęs iš kabineto, jis lydi mane toliau. Ne mažiau nustebusios nuo savo rašomųjų stalų akis pakelia ir Andrėja su Olivija. – Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausia Grėjus. – Striukę. Olivija pašokusi atneša mano striukę, Grėjus ją pačiumpa. Ir padeda man, kvailokai susidrovėjusiai, ją apsivilkti. Trumpai uždeda rankas man ant pečių. Nuo šio Grėjaus prisilietimo net aikteliu. O jis, net jei ir pastebi, neišsiduoda. Paskui ilgu smiliumi paspaudžia lifto mygtuką – mudu stovime ir laukiame: man nejauku, o jis abejingas ir ramus. Durims atsidarius, puolu į kabiną, kad tik greičiau ištrūkčiau. Man tikrai reikia iš čia išsinešdinti. Atsisukusi pažvelgiu į Grėjų ir pamatau jį ryte ryjantį mane akimis, nugara atsišliejusį į durų staktą šalia lifto, viena ranka atsirėmusį į sieną. Jis išties atrodo nepaprastai. Tai mane erzina. – Anastazija… – atsisveikindamas ištaria jis. – Kristianai… – atsakau jam. Laimė, tuomet užsidaro lifto durys.
ANTRAS SKYRIUS
Man daužosi širdis. Liftas nusileidžia į pirmą aukštą ir aš, slankiosioms durims atsidarius, šiaip taip išeinu iš kabinos: dar kartą klupteliu, bet, laimė, ant švarutėlio smiltainio grindų neišsipleikiu. Puolu prie plačių stiklinių lauko durų ir gaiviame, tyrame, drėgname Siatlo ore staiga pasijuntu laisva. Užvertusi galvą, leidžiu ant veido kristi vėsiems, žvalumo teikiantiems lietaus lašams. Užsimerkiu ir giliai įkvepiu, norėdama apvalyti plaučius, mėgindama atgauti pusiausvyros likučius. Dar joks vyras nepaveikė manęs taip kaip Kristianas Grėjus ir nenutuokiu kodėl. Ar visa tai dėl jo išvaizdos? Dėl mandagaus elgesio? Dėl turtų? O gal dėl turimų galių? Nesuprantu iracionalios savo reakcijos. Su palengvėjimu labai giliai atsidūstu. Dėl Dievo meilės, ką visa tai reiškia? Atsirėmusi į plieninę pastato koloną, narsiai mėginu nusiraminti ir surikiuoti mintis. Netrukus širdis ima plakti įprastu ritmu ir aš, pradėjusi normaliai kvėpuoti, nužingsniuoju prie automobilio. IŠVAŽIAVUSI IŠ MIESTO, PRISIMENU pokalbį ir pasijuntu kvailai, nepatogiai. Nėra jokios abejonės: per
jautriai reaguoju į kažką, ką pati prasimaniau. Gerai, jis labai patrauklus, pasitikintis savimi, linkęs dominuoti, laisvai ir ramiai besielgiantis, kita vertus, pasipūtęs ir, nors puikių manierų, despotiškas ir šaltas. Bent jau žvelgiant iš šalies. Staiga mane nukrečia šiurpas. Gal jis ir pasipūtęs, bet nenuostabu: būdamas toks jaunas tikrai nemažai pasiekė. Jis nelinkęs kęsti kvailių ir kam jam kęsti? Vėl pasipiktinu, kad Keitė nedavė man trumpos jo biografijos. Artinantis prie Penktojo tarpregioninio greitkelio mano mintys tebeklajoja nežinia kur. Galvodama apie tai, koks žmogus turi būti, kad sulauktų sėkmės, jaučiuosi tikrai suglumusi. Kai kurie Grėjaus atsakymai buvo tokie mįslingi – tarsi jis turėtų slaptų kėslų. O jau Keitės klausimai – fui! Tas klausinėjimas apie įvaikinimą ir smalsavimas, ar jis gėjus! Mane nukrečia šiurpas. Negaliu patikėti, kad to teiravausi. Kad aš kur skradžiai žemę prasmegčiau! Vėliau kas kartą prisiminusi šį klausimą iš gėdos net susigūšiu. Sumauta Keitė Kavanag! Žvilgteliu į spidometrą. Vairuoju atsargiau nei paprastai. Žinau, kad taip elgiuosi kažkur sąmonės gelmėse prisimindama tą skvarbų, į mane įbestą pilkų akių žvilgsnį ir griežtą balsą, liepiantį vairuoti atsargiai. Purtydama galvą suvokiu, kad Grėjus elgėsi taip, tarsi būtų du kartus vyresnis, nei iš tiesų yra. „Pamiršk visą šį reikalą, Ana, – mintyse subaru save. Nusprendžiu, kad apskritai patirtis buvo įdomi, bet neturėčiau įsikibusi jos laikytis. – Suprask, kad tai jau praeitis.“ Jo daugiau niekada nebepamatysiu. Ši mintis akimirksniu praskaidrina nuotaiką. Įjungiu stereogrotuvą, kaip reikiant atsuku garsą, atremiu nugarą į sėdynės atlošą ir, spausdama greičio pedalą, klausausi trankios, ritmingos indie roko grupės muzikos. Įsukusi į Penktąjį tarpregioninį greitkelį suprantu dabar galinti važiuoti taip greitai, kaip patinka.
GYVENU NEDIDELIAME DVIBUČIŲ NAMŲ kvartale netoli Vašingtono valstybinio universiteto Vankuverio
studentų miestelio. Man pasisekė: Keitės tėvai jai tą butą nupirko ir aš moku tik kelis grašius nuomos. Jau ketveri metai čia mano namai. Pastačiusi automobilį prie namo jau žinau, kad Keitė norės itin išsamios ataskaitos, o ji nepaprastai atkakli. Ką gi, bent jau turės skaitmeninį diktofoną su įrašu. Viliuosi, neteks smulkiai aiškinti dalykų, apie kuriuos per interviu nebuvo užsiminta. – Ana! Grįžai… Keitė sėdi mūsų svetainėje apsikrovusi knygomis. Ji, žinoma, rengėsi baigiamiesiems egzaminams, be to, tebevilki rožinę flanelinę pižamą su gražiais kiškučiais – tą pačią, kurią saugoja ypatingoms progoms: kai nutraukia santykius su vaikinu, suserga arba šiaip jaučiasi prislėgta. Pašokusi ji pripuola ir stipriai suspaudžia mane glėbyje. – Jau buvau bepradedanti nerimauti. Tikėjausi, kad grįši anksčiau. – Na, sakyčiau, ir taip greitai apsisukau, juolab kad interviu gerokai užtruko. Pamojuoju Keitei laikydama rankoje diktofoną. – Ana, aš tau labai dėkoju už tai, ką padarei. Žinok, lieku tau skolinga. Na, kaip viskas vyko? Koks jis žmogus? Siaubas, štai ir prasideda Ketrinos Kavanag tardymas. Kaupiuosi atsakyti į jos klausimą. Ką turėčiau papasakoti? – Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi ir man daugiau niekada nereikės su juo susitikti. Žinai, būti su juo gana baugu. – Gūžtelėjusi pečiais priduriu: – Jis labai susikaupęs, netgi rimtas ir… jaunas. Tikrai jaunas. Nieko nesuprasdama Keitė stebeilija į mane. Suraukiu antakius. – Nežiūrėk kaip kokia naivuolė. Kodėl nedavei man biografijos? Dėl to, kad nepasirengiau interviu, jis privertė mane pasijusti tikra kvaiša. Keitė delnu užsidengia burną. – Jėzau, Ana, atsiprašau… Nė nepagalvojau… Irztu. – Šiaip jau jis buvo mandagus, santūrus ir truputį nuobodus, tarsi būtų per anksti pasenęs. Jis kalba ne taip, kaip derėtų dar nesulaukusiam trisdešimties vyrui. Beje, kiek jam metų? – Dvidešimt septyneri. Jėzau, Ana, nepyk. Turėjau tau bent šiek tiek apie jį papasakoti, bet mane buvo apėmusi tokia panika… Duok man diktofoną, eisiu perrašinėti pokalbio. – Atrodai geriau. Valgei sriubos? – klausiu norėdama pakeisti temą. – Valgiau, ir ji buvo skani kaip visada. Jaučiuosi daug geriau. Ji dėkingai man nusišypso. Žvilgteliu į savo rankinį laikrodį. – Turiu lėkti. Dar spėsiu į savo pamainą Kleitono parduotuvėje. – Ana, tu visai nusivarysi nuo kojų. – Nieko man neatsitiks. Iki. KLEITONO ŪKINIŲ PREKIŲ PARDUOTUVĖJE įsidarbinau vos pradėjusi studijas Vašingtono valstybiniame
universitete. Tai didžiausia jokiems tinklams nepriklausanti techninės įrangos parduotuvė Portlando apylinkėse, ir per tuos ketverius metus, kai joje dirbu, ėmiau šiek tiek išmanyti apie daugumą mūsų
parduodamų prekių, nors – argi ne juokinga? – apie vadinamuosius „pasidaryk pats“ darbus visiškai nieko nenutuokiu. Šiuos reikalus palieku tvarkyti tėčiui. DŽIAUGIUOSI GALĖDAMA ATIDIRBTI savo pamainą, nes darbas atitraukia mintis nuo Kristiano Grėjaus.
Klientų pas mus daug: prasideda vasaros sezonas ir žmonės imasi remontuoti namus. Pamačius mane, poniai Kleiton, rodos, akmuo nuo širdies nusirita. – Ana! Maniau, šiandien į darbą nebesuspėsi. – Sutartas susitikimas netruko taip ilgai, kaip tikėjausi. Galiu porą valandų padirbėti. – Kaip man malonu tave matyti. Ji siunčia mane į sandėlį, kad atneščiau prekių ir papildyčiau tuštėjančias lentynas, tad netrukus visą dėmesį sutelkiu į patikėtą užduotį. VĖLIAU, GRĮŽUSI NAMO, RANDU Ketriną su ausinėmis ir prie nešiojamojo kompiuterio. Keitės nosis vis
dar paraudusi, bet ji kaip reikiant įsitraukusi į perrašinėjimą, tad susikaupusi įnirtingai spausdina. O aš, išsekinta ilgos kelionės automobiliu, varginančio interviu ir darbo Kleitono parduotuvėje, vos laikausi ant kojų. Šlumšteliu ant sofos, galvodama apie rašto darbą, kurį turiu pabaigti, ir apie tai, kad šiandien visiškai nesirengiau egzaminams, nes leidausi užvaldoma minčių apie… jį. – Pririnkai puikios medžiagos, Ana. Gerai padirbėjai. Negaliu patikėti, kad atmetei jo siūlymą pavedžioti tave po įmonę ir viską parodyti. Akivaizdu, kad jis norėjo su tavimi pabūti ilgiau. Ji klausiamai žvilgteli į mane. Nuraustu ir kažkodėl vėl ima smarkiau plakti širdis. Esu tikra, kad aprodyti įmonę jis siūlėsi visai ne dėl to. Matyt, tiesiog norėjo, kad suprasčiau, jog visa, ką matau, priklauso jam. Susigriebiu kandžiojanti apatinę lūpą ir viliuosi, kad Keitė to nepastebėjo. Bet visas jos dėmesys, rodos, skirtas interviu. – Iš įrašo suprantu, kodėl sakei, kad jis elgėsi santūriai. Ar ką nors užsirašei? – klausia ji. – Hm… ne, neužsirašiau. – Tiek to. Ir šios medžiagos pakaks geram straipsniui. Gaila, kad neturime originalių nuotraukų. Tas niekšelis traukia akį, ar ne? – Lyg ir nieko… Kaip įmanydama slepiu susidomėjimą ir, ko gero, nuslepiu. – Oi, liaukis, Ana! Net ir tu negali būti abejinga jo išvaizdai. Keitė pažvelgia į mane ir kilsteli tobulos formos antakį. Mėšlas! Jaučiu kaistant skruostus, tad mėginu nukreipti jos dėmesį pagyromis – ši gudrybė visuomet pasiteisina. – Tu tikriausiai būtum iš jo išpešusi daug daugiau. – Abejoju, Ana. Ką tu, jis, galima sakyti, pasiūlė tau darbą! Turint omenyje, kad įpiršau tau šią užduotį paskutinę akimirką, tu puikiai ją atlikai. Ji perveria mane mąsliu žvilgsniu. Nieko nelaukdama traukiuosi į virtuvę. – Na, tai ką iš tiesų apie jį manai? Po galais, betgi ji ir kibi! Kodėl negali tiesiog palikti manęs ramybėje? Sugalvok ką nors, tik greitai!
– Jis labai keistas, valdingas, pasipūtęs… Bauginantis, bet ir nepaprastai charizmatiškas. Galiu suprasti tuos, kurie juo žavisi, – nuoširdžiai priduriu tikėdamasi, kad šiais žodžiais Keitę pagaliau užčiaupsiu. – Tave sužavėjo vyras? Tai bent naujiena! – prunkšteli ji. Imu rinkti produktus sumuštiniui, kad Keitė nematytų mano veido. – Kodėl norėjai sužinoti, ar jis gėjus? Beje, tas klausimas labiausiai sutrikdė. Pasijutau pažeminta, o ir jis suirzo. Prisiminusi, kaip viskas buvo, rūsčiai dėbteliu į Keitę. – Nė vienoje nuotraukoje aukštuomenei skirtuose spaudos puslapiuose jis nenufotografuotas su drauge. – Tai buvo labai nemalonu. Ir visas pokalbis buvo nemalonus. Džiaugiuosi, kad daugiau niekada jo nepamatysiu. – Ak, Ana, juk negalėjo būti taip blogai. Iš to, kaip Grėjus kalba, sprendžiu, kad tu jam patikai. Patikau? Dabar Keitė jau tikrai nusišneka. – Gal norėtum sumuštinio? – Neatsisakyčiau. TĄ VAKARĄ APIE KRISTIANĄ GRĖJŲ daugiau nesišnekame ir man dėl to labai palengvėja. Po vakarienės
dar randu jėgų su Keite prisėsti prie valgomojo stalo ir, kol ji analizuoja straipsnio medžiagą, imuosi rašyti darbą apie „Tesę iš d’Erbervilių giminės“. Po galais, ta moteris buvo atsidūrusi netinkamoje vietoje netinkamu metu ir netinkamame amžiuje. Rašinį baigiu tik vidurnaktį – Keitė jau seniai nuėjusi miegoti. Į savo kambarį nuslenku visiškai išsekusi, bet patenkinta, kad pirmadienis, o tiek daug nuveikiau. Susirangau lovoje baltai dažytu metaliniu galvūgaliu ir kojūgaliu, susisupu į mamos duotą dygsniuotą antklodę, užsimerkiu ir tuoj pat užmiegu. Naktį sapnuoju kažkokias tamsias vietas, niūrias, šaltas, baltas grindis ir pilkas akis. LIKUSIĄ SAVAITĘ ATSIDEDU vien studijoms ir darbui Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. Keitė taip pat
užsiėmusi: renka medžiagą paskutiniam studentų laikraščio numeriui prieš užleisdama vadovo kėdę naujam redaktoriui ir dar rengiasi baigiamiesiems. Iki trečiadienio jai gerokai pasitaiso sveikata ir man nebereikia kęsti Keitės, vilkinčios tą savo rožinę flanelinę pižamą su pernelyg daug kiškučių. Paskambinu mamai į Džordžijos valstiją pasiteirauti, kaip sekasi, taip pat tikėdamasi, kad ji man palinkės sėkmingai išlaikyti egzaminus. Mama vėl ima ūžti man ausis apie naujausią, bet rizikingą savo verslą, būtent žvakių liejimą, – mano mama nuolat mėgina vis naujas verslo rūšis. Tiesą sakant, ji nuobodžiauja ir tenori kaip nors prastumti laiką, bet vis tiek tikisi vieną gražią dieną rasti aukso gyslą. Kitą savaitę jau imsis ko nors kito. Neramu man dėl jos. Tikiuosi, neužstatė namo norėdama gauti lėšų naujausiam verslo planui įgyvendinti. Taip pat viliuosi, kad dabar, kai manęs ten nėra, Bobas, – nors gerokai už mamą vyresnis, bet visai neseniai tapęs jos vyru, – ją prižiūrės. Atrodo, jis gerokai didesnis realistas už Trečiąjį Vyrą. – Kaip tau sekasi, Ana? Akimirksnį dvejoju, todėl mama suklūsta.
– Gerai. – Ana? Ar susipažinai su kokiu nors vaikinu? Čia tai bent… Ir kaip ji atspėjo? Mamos balse aiškiai girdžiu jaudulio gaidelę. – Ne, mama, su niekuo aš nesusipažinau. Jei taip būtų, tu pirma sužinotum. – Ana, aukseli, turėtum dažniau kur nors nueiti. Man dėl tavęs neramu. – Mama, aš puikiai gyvenu. Kaip laikosi Bobas? Kaip visada geriausia taktika – nukreipti dėmesį. Vakare dar paskambinu Rėjui, savo įtėviui, mamos Antrajam Vyrui, žmogui, kurį laikau savo tėvu ir kurio pavardę turiu. Mudviejų pokalbis trunka neilgai. Tiesą sakant, tai net ne pokalbis, o veikiau nesibaigiantis įtėvio mykimas, kuriuo jis atsako į švelnų mano kalbinimą. Rėjus tylenis. Bet jis tebėra gyvas ir tebežiūri per televizorių europietišką futbolą (o kai nežiūri, eina žaisti boulingo, meškerioti su musele arba gamina baldus). Rėjus puikus stalius – štai kodėl atskiriu tinkuotojo trintuvą nuo rankinio pjūklo. Rodos, jam sekasi gerai. PENKTADIENIUI BAIGIANTIS IR MUDVIEM su Keite tariantis, kaip praleisti vakarą, – mat norime truputį
atsipūsti nuo mokslų, darbo ir studentų laikraščių, – kažkas paskambina į duris. Spausdamas rankoje butelį šampano, prie mūsų buto durų stovi geras mano bičiulis Chosė. – Chosė! Malonu tave matyti! – Sveikindamasi skubriai jį apkabinu. – Užeik. Vos atvykusi į Vašingtono valstybinį universitetą, dar visiškai sutrikusi ir vieniša, pirmiausia susipažinau ne su kuo kitu, o su Chosė. Tą dieną abu supratome esantys giminingos sielos ir nuo to laiko esame bičiuliai. Mudviejų ne tik humoro jausmas panašus – išsiaiškinome, kad Rėjus ir Chosė vyresnysis kartu tarnavo viename kariuomenės dalinyje. Taigi mūsų tėvai irgi tapo gerais draugais. Chosė siekia inžinieriaus diplomo ir yra pirmasis iš giminės įstojęs į koledžą. Jis tikrai turi košės galvoje, bet tikroji jo aistra yra fotografija. Chosė geba pagauti gerą kadrą. – Turiu naujienų, – pareiškia jis plačiai šypsodamasis, o tamsios akys tviskėte tviska. – Žinau aš tą tavo naujieną: dar savaitę nebūsi išspirtas iš universiteto, – pasišaipau ir jis juokais perveria mane rūsčiu žvilgsniu. – Ateinantį mėnesį Portlando aikštės galerijoje bus eksponuojamos mano nuotraukos. – Nuostabu, sveikinu! Džiaugdamasi dar kartą apkabinu Chosė. Keitė taip pat maloniai jam nusišypso. – Kad tave kur, Chosė! Turiu paskelbti šitą naujieną laikrašty. Tik to man ir trūko – nenumatytų redakcinių keitimų penktadienio vakarą. Keitė dedasi suirzusi. – Atšvęskim. Norėčiau, kad ateitum į parodos atidarymą. – Chosė įbeda į mane akis ir aš nuraustu. – Žinoma, kviečiu jus abi, – priduria jis, nervingai žvilgtelėjęs į Keitę. Mudu su Chosė esame geri draugai, bet žinau, kad giliai širdyje jis trokšta kai ko daugiau. Jis žavus ir linksmas, bet kaip vaikinas man netinkamas. Chosė man, galima sakyti, atstoja brolį, kurio niekada neturėjau. Ketrina dažnai patraukia mane per dantį, girdi, man trūksta geno, lemiančio stiprų poreikį turėti vaikiną, bet iš tiesų, nors viena mano asmenybės dalis ilgisi legendomis apipinto virpančių kelių pojūčio ir akimirkų, kai jauti gerklėje plakant širdį ir darosi net silpna iš jaudulio, kol kas nesutikau žmogaus, kuris… na, kuris mane trauktų.
Kartais svarstau, gal man kas ne taip. Galbūt per daug laiko leidau romantiškų literatūros herojų draugijoje, todėl mano idealai ir lūkesčiai dabar gerokai per dideli? Bet tikrame gyvenime niekas niekada nepaskatino manęs taip jaustis. „Ir vis dėlto per pastarąsias kelias dienas viskas pasikeitė“, – nelauktai ir vis dar nedrąsiai šnabžda man vidinis balsas. NE! Šią mintį tuoj pat nuveju šalin. Apie tai negalvosiu, po to skausmingai nemalonaus interviu – nieku gyvu. „Ar jūs gėjus, pone Grėjau?“ Prisiminusi šį klausimą net susiraukiu. Žinau, kad nuo to laiko sapnuoju jį beveik kasnakt, bet tie sapnai, be abejonės, tėra mėginimas apvalyti sąmonę nuo tos šlykščios patirties. Žiūriu, kaip Chosė atkemša šampaną. Jis aukštas, mūvi džinsus ir vilki sportinius marškinėlius, plačiapetis ir raumeningas, įdegęs, tamsiaplaukis ir rudomis, kiaurai veriančiomis akimis. Taip, Chosė tikras saldainiukas, bet manau, kad mano siunčiamą žinią jis pagaliau ima suprasti: mudu tik draugai. Kamštis garsiai pokšteli, o Chosė pažvelgia aukštyn ir nusišypso. ŠEŠTADIENIS PARDUOTUVĖJE – TIKRAS KOŠMARAS. Mus tiesiog apgula meistrai mėgėjai, norintys
pagražinti namus. Ponui ir poniai Kleitonams, Džonui, Patrikui (jie taip pat čia dirba ne visą darbo dieną) ir man tenka atremti klientų šturmą. Bet apypiete pirkėjų sumažėja ir aš, atsisėdusi prie kasos aparato neatkreipdama niekieno dėmesio valgau bandelę, bet ponia Kleiton paprašo patikrinti kelis užsakymus. Susikaupusi imuosi šios užduoties, tikrinu numerius kataloge su prekėmis, kurių mums reikia ir kurias užsakėme, žvilgčioju tai į užsakymų knygą, tai į ekraną žiūrėdama, ar įrašai sutampa. Paskui, jau neatmenu kodėl, pakeliu galvą ir… pasijuntu sukaustyta įžūlaus pilkų akių žvilgsnio – Kristianas Grėjus stovi prie prekystalio ir dėbso. Mane tuoj ištiks širdies smūgis. – Panele Stil! Koks malonus netikėtumas. Jo žvilgsnis įdėmus ir skvarbus. Kas per šlamštas! Po galais, ką jis čia veikia, iš pažiūros toks nusiteikęs poilsiauti, susitaršiusiais plaukais, su gelsvai rusvu storų siūlų nertiniu, džinsais ir žygio batais? Rodos, iš nuostabos net išsižioju, be to, nė nenutuokiu, kur dingo mano protas ir balsas. – Pone Grėjau… – sušnabždu, mat suregzti ko nors daugiau tiesiog neįstengiu. Grėjus vos pastebimai šypsosi, o akys spinduliuoja linksmumą, tarsi jis džiūgautų dėl kažkokio jam vienam suprantamo pokšto. – Kaip tik buvau netoliese, – lyg ir pasiteisina. – Man reikia šį bei tą įsigyti. Malonu vėl jus matyti, panele Stil. Jo balsas šiltas ir klampus nelyginant besilydantis juodasis šokoladas su karameliniu įdaru ar… kažkuo panašiu. Papurtau galvą, kad atitokčiau. Širdis daužosi kaip pašėlusi, be to, nuo įdėmaus jo žvilgsnio kažkodėl tirštai raustu. Išvydusi jį stovint priešais, visai suglumau. Atmintyje išlikęs Grėjaus paveikslas toli gražu nebuvo tikroviškas. Jis ne tik dailus, jis – vyriško grožio etalonas, toks, kad žado netektum, ir jis stovi čia. Čia, Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. Nagi, atsipeikėk. Pagaliau mąstymo funkcija man grįžta, ryšys tarp smegenų ir viso kūno atsinaujina. – Ana. Mano vardas Ana, – tyliai sakau. – Kuo galiu jums padėti, pone Grėjau?
Jis nusišypso ir man vėl pasirodo, kad žino kažkokią didelę paslaptį. Tai labai trikdo. Giliai įkvėpusi imuosi vaidinti profesionalę, dirbančią čia jau daug metų. Sugebėsiu. – Norėčiau įsigyti kelis daikčiukus. Pirmiausia reikia kabelių, – tyliai ir ramiai, bet kartu ir linksmai sako Grėjus. Kabelių? – Turime įvairaus ilgio. Norėtumėt, kad parodyčiau? – drebančiu balsu tyliai klausiu. Susiimk, Stil. Grėjus truputį susiraukia ir tos raukšlės sudarko šiaip dailią jo kaktą. – Prašyčiau. Parodykite man juos, panele Stil, – paprašo. Išėjusi iš už prekystalio deduosi nerūpestinga, o iš tiesų kaip įmanydama stengiuosi, kad nesusipintų kojos – mat jos staiga pasidarė netvirtos ir ėmė linkti per kelius. Labai džiaugiuosi šiandien rytą apsimovusi geriausius džinsus. – Kabeliai elektros reikmenų skyriuje, aštuntoje eilėje, – šiek tiek per linksmai sakau. Pakeliu akis į Grėjų ir iš karto dėl to pasigailiu. Po perkūnais, koks jis gražus… – Prašom parodyti, seksiu paskui jus, – sumurma jis mostelėdamas išpuoselėta ranka ilgais pirštais. Dusinama savo širdies, – mat ši tvinksi gerklėje ir mėgina iššokti pro burną, – vienu taku tarp lentynų patraukiu prie elektros prekių skyriaus. Ką jis veikia Portlande? Ko atėjo į Kleitono ūkinių prekių parduotuvę? O tuomet mažytėje, nepakankamai naudojamoje smegenų dalyje, tikriausiai pailgosiose smegenyse, netoli pasąmonės, kyla mintis: „Jis čia atvažiavo į tave pažiūrėti.“ Nesąmonė! Šią mintį iš karto atmetu. Kam šiam gražiam, įtakingam, rafinuotų manierų vyrui į mane žiūrėti? Mintis absurdiška, tad išmetu ją iš galvos. – Atvykote į Portlandą verslo reikalais? – pasiteirauju, bet pernelyg spigiu balsu, tarsi būčiau durimis prisivėrusi pirštą ar panašiai. Prakeikimas! Nepamesk galvos, Ana! – Lankausi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Jis Vankuveryje. Šiuo metu finansuoju jo atliekamus tyrimus, susijusius su sėjomaina ir dirvotyra, – dalykiškai paaiškina jis. „Matai? Jis čia visai ne tavęs ieškoti“, – garsiai, išdidžiai ir piktai pasišaipo iš manęs vidinis balsas. Nuo tokių paikų ir pretenzingų savo minčių smarkiai išraustu. – Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulį dalis? – trukteliu per dantį Grėjų. – Kažkas panašaus, – pripažįsta jis, kilsteli lūpų kampučius ir veide tvyksteli santūri šypsenėlė. Jo dėmesys nukrypsta į kabelius, kuriais prekiaujame Kleitono parduotuvėje. Dėl Dievo, ką jis su tais kabeliais veiks? Niekaip negaliu įsivaizduoti jo meistraujančio. Kai Grėjus pirštais braukia per įvairių kabelių pakuotes, nežinia kodėl turiu nukreipti žvilgsnį. Pasilenkęs jis išsirenka vieną pakuotę. – Šitie bus kaip tik, – mįslingai šypsodamasis pareiškia. – Pageidausite dar ko nors? – Dar norėčiau apsauginės dažymo juostos. Apsauginės dažymo juostos? – Remontuojate būstą? – išsprūsta man, nes laiku neprikandu liežuvio. Jis, žinoma, samdo meistrus arba turi žmones, kurie rūpinasi jo namų įrengimu. – Ne, neremontuoju, – tuoj pat atsako jis, paskui atsainiai šypteli ir mane apninka šiurpus jausmas, kad tyčiojasi.
Ar aš tokia juokinga? O gal juokingai atrodau? – Prašyčiau čionai, – susidrovėjusi burbteliu. – Apsauginės dažymo juostos dekoravimo skyriuje. Grįžteliu per petį – jis seka iš paskos. – Ar ilgai čia dirbate? – įbedęs į mane įdėmų žvilgsnį, tyliai klausia Grėjus. Nuraustu kaip žarija. Po galais, kodėl šis vyras mane taip veikia? Jaučiuosi tarsi keturiolikmetė – kaip visada netašyta ir ne savo vietoje. Ramiai, Stil! – Ketverius metus, – pralemenu mudviem pasiekus tikslą. Norėdama nukreipti savo dėmesį kitur, pasilenkusi paimu du skirtingo pločio apsauginės dažymo juostos ritinėlius – kitokių nė neturime. – Paimsiu šitą, – sušnabžda Grėjus rodydamas į platesnį, tą jam ir paduodu. Mudviejų pirštai trumpai susiliečia ir vėl trenkia ta srovė, tarsi būčiau prisilietusi prie atvirų elektros laidų. Pajuntu ją skverbiantis į tamsos gaubiamas, neatrastas kūno vietas kažkur pilvo gelmėse ir nejučia aikteliu. Iš paskutiniųjų laikausi ant kojų. – Gal reikia dar ko nors? – teiraujuosi dusliai ir vos kvėpuodama. Jo akys truputėlį išsiplečia. – Manau, dar reikėtų virvės. – Jo balsas irgi duslus. – Prašom čia. Nuleidusi galvą ir taip slėpdama vėl išmušusį raudonį, žengiu prie reikiamos lentynos. – Kokios virvės pageidaujate? Turime sintetinių ir natūralių plaušų virvių… špagato… storų trosų… Pamačiusi jo išraišką ir besiniaukiantį žvilgsnį nutylu. Po perkūnais… – Prašom keturis su puse metro natūralių plaušų virvės. Paskubomis, virpančiais pirštais dėdama virvę prie pritaisytos matuoklės ir kiekvieną akimirką jusdama svilinantį pilkų akių žvilgsnį, pamatuoju puspenkto metro. Pakelti akių į jį nedrįstu. Jėzau, ar galėčiau dar labiau drovėtis? Iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukusi firminį „Stanley“ peilį, nupjaunu virvę, tvarkingai susuku ir surišu slankiuoju mazgu. Per stebuklą nenusirėžiu piršto. – Ar buvote skautė? – klausia Grėjus, o jo putlokos, juslingos lūpos virpteli nuo tramdomos, bet linksmos šypsenos. Nežiūrėk jam į burną! – Organizuota grupinė veikla tikrai nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas, pone Grėjau. Jis kilsteli antakius. – O koks mėgstamiausias jūsų užsiėmimas, Anastazija? – vėl mįslingai šypsodamasis švelniai klausia. Netekusi žado įsistebeiliju į jį. Stoviu ant tektoninių plokščių. „Nepraskysk, Ana“, – priklaupusi ant vieno kelio maldauja iškankinta mano pasąmonė. – Knygos, – sušnabždu, bet vidinis balsas šaukte šaukia: „Tu! Tu esi mėgstamiausias mano užsiėmimas!“ Susigėdusi, kad pasąmonėje kirba man visiškai nebūdingos mintys, akimirksniu ją nutildau. – Kokios? Grėjus pakreipia galvą. Kodėl jam taip įdomu? – Na, kaip čia pasakius… Įprastos. Klasikiniai romanai. Daugiausia anglų rašytojų kūriniai.
Ilgu smiliumi ir nykščiu jis brauko sau per smakrą mąstydamas, ką atsakyti. O gal tiesiog klaikiai nuobodžiauja ir mėgina tai nuslėpti? – Ar pirksite dar ką nors? Turiu šnekėti apie ką nors kita – tie veidą liečiantys pirštai per daug jaudina. – Nežinau. Ką dar patartumėte įsigyti? Ką aš galėčiau patarti? Juk net nežinau, ką ruošiesi daryti! – Meistrui mėgėjui? Grėjus linkteli, o jo akys spindi ir linksmai, ir kažin kaip nepadoriai. Vėl nuraustu ir mano žvilgsnis nukrypsta į prigludusius jo džinsus. – Kombinezoną, – pasiūlau ir susivokiu, kad jau lioviausi skrupulingai sverti kiekvieną žodį. Dar labiau pralinksmėjęs, jis kilsteli antakį. – Juk nenorėtumėte susitepti ar susiplėšyti drabužių, tiesa? – Neryžtingai mosteliu į jo džinsus. – Galiu ir nusirengti, – kreivai šypteli jis. – Hm… Pajuntu vėl kaistant skruostus. Tikriausiai jie tokios pat spalvos kaip Komunistų manifestas. Prikąsk liežuvį. Užsičiaupk. TUOJ PAT. – Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais, neduok Dieve, nesusigadinčiau drabužių, – ramiai pareiškia jis. Mėginu vyti šalin staiga iškilusį džinsus nusimovusio Grėjaus vaizdinį. – Dar ko nors? – pernelyg spigiai klausiu duodama jam mėlyną kombinezoną. Klausimą Grėjus praleidžia pro ausis. – Kaip sekasi rašyti straipsnį? Pagaliau jis uždavė man lengvą klausimą, be jokių slaptų užuominų ir trikdančių dviprasmybių… klausimą, į kurį galiu atsakyti. Įsitveriu jo abiem rankomis tarsi gelbėjimosi rato ir nusprendžiu sakyti tiesą. – Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė Kavanag. Mudvi gyvename viename bute. Tai ji rašo straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad negalėjo pati paimti to interviu. – Jaučiuosi tarsi įkvėpusi tyro oro: pagaliau radome normalią pokalbio temą. – Dabar vienintelis jos rūpestis tas, kad neturi originalių jūsų nuotraukų. – Kokių nuotraukų ji norėtų? Tiek to. Šį kartą pati išprovokavau tokį atsakymą. Papurtau galvą, nes nenutuokiu, ko Keitei reikėtų. – Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj… – Sutiktumėte nusifotografuoti? Mano balsas vėl aukštas, spigus. Jei pavyks susitarti dėl fotografavimosi, Keitė bus devintame danguje. „O tu rytoj vėl galėsi jį pamatyti“, – gundomai sušnabžda balsas iš tamsiosios smegenų gelmės. Šią mintį iš karto nuveju – juk tai tiesiog kvaila ir juokinga… – Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tik mums pavyks rasti fotografą. Aš tokia patenkinta, kad plačiai jam nusišypsau. Grėjaus lūpos prasiskiria, lyg ketintų staiga giliai įkvėpti, ir jis kelis kartus sumirksi. Nežinia kodėl, bet menką sekundės dalį atrodo sutrikęs, Žemės ašis truputėlį pasvyra ir tektoninės plokštės vėl pasislenka.
Dieve mano… Tas sutrikusio Kristiano Grėjaus žvilgsnis… – Praneškite man apie rytojaus planus. – Iš užpakalinės džinsų kišenės jis išsitraukia piniginę. – Štai mano vizitinė. Joje yra mobiliojo numeris. Būtų gerai, jei rytoj rytą, prieš dešimtą, paskambintumėte. – Sutarta. Nusišypsau jam. Keitė paklaiks iš džiaugsmo. – Ana! Nežinia iš kur staiga išdygęs, kitame tako tarp lentynų gale stovi Polas. Jaunesnysis pono Kleitono brolis. Girdėjau, kad grįžo namo iš Prinstono, bet nesitikėjau šiandien pamatyti jo parduotuvėje. – Hm… minutėlei atsiprašysiu jūsų, pone Grėjau. Nusisuku nuo jo ir Grėjus susiraukia. Mudu su Polu visuomet buvome geri bičiuliai, ir šiomis keistomis akimirkomis, kurias leidžiu su turtingu, įtakingu, stulbinamai, tiesiog neįtikėtinai patraukliu kontrolės maniaku Grėjumi, gera šnektelėti su normaliu žmogumi. Polas nustebina mane stipriai suspausdamas glėbyje. – Ana, sveika, kaip malonu tave matyti! – jausmingai sušunka jis. – Labas, Polai, kaip sekasi? Grįžai namo švęsti brolio gimtadienio? – Aha. Gražiai atrodai, Ana, išties puikiai. Atšlijęs Polas atidžiai mane nužvelgia ir nusišypso. Paskui paleidžia iš glėbio, bet tebelaiko apkabinęs per pečius, lyg jam priklausyčiau. Iš nesmagumo imu mindžikuoti. Malonu matyti Polą, bet jis visada elgiasi pernelyg familiariai. Pakeliu akis į Kristianą Grėjų, kuris stebi mudu tarsi vanagas: akys primerktos ir mąslios, lūpos stipriai sučiauptos, sustingusios. Prieš kelias akimirkas buvęs keistai dėmesingas klientas, staiga jis tapo visai kitu žmogumi – šaltu ir svetimu. – Polai, aš turiu klientą. Turėtum su juo susipažinti, – sakau mėgindama išsklaidyti priešiškumą Grėjaus veide. Nusitempiu Polą prie Grėjaus ketindama juodu supažindinti ir abu vyrai tiriamai vienas kitą nužvelgia. Atmosfera staiga tampa arktinė. – Hm… Polai, čia Kristianas Grėjus. Pone Grėjau, čia Polas Kleitonas. Šios parduotuvės savininko brolis. – Nors pati nesuvokiu kodėl, pajuntu turinti viską paaiškinti išsamiau. – Su Polu susipažinau vos pradėjusi čia dirbti, nors susitinkame nedažnai. Jis grįžo iš Prinstono, kur studijuoja verslo administravimą, – imu paikai tarškėti. Tuoj pat liaukis! – Pone Kleitonai… – nutaisęs neperprantamą veidą, Grėjus ištiesia ranką pasisveikinti. – Pone Grėjau… – Polas ją paspaudžia. – Pala, ar tik jūs – ne Kristianas Grėjus? Ne iš Grėjaus įmonių holdingo? Pakanka sekundės dalelytės, kad ką tik atšiaurų buvusį Polą apimtų pagarbi baimė. Grėjus mandagiai šypteli, bet jo akys lieka šaltos kaip ledas. – Čia tai bent! Gal galėčiau būti jums kuo nors naudingas? – Anastazija mane jau aptarnavo, pone Kleitonai. Ir buvo labai dėmesinga. Jo veidas abejingas, bet žodžiai… lyg norėtų jais pasakyti visai ką kita. Tai mane glumina. – Puiku, – linkteli Polas. – Iki, Ana.
– Iki, Polai. – Akimis nulydžiu jį, žingsniuojantį sandėlio link. – Gal pageidausite dar ko nors, pone Grėjau? – Ačiū, daugiau nieko nereikia, – tvirtai ir santūriai sako jis. Po galais… Ar jį įžeidžiau? Giliai įkvėpusi apsisuku ir patraukiu prie kasos. Kas jam yra? Įmušu į kasos aparatą virvės, kombinezono, apsauginės dažymo juostos ir kabelio kainą. – Keturiasdešimt trys doleriai. Pažvelgiu į Grėjų ir vėl iš karto pasigailiu. Jis atidžiai žiūri į mane, tiesiog kiaurai veria. Tai mane nervina. – Norėsite maišelio? – klausiu imdama jo kreditinę kortelę. – Taip, Anastazija. Grėjus liežuviu glostyte glosto mano vardą ir man vėl pašėlusiai ima daužytis širdis. Vos atgaunu kvapą. Paskubomis sudedu į plastikinį maišelį prekes. – Jei norėsite fotosesijos, paskambinkite man. Grėjus vėl kalba labai dalykiškai. Nerasdama žodžių, linkteliu ir grąžinu jam kortelę. – Gerai. Tad galbūt iki rytojaus. – Jis jau sukasi, bet stabteli. – Beje, Anastazija… Džiaugiuosi, kad panelė Kavanag negalėjo pati paimti interviu. Jis nusišypso ir vėl ryžtingai, persimetęs per petį plastikinį maišelį, patraukia prie durų – palikęs mane purtomą moteriškų hormonų audros. Pagaliau, kelias minutes paspoksojusi į uždarytas duris, pro kurias jis ką tik išėjo, grįžtu į tikrovę. „Na, gerai, jis man patinka.“ Štai, pripažinau sau, kad taip yra. Daugiau negaliu slėptis nuo savo jausmų. Dar niekada taip nesijaučiau. Jis man patrauklus, labai patrauklus. Bet suprantu, kad tai tuščias reikalas, tad su maloniu apgailestavimu atsidūstu. Į parduotuvę jis užsuko atsitiktinai. Ir vis dėlto, be jokios abejonės, galėsiu žavėtis juo iš tolo. Juk taip niekam nepakenksiu. Jei rasiu fotografą, rytoj turėsiu gerą progą pasigrožėti Grėjumi. Nekantraudama prikandu lūpą ir staiga susigriebiu, kad šypsausi išsiviepusi iki ausų kaip mokinukė. Reikia skambinti Keitei ir organizuoti fotosesiją.
TREČIAS SKYRIUS
Keitė beprotiškai apsidžiaugia. – Bet ką Grėjus veikė Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje? – Jos smalsumas kalbantis telefonu aiškiai girdėti. O aš pasislėpusi sandėlio gilumoje ir mėginu šnekėti abejingai, lyg nieko nebūtų nutikę. – Jis buvo netoliese. – Man rodos, Ana, tai neįtikėtinas sutapimas. Ar nemanai, kad jis užsuko į parduotuvę į tave pažiūrėti? Išgirdus apie tokią galimybę man suspurda širdis, tačiau džiaugsmas ilgai netrunka. Niūri, į neviltį varanti tiesa tokia, kad jis atvažiavo čia verslo reikalais. – Jis lankėsi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Ponas Grėjus finansuoja kažkokį tyrimą, – tyliai sakau. – Ak, taip. Jis suteikė tam fakultetui pustrečio milijono dolerių subsidiją. Nieko sau… – Iš kur žinai? – Ana, aš žurnalistė ir rašiau apie tą vyruką biografinį straipsnį. Žinoti – mano darbas. – Gerai jau, Karla Bernstein, nespirgėk. Tai ar nori tų nuotraukų? – Aišku, noriu. Tik klausimas, kas ir kur jas padarys. – Galim Grėjaus paklausti kur. Jis sakė čia kur nors apsistosiąs. – Kaip tu su juo susisieksi? – Turiu jo mobiliojo numerį. Keitė iš nuostabos net aikteli. – Pats turtingiausias, sunkiausiai pagaunamas ir paslaptingiausias viengungis Vašingtono valstijoje taip paprastai ėmė ir davė tau savo mobiliojo numerį? – Na… taip. – Ana! Tu jam kritai į akį. Be jokios abejonės, – autoritetingai pareiškia ji. – Keite, jis tik norėjo būti malonus. – Bet dar nebaigusi sakinio žinau, kad tai netiesa: Kristianas Grėjus nesistengia būti malonus. Mandagus – galbūt. Ir iš širdies gilumos atsklinda silpnas, tylus balselis: „Gal Keitė teisi?“ Vien nuo minties, kad galbūt – tik galbūt! – Grėjui galėčiau patikti, man pašiurpsta oda. Šiaip ar taip, juk sakė, kad džiaugiasi, jog Keitė negalėjo pati imti to interviu. Leidžiuosi užvaldoma tylaus džiugesio, linguoju į šonus ir mėgaujuosi mintimi, kad galėčiau jam patikti. Bet Keitė nuleidžia mane ant žemės. – Nežinau, kur rasime žmogų, kad padarytų nuotraukas. Levis, nuolatinis mūsų fotografas, negali. Jis savaitgalį išvažiavęs namo, į Aidaho Folsą. Kaip jis susinervins, kad praleido progą fotografuoti
vieną iš žymiausių Jungtinių Valstijų verslininkų. – Hm… O gal tiktų Chosė? – Puiki mintis! Paprašyk jo – dėl tavęs jis padarytų viską. Tada paskambink Grėjui ir sužinok, kur jis nori būti fotografuojamas. Į Chosė Keitė žiūri šiek tiek iš aukšto ir tuo mane erzina. – Manau, tu turėtum jam paskambinti. – Kam – ar Chosė? – pašaipiai pasitikslina Keitė. – Ne, Grėjui. – Ana, tai tave su juo sieja ryšys. – Ryšys?! – sušunku gerokai pakeltu balsu. – Aš to vyruko beveik nepažįstu. – Bent jau buvai su juo susitikusi, – piktai atkerta ji. – Ir atrodo, kad jis norėtų tave geriau pažinti. Ana, paskambink jam, ir tiek, – išrėžia Keitė ir nutraukia pokalbį. Kartais ji tokia valdinga… Susiraukusi dėbteliu į savo mobilųjį ir parodau jam ilgą liežuvį. Siunčiant žinutę Chosė, į sandėlį ieškodamas švitrinio popieriaus įžengia Polas. – Ana, ten, salėje, turime pilnas rankas darbo, – taikiai primena jis. – Taip… Atsiprašau… – sumurmu jau gręždamasi ir ketindama eiti. – Klausyk, iš kur pažįsti Kristianą Grėjų? – apsimestinai atsainiai klausia Polas, bet nuslėpti smalsumo jam nepavyksta. – Teko imti iš jo interviu mūsų universiteto studentų laikraščiui. Keitė sirgo, – abejingai gūžteliu ir mėginu dėtis lyg niekur nieko, bet vaidinti man sekasi ne kažin kiek geriau už Polą. – Kristianas Grėjus Kleitono parduotuvėje. Tik pamanyk! – iš nuostabos net prunkšteli Polas. Ir, tarsi vydamas šią mintį, papurto galvą. – Beje, gal šiandien vakare norėtum nueiti kur nors išgerti taurelės ar ko?.. Kiekvieną kartą grįžęs namo jis kviečia mane į pasimatymą, o aš visada atsisakau. Tai savotiškas ritualas. Niekada nemaniau, kad susitikinėti su darbdavio broliu būtų gera mintis, ir nors Polas mielas, – toks pat mielas kaip ir bet kuris kitas kaimynystėje gyvenantis vaikinas, kurių Amerikoje pilna, – jis toli gražu neprimena romanų herojaus; šiaip ar taip, aš net turėdama lakiausią fantaziją negalėčiau jo tokio įsivaizduoti. „O Grėjų galėtum?“ – pakuždomis klausia pasąmonė, demonstratyviai kilstelėjusi antakį. Negailestingai ją nutildau. – Ar brolio gimtadienio proga nebus šventinės šeimos vakarienės ar ko panašaus? – Švęsim rytoj. – Gal kitą kartą, Polai. Šiandien vakare turiu mokytis. Ateinančią savaitę man baigiamieji egzaminai. – Ana, vieną gražią dieną tu vis tiek sutiksi. Jis nusišypso, o aš sprunku į prekybos salę. – ANA, BETGI AŠ FOTOGRAFUOJU vietoves, ne žmones, – sunkiai atsidusęs sako Chosė.
– Chosė, aš tavęs prašau… – imu maldauti. Pereinu per mūsų buto svetainę spausdama prie ausies mobilųjį ir pro langą žvelgdama į blėstančią vakaro šviesą. – Duokš telefoną.
Keitė išplėšia man iš rankos aparatą ir atmeta ant peties švelnius kaip šilkas šviesiai rusvus plaukus. – Klausyk, Chosė Rodrigesai, jei nori, kad mūsų laikraštyje būtų paskelbta apie tavo parodos atidarymą, rytoj padarysi mums tas nuotraukas, capiche1? – Keitė gali būti ir be galo griežta. – Gerai. Ana tau paskambins ir pasakys, kada ir kur turėsi fotografuoti. Iki rytojaus. Ji piktai spusteli telefono mygtuką. – Reikalas sutvarkytas. Dabar mums beliko suderinti vietą ir laiką. Skambink jam. – Keitė paduoda mobilųjį. Man net kojas pakerta. – Skambink Grėjui, skambink! Rūsčiai dėbtelėjusi į draugę, kyšteliu ranką į užpakalinę džinsų kišenę išsitraukti jo vizitinės kortelės. Paskui giliai įkvepiu, susikaupiu ir drebančiais pirštais surenku numerį. Po antro signalo jis atsiliepia – glaustai, ramiai ir dalykiškai. – Grėjus klauso. – Hm… Pone Grėjau… Čia Anastazija Stil. Taip nervinuosi, kad neatpažįstu savo balso. Trumpai tvyro tyla. Viduje visa tirtu. – Panele Stil. Malonu jus girdėti. Jo tonas pasikeičia. Regis, jis nustebęs ir dabar prabyla taip… šiltai, netgi gundomai. Man ima trūkti oro, be to, vėl nuraustu. Staiga suvokiu, kad į mane net išsižiojusi spokso Ketrina Kavanag, tad nuo nepageidaujamai skvarbaus jos žvilgsnio neriu į virtuvę. – Hm… norėtume susitarti dėl fotografavimosi, dėl nuotraukų straipsniui. – Kvėpuok, Ana, kvėpuok. Paskubomis godžiai įkvepiu. – Rytoj, jei sutiksite. Kur jums būtų patogu, sere? Rodos, nedaug trūksta, kad per telefoną išgirsčiau mąslią sfinkso šypseną. – Apsistojau Portlande, „Heathman“ viešbutyje. Sakykim, rytoj pusę dešimtos ryte, ar tiks? – Gerai, susitiksime ten. Jaučiuosi labai susijaudinusi ir šnopuoju – kaip maža mergaitė, o ne suaugusi moteris, turinti teisę balsuoti ir Vašingtono valstijoje legaliai vartoti alkoholį. – Nekantriai lauksiu, panele Stil. Įsivaizduoju nepadoriai tviskančias jo akis. Ir kaip jis sugeba tardamas vos keturis žodžius duoti tokį gundantį pažadą? Aš baigiu pokalbį. Keitė stovi virtuvėje ir spokso į mane, o jos veidas sukaustytas baisaus ir neslepiamo siaubo. – Anastazija Roza Stil. Jis tau patinka! Dar niekada nei mačiau, nei girdėjau, kad tave kas nors taip… taip veiktų. Tu tikrai visa iškaitusi. – Oi, Keite, juk žinai, kad aš nuolat raustu. Man tai profesinė liga. Tad nesityčiok, – atšaunu. Ji nustebusi išpučia akis, mat pykčio priepuoliai mane ištinka itin retai, taigi tuoj atlyžtu ir priduriu: – Tiesiog jis man atrodo… grėsmingas. Tik tiek. – „Heathman“ viešbutis, tik pamanyk… – sumurma Keitė. – Paskambinsiu viešbučio vadybininkui ir susitarsiu dėl vietos fotosesijai. – Pataisysiu vakarienę. O paskui man reikia mokytis. Darydama virtuvės spintelės dureles negaliu nuslėpti, kad Keitė mane suerzino.
NAKTĮ PRALEIDŽIU NERAMIAI, blaškydamasi ir vartydamasi, sapnuodama dulsvai pilkas akis,
kombinezoną, ilgas kojas, ilgus pirštus ir neregėtai tamsias, neištyrinėtas vietas. Per naktį du kartus prabundu besidaužančia širdimi. „Na ir puikiai rytoj atrodysi šiąnakt tiek mažai miegojusi“, – mintyse papriekaištauju sau. Pakumščiuoju pagalvę ir pamėginu patogiai įsitaisyti. VIEŠBUTIS „HEATHMAN“ ĮSIKŪRĘS PAČIAME Portlando centre. Šis įspūdingas rudas tašytų akmenų
pastatas iškilo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kaip tik prieš prasidedant finansų krizei. Chosė, Trevisas ir aš važiuojame „Volkswagen Beetle“, o Keitė vairuoja „Mercedes CLK“ – mat į mano automobilį visi netilptume. Trevisas – Chosė draugas ir pagalbininkas, jis šiandien padės rūpintis apšvietimu. Keitė suderėjo, kad mainais už viešbučio paminėjimą būsimame straipsnyje mums būtų leista iki vidurdienio nemokamai naudotis vienu „Heathman“ viešbučio kambariu. Kai registratūroje ji paaiškina, kad atvykome čia fotografuoti generalinio direktoriaus Kristiano Grėjaus, mums paskiriamas ne kambarys, o apartamentai. Tiesa, tik paprasti, standartinio dydžio, nes pačiuose didžiausiuose viešbučio apartamentuose, matyt, jau apsistojęs ponas Grėjus. Į apartamentus mus palydi energija trykšte trykštantis viešbučio administratorius: jis labai jaunas ir nežinia kodėl nepaprastai susijaudinęs. Nujaučiu, kad jį pavergė Keitės grožis ir įsakmus, vadovei derantis elgesys, nes ji lengvai vynioja tą vyruką apie pirštą. Kambariai dailūs, skoningai dekoruoti ir apstatyti prabangiais baldais. Dabar devinta valanda. Turime pusvalandį pasiruošti. Viskam vadovauja Keitė. – Chosė, manau, fotografuosime prie šitos sienos, sutinki? – Atsakymo ji net nelaukia. – Trevisai, patrauk krėslus. Ana, gal galėtum paprašyti kambarių tarnybos, kad atneštų gaiviųjų gėrimų? Ir pranešk Grėjui, kad mes jau čia. Taip, ponia. Ji tokia valdinga… Užverčiu akis į lubas, bet darau, ko paprašyta. Po pusvalandžio į mūsų apartamentus įžengia Kristianas Grėjus. Po galais! Jis vilki baltus marškinius prasagstyta apykakle ir mūvi pilkas medvilnines kelnes, prigludusias ties klubais ir dukslias žemiau jų. Neklusnūs jo plaukai dar drėgni nuo dušo. Pamačius jį man ima džiūti burna… Jis žiauriai seksualus. Paskui Grėjų į apartamentus įeina ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras ežiuku kirptais plaukais, porą dienų neskusta barzda, tamsiu, beveik juodu kostiumu, pasirišęs kaklaraištį, užpildantį marškinių apykaklės trikampį po kaklu. Jis abejingai nužvelgia mus šviesiai rudomis akimis. – Štai ir vėl susitikome, panele Stil. Grėjus ištiesia ranką pasisveikinti ir aš, iš susijaudinimo virpčiodama blakstienas, ją paspaudžiu. Kad mane kur… jis tikrai gana… Palietusi jo plaštaką, iš karto pajuntu kūnu nusiritančią malonią srovę – uždegančią, verčiančią raudonuoti, – ir neabejoju, kad nelygų mano kvėpavimą girdi aplinkiniai. – Pone Grėjau, susipažinkite su Ketrina Kavanag, – pralemenu ir mosteliu į Keitę, kuri žvelgdama Grėjui tiesiai į akis jau eina prie mūsų. – Atkaklioji panelė Kavanag… Kaip laikotės? – Rodos, kuo puikiausiai nusiteikęs, Grėjus maloniai jai nusišypso. – Tikiuosi, jaučiatės geriau? Anastazija sakė, kad praeitą savaitę buvote susirgusi. – Ačiū, pone Grėjau, jau pasveikau.
Nė nemirktelėjusi Keitė tvirtai paspaudžia jam ranką. O aš prisimenu, kad ji mokėsi geriausiose privačiose Vašingtono valstijos mokyklose. Jos šeima pasiturinti, tad ji augo pasitikėdama savimi ir neabejodama dėl savo vietos pasaulyje. Keitei taip lengvai galvos neapsuksi. Ir dėl to aš ja žaviuosi. – Dėkoju, kad skyrėte laiko fotosesijai. – Keitė kaip tikra žurnalistė mandagiai jam nusišypso. – Padariau tai su malonumu, – atsako Grėjus, kreipdamas žvilgsnį į mane, ir aš vėl nuraustu. Prakeikimas… – Tai Chosė Rodrigesas, mūsų fotografas, – pristatau Chosė plačiai jam šypsodamasi ir jis taip pat atsako man jausminga šypsena. Bet nukrypusios į Grėjų jo akys akimirksniu atšąla. – Pone Grėjau… – linkteli Chosė. – Pone Rodrigesai… – Grėjus perveria Chosė skvarbiu žvilgsniu tarsi vertindamas, ir jo veido išraiška taip pat pasikeičia. – Kur pageidautumėte mane fotografuoti? – pasiteirauja jo Grėjus. Tonas truputį grėsmingas. Bet Keitė tai jau neleis, kad fotosesijai vadovautų Chosė. – Pone Grėjau, jei galėtumėte, prašyčiau atsisėsti čia. Atsargiai, neužkliūkite už apšvietimo laidų. O paskui padarysime kelis kadrus jums stovint. Keitė parodo Grėjui prie sienos pristumtą krėslą. Trevisas įjungia lempas, trumpai apakina Grėjų ir atsiprašydamas burbteli kelis žodžius. Tada mudu su Trevisu pasitraukiame ir žiūrime, kaip darbo imasi Chosė. Jis padaro kelis kadrus laikydamas fotoaparatą rankose, paprašo Grėjaus pasisukti į vieną pusę, paskui į kitą, kilstelėti ranką, o tada vėl nuleisti. Prisukęs fotoaparatą prie trikojo, Chosė padaro dar kelias nuotraukas, o Grėjus maždaug dvidešimt minučių pozuoja – kantriai ir visiškai laisvai. Mano svajonė išsipildė: galiu stovėti čia ir iš gana arti gėrėtis Grėjumi. Du kartus mudviejų žvilgsniai susitinka ir man tenka susikaupti, kad nusukčiau akis nuo apniukusio, kiaurai veriančio jo žvilgsnio. – Pakaks sėdėti, – vėl įsikiša Keitė. – Gal galėtumėte atsistoti, pone Grėjau? – paprašo. Jis atsistoja ir Trevisas prišoka patraukti krėslo. Chosė „Nikon“ fotoaparato užraktas vėl ima spragsėti. – Manau, pakaks, – po penkių minučių pareiškia Chosė. – Puiku, – linkteli Keitė. – Dar kartą dėkoju, pone Grėjau. Ir ji, ir Chosė paspaudžia Grėjui ranką. – Nekantrauju perskaityti straipsnį, panele Kavanag, – tyliai sako Grėjus ir atsisuka į mane, stovinčią prie durų. – Ar galėtumėte trumpam paėjėti su manimi, panele Stil? – paprašo. – Žinoma, – atsakau visiškai suglumusi. Nerimaudama žvilgteliu į Keitę, bet ji tik gūžteli pečiais. Atkreipiu dėmesį į rūstų jai už nugaros stovinčio Chosė žvilgsnį. – Likit sveiki, – atsisveikina Grėjus, atidaro duris ir žingteli į šalį praleisti manęs. Kad mane kur… Ką visa tai reiškia? Ko jis nori? Viešbučio koridoriuje stabteliu ir susijaudinusi palaukiu, kol iš kambario išeis Grėjus, lydimas pono ežiuko tamsiu kostiumu. – Pasikviesiu jus, Teilorai, – šnipšteli jis ežiukui. Teiloras apsisukęs nužingsniuoja koridoriumi, o Grėjus vėl nukreipia deginančias pilkas akis į mane. Mėšlas… Ar aš ką ne taip padariau? – Svarsčiau, ar nesutiktumėte šįryt išgerti su manimi kavos.
Širdis vėl ima daužytis gerklėje. Pasimatymas? Kristianas Grėjus kviečia mane į pasimatymą? „Jis teiraujasi, ar norėtum kavos. Gal mano, kad tebesi apsnūdusi?“ – apsimestinai graudžiai prabyla pasąmonė, vėl nusiteikusi iš manęs tyčiotis. Krenkšteliu mėgindama susitvardyti. – Turiu visus parvežti namo, – atsakau lyg ir teisindamasi, grąžydama rankas. – Teilorai! – šūkteli jis, kad aš net krūpteliu. Teiloras koridoriuje apsisuka ir grįžta prie mudviejų. – Ar jie gyvena universiteto miestelyje? – švelniai ir reikliai klausia Grėjus. Priblokšta, praradusi žadą, aš tik linkteliu. – Teiloras juos parveš. Jis mano vairuotojas. Turime erdvų visureigį, tad jis galės paimti ir įrangą. – Ko pageidaujate, pone Grėjau? – priėjęs prie mūsų lyg niekur nieko klausia Teiloras. – Ar galėtumėte parvežti fotografą, jo padėjėją ir panelę Kavanag namo? – Žinoma, sere, – atsako jis. – Na štai. Ar dabar galite išgerti su manimi kavos? Grėjus nusišypso taip, tarsi viskas jau būtų sutarta. Suraukiu antakius. – Na… pone Grėjau… tai tikrai… Klausykit, Teilorui visai nebūtina vežti jų namo. – Žvilgteliu į Teilorą, kuris stovi kaip stulpas, abejingas. – Jei minutėlę palauktumėte, apsikeisčiau su Keite automobiliais. Grėjaus veide nušvinta akinanti, atvira, nuoširdi, nuostabi, baltus dantis parodanti šypsena. Viešpatie… Jis man atidaro apartamentų duris. Paskubomis praėjusi pro jį, žengiu į kambarį ir randu Ketriną, apie kažką labai rimtai diskutuojančią su Chosė. – Ana, manau, tu jam tikrai patinki, – tiesiai pareiškia ji. Chosė nepritardamas piktai į mane dėbteli. – Bet aš juo nepasitikiu, – priduria Keitė. Kilsteliu ranką tikėdamasi, kad ji nutils. Turbūt įvyksta stebuklas, nes ji taip ir padaro. – Keite, jei paimtum mano Vandą, ar aš galėčiau paimti tavo automobilį? – Kodėl? – Kristianas Grėjus pakvietė mane kavos. Ji net išsižioja. Netekusi žado Keitė! Pasimėgauju šia akimirka. Ji čiumpa mane už rankos ir nusitempia į apartamentų miegamąjį šalia svetainės. – Ana, jis kažkoks… – susirūpinusi sako Keitė. – Sutinku, Grėjus žavus, bet atrodo, kad ir pavojingas. Ypač tokiai merginai kaip tu. – Kodėl ypač tokiai kaip aš? Ką turi galvoje? – įsižeidusi pareikalauju paaiškinimo. – Tokiai nepatyrusiai kaip tu, Ana. Juk supranti, ką turiu omenyje, – truputį suirzusi atšauna Keitė. Nuraustu. – Keite, mes tik išgersim kavos. Šią savaitę man prasideda egzaminai, turiu mokytis, tad ilgai neužtruksiu. Ji papučia lūpas, tarsi svarstydama mano prašymą. Galų gale, gerai paieškojusi, ištraukia iš kišenės automobilio raktelius ir paduoda man. Aš jai atiduodu savuosius. – Iki greito. Bet ilgai neužsibūk, nes atsiųsiu policiją ir ugniagesių gelbėtojų brigadą. – Ačiū. Apkabinu ją.
Išėjusi iš apartamentų, Kristianą Grėjų randu atsirėmusį į sieną ir laukiantį manęs – tikras modelis, pozuojantis iliustruotam didelio tiražo žurnalui apie visuomenės grietinėlę. – Gerai, eime kavos, – išraudusi kaip žarija tyliai sakau. Jis nusišypso. – Tik po jūsų, panele Stil. Jis atsitiesia ir rankos mostu parodo man, kad eičiau pirma. Žingsniuoju per koridorių virpančiais keliais, apimta jaudulio, neritmingai ir neramiai gerklėje tvaksinčia širdimi. Netrukus gersiu kavą su Kristianu Grėjumi, tik aš… nepakenčiu kavos. Plačiu viešbučio koridoriumi mudu nueiname prie liftų. Ką turėčiau jam pasakyti? Suvokus, kas čia iš tiesų vyksta, mano smegenys sustingsta tarsi paralyžiuotos. Apie ką mes kalbėsimės? Dėl Dievo meilės, kas mane su tuo žmogumi sieja? Švelnus, šiltas jo balsas staiga išblaško apnikusias mintis. – Ar seniai pažįstate Ketriną Kavanag? O, iš pradžių – visiškai lengvas klausimas. – Nuo pat pirmo kurso. Ji gera mano draugė. – Aaa… – tarsteli jis, taip ir neatskleisdamas, kodėl to klausia. Kažin, apie ką galvoja? Mudviem priėjus prie liftų, Grėjus paspaudžia iškvietimo mygtuką ir beveik iš karto dzingteli skambutis. Durys atsislenka ir mudu kabinoje pamatome aistringai besiglėbesčiuojančią jaunuolių porelę. Netikėtai užklupti ir sutrikę, jie staiga atšlyja vienas nuo kito ir susigėdę įbeda žvilgsnius kuris kur, tik ne ten, kur stovime mes. Mudu su Grėjumi įlipame į liftą. Kaip įmanydama stengiuosi ramintis, tad įsistebeiliju į grindis, nors ir jaučiu, kad kaista skruostai. Kai kilstelėjusi blakstienas vogčia žvilgteliu į Grėjų, jo veide pamatau lyg ir šiokią tokią šypsenėlę, bet ar tikrai – labai sunku pasakyti. Jaunoji porelė neprataria nė žodžio, todėl į pirmą aukštą leidžiamės gaubiami nejaukios tylos. Lifte šį kartą net neskamba rami prislopinta muzika, kuri galėtų šiek tiek prablaškyti. Durys atsidaro ir Grėjus mane nustebina: paima už rankos ir tvirtai suspaudžia ilgais vėsiais pirštais. Vėl pajuntu tą keistą kūną perliejančią srovę ir širdis ima daužytis dar smarkiau. Jam vedantis mane iš lifto, už nugaros išgirstame tramdomą paskui mus išeinančios porelės kikenimą. Grėjus šypteli. – Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones?.. – suburba jis. Per erdvų, žmonių pilną viešbučio vestibiulį traukiame prie įėjimo, tačiau sukamąsias duris Grėjus aplenkia ir man dingteli: ar tik ne dėl to, kad nenori paleisti mano rankos? Šiandien gegužės sekmadienis, oras maloniai šiltas. Šviečia saulė, transporto srautas gerokai sumenkęs. Pasukęs kairėn, Grėjus žingsniuoja iki gatvės kampo, o tuomet laukiame, kol pėstiesiems užsidegs žalias signalas. Jis tebelaiko mane už rankos. Aš gatvėje ir Kristianas Grėjus laiko mane už rankos. Dar niekas niekada nelaikė manęs už rankos. Man svaigsta galva, o visas kūnas lengvai nutirpęs. Stengiuosi susilaikyti, kad kaip kokia kvaiša staiga neišsišiepčiau iki ausų. „Tvardykis, Ana“, – maldauja manęs pasąmonė. Įsižiebia žalias žmogeliukas ir mudu traukiame toliau. Perėję keturias sankryžas, pasiekiame Portlando kavos namus, ir tik tuomet Grėjus paleidžia mano ranką, kad palaikytų duris. – Gal išsirinktumėte stalelį, kol užsakysiu gėrimų? Ko norėtumėte? – mandagiai kaip visada klausia jis.
– Norėčiau… angliškos pusryčių arbatos, tik kad maišelis nebūtų įmerktas į vandenį. Nustebęs jis kilsteli antakius. – Ne kavos? – Nesu didelė kavos mėgėja. Jis nusišypso. – Gerai. Arbatos, maišelis atskirai. Ir cukraus2? Akimirką visiškai sutrinku, mat pamanau, kad Grėjus man meilinasi, bet, laimė, pro sukąstus dantis pasąmonė piktai iškošia: „Ne, kvaiša tu! Ar nori arbatos su cukrumi?!“ – Ačiū, ne. Nudelbiu akis ir įsispoksau į sunertus savo pirštus. – Norėtumėte ko nors užkąsti? – Dėkoju, ne, – papurtau galvą ir jis nueina prie prekystalio. Slapta stebiu Grėjų pro nuleistas blakstienas, matau, kaip jis laukia eilėje, kol bus aptarnautas. Galėčiau visą dieną žiūrėti į jį – aukštą, plačiapetį, liekną, taip gundomai žemiau klubų krentančiomis kelnėmis… Dieve mano… Porą kartų ilgais dailiais pirštais jis brūkšteli per išdžiūvusius, bet vis tiek neklusnius plaukus. Hm… Man irgi patiktų taip braukti. Ši mintis dingteli visiškai netikėtai ir, tarsi liepsnų nutvilkytas, man vėl nukaista veidas. Prikandusi lūpą, vėl subedu akis į savo rankas, nes man nepatinka, kur link krypsta mintys. – Daug atiduočiau, kad sužinočiau, apie ką galvojate, – išgąsdina mane priėjęs Grėjus. Išraustu kaip vėžys. Kaip tik galvojau, kad galėčiau pirštais braukti tau per plaukus, ir svarsčiau, ar jie būtų švelnūs. Papurtau galvą. Jis grįžo nešinas padėklu ir dabar deda jį ant mažo apskrito stalelio beržiniu viršumi. Paduoda man puodelį ir lėkštutę, arbatinuką ir dar vieną lėkštelę, ant kurios padėtas mano mėgstamiausios arbatos maišelis su užrašu „Twinings English Breakfast“. Jis geria kavą su nuostabiu lapų ornamentu iš pieno putos. „Kaip tai padaroma?“ – tylomis paklausiu savęs. Grėjus dar nusipirko apskritą bandelę su vaivorų įdaru. Stumtelėjęs į šalį padėklą, jis atsisėda prieš mane ir sukryžiuoja ilgas kojas. Jaučiasi taip patogiai, taip laisvai, kad aš jam net pavydžiu. Juolab kad pati esu tikra nevėkšla, sunkiai išlaikanti pusiausvyrą, vos gebanti iš taško A nusigauti į tašką B nesiplojusi veidu į žemę. – Tai apie ką galvojote? – neatstoja Grėjus. – Šią arbatą mėgstu labiausiai. Kalbu tyliai, man trūksta oro. Tiesiog negaliu patikėti, kad sėdžiu priešais Kristianą Grėjų Portlando kavos namuose. Jis suraukia antakius. Žino, kad kažką slepiu. Įmetu arbatos maišelį į arbatinuką ir po akimirkos šaukšteliu jį išgriebiu. Kai padedu panaudotą maišelį ant lėkštutės, Grėjus pakreipia galvą ir įbeda į mane klausiamą žvilgsnį. – Mėgstu juodą, bet silpną arbatą, – droviai paaiškinu. – Suprantu… Ar jis – jūsų vaikinas? Ką? Ką?! – Kas? – Fotografas. Chosė Rodrigesas. Nusijuokiu – susinervinusi, bet ir susidomėjusi. Kodėl jam susidarė toks įspūdis? – Ne. Mudu su Chosė esame geri draugai, ir tiek. Kodėl pamanėte, kad jis mano vaikinas?
– Dėl to, kaip jūs jam šypsojotės ir kaip jis šypsojosi jums. Grėjus atlaiko mano žvilgsnį. Jis mane taip nervina. Noriu nusukti akis, bet aš pričiupta – netekusi žado. – Jis man lyg šeimos narys, – sušnabždu. Grėjus linkteli lyg ir patenkintas atsakymu, o tada žvilgteli žemyn, į bandelę su vaivorų įdaru. Ilgais pirštais mitriai nuplėšia popierių, į kurį ji suvyniota, o aš pakerėta žiūriu, ką jis daro. – Gal norite gabalėlio? – klausia vėl linksmai ir mįslingai šypsodamasis. – Ačiū, ne. Susiraukusi vėl įsispoksau į savo rankas. – O tas vyrukas, su kuriuo vakar susipažinau parduotuvėje? Jis irgi ne jūsų vaikinas? – Ne. Polas tik bičiulis. Vakar jums jau sakiau. – Ak, šis pokalbis darosi paikas. – Kodėl klausiate? – Atsidūrusi tarp vyrų jūs, rodos, imate jaudintis. Po galais, tai jau labai asmeniška. Jaudinuosi tik būdama šalia tavęs, Grėjau. – Jūs mane bauginate. Smarkiai nuraustu, bet mintyse patapšnoju sau per petį už atvirumą ir vėl įsistebeiliju į rankas. Girdžiu, kaip Grėjus staiga garsiai įkvepia. – Taip ir turi būti, – linkteli jis. – Jūs labai atvira. Prašau, nenuleiskite akių. Noriu matyti jūsų veidą. Ak… Pažvelgiu į Grėjų ir jis apdovanoja mane drąsinančia, bet kreiva šypsena. – Dabar bent jau galiu numanyti, apie ką galėtumėte galvoti, – vos girdimai sušnabžda Grėjus. – Jūs man – tikra mįslė, panele Stil. Mįslė? Aš? – Anaiptol. Visai aš ne mįslinga. – Manau, esate labai uždaro būdo, – tyliai sako jis. Šit kaip? Oho… Ir kaip man pavyksta? Iš koto verčianti naujiena. Aš – uždaro būdo? Tikrai ne. – Suprantama, išskyrus tas akimirkas, kai nuraustate, o raustate jūs dažnai. Tiesiog norėčiau žinoti, dėl ko taip raudonuojate. Jis įsikiša į burną nedidelį gabalėlį bandelės ir, nenuleisdamas nuo manęs akių, ima lėtai kramtyti. Kaip tyčia, man skruostus vėl išmuša raudonis. Velnias! – Ar jūsų pastabos visuomet tokios asmeniškos? – Apie tai nė nesusimąsčiau. Įžeidžiau jus? – nustebęs klausia Grėjus. – Ne, – tiesiai atsakau. – Gerai. – Bet jūs labai valdingas. Jis kilsteli antakius ir, jei neklystu, taip pat truputį nurausta. – Aš pratęs, kad viskas būtų taip, kaip noriu, Anastazija, – tyliai paaiškina Grėjus. – Absoliučiai viskas. – Neabejoju. Kodėl nepasiūlėte man vadinti jūsų vardu? Nustembu, kad taip įžūliai elgiuosi. Kodėl šis pokalbis toks rimtas? Jis klostosi toli gražu ne taip, kaip įsivaizdavau. Kodėl aš tokia priešiška Grėjui? Sakytum jis mėgina mane nuo kažko atbaidyti. – Vardu mane vadina tik šeimos nariai ir keli artimi draugai. Man taip patinka.
Ak. Jis taip ir nepasakė: „Vadinkite mane Kristianu.“ Grėjus tikrai yra kontrolės maniakas – kitaip niekaip neįmanoma paaiškinti jo elgesio, ir sąmonės gelmėje man dingteli miglota mintis, kad gal būtų buvę geriau, jei interviu iš jo būtų ėmusi Keitė. Būtų susitikę du kontrolės maniakai. Be to, ji beveik šviesiaplaukė, – na, bent jau labai šviesi rudaplaukė, – kaip ir visos moterys jo kontoroje. „Ji dar ir graži“, – primena man vidinis balsas. Bet mintis apie Kristianą ir Keitę drauge man nepatinka. Gurkšteliu arbatos, o Grėjus atsikanda dar kąsnelį bandelės. – Ar jūs šeimoje vienturtė? – pasiteirauja Grėjus. Pala, pala… Jis vis keičia temą. – Taip. – Papasakokite apie savo tėvus. Kodėl jis užsimanė apie tai sužinoti? Juk tai taip nuobodu. – Mama gyvena Džordžijoje su Bobu, už kurio neseniai ištekėjo. Mano įtėvis – Monteseine. – O tėvas? – Tėvas mirė, kai buvau dar visai maža. – Užjaučiu, – sumurma Grėjus, o jo veide šmėsteli rūpestis. – Aš jo nepamenu. – O jūsų motina vėl ištekėjo? Piktai prunkšteliu. – Galima ir taip sakyti. Jis suraukęs antakius stebeilija į mane. – Jūs nelinkusi daug apie save pasakoti, tiesa? – pirštais trindamasis kaktą, lyg būtų labai susimąstęs, gana šiurkščiai klausia jis. – Kaip ir jūs. – Kartą jau ėmėte iš manęs interviu, ir puikiai pamenu, kad uždavėte kelis gana provokuojančius klausimus. Mėšlų mėšlas! Klausimo, ar jis gėjus, Grėjus dar nepamiršo. Aš vėl susigėstu. Suprantu, jog kelerius ateinančius metus man reikės rimtai gydytis, kad nesijausčiau nepatogiai kiekvieną kartą prisiminusi tą akimirką. Imu entuziastingai pasakoti apie motiną – kloju viską iš eilės, kad tik nuslopinčiau tą prisiminimą. – Mano mama nuostabi. Nepagydoma romantikė. Gyvena jau su ketvirtu vyru. Kristianas nustebęs kilsteli antakius. – Aš jos ilgiuosi, – plepu toliau. – Dabar ji turi Bobą. Tikiuosi, kad jis mamą prižiūrės ir paguos, kai žlugs jos lengvabūdiški verslo planai. Švelniai nusišypsau. Jau taip seniai nemačiau mamos. Kristianas atidžiai mane stebi, kartais išgeria gurkšnelį kavos. Man tikrai nederėtų žiūrėti į jo burną. Tas vaizdas mane jaudina. – Ar gerai sutariate su įtėviu? – Žinoma. Užaugau su juo. Jis man kaip tėvas, kito neturėjau. – O koks jis žmogus? – Rėjus? Jis… mažakalbis. – Tik tiek? – nusistebi Grėjus. Gūžteliu pečiais. O ko Grėjus tikisi? Išgirsti visą mano gyvenimo istoriją?
– Toks pat mažakalbis kaip ir jo įdukra? – pamėgina mane išprovokuoti. Vos susilaikau nervingai į jį nedėbtelėjusi. – Jis mėgsta futbolą – ypač europietišką, – boulingą, meškerioti su musele ir gaminti baldus. Jis stalius. Anksčiau tarnavo kariuomenėje. – Jūs gyvenote su juo? – Taip. Kai man buvo penkiolika, mama susipažino su Trečiuoju Vyru. Aš pasilikau su Rėjumi. Jis susiraukia lyg nieko nesuprasdamas. – Nenorėjote gyventi su mama? – klausia. Tai tikrai ne jo reikalas. – Trečiasis Vyras gyveno Teksase. O mano namai buvo Monteseine. Be to… mama buvo ką tik ištekėjusi, juk pats suprantate… Liaujuosi pasakojusi. Mama apie Trečiąjį Vyrą niekada nekalba. Ko Grėjus siekia klausinėdamas tokių dalykų? Tai ne jo reikalas. Tas žaidimas žaidžiamas dviese. – Papasakokite man apie savo tėvus, – paprašau. Grėjus gūžteli. – Mano tėtis teisininkas, mama – vaikų gydytoja. Jie gyvena Siatle. Aha… Vadinasi, augant jam nieko netrūko. Mane domina ši gyvenime daug pasiekusi pora, įsivaikinusi tris vaikus, iš kurių vienas, išaugęs į gražuolį vyrą, žengia į verslo pasaulį ir savarankiškai jį užkariauja. Kas suformavo tokį jo charakterį? Šeima turėtų juo didžiuotis. – Ką veikia jūsų brolis ir sesuo? – Eliotas turi statybų verslą, o mano mažoji sesutė Paryžiuje mokosi kulinarijos meno iš kažkokio garsaus prancūzų virtuvės šefo. Grėjus suirzta, jo žvilgsnis apsiblausia. Nenori kalbėti nei apie savo šeimą, nei apie save. – Girdėjau, kad Paryžius žavingas, – tyliai sakau. Kodėl jis nenori kalbėti apie savo šeimą? Ar todėl, kad buvo įsūnytas? – Taip, gražus miestas. Ar kada nors buvote? – susidomi Grėjus, akimirksniu pamiršęs susierzinimą. – Iš žemyninės Jungtinių Valstijų dalies niekada nebuvau kojos iškėlusi. Taigi, mudu vėl grįžome prie bendrų temų. Ką jis slepia? – Norėtumėte nuvykti? – Į Paryžių?! – spigiai šūkteliu. Tie žodžiai mane sujaudina: kas gi nenorėtų vykti į Paryžių? – Žinoma, – prisipažįstu. – Bet iš tiesų labiausiai norėčiau apsilankyti Anglijoje. Pakreipęs galvą, jis smiliumi persibraukia per apatinę lūpą… Kad mane kur… – Kodėl? Kelis kartus neramiai sumirksiu. Susikaupk, Stil. – Nes tai Šekspyro, Džeinės Osten, seserų Brončių ir Tomo Hardžio tėvynė. Norėčiau pamatyti vietas, įkvėpusias šiuos žmones parašyti tokias nuostabias knygas. Šnekos apie garsius rašytojus primena, kad turėčiau mokytis. Žvilgteliu į savo rankinį laikrodį. – Aš jau eisiu. Turiu mokytis. – Rengtis egzaminams?
– Taip. Jie prasideda antradienį. – Kur panelės Kavanag automobilis? – Viešbučio aikštelėje. – Palydėsiu jus. – Ačiū už arbatą, pone Grėjau. Jis vėl keistai nusišypso, tarsi norėdamas pasakyti, kad saugo neįsivaizduojamai didelę paslaptį. – Nėra už ką, Anastazija. Man buvo malonu. Eime, – tiesdamas man ranką, įsakmiai sako Grėjus. Suglumusi suspaudžiu ją ir paskui jį išeinu iš Kavos namų. Mudu pėdiname atgal į viešbutį, sakyčiau, gaubiami malonios tylos. Grėjus atrodo ramus ir susikaupęs kaip visada. O aš iš paskutiniųjų mėginu įvertinti rytinį mūsų pasisėdėjimą prie kavos. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau dalyvavusi pokalbyje dėl darbo, tik nenutuokiu dėl kokio. – Ar visada mūvite džinsus? – nei iš šio, nei iš to klausia jis. – Dažniausiai. Grėjus linkteli. Grįžtame prie sankryžos, už kurios įsikūręs viešbutis. Aš įtemptai ir karštligiškai mąstau. Koks keistas klausimas… Be to, suvokiu, kad laiko, kurį praleisime kartu, liko visai nedaug. Viskas. Mūsų susitikimas baigtas, ir suprantu, kad aš jį sugadinau. Gal jis ką nors turi. – Ar turite merginą? – lepteliu. Po perkūnais – ar ką tik taip ir pasakiau? Grėjaus lūpas iškreipia šypsenėlė ir jis, palenkęs galvą, perveria mane žvilgsniu. – Ne, Anastazija. Draugauti su mergina – ne man, – tyliai sako jis. Bet… ką tai reiškia? Jis ne gėjus. O gal vis dėlto gėjus?! Matyt, duodamas interviu, man melavo. Kelias akimirkas dar tikiuosi jo paaiškinimo, kokios nors užuominos, padėsiančios suprasti šį paslaptingą teiginį, bet Grėjus neprataria nė žodžio. Turiu eiti sau. Privalau pamėginti iš naujo surikiuoti mintis. Man reikia pabėgti nuo jo. Žengiu pirmyn, klupteliu ir stačia galva griūvu ant važiuojamosios kelio dalies. – Po velnių, Ana! – rikteli Grėjus. Ir taip stipriai trūkteli mane už rankos, kurią laikė suspaudęs, kad griūvu į kitą pusę, tiesiai ant jo, ir tą pačią akimirką, vos nekliudydamas manęs, pro šalį prašvilpia dviratininkas, vienos krypties gatve lekiantis prieš eismą. Viskas įvyksta taip greitai – vieną akimirką griūvu į gatvę, o kitą atsiduriu prie krūtinės mane spaudžiančio ir tvirtai laikančio Grėjaus glėbyje. Įkvepiu švara dvelkiančio, gaivaus jo kūno aromato. Grėjus kvepia ką tik išskalbtais ir išdžiovintais baltiniais ir kažkokiu brangiu tualetiniu vandeniu. Tas kvapas svaigina. Giliai jo įkvepiu. – Ar jums nieko nenutiko? – pašnabždomis klausia jis. Viena ranka apglėbęs ir spausdamas prie savęs, kitos pirštais jis braukia man per veidą, švelniai čiuopdamas ir tyrinėdamas. Nykščiu brūkšteli per apatinę lūpą ir ima alsuoti giliau. Jis žvelgia tiesiai man į akis ir aš išlaikau jo neramų, deginantį žvilgsnį kelias akimirkas, o gal ir visą amžinybę, bet… galų gale mano dėmesį patraukia nepaprastai graži jo burna. Ir pirmą kartą per dvidešimt vienus metus užsinoriu, kad vyras mane pabučiuotų. Trokštu justi, kaip jo lūpos liečia manąsias.
1 Supratai (isp.). 2 Neišverčiamas žodžių žaismas: angl. sugar – ir „cukrus“, ir „mieloji“. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)
KETVIRTAS SKYRIUS
„Po velnių, pabučiuok mane!“ – mintyse jo maldauju, bet pajudėti negaliu. Aš paralyžiuota keisto, nepažįstamo troškimo ir visiškai pakerėta jo. Spoksau į Kristiano Grėjaus burną tarsi užhipnotizuota, o jis žiūri žemyn į mane griežtu, neperprantamu žvilgsniu. Alsuoja greičiau nei paprastai, o aš išvis sulaikiusi kvėpavimą. Aš tavo glėbyje. Prašau, pabučiuok mane. Jis užsimerkia, giliai įkvepia ir tarsi atsakydamas į nebylų mano prašymą vos pastebimai papurto galvą. Tada, lyg būtų nustatęs sau naują tikslą ar ryžtingai apsisprendęs, vėl atsimerkia. – Anastazija, turėtumėte vengti manęs. Aš nesu jums skirtas vyras, – tyliai sako Grėjus. Ką? Iš kur jis tai ištraukė? Tokius dalykus turėčiau spręsti tik aš. Susiraukiu – taip netikėtai atstumtai, man ima svaigti galva. – Kvėpuokite, Anastazija, kvėpuokite. Dabar jus paleisiu ir galėsite eiti, – sušnabžda jis ir švelniai stumteli mane nuo savęs. Nuo svaiginančio Kristiano artumo ir tik per plauką išvengto susidūrimo su dviratininku aš susijaudinusi ir silpna. „NE!“ – jam mane atstūmus ir palikus visiškai nusiminusią, iš sąmonės gelmių atsklinda garsus šūksnis. Jis uždėjęs rankas man ant pečių, truputį atsitraukęs laiko mane, atidžiai žiūri, kaip reaguosiu. O aš negaliu galvoti apie nieką kitą, tik kad norėjau bučinio ir, po galais, aiškiai tai parodžiau, bet jis manęs nepabučiavo. Jis manęs negeidžia. Tikrai negeidžia. Aš visiškai sumoviau šį rytinį pasimatymą prie kavos puodelio. – Supratau, – pagaliau atitokusi pralemenu. – Ačiū, – pašnabždomis priduriu slegiama baisiausio pažeminimo. Ir kaip galėjau taip skaudžiai apsirikti vertindama tarp mudviejų besiklostančius santykius? Turiu nešdintis nuo jo kuo toliau. – Už ką? – Grėjus suraukia antakius. Bet rankų nuo manęs nepatraukia. – Kad mane išgelbėjot, – burbteliu. – Tas kvailys važiavo prieš eismą. Džiaugiuosi, kad tą akimirką buvau šalia. Šiurpu net pagalvoti, kas galėjo jums nutikti. Gal norite grįžti į viešbutį, trumpai prisėsti ir nusiraminti? Grėjus patraukia ir nuleidžia rankas, o aš lieku stovėti prieš jį kaip paskutinė kvaiša. Paskui papurtau galvą ir imu mąstyti blaiviau. Tiesiog noriu eiti sau. Visos mano miglotos ir aiškiai neišreikštos viltys sužlugdytos. Jis manęs nenori. „O ką tu manei?“ – papriekaištauju sau. „Ko Kristianas Grėjus galėtų iš tavęs norėti?“ – pasišaipo iš manęs pasąmonė. Rankomis apsiglėbiu šonus, pasisuku į gatvę ir man palengvėja pamačius, kad ką tik užsidegė žalias žmogeliukas. Skubriai pereinu gatvę, nors ir žinodama, kad Grėjus seka iš paskos. Prie viešbučio grįžteliu, bet pažvelgti jam į akis nedrįstu. – Ačiū už arbatą ir už tai, kad sutikote dalyvauti fotosesijoje, – sumurmu. – Anastazija… Aš…
Grėjus užsikirtęs nutyla, bet sielvartinga intonacija patraukia mano dėmesį, todėl, kad ir nenoromis, pakeliu akis ir pažvelgiu jam į veidą. Grėjus pirštais braukia sau per plaukus, o pilkos jo akys dvelkia šalčiu. Jis atrodo draskomas vidinių prieštaravimų, susinervinęs, veidas atšiaurus, o taip rūpestingai puoselėtos pozos, kad viską kontroliuoja, nelikę nė ženklo. – Ką, Kristianai? – jam daugiau nepratarus nė žodžio, piktai rėžiu. Noriu eiti savais keliais. Turiu susirinkti trapios, skaudžiai įžeistos savigarbos likučius, pasitraukti ir kaip nors atgauti orumą. – Sėkmės laikant egzaminus, – nedrąsiai palinki Grėjus. Ką? Ar dėl to jis atrodo toks nelaimingas? Ar tam kūrė tokį spektaklį ir sekė paskui mane? Kad palinkėtų sėkmingai išlaikyti egzaminus? – Dėkoju, – atsakau, negalėdama nuslėpti pašaipos. – Sudie, pone Grėjau. Apsisuku šiek tiek stebėdamasi, kad dar nepargriuvau, ir daugiau net nežvilgtelėjusi į jį šaligatviu žingsniuoju prie požeminio garažo. Tamsiame, vėsiame garaže betoninėmis sienomis, apšviestame tik blausių dienos šviesos lempų, atsiremiu į sieną ir rankomis susiimu galvą. Ir ką aš sau maniau? Nelauktai prieš mano valią akyse susitvenkia ašaros. Kodėl žliumbiu? Susmunku ant grindų pykdama ant savęs už tokią beprasmišką reakciją. Sulenkusi pritraukiu kelius prie krūtinės ir rankomis tvirtai apsiglėbiu šonus. Noriu būti kuo mažesnė. Galbūt, kuo mažesnė būsiu aš, tuo mažesnė bus ir ši beprasmė kančia. Padėjusi galvą ant kelių netramdau paikų ašarų ir leidžiu sau išsiverkti. Raudu dėl to, kad praradau kažką, ko niekada neturėjau. Kaip kvaila. Kaip kvaila gedėti to, ko niekada nebuvo – savo žlugusių vilčių, sutryptų svajonių ir apviltų lūkesčių. Manęs dar niekas niekada nebuvo atstūmęs. Na, gerai… renkant krepšinio ar tinklinio komandą visuomet būdavau pakviečiama viena iš paskutinių, bet pati suprasdavau: bėgioti ir kartu daryti dar ką nors, pavyzdžiui, mušti ar mesti kamuolį, man nesisekdavo. Bet kurioje sporto aikštelėje tik painiodavausi kitiems po kojomis. Tačiau meilės reikalai man klostėsi ne taip beviltiškai. Tiesa, visą gyvenimą nepasitikėjau savimi, buvau per daug išblyškusi, per liesa, per nerangi, nepakankamai koordinuotų judesių – mano trūkumų sąrašas buvo ilgas. Todėl visuomet pati atstumdavau visus galimus gerbėjus. Buvau kritusi į akį vaikinukui, su kuriuo lankėme chemijos pamokas, bet susidomėjimo kibirkštėlės man neįžiebė nei jis, nei kas nors kitas – niekas, išskyrus tą prakeiktą Kristianą Grėjų. Galbūt turėčiau meiliau elgtis su tokiais kaip Polas Kleitonas ir Chosė Rodrigesas, nors esu tikra, kad nei vieno, nei kito niekada nerasčiau pasislėpusio nuošalioje kertelėje ir liejančio dėl manęs ašaras. Gal man kartais tiesiog reikia iš širdies išsiverkti? „Liaukis! Jau gana! – griežtai mane subara įsivaizduojama pasąmonė: sukryžiavusi rankas, stovėdama ant vienos kojos, o kita piktai trepsėdama į grindis. – Sėsk į automobilį, važiuok namo ir imkis mokslų. Pamiršk jį… Tuoj pat! Liaukis savęs gailėtis ir kaip kvaiša ramstyti sienas.“ Kaupdama jėgas giliai įkvepiu ir atsistoju. Susiimk, Stil. Braukdama ašaras, nužingsniuoju prie Keitės mašinos. Daugiau apie jį negalvosiu. Tiesiog manysiu, kad šis atsitikimas padėjo man įgyti patirties, ir visą dėmesį skirsiu egzaminams.
GRĮŽUSI RANDU KEITĘ ĮSITAISIUSIĄ prie valgomojo stalo ir besidarbuojančią kompiuteriu. Pamačius
mane maloni jos šypsena išblėsta. – Ana, kas atsitiko? Ne… Dar ir Ketrinos Kavanag kvotos neištversiu. Papurtau galvą aiškiai leisdama jai suprasti, kad paliktų mane ramybėje, bet atrodo, tarsi turėčiau reikalą su akla kurčnebyle. – Tu verkei. – Ji iš prigimties turi gebėjimą kartais konstatuoti tai, kas ir taip lyg ant delno. – Ką tas šunsnukis tau padarė? – piktai, pro sukąstus dantis iškošia ji, o jau veidas… Jėzau, kokia ji išsigandusi! – Nieko, Keite. Tiesą sakant, tas ir blogiausia, kad nieko. Vos pagalvojusi apie tai kreivai šypteliu. – Tai ko verkei? Juk tu niekada neverki, – jau šiek tiek atlyžusi sako ji. Keitė pakyla nuo stalo, žaliose jos akyse atsispindi didžiulis rūpestis. Paskui apkabina mane ir priglaudžia. Turiu ką nors papasakoti – tik tam, kad ji pasitrauktų. – Manęs vos nepartrenkė dviratininkas. Nieko geresnio negaliu išstenėti, bet ši žinia iš karto nukreipia Keitės dėmesį nuo… jo. – Dieve mano, Ana, ar tau nieko nenutiko? Ar tu nesužeista? Ji atšlyja nuo manęs, bet nepaleidžia ir paskubomis nužvelgia tikrindama, ar aš sveika. – Ne. Kristianas mane išgelbėjo, – sušnabždu. – Tik buvau labai sukrėsta. – Nesistebiu. O kaip sekėsi gerti kavą? Žinau, kad negali pakęsti kavos. – Gėriau arbatą. Viskas buvo gerai, iš tikrųjų nelabai yra ką pasakoti. Nežinau, kodėl jis mane pakvietė. – Tu jam patinki, Ana. Keitė nuleidžia rankas. – Jau ne. Daugiau jo niekada nepamatysiu. Taip, šiuos žodžius man pavyksta ištarti labai dalykiškai. – Tikrai? Prakeikimas. Sužadinau Keitei smalsumą. Einu į virtuvę, kad ji nematytų mano veido. – Taigi… Jis man nelabai tinka į porą, Keite, – kaip įmanydama santūriau priduriu. – Kodėl taip sakai? – Oi, Keite, juk akivaizdu. Atsigręžiu į ją, sustojusią virtuvės tarpduryje. – Kam akivaizdu, o kam ir ne, – sako ji. – Gerai, jis turi daugiau pinigų nei tu, kita vertus, jis turtingesnis už daugumą amerikiečių! – Keite, jis… – Nutildyta draugės, tik gūžteliu pečiais. – Ana! Dėl Dievo meilės, kiek kartų turiu tau kartoti? Tu – tikra gražuolė, – pertraukia ji mane. Oi, ne! Keitė vėl savo… – Keite, maldauju… Man reikia mokytis, – ryžtingai ją nutildau. Ji susiraukia. – Gal nori paskaityti straipsnį? Jau baigiau. Chosė padarė puikių nuotraukų. Ar man reikia nuotraukų, primenančių gražuoliuką Kristianą Grėjų, kuris manęs nenori? – Aišku, perskaitysiu.
Šiaip taip prisiverčiu nusišypsoti ir prieinu prie nešiojamojo kompiuterio. O štai ir jis – žvelgia į mane iš nespalvotos nuotraukos, žvelgia į mane ir mano, kad esu jo neverta. Apsimetu skaitanti straipsnį, o iš tiesų nė sekundės negaliu pabėgti nuo įdėmaus pilkų jo akių žvilgsnio, tyrinėju nuotrauką, ieškau joje užuominos, kodėl Kristianas Grėjus, jo paties žodžiais tariant, nėra man skirtas vyras. Ir staiga mane apakina akivaizdi tiesa. Jis pernelyg prašmatniai atrodo. Mudu – priešingi poliai, be to, iš visiškai skirtingų pasaulių. Įsivaizduoju esanti Ikaras, priskrendantis per arti Saulės, dėl to sudegantis ir pražūvantis. Grėjus teisus. Jis nėra man skirtas vyras. Štai ką jis turėjo galvoje tardamas tuos žodžius, ir dabar man… lyg ir lengviau susitaikyti su mintimi, kad jis mane atstūmė. Kaip nors gyvensiu toliau. Suprantu jį. – Labai geras straipsnis, Keite, – šiaip taip ištariu. – O dabar eisiu rengtis egzaminams. Prisiekiu sau, kad kol kas išmesiu Kristianą Grėjų iš galvos, ir atsivertusi užrašus imu skaityti. TIK ATSIGULUSI Į LOVĄ ir mėgindama užmigti leidžiu sau prisiminti keistą šios dienos rytą. Mintyse
vis grįžtu prie Grėjaus frazės „Draugauti su mergina – ne man“ ir pykstu ant savęs, jog neįsisąmoninau to anksčiau, prieš griūdama jam į glėbį ir kiekviena kūno skaidula be žodžių maldaudama, kad mane pabučiuotų. Jau tada Grėjus man tiesiai pasakė. Kad nenori, jog būčiau jo mergina. Pasiverčiu ant šono. Tingiai svarstau, gal jis yra davęs įžadą apskritai nevesti. Užsimerkiu ir imu snūduriuoti. Gal jis save tausoja? „Na, tikrai ne tau“, – prieš išlaisvindama sapnus, paskutinį kartą smogia man mieguista pasąmonė. Tą naktį sapnuoju pilkas akis ir lapų ornamentą pieno putoje, skuodžiu per kažkokias niūrias, šiurpios blausios šviesos apšviestas vietas taip ir nesuvokdama, ar bėgu prie ko nors, ar nuo ko nors… Padedu rašiklį. Viskas. Baigtas paskutinis egzaminas. Patenkinta plačiai išsiviepiu. Šią savaitę šypsausi turbūt pirmą kartą. Šiandien penktadienis ir vakare tikriausiai švęsime, šėlsime kaip pridera. Gal net pasigersiu! Dar niekada nebuvau pasigėrusi. Žvilgsniu susirandu kitame salės gale sėdinčią Keitę, kuri, likus penkioms minutėms iki duoto laiko pabaigos, kažką karštligiškai teberašo. Štai ir viskas, mano mokslai universitete baigti. Daugiau niekada nesėdėsiu auditorijoje su būriu nerimaujančių, pavienių studentų. Įsivaizduoju grakščiai besiverčianti kūliais, nors puikiai žinau, kad grakščius kūlversčius galiu daryti vien mintyse. Keitė liaujasi rašiusi ir padeda parkerį. Pakelia akis, žvilgteli į mane ir jos veide taip pat pamatau plačią šypseną. Nė žodžiu neužsimindamos apie paskutinį egzaminą jos mersedesu grįžtame į butą. Dabar Keitei labiau rūpi, ką vilktis šį vakarą einant į barą. Aš susikaupusi rausiuosi po rankinę raktų. – Ana, tau atėjo siuntinys. Keitė stovi ant laiptų prie buto durų, laikydama rudo popieriaus paketą. Keista. Rodos, pastaruoju metu iš internetinės „Amazon“ parduotuvės knygų neužsisakiau. Perdavusi man paketą, Keitė paima raktus ir atrakina duris. Siuntinys adresuotas panelei Anastazijai Stil. Nei siuntėjo adreso, nei pavardės nėra. Gal paketas nuo mamos ar Rėjaus? – Tikriausiai nuo namiškių. – Atplėšk! – susijaudinusi paragina mane Keitė, eidama į virtuvę paimti šampano, skirto egzaminų pabaigai trankiai atšvęsti.
Atplėšiu paketą ir randu odinę dėžę atviru šonu, o joje – tris iš pirmo žvilgsnio vienodas geros būklės knygas senovine drobe aptrauktais viršeliais ir paprastą balto kartono kortelę. Vienoje jos pusėje juodu rašalu, ranka, dailiu pasvirusiu šriftu parašyta: Kodėl nepasakei, kad man gresia pavojus? Kodėl manęs neperspėjai? Damos žino, ko saugotis, nes skaito romanus, kurie atskleidžia joms šias gudrybes… Atpažįstu citatą iš „Tesės“. Šis sutapimas mane pribloškia – mat ką tik tris valandas rašiau baigiamojo egzamino darbą apie Tomo Hardžio romanus. O gal čia ne atsitiktinumas… Gal sąmoningas poelgis? Atidžiai apžiūriu knygas – tris „Tesės iš d’Erbervilių giminės“ tomus. Vieną iš jų atsiverčiu. Pirmame puslapyje senoviniu šriftu įspausta: Londonas: Džekas R. Osgudas, Makolveinas ir Ko., 1891. Po galais – juk čia pirmasis leidimas! Šios knygos vertos krūvos pinigų, ir aš iš karto suprantu, kas jas atsiuntė. Keitė man per petį spokso į knygas. Paskui paima kortelę. – Pirmasis leidimas… – vos atgaudama kvapą pralemenu. – Negali būti… – Keitė žiūri akis išpūtusi ir netiki. – Grėjus? Linkteliu. – Nenutuokiu, kas kitas būtų galėjęs. – Ką reiškia ta kortelė? – Neįsivaizduoju. Manau, tai perspėjimas – tikrai, jis tebemėgina mane dėl kažko perspėti. Tik neišmanau dėl ko. Nepasakyčiau, kad dieną naktį beldžiuosi į jo duris, – sakau suraukusi antakius. – Žinau, kad nenori apie jį šnekėti, Ana, bet jis rimtai tave įsižiūrėjo. Nesvarbu, ar tai perspėjimas, ar ne. Visą praeitą savaitę neleidau sau galvoti apie Kristianą Grėjų. Na, gerai, sapnuose mane vis dar persekioja pilkos jo akys ir suprantu, kad prireiks daug laiko, kol pamiršiu jo, spaudžiančio mane glėbyje, rankų prisilietimą ir nuostabų kūno aromatą. Bet kodėl jis man atsiuntė tas knygas? Juk pats sakė, kad aš jam ne pora. – Kartą Niujorke mačiau vieną pirmojo leidimo „Tesės“ egzempliorių, parduodamą už keturiolika tūkstančių dolerių. Bet tavasis daug geriau išsilaikęs. Šios knygos turėjo kainuoti daugiau. Keitė prisėda pasitarti su geru savo draugu „Google“. – Ta citata… Bjauriai apgauta Aleko d’Erbervilio, šiuos žodžius Tesė pasako savo motinai. – Žinau, – susimąsčiusi atsako Keitė. – Bet ką jis tuo nori pasakyti? – Nežinau, ir man tas pats. Negaliu iš jo priimti tokios dovanos. Išsiųsiu knygas atgal, pridėjusi ne mažiau gluminančią citatą iš kokios nors sunkiai perprantamos romano vietos. – Gal iš tos, kur Andželas Kleras liepia atsiknisti? – rodos, visai rimtai pasiūlo Keitė. – Taip, ta ištrauka bus kaip tik, – nusijuokiu. Keitė man patinka: ji ištikima draugė ir ištikus bėdai visada mėgina padėti. Vėl supakuoju knygas ir palieku ant valgomojo stalo. Keitė paduoda man taurę šampano. – Už sesijos pabaigą ir mūsų naują gyvenimą Siatle. – Ji džiugiai nusišypso.
– Už sesijos pabaigą, už mūsų naują gyvenimą Siatle ir už puikius egzaminų rezultatus. Susidaužiame ir išgeriame. BARAS SAUSAKIMŠAS IR TRIUKŠMINGAS, jį užplūdo diplomus netrukus gausiantys absolventai,
ketinantys kaip reikiant prisilupti. Prie mūsų prisideda Chosė. Jis universitetą baigs tik ateinančiais metais, bet vis tiek yra nusiteikęs švęsti ir palaiko ką tik gautos mūsų laisvės dvasią nupirkdamas mums visiems ąsotį „Margaritos“. Išgėrusi penktą taurę suprantu, kad kokteilis po šampano – nieko gero. – Na, tai kas toliau, Ana? – perrėkdamas baro triukšmą klausia Chosė. – Mudvi su Keite keliamės į Siatlą. Keitės tėvai ten jai nupirko butą. – Dios mío3, kaip gerai kiti gyvena! Bet į mano parodą atvažiuosi? – Žinoma, Chosė. Tavo parodos atidarymo nė už ką nepraleisčiau. Nusišypsau, o jis apglėbia mane per liemenį ir priglaudžia. – Man labai svarbu, kad tu ten būtum, Ana, – šnabžda Chosė man į ausį. – Gal dar vieną „Margaritą“? – Chosė Luisai Rodrigesai, ar mėgini mane nugirdyti? Jei taip, tai tau, rodos, puikiai sekasi, – sukikenu. – Manau, geriau išgersiu alaus. Eisiu, atnešiu mums ąsotį. – Atnešk dar išgerti, Ana! – garsiai šūkteli Keitė. Keitė iš prigimties negreit apgirsta. Ji sėdi apkabinusi per pečius Levį – vieną iš mūsų kolegų anglų literatūros studentų ir pagrindinį studentų laikraščio fotografą. Levis jau liovėsi fotografavęs jį supančią visuotinę girtybę. Dabar jis neatitraukia akių nuo Keitės. O ji vilki puošnią trumpą liemenę, mūvi prigludusius džinsus, avi aukštakulnius, plaukus susikėlusi ir susirišusi, bet prie smilkinių kelios mielos garbanėlės išsprūdusios – žodžiu, žavinga kaip visada. Aš šiaip jau esu mergina, avinti medžiaginius sportbačius guminiais padais ir vilkinti sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis, bet šiandien pasipuošiau dailiausiais savo džinsais. Išsivaduoju iš Chosė glėbio ir pakylu nuo stalelio. Oi, oi… Man sukasi galva. Tenka stvertis už kėdės atlošo. Vaišintis kokteiliais su tekila – nelabai gera mintis. Nusigavusi prie baro nusprendžiu, kad jeigu jau atsistojau nuo kėdės, tai reikėtų užsukti į tualetą. Gerai sugalvojai, Ana. Svirduliuodama prasiskinu kelią per žmonių spūstį. Prie tualeto, žinoma, eilė, tačiau koridoriuje bent jau tylu ir vėsu. Kad nepabostų laukti, išsitraukiu mobilųjį. Hm… Kam aš paskutinį kartą skambinau? Chosė? Po Chosė rinktas nepažįstamas telefono numeris. Ak, taip! Grėjus – manau, tai jo numeris. Sukrizenu. Nenutuokiu, kelinta dabar valanda; galbūt jį prižadinsiu. Galbūt jis galės man paaiškinti, kodėl atsiuntė tas knygas ir paslaptingą žinutę. Jei nori, kad nelįsčiau į akis, pats turėtų palikti mane ramybėje. Nors ir apgirtusi, šiaip taip susilaikau neišsiviepusi ir spusteliu mygtuką „Skambinti“. Jis atsiliepia po antro signalo. – Anastazija… Mano skambutis Grėjų nustebina. Atvirai sakant, ir pati stebiuosi, kad jam skambinu. Paskui, nors ir gerokai apsvaigusi, susigriebiu: iš kur jis žino, kad tai aš? – Kuriems galams atsiuntėte man knygas? – klausiu sunkiai, neaiškiai tardama žodžius. – Anastazija, ar gerai jaučiatės? Jūsų balsas keistas, – staiga susirūpinęs sako Grėjus. – Keista ne aš, o jūs.
Štai – prisisriaubiau, sukaupiau drąsą ir pasakiau! – Anastazija, jūs gėrėte? – O kas jums darbo? – Man tik… smalsu. Kur esate? – Bare. – Kuriame? – Sakytum, Grėjus suirzęs. – Viename Portlando bare. – O kaip grįšite namo? – Ką nors sugalvosiu. Pokalbis klostosi visai ne taip, kaip tikėjausi. – Kokiame jūs bare? – Kodėl atsiuntėte man tas knygas, Kristianai? – Anastazija, kur jūs? Tuoj pat man pasakykite. Jo tonas toks… toks diktatoriškas, kaip tikrų tikriausio kontrolės maniako. Staiga įsivaizduoju, kad jis senovinio kino teatro direktorius, mūvintis jojimo kelnes, rankoje laikantis seną megafoną ir botkotį. Sąmonėje iškilus šiam vaizdiniui garsiai nusijuokiu. – Jūs toks… valdingas, – sakau nesitverdama juoku. – Tai padėkite man, Ana. Kur, po velnių, esat? Kristianas Grėjus mane keikia. Vėl sukikenu. – Aš Portlande… Iš Siatlo – tolimas kelias. – Kur Portlande? – Labanakt, Kristianai. – Ana! Nutraukiu pokalbį. Cha! Nors apie knygas jis man nieko taip ir nepaaiškino. Susiraukiu. Misija nebaigta. Aš tikrai apgirtusi: su visomis eilėje laukiančiomis merginomis lėtai šlepsint tualeto link nemaloniai sukasi galva. Ką gi, pratybų tikslas buvo pasigerti. Man pavyko. Štai koks tai jausmas – tokios patirties tikriausiai neverta kartoti. Laukiančiųjų dar sumažėjo ir dabar – mano eilė. Įėjusi abejingai nužvelgiu plakatą ant tualeto durų, liaupsinantį saugaus sekso pranašumus. Po perkūnais, ar aš ką tik skambinau Kristianui Grėjui? Mėšlas. Suskamba telefonas ir aš pašoku. Iš netikėtumo net kvapą užgniaužia. – Labas, – droviai atsiliepiu. Šito nesitikėjau. – Atvažiuoju jūsų paimti, – pareiškia jis ir nutraukia pokalbį. Tik Kristianas Grėjus geba kalbėti taip ramiai ir kartu taip grėsmingai. Kas per šlamštas! Pasitempiu aukštyn džinsus. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Atvažiuoja manęs paimti? Na jau ne! Tuoj vemsiu… ne… viskas gerai. Palauk. Jis tik knisa man protą. Juk nepasakiau, kur esu. Čia Grėjus manęs neras. Be to, kol atvažiuos iš Siatlo, užtruks kelias valandas ir mes jau būsime seniai išėję iš baro. Nusiplaunu rankas, veidrodyje apsižiūriu veidą. Atrodau įraudusi ir šiek tiek išsiblaškiusi. Hm… tekila veikia… Rodos, visą amžinybę laukiu prie baro ąsočio alaus ir galų gale grįžtu prie stalelio. – Taip ilgai užtrukai, – papriekaištauja man Keitė. – Kur buvai? – Laukiau eilėje į tualetą.
Chosė ir Levis karštai diskutuoja apie mūsų miestelio beisbolo komandą. Trumpam nutilęs, Chosė mums visiems įpila alaus ir aš godžiai gurkšteliu. – Žinai, Keite, gal išeisiu į lauką įkvėpti gryno oro. – Ana, tu tiesiog nerandi sau vietos… – Užtruksiu tik penkias minutes. Vėl braunuosi per minią. Ima pykinti, nemaloniai svaigsta galva, be to, man sunku laikytis ant kojų. Sunkiau nei paprastai. Atsidūrusi automobilių aikštelėje ir kvėpdama vėsų vakaro orą staiga suvokiu, kokia esu girta. Alkoholis paveikė regėjimą ir dabar iš tiesų dvejinasi akyse kaip senuose animaciniuose filmuose apie Tomą ir Džerį. Rodos, tuoj imsiu lupti ožius. Kodėl leidau sau taip nusitašyti? – Ana, – klausia iš paskos atsekęs Chosė, – ar gerai jautiesi? – Rodos, truputį padauginau. Blausiai jam šypteliu. – Ir aš, – niūriai tarsteli jis ir atidžiai pažvelgia į mane tamsiomis akimis. – Gal padėti? – pasiteirauja ir, priėjęs arčiau, mane apkabina. – Chosė, man viskas gerai. Apsieisiu. – Gana vangiai mėginu jį atstumti. – Ana, prašau… – šnabžda jis, dabar jau apglėbęs mane ir glausdamas arčiau. – Ką darai, Chosė? – Juk žinai, kad patinki man, Ana. Prašau… Uždėjęs vieną ranką ant strėnų, jis tvirtai spaudžia mane prie savęs, o kitos pirštais suėmęs smakrą truputį atlošia galvą. Koks mėšlas… jis ketina mane pabučiuoti. – Ne, Chosė, ne, liaukis. Stumiu jį, bet Chosė kūnas – vientisa stangrių raumenų siena, tad negaliu jo net pajudinti. Jis panardina pirštus man į plaukus ir suėmęs tvirtai laiko galvą. – Prašau tavęs, Ana, cariño4, – prikišęs lūpas šnabžda Chosė. Jis alsuoja negiliai, o jam iš burnos sklinda per daug salsvas – „Margaritos“ ir alaus – kvapas. Paskui švelniais bučiniais apiberia man smakrą ir kyla aukštyn, prie lūpų kampučio. Mane apima panika, pasijuntu visiškai girta ir nevaldanti padėties. Nuo to pojūčio net kvapą užima. – Chosė, liaukis, – maldauju. Aš to nenoriu. Tu mano draugas, o aš, rodos, tuoj vemsiu. – Manau, dama pasakė „ne“, – tamsoje tyliai nuskamba balsas. Mėšlų mėšlas! Kristianas Grėjus jau čia. Kaip jis taip greitai atlėkė? Chosė mane paleidžia. – Grėjau… – nedraugiškai pasisveikina jis. Aš baimingai pakeliu akis į Kristianą. Jis rūsčiai žvelgia į Chosė ir atrodo įtūžęs. Mėšlas. Spazmas suspaudžia man skrandį, susiriečiu, mano organizmas tiesiog atsisako priimti alkoholį ir aš visiems matant imu vemti ant asfalto. – Fu… Dios mío, Ana! – Chosė pasibjaurėjęs atšoka. Grėjus sugriebia mano plaukus, patraukia nuo vėmalų srauto ir atsargiai nuveda mane prie aukštos gėlių klombos aikštelės kampe. Atkreipiu dėmesį, kad čia gana tamsu, ir pajuntu dėkingumą. – Jei vėl ketinate vemti, vemkite čia. Aš jus palaikysiu.
Viena ranka jis apglėbęs man pečius, o kita, paskubomis susukęs į uodegą, laiko plaukus ant nugaros, kad nekristų ant veido. Nerangiai mėginu nustumti Grėjų, bet mane supykina vėl… ir vėl… Oi, koks mėšlas… Ar ilgai tai truks? Net kai skrandis jau tuščias ir nieko nebegaliu išvemti, kūną purto siaubingi, žiaukčioti verčiantys traukuliai. Giliai širdyje prisiekiu sau, kad daugiau niekada neimsiu į burną nė lašo. Tokiam šleikštuliui apsakyti trūksta žodžių. Pagaliau traukuliai liaujasi. Rankomis remiuosi į mūrinę klombą, vos išlaikančią mano kūno svorį. Toks gausus vėmimas atima daug jėgų. Grėjus patraukia rankas ir paduoda nosinę. Tik jis ir galėtų turėti ką tik išskalbtą ir išlygintą nosinę su monograma. KTG. Nė nežinojau, kad tokių vis dar galima nusipirkti. Šluostydamasi burną vangiai svarstau, ką reiškia ta T. Negaliu prisiversti į jį pažvelgti. Mane užplūdusi baisi gėda ir pasibjaurėjimas savimi. Trokštu prasmegti skradžiai šių azalijų lysvės ir būti bet kur kitur, tik ne čia. Chosė tebetrypčioja prie baro ir stebi mus. Sudejavusi rankomis susiimu galvą. Ko gero, tai pati baisiausia mano gyvenimo akimirka. Svaigstančia galva pamėginu prisiminti baisesnę ir atmintyje iškyla, kaip Grėjus mane atstūmė, – šis prisiminimas paženklintas daug tamsesnių pažeminimo atspalvių. Surizikuoju ir pakeliu į Grėjų akis. Jis spokso į mane, o jo veidas ramus ir bejausmis. Pasisukusi pažvelgiu į Chosė, kuris, rodos, pats susigėdęs ir įbaugintas Grėjaus kaip ir aš. Perveriu jį rūsčiu žvilgsniu. Savo vadinamajam draugui norėčiau pasakyti porą šiurkščių žodelių, tik nė vieno iš jų negaliu ištarti girdint Kristianui Grėjui, generaliniam direktoriui. Ką nori apgauti, Ana? Jis ką tik matė, kaip apvėmei asfaltą ir klombą. Neįmanoma nuslėpti, kad elgiesi toli gražu ne taip, kaip dera damai. – Na, aš… palauksiu tavęs viduje, – išlemena Chosė, bet mudu nekreipiame dėmesio ir jis nukiūtina į barą. Lieku su Grėjumi viena. Visiškas šlamštas. Ką man jam sakyti? Gal atsiprašyti už skambutį? – Atleiskite, – sumurmu vėpsodama į nosinę ir nervingai ją glamžydama. Ji tokia švelni. – Už ką turėčiau atleisti, Anastazija? Prakeikimas, jis nori išgirsti sumautą pasiaiškinimą. – Pirmiausia už skambutį. Už tai, kad mane supykino. Ir dar už labai daug ką, – jausdama, kad raustu, tyliai sakau. Prašau, maldauju, ar dabar galiu numirti? – Kiekvienas iš mūsų esame patekę į panašią padėtį, tik galbūt į ne tokią dramatišką kaip jūs, – santūriai atsako Grėjus. – Reikia žinoti savo galimybių ribas, Anastazija. Tiesą sakant, aš pats mėgstu jas peržengti, bet tai – tikrai pernelyg. Ar jums dažnai taip nutinka? Nuo gėrimų ir irzulio man ūžia galvoje. Po velnių, koks jo reikalas? Aš jo čia nekviečiau. Kalba kaip pusamžis vyriškis, duodantis pylos išdykusiam vaikui. Viena mano asmenybės dalis trokšta atrėžti, kad jei noriu kas vakarą taip prisigerti, tai yra mano reikalas, ne jo, bet… nedrįstu. Juolab dabar, jo akivaizdoje vėmusi. Ir ko jis vis dar čia stypso? – Ne, – gailiai pasiaiškinu, – anksčiau nebuvau pasigėrusi ir šią akimirką nejaučiu jokio noro kada nors vėl pasigerti. Tiesiog nesuprantu, kodėl jis čia. Mane užplūsta silpnumo banga. Jis pastebi, kad man svaigsta galva, dar nespėjusią susmukti vikriai paima ant rankų ir kaip vaiką priglaudžia prie krūtinės. – Eime, parvešiu jus namo, – sako.
– Turiu pasakyti Keitei, kad išeinu. Aš ir vėl jo glėbyje. – Tai gali padaryti ir mano brolis. – Ką?! – Mano brolis Eliotas kaip tik kalbasi su panele Kavanag. – Šit kaip? Nieko nesuprantu… – Kai skambinote, jis buvo su manimi. – Siatle? Visiškai susipainioju. – Ne, vis dar gyvenu „Heathman“ viešbutyje. Vis dar? Kodėl? – Kaip mane radote? – Susekiau pagal mobiliojo buvimo vietą, Anastazija. Na, žinoma, kad susekė. Bet ar tai įmanoma? Ar tai leidžia įstatymai? „Moterų persekiotojas“, – šnabžda pasąmonė pro debesį tekilos, kuria vis dar permirkusios mano smegenys, bet man tas pats, nes tas persekiotojas – jis. – Gal turite kokį apsiaustą ar rankinę? – Hm… turiu ir švarkelį, ir rankinę. Kristianai, labai prašau, man reikia pasakyti Keitei, kad išeinu. Kitaip ji rūpinsis. Jis stipriai sučiaupia lūpas ir sunkiai atsidūsta. – Na, gerai, jei jau taip reikia… Grėjus pastato mane ant žemės ir, paėmęs už rankos, nuveda atgal į barą. Jaučiuosi silpna, vis dar apgirtusi, sutrikusi, netekusi jėgų, pažeminta, bet – net keista – ir beprotiškai susijaudinusi. Jam tvirtai spaudžiant ranką mane užplūsta prieštaringi, gluminantys jausmai. Visiems jiems įsisąmoninti prireiks bent savaitės. Bare triukšminga, nėra kur nė kojos pastatyti, be to, jau groja muzika, tad šokių aikštelė pilna žmonių. Keitės prie mūsų stalelio nėra, Chosė irgi kažkur dingęs. Vienas likęs Levis atrodo sutrikęs ir nelaimingas. – Kur Keitė? – perrėkdama triukšmą kreipiuosi į Levį. Skausmas galvoje palengva ima pulsuoti muzikos ritmu. – Šoka, – rikteli Levis ir aš aiškiai pamatau, kad jis piktas. Levis įtariai nužvelgia Kristianą. Šiaip taip įsirangau į savo juodą švarkelį, o nedidukę rankinę ilgu diržu persimetu taip, kad ji kabėtų man prie klubo. Kai tik pamatysiu Keitę, galėsiu eiti. Paliečiu Kristianui ranką, pasilenkiu prie jo ir šūkteliu į ausį: „Ji šokių aikštelėje!“, nosimi brūkštelėdama jam per plaukus ir uosdama švarų, gaivų aromatą. Visi draudžiami ir nepažįstami jausmai, kuriuos mėginau neigti, išsilaisvina ir nuvilnydami supurto sustingusį mano kūną. Nuraustu ir kažkur labai giliai maloniai įsitempia raumenys. Kristianas nepatenkintas dėbteli į mane, vėl paima už rankos ir vedasi prie baro. Jis aptarnaujamas akimirksniu – ponas kontrolės maniakas laukti nepratęs. Ar jis viską taip lengvai gauna? Ko užsako, negirdžiu. Netrukus jis paduoda man labai didelį stiklą vandens su ledu.
– Gerkite, – pakeltu balsu įsako. Judantys šviesos pluoštai šokčioja ir sukasi muzikos ritmu, barą ir jo svečius nutvieksdami keistomis spalvomis ir užklodami šešėliais. Kristianas tai žalias, tai mėlynas, tai baltas, tai demoniškai raudonas. Jis atidžiai mane stebi. Nedrąsiai nuryju gurkšnelį vandens. – Visą! – per triukšmą rikteli jis. Kristianas toks valdingas. Jis pirštais perbraukia sau per neklusnius plaukus. Atrodo suirzęs, įpykęs. Kokių turi bėdų? Neskaitant, žinoma, vidury nakties skambinančios prisiplempusios kvaišos, kurią mano turįs gelbėti. O paskui pasirodo, kad ją iš tiesų tenka vaduoti nuo per daug įsijautusio įsimylėjusio draugužio. Ir dar žiūrėti į ją, lupančią baisiausius ožius tiesiog jam po kojomis. Oi, Ana… ar kada nors tai išpirksi? Pasąmonė demonstratyviai reiškia nepasitenkinimą ir rūsčiai žiūri į mane virš akinių pusmėnulio formos stiklais. Truputį susvyruoju ir Kristianas sulaiko mane uždėdamas ranką ant peties. Darau, kas man liepta – išgeriu visą stiklą vandens. Vėl pradeda pykinti. Jis paima iš manęs stiklą ir pastato ant baro. Nors vaizdas neryškus, vis dėlto atkreipiu dėmesį, kaip jis apsirengęs: duksliais baltais lininiais marškiniais, prigludusiais džinsais, juodais medžiaginiais sportiniais bateliais ir tamsiu juostuotu švarku. Marškinių apykaklė prasagstyta ir toje properšoje matau styrant kuokštelį krūtinės plaukų. Man, užsipylusiai smegenis alkoholiu, jis atrodo tikras saldainiukas. Kristianas vėl paima mane už rankos. Po galais – jis vedasi mane į šokių aikštelę. Velniava… Šokti aš nemoku. Jis jaučia, kad nenoriu ten eiti, ir iš viršaus krentančioje spalvotoje šviesoje matau linksmą ir pašaipią Kristiano šypseną. Jis stipriai trūkteli mano ranką, vėl atsiduriu jo glėbyje, o tada, nepaleisdamas manęs, jis ima siūbuoti. Kad mane kur, Kristianas geras šokėjas ir niekaip negaliu patikėti, kad judu drauge, mėgdžiodama kiekvieną jo žingsnį. Man sekasi – gal dėl to, kad girta? Jis laiko mane stipriai prispaudęs, jo kūnas prigludęs… jei taip stipriai nespaustų, neabejoju, kad nualpčiau ir susmukčiau jam prie kojų. Staiga iš pačios sąmonės gilumos ataidi dažnai mamos kartotas įspėjimas: „Niekada nepasitikėk šokti mokančiu vyru.“ Per žmonių spūstį jis nušokdina mane į kitą aikštelės pusę ir atsiduriame šalia Keitės ir Elioto, Kristiano brolio. Ir bare, ir man galvoje pulsuoja labai garsi ir tranki muzika. Oi… Keitė daro savo firminius judesius. Šokdama gundomai kraipo užpakaliuką, o taip elgiasi tik tuomet, kai vaikinas jai patinka. Tikrai patinka. Tai reiškia, kad rytoj rytą pusryčiausime trise. Keite! Kristianas pasilenkia ir kažką rikteli į ausį Eliotui. Negirdžiu, ką jis sako. Eliotas – aukštas, plačiapetis, šviesiais garbanotais plaukais, šviesiomis, valiūkiškai spindinčiomis akimis. Pulsuojančiame blyksinčių lempų karštyje negaliu pasakyti, kokios jos spalvos. Eliotas išsišiepia ir prisitraukęs suspaudžia Keitę glėbyje, o ji mielai sutinka būti spaudžiama… Keite! Nors ir apsvaigusi nuo alkoholio, aš sukrėsta. Juk ką tik su juo susipažino. Klausydamasi Elioto ji pritariamai linkteli, paskui nusišypso man ir atsisveikindama pamoja. Šį kartą mudu su Kristianu iš šokių aikštelės išeiname gerokai greičiau. Bet aš su ja taip ir nepasikalbėjau. Ar jai viskas gerai? Jau matau, kuo baigsis jųdviejų bendravimas. Turiu jai duoti saugaus sekso pamoką. Širdies gilumoje viliuosi, kad ji perskaitys, kas rašoma plakate ant tualeto durų. Šios mintys braunasi man į galvą vydamos alkoholio sukeltas ūkanas. Čia taip tvanku, taip triukšminga ir spalvinga – pernelyg šviesu. Man vėl ima suktis galva, ak, ne,
ne… pamatau, kad veidu artėju prie grindų, o dar po akimirkos ir pajuntu. Prieš nualpdama Kristiano Grėjaus glėbyje, dar spėju išgirsti sodrų jo keiksmą: – Šūdas!
3 Dieve mano (isp.). 4 Mieloji (isp.).
PENKTAS SKYRIUS
Visiška tyla. Šviesa prislopinta. Lovoje man patogu ir šilta. Hm… Atsimerkiu ir kelias akimirkas guliu tyli, romi, mėgaudamasi keista, nepažįstama aplinka. Nenutuokiu, kur esu. Lovos galvūgalis – kaip didžiulė saulė. Lyg ir pažįstamas. Kambarys didelis ir erdvus, apstatytas prabangiais, rudais, rusvai gelsvais ir aukso spalvos baldais. Jau esu juos mačiusi. Tik kur? Sujauktas protas iš paskutiniųjų gaivina regimuosius kelių pastarųjų dienų prisiminimus. Šlamštas… Aš „Heathman“ viešbutyje… apartamentuose. Prašmatniame kambaryje buvau su Keite. Tik šis atrodo didesnis. Oi, velnias… Aš Kristiano Grėjaus apartamentuose. Kaip čia patekau? Mane ima persekioti palengva grįžtančių praeitos nakties prisiminimų nuotrupos. Gėrimas – „kad jį kur, tą gėrimą“, – telefono skambutis – „varge, tas skambutis…“, – vėmimas – „tik to betrūko“. Chosė ir Kristianas. „Ne!“ Iš gėdos net susigūžiu. Neprisimenu, kaip čia patekau. Vilkiu sportiniais marškinėliais trumpomis rankovėmis, segiu liemenėlę ir mūviu kelnaites. Kojinių nėra. Džinsų – taip pat. Koks mėšlas… Žvilgteliu į naktinę spintelę. Ant jos – stiklinė apelsinų sulčių ir dvi tabletės advilio. Toks kontrolės maniakas kaip jis apie viską pagalvoja iš anksto. Atsisėdusi išgeriu vaistus. Tiesą sakant, jaučiuosi visai neblogai, tikriausiai geriau, nei nusipelniau. Apelsinų sultys dangiškai gardžios. Ką tik išspaustos ir puikiai gaivinančios. Kažkas pasibeldžia į duris. Širdis vėl ima daužytis gerklėje, be to, rodos, prarandu kalbos dovaną. Bet jis vis tiek atsidaro duris ir įeina. Po galais, Kristianas mankštinosi. Jis mūvi pilkas, nuo klubų, kaip ir anąkart, dukslias treningo kelnes ir vilki pilkus berankovius sportinius marškinėlius, kaip ir plaukai, patamsėjusius nuo prakaito. Kristiano Grėjaus prakaitas; ši mintis keistai mane veikia. Sunkiai atsidususi užsimerkiu. Jaučiuosi tarsi dvejų metų mergytė: užsimerksiu ir iš tiesų manęs čia nebus. – Labas rytas, Anastazija. Kaip jaučiatės? – Geriau, nei nusipelniau, – sumurmu. Pakeliu akis ir žvilgteliu į Kristianą. Jis padeda ant krėslo didelį pirkinių maišą ir suima abu per sprandą permesto rankšluosčio galus. Spokso į mane niūrokomis pilkomis akimis ir, kaip paprastai, aš nė nenutuokiu, apie ką galvoja. Jis taip puikiai slepia ir mintis, ir jausmus… – Kaip aš čia atsidūriau? – nusižeminusi gailiai klausiu. Jis atsisėda ant lovos krašto. Taip arti, kad galiu jį paliesti ir užuosti. Dieve… prakaitas, kūno prausiklis ir… Kristianas. Tai svaiginantis kokteilis, nepalyginti stipresnis už „Margaritą“, – dabar jau galiu pasakyti iš patirties. – Kai praradote sąmonę, nenorėjau vežti jūsų į butą, kuriame gyvenate, ir rizikuoti sugadinti odinių savo automobilio sėdynių. Tad parsigabenau čia, – kuo ramiausiai paaiškina jis.
– Ar jūs paguldėte mane į lovą? – Taip. Jo veidas visiškai ramus. – Ar mane dar pykino? – vos girdimai klausiu. – Ne. – Jūs mane nurengėte? – sušnabždu. – Aš. Žvelgdamas į mane, Kristianas trūkteli antakį ir aš nuraustu kaip žarija. – Bet mudu ne… – vos girdimai tarsteliu ir apima tokia gėda ir siaubas, kad išdžiūsta burna ir negaliu baigti klausimo. Įsistebeiliju į savo rankas. – Anastazija, jūs buvote be sąmonės. Nekrofilija – ne man. Mėgstu, kai mano moterys jaučia ir suvokia, kas vyksta, – dalykiškai paaiškina jis. – Atsiprašau. Kristianas kreivai šypteli. – Vakaras buvo labai nuotaikingas. Negreitai jį pamiršiu. Aš irgi… ak, šunsnukis, jis iš manęs juokiasi. Neprašiau, kad važiuotų manęs pasiimti. Bet jis vis tiek privertė mane jausti kaltę dėl to, kas įvyko vakar. – Jums nereikėjo sekti manęs pasitelkus Džeimso Bondo įrangą, kurią tobulinate ketindamas paskui kuo brangiau parduoti, – atšaunu. Jis žiūri į mane nustebęs ir, jei neklystu, truputį įsižeidęs. – Pirma, technologija, leidžianti susekti mobiliojo buvimo vietą, pasiekiama internetu. Antra, mano įmonė neinvestuoja į jokius sekimo prietaisus ir jų negamina. Ir trečia, jei nebūčiau atvažiavęs jūsų paimti, tikriausiai būtumėte nubudusi fotografo lovoje, o sprendžiant iš to, ką prisimenu, jo merginimas nelabai jus sužavėjo, – kandžiai sako jis. Merginimas! Pakeliu akis į Kristianą. Įsižeidęs jis verte veria mane liepsningu žvilgsniu. Mėginu prikąsti lūpą, bet juoko nenuslopinu. – Iš kokios jūs viduramžių kronikos? Kalbate kaip kilnusis riteris. Jo nuotaika staiga pasikeičia. Iš akių dingsta atšiaurumas, veidas sušvelnėja, o lūpose šmėsteli vos pastebima šypsena. – Man taip neatrodo, Anastazija. Galėčiau būti nebent juodasis riteris. – Purtydamas galvą, jis kreivai šypteli. – Ar vakar vakare ko nors valgėte? – priekaištingai klausia. Papurtau galvą. Kokį dar baisų nusikaltimą būsiu padariusi? Kristianas sukanda dantis, bet jo veidas lieka ramus. – Turite valgyti. Štai kodėl jums buvo taip bloga. Išties, tai pirmoji taisyklė, kurios reikia laikytis geriant alkoholio. Kristianas pirštais persibraukia per plaukus ir aš iš to suprantu, kad jis suirzęs. – Ketinate ir toliau mane barti? – Ar dabar jus baru? – Manau, barat. – Tai jums labai pasisekė, kad tik baru.
– Ką norite pasakyti? – Na, jei būtumėte mano, už tai, ką iškrėtėte vakar, visą savaitę negalėtumėte atsisėsti. Nieko nevalgėte, prisigėrėte ir labai rizikavote. – Kristianas užsimerkia, jo veide šmėsteli baimė, o kūną nukrečia šiurpas. Atsimerkęs piktai įsistebeilija į mane. – Nenoriu nė galvoti, kas jums galėjo nutikti. Aš taip pat rūsčiai į jį dėbteliu. Koks jo reikalas? Kas jam rūpi? Jei būčiau jo… „Bet nesu. Nors širdies gilumoje norėčiau būti.“ Ši mintis perskrodžia man smegenis, nors despotiški žodžiai ir sukėlė įtūžį. Dabar tenka raudonuoti dėl savo pasąmonės nepastovumo – juosėdama ryškiai raudoną havajietišką sijoną, ji šoka paklaikusi iš džiaugsmo vien nuo minties, kad galėčiau būti jo. – Nieko man nebūtų nutikę. Buvau su Keite. – O fotografas? – piktai klausia jis. Hm… jaunasis Chosė… Anksčiau ar vėliau man teks susitikti su juo akis į akį. – Chosė tiesiog nesuvaldė rankų, – gūžteliu. – Na, kai jis ir vėl nesuvaldys rankų, gal kas nors turėtų pamokyti jį gerų manierų? – O jūs tikrai griežtos drausmės šalininkas, – irzliai atšaunu. – Ak, Anastazija, jūs nė nenumanote… Kristianas prisimerkia, paskui valiūkiškai nusišypso. Neįmanoma jam atsispirti. Vieną akimirką aš sutrikusi ir supykusi, o kitą jau negaliu atplėšti akių nuo jo nuostabios šypsenos. Tai bent… aš visiškai pakerėta, juolab kad šypsosi jis retai. Beveik pamirštu, apie ką kalbėjo. – Palįsiu po dušu. Nebent jūs pirma norite praustis? Tebesišypsodamas jis pakreipia galvą. Man vėl ima daužytis širdis, o pailgosios smegenys pamiršta pasiųsti signalą, kad kvėpuočiau. Kristiano šypsena išplatėja, jis ištiesia ranką ir nykščiu perbraukia man per skruostą ir apatinę lūpą. – Kvėpuokite, Anastazija, – sušnabžda ir pasitraukia. – Po penkiolikos minučių atneš pusryčius. Jūs turbūt išbadėjusi. Jis nueina į vonios kambarį ir uždaro duris. Iškvepiu taip ilgai plaučiuose laikytą orą. Ir kodėl jis taip velnioniškai patrauklus? Trokštu eiti į vonią pas jį. Dar joks vyras neprivertė manęs taip jaustis. Hormonai šėlsta. Tose veido vietose, per kurias slinko jo nykštys, dilgčioja. Muistausi nuo varginančio, skausmingo… diskomforto. Nesuprantu, kokia čia reakcija. Hm… Geismas. Tai geismas. Štai kaip jautiesi apimta geismo… Atsigulu ant minkštų pūkinių pagalvių. „Jei būtumėte mano.“ Dieve, ir ko tik nepadaryčiau, kad būčiau jo! Jis – vienintelis vyras, dėl kurio man širdis ima stipriau plakti. Bet taip pat vyras, žadinantis priešiškumą; sunkaus, neperprantamo būdo ir trikdantis. Vieną dieną jis mane šiurkščiai atstumia, kitą atsiunčia knygas, vertas keturiolikos tūkstančių dolerių, paskui seka mane tarsi maniakas. O aš, nieko nepaisydama, nakvojau jo viešbučio apartamentuose ir jaučiuosi saugi. Apsaugota. Aš jam rūpiu tiek, kad atlekia ir išgelbėja mane nuo kažkokio išsigalvoto pavojaus. Ne, Kristianas visai ne juodasis riteris – jis baltasis riteris tviskančiais, akinamai spindinčiais šarvais, klasikinis romantiškas herojus, panašus į serą Gaveiną ar serą Lanselotą. Išsiropščiu iš jo lovos ir imu karštligiškai ieškoti savo džinsų. Jis išeina iš vonios kambario šlapias, nuo dušo žvilgančia oda, dar nesiskutęs, neapsirengęs, tik strėnas susijuosęs rankšluosčiu, ir randa mane stypsančią plikomis kojomis, visiškai sutrikusią ir nerangią. Pamatęs mane išlipusią iš lovos, Kristianas nustemba.
– Jei ieškote savo džinsų, tai žinokite, kad atidaviau juos skalbti. – Jo žvilgsnis apsiniaukia. – Jie buvo aptaškyti jūsų vėmalais. – Oi… – Smarkiai nuraustu. Ir kodėl, kodėl jis visuomet užklumpa mane nepasiruošusią? – Pasiunčiau Teilorą nupirkti kitų džinsų ir batų. Jie pirkinių maišelyje, ant krėslo. Švarūs drabužiai. Kokia nelaukta dovana. – Hm… Eisiu po dušu, – sumurmu. – Ačiū. Ką dar galiu pasakyti? Čiumpu pirkinių maišelį ir neriu į vonios kambarį – kad tik toliau nuo Kristiano, kurio nuogumas mane nervina. Jis nė per plauką nenusileidžia Mikelandželo „Dovydui“. Vonios kambaryje karšta ir tvanku. Nusimetu drabužius ir greitai įlipu į dušinę, nekantraudama palįsti po visus nešvarumus nuplaunančia srove. Vanduo šniokščia kūnu, aš pakeliu galvą, kad malonus srautas tekėtų per veidą. Geidžiu Kristiano Grėjaus. Nenumaldomai. Tai akivaizdu. Pirmą kartą gyvenime noriu gulti su vyru į lovą. Noriu jausti, kaip jis mane liečia ir bučiuoja. Jis sakė mėgstantis, kad jo moterys jaustų ir suvoktų, kas vyksta. Vadinasi, jis tikriausiai ne skaistuolis. Bet nemėgino manęs kabinti – ne taip, kaip Polas ir Chosė. Nesuprantu. Ar jis manęs geidžia? Praeitą savaitę jis manęs nepabučiavo. Ar aš jam bjauri? Vis dėlto dabar esu čia ir jis pats mane čia atsivedė. Tiesiog neišmanau, kokį žaidimą Kristianas žaidžia. Kas jam galvoj? „Visą naktį miegojai jo lovoje, o jis tavęs nė nepalietė, Ana. Turbūt moki prie dviejų pridėti du“, – kyštelėjusi savo bjaurią galvą vėl nusišaipo pasąmonė. Nekreipiu į ją dėmesio. Vanduo šiltas ir raminantis. Hm… Šiame vonios kambaryje, po šiuo dušu, galėčiau stovėti amžinai. Paimu kūno prausiklį – jis kvepia Kristianu. Aromatas malonus. Imu trintis prausikliu kūną vaizduodamasi, kad tai daro jis – jis savo ilgais pirštais šį dieviškai kvepiantį skystą muilą trina man į odą, ant krūtų, ant pilvo, tarp šlaunų. O Dieve… Man vėl suspurda širdis. Jaučiuosi taip… taip gerai. – Pusryčiai! Jis pasibeldžia į duris ir mane išgąsdina. – Ge-gerai, – sumikčioju staiga šiurkščiai pažadinta iš erotinių svajų. Išlipu iš dušinės ir čiumpu du rankšluosčius. Vienu nusausinu plaukus ir kaip Karmen Miranda apsivynioju galvą. Stengdamasi nekreipti dėmesio į malonų jausmą, kai įjaudrintą odą liečia rankšluostis, paskubomis nusišluostau kūną. Tada apžiūriu maišelio turinį. Teiloras man nupirko ne tik džinsus ir naujus medžiaginius sportbačius guminiais padais, bet ir melsvus marškinėlius, kojines bei apatinius. Kad mane kur… Švari liemenėlė ir kelnaitės – tiesą sakant, apibūdinti jas tokiais kasdieniais ir praktiškais žodžiais būtų neteisinga. Mat tai – išskirtinio dizaino puikūs europietiški apatiniai. Prabangūs, pasiūti, galima sakyti, vien iš melsvų nėrinių. Čia tai bent… Apatiniai mane ir žavi, ir truputį baugina. Negana to, jie man tinka kaip nulieti. Žinoma, kitaip ir būti negali. Vien pagalvojusi apie tą vyrą ežiuku kirptais plaukais, perkantį man juos kokioje nors moteriško apatinio trikotažo parduotuvėje, nuraustu. Greitai apsirengiu. Kiti drabužiai taip pat puikiausiai tinka. Rankšluosčiu šiurkščiai pasitrinu plaukus, kad būtų sausesni, ir pamėginu juos susitvarkyti. Bet jie, kaip įprasta, nepasiduoda ir man lieka vienintelė išeitis: susirišti juos gumele, kurios, beje, neturiu. Viena turėtų būti rankinėje, jei tik tą rankinę rasčiau. Giliai įkvepiu. Laikas pasirodyti ponui trikdytojui. Radusi miegamąjį tuščią, lengviau atsikvepiu. Negaišuodama šoku ieškoti rankinės, bet kambaryje jos nėra. Dar kartą giliai įkvėpusi, žengiu į apartamentų svetainę. Ji milžiniška. Čia įrengta prabangi,
ištaiginga poilsio zona su pernelyg didelėmis sofomis, ant kurių pridėta purių pagalvėlių, ir įmantriu kavos staleliu, ant kurio pūpso stirta didelių knygų blizgiais viršeliais, ir darbo zona su naujausiu „iMac“ kompiuteriu ir didžiuliu plazminiu televizoriumi ant sienos. Kristianas sėdi prie valgomojo stalo kitame svetainės gale ir skaito laikraštį. Tas laikraštis – beveik teniso aikštyno dydžio; tiesa, aš teniso nežaidžiu, bet kelis kartus mačiau žaidžiant Keitę. Keitė! – Po velnių, Keitė, – kimiai tarsteliu. Kristianas pakelia akis ir įsispokso į mane. – Ji žino, kad esate čia ir dar gyva. Nusiunčiau žinutę Eliotui, – truputį pašaipiai sako. Ak, ne… Prisimenu, kaip aistringai ji vakar vakare šoko. Visais tais firminiais judesiais Keitė siekė vieno vienintelio tikslo – sugundyti Kristiano brolį! Ir ką ji mano apie mane žinodama, kad nakvojau čia? Dar nebuvau to dariusi. Ji vis dar su Eliotu. Anksčiau Keitė tik du kartus leidosi į vienanaktį nuotykį su vaikinu ir paskui abu kartus visą savaitę turėjau kęsti ją, vilkinčią šlykščią rožinę pižamą. Dabar ji pamanys, kad ir aš patyriau vienos nakties nuotykį. Kristianas valdingai pažvelgia į mane. Jis vilki baltus lininius marškinius prasagstyta apykakle ir atsegtais rankogaliais. – Sėskite, – liepia, mostelėdamas į man skirtą vietą prie stalo. Perėjusi per visą kambarį, įsitaisau ten, kur man įsakyta – tiesiai prieš jį. Stalas gausiai nukrautas valgiais. – Nežinojau, ką mėgstate, tad užsakiau visą pusryčių valgiaraštį, – kreivai šyptelėjęs, tarsi atsiprašydamas paaiškina Kristianas. – Jūs labai išlaidus, – burbteliu sugluminta tokio sprendimo, nors tikrai esu alkana. – Taip ir yra, – tarsi prisiimdamas kaltę atsako jis. Išsirenku blynelius su klevų sirupu ir plaktą kiaušinienę su šonine. Slėpdamas šypseną Kristianas vėl kimba į omletą iš kiaušinių baltymų. Skanu nors pirštus aplaižyk. – Gal arbatos? – pasiūlo jis. – Taip, prašyčiau. Jis paduoda man arbatinuką su karštu vandeniu ir lėkštelę, ant kurios padėtas „Twinings English Breakfast“ arbatos maišelis. Jėzau, jis prisimena, kokią arbatą mėgstu! – Jūsų plaukai dar labai drėgni, – švelniai papriekaištauja. – Niekur neradau plaukų džiovintuvo, – sutrikusi paaiškinu. Nors iš tiesų nė neieškojau. Kristianas stipriai sučiaupia lūpas, bet neprataria nė žodžio. – Ačiū už drabužius. – Man buvo malonu jumis pasirūpinti, Anastazija. Ši spalva jums puikiai tinka. Nuraustu ir nudelbiu akis. – Žinote, jums tikrai reikėtų išmokti tinkamai atsakyti į komplimentą. Jo tonas griežtas, kritiškas. – Už šiuos drabužius turėčiau jums sumokėti. Kristianas dėbteli į mane taip piktai, tarsi būčiau jį įžeidusi. Tad skubiai paaiškinu: – Jau padovanojote man knygų, kurių aš, žinoma, negaliu priimti. Bet šie drabužiai… Prašau leisti man už juos susimokėti. Ir nedrąsiai jam nusišypsau.
– Anastazija, patikėkite, tokį pirkinį galiu sau leisti. – Ne tai svarbiausia. Kodėl turėtumėte man pirkti tokius daiktus? – Nes galiu, – pareiškia Kristianas ir jo akys valiūkiškai blyksteli. – Jei galite, dar nereiškia, kad turėtumėte, – tyliai atsakau, o jis kilsteli antakį, pažvelgia į mane žibančiomis akimis, ir staiga pajuntu, jog kalbame visai apie ką kita, tik nesuprantu apie ką. Prisimenu kitą reikalą… – Kodėl atsiuntėte man tas knygas, Kristianai? – tyliai klausiu. Jis padeda stalo įrankius ir atidžiai nužvelgia mane liepsningu, kažkokio nesuprantamo jausmo persmelktu žvilgsniu. Po perkūnais – man išdžiūsta burna. – Na, kai jūsų vos nepartrenkė dviratininkas, kai laikiau jus glėbyje, o jūs žiūrėjote į mane be žodžių, visa esybe maldaudama: „Pabučiuok mane, pabučiuok mane, Kristianai!“ – jis patyli ir gūžteli pečiais, – pajutau, kad turiu atsiprašyti ir įspėti jus. – Jis pirštais persibraukia per plaukus. – Anastazija, aš ne iš tų vyrų, kurie siuntinėja širdeles ir gėles… Romantika ne man. Mano skonis visai kitoks. Turėtumėte manęs vengti. – Kristianas tarsi pripažindamas pralaimėjęs užsimerkia, o tada priduria: – Tačiau jūs turite kažko, dėl ko niekaip negaliu palikti jūsų ramybėje. Manau, ir pati jau supratote. Man dingsta apetitas. Jis negali palikti manęs ramybėje! – Tai ir nepalikite, – sušnabždu. Jis aikteli, išplečia akis. – Nesuprantate, ką šnekate. – Tai paaiškinkite man. Mudu sėdime spoksodami vienas į kitą, abu pamiršę valgį. – Vadinasi, skaistuolis nesate? – vos išlemenu. Jo akys linksmai blyksteli. – Ne, Anastazija, tikrai nesu. Kristianas palaukia, kol tai įsisąmoninsiu, ir aš nuraustu kaip žarija. Mano netinkamų minčių filtras tarp burnos ir smegenų vėl nesuveikė. Kaip man liežuvis apsivertė. – Ką ketinate veikti kelias ateinančias dienas? – tyliai klausia jis. – Šiandien nuo vidurdienio dirbu. Kiek dabar valandų?! – šūkteliu staiga apimta panikos. – Kelios minutės po dešimtos; turite dar daug laiko. O rytoj? Jis sėdi alkūnes padėjęs ant stalo, ilgais, smailėjančiais pirštais pasirėmęs smakrą. – Mudvi su Keite ketiname pradėti pakuotis daiktus. Ateinantį savaitgalį kraustomės į Siatlą, o visą šią savaitę dirbsiu Kleitono parduotuvėje. – Ar Siatle jau turite kur gyventi? – Taip. – Kur? – Adreso nepamenu. Bet butas yra Lydekų turgaus rajone. – Netoli mano darbovietės. – Jis šypteli. – O ką ketinate Siatle dirbti? Ką jis šitais klausimais siekia išsiaiškinti? Kristiano Grėjaus kvota beveik tokia pat erzinanti kaip ir Ketrinos Kavanag. – Padaviau prašymus dalyvauti keliuose konkursuose į stažuotojos vietą. Laukiu atsakymo. – Ar pateikėte prašymą ir mano įmonei, kaip jums siūliau?
Nuraustu… Aišku, ne. – Na… ne. – Kodėl mano kompanija jums netinka? – Jūsų draugija ar jūsų kompanija? – pašaipiai klausiu. – Šaipotės iš manęs, panele Stil? Kristianas pakreipia galvą, man rodos, nusiteikęs juokauti, bet sunku pasakyti. Nuraudusi įbedu žvilgsnį į savo nebaigtus pusryčius. Kai jis šneka tokiu tonu, negaliu žiūrėti jam į akis. – Norėčiau krimstelėti tą lūpą, – niūriai, bet jausmingai sušnabžda jis. Aiktelėjusi iš nuostabos net išsižioju – nė nejutau, kad kramtau apatinę lūpą. Tai seksualiausi žodžiai iš visų kada nors man pasakytų. Širdis ima daužytis kaip paklaikusi, o aš, rodos, pradedu sunkiai dūsuoti. Jėzau, aš visa virpu, visai nesivaldau, o jis prie manęs nė neprisilietė. Sėdėdama nervingai pasimuistau ir pamėginu atremti jo deginantį, niūrų žvilgsnį. – Tai kodėl nekrimstelite? – nedrąsiai metu jam iššūkį. – Nes neketinu jūsų liesti, Anastazija, kol neturiu raštiško sutikimo. Kristianas vos pastebimai šypteli. Ką? – Ką tai reiškia? – Tai, ką pasakiau. – Jis atsidūsta ir palinguoja galvą – nuotaikingai, bet ir šiek tiek piktai. – Turiu jums kai ką parodyti, Anastazija. Kada šiandien baigiate darbą? – Apie aštuntą. – Ką gi, tai šįvakar arba ateinantį šeštadienį galėtume nuvykti į Siatlą vakarienės mano namuose ir aš jums atskleisčiau visus faktus. O jūs apsispręstumėte. – Kodėl negalite pasakyti to dabar? – Nes mėgaujuosi pusryčiais ir jūsų draugija. Kai viską sužinosite, tikriausiai daugiau niekada nenorėsite manęs matyti. Ką tai reiškia? Gal kokiame nors nuošaliame Žemės kampelyje jis kalina mažus vaikus ir verčia juos vergauti? O gal priklauso kokiam nors nusikalstamo pasaulio sindikatui? Tada būtų aiškiau, kodėl jis toks turtingas. O gal jis labai religingas? Gal impotentas? Tikrai ne – juk galėtų man tai tuoj pat įrodyti. Svarstydama šias galimybes, smarkiai išraustu. Bet visas šis mintijimas nieko man neduoda. Kristiano Grėjaus mįslę norėčiau įminti kuo greičiau. Jei Kristiano paslaptis tokia baisi, kad ją sužinojusi daugiau nenorėsiu jo nė pažinti, – ką gi, atvirai sakant, man net palengvėtų. „Nemeluok sau! – piktai šūkteli pasąmonė. – Iš nusivylimo liptum sienomis ir būtų baisiai sunku su tavimi tverti.“ – Šį vakarą. Jis kilsteli antakį. – Jūs kaip biblinė Ieva, labai skubate paragauti pažinimo medžio vaisių. Kristianas pašaipiai šypteli. – Traukiate mane per dantį, pone Grėjau? – juokais paklausiu. Pasipūtęs šiknius. Jis prisimerkęs nužvelgia mane ir paima savo „BlackBerry“ mobilųjį. Paspaudžia tik vieną mygtuką. – Teilorai, man reikės „Čarlio Tango“.
„Čarlio Tango“?! Kas jis toks? – Iš Portlando, sakykim… pusei devintos vakaro… Ne, liks Eskaloje… Visą naktį. Visą naktį! – Taip. Turės būti paruoštas rytoj rytą. Iš Portlando į Siatlą. Pilotuosiu pats. Pilotuos? – Atsarginis pilotas tegul budi nuo pusės vienuoliktos vakaro. Kristianas baigia pokalbį. Nei „prašau“, nei „ačiū“. – Ar žmonės visuomet daro, ką jiems liepiate? – Dažniausiai, ypač jei nori išsaugoti turimą darbą, – visiškai rimtai atsako jis. – O jei dirba ne pas jus? – Na, aš moku įtikinti, Anastazija. Turėtumėte baigti valgyti pusryčius. Tada parvešiu jus namo. O aštuntą, kai baigsite darbą, atvažiuosiu į Kleitono parduotuvę pasiimti. Skrisime į Siatlą. Suglumusi kelis kartus sumirksiu. – Skrisime? – Taip. Turiu sraigtasparnį. Iš nuostabos išpučiu akis. Manęs laukia antras pasimatymas su Kristianu Grėjumi Paslaptinguoju. Nuo kavos iki skraidymo sraigtasparniu. Neblogai… – Į Siatlą skrisime sraigtasparniu? – Taip. – Kodėl? Jis išdidžiai šypteli. – Nes galiu sau tai leisti. Valgykite pusryčius. Kaip aš dabar galiu valgyti? Sraigtasparniu skrendu į Siatlą su Kristianu Grėjumi. Be to, jis nori krimstelėti man lūpą… Vien pagalvojusi apie tai neramiai pasimuistau. – Valgykite, – šį kartą įsakmiau pakartoja jis. – Man nepatinka, kai švaistomas maistas… Valgykite. – Visko suvalgyti negaliu, – sakau spoksodama į tai, kas liko ant stalo. – Suvalgykite tai, kas jūsų lėkštėje. Jei vakar būtumėte normaliai pavalgiusi, dabar jūsų čia nebūtų, o aš nebūčiau taip greitai pateikęs jums pasiūlymo. Taip taręs, Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. Atrodo įpykęs. Suraukusi antakius vėl imu kramsnoti jau ataušusį valgį. „Kristianai, aš tokia susijaudinusi, kad negaliu valgyti. Argi nesupranti?“ – paaiškina mano pasąmonė. Bet esu per daug baili, kad taip ir pasakyčiau, juolab kai jis toks rūškanas. Hm… kaip mažas berniukas. Ši mintis mane pralinksmina. – Kas jums taip juokinga? – pasiteirauja Kristianas. Nedrįsdama pasakyti jam, apie ką pagalvojau, papurtau galvą ir neatitraukiu žvilgsnio nuo valgio. Nurijusi paskutinį blyno gabalėlį, pažvelgiu į jį. Jis susimąstęs nenuleidžia nuo manęs akių. – Gera mergaitė, – pagiria mane Kristianas. – Kai išsidžiovinsite plaukus, parvešiu jus namo. Nenoriu, kad susirgtumėte. Jo žodžiuose – tam tikras pažadas. Ką jis nori pasakyti? Pakylu nuo stalo svarstydama, ar turėčiau paprašyti leidimo, bet po akimirkos nuveju tą mintį šalin. Taip tikriausiai sukurčiau pavojingą precedentą. Grįžtu į jo miegamąjį. Ir staiga nuo toptelėjusios minties sustoju kaip įbesta. – Kur jūs naktį miegojote?
Atsisukusi įsistebeiliju į jį, tebesėdintį valgomojo krėsle. Nematau čia nei paklodžių, nei antklodžių – o gal jau bus paliepęs jas išnešti? – Savo lovoje, – abejingai dėbtelėjęs į mane, lyg niekur nieko atsako jis. – O!.. – Taip, man tai irgi buvo gana neįprasta. – Jis nusišypso. – Kad… nesimylėjote? Imu ir ištariu šį žodį. Ir, žinoma, išraustu. – Ne. – Kristianas papurto galvą ir susiraukia, tarsi prisiminęs kažką nemalonaus. – Kad su kai kuo miegojau. – Pakėlęs laikraštį, jis vėl ima skaityti. Dėl Dievo meilės, ką tai reiškia? Kad jis niekada su niekuo nemiegojo? Kad tebėra skaistus? Kažkodėl aš tuo abejoju. Stoviu ir spoksau į jį, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau. Jis – pats paslaptingiausias mano sutiktas žmogus. Staiga suvokiu miegojusi su Kristianu Grėjumi ir supykstu ant savęs: būčiau viską paaukojusi, kad tik būčiau būdravusi ir galėjusi žiūrėti į jį miegantį. Matyti jį pažeidžiamą. Nežinia kodėl, bet man tai sunku įsivaizduoti. Ką gi, galbūt šiandien vakare viskas paaiškės. Jo miegamajame išnaršau komodos stalčius ir randu plaukų džiovintuvą. Vietoj šukų darbuodamasi pirštais, šiaip taip išsidžiovinu plaukus. Baigusi šį darbą, patraukiu į vonios kambarį. Noriu išsivalyti dantis. Žvilgsnis užkliūva už Kristiano dantų šepetėlio. Įsikišdama į burną tą šepetėlį, kartu tarsi įsikiščiau į burną ir jį… Per petį žvilgtelėjusi į duris, pirštu perbraukiu per šepetėlio šerelius. Jie drėgni. Kristianas juo jau naudojosi. Negaišuodama čiumpu šepetėlį, ištreškiu ant jo pastos ir paskubomis imu valytis dantis. Jaučiuosi tikrai nusižengianti. Ir besijaudinanti. Vakar dėvėtus marškinėlius, liemenėlę ir kelnaites sugrūdu į Teiloro atvežtą pirkinių maišelį ir einu į kambarį ieškoti savo rankinės ir švarkelio. Kaip gerai, kad rankinėje randu plaukų gumelę. Kristianas žiūri į mane, kai rišuosi ant pakaušio plaukus, bet jo išraiška neperprantama. Jaučiu, kad nepaleidžia manęs iš akių ir kai atsisėdu laukti, kol jis sutvarkys reikalus. Kristianas su kažkuo šnekasi savo „BlackBerry“ mobiliuoju. – Jie nori dviejų? (…) Kiek kainuos? (…) Gerai, o kokias saugumo garantijas ten turime? (…) Jie vyks per Suecą? (…) Ar Ben Sudane saugu? (…) O kada jie pasieks Darfūrą? (…) Gerai, taip ir padarykime. Pranešk man naujienas. Jis baigia pokalbį. – Pasiruošusi? Linkteliu. Svarstau, apie ką čia buvo kalbama. Jis apsivelka tamsiai mėlyną švarką su šviesesniais ruoželiais, pasiima mašinos raktelius ir žengia prie durų. – Prašom, panele Stil, – tyliai sako, darydamas man duris. Atrodo mandagus kaip visada. Žavėdamasi jo išvaizda, stabteliu ir sugaištu akimirką per ilgai. Tik pamanyk: šiąnakt su juo miegojau, ir nors buvau prisiplempusi tekilos ir apsivėmusi, jis vis dar čia, su manimi. Negana to, nori vežtis mane į Siatlą. Kodėl mane? Šito nesuprantu. Žengiu pro duris prisimindama Kristiano žodžius: „Jūs turite kažko…“ (ką gi, šis jausmas abipusis, pone Grėjau) ir ketindama išsiaiškinti jo paslaptį. Tylėdami koridoriumi nužingsniuojame prie lifto. Belaukiant žvilgčioju į jį iš po truputį nuleistų blakstienų, o jis akies krašteliu dirsčioja į mane. Nusišypsau ir jo lūpos virpteli.
Liftas sustoja ir mes įlipame. Esame vieni. Staiga nežinia kodėl, – gal dėl to, kad atsiduriame taip arti vienas kito labai mažoje erdvėje, – atmosfera tarp mūsų pasikeičia, tarsi prisipildo įelektrinančio, žvalinančio, nekantraus laukimo. Man daužosi širdis, imu greičiau alsuoti. Jis truputį pasuka galvą į mane, akys primerktos, matyti tik tamsūs plyšeliai. Prikandu lūpą. – Ak, velniop tą sutartį, – suniurna Kristianas. Tada puola prie manęs ir pristumia prie lifto sienos. Nespėjus nė mirktelėti, jis jau laiko mane, viena ranka stipriai sugriebęs už riešų, iškėlęs man rankas virš galvos, remdamas prie sienos klubais. Prakeikimas! Kita ranka suima plaukus ir trūktelėdamas pakelia galvą, o tada įsisiurbia į lūpas. Tai skausminga, bet dar pakenčiama. Sudejuoju bučiuojama Kristiano, lūpos prasiskirdamos atveria kelią. Jis iš karto tuo pasinaudoja ir įgudęs jo liežuvis ima tyrinėti mano burną. Taip manęs dar niekas nebučiavo. Mano liežuvis nedrąsiai nuslysta Kristiano liežuviu ir jie abu ima šokti lėtą erotinį šokį – liečiasi ir žadina pojūčius, stumia vienas kitą ir trinasi. Pakėlęs ranką jis suspaudžia man smakrą, kad negalėčiau pajudinti galvos. Aš bejėgė: rankos surakintos, veidas suspaustas, o kūnas suvaržytas jo klubų. Jaučiu į pilvą besiremiančią standžią jo lytį. Dieve… Jis manęs geidžia. Kristianas Grėjus, graikų dievas, geidžia manęs, o aš geidžiu jo – dabar, lifte. – Tu. Tokia. Miela, – stabtelėdamas po kiekvieno žodžio ištaria jis. Liftas sustoja, durys atsiveria ir Kristianas akimirksniu atšlyja, palikdamas mane stovėti pakeltomis rankomis. Trys vyrai verslininkų kostiumais žiūri į mudu ir, paikai šypsodamiesi, įlipa į liftą. Širdis, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės, jaučiuosi taip, tarsi būčiau ilgai bėgusi prieš kalną. Noriu nuslysti ant grindų ir rankomis apsiglėbti kelius, bet… taip visiškai išsiduočiau. Pakeliu akis į Kristianą. Jis atrodo santūrus ir ramus, tarsi būtų sprendęs „Seattle Times“ kryžiažodį. Kaip neteisinga. Ar mano buvimas šalia jo visiškai neveikia? Kristianas, akies krašteliu žvilgtelėjęs į mane, giliai įkvepia ir palengva išpučia orą. Oi, dar ir kaip veikia – ir mano mažutė, giliai širdyje besislepianti dievaitė linguodama ima šokti pergalingą sambą. Verslininkai išlipa antrame aukšte. O mudviem lieka dar vienas. – Išsivalei dantis, – stebeilydamas į mane sako Kristianas. – Tavo šepetėliu. Jo lūpos trūkteli, vos šmėsteli šypsena. – Oi, Anastazija, ir ką man su tavimi reikės daryti?.. Pirmame aukšte atsidaro lifto durys, jis paima mane už rankos ir išsiveda. – Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones?.. – žingsniuodamas per vestibiulį suburba Kristianas po nosimi, tarsi kalbėtųsi su savimi, o ne su manimi. Iš paskutiniųjų stengiuosi nuo jo neatsilikti, nes mano sveikas protas visiškai ir galutinai išsidrabstė ant trečio „Heathman“ viešbučio lifto grindų ir sienų.
ŠEŠTAS SKYRIUS
Kristianas atidaro juodo „Audi“ visureigio keleivio dureles ir aš įlipu. Tai žvėris, ne mašina. Apie aistros protrūkį lifte jis nė neužsimena. Gal turėčiau užsiminti aš? Ar mums derėtų apie tai pasikalbėti, ar tiesiog apsimesti, kad nieko neįvyko? Man sunku patikėti, kad jis buvo tikras – mano pirmas šlapias bučinys. Dar po kelių minučių priskiriu jį prie mitų, prie legendų apie karalių Artūrą ir pražuvusią Atlantidą. Nieko panašaus niekada neįvyko, to bučinio niekada nebuvo. Tikriausiai aš jį tik išsigalvojau. Bet ne. Pirštais paliečiu lūpas, paburkusias nuo jo bučinio. Taip iš tiesų nutiko. Ir aš jau visai kita moteris. Nenumaldomai geidžiu to vyro, o jis geidė manęs. Žvilgteliu į jį. Kristianas kaip visada mandagiai ir santūriai atsiribojęs. Kaip viskas painu. Jis įjungia variklį ir atbulomis išvairuoja visureigį iš vietos aikštelėje. Tada spusteli garso kolonėlių mygtuką. Automobilio saloną užlieja pati maloniausia ir stebuklingiausia muzika. Dainuoja moterų duetas. Oho… visi pojūčiai susijaukę, tad ši muzika veikia mane dukart stipriau. Per nugarą nusirita malonus virpulys. Kristianas įsuka į Pietvakarių Parko alėją ir vairuoja lengvai, ramiai, visiškai pasitikėdamas savimi. – Ko klausomės? – „Gėlių dueto“ iš Delibo operos „Lakmė“. Patinka? – Kristianai, tai nuostabu. – Tikrai nuostabu, ar ne? – šypteli žiūrėdamas į mane. Tas kelias akimirkas jis atrodo, kaip dera jo amžiaus vyrui: jaunas, nerūpestingas, stulbinamai gražus. Ar tai ir yra raktas nuo jo asmenybės? Muzika? Sėdžiu ir klausausi angeliškų, viliojančių, gundančių balsų. – Ar galėčiau pasiklausyti dar kartą? – Žinoma. Kristianas spusteli mygtuką ir mane vėl ima glamonėti ta muzika. Ji švelni, lėta, maloni – tikras iššūkis klausai. – Mėgsti klasikinę muziką? – klausiu tikėdamasi pasinaudoti šia reta proga ir ką nors sužinoti apie asmeninius jo pomėgius. – Mano skonis eklektiškas, Anastazija, klausausi visko, pradedant Tomu Taliu ir baigiant grupe „Kings of Leon“. Viskas priklauso nuo nuotaikos. O ką mėgsti tu? – Irgi įvairią muziką. Nors apie Tomą Talį nesu girdėjusi. Kristianas pasisuka, žvilgteli į mane, o tada jo akys vėl nukrypsta į kelią. – Kada nors leisiu tau jo pasiklausyti. Jis – šešiolikto amžiaus anglų kompozitorius. Gyveno Tiudorų epochoje ir kūrė bažnytinius choralus. – Šyptelėjęs man, priduria: – Žinau, tikra ezoterika,
bet irgi nuostabu. Jis vėl paspaudžia mygtuką, ir uždainuoja „Kings of Leon“. Hm… ši daina man pažįstama. „Sex on Fire“5. Puikiai tinka. Muziką nutraukia per garsiakalbius suskambęs mobilusis. Kristianas paspaudžia į vairą įmontuotą mygtuką. – Grėjus, – tarsteli. Jis toks šiurkštus. – Pone Grėjau, čia Velčas. Surinkau informaciją, kurios prašėte, – per garsiakalbius atsklinda gergždžiantis, nuo žmogaus kūno atskirtas balsas. – Gerai. Atsiųsk man elektroniniu paštu. Dar kas nors? – Nieko, sere. Jis paspaudžia mygtuką, pokalbis baigiamas ir vėl suskamba muzika. Nei „ačiū“, nei „sudie“. Džiaugiuosi, kad niekada rimtai nesvarsčiau galimybės pas jį dirbti. Vien pagalvojus apie tai nukrečia šiurpas. Su darbuotojais jis elgiasi pernelyg despotiškai ir šaltai. Muziką vėl nutraukia telefono skambutis. – Grėjus. – Elektroniniu paštu gavote laišką su konfidencialia informacija, pone Grėjau, – pasigirsta moters balsas. – Gerai. Viskas, Andrėja. – Geros dienos, sere. Spustelėdamas vairo mygtuką Kristianas išjungia telefoną. Vėl užgroja muzika, bet labai trumpai, nes ją vėl nutraukia skambutis. Kad mane kur, ar jis taip ir gyvena – nuolat kamuojamas telefono? – Grėjus, – atsiliepia jis. – Sveikas, Kristianai, tai sugulei? – Labas, Eliotai, kalbu per garsiakalbį ir mašinoje esu ne vienas. Kristianas atsidūsta. – Kas su tavimi važiuoja? Kristianas užverčia akis į lubas. – Anastazija Stil. – Sveika, Ana! Ana! – Sveikas, Eliotai. – Daug apie tave girdėjau, – kimiai sumurma Eliotas. Kristianas susiraukia. – Netikėk nė vienu Keitės žodžiu. Jo brolis nusijuokia. – Kaip tik vežu Anastaziją namo, – Kristianas pabrėžtinai ištaria visą mano vardą. – Ar nori, kad tave paimčiau? – Aišku. – Tada iki greito. Kristianas baigia pokalbį ir vėl suskamba muzika. – Kodėl taip atkakliai vadini mane Anastazija? – Nes toks tavo vardas.
– Man labiau patinka Ana. – Tikrai? Mudu jau beveik atvažiavome. Kelionė ilgai netruko. – Anastazija… – susimąstęs ištaria jis. Rūsčiai dėbteliu į Kristianą, bet jam mano veido išraiška nė motais. – Tai, kas nutiko lifte, daugiau nepasikartos… Na, bent jau kol nebus iš anksto numatyta. Jis sustabdo visureigį prie mano dviejų butų namo. Tik dabar susizgrimbu, kad jis neklausė, kur gyvenu, – ir taip puikiai žino. Kita vertus, juk atsiuntė knygas; suprantama, žino mano adresą. Ko tik nesužino mobilųjį susekantis ir sraigtasparnį turintis moterų persekiotojas! Kodėl jis daugiau manęs nebučiuos? Pagalvojusi apie tai, nepatenkinta papučiu lūpas. Nesuprantu… Garbės žodis, jo pavardė turėtų būti Paslaptingasis, o ne Grėjus. Jis išlipa iš visureigio, lengvai ir grakščiai ilgomis kojomis jį apeina, ketindamas atidaryti dureles mano pusėje – tikras džentelmenas, jei neskaitysime tų retai pasitaikančių, brangių akimirkų liftuose. Prisiminusi, kaip jo lūpos lietė mano lūpas, nuraustu ir staiga dingteli, kad aš visiškai negalėjau jo paliesti. Norėjau pirštais perbraukti per neklusnius, susitaršiusius plaukus, bet negalėjau pajudinti rankų. Šis prisiminimas suerzina. – Man patiko tai, kas įvyko lifte, – sumurmu lipdama iš automobilio. Mano ausis pasiekia lyg ir prislopintas aiktelėjimas, bet nusprendžiu nekreipti į jį dėmesio ir pasuku prie laukujų durų laiptų. Keitė su Eliotu sėdi prie mūsų valgomojo stalo. Keturiolika tūkstančių dolerių vertos knygos dingusios. Ir ačiū Dievui. Turiu šiokių tokių su jomis susijusių planų. Keitės veide šviečia visiškai nebūdinga kvaila šypsena, be to, ji atrodo tokia užsisvajojusi, kokios merginos būna po sekso. Kristianas atseka paskui mane į svetainę ir Keitė, nors ir su šypsena, leidžiančia suprasti, kad puikiai praleido visą naktį, įtariai jį nužvelgia. – Sveika, Ana. Pašokusi ji mane apkabina, o paskui truputį pasitraukia norėdama atidžiau įsižiūrėti. Tada suraukusi antakius pasisuka į Kristianą. – Labas rytas, Kristianai, – pasisveikina, bet žodžiai nuskamba truputį priešiškai. – Panele Kavanag, – kaip įpratęs, mandagiai ir santūriai atsako jis. – Kristianai, jos vardas Keitė, – įkiša trigrašį Eliotas. – Keite… – Kristianas jai mandagiai linkteli ir rūsčiai dėbteli į Eliotą, išsišiepusį ir taip pat pakilusį nuo stalo manęs apkabinti. – Labas, Ana. Jis šypsosi, žydros jo akys spindi ir aš akimirksniu pajuntu jam simpatiją. Akivaizdu, kad Eliotas visiškai kitoks nei Kristianas, bet juk juodu – tik įbroliai. – Sveikas, Eliotai, – nusišypsau jam ir susigriebiu kramtanti lūpą. – Eliotai, mudviem jau metas, – tyliai sako Kristianas. – Taip, taip. Eliotas pasisukęs suspaudžia Keitę glėbyje ir apdovanoja ilgu bučiniu. Jėzau… Leisk jai atsikvėpti… Sumišusi įsistebeiliju sau į kojas. Paskui pakeliu akis į Kristianą – jis atidžiai mane stebi. Nenuleisdama akių prisimerkiu. Kodėl tu negali manęs taip bučiuoti? Eliotas stipriai tebebučiuoja Keitę, tvirtai laikydamas ją glėbyje pasvyra ir taip efektingai atlošia, kad jos plaukai liečia grindis.
– Iki, mažyte, – atsisveikina jis ir plačiai nusišypso. Keitė visai išskysta. Dar nesu jos tokios mačiusi, – man dingteli žodžiai „miela“ ir „klusni“. Klusni Keitė. Dieve mano, tas Eliotas turbūt ne iš kelmo spirtas. Kristianas užverčia akis į lubas, tada pažvelgia žemyn į mane, bet jo veidas neperprantamas, nors gal kiek ir pralinksmėjęs. Jis užkiša man už ausies plaukų sruogą, išsprūdusią iš uodegos, surištos ant pakaušio. Kristiano liečiama imu alsuoti smarkiau ir palenkiu galvą prie jo pirštų. Jo žvilgsnis sušvelnėja, jis nykščiu perbraukia man per apatinę lūpą. Man užkaista kraujas. O tuomet – gerokai per anksti – jis patraukia ranką. – Iki, mažyte, – burbteli Kristianas ir aš nesusilaikau nenusijuokusi, nes tie žodžiai jam visiškai netinka. Nors suprantu, kad ištarė juos mėgdžiodamas brolį, giliai širdyje man vis tiek malonu. – Atvažiuosiu tavęs aštuntą. Jis apsisuka, atsidaro laukujes duris ir žengia į prieangį. Eliotas nuseka paskui jį į automobilį, bet atsigręžęs pasiunčia Keitei oro bučinį ir aš pajuntu nemalonų pavydo dilgtelėjimą. – Na, ar jau? – mums bežiūrint, kaip vyrai lipa į automobilį ir nuvažiuoja, nesitverdama smalsumu klausia Keitė. – Ne, – irzliai atšaunu tikėdamasi, kad toks atsakymas atgrasys ją nuo kitų klausimų. Grįžtame į butą. – Bet tu pergulėjai, aiškiai matyti. Negaliu nuslėpti pavydo. Keitei visuomet pavyksta suvilioti vyrus. Jai neįmanoma atsispirti, ji graži, seksuali, linksma, įžūli… žodžiu, visiškai kitokia nei aš. Bet atsakomoji jos šypsena tokia užkrečiama, kad persiduoda ir man. – Ir šiandien vakare vėl su juo susitiksiu. Plodama rankomis, ji ima šokinėti kaip mažas vaikas. Keitė negali nuslėpti nei susijaudinimo, nei laimės, ir nejučia imu džiaugtis dėl to, kad ji laiminga. Laiminga Keitė… bus įdomu. – Šį vakarą Kristianas vežasi mane į Siatlą. – Į Siatlą? – Taip. – Tai gal tada?.. – Na, tikiuosi… – Vadinasi, jis tau patinka? – Patinka. – Taip patinka, kad…? – Taip. Keitė kilsteli antakius. – Oho! Anai Stil pagaliau krito į akį vyras, ir būtent Kristianas Grėjus, gražuolis, seksualus milijonierius. – O kaipgi, visa tik dėl pinigų, – nusišaipau ir įsikikenusios mudvi niekaip negalime liautis. – Nauja palaidinukė? – paklausia Keitė ir aš, nutylėdama labiausiai jaudinančias smulkmenas, papasakoju, kaip praleidau naktį. – Ar jis tave jau pabučiavo? – virdama kavą pasiteirauja ji. Nuraustu. – Kartą. – Tik kartą?! – priekaištingai šūkteli Keitė.
Truputį susigėdusi linkteliu. – Jis labai santūrus. Ji susiraukia. – Keista. – Kažin ar šio vieno žodžio pakanka esamai padėčiai apibūdinti. – Turime pasirūpinti, kad šį vakarą jis negalėtų atsispirti tavo žavesiui, – ryžtingai pareiškia Keitė. Ne… Sprendžiant iš jos žodžių, manęs laukia ilga, skausminga ir žeminanti procedūra. – Po valandos turiu būti darbe. – Per valandą suspėsiu. Eime. Paėmusi už rankos, Keitė nusiveda mane į vonios kambarį. NORS DARBO TURIME DAUG, laikas Kleitono parduotuvėje man prailgsta. Prasidėjo vasaros sezonas,
tad uždarius parduotuvę dar dvi valandas turiu pildyti ištuštėjusias lentynas. Šiam darbui nereikia daug dėmesio, tad turiu pakankamai laiko apmąstymams. Juolab kad visą dieną neradau laisvos minutės pagalvoti. Keitei nenuilstamai ir, tiesą sakant, įkyriai vadovaujant, mano kojų ir pažastų plaukai tobulai nuskusti, antakiai išpešioti, visas kūnas įtrintas kremu. Man buvo baisiai nemalonu. Bet Keitė mane patikino: girdi, šiais laikais kaip tik to vyras ir tikisi. Ko dar jis galėtų tikėtis? Turiu įtikinti Keitę, kad aš ir pati to noriu. Keista, bet ji Kristianu kažkodėl nepasitiki – gal dėl to, kad jis toks santūrus ir susikaustęs. Keitė prisipažįsta negalinti tiksliai pasakyti, iš kur toks jausmas, bet pažadėjau jai nuvykusi į Siatlą atsiųsti žinutę. Apie tai, kad skrisiu sraigtasparniu, neužsiminiau, mat pasiustų. Be to, dar neišsiaiškinau santykių su Chosė. Jis atsiuntė man į mobilųjį tris žinutes ir septynis kartus skambino. Taip pat du kartus skambino į namus. Keitė jam aiškiai nepasakė, kur aš. Jis supras, kad ji mane dengia. Mat Keitė paprastai viską rėžia tiesiai. Bet nusprendžiau leisti Chosė truputį pasikankinti. Vis dar per daug ant jo pykstu. Kristianas užsiminė apie kažkokį dokumentą – nežinia, ar tik juokavo, ar iš tiesų turėsiu pasirašyti kažkokią sutartį. Belieka spėlioti, ir dėl to pikta. Jau ir taip vos tvarkausi su jauduliu ir nervais. Šiandien tas ypatingas vakaras! Ar aš, taip ilgai laukusi, tikrai esu pasiruošusi? Giliai širdyje tūnanti ir nekantriai maža pėdute trepsinti dievaitė rūsčiai į mane dėbteli. Ji jau daug metų pasiruošusi, su Kristianu Grėjumi ji pasiruošusi viskam, bet vis dar nesuprantu, kuo ypatinga jam atrodau aš – baikščioji Ana Stil, – juk kažkaip nelogiška… Kristianas, žinoma, nevėluoja – kai išeinu iš Kleitono parduotuvės, manęs jau laukia. Išlipa iš užpakalinės „Audi“ keleivio sėdynės atidaryti durų ir maloniai man nusišypso. – Labas vakaras, panele Stil, – pasisveikina. – Pone Grėjau… – mandagiai linkteliu lipdama į mašiną ir įsitaisau ant užpakalinės sėdynės. Vairuoja Teiloras. – Labas, Teilorai, – sakau. – Labas vakaras, panele Stil. – Jo tonas mandagus ir dalykiškas. Kristianas įlipa į automobilį iš kitos pusės, paima mane už rankos ir švelniai suspaudžia, o tas spustelėjimas tarsi aidas nuvilnija visu mano kūnu. – Kaip darbas? – pasiteirauja jis.
– Labai prailgo, – atsakau, o mano balsas duslus, per žemas nuo slapto troškimo. – Taip, šiandien man irgi buvo ilga diena. – Ką veikei? – šiaip taip išlemenu. – Su Eliotu ėjome į žygį pėsčiomis. Kristianas nykščiu glosto krumplius, man apsąla širdis, imu greičiau alsuoti. Ir kaip jam tai pavyksta? Juk liečia tik labai menką dalį mano kūno, bet vis tiek sukelia tikrą hormonų audrą. Kelionė į sraigtasparnių aikštelę ilgai netrunka, nė apsidairyti nespėju, o mes jau čia. Tyliai svarstau, kur galėtų būti tas garsusis sraigtasparnis. Esame tankiai užstatytoje miesto dalyje, o sraigtasparniams kilti ir leistis reikalinga erdvė – tą net ir aš žinau. Teiloras pastato automobilį ir išlipęs atidaro man dureles. Kristianas akimirksniu atsiduria šalia ir vėl paima mane už rankos. – Pasiruošusi? – klausia jis. Linkteliu ir noriu pasakyti: „Viskam“, bet taip nervinuosi ir jaudinuosi, kad negaliu ištarti nė žodžio. – Teilorai… – atsisveikindamas jis santūriai linkteli vairuotojui ir mudu įeiname į pastatą, o tada pasukame tiesiai prie liftų. Liftas! Vėl prisimenu, kaip šį rytą mudu bučiavomės, ir tas prisiminimas ima mane persekioti. Visą dieną prie kasos Kleitono parduotuvėje panirusi į svajas, apie nieką kitą ir negalvojau. Kad atsitokėčiau, ponui Kleitonui teko du kartus kelti balsą ir šaukti mane vardu. Sakyti, kad buvau išsiblaškiusi, būtų gerokai per švelnu. Mąsliai šypsodamasis, Kristianas žvilgteli į mane. Cha! Ir jis apie tai galvoja. – Čia tik trys aukštai, – trumpai paaiškina Kristianas, bet jo akys linksmai spindi. Jis tikras telepatas. Man baugu. Kai įlipame į liftą, stengiuosi, kad veidas manęs neišduotų. Durys užsidaro ir tarp mudviejų vėl atsiranda ta keista, kibirkščiuojanti, elektros srovės įkrauta, mane pavergianti trauka. Užsimerkiu bergždžiai mėgindama nekreipti į ją dėmesio. Kristianas tvirčiau suspaudžia man ranką ir dar po penkių sekundžių lifto durys atsidaro ant pastato stogo. O štai ir jis – baltas sraigtasparnis su mėlynu užrašu „Grėjaus įmonių holdingas“ ir kompanijos emblema ant šono. Be jokios abejonės, tai neteisėtas įmonės turto naudojimas asmeniniais tikslais. Kristianas nuveda mane į kontorėlę, kurioje prie rašomojo stalo sėdi senyvas darbuotojas. – Štai jūsų skrydžio planas, pone Grėjau. Techninė apžiūra atlikta. Sraigtasparnis paruoštas ir laukia jūsų, sere. Galite skristi. – Ačiū, Džo. – Kristianas maloniai jam nusišypso. O! Pasirodo, kai kas nusipelno ir malonaus Kristiano elgesio. Gal tas vyras ne jo darbuotojas? Pažvelgiu į senį su pagarbia baime. – Eime, – paragina Kristianas ir mudu nužingsniuojame prie sraigtasparnio. Iš arti jis daug didesnis, nei įsivaizdavau. Tikėjausi išvysti dvivietį kelioninį sraigtasparnį, bet jis – bent septynių vietų. Atidaręs dureles, Kristianas nurodo man sėdynę pačiame priekyje. – Sėsk ir nieko neliesk, – lipdamas paskui mane griežtai liepia. Jis su trenksmu uždaro dureles. Džiaugiuosi, kad aikštelė ant stogo apšviesta prožektorių, kitaip ankštoje piloto kabinoje būtų sunku ką nors įžiūrėti. Atsisėdu ant paskirtos sėdynės, o jis pritupia šalia prisegti manęs saugos diržais. Visus keturis diržus sujungia viena sagtis viduryje. Kristianas taip
įtempia abu viršutinius diržus, kad vos galiu krustelėti. Jis taip arti ir darbuojasi nepaprastai susikaupęs. Jei tik galėčiau pasilenkti, kyštelėčiau nosį jam į plaukus. Jis kvepia švariai, gaiviai, dieviškai, bet aš saugiai prisegta, galima sakyti, prikaustyta prie sėdynės. Kristianas pakelia akis, pažvelgia į mane liepsningu žvilgsniu ir šypteli, tarsi pralinksmintas jam vienam tesuprantamo pokšto. Jis taip kankinamai arti. Kai timpteli vieną iš viršutinių diržų, man net kvapą užgniaužia. – Tu saugi, nepaspruksi, – sukužda Kristianas. – Kvėpuok, Anastazija, – švelniai priduria. Paskui, kilstelėjęs ranką, paglosto man skruostą, ilgais pirštais perbraukia per smakrą, o tada suspaudžia jį nykščiu ir smiliumi. Pasilenkęs apdovanoja mane trumpu, nekaltu bučiniu ir palieka apsvaigusią, nuo jaudinančio, netikėto jo lūpų prisilietimo pakirstomis kojomis. – Šie diržai man patinka, – sušnabžda vėl. Ką? Kristianas atsisėda šalia, taip pat prisisega saugos diržus ir pradeda ilgą procedūrą: tikrina matavimo prietaisus, spaudo jungtukus ir mygtukus man prieš akis mirguliuojančioje, žvilgsniu neaprėpiamoje eilėmis išrikiuotų ciferblatų, lempučių ir jungiklių platybėje. Įvairių ciferblatų švieselės sumirkčioja, sublyksi ir nušvinta visas prietaisų skydas. – Užsidėk, – sako jis rodydamas į ausines, padėtas prieš mane. Užsidedu jas ir keliamieji sraigtai ima suktis. Triukšmas kurtinantis. Jis taip pat užsideda ausines ir toliau junginėja mygtukus. – Tiesiog tikrinu tai, ką būtina patikrinti prieš kylant, – ausinėse išgirstu nuo kūno atsietą Kristiano balsą. Pasuku galvą ir nusišypsau jam. – Ar tikrai supranti, ką darai? – klausiu. Jis atsisuka į mane ir šypteli. – Jau ketverius metus esu kvalifikuotas pilotas, Anastazija. Su manim tu saugi. – Kristianas pamalonina mane grėsminga, vilkiška šypsena ir, pamerkęs akį, priduria: – Na, bent jau kol skrendame. Pamerkia akį… Kristianas?! – Pasiruošusi? Išplėtusi akis linkteliu. – Gerai, bokštui. PDX6, čia „Čarlis Tango“ „Golf-Golf Echo Hotel“, prašau leidimo kilti. Patvirtinkite, baigiau. – „Čarliui Tango“ – kilti leidžiama. Palaikykite ryšį su PDX, laikykitės vienas keturi tūkstantis, kursas – nulis vienas nulis, baigiau. – Supratau, bokšte, „Čarlis Tango“ kyla, pabaiga. Važiuojam… – priduria jis man ir sraigtasparnis ima lėtai ir grakščiai kilti. Portlandas dingsta mums iš akių, kylame į Jungtinių Valstijų oro erdvę, nors visas mano pilvas lieka Oregone. Oho! Ryškios šviesos traukiasi, kol iš jų lieka tik kažkur žemai mirguliuojantys taškeliai. Jaučiuosi taip, tarsi į pasaulį žvelgčiau pro rutuliško akvariumo stiklą. Pakilus dar aukščiau iš tiesų jau nieko nematyti. Tamsu nors į akį durk – mūsų kelio neapšviečia net mėnesiena. Ir kaip jis mato, kur skrendame? – Baugu, tiesa? – ausinėse išgirstu Kristiano balsą. – Iš kur žinai, kad skrendi reikiamu kursu?
– Štai. – Ilgu smiliumi jis baksteli į vieną matavimo prietaisą, kuriame įmontuotas elektroninis kompasas. – Skrendame „EC135 Eurocopter“ markės sraigtasparniu. Vienu saugiausių iš šios klasės. Jame yra naktinių skrydžių įranga. – Kristianas žvilgteli į mane ir nusišypso. – Ant pastato, kur gyvenu, stogo yra sraigtasparnių aikštelė. Ten ir skrendame. Ant jo namų stogo yra sraigtasparnių aikštelė, o kaipgi kitaip. Šio pasaulio aš visiškai nepažįstu. Ant Kristiano veido nuo prietaisų skydo krenta švelni šviesa. Jis labai susikaupęs ir nuolat žvilgčioja į įvairius ciferblatus. Prisimerkusi atidžiai žiūriu į Kristiano veido bruožus ir mėginu juos įsiminti. Jo profilis dailus. Nosis tiesi, smakras kampuotas, taisyklingas – kaip norėčiau brūkštelėti per jį liežuviu… Kristianas nesiskutęs ir dėl tų barzdos šerelių pagunda tik dar didesnė. Hm… Norėčiau pajusti tą šiurkštumą liežuviu, pirštais, veido oda… – Naktį visuomet skrendi aklai. Tenka pasikliauti skrydžių įranga, – vėl prabyla jis, išblaškydamas mano erotines svajas. – Ar dar ilgai skrisime? – tyliai klausiu. Ne, ne, tikrai negalvojau apie seksą. – Mažiau nei valandą, mat vėjas mums palankus. Hm… kelionė į Siatlą neužtrunka nė valandos… neblogai. Nenuostabu, kad skrendame. Nepraėjus nė valandai man bus atskleista didžioji paslaptis. Visi gilieji pilvo raumenys susitraukia. Jaudinuosi ne juokais. Net silpna darosi. Po galais, kokią staigmeną jis man paruošė? – Ar viskas gerai, Anastazija? – Taip. Mano atsakymas aiškus, bet glaustas, šiaip taip ištartas tramdant nervus. Regis, jis nusišypso, bet tamsoje neįžiūrėsi. Kristianas vėl spragteli kažkokį mygtuką. – PDX, čia „Čarlis Tango“, dabar vienas keturi tūkstantis, baigiau. – Jis apsikeičia informacija su skrydžių kontrolės bokštu. Man susidaro įspūdis, kad kalbasi du profesionalai. Kaip suprantu, iš Portlando oro erdvės perskrendame į Siatlo tarptautinio oro uosto erdvę. – Supratau, „Si-Tak“7, laukiu, pabaiga. – Pažvelk tenai, – Kristianas parodo tolumoje spingsantį šviesos taškelį. – Tai Siatlas. – Ar visada taip padarai moterims įspūdį? „Eime, skrisime mano sraigtasparniu“? – nuoširdžiai susidomėjusi klausiu. – Dar niekada nesu skraidinęs jokios merginos, Anastazija. Man tai dar vienas pirmas kartas, – labai rimtai ir tyliai sako jis. Čia tai netikėtas atsakymas… Dar vienas pirmas kartas? Ak, jis turbūt kalba apie miegojimą vienoje lovoje? – Ar tau ši kelionė padarė įspūdį? – Aš ir sužavėta, ir pašiurpusi iš baimės, Kristianai. Jis šypteli. – Ir sužavėta, ir pašiurpusi iš baimės? Kristianas kelias akimirkas vėl toks, kokiam ir dera būti jo amžiaus vyrui. Linkteliu. – Tiesiog… Tu viską taip gerai išmanai… – Oi, ačiū, panele Stil, – mandagiai padėkoja Kristianas. Manau, jis patenkintas, bet nežinia.
Kelias minutes skrendame visiškoje tamsoje tylėdami. Ryškus taškelis – Siatlas – palengva artėja. – „Si-Tak“ bokštas „Čarliui Tango“. Skrydžio planas į Eskalą patvirtintas. Prašau tęsti. Ir laukti. Baigiau. – Čia „Čarlis Tango“, supratau, „Si-Tak“. Pabaiga. – Tu tuo džiaugiesi neatsidžiaugi, – sumurmu. – Kuo? Jis žvilgteli į mane. Blausioje sraigtasparnio prietaisų skydo šviesoje Kristiano žvilgsnis pašaipiai klausiamas. – Pilotavimu, – paaiškinu. – Šitam reikalinga kontrolė ir susikaupimas… Argi galėčiau nesidžiaugti? Bet labiausiai man patinka sklandymas. – Sklandymas? – Taip. Mėgėjiškas sklandymas. Sklandytuvai ir sraigtasparniai – skraidau ir vienais, ir kitais. – Šit kaip?.. Brangiai kainuojantys pomėgiai. Prisimenu šiuos jo žodžius iš interviu. Man patinka skaityti ir kartais nueiti į kiną. O prie tokių brangių pomėgių aš nepratusi. – „Čarli Tango“, leidžiu įskristi, pabaiga, – mano svajas nutraukia iš tuštumos atsklindantis skrydžių kontrolės bokšto operatoriaus balsas. Kristianas atsako, rodos, valdydamas padėtį ir visiškai pasitikėdamas savimi. Siatlas artėja. Dabar skrendame virš priemiesčių. Oho! Vaizdas toks nuostabus, kad net kvapą gniaužia. Siatlas naktį, iš paukščio skrydžio… – Gražu, ar ne? – burbteli Kristianas. Entuziastingai linkteliu. Visa atrodo nežemiška – netikroviška, – jaučiuosi tarsi milžiniškoje filmavimo aikštelėje; tarsi būtų kuriamas mėgstamiausias Chosė filmas, pavyzdžiui, „Likvidatorius“. Vis neduoda ramybės prisiminimas apie pabučiuoti mane mėginusį Chosė. Pajuntu, kad neskambindama jam elgiuosi žiaurokai. Na, iki rytojaus jis palauks… Tikriausiai… – Po kelių minučių nusileisime, – tyliai sako Kristianas ir staiga ausyse pajuntu mušant pulsą, širdis ima daužytis, o į gyslas plūsteli adrenalinas. Jis vėl ima kalbėtis su skrydžių kontrolės bokštu, bet aš jau nesiklausau. Rodos, tuoj nualpsiu. Mano likimas – jo rankose. Dabar skrendame tarp pastatų, o priekyje jau matau dangoraižį su sraigtasparnių aikštele ant stogo. Ten baltais dažais užrašytas žodis „Eskala“. Pastatas vis artėja ir artėja, didėja ir didėja… kaip ir mano nerimas. Dieve, tikiuosi, kad jo nenuvilsiu. Jis greičiausiai įsitikins, jog nesu tokia, kokią mane įsivaizdavo. Gailiuosi, kad nepaklausiau Keitės ir nepasiskolinau iš jos kurios nors suknelės, bet labai mėgstu savo juodus džinsus, be to, vilkiu palaidinukę iš švelnios dulsvai žalios medžiagos ir juodą Keitės švarkelį. Atrodau gana puošniai. Įsitveriu sėdynės ranktūrių ir vis stipriau juos spaudžiu. Man pavyks. Man pavyks. Grėsmingai artėjant po kojomis dunksančiam dangoraižiui, vis kartoju šią mantrą. Sraigtasparnis sulėtina greitį, paskui pakimba ore ir Kristianas nutupdo jį ant pastato stogo. Širdis daužosi gerklėje. Nesuprantu, ar nuo nervinės įtampos, ar iš palengvėjimo, kad atskridome gyvi, ar iš baimės, jog galų gale vis tiek susimausiu. Jis išjungia variklį, keliamieji sraigtai lėtėja, pagaliau
visiškai nutyla, ir jau girdžiu vien nelygų, nerimo persmelktą savo alsavimą. Kristianas nusiima ausines, tada ištiesęs ranką nutraukia manąsias. – Štai ir atvykome, – tyliai sako jis. Jo žvilgsnis toks įdėmus, pusę veido užgriebia šešėlis, o kitą pusę – ryški, balta leidimosi prožektorių šviesa. Juodasis ir baltasis riteris – ši metafora Kristianui puikiai tinka. Jis atrodo įsitempęs. Dantys stipriai sukąsti, žvilgsnis griežtas. Jis atsisega saugos diržus ir pasilenkia atsegti man. Kristiano veidas vos per keliolika centimetrų nuo mano veido. – Neprivalai daryti nieko, ko nenori. Juk žinai, ar ne? Kristianas kalba nuoširdžiai, net šiek tiek neviltingai, jo žvilgsnis bejausmis. Tokių žodžių iš jo nesitikėjau. – Niekada nedarau to, ko nenoriu, Kristianai. Vos ištarusi šiuos žodžius pajuntu, kad jie nuskambėjo neįtikinamai, nes šią akimirką dėl šito šalia sėdinčio vyro tikriausiai padaryčiau bet ką. Tačiau tikslą pasiekiu. Kristianas aprimsta. Kelias sekundes nepatikliai žvelgęs į mane, jis, nors ir nemažo ūgio, mitriai prasispraudžia prie sraigtasparnio durų ir jas atidaro. Nušokęs palaukia ir man kabarojantis žemyn paduoda ranką. Ant stogo labai vėjuota ir man baugu, kad stoviu visiškai atviroje vietoje, ant bent trisdešimties aukštų pastato. Kristianas apglėbia mane per juosmenį ir tvirtai priglaudžia. – Eime, – perrėkia vėją. Jis nusitempia mane prie lifto ir, klaviatūroje surinkus tam tikrą skaičių kodą, durys atsidaro. Kabinoje šilta, o jos sienos veidrodinės. Kur tik metu akį, visur matau daugybę Kristianų, o nuostabiausia, kad jis laiko mane nesuskaičiuojamoje daugybėje glėbių. Kristianas surenka dar vieną kodą, durys užsidaro ir liftas ima leistis. Po kelių minučių atsiduriame baltame vestibiulyje. Viduryje stovi tamsus medinis stalas, o ant jo – didžiulė baltų gėlių puokštė. Ant sienų kabo daugybė paveikslų. Kristianas atidaro dvivėres duris – baltas apdailos motyvas tęsiasi plačiame koridoriuje, kuris eina iki didžiulio prabangaus kambario. Tai pagrindinė svetainė, kurios lubos dvigubai aukštesnės nei įprastai. Žodis „milžiniška“ – per menkas jai apibūdinti. Tolimoji siena – stiklinė, o už jos – balkonas, iš kurio atsiveria Siatlo panorama. Dešinėje stovi įspūdinga raidės U pavidalo sofa, ant kurios galėtų patogiai įsitaisyti dešimt suaugusių žmonių. Prieš ją – šiuolaikinis nerūdijančio plieno, – o gal platinos, iš kur man žinoti? – modernaus dizaino židinys. Jame jaukiai spragsi ugnis. Kairėje, šalia mūsų, prie durų įrengta virtuvės zona. Visi virtuvės baldai balti, spintelių viršus – tamsaus medžio, be to, yra pusryčių baras su šešiomis kėdėmis. Netoli virtuvės zonos, prie stiklinės sienos, stovi valgomasis stalas su šešiolika kėdžių. Kampe – tikras, spindintis, juodas fortepijonas. O kaipgi… jis tikriausiai skambina ir fortepijonu. Ant visų sienų kabo daugybė įvairiausio dydžio ir formos meno kūrinių. Tiesą sakant, šie apartamentai labiau primena meno galeriją, o ne gyvenamąją patalpą. – Ar padėti nusivilkti švarkelį? – klausia Kristianas. Papurtau galvą. Man, sraigtasparnių aikštelėje perpūstai vėjo, vis dar šalta. – Gal norėtum išgerti? – pasiūlo jis.
Išpūtusi akis įsistebeiliju į jį. Po vakarykštės nakties?! Gal traukia mane per dantį? Man dingteli paprašyti „Margaritos“ kokteilio, bet… nedrįstu. – Aš išgersiu taurę baltojo vyno. Gal ir tu norėtum? – Taip, mielai, – sumurmu. Stoviu šitame milžiniškame kambaryje kaip nesava. Prieinu prie stiklinės sienos ir pamatau, kad apatinė jos dalis susilanksto nelyginant koncertina, atverdama kelią į balkoną. Tolumoje ryškiai apšviestas driekiasi Siatlas. Grįžtu į virtuvės zoną – einu kelias sekundes, nes nuo stiklinės sienos ji tolokai, – o Kristianas atkemša butelį vyno. Jis nusivilko švarką. – Ar tiks „Pouilly Fumé“? – Kristianai, apie vyną aš nieko nenusimanau. Neabejoju, kad tiks, – tyliai ir nedrąsiai sakau. Man daužosi širdis. Noriu sprukti. Čia tokie turtai… Viskas perdėtai prabangu, Bilo Geitso stiliaus. Ką aš čia veikiu? „Puikiai žinai ką“, – piktai sušnypščia pasąmonė. Taip, aš noriu atsidurti lovoje su Kristianu Grėjumi. – Štai. – Jis paduoda man taurę vyno. Net taurės brangios: iš sunkaus šiuolaikiško krištolo. Nuryju gurkšnelį: vynas lengvas, gaivus ir skanus. – Tu labai tyli ir net neraudonuoji. Tiesą sakant, tokios išblyškusios tavęs dar nemačiau, Anastazija, – kimiai sako jis. – Gal nori valgyti? Papurtau galvą. Negalėčiau praryti nė kąsnio. – Turi labai erdvius namus. – Erdvius? – Erdvius. – Taip, jie erdvūs, – sutinka Kristianas, o akys linksmai žybteli. Vėl gurkšteliu vyno. – Skambini? – klausiu kryptelėdama galvą į fortepijoną. – Taip. – Gerai? – Taip. – Na, žinoma… Ar esama ko nors, ko gerai nemokėtum? – Yra… yra pora dalykų, kurių nemoku. Kristianas taip pat išgeria dar gurkšnelį vyno. Ir nenuleidžia nuo manęs akių. Jaučiu, kaip tos akys seka mane, nusisukusią ir besižvalgančią po kambarį. Nors žodis „kambarys“ čia netinka. Tai ne kambarys, o tikra kažkokios misijos būstinė. – Gal norėtum prisėsti? Linkteliu ir jis, paėmęs už rankos, nusiveda mane prie didžiulės labai šviesios sofos. Atsisėdus man dingteli, kad jaučiuosi kaip Tesė Derbeifild, žiūrinti į naują namą, kuris priklauso garsiajam Alekui d’Erberviliui. Nuo šios minties šypteliu. – Kas taip pralinksmino? Kristianas prisėda šalia ir pasisuka į mane. Alkūne remdamasis į sofos atlošą, jis pasideda galvą ant dešinės rankos. – Kodėl atsiuntei man būtent „Tesę iš d’Erbervilių giminės“? – klausiu.
Kelias akimirkas Kristianas sutrikęs spokso į mane. Manau, šis klausimas jį nustebino. – Na, juk sakei, kad tau patinka Tomas Hardis. – Tik dėl to? Net pati savo balse išgirstu nusivylimą. Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. – Man tai atrodė tinkama dovana. Galėjau paversti tave neįsivaizduojamai aukštu idealu kaip Andželas Kleras arba visiškai pažeminti, kaip pasielgė Alekas d’Erbervilis, – niūriai paaiškina jis, grėsmingai blykstelėdamas tamsiomis akimis. – Jei rinktis galima tik vieną iš dviejų, renkuosi pažeminimą, – sušnabždu stebeilydamasi į jį. Pasąmonė spokso į mane su pagarbia baime. Kristianas nustebęs net aikteli. – Anastazija, prašau liautis kramtyti lūpą. Tai labai blaško. Pati nežinai, ką šneki. – Dėl to čia ir esu. Jis susiraukia. – Taip. Trumpam atsiprašysiu… Jis išeina pro plačias duris kitame kambario gale. Po poros minučių grįžta nešinas kažkokiu dokumentu. – Čia konfidencialumo sutartis. – Kristianas gūžteli pečiais, jam pakanka mandagumo parodyti, kad jaučiasi šiek tiek nepatogiai. – Mano advokatas primygtinai pataria ją sudaryti. – Jis paduoda man dokumentą. Visiškai sutrinku. – Jei ketini rinktis antrą variantą – pažeminimą, turėsi pasirašyti. – O jei nenoriu nieko pasirašyti? – Vadinasi, nugalės aukšti Andželo Klero idealai. Na, jie, šiaip ar taip, romane dominuoja. – Ką ši sutartis reiškia? – Ji reiškia, kad negali nieko apie mus atskleisti. Niekam ir nieko. Spoksau į jį netikėdama savo akimis. Po perkūnais… Reikalai prasti, labai prasti, ir dabar man jau smalsu sužinoti viską. – Gerai. Pasirašysiu. Kristianas paduoda man rašiklį. – Ar neketini nė perskaityti? – Ne. Jis suraukia antakius. – Anastazija, prieš pasirašydama bet kokį dokumentą turėtum perskaityti, – įspėja. – Kristianai, tu vis dar nesupranti, kad aš ir šiaip niekam nieko apie mudu nepasakočiau. Net Keitei. Todėl visai nesvarbu, ar pasirašysiu šią sutartį. Jei tau arba tavo advokatui… su kuriuo tu vis dėlto apie mudu šnekiesi, šis dokumentas toks svarbus, tebūnie. Pasirašysiu. Kristianas įdėmiai pažvelgia į mane ir suglumęs linkteli. – Labai aiškiai ir atvirai išdėstėte savo nuomonę, panele Stil. Plačiai pasirašau ant punktyrinės linijos abiejose sutartyse, paskui vieną egzempliorių paduodu jam. Kitą sulankstau, įsidedu į rankinę ir godžiai gurkšteliu vyno. Šneku gerokai drąsiau, nei iš tiesų turiu drąsos. – Ar tai reiškia, kad šiąnakt ketini su manimi mylėtis, Kristianai? Po velnių. Ar tikrai to paklausiau? Kristianas iš nuostabos net žiopteli, bet tuoj pat susitvardo.
– Ne, Anastazija, nereiškia. Pirma, aš nesimyliu. Aš krušu… negailestingai. Antra, yra daugiau dokumentų, kuriuos reikia pasirašyti. O trečia, tu dar nežinai, į ką veliesi. Dar galėtum dėti į kojas. Eikš, noriu tau parodyti savo žaidimų kambarį. Man net lūpa atvimpa. Krušu negailestingai! Po galais, skamba taip… seksualiai. Bet kam mums apžiūrėti kažkokį žaidimų kambarį? Visiškai sutrinku. – Užsimanei pažaisti su „Xbox“ pultu? – klausiu. Jis garsiai nusijuokia. – Ne, Anastazija. Nežaisiu nei su „Xbox“, nei su „Playstation“8. Eime. Laikydamas mano ranką, jis atsistoja. Leidžiuosi vedama iš svetainės į koridorių. Į dešinę nuo dvivėrių durų, pro kurias įėjome, yra kitos durys į laiptinę. Užlipame į antrą aukštą ir pasukame dešinėn. Išsitraukęs iš kišenės raktą, Kristianas atrakina dar vienas duris ir giliai įkvepia. – Gali išvykti kada panorėjusi. Sraigtasparnis laukia ir yra paruoštas nuskraidinti tave, kur tik pasakysi; taip pat gali pernakvoti ir namo grįžti rytoj rytą. Kad ir ką nuspręsi, aš tą sprendimą gerbsiu. – Gal jau atidaryk tas sumautas duris, Kristianai. Jis stumteli duris ir pasitraukia leisdamas man eiti pirmai. Dar kartą atidžiai į jį pažvelgiu. Labai noriu sužinoti, kas tame kambaryje. Sunkiai atsidususi įeinu. Ir pasijuntu tarsi laiko mašina persikėlusi į praeitį, į XVI amžiaus Ispaniją, į inkvizicijos laikus. Kas per šūdas…
5 „Ugningas seksas“ (angl.). 6 Portlando tarptautinio oro uosto kodas skrydžių kontrolės sistemoje. 7 Siatlo-Takomos tarptautinis oro uostas. 8 Kompiuterinių žaidimų pultai.
SEPTINTAS SKYRIUS
Pirmiausia atkreipiu dėmesį į kvapą: užuodžiu odą, medieną ir laką su citrinų aromato priemaiša. Kvapas labai malonus, apšvietimas neryškus, subtilus. Tiesą sakant, šviestuvų nematau, bet prislopintą šviesą tolygiai skleidžia karnizai palubėje. Sienos ir lubos tamsiai, sodriai raudonos, todėl įžengusi į šį kambarį pasijunti tarsi įsčiose, o grindys senovinės, lakuotos medienos. Ant sienos prieš duris pritvirtintas didelis X formos kryžius. Jis pagamintas iš kruopščiai nupoliruoto raudonmedžio, o kiekviename kampe kabo po antrankį. Virš kryžiaus, prisuktos prie lubų ir nuleistos, kabo didelės, bent dviejų su puse kvadratinio metro metalinės grotelės, nuo kurių kraštų nukarusios įvairiausios virvės, grandinės ir tviskantys antrankiai. Netoli durų tarsi karnizai užuolaidoms išilgai sienos pakabintos dvi ilgos, poliruotos, meniškai išraižytos kartys – kaip laiptų turėklų statramsčiai, tik ilgesnės. Ant jų sukabintas stulbinantis lazdų mentės galu, rimbų, jojimo vytinių ir juokingų plunksnomis papuoštų įnagių rinkinys. Šalia durų stovi tvirta raudonmedžio komoda, kurios visi stalčiai labai siauri, tarsi skirti kokio nors seno dulkino muziejaus eksponatams. Trumpai pasvarstau, kas iš tiesų laikoma tuose stalčiuose. Ar tikrai noriu žinoti? Tolimajame kampe – skaisčiai raudona oda aptrauktas paminkštintas suolas, o šalia jo – prie sienos pritvirtintas lakuotos medienos stovas tartum pulo ar biliardo lazdų laikiklis, bet atidžiau pažvelgus matyti, kad jame sudėtos įvairaus ilgio ir storio lazdos. Priešais kambario kampe stovi tvirtas beveik dviejų metrų ilgio stalas – medinis, lakuotas, meniškai drožinėtomis kojomis, – o po juo pastumtos dvi derančios taburetės. Bet įžengus į kambarį pirmiausia akys nukrypsta į lovą. Ji didesnė už tas, kuriose miegodavo karaliai, su rokoko stiliaus baldakimu plokščiu viršumi ir keturiais drožinėtais mediniais stulpais. Atrodo, tarsi būtų pagaminta devyniolikto amžiaus pabaigoje. Po baldakimu matau dar daugiau tviskančių grandinių ir antrankių. Patalynės nėra… tik raudona oda aptrauktas čiužinys ir viename gale sukrauta stirta pagalvėlių raudono atlaso užvalkalais. Lovos kojūgalyje, tiksliau, per gerą metrą nuo jo, stovi skaisčiai raudona sofa iškeltais galais – tiesiog kėpso vidury kambario atsukta į lovą. Keistas baldų išdėstymas… pastatyti sofą, atsuktą į lovą… Ir staiga mintyse šypteliu: prikibau prie tos sofos, kad ji keista, o juk iš tiesų tai pats kasdieniškiausias baldas iš visų kambaryje. Pakeliu akis į lubas. Visos lubos prisukinėtos plieninių laipiojamųjų žiedų, išdėstytų keistais atstumais. Man dingteli klausimas, kam jie reikalingi. Keista, bet visa mediena, tamsios sienos, blausi šviesa ir skaisčiai raudona oda teikia šiam kambariui savotiško švelnumo ir romantikos… Suprantu, kad nieku gyvu ne tradiciškai suvokiamo, o ypatingo, tik Kristianui būdingo švelnumo ir romantikos. Atsisuku, o Kristianas, kaip ir tikėjausi, atidžiai mane stebi, bet jo veidas visiškai neperprantamas. Žengiu toliau ir jis seka man iš paskos. Tas daiktas su plunksnomis žadina smalsumą. Nedrąsiai jį
paliečiu. Jis aksomo švelnumo, kaip iš devynių nyčių nuvytas rimbas, tik tankesnis, be to, prie galo priraišiota mažyčių plastikinių rutuliukų. – Jis vadinamas bizūnu, – ramiai ir tyliai paaiškina Kristianas. Bizūnas… hm… Aš, matyt, sukrėsta. Pasąmonė kažkur emigravo, neteko žado arba tiesiog griuvo ant žemės ir išleido paskutinį kvapą. Aš priblokšta. Stebiu ir suvokiu savo jausmus, bet negaliu išreikšti jų žodžiais, nes mane ištiko šokas. Kaip apytikriai reaguoji sužinojusi, kad galimas meilužis – siaubūnas, apsigimėlis, sadistas arba mazochistas? Pirmiausia apima baimė… taip… rodos, tai pagrindinis jausmas. Dabar jį atpažįstu. Tik keista, kad bijau ne Kristiano – vargu ar jis mane nuskriaustų, na, bent jau negavęs mano sutikimo. Sąmonę aptemdo daugybė klausimų. Kodėl? Kaip? Kada? Ar dažnai? Su kuo? Priėjusi prie lovos, abiejų rankų pirštais perbraukiu per įmantriai išdrožinėtus baldakimo stulpus. Stulpai labai tvirti, padaryti išmanančių savo darbą amatininkų. – Sakyk ką nors, – apgaulingai švelniai liepia man Kristianas. – Ar tu taip darai žmonėms, ar jie taip daro tau? Jis kilsteli lūpų kampučius – nesuprasi, ar pralinksmintas, ar lengviau atsikvėpęs. – Žmonėms? – Galvodamas, ką atsakyti, Kristianas porą kartų greitai sumirksi. – Aš darau tai moterims, kurios to nori. Nieko nesuprantu… – Jei turi savanorių, kodėl aš čia? – Nes noriu tai daryti su tavimi. Labai noriu. – O!.. – aikteliu. Kodėl? Nuėjusi į tolimąjį kambario kampą, delnu patekšnoju per aukštą, juosmenį siekiantį paminkštintą suolą, pirštais perbraukiu per odą. Jam patinka kankinti moteris. Ši mintis mane nuliūdina. – Tu sadistas? – Aš – Dominantas. Jo pilkų akių žvilgsnis įdėmus, liepsningas. – Ką tai reiškia? – sušnabždu. – Tai reiškia, jog noriu, kad laisva valia paklustum man visur ir visada. Susiraukusi žvilgteliu į jį, mėgindama įsisąmoninti šią mintį. – O kodėl turėčiau paklusti? – Kad suteiktum man malonumą, – pašnabždomis sako Kristianas pakreipdamas galvą ir aš vėl pamatau šiurpią jo šypseną. Suteikti jam malonumą! Jis nori, kad suteikčiau jam malonumą! Rodos, iš netikėtumo net išsižioju. Suteikti Kristianui Grėjui malonumą. Ir akimirksniu suvokiu: taip, kaip tik to ir noriu. Po galais, trokštu, kad jis būtų manimi patenkintas. Ši mintis man visiškai netikėta. – Paprastai tariant, noriu, kad trokštum suteikti man malonumą, – švelniai paaiškina jis. Balsas hipnotizuoja. – Kaip galiu tau jį suteikti? Man džiūsta burna, gailiuosi, kad neišgėriau daugiau vyno. Gerai, jo noras patirti malonumą man suprantamas, bet glumina šis prašmatnus buduaras su karalienės Elžbietos I laikų kankinimo įrankių rinkiniu. Ar tikrai noriu išgirsti atsakymą?
– Turiu taisykles ir noriu, kad jų laikytumeisi. Visos jos – tavo naudai ir mano malonumui. Jei paklusi toms taisyklėms ir aš būsiu patenkintas, sulauksi atlygio. Jei nesilaikysi jų, bausiu tave, kad pasimokytum, – tyliai paaiškina Kristianas. Kalbėdamas jis žiūri į lazdų stovą. – O kaip tai susiję su viskuo? – klausiu mostelėdama į kambarį. – Tai viena iš stimuliuojamųjų priemonių. Ir atlygis, ir bausmė. – Vadinasi, pasitenkinimą patirsi primesdamas man savo valią? – Man svarbu įgyti tavo pasitikėjimą ir pagarbą, tad leisi man primesti tau savo valią. Paklusdama suteiksi man didžiulį malonumą, galima sakyti, net džiaugsmą. Kuo klusnesnė būsi, tuo didesnis bus mano džiaugsmas – tai labai paprastai sprendžiama lygtis. – Na, gerai, o kas man iš to? Kristianas gūžteli pečiais ir žvilgteli į mane, tarsi ketindamas atsiprašyti. – Turėsi mane, – sako. Dieve… Kristianas pirštais persibraukia per plaukus ir įsistebeilija į mane. – Visiškai neišsiduodi, ką apie tai manai, Anastazija, – suirzęs murma. – Lipkim žemyn, ten man bus lengviau susikaupti. Būdama čia mane labai blaškai. Kristianas ištiesia man ranką, bet dabar jau dvejoju, ar ją imti. Keitė sakė, kad jis pavojingas, ir buvo teisi. Kaipgi ji suprato? Kristianas kelia pavojų mano sveikatai, nes jau dabar žinau, kad sutiksiu. Bet viena mano asmenybės dalis nenori to daryti. Viena mano asmenybės dalis trokšta klykdama bėgti iš šio kambario ir kuo toliau nuo visko, ką jis simbolizuoja. Aš visai susipainiojau. – Aš tavęs nenuskriausiu, Anastazija. Žinau, kad Kristianas nemeluoja. Paduodu ranką ir jis išsiveda mane pro duris. – Jei sutiksi… norėčiau parodyti tau dar kai ką. Išėjęs iš vadinamojo žaidimų kambario, Kristianas nelipa laiptais – iš karto pasuka į dešinę ir nužingsniuoja koridoriumi. Praėję pro kelerias duris, sustojame prie paskutinių, esančių pačiame koridoriaus gale. Už jų – miegamasis su didele dvigule lova; jame viskas balta – ir baldai, ir sienos, ir patalynė. Šis kambarys – be gyvybės, šaltas, bet pro vitrininį langą atsiveria nuostabiausia Siatlo panorama. – Tai bus tavo kambarys. Galėsi įsirengti jį, kaip tau patiks, ir turėsi jame viską, ko tik panorėsi. – Mano kambarys? Tikiesi, kad persikelsiu čia gyventi? – klausiu, nenuslėpdama balse siaubo. – Ne nuolat. Tik, sakykim, nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio popietės. Apie visa tai dar turime pasišnekėti, susitarti. Jei apskritai nori tai daryti… – tyliai, neryžtingai priduria Kristianas. – Aš čia miegosiu? – Taip. – Bet ne su tavimi? – Ne. Jau sakiau, kad su niekuo nemiegu, nebent su tavimi, kai negyvai prisigeri. – Jo balse nuskamba priekaištas. Stipriai sučiaupiu lūpas. Štai prie ko niekaip negaliu priprasti. Negaliu susitaikyti su mintimi, kad kilnus ir rūpestingas Kristianas, gelbstintis mane iš alkoholio liūno, švelniai laikantis glėbyje, kai vemiu į azalijų gėlyną, ir pabaisa, specialiame kambaryje turintis bizūnų ir antrankių, – tas pats žmogus.
– Kur miegi tu? – Mano miegamasis apačioje. Eikš, tikriausiai išalkai. – Keista, bet, rodos, praradau apetitą, – suirzusi atkertu. – Turi valgyti, Anastazija, – subara mane Kristianas ir, paėmęs už rankos, nusiveda laiptais žemyn. Į neįsivaizduojamai didelį kambarį grįžtu visa virpėdama. Stoviu ant bedugnės krašto ir turiu nuspręsti, šokti ar nešokti. – Puikiai suprantu, kad vedu tave į tikrą pragarą, Anastazija, todėl labai noriu, kad viską gerai apsvarstytum. Tikriausiai ketini ko nors paklausti, – sako Kristianas, paleidęs mano ranką ir eidamas į virtuvę. Ketinu. Bet nuo ko pradėti? – Pasirašei konfidencialumo sutartį, tad gali klausti, ko nori, ir aš atsakysiu. Stoviu prie pusryčių baro ir žiūriu, kaip jis atidaro šaldytuvą ir ima lėkštę su įvairių rūšių sūriais ir dviem didelėmis kekėmis žalių ir raudonų vynuogių. Kristianas padeda lėkštę ant virtuvinės spintelės ir ima pjaustyti ilgą prancūzišką batoną. – Sėsk. Jis mosteli į vieną iš aukštų kėdžių prie baro ir aš paklūstu įsakymui. Jei priimsiu pasiūlymą, prie tokių komandų teks priprasti. Man dingteli, kad toks pat valdingas jis buvo nuo pirmos mudviejų pažinties akimirkos. – Užsiminei apie dar kažkokį dokumentą… – Taip. – Koks jis? – Na, be konfidencialumo sutarties, dar turime pasirašyti sutartį, numatančią, ką darysime, o ko ne. Turiu žinoti tavo ribas, o tu turi žinoti mano. Čia reikalingas abiejų šalių sutikimas, Anastazija. – O jei nenoriu to daryti? – Nieko baisaus, – atsargiai sako jis. – Bet tada tarp mūsų santykių nebus? – klausiu. – Ne. – Kodėl? – Mane domina tik tokie santykiai. – Kodėl? Kristianas gūžteli. – Toks jau esu… – Kaip toks tapai? – Kodėl žmogus yra toks, o ne kitoks? Į šį klausimą labai sunku atsakyti. Kodėl vieni mėgsta sūrį, o kiti jo negali pakęsti? Ar mėgsti sūrį? Mano ūkvedė, ponia Džouns, paliko jo vakarienei. Iš spintelės jis paima kelias dideles baltas lėkštes ir vieną padeda prieš mane. Mudu šnekamės apie sūrį… Kokia velniava… – Kokios tos tavo taisyklės, kurių turiu laikytis? – Taisykles turiu surašęs. Peržiūrėsime jas, kai pavalgysime. Maistas. Kaip dabar galiu valgyti? – Aš tikrai nealkana, – sušnabždu.
– Pavalgysi, – trumpai drūtai atsako jis. Dominantas Kristianas, viskas pradeda aiškėti. – Gal dar taurę vyno? – Taip, prašyčiau. Jis įpila man į taurę vyno ir priėjęs atsisėda šalia. Paskubomis gurkšteliu gėrimo. – Valgyk, Anastazija. Paimu mažą šakelę su keliomis vynuogėmis. Tiek kaip nors sukimšiu. Kristianas prisimerkia. – Ar tu seniai toks? – klausiu. – Taip. – Ar sunku rasti moterų, kurios sutiktų tai daryti? Jis nustebęs kilsteli antakį ir pažvelgia į mane. – Nenumanai, kaip lengva, – trumpai atsako. – Tad… kodėl aš? Tikrai nesuprantu… – Anastazija, juk aš tau sakiau. Tu kažkokia kitokia. Negaliu palikti tavęs ramybėje. – Jis pašaipiai šypteli. – Aš kaip į liepsną skrendanti plaštakė… – Ir niūriai priduria: – Negaliu nė apsakyti, kaip tavęs geidžiu, ypač dabar, kai vėl kramtai lūpą. – Ir, giliai atsidusęs, nutyla. Man net silpna pasidaro: jis manęs geidžia… tiesa, tas geismas keistas, bet šis gražuolis, keistuolis, iškrypėlis vyras manęs geidžia. – Rodos, šis banalus palyginimas labiau tiktų man, – sumurmu. Aš plaštakė, o jis – liepsna, ir sudegsiu aš. Žinau, kad taip bus. – Valgyk! – Ne. Dar nieko nepasirašiau, tad kol kas vadovausiuosi savo laisva valia, jei tik neprieštarausi. Kristiano žvilgsnis sušvelnėja, lūpos trūkteli, jose pasirodo šypsena. – Kaip pageidaujate, panele Stil. – Kiek moterų esi turėjęs? – galbūt per tiesmukai klausiu, bet man taip smalsu… – Penkiolika. Hm… ne tiek daug, kiek įsivaizdavau. – Ar santykiai su jomis trukdavo ilgai? – Su kai kuriomis ilgai. – Ar kuriai nors esi sukėlęs fizinį skausmą? – Esu. Po velnių… – Stiprų? – Ne. – Ar mane irgi skriausi? – Ką turi galvoje? – Ar kelsi man fizinį skausmą? – Bausiu tave, kai prisiprašysi, ir tau skaudės. Rodos, man ima suktis galva. Išgeriu dar gurkšnelį vyno. Alkoholis – štai kas įkvėps man drąsos. – Ar kada nors buvai mušamas? – Taip.
O!.. Tai bent netikėtumas. Bet dar nespėjus užduoti kito su šiuo sensacingu faktu susijusio klausimo Kristianas nutraukia mano mintis. – Pasikalbėkime apie tai mano kabinete. Noriu tau kai ką parodyti. Man sunku susivokti. Dar visai neseniai kaip paskutinė kvaiša maniau praleisianti neapsakomai aistringą naktį šio vyro lovoje, o dabar mudu tariamės dėl keistos sutarties sąlygų. Nuseku paskui Kristianą į jo kabinetą – erdvų kambarį su dar vienu vitrininiu langu, pro kurį galima išeiti į balkoną. Jis atsisėda prie rašomojo stalo, mosteli, kad sėsčiausi į odinį krėslą prieš jį, ir paduoda kažkokį lapą. – Čia taisyklės. Jos gali būti keičiamos. Taisyklės yra dalis sutarties, kurią netrukus taip pat gausi. Perskaityk taisykles ir aptarkime jas. TAISYKLĖS Klusnumas Nuolankioji nedvejodama ir be jokių išlygų nedelsdama vykdys bet kokius Dominanto nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys tinkami ir teikiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje „Griežtos ribos“ (2 priedas). Ji tai darys noriai ir nesispyriodama. Miegas Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu, miegotų bent septynias valandas. Maistas Rūpindamasi savo sveikata ir gerove, Nuolankioji reguliariai valgys maistą, pagamintą iš nurodytų produktų (4 priedas). Nuolankioji tarp valgių neužkandžiaus, išimtis daroma tik vaisiams. Drabužiai Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos drabužius, kuriuos leis Dominantas. Dominantas drabužiams skirs lėšų, kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolankiajai perkant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto reikalavimu visą sutarties galiojimo laikotarpį Nuolankioji privalės nešioti bet kokius Dominanto nurodytus papuošimus ir būdama Dominanto draugijoje, ir bet kuriuo kitu nurodytu metu. Mankšta Dominantas privalės pasamdyti Nuolankiajai asmeninį trenerį, kuris per savaitę jo ir Nuolankiosios sutartu laiku ves keturias valandos trukmės treniruotes. Asmeninis treneris informuos Dominantą apie Nuolankiosios pažangą. Asmens higiena ir grožis Nuolankioji rūpinsis, kad nuolat būtų švari, o kūno plaukai nuskusti ir (arba) depiliuoti vašku. Nuolankioji lankysis Dominanto išrinktame grožio salone tuomet, kai nuspręs Dominantas, ir atliks tokias procedūras, kokias Dominantas manys esant reikalingas. Asmens saugumas Nuolankioji negers per daug alkoholio, nerūkys, nevartos žvalinančių narkotinių medžiagų ir vengs kitų panašių pavojų. Asmeniniai santykiai
Nuolankioji neužmegs lytinių santykių su niekuo, išskyrus Dominantą. Nuolankioji visuomet elgsis pagarbiai ir kukliai. Ji turi suprasti, kad jos elgesys tiesiogiai veikia Dominantą. Ji privalės atsakyti už netinkamą elgesį, taip pat visas piktadarybes ir nusižengimus nebūnant su Dominantu. Bet kurios iš čia surašytų taisyklių nesilaikymas iš karto užtrauks bausmę, o kokia ji bus, spręs Dominantas. Koks mėšlas… – O kokios tos „Griežtos ribos“? – klausiu. – Taip, prieisime ir prie jų. Sutartyje turime tiksliai apibrėžti, ko nedarysi tu ir ko nedarysiu aš. – Abejoju, ar sutiksiu imti iš tavęs pinigų drabužiams. Man rodos, tai neteisinga. Neramiai pasimuistau ir, stebėdamasi savo drąsa, mintyse šūkteliu: „Oho!“ – galvoje nuvilnija to šūksnio aidas. – Noriu būti tau dosnus. Leisk nupirkti drabužių. Galbūt reikės, kad lydėtum mane į oficialius priėmimus, tad noriu, kad tinkamai apsirengtum. Esu tikras, kad radusi darbą iš savo atlyginimo neįpirksi tokių rūbų, kokiais norėsiu matyti tave vilkint. – Bet nebūdama su tavimi jų vilkėti neprivalėsiu? – Ne. – Gerai. „Manyk, kad tai – uniforma“, – tariu sau. – Treniruotis keturis kartus per savaitę taip pat nenoriu. – Anastazija, tu man reikalinga lanksti, stipri ir ištverminga. Patikėk, tų treniruočių reikia. – Bet tik ne keturių per savaitę. Gal pakaktų trijų? – Noriu keturių kartų. – Maniau, čia derybos… Jis nepatenkintas žvilgteli į mane. – Gerai, panele Stil, jūsų pastaba vėl taikli. Siūlau tris dienas treniruotis po valandą, o ketvirtą – pusvalandį. Ką pasakysi? – Ne, trys dienos ir trys valandos per savaitę. Man susidaro įspūdis, kad ketini treniruoti mane ir tuo metu, kai būsiu čia. Kristianas šelmiškai šypteli, o akys spindi, tarsi jam būtų palengvėję. – Taip, iš tiesų. Gerai, sutarta. Ar tikrai nenori stažuotis mano kompanijoje? Esi nebloga derybininkė. – Ne, vargu ar tai gera mintis. Atidžiai peržvelgiu surašytas taisykles. Depiliavimas vašku! Tik ką depiliuoti? Viską? Fui… – Taigi, grįžkime prie „Griežtų ribų“. Štai manosios. Jis paduoda man dar vieną popieriaus lapą. GRIEŽTOS RIBOS Jokių veiksmų, susijusių su pirotechnika.
Jokių veiksmų, susijusių su šlapinimusi, tuštinimusi ir jų produktais. Jokių veiksmų, kuriuos atliekant būtų naudojamos adatos ir peiliai arba kurie būtų susiję su badymu ar krauju. Jokių veiksmų su medicininiais ginekologiniais instrumentais. Jokių veiksmų, susijusių su vaikais ar gyvūnais. Jokių veiksmų, paliksiančių ant kūno odos ilgalaikius pėdsakus. Jokių veiksmų, susijusių su kvėpavimo sutrikdymu. Jokių veiksmų, kuriems reikalingas tiesioginis kontaktas su elektros srove (tiek kintamąja, tiek tiesiogine) ar ugnimi. Fui. Ir kam jam reikėjo visa tai surašyti?! Nors, žinoma, šie teiginiai atrodo logiški ir, tiesą sakant, reikalingi… Savaime suprantama, joks sveiko proto žmogus nenorėtų ko nors panašaus patirti. Ir vis dėlto mane truputį pykina. – Gal norėtum šį sąrašą papildyti? – maloniai teiraujasi jis. Mėšlas… Nė nenutuokiu, ką pasakyti. Aš visiškai suglumusi. Jis spokso į mane suraukęs kaktą. – Ar yra dar kas nors, ko nedarysi? – Nežinau. – Kaip nežinai? Neramiai pasimuistau ir prikandu lūpą. – Dar niekada nesu dariusi nieko panašaus. – Na, ar lytiškai santykiaudama darei ką nors, kas tau nepatiko? Rodos, po labai ilgo laiko vėl nuraustu. – Gali man pasakyti, Anastazija. Turime būti atviri, kitaip nieko neišeis. Aš vėl neramiai pasimuistau ir nudelbiu akis į savo sunertus pirštus. – Pasakyk, – įsakmiai liepia jis. – Na… Dar niekada nesu lytiškai santykiavusi, tad nė nežinau… Šiuos žodžius ištariu tyliai. Pakeliu akis į Kristianą, o jis spokso į mane sustingęs ir išblyškęs – baisiai išblyškęs. – Niekada? – sušnabžda jis. Papurtau galvą. – Tu dar nekalta? – beveik be garso, vien lūpomis ištaria Kristianas. Linkteliu ir vėl išraustu. Jis užsimerkia ir, rodos, skaičiuoja iki dešimties. O atsimerkęs piktai dėbteli į mane. – Po velnių, kodėl man nepasakei? – dusliai suniurna.
AŠTUNTAS SKYRIUS
Pirštais braukydamas per plaukus, Kristianas žingsniuoja po darbo kambarį. Pakėlęs abi rankas, vadinasi, dvigubai suirzęs. Jo įprasta geležinė savitvarda, rodos, šiek tiek sutrūkinėjusi. – Nesuprantu, kodėl man nepasakei, – griežtai bara mane. – Nebuvo progos. Aš nepratusi atskleisti savo seksualinės patirties pirmam sutiktam. Tai yra noriu pasakyti, kad mudu vienas kito beveik nepažįstame. Spoksau sau į rankas. Kodėl jaučiuosi kalta? Kodėl Kristianas taip siunta? Pakeliu į jį akis. – Ką gi, dabar jau daug daugiau apie mane žinai, – pro sukąstus dantis piktai iškošia jis. – Žinojau, kad nesi patyrusi, bet kad nekalta! – Ši žodį Kristianas ištaria taip, tarsi jis būtų nešvankybė. – Po perkūnais, Ana, aš tau tik parodžiau… – sudejuoja jis. – Tegul Dievas man atleidžia. Ar, be manęs, tave yra kas nors bučiavęs? – Žinoma. Kaip įmanydama rodau, kad jaučiuosi įžeista. Na, gerai… bučiavausi gal tik du kartus. – Ir nuo mielo jaunuolio bučinio tau nepakirto kojų? Tiesiog nesuprantu. Tau dvidešimt vieni, galima sakyti, dvidešimt dveji. Tu graži… Jis vėl pirštais persibraukia per plaukus. Graži. Pamaloninta vėl nuraustu. Kristiano Grėjaus nuomone, esu graži. Sunėrusi pirštus stebeiliju į juos ir tvardausi, kad neišsišiepčiau iki ausų kaip kokia kvaiša. Gal jis toliaregis? Mano nakviša pasąmonė vėl pakelia galvą. Kur ji buvo, kai man jos reikėjo? – Ir, kuo rimčiausiai nusiteikusi, aptarinėji, ką aš noriu daryti, nors visai neturi patirties? – Kristianas suraukia antakius. – Kaip tau pavyko išvengti sekso? Papasakok. Aš tik gūžteliu. – Tiesiog joks vaikinas… Na, žinai… Visi buvo per prasti, išskyrus tave. O tu pasirodei esąs tikras pabaisa. – Kodėl taip ant manęs pyksti? – sušnabždu. – Pykstu ne ant tavęs, o ant savęs. Tik maniau, kad… – Jis atsidūsta. Mąsliai nužvelgia mane ir papurto galvą. – Nori išeiti? – švelniai klausia. – Ne, nebent tu nori, kad išeičiau, – sumurmu. Na jau ne… nenoriu išeiti. – Aišku, kad nenoriu. Man patinka, kad tu čia, – suraukęs antakius sako Kristianas ir žvilgteli į rankinį laikrodį. – Jau vėlu. – Vėl žiūri į mane. – Tu kramtai lūpą, – kimiai priduria ir perveria mane įdėmiu žvilgsniu, tarsi kažką svarstydamas. – Atsiprašau. – Neatsiprašinėk. Aš taip pat norėčiau ją kandžioti. Skaudžiai.
Man net kvapą užgniaužia… Kaip jis gali taip su manimi kalbėti ir tikėtis, kad nesusijaudinsiu. – Eikš, – burbteli Kristianas. – Ką? – Nedelsdami šią problemą spręsime. – Apie ką tu kalbi? Kokią problemą? – Tavo problemą. Ana, ketinu tuoj pat su tavimi pasimylėti. – A! Žemė ima slysti man iš po kojų. Pasirodo, esu problema. Netenku žado. – Tai yra, jei sutinki. Nenoriu rizikuoti. – Maniau, kad nesimyli. Maniau, tik kruši. Negailestingai. Stipriai sučiaupiu lūpas ir staiga pajuntu, kad išdžiūvo burna. Kristianas apdovanoja mane nešvankia šypsena ir jos skleidžiamos bangos nuvilnija kūnu žemyn, iki ten. – Galiu padaryti išimtį arba suderinti abu veiksmus, pažiūrėsime. Tikrai noriu su tavimi pasimylėti. Prašau, eime į lovą. Labai norėčiau, kad pasirašytume sutartį, bet tau išties reikia bent apytikriai nutuokti, į kokius santykius leidiesi. Mokymą galėčiau pradėti jau šiąnakt ir supažindinti su pagrindiniais dalykais. Tai nereiškia, kad imsiu dovanoti širdeles ir gėles: tai tebus priemonė tikslui pasiekti, bet ta priemonė bus maloni ir man, ir, tikiuosi, tau. Jis įdėmiai žvelgia į mane. Nukaistu… Dieve… Svajonės pildosi. – Bet nesu dariusi nė vieno iš tavo taisyklių sąraše reikalaujamų dalykų, – tyliai, nedrąsiai sakau. – Pamiršk tas taisykles. Šiąnakt pamiršk visas tas smulkmenas. Geidžiu tavęs. Geidžiau nuo tos akimirkos, kai pargriuvai mano kontoroje, ir žinau, kad tu taip pat manęs geidi. Jei negeistum, nesėdėtum čia ir ramiai nesišnekėtum apie bausmes ir griežtas ribas. Prašau, Ana, šiąnakt būk su manimi. Kristianas ištiesia ranką žvelgdamas spindinčiomis, liepsningomis… jaudulio kupinomis akimis, ir aš paduodu jam savąją. Jis prisitraukia mane ir suspaudžia glėbyje taip stipriai, kad jaučiu jį visu kūnu, nustebinta tokio staigaus, netikėto jo poelgio. Kristianas pirštais perbraukia man per sprandą, apsivynioja aplink plaštaką į uodegą surištus plaukus ir švelniai timptelėdamas priverčia mane pakelti akis. Tada įdėmiai pažvelgia. – Esi jauna, drąsi moteris, – sušnabžda. – Žaviuosi tavimi. Jo žodžiai – kaip degusis skystis, man užkaista kraujas. Kristianas pasilenkęs švelniai mane pabučiuoja, o tada ima čiulpti apatinę lūpą. – Noriu ją krimstelėti, – prikišęs lūpas man prie burnos sumurma ir atsargiai kapteli ją dantimis. Sudejuoju, o jis nusišypso. – Prašau, Ana, leisk man tave pamylėti. – Gerai, – sušnabždu, nes juk to čia ir atvykau. Pergalingai šypsodamasis, Kristianas paleidžia mane iš glėbio, paima už rankos ir nusiveda per apartamentus. Jo miegamasis nepaprastai erdvus. Pro visą sieną užimančius langus matyti apšviesti Siatlo dangoraižiai. Sienos baltos, o baldai šviesiai mėlyni. Didžiulė lova labai moderni, padaryta iš
neapdorotos, pilkšvos, lyg vandenyje išmirkusios medienos, su keturiais baldakimo stulpais, tačiau be medžiaginio viršaus. Ant sienos virš lovos kabo nuostabaus grožio jūrą vaizduojantis paveikslas. Drebu kaip epušės lapas. Tai lemiama akimirka. Pagaliau, po tiek metų, patirsiu tai – ir ne su kuo kitu, o su Kristianu Grėjumi. Kvėpuoju negiliai ir negaliu atplėšti akių nuo Kristiano. Jis nusisega laikrodį, padeda ant komodos, derančios prie lovos, nusivelka švarką ir užmeta ant krėslo. Lieka su baltais lininiais marškiniais ir džinsais. Jis toks gražus, kad net kvapą gniaužia. Tamsiai rusvi plaukai susitaršę, marškinių skvernai išsipešę, o pilkų akių žvilgsnis – įžūlus ir žavintis. Nusispyręs medžiaginius sportinius batelius, jis pasilenkia, nusimauna kojines – vieną, paskui kitą. Kristiano Grėjaus pėdos… nieko sau! Ir kodėl nuogos pėdos taip jaudina?.. Kristianas pakėlęs galvą žvilgteli į mane, o jo veide atsispindi švelnumas. – Kontraceptinių tablečių tikriausiai negeri? Ką? Mėšlas… – Manau, ne, – sako jis ir iš viršutinio komodos stalčiaus išima pakelį prezervatyvų. Tada vėl atidžiai mane nužvelgia. – Ruoškis, – tyliai sako. – Nori, kad žaliuzes nuleisčiau? – Man tas pats, – sušnabždu. – Maniau, niekam neleidi miegoti savo lovoje. – O kas sakė, kad miegosime? – vos girdimai klausia Kristianas. Po velnių… Jis iš lėto artinasi prie manęs. Pasitikintis savimi, seksualus, žvelgiantis liepsningomis akimis, ir man ima daužytis širdis. Užkaista kraujas. Papilvėje susitvenkia geismas – klampus ir deginantis. Jis stovi prieš mane ir žiūri tiesiai į akis. Toks šiurpiai seksualus. – Nuvilkime tą švarkelį, gerai? – švelniai sako Kristianas, suima drabužį už atlapų ir atsargiai nutraukia man nuo pečių. Tada padeda jį ant krėslo. – Ar bent numanai, kaip baisiai tavęs geidžiu, Ana Stil? – pašnabždomis klausia Kristianas. Staiga giliai įkvepiu. Negaliu atplėšti nuo jo akių. Pakėlęs ranką, jis pirštais švelniai perbraukia man per skruostą, o pasiekęs smakrą stabteli. – Ar bent įsivaizduoji, ką dabar tau padarysiu? – priduria, glamonėdamas smakrą. Raumenys pačioje giliausioje, tamsiausioje mano kūno gelmėje susitraukia teikdami neapsakomą malonumą. Smilktelėjimas toks aštrus ir saldus, kad norėčiau užsimerkti, jei nebūčiau užburta jo įdėmaus, karščiu tvoskiančio žvilgsnio. Pasilenkęs jis mane pabučiuoja. Jo lūpos reiklios, tvirtos, prigludusios lėtai glamonėja manąsias. Paskui, švelniai bučiuodamas skruosto apačią, smakrą ir lūpų kampučius, jis ima sagstyti man palaidinukę. Neskubėdamas ją nuvelka ir paleidžia nukristi ant grindų. Tada žingteli atgal ir įdėmiai mane nužvelgia. Segiu šviesiai mėlyną, nėriniuotą liemenėlę. Ačiū Dievui. – Ak, Ana… – jausmingai sušnabžda jis, – tavo oda – pati gražiausia, pablyškusi, tobula. Noriu išbučiuoti kiekvieną jos centimetrą. Man skruostus vėl užplūsta raudonis. Dieve… Kodėl Kristianas tvirtino negalįs mylėtis? Darysiu viską, ko jis nori. Jis sučiumpa mano plaukų gumelę, nutraukia ir aikteli pamatęs, kaip paleisti plaukai užkrinta ant pečių. – Man patinka tamsiaplaukės, – suniurna, tuoj pat panardinęs pirštus man į plaukus ir abiem delnais spausdamas smilkinius.
Jo bučinys nepasotinamas, jo liežuvis ir lūpos švelniai myluoja mano liežuvį ir lūpas. Sudejuoju ir mano liežuvis nedrąsiai pasitinka jo liežuvį. Kristianas apkabina mane, prisitraukia arčiau ir stipriai suspaudžia glėbyje. Vienos rankos pirštus tebelaikydamas plaukuose, kita perbraukia man per nugarą, juosmenį ir stabteli pasiekęs sėdmenis. Uždėjęs ant jų delną, švelniai spusteli. Laiko mane prispaudęs prie savo klubų, jaučiu jo lytį, kurią jis vis labiau remia į mane. Neatitraukdama lūpų nuo jo, vėl sudejuoju. Negaliu sutramdyti siaučiančių jausmų (o gal tai hormonai?), virpinančių visą kūną. Neatsispiriamai jo geidžiu. Pirštais spausdama Kristianui žastus užčiuopiu bicepsus. Jis stebėtinai stiprus… raumeningas. Mano rankos nedrąsiai slysteli prie jo veido, suleidžiu pirštus į plaukus. Jie tokie švelnūs, neklusnūs. Atsargiai pešteliu ir Kristianas sudejuoja. Jis ima stumti mane prie lovos, pagaliau pakinkliais atsiremiu į jos kraštą. Man dingteli, kad parvers mane, bet apsirinku. Jis paleidžia mane ir staiga atsiklaupia. Abiem rankomis stipriai apglėbęs klubus, liežuviu apibraukia ratą man apie bambą, tada švelniai ir lėtai nuslysta iki vieno klubikaulio, o paskui papilve nukeliauja iki kito. – Aaa… – sudejuoju iš malonumo. Matyti jį, klūpantį priešais, lūpomis jausti jo lūpas – taip netikėta ir seksualu. Pirštais vis dar švelniai pešdama jam plaukus, mėginu suvaldyti pernelyg greitą alsavimą. Pro neįmanomai ilgas blakstienas Kristianas pažvelgia aukštyn, į mane, pilkomis, blausiomis, deginančiomis akimis. Tada kilsteli rankas, atsega man džinsų sagą ir neskubėdamas atitraukia užtrauktuką. Nenuleisdamas nuo manęs akių, užkiša pirštus už juosmens ir slysteli per nugarą. Tuomet, delnais lėtai braukdamas per sėdmenis prie šlaunų, jis nusmaukia džinsus. Negaliu atplėšti žvilgsnio. Jis stabteli ir, neatitraukdamas nuo manęs akių, apsilaižo. Tada palinksta artyn ir brūkšteli nosimi per trikampį virš šlaunų. Jaučiu jį. Ten. – Tu taip nuostabiai kvepi, – sumurma Kristianas ir užsimerkia, jo veide atsispindi grynas malonumas, o mano kūno vos nesupurto konvulsijos. Ištiesęs ranką, jis nutraukia nuo lovos pūkinę antklodę, o tuomet nestipriai mane stumteli ir aš krentu ant čiužinio. Tebeklūpodamas Kristianas suima mano pėdą, nuauna sportbatį, numauna kojinę. Pasirėmusi alkūnėmis truputį pasikeliu, kad matyčiau, ką jis daro. Dūsuoju… apimta geismo. Suėmęs už kulno, jis pakelia pėdą ir nykščio nagu perbraukia per keltį. Tai net šiek tiek skausminga, bet to pojūčio atgarsis atsirita man į kirkšnis. Tyliai aikteliu. Neatitraukdamas nuo manęs akių, jis perbraukia man per keltį liežuviu, o tada grybšteli dantimis. Velnias… Vėl sudejuoju… kaip galiu ką nors jausti tenai? Dejuodama vėl krentu ant lovos. Girdžiu jį tyliai kikenant. – Ak, Ana, ką galėčiau tau padaryti, – šnabžda. Nuauna man kitą sportbatį ir kojinę, tada atsistoja ir numauna džinsus. Guliu ant jo lovos vien su liemenėle ir kelnaitėmis, o jis stovi ir žiūri į mane. – Tu labai graži, Anastazija Stil. Nekantrauju į tave įsiskverbti. Po galais. Tie jo žodžiai… Gundyti jis moka. Aš netekusi žado. – Parodyk, kaip save pradžiugini. Ką? Suraukiu antakius. – Nesidrovėk, Ana, parodyk man, – pašnabždomis ragina jis. Papurtau galvą.
– Nesuprantu, apie ką kalbi. Mano balsas kimus. Sunkiai atpažįstamas, persmelktas geismo. – Kaip save patenkini? Noriu pamatyti. Papurtau galvą. – Aš to nedarau, – pralemenu. Iš nuostabos Kristianas kilsteli antakius, paskui jo akys patamsėja ir jis nepatikliai papurto galvą. – Ką gi, mums teks kaip nors taisyti padėtį… Švelniame Kristiano balse girdėti ir iššūkis, ir gašlus, bet malonus grasinimas. Nė akimirkos neatitraukdamas nuo manęs akių, jis atsisagsto džinsus ir neskubėdamas juos nusimauna. Tada pasilenkia virš manęs ir, sučiupęs už kulkšnių, staigiai praskečia man kojas, įropoja į lovą ir įsitaiso tarp jų. Užgula mane, bet lūkuriuoja. Imu muistytis iš geismo. – Gulėk ramiai, – suniurna Kristianas, pakšteli man į vidinę šlaunies pusę, kildamas prie pilvo beria bučinius, paskui lūpomis paliečia plonytę nėriniuotų kelnaičių medžiagą ir galiausiai pabučiuoja man ten. Ak… Negaliu gulėti ramiai. Kaip man nejudėti? Užgulta Kristiano, imu rangytis. – Turėsime padirbėti, kol išmokysime tave nekrutėti, mažyte. Kristianas ima bučiuoti man papilvę ir jo liežuvis įsmunka į bambos įdubą. Jis kyla aukštyn, bučiuodamas visą kūną. Mano oda degte dega. Aš įraudusi, man ir karšta, ir šalta, nagais draskau paklodę. Jis atsigula šalia ir jo ranka, nuo klubo slystelėjusi juosmeniu, pasiekia krūtį. Kristianas žvelgia į mane nutaisęs neperprantamą miną ir švelniai suima krūtį. – Puikiai tinki mano rankai, Anastazija, – sumurma jis, smiliumi užkabina liemenėlės kaušelį ir švelniai trūktelėdamas žemyn išlaisvina krūtį, bet apačioje įsiūtas metalinis lankelis ir kaušelio medžiaga pakelia ją aukštyn. Jo pirštas keliauja prie kitos krūties ir padaro tą patį. Nuo įdėmaus jo žvilgsnio mano krūtys papūra, speneliai sustandėja. Aš suvaržyta savo liemenėlės. – Labai gražu, – pašnabždomis įvertina jis ir mano speneliai dar labiau standėja. Vieną iš jų Kristianas ima labai švelniai čiulpti, o kitą palengva glamonėja ir trina sukdamas nykštį ratuku. Sudejuoju ir malonumo pojūtis per visą kūną nusirita iki kirkšnių. Aš visiškai sudrėkusi. „Ak, prašau…“ – mintyse maldauju, pirštais stipriau gniauždama paklodę. Jis apžioja kitą spenelį, o kai trūkteli, vos nesprogstu. – Pažiūrėkime, ar negalėtume taip padėti tau patirti malonumą, – sušnabžda jis, tęsdamas lėtą jusles žadinančią ataką. Mano speneliams tenka stiprus miklių jo pirštų ir lūpų spaudimas, dirginantis visus iki vieno nervų receptorius ir verčiantis dainuoti visą kūną, apimtą malonios kančios. O jis nesiliauja. – Mmm… prašau… – maldauju, paskui atlošiu galvą, išsižioju, iš burnos išsiveržia ilgas šūksnis, kojų raumenys įsitempia. Po velnių, kas man darosi? – Nesustok, mažyte, – sumurma Kristianas. Jis sukanda krūties spenelį, suspaudęs nykščiu ir smiliumi stipriai timpteli kitą ir aš palūžtu tiesiog jo rankose, kūnas ima nevaldomai trūkčioti ir subyra į daugybę smulkių šukių. Jis godžiai įsisiurbia man į lūpas ir įleisdamas liežuvį į burną nuslopina šūksnius. Kad mane kur… Tai buvo nepaprasta. Dabar jau žinau, kokia šio žaidimo esmė. Kristianas žvelgia į mane ir patenkintas šypsosi, o mano veide – tuo nė kiek neabejoju – atsispindi vien dėkingumas ir
baiminga pagarba. – Tu labai imli, – tyliai sako jis. – Turėsi išmokti tvardytis ir bus labai smagu tave mokyti, kaip tai daroma. Jis vėl mane pabučiuoja. Atsigavusi po orgazmo, alsuoju vis dar nelygiai. Jo ranka nuslysta mano juosmeniu, klubais ir suima mane taip intymiai… Jėzau… Jo pirštai įsmunka po plonais nėriniais ir, sukdami ratus, palengva įsibrauna ten. Kristianas trumpai užsimerkia ir giliai atsidūsta. – Tu nuostabiai sultinga. Dieve, kaip tavęs geidžiu. Jis įbruka pirštą į mane, stumteli kartą, dar kartą, ir aš šūkteliu. Tada ima glostyti klitorį ir aš vėl šūkteliu. Jis glosto spausdamas vis stipriau. Imu aimanuoti. Staiga Kristianas atsisėda, nutraukia man kelnaites ir švysteli ant grindų. Pats nusimauna gražiai prigludusias trumpikes išlaisvindamas savo penį. Po perkūnais… Ištiesęs ranką, nuo naktinės spintelės grybšteli folijos paketėlį ir ima brautis man tarp kojų, vis plačiau jas praskirdamas. Tada atsiklaupęs užsimauna sargį ant įspūdingo ilgio koto. Oi… Ar dabar jis?.. Bet kaip? – Nesirūpink, – nenuleisdamas nuo manęs akių sušnabžda Kristianas. – Tu irgi sprogsi. Jis pasilenkia, delnais suspaudžia man smilkinius bei viršugalvį ir, pakibęs virš manęs, žvelgia liepsningomis akimis stipriai sukandęs dantis. Tik tada atkreipiu dėmesį, kad tebevilki marškinius. – Ar tikrai to nori? – atsargiai klausia. – Taip, noriu, – maldaudama atsakau. – Sulenk kojas per kelius, – švelniai liepia ir aš nieko nelaukdama paklūstu. – Dabar ketinu jus krušti, panele Stil, – sumurma jis, kreipdamas savo kotą į mano makštį. – Negailestingai, – pašnabždomis gašliai priduria ir vienu staigiu dūriu persmeigia mane. – Aaa! – surinku nuo keisto dilgčiojimo kažkur giliai, kai jis atima man nekaltybę. Jis sustingsta ir pažvelgia į mane – apimtas ekstazės, triumfuodamas, spindinčiomis akimis. Kristiano burna truputėlį pražiota, kvėpavimas greitas. Jis sunkiai atsidūsta. – Tu tokia įsitempusi… Ar viskas gerai? Linkteliu išplėtusi akis, pirštais įsitvėrusi jo dilbių. Jaučiuosi tokia… pripildyta. Jis nekruta, leidžia man apsiprasti su nemaloniu, bet neišvengiamu jausmu, kurį sukėlė įsiskverbdamas į mane. – Dabar imsiu judėti, mažyte, – po kelių sekundžių susijaudinęs sukužda jis. O… Kristianas labai lėtai atsitraukia. Tada užsimerkia, sudejuoja ir grįžta. Šūkteliu antrą kartą ir jis sustingsta. – Dar? – šiurkščiai sušnabžda. – Taip, – vos atgaudama kvapą sakau. Jis pakartoja tą judesį ir vėl sustingsta. Man iš burnos išsiveržia aimana, mano kūnas jį priima… Taip, aš to noriu. – Dar kartą? – šnipšteli Kristianas. – Taip. – Dabar jau maldauju. Jis ima judėti ir jau nesiliauja. Įsiremia alkūnėmis į čiužinį, kad jausčiau jo kūno svorį, ir mane prispaudžia. Iš pradžių sūpuojasi iš lėto, tai atsitraukia, tai vėl smenga į mane. Kai apsiprantu su šiuo nepatirtu jausmu, pasitikdama jį nedrąsiai kilsteliu dubenį. Jis ima sūpuotis dar sparčiau. Dejuoju, ir
jis tranko mane vis greičiau, be jokios atodairos, negailestingu ritmu, o aš stengiuosi tą ritmą išlaikyti ir deramai sutikti jo smūgius. Rankomis suspaudęs man galvą, jis godžiai įsisiurbia į lūpas, vėl sukanda apatinę lūpą ir trūkteli. Truputį pakeičia kūno padėtį, ir aš pajuntu kažkur giliai kažką kaupiantis, kaip anksčiau. Kūnas dar labiau įsitempia, o jis smeigia ir smeigia. Imu virpėti, paskui išsiriečiu, tarsi sukaustyta spazmo; išpilta prakaito, oda ima blizgėti. Viešpatie… Nė nežinojau, kad galėčiau taip jaustis… kad galėčiau jaustis taip gerai. Mintys iškrinka… lieka tik tas jausmas… tik jis… tik aš… taip, dar… Mano kūnas įsitempia. – Nagi, pasirodyk man, Ana, – uždusęs sušnabžda Kristianas ir po šių žodžių atsiskleidžiu jam, sprogstu jo akivaizdoje purtoma orgazmo ir prispausta jo kūno subyru į daugybę šukių. Jis pasiekia viršūnę šaukdamas mano vardą, negailestingai mane smaigstydamas, o paskui, išliejęs į mane, suglemba. Vis dar sunkiai alsuoju, gaudau kvapą mėgindama nuraminti besidaužančią širdį, o mintys visai pakrikusios. Čia tai bent… buvo nuostabu. Atsimerkiu ir pamatau jį, priglaudusį kaktą prie mano kaktos, užsimerkusį, šnopuojantį. Staiga Kristianas atsimerkia ir jo žvilgsnis – grėsmingas, bet ir švelnus – nukrypsta į mane. Jis dar manyje. Prigludęs atsargiai pakšteli man į kaktą, o tada lėtai pasitraukia. – Oi… – susiraukiu vėl pajutusi nemalonų peršėjimą. – Ar užgavau tave? – klausia Kristianas, atsigulęs šalia ir remdamasis į čiužinį alkūne. Jis užkiša plaukų sruogą man už ausies. Nesusilaikau ir plačiai nusišypsau. – Ir tu dar klausi, ar manęs neužgavai? – Nepraleidau ironijos pro ausis. – Jis pašaipiai šypteli. – Aš rimtai klausiu – ar tau viskas gerai? Jo žvilgsnis įdėmus, tiriamas, galima sakyti, net reiklus. Išsitiesiu šalia Kristiano jausdamasi lanksti, lengva, bet ir suglebusi, visiškai suglebusi. Nusišypsau jam. Negaliu liautis šypsojusis. Dabar suprantu, koks čia žaidimas. Du orgazmai… du kartus trūkau per visas siūles apsvaigusi, tarsi įkliuvusi į besisukantį skalbyklės būgną… Čia tai bent… Nė nenutuokiau, ką geba mano kūnas, kad jis gali išlaikyti tokią įtampą ir staiga taip galingai ir džiaugsmingai atsipalaiduoti. Patyriau neapsakomą malonumą. – Nieko man neatsakei, tik kramtai lūpą. Kristianas susiraukęs. Išdykėliškai jam nusišypsau. Susitaršiusiais plaukais, primerktomis, liepsningomis, pilkomis akimis ir rimtu, niūriu veidu, jis atrodo dieviškai. – Norėčiau pakartoti, – sušnabždu. Akimirką man rodosi, kad Kristiano veide šmėsteli palengvėjimas, bet jis tuoj pat susitvardo ir įsistebeilija į mane neperprantamu žvilgsniu. – Pageidautumėte dabar, panele Stil? – tyliai dalykiškai klausia. Ir pasilenkęs švelniai pabučiuoja man į lūpų kamputį. – O tu reikli, mažyte, tiesa? Verskis ant pilvo. Nustebusi keliskart sumirksiu ir apsiverčiu. Jis atsega man liemenėlę ir delnu perbraukia per nugarą iki sėdmenų. – Tavo oda tikrai pati gražiausia, – sumurma. Tada pasislenka taip, kad viena koja atsiduria tarp mano kojų, ir pusiaugula išsitiesia man išilgai nugaros. Kai nubraukia man nuo veido plaukus, suima juos ir pradeda bučiuoti nuogą petį, pajuntu į odą besispaudžiančias marškinių sagas.
– Kam tau tie marškiniai? – klausiu. Kristianas stabteli. Po akimirkos, išsirangęs iš marškinių, vėl mane užgula. Kūnu pajuntu jo šiltą odą. Hm… jausmas nežemiškas. Jo krūtinė apžėlusi nelabai tankiais tamsiais plaukais ir jie kutena man nugarą. – Vadinasi, nori, kad vėl tave kruščiau? – prikišęs lūpas prie ausies pasitikslina jis ir, apibėręs tą ausį lengvais kaip plunksnelė bučiniais, slysta žemyn, nepagaili bučinių ir kaklui. Jis nuleidžia ranką, delnu perbraukia man per juosmenį, sėdmenį, paskui pasiekia šlaunį ir pakinklį. Stumteli mano kelį aukštyn ir aš vėl šnopuoju… Ką jis dabar daro? Kristianas vėl pajuda, atsiduria man tarp kojų, viršutine kūno dalimi užgula nugarą ir jo ranka, slystelėjusi šlaunimi, pasiekia mano užpakalį. Jis neskubėdamas glamonėja vieną sėdmenį, o tada jo pirštai keliauja į tarpkojį. – Paimsiu tave iš užpakalio, Anastazija, – sumurma Kristianas ir, kita ranka ties sprandu saujoje tvirtai sugniaužęs plaukus, atsargiai pešteli, kad nesimuistyčiau. Negaliu pajudinti galvos. Aš jo sukaustyta, bejėgė. – Priklausai man, – šnabžda jis, – tik man. Nepamiršk to. Jo balsas svaigina, žodžiai gundo ir apsuka galvą. Jaučiu, kaip šlaunį liečiantis jo kotas pampsta. Ilgais pirštais jis švelniai, lėtai, sukamaisiais judesiais masažuoja klitorį. Paskui ima atsargiai kandžioti man skruostą ir veido oda pajuntu jo iškvepiamo oro šilumą. – Kvepi dieviškai… Jis priglaudžia nosį man už ausies. O viena ranka nesiliauja glamonėjęs sėdmenų. Nė nepajuntu, kaip pradedu sukti klubus, taikydamasi prie jo rankos judesių, ir gyslomis nelyginant adrenalinas plūsteli didžiulis malonumas. – Gulėk ramiai, – švelniai, bet įsakmiai sako jis ir atsargiai įkiša nykštį vidun, o paskui jį suka ir suka, braukydamas per priekinę vaginos sienelę. Poveikis pribloškiantis: visa energija susitelkia į tą vieną vietelę kūno gelmėse. Sudejuoju. – Patinka? – meiliai klausia jis krimsčiodamas man ausies kaušelį ir ima iš lėto traukyti nykštį pirmyn atgal, pirmyn atgal… o kitos jo rankos pirštai nesiliauja glamonėję manęs sukamaisiais judesiais. Užsimerkiu mėgindama suvaldyti kvėpavimą, suvokti padrikus, chaotiškus pojūčius, kuriuos man kelia jo pirštai, ir liepsną, sklindančią per visą kūną. Vėl sudejuoju. – Tu tokia drėgna, tokia greita. Tokia imli… Ak, Anastazija, man tai patinka. Labai patinka, – šnabžda Kristianas. Noriu įtempti kojų raumenis, bet negaliu pajudėti. Jis mane prispaudė ir darbuojasi išlaikydamas lėtą, kankinamą ritmą. Tai nepaprastai puiku. Dar kartą sudejuoju ir staiga jis krusteli. – Išsižiok, – liepia ir įbruka nykštį man į burną. Išplėtusi akis kelis kartus greitai sumirksiu. – Matai, koks tavo skonis? – prikišęs lūpas prie ausies sušnibžda jis. – Čiulpk mane, mažyte. Kristiano nykštys prispaudžia man liežuvį, aš jį apžioju, susičiaupiu ir imu godžiai čiulpti. Pajuntu jo nykščio sūrumą ir nestiprų kraujui būdingą metalo prieskonį. Po velnių… Nepadoru, bet, po galais, kaip erotiška… – Noriu įgrūsti tau į burną ir ten nuleisti, Anastazija, ir neilgai trukus taip padarysiu. – Jo balsas kimus ir šiurkštus, alsavimas greitesnis, nelygus.
Įgrūsti man į burną! Suaimanavusi suleidžiu dantis. Jis aikteli ir stipriau, skausmingai trūkteli man plaukus, kad paleisčiau. – Išdykusi, miela mergytė, – sušnabžda Kristianas ir ištiesia ranką prie naktinės spintelės pasiimti folijos paketėlio. – Tylėk ir nejudėk, – liepia ir paleidžia man plaukus. Man sunkiai alsuojant, gyslomis greičiau tekant kraujui, jis atplėšia paketėlį. Laukimas mane sužadina. Kristianas pasilenkia, vėl užgula mane, sučiumpa už plaukų ir laiko galvą. Negaliu pajudėti. Aš jo spąstuose, o jis užvirtęs ant manęs ir pasiruošęs dar kartą mane paimti. – Šį kartą padarysime tai labai lėtai, Anastazija, – sušnabžda jis. Ir palengva ima brautis – lėtai, lėtai, – galiausiai visiškai įsiskverbia. Įtempdamas, užpildydamas mane, negailestingas. Garsiai sudejuoju. Šį kartą jaučiu jį dar giliau ir malonumas dar didesnis. Vėl sudejuoju, o jis tyčia ima sukti klubus ratu, pasitraukia, akimirką palaukia ir grįžta. Ir nesiliauja šių judesių kartojęs. Mane tai varo iš proto – tie erzinantys, tyčia tokie lėti stūmiai, – o vis nutrūkstantis pilnatvės jausmas apima visą kūną. – Kaip gera tave jausti, – su sunkiu atodūsiu sako jis ir mano kūno gelmėse kyla virpulys. Jis atsitraukia ir palaukia. – Ne, mažyte, dar ne, – sumurma, ir kai paliauju virpėjusi, pradeda šią malonią procedūrą iš naujo. – Ak, prašau… – maldauju Kristiano. Nežinau, ar dar ilgai tversiu. Mano kūnas įsitempęs kaip styga ir trokšta atokvėpio. – Noriu, kad tau skaudėtų, mažyte, – tyliai suniurna tęsdamas malonų, neskubrų kankinimą – pirmyn atgal, pirmyn atgal. – Noriu, kad rytoj sulig kiekvienu judesiu prisimintum, jog buvau tavyje. Tik aš. Priklausai man. Suaimanuoju. – Maldauju, Kristianai, – kuždu. – Ko nori, Anastazija? Sakyk. Vėl atsidūstu. Jis ištraukia ir vėl lėtai įkiša, vėl ima sukti klubus. – Pasakyk man, – sumurma jis. – Kad išsilietum. Tu. Kristianas truputėlį padidina tempą ir ima alsuoti trūkčiodamas. Aš irgi pradedu judėti ir jis pagauna ritmą. – Tu… tokia… miela, – kiekvieną kartą prieš stumdamas tarsteli jis. – Kaip… aš… tavęs… geidžiu… Sudejuoju. – Tu… mano. Pasirodyk man, mažyte, – šnopuodamas sumurma. Tie žodžiai man – tarsi pražūtis, tarsi stumtelėjimas nuo bedugnės krašto. Mano kūnas, priėmęs jo penį, pradeda nevalingai trūkčioti ir aš palūžtu – įsikniaubusi į čiužinį ir garsiai šaukdama kažką panašaus į jo vardą. Dar porą kartų stipriai stumtelėjęs, mano pavyzdžiu paseka ir Kristianas: staiga sustingsta, išsilieja į mane ir jam palengvėja. Tada susmunka man ant nugaros ir įsikniaubia į plaukus. – Po galais. Ana… – sunkiai gaudydamas kvapą sako. Paskui nieko nelaukdamas ištraukia ir nusirita į savo lovos pusę. Visiškai išsekusi, prisitraukiu kelius prie krūtinės ir akimirksniu nugrimztu, o gal praradusi sąmonę smingu į gilų miegą.
PABUNDU VIS DAR TAMSOJE. Nenutuokiu, ar ilgai miegojau. Gulėdama po pūkine antklode pasirąžau ir
pajuntu skausmą – malonų skausmą. Kristiano niekur nematyti. Atsisėdu ir pažvelgiu į plytintį miestą. Dangoraižių languose matyti viena kita švieselė, rytuose dangus jau truputį šviesesnis. Išgirstu muziką. Skambius fortepijono garsus, besipinančius į liūdną, kerinčią elegiją. Spėju, Bachas, bet nežinia. Apsisiautusi pūkine antklode, koridoriumi tyliai nutipenu prie didžiojo kambario. Kristianas sėdi prie fortepijono visiškai pasinėręs į skambinamą melodiją. Jo veide, kaip ir muzikos kūrinyje, liūdesys ir neviltis. Skambina jis nuostabiai. Atsiremiu į sieną prie durų ir sužavėta klausausi. Jis toks puikus pianistas. Sėdi nuogas, o ant jo krenta švelni šviesa nuo vienišo aukšto šviestuvo prie fortepijono. Šiaip didžiulis kambarys skendi tamsoje, tad atrodo, tarsi Kristianas sėdėtų nuo viso pasaulio atskirtame šviesos duburyje ar stikliniame rutulyje neliečiamas… vienišas. Pakerėta didingos, melancholiškos muzikos, tyliai žengiu prie jo. Tarsi užhipnotizuota žiūriu į ilgus, mitrius pirštus, greitai randančius ir švelniai spaudančius klavišus, ir galvoju, kad tie patys pirštai taip išmaniai lietė ir glamonėjo mano kūną. Prisiminusi tai nuraustu, aikteliu ir suspaudžiu šlaunis. Kristianas pakelia galvą, jo neišmatuojamai gilios, pilkos akys spindi, veidas neperprantamas. – Atsiprašau, – sušnabždu. – Nenorėjau tau trukdyti. Kristianas suraukia antakius, veide šmėsteli nepasitenkinimas. – Tai aš turėčiau tavęs atsiprašyti, – sumurma. Tada liaujasi grojęs ir pasideda rankas ant šlaunų. Dabar atkreipiu dėmesį, kad Kristianas mūvi pižamos kelnes. Jis pirštais persibraukia per plaukus ir atsistoja. Žemiau klubų jo kelnės dukslios ir taip krenta… Dieve… Man išdžiūsta burna, o jis lyg niekur nieko iš šono apeina fortepijoną ir žengia prie manęs. Jo pečiai platūs, klubai siauri, o pilvo raumenys einant ribuliuoja kaip ežero bangelės. Jis tikrai pribloškiamai gražus. – Turėtum būti lovoje, – papriekaištauja jis. – Kieno šitas gražus kūrinys? Bacho? – Bacho transponuotas, bet iš tiesų tai Aleksandro Marčelo koncertas obojui. – Kūrinys nuostabus, bet melodija labai liūdna, tokia melancholiška… Kristianas santūriai šypteli. – Į lovą, – įsako man. – Kitaip rytą būsi pavargusi. – Pabudusi tavęs neradau. – Man buvo sunku sudėti bluostą, be to, nesu pratęs miegoti su kuo nors vienoje lovoje, – sumurma jis. Niekaip neperprantu Kristiano nuotaikos. Jis atrodo truputį nusiminęs, bet tamsoje sunku pasakyti. Galbūt jį taip nuteikė skambintas kūrinys? Kristianas apkabina mane ir rūpestingai parveda į miegamąjį. – Ar seniai skambini fortepijonu? Gražu klausyti. – Nuo šešerių metų. – Ak… Kristianas šešiametis… Prieš akis iškyla gražus rudaplaukis, pilkaakis berniukas ir man suspaudžia širdį – mažylis vaikiška šukuosena, mėgstantis neapsakomai liūdną muziką. – Kaip jautiesi? – mudviem grįžus į miegamąjį klausia jis. Ir uždega lempą ant naktinės spintelės.
– Gerai. Abu vienu metu pažvelgiame į lovą. Patalai ištepti krauju – tai prarastos mano nekaltybės ženklas. Susidrovėjusi išraustu ir stipriau apsisiaučiu pūkine antklode. – Na, poniai Džouns bus apie ką pamąstyti, – stovėdamas prieš mane suburba Kristianas. Suėmęs smakrą, truputį atlošia man galvą ir pažvelgia tiesiai į akis. Įdėmiai tyrinėja veidą. Staiga suvokiu, kad dar nesu mačiusi apnuogintos jo krūtinės. Nejučia ištiesiu ranką, norėdama pirštais perbraukti per tuos tamsius susiraizgiusius plaukus ir patirti, koks tai jausmas. Bet Kristianas akimirksniu žingteli atatupstas, kad jo nepasiekčiau. – Grįžk į lovą, – griežtai sako jis. Ir jau švelniau priduria: – Ateisiu ir atsigulsiu šalia tavęs. Nuleidžiu ranką ir susiraukiu. Vargu ar bent kartą liečiau viršutinę jo kūno dalį. Kristianas išsitraukia iš komodos stalčiaus sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir vikriai apsivelka. – Į lovą, – pakartoja įsakymą. Stengdamasi negalvoti apie kraują vėl įlipu į lovą. Jis įsitaiso šalia ir suspaudžia mane glėbyje, rankomis apsiveja mane, gulinčią nugara į jį. Švelniai pabučiuoja man į plaukus ir giliai įkvepia. – Miegok, Anastazija, – sumurma jis ir aš užsimerkiu, bet vis tiek jaučiu galbūt muzikos, o gal tokio jo elgesio sukeltos melancholijos draiskanas. Kristianas Grėjus turi ir pilkąją asmenybės pusę.
DEVINTAS SKYRIUS
Kambarį užplūsta šviesa, švelniai budindama mane iš gilaus miego. Pasirąžau ir atsimerkiu. Išaušo gražus gegužės rytas, visas Siatlas – man po kojomis. Oho, tai bent vaizdas. Šalia manęs, kietai įmigęs, guli Kristianas Grėjus. Ak, vaizdas irgi puikus. Nustembu, kad jis vis dar lovoje. Kristianas miega veidu į mane, tad turiu nepakartojamą, vienintelę progą atidžiai į jį įsižiūrėti. Miegant jo veidas atrodo jaunesnis ir toks romus. Ryškių kontūrų, papūstos lūpos šiek tiek prasiskyrusios, blizgantys, švarūs plaukai nuostabiai susitaršę. Kaip žmogus gali taip atrodyti ir būti nesusipykęs su įstatymu? Prisimenu kambarį viršuje… galbūt tai, ką jis daro, vis dėlto nėra legalu? Papurtau galvą vydama šią mintį šalin. Ima pagunda ištiesti ranką ir jį paliesti, bet miegodamas jis toks gražus – kaip mažas vaikas. Ir man nereikia sukti galvos dėl to, ką sakau, ką sako jis, ką planuoja ir ypač kaip toliau ketina elgtis su manimi. Galėčiau žiūrėti į jį visą dieną, bet… man reikia į tualetą. Išsmukusi iš lovos, ant grindų randu baltus jo marškinius ir apsivelku. Žengiu pro duris, tikėdamasi rasti vonios kambarį, bet atsiduriu erdvioje drabužinėje, dydžiu prilygstančioje mano miegamajam. Čia kabo kelios eilės brangių kostiumų, marškinių, kaklaraiščių, pridėta batų. Ar kam nors gali reikėti tokios daugybės drabužių? Nepritariamai cakteliu liežuviu. Tiesą sakant, Keitė turimų apdarų gausa beveik galėtų varžytis su šios drabužinės savininku. Keitė! Vaje… Visą vakarą jos nė neprisiminiau. O juk žadėjau nusiųsti žinutę. Šlamštas. Manęs laukia nemalonumai. Trumpai pasvarstau, kaip jai sekasi su Eliotu. Grįžusi į miegamąjį, Kristianą randu tebemiegantį. Pamėginu praverti kitas duris. Už jų – vonios kambarys, ir didesnis už mano miegamąjį. Kam vienam žmogui reikalinga tokia erdvė? Atkreipiu dėmesį į dvi kriaukles ir pašaipiai vypteliu. Jeigu jis su niekuo nemiega, vadinasi, viena iš jų visiškai nenaudojama. Įsistebeiliju į savo atvaizdą milžiniškame veidrodyje virš kriauklių. Ar atrodau pasikeitusi? Jaučiuosi pasikeitusi. Atvirai sakant, man truputį skauda, o jau raumenys – Jėzau, lyg gyvenime nebūčiau padariusi nė vieno sportinio pratimo. „Tiesa, tu visiškai nesitreniruoji. – Nubudo mano pasąmonė. Ji spokso į mane papūtusi lūpas, trepsėdama koja. – Vis dėlto pergulėjai su juo, paaukojai jam savo nekaltybę – vyrui, kuris tavęs nemyli. Tiesą sakant, jis turi labai keistų, su tavimi susijusių planų, nori padaryti tave kažkokia iškrypėle, sekso verge.“ „Gal išprotėjai?!“ – surinka ji man. Žvelgdama į veidrodį suraukiu antakius. Turėsiu viską gerai apmąstyti. Pamėginu būti sąžininga ir įsivaizduoti save, įsimylėjusią vyrą, kuris yra nepaprastai dailus, turtingesnis už Krezą ir turi man paruošęs Raudonąjį kančių kambarį. Mane nukrečia šiurpas. Aš suglumusi, visiškai susipainiojusi. Plaukai kaip visada neklusnūs. Tos, kuri ką tik dulkinosi, šukuosena man netinka. Pirštais mėginu suvaldyti chaosą, bet, patyrusi gėdingą nesėkmę, pasiduodu – gal rankinėje rasiu plaukų gumelių.
Jaučiuosi išbadėjusi. Grįžtu į miegamąjį. Miegantysis Gražuolis tebepučia į akį, tad, palikusi jį, patraukiu į virtuvę. Ak… Keitė. Rankinę palikau Kristiano darbo kambaryje. Pasiimu ją ir išsitraukiu mobilųjį. Randu tris žinutes. Ar tu OK? Kur tu, Ana? Po velnių, Ana… Skambinu Keitei. Kai ji neatsiliepia, palieku nuolankia intonacija įkalbėtą pranešimą, kad esu gyva ir nepasidaviau Mėlynbarzdžiui – na, bent jau neatsitiko nieko, dėl ko jai reikėtų nerimauti. „O gal vis dėlto atsitiko?“ – dingteli man. Oi, kaip viskas painu. Turiu pamėginti sugrupuoti ir išanalizuoti savo jausmus Kristianui Grėjui. Bet tai neįmanoma užduotis. Papurtau galvą ir pripažįstu pralaimėjusi. Man reikia pabūti vienai, reikia ištrūkti iš čia ir viską apgalvoti. Rankinėje sugraibau iš karto net dvi taip reikalingas plaukų gumeles ir mitriai susirišu dvi kaseles. Taip! Galbūt kuo mergaitiškiau atrodysiu, tuo mažiau reikės baimintis Mėlynbarzdžio. Išsitraukiu iš rankinės skaitmeninį grotuvą ir užsidedu ausines. Nieko nėra smagiau, kaip ruošiant maistą klausytis muzikos. Įsikišu grotuvą į Kristiano marškinių kišenę, įjungiu garsą ir imu šokti. Po perkūnais, kokia aš alkana. Atsidūrusi jo virtuvėje sutrinku. Ji tokia elegantiška ir šiuolaikiška, visos spintelės be rankenų. Tik per kelias sekundes suvokiu, kad norint atidaryti dureles reikia stumtelėti. Tikriausiai turėčiau paruošti Kristianui pusryčius. Aną rytą… hm… tai yra, vakar „Heathman“ viešbutyje jis valgė omletą. Dieve, kiek daug nuo to laiko visko nutiko. Žvilgtelėjusi į šaldytuvą ir pamačiusi daug kiaušinių, nusprendžiu, kad noriu blynų ir kiaušinienės su šonine. Tuomet, šokdama virtuvėje pagal muzikos ritmą, imu plakti tešlą. Gerai kuo nors užsiimti. Turi truputį laiko pagalvoti, bet negali leistis į gilius apmąstymus. Ausis užgulusi tranki muzika taip pat padeda vyti gilias mintis. Atvažiavau čia praleisti nakties lovoje su Kristianu Grėjumi ir praleidau, nors šiaip jau į savo lovą jis nieko nepriima. Šypteliu – misija įvykdyta. Tai didelė sėkmė. Plačiai nusišypsau. Didžiulė sėkmė. Užplūsta prisiminimai apie praėjusią naktį. Prisimenu jo žodžius, jo kūną, kaip jis mylėjosi… Užsimerkiu ir nuo tų prisiminimų kūnas ima gausti, o kažkur giliai, papilvėje, raumenys maloniai įsitempia. Pasąmonė perveria mane rūsčiu žvilgsniu. „Krušo, ne mylėjosi!“ – surinka ta pikčiurna. Nekreipiu į ją dėmesio, bet giliai širdyje žinau, kad ji teisi. Papurtau galvą ir susikaupiu darbui, kurį turiu po nosimi. Į virtuvės baldus įmontuota moderniausia viryklė. Regis, suprantu, kaip ja naudotis. Padedu blynus į atskirą orkaitės skyrių, kad liktų karšti, o tada imuosi šoninės. Eimė Stut dainuoja man į ausį apie nesėkmes. Kadaise ši daina man labai daug reiškė; todėl, kad ir aš esu nepritapėlė. Niekada niekur nepritapdavau, o dabar… Turiu apsvarstyti nepadorų siūlymą, gautą iš paties nepritapėlių karaliaus. Kodėl jis toks? Ir kas dėl to kaltas – prigimtis ar auklėjimas? Man visa tai taip svetima, taip nepanašu į nieką, ką jau teko patirti. Kol orkaitėje ant grotelių čirška šoninė, plaktuvu lengvai suplaku kelis kiaušinius. Atsisuku ir staiga pamatau Kristianą, įsitaisiusį ant pusryčių baro kėdės, sulenktas rankas alkūnėmis įbedusį į
stalviršį, pasirėmusį galvą delnais. Jis vilki tuos pačius sportinius marškinėlius, su kuriais miegojo. Jam tikrai puikiai tinka ir ką tik šėlusio lovoje šukuosena, ir vos matomi besikalantys barzdos šeriai. Kristianas atrodo ir pralinksmintas, ir nustebęs. Sustoju kaip įbesta, nuraustu, paskui atitokstu, išsitraukiu iš ausų ausines, bet matant jį man vis tiek silpna, net kojos per kelius linksta. – Labas rytas, panele Stil. Šį rytą jūs labai energinga, – santūriai sako jis. – Aš… gerai išsimiegojau, – šiaip taip pralemenu. Jis sučiaupia lūpas slėpdamas šypseną. – Įdomu kodėl. – Kristianas nutyla, suraukia antakius. – Kai grįžau į lovą, ir aš gerai miegojau. – Ar tu alkanas? – Labai, – sako Kristianas, verdamas mane skvarbiu žvilgsniu, ir vargu ar turi omenyje maistą. – Blynų? Kiaušinienės su šonine? – Viliojantis pasiūlymas. – Nežinau, kur laikai stalo padėklus… Gūžteliu pečiais, iš visų jėgų mėgindama neišsiduoti, kad nervinuosi. – Tuo pasirūpinsiu aš. Tu ruošk maistą. Gal norėtum, kad įjungčiau kokią nors muziką ir galėtum toliau… na… šokti? Nudelbiu akis į savo pirštus puikiai žinodama, kad išraudau kaip vėžys. – Dėl manęs nereikia sustoti. Tai labai smagu, – linksmai, bet ir su pašaipa sako Kristianas. Pyktelėjusi papučiu lūpas. Smagu, kurgi ne! Pasąmonė juokiasi iš manęs net pilvą susiėmusi. Nusisuku plakti kiaušinių, tik dabar plakimo šluotele tikriausiai darbuojuosi šiek tiek energingiau, nei būtina. Po akimirkos jis prieina prie manęs. Švelniai timpteli vieną kasytę. – Kaselės man patinka, – sušnabžda. – Jos tavęs neapsaugos. Hm… tikras Mėlynbarzdis. – Kokios kiaušinienės nori? – šiurkščiai klausiu. Jis šypteli. – Gerai suplaktos ir kepant išmaišytos. Ir vėl nusišypso patenkintas savimi. Nusisuku mėgindama susikaupti ir paslėpti šypseną. Sunku ant jo pykti. Juolab kai elgiasi taip netikėtai žaismingai. Iš stalčiaus Kristianas išima du tamsius, pilkai melsvus pusryčių barui skirtus padėklus. Plaktus kiaušinius supilu į keptuvę, ištraukiu iš orkaitės šoninę, apverčiu ir vėl įdedu. Kai atsisuku, ant pusryčių baro padėta apelsinų sulčių, o Kristianas verda kavą. – Norėtum arbatos? – Taip, prašyčiau. Jei turi. Radusi dvi lėkštes, padedu į šildomąjį viryklės skyrių. Kristianas kyšteli ranką į spintelę ir ištraukia kelis pakelius „Twinings English Breakfast“ arbatos. Papučiu lūpas. – Išankstinis sprendimas, ar ne? – Šit kaip? Nežinau, ar mudu apskritai jau ką nors nusprendėme, panele Stil, – sumurma jis. Ką jis turi omenyje? Mūsų derybas? Mūsų… na… mūsų santykius, kad ir kokie jie būtų? Kristianas vis dar toks paslaptingas. Patiekiu pusryčius ant padėklų pašildytose lėkštėse. Gerai paieškojusi, šaldytuve randu klevų sirupo. Pakeliu akis į Kristianą, o jis laukia, kol atsisėsiu.
– Panele Stil… – Jis mosteli į pusryčių baro kėdę. – Pone Grėjau… – Mandagiai linkteliu. Pasilipu ir sėsdamasi truputį susiraukiu. – Ar labai skauda? – sėsdamasis klausia Kristianas. Nuraustu. Kam jis klausinėja tokių asmeniškų dalykų? – Na, tiesą sakant, tokio stipraus skausmo dar nesu patyrusi, – atšaunu. – Gal norėtumėte pareikšti man užuojautą? – perdėtai maloniai pasiteirauju. Regis, jis mėgina sutramdyti šypseną, bet kas ten žino. – Ne. Svarsčiau, ar turėtume tęsti jūsų pagrindinius mokymus… – A! Įsistebeiliju į jį netekusi žado, neprakvėpuodama, viduje viskas staiga stingsta. Ak… kaip malonu… Vos susilaikau garsiai neatsidususi. – Valgyk, Anastazija. Imu prarasti apetitą… Vėl?.. Dar daugiau sekso?.. Taip, sutinku… – Beje, labai skanu, – sako jis ir pamalonina mane plačia šypsena. Šakute pasmeigiu didoką gabalą omleto ir įsidedu į burną, bet beveik nejuntu skonio. Pagrindiniai mokymai! „Noriu įgrūsti tau į burną ir ten nuleisti.“ Ar tai – irgi pagrindinių mokymų programos dalis? – Liaukis kramtyti lūpą. Tai labai blaško dėmesį, juolab kad žinau, jog po mano marškiniais nieko nevilki, ir dėl to man dar sunkiau susikaupti. Pamirkau arbatos maišelį nedideliame Kristiano duotame puodelyje. Galvoje – visiška sumaištis. – Kokius pagrindinius mokymus turite omenyje? – klausiu truputį per spigiai, išsiduodama, kad stengiuosi kalbėti kuo natūraliau, abejingiau ir ramiau, nors mano kūne vėl siaučia hormonai. – Na, kadangi jums skauda, galėtume lavinti oralinius įgūdžius. Išplėstomis akimis stebeilydama į jį ir prasižiojusi, užspringstu arbata. Jis kelis kartus švelniai trinkteli man per nugarą ir paduoda apelsinų sulčių. Negaliu pasakyti, apie ką galvoja. – Tai yra, jei norite pasilikti, – priduria Kristianas. Vėl pažvelgiu į jį, mėgindama kaip nors atgauti pusiausvyrą. Jo veidas neperprantamas. Tai labai muša iš vėžių. – Šiandien norėčiau pasilikti. Jei galima. O rytoj turiu dirbti. – Kada rytoj turi būti darbe? – Devintą. – Rytoj prieš devynias nuvešiu tave į darbą. Suraukiu antakius. Ar jis nori, kad likčiau dar vienai nakčiai? – Šiandien vakare turiu grįžti namo, man reikia švarių drabužių. – Drabužių galime parūpinti ir čia. Neturiu atliekamų pinigų, kad galėčiau švaistyti juos drabužiams. Kristianas ištiesia ranką, pirštais suima man smakrą ir taip trūkteli, kad prikąsta apatinė lūpa išslysta iš po dantų. Nė nepastebėjau, kad kramčiau lūpą. – Kas yra? – klausia jis. – Šiandien vakare turiu būti namie. Kristianas nepatenkintas stipriai sučiaupia lūpas.
– Gerai, vakare ten būsi, – nusileidžia jis. – O dabar valgyk pusryčius. Mano mintys pakrikusios, o skrandis ima maištauti. Apetitas dingo. Spoksau į nebaigtus pusryčius. Tiesiog nenoriu. – Valgyk, Anastazija. Jau vakar vakare nevalgei. – Aš nealkana, – sušnabždu. Jis prisimerkia. – Tikrai labai norėčiau, kad suvalgytum pusryčius. – Kodėl tau maistas taip svarbu? – nejučia paklausiu tiesiai. Jis suraukia antakius. – Jau sakiau, man nepatinka, kai maistas švaistomas. Valgyk, – atrėžia Kristianas. Jo žvilgsnis niūrus, skausmingas. Po velnių… Ką tai reiškia? Pakeliu šakutę prie burnos ir imu valgyti, nors ir per prievartą, stengiuosi kramtyti. Jei Kristiano požiūris į maistą toks keistas, turėsiu prisiminti, kad nereikia dėtis į lėkštę tiek daug valgio. Man palengva pusryčiaujant, jo veidas sušvelnėja. Atkreipiu dėmesį, kad iš savo lėkštės jis išgaudo net menkiausius likučius. Palaukęs, kol baigsiu, paima nuo stalo mano lėkštę. – Tu ruošei valgį, aš nukraustysiu indus. – Labai demokratiška. – Taip. – Jis susiraukia. – Paprastai to nedarau. Kai baigsiu, išsimaudysime vonioje. – Na… gerai. Dieve… mieliau palįsčiau po dušu. Suskambęs mobilusis išblaško mintis. Keitė. – Sveika. Išeinu pro stiklines balkono duris norėdama atsidurti kuo toliau nuo Kristiano. – Ana, kodėl vakar vakare neparašei man žinutės? Keitė supykusi. – Atleisk, mane užgriuvo tiek įvykių… – Ar tau nieko blogo nenutiko? – Ne, man viskas gerai. – Ar padarei tą? Ji mėgina ką nors išpešti. Išgirdusi jos balse lūkestį, užverčiu akis. – Keite, telefonu nenoriu pasakoti. Kristianas žvilgteli į mane. – Padarei… Galvą guldau – padarei. Iš kur ji žino? Turbūt tik blefuoja, o aš negaliu apie tai kalbėti. Pasirašiau tą prakeiktą sutartį. – Keite, aš tavęs prašau… – Kaip buvo? Ar tau viskas gerai? – Jau sakiau, kad gerai. – Ar jis elgėsi švelniai? – Keite, prašau! – Negaliu nuslėpti susierzinimo. – Ana, neslapukauk, šios dienos laukiau beveik ketverius metus. – Iki pasimatymo vakare, – sakau jai ir baigiu pokalbį.
Manęs laukia tikrai sunkus išmėginimas. Ji tokia atkakli ir nori žinoti viską, kiekvieną smulkmeną, o aš nieko negaliu jai pasakoti, nes pasirašiau – kaip ją ten? – konfidencialumo sutartį. Ji pasius, ir nenuostabu. Turiu sugalvoti planą. Grįžusi randu Kristianą grakščiai vaikštinėjantį po virtuvę ir besitvarkantį. – Ar ta konfidencialumo sutartis apima viską? – nedrąsiai teiraujuosi. – Kodėl klausi? Jis atsisukęs žvilgteli į mane ir išmeta panaudotą „Twinings“ arbatos maišelį. Nuraustu. – Na, noriu kai ko paklausti. Apie seksą, supranti? – Žiūriu į savo pirštus. – Ir tuos klausimus noriu užduoti Keitei. – Gali klausti manęs. – Kristianai, su visa pagarba… – Nutylu nebaigusi minties. Tavęs klausti negaliu. Iš tavęs išgirsiu tik apie iškrypėlišką, velniškai gašlų, iškreiptą požiūrį į seksą. O aš noriu nešališkos nuomonės. – Tai susiję su technika… Apie Raudonąjį kančių kambarį neužsiminsiu. Nustebęs jis kilsteli antakius. – Raudonąjį kančių kambarį? Jis, galima sakyti, skirtas vien malonumui, Anastazija. Patikėk, – sako Kristianas. – Be to, – priduria šiek tiek griežčiau, – tavo kambario draugė guli su mano broliu. Tad tikrai nenorėčiau, kad šnekėtum su ja apie šiuos dalykus. – Ar šeimos nariai žino apie tavo… polinkį? – Ne. Tai ne jų reikalas. Jis neskubėdamas artinasi prie manęs, priėjęs sustoja priešais. – Ką nori sužinoti? – klausia ir, ištiesęs ranką, pirštais švelniai braukia man per skruostą, pasiekia smakrą, o tada kilsteli galvą, kad galėtų pažvelgti į akis. Mane apima noras pasimuistyti, nors judesiu to neparodau. Šiam vyrui meluoti negaliu. – Kol kas nieko konkretaus, – sušnabždu. – Ką gi, galėtume pradėti pokalbį taip: „Kaip tau patiko vakarykštė naktis?“ Jo žvilgsnis liepsningas, smalsus. Jis nekantrauja sužinoti. Nieko sau… – Buvo gera, – sumurmu. Kristiano lūpos truputį virpteli. – Ir man, – tyliai sako. – Anksčiau nebuvau patyręs vanilinio sekso. Galėčiau pasakyti apie jį daug gero. Kita vertus, galbūt tik dėl to, kad buvau su tavimi. – Ir nykščiu perbraukia man per apatinę lūpą. Staiga giliai įkvepiu. Vanilinis seksas? – Eikš, išsimaudykime. Kristianas pasilenkia ir mane pabučiuoja. Man suspurda širdis, o apačioje, labai žemai, tenai, ima tvenktis geismas. VONIA – BALTO AKMENS, gili, ovalo formos, išskirtinio dizaino. Kristianas pasilenkia ir atsuka čiaupą,
įtaisytą plytelėmis išklijuotoje sienoje. Tada į vandenį šliūkšteli iš pažiūros brangių vonios putų. Vandeniui šniokščiant jos suputoja ir pasklinda salsvas aistrą žadinantis jazminų aromatas. Jis stovi ir spokso į mane tamsiomis akimis, paskui nusitraukia sportinius marškinėlius ir numeta ant grindų. – Panele Stil… Kristianas ištiesia man ranką.
Aš stoviu tarpduryje išpūtusi akis, nepatikli, rankomis apsivijusi šonus. Žingteliu į priekį slapta grožėdamasi jo kūnu. Paduodu ranką ir jis liepia man lipti į vonią, nors tebesu su marškiniais. Paklūstu. Jei ketinu priimti įžūlų jo siūlymą (jei vis dėlto ketinu!), turėsiu prie to priprasti. Vanduo gundomai karštas. – Atsigręžk į mane, – švelniai liepia Kristianas. Paklūstu. Jis atidžiai žiūri į man į akis. – Žinau, kad ta lūpa gardi, galiu tai patvirtinti, bet gal liausiesi ją kramčiusi? – pro sukąstus dantis iškošia jis. – Kai ją kramtai, man kyla noras tave dulkinti, o tau juk skauda, pameni? Sukrėsta aikteliu ir tuoj pat patraukiu dantis nuo lūpos. – Taaaip… – provokuojamai nutęsia jis. – Esmę supratai? Ir rūsčiai į mane dėbteli. Kelis kartus skubiai linkteliu. Nė nenumaniau, kad taip veikiu Kristianą. – Gerai. – Jis išima iš marškinių kišenės skaitmeninį grotuvą ir padeda prie kriauklės. – Vanduo ir skaitmeniniai grotuvai – prastas derinys, – burba. Tada suima mano baltų marškinių skverną, kilstelėjęs nuvelka drabužį per galvą ir numeta ant grindų. Kristianas truputį pasitraukia, kad galėtų geriau mane nužvelgti. Dėl Dievo meilės, aš nuoga! Nuraudusi kaip žarija, spoksau į savo rankas prie papilvės, nenumaldomai trokšdama pranykti karštame vandenyje ir putose, bet suprasdama, kad jis to nenorėtų. – Ei! – šūkteli Kristianas. Pakeliu akis ir matau, kad stovi pakreipęs galvą. – Anastazija, tu labai graži ir patraukli moteris. Nestovėk nunarinusi galvos, lyg gėdytumeisi. Tau nėra ko gėdytis, o stovėti čia ir žiūrėti į tave – didžiulis džiaugsmas. Jis suima smakrą ir kilsteli galvą, kad žvelgčiau jam į akis. Kristiano žvilgsnis švelnus ir šiltas, galima sakyti, net deginantis. Jis taip arti. Galėčiau ištiesti ranką ir jį paliesti. – Gali sėstis, – sako Kristianas, atitraukdamas mane nuo padrikų minčių, ir aš negaišuodama neriu į šiltą, viliojantį vandenį. Oi… netikėtai jis nutvilko man odą, bet dieviškai kvepia. Pirmomis akimirkomis jaustas aštrus dilgsėjimas nuslopsta. Atsigulu ant nugaros, užsimerkiu ir, gaubiama raminančios šilumos, atsipalaiduoju. Atsimerkusi vėl sutinku įdėmų Kristiano žvilgsnį. – Kodėl nelipi pas mane? – klausiu – dusliai ir, mano nuomone, drąsiai. – Ko gero, lipsiu. Pasislink į priekį, – liepia jis. Nusimovęs pižamos kelnes, jis įlipa į vonią man už nugaros. Jam atsisėdus ir prisitraukus mane prie krūtinės, vandens lygis pakyla. Kristianas uždeda ilgas kojas ant mano kojų, sulenkia kelius, kad mudviejų kulkšnys liestųsi, o tada trūkteli pėdas į šalis mane praskėsdamas. Iš netikėtumo net aikteliu. Įkišęs nosį man į plaukus, jis giliai įkvepia. – Tu taip gardžiai kvepi, Anastazija. Visu kūnu nuvilnija susijaudinimo virpulys. Aš nuoga ir sėdžiu vonioje su Kristianu Grėjumi. Jis taip pat nuogas. Jei vakar, kai pabudau jo viešbučio apartamentuose, kas nors būtų man pasakęs, kad taip elgsiuosi, nieku gyvu nebūčiau patikėjusi. Jis ištiesia ranką prie sienoje įmontuotos lentynėlės, paima buteliuką kūno prausiklio ir įtreškia jo į saują. Tada patrina delnus, kad jis virstų slidžiomis, klijingomis putomis, uždeda rankas man ant sprando ir ilgais stipriais pirštais ima masažuoti kaklą ir pečius. Sudejuoju. Kaip malonu jausti odą liečiančias jo rankas.
– Patinka? – klausia Kristianas šypsodamasis – iš intonacijos jaučiu. – Mhm… Jo delnai, švelniai prausdami, palengva leidžiasi mano rankomis ir pasiekia pažastis. Džiaugiuosi, kad Keitė atkakliai reikalavo nusiskusti. Kristiano rankos slysteli krūtimis, staiga giliai įkvepiu, o jo pirštai ima judėti ratais ir švelniai glamonėti, bet nesuspaudžia. Mano kūnas instinktyviai išsiriečia, brukdamas krūtis jam į rankas. Speneliai jautrūs. Be abejo, labai jautrūs po naktį patirtų ne pačių švelniausių procedūrų. Kristianas ilgai neužtrunka, jo rankos nuslysta ant pilvo ir papilvės. Man pagreitėja kvėpavimas, ima daužytis širdis. Didėjanti jo lytis remiasi man į užpakalį. Suvokimas, kad mano kūnas šitaip jį veikia, smarkiai jaudina. „Cha! Bet ne tavo protas“, – piktai nusišaipo pasąmonė. Nuveju šią nepageidaujamą mintį šalin. Kristianas liaujasi ir paima kilpinę plaušinę, o aš, atsirėmusi į jį nugara, dūsuoju trokšdama… jusdama nenumaldomą poreikį… Rankomis tvirtai remiuosi į stangrias, raumeningas jo šlaunis. Išspaudęs šiek tiek prausiklio ant plaušinės, jis pasilenkia ir ima prausti man tarpkojį. Sulaikau kvėpavimą. Įgudusiais pirštais Kristianas jaudina mane per audinį, jausmas dieviškas ir mano dubuo ima judėti savu ritmu, vis remdamasis į jo ranką. Apimta šio jausmo atlošiu galvą, užverčiu akis, truputį prasižioju ir sudejuoju. Pajuntu iš lėto, nepermaldaujamai kūno gelmėje didėjant įtampą… Dieve… – Mėgaukis, mažyte, – sušnabžda Kristianas man į ausį ir švelniai dantimis grybšteli ausies spenelį. – Pajusk mane. Mano kojos jo kojų prispaustos prie vonios kraštų, aš įkalinta, o pati intymiausia mano kūno vieta jam lengvai prieinama. – Ak… prašau… – sušnabždu. Mano kūnas sustingsta, mėginu įtempti kojų raumenis. Seksas su šiuo vyru mane pavergė, o jis neleidžia man pajudėti. – Manau, tu jau švari, – sumurma jis ir liaujasi. Ką?! Ne! Ne! Ne! Imu kvėpuoti nelygiai, trūkčiodama. – Kodėl sustojai?! – aikteliu. – Nes esu numatęs tau kai ką kita, Anastazija. Ką… Dieve… bet… aš jau… taip neteisinga. – Atsisuk. Mane irgi reikia nuprausti, – tyliai sako jis. Ak! Atsisukusi ir pamačiusi jį, laikantį rankoje tvirtai suspaustą lytį, visai sutrinku. Net išsižioju. – Noriu, kad susipažintum – ir, jei gali, kuo artimiau – su mano mėgstamiausiu ir brangiausiu kūno organu. Aš nepaprastai prie jo prisirišęs. Jis didelis ir vis didėja. Kristiano lytis iškilusi virš vandens, o vanduo teškena jam apie klubus. Pakeliu į jį akis ir iš arti pamatau išdykėlišką šypseną. Kristianas džiūgauja, kad esu priblokšta ir tai atspindi mano veidas. Susivokiu spoksanti į jo penį. Nuryju seilę. Ir jis buvo many?! Tai atrodo neįmanoma. Kristianas nori, kad jį liesčiau. Hm… Gerai, tebūnie. Nusišypsau jam, paimu kūno prausiklio, išspaudžiu į delną. Viską darau taip, kaip jis, patrinu delnus, kad prausiklis išputotų. Nenuleidžiu nuo Kristiano akių. Prasižioju, kad galėčiau lygiau kvėpuoti… Tyčia švelniai prikandu apatinę lūpą, o paskui liežuviu perbraukiu per tą vietą, kur ką tik lietė dantys. Jo akys rimtos, tamsios, o mano liežuviui slystant lūpa, dar ir išsiplečia. Ištiesiu ranką ir
suimu jį, stengiuosi laikyti taip, kaip laikė Kristianas. Jis trumpai užsimerkia. Oho… jo kotas daug tvirtesnis, nei tikėjausi. Spusteliu ir Kristianas uždeda plaštaką ant mano rankos. – Va taip… – sušnabžda jis ir ima traukyti ranką pirmyn atgal, tvirtai suspaudęs man pirštus, o mano pirštai savo ruožtu tvirtai spaudžia jį. Kristianas vėl užsimerkia ir pradeda alsuoti smarkiau. Kai vėl atsimerkia, jo akys – tarsi dvi įkaitusios, besilydančios pilkos dėmės. – Gerai, mažyte… Jis paleidžia mano ranką ir vėl užsimerkia, o mano plaštaka slankioja jo kotu pirmyn atgal, pirmyn atgal… Jis švelniai stumteli klubus prie manęs ir aš instinktyviai stipriau suspaudžiu jo kotą. Giliai iš gerklės jam išsiveržia dusli dejonė. „Noriu įgrūsti tau į burną ir ten nuleisti.“ Hm… Prisimenu, kaip įkišo nykštį man į burną ir liepė stipriai čiulpti. Jis prasižioja, ima šnopuoti. Pasilenkiu, kol Kristianas užsimerkęs, apžioju jo kotą, nedrąsiai čiulpteliu ir brūkšteliu liežuviu per patį galiuką. – O… Ana… Jis staiga plačiai atsimerkia, o aš imu čiulpti drąsiau. Mmm… jis ir kietas, ir švelnus, tarsi plienas aksomo apvalkale, be to, stebėtinai skanus – sūrokas ir glotnus. – Jėzau, – sudejuoja jis ir vėl užsimerkia. Lenkiuosi į priekį, kad jis įslystų giliau. Kristianas vėl sudejuoja. Cha! Mano vidinė dievaitė džiūgauja. Aš galiu. Galiu dulkinti jį burna. Liežuviu vėl apsuku ratuką apie penio galą, o jis stumteli ir kilsteli dubenį. Dabar Kristiano akys atmerktos ir spindi karščiu. Sukandęs dantis, jis dar stumteli į priekį klubus, o aš, remdamasi į jo šlaunis, įsileidžiu jį dar giliau į burną. Delnais jaučiu, kad Kristianas įtempia kojų raumenis. Jis pakelia rankas, čiumpa man už kasyčių ir ima sūpuotis kaip reikiant. – O… mažyte… kaip gera… – sumurma. Čiulpiu smarkiau, liežuviu masažuodama įspūdingai didelio ir kieto penio galvutę. Atitraukusi dantis, kad negrybštelėčiau, lūpomis suspaudžiu patį pagrindą. Jis garsiai šnopuoja pro sukąstus dantis, paskui sudejuoja. – Jėzau… Kur tavo riba? – pašnabždomis klausia jis. Hm… Įsileidžiu jį dar giliau į burną – taip giliai, kad jaučiu galą, liečiantį man gomurio lanką, tada vėl ištraukiu ir grįžtu prie galvutės. Liesdama liežuviu, vėl įsuku ją tarsi į verpetą. Jis – asmeniškai mano Kristianas Grėjus – kvapnus čiulpinukas. Čiulpiu vis energingiau, įsileidžiu jį giliau ir giliau, liežuviu suku ir suku ratus. Hm… Nė neįsivaizdavau, kad teikti malonumą ir žiūrėti, kaip jis nenustygsta vietoje apimtas kūniško geismo, galėtų būti taip jaudinama. Mano vidinė dievaitė šoka pagal merengos melodiją, papildydama šokį vienu kitu salsos judesiu. – Anastazija, aš nuleisiu tau į burną, – uždusęs perspėja Kristianas. – Jei to nenori, tuoj pat liaukis. Jis vėl stumteli į priekį klubus išplėtęs akis, įsiaudrinęs, tapęs gašlaus poreikio įkaitu – jam reikia manęs. Reikia mano burnos… Dieve… Dabar Kristianas stipriai peša man plaukus. Aš galiu. Čiulpiu dar energingiau ir, staiga pajutusi nepaprastą pasitikėjimą savimi, dantimis brūkšteliu per jo kotą. Šito Kristianui per daug. Jis šūkteli ir sustingsta, o aš pajuntu gerkle tekant šiltą, sūroką skystį. Greitai jį nuryju. Fu… Nežinau, ar to norėjau. Bet pakanka vien pažvelgti į Kristianą, ir man tas pats – jis išsiliejo stovėdamas vonioje, ir
vis per mane. Atsilošusi žiūriu į jį triumfuodama, sunkiai tramdydama šelmišką šypseną. Jis alsuoja nelygiai. Atsimerkęs perlieja mane žvilgsniu. – Ir tu nespringsti? – priblokštas klausia jis. – Jėzau, Ana… Tai buvo… gera, tikrai gera. Nors ir netikėta. – Suraukęs antakius priduria: – Žinai, tu vis nesiliauji manęs stebinti. Nusišypsau ir tyčia prikandu lūpą. Kristianas mąsliai mane nužvelgia. – Esi tai dariusi ir anksčiau? – Ne. – Kad ir nenoromis, nuskamba pasididžiavimo gaidelė. – Gerai, – linkteli jis nurimęs ir, man rodos, lengviau atsikvėpęs. – Dar vienas pirmas kartas, panele Stil. – Tiriamai mane nužvelgęs, įvertina: – Ką gi, už oralinius gebėjimus gaunate aukščiausią balą. Eikš, eime į lovą, aš skolingas tau orgazmą. Orgazmą?! Dar vieną?! Jis vikriai išlipa iš vonios, pirmą kartą suteikdamas man galimybę užmesti akį į visą nuostabų Adonio kūną, iš tiesų priklausantį Kristianui Grėjui. Mano vidinė dievaitė liovėsi šokusi ir taip pat spokso – išsižiojusi ir truputį seilėdamasi. Jo lytis numaldyta, bet vis dar įspūdingo dydžio… Nieko sau… Jis apsijuosia mažu rankšluosčiu, pridengiančiu intymias vietas, ir išskleidžia didesnį baltą kilpinį rankšluostį man. Lipdama iš vonios atsiremiu į paslaugiai ištiestą ranką. Kristianas apsiaučia mane rankšluosčiu, suspaudžia glėbyje ir, įleidęs liežuvį į burną, godžiai pabučiuoja. Trokštu ištiesti rankas ir jį apkabinti… paliesti… bet mano rankas jis supančiojęs rankšluosčiu. Netrukus apsvaigstu nuo jo bučinio. Atsargiai laikydamas mano galvą, Kristianas liežuviu tyrinėja burną ir man susidaro įspūdis, kad galbūt taip atsidėkoja už… pirmą čiulpimą? Pala… Kristianas atšlyja ir, delnais spausdamas man skruostus, atidžiai pažvelgia į akis. Atrodo sutrikęs. – Sutik… – karštligiškai sušnabžda. Nieko nesuprasdama suraukiu antakius. – Su kuo? – Sutik pasirašyti sutartį. Sutik būti mano. Prašau, Ana… – šnabžda jis maldaujamai, pabrėždamas žodį „prašau“ ir mano vardą. Jis dar kartą meiliai, aistringai mane pabučiuoja, tada žingteli atatupstas, įdėmiai pažvelgia ir kelis kartus sumirksi. Ir, paėmęs už rankos, vėl vedasi mane į miegamąjį – apsvaigusią ir romiai sekančią iš paskos. Priblokštą. Jis tikrai to nori. Miegamajame sustojame prie lovos ir jis vėl tiriamai mane nužvelgia. – Ar pasitiki manimi? – netikėtai paklausia. Išplėtusi akis linkteliu ir staiga suvokiu tikrai pasitikinti Kristianu. Ką jis dabar ketina man daryti? Kūnu nusirita jaudulio banga. – Gera mergaitė… – sušnabžda Kristianas, nykščiu braukdamas man per apatinę lūpą. Jis žengia į drabužinę ir netrukus išeina nešinas sidabriškai pilku kaklaraiščiu su iškiliu raštu. – Ištiesk rankas sau priešais ir suglausk, – paliepia jis, nutraukęs nuo manęs rankšluostį ir mesdamas jį ant grindų. Padarau kaip liepiama, o Kristianas suriša man riešus kaklaraiščiu ir tvirtai užmezga. Iš susijaudinimo jo akys net spindi. Kelis kartus timpteli mazgą. Surišta tvirtai. Matyt, kadaise buvo skautas, jei moka taip sumegzti. Kas toliau? Mano pulsas toks dažnas, kad tvinkčioja smilkiniuose, širdis daužosi kaip pašėlusi. Jo pirštai nuslysta mano kasytėmis.
– Su jomis atrodai tokia jaunutė… – sumurma Kristianas ir žingteli artyn. Instinktyviai traukiuosi, kol pajuntu pakinkliais atsirėmusi į lovos kraštą. Kristianas nusijuosęs meta šalin rankšluostį, bet aš negaliu atitraukti akių nuo jo veido. Tame veide atsispindi aistra ir stiprus geismas. – Oi, Anastazija, ir ką man su tavim daryti?.. – šnabžda jis, guldydamas mane ant čiužinio, ir išsitiesęs šalia kelia mano rankas virš galvos. – Laikyk rankas pakeltas ir nemėgink jų krutinti, supratai? Jo žvilgsnis mane tiesiog nutvilko, nuo jo skvarbumo netenku žado. Šiam vyrui priešintis nenorėčiau… niekada. – Atsakyk man, – švelniai, bet įsakmiai pareikalauja jis. – Nejudinsiu rankų. Man sunku kalbėti, trūksta oro. – Gera mergaitė… – sušnabžda Kristianas ir demonstratyviai, neskubėdamas apsilaižo lūpas. Per viršutinę lūpą iš lėto slenkantis jo liežuvis – šis vaizdas mane užburia. Kristianas neatitraukia nuo manęs akių, žiūri, vertina. Jis pasilenkia ir trumpai, nekaltai mane pabučiuoja. – Ketinu išbučiuoti jus visą, panele Stil, – tyliai sako jis, tada suima man smakrą ir kilsteli, kad lengviau pasiektų kaklą. Bučiuodamos, čiulpdamos ir spaudydamos odą, jo lūpos nuslenka per kaklą iki duobutės virš raktikaulių. Mano kūnas įsitempia – visas… Po maudynių oda itin jautri. Užkaitęs kraujas tvenkiasi papilvėje, tarp kojų ir ten. Sudejuoju. Noriu jį liesti. Pajudinu rankas ir nerangiai – juolab kad esu surišta – paglostau jo plaukus. Kristianas liaujasi bučiavęs, perveria mane rūsčiu žvilgsniu purtydamas galvą ir išreiškia nepasitenkinimą caktelėdamas liežuviu. Suėmęs vėl pakelia rankas man virš galvos. – Nejudink rankų, kitaip viską teks pradėti iš naujo, – švelniai papriekaištauja jis. Oi, koks priekabus… – Noriu tave liesti, – sakau šnopuodama, negebėdama suvaldyti kvėpavimo. – Žinau, – sumurma Kristianas. – Laikyk rankas virš galvos, – įsakmiai pakartoja. Jis vėl suima man smakrą ir ima bučiuoti kaklą kaip pirma. Ak… Kaip jis mane veikia… Jo rankos slysta mano kūnu, krūtimis, o lūpos pasiekia duobutę virš raktikaulių. Nosies galiuku jis suka joje ratus, paskui vėl ima labai lėtai darbuotis lūpomis, slenka žemyn ką tik rankų parodytu keliu nuo krūtinkaulio prie krūtų. Vieną po kitos nubučiuoja jas, švelniai pagraibšnoja dantimis, atsargiai pačiulpia spenelius… Po velnių… Mano klubai ima siūbuoti, suktis taikydamiesi prie Kristiano bučinių ritmo, bet aš kaip įmanydama stengiuosi rankas laikyti virš galvos. – Gulėk ramiai, – įspėja Kristianas, oda pajuntu šiltą jo iškvepiamą orą. Nusigavęs iki bambos, jis kyšteli liežuvį, o tada švelniai brūkšteli dantimis papilvėj. Pakilęs nuo čiužinio, mano kūnas išsiriečia lanku. – Hm… Jūs tokia saldi, panele Stil. Kristianas nosimi brėžia brūkšnį tarp papilvės ir gaktos plaukų, švelniai kramsnodamas, jaudrindamas mane liežuviu. Paskui staiga atsitiesia, parklumpa man prie kojų ir, sučiupęs už kulkšnių, praskečia.
Po perkūnais… Jis čiumpa kairę koją, sulenkia per kelį ir pakelia pėdą sau prie burnos. Stebėdamas mano reakciją, atsargiai pabučiuoja kiekvieną kojos pirštelį ir švelniai krimsteli pagalvėles. Mažylį sukanda stipriau – aš krūpteliu ir aikteliu. Jis liežuviu brūkšteli man per keltį ir aš daugiau nebegaliu žiūrėti. Tai per daug erotiška. Tuoj sudegsiu. Stipriai užsimerkiu, stengdamasi suvokti visus jo žadinamus pojūčius ir juos ištverti. Pabučiavęs man kulkšnį, Kristianas apiberia bučiniais blauzdą ir kyla aukštyn prie kelio, bet tuoj virš jo stabteli. Tada imasi dešinės kojos ir kartoja visiškai tokią pat gundančią, iš proto varančią procedūrą. – Ak, maldauju… – sudejuoju aš, kai jis krimsteli mažąjį pirštelį ir to grybštelėjimo aidas atsirita man iki papilvės. – Gausite visa, kas geriausia, panele Stil, – šnopuodamas atsako jis. Šį kartą pasiekęs kelį Kristianas nesustoja, toliau slenka vidine šlaunies puse, pakeliui vis labiau skėsdamas man kojas. Jau numanau, ką jis ketina daryti, ir viena mano asmenybės dalis nori jį nustumti, nes jaučiasi žeminama ir trikdoma. Jis ketina bučiuoti man ten. Žinau, kad taip bus. Kita mano asmenybės dalis džiūgauja, nekantriai to laukdama. Kristianas grįžta prie kairio kelio, bučiuoja, laižo, čiulpia šlaunį, tik staiga atsiduria man tarp kojų ir labai atsargiai, labai švelniai nosimi ima braukyti man ten. Pradedu rangytis… Viešpatie… Kristianas stabteli, palaukia, kol nusiraminsiu. Nurimusi pakeliu galvą ir įsižiūriu į jį, o jis, nė akimirkos neatitraukdamas nuo manęs akių, įbeda nosį man į gaktos plaukus ir įkvepia. Rodos, išrausta ne tik veidas, bet ir visas kūnas, man silpna, todėl tuoj pat užsimerkiu. Negaliu žiūrėti, ką jis daro! Jis švelniai lyžteli nuo makšties iki pat klitorio. Oi, koks mėšlas… – Man patinka. – Kristianas atsargiai pešteli man gaktos plaukus. – Gal reikėtų tęsti?.. – Ak, taip… prašau… – maldauju. – Hm… mėgstu, kai manęs maldauji, Anastazija. Geismingai sudejuoju. – Taip terliotis – šiaip jau ne mano stilius, panele Stil, – sušnabžda jis darbuodamasis liežuviu ir žadindamas man geismą. – Bet šiandien mane pamaloninote, tad turiu jums atsilyginti. Iš intonacijos sprendžiu, kad jis gašliai šypsosi, nuo jo žodžių mano kūnas vis labiau nerimsta, o tada jis pradeda sukti liežuvį masažuodamas klitorį, rankomis stipriai suspaudžia šlaunis. – Aaa! – liežuviui vos palietus tą vietą suaimanuoju, kūnas išsiriečia ir kelis kartus nevalingai trūkteli. Jis liežuviu suka ir suka ratus, brauko ir brauko, taip ilgindamas mano kančias. Visiškai prarandu nuovoką, o visas dėmesys, rodos, susitelkia į tą mažytę, bet galingą atominę elektrinę tarpkojyje. Įtempiu kojų raumenis, Kristianas įbruka pirštą į makštį ir išgirstu duslią jo dejonę. – Ak, mažyte… Man patinka, kad dėl manęs taip sudrėkai. Jis suka pirštą plačiu ratu, žadindamas mane, jaudrindamas, liežuviu tiksliai kartodamas piršto judesius. Dejuoju. To jau per daug… Mano kūnas maldauja atokvėpio ir negaliu daugiau to neigti. Susitaikau su tuo, kas bus, ir apie nieką negalvodama atsiduodu orgazmui, purtančiam visą kūną, besiritančiam konvulsiško virpulio bangomis. Po velnių… Surinku, pasaulis nugarma žemyn ir dingsta iš akių, o orgazmo jėga viską nušluoja.
Šnopuodama vos išgirstu drykstelint foliją. Kristianas labai lėtai įsiskverbia į mane ir ima sūpuotis. O… Dieve… Jaučiu ir skausmą, ir malonumą, ir prievartą, ir švelnumą. – Na, kaip? – sušnabžda jis. – Nieko. Gerai, – tyliai atsakau. Kristianas imasi darbo: juda greitai, varsto mane stipriais, ilgais, nepermaldaujamais stūmiais, tranko ir tranko, kol vėl pasiekiu ribą. Suinkščiu. – Pasirodyk man, mažyte, – griežtai, šiurkščiai, įsakmiai sušnabžda jis į ausį, ir mano kūną, kuriame jis greitai juda, sudrebina galingos konvulsijos. – Ačiū kotui, – burbteli jis, dar kartą stipriai įgrūda ir, stengdamasis įsiskverbti dar giliau, aimanuodamas išsilieja. Liaujasi judėjęs, sustingsta. Kristianas užvirsta ir aš pajuntu visą jo kūno svorį, spaudžiantį mane prie čiužinio. Surištomis rankomis apkabinu jam kaklą ir kaip išmanydama laikau. Tą akimirką aiškiai suvokiu, kad dėl šio vyro padaryčiau bet ką. Priklausau jam. Jis man atskleidė tokį stebuklą, kokio niekada nė neįsivaizdavau. Ir nori vestis mane toliau, daug toliau, ir parodyti tokių dalykų, kokių aš, naivuolė, negaliu įsivaizduoti. Oi… ką man daryti? Jis pasikelia, pasiremia alkūnėmis ir atidžiai pažvelgia į mane pilkomis akimis. – Matai, kaip mums drauge gera? – sumurma. – Jei atsiduosi man, bus dar geriau, daug geriau. Pasitikėk manimi, Anastazija, ir aš atskleisiu tau tai, ko nė nemanei esant. Kristianas tiesiog garsiai išsako mano mintis. Pasilenkia ir nosimi pasitrina į mano nosį. Nuo nepaprastos fizinės reakcijos, kurią jis sukelia, vis dar sukasi galva, tad žiūriu blausiu žvilgsniu, mėgindama sugalvoti kokį nors protingą atsakymą. Staiga koridoriuje už jo miegamojo durų abu išgirstame balsus. Tik po kelių akimirkų suvokiu, ką girdžiu. – Bet jei jis vis dar lovoje, vadinasi, serga. Tokiu metu lovoje jis niekada nesivarto. Kristianas rytą ilgai nemiega. – Ponia Grėj, prašyčiau… – Teilorai! Negalite manęs sulaikyti ir neleisti pas sūnų. – Ponia Grėj, jis ne vienas. – Kaip ne vienas? – Miegamajame su juo yra kitas asmuo. – A!.. Net aš iš tos moters intonacijos suprantu, kad ji nustebusi. Išplėtęs akis, ir linksmas, ir apimtas siaubo, Kristianas paspokso į mane, paskui kelis kartus sumirksi. – Mėšlas! Čia mano motina.
DEŠIMTAS SKYRIUS
Kristianas skubiai ištraukia ir atsiskiria nuo manęs. Susiraukiu. Atsisėdęs ant lovos, panaudotą sargį jis švysteli į šiukšliadėžę. – Eikš, mums reikia apsirengti… jei nori susipažinti su mano motina. Jis šypteli, pašoka nuo lovos ir apsimauna džinsus – be apatinių! Mėginu sėstis, bet sekasi sunkiai, nes rankos surištos. – Kristianai, negaliu. Jis nusišypso plačiau ir pasilenkęs atriša kaklaraištį. Nuo kaklaraiščio rašto man ant riešų liko įspaudai. Tai taip… seksualu. Kristianas atidžiai pažvelgia į mane. Jis puikiai nusiteikęs, akys spindi džiaugsmu. Pakštelėjęs man į kaktą, meiliai nusišypso. – Dar vienas pirmas kartas, – tarsteli Kristianas, bet taip ir nesuprantu, ką turi galvoje. – Neturiu čia švarių drabužių. – Staiga mane apima panika, o turint omenyje, ką patyriau per pastarąsias kelias minutes, nuo tos panikos net kojas pakerta. Jo motina! Po velnių… Neturiu švarių drabužių, be to, ji mus užklupo, galima sakyti, nusikaltimo vietoje. – Gal man geriau likti čia? – Na jau ne, čia neliksi, – grėsmingai atsako Kristianas. – Gali išsirinkti ką nors iš mano drabužių. Jis apsivelka baltus sportinius marškinėlius ir pirštais persibraukia per plaukus, susitaršiusius nuo šėlionių lovoje. Nors man ir baugu, minčių gija nutrūksta. Jo grožis iš koto verčia. – Anastazija, galėtum apsivilkti maišą ir vis tiek atrodytum žavingai. Prašau, nesijaudink. Norėčiau, kad susipažintum su motina. Apsirenk. O aš eisiu jos nuraminti. – Kristianas stipriai sučiaupia lūpas, o tada priduria: – Po penkių minučių lauksiu tavęs tame kambaryje, o jei nepasirodysi, ateisiu ir pats tave ištempsiu – nesvarbu, kaip apsirengusią. Sportiniai marškinėliai šitame stalčiuje. Marškiniai spintoje. Rinkis, ko nori. Kelias akimirkas mąsliai į mane pažiūrėjęs, jis išeina. Po velnių. Kristiano motina. To tikrai nesitikėjau. Bet gal pažintis su ja padės įsprausti į vietą dar vieną dėlionės dalelę? Gal bus lengviau suprasti, kodėl Kristianas yra toks, koks yra… Staiga užsinoriu su ja susipažinti. Pakeliu nuo grindų savo palaidinukę ir maloniai nustembu – per naktį ji nė kiek nenukentėjo ir net beveik nesusiglamžė. Po lova radusi šviesiai mėlyną liemenėlę, skubiai apsirengiu. Vis dėlto vieno negaliu pakęsti – mūvėti nešvarias apatines kelnaites. Pasirausiu po Kristiano komodos stalčius ir randu jo vyriškas apatines. Užsitempusi pilkas siauras „Calvin Klein“ trumpikes, užsitraukiu džinsus ir apsiaunu medžiaginius sportbačius. Sugriebusi švarkelį, tekina pasileidžiu į vonios kambarį, o ten veidrodyje įsispoksau į per daug spindinčias akis, įraudusį veidą ir… plaukus! Po galais… ką tik lovoje šėlusios mergaitės kasytės man irgi visiškai netinka. Vonios spintelės stalčiuje ieškodama plaukų šepečio randu šukas. Bus gerai. Paskubomis susišukuoju ir susirišu plaukus ant pakaušio, bet kai pažvelgiu į savo drabužius, apima
neviltis. Gal tikrai turėčiau priimti Kristiano siūlymą ir apsirengti jo rūbais? Mano pasąmonė papučia lūpas ir nepatenkinta be garso, vien lūpomis paragina: „Taip ir padaryk!“ Nekreipiu į ją dėmesio. Paskubomis apsivelku švarkelį ir pradžiungu, kad jo rankogaliai patikimai dengia išdavikiškus į riešus įsispaudusius kaklaraiščio raštus. Tada jaudindamasi paskutinį kartą pažvelgiu į save veidrodyje. Kaip nors bus gerai. Ir einu į didžiąją svetainę. – Štai ir ji. Ant sofos drybsojęs Kristianas atsistoja. Jo veidas spinduliuoja meilumą ir dėmesingumą. Šalia jo sėdinti moteris gelsvai rusvais plaukais atsisuka ir nusišypso man plačia, akinančia šypsena. Ji taip pat pakyla nuo sofos. Apsirengusi nepriekaištingai: puiki rusva megzta suknelė ilgomis rankovėmis, prie jos derantys bateliai. Kristiano motina atrodo kruopščiai besirūpinanti savo išvaizda, daili, graži, ir man nudiegia paširdžius, nes žinau, kad atrodau kaip nevala. – Mama, čia Anastazija Stil. Anastazija, čia Greisė Trevelian-Grėj. Daktarė Trevelian-Grėj ištiesia man ranką. Ta T reiškia… Trevelianas? Viena iš jo inicialų raidžių… – Labai malonu su jumis susipažinti, – tyliai sako ji. Jei neklystu, balse girdėti ir nuostaba, ir galbūt net gluminantis palengvėjimas, o šviesiai rudos akys maloniai spindi. Paspaudžiu jai ranką ir, atsakydama į malonią šypseną, pati nesusilaikau nenusišypsojusi. – Daktare Trevelian-Grėj… – tyliai sumurmu. – Vadinkite mane Greise. – Ji nusišypso, o Kristianas suraukia antakius. – Šiaip jau esu daktarė Trevelian, o mano anyta – ponia Grėj. Kaip susipažinote? – klausia ji merkdama akį ir smalsiai pažvelgia į Kristianą laukdama atsakymo. – Anastazija ėmė iš manęs interviu Vašingtono valstybinio universiteto studentų laikraščiui, mat šią savaitę absolventams teiksiu diplomus. Mėšlų mėšlas… Visai pamiršau. – Vadinasi, šią savaitę baigsite universitetą? – pasiteirauja manęs Greisė. – Taip. Suskamba mano mobilusis. Tai Keitė, galvą guldau! – Atsiprašau. Telefonas virtuvėje. Nuėjusi užsikvempiu ant pusryčių baro ir nė nežvilgtelėjusi į numerį atsiliepiu. – Keite… – Dios mío! Ana! – Po galais, Chosė. Sprendžiant iš balso, labai susikrimtęs. – Kur tu? Mėginau su tavimi susisiekti. Man reikia tave pamatyti, atsiprašyti už savo elgesį penktadienį. Kodėl neatsiliepei į mano skambučius? Kodėl neatskambinai? – Klausyk, Chosė, dabar netinkamas metas… Susijaudinusi vogčia dirsteliu per petį į Kristianą, kaip akmuo sustingusiu veidu atidžiai stebintį mane ir kažką patyliukais sakantį mamai. Atsuku jam nugarą. – Kur esi? Keitė taip nieko aiškiai ir nepasakė, – ima verkšlenti jis. – Aš Siatle.
– Ką veiki Siatle? Tu su juo? – Chosė, aš tau vėliau paskambinsiu. Dabar negaliu šnekėti. – Nutraukiu pokalbį. Lyg niekur nieko grįžtu pas Kristianą ir jo motiną. Greisė kaip reikiant įsišneko. – …ir Eliotas paskambinęs pasakė, kad esi mieste. Jau dvi savaites tavęs nemačiau, mielasis. – Šit kaip? Dabar paskambino? – murma Kristianas, varstydamas mane akimis, bet jo išraiškos vėl neįmanoma perprasti. – Maniau, galėtume drauge pavalgyti priešpiečius, bet, kaip matau, turi kitų planų, o aš nenoriu jaukti tau dienos. Pasiėmusi ilgą šviesiai rudą paltą, ji atsisuka į sūnų ir atkiša jam skruostą. Kristianas meiliai į jį pakšteli. Greisė prie sūnaus neprisiliečia. – Turiu parvežti Anastaziją į Portlandą. – Žinoma, brangusis. Anastazija, buvo labai malonu. Tikiuosi, dar susitiksime. Žvelgdama spindinčiomis akimis, Greisė ištiesia ranką ir mudvi atsisveikiname. Svetainėje tarsi iš po žemių išdygsta Teiloras. – Ponia Grėj… – tarsteli jis. – Ačiū, Teilorai. Jis išveda Greisę iš svetainės ir pro dvivėres duris palydi į vestibiulį. Ar Teiloras visą laiką čia buvo? Kurgi? Kristianas perveria mane rūsčiu žvilgsniu. – Vadinasi, skambino fotografas? Mėšlas… – Taip. – Ko norėjo? – Tik atsiprašyti. Na, žinai, už penktadienį. Kristianas prisimerkia. – Aišku, – tarsteli. Teiloras grįžta. – Pone Grėjau, atsirado keblumų dėl siuntos iš Darfūro. Kristianas santūriai jam linkteli. – „Čarlis Tango“ boingų aikštelėje? – Taip, sere. Teiloras linkteli man ir atsisveikina: – Panele Stil… Droviai šypteliu, o jis apsisuka ir išeina. – Ar jis čia gyvena? Teiloras? – Taip, – ramiai atsako Kristianas. Kas jam yra? Kristianas nueina į virtuvę ir, pasiėmęs išmanųjį „BlackBerry“ telefoną, kaip suprantu, peržiūri kelis elektroninius laiškus. Tada stipriai sučiaupęs lūpas kažkam skambina. – Rosai, kokia bėda? – tiesiai ir šiurkščiai klausia.
Jis klausosi mąsliu žvilgsniu žiūrėdamas į mane – stovinčią vidury šito didžiulio kambario, svarstančią, ką derėtų veikti, labai susidrovėjusią ir kaip nesavą. – Nenoriu, kad kuriai nors įgulai kiltų pavojus. Ne, kanalas nebetinka… Užuot plukdę, išmesime krovinį iš lėktuvo… Gerai. Kristianas baigia pokalbį. Šiluma iš jo akių dingsta. Dabar jis atrodo grėsmingai, žvilgtelėjęs į mane, nueina į savo darbo kambarį ir po akimirkos grįžta. – Čia sutartis. Perskaityk ir ateinantį savaitgalį ją aptarsime. Norėčiau patarti pasiieškoti informacijos, kad tikrai suprastum, apie ką kalbama. – Jis kiek patyli. – Tai yra, jei sutinki. Labai tikiuosi, kad sutinki, – priduria jau švelniau ir truputį jaudindamasis. – Pasiieškoti informacijos? – Nustebsi pamačiusi, ko gali rasti internete, – sumurma jis. Internete! Aš neturiu kompiuterio, galiu prisėsti tik prie Keitės nešiojamojo, o Kleitono parduotuvėje kompiuteriu taip pat negaliu naudotis – bent jau tokiai „informacijai“ rinkti! – Kas negerai? – pakreipęs galvą, klausia Kristianas. – Neturiu kompiuterio. Paprastai sėdžiu prie universiteto kompiuterių. Pažiūrėsiu, gal galėsiu pasinaudoti Keitės nešiojamuoju… Jis paduoda man rusvą voką. – Neabejoju, kad galiu… na… galiu tau kompiuterį paskolinti. Pasiimk savo daiktus, grįšime į Portlandą ir pakeliui kur nors sustosime priešpiečių. Dabar turiu persirengti. – Aš tik paskambinsiu, – sumurmu. Noriu išgirsti Keitės balsą – daugiau nieko. Kristianas susiraukia. – Fotografui? – Jis stipriai sukanda dantis, akys degte dega. Matydama jį tokį, iš nuostabos kelis kartus sumirksiu. – Man nepatinka dalytis, panele Stil. Nepamirškite to. Tylūs, šalti žodžiai – tarsi perspėjimas, ir Kristianas, pervėręs mane ilgu lediniu žvilgsniu, grįžta į miegamąjį. Po velnių… „Tik norėjau paskambinti Keitei“, – ketinu šūktelėti pavymui, bet staigus jo abejingumas mane tiesiog paralyžiuoja. Kur dingo tas kilnus, atsipalaidavęs, besišypsantis vyras, kuris prieš mažiau nei pusvalandį su manimi mylėjosi? – PASIRUOŠUSI? – MUDVIEM SUSTOJUS prie dvivėrių durų į vestibiulį klausia Kristianas.
Sutrikusi linkteliu. Jis vėl atsiribojęs, pabrėžtinai mandagus ir įsitempęs, vėl slepiasi po įprasta kauke. Rankoje laiko odinį kurjerio krepšį. Kam jis jam? Gal Kristianas Portlande ketina užtrukti? Tada prisimenu diplomų teikimo ceremoniją. Na, žinoma… ketvirtadienį jis ten bus. Jis vilki juodą odinį švarką. Ir su šiais drabužiais tikrai neatrodo kaip milijonierius, milijardierius ar koks nors kitoks „-ierius“. Jis atrodo kaip vyrukas ne iš šio pasaulio – kaip nederamai besielgianti roko žvaigždė arba podiumu žingsniuojantis modelis. Giliai širdyje atsidūstu, kad neturiu nė dešimtosios dalies jo savitvardos. Jis toks ramus ir šaltakraujiškas. Susiraukiu prisiminusi, kaip jis supyko išgirdęs apie Chosė… Bent jau man taip pasirodė. Teiloras sukinėjasi netoliese. – Ką gi, iki rytojaus, – sako Kristianas Teilorui ir šis linkteli. – Taip, sere. Kurį automobilį imsite, sere?
Kristianas žvilgteli į mane. – R8. – Saugios kelionės, pone Grėjau. Sudie, panele Stil. – Teiloras maloniai pažvelgia į mane, kažkur pačioje jo akių gelmėje glūdi lyg ir gailestis. Jis, žinoma, mano, kad sutikau tenkinti įtartinus pono Grėjaus seksualinius pomėgius. Bet kol kas ne – tenkinau tik išimtinius jo seksualinius polinkius, o gal… visų lytiniai santykiai būna tokie? Pagalvojusi apie tai susiraukiu. Neturiu su kuo palyginti, o klausti Keitės negaliu. Tai tema, kurią teks aptarti su Kristianu. Visiškai suprantama, kad turiu su kuo nors pasikalbėti, tik negaliu šnekėtis su Kristianu, jei vieną akimirką jis atviras, o kitą – nedraugiškas ir užsisklendęs. Teiloras atidaręs palaiko mums duris. Kristianas iškviečia liftą. – Kas yra, Anastazija? – klausia. Ir iš kur jis žino, kad kažkas neduoda man ramybės? Ištiesęs ranką, suima man smakrą. – Liaukis kramčiusi lūpą, kitaip iškrušiu tave lifte, ir man tas pats, kas važiuos su mumis. Nuraustu, o jo lūpos trūkteli nuo tramdomos šypsenos. Pagaliau Kristiano nuotaika, rodos, praskaidrėja. – Kristianai, turiu problemą. – Kokią? – kilsteli antakius jis, nusiteikęs kuo atidžiausiai manęs klausytis. Atvažiuoja liftas. Mudu įlipame ir Kristianas spusteli mygtuką su raide G. – Na… – Vėl nuraustu. Kaip jam pasakyti? – Man reikia pasikalbėti su Keite. Turiu daugybę klausimų apie seksą, o tu esi suinteresuota šalis. Jei nori, kad visa tai daryčiau, iš kur man žinoti, jog… – patyliu ieškodama tinkamų žodžių, – tiesiog neišmanau, kaip man tą mintį išreikšti… Jis pažvelgia į mane ir užverčia akis į lubas. – Jei būtinai reikia, pasišnekėk su ja. – Jis atrodo suirzęs. – Tik žiūrėk, kad ji nieko neišplepėtų Eliotui. Ši užuomina ne juokais supykdo. Keitė ne tokia. – Nieko ji neišplepės, o aš nesakysiu tau nieko, ką ji man papasakos apie Eliotą – žinoma, jei apskritai ką nors papasakos, – paskubomis priduriu. – Matai, skirtumas toks, kad aš apie jo lytinį gyvenimą ir nenoriu nieko žinoti, – niūriai suburba Kristianas. – Eliotas – įkyrus niekšelis. Bet kalbėsi tik apie tai, ką veikėme iki šiol, – įspėja mane. – Jei žinotų, ką norėjau su tavimi daryti, laikytų mane už kiaušių ir mokėtų tai išnaudoti, – priduria Kristianas, bet taip tyliai, kad nežinau, ar tie žodžiai skirti man. – Gerai, – iš karto sutinku lengviau atsikvėpusi ir šypsodamasi jam. Minties apie Keitę, laikančią Kristianą už kiaušių, stengiuosi kuo greičiau atsikratyti. Jis vypteli, kilsteli lūpų kampučius ir papurto galvą. – Kuo greičiau gausiu tavo sutikimą, tuo bus geriau ir pagaliau visa tai baigsis, – sumurma jis. – Kas baigsis? – Tavo neklusnumas. Kristianas suima mano smakrą ir pasilenkęs skubriai, bet švelniai pabučiuoja į lūpas, o tuo metu atsidaro lifto durys. Čiupęs už rankos, jis vedasi mane į požeminį garažą. Aš – neklusni? Kada jo neklausiau?
Prie lifto matau stovintį juodą „Audi“ visureigį, bet Kristianui nukreipus raktų žiedą ir spustelėjus reikiamą mygtuką atsirakina elegantiško, juodo, sportinio automobilio durelės ir sumirksi žibintai. Tai automobilis, ant kurio variklio dangčio turėtų gulėti ilgakojė blondinė – visiškai plika, pasipuošusi tik grožio konkurse pelnyta juosta. – Gražus automobilis, – tarsteliu. Jis pakelia akis, šypteli. – Žinau, – atsako – sekundės dalį pas mane grįžta mielas, jaunas, nerūpestingas Kristianas. Atlyžtu. Jis toks susijaudinęs. Berniukai su savo žaisliukais. Išraiškingai dėbteliu į jį, bet negaliu nuslėpti šypsenos. Kristianas atidaro dureles ir aš įlipu. Oho… kaip žemai sėdynė… Lengvai ir grakščiai jis apeina automobilį ir elegantiškai, nors yra aukštas vyras, įsirango ant vairuotojo sėdynės. Kaip jis sugeba? – Kokia čia mašina? – „Audi R8 Spyder“. Šiandien puikus oras; galime nuleisti stogą. Ten yra beisbolo kepuraitė. Tiesą sakant, turėtų būti dvi. – Kristianas mosteli į daiktadėžę. – Ir akiniai nuo saulės, jei nori. Kristianas pasuka raktelį ir mums už nugaros suūžia variklis. Jis padeda savo krepšį už mūsų sėdynių, paspaudžia mygtuką ir stogas pamažu nuslenka. Spragteli jungiklis ir mudu apgaubia Briuso Springstino balsas. – Tegul ir tau tenka meilės, Briusai. – Kristianas nusišypso man, išvaro mašiną iš vietos, paskui užvažiuojame gana stačia įvaža ir sustoję laukiame, kol pakils vartai. Netrukus neriame į Siatle karaliaujantį giedrą gegužės rytą. Atsidarau daiktadėžę ir išimu beisbolo kepuraites. Ant jų – komandos „The Mariners“ emblemos. Jam patinka beisbolas? Paduodu Kristianui kepuraitę ir jis ją užsideda. Pati pro užpakalinį lanko formos plyšį išsitraukiu plaukus, o snapelį nusileidžiu kuo žemiau. Riedant gatvėmis žmonės į mus spokso. Kelias akimirkas atrodo, kad jie spokso į Kristianą… Paskui, pasidavusi paranojai, imu manyti, jog visi stebeilija į mane, nes žino, ką veikiau pastarąsias dvylika valandų, bet galų gale suvokiu, kad praeivių žvilgsnius traukia automobilis. Kristianas, rodos, apskritai nekreipia į žmones dėmesio ir vairuoja paskendęs mintyse. Transporto srautas gatvėse nedidelis, tad netrukus pasiekiame Penktąjį tarpregioninį greitkelį ir pasukame į pietus, o mums pro ausis švilpia vėjas. Briusas dainuoja apie jaudulį ir aistrą. Puikiai parinkta daina. Klausydamasi dainos žodžių imu raudonuoti. Kristianas žvilgteli į mane. Jis užsidėjęs veidrodinius akinius nuo saulės, tad iš akių negaliu spręsti, ką jaučia. Jo burna truputį trūkčioja, paskui jis ištiesia ranką, uždeda man ant kelio ir švelniai spusteli. Imu kvėpuoti giliau. – Jau išalkai? – klausia jis. Taip, bet ne maisto noriu. – Nelabai. Jis nepatenkintas vėl stipriai sučiaupia lūpas. – Turi valgyti, Anastazija, – papriekaištauja. – Netoli Olimpijos žinau puikią vietelę. Sustosime tenai. Dar kartą spustelėjęs man kelį, jis patraukia ranką, vėl suima ja vairą, o pėdą įremia į greičio pedalą. Pasijuntu prispausta prie sėdynės atlošo. Dieve mano, kaip šis automobilis gali skrieti…
RESTORANAS NEDIDUKAS IR JAUKUS, įkurtas medinėje trobelėje vidury miško. Įrengtas paprastai:
nenudailintos kėdės ir stalai, užtiesti languotomis medvilninėmis staltiesėmis, ant jų – vazelės su laukinių gėlių puokštėmis. Virš durų – pagyrūniška iškaba „Laukinė virtuvė“. – Senokai čia buvau. Rinktis neturime iš ko: valgį jie gamina iš tų gėrybių, kurias randa, sugauna ar sumedžioja miške. Kristianas kilsteli antakius dėdamasis pasibaisėjęs ir aš nesusilaikiusi prunkšteliu. Prieina padavėja pasiteirauti, ko gersime. Pamačiusi Kristianą nurausta, slėpdama akis po ilgais šviesiais karčiukais vengia jo žvilgsnio. Jis jai patinka! Vadinasi, ne tik man! – Dvi taures „Pinot Grigio“, – autoritetingu tonu užsako Kristianas. Suirzusi papučiu lūpas. – Kas yra? – šiurkštokai klausia jis. – Norėjau dietinės kolos, – sumurmu. Jis primerkia pilkas akis ir papurto galvą. – „Pinot Grigio“ čia – labai tinkamas vynas. Jis puikiai derės prie maisto, kad ir ko gautume, – kantriai paaiškina. – Kad ir ko gautume? – Taip. Pakreipęs galvą, jis apdovanoja mane akinančia šypsena ir man paširdžiuose kažkas apsiverčia. Nesusilaikiusi atsakau jam tokia pat plačia šypsena. – Mano motinai tu patikai, – staiga surimtėjęs sako Kristianas. – Tikrai? Išgirdusi šiuos žodžius, nuraustu iš malonumo. – O kaipgi. Ji visada manė, kad aš gėjus. Iš nuostabos net išsižioju ir prisimenu tą klausimą… iš interviu. O ne… – Kodėl jai atrodė, kad tu gėjus? – pašnabždomis klausiu. – Nes niekada nebuvo mačiusi manęs su mergina. – Šit kaip? Nė su viena iš tų penkiolikos? Jis šypteli. – Tu prisimeni… Ne, nė su viena iš tų penkiolikos. – Hm… – Žinai, Anastazija, man šios dvi dienos irgi buvo pirmų kartų savaitgalis, – tyliai sako jis. – Šit kaip? – Dar niekada su niekuo nebuvau kartu miegojęs, mylėjęsis savo lovoje, nebuvau skraidinęs merginos „Čarliu Tango“ ir supažindinęs jos su savo motina. Ką tu man darai?.. Jo akys liepsnoja, nuo skvarbaus žvilgsnio man net kvapą gniaužia. Padavėja atneša vyno ir aš nieko nelaukdama gurkšnelį išgeriu. Ar Kristianas palengva atsiveria, ar tik šiaip šneka? – Šis savaitgalis man labai patiko, – sumurmu. Prisimerkęs jis vėl atidžiai mane nužvelgia. – Liaukis kramtyti tą lūpą, – suniurna. – Man taip pat, – priduria.
– Kas tas vanilinis seksas? – klausiu mėgindama kaip nors išsivaduoti nuo to skvarbaus, deginančio, seksualaus žvilgsnio, kuriuo jis mane svilina. Kristianas nusijuokia. – Tiesiog įprastas seksas, Anastazija. Be žaisliukų, be jokių papildomų įrankių, – gūžteli jis. – Na, žinai… hm… tiesą sakant, nežinai, bet vanilinis seksas toks ir yra. – Šit kaip… Maniau, kad mudviejų seksas buvo tarsi šokoladinis pyragaitis su karameliniu įdaru ir vyšnia ant viršaus. Bet… ką aš išmanau. Padavėja atneša sriubos. Mes abu neryžtingai pažvelgiame į dubenėlius. – Dilgėlių sriuba, – paaiškina padavėja ir apsisukusi drožia į virtuvę. Man rodos, jai nepatinka, kad Kristianas nekreipia į ją dėmesio. Atsargiai paragauju sriubos. Skanu. Mudu su Kristianu su palengvėjimu pažvelgiame vienas į kitą. Sukikenu, o jis pakreipia galvą. – Koks žavingas garsas, – tyliai sako. – Kodėl anksčiau neužsiimdavai vaniliniu seksu? Ar visuomet darydavai tik tai… ką darydavai? – susidomėjusi klausiu. Jis lėtai linkteli. – Galima ir taip sakyti, – pasverdamas kiekvieną žodį sako jis. Tada trumpai susiraukia, tarsi kovodamas vidinę kovą. Pagaliau apsisprendęs pakelia akis. – Kai buvau penkiolikos, mane sugundė viena iš mamos draugių. – O! Po galais, tokį jauną! – Jos skonis buvo labai savotiškas. Šešerius metus buvau jos nuolankusis. – Jis gūžteli pečiais. – Ak. Nuo šio prisipažinimo mano smegenys sustingsta, nutirpsta ir užstringa. – Taigi žinau, ką tai reiškia, Anastazija. Jo akys suspindi. Spoksau į jį negalėdama pratarti nė žodžio – net mano pasąmonė tyli. – Tiesą sakant, tradicinio sekso taip ir nespėjau pažinti. Mane apima nenugalimas smalsumas. – Vadinasi, koledže neturėjai jokios merginos? – Ne. – Tarsi norėdamas sustiprinti šį neiginį, Kristianas papurto galvą. Mums trumpai sutrukdo padavėja, atėjusi paimti dubenėlių. – Kodėl? – jai nuėjus paklausiu. Jis pašaipiai šypteli. – Tikrai nori žinoti? – Taip. – Nes nenorėjau. Geidžiau tik jos, tik jos vienos man reikėjo. Be to, ji mušdavo mane kaip paskutinį šunį. Nuo prisiminimo Kristianas meiliai nusišypso. Oi, šito man jau per daug, – bet noriu sužinoti dar daugiau. – Jei ji draugavo su tavo motina, tai kiek jai buvo metų?
Kristiano veide nušvinta kvailoka pasitenkinimo šypsena. – Ji buvo tiek suaugusi, kad viską išmanė geriau. – Ar vis dar susitinki su ja? – Taip. – Ar judu vis dar… na… Nuraustu. – Ne. – Jis papurto galvą ir atlaidžiai man nusišypso. – Dabar ji tiesiog gera draugė. – Hm. O tavo motina žino? Kristianas nužvelgia mane tarsi sakydamas: „Nebūk tokia kvaiša.“ – Žinoma, ne. Padavėja grįžta nešina stirnienos kepsniais, bet man jau dingęs apetitas. Kokia netikėta žinia. Kristianas buvo nuolankusis… Po velnių… Godžiai gurkšteliu „Pinot Grigio“ – jis, žinoma, teisus, vynas tikrai puikaus skonio. Jėzau, šitiek naujienų, yra apie ką pamąstyti… Man reikia laiko viskam suvokti ir noriu tai daryti viena, o ne blaškoma jo draugijos. Jis toks valdingas, tikras dominuojantis patinas, o dabar prie jau turimo galvosūkio dar pridėjo ir šitą stulbinamą naujieną. Jis žino, ką tai reiškia. – Bet juk tie santykiai negalėjo trukti visą laiką, tiesa? – suglumusi klausiu. – Na… vis dėlto truko, nors kasdien su ja nesusitikdavau. Tai buvo… sunku. Juolab kad dar mokiausi mokykloje, o paskui koledže. Valgyk, Anastazija. – Aš tikrai nealkana, Kristianai. Nuo tavo atvirumo man sukasi galva. Staiga Kristianas nutaiso griežtesnį veidą. – Valgyk, – tyliai – pernelyg tyliai – liepia. Įbedu į jį akis. Šis vyras – paauglystėje lytiškai išnaudotas – kalba taip grėsmingai… – Duok man truputį laiko, – sumurmu. Jis keliskart sumirksi. – Gerai, – linkteli ir toliau valgo kepsnį. Jei pasirašysiu tą sutartį, taip ir bus – jis nuolat man nurodinės. Susiraukiu. Ar tikrai to noriu? Paėmusi šakutę ir peilį, nedrąsiai atsipjaunu stirnienos. Kepsnys labai skanus. – Ar mūsų… na… mūsų santykiai tokie ir bus? – pašnabždomis klausiu. – Tu nuolat man nurodinėsi? Vos prisiverčiu pakelti akis ir pažvelgti į Kristianą. – Taip, – burbteli jis. – Aišku. – Negana to, tu norėsi, kad taip elgčiausi, – tyliai, kad girdėčiau tik aš, priduria Kristianas. Labai tuo abejoju. Atsipjaunu dar gabalėlį stirnienos ir pakeliu šakutę prie burnos. – Tai rimtas žingsnis, – sumurmu ir imu kramtyti. – Tiesa. – Jis trumpai užsimerkia. Paskui atsimerkia – akys išplėstos, niūrios. – Anastazija, turi viską gerai apsvarstyti. Susirink informaciją, perskaityk sutartį – mielai aptarsiu su tavimi kiekvieną jos punktą. Portlande būsiu iki penktadienio, jei norėtum pasikalbėti apie tai anksčiau – prašom. – Jis kalba paskubomis, berte berdamas žodžius. – Paskambink man. Be to, gal galėtume kartu
pavakarieniauti, sakykim, trečiadienį? Labai noriu, kad sutartis įsigaliotų. Tiesą sakant, dar nieko gyvenime taip netroškau, kaip sėkmingų mūsų santykių. Liepsningas nuoširdumas ir troškimas atsispindi Kristiano akyse. Šito niekaip nesuprantu. Kodėl aš? Kodėl ne viena iš tų penkiolikos? Oi… Ar aš taip pat gausiu numerį? Būsiu šešiolikta iš daugelio? – Kas nutiko toms penkiolikai? – tiesiai paklausiu. Jis nustebęs kilsteli antakius, paskui nuolankiai papurto galvą. – Kiekvienos likimas skirtingas, bet iš esmės galima sakyti, kad… – Kristianas patyli, kaip suprantu, karštligiškai ieškodamas tinkamų žodžių. – Nesutapo charakteriai. – Ir gūžteli pečiais. – Manai, mudviejų charakteriai sutaps? – Taip. – Vadinasi, nė su viena iš jų daugiau nesusitikinėji? – Ne, Anastazija, nesusitikinėju. Pripažįstu tik monogaminius santykius. A… čia tai bent naujiena. – Suprantu. – Susirink informaciją, Anastazija. Padedu peilį su šakute. Daugiau valgyti negaliu. – Tik tiek? Daugiau nevalgysi? Papurtau galvą. Jis rūsčiai dėbteli į mane, bet neprataria nė žodžio. Man labai palengvėja ir aš slapta atsidūstu. Sužinojus tiek naujienų, pilvas nerimsta, gurgia, be to, nuo vyno jaučiuosi šiek tiek apsvaigusi. Žiūriu į Kristianą, godžiai viską šluojantį nuo savo lėkštės. Jis tikras rajūnas. Tikriausiai turi daug sportuoti, kad išsaugotų tokią puikią fizinę formą. Nei iš šio, nei iš to vėl prisimenu, kaip jam žemiau klubų kabo dukslios pižamos kelnės. Šis vaizdas labai blaško. Nesmagiai pasimuistau. Jis pažvelgia į mane, o aš nuraustu. – Nežinau, ką atiduočiau, kad tik galėčiau sužinoti, apie ką šią akimirką galvoji, – tyliai sako jis. Dar labiau nuraustu. Jis šelmiškai nusišypso. – Bet numanau, – švelniai paerzina mane. – Džiaugiuosi, kad negali skaityti mano minčių. – Tavo minčių – ne, Anastazija, bet suprantu tavo kūno kalbą – kūno, kurį nuo vakar gana gerai pažįstu. Kristianas kalba įtaigiai. Kaip jam pavyksta taip greitai kaitalioti nuotaikas? Jis toks nepastovus… Sunku ir susigaudyti. Kristianas mosteli padavėjai, kad atneštų sąskaitą. Sumokėjęs pakyla nuo stalelio ir ištiesia man ranką. – Eime. Paėmęs už rankos, nusiveda mane prie automobilio. Šitoks elgesys, šis normalus ir intymus kontaktas, kai oda liečiasi su oda, man labai netikėtas. Niekaip negaliu suderinti šio paprasto, švelnaus gesto su tuo, ką jis nori veikti tame kambaryje… Raudonajame kančių kambaryje. Iš Olimpijos į Vankuverį važiuojame tylėdami, abu paskendę savo mintyse. Penktą valandą popiet jo automobilis sustoja prie buto, kuriame gyvenu. Languose dega šviesa, vadinasi, Keitė namie. Ji, be
abejo, kraunasi daiktus, nebent su ja tebėra Eliotas. Kristianas išjungia variklį ir staiga susizgrimbu turėsianti su juo skirtis. – Norėtum užeiti? – klausiu. Nenoriu, kad nuvažiuotų. Noriu, kad kuo ilgiau pabūtume kartu. – Ne. Manęs laukia darbai, – paprastai atsako jis įdėmiai žvelgdamas į mane, nutaisęs neperprantamą veidą. Įsistebeiliju sau į rankas, suneriu pirštus. Staiga susijaudinu. Jis mane palieka. Kristianas paima mano ranką, suspaudžia pirštus, lėtai pakelia sau prie lūpų ir švelniai pabučiuoja. Koks senamadiškas ir malonus gestas… Man širdis šokteli kone iki gerklės. – Ačiū už šį savaitgalį, Anastazija. Jis buvo… pats geriausias. Tad iki trečiadienio? Atvažiuosiu pasiimti tavęs po darbo, kad ir kur dirbtum, gerai? – tyliai sako jis. – Iki trečiadienio, – sušnabždu. Jis dar kartą pabučiuoja man ranką ir vėl padeda man ant kelių. Tada išlipa iš automobilio, prieina iš kitos pusės ir atidaro keleivio dureles. Kodėl staiga nusimenu? Pajuntu gumulą gerklėje. Negerai, jei jis mane tokią pamatys. Prisivertusi šypsotis išlipu iš automobilio ir nužingsniuoju taku žinodama, kad dabar teks susitikti su Keite, ir baimindamasi to susitikimo. Pusiaukelėje atsisuku ir pažvelgiu į Kristianą. „Aukščiau galvą, Stil“, – subaru save. – Ai… beje, aš mūviu tavo trumpikes… Šyptelėjusi trūkteliu trumpikių juosmenį, kad jis pamatytų. Kristianas iš nuostabos net išsižioja. Kokia nuostabi reakcija. Man nuotaika akimirksniu pasitaiso ir aš koketiškai nužingsniuoju į namą, nors viena mano dalis trokšta pašokti ir kumščiu pergalingai smogti į orą. TAIP! Mano vidinė dievaitė net virpa iš džiaugsmo. Keitė svetainėje deda knygas į kartonines dėžes. – Jau grįžai? O kur Kristianas? Kaip laikaisi? – karštligiškai, susijaudinusi klausia ji, prišokusi čiumpa mane už pečių ir, man net nespėjus pasisveikinti, paskubomis atidžiai nužvelgia. Mėšlas… Man teks atlaikyti Keitės atkaklumą ir įkyrumą, nes turiu pasirašytą galiojantį dokumentą, kuriame aiškiai nurodyta, kad negaliu kalbėti. Padėtis nepavydėtina. – Na, kaip sekėsi? Kai tik Eliotas išėjo, vis negalėjau liautis apie tave galvojusi. Ji išdykėliškai nusišypso. Ji tokia rūpestinga ir smalsi, kad nesusilaikau neatsakiusi šypsena, bet staiga susidroviu. Nuraustu. Juk tai labai asmeniška. Viskas. Visa, ką pamačiau ir sužinojau, visa, ką Kristianas nori laikyti paslaptyje. Tačiau turiu jai atskleisti kelias smulkmenas, nes ji vis tiek neatstos, kol nepapasakosiu. – Buvo gera, Keite. Manau, net labai gera, – tyliai sakau, mėgindama slėpti iškalbingą sutrikusios merginos šypseną. – Tu taip manai? – Juk neturiu su kuo palyginti, ar ne? – gūžteliu lyg ir atsiprašydama. – Ar pasirūpino, kad patirtum orgazmą? Po velnių. Ji tokia stačiokiška. Nukaistu kaip žarija. – Taip, – suirzusi burbteliu. Keitė nusitempia mane ant sofos ir mudvi atsisėdame. Ji suima mano rankas.
– Tai gerai. – Keitė nepatikliai žvilgteli į mane. – Tau tai buvo pirmas kartas. Nieko sau, Kristianas turbūt išmano, ką daro. Oi, Keite, kad tu žinotum… – Man pirmas kartas buvo tikra bjaurastis, – nutaisiusi juokingą ir liūdną grimasą priduria ji. – Šit kaip? Man pasidaro įdomu, nes šios paslapties Keitė dar nėra atskleidusi. – Taip, padariau tai su Stivu Patrounu, susna škotu. – Keitė nusipurto. – Jis elgėsi šiurkščiai. Aš buvau nepasiruošusi. Abu buvome girti. Na, žinai, tipiška po išleistuvių paauglius ištinkanti katastrofa. Fui… Daug mėnesių praėjo, kol nusprendžiau pamėginti darkart. Ir ne su juo, tuo besmegeniu stebuklu. Buvau per jauna. Tu gerai padarei, kad neskubėjai. – Keite, kaip baisu. Keitė atrodo susimąsčiusi. – Taip, kol patyriau pirmą orgazmą vyrui į mane įsiskverbus, praėjo beveik metai, o tu… iš pirmo karto? Droviai linkteliu. Mano vidinė dievaitė sėdi lotoso poza visiškai romi, tik jos veide švyti klastinga ir pergalinga šypsena. – Džiaugiuosi, kad tau pirmas kartas buvo su vyru, skiriančiu savo kotą nuo alkūnės. – Keitė pamerkia man akį. – Kada vėl su juo susitiksi? – Trečiadienį. Jis pakvietė mane vakarienės. – Vadinasi, jis tau vis dar patinka? – Taip. Tik nežinau… kas iš to išeis. – Kodėl? – Jis toks nenuspėjamas, Keite. Supranti, Kristianas gyvena visiškai kitame pasaulyje. Puikus argumentas. Įtikimas. Daug geresnis nei „Jis turi Raudonąjį kančių kambarį ir nori paversti mane savo sekso verge.“ – Ak, liaukis, Ana, jis daug turtingesnis, bet nesureikšmink to. Eliotas sakė, jog labai neįprasta, kad Kristianas susitikinėtų su mergina. – Taip sakė? – klausiu nustebusi, keliomis oktavomis aukštesniu balsu. „Per daug plepi, Stil!“ – Pasąmonė rūsčiai dėbteli į mane grūmodama ilgu plonu pirštu, o paskui nukreipia jį į Temidės svarstykles norėdama priminti, kad jei per daug papasakosiu, Kristianas iškels man bylą teisme. „Cha! O ką jis man padarys? Pareikalaus kompensacijos ir atims visus pinigus?“ Kai ieškosiu informacijos „Google“, reikės įvesti į užklausą „bausmės už konfidencialumo sutarties nesilaikymą“. Tarsi būčiau gavusi mokyklinę užduotį. Galbūt manęs laukia pažymiu vertinama patikra. Nuraustu prisiminusi, kad šį rytą už praktikos darbą vonioje gavau aukščiausią balą. – Ana, kas tau? – Tiesiog prisiminiau, ką sakė Kristianas. – Atrodai pasikeitusi, – patenkinta atkreipia dėmesį Keitė. – Ir jaučiuosi pasikeitusi. Man skauda, – prisipažįstu. – Skauda? – Truputį… Nuraustu.
– Ir man. Tie vyrai… – apsimestinai bjaurėdamasi sako ji. – Tikri gyvuliai. Mudvi nusijuokiame. – Tau irgi skauda? – nusistebiu. – Taip… Nuo pernelyg uolaus darbo. Sukikenu. – Papasakok man apie piktnaudžiautoją Eliotą, – paprašau liovusis kikenti. Ak, tik dabar pagaliau atsipalaiduoju nuo to laiko, kai stovėjau eilėje prie baro… nuo tada, kai paskambinau ir viskas prasidėjo, nuo tada, kai dar žavėjausi ponu Grėjumi iš tolo. Tai buvo laimingi paprasti laikai… Keitė nurausta. Dieve… Ketrina Agnesė Kavanag ima elgtis taip pat paikai kaip Anastazija Roza Stil. Pažvelgia į mane spindinčiomis, naiviomis akimis. Dar niekada nemačiau, kad taip būtų jai susipažinus su kokiu nors vyru. Iš nuostabos netenku žado. Kur tikroji Keitė; ką tu jai padarei? – Oi, Ana, – susijaudinusi prabyla ji. – Jis toks… jis man vienintelis. O kai mudu… na… buvo tikrai gera. Ji taip įklimpusi, kad sunkiai surezga sakinį. – Kaip suprantu, mėgini man pasakyti, kad jis tau patinka? Keitė linkteli, o jos veide nušvinta plati paika šypsena. – O šeštadienį vėl su juo susitiksiu. Eliotas padės mums persikraustyti. Ji suneria rankas, strykteli nuo sofos ir, darydama piruetus, nuplevena prie lango. Persikraustyti. Po galais, visai pamiršau, nors kambariuose visur kėpso kartoninės dėžės. – Jis labai paslaugus, – sakau dėkinga. Vadinasi, ir man bus proga su juo susipažinti. Galbūt Eliotas padės man perprasti keistuolį, bauginantį jo brolį. – Ką veikėte vakar vakare? – klausiu. Pakreipusi galvą ir kilstelėjusi antakius, Keitė mane nužvelgia tarsi sakydama: „O kaip tau atrodo, kvaiša?“ – Beveik tą patį, ką ir judu su Kristianu, nors prieš tai pavakarieniavome. – Ji man plačiai nusišypso. – Ar tikrai gerai jautiesi? Atrodai tarsi priblokšta. – Taip ir jaučiuosi. Kristianui niekad negana. – Taip, numanau, kad jis toks. Bet elgėsi su tavimi gražiai? – Taip, – patikinu draugę. – Mirštu iš bado. Gal ko nors paruošti? Keitė linkteli, paima dar porą knygų ir įdeda į dėžę. – Ką ketini daryti su tomis keturiolikos tūkstančių vertomis knygomis? – klausia ji manęs. – Grąžinti jam. – Taip ir padarysi? – Dovana per brangi. Negaliu jos priimti, juolab dabar. Nusišypsau Keitei ir ji pritariamai linkteli. – Suprantu. Tau atėjo pora laiškų, be to, vos ne kas valandą skambino Chosė. Sprendžiant iš balso, jis visai nusiminęs. – Aš jam paskambinsiu, – sumurmu nesileisdama į šnekas.
Jei pasakysiu Keitei tiesą apie Chosė, iš jo liks šlapia vieta. Pasiimu nuo valgomojo stalo laiškus ir atplėšiu. – Valio, mane kviečia į pokalbius dėl darbo! Po dviejų savaičių Siatle, į stažuotojos vietą! – Kurioje leidykloje? – Abiejose! – Ar nesakiau, kad diplomo pažymių vidurkis atvers tau visas duris. Keitė, žinoma, jau susitarusi dėl stažuotės „The Seattle Times“ redakcijoje. Mat jos tėvas turi pažįstamą, kuris pažįsta reikalingą žmogų. – Ką sakė Eliotas sužinojęs, kad išvažiuoji? – klausiu. Keitė nueina į virtuvę, šį vakarą pirmą kartą nuliūdusi. – Jis mane supranta. Viena vertus, nenoriu niekur važiuoti, bet galimybė porą savaičių pasivartyti ant smėlio ir pasideginti taip pat vilioja. Be to, mama taip lengvai nepasiduos, mat ji mano, kad tai paskutinės tikros šeimos atostogos prieš mudviem su Etanu žengiant į mokamų darboviečių pasaulį. O aš iš žemyninės Jungtinių Valstijų dalies dar nesu kojos iškėlusi. Su tėvais ir broliu Etanu Keitė dviem savaitėms vyksta į Barbadoso salą. Naujajame mūsų bute liksiu be Keitės. Tikriausiai bus keista. Pernai baigęs universitetą, Etanas visus metus keliavo po pasaulį. Trumpai pasvarstau, ar prieš jiems išvažiuojant atostogų dar susitiksiu su juo. Jis toks mielas vaikinas. Staiga svajingas mintis išblaško telefonas. – Tikriausiai Chosė. Atsidūstu. Suprantu, kad turiu su juo pasikalbėti. Čiumpu ragelį. – Labas. – Ana, grįžai! – su palengvėjimu į ausį šūkteli Chosė. – Akivaizdu, – atsakau neslėpdama pašaipos ir šnairuodama į telefono aparatą. Jis kelias akimirkas tyli. – Ar galėčiau su tavimi susitikti? Atsiprašau dėl penktadienio vakaro. Buvau girtas… o tu… na… Ana, prašau, atleisk man. – Žinoma, atleidžiu tau, Chosė. Bet daugiau taip nedaryk. Juk žinai, kad aš negaliu atsakyti tuo pačiu. Jis sunkiai ir liūdnai atsidūsta. – Žinau, Ana. Tik pamaniau, kad jei tave pabučiuosiu, gal tavo jausmai man pasikeis. – Chosė, labai tave mėgstu ir labai branginu mūsų draugystę. Tu man kaip brolis, kurio niekada neturėjau. Ir tai nepasikeis. Juk žinai. Man nepatinka, kad turiu jį nuvilti, bet sakau tiesą. – Vadinasi, tu dabar su juo? – niekinamai klausia Chosė. – Chosė, aš su niekuo, esu laisva. – Bet nakvojai su juo. – Tai ne tavo reikalas! – Ar viskas dėl pinigų? – Chosė! Kaip drįsti! – sušunku priblokšta jo įžūlumo. – Ana… – suinkščia jis ir melsdamas užuojautos, ir atsiprašydamas.
Dabar tiesiog negaliu maldyti niekingo jo pavydo. Suprantu, kad Chosė įskaudintas, bet kol kas turiu per akis darbo aiškindamasi santykius su Kristianu Grėjumi. – Gal rytoj galėtume kartu išgerti kavos? Aš tau paskambinsiu. Noriu susitaikyti. Jis mano draugas ir aš jį labai mėgstu. Bet šiuo metu man jo nereikia. – Iki rytojaus. Tu paskambinsi? – Jo balse aiškiai girdėti viltis ir man suspaudžia širdį. – Taip… Labanakt, Chosė. Nelaukdama atsakymo, padedu ragelį. – Kas čia per pokalbis? – įsisprendusi valdingai teiraujasi Ketrina. Nusprendžiu, kad bus geriausia iškloti visą tiesą. Rodos, nusileisti ji nelinkusi. – Penktadienį jis mėgino prie manęs lįsti. – Chosė? Ir Kristianas Grėjus? Na, matyt, buvai paskleidusi papildomą dozę feromonų. Ir ką tas kvailys sau manė? Ji bjaurėdamasi papurto galvą ir vėl imasi pakuoti daiktus. Dar keturiasdešimt penkias minutes pasidarbavusios padarome pertrauką dėl ypatingo šių namų patiekalo – mano lakštinių apkepo. Keitė atkemša butelį vyno ir, įsitaisiusios tarp dėžių, mudvi valgome, gurkšnojame pigų raudonąjį vyną ir žiūrime kažkokį šlamštą per televizorių. Įprasta kasdienybė. Po pastarųjų dviejų parų… beprotybės taip gera vėl nusileisti ant žemės. Pirmą kartą per dvi paras valgau niekur neskubėdama ir niekieno neraginama. Kodėl jo požiūris į maistą toks keistas? Kol Keitė plauna indus, aš baigiu pakuoti daiktus svetainėje. Pasiliekame sofą, televizorių ir valgomąjį stalą. Ko dar mums galėtų reikėti? Beliko sukrauti daiktus virtuvėje ir mūsų miegamuosiuose, bet juk tam turime visą likusią savaitę. Vėl suskamba telefonas. Šį kartą skambina Eliotas. Pamerkusi man akį, Keitė sprunka į savo miegamąjį kaip kokia keturiolikmetė. Žinau, kad turėtų rašyti atsisveikinimo kalbą, bet Eliotas jai, rodos, svarbiau. Ir kuo tie Grėjų giminės vyrai ypatingi? Kodėl jie taip traukia dėmesį, visą tave praryja, kodėl jiems neįmanoma atsispirti? Gurkšteliu dar vyno. Imu junginėti televizoriaus kanalus, bet giliai širdyje suprantu ieškanti preteksto gaišti. Ta sutartis, įdėta į šoninę rankinės kišenę, tuoj pradegins raudoną skylę. Ar man pakaks jėgų ir savitvardos šiandien vakare ją perskaityti? Pasiremiu rankomis galvą. Abu, ir Chosė, ir Kristianas, kažko iš manęs nori. Sutvarkyti reikalą su Chosė bus nesunku. Bet su Kristianu… Kristianas reikalauja visiškai kitokio elgesio ir supratimo. Viena mano dalis trokšta bėgti ir slėptis. Ką man daryti? Prisimenu liepsningas pilkas jo akis ir tą įdėmų, deginantį žvilgsnį – vien nuo šios minties kūnas įsitempia. Iš nuostabos net aikteliu. Jo čia net nėra, o aš jaudinuosi. Negali būti, kad svarbiausia čia – seksas, juk negali? Prisimenu, kaip šiandien per pusryčius jis geraširdiškai juokavo, kaip džiaugėsi, kad kelionė sraigtasparniu man teikia tiek malonumo, kaip skambino fortepijonu – nuostabią, jausmingą ir nepaprastai liūdną melodiją. Jis tokia sudėtinga asmenybė. Jau imu numanyti kodėl. Iš šio jaunuolio buvo atimta paauglystė, jis buvo lytiškai išnaudojamas kažkokios pabaisos ponios Robinson… Nenuostabu, kad paseno anksčiau, nei derėtų. Vien pagalvojus apie tai, ką jam teko patirti, širdį užplūsta liūdesys. Esu per naivi, kad suprasčiau, ką Kristianas išgyveno, bet renkant informaciją šis tas turėtų paaiškėti. Tik… ar tikrai noriu sužinoti? Ar tikrai noriu tyrinėti šį kol kas visiškai nepažįstamą pasaulį? Tai toks didžiulis žingsnis…
Jei nebūčiau jo sutikusi, tebegyvenčiau sau naivi ir nieko nežinodama. Vėl prisimenu vakarykštę naktį, šį rytą ir… neapsakomą, geismingą seksualinę patirtį. Ar noriu ją pamiršti? „Ne!“ – klykia pasąmonė, o jai pritardama mano vidinė dievaitė kaip dzenbudistė tyliai linkčioja galvą. Keitė grįžta į svetainę išsišiepusi iki ausų. Gal ji įsimylėjusi? Nustebusi spoksau į ją. Taip Keitė dar niekada nesielgė. – Ana, einu miegoti. Labai pavargau. – Aš taip pat einu, Keite. Ji mane apkabina. – Džiaugiuosi, kad grįžai gyva ir sveika. Tas Kristianas kažkoks keistas, – tyliai, tarsi atsiprašydama, priduria ji. Santūriai nusišypsau ramindama draugę, o galvoje mintis: „Ir iš kur ji, po galais, žino?“ Kaip tik dėl šios neklystančios nuojautos Keitė bus neprilygstama žurnalistė. PASIĖMUSI RANKINĘ, VANGIAI PATRAUKIU į savo miegamąjį. Nuo visos per dieną patirtos fizinės
įtampos ir gauto ultimatumo bei būtinybės rinktis jaučiuosi išsekusi. Atsisėdusi ant lovos, atsargiai išsitraukiu iš rankinės rusvą voką ir imu vartalioti. Ar tikrai noriu sužinoti Kristiano ištvirkimo laipsnį? Baugu. Giliai įkvepiu ir, jausdama gerklėje mušant pulsą, atplėšiu voką.
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Voke randu kelis dokumentus. Vis dar smarkiai plakančia širdimi ištraukiu juos, patogiai atsilošiu ir imu skaityti.
SUTARTIS pasirašyta 2011 m. … mėn. … d. (sutarties sudarymo data) TARP PONO KRISTIANO GRĖJAUS (301 Eskala, Siatlas, WA 98889, Vašingtono valstija), toliau – Dominanto, ir PANELĖS ANASTAZIJOS STIL (Grinstrito pietvakarinė dalis 1114, 7 butas, Heivenheitsas, Vankuveris, WA 98888, Vašingtono valstija), toliau – Nuolankiosios. ŠALYS SUSITARIA 1. Dėl šių įpareigojančios sutarties tarp Dominanto ir Nuolankiosios sąlygų. PAGRINDINĖS SĄLYGOS 2. Pagrindinis šios sutarties tikslas yra saugiai, su derama pagarba, atsižvelgiant į jos poreikius ir gerovę, leisti Nuolankiajai pažinti savo kūniškus geismus ir jų ribas. 3. Dominantas ir Nuolankioji sutaria ir pripažįsta, kad visi veiksmai, kilsiantys iš šios sutarties sąlygų, bus konfidencialūs, atliekami abiejų šalių sutikimu, neperžengiant sutartų ribų ir laikantis saugumo priemonių, išdėstytų šioje sutartyje. Dėl papildomų ribų ir saugumo priemonių gali būti tariamasi atskirai. 4. Ir Dominantas, ir Nuolankioji garantuoja, kad neserga jokia venerine, užkrečiama ar šiaip sunkia, gyvybei pavojinga liga, įskaitant, bet neapsiribojant AIDS, pūsleline ir hepatitu. Jei per sutarties galiojimo laiką (apibrėžtą toliau) arba pratęstą šios sutarties galiojimo laikotarpį kuriai nors iš šalių būtų diagnozuota tokia liga ar kuri nors iš šalių sužinotų tokia liga serganti, ji įsipareigoja nedelsdama ir prieš įvykstant bet kokiam tolesniam fiziniam šalių kontaktui pranešti apie tai kitai sutarties šaliai. 5. Anksčiau išdėstytų garantijų, susitarimų ir įsipareigojimų (taip pat visų papildomų ribų), numatytų šios sutarties 3 ir 4 punktais, būtina griežtai laikytis. Pažeidus bent vieną iš minėtų sąlygų, sutartis automatiškai tampa negaliojanti ir šalys prisiima abipusę ir visišką atsakomybę už tokio sutarties sąlygų nesilaikymo padarinius. 6. Visas šios sutarties tekstas turi būti skaitomas ir suprantamas atsižvelgiant į pagrindinį jos tikslą ir pagrindines sąlygas, apibrėžtas 2–5 punktais. VAIDMENYS
7. Dominantas prisiima atsakomybę už Nuolankiosios gerovę, tinkamą fizinį parengimą, drausmę ir vadovavimą jai. Jis sprendžia, kokių fizinių treniruočių, kokio vadovavimo ir drausminių priemonių Nuolankiajai reikia, taip pat nustato jų vyksmo (vykdymo) vietą ir laiką, laikydamasis sąlygų, ribų ir saugumo priemonių, numatytų šios sutarties 2 ir 3 punktais arba sutartų papildomame dokumente. 8. Jei Dominantas bent kartą nesilaiko sutartų sąlygų, ribų ir saugumo procedūrų, išdėstytų šioje sutartyje arba suderėtų papildomai, kaip numatyta šios sutarties 3 punktu, Nuolankioji turi teisę tuoj pat nutraukti sutartį ir iš anksto nepranešusi atsisakyti tarnystės Dominantui. 9. Nepažeidžiant šios išlygos ir šios sutarties 2–5 punktų, Nuolankioji privalo tarnauti Dominantui ir besąlygiškai jam paklusti. Laikantis sąlygų, ribų ir saugumo procedūrų, išdėstytų šioje sutartyje arba suderėtų papildomai, kaip numatyta 3 punktu, ji neabejodama ir nesispyriodama privalo teikti Dominantui tokį malonumą, kokio jis reikalauja, taip pat noriai ir neprieštaraudama sutikti su jo paskirtomis bet kokios formos ir turinio fizinėmis treniruotėmis, vadovavimu ir drausminėmis priemonėmis. SUTARTIES SUDARYMAS IR GALIOJIMO LAIKAS 10. Dominantas ir Nuolankioji pasirašo šią sutartį dieną, apibrėžiamą kaip sutarties sudarymo data, aiškiai suvokdami sutarties esmę, ir įsipareigoja besąlygiškai paklusti jos nuostatoms. 11. Ši sutartis galioja tris kalendorinius mėnesius nuo sutarties sudarymo datos (toliau – sutarties galiojimo laikas). Sutarties galiojimo laikui pasibaigus šalys turi aptarti, ar ši sutartis ir jos sąlygos jas tenkina ir ar tinkamai atsižvelgta į abiejų šalių poreikius. Abi šalys turi teisę siūlyti šią sutartį pratęsti, keisti jos sąlygas arba joje išdėstytus susitarimus. Nesutarus dėl pratęsimo, sutarties galiojimas baigiasi ir abi šalys yra laisvos toliau gyventi kaip panorėjusios. PASIEKIAMUMAS 12. Nuolankioji įsipareigoja visą sutarties galiojimo laikotarpį kiekvieną savaitę leisti su Dominantu laiką nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio popietės, kai pastarasis to panorės (toliau – paskirtas laikas). Dėl papildomo laiko šalys turi tartis atskirai ir iš anksto. 13. Dominantas pasilieka teisę atleisti Nuolankiąją nuo tarnystės bet kuriuo metu ir nenurodydamas priežasties. Nuolankioji taip pat bet kuriuo metu turi teisę reikalauti būti paleista, tačiau tokį reikalavimą Dominantas gali tenkinti arba jo netenkinti savo nuožiūra, nebent yra pažeistos Nuolankiosios teisės, apibrėžtos šios sutarties 2–5 ir 8 punktais. VIETA 14. Nuolankioji įsipareigoja paskirtu laiku arba sutartu papildomu laiku atvykti į Dominanto nurodytas vietas. Dominantas užtikrina, kad apmokės visas kelionės išlaidas, kurias Nuolankioji patirs vykdydama šiuos Dominanto nurodymus. TARNYSTĖS NUOSTATOS 15. Sutarta dėl šių tarnystės nuostatų, visą sutarties galiojimo laiką privalomų abiem šalims. Abi šalys pripažįsta, kad gali susidaryti situacijų, neaptartų nei sutarties sąlygose, nei tarnystės nuostatose, ir kad dėl tam tikrų dalykų gali tekti tartis iš naujo. Tokiomis aplinkybėmis, siekiant tobulinti sutartį, gali būti siūlomi nauji jos punktai. Visi nauji punktai ir pataisos gali būti
priimti tik bendru šalių sutarimu, jie turi būti išdėstyti raštu, pasirašyti abiejų šalių ir neprieštarauti pagrindinėms sąlygoms, numatytoms sutarties 2–5 punktais. DOMINANTAS 15.1. Dominantas visuomet pirmiausia privalo rūpintis Nuolankiosios sveikata ir saugumu. Dominantas negali reikalauti, prašyti, leisti ar raginti, kad Nuolankioji imtųsi Dominanto primetamos veiklos, išvardytos sutarties 2 priede, arba dalyvautų veiksmuose, kurie, vienos iš šalių nuomone, yra nesaugūs. Dominantas nesiims ir neleis, kad būtų imamasi veiksmo, galinčio sunkiai sužaloti Nuolankiąją arba keliančio pavojų jos gyvybei. Tolesnės 15 punkto dalys turi būti skaitomos turint omenyje šią išlygą ir kitas pagrindines sąlygas, numatytas šios sutarties 2–5 punktais. 15.2. Visą sutarties galiojimo laikotarpį Dominantas laiko, kad Nuolankioji besąlygiškai priklauso jam, kad jis gali ją kontroliuoti, daryti jai poveikį ir drausminti. Paskirtu laiku arba papildomu atskirai sutartu laiku Dominantas gali naudotis Nuolankiosios kūnu kaip tinkamas tiek seksualiniais, tiek bet kokiais kitais tikslais. 15.3. Dominantas turi pasirūpinti reikiamu Nuolankiosios mokymu ir jai patarti, kaip tinkamai jam tarnauti. 15.4. Dominantas privalo užtikrinti, kad aplinka, kurioje Nuolankioji atlieka savo pareigas ir tarnauja Dominantui, būtų stabili ir saugi. 15.5. Jei reikia, Dominantas gali drausminti Nuolankiąją siekdamas padėti jai iki galo įsisąmoninti savo, kaip asmens, priklausančio Dominantui, vaidmenį arba užkirsti kelią nepageidaujamam Nuolankiosios elgesiui. Dominantas turi teisę savo nuožiūra plakti rykšte, rimbu, mušti plaštaka ar kitaip fiziškai bausti Nuolankiąją, tiek ją drausmindamas, tiek siekdamas asmeninio pasitenkinimo, tiek kitu tikslu, kurio jis neprivalo atskleisti. 15.6. Dominantas privalo užtikrinti, kad nei per užsiėmimus, nei per drausminimo procedūras ant Nuolankiosios kūno nebus padaryta ilgai liekančių žymių ir kad ji nepatirs sužeidimų, kuriuos gydant būtina medicinos pagalba. 15.7. Dominantas privalo užtikrinti, kad per užsiėmimus ar drausminimo procedūras drausminimo tikslais naudojami įrankiai būtų saugūs, sunkiai nesužalotų Nuolankiosios ir kad juos naudojant jokiu būdu nebūtų peržengtos ribos, išvardytos ir išsamiai aptartos šioje sutartyje. 15.8. Nuolankiajai susirgus arba susižeidus, Dominantas privalo ją gydyti, rūpintis jos sveikata ir saugumu, palaikyti, o jei mano esant reikalinga, kreiptis į medicinos įstaigas. 15.9. Dominantas turi puoselėti savo sveikatą, o prireikus kreiptis pagalbos į medicinos darbuotojus, kad užtikrintų saugią bendravimo aplinką. 15.10. Dominantas neturi teisės laikinai perleisti Nuolankiosios kitam Dominantui. 15.11. Paskirtu laiku arba papildomu atskirai sutartu laiku Dominantas gali kada panorėjęs suvaržyti Nuolankiosios laisvę, uždėti antrankius arba surišti be jokios priežasties ir ilgesniam laikui, tačiau turi atsižvelgti į Nuolankiosios sveikatą ir saugumą. 15.12. Dominantas užtikrina, kad visi per užsiėmimus ir drausminimo tikslais naudojami įrankiai visuomet bus techniškai tvarkingi, švarūs ir atitiks higienos reikalavimus. NUOLANKIOJI
15.13. Nuolankioji pripažįsta Dominantą savo valdovu ir supranta, kad dabar yra Dominanto nuosavybė, su kuria visą sutarties galiojimo laiką, ypač paskirtu laiku ir papildomu atskirai sutartu laiku, Dominantas gali elgtis kaip tinkamas. 15.14. Nuolankioji įsipareigoja laikytis taisyklių (toliau – taisyklės), išdėstytų šios sutarties 1 priede. 15.15. Nuolankioji privalo tarnauti Dominantui taip, kaip šis reikalauja, ir visuomet kaip įmanydama stengtis Dominantui įtikti. 15.16. Nuolankioji turi imtis visų priemonių gerai savo sveikatai palaikyti, jei būtina, prašyti ar ieškoti medicinos pagalbos ir iškilus sveikatos problemų visada pranešti Dominantui. 15.17. Nuolankioji įsipareigoja vartoti oralines kontraceptines priemones nėštumui išvengti ir užtikrina, kad vartos jas taip, kaip gydytojo paskirta. 15.18. Nuolankioji privalo neprieštaraudama sutikti su, Dominanto nuomone, reikalingais drausminamaisiais veiksmais ir niekada nepamiršti savo statuso bei vaidmens Dominanto atžvilgiu. 15.19. Be Dominanto leidimo Nuolankioji neturi teisės savęs liesti ar lytiškai tenkinti. 15.20. Nuolankioji privalo nesvyruodama ir nesiginčydama sutikti dalyvauti bet kokioje seksualinėje veikloje, kurios reikalauja Dominantas. 15.21. Nuolankioji įsipareigoja nuolankiai, nieko neklausinėdama ir nesiskųsdama, kęsti plakimą rykšte, bizūnu, mušimą plaštaka, lazda ar mente, taip pat visus kitus drausminamuosius veiksmus, kurių nutaria imtis Dominantas. 15.22. Negavusi atskiro įsakymo, Nuolankioji neturi teisės žvelgti Dominantui į akis. Būdama su Dominantu, Nuolankioji turi būti nuleidusi akis, tylėti ir elgtis pagarbiai. 15.23. Nuolankioji visuomet privalo rodyti Dominantui didžiausią pagarbą ir kreiptis į jį tik „sere“, „pone Grėjau“ ar kitu Dominanto nurodytu kreipiniu. 15.24. Nuolankioji neturi teisės liesti Dominanto, nebent šis paragintų tai daryti. VEIKLA 16. Nuolankioji įsipareigoja nedalyvauti jokioje veikloje, įskaitant ir seksualinę, kurią bent viena iš šios sutarties šalių laiko nesaugia, taip pat veiksmuose, išvardytuose sutarties 2 priede. 17. Dominantas ir Nuolankioji aptarė veiklą, išsamiai aprašytą sutarties 3 priede, ir savo pritarimą patvirtino atskirai pasirašydami sutarties 3 priedą. SAUGOS ŽODŽIAI 18. Dominantas ir Nuolankioji supranta, kad Dominantas gali kelti Nuolankiajai tokių reikalavimų, kuriuos vykdydama ji neišvengiamai patirtų fizinę, protinę, emocinę, dvasinę ar kitokią kančią. Tokiomis aplinkybėmis Nuolankioji turi teisę vartoti saugos žodžius (toliau – saugos žodis(-žiai). Atsižvelgiant į reikalavimų griežtumą gali būti ištariami du saugos žodžiai. 19. Saugos žodis „geltona“ vartojamas norint atkreipti Dominanto dėmesį, kad Nuolankioji artėja prie pakantumo ribos. 20. Saugos žodis „raudona“ bus vartojamas norint Dominantą informuoti, kad Nuolankioji daugiau negali kęsti jokių reikalavimų. Išgirdęs šį žodį Dominantas turi nedelsdamas nutraukti veiklą. SUTARTIES SUDARYMAS
21. Mes, pasirašiusieji, perskaitėme ir gerai supratome šios sutarties nuostatas. Laisva valia pritariame šios sutarties sąlygoms ir patvirtiname tai savo parašais. Dominantas Kristianas Grėjus Data Nuolankioji Anastazija Stil Data PIRMASIS PRIEDAS TAISYKLĖS Klusnumas Nuolankioji nedvejodama ir be jokių išlygų nedelsdama vykdys bet kokius Dominanto nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys tinkami ir teikiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje „Griežtos ribos“ (2 priedas). Ji tai darys noriai ir nesispyriodama. Miegas Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu, miegotų bent septynias valandas. Maistas Rūpindamasi savo sveikata ir gerove, Nuolankioji reguliariai valgys maistą, pagamintą iš nurodytų produktų (4 priedas). Nuolankioji tarp valgių neužkandžiaus, išimtis daroma tik vaisiams. Drabužiai Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos drabužius, kuriuos leis Dominantas. Dominantas drabužiams skirs lėšų, kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolankiajai perkant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto reikalavimu visą sutarties galiojimo laikotarpį Nuolankioji privalės nešioti bet kokius Dominanto nurodytus papuošimus ir būdama Dominanto draugijoje, ir bet kuriuo kitu nurodytu metu. Mankšta Dominantas privalės pasamdyti Nuolankiajai asmeninį trenerį, kuris per savaitę jo ir Nuolankiosios sutartu laiku ves keturias valandos trukmės treniruotes. Asmeninis treneris informuos Dominantą apie Nuolankiosios pažangą. Asmens higiena ir grožis Nuolankioji rūpinsis, kad nuolat būtų švari, o kūno plaukai nuskusti ir (arba) depiliuoti vašku. Nuolankioji lankysis Dominanto išrinktame grožio salone tuomet, kai nuspręs Dominantas, ir atliks tokias procedūras, kokias Dominantas manys esant reikalingas. Asmens saugumas Nuolankioji negers per daug alkoholio, nerūkys, nevartos žvalinančių narkotinių medžiagų ir vengs kitų panašių pavojų. Asmeniniai santykiai
Nuolankioji neužmegs lytinių santykių su niekuo, išskyrus Dominantą. Nuolankioji visuomet elgsis pagarbiai ir kukliai. Ji turi suprasti, kad jos elgesys tiesiogiai veikia Dominantą. Ji privalės atsakyti už netinkamą elgesį, taip pat visas piktadarybes ir nusižengimus nebūnant su Dominantu. Bet kurios iš čia surašytų taisyklių nesilaikymas iš karto užtrauks bausmę, o kokia ji bus, spręs Dominantas.
ANTRASIS PRIEDAS Jokių veiksmų, susijusių su pirotechnika. Jokių veiksmų, susijusių su šlapinimusi, tuštinimusi ir jų produktais. Jokių veiksmų, kuriuos atliekant būtų naudojamos adatos ir peiliai arba kurie būtų susiję su badymu ar krauju. Jokių veiksmų su medicininiais ginekologiniais instrumentais. Jokių veiksmų, susijusių su vaikais ar gyvūnais. Jokių veiksmų, paliksiančių ant kūno odos ilgalaikius pėdsakus. Jokių veiksmų, susijusių su kvėpavimo sutrikdymu. Jokių veiksmų, kuriems reikalingas tiesioginis kontaktas su elektros srove (tiek kintamąja, tiek tiesiogine) ar ugnimi.
TREČIASIS PRIEDAS Sąlyginės ribos Šias ribas aptaria ir dėl jų susitaria abi sutarties šalys. Ar Nuolankioji pritaria: ∙ masturbacijai; ∙ kunilingui; ∙ felacijai; ∙ spermos rijimui; ∙ vaginaliniam lytiniam aktui; ∙ rankos kišimui į makštį; ∙ analiniam lytiniam aktui; ∙ rankos kišimui į analinę angą. Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų naudojami: ∙ vibratoriai; ∙ analiniai kaiščiai; ∙ dirbtiniai peniai; ∙ kiti vaginaliniai ir analiniai žaislai.
Ar Nuolankioji pritaria: ∙ rišimui virve; ∙ rišimui odiniais diržais; ∙ antrankių, grandinių ir pančių naudojimui; ∙ rišimui lipniąja juosta; ∙ rišimui kitomis priemonėmis. Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų: ∙ rišamos rankos priekyje; ∙ rišamos kulkšnys; ∙ rišamos alkūnės; ∙ rišamos rankos už nugaros; ∙ rišami keliai; ∙ riešai rišami prie kulkšnių; ∙ rišama prie nejudančių daiktų, baldų ir t. t.; ∙ rišama prie skėtiklio; ∙ kabinama. Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užrišamos akys? Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užkemšama burna? Kokį skausmo laipsnį Nuolankioji sutinka patirti? Vienetas reiškia didžiausią, penketas – mažiausią skausmą: 1—2—3—4—5 Ar Nuolankioji sutinka patirti šias skausmo / bausmės / drausminimo formas: ∙ mušimą delnu; ∙ plakimą rykšte; ∙ kandžiojimą; ∙ genitalijų veržimą (gnybimą); ∙ karštą vašką; ∙ mušimą mente; ∙ mušimą lazda; ∙ krūtų spenelių veržimą (gnybimą); ∙ ledą; ∙ kitų rūšių skausmą ir jo kėlimo būdus.
Po velnių… Apie maisto produktų sąrašą bijau ir pagalvoti. Stipriai sučiaupusi lūpas, džiūstančia burna dar kartą perskaitau sutartį. Man ūžia galvoje. Kaip galiu su visu šituo sutikti? Negana to, visa tai, rodos, tik mano labui, kad „saugiai – saugiai! – pažinčiau savo kūniškus geismus ir jų ribas“, – tik pamanyk! Piktai prunkšteliu. „Tarnauti Dominantui ir besąlygiškai jam paklusti.“ Besąlygiškai! Papurtau galvą negalėdama patikėti tuo, ką skaitau. O ar santuokos įžaduose nėra panašių žodžių – „paklusti“? Ši mintis mane pribloškia. Ar besituokiančios poros vis dar taip sako? Tik trys mėnesiai – ar dėl to jų buvo tiek daug? Gal jis ilgai su viena moterimi neišbūna? O gal tų trijų mėnesių joms buvo per akis? „Kiekvieną savaitgalį“? Per dažnai. Niekada neturėčiau progos pabūti su Keite ar kitais draugais, kurių susirasiu naujajame darbe – žinoma, jei tik jį gausiu. Gal galėčiau vieną savaitgalį per mėnesį būti laisva? Pavyzdžiui, kai man prasidės mėnesinės – tai būtų… praktiškas sprendimas. Jis – mano valdovas! Ir gali elgtis su manimi kaip panorėjęs! Po galais… Vien pagalvojus, kad galėčiau būti plakama rykšte arba botagu, nukrečia šiurpas. Mušimas delnu tikriausiai nebūtų toks baisus potyris, bet vis dėlto žeminantis. O dėl rišimo… Na, kartą jis man jau surišo rankas. Tai buvo… Na, aš jaudinausi, tikrai jaudinausi, tad rišimas tikriausiai nebūtų taip blogai. Jis neperleis manęs kitam dominantui – prakeikimas, aišku, kad neperleis! Tai būtų visiškai nepriimtina. Bet… kodėl išvis apie tai galvoju? Negaliu žiūrėti jam į akis. Argi ne keista? Šiaip ar taip, tik žiūrėdama Kristianui į akis turiu progą pamatyti, ką jis galvoja. Ir ką aš, tiesą sakant, mulkinu? Juk niekada nežinau, ką jis galvoja, bet man patinka žiūrėti jam į akis. Kristiano akys gražios – patrauklios, protingos, gilios ir tamsios, tamsios nuo dominanto paslapčių. Prisiminusi jo deginantį pilkų akių žvilgsnį, suspaudžiu šlaunis ir pasimuistau. Be to, negaliu jo liesti. Na, man tai ne naujiena. O tos paikos taisyklės… Ne, ne, negaliu pasirašyti sutarties. Rankomis pasiremiu galvą. Tokiomis sąlygomis apie kokius nors mudviejų santykius negalės būti nė kalbos. Man reikia pamiegoti. Aš visai nusivariusi nuo kojų. Atvirai sakant, nuo visų tų fizinių šėlionių pastarąją parą labai išvargau. O jei kalbėtume apie dvasinius dalykus… Dieve, kiek daug visko teko patirti… Kaip pasakytų Chosė, perėjau tikrą smegenų krušyklą. Bet gal rytoj rytą visa tai neatrodys tik nevykęs pokštas. Atsikėlusi nuo lovos greitai persirengiu. Gal pasiskolinti rožinę Keitės pižamą? Noriu drabužio, kuris priglustų prie kūno ir mane nuramintų. Vilkėdama sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir mūvėdama trumpas pižamos kelnes, nueinu į vonios kambarį valytis dantų. Pažvelgiu į save veidrodyje. „Negali būti, kad rimtai svarstai šį siūlymą…“ Mano pasąmonė kalba ramiai ir protingai, o ne įprastai pašaipiai. O mano vidinė dievaitė šokinėja plodama rankomis kaip penkerių metų mergytė ir šaukia: „Prašau, sutik… Kitaip visą gyvenimą liksime vienišos ir draugiją mums palaikys vien būrys kačių ir tavo klasikiniai romanai.“ Kristianas – vienintelis vyras, kuriam pajutau trauką, bet atėjo pas mane su sutartimi, rykšte ir visa krūva reikalavimų. Na, bent jau šį savaitgalį pasiekiau, ko norėjau. Mano vidinė dievaitė liaujasi šokinėjusi ir romiai nusišypso. „Taigi…“ – be garso, vien lūpomis sako ir patenkinta man linkteli. Prisimenu, kaip jo rankos ir lūpos lietė mano kūną, kaip jis buvo įsiskverbęs, ir mane išmuša raudonis. Užsimerkusi ten giliai pajuntu jau pažįstamą, malonią raumenų įtampą. Norėčiau kartoti tai be galo. O jei pasirašyčiau sutartį, kuri įpareigotų tik mylėtis?.. Ar jis sutiktų? Nujaučiu, kad ne.
Ar esu nuolanki? Žvelgiant į mane iš šalies galbūt taip atrodo. Gal duodamas interviu jis susidarė apie mane klaidingą įspūdį? Taip, aš drovi, bet ar nuolanki? Tiesa, leidžiu, kad Keitė užkalbinėtų man dantis, bet ar tai nuolankumas? O jau tos sąlyginės ribos, Jėzau… Apie tas ribas nemalonu net pagalvoti, tačiau buvau patikinta, kad dėl jų galima derėtis. Grįžtu į miegamąjį. Dabar per sunku apie tai mąstyti. Man reikia šviesios galvos: rytą į šią problemą pažvelgsiu visai kitomis akimis. Tuos erzinančius dokumentus įgrūdu į kuprinę. Rytoj… Rytoj bus matyti… Įsiropštusi į lovą, išjungiu naktinę lempelę ir guliu spoksodama į lubas. O, kad išvis nebūčiau jo sutikusi! Mano vidinė dievaitė žvelgia purtydama galvą. Mudvi abi žinome, kad meluoju sau. Niekada anksčiau nesijaučiau tokia gyvybinga. Užsimerkiu ir nugrimztu į sunkų miegą, retkarčiais paįvairinamą sapnais apie lovas su keturiais baldakimo stulpais, grandinėmis ir skvarbiomis pilkomis akimis. RYTĄ MANE PAŽADINA KEITĖ.
– Ana, aš tave šaukiau. Matyt, miegojai kaip užmušta. Nenoromis praplėšiu akis. Keitė ne tik atsikėlusi – jau spėjo ir pabėgioti. Žvilgteliu į žadintuvą. Aštunta ryto. Šventasis Moze, pūčiau į akį net devynias valandas! – O kas atsitiko? – mieguista burbteliu. – Prie durų stovi vyras su tau skirtu siuntiniu. Turi pasirašyti. – Ką?! – Lipk iš lovos. Paketas didelis. Atrodo įdomiai. Susijaudinusi ji pašokinėja nuo kojos ant kojos ir vėl tekina pasileidžia į svetainę. Išsiritusi iš lovos nusikabinu chalatą nuo kabliuko ant miegamojo durų. Mūsų svetainėje stovi dailus plaukus į uodegą susirišęs jaunuolis, rankose tvirtai laikantis didelę dėžę. – Labas, – sumurmu. – Išvirsiu arbatos, – pasisiūlo Keitė ir neria į virtuvę. – Jūs – panelė Stil? Aš akimirksniu suprantu, nuo ko šis paketas. – Taip, – nedrąsiai atsakau. – Jums siuntinys, bet man nurodyta jį išpakuoti, tą daiktą įjungti ir parodyti jums, kaip jis veikia. – Šit kaip? Tokiu ankstyvu metu? – Aš tik vykdau nurodymus, ponia. Vaikinas nusišypso žavinga, bet santūria šypsena, tarsi įspėdamas, kad stumdomas nesileis. Ar jis mane ką tik pavadino ponia? Gal per naktį dešimčia metų pasenau? Jei taip, tai tik dėl tos sutarties. Bjaurėdamasi vypteliu. – Na, gerai, o kas čia? – Tai „MacBook Pro“ nešiojamasis kompiuteris. – Taip ir maniau. Suirzusi užverčiu akis į lubas. – Parduotuvėse tokiais dar neprekiaujama, ponia. Tai naujausias „Apple“ kūrinys. Kodėl aš nė kiek nesistebiu? Sunkiai atsidūstu. – Gerai, įjunkite jį čia, ant valgomojo stalo.
Nupėdinu į virtuvę pas Keitę. – Kas toje dėžėje? – pasalūniškai ir smalsiai klausia ji išplėtusi akis. Keitė irgi gerai miegojo. – Nešiojamasis kompiuteris. Nuo Kristiano. – Kodėl jis atsiuntė tau kompiuterį? Juk žinai, kad gali naudotis manuoju. Keitė suraukia antakius. Tik ne tam, kam jis nori. – Na, jis man tik paskolino. Norėjo, kad jį išmėginčiau. Paaiškinimas neįtikimas. Bet Keitė pritariamai linkteli. Vaje… Aš apgavau Ketriną Kavanag. Pirmą kartą. Ji paduoda man puodelį arbatos. „Mac“ nešiojamasis kompiuteris elegantiško dizaino, sidabro spalvos ir gana gražus. Labai dideliu ekranu. Kristianas Grėjus mėgsta didelius daiktus – pakanka prisiminti jo svetainę ir visus apartamentus. – Kompiuteryje yra naujausia operacinė sistema, visas programų paketas, pusantro terabaito talpos standusis diskas, tad turėsite daugybę vietos, trisdešimt dviejų gigabaitų operatyvioji atmintis… Kam ketinate naudoti kompiuterį? – Hm… Elektroniniams laiškams. – Elektroniniams laiškams?! – aikteli vaikinas pakėlęs antakius, iš veido atrodo, kad jam pasidarė negera. – Ir gal dar ieškosiu informacijos internete… – sakau ir tarsi atsiprašydama gūžteliu pečiais. Jis atsidūsta. – Šiame kompiuteryje visiškai įdiegta belaidė valdymo sistema ir sukurta jūsų asmeninė paskyra, pavadinta „Aš“. Šis mažylis paruoštas darbui ir gali perkelti jus į bet kurį pasaulio kampelį. Vaikinas ilgesingai pažvelgia į kompiuterį. – Paskyra? „Aš“? – Tai naujasis jūsų elektroninio pašto adresas. Aš turiu elektroninio pašto adresą?! Jis parodo piktogramą kompiuterio ekrane ir kalba toliau, bet jo žodžiai man – tarsi atmosferos trukdžių keliamas eterio triukšmas. Nesuprantu, ką jis sako, ir, atvirai prisipažinsiu, man neįdomu. Tik parodyk, kaip jį įjungti ir išjungti – visa kita rasiu pati. Šiaip ar taip, ketverius metus naudojausi Keitės kompiuteriu. Išvydusi dovaną, Keitė net švilpteli – šis daiktas padaro jai įspūdį. – Tai jau ateities technologija. – Ji nustebusi pažvelgia į mane ir kilsteli antakį. – Dauguma moterų gauna gėlių ar kokį papuošalą, – atsargiai užsimena ji slėpdama šypseną. Perveriu ją rūsčiu žvilgsniu, bet ilgai vaidinti rimtuolės nepavyksta. Abi imame kikenti, o kompiuterį tvarkantis vaikinas suglumęs į mus spokso. Baigęs darbą, jis paprašo manęs pasirašyti siuntinio pristatymo kvitą. Kol Keitė jį išlydi, aš su puodeliu arbatos prisėdu prie stalo, paleidžiu elektroninio pašto programą ir dėžutėje randu Kristiano laišką. Širdis suspurda. Gavau elektroninį laišką nuo Kristiano Grėjaus. Susijaudinusi jį atidarau. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tavo naujasis kompiuteris Dat a: 2011 m. gegužės 22 d. 23:15
Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, viliuosi, kad miegojote gerai. Taip pat tikiuosi, kad tinkamai pasinaudosite šiuo kompiuteriu mūsų aptartu tikslu. Nekantriai laukiu mūsų vakarienės trečiadienį. Iki tol, jei norėsite, mielai atsakysiu į visus klausimus elektroniniu paštu. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Paspaudžiu „Atsakyti“. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Tavo naujasis (paskolintas) kompiuteris Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 08:20 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ačiū, miegojau puikiai – kažin kodėl? – sere. Supratau, kad šis kompiuteris man paskolintas, vadinasi, ne mano. Ana
Beveik iš karto sulaukiu atsakymo. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tavo naujasis (paskolintas) kompiuteris Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 08:22 Gavėjas: Anastazija Stil Taip, kompiuteris paskolintas. Neribotam laikui, panele Stil. Iš jūsų rašymo manieros suprantu, kad skaitėte dokumentus, kuriuos jums daviau. Ar jau turite kokių nors klausimų? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Nesusilaikau nešyptelėjusi. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Smalsūs protai Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 08:25 Gavėjas: Kristianas Grėjus Daug ko norėčiau paklausti, bet ne elektroniniu paštu, be to, kai kuriems iš mūsų reikia užsidirbti pragyvenimui. Nenoriu skolintis kompiuterio neribotą laiką. Jis man nereikalingas. Iki pasimatymo, geros dienos, sere. Ana
Jo atsakymas vėl žaibiškas, be to, priverčia mane nusišypsoti.
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tavo naujasis (vėl paskolintas) kompiuteris Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 08:26 Gavėjas: Anastazija Stil Iki, mažyte. P. S. Aš taip pat turiu užsidirbti pragyvenimui. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Išsišiepusi kaip idiotė išjungiu kompiuterį. Argi galėčiau atsispirti taip žaismingai bendraujančiam Kristianui? Pavėluosiu į darbą. Šiaip ar taip, dirbu paskutinę savaitę, tad ponas ir ponia Kleitonai tikriausiai nebus man labai griežti. Vis dar išsišiepusi iki ausų puolu į vonią. Jis man parašė elektroninį laišką. Jaučiuosi kaip mergaičiukė apsukta galva. Ir visos su sutartimi susijusios baimės išgaruoja. Trinkdamasi plaukus galvoju, ko galėčiau jo paklausti elektroniniame laiške. Žinoma, tokius dalykus geriau aptarti susitikus. O jei kas nors įsibraus į jo pašto dėžutę? Vien pagalvojusi apie tai nuraustu. Greitai apsirengiu, šūktelėdama atsisveikinu su Keite ir išskubu pradėti paskutinės darbo savaitės Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. VIENUOLIKTĄ PASKAMBINA CHOSĖ.
– Na, eisim kavos? – kaip visada žvaliai klausia jis. Chosė mano draugas, o ne – kaip Kristianas sakė? – mergintojas. Fui… – Aišku. Aš darbe. Ar spėtum ateiti čia, tarkim, dvyliktą? – Gerai, iki. Jis baigia pokalbį, o aš imu dėlioti į pratuštėjusias lentynas teptukus, galvodama apie Kristianą Grėjų ir jo sutartį. Chosė nevėluoja. Jis įvirsta į parduotuvę tarsi tamsiaakis džiaugsmu nesitveriantis šunytis. – Ana… Chosė apdovanoja mane akinančia, visus dantis atidengiančia ispaniškai amerikietiška šypsena ir daugiau ant jo pykti negaliu. – Labas, Chosė. – Sveikindamasi jį apkabinu. – Mirštu iš bado. Tik pasakysiu poniai Kleiton, kad einu priešpiečių. Mudviem žingsniuojant į artimiausią kepyklėlę, įsikimbu Chosė į parankę. Jaučiuosi tokia dėkinga, kad jis… normalus. Kad jis – vaikinas, kurį pažįstu ir suprantu. – Klausyk, Ana, – tyliai sako jis, – tu tikrai man atleidai? – Chosė, juk žinai, kad niekada ilgai ant tavęs nepykstu. Jis nusišypso. NEKANTRAUJU KUO GREIČIAU GRĮŽTI namo, pasiduoti elektroninius laiškus rašančio Kristiano
vilionėms ir galbūt pradėti rinkti informaciją internete. Keitė kažkur išvažiavo, tad įsijungiu naująjį kompiuterį ir atsidarau elektroninį paštą. Žinoma, mano dėžutėje yra Kristiano laiškas. Iš džiaugsmo vos nepašoku nuo kėdės.
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Dirbantis pragyvenimui Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:24 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, tikiuosi, darbo diena praėjo gerai. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Paspaudžiu „Atsakyti“. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Dirbanti pragyvenimui Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:48 Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere… Man darbo diena praėjo puikiai. Dėkoju. Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Prie darbo! Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:50 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, džiaugiuosi, kad gerai praleidote dieną. Kol rašote elektroninius laiškus, neieškote informacijos internete. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Įkyruolis Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:53 Gavėjas: Kristianas Grėjus Pone Grėjau, liaukitės rašęs man laiškus, tuomet galėsiu imtis savo užduoties. Norėčiau vėl gauti aukščiausią balą. Ana
Aš patenkinta. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Nekantrusis Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:55
Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, tai jūs liaukitės rašinėjusi man laiškus ir imkitės darbo. Labai norėčiau parašyti dar vieną patį geriausią pažymį. Pirmojo tikrai nusipelnėte. ;) Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Kristianas Grėjus ką tik atsiuntė man šypsenėlę… Dieve… Įsijungiu „Google“ paieškos sistemą. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Informacijos paieška internete Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 17:59 Gavėjas: Kristianas Grėjus Pone Grėjau, kokius raktinius žodžius patartumėte įvesti į paieškos laukelį? Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Informacijos paieška internete Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 18:02 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, visuomet pradėkite nuo Vikipedijos. Ir daugiau man nerašykite, nebent turite klausimų. Supratote? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Koks valdingas! Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 18:04 Gavėjas: Kristianas Grėjus Klausau… sere. Jūs toks valdingas… Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Kontroliuojantis Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 18:06 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, tu nė neįsivaizduoji…
Na, dabar gal jau šį tą ir numanai. Imkis darbo. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Atsidariusi Vikipedijos tinklalapį, paieškos laukelyje įvedu žodį „nuolankioji“. Po pusvalandžio man truputį svaigsta galva ir jaučiuosi sukrėsta iki širdies gelmių. Ar tikrai noriu grūsti į galvą šitas žinias? Jėzau… Ar tuo jis ir užsiima tame Raudonajame kančių kambaryje? Sėdžiu stebeilydama į kompiuterio ekraną ir viena mano asmenybės dalis – labai sudrėkusi ir neatskiriama asmenybės dalis, kurią pažinau visai neseniai, – ne juokais sužadinta. O Dieve, kai kurie šios informacijos fragmentai tikrai kaitina kraują. Bet ar visa tai – man? Prakeikimas… ar galėčiau tai daryti? Man reikia laiko. Turiu pagalvoti.
DVYLIKTAS SKYRIUS
Pirmą kartą gyvenime savo noru išsiruošiu bėgioti. Susirandu šlykščius niekada neavėtus sportbačius, šiokias tokias treningo kelnes ir sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis. Plaukus gumytėmis susirišu į dvi kaseles ir nuraustu nuo tokios šukuosenos sužadintų prisiminimų, paskui įsijungiu „iPod“ grotuvą. Daugiau negaliu sėdėti prie to technikos stebuklo ir žiūrėti į vidinę sumaištį keliančią medžiagą ar ją skaityti. Turiu atsikratyti varginančios energijos pertekliaus. Tiesą sakant, ketinau nubėgti į „Heathman“ viešbutį ir iš to kontrolės maniako tiesiog pareikalauti sekso. Bet iki viešbučio – aštuoni kilometrai, kažin ar įveikčiau bent vieną, ką jau kalbėti apie aštuonis, be to, jis, žinoma, gali mane atstumti, o tokio pažeminimo neištverčiau. Man einant pro duris, Keitė kaip tik lipa iš automobilio. Pamačiusi mane, vos neišmeta pirkinių maišelių. Ana Stil su sportbačiais. Pamoju jai, bet nesustoju, kad neimtų manęs kvosti. Man būtina pabūti vienai. Ausims pulsuojant nuo grupės „Snow Patrol“ staugimo, ristele leidžiuosi per padūmavusią, šviesiai žydrą prieblandą. Tursenu per parką. Ką man daryti? Geidžiu jo, bet ar sutikti su jo sąlygomis? Nežinau… Galbūt turėčiau iškloti, ko noriu aš, ir derėtis? Eilutė po eilutės kedenti tą juokingą sutartį ir tiesiai sakyti, kas man priimtina, o kas ne? Panaršiusi internete radau, kad ši sutartis negali būti pagrindas kelti bylą. Jis turėtų tai žinoti. Numanau, kad ja tiesiog būtų apibrėžiamas mūsų santykių pobūdis ir ribos. Iš to dokumento matyti, ko galiu tikėtis iš Kristiano ir ko jis tikisi iš manęs, būtent – besąlygiško nuolankumo. Ar esu pasiruošusi tenkinti šį jo lūkestį? Tiesiog nežinau. Kristianas man tebėra tikra mįslė. Sustoju prie melsvosios eglės ir, sunkiai šnopuodama, traukdama į plaučius taip reikalingą orą, plaštakomis atsiremiu į kelius. Ak, jaučiuosi puikiai, mat patyriau neblogą iškrovą. Jaučiu giliai širdyje bręstant sprendimą. Taip. Turiu Kristianui pasakyti, su kuo sutinku, o kas man nepriimtina. Reikia nusiųsti jam savo pamąstymus elektroniniu laišku, o trečiadienį susitikę juos aptarsime. Giliai įkvėpdama suteikiu atgaivą plaučiams ir ristele leidžiuosi namo. Keitė – taip elgtis gali tik ji! – bastėsi po parduotuves ieškodama drabužių atostogoms Barbadose. Daugiausia prisipirko bikinių ir prie jų derančių sarongų. Bet kurį iš jų vilkėdama Keitė atrodys nuostabiai, bet ji vis tiek paeiliui matuojasi visus įsigytus drabužius, o mane verčia sėdėti ir apie kiekvieną iš jų sakyti nuomonę. Nors yra daugybė kitų būdų priversti žmogų jai pasakyti: „Atrodai pasakiškai, Keite.“ Keitė liekna ir turi tokią gundančią figūrą, kad jai neįmanoma atsispirti. Žinau, jog ji taip ne tyčia elgiasi, bet vis tiek pasiteisinusi, kad turiu prikrauti dar kelias dėžes daiktų, nešu apgailėtiną prakaitu apsipylusį užpakalį į savo kambarį. Ar galėčiau jaustis dar labiau nevisavertė? Pagarbią baimę keliantį belaidės technologijos kūrinį nusinešu ir pasidedu ant rašomojo stalo. Išsiunčiu Kristianui elektroninį laišką.
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Sukrėstoji iš Vašingtono valstybinio universiteto Vankuveryje Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 20:33 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerai, pamačiau pakankamai. Buvo malonu su tavimi susipažinti. Ana
Patenkinta kikendama iš savo pokšto, paspaudžiu „Siųsti“. Ar šis laiškas ir jam pasirodys juokingas? Po galais, tikriausiai ne. Kristianas Grėjus humoro jausmu tikrai negarsėja. Bet žinau, kad jį turi, pačiai teko tuo įsitikinti. Galbūt per toli nuėjau. Laukiu atsakymo. Laukiu, laukiu… laukiu. Žvilgteliu į žadintuvą. Praėjo dešimt minučių. Norėdama nukreipti dėmesį nuo paširdžiuose besitvenkiančio nekantrumo, imuosi darbo, kurį dirbsianti sakiau Keitei – pakuoju daiktus. Pirmiausia į kartoninę dėžę pradedu krauti knygas. Iki devintos nesulaukiu jokių žinių. Gal jo nėra namie? Suirzusi susiraukiu, įsikišu savo „iPod“ grotuvo ausines ir, klausydamasi „Snow Patrol“, sėdu prie nediduko rašomojo stalo iš naujo skaityti sutarties ir rašytis pastabų. Nežinau, kodėl pakeliu akis – gal todėl, kad akies krašteliu sugaunu menką krustelėjimą, – bet pakėlusi jas pamatau Kristianą, stovintį mano miegamojo tarpduryje ir įdėmiai žvelgiantį į mane. Jis mūvi pilkas medvilnines kelnes, vilki baltus lininius marškinius ir, užsimovęs pakabučio žiedą ant piršto, tyliai suka automobilio raktelius. Išsitraukiu ausines ir sustingstu. Mėšlas! – Labas vakaras, Anastazija, – santūriai pasisveikina Kristianas, veidas budrus, bet šiaip išraiška neperprantama. Prarandu kalbos dovaną. Prakeikimas, kodėl Keitė leido jam čia įeiti manęs neįspėjusi! Palengva miglotai suvokiu, kad tebemūviu treningo kelnes, kad esu nenusipraususi, bjauri, o jis atrodo beprotiškai patrauklus, žemiau klubų jo kelnės krenta laisvai, o svarbiausia – jis čia, mano miegamajame. – Pajutau, kad į šį tavo elektroninį laišką turiu atsakyti asmeniškai, – dalykiškai paaiškina Kristianas. Du kartus žiojuosi kažko sakyti, bet abu kartus užčiaupiu burną nepratarusi nė žodžio. Šis pokštas man atsirūgo. Ko jau ko, bet kad Kristianas ateis čia, tikrai nesitikėjau. – Gal galiu prisėsti? – klausia jis, o jo akyse šokčioja linksmos liepsnelės – ačiū Dievui, gal vis dėlto supras, kad pajuokavau. Linkteliu. Man vis dar sunku kalbėti. Kristianas Grėjus sėdi ant mano lovos. – Svarsčiau, kaip galėtų atrodyti tavo miegamasis, – sako jis. Apsidairau ieškodama, kur sprukti. Bet ne, kitų kelių nėra, tik durys ir langas. Mano kambarys praktiškas, bet jaukus: kuklūs balti pinti baldai ir balta geležinė dvigulė lova, užtiesta skiautine lovatiese, kadaise pasiūta mamos, patyrusios amerikietiškos liaudies kultūros gyvenimo tarpsnį. Ji šviesiai mėlyna ir rusva. – Čia taip tylu ir ramu, – sumurma Kristianas. Jau nebe… dabar, kai atėjai tu. Pagaliau mano pailgosios smegenys prisimena savo paskirtį.
– Kaip?.. – tarsteliu, bet minties nebaigiu. Kristianas man nusišypso. – Vis dar gyvenu „Heathman“ viešbutyje. Aš žinau. – Gal norėtum ko nors išgerti? Mandagumas nugali ir priverčia mane pamiršti visa kita, ką norėčiau pasakyti. – Ačiū, ne, Anastazija. Truputį pakreipęs galvą, Kristianas apdovanoja mane akinama ir pašaipia šypsena. O man vienas stiklas tikriausiai nepakenktų. – Vadinasi, susipažinti su manimi buvo malonu? Po galais, ar jis įsižeidė? Stebeiliju į savo pirštus. Kaip išsikapstyti iš šitos keblios padėties? Jei pasakysiu, kad tik pajuokavau, kažin ar jam patiks. – Tikėjausi, kad atsakysi elektroniniu laišku, – nuolankiai ir gailiai pratariu. – Ar tyčia dabar kramtai lūpą? – niūriai klausia jis. Aiktelėjusi ir atitraukusi dantis nuo lūpos, įbedu į Kristianą akis ir kelis kartus sumirksiu. – Nė nejutau, kad tai darau, – tyliai sumurmu. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi. Jaučiu tą trauką, tą malonią elektrą primenančią srovę, sklindančią tarp mūsų ir pripildančią erdvę įtampos. Kristianas sėdi taip arti, jo akys tamsios, blausiai pilkos, alkūnės įremtos į kelius, kojos truputį pražergtos. Palinkęs į priekį, jis neskubėdamas nuo vienos mano kaselės nusmaukia gumelę, pirštais išlaisvina plaukus. Alsuoju greitai, bet negiliai, negaliu pajudėti. Lyg užkerėta žiūriu, kaip jis tiesia ranką prie kitos kaselės, ištraukia gumelę ir ilgais įgudusiais pirštais paleidžia man plaukus. – Taigi nusprendei šiek tiek pasportuoti? – švelniu, melodingu balsu tyliai klausia jis. Pirštais atsargiai užkiša plaukus man už ausies. – Kodėl, Anastazija? Jo pirštai sukamaisiais judesiais švelniai ir ritmingai glosto man ausį, paskui timpteli ausies spenelį. Tai taip seksualu… – Man reikėjo laiko pagalvoti, – sušnabždu. Aš užhipnotizuota: kaip stirna priekinių automobilio žibintų, kaip plaštakė žvakės liepsnos, kaip paukštukas gyvatės žvilgsnio… o jis puikiai supranta, kaip mane veikia. – Apie ką pagalvoti, Anastazija? – Apie tave. – Ir nusprendei, kad buvo malonu su manimi susipažinti? Nori pasakyti, pažinti mane bibline prasme? Oi, velnias… Nuraustu. – Nežinojau, kad taip gerai išmanai Bibliją. – Lankiau sekmadieninę mokyklą, Anastazija. Joje daug ko išmokau. – Nepamenu, kad Biblijoje būčiau skaičiusi apie krūtų spenelių gnybtus. Gal jus mokė iš naujoviško Biblijos vertimo? Kristiano lūpas iškreipia tramdoma šypsena, o mano žvilgsnis nukrypsta į jo burną. – Na, pamaniau, reikėtų ateiti ir tau priminti, kaip malonu buvo su manimi susipažinti. Po velnių… Išsižiojusi spoksau į jį, o jo pirštai slysta nuo mano ausies prie smakro.
– Ką apie tai pasakysite, panele Stil? Kristianas žvelgia į mane liepsningomis akimis, o tame žvilgsnyje – tikras iššūkis. Jo lūpos prasiskyrusios – jis laukia, pasiruošęs pulti. Kažkur papilvėje jaučiu įsiliepsnojant aistrą – stiprią, deginančią, viską lydančią. Nutarusi užbėgti įvykiams už akių, puolu pirmoji. Bet Kristianas sujuda, nenutuokiu, ką padaro, tik po akimirkos jau tysau ant lovos prislėgta jo kūno, ištiestomis ir virš galvos laikomomis rankomis; laisvos rankos pirštais Kristianas spaudžia man veidą, o lūpomis ieško mano lūpų. Jo liežuvis slysta man į burną reikalaudamas savo teisių, savindamasis mane, ir aš mėgaujuosi Kristiano aistra. Jaučiu jį visu kūnu. Jis geidžia manęs ir dėl to mano kūne dedasi keisti, bet malonūs dalykai. Ne Keitės su menkai kūną dengiančiais bikiniais, ne vienos iš tų penkiolikos, ne baisiosios ponios Robinson. Manęs. Šis gražuolis vyras geidžia manęs. Mano vidinė dievaitė spindi taip ryškiai, kad galėtų apšviesti visą Portlandą. Kristianas liaujasi bučiavęs ir atsimerkusi pamatau jį atidžiai žvelgiantį į mane. – Ar pasitiki manimi? – sušnabžda jis. Išplėtusi akis linkteliu, širdis daužosi kaip pašėlusi, greitai varinėdama gyslomis kraują. Jis nuleidžia ranką ir iš kelnių kišenės išsitraukia sidabriškai pilką kaklaraištį… tą sidabriškai pilką kaklaraištį, kuris odoje palieka smulkius įspaudus. Apžergęs mane, Kristianas darbuojasi greitai, supančioja man riešus, tik šį kartą kitą kaklaraiščio galą pririša prie vieno iš baltos geležinės lovos stipinų. Tada stipriai trūktelėdamas mazgą patikrina, ar jis tvirtas. Niekur nepaspruksiu. Esu tiesiogine prasme pririšta prie lovos ir… tokia susijaudinusi. Kristianas nuslysta nuo manęs, atsistoja šalia lovos ir žvelgia į mane tamsiomis nuo geismo akimis. Jo žvilgsnyje atsispindi ir triumfas, ir palengvėjimas. – Taip jau geriau… – sumurma, o jo veide šmėsteli kreiva žinovo šypsena. Tada pasilenkia prie vieno mano sportbačio, ketindamas jį nuauti. Ne… ne… mano kojos. Ne. Juk ką tik bėgiojau. – Ne, – paprieštarauju, mėgindama spyriais nuginti jį šalin. Kristianas liaujasi. – Jei priešinsiesi, surišiu ir kojas. Jei kelsi triukšmą, Anastazija, užkimšiu tau burną. Tylėk. Ketrina tikriausiai stovi už durų ir klausosi. Užkimš burną! Keitė! Iš karto užsičiaupiu. Jis nuauna batus, kojines, o paskui neskubėdamas nusmaukia ir treningo kelnes. Oi, kokias kelnaites mūviu? Kilstelėjęs mane, jis patraukia lovatiesę, antklodę ir vėl paguldo, tik šį kartą ant paklodės. – Taigi… – Jis lėtai apsilaižo viršutinę lūpą. – Tu kramtai tą lūpą, Anastazija. Juk žinai, kaip mane tai veikia. Jis įspėjamai priglaudžia ilgą smilių man prie burnos. Dieve… Gulėdama visiškai bejėgė ir žiūrėdama į jį, grakščiai vaikštinėjantį po kambarį, vos tvardausi. Tai stipriai svaiginantis afrodiziakas. Lėtai, galima sakyti, net tingiai, Kristianas nusiauna batus, kojines, atsisega kelnes ir per galvą nusitraukia marškinius. – Manau, ir taip jau per daug pamatei, – sako jis ir klastingai sukikena.
Vėl mane apžergęs, Kristianas pakelia marškinėlių kraštą, ir man dingteli, kad ketina juos nuvilkti, bet, atsmaukęs iki kaklo, užtempia juos man ant galvos taip, kad matytų burną ir nosį, bet akys liktų uždengtos. Kadangi jie susmaukti, per kelis medžiagos sluoksnius nieko nematau. – Hm… – patenkintas numykia jis. – Kuo toliau, tuo geriau. Atsinešiu išgerti. Kristianas pasilenkęs švelniai priglaudžia lūpas prie mano lūpų, o tada pajuntu, kad nulipa nuo lovos. Paskui išgirstu tylų miegamojo durų girgžtelėjimą. Atsineš išgerti. Kur jis gaus to gėrimo? Čia, pas mus? Portlande? Siatle? Įtempiu klausą. Ausis pagauna prislopintą dudenimą – suprantu, kad jis šnekasi su Keite. Su Keite… ne… juk jis beveik nuogas. Ką ji pasakys? Netrukus išgirstu kažką negarsiai pokštelint. Kas tai? Jis grįžta, vėl girgžteli miegamojo durys, jis basas nušlepsi grindimis, o plūduriuodami skystyje į stiklo kraštus dzingčioja ledukai. Koks ten gėrimas? Uždaręs duris, jis tapsi maudamasis kelnes. Kai jos nukrinta ant grindų, suprantu, kad Kristianas nuogas. Jis vėl mane apžergia. – Ar tu ištroškusi, Anastazija? – klausia žaismingai mane erzindamas. – Taip, – sušnabždu, nes man staiga išdžiūvo burna. Išgirstu į stiklą dzingtelint leduką, Kristianas pasilenkia ir bučiuoja mane, pildamas į burną gardų, gaivų skystį. Baltąjį vyną. Tai taip netikėta ir taip kaitina kraują, nors gėrimas atšaldytas, o Kristiano lūpos vėsios. – Gal dar? – sušnabžda jis. Linkteliu. Vynas dar nuostabesnio skonio, nes buvo jo burnoje. Kristianas pasilenkia ir iš jo burnos gaunu dar vieną gurkšnį. Viešpatie… – Per daug neužsimirškime, Anastazija, juk abu žinome, kad tavo galimybės gerti alkoholį labai ribotos. Nesusivaldau. Plačiai nusišypsau, o jis pasilenkęs duoda man dar vieną skanų vyno gurkšnį. Paskui atsigula šalia manęs, o jo penis liečia man klubą. Ak, kaip noriu pajusti jį įsiskverbusį… – Ar tai malonu? – pabrėždamas paskutinį žodį klausia Kristianas. Įsitempiu. Jis vėl pajudina stiklą, pasilenkia ir bučiuodamas su vynu įleidžia man į burną nedidelę ledo nuoskilą. Tada lėtai, pamažu berdamas vėsius bučinius, slenka žemyn per mano kūno vidurį: per raktikaulių sandūrą, tarp krūtų ir dar toliau, iki papilvės. Pakeliui į bambos duobutę su vėsaus, kone šalto vyno šlakeliu įleidžia gabalėlį ledo. Šaltis nutvilko man visą pilvą ir pasiekia duburį tarp dubens kaulų. Nuostabu. – Dabar gulėk ramiai, – pašnabždomis įspėja Kristianas. – Jei sujudėsi, Anastazija, apliesi vynu visą lovą. Nevalingai kilsteliu klubus ir įtempiu raumenis. – Šitaip negalima. Jei išpilsite vyną, nubausiu jus, panele Stil. Sudejavusi kaip įmanydama mėginu pažaboti norą kilstelėti dubenį ir imu tampyti kaklaraištį. Ne… prašau… Užkabinęs pirštu, Kristianas vieną po kito timpteli žemyn liemenėlės kaušelius ir mano krūtys išsprūsta – nuogos ir neapsaugotos. Pasilenkęs jis vėsiomis, šaltomis lūpomis pabučiuoja, tada suspaudęs timpteli vieną, paskui kitą spenelį. Atsakydama noriu truputį pasikelti visu kūnu ir išsiriesti lanku, bet šį norą sutramdau. – Ar tai malonu? – tyliai klausia jis, čiulpdamas vieną spenelį.
Išgirstu dar vieną dzingtelėjimą ir netrukus dešiniu speneliu pajuntu šaltį, o Kristianas čiulpia kairįjį. Dejuoju, iš visų jėgų stengdamasi nejudėti. Tai ir saldi, ir skausminga kančia. – Jei išliesi vyną, apie orgazmą nė nesvajok. – Ak… prašau… Kristianai… Sere… Prašau… Jis mane varo iš proto. Girdžiu, kaip šypsosi. Ledukas bamboje tirpsta. Man ne šiaip sau šilta – man ir šilta, ir šalta, be to, geidžiu jo. Noriu justi jį savyje. Tuoj pat. Vėsūs jo pirštai tingiai slysta papilve. Mano oda nepaprastai įjaudrinta, klubai nevalingai įsitempę, ir šylantis skystis iš bambos pasrūva pilvu žemyn. Nedelsdamas nė akimirkos, Kristianas nubraukia jį liežuviu, bučiuoja mane, švelniai kandžioja, čiulpia. – Ak, varge, Anastazija, tu sujudėjai. Ką man su tavimi daryti? Garsiai šnopuoju. Galiu sukaupti dėmesį tik į jo balsą ir lietimą. Visa kita – netikra. Visa kita nesvarbu, daugiau nieko nejuntu. Jo pirštai įsmunka man už kelnaičių juosmens, jis staiga giliai ir garsiai įkvepia – aš pamaloninta. – Oi, mažyte… – sumurma Kristianas ir įkiša du pirštus man į makštį. Aikteliu. – Jau taip greitai esi pasiruošusi mane priimti, – sako jis. Ir ima kankinamai lėtai kišti ir vėl traukti lauk pirštus, o aš, pakėlusi dubenį, ritmingai siūbuoju. – Kokia tu besotė, – švelniai papriekaištauja Kristianas, nykščiu sukamaisiais judesiais jaudrina man klitorį, o paskui jį prispaudžia. Garsiai sudejuoju ir mano kūnas, liečiamas įgudusių jo pirštų, ima trūkčioti. Ištiesęs ranką, Kristianas nutraukia marškinėlius man nuo galvos, kad jį matyčiau. Mirksiu blausioje naktinės lempelės šviesoje. Trokštu jį liesti. – Noriu tave liesti, – sukuždu. – Žinau, – sumurma Kristianas. Jis pasilenkia ir pabučiuoja mane, ritmiškai tebejudindamas į mane įleistus pirštus, nykščiu sukdamas ratus ir spaudydamas. Kita ranka nubraukia man nuo veido plaukus ir tvirtai suima, kad nejudinčiau galvos. Kristianas liežuviu mėgdžioja pirštų judesius rodydamas, kad priklausau jam. Mano kojų raumenys vis labiau tempiasi, spaudžiuosi prie jo rankos. Jis stabteli ir neleidžia man peržengti ribos. Tada vėl viską pradeda iš naujo. Tai taip erzina… „Kristianai, maldauju!“ – šaukiu visa savo esybe, bet neišleisdama nė garso. – Štai tau ir bausmė: taip arti ir vis dėlto – nepasiekiama. Ar tai malonu? – sušnabžda Kristianas man į ausį. Nusikamavusi imu dejuoti, tampyti rankas varžantį kaklaraištį. Aš bejėgė, pasmerkta erotinėms kančioms. – Prašau… – maldauju Kristiano ir pagaliau jis manęs pasigaili. – Kaip man tave paimti, Anastazija? Ak… mano kūnas vėl ima virpėti. Kristianas vėl stabteli. – Prašau… – Ko nori, Anastazija? – Tavęs… dabar, – verksmingai atsakau.
– Ar man tave iškrušti taip, anaip ar šitaip? Rinktis tikrai yra iš ko, – prikišęs lūpas man prie burnos sumurma Kristianas. Jis ištraukia pirštus ir nuo naktinės spintelės pasiima folijos paketėlį. Tada atsiklaupia man tarp kojų ir, žiūrėdamas į mane spindinčiomis akimis, labai lėtai nusmaukia kelnaites. Užsimauna sargį. Žiūriu į jį susižavėjusi, lyg užburta. – Ar tai malonu? – klausia jis, glostydamas savo lytį. – Aš tik juokavau, – inkščiu. Prašau, dulkink mane, Kristianai. Jis kilsteli antakius, o jo ranka slysta pirmyn atgal įspūdingo ilgio kotu. – Juokavai? – švelniai, bet ir grėsmingai pasitikslina jis. – Taip. Prašau, Kristianai, – vėl imu maldauti. – Ar dabar tau juokinga? – Ne, – verksmingai atsakau. Aš įsitempusi kaip styga, apimta neapsakomo seksualinio poreikio. Kelias akimirkas Kristianas žiūri, vertindamas mano geismo stiprumą, paskui staiga čiumpa ir apverčia ant pilvo. Jis užklumpa mane nepasiruošusią, o kadangi mano rankos surištos, turiu atsiremti į lovą alkūnėmis. Per pakinklius jis stipriai stumteli mane link lovos galvūgalio, kad užpakalis pakiltų, tada stipriai per jį pliaukšteli delnu. Ir, nelaukdamas mano reakcijos, įsiskverbia. Garsiai šūkteliu – dėl to pliaukštelėjimo ir dėl tokio netikėto puolimo – ir akimirksniu pasiduodu konvulsijoms, sprogstu į daugybę šukių jo užgulta ir toliau maloniai barškinama. Kristianas nesustoja. Aš išsekusi. Nebegaliu daugiau… o jis stumia ir stumia ir stumia… vėl pajuntu tvenkiantis įtampą… bet juk ne… ne… – Atsiverk, Anastazija, dar kartelį, – pro sukąstus dantis košia jis ir – neįtikėtina! – mano kūnas atsiliepia, ima trūkčioti ir, šaukdama jo vardą, aš dar kartą patiriu orgazmą. Vėl subyru į daugybę dalelių, o Kristianas liaujasi stūmęs ir pagaliau nuleidžia, tyliai patirdamas palengvėjimą. Paskui, netekęs jėgų, šnopuodamas, griūva ant manęs. – Ar tai malonu? – sukandęs dantis klausia. Dieve… Guliu lovoje giliai alsuodama, išsekusi, užsimerkusi, jusdama, kaip Kristianas neskubėdamas atsiskiria nuo manęs. Jis nedelsdamas atsikelia ir ima rengtis. Apsirengęs vėl užlipa ant lovos, atsargiai atriša kaklaraištį ir nuvelka man marškinėlius. Pamiklinu pirštus, pasitrinu riešus ir šypteliu pamačiusi odoje kaklaraiščio įspaustas žymes. Pasitaisau liemenėlę, o Kristianas apkloja mane antklode ir lovatiese. Spoksau į jį visiškai apsvaigusi, o jis patenkintas nusišypso. – Tai buvo tikrai malonu, – droviai šyptelėjusi sušnabždu. – Ir vėl tas žodis. – Tau jis nepatinka? – Ne. Manęs jis visiškai neveikia. – Na, nežinau… Rodos, jis tave paveikė labai teigiamai. – Vadinasi, dabar aš jums viso labo teigiamas poveikis? Kodėl jums dar labiau neužgavus mano savigarbos, panele Stil? – Neatrodo, kad jūsų savigarba užgauta.
Bet tardama šiuos žodžius jaučiu, kad jie skamba neįtikinamai – man šmėsteli kažkokia mintis, bet pradingsta nespėjus jos įsisąmoninti. – Tu taip manai? – švelniai sako Kristianas. Jis guli šalia manęs su drabužiais, pasidėjęs galvą ant sulenktos rankos, o aš tebesu nuoga, vien su liemenėle. – Kodėl nemėgsti būti liečiamas? – Tiesiog nemėgstu. – Kristianas pasilenkia ir pakšteli man į kaktą. – Vadinasi, tuo elektroniniu laišku norėjai tik pajuokauti? Tarsi atsiprašydama nusišypsau jam ir gūžteliu. – Suprantu. Taigi mano siūlymą vis dar svarstai? – Tavo nepadorų siūlymą… Taip, svarstau. Bet turiu pastabų. Jis nusišypso man tarsi lengviau atsikvėpęs. – Jei nesvarstytum, būčiau labai nusivylęs. – Tas pastabas ketinau siųsti tau elektroniniu paštu, bet tu man, galima sakyti, sutrukdei. – Coitus interruptus. – Matai?! Žinojau, kad ir tu vis dėlto turi humoro jausmą. – Toli gražu ne viskas yra juokinga, Anastazija. Maniau, atsisakai ir jokių diskusijų išvis nebus, – niūriai sako jis. – Aš nežinau. Dar neapsisprendžiau. Ar uždėsi man antkaklį? Jis kilsteli antakius. – Vis dėlto ieškojai informacijos internete. Nežinau, Anastazija. Dar jokiai moteriai nesu uždėjęs antkaklio. Ak… ar man tuo stebėtis? Dar nespėjau susidaryti viso tokių santykių vaizdo… Nežinau… – Ar tu kada nors nešiojai antkaklį? – pašnabždomis klausiu. – Taip. – Jį uždėjo ponia Robinson? – Ponia Robinson! Kristianas nusijuokia – garsiai, nevaržomai, – atlošęs galvą, ir taip užkrečiamai kvatojantis atrodo jaunas ir nerūpestingas… Aš jam atsakau šypsena. – Papasakosiu jai, kad taip sakei – jai patiks. – Judu ir toliau bendraujate? – klausiu, o balsas išduoda, kad aš sukrėsta. – Taip. Kristianas vėl surimtėja. Ak… vieną mano asmenybės dalį staiga ima ėsti nesveikas pavydas – aš nepaprastai sutrinku. – Suprantu, – įsitempusi sakau. – Vadinasi, turi žmogų, su kuriuo gali aptarti alternatyvų savo gyvenimą, o man tai draudžiama. Kristianas susiraukia. – Regis, taip pasakyti man į galvą nebuvo atėję. Ponia Robinson buvo to gyvenimo dalis. Jau sakiau tau, kad dabar ji – gera draugė. Jei nori, galiu tave supažindinti su kuria nors iš buvusių savo nuolankiųjų. Galėsi su ja šnekėtis.
Ką? Ar jis tyčia mane skaudina? – Ar dabar tu juokauji? – Ne, Anastazija, – suglumęs papurto galvą jis. – Tad ne, labai ačiū, kaip nors ištversiu ir viena, – atrėžiu ir užsitraukiu antklodę iki pat smakro. Kristianas spokso nustebęs ir visiškai išmuštas iš vėžių. – Anastazija, aš… – Jam pritrūksta žodžių. Rodos, pirmą kartą. – Aš nenorėjau tavęs įžeisti. – Aš neįsižeidusi. Aš pasibaisėjusi. – Pasibaisėjusi? – Nenoriu šnekėtis su viena iš buvusių tavo draugių… vergių… nuolankiųjų… ar kaip tu jas vadini. – Anastazija Stil, ar tik nepavydi? Nuraustu kaip žarija. – Pasiliksi? – Rytoj rytą „Heathman“ viešbutyje manęs laukia dalykiniai pusryčiai. Be to, jau sakiau, kad nemiegu vienoje lovoje nei su draugėmis, nei su vergėmis, nei su nuolankiosiomis, nei su kuo kitu. Penktadienį ir šeštadienį padariau išimtį. Daugiau tai nepasikartos. Tyliame, dusliame jo balse girdėti ryžtas. Pažvelgiu į Kristianą papūtusi lūpas. – Aš pavargusi. – Varai mane lauk? – Kristianas kilsteli antakius ir pralinksmintas, ir truputį nusiminęs. – Taip. – Ką gi, dar vienas pirmas kartas. – Jis tiriamai mane nužvelgia. – Tai nenori pasikalbėti? Apie sutartį? – Ne, – suirzusi atšaunu. – Dieve mano, kaip norėčiau gerai iškaršti tau kailį. Iš karto abiem pasidarytų geriau. – Neturi teisės taip sakyti… Kol kas dar nieko nepasirašiau. – Bet juk žmogus gali svajoti, Anastazija. – Jis vėl pasilenkia ir pirštais suspaudžia man smakrą. – Iki trečiadienio? – sumurma ir švelniai mane pabučiuoja. – Iki trečiadienio, – linkteliu. – Palydėsiu tave. Jei minutę palauksi. Stumdama Kristianą šalin atsisėdu ir sugriebiu marškinėlius. Jis nenoromis atsikelia nuo lovos. – Prašau paduoti man treningo kelnes. Kristianas paima jas nuo grindų ir atneša man. – Prašom, ponia. Jis slepia šypseną, bet sekasi nekaip. Maudamasi kelnes, prisimerkusi į jį žiūriu. Mano plaukai susivėlę, be to, puikiai suprantu, kad Kristianui išėjus manęs laukia Ketrinos Kavanag kvota. Pasičiupusi plaukų gumą, nueinu prie durų, praveriu jas ir apsidairau, ar nematyti Keitės. Svetainėje jos nėra. Rodos, nugirstu ją savo kambaryje kalbantis telefonu. Kristianas seka paskui mane. Kol išėję iš miegamojo traukiame prie lauko durų, mintys ir jausmai, nuolat keisdamiesi, tai plūsteli, tai vėl nuslūgsta. Jau nepykstu ant Kristiano, staiga nepakeliamai susidroviu. Nenoriu, kad jis išeitų. Pirmą kartą trokštu, kad būtų normalus – kad norėtų
normalių santykių, kuriems nebūtina dešimties lapų sutartis, bizūnas ir metalinės sąsagos žaidimų kambario lubose. Atidarau Kristianui duris ir nudelbiu akis. Pirmą kartą santykiavau savo namuose, ir jei kalbėsime apie seksą, manau, jis buvo velnioniškai puikus. Bet dabar jaučiuosi kaip talpykla – tuščias indas, pripildomas jam užsigeidus. Mano pasąmonė purto galvą. „Norėjai bėgti į „Heathman“ viešbutį dėl sekso – gavai skubią siuntą į namus.“ Ji sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir ima trepsenti koja nutaisiusi tokį veidą, tarsi sakytų: „Ko dabar skundiesi?“ Kristianas tarpduryje stabteli ir tvirtai suėmęs kilsteli man smakrą, kad pažiūrėčiau į akis. Tada truputį susiraukia. – Ar viskas gerai? – švelniai klausia, nykščiu atsargiai glamonėdamas apatinę lūpą. – Taip, – atsakau, nors, tiesą sakant, nežinau. Jaučiu, kad giliai širdyje kažkas iš esmės pasikeitė. Žinau, kad jei prasidėsiu su juo, liksiu įskaudinta. Jis negali, nemato reikalo arba nenori siūlyti man ko nors daugiau… o aš noriu daugiau. Daug daugiau. Prisiminusi prieš kelias minutes graužusį pavydą suprantu, kad mano jausmai Kristianui gilesni, nei drįsau sau pripažinti. – Iki trečiadienio, – pakartoja jis, pasilenkia ir švelniai mane pabučiuoja. Mudviem bučiuojantis kažkas pasikeičia: jo lūpos darosi godžios, ranka nuo mano smakro pakyla iki smilkinio ir priglunda prie galvos šono, kita ranka suspaudžia kitą šoną. Kristianas ima alsuoti greičiau. Bučinys gilėja, Kristianas svyra artyn. Uždedu rankas jam ant dilbių. Noriu rankomis perbraukti per plaukus, bet atsispiriu šiai pagundai, nes žinau, kad jam tai nepatiktų. Užsimerkęs ir susijaudinęs, jis kakta atsiremia man į kaktą. – Anastazija, – sušnabžda. – Ką tu man darai? – To paties galėčiau paklausti ir tavęs, – tyliai atsakau. Giliai atsidusęs, Kristianas pakšteli man į kaktą ir išeina. Ryžtingai nužingsniuoja taku prie savo automobilio, ranka braukdamas per plaukus. Atsidaręs dureles, dar kartą pažvelgia į mane ir apdovanoja žadą užkandančia šypsena. Atsakau jam nedrąsiu šypsniu, visiškai jo užburta, ir vėl prisimenu Ikarą, sklendžiantį pernelyg arti Saulės. Kristianui įlipus į sportinį automobilį, uždarau laukujes duris. Staiga mane apima nenugalimas noras išsiverkti; gerklę gniaužia liūdesys, vienatvė ir melancholija. Tekina sprunku į miegamąjį, užtrenkiu duris ir atsirėmusi į jas mėginu suvaldyti jausmus. Nepavyksta. Susmunku ant grindų, rankomis susiimu galvą ir iš akių plūsteli ašaros. Atsargiai pasibeldžia Keitė. – Ana… – šnabžda ji. Atidarau duris. Ji žvilgteli į mane ir iš karto apkabina. – Kas nutiko? Ką tas šiurpiai gražus niekšelis tau padarė? – Oi, Keite, jis nedarė nieko, ko nenorėjau. Ji nusitempia mane prie lovos ir mudvi atsisėdame. – Tavo šukuosena – kaip po siaubingo sekso. Nors ir slegia skausmingas liūdesys, nusijuokiu. – Seksas buvo geras, visai ne siaubingas. Keitė šypteli. – Tai jau šis tas. O kodėl verki? Tu juk niekada neašaroji.
Iš naktinės spintelės stalčiaus ji išima plaukų šepetį ir, įsitaisiusi man už nugaros, ima palengva šukuoti kaltūną. – Tiesiog manau, kad mudviejų santykiai be ateities, – paaiškinu ir nunarinu galvą. – Pamenu, sakei, kad ketinate susitikti trečiadienį? – Sakiau. Toks ir buvo mudviejų planas. – Tad kodėl šiandien jis čia atėjo? – Nusiunčiau jam elektroninį laišką. – Ir paprašei užsukti? – Ne, parašiau, kad daugiau nenoriu jo matyti. – Ir jis iš karto prisistatė? Ana, tai genialu. – Tiesą sakant, aš tik juokavau. – Šit kaip? Dabar tikrai mane sugluminai. Kantriai aiškinu jai savo laiško turinį ir esmę, neatskleisdama jokių kitų aplinkybių. – Vadinasi, manei, kad ir jis atsakys elektroniniu laišku? – Taip. – Bet jis, užuot taip ir padaręs, atvažiavo? – Taip. – Ką gi, sakyčiau, jis iki ausų tave įsimylėjęs. Suraukiu antakius. Kristianas – iki ausų mane įsimylėjęs? Vargu. Jis tiesiog ieško naujo žaislo – patogaus naujo žaislo, kurį galėtų pasiguldyti į lovą ir su kuriuo galėtų išdarinėti sunkiai apsakomus dalykus. Skausmas nudiegia man širdį. Tokia yra tikrovė. – Jis atėjo čia manęs išdulkinti. Tik tiek. – Nieko sau romantika, – pasibaisėjusi sušnabžda Keitė. Nuo mano žodžių Keitę ištiko šokas. Nemaniau, kad tai įmanoma. Atsiprašydama gūžteliu pečiais. – Seksu jis naudojasi kaip įrankiu. – Dulkina, kad jam nusileistum? Ji nepritariamai pakraipo galvą. Žiūrėdama į Keitę, kelis kartus greitai sumirksiu ir pajuntu raustant skruostus. Ak… pamėgink įžvelgti tiesą, Ketrina Kavanag, Pulicerio premiją gausianti žurnaliste. – Ana, nesuprantu, kodėl sutikai su juo mylėtis. – Ne, Keite, mudu nesimylėjome – Kristiano žodžiais tariant, mudu krušomės. Mylėtis – ne jo stilius. – Nujaučiau, kad jis kažkoks keistas. Kad nesugeba įsipareigoti. Linkteliu, tarsi ir pritardama. Bet giliai širdyje man maudžia. Ak, Keite… Kaip būtų puiku, jei galėčiau tau iškloti viską apie tą keistą, liūdną, iškrypusį vyruką, o tu galėtum patarti man jį pamiršti. Ir padėti man daugiau nebūti kvaiša. – Rodos, man viso to truputį per daug, – sumurmu. Labai švelniai tariant. Daugiau nenoriu kalbėti apie Kristianą, tad paklausiu Keitės apie Eliotą. Vos ištarus jo vardą, Ketrina akimirksniu persimaino. Ji visa nušvinta ir ima plačiai šypsotis. – Jis atvažiuos šeštadienio rytą ir padės sukrauti daiktus į mašiną.
Keitė apglėbia plaukų šepetį, – Dieve, kaip ji įklimpusi, – ir aš pajuntu jau pažįstamą pavydo dilgtelėjimą. Mano draugė susirado normalų vyruką ir atrodo tokia laiminga… Pasisukusi ją apkabinu. – Oi, vos nepamiršau. Kol buvai… na… užsiėmusi, skambino tavo tėtis. Rodos, Bobas susižeidė, tad juodu su mama negalės atvykti į diplomų teikimo ceremoniją. Bet tavo tėtis atvažiuos čia ketvirtadienį. Prašė, kad jam paskambintum. – Hm… mama nė karto man neskambino. Ar Bobas smarkiai susižalojo? – Ne. Rytoj jai paskambink. Šiandien jau vėlu. – Ačiū, Keite. Man jau geriau. Rytoj rytą paskambinsiu ir Rėjui. O dabar geriau eisiu miegoti. Keitė nusišypso, bet jos akių kampučiuose dar matyti rūpesčio raukšlelės. Kai ji išeina, atsisėdusi vėl perskaitau sutartį ir prisirašau dar daugiau pastabų. Baigusi darbą įsijungiu nešiojamąjį kompiuterį ketindama jas išsiųsti. Pašto dėžutėje randu Kristiano laišką. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Šis vakaras Dat a: 2011 m. gegužės 23 d. 23:16 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, nekantriai laukiu jūsų pastabų dėl sutarties. O kol kas – saldžių sapnų, mažyte. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Pastabos Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 00:02 Gavėjas: Kristianas Grėjus Mielas pone Grėjau, štai mano pastabos. Nekantriai laukiu vakarienės trečiadienį, kad galėtume jas aptarti išsamiau. Numeriai atitinka sutarties punktus. 2. Nesuprantu, kodėl visa tai – tik MANO naudai, tai yra, kad tik AŠ pažinčiau savo kūniškus geismus ir jų ribas. Esu tikra, kad šiam tikslui pasiekti man neprireiktų dešimties lapų sutarties! Tad, be jokios abejonės, ši sutartis yra TAVO naudai. 4. Kaip pats puikiai žinai, esi vienintelis mano sekso partneris. Kvaišalų nevartoju, man niekada nebuvo perpilta kraujo. Tikriausiai nekeliu jokios grėsmės. O tu? 8. Jei manau, kad nesilaikai sutartų ribų, galiu bet kada nutraukti sutartį. Gerai, man tai patinka. 9. Besąlygiškai tau paklusti? Noriai ir neprieštaraujant sutikti su bet kokiomis tavo drausminamosiomis priemonėmis? Apie tai dar turime pasikalbėti. 11. Bandomasis laikotarpis – vienas mėnuo. Ne trys.
12. Negaliu prisistatyti kiekvieną savaitgalį. Turiu (arba turėsiu) ir savo gyvenimą. Gal pakaktų trijų savaitgalių per mėnesį? 15.2. Gali naudotis mano kūnu kaip tinkamas tiek seksualiniais, tiek bet kokiais kitais tikslais – prašyčiau išsamiau paaiškinti, ką reiškia „bet kokiais kitais“. 15.5. Visas šis poskyris apie drausminimą. Nežinau, ar noriu būti plakama rykšte, bizūnu arba patirti kitokias fizines bausmes. Esu tikra, kad tai būtų sutarties 2–5 punktų pažeidimas. Ir dar ta frazė „kitu tikslu“… Tai nežmoniška, o tu man sakei, kad nesi sadistas. 15.10. Lyg kada nors būčiau pripažinusi galimybę būti perleista kam nors kitam! Bet džiaugiuosi, kad sutartyje tai aiškiai parašyta. 15.14. Taisyklės. Apie jas vėliau. 15.19. Neliesti savęs be tavo leidimo. Kam reikia tokio punkto? Juk žinai, kad, šiaip ar taip, to nedarau. 15.21. Drausminimas. Žr. pastabas, skirtas 15.5. 15.22. Neturiu teisės žiūrėti tau į akis? Kodėl? 15.24. Kodėl man draudžiama tave liesti? Taisyklės Miegas – sutikčiau su šešiomis valandomis. Maistas – neketinu valgyti tik į sąrašą įtraukto maisto. Rinkis: arba maisto produktų sąrašas, arba aš. Taškas. Drabužiai – jei tavo pageidaujamus drabužius turiu vilkėti tik būdama su tavimi, sutinku. Fiziniai pratimai – buvome susiderėję dėl trijų valandų per savaitę, o sutartyje vėl įrašytos keturios. Sąlyginės ribos Ar galime kiekvieną iš jų aptarti atskirai? Jokio rankos kišimo. Ką reiškia būti kabinamai? Genitalijų veržimas (gnybimas) – turbūt juokauji? Ar galėtum būti toks malonus ir pranešti man apie trečiadienio planus? Tą dieną dirbu iki penktos valandos. Labanakt Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Pastabos Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 00:07 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, jūsų pastabų sąrašas netrumpas. Kodėl dar nemiegate? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Naktinėjanti
Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 00:10 Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere, jei prisimenate, kaip tik rašant šias pastabas mano dėmesį išblaškė ir ant lovos parvertė pro šalį traukiantis kontrolės maniakas. Labos nakties Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Liaukis naktinėjusi Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 00:12 Gavėjas: Anastazija Stil EIK MIEGOTI, ANASTAZIJA. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius ir kontrolės maniakas
Oi, kokios rėksmingos didžiosios raidės! Išjungiu kompiuterį. Ir kaip jam pavyksta mane įbauginti, nors mudu skiria aštuoni kilometrai? Papurtau galvą. Sunkia širdimi atsigulu ir greitai nugrimztu į gilų, bet neramų miegą.
TRYLIKTAS SKYRIUS
Kitą dieną grįžusi namo iš darbo paskambinu mamai. Diena Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje buvo gana rami, turėjau net per daug laiko apmąstymams. Nerandu sau vietos, nervinuosi dėl rytoj laukiančių derybų su ponu kontrolės maniaku ir kažkur sąmonės paribyje kirba nerimas, kad galbūt per daug neigiamai reagavau į jo siūlomą sutarties variantą. O jei Kristianas paskambinęs viską atšauks? Mama nuoširdžiai atgailauja ir atsiprašinėja, kad negalės atvažiuoti į diplomų teikimo ceremoniją. Bobas pasitempė raiščius, o tai reiškia, kad po namus vaikšto šlubčiodamas. Tiesą sakant, jis toks pat nevėkšla kaip ir aš. Ilgainiui jis visiškai pasveiks, bet dabar ilsisi, o mama turi tūpčioti aplink, rūpintis jo ranka ir sužeista koja. – Ana, mieloji, labai atsiprašau, – į telefono ragelį verkšlena mama. – Nieko baisaus, mama. Rėjus atvažiuos. – Ana, sprendžiant iš kalbos, tu lyg ir išsiblaškiusi. Ar viskas gerai, vaikeli? – Taip, mama. Ak, jei tik žinotum… Susipažinau su nepadoriai turtingu vyruku ir jis nori užmegzti su manimi keistus, nesveikus lytinius santykius, visiškai atimsiančius iš manęs balso teisę. – Ar susipažinai su kokiu nors vaikinu? – Ne, mama. Dabar aš nenusiteikusi apie tai kalbėtis. – Ką gi, mieloji, ketvirtadienį galvosiu apie tave. Myliu tave… bet tu juk žinai, brangioji, tiesa? Užsimerkiu. Nuo malonių jos žodžių man apsąla širdis. – Ir aš tave myliu, mama. Perduok linkėjimus Bobui, tikiuosi, netrukus jis pasveiks. – Perduosiu, mieloji. Sudie. – Sudie. Buvau užsidariusi su telefono aparatu savo kambaryje. Daug negalvodama, įsijungiu tą blogio mašiną – kompiuterį – ir atsidarau elektroninį paštą. Mano dėžutėje – laiškas nuo Kristiano, atsiųstas vakar labai vėlai vakare arba šiandien ankstų rytą – nelygu, kaip pažiūrėsi. Man akimirksniu ima daužytis širdis, ausyse pajuntu mušant pulsą. Po velnių… gal jis atsisakė sutarties – taip ir bus! – ir dabar tikriausiai atšaukia vakarienę. Ši mintis man tokia skausminga. Paskubomis ją nuvijusi, atidarau laišką. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Jūsų pastabos Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 01:27 Gavėjas: Anastazija Stil
Miela panele Stil, atidžiai perskaitęs pastabas, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į žodžio „nuolankus“ reikšmę. nuolankus, -i, (bdv.) 1. linkęs(-usi) arba pasiruošęs(-usi) paklusti; nesipriešinantis(-i) arba kukliai vykdantis(-i) nurodymus: nuolankūs vergai; 2. paženklintas nuolankumo arba jį nurodantis: nuolankus atsakymas. Kilmė: 1580–1590 m. Sinonimai: 1. sukalbamas, nuolaidus, lankstus, lengvai pasiduodantis; 2. pasyvus, susitaikęs, kantrus, romus, vangus, pavergtas. Antonimai: 1. maištingas, nepaklusnus. Prašyčiau to nepamiršti per mūsų susitikimą trečiadienį. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Pirmiausia pajuntu palengvėjimą. Jis bent jau nori svarstyti mano pastabas ir rytoj susitikti. Truputį pasukusi galvą, jam atsakau. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Mano pastabos… O jūsų pastabos? Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:29 Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere, prašyčiau atkreipti dėmesį į kilmės laikotarpį – 1580–1590 m. Norėčiau pagarbiai priminti, sere, kad dabar 2011 m. Taigi praėjo daug laiko. Ar galėčiau pasiūlyti savo žodį ir tikėtis, kad iki mūsų susitikimo apmąstysite jo reikšmę? kompromisas (dktv.) 1. Abipusėmis nuolaidomis paremtas skirtumų panaikinimas; susitarimas, pasiektas derinant vienas kitam prieštaraujančius ar priešingus tikslus, principus ir pan. ir abiem pusėms keičiant reikalavimus. 2. Tokio susitarimo rezultatas. 3. Vidurys, kas nors tarpinis tarp skirtingų dalykų: Nevienodo aukščio plokštumose įrengtas būstas yra kompromisas tarp vienaaukščio ir daugiaaukščio namų. Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: O mano pastabos? Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:32 Gavėjas: Anastazija Stil Taikli ir, kaip visuomet, puikiai suformuluota pastaba, panele Stil. Rytoj 19 val. atvažiuosiu į namus jūsų paimti. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: 2011 – moterys gali vairuoti Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:40 Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere,
aš turiu automobilį. Galiu vairuoti. Pageidaučiau susitikti su jumis kur nors kitur. Kur galėtume susitikti? Gal jūsų viešbutyje 19 val.? Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Užsispyrusios jaunos moterys Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:43 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, norėčiau dar kartą atkreipti jūsų dėmesį į reikšmę žodžio, esančio 2011 m. gegužės 24 d. 01:27 mano siųstame elektroniniame laiške. Ar apskritai manote, kad kada nors galėsite daryti tai, ką jums liepsiu? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Nesukalbami vyrai Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:49 Gavėjas: Kristianas Grėjus Pone Grėjau, norėčiau atvažiuoti pati. Prašau… Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Suirzę vyrai Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:52 Gavėjas: Anastazija Stil Gerai. Pas mane viešbutyje 19 val. Lauksiu jūsų Marmuriniame bare. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Irzulį jis geba išreikšti net elektroniniu laišku. Kaip Kristianas nesupranta, kad man galbūt reikalinga galimybė greitai pasprukti? Nepasakyčiau, kad mano vabalas greitas, bet vis dėlto… man reikia priemonės, kuria galėčiau pabėgti. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Nuolaidesni vyrai Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:55
Gavėjas: Kristianas Grėjus Ačiū. Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Erzinančios moterys Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:59 Gavėjas: Anastazija Stil Prašau. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Paskambinu Rėjui, kaip tik besiruošiančiam žiūrėti, kaip „The Sounders“ žais europietišką futbolą su kažkokia komanda iš Solt Leik Sičio, tad mudviejų pokalbis palaimingai trumpas. Ketvirtadienį jis atvažiuos į diplomų teikimo ceremoniją. Paskui nori nusivesti mane kur nors pavalgyti. Šnekantis su Rėjumi man suspaudžia širdį ir gerklėje įstringa graudulio gumulas. Per visas vykusias ir nevykusias mamos meilės paieškas jis buvo žmogus, su kuriuo nuolat palaikiau santykius. Mudu sieja ypatingas ryšys, kurį aš branginu. Nors Rėjus man įtėvis, jis visuomet elgėsi su manimi kaip su dukra, tad labai noriu su juo susitikti. Jau seniai Rėjaus nemačiau. Kaip tik dabar man labai reikia tylios jo tvirtybės. Galbūt pavyks atrasti savyje Rėjaus stiprybės ir pasinaudoti ja, kai rytoj susitiksiu su Kristianu? Mudvi su Keite atsidėjusios pakuojame daiktus ir besidarbuodamos išgeriame butelį pigaus raudonojo vyno. Kai susikrovusi beveik visus daiktus į dėžes pagaliau atsigulu miegoti, jaučiuosi truputį ramesnė. Fizinis darbas – daiktų pakavimas – maloniai prablaškė ir nuvargino. Per naktį noriu gerai pailsėti. Patogiai įsitaisau lovoje ir netrukus užmiegu. PRIEŠ VYKDAMAS Į NIUJORKĄ pradėti stažuotės vienoje finansinių paslaugų įmonėje, Polas iš Prinstono
grįžta namo. Visą dieną jis sekioja paskui mane po parduotuvę kviesdamas į pasimatymą. Tai mane nervina. – Polai, jau šimtą kartų sakiau, kad šiandien vakare susitinku su kitu. – Ne, nesusitinki, tik taip sakai, nes nori manęs atsikratyti. Tu manęs nuolat vengi. Taip… būtum gudresnis – būtum šitą užuominą supratęs ir padaręs išvadas. – Polai, niekada nemaniau, kad gerai susitikinėti su darbdavio broliu. – Penktadienį dirbi čia paskutinę dieną. O rytoj jau nedirbsi. – Bet nuo šeštadienio persikelsiu gyventi į Siatlą, o tu netrukus įsikursi Niujorke. Net jei labai pasistengtume, mums nepavyktų dar labiau nutolti vienam nuo kito. Be to, šiandien vakare aš tikrai einu į pasimatymą. – Su Chosė? – Ne. – O su kuo?
– Polai… Et. – Pyktelėjusi atsidūstu. Rodos, jis neketina nuo manęs atstoti. – Su Kristianu Grėjumi, – pagaliau atsakau, negalėdama nuslėpti susierzinimo. Bet gudrybė suveikia. Polas net išsižioja iš nuostabos ir, praradęs kalbos dovaną, dėbso į mane. Hm… vien jo vardą išgirdę žmonės netenka žado. – Eini į pasimatymą su Kristianu Grėjumi? – pagaliau atsitokėjęs klausia Polas. Iš intonacijos suprantu, kad jis tuo netiki. – Taip. – Suprantu… Polas atrodo nuoširdžiai nusiminęs, net, galima sakyti, priblokštas, ir aš giliai širdyje pajuntu nuoskaudą, kad jam tai tokia staigmena. Mano vidinė dievaitė jaučiasi taip pat. Ji pirštais parodo labai bjaurų ir vulgarų gestą. Po šio pokalbio Polas nebekreipia į mane dėmesio, o lygiai penktą aš greitai išeinu pro parduotuvės duris. Šiam vakarui ir rytojaus diplomų teikimo ceremonijai Keitė paskolino man dvi sukneles ir dvejus aukštakulnius. Gaila, kad nejaučiu didesnio susidomėjimo drabužiais ir nesistengiu įsigyti jų daugiau, bet rūpintis apdarais tiesiog nėra mėgstamiausias mano užsiėmimas. „O koks jūsų mėgstamiausias užsiėmimas?“ – man ausyse vėl nuskamba švelnus Kristiano balsas. Purtydama galvą ir ramindamasi, nusprendžiu šį vakarą vilktis tamsiai violetinę, siaurą, prigludusią suknelę. Ji kukli ir neblogai tinka dalykiniams susitikimams, o juk aš, šiaip ar taip, einu derėtis dėl sutarties sąlygų. Nusiprausiu po dušu, išsiskutu pažastis, depiliuoju kojų plaukelius, išsitrenku galvą ir gerą pusvalandį sugaištu džiovindama plaukus taip, kad jie švelniomis garbanomis kristų ant krūtinės ir nugaros. Tada vienoje galvos pusėje įsmeigiu šukas į plaukus, kad nekristų ant veido, pasidažau blakstienas, antakius, pasitepu lūpas blizgiu. Makiažą darausi retai – tas darbas man neįprastas ir bauginantis. Nė vienai iš mano literatūros kūriniuose sutiktų herojų neteko susidurti su tokiu iššūkiu kaip makiažas – jei būtų tekę, gal daugiau apie tai išmanyčiau. Apsiaunu tamsiai violetinius prie suknelės derančius aukštakulnius ir pusę septynių aš pasiruošusi išeiti. – Na, kaip? – paklausiu Keitės. Ji nusišypso. – Čia tai bent, Ana, pasistengei kaip dera. – Ji pritariamai linkteli. – Atrodai seksualiai. – Seksualiai! Norėjau atrodyti kukliai ir dalykiškai. – Ir atrodai, bet vis tiek pirmiausia atrodai seksualiai. Ši suknelė tau labai tinka, be to, puikiai dera prie plaukų spalvos. O jau kaip prigludusi… – reikšmingai šypteli ji. – Keite! – subaru rūsčiai į ją dėbtelėdama. – Sakau, kaip yra, Ana. Bendras vaizdas puikus. Pasilik tą suknelę. Jis sekios paskui tave kaip šunytis. Stipriai sučiaupiu lūpas. Oi, kaip tu apsirinki, Keite… – Palinkėk man sėkmės. – Eini į pasimatymą ir dar nori, kad tave lydėtų sėkmė? – Keitė suglumusi suraukia kaktą. – Taip, Keite. – Ką gi, tada sėkmės. Ji apkabina mane ir netrukus jau žengiu pro duris.
Vairuoti tenka basomis: Vanda, mano žydrasis vabalas, aukštakulnius avinčioms vairuotojoms nepritaikytas. Be dviejų minučių septintą sustoju prie „Heathman“ viešbučio ir paduodu raktelius tarnautojui, kad pastatytų mašiną. Jis pašnairuoja į mano vabalą, bet aš nesuku dėl jo galvos. Giliai įkvėpusi ir susikaupusi, einu į viešbutį. Kristianas sėdi atsainiai remdamasis į barą, gurkšnodamas baltąjį vyną. Jis kaip įprastai vilki baltais lininiais marškiniais, mūvi juodus džinsus, ryši juodą kaklaraištį, be to, vilki juodą švarką. Jo plaukai kaip visuomet susitaršę. Atsidūstu. Stabteliu prie durų ir grožėdamasi kelias akimirkas spoksau į Kristianą. Jis – man rodos, nervingai – žvilgčioja į duris, o pamatęs mane, sustingsta. Paskui, porą kartų sumirksėjęs, apdovanoja mane atsainia, tingia, seksualia šypsena, atimančia man žadą ir pakertančia kelius. Iš paskutiniųjų stengiuosi nekramtyti lūpos ir žengiu pirmyn primindama sau, kad aš, Anastazija Stil iš Nevėkšlakaimio, aviu aukštakulnius batelius. Jis grakščiai žengia manęs pasitikti. – Nuostabiai atrodai, – tyliai sako ir pasilenkęs pakšteli į skruostą. – Suknelė, panele Stil. Pritariu. Paėmęs už rankos, Kristianas vedasi mane prie atskiro, nuo pašalinių akių sienelėmis atitverto stalelio ir pakeliui pamoja padavėjui. – Kokio gėrimo norėtum? Prisėdusi prie stalelio ironiškai šypteliu – ką gi, šį kartą jis bent jau paklausė. – Tokio paties, kokį geri tu, jei galima. Štai! Moku vaidinti nuolankią ir gražiai elgtis. Pralinksmėjęs Kristianas užsako dar vieną stiklą „Sancerre“ vyno ir atsisėda prie stalelio prieš mane. – Čia puikus vyno rūsys, – sako jis. Alkūnėmis atsirėmęs į stalą, Kristianas ištiesia pirštus, suremia jų galiukus prieš burną ir pažvelgia žvaliu, neperprantamo jausmo persmelktu žvilgsniu. Ir aš vėl patiriu tai… tą pažįstamą trauką ir nuo Kristiano sklindančią įtampą, pasiekiančią pačias mano kūno gelmes. Nuo įdėmaus jo žvilgsnio neramiai sujudu, širdis suspurda. Turiu kaip nors tvardytis. – Nerviniesi? – švelniai klausia Kristianas. – Taip. Jis pasilenkia į priekį. – Ir aš, – lyg sąmokslininkas sušnabžda. Tuoj pat pakeliu akis ir sutinku jo žvilgsnį. Jis? Nervinasi? Sumirksiu, o jis žavingai, kreivai man šypteli. Padavėjas atneša man taurę vyno ir dvi lėkšteles: vienoje įvairių rūšių riešutai, kitoje – alyvuogės. – Taigi, kaip tvarkysime šį reikalą? – klausiu. – Vieną po kitos aptarsime visas mano pastabas? – Jūs nekantri kaip visada, panele Stil. – Na, galėjau pirmiausia paklausti, ką manote apie šiandienos orą. Kristianas nusišypso, ištiesia ranką ir ilgais pirštais paima alyvuogę. Tada įsideda ją į burną ir mano žvilgsnis sustoja prie jos – prie tos burnos, kuri mane lietė… lietė visą kūną… Nuraustu. – Manau, oro sąlygos šiandien visiškai niekuo nesiskyrė nuo įprastų. – Kristiano veide šmėsteli pašaipi šypsenėlė. – Šaipotės iš manęs, pone Grėjau? – Taip, panele Stil.
– Juk suprantate, kad ši sutartis neturi jokios juridinės galios? – Kuo puikiausiai, panele Stil. – Ar apskritai ketinote kada nors man tai pasakyti? Jis suraukia kaktą. – Juk nemanai, jog versčiau tave daryti tai, ko nenori, o paskui apsimesčiau, kad esi mano rankose, nes pasirašei teisinę galią turintį dokumentą, tiesa? – Na… tiesą sakant… manau. – Apie mane nesi labai geros nuomonės, tiesa? – Neatsakei į mano klausimą. – Anastazija, visai nesvarbu, ar ta sutartis turi teisinę galią, ar ne. Tai tik susitarimas, kurį noriu su tavimi sudaryti ir kuriame aiškiai išdėstyta, ko norėčiau iš tavęs ir ko tu gali iš manęs tikėtis. Jei sutartis tau nepatinka, nepasirašyk jos. Jei pasirašysi, o paskui vis dėlto nuspręsi, kad sutartis tavęs netenkina, joje yra pakankamai punktų, leidžiančių tau pasitraukti. Net jei ta sutartis turėtų juridinę galią, negi manai, kad jei pabėgtum, tampyčiau tave po teismus? Godžiai gurkšteliu vyno. Pasąmonė stipriai patapšnoja man per petį. „Privalai išlaikyti blaivią galvą. Nepadaugink vyno.“ – Tokie santykiai grindžiami sąžiningu elgesiu ir tarpusavio pasitikėjimu, – toliau kalba Kristianas. – Jei manimi nepasitiki, jei nepasitiki taip, kad nesupranti, kokį poveikį tau darau, kiek toli galiu su tavimi eiti ir kaip toli galiu tave vestis, jei negali būti su manimi sąžininga, tuomet tikrai negalime pasirašyti jokios sutarties. Dieve, kaip greitai priėjome prie reikalo esmės. Kaip toli jis gali mane vestis. Po galais… Ką tai reiškia? – Taigi klausimas visai paprastas, Anastazija. Pasitiki manimi ar ne? Jo žvilgsnis liepsningas, karštligiškas. – Ar panašiai klostėsi pokalbiai ir su… na… kitomis penkiolika? – Ne. – Kodėl? – Nes jos visos buvo jau patyrusios nuolankiosios. Jos žinojo, ko nori iš santykių su manimi, taip pat iš esmės suprato, ko tikiuosi aš. Su jomis belikdavo aptarti sąlygines ribas ir panašias smulkmenas. – Ar tiesiog užsukdavai į parduotuvę? Į kokį nors „Nuolankiųjų rojų“? Kristianas nusijuokia. – Ne visai. – Tai kaip jų rasdavai? – Nori apie tai kalbėtis? O gal vis dėlto pereisime prie rimtesnių dalykų? Kad ir prie vadinamųjų tavo pastabų. Nutylu. Ar pasitikiu juo? Ar tikrai viskas priklauso tik nuo pasitikėjimo? Suprantama, pasitikėjimas turi būti abipusis. Prisimenu Kristiano suirzimą, kai paskambino Chosė. – Ar tu alkana? – mano mintis išblaško Kristianas. Ak, ne… maistas… – Ne.
– Ar šiandien ko nors valgei? Įsistebeiliju į jį. Turiu būti sąžininga… Po velnių, mano atsakymas jam nepatiks. – Ne, – nuolankiai sakau. Kristianas prisimerkia. – Turi valgyti, Anastazija. Galime pavalgyti čia arba mano apartamentuose. Kur tau labiau patiktų? – Manau, bus geriau, jei liksime viešumoje, neutralioje teritorijoje. Jis pašaipiai šypteli. – Tikiesi taip apsisaugoti? – švelniai, jausmingai, bet ir įspėjamai klausia. Išplečiu akis ir man vėl pritrūksta žodžių. – Tikiuosi. – Eime, užsakiau atskirą valgomąjį kambarį. Toliau nuo pašalinių akių. Paslaptingai šyptelėjęs, Kristianas pakyla nuo stalelio, nulipa nuo pakylos ir ištiesia man ranką. – Pasiimk vyną, – tyliai priduria. Padavusi Kristianui ranką, pakylu nuo stalelio ir nulipusi sustoju šalia. Tada jis mane paleidžia ir pirštais suspaudžia alkūnę. Per barą, paskui įspūdingais laiptais nusiveda į mezoniną. Ten prie mūsų prieina jaunuolis „Heathman“ viešbučio darbuotojo uniforma. – Pone Grėjau… Prašom čia, sere. Per ištaigingą salę su minkštasuoliais nužingsniuojame į jaukų uždarą valgomąjį. Su vienu vieninteliu stalu. Kambarys mažas, bet prabangiai įrengtas. Po tviskančiu sietynu stovi stalas, užtiestas krakmolyta linine staltiese, ant jo – krištolinės taurės, sidabriniai stalo įrankiai ir puokštelė baltų rožių. Medžio plokštėmis iškaltame kambaryje viešpatauja senasis pasaulis ir rafinuotas jo žavesys. Padavėjas patraukia man kėdę ir aš atsisėdu. Man ant kelių jis pakloja servetėlę. Kristianas įsitaiso priešais. Pakėlusi akis, atidžiai į jį pažvelgiu. – Nekramtyk lūpos… – šnipšteli Kristianas. Suraukiu kaktą. Po galais. Nė nejutau. – Valgį jau užsakiau. Tikiuosi, neprieštarausi. Tiesą sakant, man labai palengvėjo. Nežinau, ar ir toliau galiu pati priimti sprendimus. – Ne, viskas gerai, – nuolaidžiai sakau. – Malonu girdėti, kad gali būti sukalbama. Taigi, kur mes sustojome? – Sustojome vos pradėję aptarinėti sutarties esmę. Išgeriu dar truputį vyno. Jis tikrai skanus. Apie vyną Kristianas nusimano. Prisimenu paskutinį gurkšnelį vyno, kurį jis man davė, kai gulėjome mano lovoje. Užklupta šios neprašytos minties, nuraustu. – Taip, grįžkime prie tavo pastabų. Pagrabaliojęs iš vidinės švarko kišenės jis išsitraukia popieriaus lapą. Jame – mano elektroninis laiškas. – Antras punktas. Pritariu. Visa – mūsų abiejų gerovei. Reikės perrašyti. Nustebusi pamirksiu. Po velnių… rodos, paeiliui aptarinėsime kiekvieną punktą. Sėdėdama čia, akis į akį su Kristianu, tokia narsi nesijaučiu. Jis atrodo labai rimtas. Padrąsinu save dar vienu gurkšniu vyno. Kristianas kalba toliau:
– Mano lytinė sveikata. Na, visoms buvusioms mano partnerėms buvo atlikti kraujo tyrimai, o aš taip pat reguliariai, kas pusę metų, tyriausi, ar nesergu tavo minėtomis ligomis. Visi pastaruoju metu daryti mano kraujo tyrimai yra geri. Kvaišalų niekada nevartojau. Tiesą sakant, esu labai prieš juos nusiteikęs. Laikausi griežtos narkotikų netoleruojančios politikos ir savo darbuotojų atžvilgiu, be to, primygtinai reikalauju, kad kai kurie iš jų – išrinkti atsitiktinai ir iš anksto neįspėti – atliktų kvaišalų vartojimo testus. Nieko sau… kontrolės manija virto pamišimu. Priblokšta ir išpūtusi akis spoksau į Kristianą. – Man niekada nebuvo perpilta kraujo. Ar atsakiau į tavo klausimą? Santūriai linkteliu. – Toliau einančią tavo pastabą jau pakomentavau. Gali bet kada pasitraukti, Anastazija. Aš tavęs nelaikysiu. Bet jei pasitrauksi, kelio atgal nebus. Žinok tai. – Gerai, – tyliai atsakau. Jei pasitrauksiu, kelio atgal nebus. Ši mintis man stebėtinai skausminga. Pasirodo padavėjas, nešinas užkandžiais. Argi dabar aš galiu valgyti? Šventasis Moze, jis užsakė austrių smulkintame lede. – Tikiuosi, mėgsti austres, – švelniai klausia Kristianas. – Nesu jų ragavusi. Nė karto. – Šit kaip? Ką gi… – Jis ištiesia ranką ir pasiima vieną austrę. – Tau tereikia apžioti ir nuryti. Manau, sugebėsi. Kristianas žiūri į mane ir aš suprantu, ką nori pasakyti. Išraustu kaip vėžys. Šyptelėjęs man, jis išspaudžia ant savo austrės truputį citrinos sulčių ir įsideda ją į burną. – Hm… kaip gardu. Jūros skonis. – Kristianas vėl man nusišypso. – Valgyk, – paragina. – Vadinasi, kramtyti nereikia? – Ne, Anastazija, nekramtyk. Kristiano akys spindi iš linksmumo. Dabar jis atrodo toks jaunas. Prikandu lūpą ir jo veidas akimirksniu pasikeičia. Kristianas griežtai į mane dėbteli. Ištiesusi ranką paimu pirmą savo gyvenime austrę. Gerai… nieko čia sunkaus. Apšlakstau ją citrinos sultimis ir įsidedu į burną. Austrė nuslysta gerkle – spėju pajusti jūros vandens, druskos ir rūgštų citrinos skonius, mėsingą kūną… Gurkt… Apsilaižau, o Kristianas žiūri į mane atidžiai, neperprantamu žvilgsniu. – Na, kaip? – Paimsiu dar vieną, – ramiai sakau. – Gera mergaitė, – patenkintas linkteli jis. – Ar tyčia jų užsakei? Argi austrės nelaikomos afrodiziaku? – Ne, jos – tiesiog užkandis. Su tavimi afrodiziako man nereikia. Manau, tai žinai, be to, manau, būdama su manimi jautiesi taip pat, – tiesiai rėžia Kristianas. – Tad kur mes sustojome? Man ištiesus ranką paimti dar vienos austrės, jis žvilgteli į išspausdintą mano elektroninį laišką. Jis reaguoja taip pat… Aš jį veikiu… Čia tai bent… – Besąlygiškai man paklusti. Taip, noriu, kad paklustum. Man reikia, kad taip elgtumeisi. Įsivaizduok, kad toks tavo vaidmuo, Anastazija.
– Bet aš nerimauju, kad mane užgausi. – Kaip užgausiu? – Fiziškai. Ir emociškai. – Tikrai manai, kad galėčiau taip padaryti? Peržengti kurią nors tavo galimybių ribą? – Sakei, kad esi sužeidęs merginą. – Taip, tiesa. Bet tai buvo labai seniai. – Kaip ją sužeidei? – Pririšau prie žaidimų kambario lubų ir pakabinau. Tiesa, tai vienas iš tavo klausimų. Apie kabinimą – tam ir yra sąsagos žaidimų kambario lubose. Tai žaidimas virvėmis. Viena iš virvių buvo per daug įtempta. Kilsteliu ranką, nebyliai maldaudama jo liautis. – Daugiau man nereikia žinoti. Vadinasi, nori mane pakabinti? – Jei tikrai to nenori – ne. Gali įtraukti šį veiksmą į priedą „Griežtos ribos“. – Gerai. – Grįžkime prie klusnumo. Kaip manai, ar sugebėsi? Kristianas atidžiai žvelgia į mane. Pralekia kelios sekundės. – Galėčiau pamėginti, – tyliai sakau. – Gerai. – Jis nusišypso. – Dabar terminas. Vienas mėnuo, o ne trys – per trumpas laikas, juolab jei kiekvieną mėnesį vieną savaitgalį nori praleisti ne su manimi. Nežinau, ar taip ilgai be tavęs ištversiu. Man jau dabar labai sunku. – Jis nutyla. Ką? Jis negali be manęs ištverti? – O jei turėtum vieną laisvą savaitgalio dieną per mėnesį, o aš už tai gaučiau vieną naktį vidury savaitės? – Sutinku. – Ir labai prašau – pamėginkime bent tris mėnesius. Jei paaiškės, kad tokie santykiai ne tau, galėsi bet kada juos nutraukti. – Tris mėnesius? Jaučiuosi Kristiano skubinama. Godžiai gurkšteliu vyno ir pasiimu dar vieną austrę. Prie šio patiekalo galėčiau priprasti… – Naudotis tavo kūnu kaip tinkamam – tik tokie žodžiai, iš esmės atitinkantys klusnumo principą. Jie turi padėti tau išsiugdyti teisingą mąstymą ir suprasti mano elgesio ištakas. Be to, noriu, kad žinotum: kai peržengsi mano namų slenkstį kaip nuolankioji, darysiu su tavimi ką panorėjęs. Turėsi noriai su tuo sutikti. Štai kodėl turi manimi pasitikėti. Krušiu tave kada panorėjęs, kaip panorėjęs ir kur panorėjęs. Drausminsiu tave, nes viską sumausi. Mokysiu tave man įtikti. Bet žinau, kad niekada to nedarei. Iš pradžių neskubėsime ir aš tau padėsiu. Sukursime kelis veiksmų planus. Noriu, kad manimi pasitikėtum, bet žinau, kad pasitikėjimą turiu užsitarnauti, ir aš tai padarysiu. O „bet kokiu kitu tikslu“ taip pat turi padėti tau atrasti tinkamą požiūrį; tai reiškia, kad turi pritarti viskam, ką darysiu. Kristianas kalba taip aistringai, užburiamai. Akivaizdu, kad tai jo stichija, kad jis toks yra… Negaliu atplėšti nuo jo akių. Jis tikrai to trokšta. Kristianas nutyla ir atidžiai pažvelgia į mane.
– Ar tu vis dar su manimi? – sušnabžda. Jo balsas sodrus, šiltas, gundantis. Išgėręs gurkšnelį vyno, jis skvarbiai žiūri man į akis. Prie durų prieina padavėjas ir Kristianas jam vos pastebimai linkteli, leisdamas nukraustyti nuo stalo indus. – Gal norėtum dar vyno? – Aš prie vairo. – Tai gal vandens? Linkteliu. – Gazuoto ar negazuoto? – Prašyčiau gazuoto. Padavėjas išeina. – Tu labai tyli, – sušnabžda Kristianas. – Užtat tu labai šnekus. Jis šypteli. – Drausminimas. Riba tarp malonumo ir kančios labai subtili, Anastazija. Malonumas ir kančia – dvi tos pačios monetos pusės, vienos be kitos nebūna. Galiu tau parodyti, kokia maloni gali būti kančia. Dabar manimi netiki, tačiau tai ir turėjau omenyje kalbėdamas apie pasitikėjimą. Tu patirsi kančią, bet ne tokią, kokios negalėtum ištverti. Svarbiausia ir vėl yra pasitikėti. Ar pasitiki manimi, Ana? Ana! – Pasitikiu, – akimirksniu, daug negalvojusi atsakau… nes taip yra: aš tikrai juo pasitikiu. – Na, jei taip, – rodos, palengvėjusia širdimi sako jis, – visa kita – tik smulkmenos. – Svarbios smulkmenos. – Gerai, aptarkime jas. Nuo Kristiano žodžių gausos man sukasi galva. Reikėjo atsinešti Keitės skaitmeninį diktofoną, kad vėliau galėčiau dar kartą pasiklausyti šio pokalbio. Gavau tiek daug informacijos ir tiek daug visko reikia apmąstyti. Padavėjas atneša mums pirmąjį patiekalą: juodosios menkės su šparagais, bulvių koše ir olandišku padažu. Bet dabar valgyti aš tikrai nenusiteikusi. – Tikiuosi, mėgsti žuvį, – švelniai sako Kristianas. Baksteliu šakute į maistą ir godžiai atsigeriu mineralinio vandens. Labai gaila, kad vietoj jo – ne vynas. – Taisyklės. Aptarkime taisykles. Dėl maisto gali žlugti visa sutartis? – Taip. – Gal galiu pakeisti tą punktą ir parašyti, kad turi valgyti bent tris kartus per dieną? – Ne. Dėl šito tikrai neketinu nusileisti. Niekas man nenurodinės, ką valgyti. Kaip dulkintis – taip, bet ką valgyti… ne, nieku gyvu. Kristianas nepatenkintas papučia lūpas. – Turiu būti tikras, kad tu nealkanauji. Suraukiu kaktą. Kodėl? – Turi manimi pasitikėti, – sakau.
Dar kelias akimirkas jis įdėmiai žvelgia į mane, o tada atlyžta. – Tebūnie taškas jūsų naudai, panele Stil, – tyliai sako jis. – Nusileisiu dėl maisto ir dėl miego. – Kodėl negaliu į tave žiūrėti? – Tokie yra dominanto ir nuolankiosios santykiai. Priprasi. Tikrai? – Kodėl negaliu tavęs liesti? – Negali, ir tiek. Kristianas užsispyręs stipriai sučiaupia lūpas. – Ar dėl ponios Robinson? Jis suglumęs pažvelgia į mane. – Kodėl taip pagalvojai? – Ir staiga viską supranta. – Manai, ji mane nuskriaudė? Linkteliu. – Ne, Anastazija. Ji čia niekuo dėta. Be to, ponia Robinson nesutiktų tenkinti nė vieno iš šitų sumautų mano reikalavimų. Ak… o aš turiu sutikti. Pykteliu. – Vadinasi, ji čia niekuo dėta? – Taip. Taip pat nenoriu, kad liestum save. Ką? Ak, taip, tas punktas, draudžiantis man masturbuotis… – Vis dėlto man smalsu… Kodėl? – Nes noriu matyti visą tavo malonumą, – kimiai, bet ryžtingai paaiškina Kristianas. Ak… Nežinau, ką atsakyti. Viena vertus, taip malonu prisiminti jį sakant: „Noriu krimstelėti tą lūpą“, kita vertus, tai taip egoistiška. Suraukusi kaktą, įsidedu į burną gabalėlį menkės ir mėginu apsvarstyti, kokių nuolaidų gavau. Jis nusileido dėl maisto ir miego. Jis neskubės, be to, dar neaptarėme sąlyginių ribų. Tik nežinau, ar prie stalo galėsiu apie tai šnekėti. – Gavai iš manęs daug peno apmąstymams, tiesa? – Taip. – Gal norėtum iš karto aptarti ir sąlygines ribas? – Tik ne prie valgio. Kristianas šypteli. – Jaudiniesi? – Panašiai. – Ne kažin ką valgei… – Pakankamai. – Trys austrės, keturi kąsneliai menkės ir vienas šparagas. Nei bulvių, nei riešutų, nei alyvuogių, o juk tu nevalgiusi visą dieną. Sakei, kad galiu tavimi pasitikėti. Jėzau… Jis kąsnius skaičiuoja. – Kristianai, prašyčiau, juk ne kasdien sėdžiu ir aptarinėju tokius dalykus. – Man reikia tavęs stiprios ir sveikos, Anastazija. – Žinau. – O šią akimirką norėčiau išlukštenti tave iš tos suknelės.
Netenku žado. Išlukštenti mane iš Keitės suknelės. Pajuntu, kaip įtampa papilvėje dar sustiprėja. Raumenys, kuriuos pažįstu jau šiek tiek geriau, išgirdus jo žodžius, susitraukia. Bet negaliu su tuo taikstytis. Kristianas vėl naudoja prieš mane stipriausią savo ginklą. Jis toks geras lovoje – net aš tai supratau. – Kažin ar tai gera mintis, – sumurmu. – Dar nevalgėme deserto. – Nori deserto? – prunkšteli Kristianas. – Taip. – Desertas galėtum būti tu, – įtaigiai murma jis. – Abejoju, ar esu pakankamai gardi. – Anastazija, tu tikras saldus gardumynas. Aš žinau. – Kristianai… Naudojiesi seksu kaip ginklu. Tai tikrai nesąžininga, – sušnabždu stebeilydamasi į savo plaštakas, o tada pakeliu akis į jį. Kristianas nustebęs kilsteli antakius – matau, kad mano žodžiai privertė jį susimąstyti. Jis užsigalvojęs pirštais paglosto sau smakrą. – Tu teisi. Tikrai naudojuosi. Gyvenime žmogus naudojasi viskuo, ką moka, Anastazija. Bet vis tiek beprotiškai tavęs geidžiu. Čia ir dabar. Ir kaip jam pavyksta sugundyti mane vien balsu? Man jau daužosi širdis, įkaitęs kraujas greitai teka gyslomis, nervai dilgčioja. – Norėčiau kai ką išmėginti, – sušnabžda Kristianas. Suraukiu kaktą. Ką tik pažėrė krūvą minčių, kurias man dar reikia apmąstyti, o dabar… – Jei būtum mano nuolankioji, tau nereikėtų sukti dėl to galvos. Viskas būtų paprasta. – Jo balsas švelnus, viliojantis. – Visi šie sprendimai reikalauja varginančio mąstymo. Į galvą lenda įkyrūs klausimai: „Ar teisingai elgiuosi? Ar tai turėtų vykti čia? Ar tai gali vykti dabar?“ Tokiomis smulkmenomis tau apskritai nereikėtų rūpintis. Tai daryčiau aš, tavo dominantas. O kol kas žinau tik tiek, kad geidi manęs, Anastazija. Dar labiau susiraukiu. Iš kur jis žino? – Žinau, nes… Po velnių, jis atsako į mano nebylų klausimą. Ar Kristianas – dar ir aiškiaregys? – …kūnas tave išduoda. Tavo šlaunys suspaustos, tu nuraudusi ir kvėpuoji kitaip. Gerai, to jau per daug. – Iš kur žinai, kad mano šlaunys suspaustos? – tyliai ir nepatikliai klausiu. Dėl Dievo meilės, jos po stalu! – Pajutau krustelint staltiesę ir, remdamasis daugelio metų patirtimi, spėju, kad jos suspaustos. Juk aš teisus, ar ne? Išraudusi žiūriu į savo rankas. Štai kas šiame gundymo žaidime man trukdo. Mat taisykles žino tik jis vienas. O aš per daug naivi ir nepatyrusi. Vienintelis informacijos šaltinis man yra Keitė, bet ji neleidžia, kad vyrai vyniotų ją apie pirštą. Kiti mano informacijos šaltiniai – literatūriniai personažai: Elizabetė Benet būtų pasipiktinusi, Džeinė Eir įbauginta, o Tesė paklustų kaip ir aš. – Dar nesuvalgiau menkės. – Renkiesi ataušusią menkę, o ne mane?
Staiga kilstelėjusi galvą sutinku Kristiano žvilgsnį – jo akys nuo nepaprastos aistros virtusios lydytu sidabru. – Maniau, nori, kad suvalgyčiau viską. – Šiuo metu, panele Stil, jūsų valgis man nė motais. – Kristianai. Tavo kovos metodai nesąžiningi. – Žinau. Niekada ir nebuvo sąžiningi. Vidinė dievaitė susiraukusi žvilgteli į mane. „Tu gali, – ima mane įkalbinėti, – gali laimėti šio sekso dievo primestą žaidimą.“ Tikrai? Na, gerai. Ką daryti? Patirties trūkumas dabar man kaip akmuo po kaklu. Paėmusi antrą šparagą, pažvelgiu Kristianui į akis ir prikandu lūpą. Paskui labai lėtai įsikišu šalto šparago galą į burną ir imu čiulpti. Kristianas truputėlį išplečia akis ir aš tai pastebiu. – Anastazija, ką darai? Nukandu galiuką. – Valgau šparagą. Kristianas neramiai pasimuisto. – Manau, žaidžiate su manimi, panele Stil. Apsimetu naivuole. – Aš tik valgau, ką turiu lėkštėje, pone Grėjau. Kaip tik tą akimirką pasibeldęs padavėjas įeina nelaukdamas, kol bus pakviestas. Jis žvilgteli į Kristianą, šis susiraukia, bet linkteli ir leidžia nukraustyti stalą. Padavėjas įsibraudamas išsklaidė kerus. Nusprendžiu pasinaudoti šia aiškumo akimirka. Turiu iš čia išeiti. Jei pasiliksiu, žinau, kuo baigsis mūsų susitikimas, o po tokio varginančio pokalbio man reikia truputį atsiriboti. Kad ir kaip kūnas trokštų Kristiano prisilietimo, protas tam priešinasi. Privalau pažvelgti į viską iš šalies ir apgalvoti, ką jis sakė. Aš vis dar neapsisprendžiau, o jo seksualinė trauka ir žavesys užduoties toli gražu nepalengvina. – Nori deserto? – klausia Kristianas – vėl kaip tikras džentelmenas, tik akys dar liepsningos. – Ačiū, ne. Manau, jau eisiu. Nunarinu galvą. – Eisi? Jis negali nuslėpti nuostabos. Padavėjas paskubomis išeina. – Taip. – Nusprendžiau teisingai. Jei liksiu šiame kambaryje su Kristianu, jis mane išdulkins. Ryžtingai atsistoju. – Rytoj mūsų abiejų laukia diplomų teikimo ceremonija. Kristianas iškart atsistoja, parodydamas per ilgus metus išsiugdytą mandagumą. – Nenoriu, kad išeitum. – Prašau… Turiu eiti. – Kodėl? – Nes davei man tiek daug peno apmąstymams… be to, man reikia pažvelgti į viską iš šalies. – Galėčiau priversti tave pasilikti, – pagrasina jis. – Taip, galėtum, ir nesunkiai, bet to nenoriu. Atidžiai žvelgdamas į mane, Kristianas ranka persibraukia per plaukus.
– Žinai, kai įvirtai į kabinetą imti iš manęs interviu, buvai lipšni: tik „taip, sere“, „ne, sere“… Pamaniau, esi nuolankioji iš prigimties. Bet jei atvirai, Anastazija, nežinau, ar nuostabiame tavo kūne yra bent lašelis nuolankumo. Kristianas kalba įsitempęs ir palengva artinasi prie manęs. – Gal tu ir teisus, – sušnabždu. – Suteik man progą patikrinti, ar lašelį nuolankumo vis dėlto turi, – verdamas mane žvilgsniu murma jis. Kilstelėjęs ranką, paglosto man veidą, nykščiu brūkšteli per apatinę lūpą. – Kitokie santykiai man nepažįstami, Anastazija. Toks jau esu. – Suprantu. Kristianas pasilenkia manęs pabučiuoti, bet dar neprisilietęs lūpomis stabteli ir pažvelgia man į akis degdamas noru, prašydamas leidimo. Kilsteliu lūpas ir jis mane pabučiuoja, o kadangi nežinau, ar dar kada nors bučiuosimės, įsidrąsinu: rankos manęs neklauso, susiranda jo plaukus, traukia jį artyn, burna prasiveria, liežuvis glamonėja jo liežuvį. Kristianas pirštais suspaudžia man sprandą ir, atsiliepdamas į mano aistrą, bučiuoja dar giliau. Kita jo ranka nuslysta mano nugara, priglunda prie strėnų ir stumteli mane arčiau jo. – Negaliu įkalbėti tavęs pasilikti? – tarp bučinių pašnabždomis klausia. – Ne. – Nakvok su manimi. – Ir tavęs neliesti? Ne. Kristianas sunkiai atsidūsta. – Tu nepakenčiama mergiote! – Jis žingteli atgal ir įdėmiai mane nužvelgia. – Kodėl man atrodo, kad sakai „sudie“? – Nes kaip tik ketinu išeiti. – Juk puikiai supranti, kad kalbu ne apie tai. – Kristianai, turiu viską gerai apgalvoti. Nežinau, ar galiu užmegzti tokius santykius, kokių tu nori. Jis užsimerkia, priglaudžia kaktą man prie kaktos, abiem leisdamas atgauti kvapą. Po kelių sekundžių pakšteli man į kaktą, įkišęs nosį į plaukus giliai įkvepia, o tada paleidžia mane ir pasitraukia. – Kaip norite, panele Stil, – sako Kristianas, o jo veidas vėl neperprantamas. – Palydėsiu jus į viešbučio vestibiulį. Ir ištiesia man ranką. Pasilenkusi sugraibau savo rankinę ir paduodu jam ranką. Po velnių, tai galėtų būti istorijos pabaiga. Jusdama dilgčiojant galvos odą ir padažnėjusį pulsą, prabangiais laiptais nuolankiai nulipu paskui Kristianą į vestibiulį. Jei nuspręsčiau tų santykių atsisakyti, tai galėtų būti paskutinis mudviejų atsisveikinimas. Man suspaudžia širdį. Tai bent netikėtai viskas pakrypo. Akimirka blaivaus mąstymo gali apversti merginos gyvenimą aukštyn kojomis. – Ar turi viešbučio tarnautojo duotą bilietą? Pasiraususi rankinėje, surandu bilietą, Kristianas jį paduoda durininkui. Kol laukiame, pakeliu akis ir pažvelgiu į jį. – Ačiū už vakarienę, – sumurmu. – Buvo malonu kaip visada, panele Stil, – mandagiai atsako Kristianas, nors atrodo giliai susimąstęs ir visiškai suglumęs.
Žvelgdama į jį, mėginu įsiminti gražų profilį. Man neduoda ramybės mintis, jog daugiau Kristiano galiu ir nepamatyti, – ji nemaloni ir pernelyg skausminga, kad prie jos apsistočiau. Staiga Kristianas pasisuka ir, nutaisęs rimtą veidą, įbeda į mane akis. – Šį savaitgalį kraustysiesi į Siatlą. Jei apsispręsi teigiamai, ar sekmadienį galėsiu su tavimi susitikti? – nedrąsiai klausia. – Pažiūrėsim. Galbūt, – sušnabždu. Rodos, Kristianui akimirksniu palengvėja, bet jis tuoj vėl suraukia kaktą. – Oras vėsta, ar turi švarkelį? – Ne. Suirzęs jis papurto galvą ir nusivelka švarką. – Imk. Nenoriu, kad peršaltum. Matydama Kristianą laikantį man išskleistą švarką, greitai sumirksiu ir, tiesdama rankas už nugaros, prisimenu tą akimirką jo biure, kai jis padėjo man apsivilkti švarkelį, – kai pirmą kartą jį sutikau, – ir poveikį, kurį jis man padarė. Niekas nepasikeitė; tiesą sakant, tas poveikis dar stipresnis. Jo švarkas šiltas, gerokai per didelis ir kvepia juo… skaniai kvepia. Privažiavęs prie durų sustoja mano automobilis. Kristianas iš nuostabos net išsižioja. – Tai štai ką vairuoji?! Jis pasibaisėjęs. Paėmęs už rankos, išsiveda mane į lauką. Viešbučio tarnautojas vikriai išlipa iš mašinos ir įteikia man raktelius, o Kristianas ramiai duoda jam arbatpinigių. – Ar jis dar tinkamas važinėti? Kristianas atvirai varsto mane rūsčiu žvilgsniu. – Tinkamas. – Ar pasieks Siatlą? – Taip. Pasieks. – Saugiai? – Žinoma, – įpykusi atšaunu. – Taip mašina sena. Bet ji mano ir tinkama naudoti. Man ją nupirko įtėvis. – Ak, Anastazija, manau, galėtume leisti sau geresnę. – Ką nori tuo pasakyti? – Staiga viską suprantu. – Tu nepirksi man mašinos. Sukandęs dantis, jis rūsčiai dėbteli į mane. – Pamatysim, – burbteli. Atidaręs man vairuotojo dureles ir padėdamas įlipti, Kristianas niekinamai vypteli. Nusispiriu batelius ir rankenėle nuleidžiu lango stiklą. Jis ryte ryja mane akimis, o akys tamsios, veidas neperprantamas. – Vairuok atsargiai, – tyliai įspėja. – Sudie, Kristianai. Mano balsas prikimęs nuo netikėtai plūstelėjusių, bet neišlietų ašarų – Jėzau, kad tik dabar neapsižliumbčiau. Šypteliu jam. Bevažiuojant man spaudžia krūtinę, ima byrėti ašaros, vos laikausi nekūkčiojusi. Netrukus skruostais jau plūsta ašarų upeliai, nors nesuprantu, ko verkiu. Juk pasiekiau, ko norėjau. Jis viską paaiškino. Buvo atviras. Jis manęs geidžia, bet taip jau yra, kad man to negana. Man reikia, kad jis
manęs geistų taip, kaip jo geidžiu ir ilgiuosi aš, o giliai širdyje žinau, jog tai neįmanoma. Aš tiesiog sukrėsta. Net neišmanau, kaip turėčiau jį vadinti. Jei sutiksiu užmegzti tokius santykius, ar jis bus… mano vaikinas? Ar galėsiu supažindinti jį su savo draugais? Eiti su juo į barus, kiną arba net į boulingą? Matyt, negalėsiu. Kristianas neleis man jo liesti ir su juo miegoti. Taip, anksčiau nieko panašaus nesu dariusi, užtat norėčiau daryti ateityje. Bet jis tą ateitį įsivaizduoja kitaip. Kas bus, jei sutiksiu, o po trijų mėnesių jis manęs atsisakys pareikšdamas, kad jam jau pakaks mėginimų paversti mane tuo, kuo aš nesu? Kaip tuomet jausiuosi? Emociškai būsiu investavusi tris mėnesius darydama tai, ką daryti vargu ar noriu. O jei tada jis pasakys: „Ne, sutartis baigėsi“, kaip aš ištversiu taip atstumta? Gal geriau pasitraukti dabar ir išsaugoti dar gana menkai pažeistą savigarbą? Bet vien mintis, kad daugiau jo nepamatysiu, tokia skausminga… Ir kaip galėjau taip greitai jį įsimylėti? Negali būti, kad tik dėl sekso… juk negali? Paskubomis nusibraukiu ašaras. Nenoriu gilintis į savo jausmus Kristianui. Jei imsiu gilintis, bijau išsiaiškinti tiesą. Tik ką man daryti? Pastatau automobilį prie mūsų dvibučio. Šviesos nedega. Matyt, Keitės nėra. Man tarsi akmuo nuo širdies nusirita. Nenoriu, kad ji vėl užkluptų mane verkiančią. Nusirengusi įsijungiu tą velnio aparatą ir elektroninio pašto dėžutėje randu Kristiano laišką. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Šis vakaras Dat a: 2011 m. gegužės 25 d. 22:01 Gavėjas: Anastazija Stil Nesuprantu, kodėl šį vakarą pabėgai. Nuoširdžiai tikiuosi, kad patenkinamai atsakiau į visus tavo klausimus. Žinau, kad daviau tau daug peno apmąstymams, ir karštligiškai viliuosi, jog mano siūlymą rimtai apsvarstysi. Labai noriu, kad mūsų sutartis įsigaliotų. Aš neskubėsiu. Pasitikėk manimi. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Perskaičiusi jo laišką, dar labiau susigraudinu. Aš – ne koks įmonių suliejimas. Ir ne pirkinys. Sprendžiant iš laiško, galėčiau tuo būti. Kristianui neatsakau. Tiesiog neišmanau, ką jam parašyti. Šiaip taip apsivilkusi pižamą, apsisiaučiu jo švarką ir atsigulu į lovą. Spoksodama į tamsą prisimenu visus tuos kartus, kai Kristianas mane įspėjo laikytis nuo jo atokiau. Anastazija, turėtumėte vengti manęs. Aš nesu jums skirtas vyras. Draugauti su mergina – ne man. Aš ne iš tų vyrų, kurie siuntinėja širdeles ir gėles… Aš nesimyliu. Kitokie santykiai man nepažįstami. Tyliai verkdama įsikniaubusi į pagalvę, nusitveriu būtent pastarosios minties. Ir man kitokie santykiai nepažįstami. Bet gal drauge galėtume atrasti naują kelią?
KETURIOLIKTAS SKYRIUS
Kristianas stovi prieš mane, gulinčią, laikydamas pintą odinį raitelio šmaikštį. Jis nuogas, tik mūvi senus, nublukusius, praplyšusius „Levis“ džinsus. Atidžiai žvelgdamas į mane, lėtai pliaukši šmaikščiu sau per delną. Ir pergalingai šypsosi. Negaliu pajudėti. Aš nuoga ir supančiota, pririštomis kojomis ir rankomis guliu didelėje lovoje su keturiais baldakimo stulpais. Ištiesęs ranką, Kristianas šmaikščio galu perbraukia man per kaktą, nosį – kad užuosčiau odos kvapą – ir prasiskyrusias lūpas, pro kurias dūsuodama įkvepiu ir iškvepiu. Jis įgrūda šmaikščio galą man į burną, kad pajusčiau glotnios, stangrios odos skonį. – Čiulpk, – švelniai, bet įsakmiai liepia jis. Lūpomis klusniai suspaudžiu šmaikščio galą. – Gana, – piktai sako. Kai ištraukia šmaikštį iš burnos, vėl imu dūsuoti, o Kristianas braukia jo galu man per smakrą, pasmakrę, kaklą, iki pat raktikaulių duobutės. Ten neskubėdamas jį pasukinėja ir keliauja toliau, išilgai mano kūno, per krūtinkaulį, tarp krūtų, per pilvą, iki bambos. Aš sunkiai alsuoju, muistausi, tampau virves, kurios brūžina riešų ir kulkšnių odą. Apsukęs ratą apie bambą, šmaikščio galas keliauja dar žemiau, brūkštelėjęs per gaktos plaukus, pasiekia klitorį. Kristianas pliaukšteli šmaikščiu, odinė jo pynė skaudžiai pliekia per mano malonumų tašką ir aš, palaimingai šaukdama jo vardą, patiriu orgazmą. Staiga pakirstu iš miegų sunkiai gaudydama kvapą, apsipylusi prakaitu ir tebejusdama orgazmo atoveiksmį. Po velnių… Aš visiškai suglumusi. Po galais, kas čia nutiko? Guliu savo lovoje, viena. Kaip? Kodėl? Atsisėdu tiesi kaip styga, ištikta šoko… čia tai bent. Jau rytas. Žvilgteliu į žadintuvą – aštunta valanda. Rankomis susiimu galvą. Nežinojau, kad galiu sapnuoti seksą. Gal nuo maisto? Gal pirmąjį erotinį sapną man sukėlė austrės ir naršymas internete? Aš sutrikusi. Nė nenutuokiau, kad sapnuodama galiu patirti orgazmą. Įsvirduliavusi į virtuvę, randu ten vikriai besisukančią Keitę. – Ana, ar gerai jautiesi? Keistai atrodai. Ar čia Kristiano švarkas? – Jaučiuosi gerai. – Prakeikimas, reikėjo žvilgtelėti į veidrodį. Vengiu skvarbaus jos žalių akių žvilgsnio. Nuo to rytinio nuotykio man dar truputį svaigsta galva. – Taip, švarkas Kristiano. Ji susiraukia. – Ar naktį miegojai? – Ne itin gerai. Einu prie virdulio. Man reikia arbatos. – Kaip praėjo vakarienė? Prasideda…
– Valgėme austrių. Paskui – menkės, tad sakyčiau, buvo tikras žuvies vakaras. – Fu… Nepakenčiu austrių, be to, man ne maistas rūpi. Kaip elgėsi Kristianas? Apie ką šnekėjotės? – Jis buvo dėmesingas. – Nutylu. Ką dar galiu pasakyti? Jis neserga AIDS, yra labai įsijautęs į savo vaidmenį, nori, kad paklusčiau kiekvienam jo įsakymui, kartą sužeidė merginą pakabinęs ant savo žaidimų kambario lubų, be to, privačiame valgomajame norėjo mane išdulkinti. Ar tai būtų gera įvykių santrauka? Susikaupusi karštligiškai mėginu prisiminti tas susitikimo su Kristianu akimirkas, kurias galėčiau aptarti su Keite. – Jam nepatiko, kad vairuoju Vandą. – O kam patiktų, Ana? Bet tai nieko naujo. Kodėl tu tokia slapukė? Nagi, drauguže, klok viską. – Ak, Keite, mudu apie daug ką kalbėjomės. Juk žinai, koks jis jautrus viskam, kas susiję su maistu. Beje, Kristianui patiko tavo suknelė. – Užverda vanduo, tad užsiplikau arbatos. – Gal ir tau arbatos? Gal nori, kad paklausyčiau, kokią kalbą parašei šiandienos iškilmėms? – Taip, norėčiau. Vakar visą vakarą sėdėjau „Beccos“ kepyklėlėje ir rašiau. Einu atsinešti. Ir – taip, mielai išgerčiau arbatos. Keitė tekina išlekia iš virtuvės. Oi, vis dėlto pavyko nukreipti Ketrinos Kavanag dėmesį! Perpjaunu apskritą akytą bandelę ir abi puseles įkišu į skrudintuvą. Prisiminusi įspūdingą sapną, nuraustu. Dėl Dievo meilės, ką visa tai reiškia? Naktį man buvo sunku užmigti. Nuo įvairių galimybių sukasi galva. Jaučiuosi tokia sutrikusi. Kristiano trokštami santykiai panašesni į darbo pasiūlymą. Numatytas laikas, aprašytos pareigos, nustatyta gana griežta skundų teikimo procedūra. Pirmą romantišką draugystę su vaikinu įsivaizdavau visai kitaip – bet draugauti su mergina, žinoma, ne Kristianui. Jei pasakysiu, kad noriu daugiau, jis tikriausiai išvis nutrauks santykius ir… rizikuosiu prarasti tai, ką jis pasiūlė. Štai kas man kelia didžiausią rūpestį, nes nenoriu jo prarasti. Kita vertus, nežinau, ar ištversiu tapusi jo nuolankiąja – giliai širdyje jaučiu, kad tos lazdos ir šmaikščiai man pasibjaurėtini. Fizinių kančių bijau ir esu pasiryžusi kaip įmanydama vengti skausmo. Prisimenu savo sapną… Ar panašiai viskas ir vyks? Mano vidinė dievaitė šokinėja iš džiaugsmo plodama katučių ir šūkčiodama, kad sutikčiau. Keitė grįžta į virtuvę nešina kompiuteriu. Apžiūrinėdama bandelę, kantriai išklausau jos atsisveikinimo kalbą. KAI ATVAŽIUOJA RĖJUS, aš pasipuošusi ir pasiruošusi išeiti. Atidariusi laukujes duris randu jį
prieangyje, vilkintį per didelį kostiumą. Mane užplūsta šilta dėkingumo ir meilės šiam paprastam žmogui banga, ir nors beveik niekada taip nesielgiu, apimta švelnumo puolu jam ant kaklo. Taip netikėtai užkluptas, Rėjus sutrinka. – Aha, Ane, aš irgi džiaugiuosi tave matydamas, – sumurma jis ir mane apkabina. Paskui, uždėjęs rankas ant pečių, kad nusiraminčiau, atidžiai mane nužvelgia ir susiraukia. – Ar viskas gerai, vaikeli? – Žinoma, tėti. Ar merginai negalima džiaugtis susitikus su savo senuku? Rėjus nusišypso, tamsių akių kampučiuose susimeta raukšlelės ir jis atseka paskui mane į svetainę. – Gražiai atrodai, – sako. – Dėl Keitės suknelės. Pažvelgiu žemyn, į pilką plono audinio suknelę atvira nugara. Rėjus suraukia kaktą. – Kur Keitė?
– Universiteto miestely. Ji sakys kalbą, todėl turėjo nuvažiuoti anksčiau. – Gal ir mums jau laikas? – Tėti, turime dar pusvalandį. Gal norėtum arbatos? Papasakotum, kaip gyvena mūsų pažįstami Monteseine. Beje, kaip sekėsi kelionė? RĖJUS PASTATO SAVO AUTOMOBILĮ universiteto miestelio aikštelėje ir mudu įsiliejame į žmonių minią,
gausiai išmargintą juodų ir raudonų mantijų, kuri traukia į salę. – Sėkmės, Ane. Atrodai labai susinervinusi. Ar tau reikės ką nors daryti? Po velnių, kodėl kaip tik šiandien Rėjus turi būti toks pastabus? – Ne, tėti. Tiesiog šiandien labai svarbi diena. Be to, pamatysiu jį. – Taigi, mano mergaitė turi universiteto diplomą. Didžiuojuosi tavimi, Ane. – A… Ačiū, tėti. Ak, kaip myliu šį vyrą… Salė pilna žmonių. Rėjus su kitų absolventų tėvais ir kitais sveikintojais atsisėda salės sektoriuje, kur kėdžių eilės kyla pakopomis, o aš žingsniuoju į paskirtą vietą. Vilkėdama juodą mantiją, su kepure ant galvos jaučiuosi saugi, neišsiskirianti iš kitų. Kol kas scena tuščia, bet vis tiek sunku tramdyti jaudulį. Širdis daužosi, alsuoju greitai ir negiliai. Jis čia, kažkur čia. Kažin, ar Keitė su juo kalbasi, o gal net kamantinėja? Įsitaisau savo vietoje, tarp dviejų studenčių, kurių pavardės taip pat prasideda raide S. Esu antroje eilėje, kur dar lengviau likti nepastebėtai. Žvilgteliu per petį ir pamatau Rėjų, sėdintį aukštai, ne tokioje geroje vietoje. Pamoju jam. Jis drovėdamasis man atsako – lyg pamojuoja, lyg atiduoda pagarbą. Nusisuku į sceną ir imu laukti. Salė sparčiai pildosi, gaudesys nuo susijaudinusių balsų vis stiprėja. Pirmoje eilėje netrukus taip pat susėda absolventai. Patekau tarp dviejų nepažįstamų merginų iš kito fakulteto. Jos, be jokios abejonės, draugės ir persilenkusios per mane su jauduliu šnekasi. Lygiai vienuoliktą iš užkulisių į sceną žengia universiteto rektorius, lydimas trijų prorektorių. Paskui juos eina vyresnieji profesoriai, visi iki vieno pasipuošę juodomis ir raudonomis regalijomis. Atsistojame ir savo dėstytojus sutinkame plojimais. Vieni linkteli ir pamoja, kiti, rodos, nuobodžiauja. Profesorius Kolinsas, mano diplominio darbo vadovas ir mėgstamiausias dėstytojas, kaip įprasta, atrodo tarsi ką tik išlipęs iš lovos. Paskutiniai scenoje pasirodo Keitė ir Kristianas. Jis išsiskiria iš kitų, nes vilki pagal užsakymą siūtą pilką kostiumą, be to, nuo salės šviestuvų ruduose jo plaukuose spindi šviesesnės vario spalvos sruogelės. Jis atrodo rimtas ir santūrus. Sėsdamasis atsisega vieneilį švarką ir mano žvilgsnis užkliūva už kaklaraiščio. Po velnių… tas kaklaraištis! Nejučiomis pasitrinu riešus. Negaliu atplėšti nuo Kristiano akių. Jis ryši tą kaklaraištį, žinoma, neatsitiktinai. Stipriai sučiaupiu lūpas. Auditorija atsisėda, plojimai nutyla. – Tik pažiūrėk į jį! – susijaudinusi draugei sušnabžda viena iš mano kaimynių. – Vertas nuodėmės… Sustingstu kaip nudiegta. Esu tikra, kad jos kalba ne apie profesorių Kolinsą. – Tikriausiai tai Kristianas Grėjus. – Ar jis laisvas? – Vargu, – tyliai, bet šiurkščiai įsiterpiu.
– A… Abi merginos nustebusios įsispokso į mane. – Kiek žinau, jis gėjus, – burbteliu. – Kaip gaila… – atsidūsta viena. Rektoriui atsistojus kalba pradėti iškilmingos ceremonijos, atkreipiu dėmesį, kad Kristianas slapta atidžiai žvalgosi po salę. Sudrimbu, nuleidžiu pečius ir stengiuosi kuo mažiau kristi į akis. Bet nieko neišeina, nes po kelių sekundžių mūsų su Kristianu žvilgsniai susitinka. Jis žiūri į mane bejausmiu, neįmanomu perprasti veidu. Užburta Kristiano žvilgsnio, neramiai pasimuistau ir man palengva užkaista skruostai. Staiga nei iš šio, nei iš to prisimenu šio ryto sapną, papilvės raumenys maloniai įsitempia. Giliai įkvepiu. Kristiano lūpos krusteli, veide šmėsteli vos pastebima šypsena, bet tik akimirką. Jis trumpai užsimerkia, o kai atsimerkia, veide vėl atsispindi abejingumas. Dirstelėjęs į rektorių, Kristianas įbeda akis į universiteto emblemą, kabančią tiesiai prieš jį, virš salės durų. Į mane daugiau nekreipia dėmesio. Rektorius skaito savo nuobodžią kalbą, o Kristianas į mane nė nežvilgteli. Jo akys subestos į priekį. Kodėl jis į mane nežiūri? Gal apsigalvojo? Pajuntu kūnu ritantis nerimo bangą. Gal to, kad vakar vakare išėjau, jam buvo tiesiog per daug? Gal nusibodo laukti, kol apsispręsiu? Ak, negi tikrai viską galutinai sumoviau? Prisimenu vakar vakare Kristiano atsiųstą elektroninį laišką. Gal jis siunta, kad neatsakiau? Staiga salėje pasigirsta audringi plojimai, mat žodis suteikiamas panelei Ketrinai Kavanag. Rektorius atsisėda, o Keitė atmeta ant nugaros savo gražiuosius ilgus plaukus ir pasideda popieriaus lapus ant pulto. Keitė neskuba, jai ne galvoj, kad į ją spokso daugybė žmonių. Pasiruošusi ji nusišypso, apžvelgia nekantraujančią auditoriją ir pradeda sklandžiai kalbėti. Keitė rami ir šmaikšti, po pirmo jos pokšto šalia manęs sėdinčios merginos ima kikenti. Ak, Ketrina Kavanag, tu tikrai puikiai valdai žodį. Tą akimirką taip didžiuojuosi Keite, kad padrikos mintys apie Kristianą lieka kažkur sąmonės paribyje. Nors Keitės kalba man girdėta, vis tiek atidžiai klausausi. Ji prikausto visos salės dėmesį ir pelno klausytojų palankumą. Keitės kalbos tema – kas mūsų laukia po koledžo? Iš tiesų, kas laukia? Kristianas klausosi Keitės pakėlęs antakius – matyt, iš nuostabos. Taip, imti iš jo interviu galėjo nuvažiuoti ir Keitė. Ir dabar savo nepadorius pasiūlymus jis teiktų Keitei. Gražuolė Keitė ir gražuolis Kristianas būtų drauge… O aš kaip abi mano kaimynės žavėčiausi juo iš tolo. Žinau, kad Keitė nesileistų su juo į kalbas. Kaip ji anądien Kristianą pavadino? Šiurpiai gražiu niekšeliu. Vien pagalvojus apie Keitės ir Kristiano susitikimą akis į akį pasidaro nejauku. Turiu pripažinti, kad dar nežinia, už kurį lažybų punkte statyčiau. Kalbą Keitė baigia įspūdingai, visi klausytojai ploja atsistoję ir pritariamai šūkčiodami, o ji mėgaujasi pirmomis jai skirtomis ovacijomis. Plačiai šypsodamasi Keitei, aš taip pat garsiai ją sveikinu ir ji atsako man šypsena. Puikiai padirbėjai, Keite. Ji atsisėda, klausytojai paseka jos pavyzdžiu, o tada pakyla universiteto rektorius ir suteikia žodį Kristianui… Kad mane kur, Kristianas taip pat sakys kalbą. Rektorius trumpai išvardija Kristiano laimėjimus: nepaprastai sėkmingai veikiančios, savo rankomis sukurtos bendrovės generalinis direktorius, žmogus, viską pasiekęs savo pastangomis. – …taip pat pagrindinis mūsų universiteto rėmėjas. Prašom sutikti poną Kristianą Grėjų.
Rektorius energingai paspaudžia Kristianui ranką, o salėje nuošia santūrūs ir mandagūs plojimai. Man daužosi širdis. Jis prieina prie pulto ir apžvelgia salę. Stovėdamas prieš mus visus jis, rodos, pasitiki savimi ne mažiau už ką tik kalbėjusią Keitę. Abi šalia manęs sėdinčios merginos susižavėjusios palinksta į priekį. Tiesą sakant, manau, taip pat palinksta diduma moteriškos auditorijos ir keli vyrai. Kristianas ima kalbėti – švelniai, santūriai ir užburiamai. – Aš nepaprastai dėkingas ir sujaudintas, kad šiandien Vašingtono valstybinio universiteto vadovybė man suteikė tokią garbę. Taip gavau retą progą pakalbėti apie įspūdingą darbą, atliekamą šio universiteto Aplinkotyros fakultete. Mūsų tikslas – sukurti perspektyvius ir ekologinės pusiausvyros nepažeidžiančius žemdirbystės būdus, skirtus trečiojo pasaulio šalims. Galutinis mūsų siekis yra visiems laikams panaikinti pasaulyje badą ir skurdą. Per milijardą žmonių, daugiausia Afrikos šalyse į pietus nuo Sacharos dykumos, taip pat Pietų Azijoje ir Lotynų Amerikoje, gyvena didžiausiame skurde. Tose pasaulio dalyse žemdirbystės metodai neefektyvūs, o tai kelia ekologines problemas ir neigiamai veikia visuomenės sanklodą. Žinau, ką reiškia badauti. Todėl esu asmeniškai suinteresuotas šio projekto sėkme… Iš nuostabos net išsižioju. Ką? Kristianas kadaise badavo? Po galais… Ką gi, tada galima daug ką suprasti. Dar kartą prisimenu iš Kristiano imtą interviu; jis tikrai nori pamaitinti pasaulį. Susikaupiu iš paskutiniųjų mėgindama prisiminti, ką straipsnyje rašė Keitė. Rodos, ketverių metų jis buvo įvaikintas. Negaliu įsivaizduoti, kad Greisė būtų leidusi jam badauti, vadinasi, kas yra tikras alkis, Kristianas turėjo sužinoti dar visai mažas berniukas. Stipriai sučiaupiu lūpas – vien pagalvojus apie alkaną vos pradėjusį vaikščioti vaikutį pilkomis akimis man suspaudžia širdį. Dieve mano. Koks buvo jo gyvenimas prieš Grėjams jį įsivaikinant ir išgelbstint? Mane apima baisus pasipiktinimas. Vargšelis, sugadintas, iškrypęs, į filantropiją linkęs Kristianas, – nors neabejoju, kad jis pats apie save būtų visiškai kitokios nuomonės ir kratytųsi bet kokių minčių apie užuojautą arba gailestį. Staiga klausytojai pratrūksta audringais plojimais ir atsistoja. Aš irgi atsistoju, nors ir negirdėjau pusės Kristiano kalbos. Jis daro visus šiuos gerus darbus, vadovauja milžiniškai bendrovei ir dar laksto paskui mane. Tai glumina. Prisimenu jo pokalbio apie Darfūrą nuotrupas… ir daug kas ima aiškėti. Maistas. Girdėdamas karštus plojimus jis šypteli – ploja net Keitė – ir vėl atsisėda. Į mane nė nežvilgteli, o aš, kad ir kaip sutrikusi, mėginu įsisąmoninti naujas žinias apie Kristianą. Atsistoja vienas iš prorektorių ir pradedame varginančią diplomų teikimo ceremoniją. Diplomus turi gauti per keturis šimtus absolventų, tad praeina gera valanda, kol išgirstu savo pavardę. Ant scenos užlipu žingsniuodama tarp dviejų kikenančių merginų. Kristianas žvelgia į mane šiltu, bet atsargiu žvilgsniu. – Sveikinu, panele Stil, – sako švelniai spausdamas ranką. Visu kūnu pajuntu jo skleidžiamą energiją. – Ar kas negerai kompiuteriui? Susiraukiu, o jis tuo metu įteikia man diplomą. – Ne. – Vadinasi, į mano elektroninius laiškus tiesiog nekreipi dėmesio? – Mačiau tik tą apie įmonių suliejimą. Kristianas klausiamai į mane žvilgteli. – Pasikalbėsime vėliau, – sako jis, ir aš turiu eiti, nes stovėdama užlaikau eilę.
Grįžtu į savo vietą. Elektroniniai laiškai? Matyt, bus atsiuntęs dar vieną. Kažin ką ten rašo? Kol baigiasi ceremonija, praeina dar valanda. Laikas labai prailgsta. Pagaliau, lydimas dar triukšmingesnių plojimų, rektorius išeina, o paskui jį nuseka mokomojo personalo nariai, Kristianas ir Keitė. Kad ir kaip trokštu, Kristianas į mane nė nežvilgteli. Mano vidinė dievaitė nepatenkinta. Stovint ir laukiant, kol ateis metas skirstytis mūsų eilei, mane pasišaukia Keitė. Išlindusi iš užkulisių ji prieina prie manęs kuo arčiau. – Kristianas nori su tavimi pasikalbėti! – praneša. Abi merginos, dabar stovinčios šalia, nustebusios vėpso į mane. – Jis mane atsiuntė tau pasakyti, – priduria Keitė. Ak… – Tavo kalba buvo puiki, Keite. – Išties nebloga, ar ne? – Ji džiugiai nusišypso. – Tai ar ateisi? Jis gali būti labai atkaklus. Keitė užverčia akis į lubas ir aš nusišypsau. – Nė neįsivaizduoji, koks atkaklus. Negaliu ilgai palikti Rėjaus vieno. Atsisukusi žvilgteliu į Rėjų ir išskėtusi pirštus kilsteliu ranką, duodama ženklą, kad užtruksiu tik penkias minutes. Jis linkteli, parodo, kad sutinka, ir aš nuseku paskui Keitę už scenos esančiu koridoriumi. Kristianas kalbasi su universiteto rektoriumi ir dviem profesoriais. Paskui pakelia akis ir pamato mane. – Atleiskite, ponai, – girdžiu jį atsiprašant. Kristianas prieina prie manęs ir mandagiai šypteli Keitei. – Ačiū, – padėkoja ir, Keitei nespėjus nieko atsakyti, suėmęs už alkūnės nusiveda mane į patalpą, kuri labai panaši į vyrų rūbinę. Patikrina, ar ji tuščia, tada užšauna durų skląstį. Po velnių, ką jis ketina daryti? Kristianas atsisuka, aš susijaudinusi sumirksiu. – Kodėl neparašei man laiško? Ir neatsakei į telefonu siųstas žinutes? Jis perveria mane rūsčiu žvilgsniu. Visiškai sutrinku. – Šiandien nebuvau įsijungusi kompiuterio, o į telefoną taip pat nežiūrėjau. Po galais, ar jis mėgino prisiskambinti? Nutariu pasinaudoti dėmesį nukreipiančiu metodu, kuris bendraujant su Keite pasirodė labai veiksmingas. – Pasakei puikią kalbą. – Ačiū. Kristianas suirzęs pirštais persibraukia per plaukus. – Anastazija, dabar nenoriu apie tai šnekėtis. – Tarsi slegiamas kančios jis užsimerkia. – Nerimavau dėl tavęs. – Nerimavai? Kodėl? – Nes išvažiavai namo tuo metalo laužu, kurį vadini automobiliu. – Ką?! Tai visai ne metalo laužas. Mašina tvarkinga. Chosė reguliariai man ją patikrina. – Chosė – tas fotografas? Kristianas prisimerkia, veidas sustingsta kaip ledinis. Velnias… – Taip, mano vabalas anksčiau priklausė jo motinai. – Taigi, o dar anksčiau tikriausiai jos motinai ir jos močiutei. Ta mašina nesaugi. – Važinėju ja jau ketvirti metai. Apgailestauju, kad dėl manęs jaudinaisi. Kodėl nepaskambinai?
Jėzau, jis iš musės daro dramblį. Kristianas sunkiai atsidūsta. – Anastazija, man reikia tavo atsakymo. Laukimas mane varo iš proto. – Kristianai, aš… Klausyk, palikau savo įtėvį vieną. – Rytoj. Iki rytojaus norėčiau sulaukti atsakymo. – Gerai. Rytoj. Rytoj tau pasakysiu. Jis žingteli atatupstas, santūriai pažvelgia į mane ir, lengviau atsikvėpęs, nuleidžia pečius. – Ar liksi ko nors išgerti? – klausia. – Nežinau, ko norės Rėjus. – Tavo įtėvis? Mielai su juo susipažinčiau. Še tau… Kodėl? – Abejoju, ar tai gera mintis. Paniuręs, stipriai sučiaupęs lūpas, Kristianas atstumia durų skląstį. – Gėdijiesi manęs? – Ne! – Dabar jau suirztu aš. – Tik kaip turėčiau savo tėčiui tave pristatyti? „Štai vyras, atėmęs man nekaltybę ir dabar norintis užmegzti sadomazochistinius santykius?“ Tu ne sportbačius avi. Kristianas rūsčiai dėbteli į mane, o tada jo lūpos trūkteli nuo šypsenos. Nors labai ant jo pykstu, mano veide nejučia taip pat pasirodo šypsena. – Žinok, aš gana greitai bėgioju. Anastazija, tiesiog pasakyk jam, kad esu tavo vaikinas. Jis atidaro duris ir aš išeinu. Man sukasi galva. Universiteto rektorius, trys prorektoriai, keturi profesoriai ir Keitė spokso į mane, o aš skubriai pražingsniuoju pro juos. Mėšlas. Palikusi Kristianą su universiteto žmonėmis, einu ieškoti Rėjaus. Pasakyk jam, kad esu tavo vaikinas. „Privilegijuotas vaikinas“, – negailestingai primena man pasąmonė. Žinau, žinau… Nuveju šią nemalonią mintį šalin. Kaip man pristatyti jį Rėjui? Salėje ramu, ji pustuštė, o Rėjus tebestovi kur stovėjęs. Pamatęs mane, pamoja ir ima lipti žemyn. – Na, Ane! Sveikinu. Jis suspaudžia mane glėbyje. – Ar norėtum nueiti į palapinę ko nors išgerti? – Žinoma. Šiandien tau svarbi diena. Rodyk kelią. – Neprivalome ten eiti, jei nenori. Prašau, atsisakyk… – Ane, dvi su puse valandos sėdėjau ir klausiausi visokių tauškalų. Man reikia ko nors išgerti. Įsikimbu jam į parankę ir mudu su būriu žmonių išeiname į šiltą ankstyvos popietės orą. Praeiname pro būrį absolventų, išsirikiavusių ir laukiančių, kol universiteto fotografas padarys nuotrauką. – Ak, gerai, kad prisiminiau… – Rėjus išsitraukia iš kišenės fotoaparatą. – Vieną nuotrauką mano albumui, Ane. Nepatenkinta užverčiu akis, bet jis mane vis tiek nufotografuoja. – Ar dabar jau galiu nusiimti kepurę ir nusivilkti mantiją? Jaučiuosi kaip kvailė.
„Tu ir atrodai kaip kvailė… – kaip visada pašaipiai priduria pasąmonė. – Tai ar ketini pristatyti Rėjui vyrą, su kuriuo dulkiniesi? – Ji rūsčiai žvelgia į mane per akinių drugelio pavidalo stiklais viršų. – Jis labai didžiuosis.“ Dieve, kaip aš jos kartais nekenčiu… Lauke pastatyta palapinė milžiniška ir pilna linksmai besišnekučiuojančių žmonių: absolventų, jų tėvų, dėstytojų ir šiaip draugų. Rėjus paduoda man taurę šampano arba, kaip įtariu, pigaus putojančio vyno. Neatvėsinto ir saldaus. Vėl prisimenu Kristianą: jam toks gėrimas nepatiktų. – Ana! Atsisuku ir akimirksniu atsiduriu Etano Kavanago glėbyje. Jis pakėlęs apsuka mane neišpildamas vyno – koks vikruolis! – Sveikinu! – Etanas džiugiai man nusišypso, žalios jo akys spindi. Kokia staigmena. Jo pilkšvai gelsvi plaukai susitaršę ir labai patrauklūs. Jis toks pat gražus kaip Keitė. Brolio ir sesers panašumas irgi pribloškiantis. – Tai bent! Etanai! Kaip malonu tave matyti. Tėti, čia Etanas – Keitės brolis. Etanai, čia mano tėtis – Rėjus Stilas. Vyrai paspaudžia vienas kitam ranką, tėtis santūriai ir tiriamai nužvelgia poną Kavanagą. – Kada grįžai iš Europos? – klausiu. – Jau prieš savaitę, bet norėjau nustebinti sesutę, – lyg sąmokslininkas paaiškina Etanas. – Kaip miela, – šypteliu. – Ji sakė atsisveikinimo kalbą – tokio įvykio negalėjau praleisti. Etanas, rodos, seserimi nepaprastai didžiuojasi. – Jos kalba buvo puiki. – Išties, – pritaria Rėjus. Etanas laiko apkabinęs mane per juosmenį, o aš pakeliu akis ir sutinku šaltą, pilką Kristiano Grėjaus žvilgsnį. Šalia jo stovi Keitė. – Laba diena, Rėjau. – Keitė pakšteli Rėjui į abu skruostus – jis nurausta. – Ar jau susipažinote su Anos vaikinu? Kristianas Grėjus. Po perkūnais… ta Keitė! Mėšlas! Išbąlu kaip drobė. – Pone Stilai, malonu susipažinti, – sklandžiai, maloniai ir nė kiek nesutrikdytas Keitės iniciatyvos sako Kristianas. Jis ištiesia ranką ir Rėjus – tikras šaunuolis! – paspaudžia ją, nė kiek neišsiduodamas, kad ši žinia jam tarsi perkūnas iš giedro dangaus. „Labai ačiū, Ketrina Kavanag“, – nesitverdama pykčiu mintyse padėkoju. Mano pasąmonė, rodos, nualpo. – Pone Grėjau… – sumurma Rėjus, o jo veidas neperprantamas, gal tik didelės rudos akys išplėstos labiau nei paprastai. Ir tos akys susminga į mane tarsi klausdamos: „Kada ketinai pranešti man šią naujieną?“ Prikandu lūpą. – O čia mano brolis, Etanas Kavanagas, – į Kristianą kreipiasi Keitė. Kristianas dėbteli į Etaną, kuris stovi vis dar apkabinęs mane. – Pone Kavanagai… Juodu pasisveikina. Kristianas ištiesia man ranką. – Ana, mieloji, – sumurma jis ir aš nuo tokio švelnumo vos nenualpstu.
Išsprūstu iš Etano glėbio, Kristianas santūriai nusišypso Keitės broliui, o aš atsistoju šalia Grėjaus. Keitė slapta man šypteli. Ta ragana puikiai supranta, ką daro! – Etanai, mama ir tėtis nori su tavimi pasikalbėti, – sako Keitė ir nusiveda Etaną. – Ar seniai judu pažįstami? – Ramus Rėjaus žvilgsnis nuo Kristiano nukrypsta į mane. Prarandu kalbos dovaną. Trokštu prasmegti skradžiai žemę. Kristianas apkabina mane ir, prieš pirštais suspausdamas man petį, nykščiu švelniai perbraukia per nuogą nugarą. – Porą savaičių, gal šiek tiek daugiau, – sklandžiai paaiškina jis. – Susipažinome, kai Anastazija atvažiavo imti iš manęs interviu studentų laikraščiui. – Nežinojau, kad dirbai studentų laikraštyje, Ane, – sako Rėjus, o jo žodžiai persmelkti nebylaus priekaišto ir juntamo irzulio. Velnias… – Keitė susirgo, – burbteliu. Daugiau nesugraibau nė žodžio. – Pasakėte gerą kalbą, pone Grėjau. – Ačiū, sere. Girdėjau, esate prisiekęs žvejys. Rėjus kilsteli antakius, nusišypso taip retai nušvintančia nuoširdžia Rėjaus Stilo šypsena ir juodu įsitraukia į pokalbį apie žvejybą. Tiesą sakant, netrukus pajuntu, kad aš čia nereikalinga. Palengva Kristianas visiškai apsuka galvą mano tėčiui… „Kaip ir tau apsuko“, – tiesiai rėžia man pasąmonė. Kristiano įtaiga milžiniška. Atsiprašiusi vyrų, einu ieškoti Keitės. Ji šnekasi su tėvais, kurie visuomet labai malonūs ir šiltai mane sutinka. Apsikeičiame keliomis mandagiomis frazėmis ir užsimezga trumpas neįpareigojantis pokalbis – daugiausia šnekamės apie būsimas jų atostogas Barbadose ir mūsų su Keite persikraustymą. – Keite, kaip tu galėjai užbėgti man už akių ir pati supažindinti Kristianą su Rėjumi? – piktai sušnypščiu, kai tik liekame dviese ir niekas negali girdėti. – Žinojau, kad niekada to nepadarysi, be to, noriu paspausti Kristianą, kad greičiau įsipareigotų. – Keitė maloniai man nusišypso. Rūsčiai dėbteliu į draugę. Tai aš nenoriu jam įsipareigoti, kvailute! – Rodos, Ana, jis reagavo labai ramiai. Pasinaudok tuo. Tik pažiūrėk – Kristianas negali atplėšti nuo tavęs akių. – Pažvelgusi įsitikinu, kad ir Rėjus, ir Kristianas žiūri į mane. – Jis varsto tave akimis kaip vanagas. – Geriau eisiu gelbėti Rėjaus arba Kristiano. Nežinau kurio. O apie tavo darbelius dar pašnekėsime, Ketrina Kavanag! Piktai dėbtelėjusi į ją, nueinu. – Ana, padariau tau paslaugą! – šūkteli ji man pavymui. – Štai ir aš, – grįžusi sakau ir nusišypsau abiem vyrams. Rodos, jiems smagu. Kristianas juokiasi iš kažkokio pokšto, o tėtis, nors ir dalyvauja viešame renginyje, jaučiasi neįtikėtinai laisvai. Apie ką dar, be žvejybos, juodu šnekėjosi? – Ane, kur tualetai? – Už palapinės ir į kairę. – Tuoj grįšiu. O judu linksminkitės. Rėjus nueina. Nervingai žvilgteliu į Kristianą. Trumpai pastovime ir leidžiame fotografui padaryti mudviejų nuotrauką.
– Dėkoju, pone Grėjau. Fotografas skubiai nueina. Apakinta blykstės, kelis kartus sumirksiu. – Vadinasi, užbūrei ir mano tėvą? – Ką reiškia tas „ir“? Kristiano žvilgsnis liepsningas, be to, jis klausiamai kilsteli antakius. Nukaistu. Pakėlęs ranką, jis pirštais perbraukia man per skruostą. – Ak, kaip gaila, kad nežinau, apie ką galvoji, Anastazija, – niūriai sušnabžda jis ir, suspaudęs man smakrą, pakelia galvą, kad atidžiai žvelgtume vienas kitam į akis. Imu alsuoti greičiau. Kaip jis geba taip paveikti mane net čia, žmonių pilnoje palapinėje? – Šią akimirką galvoju, kad ryši gražų kaklaraištį, – tyliai sakau. Jis sukikena. – Pastaruoju metu jį labiausiai mėgstu. Tirštai nuraustu. – Žavingai atrodai, Anastazija. Ši suknelė tau tinka, galiu paglostyti tavo nugarą, paliesti nuostabią odą. Staiga pasijuntu taip, tarsi būtume tame kambaryje. Vienudu. Kiekviena mano kūno skaidula atgijusi, kiekviena nervų šaknelė nepaprastai jautri, vėl jaučiu elektros srovę primenančią įtampą, traukiančią mane prie Kristiano. – Juk žinai, kad bus gera, ar ne, mažyte? – sukužda jis. Užsimerkiu, papilvės raumenys atsileidžia, man ima linkti keliai. – Bet aš noriu daugiau, – tyliai sakau. – Daugiau? – Suglumęs Kristianas niūriai žvelgia į mane. Įsitempusi linkteliu. Dabar jis žino tiesą. – Daugiau… – tyliai pakartoja Kristianas. Tarsi svarstydamas, ką reiškia šis žodis – trumpas, paprastas, bet daug žadantis… Jis nykščiu perbraukia man per apatinę lūpą. – Nori širdelių ir gėlių? Vėl linkteliu. Jis įbeda į mane akis ir jose pamatau nuožmią vidinę kovą. – Anastazija, – tyliai sako Kristianas. – Man tokie dalykai naujiena. – Man taip pat. Kristianas vos pastebimai šypteli. – Nedaug težinai, – burbteli. – Užtat tu žinai visas nešvankybes. – Nešvankybes? Nepasakyčiau… – Kristianas papurto galvą. Rodos, kalba nuoširdžiai. – Pamėgink, – sušnabžda. Mesdamas man iššūkį ir kartu drąsindamas, jis pakreipia galvą ir apdovanoja mane kreiva, akinančia šypsena. Aikteliu. Lyg būčiau Ieva Rojaus sode, o jis – žaltys gundytojas, kuriam niekaip negaliu atsispirti. – Gerai, – šnipšteliu. – Ką pasakei? Visas Kristiano dėmesys dabar skirtas vien man. Susitvardau. – Gerai. Pamėginsiu. – Tu sutinki? – akivaizdžiai netikėdamas klausia jis. – Taip, pamėginsiu, bet sąlygines ribas dar reikia aptarti, – tyliai sakau.
Kristianas užsimerkia ir suspaudžia mane glėbyje. – Jėzau, Ana, kaip netikėta. Net žado netekau. Jis žingteli atatupstas, staiga pasirodo Rėjus, palapinės triukšmo banga palengva pakyla ir užgula man ausis. Mes ne vieni. Po velnių, ką tik sutikau būti jo nuolankiąja. Kristianas nusišypso Rėjui, o jo akys spindi džiaugsmu. – Ane, gal nueisime kur nors priešpiečių? – klausia Rėjus. – Gerai. Kad neprarasčiau pusiausvyros, spoksau į Rėjų. „Ką tu padarei?!“ – piktai rėkia ant manęs pasąmonė. Mano vidinė dievaitė daro atbulinius salto, vikrumu nenusileisdama rusų gimnastui olimpiniam čempionui. – Gal prisidėsite prie mūsų, Kristianai? – pasiteirauja Rėjus. Kristianai! Vėpsau į jį, žvilgsniu mėgindama įteigti, kad siūlymo atsisakytų. Man reikia laiko pagalvoti… po galais, ką aš padariau? – Ačiū, pone Stilai, bet turiu kitų planų. Buvo malonu su jumis susipažinti, sere. – Ir man, – atsako Rėjus. – Rūpinkitės mano mergaite. – Ak, su malonumu. Atsisveikindami vyrai paspaudžia vienas kitam ranką. Pajuntu šleikštulį. Rėjus nė nenumano, kaip Kristianas ketina manimi rūpintis. Kristianas paima mano ranką, pakelia prie lūpų ir, liepsningu, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas į akis, švelniai pabučiuoja krumplius. – Iki, panele Stil, – sušnabžda vilties kupinu balsu. Nuo to žodžio man viduriuose kažkas trūkteli. Pala… iki? Suėmęs už alkūnės, Rėjus nusiveda mane prie palapinės angos. – Jis atrodo patikimas jaunuolis. Ir koks gražus. Tau labai pasisekė, Ane. Tik kodėl turėjau apie jį sužinoti iš Ketrinos? – papriekaištauja Rėjus. Aš tik gailiai gūžteliu pečiais. – Na, jei tik vyrukas moka ir mėgsta meškerioti su musele, mano nuomone, jis geras. Kad mane kur, Rėjus pritaria. Jei tik jis žinotų… TEMSTANT RĖJUS PARVEŽA mane namo.
– Paskambink mamai, – liepia jis. – Paskambinsiu. Ačiū, kad atvažiavai, tėti. – Tokio įvykio nė už ką nebūčiau praleidęs, Ane. Labai tavimi didžiuojuosi. Ak, ne. Negaliu pasiduoti jausmams. Jaučiu, kad gerklę ima spausti didžiulis gumulas, ir stipriai suspaudžiu Rėjų glėbyje. Jis sutrikęs irgi apkabina mane ir… nieko negaliu padaryti: akyse susitvenkia ašaros. – Ei, Ane, širdele, – mėgina mane raminti Rėjus. – Tokia diena… Per daug įvykių, ar ne? Gal nori, kad užeičiau ir išvirčiau tau arbatos? Nusijuokiu pro ašaras. Rėjaus nuomone, arbata galima išspręsti visas problemas. Pamenu, mama skųsdavosi, kad jei kalbėsime apie arbatą ir užuojautą, tai Rėjus puikiai moka virti arbatą, bet ne guosti.
– Ne, tėti, man viskas gerai. Buvo puiku vėl tave pamatyti. Kai tik įsikursiu Siatle, atvažiuosiu tavęs aplankyti. – Sėkmės per pokalbius dėl darbo. Ir pranešk man, kaip sekėsi. – Būtinai, tėti. – Myliu tave, Ane. – Ir aš tave, tėti. Jis nusišypso, pažvelgia į mane rudomis, geromis, spindinčiomis akimis ir įlipa į automobilį. Atsisveikindama pamoju jam, tolstančiam prieblandoje, ir neskubėdama grįžtu į butą. Pirmiausia pasitikrinu mobilųjį. Jį reikia krauti, tad, prieš skaitant žinutes, tenka susirasti kroviklį ir įjungti jį į elektros tinklą. Randu keturis praleistus skambučius, vieną balso pašto pranešimą ir dvi žinutes. Trys neatsakyti Kristiano skambučiai… balso pašto pranešimų nuo jo nėra. Vienas neatsakytas Chosė skambutis ir balso pašto pranešimas, kuriuo jis linki man sėkmės gavus diplomą. Perskaitau žinutes. Ar saugiai grįžai namo? Paskambink man. Abi nuo Kristiano. Kodėl jis nepaskambino namų telefonu? Nueinu į miegamąjį ir įjungiu blogio mašiną. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Šis vakaras Dat a: 2011 m. gegužės 25 d. 23:58 Gavėjas: Anastazija Stil Tikiuosi, ta savo mašina saugiai grįžai namo. Pranešk man, ar tau viskas gerai. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Jėzau… ir kodėl jis taip jaudinasi dėl mano vabalo? Ta mašina ištikimai tarnavo man trejus metus, o Chosė visuomet pasirūpindavo jos remontu. Kitas Kristiano elektroninis laiškas atsiųstas šiandien. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sąlyginės ribos Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 17:22 Gavėjas: Anastazija Stil Ką naujo dar galėčiau pasakyti? Bet kada mielai su tavimi jas aptarsiu. Šiandien atrodei žavingai. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Noriu su juo susitikti. Paspaudžiu „Atsakyti“. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Sąlyginės ribos Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 19:23 Gavėjas: Kristianas Grėjus Jei nori, galiu šį vakarą užsukti jų aptarti. Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sąlyginės ribos Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 19:27 Gavėjas: Anastazija Stil Atvažiuosiu pas tave. Sakydamas, kad man nepatinka, jog vairuoji tą mašiną, kalbėjau rimtai. Netrukus būsiu su tavimi. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Po velnių… jis tuoj bus čia. Turiu kai ką paruošti ir atiduoti jam – pirmasis Tomo Hardžio tritomio leidimas tebeguli svetainėje, knygų lentynoje. Negaliu tų knygų pasilikti. Suvynioju jas į rudą popierių ir ant jo paskubomis brūkšteliu Tesės žodžius iš romano: „Sutinku su tavo sąlygomis, Andželai, nes tu geriausiai žinai, kokia turi būti mano bausmė. Tik… tegul ji nebūna didesnė, nei galiu ištverti!“
PENKIOLIKTAS SKYRIUS
–Labas. Neapsakomai drovėdamasi atidarau duris. Prieangyje stovi Kristianas su džinsais ir odiniu švarku. – Sveika, – atsako ir jo veide nušvinta spindulinga šypsena. Pasinaudoju proga paganyti akis į tokį grožį. Dieve, kaip seksualiai jis atrodo su odiniais drabužiais. – Užeik. – Jei galima… – linksmai tarsteli Kristianas. Įėjęs kilsteli rankoje laikomą butelį šampano. – Pamaniau, aplaistysime tavo diplomą. Nieko nėra geriau už rūšinį „Bollinger“ šampaną. – Įdomiai pasakei, – santūriai pakomentuoju. Jis nusišypso. – Oi, kaip man patinka, kad neieškai žodžio kišenėje, Anastazija. – Turime tik arbatos puodelių. Visos taurės supakuotos. – Arbatos puodelių? Man rodos, tiks. Nueinu į virtuvę. Labai nervinuosi, man silpna, jaučiuosi taip, tarsi į svetainę būčiau įsileidusi panteros patiną arba kalnų liūtą – nenuspėjamą ir plėšrų. – Nori ir lėkštelių? – Pakaks puodelių, Anastazija! – išsiblaškęs šūkteli Kristianas iš svetainės. Grįžusi randu jį spoksantį į rudą knygų paką. Puodelius pastatau ant stalo. – Čia tau, – tyliai ir nedrąsiai sakau. Prakeikimas… tikriausiai kils ginčas. – Taigi, tiek jau supratau. Puikiai parinkta citata. – Ilgu smiliumi jis išsiblaškęs perbraukia per eilutes. – Maniau, esu d’Erbervilis, ne Andželas. Pasirinkai pažeminimą. – Jis pamalonina mane trumpa vilkiška šypsena. – Aš ir tikėjausi, kad rasi ką nors, kas puikiai atitiks situaciją. – Tai ir prašymas, – sušnabždu. Kodėl taip nervinuosi? Man džiūsta burna. – Prašymas? Kad elgčiausi su tavimi švelniai? Linkteliu. – Nupirkau tas knygas tau, – ramiai į mane žvelgdamas tyliai sako jis. – Elgsiuosi su tavimi švelniau, jei knygas pasiliksi. Iš paskutiniųjų tvardausi. – Kristianai, negaliu priimti tokios dovanos, ji pernelyg brangi. – Matai, apie tai ir kalbėjau: tu manęs neklausai. Noriu, kad tas knygas turėtum, ir daugiau nėra apie ką diskutuoti. Tai labai paprasta. Tau nereikia dėl to sukti galvos. Kaip nuolankioji, turėtum būti
dėkinga už šią dovaną, ir tiek. Tiesiog turi priimti viską, ką tau perku, nes aš taip noriu. – Kai nupirkai man šias knygas, dar nebuvau tavo nuolankioji, – sušnabždu. – Ne… bet dabar sutikai ja būti, Anastazija. Kristianas žybteli akimis. Atsidūstu. Šito ginčo nelaimėsiu, tad pereinu prie atsarginio plano. – Vadinasi, knygos mano ir galiu daryti su jomis, ką noriu? Kristianas įtariai nužvelgia mane, bet sutinka: – Taip. – Jei taip, norėčiau paaukoti jas labdarai, būtent Darfūre veikiančiai labdaros organizacijai, nes ji, rodos, tau arčiausiai širdies. Galės parduoti knygas aukcione. – Ką gi, jei taip nori… Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. Jis nusivylęs. Nuraustu. – Dar pagalvosiu apie tai, – sumurmu. Nenoriu nuvilti Kristiano, be to, prisimenu jo žodžius. Noriu, kad trokštum man įtikti. – Negalvok, Anastazija. Apie tai negalvok, – tyliai ir rimtai sako jis. Kaip galiu negalvoti? „Gali apsimesti, kad esi jo mašina, kaip ir visi kiti jam priklausantys daiktai.“ Atsigavusi pasąmonė vėl nepraleidžia progos įgelti. Nekreipiu į ją dėmesio. Ak, ar negalėtume atsukti laiko atgal? Dabar tarp mudviejų tvyro nemaloni įtampa. Nežinau, ką daryti. Nudelbiu akis. Kaip man pataisyti padėtį? Pastatęs šampano butelį ant stalo, jis atsistoja prieš mane. Pirštais suima pasmakrę, pakelia galvą. Nutaisęs orią išraišką, žvelgia žemyn į mane. – Daug ką tau pirksiu, Anastazija. Pratinkis. Galiu sau tai leisti. Esu labai turtingas. – Pasilenkęs jis greitai ir nekaltai pabučiuoja mane į lūpas. – Prašau… – Ir paleidžia mano smakrą. „Oho!“ – stebėdamasi be garso, vien lūpomis, šūkteli mano pasąmonė. – Bet man dėl to gėda, – sumurmu. Suirzęs Kristianas ranka persibraukia per plaukus. – Neturėtum gėdytis. Anastazija, tu dėl visko per daug suki galvą. Neapsunkink savęs nieko nereiškiančiu moraliniu nuosprendžiu, paremtu kitų žmonių nuomone. Nešvaistyk jėgų. Taip jautiesi tik dėl to, kad abejoji dėl mūsų sutarties. Tai visiškai suprantama. Juk tiksliai nežinai, į ką veliesi. Suraukusi kaktą, mėginu įsisąmoninti Kristiano žodžius. – Na, liaukis, – švelniai liepia jis ir atsargiai pajudina man smakrą, kad paleisčiau prikąstą apatinę lūpą. – Tau visiškai nėra ko gėdytis, Anastazija. Nenoriu, kad taip manytum. Tiesiog nupirkau kelias senas knygas, kurios, mano nuomone, tau galėtų būti vertingos, ir tiek. Išgerk šampano. – Kristiano žvilgsnis šiltas, švelnus, ir aš, pakėlusi akis, nedrąsiai jam nusišypsau. – Taip jau geriau, – sumurma jis. Tada paima nuo stalo butelį, nuplėšia foliją, nuima vielą, staigiai pasuka ne kamštį, o butelį, ir su negarsiu pokšt įgudusia ranka neišliedamas nė lašelio jį atkemša. Pripila mudviem po pusę puodelio. – Rožinis… – nustebusi sakau. – „Bollinger Grande Année Rosé 1999“, aukščiausios rūšies šampanas, – mėgaudamasis paaiškina Kristianas.
– Iš arbatos puodelių. Jis šypteli. – Iš arbatos puodelių. Sveikinu baigus universitetą, Anastazija. Susidaužiame puodeliais ir jis išgeria gurkšnelį, o aš niekaip negaliu atsikratyti minties, kad iš tiesų švenčiame mano pralaimėjimą. – Ačiū, – sumurmu ir taip pat išgeriu truputį šampano. Jis, žinoma, labai skanus. – Ar dabar galėtume pasišnekėti apie sąlygines ribas? Kristianas nusišypso, o aš nuraustu. – Tu visuomet tokia nekantri… Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie sofos, atsisėda ir trūktelėdamas pasisodina šalia. – Tavo įtėvis – labai nekalbus žmogus. A… vadinasi, apie sąlygines ribas kol kas nekalbėsime. Norėčiau greičiau sutvarkyti šį reikalą, mat nerimas mane ėste ėda. – O tau tikrai pavyko jį prisijaukinti, – papūtusi lūpas sakau. Kristianas tyliai nusijuokia. – Tik todėl, kad moku žvejoti. – Iš kur žinojai, kad jis žvejys? – Pati man pasakojai. Kai drauge gėrėme kavą. – Hm… tikrai? – Gurkšteliu dar šampano. Nieko sau, jis įsimena kiekvieną smulkmeną. Mmm… šampanas tikrai labai geras. – Ar ragavai vyno universiteto priėmime? Kristianas susiraukia. – Taip. Jis buvo šlykštus. – Paragavusi jo, iš karto pagalvojau apie tave. Iš kur tu tiek daug nusimanai apie vyną? – Aš ne kažin ką nusimanau, Anastazija, tiesiog žinau, ką mėgstu. – Jo akys spindi, atrodo beveik sidabrinės, ir aš vėl nukaistu. – Nori dar? – klausia Kristianas, mostelėdamas į butelį šampano. – Prašyčiau. Jis vikriai atsistoja ir paima butelį. Įpila man į puodelį šampano. Gal ketina nugirdyti? Įtariai jį nužvelgiu. – Butas atrodo gana tuščias. Jau susiruošėte kraustytis? – Beveik. – Ar rytoj dirbi? – Taip, rytoj – paskutinė mano darbo diena Kleitono parduotuvėje. – Padėčiau jums kraustytis, bet pažadėjau paimti iš oro uosto seserį. O! Čia tai bent naujiena. – Sekmadienį anksti rytą Mija parskrenda iš Paryžiaus. Rytoj grįšiu į Siatlą, bet girdėjau, kad judviem padės Eliotas. – Taip, Keitė tuo labai džiaugiasi. Kristianas suraukia kaktą. – Taigi, Keitė ir Eliotas, kas galėjo pagalvoti? – suniurna jis, iš pažiūros kažkodėl nepatenkintas. – Beje, ar jau rūpiniesi darbo vieta Siatle? Kada imsimės aptarinėti sąlygines ribas? Kokį žaidimą jis čia žaidžia?
– Manęs laukia pora pokalbių. Dėl stažuotojos vietos. – Kada ketinai man tai pasakyti? – nepatenkintas klausia Kristianas ir kilsteli antakį. – Na… Dabar sakau. Jis prisimerkia. – Kur? Nežinau kodėl, tikriausiai dėl to, kad jis galėtų pasinaudoti savo įtaka, nenoriu Kristianui to sakyti. – Poroje leidyklų. – Tikrai nori dirbti darbą, susijusį su leidyba? Įsitempusi linkteliu. – Na, sakyk. – Kristianas žiūri į mane ir kantriai laukia, tikėdamasis gauti daugiau informacijos. – Ką sakyti? – Nebūk kietakaktė, Anastazija, klok, į kokias leidyklas eisi, – piktai sako jis. – Į dvi mažas leidyklas, – burbteliu. – Kodėl nenori, kad žinočiau į kurias? – Kad be reikalo jų nespaustum. Kristianas susiraukia. – Dabar tu elgiesi kaip kietakaktis. Jis nusijuokia. – Kietakaktis? Aš? Dieve, tu tikrai moki provokuoti. Išgerk šampaną ir pasikalbėkime apie tas sąlygines ribas. Pasirausęs kišenėje, jis išsitraukia dar vieną mano elektroninio laiško ir sutarties priedo kopiją. Ar jis visur vaikšto su tais laiškais ir sutarties priedais kišenėje? Rodos, dar vienas toks lapas yra Kristiano man paskolintame švarke. Po velnių, bus geriau, jei to nepamiršiu. Išgeriu savo puodelį iki dugno. Kristianas žvilgteli į mane. – Dar šampano? – Gerai. Patenkintas savimi, jis slapta šypteli, pakelia šampano butelį ir staiga stabteli. – Ar šiandien ko nors valgei? Varge… vėl ta pati sena dainelė. – Taip. Su Rėjumi pavalgiau pietus iš trijų patiekalų. Suirzusi dėbteliu į Kristianą ir užverčiu akis. Šampanas teikia drąsos. Kristianas pasilenkęs suspaudžia man smakrą ir atidžiai pažvelgia į akis. – Jei dar kartą taip į mane dėbtelėsi, išpersiu tave persimetęs per kelį. Ką?! – O… – garsiai atsidūstu ir Kristiano akyse išvystu jaudulį. – O… – pamėgdžioja jis mane. – Mudviejų santykiai prasideda, Anastazija. Man smarkiai daužosi širdis, viduriuose jaučiu silpnumą, be to, spaudžia gerklę. Kodėl tai taip seksualu? Jis įpila man dar puodelį šampano ir aš iš karto beveik visą išgeriu. Sudrausminta vėl įsispoksau į jį.
– Dabar jau atkreipiau į save dėmesį, ar ne? Linkteliu. – Atsakyk man. – Taip… atkreipei į save dėmesį. – Gerai, – sako jis ir patenkintas nusišypso. – Taigi, seksualiniai veiksmai. Didumą jau esame išmėginę. Per sofą pasislenku arčiau jo ir dirsteliu į sąrašą.
TREČIASIS PRIEDAS Sąlyginės ribos Šias ribas aptaria ir dėl jų susitaria abi sutarties šalys. Ar Nuolankioji pritaria: ∙ masturbacijai; ∙ kunilingui; ∙ felacijai; ∙ spermos rijimui; ∙ vaginaliniam lytiniam aktui; ∙ rankos kišimui į makštį; ∙ analiniam lytiniam aktui; ∙ rankos kišimui į analinę angą. – Sakei, nepritari rankos kišimui. Ar prieštarauji dar kam nors? – švelniai klausia Kristianas. Sutrinku. – Analinis lytinis aktas man irgi ne prie širdies. – Nusileidau dėl rankos kišimo, Anastazija, bet tikrai nenoriu atsisakyti teisės džiaugtis tavo užpakaliu. Bet tai atidėsime vėlesniam laikui. Be to, tokio lytinio akto ir negalėtume praktikuoti iš karto. – Jis kreivai šypteli. – Tavo užpakaliui reikės treniruočių. – Treniruočių? – sušnabždu. – O kaipgi. Jį reikės rūpestingai paruošti. Analinis lytinis aktas gali būti labai malonus, patikėk. Bet jei pamėginsime ir tau nepatiks, galėsime jo atsisakyti. Jis drąsinamai šypteli. Pakeliu į Kristianą akis, sumirksiu. Jis mano, kad man patiks? Iš kur žino, kad tai malonu? – Ar kada nors bandei? – tyliai klausiu. – Taip. Po velnių… Net aikteliu. – Su vyru? – Ne. Niekada nesidulkinau su vyru. Ne mano stilius. – Su ponia Robinson? – Taip. Po galais… kaip?.. Suraukiu kaktą. O Kristianas vėl pažvelgia į sąrašą.
– Ir… spermos rijimas. Na, už tai esi įvertinta aukščiausiu balu. Nuraustu, o mano vidinė dievaitė garsiai sučepsi lūpomis švytėdama iš pasididžiavimo. – Taigi. – Jis išsišiepęs pažvelgia į mane. – Spermos rijimui pritarta? Linkteliu nedrįsdama pakelti į jį akių ir vėl išmaukiu puodelį iki dugno. – Nori daugiau? – klausia Kristianas. – Noriu. Jam pilant šampano staiga prisimenu šiek tiek ankstesnį mudviejų pokalbį. Ar jis turi omenyje tai, ar tik šampaną? Ar vaišinimas šampanu ir yra tas „daugiau“? – Ką manai apie sekso žaislus? Spoksodama į sąrašą, gūžteliu. Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų naudojami: ∙ vibratoriai; ∙ analiniai kaiščiai; ∙ dirbtiniai peniai; ∙ kiti vaginaliniai ir analiniai žaislai. – Analiniai kaiščiai? Ar jų paskirtis atitinka pavadinimą? – Bjaurėdamasi suraukiu nosį. – Taip, – šypsodamasis atsako jis. – Be to, norėčiau atkreipti tavo dėmesį į anksčiau minėtą analinį aktą. Tai treniruočių įrankis. – Šit kaip… O ką reiškia „kiti“? – Rutuliukai, kiaušiniai… ir panašiai. – Kiaušiniai? – sunerimusi klausiu. – Ne tikri kiaušiniai. Purtydamas galvą, Kristianas garsiai nusijuokia. Pyktelėjusi papučiu lūpas. – Džiaugiuosi, kad tave pralinksminau, – suburbu taip, kad girdėti, jog aš įsižeidusi. Jis liaujasi juoktis. – Atsiprašau. Panele Stil, atleiskite, – sako Kristianas dėdamasis, kad atgailauja, bet jo akyse tebežaižaruoja juoko kibirkštėlės. – Ar dėl žaislų turi kokių nors prieštaravimų? – Ne, – piktai atšaunu. – Anastazija, – ima meilikauti Kristianas, – atleisk man. Patikėk, nenorėjau juoktis. Bet dar niekada taip išsamiai apie šiuos dalykus nesikalbėjau. Tiesiog tu… tokia nepatyrusi. Nepyk. Jo akys didelės, pilkos ir nuoširdžios. Truputį atlyžtu ir siurbteliu dar gurkšnelį šampano. – Gerai, dabar – suvaržymai, – grįžta prie sutarties Kristianas. Atidžiai peržiūriu sąrašą ir mano vidinė dievaitė ima šokinėti kaip mažas vaikas, laukiantis ledų. Ar Nuolankioji pritaria:
∙ rišimui virve; ∙ rišimui odiniais diržais; ∙ antrankių, grandinių ir pančių naudojimui; ∙ rišimui lipniąja juosta; ∙ rišimui kitomis priemonėmis. Kristianas kilsteli antakį. – Ką pasakysi? – Gerai, – sušnabždu ir tuoj pat vėl įbedu žvilgsnį į sąrašą. Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų: ∙ rišamos rankos priekyje; ∙ rišamos kulkšnys; ∙ rišamos alkūnės; ∙ rišamos rankos už nugaros; ∙ rišami keliai; ∙ riešai rišami prie kulkšnių; ∙ rišama prie nejudančių daiktų, baldų ir pan.; ∙ rišama prie skėtiklio; ∙ kabinama. Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užrišamos akys? Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užkemšama burna? – Apie kabinimą jau šnekėjome. Jei nori kabinimą įtraukti į griežtų ribų priedą, aš neprieštarausiu. Tokiems žaidimams reikia daug laiko, o mes, šiaip ar taip, turime tik tris mėnesius. Gal turi daugiau prieštaravimų? – Nesijuok, bet… kas tas skėtiklis? – Pažadu nesijuokti. Jau du kartus tavęs atsiprašiau. – Kristianas piktai pašnairuoja į mane. – Neversk dar kartą to daryti, – įspėja. Rodos, aš net susigūžiu… ak, koks jis valdingas. – Skėtiklis – tai strypas su antrankiais kulkšnims ir (arba) riešams. Puikus daikčiukas. – Gerai… Na, kad būtų užkemšama burna… Man būtų neramu, kad galiu uždusti. – Tai man būtų neramu, jei negalėtum kvėpuoti. Nenoriu tavęs uždusinti. – O kaip užkimšta burna pasakysiu saugos žodžius? Kristianas patyli. – Pirmiausia tikiuosi, kad jų niekada neprireiks. Bet jei tau bus užkimšta burna, naudosimės gestais, – lyg niekur nieko paaiškina. Sumirksiu. Bet jei būsiu surišta, tai kaip parodysiu gestą? Man temsta protas… hm, alkoholis. – Man neramu dėl burnos užkimšimo.
– Gerai, pasižymėsiu. Staiga, šį tą suvokusi, pažvelgiu į Kristianą. – Tau patinka surišti savo nuolankiąsias, kad jos negalėtų tavęs liesti? Kristianas išpučia akis. – Tai viena iš priežasčių, – tyliai atsako. – Ar dėl to buvai surišęs man rankas? – Taip. – Nemėgsti apie tai kalbėti, tiesa? – sumurmu. – Ne, nemėgstu. Gal nori dar šampano? Šis gėrimas teikia tau drąsos, o man reikia žinoti, ką manai apie skausmą. Po velnių… štai ir klastingoji mūsų pokalbio dalis. Kristianas vėl įpila man į puodelį šampano ir aš gurkšteliu. – Taigi, ką apskritai manai apie patiriamą skausmą? – Kristianas žiūri į mane, laukdamas atsakymo. – Tu vėl kramtai lūpą, – niūriai priduria. Akimirksniu liaujuosi kramčiusi, bet nežinau, ką atsakyti. Išraudusi spoksau į savo rankas. – Ar vaikystėje esi patyrusi fizinių bausmių? – Ne. – Vadinasi, šioje srityje neturi jokios patirties? – Ne. – Tai nėra taip baisu, kaip tau atrodo. Jei kalbame apie skausmą, didžiausias tavo priešas yra vaizduotė, – sušnabžda jis. – Ar būtinai turi tai daryti? – Taip. – Kodėl? – Tai neatskiriama santykių dalis, Anastazija. Aš taip elgiuosi. Matau, kad nerviniesi. Aptarkime metodus. Jis man parodo sąrašą. Mano pasąmonė klykdama skuodžia ir pasislepia už sofos. Ar Nuolankioji sutinka patirti šias skausmo / bausmės / drausminimo formas: ∙ mušimą delnu; ∙ plakimą rykšte; ∙ kandžiojimą; ∙ genitalijų veržimą (gnybimą); ∙ karštą vašką; ∙ mušimą mente; ∙ mušimą lazda; ∙ krūtų spenelių veržimą (gnybimą); ∙ ledą; ∙ kitų rūšių skausmą ir jo kėlimo būdus.
– Ką gi, tu prieš genitalijų veržimą ir gnybimą. Sutinku. Šiaip ar taip, labiausiai skauda mušant lazda. Išbąlu kaip drobė. – Prie lazdos galime prieiti palengva. – Arba apskritai jos atsisakyti, – sukuždu. – Tai sutarties dalis, mažyte, bet neskubėsime taikyti nė vieno iš šių metodų. Anastazija, aš per daug tavęs nekankinsiu. – Labiausiai mane baugina bausmės, – šiaip taip ištariu. – Ką gi, džiaugiuosi, kad pasakei. Kol kas mušimą lazda iš sąrašo išbrauksime. O kai labiau apsiprasi su kitais veiksmais, padidinsime jų intensyvumą. Niekur neskubėsime. Nuryju seilę, o Kristianas pasilenkia ir pabučiuoja mane į lūpas. – Štai, juk bučiuotis visai nebuvo baisu, ar ne? Gūžteliu pečiais, širdis vėl daužosi. – Klausyk, noriu aptarti dar vieną dalyką, o tada guldysiu tave į lovą. – Į lovą? Kelis kartus smarkiai sumirksiu, kraujas ima greičiau tekėti gyslomis ir sušildo tas kūno vietas, kurias tik visai neseniai sužinojau esant. – Liaukis, Anastazija, turbūt supranti, kad po pokalbio apie visus šiuos dalykus noriu tave tuoj pat išdulkinti ir ramiai pradėti ateinančią savaitę. Juk tos kalbos turėjo paveikti ir tave. Pasimuistau. Mano vidinė dievaitė geismingai dūsuoja. – Matai? Be to, noriu kai ką išmėginti. – Ką nors skausmingo? – Ne. Liaukis visur mačiusi skausmą. Iš esmės tai vienas malonumas. Ar kada nors tave užgavau? Nuraustu. – Ne. – Na, matai. Klausyk, šiandien sakei, kad nori daugiau… Staiga praradęs pasitikėjimą savimi, Kristianas nutyla. Dieve… ką dabar sumanė? Jis tvirtai suspaudžia man ranką. – Išskyrus tuos laikotarpius, kai būsi mano nuolankioji, gal ir galėtume pamėginti… Nežinau, ar pavyks. Neįsivaizduoju, kaip viską suderinti. Galbūt ir nieko neišeis. Bet norėčiau pamėginti. Gal vieną naktį per savaitę?.. Nežinau… Po perkūnais… Net išsižioju iš nuostabos, mano pasąmonė priblokšta. Kristianas Grėjus pasiruošęs duoti man daugiau! Mano pasąmonė dirsteli iš už sofos, bet raganiškas jos veidas vis dar sumišęs. – Bet su viena sąlyga. – Jis atsargiai žvilgteli į mane ir iš veido supranta, kad esu sutrikusi. – Kokia? – sušnabždu. Prašyk, ko nori. Su viskuo sutiksiu. – Tu turėsi maloniai priimti dovaną, kurią tau išrinkau studijų baigimo proga. – A. Nutuokiu, kokia ta dovana. Iš baimės man palengva darosi silpna.
Kristianas nenuleidžia nuo manęs akių. – Eikš, – murmteli ir atsistoja nuo sofos, kartu tempdamasis ir mane. Nusivilkęs švarką, apsiaučia man pečius ir pasuka prie durų. Gatvėje prie namo stovi raudonas universalas, nedidelis trejų durų „Audi“ markės automobilis. – Čia tau. Sveikinu baigus universitetą, – sumurma jis, prisitraukęs apkabina mane ir pabučiuoja į plaukus. Jis nupirko man sumautą, bet, sprendžiant iš išvaizdos, naujutėlaitį automobilį. Jėzau… Jau su tomis knygomis rūpesčių turėjau per akis. Suglumusi spoksau į mašiną, iš paskutiniųjų mėginu susivokti. Viena vertus, aš pasibaisėjusi, kita vertus, dėkinga, taip pat priblokšta, kad jis tikrai tai padarė, bet visus šiuos jausmus vis dėlto užgožia pyktis. Taip, aš labai pykstu, juolab tiek pasakiusi Kristianui apie tas knygas, nors… šiaip ar taip, mašiną jis jau nupirko. Paėmęs už rankos, jis kiemo taku nusiveda mane prie naujojo pirkinio. – Anastazija, tas tavo vabalas jau senas ir tikrai nesaugus. Niekada sau neatleisčiau, jei tau kas nors nutiktų, juolab kad man taip lengva šį reikalą sutvarkyti… Kristianas nenuleidžia nuo manęs akių, bet šią akimirką negaliu prisiversti į jį pažvelgti. Stoviu ir tylėdama spoksau į nuostabų, skaisčiai raudoną, naujutėlaitį daiktą. – Apie savo ketinimą užsiminiau tavo įtėviui. Jis entuziastingai pritarė, – tyliai sako Kristianas. Atsisukusi ir net prasižiojusi iš siaubo, perveriu jį įtūžio kupinu žvilgsniu. – Užsiminei apie tai Rėjui? Ką tu sau manai? – dusinama pykčio vos iškošiu. Kaip jis drįso?! Vargšas Rėjus. Aš pasišlykštėjusi ir pažeminta dėl to, kaip Kristianas pasielgė su tėčiu. – Tai dovana, Anastazija. Ar negali tiesiog padėkoti? – Bet tu žinai, kad ji per brangi. – Man ne per brangi, ir mano sąžinė rami. Susiraukusi ir nesumodama, ką atsakyti, žiūriu į Kristianą. Jis tiesiog nesupranta! Visą gyvenimą turėjo krūvas pinigų. Na, gerai, gal ir ne visą – būdamas mažas tikriausiai nebuvo turtingas, – ir mano požiūris keičiasi. Ši mintis leidžia man pažvelgti blaiviau, dėl mašinos taip pat atlyžtu ir mane ima graužti sąžinė, kad iš pradžių taip įsižeidžiau. Kristiano ketinimai buvo geri – tiesa, netinkami, bet vis dėlto nepiktybiški. – Kaip ir kompiuterį, mielai ją iš tavęs pasiskolinčiau. Jis sunkiai atsidūsta. – Gerai. Skolinu. Neribotam laikui. Jis nedrąsiai žvilgteli į mane. – Ne, ne neribotam laikui, o tik kol kas. Ačiū. Kristianas susiraukia. Pasistiebusi pakšteliu jam į skruostą. – Ačiū už automobilį, sere, – sakau kaip įmanydama meiliau. Staiga jis mane sučiumpa, trūkteli, vieną ranką uždėjęs ant nugaros prispaudžia prie savęs, kitos pirštus suleidžia man į plaukus. – Jūs tikrai sunkiai tramdoma moteris, Ana Stil. Tada liežuviu praskyręs man lūpas ir nepaisydamas jokių kliūčių ima aistringai bučiuoti.
Man akimirksniu užkaista kraujas ir aš ne mažiau aistringai atsakau į bučinį. Beprotiškai jo geidžiu – numojusi ranka ir į automobilį, ir į knygas, ir į sąlygines ribas, ir į lazdą… Geidžiu jo. – Turiu iš visų jėgų tvardytis, kad tuoj pat neiškruščiau tavęs pasiguldęs ant variklio dangčio – ir tik tam, kad parodyčiau: priklausai man, ir jei noriu nupirkti tau sumautą automobilį, tai ir nupirksiu, – dusliai niurna Kristianas. – O dabar vesimės tave į vidų ir nurengsime. Jis dar kartą šiurkščiai ir greitai mane pabučiuoja. Dieve mano, koks jis įpykęs! Sučiupęs už rankos, nusitempia mane į butą ir, negaišdamas laiko, vedasi tiesiai į miegamąjį… Mano pasąmonė vėl pasislėpė už sofos, pasilenkė ir rankomis užsidengė galvą. Jis įjungia naktinę lempelę ir, įbedęs akis į mane, stabteli. – Maldauju, nepyk ant manęs, – sušnabždu. Kristiano žvilgsnis ramus, akys – kaip šaltos pilkšvo, padūmavusio stiklo duženos. – Atsiprašau dėl mašinos ir dėl knygų… – pasakau ir pritrūkstu žodžių. Jis susimąstęs tyli. – Tavo pyktis mane gąsdina, – žvelgdama jam į akis pašnabždomis priduriu. Kristianas užsimerkia ir papurto galvą. Kai atmerkia akis, jo veidas jau švelnesnis. Jis giliai įkvepia ir nuryja seilę. – Apsisuk, – šnipšteli. – Noriu išlukštenti tave iš tos suknelės. Dar vienas ūmus nuotaikos pasikeitimas – nelengva priprasti. Klusniai apsisuku, širdis ima daužytis kaip pašėlusi ir visus nuogąstavimus staiga užgožia geismas, persmelkiantis gyslomis tekantį kraują, sunkus, kankinantis, besitelkiantis kažkur visiškai žemai papilvėje. Kristianas suėmęs nubraukia plaukus man nuo nugaros ir užmeta ant dešinio peties taip, kad garbanos kristų ant krūties. Tada prispaudžia smilių man prie sprando ir kankinamai lėtai braukia nugara žemyn, nagu švelniai rėždamas odą. – Ši suknelė man patinka, – sumurma. – Patinka matyti tavo tobulą odą. Kai pirštas nuslysta iki nugaros vidurio, ten, kur medžiaga jau dengia odą, Kristianas užkiša jį už krašto ir prisitraukia mane arčiau: žingteliu atatupsta ir priglundu prie jo visu kūnu. Pasilenkęs jis įkiša nosį man į plaukus ir įkvepia. – Puikiai kvepi, Anastazija. Taip maloniai. Jo nosies galas nuslysta paausiu, paskui kaklu, o tada Kristianas švelniais ir lengvais kaip plunksnelės prisilietimas bučiniais apipila man visą petį. Mano kvėpavimas keičiasi: jis negilus, greitesnis, kupinas nekantros. Kristianas suima suknelės užtrauktuką. Lūpomis liesdamas, bučiuodamas ir čiulpčiodamas kitą mano petį, skausmingai lėtai jį atitraukia. Šį darbą Kristianas atlieka kankinamai gerai. Mano kūnas atsako į glamones, Kristiano liečiama, imu vangiai muistytis. – Turėsi… išmokti… nejudėti, – sušnabžda jis, po kiekvieno žodžio vis pabučiuodamas man į sprandą. Tada trūkteli sumegztą kaklo raištį ir suknelė sukrinta ant grindų man prie kojų. – Nesegite liemenėlės, panele Stil. Tai man patinka. Ištiesęs rankas, jis suima krūtis ir nuo to prisilietimo speneliai susiraukšlėja. – Pakelk rankas ir apkabink man pakaušį, – prikišęs lūpas prie kaklo, sušnabžda Kristianas. Nedelsdama paklūstu, mano krūtys pakyla, stipriau priglunda prie jo delnų, o speneliai dar labiau sustandėja. Suleidusi pirštus į švelnius ir geismą žadinančius jo plaukus, imu švelniai pešioti. Tada
palenkiu galvą į šoną, kad Kristianui būtų lengviau pasiekti kaklą. – Mmm… – suniurna jis kažkur man už ausies ir, mėgdžiodamas mano rankų judesius, suspaudęs ilgais pirštais ima tampyti krūtų spenelius. Kirkšnis persmelkus tam jausmui – stipriam ir veriančiam, – sudejuoju. – Ar taip suteiksiu tau orgazmą? – pašnabždomis klausia jis. Išriečiu nugarą, dar stipriau remdama krūtis į įgudusias jo rankas. – Patinka, ar ne, panele Stil? – Mmm… – Sakyk. Kristianas tęsia šį lėtą, jaudrinantį kankinimą, švelniai tampo spenelius. – Taip. – Taip, o toliau? – Taip… sere. – Gera mergaitė. Kristianas stipriai spusteli ir mano kūnas ima rangytis, trindamasis į jo krūtinę, pilvą ir šlaunis. Net aikteliu nuo apėmusio neapsakomo, stipraus malonumo ir skausmo. Jaučiu Kristianą visu kūnu. Imu dejuoti rankomis stipriau pešdama jam plaukus. – Manau, tu dar nepasiruošusi sprogti, – sušnabžda jis, paliovęs darbuotis pirštais, tada atsargiai sukanda man ausies spenelį ir timpteli. – Be to, tu mane supykdei. „Ak… ne, ką tai reiškia?“ – ši mintis pasiekia smegenis per nenumaldomo geismo rūką. – Todėl gal ir išvis neleisiu tau patirti šio malonumo. Kristiano dėmesys vėl nukrypsta į pirštus – jie vėl ima tampyti, sukioti, glamonėti krūtų spenelius. Siūbuodama į šonus, imu užpakaliu trintis į jo kūną. Jaučiu, kad prikišęs lūpas prie kaklo Kristianas šypsosi, o jo rankos nuslysta ant mano klubų. Tada man už nugaros jis pirštais užkabina kelnaičių juosmenį, ištempia jį, nykščiais praduria medžiagą ir suplėšęs kelnaites numeta man priešais, kad pamatyčiau… Po velnių… Rankomis perbraukęs per intymią mano vietelę, jis iš užpakalio lėtai įkiša pirštą. – O taip. Mano mieloji mergaitė pasiruošusi, – sukužda Kristianas ir apsuka mane, kad stovėčiau veidu į jį. Dabar jis alsuoja greičiau. Įsikiša pirštą į burną. – Jūs tokia skani, panele Stil… – atsidūsta. Kad mane kur… Jo pirštas sūrokas… nuo manęs. – Nurenk mane, – tyliai liepia Kristianas žiūrėdamas į mane neperprantamu žvilgsniu. Aš visiškai nuoga, aviu tik batelius – šventinius Keitės aukštakulnius. Sutrinku. Dar niekada neteko nurengti vyro. – Tau pavyks, – meiliai padrąsina mane Kristianas. Suklapsiu akimis. Nuo ko pradėti? Siekiu sportinių marškinėlių, bet jis, kreivai šypsodamasis, pastveria mano rankas. – Na jau ne. – Išsiviepęs papurto galvą. – Pradėk ne nuo marškinėlių. Gali būti, kad tau reikės liesti mane ten, kur numačiau. – Jo akys spindi iš susijaudinimo. Oho… Tai bent naujiena… Galiu liesti jį per drabužius. Kristianas paima mano ranką ir uždeda ant savo lyties. – Štai kaip jūs mane veikiate, panele Stil.
Aiktelėjusi švelniai sugniaužiu išpampusį penį, o jis šypteli. – Noriu įsiskverbti į tave. Numauk man džinsus. Dabar tu vadovausi. Po galais… aš vadovausiu… Iš nuostabos man net lūpa atvimpa. – Ką ketini su manimi daryti? – provokuoja mane Kristianas. „Oi, daug ką!“ – surinka mano vidinė dievaitė, ir aš iš to susierzinimo, geismo ir ypatingos Stilų giminės narsos stumteliu Kristianą ant lovos. Jis nusijuokia, o aš pažvelgiu į jį, tysantį žemai, ir pasijuntu kaip nugalėtoja. Mano vidinė dievaitė, rodos, tuoj pratrūks. Paskubomis negrabiai nuaunu jam batus ir kojines. Gulėdamas jis žiūri į mane iš smagumo ir geismo spindinčiomis akimis. Kristianas atrodo toks… nuostabus… ir mano. Užlipusi ant lovos, apžergiu jį, ketindama atsegti džinsus užkišu pirštus už juosmens ir užčiuopiu plaukų taką. Kristianas užsimerkia, kilsteli dubenį. – Turėsi išmokti nejudėti, – apsimestinai papriekaištauju ir, suspaudusi plaukus žemiau džinsų juosmens, timpteliu. Šypsodamasis man, Kristianas ima alsuoti smarkiau. – Gerai, panele Stil, – sumurma, o jo akys jau degte dega. – Mano kišenėje sargis, – sušnabžda. Neskubėdama įkišu ranką į kišenę ir, čiuopdama jos pamušalą, neatitraukiu akių nuo jo veido. Kristianas prasižiojęs. Ištraukiu abu rastus folijos paketėlius ir padedu ant lovos prie jo klubų. Du! Nekantrūs pirštai susiranda džinsų sagą ir, truputį pasičiupinėję, atsega ją. Aš neapsakomai susijaudinusi. – Tokia nekantri, panele Stil, – juokauja Kristianas. Atitraukiu užtrauktuką ir še tau bėda: kaip numauti jam kelnes? Hm… Truputį pasislenku ir trūkteliu. Džinsai vos smukteli. Susiraukiu. Kodėl taip sunku juos numauti? – Negaliu gulėti nejudėdamas, jei kramtai tą lūpą, – įspėja Kristianas, o tada kilsteli dubenį nuo lovos, kad galėčiau nutraukti jam džinsus su trumpikėmis… ir – ooo! – išlaisvinti jį. Kristianas nuspiria drabužius ant grindų. Šventasis Moze, jis visas mano, galiu su juo žaisti, kaip tik noriu, – net širdis apsalo. – O ką dabar ketini daryti? – pašnabždomis ir staiga surimtėjęs klausia jis. Ištiesusi ranką ir stebėdama Kristiano veidą, paliečiu jo kotą. Kristiano lūpos prasiskiria taip, kad susidaro raidė O, jis staiga giliai įkvepia. Jo kotas toks glotnus, aksominis… ir toks standus… Mmm… Koks nuostabus derinys… Pasilenkiu, plaukai užkrenta man ant veido ir jį apžioju. Imu čiulpti, stipriai. Kristianas užsimerkia, jo klubai, mano užgulti, ima ritmingai trūkčioti. – Jėzau, Ana, raminkis… – sudejuoja jis. Jaučiuosi tokia galinga; provokuoti ir jaudrinti jį burna ir liežuviu – tikras džiaugsmas. Mano spaudžiamas, Kristianas įtempia raumenis, o mano burna slysčioja aukštyn žemyn, įsileisdama jį iki pat gomurio, lūpos stipriai spaudžia… aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… – Liaukis, Ana, gana. Dar nenoriu nuleisti. Atsisėdu, žvelgdama į Kristianą sumirksiu, alsuoju greitai kaip ir jis, bet jaučiuosi suglumusi. Maniau, vadovauju aš! Mano vidinė dievaitė atrodo kaip vaikas, iš kurio atėmė ledus. – Tavo tyrumas ir entuziazmas tikrai pavergia, – vos atgaudamas kvapą sako Kristianas. – Josi ant manęs… Štai ko mums reikia. Ak… – Imk, užmauk. – Jis paduoda man folijos paketėlį.
Po velnių… Kaip? Atplėšiu pakuotę ir ištraukiu lipnų iš latekso pagamintą sargį. – Suspausk galiuką, o likusią dalį išvyniok. Jei šito čiulptuko gale liks oro, tau nepatiks, – šnopuodamas paaiškina jis. Labai susikaupusi ir neskubėdama darau, kas liepta. – Viešpatie, tu mane tiesiog žudai, Anastazija, – aimanuoja Kristianas. Mėgaujuosi savo rankų darbu ir juo. Šis kotas tikrai nepadarytų gėdos jokiam vyrui. Koks jaudulys į jį žiūrėti. – O dabar noriu, kad paslėptum jį savyje, – sumurma Kristianas. Išsigandusi žiūriu, o jis staiga atsisėda ir mudviejų nosys beveik susiliečia. – Va taip, – sušnabžda ir, viena ranka apglėbęs per klubus, kilsteli mane, atsistūmęs kita pasislenka po manimi ir labai lėtai pasodina mane ant savo koto. Jam skverbiantis ir užpildant ertmę sudejuoju ir nustebinta malonaus, stulbinamo, kankinamo pilnatvės jausmo lieku pražiota burna. Ak… maldauju… – Labai gerai, mažyte, pajusk mane, jusk mane visą, – dusliai šneka Kristianas ir trumpai užsimerkia. Jis manyje, įsmukęs iki pat galo, Kristianas laiko mane atidžiai žiūrėdamas į akis, neleisdamas nė krustelėti kelias sekundes, o gal ir minutes – nenutuokiu kiek. – Taip pasiekiu giliau, – sumurma jis. Tada truputį pakeltas jo dubuo ima krutėti jau pažįstamais sukamaisiais judesiais ir aš sudejuoju… Kad mane kur – tas jausmas pasklinda po visą kūną, pasiekia ir papilvę, ir visas kitas vietas. Po perkūnais! – Dar, – šnipšteliu. Jis išsišiepia ir paklūsta. Dejuodama atlošiu galvą, plaukai užkrinta man ant nugaros, o Kristianas labai lėtai vėl atsigula. – Pati judėk, Anastazija, aukštyn ir žemyn, taip, kaip nori. Įsikibk į mano rankas, – žemu, dusliu ir neapsakomai geismingu balsu šnabžda jis. Iš visų jėgų suspaudžiu Kristiano rankas. Remdamasi į jas atsargiai pasikeliu ir vėl nusileidžiu. Jo akys liepsnoja nuo pirmykščio, nekantraus laukimo. Jis alsuoja nelygiai kaip ir aš, o kai leidžiuosi, pasitinka mane kilstelėdamas dubenį. Mudu pagauname ritmą… aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… vėl ir vėl… ir man taip… gera. Šnopuodama kažkur giliai jaučiu pildantis tuštumą… kiekviena kūno skaidula pulsuoja aistra, greitai stiprėjančiu pojūčiu, žiūriu į jį, mudviejų žvilgsniai susitinka… ir tose akyse matau nuostabą, mano sužadintą nuostabą. Aš jį dulkinu. Aš vadovauju. Jis mano, o aš – jo. Ši mintis prislegia mane tarsi betono luitas, nustumia nuo bedugnės krašto ir aš sprogstu jodama ant jo… kažką nerišliai šaukdama. Kristianas stipriai suspaudžia man klubus, užsimerkia, atlošia galvą ir, sukandęs dantis, tyliai nuleidžia. Krentu jam ant krūtinės – sukrėsta, nesuvokdama, ar tai įsivaizduota, ar tikra, atsidūrusi ten, kur nėra nei griežtų, nei sąlyginių ribų.
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
Palengva vėl imu suvokti pasaulį, po galais, dar ir kaip suvokti! Man sukasi galva, rankos ir kojos aptirpusios ir suglebusios, jaučiuosi visiškai išsekusi. Tysau užvirtusi ant Kristiano, padėjusi galvą jam ant krūtinės, o jis kvepia nuostabiai: išskalbtais baltiniais, kažkokiu brangiu kūno prausikliu ir geriausiu, labiausiai gundančiu aromatu pasaulyje… Kristianas… Nenoriu keltis, trokštu kvėpuoti šiuo eliksyru amžinai. Uodžiu jį, tik apmaudu, kad jis vilki marškinėlius. Šiek tiek atgavusi jėgas, ištiesiu ranką ir padedu jam ant krūtinės. Pirmą kartą paliečiau jo krūtinę. Jis tvirtas… stiprus. Staiga nuleidęs ranką, Kristianas stveria mano plaštaką, bet sušvelnina šį veiksmą pakeldamas ją sau prie lūpų ir meiliai bučiuodamas krumplius. Jis apsiverčia ir pažvelgia į mane iš viršaus. – Nedrįsk, – burbteli ir švelniai mane pabučiuoja. – Kodėl nemėgsti būti liečiamas? – pašnabždomis klausiu, žvelgdama į mielas, pilkas jo akis. – Nes esu penkiasdešimt pagedėlio atspalvių, Anastazija. Ak… Jo atvirumas mane visiškai suglumina. Žiūrėdama į jį, keliskart sumirksiu. – Mano savarankiško gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota. Nenoriu apsunkinti tavęs smulkmenomis. Tiesiog neliesk manęs. Kristianas nosimi brūkšteli man per nosį, paskui atsiskiria nuo manęs ir atsisėda. – Ką gi, manau, pagrindines pozas išmėginome. Kaip tau patiko šita? Jis atrodo labai patenkintas savimi ir kartu kalba dalykiškai, tarsi kataloge pasižymėjęs dar vieną prekę. O aš vis dar negaliu atsitokėti nuo Kristiano pastabos, kad jo savarankiško gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota. Apmaudu, mat trokštu sužinoti daugiau. Bet jis man nieko nepapasakos. Mėgdžiodama Kristianą pakreipiu galvą ir, sutelkusi visas jėgas, nusišypsau. – Jei bent akimirką tau pasirodė, jog patikėjau, kad vadovavimą perdavei man, tai noriu priminti, kad, matyt, neatsižvelgei į mano diplomo pažymių vidurkį. – Droviai šyptelėjusi, priduriu: – Bet ačiū už iliuziją. – Panele Stil, jūs toli gražu nesate vien gražus veidelis. Iki šiol šešis kartus patyrėte orgazmą, ir visi tie kartai priklauso man, – pagyrūniškai atsako Kristianas, jau vėl žaismingai nusiteikęs. Nuraudusi sumirksiu, o Kristianas atidžiai žvelgia į mane iš viršaus. Jis skaičiuoja orgazmus! Kristianas suraukia kaktą. – Ar turi man ką pasakyti? – staiga griežtai klausia. Susiraukiu. Mėšlas… – Šiandien paryčiui kai ką sapnavau. – Šit kaip? – Jis piktai dėbteli į mane. Mėšlų mėšlas. Ar tik nebūsiu prisivirusi košės? – Sapne patyriau orgazmą.
Sulenkta ranka užsidengiu akis. Kristianas tyli. Truputį patraukusi ranką vogčia žvilgteliu į jį ir pamatau, kad jis puikiai nusiteikęs. – Sapne? – Nuo jo pabudau. – Nesistebiu. Ką sapnavai? Mėšlas… – Tave. – Ką aš dariau? Vėl ranka užsidengiu akis. Kaip mažas vaikas trumpai įsivaizduoju, kad jei aš nematau Kristiano, tai ir jis negali manęs matyti. – Anastazija, ką aš dariau? Klausiu paskutinį kartą. – Laikei rankoje raitelio šmaikštį. Jis nustumia mano ranką. – Tikrai? – Taip, – sakau ir išraustu kaip vėžys. – Tai dar neprarask vilties, – sumurma jis. – Turiu net kelis raitelio šmaikščius. – Pintus iš rudos odos? Jis nusijuokia. – Ne, bet neabejoju, kad galėsiu tokį gauti. Jis pasilenkęs skubriai mane pabučiuoja, tada atsistoja ir čiumpa savo trumpikes. Oi, ne… jis ketina eiti. Paskubomis žvilgteliu į laikrodį – dar tik be dvidešimties dešimta. Akimirksniu išsiritu iš lovos, čiumpu treningo kelnes, berankovius sportinius marškinėlius, o tada atsisėdu ant lovos sukryžiavusi kojas ir žiūrėdama į jį. Nenoriu, kad Kristianas išeitų. Bet kaip jį sulaikyti? – Kada tau prasidės mėnesinės? – nutraukia mano mintis Kristianas. Ką? – Nemėgstu sargių, – nepatenkintas suniurna jis. Pakelia prezervatyvą, paskui padeda jį ant grindų ir užsimauna džinsus. – Tai kada? – dar kartą paklausia, o neišgirdęs atsakymo klausiamai įsispokso į mane, tarsi norėtų sužinoti mano nuomonę apie orą. Po perkūnais… Tai asmeniška… – Ateinančią savaitę. – Įbedu žvilgsnį į savo rankas. – Turi pasirūpinti kontraceptinių tablečių. Kristianas toks valdingas. Lyg apdujusi spoksau į jį. Atsisėdęs ant lovos, jis aunasi kojines ir batus. – Ar turi savo gydytoją? Papurtau galvą. Mudu vėl grįžome prie įmonių suliejimo – Kristiano nuotaika staiga visiškai pasikeitė. Jis susiraukia. – Galiu surasti ir susitarti, kad atvažiuotų pas tave į butą sekmadienį rytą, prieš mudviem susitinkant. Arba galite susitikti pas mane. Kaip tau būtų patogiau? Štai tau ir „aš tavęs nespausiu“… Dar viena paslauga, už kurią sumokės Kristianas, bet… tiesą sakant, tai jo paties labui.
– Geriau pas tave. Tai reiškia, kad sekmadienį tikrai susitiksiu su Kristianu. – Sutarta. Aš tau pranešiu kada. – Jau eisi? Neišeik… pasilik su manimi, prašau… – Taip. Kodėl? – O kaip tu grįši? – tyliai klausiu. – Teiloras mane paims. – Galiu ir aš parvežti. Turiu puikų naują automobilį. Kristianas atidžiai pažvelgia į mane, o jo veide atsispindi švelnumas. – Taip man labiau patiktų. Tik manau, kad per daug išgėrei. – Tyčia mane apsvaiginai? – Taip. – Kodėl? – Nes viską skrupulingai apmąstai ir esi tokia pat slapukė kaip ir tavo įtėvis. Nuo lašelio vyno tau atsiriša liežuvis, o man reikia, kad būtum su manimi atvira. Kitaip žodžio nepratarsi ir aš nežinosiu, ką manai. In vino veritas, Anastazija. – Manai, tu su manimi visuomet atviras? – Stengiuosi toks būti. – Jis atsargiai žvilgteli į mane. – Šie santykiai turės ateitį tik jei būsime vienas kitam atviri. – Norėčiau, kad liktum ir panaudotum šitą. Paėmusi pakeliu antrą sargį. Kristianas nusišypso, pralinksmėja, jo akys spindi. – Anastazija, šįvakar peržengiau tiek daug ribų. Man reikia eiti. Iki pasimatymo sekmadienį. Tuomet jau turėsiu pataisytą ir tau pasirašyti parengtą sutartį, o tada galėsime pradėti tikrąjį žaidimą. – Žaidimą? Po velnių… Man vėl ima daužytis širdis. – Norėčiau surengti su tavimi tikrą spektaklį. Bet to nedarysiu, kol nepasirašysi ir aš nežinosiu, kad esi pasiruošusi. – A… Vadinasi, delsdama pasirašyti galėčiau pratęsti dabartinius mudviejų santykius? Kristianas tiriamai nužvelgia mane ir šypteli. – Na, gal ir taip, bet aš galiu neištverti įtampos. – Neištverti? Kaip? Mano vidinė dievaitė nubudo ir sukluso. Jis lėtai linkteli, o tada, erzindamas mane, išsiviepia. – Galiu būti labai bjaurus. Jo šypsena priverčia nusišypsoti ir mane. – Bjaurus? Gal galėtum išsamiau? – Na, žinai… sprogimai, automobilio sekimas, grobimas, įkalinimas… – Tu mane pagrobtum?
– O kaipgi. – Jis nusišypso. – Laikytum nelaisvėje prieš mano valią? Jėzau, kaip tai seksualu… – Taip, – linkteli Kristianas. – O tada besąlygiškai leistum man naudotis savo kūnu dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę. – Tu mane pražudytum, – sušnabždu, o širdis, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės. Ar jis kalba rimtai?.. – Nuolatinis ir besąlygiškas savo kūno atidavimas. Kristiano akys spindi, o jo susijaudinimą jaučiu net sėdėdama atokiau, ant lovos. Po perkūnais… – Tad neturi iš ko rinktis, – pašaipiai sako Kristianas. – Suprantama. – Tardama šį žodį negaliu nuslėpti sarkazmo, be to, nejučia užverčiu akis į lubas. – Oi, Anastazija Stil, ar tu ką tik vėl ėmei vartyti akis? Mėšlas. Kristianas atsisėda ant lovos krašto. – Eikš čia, – švelniai liepia. Išbąlu. Jėzau… jis kalba rimtai. Sėdžiu ir spoksau į jį sustingusi kaip akmuo. – Dar nieko nepasirašiau, – sušnabždu. – Įspėjau tave, ką padarysiu. Esu vyras, kuris žodžio laikosi. Kelis kartus pliaukštelėsiu tau, o tada iškrušiu – labai greitai ir beatodairiškai. Rodos, antro sargio vis dėlto prireiks. Jis šneka taip švelniai, grėsmingai ir… po galais, taip seksualiai. Mane persmelkia galinga, nenumaldoma, kaip skystis visur pasrūvanti aistra. Įbedęs į mane liepsningas akis, Kristianas laukia. Nedrąsiai ištiesiu kojas. Gal reikėtų sprukti? Taip ir bus: štai mūsų santykiai pakibo ant plauko. Ar leisiu jam daryti, ką nori, ar pasipriešinsiu ir viskas bus baigta? Mat gerai suprantu: jei nepaklusiu, mūsų santykiai nutrūks. „Daryk, kas liepta!“ – maldauja mano vidinė dievaitė. Mano pasąmonė paralyžiuota kaip ir aš. – Laukiu, – primena Kristianas. – Nesu iš kantriųjų. Ak, dėl visko, kas šiame pasaulyje šventa! Aš dūsuoju, baiminuosi ir kaistu. Kraujas greitai teka gyslomis, be to, man linksta kojos. Lėtai priropoju prie Kristiano ir atsisėdu šalia. – Gera mergaitė, – burbteli jis. – Dabar atsistok. Oi, velnias… ar jis negali nubausti manęs, ir viskas? Nežinau, ar galiu stovėti. Dvejodama atsistoju. Kristianas ištiesia ranką ir aš padedu sargį jam ant delno. Staiga jis mane stveria ir parsiverčia ant kelių. Paskui vikriai pasisuka taip, kad aš nuo galvos iki pusiaujo atsiduriu ant lovos šalia jo. Tada dešine koja apžergia abi mano kojas, o kairiu dilbiu priremia strėnas, kad negalėčiau pajudėti. Koks mėšlas… – Ištiesk rankas ir pasidėk abipus galvos, – liepia. Nedelsdama paklūstu. – Kodėl tai darau, Anastazija? – klausia jis. – Nes varčiau akis, – šiaip taip pratariu. – Manai, tai mandagu? – Ne.
– Ar ir toliau taip darysi? – Ne. – Gausi į kailį kaskart, kai taip padarysi, supratai? Ir labai lėtai nusmaukia man kelnaites. Ak, koks tai žeminantis veiksmas. Žeminantis, bauginantis ir… jaudrinantis. Kristianas kelia tikrą kūniškų malonumų puotą. Man daužosi širdis. Vos kvėpuoju. Siaubas, ar man skaudės? Jis uždeda ranką man ant nuogo užpakalio, ištiestu delnu ima braukyti, švelniai glamonėti. Paskui patraukia ranką… ir kerta – stipriai. Oi! Iš skausmo staiga atsimerkiu ir trūkteliu mėgindama atsikelti, bet jo ranka slysteli tarp menčių ir mane prispaudžia. Kristianas vėl glosto man ten, kur užgavo, tik dabar kvėpuoja kitaip – garsiau, greičiau. Staiga vikriai pliaukšteli man dar du kartus. Po galais – skauda! Iš skausmo mano veidas persikreipia, bet neišleidžiu nė garso. Skatinama į kraują plūstelėjusio ir po visą kūną pasklidusio adrenalino, rangausi mėgindama išsisukti nuo kirčių. – Nejudėk, – dusliai tarsteli jis, – nes mušiu dar ilgiau. Dabar Kristianas mane glosto, bet po akimirkos – vėl smūgis. Ryškėja ritmas: braukymas, glamonė ir stiprus pliaukštelėjimas. Kad ištverčiau skausmą, turiu susikaupti. Mėginant įsisąmoninti šį bausmės priėmimo jausmą, sąmonė nuskaidrėja, nelieka jokių kitų minčių. Antrą kartą į tą pačią vietą jis nekerta – kančią paskirsto tolygiai. – Aaai! – rikteliu sulaukusi dešimto pliaukštelėjimo. Iki šiol nesusivokiau, kad mintyse skaičiuoju kirčius. – Aš dar tik apšylu. Jis vėl man trenkia ir iš karto meiliai paglosto. Šis derinys – aštrus, deginantis skausmas ir švelni glamonė – toks stulbinantis… Kristianas pliaukšteli dar kartą… ir man vis sunkiau ištverti. Švelniai paglostęs, jis trenkia dar kartą. Vėl sušunku. – Niekas tavęs negirdi, mažyte, tik aš. Pliaukšteli man dar ir dar. Giliai širdyje kirba noras maldauti jo, kad liautųsi. Bet neprašau. Nenoriu, kad pasijustų kaip nugalėtojas. O jis darbuojasi toliau – nepaliaujamai, ritmingai. Dar šešis kartus rikteliu iš skausmo. Iš viso – aštuoniolika pliaukštelėjimų. Nuo šio negailestingo smurto visas mano kūnas įsijaudrinęs. – Pakaks, – kimiai burbteli Kristianas. – Puikiai laikeisi, Anastazija. Dabar tave išdulkinsiu. Jis ima atsargiai glamonėti man užpakalį, braukiant link šlaunų oda peršti ir degte dega. Staiga jis įbruka du pirštus į makštį – užklumpa mane visiškai nepasiruošusią. Aikteliu, ši nauja Kristiano ataka vis dėlto pasiekia mano sustingusią sąmonę. – Pajusk. Matai, kaip tavo kūnui tai patiko, Anastazija? Tu visa drėgna, ir tik dėl manęs, – su baiminga pagarba sušnabžda Kristianas. Tada ima greitai, ritmingai kaišioti pirštus. Sudejuoju. Ne, negali būti. Staiga jis ištraukia pirštus ir… palieka mane, apimtą geismo. – Kitą kartą liepsiu tau skaičiuoti. O dabar… Kur tas sargis? Kristianas pasiima prezervatyvą ir, atsargiai mane kilstelėjęs, kniūbsčią paguldo ant lovos. Girdžiu jį atsitraukiant kelnių užtrauktuką ir atplėšiant folijos paketėlį. Jis visiškai numauna man treningo kelnes ir, švelniai glostydamas labai jautrų užpakalį, priverčia atsiklaupti. – Dabar tave paimsiu. Gali ir tu sprogti… – sumurma jis. Ką? Tarsi galėčiau rinktis…
Jis įsiskverbia į mane, akimirksniu užpildo ertmę. Garsiai sudejuoju. Kristianas ima ritmingai judėti, stumti, sūpuojasi vis greičiau, kaskart prisiliesdamas prie mano skaudamo užpakalio. Tas jausmas daugiau nei aštrus – šiurkštus, žeminantis, pribloškiantis. Mano pojūčiai suniokoti, padriki, likę vien tai, ką jis su manimi daro, kaip jo dėka jau pažįstama įtampa papilvėje stiprėja, nenumaldomai auga, plinta. NE… ir mano išdavikas kūnas ima nevalingai trūkčioti nuo stipraus, sukrečiančio orgazmo. – O, Ana! – garsiai šaukdamas, stipriai laikydamas, kad nejudėčiau, ir išsiliedamas į mane, palaimą patiria ir Kristianas. Tada išsekęs ir sunkiai alsuodamas krinta šalia, sučiupęs pasiguldo mane ant pilvo, įsikniaubia į plaukus ir apkabinęs priglaudžia. – Oi, mažyte… – sušnabžda. – Sveika atvykusi į mano pasaulį. Taip ir gulime – dūsuodami, laukdami, kol atgausime kvapą. Kristianas švelniai paglosto man plaukus. Aš vėl prigludusi jam prie krūtinės. Tik šį kartą neturiu jėgų pakelti rankos ir pirštais čiuopti jo odą. Kad mane kur… likau gyva. Nebuvo taip blogai. Esu kantresnė, nei maniau. Mano vidinė dievaitė tyso paslika… Na, bent jau tyli. Kristianas vėl įkiša nosį man į plaukus ir giliai įkvepia. – Puikiai laikeisi, mažyte, – šnipšteli, o jo balse išgirstu slapto džiaugsmo gaidelę. Jo žodžiai apgaubia mane nelyginant minkštas, purus „Heathman“ viešbučio rankšluostis, ir aš tokia patenkinta, kad jis laimingas… Kristianas užkiša pirštą už puošnios mano liemenėlės petnešos. – Ar ją segėdama ir miegi? – meiliai klausia. – Taip, – apsnūdusi šnipšteliu. – Turėtum miegoti vilkėdama šilkinius ir atlasinius naktinius, gražioji mano mergaite. Nuvešiu tave į parduotuves. – Man patinka treningo kelnės, – sumurmu dėdamasi, kad esu suirzusi, bet ne kas teišeina. Kristianas vėl pakšteli man į smilkinį. – Pažiūrėsim, – atsako. Mudu taip gulime dar kelias minutes, o gal valandas – kas žino? – ir aš, rodos, imu snausti. – Man metas, – sako Kristianas ir pasilenkęs švelniai pabučiuoja į kaktą. – Ar gerai jautiesi? – meiliai klausia. Susimąstau, ką atsakyti. Užpakalį skauda. Bet vis dėlto, nors ir visiškai netekusi jėgų, aš spindėte spindžiu iš džiaugsmo ir jaučiuosi nuostabiai. Tas suvokimas netikėtas ir žeminantis. Nesuprantu, kodėl taip yra. – Man viskas gerai, – sušnabždu. Daugiau nieko nenoriu jam sakyti. Kristianas atsikelia. – Kur vonios kambarys? – Prieškambary kairėj. Paėmęs antrąjį sargį, jis išeina iš miegamojo. Aš nerangiai atsikeliu ir vėl apsimaunu treningo kelnes. Jų medžiaga trinasi į dar šiek tiek peršintį užpakalį. Aš suglumusi dėl savo reakcijos. Pamenu, Kristianas sakė, – tik nepamenu kada, – kad kaip reikiant iškaršus man kailį abiem pasidarytų geriau. Kaip gali taip būti? Niekaip nesuprantu. Keista, bet išties jaučiuosi geriau. Negaliu tvirtinti, kad tai buvo malonu. Tiesą sakant, kaip įmanydama to vengčiau, bet dabar… mane apėmęs keistas saugumo ir sotumo, malonus prisiminimo jausmas. Pasiremiu galvą rankomis. Vis dėlto man sunku suprasti.
Į miegamąjį grįžta Kristianas. Negaliu pažvelgti jam į akis. Spoksau į savo rankas. – Radau aliejaus kūdikiams. Leisk, įtrinsiu tau užpakalį. Ką?! – Nereikia. Viskas bus gerai. – Anastazija, – įspėja mane Kristianas ir aš jau ketinu užversti akis į lubas, bet laiku susigriebiu. Atsistoju veidu į lovą. Atsisėdęs man už nugaros, jis atsargiai nusmaukia treningo kelnes. „Aukštyn žemyn, kaip kekšei“, – skaudžiai įgelia pasąmonė. Mintyse pasiunčiu ją velniop. Kristianas užsilašina ant delno kūdikiams skirto aliejaus ir iš lėto, švelniai patrina man užpakalį – pasirodo, tas aliejus tinka ir makiažui valyti, ir delnu iškaršto užpakalio skausmui malšinti, kas būtų pamanęs, kad tai toks universalus skystis? – Malonu tave liesti, – sumurma Kristianas ir man belieka pritarti: jo prisilietimas man irgi malonus. – Štai ir viskas, – baigęs trinti sako jis ir vėl užtraukia man kelnes. Žvilgteliu į laikrodį. Pusė vienuoliktos. – Dabar einu. – Palydėsiu. Vis dar nedrįstu pakelti į jį akių. Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie lauko durų. Laimė, Keitė dar negrįžusi. Matyt, tebevakarieniauja su tėvais ir Etanu. Labai džiaugiuosi, kad jos čia nebuvo ir ji negirdėjo, kaip Kristianas mane baudė. – Ar tau nereikia paskambinti Teilorui? – vengdama jo žvilgsnio klausiu. – Teiloras laukia čia nuo devintos. Pažiūrėk į mane, – sušnabžda Kristianas. Sukaupusi visas jėgas, pakeliu akis ir matau, kad jis žvelgia į mane su nuostaba. – Tu neverkei, – sumurma ir, staiga suspaudęs glėbyje, godžiai pabučiuoja. – Susitiksime sekmadienį, – sušnabžda prikišęs lūpas prie mano lūpų, o tie jo žodžiai – ir pažadas, ir grasinimas. Žvilgsniu nulydžiu Kristianą, einantį taku ir sėdantį į didelį juodą „Audi“. Jis neatsigręžia. Uždariusi duris, bejėgė sustoju svetainėje buto, kuriame bepraleisiu viso labo dvi paras, – to buto, kuriame laimingai gyvenau beveik ketverius metus… Tačiau šiandien pirmą kartą per visą tą laiką jaučiuosi čia vieniša, liūdna ir nelaiminga. Ar iki šiol tvardžiausi ir nepasidaviau tikriesiems jausmams? Puikiai žinau, kad čia pat, po gana ramiu apvalkalu, trykšta ašarų šaltinis. Ką aš darau? Juokingiausia, kad net negaliu atsisėsti ir iš širdies išsiverkti. Turiu stovėti. Suprantu, kad jau vėlu, bet nusprendžiu paskambinti mamai. – Mieloji, kaip laikaisi? Kaip praėjo iškilmės? – per telefoną džiugiai klausia mama. Jos balsas – kaip gydomasis balzamas. – Atleisk, jau labai vėlu, – sušnabždu. Ji prityla. – Ana, kas atsitiko? Jau visai surimtėjusi. – Nieko, mama, tik norėjau išgirsti tavo balsą. Ji kelias akimirkas tyli. – Ana, kas yra? Pasakyk, – švelniai ir guodžiamai paprašo mama, ir man aišku, kad tikrai jai rūpiu.
Staiga nei iš šio, nei iš to man ima byrėti ašaros. Pastarąsias kelias dienas taip dažnai verkiau. – Prašau tavęs, Ana, – priduria mama, ir jos skausmas, rodos, ne mažesnis už mano. – Ak, mama, tai dėl vaikino. – Ką jis tau padarė? – Nerimas jos balse kone apčiuopiamas. – Ne, viskas buvo ne taip, kaip tu manai. Nors… kaip tik taip ir buvo… Et, mėšlas. Nenoriu jos gąsdinti. Tiesiog šią akimirką man reikia peties, į kurį galėčiau atsiremti. – Ana, prašau… Man neramu dėl tavęs. Giliai įkvepiu. – Aš… lyg ir įsimylėjau tą vaikiną, bet mudu tokie skirtingi, kad nežinau, ar turėtume likti drauge. – Ak, mieloji, kaip norėčiau dabar būti pas tave. Man taip gaila, kad negalėjau atvažiuoti į diplomų teikimo ceremoniją. Vis dėlto pagaliau įsimylėjai… Oi, dukrele, tie vyrai, su jais taip sunku… Jie tarsi kita žmonių rūšis, mieloji. Ar seniai jį pažįsti? Kristianas – tikrai kitos rūšies, jis net… iš kitos planetos. – Na, beveik tris savaites. – Ana, mieloji, tai labai trumpai. Argi gali per kelias dienas pažinti žmogų? Būk su juo santūresnė ir, kol nuspręsi, ar jis tavęs vertas, pernelyg arti neprisileisk. Nieko sau… mamos įžvalgumas baugina, bet jos patarimai tiesiog pavėluoti. Ar jis manęs vertas? Įdomus klausimas. Vis svarstau, ar aš jo verta. – Mieloji, iš balso girdėti, kad tu nelaiminga. Grįžk namo, aplankyk mus. Pasiilgau tavęs, brangioji. Ir Bobas labai norėtų tave pamatyti. Galėsi truputį atitrūkti, pažvelgti į viską iš šalies. Tau reikia atsipūsti. Pastaruoju metu per daug dirbai. Dievulėliau, koks viliojantis pasiūlymas. Sprukti į Džordžiją. Trumpai pasimėgauti saule, kokteiliais. Gera mamos nuotaika, mylinčiomis rankomis… – Pirmadienį Siatle manęs laukia du pokalbiai dėl darbo. – Oi, puikios naujienos. Prasiveria durys ir, šypsodamasi man, įžengia Keitė. Bet pamačius mane verkiančią jos šypsena akimirksniu dingsta, veidas ištįsta. – Mama, jau turiu baigti kalbėti. Pagalvosiu, gal ir parvažiuosiu. Ačiū. – Širdele, prašau, žiūrėk, kad joks vaikinas nesuktų tau galvos. Tam tu dar gerokai per jauna. Džiaukis gyvenimu. – Gerai, mama. Myliu tave. – Ak, Ana, ir aš tave labai myliu. Būk atsargi, mieloji. Padėjusi ragelį atsisuku į Keitę, svilinančią mane žvilgsniu. – Ar tas nepadoriai turtingas šunsnukis vėl tave nuskriaudė? – Ne… tai yra… na, lyg ir… taip. – Ana, pasakyk jam, kad nešdintųsi. Nuo to laiko, kai su juo susipažinai, arba skrajoji padebesiais, arba verki kruvinomis ašaromis. Tokios tavęs dar nemačiau. Ketrinos Kavanag pasaulis labai aiškus – juodas arba baltas. Jame nėra tokių neryškių, paslaptingų, vos vienas nuo kito besiskiriančių pilkų atspalvių kaip manajame. Sveika atvykusi į mano pasaulį.
– Sėsk ir pasišnekėkim. Išgerkim vyno. Ak, tu jau gėrei šampano. – Jos žvilgsnis užkliūva už butelio. – Turiu pasakyti, neblogas. Baimingai žiūrėdama į sofą, blankiai šypteliu. Atsargiai prieinu prie jos. Hm… sėdu. – Kas yra? – Pargriuvau ir susitrenkiau sėdynę. Keitė mano paaiškinimu neabejoja, nes esu viena didžiausių nevėkšlų visoje Vašingtono valstijoje. Niekada nemaniau, kad iš to bus kokios naudos. Atsargiai atsisėdu, maloniai nustembu, kad neskauda, ir susikaupiu pokalbiui su Keite, bet mintys vėl nuskrieja į „Heathman“ viešbutį: „Na, jei būtumėte mano, už tai, ką iškrėtėte vakar, negalėtumėte atsisėsti visą savaitę.“ Kristianas tuomet taip pasakė ir kol kas negaliu galvoti apie nieką kitą, vien apie tai, kad esu jo. Visi įspėjamieji ženklai buvo man prieš akis, tačiau buvau tokia neišmanėlė ir taip apsvaigusi, kad jų nepastebėjau. Keitė grįžta į svetainę nešina buteliu raudonojo vyno ir išplautais puodeliais. – Imk. – Vieną pripiltą puodelį ji paduoda man. Šis vynas nė iš tolo neprilygsta „Bollinger“ šampanui. – Ana, jei Kristianas – tik įsipareigoti nenorintis pašlemėkas, mesk jį. Nors nesuprantu, kodėl jis nenori įsipareigoti. Universiteto palapinėje akių nuo tavęs nenuleido, žiūrėjo kaip vanagas. Sakyčiau, jis iki ausų įsimylėjęs, tik galbūt labai jau keistai tai rodo. Įsimylėjęs? Kristianas? Keistai tai rodo? Ir aš taip manau… – Keite, viskas gana sudėtinga. Kaip tu praleidai vakarą? – klausiu. Negaliu aptarti šio reikalo neatskleidusi jai per daug, bet pakanka vieno klausimo apie tai, kaip sekėsi jai, ir su Keite baigta. Sėdėdama ir klausydamasi įprasto jos čiauškėjimo, aprimstu. Didžiausia naujiena, kad po atostogų naujajame bute su mumis galbūt apsigyvens ir Etanas. Bus smagu, nes Etanas – tikras linksmuolis. Bet aš suraukiu kaktą. Kažin ar Kristianas tam pritars. Ką gi… reikia elgtis ryžtingai. Jam teks su tuo susitaikyti. Išgėrusi porą puodelių vyno, nutariu eiti gulti. Diena buvo labai ilga. Atsisveikindama Keitė mane apkabina, o tada čiumpa telefoną ketindama skambinti Eliotui. Išsivaliusi dantis įsijungiu tą blogio mašiną ir pasitikrinu elektroninį paštą. Mano dėžutėje – Kristiano laiškas. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tu Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:14 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, jūs tiesiog nepakartojama. Pati gražiausia, protingiausia, sąmojingiausia ir drąsiausia iš visų mano pažintų moterų. Išgerkite advilio – tai ne prašymas. Ir daugiau nevairuokite savo „Beetle“. Jei vairuosite, aš sužinosiu. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Šit kaip, man draudžiama vairuoti savo mašiną! Parašau atsakymą. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Meilikavimas
Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:20 Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, meilikaudamas nieko nepasieksite, bet kadangi esate matęs tikrai daug, nesiginčysiu. Turėsiu nuvairuoti savo „Beetle“ į aikštelę, kad galėčiau parduoti, tad, kad ir kaip jus gerbiu, nesiklausysiu jūsų paistalų apie tai, jog man draudžiama jį vairuoti. Man labiau patinka raudonasis vynas, o ne advilis. Ana P. S. Mušimas lazda įtrauktas į priedą „Griežtos ribos“.
Paspaudžiu „Siųsti“. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Nervinančios moterys, kurios nemoka priimti komplimentų Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:26 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, aš nemeilikauju. Turėtumėte eiti miegoti. Priedo „Griežtos ribos“ papildymą turėsiu omenyje. Nepadauginkite vyno. Teiloras parduos jūsų automobilį. Ir už padorią kainą. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Teiloras? Ar jis tokiam darbui tinkamas žmogus? Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:40 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas sere, stebiuosi, kad rizikuoti vairuojant mano mašiną mieliau leisite savo dešiniajai rankai, o ne merginai, kurią progai pasitaikius išdulkinate. Iš kur man žinoti, kad Teiloras yra kaip tik tas žmogus, kuris minėtą automobilį parduos už geriausią kainą? Anksčiau, tikriausiai prieš susipažindama su jumis, aš pati garsėjau kaip puiki derybininkė. Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Būkite atsargi! Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:44 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, suprantu, kad čia kalba RAUDONASIS VYNAS ir kad šiandien jums buvo labai sunki diena. Vis dėlto jaučiu pagundą grįžti ir pasirūpinti, kad negalėtumėte atsisėsti visą savaitę, ne tik šiandien vakare. Teiloras – buvęs kariškis ir moka vairuoti bet kokią transporto priemonę, pradedant motociklu ir baigiant „Sherman“ tanku. Jūsų automobilis jam nesukels jokio pavojaus. Be to, prašyčiau neapibūdinti savęs kaip „merginos, kurią progai pasitaikius išdulkinu“, nes, atvirai sakant, mane tai SIUTINA, o jums tikrai nepatiktų, jei supykčiau.
Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Atsargioji Dat a: 2011 m. gegužės 26 d. 23:57 Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, šiaip ar taip, nesu tikra, kad man patinkate, juolab dabar. Panelė Stil
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsargioji Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 00:03 Gavėjas: Anastazija Stil Kodėl jums nepatinku? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Atsargioji Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 00:09 Gavėjas: Kristianas Grėjus Nes niekada neliekate su manimi nakvoti.
Štai, dabar jis turės apie ką pamąstyti. Plačiu mostu, nors toli gražu nesijausdama šaunuolė, užlenkiu nešiojamąjį kompiuterį ir nuslenku į lovą. Išjungusi naktinę lempelę, įsispoksau į lubas. Diena buvo sunki, vieną po kito patyriau kelis emocinius smūgius. Šiek tiek pabūti su Rėjumi buvo labai malonu. Jis puikiai atrodė ir – net keista – pritarė mano santykiams su Kristianu. O jau ta liežuvio nenulaikanti Keitė, Jėzau… Kristianas, kalbantis apie badavimą. Po velnių, ką visa tai reiškia? Dieve, ir dar tas automobilis. Apie jį Keitei dar nepasakiau. Ir ką Kristianas sau manė? O paskui – vakaras, kai jis tikrai pakėlė prieš mane ranką. Manęs dar niekas nebuvo mušęs. Į ką aš įsivėliau? Ašaros, kurias grįžus Keitei buvau sutramdžiusi, ima lėtai ristis skruostais, pasiekia ausis. Įsimylėjau emociškai uždarą žmogų ir nuo jo tik kentėsiu – giliai širdyje tai žinau, – žmogų, kuris, jo paties žodžiais tariant, yra visiškai pagedęs. Bet kodėl jis toks pagedęs? Tai, ką jis patyrė, turėtų būti siaubinga, vos pagalvojusi apie tai, kad būdamas dar visai mažas berniukas Kristianas susidūrė su kažkokiu nepakeliamu žiaurumu, įsikūkčioju. „Galbūt, jei būtų normalesnis, jis į tave nė kreiva akimi nežiūrėtų“, – apmąstymus pašaipiai papildo pasąmonė, ir giliai širdyje žinau, kad tai tiesa. Įsikniaubiu į pagalvę ir ašarų upeliai ima lietis laisvai… Pirmą kartą per daugelį metų apglėbusi pagalvę nevaldomai raudu. Staiga per sielą apgaubusią tamsą ausis pasiekia Keitės riksmai. „Po galais, ką čia veiki?“
„Neturi teisės!“ „Gyvate, ką šį kartą jai padarei?“ „Nuo tos dienos, kai su tavimi susipažino, ji verkia ir verkia.“ „Negali čia eiti!“ Įsiveržęs į miegamąjį, Kristianas negaišdamas uždega šviestuvą palubėje ir aš turiu prisimerkti nuo staiga užplūdusios ryškios šviesos. – Jėzau, Ana… – sumurma. Užgesinęs šviesą, po akimirkos jis atsiduria šalia manęs. – Ką čia veiki? – tebekūkčiodama pralemenu. Mėšlas. Niekaip negaliu liautis. Kristianas uždega naktinę lempelę ir aš vėl markstausi. Keitė atėjusi sustoja tarpduryje. – Gal nori, kad išgrūsčiau šitą šiknių lauk? – klausia ji, spinduliuodama termobranduolinį priešiškumą. Kristianas kilsteli antakį – be abejo, nustebintas „meilaus“ Keitės epiteto ir mirtinos neapykantos. Papurtau galvą ir ji, dėbtelėjusi į mane, užverčia akis į lubas. Oi… šalia pono G. aš taip nesielgčiau. – Jei manęs reikės, tik šūktelėk, – šiek tiek atlyžusi sako Keitė. – Grėjau, tu – mano juodajame sąraše, aš tave stebėsiu, – pro sukąstus dantis iškošia ji Kristianui. Jis išpūtęs akis vėpso į Keitę, o ji apsisukusi priveria duris, bet jų neužtrenkia. Kristianas įdėmiai žvelgia į mane išbalęs, rūškanu veidu. Jis vilki švarką su šviesiais ruoželiais, iš vidinės jo kišenės ištraukia nosinę ir paduoda man. Rodos, kažkur turiu ir kitą tokią pat, duotą anksčiau. – Kas čia dedasi? – tyliai klausia jis. – Kodėl tu čia? – pasiteirauju neatsakiusi į jo klausimą. Verkti stebuklingai lioviausi, bet kūkčioju be ašarų ir kūnas nevalingai trūkčioja. – Viena iš mano pareigų – tenkinti tavo poreikius. Sakei, nori, kad likčiau su tavimi nakvoti, tad atvažiavau. Ir radau tave tokią… – Kristianas žvelgia į mane mirksėdamas ir išties suglumęs. – Neabejoju, kad esu už tai atsakingas, bet nenutuokiu, ką padariau ne taip. Verki dėl to, kad tave mušiau? Pasiremdama į lovą ir susiraukusi, nes užpakalį tebeskauda, atsikeliu. Atsisėdusi atsisuku į Kristianą. – Ar išgėrei advilio? Papurtau galvą. Jis prisimerkia, atsistoja ir išeina iš kambario. Girdžiu jį šnekantis su Keite, bet ką juodu sako, nesuprantu. Netrukus jis grįžta nešinas tabletėmis ir puodeliu vandens. – Išgerk, – švelniai liepia, sėsdamasis ant lovos šalia manęs. Darau, kas liepta. – Kalbėk su manimi, – pašnabždomis ragina Kristianas. – Sakei, kad tau viskas gerai. Jei būčiau nutuokęs, kad taip jausiesi, nebūčiau palikęs vienos. Sėdžiu nudelbusi akis. Ką dar galėčiau jam pasakyti? Noriu daugiau. Noriu, kad Kristianas liktų su manimi, nes pats to nori, o ne dėl to, kad esu sumušta ir visiškai palūžusi, be to, nenoriu būti mušama, – argi mano pageidavimai nepagrįsti? – Kaip suprantu, sakydama, kad tau viskas gerai, melavai?
Nuraustu. – Tuomet man taip atrodė. – Anastazija, negali man sakyti tik to, ką, tavo nuomone, noriu girdėti. Tai nelabai sąžininga, – įspėja mane Kristianas. – Kaip galiu tikėti kuo nors, ką esi man sakiusi? Užmetu akį į Kristianą: kakta suraukta, žvilgsnis blausus. Abiem rankomis persibraukia per plaukus. – Kaip jauteisi, kai pėriau tave, ir vėliau? – Man nepatiko. Nenorėčiau, kad dar taip darytum. – Mušimas tau ir neturi patikti. – Kodėl tu mėgsti smurtą? Pakeliu į jį akis. Klausimas Kristianą nustebina. – Tikrai nori žinoti? – Ak, patikėk, tiesiog degu noru. – Kad ir stengiuosi, paslėpti pašaipos man nepavyksta. Jis vėl prisimerkia. – Atsargiai, – įspėja. Išbąlu. – Vėl mane muši? – Ne, šiąnakt ne. Ak… Mudvi su pasąmone lengviau atsikvepiame. – Tai kodėl? – vėl klausiu. – Mėgstu smurto teikiamą galią, Anastazija. Noriu, kad atitinkamai elgtumeisi, o jei mane nuvili, turiu tave nubausti, kad išmoktum elgtis taip, kaip pageidauju. Man patinka tave bausti. Troškau užploti tau per užpakalį nuo tos akimirkos, kai paklausei, ar aš gėjus. Prisiminusi tai, nuraustu. Jėzau, po to klausimo ir pati norėjau sau užvožti! Taigi, dėl visa ko kalta Ketrina Kavanag: jei pati būtų važiavusi imti to interviu ir uždavusi savo klausimą, ar jis gėjus, dabar skaudamu užpakaliu čia sėdėtų ji, o ne aš. Ši mintis man ne prie širdies. Kaip viskas painu… – Vadinasi, nepatinku tau tokia, kokia esu? Vėl suglumęs, Kristianas atidžiai pažvelgia į mane. – Man tu atrodai žavinga tokia, kokia esi. – Tai kodėl mėgini mane keisti? – Nenoriu, kad keistumeisi. Bet man patiktų, jei elgtumeisi pagarbiai, laikytumeisi mano taisyklių ir manęs klausytum. Viskas paprasta, – paaiškina jis. – Bet nori mane bausti? – Taip. – Kaip tik to ir nesuprantu. Atsidusęs jis vėl persibraukia per plaukus. – Toks jau esu, Anastazija. Turiu tave valdyti. Man reikia, kad tinkamai elgtumeisi, o jei ne – žiūrėti ir gėrėtis, kaip graži ir švelni tavo oda po mano delnais rausta ir šyla. Tai mane kaitina. Po perkūnais. Štai kai ką ir išsiaiškinome. – Vadinasi, tave jaudina ne skausmas, kurį verti mane kęsti? Kristianas kelias akimirkas tyli.
– Truputį jaudina, mat įdomu žiūrėti, ar gali tai ištverti, bet tai nėra pagrindinė priežastis. Svarbiausia – suvokimas, kad priklausai man ir galiu daryti su tavimi ką panorėjęs, visiško kito žmogaus valdymo pojūtis. Tai mane kaitina. Ir labai daug reiškia, Anastazija. Klausyk, man sunku visa tai apsakyti žodžiais… Niekada nesu to daręs. Tiesą sakant, apie tai niekada rimčiau nesusimąstydavau. Mat turėdavau reikalų tik su panašiai mąstančiais žmonėmis. – Tarsi atsiprašydamas, Kristianas gūžteli pečiais. – Beje, vis dar neatsakei į mano klausimą: kaip jauteisi, kai iškaršiau tau kailį? – Sutrikusi. – Mušimas tave lytiškai sujaudino, Anastazija. Jis trumpai užsimerkia, o kai atsimerkia ir įbeda į mane akis, jos spindi. Žiūrėdama į Kristiano veidą pajuntu, kad tamsiame papilvės duburio dugne kažkas trūkteli – tai mano libido, jo pažadintas ir sutramdytas, tačiau ir dabar vis dar nepasotinamas. – Nežiūrėk taip į mane, – sumurma jis. Suraukiu kaktą. Jėzau, ką dabar padariau ne taip? – Neturiu sargių, Anastazija, be to, pati žinai, kad esi prislėgta. Nors tavo buto draugė mano kitaip, nesu gašlus pabaisa. Taigi, jauteisi sutrikusi? Nuo skvarbaus jo žvilgsnio neramiai krusteliu. – Raštu tau nesunku būti su manimi atvirai. Elektroniniuose laiškuose visuomet tiksliai pasakai, kaip jautiesi. Kodėl negali taip pat elgtis, kai kalbamės? Ar taip manęs bijai? Laikau subedusi akis į įsivaizduojamą dėmę ant mamos antklodės iš mėlynų ir šviesiai rudų skiaučių. – Tu mane užburi, Kristianai. Visiškai užvaldai. Jaučiuosi kaip Ikaras, skrendantis pernelyg arti Saulės, – šnabždu. Jis garsiai atsidūsta. – Na, sakyčiau, viskas yra kaip tik atvirkščiai… – Ką?! – Ak, Anastazija, tu mane pakerėjai. Argi ne akivaizdu? Kam jau kam, bet man neakivaizdu. Pakerėjau… Mano vidinė dievaitė spokso išsižiojusi iš nuostabos. Net ji tuo netiki. – Tu vis dar neatsakei į mano klausimą. Prašau, parašyk elektroninį laišką. Bet dabar jau norėčiau miegoti. Ar galiu pasilikti? – Nori likti? – Negaliu nuslėpti vilties gaidelės. – Juk norėjai, kad likčiau su tavimi nakvoti. – Neatsakei į mano klausimą. – Atsiųsiu tau elektroninį laišką, – irzliai suburba Kristianas. Atsistojęs jis iš džinsų kišenių ištraukia „BlackBerry“ telefoną, raktus, sulenkiamą piniginę, pinigus. Po galais, kiek visokio šlamšto vyrai nešiojasi kišenėse. Kristianas nusisega rankinį laikrodį, nusiauna batus, nusimauna kojines, džinsus, o švarką pasikabina ant kėdės atlošo. Priėjęs prie lovos iš kito šono, įsmunka po antklode. – Gulkis, – liepia.
Palengva palendu po antklode, truputį raukydamasi, neatitraukdama nuo jo akių. Jėzau… jis pasiliko. Rodos, iš to didžiulio džiaugsmo netekau žado. Kristianas kilsteli, alkūne pasiremia į patalus ir įbeda žvilgsnį į mane. – Jei ketini verkti, nesislėpk. Turiu tai žinoti. – Nori, kad žliumbčiau? – Nepasakyčiau. Tik noriu žinoti, kaip jautiesi. Nemėgstu, kai išsprūsti man iš rankų. Išjunk šviesą. Jau vėlu, o rytoj mums abiem į darbą. Taigi jis čia… ir vis tiek toks valdingas… Bet skųstis negaliu: Kristianas guli mano lovoje. Tik ne visai suprantu kodėl… gal reikėtų dažniau paverkti jo akivaizdoje? Išjungiu naktinę lempelę. – Gulkis ant šono, nugara į mane, – tamsoje pašnabždomis sako Kristianas. Puikiai žinodama, kad jis negali manęs matyti, nepatenkinta užverčiu akis, bet darau, kas liepta. Jis nedrąsiai prisislenka, apkabina mane ir priglaudžia prie krūtinės. – Miegok, mažyte, – sukužda ir pajuntu, kaip įkišęs nosį man į plaukus giliai įkvepia. Po velnių… Kristianas Grėjus miega su manimi ir, jo glėbyje radusi paguodą, nusiraminusi imu snausti.
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
Žvakės liepsna per kaitri. Ji plazda, virpčioja švelniame, bet troškiame, nė trupučio nevėsinančiame vėjelyje. Tamsoje tai šen, tai ten plazdena plonyčiai švelnūs sparneliai, o nuo jų šviesos apskritime byra nuodegų dulkės. Kaip įmanydama spiriuosi, bet trauka per stipri. O paskui mane apgaubia per ryški šviesa, priskrendu per arti Saulės – akinama jos šviesos, skrundanti ir tirpstanti nuo jos kaitros, nuvarginta pastangų išsilaikyti ore. Man taip šilta… Karštis… dusinantis, slegiantis. Pabundu nuo jo. Atsimerkusi apsižiūriu gulinti troškinančiame Kristiano Grėjaus glėbyje. Jis apsiautęs mane tarsi pergalės vėliava. Kietai miega galvą padėjęs man ant krūtinės, viena ranka apglėbęs ir priglaudęs mane, vieną koją užmetęs ant mano kojų ir tarsi kabliu sukabinęs. Jis dusina mane savo šiluma, be to, jo kūnas sunkus. Tik po kelių akimirkų susivokiu, kad jis tebeguli mano lovoje ir giliai miega, o šviesa lauke – aušra. Kristianas praleido su manimi visą naktį. Dešinė mano ranka ištiesta – be abejo, ieškant vėsesnės vietelės, – ir aš, apsižiūrėjusi, kad Kristianas vis dar su manimi, susiprotėju, jog galiu jį paliesti. Jis miega. Atsargiai pakeliu ranką ir pirštų galais perbraukiu per nugarą. Išgirstu silpną, duslią, sielvartingą dejonę ir Kristianas sujuda. Įbeda nosį man į krūtinę, giliai atsidūsta ir nubunda. Mieguistas, susitaršiusiais plaukais, jis atmerkia pilkas akis, sumirksi ir mudviejų žvilgsniai susitinka. – Labas rytas, – sumurma jis ir susiraukia. – Jėzau, net miegodamas negaliu tavęs paleisti. Tada lėtai krusteli, patraukia nuo manęs ranką, koją ir susivokia, kur esąs. Pajuntu prie šlaunies prigludusią standžią jo lytį. Kristianas atkreipia dėmesį, kad iš nuostabos išpūčiau akis, ir tingiai, gundomai šypteli. – Hm… galimybių būtų, bet manau, reikia palūkėti iki sekmadienio. Jis pasilenkia ir nosimi kelis kartus brūkšteli man per ausį. Nuraustu, bet paskui pajuntu, kad ir įkaitęs Kristiano kūnas spinduliuoja septyniais skaistaus raudonio atspalviais. – Tu labai karštas, – sumurmu. – Tu – irgi nieko sau, – sušnabžda jis ir, tarsi siųsdamas nebylią užuominą, priglunda prie manęs. Dar labiau nukaistu. Ne tai turėjau galvoje. Kristianas pasikelia, alkūne remdamasis į patalus, ir linksmai į mane žvilgteli. Paskui pasilenkia ir nustebina švelniu bučiniu. – Ar gerai miegojai? – klausia. Gulėdama ir žiūrėdama į jį, linkteliu ir suprantu, kad iš tiesų puikiai miegojau, išskyrus gal tik paskutinį pusvalandį, kai buvo per karšta. – Aš taip pat. – Kristianas susiraukia. – Taip, labai gerai miegojau. – Paskui, sumišęs ir nustebęs, kilsteli antakius. – Kiek dabar valandų? Užmetu akį į žadintuvą. – Pusė aštuntos.
– Pusė aštuntos… prakeikimas… Jis paskubomis išsiropščia iš lovos ir užsitempia džinsus. Dabar mano eilė sėdėti ant lovos ir linksmintis. Kristianas Grėjus susivėlinęs ir susijaudinęs. Nieko panašaus nesu mačiusi. Tik dabar pajuntu, kad užpakalio nebeskauda. – Tu man darai blogą įtaką. Man susitikimas. Reikia eiti – aštuntą valandą turiu būti Portlande. Juokiesi iš manęs? – Taip. Jis šypteli. – Vėluoju. To mano gyvenime nebūna. Dar vienas pirmas kartas, panele Stil. – Kristianas apsivelka švarką, pasilenkia ir delnais iš abiejų pusių suspaudžia man galvą. – Sekmadienį, – sako, žodis persmelktas pažado. Man kūno gelmėse visa atsipalaiduoja ir vėl įsitempia nuo malonaus ir nekantraus laukimo. Jausmas fantastiškas. Po velnių, jei tik galva reaguotų taip pat greitai kaip kūnas! Kristianas pasilenkia ir paskubomis mane pabučiuoja. Tada nuo naktinio stalelio susigraibo daiktus ir pasičiumpa batus, bet net neapsiauna. – Atvažiuos Teiloras ir pasirūpins tavo vabalu. Vakar kalbėjau rimtai. Nevairuok jo. Sekmadienį laukiu tavęs namie. Elektroniniu laišku pranešiu kada. Jis išlekia kaip viesulas. Kristianas Grėjus nakvojo su manimi, o aš jaučiuosi pailsėjusi. Sekso nebuvo, tik glamonės. Jis man sakė niekada su niekuo nemiegantis, bet su manimi miegojo jau tris kartus. Su šypsena ir neskubėdama atsikeliu iš lovos. Nuotaika geresnė nei pastarosiomis dienomis. Traukiu į virtuvę: reikia išgerti puodelį arbatos. Po pusryčių nusiprausiu po dušu, greitai apsirengiu, ir jau esu pasiruošusi paskutinei darbo dienai Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje. Štai ir baigėsi nemenkas gyvenimo etapas: sudie ponui ir poniai Kleitonams, Vašingtono valstybiniam universitetui, šiam butui, mano „VW Beetle“… Žvilgteliu į kompiuterį, tą pragaro mašiną – dar tik 7:52. Turiu laiko. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Užpuolimas ir sumušimas: padariniai Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:05 Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, norėjote žinoti, kodėl jaučiausi sutrikusi, kai jūs mane – vieną iš eufemizmų pasirinkite savo nuožiūra – išpėrėte, nubaudėte, sumušėte, užpuolėte. Na, kol vyko ši bauginanti procedūra, jaučiausi nuvertinta, pažeminta ir prievartaujama. Kad ir kaip man gėda, jūs teisus: lytiškai susijaudinau, ir tai buvo labai netikėta. Kaip puikiai žinote, visa, kas susiję su seksu, man nauja. Gailiuosi tik vieno: kad nesu labiau patyrusi ir nebuvau geriau pasiruošusi. Tas susijaudinimas mane sukrėtė. Bet iš tiesų daugiausia nerimo man sukėlė paskui užplūdę jausmai. Juos apibūdinti sunkiau. Jaučiausi laiminga dėl to, kad jūs laimingas; jaučiau palengvėjimą, kad ši procedūra nebuvo tokia skausminga, kaip tikėjausi. O gulėdama jūsų glėbyje jaučiausi… pasisotinusi. Tačiau kaip tik dėl to man labai nesmagu, galima sakyti, net jaučiuosi kalta. Man visa tai neįprasta ir dėl to esu sutrikusi. Ar dabar atsakiau į jūsų klausimą? Tikiuosi, kad įmonių suliejimo pasaulis kaip visada įkvepiantis… ir kad nepasivėlinote. Ačiū, kad likote su manimi nakvoti.
Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsikratykite stereotipų Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:24 Gavėjas: Anastazija Stil Įdomus, nors ir… šiek tiek perdėtas temos pavadinimas, panele Stil. Atsiliepdamas į jūsų mintis, turiu pasakyti štai ką. Rinkčiausi žodį „pėrimas“, nes kaip tik tai ir buvo daroma. Vis dėlto jautėtės nuvertinta, pažeminta ir prievartaujama – visai kaip Tesė Darbeifild. Jei atmintis manęs neapgauna, rodos, jūs pati nusprendėte rinktis pažeminimą. Ar tikrai taip jaučiatės, ar manote, kad turėtumėte taip jaustis? Tai visiškai skirtingi dalykai. Jei tikrai taip jaučiatės, kaip manote, ar galėtumėte dėl manęs tuos jausmus priimti ir su jais susitaikyti? Nuolankioji kaip tik taip ir elgtųsi. Esu dėkingas, kad jums trūksta patirties. Tą trūkumą labai vertinu ir tik dabar pradedu suprasti, ką tai reiškia. Paprastai tariant, tai reiškia, kad priklausote man visomis įmanomomis prasmėmis. Taip, buvote susijaudinusi, o tai savo ruožtu labai jaudino mane, ir čia nėra nieko bloga. „Laimingas“ nė iš tolo neapibūdina, kaip tuomet jaučiausi. Tam geriausiai tiktų žodžių junginys „beprotiškas džiaugsmas“. Baudžiamasis kailio karšimas daug skausmingesnis už įprastą mušimą plaštaka, todėl tai – bene skaudžiausia bausmė, nebent, žinoma, padarytumėte kokį nors didesnį nusižengimą. Tokiu atveju jums nubausti pasinaudosiu kokiu nors įrankiu. Man labai skaudėjo ranką. Bet veiksmas patiko. Aš taip pat jaučiausi pasisotinęs – tokį sotumo jausmą jūs vargu ar kada nors patirsite. Nešvaistykite jėgų galvodama apie kaltę, apie tai, kad netinkamai elgiatės ir t. t. Mudu jau suaugę ir pilnamečiai, tad ką veikiame už uždarų durų, yra tik mūsų vienų reikalas. Jums reikia atsikratyti stereotipų ir atidžiau klausytis kūno. Įmonių suliejimo pasaulis toli gražu ne toks įkvepiantis kaip jūs, panele Stil. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Po perkūnais… priklausote man visomis įmanomomis prasmėmis. Imu alsuoti greičiau. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Suaugę ir pilnamečiai Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:26 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ar neturėtumėte būti susitikime? Labai džiaugiuosi, kad jums skaudėjo ranką. O jei atidžiai klausyčiausi savo kūno, dabar jau būčiau Aliaskoje. Ana P. S. Apie susitaikymą su minėtais jausmais pagalvosiu.
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Policijos nekvietėte Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:35 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, jei jums tikrai įdomu, dabar dalyvauju susitikime, kuriame aptariame tam tikram terminui parduodamų arba perkamų prekių rinką. Beje, nepamirškite, kad likote su manimi puikiai žinodama, ką ketinu daryti. Per visą laiką, kai buvote baudžiama, neprašėte manęs liautis – nepasinaudojote nė vienu iš saugos žodžių. Esate suaugusi ir turite galimybę rinktis. Būsiu atviras: nekantriai laukiu kito karto, kai man sopės delną. Akivaizdu, kad klausotės ne tos savo kūno dalies, kurios reikėtų klausytis. Aliaskoje labai šalta, be to, nėra kur sprukti. Aš jus rasčiau. Galiu susekti jus pagal mobiliojo telefono signalą – pamenate? Eikite į darbą. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Žvelgdama į kompiuterio ekraną, susiraukiu. Jis, žinoma, teisus. Galėjau rinktis. Hm… Ar jis tikrai manęs ieškotų? Gal kuriam laikui pradingti? Mintyse šmėkšteli mamos kvietimas. Spusteliu „Atsakyti“. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Moterų persekiotojas Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:36 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ar mėginote kreiptis pagalbos į specialistus dėl nenumaldomo potraukio persekioti? Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Persekiotojas? Aš? Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:38 Gavėjas: Anastazija Stil Garsiajam daktarui Flinui moku nemenką sumą, kad gydytų mane nuo persekiojimo ir kitų manijų. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Brangiai kainuojantys šarlatanai Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:40 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ar galėčiau kukliai pasiūlyti, kad pasiteirautumėte ir kito gydytojo nuomonės? Nesu tikra, kad daktaro Flino gydymo metodai veiksmingi. Panelė Stil
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Kitų gydytojų nuomonė Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:43 Gavėjas: Anastazija Stil Nesvarbu, ar siūlote kukliai, ar ne kukliai – tai ne jūsų reikalas. Juolab kad daktaras Flinas ir yra tas kitas gydytojas. Turėsite kaip reikiant spausti savo naujojo automobilio greičio pedalą ir be reikalo rizikuoti, o tai, mano nuomone, prieštarauja mūsų sutarties taisyklėms. VAŽIUOKITE Į DARBĄ. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: RĖKSMINGOS RAIDĖS Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:47 Gavėjas: Kristianas Grėjus Tiesą sakant, kaip jūsų polinkio persekioti objektas, manau, kad tai mano reikalas. Dar nieko nepasirašiau. Taigi taisyklės baisyklės man nė motais. Beje, darbą pradedu tik 9.30 val. Panelė Stil
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Deskriptyvinė lingvistika Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:49 Gavėjas: Anastazija Stil „Baisyklės“? Abejoju, ar toks žodis yra didžiajame Vebsterio žodyne. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Deskriptyvinė lingvistika Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:52 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ieškokite tarp „kontrolės maniakas“ ir „persekiotojas“. O deskriptyvinė lingvistika man – griežtų ribų skyriuje. Ar jau liausitės mane gaišinęs? Norėčiau sėsti į naująjį savo automobilį ir važiuoti į darbą. Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Reiklios, bet įdomios jaunos moterys Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 08:56 Gavėjas: Anastazija Stil Man jau niežti delną. Važiuokite atsargiai, panele Stil.
Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Vairuoti „Audi“ – tikras džiaugsmas. Joje yra vairo stiprintuvas. Vanda, mano „VW Beetle“, niekur neturi jokio stiprintuvo, tad kasdienės mankštos, kurią atlikdavau vairuodama savo mašiną, daugiau nebus. Ką gi, teks paklusti Kristiano taisyklėms ir pasitenkinti mankšta su asmeniniu treneriu. Suraukiu antakius. Sporto nemėgstu. Pakeliui į darbą mėginu analizuoti mudviejų susirašinėjimą. Kartais Kristianas elgiasi kaip pernelyg globėjiškas šunsnukis. O prisiminusi Greisę pasijuntu kalta. Bet ji, žinoma, nėra tikroji Kristiano motina. Hm… tai visa jūra mano dar nepatirtų kančių. Ką gi, pernelyg globėjiškas šunsnukis veltui laiko neleidžia. Taip. Aš suaugusi, ačiū, kad priminei, Kristianai Grėjau, ir galiu rinktis. Tik bėda, kad noriu vien Kristiano, o ne visos jo… mantos – mat kol kas mantos jis turi tiek daug, kad ši vargiai tilptų į lėktuvo „Boeing 747“ bagažo skyrių. Ar galėčiau tiesiog atsigulti ir suspausti tą mantą glėbyje? Kaip nuolankioji? Žadėjau pamėginti. Bet tai milžiniškas prašymas. Palieku mašiną Kleitono ūkinių prekių parduotuvės aikštelėje. Einu į pastatą – sunku patikėti, kad dirbu čia paskutinę dieną. Laimė, pirkėjų daug ir laikas greitai bėga. Per pietų pertrauką ponas Kleitonas pasikviečia mane iš prekių sandėlio. Randu jį stovintį šalia motociklu atvažiavusio kurjerio. – Jūs panelė Stil? – pasitikslina šis. Suraukusi kaktą klausiamai pažvelgiu į poną Kleitoną, bet jis, sumišęs ne mažiau už mane, tik gūžteli pečiais. Mane apima neviltis. Ką Kristianas atsiuntė man šį kartą? Pasirašiusi paimu nedidelį paketėlį ir, nieko nelaukdama, išvynioju. Randu „BlackBerry“ telefoną. Man pakerta kojas. Įjungiu jį. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: PASKOLINTAS „BlackBerry“ Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 11:15 Gavėjas: Anastazija Stil Man reikia, kad būtumėte pasiekiama bet kurią akimirką, o kadangi atviriausia būnate bendraudama elektroniniais laiškais, pamaniau, kad jums ne pro šalį turėti „BlackBerry“ telefoną. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Vartotojiškumas peržengė visas ribas Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 13:22 Gavėjas: Kristianas Grėjus Manau, jums tuoj pat reikėtų skambinti daktarui Flinui. Jūsų polinkis persekioti jau nevaldomas. Aš darbe. Kai grįšiu namo, parašysiu jums elektroninį laišką. Ačiū už dar vieną daiktą. Neklydau sakydama, kad esate nepataisomas vartotojas. Kodėl taip elgiatės? Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tokia jauna, o kokia įžvalgi… Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 13:24 Gavėjas: Anastazija Stil Pastaba taikli kaip visuomet, panele Stil. Daktaras Flinas atostogauja. O taip elgiuosi dėl to, kad galiu sau tai leisti. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Jau nekęsdama to daikto, įsikišu jį į užpakalinę kelnių kišenę. Rašyti Kristianui laiškus palengva tampa nenugalimu įpročiu, o juk man reikia dirbti. Liesdamasis prie mano užpakalio, telefonas ima vibruoti ir skambėti… „Kokią gerą vietą jam laikyti išsirinkau“, – ironiškai pagalvoju, tačiau, sutelkusi visą valią, neatsiliepiu. Ketvirtą valandą popiet ponas ir ponia Kleitonai sukviečia visus parduotuvės darbuotojus ir, pasakę trikdančią – net nugara nueina pagaugais – kalbą, įteikia man trijų šimtų dolerių vertės čekį. Tuomet prieš akis staiga iškyla visi kelių pastarųjų savaičių įvykiai: prisimenu egzaminus, diplomų teikimo ceremoniją, rimtą, pagedusį milijardierių, nekaltybės praradimą, griežtas ir sąlygines ribas, jokio džiaugsmo neteikiančius žaidimų kambarius, kelionę sraigtasparniu ir kad rytoj kraustausi gyventi kitur. Keista, bet puikiai tvardausi. Pasąmonė žvelgia į mane su baiminga pagarba. Stipriai apkabinu Kleitonus. Jie buvo malonūs ir dosnūs darbdaviai – ilgėsiuosi jų. GRĮŽUSI NAMO KEITĘ RANDU lipančią iš savo automobilio.
– Kas čia? – priekaištingai klausia ji, pirštu rodydama į „Audi“. Tokiai pagundai atsispirti negaliu. – Automobilis, – pašmaikštauju. Keitė prisimerkia ir man dingteli, ar tik ir ji neketina manęs perti persimetusi per kelį. – Dovana man universiteto baigimo proga. Mėginu kalbėti abejingai. Taip, aš kasdien gaunu dovanų brangių automobilių. Keitė net išsižioja iš nuostabos. – Nuo to dosnaus, pinigų pertekusio šikniaus, ar ne? Linkteliu. – Nenorėjau jos priimti, bet, tiesą sakant, neverta priešintis. Keitė papučia lūpas. – Nesistebiu, kad tu priblokšta. O aš pastebėjau, kad jis liko nakvoti. – Taip, liko… – Mąsliai šypteliu. – Gal baikime pakuotis? Linkteliu ir nuseku paskui ją į butą. Patikrinu, ar nėra elektroninių laiškų nuo Kristiano. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sekmadienis Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 13:40 Gavėjas: Anastazija Stil
Ar galėtume susitikti pirmą valandą popiet? Gydytoja atvyks į Eskalą ir priims tave 13.30 val. Dabar išskrendu į Siatlą. Tikiuosi, persikraustymas vyks sklandžiai, ir nekantriai laukiu sekmadienio. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Jėzau, pamanytum, kad jis kalba apie orą! Nusprendžiu, kad atsakysiu į jo laišką, kai baigsime krautis daiktus. Vieną akimirką jis gali būti toks nuoširdus, o kitą – išdidus ir susikaustęs. Jo nuotaikas sunku suvaikyti. Dievaži, šį laišką jis, rodos, rašė savo samdomai darbuotojai. Įžūliai užverčiu akis į lubas ir einu padėti Keitei pakuoti daiktų. MUDVIEM SU KEITE BŪNANT virtuvėje kažkas pabeldžia į duris. Prieangyje stovi kostiumuotas ir
nepriekaištingai atrodantis Teiloras. Atkreipiu dėmesį, kad jį tarnavus kariuomenėje išduoda ežiuku kirpti plaukai, treniruotas kūnas ir ramus žvilgsnis. – Panele Stil, – kreipiasi jis į mane, – atvykau paimti jūsų automobilio. – Ak, taip, žinoma. Užeikite, paimsiu raktelius. Suprantama, ši užduotis į tiesiogines jo pareigas neįeina. Vėl trumpai pasvarstau, kokiems darbams Teiloras samdomas. Paduodu jam raktelius ir, gaubiami nejaukios (bent jau man) tylos, patraukiame prie šviesiai mėlyno „VW Beetle“. Atidariusi dureles, iš daiktadėžės išimu žibintuvėlį. Štai ir viskas. Daugiau Vandoje neturiu jokių asmeninių daiktų. Sudie, Vanda. Ačiū tau. Delnu perbraukiu per stogą ir užtrenkiu keleivio dureles. – Ar seniai dirbate ponui Grėjui? – klausiu. – Ketveri metai, panele Stil. Staiga mane apima nenugalimas noras apipilti jį klausimais. Juk šis žmogus turėtų nemažai žinoti apie Kristianą ir jo paslaptis. Bet ir jis tikriausiai yra pasirašęs konfidencialumo sutartį. Nervingai žvilgteliu į Teilorą. Jis toks pat nekalbus ir jo veido išraiška tokia pat kaip Rėjaus, tad iš karto pajuntu jam simpatiją. – Jis geras žmogus, panele Stil, – šyptelėjęs sako Teiloras. Tada atsisveikindamas linkteli ir, įlipęs į mano mašiną, nuvažiuoja. Butas, „VW Beetle“, Kleitono parduotuvė – dabar visa tai palengva tampa praeitimi. Giliai širdyje stebėdamasi, papurtau galvą. O didžiausia permaina man – Kristianas Grėjus. Teiloras sako, kad jis geras žmogus. Ar galiu juo tikėti? AŠTUNTĄ VALANDĄ, NEŠINAS PATIEKALAIS iš kinų restorano, pas mus užsuka Chosė. Darbai baigti. Mes
susikrovusios daiktus ir pasiruošusios kraustytis. Chosė atsineša kelis butelius alaus. Mudvi su Keite sėdime ant sofos, o jis įsitaiso ant grindų tarp mūsų sukryžiavęs kojas. Žiūrime per televizorių kažkokį šlamštą, gurkšnojame alų, o vakarui įsibėgėjant, vis labiau girsdami nuo alaus, mielai ir garsiai dalijamės prisiminimais. Praleidome čia ketverius puikius metus. Mudviejų su Chosė santykiai vėl normalūs, jau pamiršau, kad jis mėgino prievarta mane pabučiuoti. Šis nesusipratimas, kaip sakoma, pašluotas po kilimu, ant kurio tyso mano vidinė dievaitė,
žiaumodama vynuoges, barbendama pirštais ir nekantriai laukdama sekmadienio. Kažkas pabeldžia į duris ir man širdis nusirita į kulnus. Ar tai jis?.. Duris atidaro Keitė, ir Eliotas jos vos nepargriauna. Suspaudžia ją Holivudo filmavimo kamerų vertame glėbyje, o netrukus jis virsta europietiškos markės apkabinimu. Dėl Dievo… raminkitės… Mudu su Chosė reikšmingai susižvelgiame. Aš priblokšta, kad Keitė su Eliotu taip nesivaržo. – Gal nueikim į barą? – pasiūlau Chosė ir jis man pritaria entuziastingai linkčiodamas. Mudviem nejauku žiūrėti į šią prieš akis besirutuliojančią atvirą meilės sceną. Nuraudusi, spindinčiomis akimis Keitė žvilgteli į mane. – Mudu su Chosė trumpai išeisime ko nors išgerti. Užverčiu akis į lubas rodydama Keitei, kad esu suirzusi. Cha! Laisvalaikiu vis dar galiu vartyti akis. – Gerai. Ji plačiai nusišypso. – Sveikas, Eliotai. Ir sudie. Eliotas pamerkia man didelę mėlyną akį, ir mudu su Chosė išeiname pro duris krizendami nelyginant paaugliai. Žingsniuojant į barą įsikimbu Chosė į parankę. Dieve, koks jis paprastas vaikinas – anksčiau to nevertinau. – Bet į parodos atidarymą vis tiek ateisi, tiesa? – Žinoma, Chosė. Kada jis vyks? – Birželio devintąją. – Kokią savaitės dieną? Staiga mane apima panika. – Ketvirtadienį. – Taip, greičiausiai galėsiu… O tu aplankysi mus Siatle? – Pamėgink man sukliudyti, – šypsodamasis sako jis. IŠ BARO GRĮŽTU labai vėlai. Keitės ir Elioto niekur nematyti, bet… Dieve mano, kaip puikiai juodu
girdžiu! Po velnių… Tikiuosi, pati taip nešūkauju. Žinau, kad Kristianas elgiasi tyliai. Vien pagalvojusi apie tai nuraustu ir neriu į savo kambarį. Trumpai ir, ačiū Dievui, visai netrikdomai suspaudęs mane glėbyje, Chosė nuėjo. Nežinau, kada vėl jį pamatysiu – tikriausiai susitiksime jo fotografijų parodoje, – ir vėl nusistebiu, kad Chosė apskritai ją rengia. Tikriausiai pasiilgsiu ir jo paties, ir jo berniokiško žavesio. Nedrįsau pasakyti jam tiesos apie „VW Beetle“. Suprantu, kad sužinojęs, ką padariau, jis pasius, o aš vienu metu galiu tvarkytis tik su vienu ant manęs siuntančiu vyru. Atsidūrusi savo kambaryje įsijungiu tą pragaro mašiną ir, žinoma, randu Kristiano laišką. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Kur jūs? Dat a: 2011 m. gegužės 27 d. 22:14 Gavėjas: Anastazija Stil „Aš darbe. Kai grįšiu namo, parašysiu jums elektroninį laišką.“ Vis dar esate darbe ar supakavote ir savo telefoną, ir „BlackBerry“, ir „MacBook“ kompiuterį?
Paskambinkite man, nes kitaip būsiu priverstas skambinti Eliotui. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Velnias… Chosė… Mėšlas… Čiumpu savo telefoną. Penki praleisti skambučiai ir vienas balso pašto pranešimas. Baimingai jį išklausau. Nuo Kristiano. „Rodos, turite mokytis pateisinti mano lūkesčius. Nesu iš kantriųjų. Jei sakote, kad baigusi darbą su manimi susisieksite, tai būkite maloni pažadą vykdyti. Antraip aš nerimauju, o šis jausmas man neįprastas ir sunkiai pakeliamas. Paskambinkite man.“ Mėšlų mėšlas. Ar jis kada nors paliks mane ramybėje? Piktai žvilgteliu į telefoną. Kristianas mane tiesiog dusina. Iš baimės tirpstant viduriams, susirandu jo numerį ir paspaudžiu „Skambinti“. Smarkiai besidaužančia širdimi laukiu, kol Kristianas atsilieps. Šį kartą jis tikriausiai išmargins mano kūną septynių atspalvių mėlynėmis. Ši mintis man baugi. – Sveika, – išgirstu švelniai atsiliepiant Kristianą – jo tonas išmuša iš vėžių, mat tikėjausi, kad bus piktas, o atrodo, tarsi jam akmuo nuo širdies nusirito. – Labas, – sumurmu. – Nerimavau dėl tavęs. – Žinau. Atsiprašau, kad neatsiliepiau telefonu, bet man nieko blogo nenutiko. Kristianas porą akimirkų patyli. – Ar maloniai praleidai vakarą? – Jis santūrus ir mandagus. – Taip. Baigėme pakuotis daiktus ir visi trys – aš, Keitė ir Chosė – valgėme maistą iš kinų restorano. Tardama Chosė vardą, stipriai užsimerkiu. Kristianas nieko nesako. – O tu? – klausiu norėdama kaip nors užpildyti staiga atsivėrusią kurtinančios tylos bedugnę. Neleisiu, kad Kristianas verstų mane jausti kaltę dėl Chosė. Pagaliau jis atsidūsta. – Dalyvavau vakarienėje, per kurią buvo renkamos lėšos labdarai. Buvo klaikiai nuobodu. Kai tik galėjau, iš karto išėjau. Jis kalba taip liūdnai, nusiminęs. Man suspaudžia širdį. Prisimenu jį, paryčiais sėdintį savo milžiniškoje svetainėje prie fortepijono, ir neapsakomai malonią ausiai, bet melancholišką melodiją, kurią jis skambino. – Gaila, kad tu ne pas mane, – sukuždu, nes jaučiu nenugalimą norą jį apkabinti. Paguosti. Nors jis man ir neleistų. Trokštu jo artumo. – Šit kaip? – gana abejingai sako Kristianas. Po galais. Taip kalbant jo dar negirdėjau ir nuo staiga apėmusios blogos nuojautos man pašiurpsta oda. – Taip, gaila, – sušnabždu. Praeina visa amžinybė, kol jis vėl atsidūsta. – Iki sekmadienio? – Taip, iki sekmadienio, – sumurmu, ir kūnu nusirita džiaugsmingas virpulys.
– Labanakt. – Labanakt, sere. Šiuo kreipiniu užklumpu Kristianą iš netyčių. Suprantu tai išgirdusi jį garsiai įkvepiant. – Sėkmės rytoj kraustantis, Anastazija, – švelniai sako Kristianas. Abu laikome priglaudę prie ausies telefoną kaip paaugliai, dar nenorėdami baigti pokalbio. – Tu padėk ragelį, – sušnabždu. Pagaliau pajuntu, kad jis nusišypso. – Ne, tu padėk. Žinau, kad Kristianas plačiai šypsosi. – Nenoriu. – Ir aš ne. – Ar labai ant manęs pykai? – Labai. – Vis dar pyksti? – Ne. – Vadinasi, bausti manęs neketini? – Ne. Šią akimirką esu geraširdis vyrukas. – Pastebėjau. – Dabar jau galite baigti pokalbį, panele Stil. – Tikrai to norite, sere? – Eik miegoti, Anastazija. – Klausau, sere. Bet nei jis, nei aš pokalbio dar nebaigiame. – Kaip manai, ar kada nors galėsi daryti, kas tau liepiama? – linksmai, bet ir truputį suirzęs klausia jis. – Galbūt. Pamatysim sekmadienį. Paspaudžiu „Baigti“. Eliotas stovi, grožėdamasis savo darbu. Mūsų naujajame bute prie Lydekų Turgaus aikštės jis prijungė televizorių prie palydovinės antenos. Mudvi su Keite kikendamos sudribome ant sofos – Elioto gebėjimas naudotis elektriniu grąžtu padarė didelį įspūdį. Plokščiaekranis televizorius ant mūrinės rekonstruoto prekių sandėlio sienos atrodo keistai, tačiau neabejoju, kad su tuo apsiprasiu. – Matai, mažyte, kaip paprasta. Jis plačiai nusišypso Keitei, parodydamas baltus dantis, o ji, sėdėdama ant sofos, tikrąja to žodžio prasme vos neištirpsta iš laimės. Žvilgteliu į juodu ir užverčiu akis į lubas. – Mielai pasilikčiau, širdele, bet iš Paryžiaus grįžo mano sesuo. Šiandien – šventinė vakarienė. Visiems šeimos nariams privalu joje dalyvauti. – Gal vėliau užsuksi? – meiliai ir nedrąsiai, visiškai nebūdinga intonacija klausia Keitė. Deduosi norinti išpakuoti daiktus iš vienos dėžės ir atsistojusi nueinu į virtuvę. Dabar tarp jųdviejų vyks nepakeliamai sentimentalus pokalbis.
– Pažiūrėsiu, gal pavyks ištrūkti, – sako Eliotas. – Išlydėsiu tave, – šypsodamasi sako Keitė. – Iki, Ana, – apdovanojęs mane šypsena, atsisveikina Eliotas. – Sudie, Eliotai. Perduok linkėjimus Kristianui. – Tik linkėjimus? – Jis įtaigiai kilsteli antakius. – Taip. Nuraustu. Sekdamas paskui Keitę iš buto, Eliotas pamerkia man akį ir aš nukaistu kaip žarija. Eliotas nuostabus ir visai kitoks nei Kristianas. Jis nuoširdus, atviras ir mėgsta, labai mėgsta, per daug mėgsta glaustytis prie Keitės. Jiedviem sunku paleisti vienam kitą iš glėbio: tiesą sakant, tai mane ir trikdo, ir verčia žaliuoti iš pavydo. Maždaug po dvidešimties minučių Keitė grįžta su pica: mudvi įsitaisome tarp supakuotų daiktų savo naujojoje su virtuve sujungtoje svetainėje ir valgome tiesiai iš kartoninės dėžės. Keitės tėtis karališkai mudvi įkurdino. Butas nelabai didelis, bet pakankamai erdvus: trys miegamieji ir didelė svetainė, kurios langai išeina tiesiai į Lydekų Turgaus aikštę. Grindys – tikro medžio, sienos – raudonų plytų mūras, o virtuvės spintelių viršus iš šlifuotos akmens masės – visiškai naujas ir labai praktiškas. Mums abiem labai patinka, kad gyvensime pačiame miesto centre. Aštuntą suzvimbia telefonspynė. Keitė pašoka, o man ima daužytis širdis. – Siuntinys panelei Kavanag ir panelei Stil. Man gyslomis visiškai netikėtai ir nevaržomai siūbteli nusivylimas. Tai ne Kristianas. – Antras aukštas, antras butas. Keitė spusteli telefonspynės mygtuką ir įleidžia kurjerį. Pamačius Keitę jam net lūpa atvimpa: ji mūvi aptemptus džinsus, marškinėlius trumpomis rankovėmis, plaukai sušukuoti ant pakaušio ir susukti į kuodą, o prie ausų kabo kelios išsprūdusios garbanos. Vyrams ji visuomet padaro tokį įspūdį. Kurjeris rankose laiko butelį šampano su pririštu sraigtasparnio formos balionėliu. Keitė pamalonina vaikiną akinama šypsena, leidžia suprasti, kad eitų savo keliais, o tada garsiai man perskaito, kas parašyta kortelėje. Merginos, sėkmės naujuosiuose namuose. Kristianas Grėjus Keitė nepatenkinta papurto galvą. – Kodėl jis negali parašyti tiesiog „Kristianas“? Ir ką reiškia tas keistas sraigtasparnio formos balionas? – Tai „Čarlis Tango“. – Kas? – Į Siatlą Kristianas mane skraidino sraigtasparniu, – paaiškinu gūžtelėdama pečiais. Keitė išsižiojusi spokso į mane. Turiu pripažinti, kad dievinu tokias akimirkas, – kai Ketrinai Kavanag pritrūksta žodžių ir pakerta kojas, – nes jos tokios retos. Ir dabar nepraleidžiu progos pasidžiaugti šiuo trumpučiu, bet puikiu momentu. – Taip, jis turi sraigtasparnį, kurį pats ir pilotuoja, – priduriu neslėpdama pasididžiavimo.
– Suprantama, kad tas nepadoriai turtingas šunsnukis turi sraigtasparnį. Kodėl man nesakei? Keitė žvelgia priekaištingai, bet šypsosi ir netikėdama savo ausimis kraipo galvą. – Pastaruoju metu turėjau daugybę kitų rūpesčių. Ji suraukia antakius. – Ar man išvažiavus atostogų viena susitvarkysi? – Žinoma, – skubiai nuraminu Keitę. Aš naujame mieste, bedarbė, turiu tik… į ypatingus pomėgius linkusį vaikiną. – Pasakei jam mūsų adresą? – Ne, bet sekimas – viena iš jo specializacijų, – užsigalvojusi trumpai jai paaiškinu. Keitė dar labiau susiraukia. – Kažkodėl nesistebiu. Ana, man jis kelia nerimą. Na, bent jau šampanas geras ir atšaldytas. Žinoma. Tik Kristianas galėtų atsiųsti šalto šampano arba patikėti šį darbą savo sekretorei ar Teilorui. Nieko nelaukdamos atkemšame butelį ir susirandame puodelius – juos supakavome vėliausiai iš visų daiktų. – „Bollinger Grande Année Rosé 1999“, aukščiausios rūšies šampanas, – šypsodamasi pasakau Keitei ir mudvi susidaužiame. STEBĖTINAI GERAI IŠSIMIEGOJUSI, nubundu ankstų apniukusį sekmadienio rytą ir gulėdama žiūriu į
daiktų pilnas dėžes. „Turėtum jas ištuštinti“, – neduoda ramybės nepatenkinta, raganiškas lūpas papūtusi pasąmonė. Ne, šiandien – ypatinga diena. Mano vidinė dievaitė nenustygsta vietoje, šokinėja nuo vienos kojos ant kitos. Virš galvos tarsi tamsus, sunkus ir nelaimę pranašaujantis atogrąžų audros debesis telkiasi nekantrus laukimas. Vos pamėginu įsivaizduoti, ką jis man darys, suima silpnumas, be to, pajuntu ir stipresnį, kūnišką, malonų maudulį. Žinoma, dar turiu pasirašyti tą sumautą sutartį, o gal apsieisime ir be jos? Išgirstu dzingtelint ant grindų prie lovos padėtą tą pragaro mašiną: ką tik gavau elektroninį laišką. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Mano gyvenimas, išreikštas skaičiais Dat a: 2011 m. gegužės 29 d. 08:04 Gavėjas: Anastazija Stil Jei atvažiuosi automobiliu, tau prireiks Eskalos požeminio garažo kodo: 146963. Pastatyk mašiną penktoje platformoje, ji – viena iš tų, kurios priklauso man. Lifto kodas: 1880. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Aukščiausios rūšies šampanas Dat a: 2011 m. gegužės 29 d. 08:08 Gavėjas: Kristianas Grėjus Taip, sere. Supratau. Ačiū už šampaną ir pripūstą „Čarlį Tango“, kurį dabar prisirišau prie lovos.
Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Pavydas Dat a: 2011 m. gegužės 29 d. 08:11 Gavėjas: Anastazija Stil Nėra už ką. Nevėluok. „Čarliui Tango“ pasisekė. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Nepatenkinta, kad Kristianas toks valdingas, užverčiu akis į lubas, bet paskutinis jo laiško sakinys man sukelia šypseną. Patraukiu į vonios kambarį svarstydama, ar Eliotas šiąnakt išvažiavo namo, ir kaip įmanydama ramindamasi. GALIU VAIRUOTI „AUDI“ AVĖDAMA aukštakulnius! Lygiai be penkių minučių pirmą įvažiuoju į požeminį
Eskalos garažą ir pastatau automobilį penktoje platformoje. Kiek platformų jam priklauso? Hm… čia, šalia dviejų nedidukų „Audi“ markės visureigių, dar stovi didysis juodas „Audi“ visureigis ir „Audi R8“. Žvilgtelėdama į apšviečiamą veidrodėlį skydelyje nuo saulės pasitikrinu makiažą, kurį darausi gana retai. Mano vabale tokio veidrodėlio nebuvo. „Gera mergaitė!“ Mano vidinė dievaitė laiko kutų kamuolius – ji nusiteikusi vadovauti visai palaikymo komandai. Daugybėje lifto veidrodžių apsižiūriu tamsiai violetinę suknelę – Keitės suknelę. Kai pastarąjį kartą ją vilkėjau, Kristianas norėjo mane iš jos išlukštenti. Nuo šios minties įsitempia visas kūnas. Jausmas toks nuostabus, kad sulaikau kvapą. Vilkiu Teiloro nupirktus apatinius. Nukaistu vien nuo minties apie tą vyrą ežiuku kirptais plaukais, besiblaškantį tarp „Agent Provocateur“ ar kurios kitos prabangių apatinių parduotuvės lentynų. Lifto durys atsidaro ir man prieš akis atsiveria pirmųjų apartamentų fojė. Išlipusi iš lifto, pamatau prie dvivėrių durų stovintį Teilorą. – Laba diena, panele Stil, – pasisveikina jis. – Ak, prašau vadinti mane Ana. – Ana, – šypsodamasis pasitaiso Teiloras. – Ponas Grėjus jūsų laukia. Net neabejoju. Kristianas sėdi svetainėje ant sofos ir skaito sekmadieninius laikraščius. Teilorui atlydėjus mane į kambarį, jis pakelia akis. Svetainė – tokia pati, kokią prisimenu. Nebuvau čia savaitę, o atrodo, kad daug ilgiau. Kristianas abejingas, ramus ir, tiesą sakant, dieviškai atrodo. Vilki dukslius baltus lininius marškinius, mūvi džinsus, bet be kojinių ir batų. Jo plaukai susitaršę, nešukuoti, o akys šelmiškai blykčioja. Jis atsistoja ir žengia prie manęs, o jo gražiose, tobulos formos lūpose žaidžia linksma pritariama šypsenėlė. Svetainės tarpduryje sustoju kaip įbesta, paralyžiuota jo grožio ir malonaus bei nekantraus lūkesčio. Tarp mudviejų vėl kyla pažįstama įtampa, įžiebianti man papilvėje kibirkštį, nenumaldomai
traukianti prie jo. – Hm… Šita suknelė… – sumurma jis patenkintas ir atvirai nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. – Sveika sugrįžusi, panele Stil, – pašnabždomis priduria, suima smakrą ir pasilenkęs švelniai pakšteli į lūpas. Kai jo lūpos prisiliečia, man per visą kūną nusirita to palytėjimo sukeltas virpulys. Imu greičiau alsuoti. – Labas, – sukuždu ir nuraustu. – Atvažiavai laiku. Punktualumas man patinka. Eikš. – Kristianas paima mane už rankos ir nusiveda prie sofos. – Norėjau tau kai ką parodyti, – mudviem atsisėdus sako jis. Ir paduoda man „Seattle Times“. Aštuntame puslapyje įdėta mudviejų, dalyvaujančių diplomų teikimo ceremonijoje, nuotrauka. Po velnių. Perskaitau užrašą. „Kristianas Grėjus su drauge Vankuveryje Vašingtono valstybinio universiteto diplomų teikimo ceremonijoje.“ Nusijuokiu. – Vadinasi, dabar aš – tavo „draugė“. – Taip atrodo. O kadangi ši žinia paskelbta laikraštyje, matyt, taip ir yra. – Kristianas vypteli. Jis sėdi šalia, pasisukęs į mane visu kūnu, vieną koją sulenkęs po kita. Ištiesęs ranką, ilgu smiliumi užkiša plaukų sruogą man už ausies. Nuo to prisilietimo mano kūnas atgyja, apimtas nekantraus laukimo. – Taigi, Anastazija, dabar jau daug geriau supranti mano norus nei tuomet, kai buvai čia pirmą kartą. – Taip. Ko jis tokiomis kalbomis siekia? – Ir vis dėlto grįžai. Droviai linkteliu, o Kristiano akys spindėte spindi. Jis papurto galvą, tarsi mėgindamas atsikratyti kažkokios minties. – Ar pavalgei? – klausia nei iš šio, nei iš to. Mėšlas. – Ne. – Ar tu išalkusi? Jis išties stengiasi nerodyti susierzinimo. – Ne maisto, – sušnabždu ir Kristianui, išgirdus šiuos žodžius, suvirpa šnervės. Pasilenkęs jis sukužda man į ausį: – Jūs nekantri kaip visuomet, panele Stil, ir pasakysiu jums mažytę paslaptį: aš taip pat nekantrauju. Bet netrukus čia turi atvykti daktarė Grin. – Jis atsitiesia. – Norėčiau, kad pavalgytum, – švelniai papriekaištauja. Užkaitęs kraujas truputį atvėsta. Po galais, ta gydytoja! Buvau visai pamiršusi. – Ką galėtum man papasakoti apie daktarę Grin? – klausiu norėdama nukreipti mūsų abiejų dėmesį į kitus dalykus. – Ji geriausia ginekologė visame Siatle. Ką daugiau galiu pasakyti? – gūžteli pečiais Kristianas.
– Maniau, susitiksiu su tavo gydytoju, ir tik nesakyk, kad iš tiesų esi moteris, nes vis tiek nepatikėsiu. Kristianas dėbteli į mane, tarsi sakydamas: „Nekvailiok.“ – Mano nuomone, bus geriau, jei tave konsultuos šios srities specialistė. Ar tau taip neatrodo? – meiliai paklausia. Linkteliu. Šventasis Moze, jei daktarė Grin – geriausia ginekologė visame mieste, o Kristianas susitarė, kad pakonsultuotų mane sekmadienį – per pačius pietus! – tai man baisu ir pagalvoti, kiek tai kainavo. Staiga, tarsi prisiminęs kažką nemalonaus, Kristianas susiraukia. – Anastazija, mano motina norėtų, kad šį vakarą ateitum pas juos vakarienės. Man rodos, ir Eliotas atsives Keitę. Nežinau, ką pasakysi. Man bus keista supažindinti tave su savo šeimos nariais. Keista? Kodėl? – Gėdijiesi manęs? – klausiu negalėdama nuslėpti, kad įsižeidžiau. – Žinoma, ne. – Jis užverčia akis. – Tai kodėl keista? – Nes niekada nesu to daręs. – Kodėl tau galima vartyti akis, o man – ne? Kristianas paspokso į mane, pamirksi. – Nė nejutau. – Paprastai ir aš to nejuntu, – atšaunu. Netardamas nė žodžio, Kristianas rūsčiai į mane dėbteli. Tarpduryje išdygsta Teiloras. – Atvyko daktarė Grin, sere. – Palydėk ją į panelės Stil kambarį. Į panelės Stil kambarį! – Na, ar pasiruošusi kontracepcijai? – stodamasis nuo sofos ir tiesdamas man ranką, klausia Kristianas. – Juk neketini eiti drauge, tiesa? – aiktelėjusi pralemenu. Kristianas nusijuokia. – Tikrai dosniai sumokėčiau už tai, kad man būtų leista į tave žiūrėti, Anastazija, bet kažin ar save gerbiantis gydytojas su tuo sutiktų. Paimu ištiestą Kristiano ranką, jis smarkiai trūkteli padėdamas man atsistoti, suspaudžia glėbyje ir godžiai pabučiuoja. Taip netikėtai užklupta, pirštais suspaudžiu jam dilbius. Kristianas panardina pirštus man į plaukus ir laiko galvą, o kita ranka stipriau prispaudžia prie savęs ir atremia kaktą į manąją. – Labai džiaugiuosi, kad esi čia, – sušnabžda. – Nekantrauju tave nurengti.
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS
Daktarė Grin – aukšta, šviesiaplaukė, nepriekaištingos išvaizdos moteris, vilkinti ryškiai mėlyną kostiumėlį. Pamačiusi ją, prisimenu merginas, dirbančias Kristiano kontoroje. Ji atrodo kaip modelis, kaip viena iš Stepfordo moterų. Ilgi plaukai sušukuoti aukštyn, iš jų padarytas elegantiškas šinjonas. Daktarė Grin atrodo pradėjusi penktą dešimtį. – Pone Grėjau… – sveikindamasi ji paspaudžia ištiestą Kristiano ranką. – Ačiū, kad taip greitai sutikote atvažiuoti, – sako Kristianas. – Dėkoju už dosnų atlygį, pone Grėjau. Panele Stil… – Ji nusišypso ir nužvelgia mane ramiu, tiriamu žvilgsniu. Mudvi paspaudžiame viena kitai ranką ir man dingteli, kad daktarė Grin – ne iš tų, kurios pakančios kvailiams. Kaip ir Keitė. Iš karto pajuntu jai simpatiją. Ji pabrėžtinai reikšmingai žvilgteli į Kristianą ir po poros nejaukių akimirkų jis užuominą supranta. – Būsiu apačioje, – burbteli ir išeina iš kambario – būsimojo mano miegamojo. – Ką gi, panele Stil… Ponas Grėjus paklojo nemenką sumą, kad jumis pasirūpinčiau. Kuo galiu padėti? PO KRUOPŠČIOS APŽIŪROS ir išsamaus pokalbio mudvi su daktare Grin apsisprendžiame, kad
veiksmingiausia apsauga bus kontraceptinės tabletės. Ji išrašo daugkartinį receptą ir paaiškina, kad nuo rytojaus turiu pradėti jas gerti. Man patinka dalykiškas gydytojos požiūris: kad privalau gerti tabletes kasdien tuo pačiu metu, ji kala man į galvą tol, kol pati pamėlynuoja kaip ir jos kostiumėlis. Be to, aiškiai matau, kad nesitveria smalsumu norėdama kuo daugiau sužinoti apie mano santykius su ponu Grėjumi. Bet smulkmenų jai nepasakoju. Kažkodėl man atrodo, kad ji nebūtų tokia susikaupusi ir rami, jei būtų mačiusi Kristiano Raudonąjį kančių kambarį. Mudviem einant pro uždarytas to kambario duris nukaistu; paskui laiptais nulipame į meno galeriją, arba Kristiano svetainę. Kristianas sėdi ant sofos ir skaito. Iš muzikos grotuvo, sūkuriuodama aplink Kristianą, glėbdama jį, pripildydama kambarį nuostabios ir jausmingos melodijos, sklinda kvapą gniaužianti arija. Kristianas akimirką atrodo toks romus. Kai įeiname, jis atsisuka, pakelia akis ir maloniai man nusišypso. – Jau baigėte? – klausia su tikru rūpesčiu. Jis nukreipia valdymo pultelį į dailią baltą dėžę po židiniu, kur yra skaitmeninis grotuvas, ir nuostabi melodija prityla, bet skamba toliau. Atsistojęs Kristianas prieina prie mūsų. – Taip, pone Grėjau. Rūpinkitės ja, ji – graži, jauna ir protinga moteris. Šie žodžiai Kristianą užklumpa nepasiruošusį, mane – taip pat. Argi gydytojai dera taip kalbėti? O gal tai ne itin subtili užuomina? Kristianas susizgrimba ir dar kiek suglumęs sumurma:
– Taip ir ketinu daryti. Susidrovėjusi pažvelgiu į Kristianą ir gūžteliu. – Atsiųsiu sąskaitą, – dalykiškai priduria daktarė Grin ir atsisveikindama paspaudžia jam ranką. – Likit sveika ir sėkmės jums, Ana. Kai spaudžiame viena kitai ranką, gydytoja nusišypso ir jos akių kampučiuose susimeta raukšlelės. Staiga tarsi iš po žemių išdygsta Teiloras, pasiruošęs pro dvivėres duris palydėti ją iki lifto. Iš kur jis atsiranda? Kur tūno? – Kaip praėjo konsultacija? – pasiteirauja Kristianas. – Ačiū, gerai. Ji sakė, kad keturias savaites turiu susilaikyti nuo bet kokių lytinių santykių. Kristianas toks priblokštas, kad net išsižioja, o aš daugiau negaliu išlaikyti rimto veido ir išsišiepiu kaip tikra kvaiša. – Apgavau! Jis prisimerkia ir aš akimirksniu liaujuosi krizenusi. Tiesą sakant, Kristianas atrodo gana grėsmingas. Oi, velnias… Susigūžusi kamputyje, mano pasąmonė krūpčioja, išbąlu kaip drobė ir įsivaizduoju, kaip jis vėl guldosi mane ant kelių. – Apgavau! – plačiai šypsodamasis šūkteli Kristianas. Staiga apglėbia mane per juosmenį ir prisitraukia. – Jūs nepataisoma, panele Stil, – sumurma atidžiai žvelgdamas man į akis, pirštais suima plaukus ir stipriai suspaudžia, kad nejudėčiau. Tada godžiai pabučiuoja, o aš laikausi įsikibusi raumeningų jo rankų, kad neprarasčiau pusiausvyros. – Kad ir kaip norėčiau tave tuoj pat paimti, vis dėlto mums abiem reikia pavalgyti. Nenoriu, kad paskui nualptum ir užvirstum ant manęs, – prikišęs lūpas man prie burnos, sukužda Kristianas. – Geidi manęs tik dėl kūno? – pašnabždomis klausiu. – Dėl kūno ir dėl mitraus liežuvio, – tyliai atsako jis. Kristianas vėl aistringai mane pabučiuoja, tada staiga paleidžia ir, paėmęs už rankos, vedasi į virtuvę. Man sukasi galva. Vieną minutę mudu juokaujame, o kitą… Pasivėduoju įkaitusį veidą. Kristianas – įsikūnijęs seksualumas, o dabar man reikia atgauti pusiausvyrą ir ką nors suvalgyti. Iš svetainės vis dar sklinda arija. – Kokia čia muzika? – Tai arija iš Vilja-Loboso „Bachianas Brasileiras“9. Graži, ar ne? – Taip, – linkteliu visiškai sutikdama su Kristianu. Pusryčių baras padengtas dviem. Iš šaldytuvo Kristianas išima dubenį salotų. – Ar „Cezario“ salotos su vištiena tiks? Ačiū Dievui, maistas ne per sunkus. – Taip, kuo puikiausiai. Ačiū. Žiūriu į Kristianą, grakščiai vaikštantį po virtuvę. Viena vertus, jis taip laisvai jaučiasi turėdamas tokį kūną, kita vertus, nenori būti liečiamas… tad gal giliai širdyje to komforto vis dėlto nejaučia? „Joks vyras nėra didelė paslaptis, – pagalvoju, – išskyrus gal tik Kristianą Grėjų.“ – Apie ką mąstai? – klausia jis, išblaškydamas slaptas mintis. Nukaistu. – Tik žiūrėjau, kaip vaikštai. Kristianas susidomėjęs kilsteli antakį.
– Ir ką? – tarsteli. Dar labiau nuraustu. – Tu labai grakštus. – Oi, ačiū, panele Stil, – sumurma jis. Ir, laikydamas rankose butelį vyno, atsisėda šalia. – Gal „Chablis“ vyno? – Prašyčiau. – Dėkis salotų, – švelniai paragina Kristianas. – Sakyk, kokį metodą pasirinkote? Iš pradžių klausimas mane suglumina, bet paskui suprantu, kad jis kalba apie daktarės Grin konsultaciją. – Kontraceptines tabletes. Kristianas susiraukia. – Bet ar nepamirši kasdien reikiamu metu išgerti? Jėzau… žinoma, kad nepamiršiu. Tik iš kur jis viską žino? Dingteli, kad tikriausiai sužinojo bendraudamas su kuria nors viena arba keliomis iš penkiolikos buvusiųjų, ir aš nuraustu. – Neabejoju, kad man priminsi, – irzliai atkertu. Kristianas žvilgteli linksmai ir globėjiškai. – Nustatysiu savo mobilųjį, kad tą valandą suskambėtų, – pasišaipo jis. – Valgyk. „Cezario“ salotos su vištiena labai skanios. Nustembu, kad aš išbadėjusi, ir pirmą kartą per visą mudviejų pažinties laiką savo porciją sušveičiu greičiau nei Kristianas. Vynas gaivus, sodrus, su vaisių prieskoniu. – Kaip visuomet nekantraujate, panele Stil? Užmetęs akį į tuščią mano lėkštę, Kristianas nusišypso. Pažvelgiu į jį truputį nuleidusi blakstienas. – Taip, – sukuždu. Jis ima kvėpuoti greičiau. Kai įbeda į mane žvilgsnį, atmosfera tarp mūsų pamažu ima keistis, kaisti… kibirkščiuoti. Jo žvilgsnis, iš pradžių tamsus, dabar deginte degina ir užburia mane. Kristianas atsistoja, kad būtume arčiau vienas kito, ir, nutraukęs mane nuo baro kėdės, suspaudžia glėbyje. – Ar to nori? – pašnabždomis klausia, atidžiai žiūrėdamas. – Dar nepasirašiau jokios sutarties. – Žinau, bet pastarosiomis dienomis laužau visas taisykles. – Ketini mane mušti? – Taip, bet tau neskaudės. Kol kas nenoriu tavęs bausti. Jei būtum pakliuvusi man po ranka vakar vakare, būtų buvęs kitas reikalas. Po velnių. Jis nori kelti man skausmą. Kaip man su tuo susitaikyti? Mano veide atsispindi siaubas ir niekaip negaliu to nuslėpti. – Nesileisk, kad kas įteigtų tau priešingą nuomonę, Anastazija. Viena iš priežasčių, kodėl moterys nori, kad tai daryčiau, yra tokia, kad ir joms, ir man patinka kelti arba jausti skausmą. Tai labai paprasta. Bet tu skausmo baidaisi, tad vakar vakare labai ilgai apie tai mąsčiau. Kristianas tvirčiau prispaudžia mane prie savęs, jo lytis įsiremia man į pilvą. Turėčiau bėgti, bet negaliu. Mane prie jo traukia kažkokia gaivališka jėga, apie kurią nieko nenutuokiu.
– Ar padarei kokias nors išvadas? – tyliai klausiu. – Ne, bet dabar tiesiog trokštu surišti tave ir dulkinti, kol neteksi sąmonės. Ar tu tam pasiruošusi? – Taip, – sukuždu, kiekviena mano kūno skaidula iš karto įsitempia… Tai bent. – Gerai. Eikš. Jis paima mane už rankos ir, ant pusryčių baro palikę nešvarias lėkštes, lipame į viršų. Man ima daužytis širdis. Štai taip. Dabar tikrai tai darysiu. Mano vidinė dievaitė sukasi kaip pasaulinio garso balerina, o jos piruetams, rodos, nebus galo. Kristianas praveria žaidimų kambario duris, pasitraukęs į šalį praleidžia mane ir štai aš vėl Raudonajame kančių kambaryje. Čia viskas kaip buvę: užuodžiu odą, citrinų kvapo grindų mastiką, baldai iš tamsios medienos, o visa tai kartu žadina kūnišką geismą. Mano gyslomis tekantis įkaitęs kraujas persmelktas baimės – tai adrenalinas, sumišęs su geismu ir ilgesiu. Nuo šio stipraus kokteilio sukasi galva. Kristiano elgesys visiškai pasikeitė, jis nusiteikęs šiek tiek kitaip, atrodo atkaklesnis, griežtesnis. Žvelgia į mane degančiomis, geidulingomis… hipnotizuojančiomis akimis. – Būdama čia, priklausai man visiškai, – tyliai, neskubėdamas, pasverdamas kiekvieną žodį paaiškina jis. – Galiu daryti su tavimi, ką tik noriu. Supranti? Jo žvilgsnis toks rimtas… Linkteliu jusdama, kad išdžiūvo burna, o širdis, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės. – Nusiauk, – švelniai liepia Kristianas. Nieko neatsakiusi gana nerangiai nusispiriu batelius. Pasilenkęs Kristianas paima juos ir padeda prie durų. – Gerai. Kad ir ko tavęs prašyčiau, turi nesvyruodama prašymą vykdyti. O dabar ketinu išlukštenti tave iš šitos suknelės. Jei atmintis manęs neapgauna, jau kelios dienos noriu taip padaryti. Noriu, kad jaustumeisi patenkinta savo kūnu, Anastazija. Tavo kūnas gražus ir man patinka į jį žiūrėti. Tai tikras džiaugsmas akims. Tiesą sakant, visą dieną galėčiau į tave žiūrėti, be to, noriu, kad nesigėdytum nuogumo ir nesijaustum dėl jo nepatogiai. Ar supratai? – Taip. – „Taip“, o toliau? – Jis grėsmingai pasilenkia, rūsčiai verdamas mane žvilgsniu. – Taip, sere. – Nuoširdžiai taip sakai? – piktai klausia Kristianas. – Taip, sere. – Gerai. Pakelk rankas virš galvos. Padarau kaip liepiama, o Kristianas pasilenkęs sučiumpa mano sijono kraštą. Iš lėto traukia suknelę per šlaunis, klubus, pilvą, krūtis, pečius ir pagaliau – per galvą. Tada, atsainiai lankstydamas drabužį ir neatitraukdamas nuo manęs akių, žingteli atatupstas ir atidžiai mane nužvelgia. Suknelę padeda ant didelės skrynios šalia durų. Pagaliau, ištiesęs ranką, trūkteli mano smakrą ir jo prisilietimas mane nutvilko. – Kramtai lūpą, – sušnabžda Kristianas. – Žinai, kaip mane tai veikia, – dusliai ir geismingai priduria. – Nusisuk. Nė akimirkos nesvyruodama, nusigręžiu. Jis atsega man liemenėlę, o tada, suėmęs abi petnešėles, palengva traukia jas per rankas žemyn, nykščių galais ir kitais pirštais braukdamas per odą, vaduodamas mane. Kristiano prisilietimas sužadina visas nervų šakneles, mane nukrečia šiurpas. Jis
stovi man už nugaros – taip arti, kad jaučiu nuo jo sklindantį karštį, šildantį mane, šildantį visą kūną. Kristianas trūkteli plaukus, kad kristų ant nugaros, suėmęs prie sprando suspaudžia juos saujoje ir patempia, kad palenkčiau galvą į šoną. Giliai kvėpdamas, nosimi brūkšteli per apnuogintą kaklą, paskui vėl grįžta prie ausies. Man papilvėj raumenys susitraukia nuo kūniško geismo. Jėzau, Kristianas mane vos palietė, o aš jo jau trokštu. – Kvepi dieviškai, Anastazija, kaip visuomet, – sušnabžda jis ir švelniai pakšteli man į paausį. Sudejuoju. – Tyliau, – šnipšteli jis. – Nekelk triukšmo. Įtempęs ant nugaros krintančius plaukus, Kristianas mane nustebina: greitai ir vikriai ima juos pinti į storą kasą. Baigęs darbą, kasos galą suriša man nematomu plaukų raiščiu ir trūkteli, kad loštelėčiau. – Taip supinti tavo plaukai man patinka, – kužda jis. Hm… kodėl? Kristianas paleidžia plaukus. – Atsisuk, – liepia. Įvykdau įsakymą greitai, negiliai kvėpuodama, ir bijodama Kristiano, ir geisdama jo. Nuo šio baimės ir geismo mišinio sukasi galva. – Kai liepsiu tau čia ateiti, ateisi apsirengusi šitaip. Mūvėdama vien kelnaites. Supratai? – Taip. – „Taip“, o toliau? – Kristianas piktai dėbteli į mane. – Taip, sere. Jis vos pastebimai kilsteli vieną lūpų pusę. – Gera mergaitė. – Jo žvilgsnis deginte degina. – Kai liepsiu tau čia ateiti, atsiklaupsi štai ten. – Kristianas parodo vietą prie durų. – Dabar klaupkis. Sumirksiu dar neįsisąmoninusi Kristiano žodžių, paskui pasisuku ir gana nerangiai atsiklaupiu, kaip jis liepė. – Gali atsilošti, kad sėdmenys liestų kulnus. Atsilošiu. – Padėk rankas išilgai šlaunų. Gerai. Dabar praskirk kelius. Plačiau. Plačiau. Puiku. Žiūrėk į grindis. Kristianas prieina prie manęs – matau jo pėdas ir blauzdas. Nuogas kojas. Jei jis nori, kad visa tai prisiminčiau, turiu įsidėmėti. Pasilenkęs jis vėl sučiumpa mano kasą ir trūkteli aukštyn, kad pakelčiau į jį akis. Tai nemalonu, bet dar neskausminga. – Ar prisiminsi šią pozą, Anastazija? – Taip, sere. – Gerai. Lik čia. Nejudėk. Kristianas išeina iš kambario. Laukiu klūpodama. Kur jis išėjo? Ką ketina man daryti? Laikas eina. Nenumanau, ar jau ilgai jis palikęs mane vieną – porą minučių, penkias, o gal dešimt? Alsuoju dar greičiau ir negiliai įkvėpdama; nekantrus laukimas graužte graužia.
Staiga jis grįžta ir aš iš karto, – pakanka vieno atodūsio, – ir nurimstu, ir dar labiau susijaudinu. Ar apskritai galiu dar labiau jaudintis? Matau jo pėdas. Jis apsimovė kitus džinsus. Šie senesni, suplėšyti, nuskalbti ir nublukę. Po velnių. Kaip šitie džinsai kaitina. Kristianas uždaro duris, kažką ant jų pakabinęs iš kitos pusės. – Gera mergaitė, Anastazija. Taip klūpodama atrodai žavingai. Puikiai elgeisi. Dabar stokis. Atsistoju, bet galvą laikau nuleidusi. – Gali pažiūrėti į mane. Pakeliu į Kristianą akis – jis žiūri į mane įdėmiai, tiriamai, bet žvilgsnis švelnus. Jis nusivilko marškinius. Dieve… Noriu jį paliesti. Viršutinė džinsų saga atsegta. – Dabar prirakinsiu tave, Anastazija. Duok dešinę ranką. Ištiesiu ranką. Kristianas atverčia delną ir, man nespėjus nė mirktelėti, per patį vidurį perlieja raitelio šmaikščiu – nė nepastebėjau, kad laikė jį dešinėje rankoje. Visa nutinka taip greitai, kad beveik nespėju pajusti nuostabos. Dar keisčiau, kad man, galima sakyti, visai neskauda. Na, šiaip ar taip, nelabai skauda – jaučiu tik nestiprų, pulsuojantį dilgčiojimą. – Kaip jautiesi? – klausia jis. Žiūriu į Kristianą sumišusi, mirkčiodama. – Atsakyk. – Gerai. Suraukiu kaktą. – Nesiraukyk. Vėl sumirksiu ir pamėginu nutaisyti ramų veidą. Pavyksta. – Ar skaudėjo? – Ne. – Ir neskaudės. Supranti? – Taip, – atsakau, bet abejonės nenuslepiu. Ar tikrai neskaudės? – Kalbu rimtai. Jėzau, kvėpuoju taip greitai ir negiliai… Ar Kristianas žino, apie ką galvoju? Jis parodo man raitelio šmaikštį. Nupintas iš rudos odos. Staiga pažvelgiu į Kristianą ir mudviejų žvilgsniai susitinka: jo akyse – vidinė liepsna ir lašelis linksmybės. – Panele Stil, mūsų tikslas – patirti malonumą, – sumurma jis. – Eime. Paėmęs už alkūnės, Kristianas nuveda mane po metalinių strypų labirintu. Kilstelėjęs ranką paima grandines su juodos odos antrankiais. – Šie strypai sumontuoti taip, kad jais slystų grandinės. Pakeliu akis. Po galais – tarsi metropoliteno planas. – Pradėsime čia, bet noriu dulkinti tave stovinčią. Tad baigsime prie sienos, štai ten. – Šmaikščiu jis parodo į sieną, prie kurios pritvirtintas didelis medinis X formos kryžius. – Pakelk rankas. Nedelsdama paklūstu, jaučiuosi taip, tarsi būčiau palikusi savo kūną ir tik kaip atsitiktinė žiūrovė stebėčiau, kas vyksta aplink. Tai daugiau nei žavinga, daugiau nei erotiška. Tai tikrai labiausiai jaudinantis ir bauginantis dalykas, kokį tik esu dariusi. Atsiduodu į rankas gražuolio vyro, kuris, kaip
pats prisipažino, yra tarsi penkiasdešimt pagedėlio atspalvių. Sutramdau trumpai apėmusį baimės virpulį. Keitė ir Eliotas žino, kad aš čia. Stovėdamas labai arti, Kristianas uždeda man antrankius. Žiūriu į jo krūtinę. Jo artumas – dangiškas. Jis kvepia kūno prausikliu ir Kristianu, o tai – svaiginantis mišinys, grąžinantis mane į dabartį. Noriu nosimi ir liežuviu perbraukti jam per krūtinės plaukus. Jei truputį pasilenkčiau į priekį… Jis žingteli atgal ir atidžiai mane nužvelgia, jo veidas neperprantamas, spinduliuojantis vien kūnišką geismą, o aš bejėgė, surištomis rankomis, bet vien žiūrėdama į mielą Kristiano veidą, matydama, kaip jam manęs reikia ir kaip jis manęs trokšta, pajuntu drėkstant tarpkojį. Kristianas neskubėdamas apeina aplink mane. – Surištomis rankomis atrodote nuostabiai, panele Stil. O miklus liežuvis kol kas prikąstas. Man tai patinka. Vėl sustojęs prieš mane, jis užkiša pirštus už mano kelnaičių juosmens, demonstratyviai, neskubėdamas smaukia jas šlaunimis kankinamai lėtai mane apnuogindamas ir baigia darbą klūpodamas prie kojų. Tada, neatitraukdamas nuo manęs akių, suspaudžia kelnaites saujoje, pakelia prie nosies ir giliai įkvepia. Po perkūnais. Ar jis tikrai ką tik taip padarė? Kristianas apdovanoja mane geisminga šypsena ir įsikiša jas į džinsų kišenę. Tada ima stotis: tingiai, kaip laukinė katė, šmaikščio galu liesdamas man bambą, pamažu sukdamas aplink ją ratus, gundydamas mane. Nuo šmaikščio odos prisilietimo suvirpu ir aikteliu. Braukdamas man per juosmenį, Kristianas dar kartą mane apeina. Sukdamas antrą ratą, jis staiga perlieja šmaikščiu žemiau sėdmenų, per tarpkojį. Iš netikėtumo šūkteliu, visi nervai įsitempia. Imu traukyti rankas kaustančias grandines. Sukrėtimas lyg banga nusirita per visą kūną, ir tai – saldžiausias, keisčiausias ir maloniausias pojūtis. – Tylos, – sudraudžia Kristianas ir vėl apeina mane, šmaikščiu braukdamas šiek tiek aukščiau juosmens. Kai vėl pliaukšteli į tą pačią vietą, aš to smūgio jau laukiu. Nuo malonaus, deginančio dilgtelėjimo kūnas suvirpa. Sukdamas ratą aplink mane, Kristianas vėl pliaukšteli, šįkart per krūties spenelį, – visų nervų galūnės sureaguoja ir aš atlošiu galvą. Jis pliaukšteli per kitą… kokia trumpa, staigi ir maloni bausmė… Nuo šio smurto speneliai sustandėja ir padidėja, aš garsiai dejuoju tampydama odinius antrankius. – Patinka? – tyliai klausia jis. – Taip. Kristianas kerta man per sėdmenis. Šį kartą juos nutvilko skausmas. – „Taip“, o toliau? – Taip, sere, – suinkščiu. Kristianas stabteli… bet aš jo nematau. Užsimerkusi mėginu suvokti daugybę kūną užplūdusių pojūčių. Labai lėtai slinkdamas žemyn, jis nesmarkiai plaka man pilvą. Žinau, kuo tai baigsis, ir mėginu nusiteikti, bet kai Kristianas odiniu šmaikščiu šmaukšteli per klitorį, garsiai šūkteliu. – Oi… prašau! – sudejuoju. – Tylėk, – įsako Kristianas ir dar kartą perlieja man per sėdynę.
Šito nesitikėjau… aš visiškai suglumusi. Paskendusi pojūčių jūroje. Staiga šmaikštis slysteli per gaktą, jos plaukus ir keliauja žemyn, į vaginą. – Žiūrėk, kaip sudrėkai, Anastazija. Atsimerk ir išsižiok. Visiškai pasidavusi jo vilionėms, padarau, kaip liepta. Jis įgrūda šmaikščio galą man į burną, kaip sapne. Po velnių… – Matai, koks tavo skonis. Čiulpk. Čiulpk stipriai, mažyte. Neatitraukdama akių nuo Kristiano, lūpomis suspaudžiu šmaikščio galą. Pajuntu stiprų odos skonį ir savo jaudulio sūrumą. Kristiano akys spindi. Jis čia – kaip žuvis vandenyje. Ištraukęs šmaikščio galą man iš burnos, jis žingteli į priekį, čiumpa mane ir godžiai pabučiuoja, giliai įleisdamas liežuvį į burną. Tada apkabinęs prisitraukia arčiau. Kristiano krūtinė spaudžiasi prie mano krūtinės ir man labai knieti jį paliesti, bet negaliu: rankos iškeltos virš galvos ir supančiotos. – Ak, Anastazija, kokia tu skani… – šnabžda jis. – Nori, kad įjaudrinčiau tave iki orgazmo? – Taip, – maldaujamai ištariu. Jis šmaikščiu perlieja man per sėdynę. Oi! – „Taip“, o toliau? – Taip, sere, – gailiai priduriu. Kristianas pergalingai man nusišypso. – Šituo? Kristianas pakelia šmaikštį, kad jį pamatyčiau. – Taip, sere. – Tikrai to nori? Jis perveria mane rūsčiu žvilgsniu. – Taip, prašyčiau, sere. – Užsimerk. Užsimerkiu, nebematau nei kambario, nei Kristiano, nei… šmaikščio. Jis vėl švelniai ir neskaudžiai ima čaižyti man per pilvą. Paskui leidžiasi žemyn, atsargiai ir nestipriai kerta per klitorį – kartą, du, tris, dar ir dar, kol pagaliau tai įvyksta: daugiau negaliu ištverti, garsiai šaukdama patiriu neapsakomą palaimą, netekusi jėgų susmunku ir pakimbu prilaikoma odinių antrankių. Kai man pakerta kojas, Kristianas staiga apkabina mane. Ištirpstu jo glėbyje, priglaudusi galvą prie krūtinės, dūsuodama ir dejuodama, dar virpinama orgazmo atgarsių. Jis mane pakelia, staiga pajudame, nors mano rankos iškeltos ir pririštos grandinėmis, netrukus pajuntu, kad nugara remiuosi į vėsią lakuotą kryžiaus medieną, ir išgirstu Kristianą sagstantis džinsų sagas. Atrėmęs į kryžių, jis trumpai mane paleidžia, kad galėtų užsimauti sargį, tada rankomis apsiveja šlaunis, kilsteli mane ir prisitraukia arčiau. – Pakelk kojas, mažyte, ir apsivyk man strėnas. Jaučiuosi silpna, bet darau, kaip liepta, o Kristianas per kulkšnis sukryžiuoja pakeltas mano kojas ir tvirtai atsistoja. Tada staiga, vienu stūmiu, įsiskverbia ir aš, klausydamasi prislopintų jo dejonių man prie ausies, vėl garsiai šūkteliu. Jam sūpuojantis, mano rankos padėtos jam ant pečių. Jėzau, kaip giliai šį kartą Kristianas įsiskverbia! Jis stumia ir stumia prikišęs veidą man prie kaklo, greitai ir netolygiai alsuodamas. Pajuntu viduje vėl kylant įtampą. Jėzau, ne… nejau dar kartą… Vargu ar mano kūnas ištvertų dar vieną visuotinio žemės drebėjimo akimirką. Bet neturiu kur dėtis, susitaikiusi su
jau pažįstama neišvengiamybe, liaujuosi priešintis ir vėl patiriu orgazmą – stiprų, malonų ir kankinamą. Visiškai užsimirštu. Netrukus išsilieja Kristianas – nuleidžia šaukdamas pro sukąstus dantis ir stipriai mane laikydamas. Tada vikriai ištraukia ir, visu kūnu prilaikydamas, atremia mane į kryžių. Nuima antrankius, išlaisvina rankas ir abu susmunkame ant grindų. Kristianas prisitraukia mane, pasisodina ant kelių, apkabina, o aš priglaudžiu galvą jam prie krūtinės. Jei turėčiau jėgų, paliesčiau jį, bet neturiu. Tik dabar atkreipiu dėmesį, kad Kristianas tebemūvi džinsus. – Puikus darbas, mažyte, – sumurma jis. – Skaudėjo? – Ne, – pašnabždomis ištariu. Man nenumaldomai merkiasi akys. Kodėl aš tokia pavargusi? – Tikėjaisi, kad skaudės? – tyliai klausia Kristianas, glausdamas mane, pirštais braukdamas nuo veido plaukus. – Taip. – Matai, Anastazija, diduma baimės tėra tavo galvoje. – Jis patyli. – Ar pakartotum? Kelias akimirkas pamąstau, nes nuovargis niaukia man protą… Ar pakartočiau? – Taip, – nedrąsiai sakau. Kristianas apkabina mane stipriau. – Gerai. Aš irgi, – šnipšteli ir pasilenkęs pakšteli į viršugalvį. – Nes čia dar ne viskas. Dar ne viskas. Viešpatie! Daugiau nieku gyvu neištversiu. Aš visiškai išsekusi ir iš paskutiniųjų kovoju su nenugalimu noru miegoti. Sėdžiu galva remdamasi į jo krūtinę, užsimerkusi, o jis apsivijęs mane – ir kojomis, ir rankomis, – jaučiuosi… saugiai ir, ak, kaip maloniai. Ar jis man leis užmigti ir galbūt vėl ką nors susapnuoti? Nuo šios paikos minties man lūpų kampučiai trūkteli aukštyn, įsikniaubusi Kristianui į krūtinę, įkvepiu nepakartojamo jo aromato ir pasitrinu nosimi, bet jis akimirksniu įsitempia… Oi, negerai… Atsimerkiu ir pakeliu akis. Jis įdėmiai žiūri. – Nedaryk to, – pašnabždomis įspėja. Nuraudusi vėl ilgesingai žvilgteliu į jo krūtinę. Noriu liežuviu brūkštelėti per tuos plaukelius, pabučiuoti jį, ir pirmą kartą atkreipiu dėmesį į apskritus randelius, kuriais nusėta jo krūtinė. „Vėjaraupiai? Tymai?“ – išsiblaškiusi paspėlioju. – Klaupkis prie durų, – liepia Kristianas atšlydamas ir paleidęs mane pasideda rankas ant kelių. Balsas jau ne toks švelnus, jo temperatūra keliais laipsniais nukritusi. Nerangiai atsistojusi nuskubu prie durų ir atsiklaupiu, kaip jis mokė. Visa virpu, aš mirtinai pavargusi ir visiškai suglumusi. Kas būtų pamanęs, kad šiame kambaryje patirsiu tokį pasitenkinimą. Rankos ir kojos maloniai apsunkusios ir nurimusios. Mano vidinė dievaitė ant savo kambario durų pasikabino užrašą „Netrukdyti“. Akies krašteliu matau Kristianą judant. Man ima merktis akys. – Jums su manimi nuobodu, ar ne, panele Stil? Nuvijusi miegus staiga atsimerkiu: Kristianas stovi priešais sukryžiavęs rankas ant krūtinės, rūsčiai į mane žvelgdamas. Oi, velnias, sugavo mane snūduriuojančią – negerai. Kai pakeliu į Kristianą akis, jo žvilgsnis sušvelnėja. – Atsistok, – įsako. Šiaip taip pakylu. Jis atidžiai žiūri į mane, veide pasirodo vos pastebima šypsena. – Tu visiškai nusikamavusi, ar ne?
Išraudusi droviai linkteliu. – Ištvermės, panele Stil. – Nenuleisdamas nuo manęs akių, Kristianas prisimerkia. – Aš jumis dar nepasisotinau. Ištieskite rankas ir sudėkite taip, lyg melstumėtės. Sutrikusi pamirkčioju. Lyg melsčiausi! Melsčiausi, kad būtum su manimi švelnus. Paklūstu. Paėmęs kabelį, Kristianas suriša man riešus taip stipriai, kad plastikas rėžiasi į odą. Po velnių. Staiga pakeliu akis. – Kažkur matytas, ar ne? – neslėpdamas šypsenos klausia Kristianas. Jėzau… plastikiniai kabeliai. Tuštėjančių lentynų pildymas Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje! Dabar viską suprantu. Nustebusi įsistebeiliju į Kristianą ir gyslomis vėl plūsteli adrenalinas. Ką gi, tas kabelis deramai prikaustė dėmesį – miegai visiškai išsilakstė. – Turiu žirkles. – Kristianas kilsteli jas, kad pamatyčiau. – Po akimirkos galiu nukirpti kabelį ir tave išlaisvinti. Pamėginu praskėsti rankas tikrindama, ar riešai tvirtai surišti, bet plastikas skaudžiai įsirėžia į odą. Suskausta, bet vėl suglaudus riešus skausmas atlėgsta – kabelis odos nepjauna. – Eikš. Kristianas paima mane už rankų ir nusiveda prie lovos su keturiais stulpais. Dabar atkreipiu dėmesį, kad ji užtiesta tamsiai raudona paklode, o kiekviename kampe prisegta po antrankį. Pasilenkęs jis sušnabžda man į ausį: – Aš noriu daugiau – daug daugiau. Man vėl ima daužytis širdis. Dieve mano… – Bet šį kartą pasistengsiu viską baigti greitai. Tu pavargusi. Laikykis už lovos stulpo, – sako jis. Suraukiu antakius. Vadinasi, ant lovos nesigulsime? Įsitveriu įmantriai išraižyto medinio baldakimo stulpo – šiek tiek praskirti riešus vis dėlto galiu. – Žemiau, – liepia Kristianas. – Gerai. Nepaleisk. Jei paleisi, išpersiu tau užpakalį. Supratai? – Taip, sere. – Gerai. Atsistojęs už nugaros, jis čiumpa man už klubų, o tada staigiai trūkteli į save ir aš laikydamasi stulpo palinkstu į priekį. – Nepasileisk, Anastazija, – įspėja Kristianas. – Ketinu negailestingai iškrušti tave iš užpakalio. Laikykis stulpo, kad neprarastum pusiausvyros. Supratai? – Taip. Jis pliaukšteli man per sėdynę. Oi… Nutvilko skausmas. – Taip, sere, – tuoj pat pasitaisau. – Prasižerk. Kristianas įkiša koją man tarp šlaunų ir, nepaleisdamas klubų, dešinę stumteli. – Štai taip. Kai baigsiu, galėsi miegoti. Miegoti? Aš dūsuoju. Dabar man ne miegas galvoj. Pakėlęs ranką, jis švelniai perbraukia man per nugarą. – Tavo tokia graži oda, Anastazija, – sušnabžda lenkdamasis ir švelniais, lengvais kaip plunksnelė bučiniais apiberia man nugarą nuo sprando iki strėnų. Tuo pat metu jo rankos slysteli į priekį, suima krūtis, o tada jo pirštai pradeda švelniai spaudyti ir tampyti spenelius.
Sutramdau dejonę jusdama, kad kūnas reaguoja kiekviena skaidula, kad jis vėl žvalus ir įsijaudrinęs – dėl Kristiano. Tampydamas spenelius, jis atsargiai kandžioja, čiulpia man juosmens odą ir įmantriai išdrožinėto lovos stulpo įsitvėrusios mano rankos įsitempia. Staiga Kristianas nuleidžia rankas, išgirstu pažįstamą plėšiamos folijos šnaresį, tada jis nusimauna džinsus. – Anastazija Stil, tavo toks žavingas, seksualus užpakaliukas. Hm… Ką norėčiau su juo daryti?.. Jo rankos ima glamonėti ir minkyti man sėdmenis, paskui pirštai slysteli žemyn ir du įsmunka vidun. – Kokia drėgna… Panele Stil, jūs niekada manęs nenuviliate, – šnabžda Kristianas, jo balse girdėti nuostaba. – Stipriai laikykis… šįkart, mažyte, viskas baigsis greitai. Jis stveria mane už klubų, tvirtai atsistoja ant grindų, o aš susikaupiu ir pasiruošiu atakai. Bet Kristianas ištiesia ranką, čiumpa kasos galą, apsivynioja ją apie riešą taip, kad ranka atsiduria man prie sprando, ir įtempia, kad negalėčiau pajudinti galvos. Tada labai lėtai, pešdamas plaukus, įsiskverbia į mane. O, tas pilnatvės jausmas… Jis pamažu ištraukia, kitą ranką uždeda man ant sėdmens, stipriai suspaudžia, o tada smeigia, stipriai stumtelėdamas mane į priekį. – Laikykis, Anastazija! – iškošia pro sukąstus dantis. Iš visų jėgų įsikimbu į lovos stulpą ir atkišu užpakalį Kristianui, o jis negailestingai puola mane, smeigia ir smeigia pirštais iki skausmo spausdamas man sėdmenį. Man skauda rankas, linksta kojos, nuo plaukų pešimo nemaloniai dilgsi galvos oda ir… jaučiu, kad kūno gelmėse vėl kaupiasi audra. Ak, ne… Pirmą kartą išsigąstu orgazmo… jei tai įvyks… susmuksiu visiškai bejėgė. Kristianas toliau be ceremonijų smaigsto mane – šnopuodamas, dejuodamas, garsiai dūsaudamas. Mano kūnas reaguoja… tik kaip? Jaučiu greitėjančius jo dūrius. Bet staiga, įsmukęs labai giliai, Kristianas stabteli. – Nagi, Ana, pasirodyk man, kaip mėgaujiesi, – sušvokščia Kristianas ir aš, iš jo lūpų išgirdusi savo vardą, daugiau tvardytis negaliu – pasiduodu kūniškam, svaiginančiam malonumui ir neapsakomą palengvėjimą teikiančiam orgazmui, o galvoje, rodos, nelieka nė vienos minties. Atsipeikėjusi apsižiūriu gulinti ant jo. Kristianas tyso ant grindų, o aš, aukštielninka užvirtusi ant jo, spoksau į lubas – ką tik po sueities, įkaitusi, išsekusi. „Ak… sagtys lubose…“ – išsiblaškiusi pagalvoju. Jas buvau visai pamiršusi. Kristianas nosies galu brūkšteli man per ausį. – Pakelk rankas, – švelniai paliepia jis. Rankos kaip švininės, bet vis tiek jas pakeliu. Paėmęs žirkles, vienais jų ašmenimis užkabina plastikinį kabelį. – Skelbiu šią Aną atidarytą, – sušnabžda ir perkerpa kabelį. Krizendama pasitrinu išlaisvintus riešus. Jaučiu, kad ir Kristianas šypsosi. – Tai toks žavus garsas, – sako liūdnai susimąstęs. Nepaleisdamas manęs, Kristianas staiga atsisėda, ir aš vėl atsiduriu jam ant kelių. – Aš kaltas, – priduria ir pasuka mane taip, kad galėtų masažuoti pečius ir rankas. Nuo švelnių jo prisilietimų rankos pamažu atsigauna. Ką? Atsigręžusi pažvelgiu į Kristianą mėgindama susigaudyti, ką jis turi omenyje. – Kad nekrizeni dažniau. – Nekokia iš manęs krizentoja, – sumurmu mieguista. – Ak, bet kai krizeni, panele Stil, tai tikras stebuklas ir džiaugsmas ausims!
– Labai įmantriai pasakėte, pone Grėjau, – tyliai atsakau laikydamasi, kad tik neužsnūsčiau. Kristiano žvilgsnis sušvelnėja ir jis nusišypso. – Sakyčiau, esate negyvai iškrušta ir jums reikia pamiegoti. – Šį kartą anaiptol ne įmantriai, – žaismingai suniurnu. Jis šypsodamasis atsargiai nustumia mane nuo kelių ir atsistoja visiškai nuogas – net kvapą sulaikau. Akimirką pasigailiu, kad nesu pakankamai žvali ir negaliu deramai pasigrožėti šiuo vaizdu. Kristianas pasiėmęs nuo grindų apsimauna džinsus ir vėl tampa komandosu. – Nenoriu išgąsdinti Teiloro ar juo labiau ponios Džouns. Hm… jie turėtų žinoti, koks iškrypęs tipas yra Kristianas Grėjus. Ši mintis paskatina susimąstyti. Pasilenkęs jis padeda man atsistoti ir nuveda prie durų, ant kurių kabo pilkas plonas chalatas. Rūpestingai mane juo apvelka, tarsi būčiau maža mergaitė. Pakelti rankų neturiu jėgų. Kai aš jau padoriai pridengta, Kristianas pasilenkia, švelniai mane pabučiuoja ir kreivai šypteli. – Į lovą, – liepia. Oi… ne… – Miegoti, – išvydęs mano veidą, raminamai priduria. Staiga čiupęs į glėbį, nuneša mane, prigludusią jam prie krūtinės, į kambarį kitame koridoriaus gale – tą patį, kuriame šiandien per pietus mane apžiūrėjo daktarė Grin. Mano galva nusvyra Kristianui ant krūtinės. Aš išsekusi. Nepamenu, kad kada nors būčiau buvusi tokia nuvargusi. Atvertęs pūkinę antklodę, jis paguldo mane į lovą, bet nuostabiausia, kad prigula šalia ir priglaudžia. – Dabar miegok, žavioji mergaite, – sušnabžda bučiuodamas man plaukus. Ir aš, nespėjusi sugalvoti, kaip jam sąmojingai atsakyti, užmiegu.
9 Iš Hektoro Vilja-Loboso (Hector Villa-Lobos) „Braziliškųjų melodijų“.
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS
Švelnios lūpos slysta smilkiniu, nuberdamos jį švelniais, maloniais bučiniais, ir viena mano asmenybės dalis nori atsisukti į juos atsakyti, bet kita tebetrokšta miego. Suniurnėjusi vėl įsikniaubiu į pagalvę. – Anastazija, pabusk, – švelniai, meilikaudamas ragina Kristianas. – Ne, – sudejuoju. – Po pusvalandžio turime važiuoti vakarienės pas mano tėvus. Jis kuo puikiausiai nusiteikęs. Nenoromis atsimerkiu. Lauke temsta. Kristianas pasilenkęs atidžiai žvelgia į mane. – Nagi, miegale… Kelkis. – Pasilenkęs vėl mane pabučiuoja. – Atnešiau tau gėrimo. Lauksiu apačioje. Tik vėl neužmik, nes turėsi bėdos, – pagrasina, bet jo balsas švelnus. Kristianas dar kartą greitai mane pabučiuoja ir išeina, palikdamas vieną paprastai įrengtame, pustuščiame kambaryje – mirksinčią ir vaikančią miegus. Jaučiuosi pailsėjusi, bet staiga susinervinu. Po velnių, man teks susitikti su jo šeima! Dėl Dievo meilės, jis ką tik nuplakė mane raitelio šmaikščiu ir buvo surišęs kabeliu, kurį pati jam pardaviau, o dabar turėsiu susipažinti su jo tėvais. Keitė taip pat pirmą kartą su jais susitiks – gerai, kad bent ji ten bus ir mane palaikys. Sukamaisiais judesiais pamankštinu pečius. Jie sustirę. Kristiano reikalavimas, kad turėčiau asmeninį trenerį, dabar neatrodo toks keistas. Tiesą sakant, jei puoselėju bent menkiausią viltį išlaikyti Kristiano primetamą tempą, treniruotės man būtinos. Lėtai išsiritusi iš lovos atkreipiu dėmesį, kad mano suknelė pakabinta ant drabužių spintos durų, o liemenėlė guli ant kėdės. O kur kelnaitės? Žvilgteliu po kėde. Nėra. Paskui staiga susigriebiu: Kristianas susigrūdo jas į džinsų kišenę. Nukaistu prisiminusi, ką jis darė vėliau… Net negaliu prisiversti apie tai galvoti – jis buvo toks… šiurkštus. Susiraukiu. Kodėl neatidavė man kelnaičių? Sutrikusi, kad esu be apatinių, įslenku į vonios kambarį. Šluostydamasi po malonaus, bet gerokai per trumpo dušo, susiprotėju, kad Kristianas taip padarė tyčia. Nori, kad jausčiausi nepatogiai, kad paprašyčiau jo grąžinti kelnaites, o jis sutiks arba ne. Mano vidinė dievaitė šypteli. Po galais… tai žaidimas dviem. Akimirksniu apsisprendžiu neprašyti jo grąžinti kelnaičių, nesuteikti tokio malonumo ir važiuoti susitikti su jo tėvais… be apatinių. „Anastazija Stil!“ – priekaištingai šūkteli man pasąmonė, bet nenoriu jos klausytis – nesitveriu džiaugsmu, nes žinau, kad Kristianą taip išvarysiu iš proto. Grįžusi į miegamąjį užsisegu liemenėlę, įsirangau į suknelę ir apsiaunu aukštakulnius. Išsipynusi kasą paskubomis susišukuoju ir žvilgteliu į Kristiano atneštą gėrimą. Jis blyškiai rožinis. Kas čia? Spanguolių sultys ir gazuotas mineralinis vanduo. Hm… skanu ir malšina troškulį…
Vėl nukuriu į vonios kambarį ir pažvelgiu į save veidrodyje: akys žėri, skruostai šiek tiek įraudę, žvilgsnyje atsispindi truputį per didelis pasitikėjimas savimi dėl ką tik apmesto kelnaičių plano. Nulipu laiptais. Užtrukau penkiolika minučių. Neblogai, Ana. Kristianas, mūvintis mano dievinamomis pilkomis medvilninėmis kelnėmis – tomis pačiomis, kurių dukslios klešnės taip neapsakomai seksualiai kabo žemiau klubų, – ir, žinoma, baltais lininiais marškiniais, stovi prie vitrininio lango. Ar jis neturi kitų spalvų drabužių? Per grotuvo garsiakalbius liejasi prislopintas Frenko Sinatros balsas. Man įėjus Kristianas atsisuka ir nusišypso. Žiūri tarsi ko laukdamas. – Štai ir aš, – tyliai pratariu atsakydama jam mąslia ir paslaptinga šypsena. – Taip, – linkteli jis. – Kaip jautiesi? Kristiano akys linksmos, spindinčios. – Ačiū, gerai. O tu? – Puikiai, panele Stil. Jis taip laukia, kad dar ką nors pasakyčiau… – Frenkas… Nė nemaniau, kad galėtumėte būti Sinatros gerbėjas. Kilstelėjęs antakius, Kristianas mąsliai nužvelgia mane. – Mano skonis eklektiškas, panele Stil, – sumurma jis ir ima sėlinti prie manęs nelyginant pantera, pagaliau sustoja priešais. Jo žvilgsnis toks skvarbus, kad sulaikau kvapą. Frenkas tyliai užtraukia seną dainą, vieną iš Rėjaus mėgstamiausių – „Kerai“10. Kristianas pirštais atsainiai brūkšteli man per skruostą ir aš tą prisilietimą pajuntu visu kūnu, net ten, žemai. – Pašok su manimi, – kimiai sumurma jis. Išsitraukęs iš kišenės grotuvo pultelį, Kristianas pagarsina muziką ir ištiesia man ranką, o pilkos jo akys kupinos vilties, ilgesio ir smagumo. Jis toks žavus, kad jaučiuosi visiškai apkerėta. Paduodu jam ranką. Kristianas pažvelgia į mane, tingiai šypteli ir trūktelėjęs apglėbia per juosmenį. Laisvą ranką uždedu jam ant peties ir nusišypsau, pasiduodama žaismingai jo nuotaikai. Kristianas sukteli į šoną ir pradedame šokti. Vaje, koks jis puikus šokėjas! Sukdamiesi ir linguodami muzikos ritmu, mudu išmatuojame visą svetainės plotą nuo lango iki pat virtuvės ir atgal. Be to, jo vedamai šokti taip lengva… Grakščiai apsukame ratą aplink valgomąjį stalą, aplink fortepijoną, paskui šokame pirmyn atgal palei vitrininį langą, o lauke tarsi tamsus ir tapybiškas mudviejų šokio fonas tviska vakarinis Siatlas. Nesusilaikau ir nerūpestingai nusijuokiu. Daina baigiasi ir Kristianas pamalonina mane šypsena. – Nėra nuostabesnės kerėtojos už tave, – sušnabžda jis ir švelniai mane pabučiuoja. – Ką gi, panele Stil, nuo šito jums parausvėjo skruostai. Ačiū už šokį. Gal jau važiuokime pas mano tėvus? – Prašom. Taip, važiuokim, nekantrauju su jais susipažinti, – sakau vos atgaudama kvapą. – Ar turite viską, ko jums reikia? – O kaipgi, – meiliai atsakau. – Jūs tikra? Veriama skvarbaus ir smalsaus Kristiano žvilgsnio, kuo nerūpestingiau linkteliu. Plačiai šypsodamasis jis papurto galvą. – Gerai. Žaiskime pagal jūsų taisykles, panele Stil.
Jis čiumpa mane už rankos, sugriebia ant vienos iš baro kėdžių kabantį švarką ir per prieškambarį nusiveda mane prie lifto. Ak, tas daugiaveidis Kristianas Grėjus! Ar kada nors perprasiu šį ūmaus būdo vyrą? Lifte slapta į jį žvilgteliu. Kristianui smagu nuo kažkokios jam vienam žinomos minties, žavios lūpos truputį iškreiptos gundomos šypsenėlės. Imu baimintis, kad apsikvailinsiu. Ką aš sau maniau? Važiuoju pas jo tėvus be apatinių kelnaičių. Pasąmonė, nutaisiusi miną „ar aš tau nesakiau?“, anaiptol man nepadeda. Šiokį tokį saugumą teikiančiame Kristiano bute tai atrodė puiki ir įžūli mintis. O dabar, galima sakyti, viena koja stoviu gatvėje – be kelnaičių! Kristianas neatitraukia nuo manęs akių ir tarp mudviejų vėl randasi ta įtampa. Linksmumas iš jo veido pranyksta, žvilgsnis apsiniaukia, akys patamsėja… Dieve… Nusileidus į pirmą aukštą, lifto durys atsidaro. Kristianas papurto galvą, tarsi vydamas apnikusias mintis, ir kaip tikras džentelmenas rankos mostu parodo, kad eičiau iš lifto pirma. Ką jis nori apmulkinti? Jis ne džentelmenas. Jis turi mano apatines kelnaites. Didžiule „Audi“ privažiuoja Teiloras ir sustoja. Kristianas atidaro man galines keleivio dureles ir aš, nė akimirkos nepamiršdama, kad esu neatsakingai apsinuoginusi, kuo grakščiau įlipu. Gerai, kad tamsiai violetinė Keitės suknelė tokia prigludusi, o jos sijonas – beveik iki kelių. Netrukus jau lekiame Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu: abu tylime, be abejo, varžomi prie vairo sėdinčio Teiloro. Puikiai jaučiu Kristiano nuotaiką, jaučiu ją keičiantis, jaučiu, kaip važiuojant į šiaurę linksmumas blėsta. Jis susimąstęs žvelgia pro langą ir aš žinau, kad nuo manęs tolsta. Apie ką jis galvoja? Klausti negaliu. Ką galėčiau pasakyti girdint Teilorui? – Kur išmokai šokti? – nedrąsiai klausiu. Kristianas pažvelgia į mane, bet trūkčiojančioje pro šalį lekiančių gatvės žibintų šviesoje jo žvilgsnis neperprantamas. – Tikrai nori žinoti? – tyliai pasitikslina jis. Staiga nusimenu ir nebenoriu žinoti, nes numanau. – Taip, – vis dėlto sumurmu. – Ponia Robinson labai mėgo šokti. Taip, baisiausias įtarimas pasitvirtino. Ji išmokė Kristianą puikiai šokti, ir ši mintis mane prislegia – mat aš nieko negaliu jo išmokyti. Neturiu jokių ypatingų gebėjimų. – Tikriausiai ji buvo gera mokytoja. – Taip, gera. Man ima tvinksėti galvoje. Ar ji Kristianu naudojosi? Prieš jam tampant tokiu uždaru žmogumi? O gal priešingai, suteikė drąsos atsiskleisti? Kristianas turi ir žaismingą, gyvenimo džiaugsmu trykštančią asmenybės pusę. Nejučia šypteliu prisiminusi, kaip suspaudęs glėbyje jis mane suko savo svetainėje, o dabar kažkur paslėpęs laiko mano kelnaites. Be to, dar tas Raudonasis kančių kambarys… Nejučiomis pasitrinu riešus – kaip plonas, plastiku aplietas kabelis gali pakeisti merginą! Viso to Kristianą taip pat išmokė ji – išmokė arba jį sužlugdė, nelygu kaip pažiūrėsi. O gal Kristianas visa tai būtų atradęs ir pats, be ponios Robinson pagalbos? Tą akimirką suvokiu jos nekenčianti. Tikiuosi, niekada jos nesutiksiu, kitaip už savo veiksmus neatsakau. Nepamenu, kad kada nors būčiau taip aistringai ko nors nekentusi, juolab žmogaus, kurio nė
nepažįstu. Nieko nereginčiomis akimis spoksodama pro langą, atsiduodu protu nepaaiškinamam pykčiui ir pavydui. Paskui mintimis grįžtu į šiandienos popietę. Turint omenyje, kas Kristianui patinka, matyt, šį kartą jis buvo man labai švelnus. Ar tai kartočiau? Net negaliu įsivaizduoti savęs besipriešinančios. Žinoma, kartočiau, jei tik Kristianas manęs paprašytų – bent jau kol manęs nesužeistų ir kol tai vienintelis būdas likti su juo. Tai svarbiausia. Noriu būti su juo. Mano vidinė dievaitė su palengvėjimu atsidūsta. Nusprendžiu, kad smegenimis ji mąsto retai – tam veiksmui mieliau renkasi kitą gyvybiškai svarbų kūno organą, ir tas organas šiuo metu visiškai nepridengtas. – Nedaryk to, – burbteli Kristianas. Suraukusi antakius atsisuku ir pažvelgiu į jį. – Ko? – Juk aš jo neliečiau. – Nesistenk visko permąstyti, Anastazija. – Kristianas paima mano ranką, pakelia prie lūpų ir švelniai pabučiuoja krumplius. – Praleidau nuostabią popietę. Ačiū. Jis vėl čia, su manimi. Nustebusi pamirksiu ir žiūrėdama į jį droviai šypteliu. Jo elgesys labai glumina. Tad klausiu to, kas neduoda ramybės: – Kodėl naudoji kabelį? Kristianas man nusišypso. – Jo nesunku gauti, lengva naudotis, be to, jis suteikia kitokį pojūtį ir kitokios patirties. Žinau, gana žiauru, bet šią priemonę suvaržyti partnerei mėgstu. – Jis man vėl meiliai šypteli. – Ji labai efektyvi, kai reikia, kad nejudėtum. Nukaitusi nervingai dirsteliu į Teilorą – visiškai ramų, neatitraukiantį akių nuo kelio. Ką gi galėčiau atsakyti? Kristianas nekaltai gūžteli pečiais. – Visa tai – mano pasaulis, Anastazija. Jis spusteli man ranką, tada ją paleidžia ir vėl pasisuka į langą. Išties, tai Kristiano pasaulis, ir aš taip pat noriu rasti jame savo vietą, bet… su jo iškeltomis sąlygomis? Na, tiesiog nežinau. Apie tą nelemtą sutartį jis nė neužsiminė. Slapti apmąstymai nė kiek nepradžiugina. Pažvelgusi pro langą matau, kad kraštovaizdis pasikeitė. Dabar važiuojame per tiltą, gaubiamą visiškos tamsos. Niūri naktis atspindi mano polinkį į savistabą ir slogią nuotaiką, ji iš visų pusių spaudžia ir dusina. Žvilgteliu į Kristianą – jo akys įbestos į mane. – Gal pasakytum, apie ką galvoji? – klausia. Atsidūstu ir suraukiu antakius. – Ar tikrai taip blogai? – nustemba jis. – Gaila, kad nežinau, apie ką mąstei tu. Kristianas patenkintas savimi nusišypso. – Apie tą patį, mažyte, – sako jis, Teilorui per nakties tamsą vežant mudu Belvju link. PRIEŠ PAT AŠTUNTĄ „AUDI“ įsuka į įvažą prie didžiulio kolonijinio stiliaus namo. Pamačius jį, atima
kvapą – net prie durų augančios rožės nepaprastai gražios. Namas tobulas, tarsi iš paveikslėlio. – Pasiruošusi? – klausia Kristianas Teilorui sustojus prie įspūdingų paradinių durų.
Linkteliu, o jis man drąsinamai dar kartą spusteli ranką. – Man tai irgi pirmas kartas, – sušnabžda ir šelmiškai šypteli. – Lažinuosi, kad dabar vis dėlto norėtum mūvėti apatines kelnaites, – pašaipiai priduria. Nuraustu. Buvau jas visai pamiršusi. Laimė, Teiloras išlipo iš mašinos ir dabar ketina atidaryti man dureles, tad mudviejų pokalbio girdėti negali. Perveriu plačiai besišypsantį Kristianą rūsčiu žvilgsniu, nusisuku ir išlipu iš automobilio. Prie durų mudu pasitinka daktarė Greisė Trevelian-Grėj. Ji vilki melsvą šilkinę suknelę ir atrodo dailiai. Numanau, kad jai už nugaros stovi ponas Grėjus – aukštas, šviesiaplaukis, į Kristianą nepanašus, bet grožiu jam nenusileidžiantis vyras. – Anastazija, mano mamą Greisę jau pažįsti. O čia mano tėtis, Karikas. – Pone Grėjau, malonu susipažinti. Šypsodamasi paspaudžiu ištiestą jo ranką. – Man taip pat nepaprastai malonu, Anastazija. – Prašom vadinti mane Ana. Jo mėlynos akys romios ir geros. – Ana, kaip gera vėl tave matyti. – Greisė nuoširdžiai mane apkabina. – Užeik, mieloji. – Ar ji jau čia?! – išgirstu kažką klyktelint namo gilumoje. Nervingai žvilgteliu į Kristianą. – Čia bus Mija, mano sesutė, – vos vos suirzęs paaiškina jis. Kristiano žodžiai išduoda švelnius jausmus: sesers vardą jis taria meiliai, o akių kampučiuose susimeta raukšlelės. Akivaizdu, kad Kristianas ją dievina. Man tai didžiulė naujiena. Štai ji atidumia per vestibiulį – juodais kaip anglis plaukais, aukšta ir grakšti. Mudvi maždaug vienodo amžiaus. – Anastazija! Tiek daug apie tave girdėjau. Mija stipriai mane apkabina. Po galais… Matydama beribį jos entuziazmą negaliu nesišypsoti. – Prašom vadinti mane Ana, – sumurmu, o ji jau tempia mane į erdvų vestibiulį. Čia visur tamsintos medienos grindys, antikvariniai kilimai, o į antrą aukštą veda platūs laiptai. – Jis dar niekada nebuvo atsivedęs į namus merginos, – sako Mija, o tamsios jos akys spindi iš susijaudinimo. Akies krašteliu matau, kaip Kristianas nepatenkintas užverčia akis, ir, žiūrėdama į jį, kilsteliu antakį. Jis prisimerkęs atlaiko mano žvilgsnį. – Mija, ramiau, – švelniai įspėja ją Greisė. – Sveikas, mielasis, – pasisveikina su Kristianu ir pakšteli jam į abu skruostus. Jis meiliai nusišypso motinai, o tada paspaudžia ranką tėvui. Apsisukę visi patraukiame į svetainę. Mija nepaleidžia mano rankos. Svetainė didelė, skoningai apstatyta smėlio spalvos, rudais ir šviesiai mėlynais, patogiais, paprastais ir labai stilingais baldais. Keitė su Eliotu drauge jaukiai įsitaisę ant sofos, laiko po taurę šampano. Keitė pašoka manęs apkabinti ir Mija pagaliau paleidžia mano ranką. – Sveika, Ana! – džiugiai šypsodamasi pasisveikina draugė. – Kristianai… – tarsteli ir santūriai jam linkteli. – Keite… – taip pat santūriai atsako Kristianas.
Girdėdama jų pokalbį, susiraukiu. Eliotas čiumpa mane ir stipriai suspaudžia glėbyje. Čia dabar kas, gal Anos glėbesčiavimo savaitė? Taip akinamai atvirai demonstruoti jausmus aš nepratusi… Viena ranka apkabinęs mane, Kristianas stovi šalia. Uždėjęs plaštaką man ant klubo, išskečia pirštus ir prisitraukia mane arčiau. Visi į mudu spokso. Tai mane trikdo. – Gal ko nors išgersite? – Taip, – vienu balsu ištariame mudu su Kristianu. Ak… tikra keistybė. Mija suploja rankomis. – Judu net kalbate kaip susitarę. Atnešiu taures. Ji išlekia iš svetainės. Išraustu kaip vėžys ir matant Keitę, sėdinčią šalia Elioto, staiga dingteli, kad Kristianas mane pasikvietė pas tėvus tik dėl Keitės. Tikriausiai Eliotas nuoširdžiai ir neturėdamas jokių slaptų kėslų paklausė, ar ji nenorėtų susipažinti su jo tėvais. O Kristianas pasijuto priremtas prie sienos, mat puikiai suprato, kad apie kvietimą vis tiek sužinosiu iš Keitės. Pagalvojusi apie tai susiraukiu. Jis buvo priverstas mane pakviesti. Tai supratus, pasidaro liūdna ir slogu. Pasąmonė išmintingai linksi nutaisiusi iškalbingą miną: „Pagaliau sumojai, kvaiša.“ – Vakarienė greitai bus paruošta, – praneša Greisė, paskui Miją eidama iš svetainės. Kristianas žvilgteli į mane ir susiraukia. – Sėsk, – liepia rodydamas į prabangią sofą ir aš paklūstu: atsisėdu ir atsargiai sukryžiuoju kojas. Jis įsitaiso šalia, bet manęs neliečia. – Ana, kaip tik šnekėjomės apie atostogas, – maloniai sako man ponas Grėjus. – Eliotas nusprendė savaitę poilsiauti Barbadose su Keite ir jos šeima. Žvilgteliu į Keitę – ji plačiai šypsosi, išplėstos akys spindi. Ji sužavėta. Ketrina Kavanag, parodyk bent kiek orumo! – Ar dabar, gavusi diplomą, taip pat atostogausi? – klausia ponas Grėjus. – Ketinu kelioms dienoms vykti į Džordžiją, – sakau. Kristianas nustebęs įsistebeilija, porą kartų sumirksi, bet jo veidas lieka neperprantamas. Oi, velnias. Jam apie tai aš nė neužsiminiau. – Į Džordžiją? – sumurma jis. – Ten gyvena mano mama, o aš seniai jos nemačiau. – Kada planavai išvažiuoti? – tyliai klausia jis. – Rytoj vėlai vakare. Į svetainę žvaliu žingsniu grįžta Mija ir paduoda mums taures, pripiltas šviesiai rožinio šampano. – Į sveikatą! – kilstelėjęs taurę, sako ponas Grėjus. „Labai tinkamas gydytojos sutuoktinio tostas“, – pagalvoju ir nusišypsau. – Ar ilgam? – apgaulingai švelniai vėl klausia Kristianas. Po velnių… jis pyksta. – Dar nežinau. Priklausys nuo to, kaip rytoj klostysis pokalbiai dėl darbo. Jis stipriai sukanda dantis, o aš iš Keitės veido suprantu, kad ji nusprendė būtinai įsikišti. Draugužė perdėtai maloniai nusišypso. – Ana nusipelnė poilsio, – dalykiškai paaiškina ji Kristianui. Kodėl Keitė taip prieš jį nusiteikusi? Kas jai?
– Eini į pokalbius dėl darbo? – klausia ponas Grėjus. – Taip, rytoj. Į dvi leidyklas, dėl stažuotojos vietos. – Linkiu visokeriopos sėkmės. – Vakarienė paruošta, – nutraukia mūsų pokalbį Greisė. Visi atsistojame. Keitė su Eliotu išeina iš svetainės paskui poną Grėjų ir Miją. Noriu sekti jiems įkandin, bet Kristianas stipriai suspaudžia man alkūnę, kad stabtelėčiau. – Kada ketinai man pasakyti, kad išvažiuoji? – paskubomis klausia. Kalba tyliai, bet vos tramdo pyktį. – Aš ne išvažiuoju, o keliauju aplankyti mamos. Jokių kitų planų neturėjau. – O kaip mūsų sutartis? – Mes dar nesudarėme jokios sutarties. Kristianas prisimerkia, bet paskui, rodos, atitoksta. Paleidžia mano ranką ir, suėmęs už alkūnės, išsiveda iš svetainės. Et, mėšlas. Neputok taip, kad nereikėtų gręžti trumpikių… ir atiduok maniškes. Piktai į jį dėbteliu. Pamačiusi valgomąjį, prisimenu mudviejų vakarienę „Heathman“ viešbutyje. Virš tamsaus medinio stalo kabo krištolinis sietynas, o ant sienos – didžiulis veidrodis meniškai išdrožinėtais rėmais. Krakmolyta, balta, linine staltiese užtiestas stalas jau padengtas, vidury stovi vaza su rožiniais bijūnais. Stulbinamai gražu. Susėdame į vietas. Ponas Grėjus įsitaiso galustalėje, aš sėdžiu jam iš dešinės, Kristianas – šalia manęs. Ponas Grėjus paima atkimštą butelį raudonojo vyno ir pasiūlo jo Keitei. Mija atsisėda šalia Kristiano, paima broliui už rankos ir stipriai suspaudžia. Kristianas jai maloniai nusišypso. – Kur susipažinai su Ana? – klausia Mija brolio. – Ji ėmė iš manęs interviu Vašingtono universiteto studentų laikraščiui. – Kurio redaktorė yra Keitė, – priduriu tikėdamasi nukreipti pokalbį kita vaga. Mija džiugiai nusišypso Keitei, sėdinčiai kitapus stalo, šalia Elioto, ir jie sušnenka apie studentų laikraštį. – Gal vyno, Ana? – pasiūlo ponas Grėjus. – Prašyčiau. – Nusišypsau jam. Ponas Grėjus atsistoja pripilti likusių taurių. Vogčia pakeliu akis į Kristianą, o jis, pakreipęs galvą, žvilgteli į mane. – Kas yra? – klausia. – Prašau, nesiusk ant manęs, – sušnabždu. – Aš nesiuntu. Spoksau į jį. Jis atsidūsta. – Gerai, pykstu ant tavęs. Kristianas trumpai užsimerkia. – Taip stipriai, kad dilgčioja delnus? – nervingai klausiu. – Apie ką ten kuždatės? – įsiterpia Keitė. Nukaistu, o Kristianas dėbteli į ją tarsi sakydamas: „Nesikišk, Kavanag, kur tau nereikia.“ Jo žvilgsnio neatlaiko net Keitė. – Apie mano kelionę į Džordžiją, – maloniai paaiškinu, tikėdamasi išsklaidyti abipusį priešiškumą. Keitė nusišypso ir šelmiškai blyksteli akimis.
– Kaip laikėsi Chosė, kai penktadienį ėjai su juo į barą? Po velnių, Keite… Išplėtusi akis pažvelgiu į ją. Ką ji daro? Keitė atsako tuo pačiu, ir staiga susiprotėju, kad ji nori priversti Kristianą pavyduliauti. Ak, kiek nedaug ji žino… O jau tikėjausi išsisukti. – Jis gyvas ir sveikas, – burbteliu. Kristianas pasilenkia prie manęs. – Aš piktas, net delnai dilgčioja, – sušnabžda. – Juolab dabar. – Jis kalba tyliai, bet mirtinai grėsmingai. Ne, ne… Neramiai pasimuistau. Greisė grįžta į valgomąjį nešina dviem lėkštėmis, o ją lydi dailutė jauna mergina, susipynusi šviesius plaukus į dvi kaseles, apsirengusi gražiais šviesiai mėlynais drabužiais, rankose laikanti padėklą su lėkštėmis. Ji iškart sutinka Kristiano žvilgsnį. Mergina nurausta, žvelgia į jį šiek tiek nuleidusi ilgas tušu patamsintas blakstienas. Kas čia dabar? Kažkur namo gilumoje suskamba telefonas. – Atsiprašau. – Ponas Grėjus atsistoja ir išeina. – Ačiū, Gretute, – švelniai sako Greisė ir, pamačiusi išeinantį poną Grėjų, suraukia antakius. – Palik padėklą ant spintelės. Gretutė linkteli ir, slapta dar kartą užmetusi akį į Kristianą, išeina. Vadinasi, Grėjai turi tarnaičių, o tarnaitės varsto akimis būsimą mano dominantą. Ar šis vakaras gali dar labiau subjurti? Nuleidusi akis stebeiliju sau į sterblę. Netrukus grįžta ponas Grėjus. – Skambina tau, mieloji. Iš ligoninės, – sako jis žmonai. – Prašom pradėti be manęs. – Greisė šypsodamasi paduoda man lėkštę, o tada vėl išeina. Kvepia gardžiai – stambiai kapotos kiaulienos dešrelės su paprikomis ir veršienos eskalopai su keptais raudonaisiais pipirais ir svogūnėliais, apibarstytais petražolių lapeliais. Nors nuo nebylių Kristiano grasinimų, slaptų gražutės panelytės su kasytėmis žvilgsnių ir nerimo, kad esu be apatinių kelnaičių, man truputį suka pilvą, vis dėlto jaučiuosi išalkusi. Nuraustu supratusi, kad tokį apetitą man sužadino popietinė fizinė veikla. Po kelių akimirkų suraukusi kaktą grįžta Greisė. Ponas Grėjus pakreipia galvą… visai kaip Kristianas. – Ar viskas gerai? – Ir vėl tymai. – Greisė atsidūsta. – Ak… – Taip, užsikrėtė vaikas. Šį mėnesį jau ketvirtas. Jei tik žmonės skiepytų savo vaikus… – Ji liūdnai palinguoja galvą, paskui šyptelėjusi priduria: – Labai džiaugiuosi, kad mūsų vaikams nieko panašaus neteko patirti. Ačiū Dievui, jie niekada nesirgo jokiomis sunkesnėmis ligomis, tik vėjaraupiais. Vargšas Eliotas… – sako sėsdamasi ir atlaidžiai šypsodamasi sūnui. Eliotas su kąsniu burnoje suraukia antakius ir neramiai pasimuisto. – Kristianui ir Mijai pasisekė. Jie vėjaraupiais persirgo nesunkiai, keli spuogeliai, ir tiek. Mija sukikena, o Kristianas užverčia akis į lubas.
– Ar spėjai į „The Mariners“ rungtynes, tėti? – teiraujasi Eliotas, neslėpdamas noro šnekėtis apie ką nors kita. Užkandžiai labai skanūs, tad visą dėmesį nukreipiu į maistą, o Eliotas, ponas Grėjus ir Kristianas tuo metu šnekučiuojasi apie beisbolą. Kalbėdamasis su savo šeimos nariais, Kristianas atrodo toks ramus ir atsipalaidavęs. O aš įtemptai mąstau. Ta prakeikta Keitė, ką ji sumanė? Ar jis mane nubaus? Nuo šios minties net krūpteliu. Sutarties dar nepasirašiau. Gal ir nepasirašysiu. Gal pasiliksiu Džordžijoje, kur jis manęs neras. – Kaip sekasi kurtis naujame bute, mieloji? – mandagiai pasiteirauja Greisė. Dėkui jai už šį klausimą, nukreipiantį mano dėmesį nuo prieštaringų minčių. Imu pasakoti apie persikraustymą. Pavalgius užkandžių, vėl pasirodo Gretutė, ir jau ne pirmą kartą pasigailiu neturinti teisės kada panorėjusi apkabinti Kristiano ir aiškiai jai parodyti: gal jis išties tarsi penkiasdešimt pagedėlio atspalvių, bet mano. Ji krausto stalą ir, mano nuomone, trinasi per arti Kristiano. Laimė, Kristianas jai abejingas, bet mano vidinė dievaitė kenčia juodą pavydą. Keitė su Mija įsitraukusios į pokalbį ir išsijuosusios liaupsina Paryžių. – Ar esi buvusi Paryžiuje, Ana? – lyg niekur nieko klausia Mija, žadindama mane iš pavyduolės apmąstymų. – Ne, bet mielai pabūčiau. Žinau, kad prie šio stalo esu vienintelė neiškėlusi kojos iš Jungtinių Valstijų. – Mes Paryžiuje praleidome medaus mėnesį, – sako Greisė šypsodamasi ponui Grėjui ir jis taip pat nusišypso žmonai. Man truputį nesmagu to klausytis. Akivaizdu, kad juodu vienas kitą labai myli, ir aš pasvarstau, kaip turėtų jaustis vaikas, augdamas su abiem tėvais. – Tai gražus miestas, – pritaria Mija. – Kad ir kokie tie paryžiečiai. Kristianai, turėtum nusivežti Aną į Paryžių, – tvirtai pareiškia broliui. – Man rodos, Anastazija mieliau aplankytų Londoną, – maloniai atsako Kristianas. Oho… jis prisimena. Kristianas uždeda ranką man ant kelio ir jo pirštai ima slinkti šlaunimi. Nuo to visas mano kūnas įsitempia. Ne… tik ne čia, ne dabar. Nuraudusi pasislenku, mėgindama kaip nors nuo jo atšlyti. Kristianas pirštais stipriai suspausdamas šlaunį mane sulaiko. Nežinodama, ką daryti, paimu taurę vyno. Koketiškai žvilgčiodama ir kraipydama klubus, grįžta panelytė su europietiškomis kasytėmis, nešina pirmuoju patiekalu, rodos, Velingtono jautienos kepsniu. Laimė, išdalijusi mums lėkštes, ji išeina, nors aptarnaudama Kristianą šiek tiek užtrunka. Pastebėjęs, kad nenuleidžiu akių nuo jos, kaip tik uždarančios valgomojo duris, Kristianas klausiamai pažvelgia į mane. – Kuo tau neįtiko paryžiečiai? – paklausia Eliotas sesers. – Gal neįvertino tavo malonaus būdo? – Kur ten, visai neįvertino. O mesjė Fluberas, tas pabaisa, pas kurį dirbau, buvo toks despotas ir tironas… Užspringstu vynu. – Anastazija, kas tau? – klausia Kristianas susirūpinęs, patraukęs ranką man nuo šlaunies. Jis vėl linksmas. Ak, ačiū Dievui. Kai papurtau galvą, švelniai paplekšnoja man per nugarą ir ranką patraukia tik įsitikinęs, kad visiškai atsigavau.
Jautienos kepsnys skanus, patiektas su skrudintomis saldžiosiomis bulvėmis, morkomis, pastarnokais ir žaliosiomis pupomis. O man jis ypač skanus, nes likusį vakarą Kristianas puikiai nusiteikęs. Nujaučiu, jog dėl to, kad noriai valgau. Pokalbį daugiausia palaiko Greisė, visi šnekučiuojasi nuoširdžiai ir nerūpestingai, švelniai patraukdami vienas kitą per dantį. Valgant desertą – plaktą grietinėlę su vynu, cukrumi ir citrinomis – Mija pradžiugina mus pasakojimu apie savo žygius Paryžiuje ir staiga kuo sklandžiausiai prabyla prancūziškai. Mes visi sužiūrame į Miją, o ji žiūri į mus sutrikusi, kol Kristianas taip pat sklandžia prancūzų kalba paaiškina seseriai, ką ji padarė, ir Miją ištinka juoko priepuolis. Jos juokas labai užkrečiamas, tad netrukus visi kvatojamės. Eliotas vėl prabyla apie naujausią savo statybų projektą – naują aplinkai nekenksmingą pastatų kompleksą, kylantį šiaurinėje Siatlo dalyje. Žvilgteliu į Keitę, gaudančią kiekvieną Elioto žodį, nuo geismo arba meilės spindinčiomis akimis. Dar gerai nesuprantu nuo ko. Juodu su Eliotu susižvalgo ir tarsi pasikeičia kažkokiu nebyliu pažadu. Jis sako: „Iki, mažyte“, ir tai seksualu, žiauriai seksualu. Raustu vien juodu matydama. Atsidususi pakeliu akis į Penkiasdešimt Atspalvių. Galėčiau žiūrėti į jį amžinai. Ant jo smakro – neilgi barzdos šereliai, ir man knieti braukti per juos pirštais, pajusti veido oda, krūtimis… tarp šlaunų. Nuo tokių minčių nukaistu. Žiūrėdamas į mane, Kristianas pakelia ranką ir suspaudžia man smakrą. – Nekramtyk lūpos, – kimiai sumurma. – Pats noriu tai daryti. Greisė su Mija surenka deserto taures ir nueina į virtuvę, o ponas Grėjus, Keitė ir Eliotas tuo metu aptarinėja Vašingtone sumontuotų saulės kolektorių naudą. Kristianas, apsimesdamas, kad pokalbis įdomus ir jam, vėl uždeda ranką man ant kelio ir jo pirštai keliauja šlaunimi aukštyn. Imu alsuoti greičiau ir, norėdama suvaldyti kvėpavimą, suspaudžiu šlaunis. Matau, kaip jis vypteli. – Gal norėtum, kad aprodyčiau namus? – gana atvirai klausia jis. Žinau, kad man derėtų sutikti, bet nepasitikiu juo. Vis dėlto nespėjus atsakyti Kristianas atsistoja ir ištiesia ranką. Paduodu jam ranką ir pajuntu, kaip nuo niūraus ir alkano jo žvilgsnio žemai papilvėje įsitempia raumenys. – Atleiskite, – atsiprašau pono Grėjaus ir paskui Kristianą išeinu iš valgomojo. Per prieškambarį jis nusiveda mane į virtuvę, kurioje Mija ir Greisė krauna indus į indaplovę. Panelės su europietiškomis kasytėmis niekur nematyti. – Parodysiu Anastazijai vidinį kiemą, – lyg niekur nieko sako Kristianas motinai. Ši šyptelėjusi mums pamoja, o Mija grįžta į valgomąjį. Atsiduriame pilkomis trinkelėmis išklotame vidiniame kiemelyje, kurį apšviečia lempos akmeninėje sienoje iškaltose nišose. Kampe dideliuose pilko akmens vazonuose auga krūmokšniai, stovi prabangus metalinis stalas ir kėdės. Kristianas praeina pro juos ir, nulipęs kelių pakopų laipteliais, žengia per plačiai besidriekiančią pievelę, už kurios matyti įlankėlė… Viešpatie, kaip čia gražu. Tolumoje mirga Siatlo šviesos, o šaltas ir ryškus gegužės nakties mėnulis vandens paviršiuje rėžia sidabru ribuliuojantį taką link prieplaukos, kurioje prišvartuoti du laivai. Šalia prieplaukos elingas. Čia taip vaizdinga, taip ramu. Stabteliu pasigrožėti. Kristianas trūkteli už rankos, kad eičiau iš paskos, ir mano batelio pakulnė įsminga į minkštą veją. – Prašau, palauk. Klupinėdama einu jam iš paskos.
Jis sustoja, atidžiai mane nužvelgia, bet veidas neperprantamas. – Aukštakulniai. Turiu juos nusiauti. – Nevark, – sako Kristianas, pasilenkęs čiumpa mane ir persimeta per petį. Taip netikėtai užklupta, iš išgąsčio garsiai šūkteliu, o jis ranka skambiai pliaukšteli per užpakalį. – Tyliau, – sudraudžia. Ak, ne… negerai. Pasąmonė parklupusi dreba. Jis dėl kažko labai įsiutęs – gal dėl Chosė, gal dėl kelionės į Džordžiją, gal dėl to, kad aš be kelnaičių, o gal dėl to, kad kramčiau lūpą… Dieve, kaip lengva jį suerzinti. – Kur mes einame? – pašnabždomis klausiu. – Į elingą, – piktai burbteli Kristianas. Kybodama žemyn galva įsitvėrusi laikausi Kristiano klubų, o jis ryžtingai žingsniuoja per mėnesienos užlietą pievelę. – Kam? – klausiu vos atgaudama kvapą ir trankydamasi jam į petį. – Man reikia pabūti su tavimi vienam. – Kodėl? – Nes ketinu tave išperti ir išdulkinti. – Bet už ką? – gailiai suinkščiu. – Pati žinai, – pro sukąstus dantis iškošia jis. – Maniau, šiandien tu atlaidus vyrukas? – maldauju sunkiai gaudydama kvapą. – Anastazija, šiandien aš labai atlaidus, patikėk. Po velnių.
10 Angl. Wichcraft.
DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
Kristianas virste įvirsta pro medines elingo duris ir stabteli įjungti kelių jungiklių. Viena po kitos dienos šviesos lempos tyliai dzingteli ir ima zirzti, o didelį medinį pastatą užlieja ryški, balta šviesa. Kybodama žemyn galva, pamatau kruizinį laivą, švelniai besisupantį ant tamsos gaubiamų bangų, bet jis tik šmėsteli man prieš akis, nes Kristianas mediniais laiptais nusineša mane į viršų. Tarpduryje jis sustoja, spragteli kitą jungiklį – šį kartą užsidega halogeninės lempos, kurių šviesa švelnesnė, bet ir blausesnė, – ir mudu atsiduriame palėpės kambaryje nuožulniomis lubomis. Jo apdailoje vyrauja jūriniai Naujosios Anglijos motyvai: tamsiai mėlyna ir smėlio spalva su raudonio priemaiša. Baldų nedaug – vos pora sofų. Kristianas nuleidžia mane ir pastato ant medinių grindų. Atidžiau įsižiūrėti į aplinką neturiu kada, mat negaliu atplėšti akių nuo jo. Aš lyg užburta… spoksau į Kristianą tarsi į nuostabų pavojingą plėšrūną, laukdama puolimo. Jis alsuoja greitai, bet juk ką tik pernešė mane per pievelę ir užvilko laiptais. Pilkos akys dega pykčiu, noru ir grynu, nuoširdžiu geismu. Po velnių… Impulso pagauta, galėčiau įkaisti vien nuo jo žvilgsnio. – Prašau, nemušk manęs, – maldaujamai sušnabždu. Kristianas suraukia kaktą, išplečia akis. Du kartus mirkteli. – Nenoriu, kad pertum mane, tik ne čia ir ne dabar. Prašau, nedaryk to. Iš nuostabos jis net išsižioja, o aš, nors ir labai bijodama, ištiesiu ranką ir paglostau jam skruostą ir barzdos šeriukus ant smakro. Liesti tuos šeriukus – keistas jausmas: jie ir švelnūs, ir dygūs. Palengva užsimerkęs, Kristianas pakreipia galvą, kad glostyčiau jį, ir ima alsuoti nelygiai. Pakėlusi kitą ranką, perbraukiu jam per plaukus. Dievinu jo plaukus. Kristianas vos girdimai sudejuoja, o kai atsimerkia, jo žvilgsnis budrus, tarsi nesuprastų, ką darau. Žingtelėjusi į priekį ir veidą prikišusi prie pat Kristiano veido, nestipriai timpteliu už plaukų, kad jis pasilenktų, o tada pabučiuoju: įgrūdu liežuvį jam tarp lūpų ir į burną. Kristianas sudejuoja, apglėbia mane ir prisitraukia. Panardina pirštus man į plaukus ir atsako į bučinį – aistringai ir valdingai. Mudviejų liežuviai glosto ir ragauja vienas kitą, galynėjasi ir vis negali pasisotinti. Kristiano skonis dieviškas. Staiga jis atšlyja, abu alsuojame nelygiai, nevienodu ritmu. Paleidžiu Kristiano plaukus ir paliečiu rankas, o jis perveria mane rūsčiu žvilgsniu. – Ką darai? – sumišęs tyliai klausia. – Bučiuoju tave. – Juk pasakei „ne“. – Ką? Kam aš pasakiau „ne“?
– Sėdėdama prie valgomojo stalo, savo kojomis. A… tai štai koks reikalas… – Bet juk sėdėjome prie tavo tėvų valgomojo stalo. Visiškai sutrikusi, stebeiliju į Kristianą. – Iki šiol dar nė viena nebuvo pasakiusi man „ne“. O tai… taip kaitina. Jis išplečia akis, kupinas nuostabos ir geismo. Šis mišinys svaigina. Nejučiomis nuryju seilę. Kristiano ranka nuslysta man ant užpakalio. Tada jis staigiai ir stipriai prisitraukia mane prie savęs, prie pabudusio savo penio. Dieve… – Įsiutai ir susijaudinai dėl to, kad pasakiau „ne“? – priblokšta pašnabždomis klausiu. – Pykstu, nes neužsiminei man apie Džordžiją. Pykstu, nes ėjai į barą išgerti su tuo vaikinu, kuris girtą mėgino tave suvilioti, o kai tau pasidarė bloga, paliko su beveik svetimu žmogumi. Koks jis tau draugas? Be to, pykstu ir jaudinuosi, nes suspaudei šlaunis. – Kristiano akys grėsmingai žiba, o pirštai palengva slenka prie mano sijono krašto. – Geidžiu tavęs ir noriu, kad tai žinotum. O jei neleisi tau užploti, nors to nusipelnei, nieko nelaukdamas iškrušiu tave ant šitos sofos, ir greitai – savo, o ne tavo malonumui. Dabar suknelė vos dengia nuogą užpakalį. Staiga Kristianas krusteli ir suima mano gaktą, o vienas jo pirštas lėtai įsmunka vidun. Kita ranka jis laiko mane tvirtai apglėbęs per juosmenį, kad nejudėčiau. Užgniaužiu besiveržiančią aimaną. – Ji – mano, – karingai sušnabžda Kristianas. – Visa mano. Supranti? Jo pirštas ima judėti, tai įslysta gilyn, tai vėl išsmunka, o jis spindinčiomis akimis žiūri, kaip reaguoju. – Taip, tavo… – pritariamai sukuždu, o geismas – sunkus ir deginantis – siūbteli mano gyslomis ir prasiskverbia… visur. Pasiekia nervų šakneles, paveikia kvėpavimą. Širdis daužosi taip, kad, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės, ausyse jaučiu tvinksint pulsą. Staiga Kristianas sujuda vienu metu darydamas kelis dalykus: ištraukia pirštus, palikdamas mane apimtą geismo, segasi kelnių užtrauktuką, stumdamas mane ant sofos, ir virsta ant manęs. – Rankas už galvos, – sukandęs dantis duoda komandą jis, o paskui, atsiklaupęs ir pražergęs man kojas, kyšteli ranką į vidinę švarko kišenę. Neatitraukdamas nuo manęs akių, apsiniaukusiu veidu, jis paima folijos paketėlį, tada išsineria iš švarko ir paleidžia jį ant grindų. Ant įspūdingo dydžio koto užsimauna sargį. Susidedu rankas už galvos žinodama – taip darau, kad negalėčiau jo liesti. Aš vos tvardausi. Jaučiu, kaip dubuo jau kyla jo pasitikti: noriu justi jį savyje, noriu būti išdulkinta štai taip – stipriai ir šiurkščiai. O… tas laukimas… – Daug laiko neturime. Šį kartą bus greitai ir skirta man, o ne tau. Supranti? Neperženk ribos, kitaip gausi lupti, – pro sukąstus dantis paaiškina jis. Po galais… kaip man susilaikyti? Vienas energingas stūmis – ir jis giliai many. Garsiai sudejuoju gerkline dejone, mėgaudamasi pilnatvės jausmu, kurį teikia suvokimas, kad priklausau jam. Kristianas uždeda rankas ant mano sulenktų rankų, alkūnėmis laiko jas išskėstas ir prispaustas, o kojomis prislegia man kojas. Pakliuvau į spąstus. Jis visur, jis mane užgulęs, nedaug trūksta, kad imtų dusinti. Kita vertus, tai ir nuostabu: štai
kokia esu galinga, štai kaip jį veikiu – tai malonus pergalės jausmas. Kristianas manyje juda greitai ir negailestingai, švogždamas alsuoja prikišęs lūpas prie ausies, ir mano kūnas atsako, tirpsta jo prislėgtas. Negaliu patirti orgazmo. Ne. Bet sutinku kiekvieną jo stūmį – tobulas kontrapunktas. Staiga ir gerokai per anksti Kristianas taranuoja mane, sustingsta ir, iškvėpdamas pro sukąstus dantis, nuleidžia. Akimirksniu atsipalaidavus raumenims, jis užvirsta ir pajuntu malonų jo kūno svorį. Aš dar nepasiruošusi jo paleisti, mano kūnas taip pat trokšta palengvėjimo, bet Kristianas toks sunkus, o nustumti jo kol kas negaliu. Netikėtai jis ištraukia ir palieka mane alkaną, trokštančią daugiau. Rūsčiai į mane dėbteli. – Neliesk savęs. Noriu, kad liktum nepatenkinta. Taip jaučiuosi ir aš, kai nekalbi su manimi, kai neduodi to, kas priklauso man. – Jo akys vėl liepsningos ir kupinos pykčio. Šnopuodama linkteliu. Kristianas atsikelia, nusitraukia sargį ir, užmezgęs mazgu, įsikiša į kelnių kišenę. Tebešnopuodama žiūriu į jį ir, mėgindama patirti bent šiokį tokį palengvėjimą, nejučia suspaudžiu šlaunis. Kristianas užsisega kelnes, ranka persibraukia per plaukus, o tada pasilenkęs pasiima nuo grindų švarką. Atsigręžęs žvilgteli į mane jau švelnesniu veidu. – Geriau grįžkime į namą. Vis dar priblokšta ir apsvaigusi atsisėdu. – Štai. Gali jas užsimauti. Iš vidinės kišenės jis ištraukia mano apatines kelnaites. Nors imdama jas Kristianui nenusišypsau, giliai širdyje jaučiu: ištvėriau baudžiamąjį krušimą, bet mūšį dėl kelnaičių vis dėlto laimėjau. Mano vidinė dievaitė pritariamai linkteli, jos veide šviečia pasitenkinimo šypsena: „Tau nereikėjo prašyti, kad jas atiduotų.“ – Kristianai! – iš elingo pirmo aukšto šūkteli Mija. Jis atsisuka į mane ir susiraukia. – Kaip tik laiku suspėjome. Viešpatie, kokia ji kartais įkyri… Aš taip pat suraukiu antakius, paskubomis apsimaunu kelnaites ir kaip įmanydama oriau, – juolab kad esu ką tik iškrušta, – atsistoju nuo sofos. Tada paskubomis apsitvarkau ką tik dulkintos moters šukuoseną. – Mes čia, Mija, viršuje! – atsiliepia Kristianas. – Ką gi, panele Stil, dabar jaučiuosi geriau, bet vis tiek noriu jus išperti, – tyliai sako man. – Kažin ar to nusipelniau, pone Grėjau, juolab ištvėrusi niekuo neišprovokuotą jūsų puolimą. – Neišprovokuotą? Jūs mane pabučiavote. – Kristianas kaip įmanydamas vaidina įžeistą. Papučiu lūpas. – Maniau, kad puolimas bus geriausia gynyba. – Nuo ko gi jūs gynėtės? – Nuo jūsų ir jūsų niežtinčio delno. Kristianas pakreipia galvą, nusišypso man ir tuo metu kaukšėdama laiptais atlipa Mija. – Bet buvo galima tverti, tiesa? – tyliai klausia jis. Nuraustu. – Šiaip taip, – sušnabždu, bet nesusilaikau nešyptelėjusi. – A, štai kur jūs. Mija džiugiai mums nusišypso.
– Rodžiau Anastazijai namus. – Kristianas ištiesia man ranką ir įdėmiai pažvelgia į mane pilkomis akimis. Paduodu ranką ir jis ją švelniai spusteli. – Keitė su Eliotu jau ketina eiti. Ar matėte tą porelę? Juodu negali vienas kito paleisti. – Mija demonstratyviai apsimeta pasibjaurėjusi, o tada jos žvilgsnis nuo Kristiano atklysta prie manęs. – Ką judu čia veikėte? Jėzau, kokia ji tiesmuka. Tirštai nuraustu. – Rodžiau Anastazijai savo irklavimo varžybų trofėjus, – nė kiek nesutrikęs visiškai ramiu veidu paaiškina Kristianas. – Eime atsisveikinti su Keite ir Eliotu. Irklavimo varžybų trofėjai? Kristianas švelniai trūkteli mane, kad eičiau pirma, o kai Mija, ketindama lipti laiptais, nusisuka, delnu ploja man per sėdynę. Iš netikėtumo net žiopteliu. – Ir vėl taip darysiu, Anastazija, ir visai netrukus, – prikišęs lūpas prie ausies tyliai pagrasina jis, apkabina mane iš užpakalio ir pabučiuoja į plaukus. GRĮŽĘ Į NAMĄ KEITĘ ir Eliotą randame atsisveikinančius su Greise ir ponu Grėjumi. Keitė mane
stipriai suspaudžia glėbyje. – Man reikia su tavimi pasikalbėti apie priešiškumą Kristianui, – sušnabždu jai į ausį, kai apsikabiname. – Turiu būti jam priešiška – taip pamatysi tikrąjį jo veidą. Būk atsargi, Ana, jis toks valdingas… – tyliai atsako Keitė. – Iki pasimatymo. „Aš žinau, koks tikrasis jo veidas – o tu nežinai!“ – noriu išdrožti Keitei. Puikiai suprantu, kad ji nori tik gero, bet kartais tiesiog peržengia ribą, o šią akimirką nužengė taip toli, kad atsidūrė kitoje valstijoje. Rūsčiai pažvelgiu į ją, bet ji iškiša liežuvį, tad nenoromis šypteliu. Žaisminga Keitė – man naujiena; tai tikriausiai Elioto įtaka. Stovėdami prie durų pamojame jiems ir Kristianas atsisuka į mane. – Ir mums jau metas – rytoj tavęs laukia pokalbiai dėl darbo. Atsisveikinant Mija jausmingai mane apkabina. – Jau manėme, kad jis niekada nieko nesusiras! – nuoširdžiai sako. Nuraustu, o Kristianas vėl užverčia akis. Nepatenkinta papučiu lūpas. Kodėl jam galima taip daryti, o man – ne? Aš taip pat noriu žvilgtelėti į jį ir užversti akis, bet elinge išgirdusi grasinimą nedrįstu. – Ana, mieloji, lik sveika, – maloniai atsisveikina Greisė. Kristianas, sutrikęs ir suirzęs dėl tokio didžiulio Grėjų šeimos narių dėmesio man, čiumpa mane už rankos ir prisitraukia. – Žiūrėkime, kad per karštais jausmais jos neišgąsdintume ar pernelyg neišlepintume, – suburba jis. – Kristianai, liaukis taip juokavęs, – atlaidžiai papriekaištauja Greisė, o jos akys spindi meile sūnui. Kažkodėl man neatrodo, kad jis juokauja. Slapta stebiu, kaip jie bendrauja. Akivaizdu, Greisė Kristianą dievina ir myli beatodairiška motinos meile. Jis pasilenkia ir santūriai pabučiuoja motiną. – Mama… – tarsteli Kristianas su kažin kuo – gal pagarba? – balse.
– Pone Grėjau, ačiū ir viso labo. – Atsisveikindama ištiesiu ponui Grėjui ranką, bet ir jis suspaudžia mane glėbyje! – Prašom vadinti mane Kariku. Tikiuosi, iki greito pasimatymo, Ana. Kai atsisveikiname, Kristianas nusiveda mane prie automobilio, prie kurio vairo laukia Teiloras. Ar jis visą laiką čia kiūtojo? Teiloras atidaro dureles ir aš įlipusi atsisėdu ant užpakalinės „Audi“ sėdynės. Jaučiu, kad pečių raumenys palengva atsipalaiduoja. Jėzau, kokia diena… Aš išsekusi ir fiziškai, ir emociškai. Šnektelėjęs su Teiloru, Kristianas įlipa į automobilį ir atsisėda šalia. O tada atsisuka į mane. – Ką gi, rodos, mano šeimai tu taip pat patinki, – sumurma jis. Taip pat? Man į galvą vėl ateina neprašyta, labai nemaloni ir slegianti mintis, iš kokių paskatų buvau pakviesta šios vakarienės. Teiloras įjungia automobilio variklį ir, pervažiavęs ant įvažos krintantį šviesos apskritimą, įsuka į gatvės tamsą. Spoksau į Kristianą, o jis nenuleidžia akių nuo manęs. – Kas yra? – tyliai klausia. Akimirksniu sutrinku. Ne, reikia pasakyti. Juk nuolat priekaištauja, kad su juo nesišneku. – Manau, vežeisi mane supažindinti su tėvais tik todėl, kad jauteisi priremtas prie sienos, – tyliai ir nedrąsiai sakau. – Jei Eliotas nebūtų pakvietęs Keitės, tu nieku gyvu nebūtum kvietęs manęs. Tamsoje nematau Kristiano veido, bet jis pakreipia galvą ir žiūri į mane. – Anastazija, labai džiaugiuosi, kad susipažinai su mano tėvais. Kodėl tu taip savimi nepasitiki? Negaliu tuo atsistebėti. Tu tokia stipri ir savarankiška mergina, bet apie save esi labai prastos nuomonės. Jei nebūčiau norėjęs, kad su jais susipažintum, tavęs čia ir nebūtų. Ar visą vakarą taip jauteisi? Ak! Jis norėjo, kad čia būčiau, o tai – didžiulė naujiena. Negaliu tvirtinti, kad taip sakydamas Kristianas jaučiasi nesmagiai, o juk taip turėtų būti, jei jis slėptų tiesą. Rodos, jis nuoširdžiai džiaugiasi, jog aš čia, ir… pajuntu, kad gyslomis plūsteli šiluma. Jis papurto galvą ir paima mane už rankos. Nervingai žvilgteliu į Teilorą. – Dėl Teiloro nesijaudink. Pasikalbėk su manimi. Aš gūžteliu pečiais. – Taip. Aš taip pagalvojau. Be to, apie Džordžiją užsiminiau tik todėl, kad Keitė prabilo apie Barbadosą. Tiesą sakant, dar neapsisprendžiau. – Nori važiuoti aplankyti mamos? – Taip. Kristianas keistai nužvelgia mane, tarsi jo krūtinėje virtų kova. – Ar galiu važiuoti kartu? – pagaliau klausia. Ką?! – Na… kažin ar tai gera mintis. – Kodėl? – Tikėjausi atsipūsti nuo visos šitos… įtampos ir pamėginti dar kartą viską apmąstyti. Jis nenuleidžia nuo manęs akių. – Aš per daug skubu?
Staiga garsiai nusijuokiu. – Švelniai tariant! Pro šalį lekiančių gatvės žibintų šviesoje matau, kad Kristiano lūpos trūkteli ir veide taip pat pasirodo šypsena. – Juokiatės iš manęs, panele Stil? – Nedrįsčiau, pone Grėjau, – apsimestinai rimtai atsakau. – Manau, kad drįstumėte, be to, manau, kad juokiatės iš manęs, ir dažnai. – Jūs gana keistas. – Keistas? – Išties. – Kaip suprasti „keistas“? Savotiškas ar juokingas? – Na… labai savotiškas, bet ir juokingas. – Labiau savotiškas ar labiau juokingas? – Tai palieku išsiaiškinti jums pačiam. – Abejoju, ar būdamas su tavimi, Anastazija, išvis galiu ką nors išsiaiškinti, – pašaipiai sako jis ir tyliai priduria: – Apie ką tau reikia pamąstyti Džordžijoje? – Apie mus, – sušnabždu. Jis nenuleisdamas akių ramiai žiūri į mane. – Sakei, kad pamėginsi, – sumurma. – Žinau. – Jau abejoji? – Galbūt. Kristianas tarsi iš nejaukumo krusteli. – Kodėl? Po velnių… Kodėl gi pašnekesys staiga virto tokiu įtemptu ir reikšmingu pokalbiu? Jis man primestas, tad jaučiuosi, tarsi laikyčiau egzaminą, kuriam nepasirengiau. Ką man atsakyti? „Nes manau, kad tave myliu, o tu žiūri į mane tik kaip į žaislą“? „Nes man neleidžiama tavęs liesti, nes per daug bijau parodyti tau savo jausmus, kad nenutrauktum santykių, neišbartum arba dar blogiau – neprimuštum“? Ką man atsakyti? Akimirksniu nukreipiu žvilgsnį pro langą. Automobilis vėl rieda per tiltą. Mes abu apgaubti tamsos, slepiančios mintis ir jausmus, bet iš tiesų tam mudviem nakties nė nereikia. – Kodėl, Anastazija? – Kristianas primygtinai ragina mane atsakyti. Įkliuvusi į spąstus, gūžteliu pečiais. Nenoriu jo prarasti. Tebūnie, jis turi galybę reikalavimų, poreikį valdyti ir bauginančių polinkių, bet dar niekada nejaučiau tokios gyvenimo pilnatvės. Jaudinuosi net sėdėdama čia, šalia jo. Jis toks nenuspėjamas, seksualus, smarkus ir žaismingas. Bet ta nuotaikų kaita… be to, ak, jis nori kelti man skausmą. Žada pagalvoti apie mano sąlygas, bet vis tiek baugu. Užsimerkiu. Ką turėčiau atsakyti? Giliai širdyje tiesiog norėčiau daugiau – daugiau švelnių jausmų, žaismingesnio Kristiano, daugiau… meilės. Jis spusteli man ranką. – Kalbėk su manimi, Anastazija. Nenoriu tavęs prarasti. Pastarąją savaitę…
Artėjame prie tilto pabaigos ir kelią vėl apšviečia ryški neoninė gatvės žibintų šviesa, todėl jo veidas atsiduria tai šviesos ruože, tai tamsoje. Puiki metafora. Šis vyras, kuris man priminė romantišką herojų, narsus, spindintis baltasis riteris – arba, kaip sakė pats Kristianas, juodasis… Jis nėra herojus; jis – žmogus, turintis didelių ir sunkių emocinių trūkumų ir tempiantis mane į tamsą. Ar aš galėčiau išvesti jį į šviesą? – Vis dar noriu daugiau, – sušnabždu. – Žinau, – sako Kristianas. – Aš pasistengsiu. Pakėlusi į jį akis sumirksiu, o jis paleidžia mano ranką ir trūkteli smakrą, kad išlaisvinčiau prikąstą lūpą. – Dėl tavęs, Anastazija. Pasistengsiu, – visiškai nuoširdžiai sako Kristianas. O man tik to ir reikia. Atsisegu saugos diržą, ištiesusi ranką pasiremiu ir užsiropščiu jam ant kelių, užklupdama visiškai nepasiruošusį. Apsivijusi rankomis Kristiano kaklą, bučiuoju jį – ilgai ir stipriai, – o jis iš karto atsako į mano bučinį. – Šiąnakt lik su manimi, – pašnabždomis prašo Kristianas. – Jei išvažiuosi, nematysiu tavęs visą savaitę. Prašau. – Gerai, – sutinku. – Ir aš pamėginsiu. Pasirašysiu tą sutartį. Šis sprendimas priimtas akimirksniu, neapgalvotas. – Pasirašyk grįžusi iš Džordžijos. Pagalvok. Labai gerai pagalvok, mažyte. – Pagalvosiu. Porą mylių važiuojame tylėdami. – Tau derėtų prisisegti saugos diržą, – pašnabždomis peikiamai sušnabžda man į plaukus Kristianas, bet nė nekrusteli ir nestumia manęs nuo kelių. Prisiglaudžiu, užsimerkiu, nosimi prisiliečiu jam prie kaklo ir, padėjusi galvą ant peties, uodžiu seksualų Kristiano ir pikantišką vyriško kūno prausiklio aromatą. Leidžiu sau užsimiršti ir įsivaizduoti, kad jis mane myli. Ak, tai taip tikroviška, beveik materialu, tad maža mano bjaurios, piktos pasąmonės dalelė visai ne taip, kaip jai būdinga, drįsta tikėtis. Žiūrėdama, kad neprisiliesčiau Kristianui prie krūtinės, jaukiai įsitaisau jo glėbyje, o jis mane stipriai laiko. Bet mano svajonė, kuri niekada neišsipildys, labai greitai nutrūksta. – Mes namie, – sumurma Kristianas. Šis sakinys toks viliojantis, tiek daug žadantis… Namie su Kristianu. Tik bėda, kad jo apartamentai – meno galerija, o ne namai. Teiloras atidaro mums automobilio dureles, aš droviai padėkoju numanydama, jog jis girdėjo mudviejų pokalbį, bet jis tik maloniai, drąsinamai man nusišypso neišsiduodamas, kad ką nugirdo. Išlipęs iš automobilio Kristianas mane kritiškai nužvelgia. Oi… ką aš dabar padariau? – Kodėl neturi švarkelio? Jis susiraukęs nusivelka švarką ir apsiaučia man pečius. Lengviau atsikvepiu. – Jis liko naujajame mano automobilyje, – atsakau mieguista ir žiovaudama. Kristianas šypteli. – Pavargote, panele Stil? – Taip, pone Grėjau. – Droviuosi pašaipaus ir atidaus jo žvilgsnio. Bet vis dėlto jaučiu, kad jis turi teisę išgirsti mano pasiaiškinimą. – Šiandien buvau suviliota taip, kaip nemaniau esant įmanoma.
– Na, jei jūs tikra nelaimėlė, gali būti, kad sugundysiu jus dar kartą, – pažada Kristianas ir, paėmęs už rankos, vedasi į namą. Po velnių… Ir vėl! Lifte pažvelgiu į Kristianą. Maniau, jis nori su manimi miegoti, bet prisimenu, kad jis su niekuo nemiega, nors su manimi kelis kartus tai darė. Suraukiu antakius ir Kristiano žvilgsnis staiga apsiniaukia. Jis ištiesia ranką, suima mano smakrą ir timpteli, kad paleisčiau prikąstą lūpą. – Vieną gražią dieną iškrušiu tave šitame lifte, Anastazija, bet dabar tu pavargusi, tad geriau galvosime apie lovą. Pasilenkęs jis sukanda man apatinę lūpą ir švelniai timpteli. Man linksta kojos, užgniaužia kvapą, viduje visa nutirpsta iš geismo. Atsakau dantimis grybštelėdama viršutinę Kristiano lūpą, erzindama, ir jis sudejuoja. Atsidarius lifto durims čiumpa mane už rankos, ištempia į vestibiulį, o tada pro dvivėres duris nusiveda į prieškambarį. – Gal nori ko nors atsigerti? – Ne. – Gerai. Eime į lovą. Kilsteliu antakius. – Pasitenkinsi paprasta ir įprasta vanile? Kristianas pakreipia galvą. – Vanilės skonis – nei paprastas, nei įprastas, o labai intriguojantis, – sušnabžda. – Kada apsigalvojai? – Praeitą šeštadienį. O kodėl klausi? Tikėjaisi ko nors egzotiškesnio? Mano vidinė dievaitė kyšteli galvą iš apkasų. – Oi, ne. Šiandien man egzotikos per akis. Vidinė dievaitė susiraukusi žiūri į mane, itin nesėkmingai slėpdama nepasitenkinimą. – Šit kaip? O mes čia siūlome daugybę skonių, iš viso – trisdešimt vieną. Kristianas geidulingai man nusišypso. – Pastebėjau, – trumpai atsakau. Jis papurto galvą. – Nagi, panele Stil, rytoj jums svarbi diena. Kuo greičiau atsidursite lovoje, tuo greičiau būsite išdulkinta, o kuo greičiau būsite išdulkinta, tuo greičiau galėsite miegoti. – Pone Grėjau, jūs romantikas iš prigimties. – Turite miklų liežuvį, panele Stil. Gali būti, kad man reikės kaip nors jį tramdyti. Eime. Jis koridoriumi nusiveda mane į savo miegamąjį ir koja užtrenkia duris. – Pakelkite rankas, – įsako. Paklūstu, ir jis tarsi iliuzionistas vienu vikriu, įspūdingu judesiu mane nurengia: sučiupęs už sijono krašto, sklandžiai ir mitriai nutraukia suknelę per galvą. – Štai taip! – žaismingai šūkteli. Kikendama mandagiai paploju. Plačiai šypsodamasis, jis grakščiai nusilenkia. Kaip Kristianui atsispirti, kai jis toks? Jis numeta suknelę ant kėdės prie komodos. – Koks kitas jūsų triukas? – provokuoju jį. – Ak, mieloji panele Stil! Lipkite į mano lovą, – suniurna jis. – Lipkite, ir aš jums parodysiu…
– Kaip manote, gal šį kartą turėčiau vaidinti sunkiai pasiekiamą? – koketiškai klausiu. Nustebęs jis išplečia akis, matau, kaip jos blyksteli iš susijaudinimo. – Na… durys užtrenktos. Nežinau, kaip ketinate manęs išvengti, – pašaipiai sako jis. – Manau, reikalas aiškus. – Bet aš gera derybininkė. – Aš irgi. – Pasilenkęs Kristianas įdėmiai pažvelgia į mane ir jo veidas pasikeičia, šmėsteli sumišimas, o atmosfera kambaryje keičiasi, darosi įtempta. – Nenori dulkintis? – klausia jis. – Ne, – sušnabždu. – A… – Jis susiraukia. Gerai, aš jam pasakysiu… Giliai įkvėpsiu ir… – Noriu, kad pasimylėtume. Kristianas sustingsta ir visiškai suglumęs spokso į mane. Jo veidas apsiniaukia. Po galais, šis vaizdas nieko gero nežada. „Duok jam truputėlį laiko!“ – piktai šūkteli pasąmonė. – Ana, aš… – Jis rankomis persibraukia per plaukus. Abiem rankomis. Jėzau, jis visiškai sutrikęs. – Maniau, tai ir darome, – pagaliau sako. – Noriu tave liesti. Kristianas nesąmoningai žingteli atatupstas, veide šmėsteli baimė, bet po akimirkos jis susitvardo. – Prašau, – sušnabždu. Jis atitoksta. – Na jau ne, panele Stil, šį vakarą daugiau iš manęs nesulauksite jokių nuolaidų. Aš nesutinku. – Nesutinki? – Nesutinku. A… negaliu su juo ginčytis… juk negaliu? – Klausyk, tu pavargusi, aš irgi. Eime miegoti, – įdėmiai žvelgdamas į mane sako Kristianas. – Draudimas liesti įtrauktas į tavo griežtų ribų skyrių? – Taip. Anokia čia naujiena. – Prašau man paaiškinti kodėl. – Oi, Anastazija, liaukis. Tiesiog nešnekėkime apie tai, – susinervinęs murma jis. – Man tai svarbu. Kristianas abiem rankomis persibraukia per plaukus ir tyliai nusikeikia. Tada apsisuka ant kulno, prieina prie komodos, ištraukia iš stalčiaus sportinius marškinėlius ir švysteli man. Suglumusi juos pagaunu. – Apsivilk ir gulkis, – irzliai paliepia jis. Suraukiu antakius, bet nusprendžiu Kristianui pasigerinti. Atgręžusi jam nugarą paskubomis nusisegu liemenėlę ir kiek galėdama mitriau apsivelku marškinėlius, kad kuo greičiau paslėpčiau nuogumą. Kelnaičių nenusimaunu; juolab kad beveik visą vakarą buvau be jų. – Man reikia į vonią, – vos girdimai pratariu. Jis sutrikęs susiraukia. – Dabar prašai leidimo? – Na… ne.
– Anastazija, juk žinai, kur vonios kambarys. Šiandien, kai mūsų keistas susitarimas dar nesudarytas, tau nereikia mano leidimo naudotis vonios kambariu. Kristianas negali nuslėpti irzulio. Jis nusivelka marškinius, o aš neriu į vonią. Apžiūrinėju save milžiniškame veidrodyje – kaip keista, kad vis dar atrodau kaip visada. Šiandien tiek visko padariau, bet į mane iš veidrodžio tebevėpso ta pati paprasta mergiotė. „O ko tikėjaisi – kad tau išdygs ragai ir smaila uodegėlė? – piktai rėžia man pasąmonė. – Ir ką, po galais, darai? Draudimas liesti priklauso jo griežtų ribų skyriui. Per daug skubi, kvaiša. Prieš pasileisdamas bėgti, jis turi išmokti vaikščioti.“ Mano pasąmonė įsiutusi, išsipūtusi iš pykčio kaip medūza, prisidėjusi delnus prie burnos taip, kaip Edvardo Munko „Šauksme“. Nekreipiu į ją dėmesio, bet atgal į dėžę ji nelenda. „Tu jį siutini – prisimink viską, ką jis sakė, viską, dėl ko tau nusileido.“ Rūsčiai dėbteliu į savo atspindį veidrodyje. Turiu rasti būdą parodyti jam savo jausmus – gal tada jis atsakys tuo pačiu. Praradusi viltį papurtau galvą ir stveriu Kristiano dantų šepetėlį. Mano pasąmonė, žinoma, teisi. Aš jį pernelyg skubinu. Jis nepasiruošęs, aš – irgi. Mudu sėdime ant plonos sūpynių lentos, tai yra mūsų sutarties – Kristianas viename gale, aš kitame, abiem trūksta ryžto, o lenta svyruoja aukštyn žemyn. Mums abiem reikia slinktis arčiau vidurio. Man belieka tikėtis, kad mėgindami pasislinkti nė vienas nenukrisime. Viskas vyksta labai greitai. Gal man reikėtų atsiriboti ir pažvelgti į viską iš šalies? Kelionė į Džordžiją dabar atrodo dar patrauklesnė. Vos pradedu valytis dantis, į duris pasibeldžia Kristianas. – Prašom! – pilna pastos burna neaiškiai šūkteliu. Kristianas sustoja tarpduryje, o jo pižamos kelnės žemiau klubų krenta taip, kad kiekviena mano kūno ląstelė pabunda. Jo krūtinė nuoga ir aš geriu šį vaizdą taip, tarsi man maišytųsi protas iš troškulio, o jis būtų tyras, vėsus kalnų šaltinio vanduo. Kristianas ramiai pažiūri į mane, paskui patenkintas šypteli ir priėjęs atsistoja šalia. Mūsų žvilgsniai – pilkų ir mėlynų akių – susitinka veidrodyje. Išsivalau dantis jo šepetėliu, išsiskalauju burną ir, nenuleisdama nuo jo akių, atiduodu šepetėlį. Netaręs nė žodžio, Kristianas jį paima ir įsikiša į burną. Aš taip pat nusišypsau ir staiga jo akys linksmai blyksteli. – Nesivaržyk, skolinkis mano dantų šepetėlį, – šiek tiek pašaipiai sako jis. – Ačiū, sere. Maloniai jam nusišypsau ir iš vonios kambario einu į lovą. Po kelių minučių ateina Kristianas. – Žinai, visai ne taip įsivaizdavau vykusį vakarą, – aikštingai išburba. – Įsivaizduok, jei aš uždrausčiau tau mane liesti. Kristianas įlipa į lovą, atsisėda ir sukryžiuoja kojas. – Anastazija, aš tau jau sakiau. Penkiasdešimt atspalvių. Mano gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota – pati nenorėtum, kad prigrūsčiau į galvą to mėšlo. Kam tau visa tai? – Nes noriu tave geriau pažinti. – Pakankamai mane pažįsti. – Kaip gali taip sakyti? Pakilusi atsiklaupiu prieš Kristianą. Jis susinervinęs užverčia akis į lubas. – Vartai akis. Kai aš paskutinį kartą taip padariau, persimetei mane per kelį. – Oi, kaip norėčiau vėl persimesti. Tada mane pagauna įkvėpimas.
– Papasakok ir galėsi persimesti. – Ką? – Girdėjai, ką sakiau. – Deriesi su manimi? – nustebęs ir aiškiai netikėdamas savo ausimis klausia Kristianas. Linkteliu. Taip… tai būdas. – Deruosi. – Taip nieko nebus, Anastazija. – Gerai. Papasakok man, o tada aš užversiu akis. Jis juokiasi ir aš sulaukiu retos progos žvilgtelėti į nerūpestingą Kristianą. Jau senokai tokio nemačiau. Netrukus jis vėl surimtėja. – Visuomet nekantraujate ką nors sužinoti, panele Stil. – Jis mąsliai pažvelgia į mane. Dar po akimirkos grakščiai išlipa iš lovos. – Nesijudink iš vietos, – liepia ir išeina iš kambario. Man kūnas nueina pagaugais, apglėbiu save. Ką jis sumanė? Gal turi kokį suktą planą? Mėšlas. O jei grįš nešinas lazda ar kokiu kitu keistu iškrypėlių įrankiu? Po velnių, ką tada darysiu? Bet Kristianas grįžta nešinas kažkokiu mažu daiktu. Nematau kokiu, tad netveriu smalsumu. – Kada rytoj tau pirmas pokalbis dėl darbo? – tyliai klausia jis. – Antrą. Jo veide lėtai nušvinta išdykėliška šypsena. – Gerai. Mano akivaizdoje įvyksta permaina. Kristianas vėl griežtas, nesukalbamas… toks patrauklus. Dominantas Kristianas. – Lipk iš lovos. Stokis čia. – Kristianas parodo vietą šalia lovos ir aš, paskubomis nusiropštusi, atsistoju ten. Jis atidžiai žvelgia į mane viltingai spindinčiomis akimis. – Pasitiki manimi? – klausia. Linkteliu. Jis ištiesia ranką, o delne – du blizgantys sidabro spalvos rutuliukai, sujungti stora juoda gija. – Jie nauji, – pabrėžtinai paaiškina Kristianas. Pakeliu galvą ir klausiamai pažvelgiu į jį. – Ketinu įkišti juos į tave, o tada perti tave delnu, bet ne kad nubausčiau, o kad tau ir man būtų malonu. Kristianas nutyla, žvelgdamas į mane, išplėtusią akis. Į mane! Aikteliu ir visi papilvės raumenys įsitempia. Mano vidinė dievaitė šoka septynių skraisčių šokį. – Paskui dulkinsimės, o tada, jei dar būsi neužmigusi, suteiksiu tau šiokios tokios informacijos apie tuos metus, kai formavosi mano asmenybė. Sutarta? Jis prašo mano leidimo! Be žodžių linkteliu. Praradau kalbos dovaną. – Gera mergaitė. Išsižiok. Turiu išsižioti? – Plačiau… Jis labai atsargiai įdeda rutuliukus man į burną. – Juos reikia sutepti. Čiulpk, – tyliai liepia Kristianas.
Rutuliukai vėsūs, glotnūs, stebėtinai sunkūs, su metalo prieskoniu. Liežuviui tyrinėjant šiuos nepažįstamus daiktus, išdžiūvusi burna pamažu prisipildo seilių. Kristianas nenuleidžia nuo manęs akių. Po velnių, kaip kaitina. Pasimuistau. – Nekrutėk, Anastazija, – įspėja jis. – Pakaks. Kristianas ištraukia rutuliukus man iš burnos. Priėjęs prie lovos atverčia pūkinę antklodę ir atsisėda ant krašto. – Eikš. Atsistoju prieš jį. – Dabar nusisuk, pasilenk ir rankomis suimk sau už čiurnų. Tebežiūrėdama į Kristianą sumirksiu ir jo veidas apsiniaukia. – Nesvyruok, – švelniai papriekaištauja, bet balse girdėti slaptas grasinimas, ir susigrūda rutuliukus į burną. Velnias, seksualiau ir už dantų šepetėlį. Nedelsdama įvykdau jo įsakymą. Jėzau, ar man pavyks suimti sau už čiurnų? Žiū, suimu, ir visai nesunkiai. Marškinėliai per nugarą pasitraukia arčiau sprando, atidengdami užpakalį. Ačiū Dievui, nenusimoviau kelnaičių, bet nujaučiu, kad nebeilgai jas mūvėsiu. Kristianas pagarbiai priglaudžia delną prie vieno sėdmens ir švelniai paglamonėja. Atsimerkusi pro savo tarpkojį matau tik jo kojas, daugiau nieko. Stipriai užsimerkiu, o jis atsargiai patraukia kelnaites į šoną ir neskubėdamas pirštu ima braukyti man per lytį. Nuo svaiginančio pojūčių mišinio – nekantraus laukinio laukimo ir susijaudinimo – mano kūnas įsitempia. Jis įkiša vieną pirštą ir maloniai lėtai suka ratus. Ak, kaip gera. Suaimanuoju. Kristianas sulaiko kvėpavimą, paskui išgirstu jį tyliai atsidūstant ir pajuntu kartojant judesį. Paskui jis ištraukia pirštą ir labai lėtai vieną po kito įkiša malonumą teikiančius rutuliukus. Dieve… Jie kūno temperatūros, sušildyti mudviejų burnose. Keistas jausmas. Dabar, kai rutuliukai manyje, tikrai juos jaučiu, kita vertus, juk ir žinau, kad jie ten. Kristianas pataiso man kelnaites, pasilenkia ir švelniai pabučiuoja užpakalį. – Atsistok, – įsako ir aš svirduliuodama atsitiesiu. Oi! Dabar jaučiu juos… lyg ir… Kristianas prilaiko mane už klubų padėdamas atgauti pusiausvyrą. – Ar viskas gerai? – griežtai klausia. – Taip. – Atsisuk. Atsigręžiu į jį. Sunkūs rutuliukai slysta žemyn, tad aš nevalingai įtempiu vaginos raumenis. Šis jausmas stebina, bet… maloniai. – Koks jausmas? – vėl klausia jis. – Keistas. – Keistas… Bet geras ar blogas? – Keistai geras, – rausdama pripažįstu. – Puiku. Jo akių gelmėje matau linksmas kibirkštėles.
– Norėčiau stiklinės vandens. Prašau nueiti ir man atnešti. Ak. – O kai grįši, pasiguldysiu tave ant kelių. Galvok apie tai, Anastazija. Vandens? Jis nori vandens… dabar… kodėl? Vos išeinu iš miegamojo, pasidaro akivaizdu, kodėl jis nori, kad vaikščiočiau – kai einu, rutuliukai slysta žemyn ir masažuoja mane iš vidaus. Jausmas labai keistas, bet nepasakyčiau, kad nemalonus… Tiesą sakant, kai pasistiebusi tiesiu ranką paimti stiklinės iš virtuvės spintelės, imu kvėpuoti greičiau, net aikteliu. Viešpatie… Būtų visai neblogai juos pasilikti. Tie rutuliukai jaudina ir kaitina. Kai grįžtu, Kristianas atidžiai mane stebi. – Ačiū, – padėkoja imdamas stiklinę vandens. Tada neskubėdamas išgeria gurkšnelį ir pastato stiklinę ant naktinės spintelės. Ten jau guli folijos paketėlis, pasiruošęs ir laukiantis kaip ir aš. Žinau, kad Kristianas taip elgiasi norėdamas sužadinti man stipresnį geismą. Širdis daužosi. Jis pakelia į mane pilkas akis. – Eikš. Atsistok prie manęs. Kaip aną kartą. Šonu nedrąsiai prisigretinu prie jo jusdama, kaip greitai mano gyslomis teka kraujas, ir šį kartą… aš susijaudinusi. Įsiaudrinusi. – Paklausk manęs, – tyliai paragina Kristianas. Susiraukiu. Ko jo klausti? – Paklausk manęs, – truputį įsakmiau pakartoja jis. Ko klausti? Ar skanus buvo vanduo? Ko jis nori? – Paklausk manęs, Anastazija. Daugiau nekartosiu. – Jo žodžiai atvirai grasinantys ir aš pagaliau susiprotėju. Kristianas laukia, kol paklausiu, ar negalėtų manęs išperti. Po velnių. Jis žiūri į mane su lūkesčiu, o jo žvilgsnis jau ne toks švelnus. Mėšlas. – Ar nesiteiktumėte manęs išperti… sere? – sušnabždu. Mėgaudamasis mano žodžiais, jis iš karto užsimerkia. Tada čiumpa mane už kairės rankos ir trūkteli kniūbsčią versdamas sau ant kelių. Akimirksniu prarandu pusiausvyrą, o jis mane griūvančią prilaiko. Man širdis daužosi gerklėje, o jo ranka švelniai glamonėja užpakalį. Aš vėl guliu Kristianui ant kelių taip, kad viršutinė kūno dalis tyso ant lovos šalia jo. Šį kartą jis viena koja neapžergia mano kojų, bet nubraukia plaukus man nuo veido ir užkiša už ausies. Tada, suėmęs juos prie sprando, stipriai suspaudžia, kad nejudėčiau. Švelniai trūkteli ir aš atlošiu galvą. – Perdamas noriu matyti tavo veidą, Anastazija, – švelniai tebeglamonėdamas užpakalį sušnabžda Kristianas. Paskui kyštelį ranką tarp sėdmenų, spusteli mano lytį, ir tas jausmas… Sudejuoju. O, tas jausmas nuostabus! – Visa tai – malonumui, Anastazija, mudviejų malonumui, – kužda Kristianas. Jis pakelia ranką ir skambiai pliaukšteli per šlaunis žemiau sėdmenų, per užpakalį ir mano lytį. Nuo smūgio rutuliukai pasirita gilyn ir aš imu skęsti pojūčių liūne. Peršintis užpakalis, pilnatvė, kurią teikia rutuliukai viduje, ir jausmas, kad mane laiko Kristianas. Mano veidas persikreipia mėginant kaip nors suvokti visus šiuos nepažįstamus jausmus. Kažkur sąmonės paribyje šmėsteli mintis, kad
Kristianas pliaukštelėjo ne taip stipriai kaip pastarąjį kartą. Jis vėl glamonėja man užpakalį, delnu braukia per odą ir apatinius. Kodėl jis nenumovė man kelnaičių? Paskui jo delnas atsitraukia ir vėl staiga nusileidžia. Sunkiai atsidūstu, tas jausmas dar labiau išplinta. Jis ima darbuotis planingai: iš kairės į dešinę, o tada – žemyn. Tie „žemyn“ patys maloniausi. Nuo smūgio manyje visa pasislenka gilyn… o tarp pliaukštelėjimų jis mane glamonėja ir minko, tad esu masažuojama ir iš išorės, ir iš vidaus. Tai toks jaudinantis, erotiškas pojūtis ir nežinia kodėl, gal dėl to, kad šį kartą tai vyksta pagal mano iškeltas sąlygas, skausmo nesibaidau. Tai nėra skausminga… na, tiesą sakant, vis dėlto skauda, bet pakenčiamai. Šiaip taip galima tverti, be to… taip, tai netgi malonu. Sudejuoju. Taip, galiu iškęsti. Kristianas stabteli ir numauna man kelnaites. Raitausi gulėdama jam ant kelių, bet ne norėdama išvengti smūgių, o trokšdama daugiau… palengvėjimo ar kažko panašaus. Kiekvienas jo prisilietimas prie mano įjautrintos odos sukelia jausmus žadinantį virpulį. Šis jausmas nusirita per visą kūną, o tada jis vėl pradeda viską nuo pradžių. Keli švelnūs pliaukštelėjimai, tada smarkiau, iš kairės į dešinę ir žemyn. Oi, tie „žemyn“… Vėl sudejuoju. – Gera mergaitė, Anastazija, – nelygiai kvėpuodamas suniurna Kristianas. Dar du kartus man pliaukštelėjęs, jis suima rutuliukus jungiančią giją ir staigiu judesiu abu ištraukia. Vos nepatiriu orgazmo – jausmas nežemiškas. Kristianas vikriai apverčia mane ant nugaros. Galima sakyti, nematau, o tik girdžiu, kaip plyšta folijos paketėlis, ir štai jis jau guli šalia manęs. Suima rankas, pakelia man virš galvos, užgula mane ir lėtai įsiskverbia, pripildo tą mano ertmę, kur ką tik ridinėjosi sidabriniai rutuliukai. Garsiai sudejuoju. – Ak, mažyte… – šnabžda Kristianas traukdamasis ir vėl stumdamas, judėdamas lėtai, žadindamas pojūčius, jausdamas mane ir mėgaudamasis. Jis dar niekada nebuvo toks švelnus, tad netrukus peržengiu ribą, suktuku neriu į malonų, pašėlusį ir jėgas atimantį orgazmą. Kai stipriai jį suspaudžiu, ir Kristianas žengia paskutinį žingsnį, sustingsta apimtas beviltiškos nuostabos, dusdamas sušunka mano vardą. – Ana! Prislėgęs mane visu kūnu, jis tyli ir šnopuoja, vis dar laikydamas mano rankas virš galvos. Pagaliau pasikelia ir pažvelgia man į akis. – Man patiko, – sušnabžda ir švelniai mane pabučiuoja. Daugiau meilių bučinių nesulaukiu, Kristianas atsistoja, apkloja mane antklode ir patraukia į vonios kambarį. Grįžta nešinas buteliuku balto losjono. Prisėda ant lovos šalia manęs. – Apsiversk, – liepia ir aš nenoromis atsigulu ant pilvo. Dėl Dievo, kam tiek terliotis? Mane lenkia miegas. – Tavo užpakalis – nuostabios spalvos, – patenkintas sako Kristianas ir atsargiai įtrina losjono į rožinę sėdynę. – Klok savo paslaptį, Grėjau. Nusižiovauju. – Panele Stil, jūs gerai mokate sugadinti akimirką. – Mudu susitarėme. – Kaip jautiesi? – Apgauta.
Kristianas atsidūsta, įsmunka į lovą ir mane apkabina. Mudu vėl gulime susiglaudę, tik jis stengiasi nesiliesti man prie peršinčio užpakalio. Labai švelniai pakšteli į paausį. – Moteris, kuri mane pagimdė, buvo rinktinė kekšė, Anastazija. Dabar miegok. Po perkūnais… ką tai reiškia? – Buvo? – Ji mirusi. – Ar seniai? Kristianas atsidūsta. – Kai ji mirė, man buvo ketveri. Tiesą sakant, aš jos beveik neprisimenu. Karikas man šį tą papasakojo. Bet pats prisimenu tik nuotrupas. Būk gera, dabar miegok. – Labanakt, Kristianai. – Labos nakties, Ana. Aš nugrimztu į sunkų, svaiginantį miegą ir sapnuoju keturmetį berniuką pilkomis akimis, besiglaudžiantį kažkokioje tamsioje, bauginančioje, varganoje landynėje.
DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
Visur plieskia šviesa. Ryški, šilta, akinanti šviesa, bet mėginu laimėti dar kelias vertingas minutes ir jos neprisileisti. Noriu pasislėpti – bent porai minučių. Bet šviesa per stipri, tad pagaliau vis dėlto išsibudinu. Mane pasitinka nuostabus rytinis Siatlas: pro vitrininius langus plūsta saulės spinduliai, pripildydami kambarį pernelyg ryškios šviesos. Kodėl vakar vakare nenuleidome žaliuzių? Tysau didžiulėje Kristiano Grėjaus lovoje, tik… be Kristiano Grėjaus. Kelias akimirkas dar paguliu, pro langus žvelgdama į didingą Siatlo panoramą dangaus fone. Gyvenimas padebesiuose, žinoma, atrodo toli nuo tikrovės. Tai iliuzija – pilis ore, pakilusi nuo žemės, apsaugota nuo gyvenimo negandų, labai toli nuo aplaidumo, marinimo badu ir motinų, kurios yra rinktinės kekšės. Vos pagalvojus, ką Kristianui teko patirti ankstyvoje vaikystėje, nukrečia šiurpas. Suprantu, kodėl jis gyvena čia, nuo visų atsiskyręs, supamas nuostabių ir brangių meno kūrinių, – taip toli nuo to, kur pradėjo… tai išties didžiulis darbas. Susiraukiu, nes vis dar nežinia, kodėl negaliu jo liesti. Keista, bet šiame didingame bokšte jaučiuosi labai panašiai. Atitrūkusi nuo tikrovės. Esu svajonių bute, patiriu svajonių seksą su svajonių vyru, o niūri tikrovė tokia, kad jis nori specialios sutarties, nors pažadėjo, jog pamėgins duoti man šiek tiek daugiau. Ką iš tiesų tai reiškia? Štai ką man reikia išsiaiškinti, kad suprasčiau, ar tebesėdime ant skirtingų sūpynių lentos galų, ar vis dėlto po truputį slenkamės arčiau vidurio. Šiaip taip išlipu iš lovos – sustingusi ir, kaip čia tiksliau pasakius… gerokai panaudota. „Taip, vadinasi, viskas tik dėl sekso.“ Mano pasąmonė nepatenkinta papučia lūpas. Užverčiu akis džiaugdamasi, kad kambaryje nėra vieno tokio kontrolės maniako niežtinčiais delnais, ir nusprendžiu paklausti jo apie asmeninį trenerį. Tai yra, jei pasirašysiu. Mano vidinė dievaitė nusivylusi piktai dėbteli. „Žinoma, kad pasirašysi.“ Nekreipdama dėmesio nei į ją, nei į pasąmonę, greitai sulakstau į vonią ir traukiu ieškoti Kristiano. Meno galerijoje jo nėra, užtat virtuvėje tvarkosi daili vidutinio amžiaus moteris. Pamačiusi ją, sustoju kaip įbesta. Jos plaukai trumpi ir šviesūs, akys žydros. Ji vilki paprastą nepriekaištingai tinkančią palaidinukę ir tiesaus kirpimo tamsiai mėlyną sijoną. Išvydusi mane, plačiai nusišypso. – Labas rytas, panele Stil. Norėsite pusryčių? – maloniai lyg niekur nieko klausia ji, o aš apstulbstu. Kas ji, šita patraukli šviesiaplaukė, besisukiojanti po Kristiano virtuvę? Vilkiu vien Kristiano duotus marškinėlius. Droviuosi, kad esu pusnuogė, man nepatogu. – Dovanokite, kad matote mane taip apsirengusią, – tyliai sakau – akivaizdu, kad man baugu. – Ak, labai atsiprašau, aš – ponia Džouns, pono Grėjaus ūkvedė. Hm… – Malonu, – šiaip taip pralemenu.
– Gal pageidausite ko nors pusryčių, ponia? Ponia! – Tik arbatos. Būtų malonu, jei užplikytumėte. Ačiū. Ar žinote, kur ponas Grėjus? – Savo darbo kambaryje. – Dėkoju. Pažeminta skubu į darbo kambarį. Kodėl pas Kristianą dirba vien patrauklios šviesiaplaukės? Nejučia šmėsteli bjauri mintis: „Gal jos visos – buvusios jo nuolankiosios?“ Tuoj pat veju šią siaubingą mintį šalin. Nedrąsiai kyšteliu galvą pro duris. Jis mūvi juodas kelnes, vilki baltus marškinius ir, nusisukęs į langą, kalbasi telefonu. Jo plaukai dar drėgni nuo dušo, ir man tuoj pat išgaruoja visos niūrios mintys. – Rosai, kol ta įmonė nepagerins savo pelno ir nuostolių balanso, ji man nerūpės. Tokios naštos netempsime… Daugiau nevykusių pasiaiškinimų man nereikia… Pasakyk Markui, kad paskambintų, laikas arba atsitiesti, arba skelbti bankrotą… Taip, pasakyk Barniui, kad prototipas geras, tačiau nesu tikras dėl sąsajos… Ne, tiesiog kažko trūksta… Šiandien po pietų noriu su juo susitikti ir viską aptarti… Tiksliau, su juo ir jo komanda, gal kiltų gerų minčių… Gerai. Vėl sujunk mane su Andrėja… – Žiūrėdamas pro langą, Kristianas laukia, jis – savo visatos valdovas, iš nuosavos pilies danguje žvelgiantis žemyn į mažus žmogelius. – Andrėja… Pakėlęs akis, jis pamato mane prie durų. Gražiame veide palengva nušvinta seksuali šypsena, o man pakerta kojas ir atima žadą. Be jokios abejonės, jis yra gražiausias pasaulio vyras, per gražus žemai vaikštantiems mažiems žmogeliams, per gražus man. „Ne, – piktai subara mane vidinė dievaitė, – man ne per gražus.“ Kol kas jis lyg ir priklauso man. Nuo šios minties gyslomis plūsteli jaudulys, o niekuo nepaaiškinamas nepasitikėjimas savimi kažkur išgaruoja. Nenuleisdamas nuo manęs akių, Kristianas kalba toliau: – Atšauk visus šįryt planuotus susitikimus, bet surask Bilą ir liepk man paskambinti. Į biurą atvažiuosiu antrą valandą. Šiandien popiet man reikia pasikalbėti su Marku, užtruks bent pusvalandį… Susitark dėl susitikimo su Barniu ir jo žmonėmis, tegul atvyksta po Marko ar rytoj, be to, šią savaitę kasdien surask mano darbotvarkėje laiko susitikimui su Klodu… Pasakyk, kad palauktų… A… Ne, Darfūrui reklamos nenoriu… Liepk Semui sutvarkyti šitą reikalą… Ne. Koks renginys?.. Ateinantį šeštadienį? Palauk… – Kada grįši iš Džordžijos? – klausia manęs Kristianas. – Penktadienį. – Man reikės papildomo bilieto, nes būsiu ne vienas… – sako jis į ragelį. – Ne, Andrėja, tau nepasigirdo, atvyksiu ne vienas, o drauge su panele Anastazija Stil… Taip, viskas. – Jis baigia pokalbį. – Labas rytas, panele Stil. – Pone Grėjau… – pasisveikinu ir droviai šypteliu. Grakščiai kaip visada jis žengia iš už rašomojo stalo ir sustoja prieš mane. Atsukęs delną į save, pirštais švelniai paglosto man skruostą. – Nenorėjau tavęs žadinti, atrodei tokia romi. Ar gerai išsimiegojai? – Puikiai, ačiū. Prieš eidama po dušu, tik užsukau pasisveikinti. Žvelgiu į Kristianą, ryte ryju jį akimis. Jis pasilenkęs švelniai mane pabučiuoja ir aš… nesusilaikau. Rankomis apsiveju jam kaklą ir suleidžiu pirštus į dar drėgnus plaukus. Visu kūnu
prisispaudusi prie Kristiano atsakau į jo bučinį. Geidžiu jo. Puolimas Kristianui netikėtas, bet po akimirkos jis tyliai sudejuoja gerkliniu balsu. Jo pirštai panyra man į plaukus, paskui nuslysta nugara ir atsargiai suima nuogus sėdmenis, o liežuvis tuo metu tyrinėja burną. Paskui Kristianas atšlyja, jo žvilgsnis – geidulingas. – Na, rodos, miegas tau naudingas, – sumurma jis. – Siūlau nueiti nusiprausti, o gal iškart guldytis tave ant rašomojo stalo? – Renkuosi rašomąjį stalą, – nutrūktgalviškai sušnabždu, o kūnu nelyginant adrenalinas nusirita geismo banga, pažadinanti kiekvieną ląstelę. Sekundės dalį jis suglumęs spokso į mane. – Jums tikrai patiko, ar ne, panele Stil? Darotės nepasotinama, – sumurma. – Man patinkate tik jūs, – sušnabždu. Kristiano akys išsiplečia ir patamsėja, o rankos glamonėja mano nuogą sėdynę. – Po galais, jūs teisi, tik aš, – dusliai suniurna jis, staiga vienu mostu nušluoja nuo rašomojo stalo visus planus su dokumentais taip, kad jie pasklinda ant grindų, o tada čiumpa mane į glėbį ir paguldo skersai rašomojo stalo. – Jei nori, mažyte, tai ir gausi, – murma jis, traukia iš kišenės folijos paketėlį ir segasi kelnių antuką. Et, tikras skautas. Užsismaukęs sargį ant koto, Kristianas pažvelgia į mane. – Tikiuosi, tu pasiruošusi, – geidulingai šypsodamasis sušnabžda. Po akimirkos, tvirtai laikydamas už riešų nuleistas mano rankas, jis mane pripildo. Sudejuoju… Ak, taip… – Dieve mano, Ana. Tu visiškai pasiruošusi… – pagarbiai sukužda jis. Kojomis apsivijusi Kristiano juosmenį, laikau jį vieninteliu įmanomu būdu, o jis lieka stačias, žiūri į mane, pilkos akys spindi persmelktos aistros ir savininkiškumo jausmo. Tada ima sūpuotis – smarkiai, galingai. Tai ne mylėjimasis – tai dulkinimasis, bet man gera. Sudejuoju. Tai taip primityvu, kūniška, ir aš jaučiuosi ištvirkėlė. Man gera priklausyti jam, o jo geismas malšina manąjį. Kristianas juda lengvai, mėgaujasi būdamas manyje, mėgaujasi manimi, jo lūpos truputį pravertos, alsavimas skubrus. Jis pajudina klubus į šalis ir aš patiriu nuostabų jausmą. Užsimerkiu jusdama augančią įtampą – malonią, lėtai, pamažu didėjančią įtampą. Keliančią mane vis aukštyn, aukštyn, į pilį ore. Ak, taip… stūmiai dar šiek tiek pagreitėja. Garsiai sudejuoju. Atsiduodu pojūčiams… atsiduodu jam, mėgaudamasi kiekvienu judesiu, kiekvienu mane pripildančiu stūmiu. Kristianas dar padidina tempą, stumia greičiau… stipriau… ir visas mano kūnas linguoja jo ritmu, jaučiu, kaip nevalingai įsitempia kojų raumenys, o viduje viskas atgyja ir virpa. – Nagi, mažyte, atsiverk man, – apimtas karštligiško geismo, pro sukąstus dantis prašo Kristianas, ir nuo tų jo žodžių peržengiu ribą. Šaukiu be žodžių kažko aistringai maldaudama, pasiekiu saulę ir nudegu, byru aplink jį, krintu žemyn, atgal ant nuostabios, akinančios viršūnės čia, mūsų planetoje. Kristianas įstumia giliai į mane, pasiekęs aukščiausią palaimą staiga sustingsta tempdamas mane už riešų, o paskui netaręs nė žodžio grakščiai susmunka ant manęs. Nieko sau… kaip netikėta. Palengva atitokstu. – Po galais, ką tu man darai? – šnabžda Kristianas, nosimi trindamasis man į kaklą. – Tu mane visiškai užbūrei, Ana. Paveikei kažkokiais galingais kerais.
Jis paleidžia mano riešus ir aš, leisdamasi iš aukštybių, pirštais perbraukiu jam per plaukus. Paskui kojomis tvirčiau suspaudžiu jam juosmenį. – Tai aš esu visiškai užburta, – sušnabždu. Kristianas žvelgia į mane. Iš veido matyti, kad sutrikęs, gal net sunerimęs. Delnais spausdamas skruostus, jis laiko mano galvą ir neleidžia jos pajudinti. – Tu… priklausai… man, – sako jis, stabtelėdamas po kiekvieno žodžio. – Supranti? Jis toks nuoširdus, toks aistringas – tikras fanatikas. Įtaigus jo prašymas toks netikėtas, toks pavergiantis… Klausiu savęs, kodėl Kristianas taip jaučiasi. – Taip, tavo, – sušnabždu išmušta iš vėžių jo entuziazmo. – Ar tikrai turi važiuoti į Džordžiją? Neskubėdama linkteliu. Ir matau, kad jo veidas akimirksniu persimaino, jis užsisklendžia. Kristianas ištraukia staiga, priversdamas mane suraukti kaktą. – Skauda? – palinkęs klausia. – Truputį, – prisipažįstu. – Ir gerai. – Jo akys dega pykčiu. – Tas skausmas primena tau, kur buvau ir kad ten būti teisę turiu tik aš. Jis suspaudžia man smakrą ir šiurkščiai pabučiuoja, paskui atsitiesia ir padavęs ranką padeda nulipti. Pažvelgiu žemyn ir akis užkliūva už folijos pakelio. – Visada pasiruošęs, – burbteliu. Kristianas, segdamasis kelnių užtrauktuką, suglumęs pakelia akis. Aš paimu tuščią pakelį. – Žmogus gali puoselėti viltį, Anastazija, net svajonę, ir kartais jo svajonės išsipildo. Kristianas kalba keistai, o jo akys žėri. Tiesiog nesuprantu. Po sekso mane apėmęs įkarštis greitai nuslūgsta. Bet kas jam? – Vadinasi, svajojai pasidulkinti ant rašomojo stalo? – ramiai klausiu tikėdamasi humoru sumažinti tvyrančią įtampą. Kristianas paslaptingai nusišypso, bet ta šypsena akių nepasiekia ir aš iš karto suprantu, kad ant rašomojo stalo jam – ne pirmas kartas. Ši mintis man nemaloni. Neramiai pasimuistau, o įkarštis visiškai išgaruoja. – Geriau nusiprausiu po dušu. Atsistoju ketindama eiti pro jį. Suraukęs antakius, Kristianas ranka persibraukia per plaukus. – Man dar reikia paskambinti porai žmonių. Kai grįši, drauge pusryčiausime. Ponia Džouns tikriausiai išskalbė ir išlygino drabužius, kuriuos dėvėjai vakar. Jie drabužinėje. Ką? Po galais, kaip ji suspėjo? Dėl Dievo meilės, ar ta moteris mus girdėjo? Nuraustu. – Ačiū, – tyliai padėkoju. – Labai prašom, – automatiškai atsako Kristianas, bet jo žodžiai nuskamba šaltai. Dėkoju ne už tai, kad mane išdulkinai. Nors tai buvo labai… – Kas yra? – klausia jis ir aš susigriebiu, kad stoviu surauktais antakiais. – Ar kas negerai? – tyliai sakau. – Apie ką tu čia? – Na… tu kažkoks keistas.
– Manai, aš keistas? – Kristianas mėgina sutramdyti šypseną. – Kartais… Jis kelias akimirkas mąsliai žvelgia į mane. – Kaip visuomet, panele Stil, jūs mane stebinate. – Stebinu? Kuo? – Tarkim, šį kartą tai buvo netikėtas malonumas. – Mūsų tikslas, pone Grėjau, teikti vienas kitam malonumą, – pakreipusi galvą taip pat, kaip dažnai daro Kristianas, atsakau jo paties žodžiais. – Tu man jį ir suteikei, – sako jis, bet vis tiek, rodos, jam nesmagu. – Rodos, ėjai praustis? Ak, jis nori manęs atsikratyti. – Taip… Iki. Visiškai priblokšta neriu iš jo darbo kambario. Kristianas atrodė sutrikęs. Kodėl? Remdamasi savo kūniška patirtimi sakyčiau, kad patyriau didžiulį pasitenkinimą. Bet jei kalbėsime apie jausmus… Na, jo reakcija mane sukrėtė ir dvasiai peno davė ne daugiau, nei kūnui duotų cukraus vata. Ponia Džouns vis dar virtuvėje. – Ar dabar norėsite arbatos, panele Stil? – Ačiū, bet iš pradžių nusiprausiu po dušu, – sumurmu ir tirštai nuraudusi sprunku. Vonioje mėginu suprasti, kas Kristianui. Iš visų pažįstamų žmonių jo charakteris pats sudėtingiausias, niekaip negaliu suprasti nuolat besikeičiančios jo nuotaikos. Kai įžengiau į darbo kambarį, jis atrodė puikiai nusiteikęs. Mudu santykiavome… o tada jam subjuro nuotaika. Ne, nieko nesuprantu. Dirsteliu į savo pasąmonę. Susidėjusi rankas už nugaros, ji švilpauja ir dairosi tai ten, tai šen, bet tik ne į mane. Ji irgi nieko nenutuokia, o mano vidinė dievaitė tebesidžiaugia paskutiniais sueities įkarščio atspindžiais. Ne, nė viena iš mūsų nieko nesupranta. Rankšluosčiu išsišluostau plaukus, iššukuoju vienintelėmis vonios kambaryje rastomis Kristiano šukomis ir, sukėlusi ant pakaušio, susuku į kuodą. Tamsiai violetinė Keitės suknelė, išskalbta ir išlyginta, kabo drabužinėje su švaria mano liemenėle ir apatinėmis kelnaitėmis. Ponia Džouns – ne moteris, o stebuklas. Apsiavusi Keitės aukštakulnius, delnu perbraukiu per suknelės sijoną, giliai įkvepiu ir grįžtu į svetainę. Kristiano vis dar niekur nematyti, o ponia Džouns kažko ieško spintelėje. – Ar dabar pageidausite arbatos, panele Stil? – vėl pasiteirauja ji. – Taip, prašyčiau. Nusišypsau jai. Dabar, apsirengusi, truputį labiau pasitikiu savimi. – Gal norėtumėte ko nors valgyti? – Ačiū, ne. – Žinoma, kad tau reikia pavalgyti, – verdamas mane rūsčiu žvilgsniu įsiterpia Kristianas. – Ponia Džouns, ji mėgsta blynus, šoninę ir kiaušinius. – Taip, pone Grėjau. Ko norėtumėte jūs, sere? – Omleto ir vaisių. – Kristianas nenuleidžia nuo manęs akių, jo veidas neperprantamas. – Sėsk, – įsako jis rodydamas į aukštą baro kėdę.
Darau kaip liepiama, jis įsitaiso šalia, o ponia Džouns ruošia pusryčius. Dieve, kaip mane nervina, kad kitas žmogus girdi mudviejų pokalbį. – Ar jau nusipirkai lėktuvo bilietą? – Ne, nusipirksiu grįžusi namo – internetu. Jis atremia alkūnę į stalą ir pirštais trinasi smakrą. – Pinigų turi? Ak, prasideda… – Taip, – atsakau perdėtai pakančiai, tarsi kalbėdama su mažu vaiku. Jis priekabiai kilsteli antakį. Mėšlas… – Taip, turiu, ačiū, – tuoj pat pasitaisau. – Turiu reaktyvinį lėktuvą. Ateinančias tris dienas nenumatyta jo naudoti, tad jis – tavo paslaugoms. Išpučiu akis. O kaipgi, jis turi reaktyvinį lėktuvą – turiu susiimti, kad nugalėčiau instinktyvų norą užversti akis. Suima juokas. Bet pamačiusi, kaip Kristianas nusiteikęs, jį sutramdau. – Mudu ir taip jau nusižengėme naudodamiesi tavo įmonės oro transporto parku asmeniniais tikslais. Daugiau nenorėčiau to daryti. – Įmonė mano – mano ir lėktuvas, – sako Kristianas, rodos, šiek tiek įsižeidęs. Ak, tie vyrai su savo žaislais! – Ačiū už pasiūlymą. Bet man geriau skristi planiniu reisu. Kristianas, rodos, dar prieštaraus, bet paskui apsigalvoja. – Kaip nori. – Atsidūsta. – Ar daug tau reikia rengtis pokalbiui dėl darbo? – Ne. – Gerai. Vis dar nusiteikusi neišduoti, į kokias leidyklas eisi? – Taip. Jis kilsteli lūpų kampučius ir nenoromis šypteli. – Aš įtakingas žmogus, panele Stil. – Puikiai žinau, kad jūs įtakingas, pone Grėjau. Ketinate sekti mano mobilųjį? – lyg niekur nieko klausiu. – Tiesą sakant, šiandien po pietų būsiu gana užsiėmęs, tad teks paprašyti, kad tai padarytų kas nors kitas. – Kristianas patenkintas nusišypso. Gal jis juokauja? – Jei galite paskirti žmogų šiai užduočiai atlikti, matyt, turite per daug darbuotojų. – Personalo skyriaus vadovės elektroniniu laišku paprašysiu pažiūrėti, ar ne per daug pas mus darbuotojų. – Kristiano lūpos trūkčioja mėgindamos sulaikyti šypseną. Ačiū Dievui, jis atgavo humoro jausmą. Ponia Džouns patiekia pusryčius ir mudu kelias minutes tylėdami valgome. Išplovusi indus, ji taktiškai pasitraukia į svetainės zoną. Pakeliu akis į Kristianą. – Kas yra, Anastazija? – Žinai, taip ir nepaaiškinai, kodėl nenori būti liečiamas. Kristianas išblykšta ir aš, pamačiusi jį tokį, pajuntu kaltę, kad uždaviau šį klausimą. – Aš tau aiškinau jau daugiau kartų nei kam kitam, – ramiai žiūrėdamas į mane tyliai sako jis.
Suprantu, kad Kristianas niekam niekada neatvėrė širdies. Ar jis neturi artimų draugų? Gal šią paslaptį atskleidė poniai Robinson? Noriu jo paklausti, bet negaliu – negaliu jėga išgauti iš jo tiesos. Tai supratusi palinguoju galvą. Jis tikrai sunkiai perprantamas žmogus. – Ar, kol būsi išvažiavusi, pagalvosi apie mūsų sutartį? – Pagalvosiu. – Pasiilgsi manęs? Nustebinta tokio klausimo, įsispoksau į Kristianą. – Taip, – nuoširdžiai atsakau. Kaipgi per tokį trumpą laiką Kristianas pasidarė man toks brangus? Jis įsigavo man į širdį… tikrąja to žodžio prasme. Kristianas nusišypso, jo akys sužimba. – Ir aš tavęs pasiilgsiu. Labiau, nei tau atrodo, – sušnabžda jis. Nuo šių žodžių man apsąla širdis. Jis labai stengiasi. Švelniai perbraukia man per skruostą ir pasilenkęs švelniai pabučiuoja. Vėlyvą popietę nervindamasi ir nenustygdama vietoje sėdžiu leidyklos „Seattle Independent Publishing“ priimamajame ir laukiu pono Haido. Man šiandien antras ir labiau bauginantis pokalbis dėl darbo. Pirmasis praėjo sklandžiai, bet dirbčiau gana dideliame konglomerate, kurio biurai išsibarstę po visas Jungtines Valstijas, ir būčiau viena iš daugelio jaunesniųjų redaktorių. Numanau, kad tokia korporacinė mašina mane sukramtys ir gana greitai išspjaus. Labiau noriu gauti darbo vietą SIP leidykloje. Ji nedidelė, lanksčiai priimanti sprendimus, remianti vietos autorius, o jos klientų sąrašas įdomus, nors ir keistokas. Vestibiulis įrengtas kukliai, bet, regis, ne iš taupumo – toks interjero dizainas. Sėdžiu ant vienos iš dviejų tamsiai žalia oda aptrauktų sofų su iškeltais porankiais – truputį panašios į tą, kuri stovi Kristiano žaidimų kambaryje. Pagarbiai glostau jos odą ir tarp kitko pagalvoju apie tai, ką ant tos sofos daro Kristianas. Imu svarstyti galimybes ir mano mintys nuklysta toli… ne, dabar apie tai negalvosiu. Dėl neklusnių ir nederamų savo minčių nuraustu. Priimamajame dirba jauna afroamerikietė ilgais ištiesintais plaukais, su dideliais sidabriniais auskarais. Atrodo, ji iš bohemos – su tokia galėčiau susibičiuliauti. Ši mintis paguodžia. Kas kelios sekundės ji pakelia akis nuo kompiuterio, žvilgteli į mane ir drąsinamai nusišypso. Atsakau jai drovia šypsena. Lėktuvo bilietas užsakytas, mama devintam danguj, daiktai kelionei sukrauti, o Keitė pažadėjo nuvežti mane į oro uostą. Kristianas prisakė pasiimti „BlackBerry“ telefoną ir „Mac“ kompiuterį. Prisiminusi valdingą jo vadovavimą, užverčiu akis į lubas, bet dabar suprantu, kad Kristianas tiesiog toks yra. Jam patinka valdyti viską, taip pat ir mane. Kita vertus, taip, jis toks nenuspėjamai ir pavergiamai malonus. Gali būti švelnus, geraširdis, net mielas. O kai toks būna, tai rodosi taip neįprasta ir netikėta… Kristianas užsispyrė – lydės mane iki garaže stovinčio automobilio, ir viskas. Dėl Dievo, juk išvažiuoju vos kelioms dienoms, o jis elgiasi taip, tarsi manęs nebus kelias savaites. Vis išmuša mane iš pusiausvyros. – Ana Stil? Prie priimamojo stalo sustojusi moteris ilgais juodais plaukais kaip iš prerafaelitų paveikslų atitraukia nuo apmąstymų. Ji atrodo tokia pat bohemiška ir laisva kaip priimamajame dirbanti juodaodė. Atrodo, jai apie keturiasdešimt. Žiūrint į pagyvenusias moteris, sunku tiksliai pasakyti.
– Taip, – atsakau nerangiai stodamasi. Ji maloniai man nusišypso ir vertindama santūriai nužvelgia šviesiai rudomis akimis. Vilkiu Keitės apdarus – juodą sarafaną su balta palaidinuke – ir aviu savo juodus vakarinius batelius. Mano supratimu, labai tinkamus pokalbiui dėl darbo. Plaukai susukti į standų kuodą ir bent jau šį kartą sruogos neišsipešusios. Ji ištiesia man ranką. – Ana, aš Elizabetė Morgan. Esu SIP leidyklos Personalo skyriaus vadovė. – Malonu susipažinti. Paspaudžiu jai ranką. Kaip Personalo skyriaus vadovė, ši moteris labai kukli. – Prašom eiti su manimi. Įžengusios pro dvivėres duris priimamojo gilumoje, mudvi atsiduriame erdvioje kontoroje ryškiai nudažytomis sienomis, o perėjusios ją patenkame į susitikimų salytę. Jos sienos žalsvos, ant jų kabo knygų viršelių nuotraukos. Iš klevo pagaminto konferencijų stalo gale sėdi jaunas vyras į uodegą surištais rusvais plaukais. Abiejose jo ausyse tviska mažyčiai sidabriniai žiedo formos auskarai. Jis vilki šviesiai mėlynus marškinius be kaklaraiščio, mūvi pilkšvai rusvas kelnes. Man priėjus, vyras atsistoja ir įbeda gilias tamsiai mėlynas akis. – Ana Stil, aš – Džekas Haidas, SIP leidyklos vyriausiasis redaktorius, ir man labai malonu su jumis susipažinti. Mudu paspaudžiame vienas kitam ranką. Nors iš veido nesuprasi, regis, jis nusiteikęs draugiškai. – Ar toli teko važiuoti? – maloniai pasiteirauja. – Ne, neseniai persikrausčiau į Lydekų Turgaus rajoną. – A, tad gyvenate visai arti leidyklos. Prašom sėstis. Atsisėdu, o Elizabetė įsitaiso šalia manęs. – Taigi, Ana, kodėl norėtumėte atlikti praktiką pas mus, SIP leidykloje? – klausia jis. Džekas švelniai ištaria mano vardą, pakreipia galvą kaip kitas pažįstamas žmogus ir tai… trikdo. Stengdamasi nepaisyti niekuo nepaaiškinamo budrumo, kurį jis man žadina, pradedu kruopščiai parengtą kalbą ir pajuntu, kad skruostai palengva rausta, darosi rožiniai. Žiūriu į juos abu, nė akimirką nepamiršdama Ketrinos Kavanag sėkmingo pokalbio metodo: „Laikyk akių kontaktą, Ana!“ Dieve, ta mergina kartais būna labai valdinga. Ir Džekas, ir Elizabetė atidžiai manęs klausosi. – Jūsų diplomo pažymių vidurkis puikus. Kokios neformalios veiklos malonumą leidote sau studijuodama Vašingtono valstybiniame universitete? Leidote sau malonumą? Išpučiu akis. Na ir pasakė. Išsamiai papasakoju apie savo sėdiniavimą centrinėje universiteto miestelio bibliotekoje ir apie vieną vienintelį interviu studentų laikraščiui, imtą iš nepadoriai turtingo despoto. Kad straipsnį vis dėlto parašiau ne aš, nutyliu. Dar užsimenu apie dvi literatūros draugijas, kurioms priklausiau, ir baigiu kalbą pranešimu, kad pastaruoju metu dirbau Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje ir turiu niekam nereikalingų žinių apie techniką ir meistravimą. Kaip ir tikėjausi, jie abu nusijuokia. Palengva atsipalaiduoju ir imu mėgautis pokalbiu. Džekas Haidas užduoda protingus klausimus, bet manęs iš vėžių neišmuša – išmintingai į juos atsakau, o kai imame šnekėtis apie mėgstamiausią literatūrą, pagalvoju, kad turiu iškloti tiesą. Nors Džekas, pasirodo, vertina tik amerikiečių literatūrą, parašytą po 1950 metų. Ir daugiau nieko. Jis nepripažįsta jokių klasikų – nei Henrio Džeimso, nei Aptono Sinklerio, nei Frensio Skoto
Ficdžeraldo. Elizabetė nieko nekalba, tik kartais linkteli ir kažką rašosi. Džekas, nors ir mėgsta ginčytis, yra savaip žavus, ir kuo ilgiau kalbamės, tuo labiau nyksta mano budrumas. – Kur įsivaizduojate būsianti po penkerių metų? – klausia jis. „Su Kristianu Grėjumi“, – netikėtai šmėsteli galvoje. Nuo tokios minties paklydėlės net susiraukiu. – Gal būsiu rankraščių redaktorė? O gal literatūros agentė – dar neapsisprendžiu. Nekantrauju išmėginti visas galimybes. Jis nusišypso. – Labai gerai, Ana. Daugiau klausimų neturiu. O jūs? – kreipiasi į mane Džekas. – Kada norėtumėte matyti naująjį stažuotoją darbe? – klausiu. – Kuo greičiau, – įsiterpia į pokalbį Elizabetė. – Kada galėtumėte pradėti? – Kitą savaitę. – Turėsime omenyje, – linkteli Džekas. – Jei daugiau niekas nieko nenori pasakyti, – Elizabetė pažvelgia į mus abu, – tai pokalbį tikriausiai galime baigti. – Ir maloniai nusišypso. – Buvo malonu su jumis susipažinti, Ana, – imdamas mano ranką, sako Džekas. Spusteli ją taip švelniai, kad atsisveikindama pakeliu į jį akis ir sumirksiu. Prie savo automobilio grįžtu sutrikusi, nors gerai nežinau kodėl. Manau, pokalbis pavyko, bet kas ten žino. Dalyvaudamas tokiame pokalbyje patenki į nenatūralią situaciją: kiekvienas kaip įmanydamas stengiasi elgtis gražiai ir slėpti veidą po profesionalumo kauke. Ar ir mano veidas tam tinkamas? Pagyvensim – pamatysim. Įlipusi į „Audi A3“, neskubėdama važiuoju į savo butą. Turiu bilietą į naktinį lėktuvo reisą su trumpu sustojimu Atlantoje, bet išskrendu tik be penkių pusę vienuoliktos, tad yra daug laiko. Grįžusi randu Keitę virtuvėje, kraustančią iš dėžių daiktus. – Kaip sekėsi? – susijaudinusi klausia ji. Tik Keitė ir tegali nuostabiai atrodyti su per didele palaidinuke, sudriskusiais džinsais ir tamsiai mėlyna skarele ant galvos. – Ačiū, Keite, sekėsi gerai. Tik nežinau, ar per antrą pokalbį mano apranga buvo pakankamai stilinga. – Kodėl gi? – Prabangūs bohemiški drabužiai būtų labiau tikę. Keitė nustebusi kilsteli antakius. – Tu ir bohemiški drabužiai… – Ji pakreipia galvą – cha! Kodėl visi man nuolat primena Penkiasdešimt Atspalvių? – Nors, tiesą sakant, Ana, esi viena iš nedaugelio, kurios tokius drabužius galėtų papuošti. Šypteliu. – Antroji leidykla man tikrai patiko. Manau, ten pritapčiau. Tik vyrukas, su kuriuo kalbėjausi, toks… – Nutylu nebaigusi sakinio. Po galais, juk šnekuosi su garsiakalbiu pavadinimu Kavanag. Prikąsk liežuvį, Ana! – Šit kaip? Įsijungia Ketrinos Kavanag radaras, fiksuojantis įdomią ir sensacingą informaciją, kurią, kiek žinau, bus galima ištraukti pačią netinkamiausią akimirką.
– Beje, gal pagaliau liautumeisi erzinusi Kristianą? Vakar per vakarienę prašnekdama apie Chosė persistengei. Kristianas gana pavydus. Žinok, kad toli gražu man nepadėjai. – Klausyk, jei jis nebūtų Elioto brolis, būčiau prišnekėjusi dar daugiau. Jis visai pamišęs dėl kontrolės. Nesuprantu, kaip gali tai pakęsti. Mėginau sužadinti jam pavydą ir padėti greičiau apsispręsti dėl įsipareigojimų. – Keitė tuoj pat ištiesia ranką tarsi gindamasi. – Bet jei nenori, kad kiščiausi, tai ir nesikišiu, – paskubomis priduria sutikusi rūstų mano žvilgsnį. – Gerai. Su Kristianu ir taip gana nelengva, patikėk. Jėzau, kalbu kaip jis… – Ana… – Keitė nutyla, atidžiai pažvelgia į mane. – Tau nieko blogo nenutiko, tiesa? Pas motiną važiuoji ne todėl, kad sumanei sprukti? Nuraustu. – Ne, Keite. Pati sakei, kad man reikia truputį pailsėti. Keitė prieina prie manęs ir paima už rankų, nors taip niekada nedaro. Ak, ne… pajuntu tvenkiantis ašaras. – Tu tiesiog… net nežinau… pasikeitusi. Tikiuosi, tau viskas gerai, o jei turi kokių nesutarimų su ponu piniguočiumi, gali apie tai pasišnekėti su manimi. Stengsiuosi daugiau jo neerzinti, nors, tiesą sakant, sunku susilaikyti. Klausyk, Ana, jei kas negerai, pasakyk man, aš tavęs nesmerksiu, tik mėginsiu suprasti. Mirkčiodama sutramdau ašaras. – Ak, Keite… – Apkabinu ją. – Man rodos, tikrai jį įsimylėjau. – Ana, juk visi tai mato. O jis įsimylėjęs tave. Kristianas dėl tavęs iš proto kraustosi. Akių nuo tavęs neatitraukia. Nepatikliai nusijuokiu. – Tu taip manai? – Ar jis tau neprisipažino? – Taip atvirai – ne. – O tu jam sakei apie savo jausmus? – Tiesiai – ne. – Tarsi atsiprašydama gūžteliu pečiais. – Ana! Kuris nors iš jūsų turi žengti pirmą žingsnį, kitaip jūsų santykiai nepajudės iš pradinio taško. Ką? Prisipažinti, ką jam jaučiu? – Bijau, kad jį išgąsdinsiu. – O iš kur tu žinai, gal Kristianas taip pat bijo? – Kristianas? Bijo? Negaliu įsivaizduoti, kad jis ko nors bijotų. Bet kai ištariu šiuos žodžius, prieš akis iškyla mažas berniukas. Galbūt tuomet vien baimę jis ir tepažinojo? Nuo tos minties širdį suspaudžia gailestis. Keitė stebeilija į mane papūtusi lūpas ir prisimerkusi – visai kaip mano pasąmonė, trūksta tik akinių pusmėnulio formos stiklais. – Judviem reikia susėsti ir pasikalbėti. – Pastaruoju metu nedaug tesišnekame. Nuraustu. Veikiame ką kita. Bendraujame be žodžių, ir man gerai. Tiesą sakant, net labai gerai.
Keitė šypteli. – Svarbiausia seksas. Jei šiame fronte viskas gerai, tai pusė mūšio jau laimėta. Ketinu nupirkti kinų maisto. Ar tau jau reikia važiuoti? – Dar ne. Turime porą valandų. – Ne, tiek neužtruksiu, grįšiu po dvidešimties minučių. Ji pasigriebia švarkelį ir išeina, pamiršdama uždaryti lauko duris. Užtrenkiu jas ir, apmąstydama Keitės žodžius, traukiu į savo kambarį. Ar Kristianas bijo savo jausmų man? Ar apskritai man ką nors jaučia? Jis atrodo nusiteikęs labai rimtai, vis kartoja, jog priklausau jam, bet tai, be abejo, tik viena jo, kaip kontrolės maniako ir dominanto, manančio, kad viską turi tuoj pat gauti, asmenybės dalis. Suprantu, kad būdama ne su juo turėsiu prisiminti visus mudviejų pokalbius ir paieškoti iškalbingų ženklų. Ir aš tavęs pasiilgsiu… Labiau, nei tau atrodo… Tu mane visiškai užbūrei… Papurtau galvą. Dabar nenoriu apie tai galvoti. „BlackBerry“ telefoną buvau palikusi krautis, tad neturėjau jo visą popietę. Nedrąsiai žvilgteliu į ekraną ir nusiviliu neradusi nė vienos žinutės. Įsijungiu kompiuterį, tą pragaro mašiną, bet ir mano elektroninio pašto dėžutėje laiškų nėra. „Elektroninio pašto adresas tas pats, Ana.“ Mano pasąmonė užverčia akis į lubas ir aš pirmą kartą suprantu, kodėl Kristianui norisi mane perti, kai taip darau. Tiek to. Pati jam parašysiu. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Pokalbiai dėl darbo Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 18:49 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas sere, pokalbiai dėl darbo praėjo gerai. Pamaniau, gal jums bus įdomu. Kaip šiandien sekėsi jums? Ana
Sėdžiu ir spoksau į ekraną. Paprastai Kristianas atsako tuoj pat. Laukiu… laukiu ir pagaliau išgirstu malonų dzingtelėjimą, pranešantį, kad gavau laišką. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Mano diena Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:03 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, man įdomu viskas, ką darote. Jūs pati žaviausia iš visų mano pažįstamų moterų. Džiaugiuosi, kad pokalbiai dėl darbo praėjo sklandžiai. Darbo dienos rytas pranoko visus lūkesčius. Palyginti su rytu, popietė buvo nepaprastai nuobodi. Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Puikus rytas Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:05 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas sere, man rytas taip pat buvo tiesiog pavyzdinis, nors po nepriekaištingo sekso ant rašomojo stalo psichavote. Nemanykite, kad nepastebėjau. Ačiū už pusryčius. Tiksliau, padėkokite už juos poniai Džouns. Norėčiau jūsų kai ko paklausti apie tą moterį, jei tik vėl nepsichuotumėt. Ana
Mano pirštas stabteli virš „Siųsti“, bet nusiraminu prisiminusi, kad rytoj tokiu metu jau būsiu kitame žemyno krašte. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tu ir leidyba? Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:10 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, „psichuoti“ – netaisyklingas veiksmažodis, ir jo nederėtų vartoti žmogui, norinčiam dirbti leidybos srityje. Po nepriekaištingo? Prašyčiau paaiškinti, palyginti su kuo? O ko nori paklausti apie ponią Džouns? Sudominai. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Jūs ir ponia Džouns Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:17 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas sere, kalba kinta ir vystosi. Ji – organiškas darinys. Ji neuždaryta dramblio kaulo bokšte, nukabinėtame brangiais meno kūriniais, pro kurio langus matyti kone visas Siatlas, o ant stogo įrengta sraigtasparnių aikštelė. Nepriekaištingas – palyginti su kitais kartais, kai mudu… kaip jūs sakote… a, taip, dulkindavomės. Tiesą sakant, dulkinimasis buvo beveik nepriekaištingas. Taškas. Bent jau mano kuklia nuomone, nors, kaip žinote, mano patirtis šioje srityje labai ribota. Ar ponia Džouns – jūsų buvusi nuolankioji? Ana
Mano pirštas vėl stabteli virš mygtuko „Siųsti“, bet aš jį paspaudžiu. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Kalba. Galvok, ką sakai! Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:22 Gavėjas: Anastazija Stil
Anastazija, ponia Džouns – labai vertinama mano darbuotoja. Mudu visuomet siejo vien darbiniai santykiai. Nesamdau nė vienos moters, su kuria turėjau intymių ryšių. Aš baisiuosi, kaip galėjai taip pagalvoti. Vienintelis žmogus, dėl kurio padaryčiau išimtį, – tu, mat esi protinga jauna moteris, turinti įstabų derybininkės talentą. Nors, jei ir toliau vartosi tokius žodžius, galbūt dar kartą turėsiu pagalvoti, ar priimti tave į darbą. Džiaugiuosi, kad tavo patirtis ribota. Ji tokia ir liks – apsiribos vien santykiais su manimi. Žodį „nepriekaištingas“ suprantu kaip komplimentą, nors bendraujant su tavimi niekada nežinia, ar kalbi rimtai, ar, kaip paprastai, ironizuoji. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, sėdintis dramblio kaulo bokšte
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Nė už ką Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 19:27 Gavėjas: Kristianas Grėjus Mielas pone Grėjau, man rodos, jau pareiškiau savo nuomonę apie galimybę dirbti jūsų įmonėje. Mano nuostata šiuo klausimu nepasikeitė, nesikeičia ir niekada nesikeis. Dabar turiu su jumis skirtis, nes nupirkusi maisto grįžo Keitė. Mudu su polinkiu ironizuoti linkime jums labos nakties. Nuvykusi į Džordžiją su jumis susisieksiu. Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: O jei už puodelį „Twinings English Breakfast“ arbatos? Dat a: 2011 m. gegužės 24 d. 18:32 Gavėjas: Anastazija Stil Labanakt, Anastazija. Tikiuosi, judu su tavo polinkiu ironizuoti saugiai pasieksite Džordžiją. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Mudvi su Keite stabtelime keleivių išlaipinimo aikštelėje prie Siatlo-Takomos tarptautinio oro uosto išvykimo terminalo. Ji pasisukusi sėdynėje mane apkabina. – Pasidžiauk Barbadoso sala, Keite. Linkiu tau nuostabių atostogų. – Susitiksime, kai grįšiu. Nesileisk nukamuojama senų pinigų maišų. – Nesileisiu. Mudvi vėl apsikabiname, o tada lieku viena. Pasuku prie registracijos stalo ir, turėdama vien rankinį bagažą, iš karto atsistoju į eilę. Su lagaminu nusprendžiau nevargti, tad pasiėmiau tik dailią kuprinę, kurią pernai gimtadienio proga padovanojo Rėjus. – Prašyčiau bilietą. – Nuobodžiaujantis jaunuolis, net nepažvelgęs į mane, ištiesia ranką. Užsikrėtusi jo nuoboduliu, atsainiai paduodu bilietą ir vairuotojo pažymėjimą vietoj asmens dokumento. Slapta viliuosi gauti vietą prie lango, jei įmanoma. – Gerai, panele Stil. Jūs perkelta į pirmąją klasę. – Ką?!
– Malonėkite eiti į pirmosios klasės keleiviams skirtą salę ir ten laukti savo skrydžio… – Jaunuolis, rodos, pabudo ir šypsosi man iki ausų kaip Kalėdų Senelis ir Velykų kiškis kartu sudėjus. – Čia tikriausiai klaida. – Ne, ne. – Jis dar kartą pažvelgia į kompiuterio ekraną. – Anastazija Stil – perkelta. – Registratoriaus veide nušvinta kvailoka šypsena. Ak… Prisimerkiu. Jis paduoda man įlaipinimo taloną ir aš, keikdamasi panosėje, patraukiu į pirmosios klasės keleiviams skirtą laukiamąją salę. Tas prakeiktas Kristianas Grėjus, visur besikišantis kontrolės maniakas, niekaip negali palikti manęs ramybėje.
DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS
Man padarytas manikiūras, esu pamasažuota, be to, išgėrusi dvi taures šampano. Pirmosios klasės keleiviams skirta salė turi savų pranašumų. Sulig kiekvienu „Moët“ šampano gurkšneliu vis labiau linkstu atleisti Kristianui, kad įsikišo. Atsidarau „MacBook“ kompiuterį tikėdamasi patikrinti, ar jis veikia bet kuriame pasaulio kampelyje. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Perdėtas dosnumas Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 21:53 Gavėjas: Kristianas Grėjus Mielas pone Grėjau, labiausiai man neduoda ramybės klausimas, iš kur žinojote, kuriuo reisu skrisiu. Jūsų polinkis persekioti beribis. Tikėkimės, kad daktaras Flinas jau grįžo iš atostogų. Man padarytas manikiūras, pamasažuota nugara, be to, išgėriau dvi taures šampano – nepaprastai maloni atostogų pradžia. Ačiū. Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Nėra už ką Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 21:59 Gavėjas: Anastazija Stil Brangi panele Stil, daktaras Flinas grįžo ir susitariau dėl vizito dar šią savaitę. Kas jums masažavo nugarą? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, turintis įtakingų bičiulių, dirbančių reikiamose įstaigose
Aha! Dabar aš jam atsilyginsiu. Paskelbiamas mano reisas, tad kitą elektroninį laišką parašysiu jau iš lėktuvo. Taip bus saugiau. Apima valiūkiškas linksmumas. PIRMOSIOS KLASĖS SALONAS labai erdvus. Laikydama rankoje šampano kokteilį, įsitaisau prabangioje
sėdynėje prie lango, ir pirmos klasės salonas po truputį ima pildytis. Paskambinu Rėjui pasakyti, kur esu, – kalbamės palaimingai trumpai, nes jam skambutis labai vėlyvas.
– Myliu tave, tėti, – sumurmu. – Ir aš tave, Ane. Perduok linkėjimus mamai. Labanakt. – Labanakt. Padedu ragelį. Rėjus puikiai laikosi. Pasižiūriu į savo nešiojamąjį kompiuterį ir pasiduodu stiprėjančiam vaikiškam džiaugsmui – atlenkiu monitorių ir atsidarau elektroninį paštą. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Stiprios ir darbą išmanančios rankos Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 22:22 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas sere, nugarą man masažavo labai malonus jaunas vyriškis. Taip. Tikrai labai malonus. Paprastoje laukiamojoje salėje nebūčiau sutikusi Žano Polio, tad dar kartą dėkoju jums už paslaugą. Vargu ar lėktuvui pakilus bus leidžiama naudotis elektroniniu paštu, be to, man reikia išsimiegoti, kad atrodyčiau gražesnė, juolab kad pastaruoju metu ne itin gerai miegu. Saldžių sapnų, pone Grėjau… Galvosiu apie jus. Ana
Aha, jis pasius, o aš būsiu pakilusi į orą ir nepasiekiama. Taip jam ir reikia. Jei būčiau laukusi paprastiems keleiviams skirtoje salėje, Žanas Polis nebūtų kišęs prie manęs nagų. Jis labai mielas jaunuolis – šviesiaplaukis, natūraliai įdegęs saulėje, – o argi Siatle sutiksi įdegusį vaikiną? Tik bėda, kad, regis, Žanas Polis gėjus, bet šią smulkmeną nutylėsiu. Spoksau į atidarytą savo elektroninio pašto dėžutę. Keitė teisi. Sunku susilaikyti ir Kristiano neerzinti. Pasąmonė žvelgia į mane bjauriai perkreipta burna. „Tikrai nori jį suerzinti? Pati žinai, kaip gražiai jis pasielgė! Tu jam rūpi, jis nori, kad keliautum stilingai.“ Tiesa, bet galėjo manęs atsiklausti ar bent jau pasakyti, ką sumanė. O dabar per jį prie registracijos stalo pasirodžiau kaip paskutinė mėmė. Paspaudžiu „Siųsti“ ir laukiu kaip išdykusi mergiotė. – Panele Stil, kol kilsime, turite išjungti kompiuterį, – mandagiai kreipiasi į mane per ryškiai išsidažiusi stiuardesė. Aš net krūpteliu. Darbo vėl imasi kaltės slegiama mano pasąmonė. – Oi, atleiskite… Mėšlas… Dabar teks laukti, kad sužinočiau, ar jis atsakė. Plačiai šypsodamasi ir rodydama nepriekaištingai baltus dantis, stiuardesė paduoda man minkštą apklotą ir pagalvėlę. Užsimetu apklotą ant kelių. Kartais taip malonu pasijusti lepinamai… Pirmos klasės salonas prisipildo keleivių, tik vieta šalia manęs taip ir lieka tuščia. Oi… man šmėsteli jaudinanti mintis. Gal čia Kristiano vieta? Ak, po galais… ne… jis taip nedarytų. O gal? Juk sakiau jam: nenoriu, kad skristų drauge. Neramiai žvilgteliu į rankinį laikrodį, o tada iš piloto kabinos per garsiakalbius atsklinda beasmenis balsas: „Lėktuvo įgula pasiruošusi, durys patikrintos ir perjungtos į automatinį režimą.“ Ką tai reiškia? Ar durys jau uždarytos? Sėdžiu nekantriai laukdama, besidaužančia širdimi, šiurpstančia oda. Šešiolikos vietų salone vienintelė sėdynė šalia manęs lieka tuščia. Važiuodamas nuo
oro uosto vartų lėktuvas kresteli, aš atsidūstu ir iš palengvėjimo, ir iš nusivylimo, nes… keturias dienas nematysiu Kristiano. Slapčia užmetu akį į savo „BlackBerry“ telefoną. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Džiaukis, kol gali Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 22:25 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, žinau, ko siekiate, ir patikėkite – jau pasiekėte. Kitą kartą keliausite bagažo skyriuje, surišta, užkimšta burna ir įgrūsta į dėžę. Galite neabejoti, kad taip jumis pasirūpinęs patirsiu daug daugiau malonumo negu tiesiog pakeitęs lėktuvo bilietą. Laukiu jūsų grįžtant. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, kuriam niežti vienas delnas
Po velnių. Kristiano humoras tuo ir pavojingas – niekad nesuprantu, ar jis juokauja, ar išties įpyko. Nuojauta man sako, kad šį kartą jo pyktis tikras. Pakišusi rankas po apklotu, kad nematytų stiuardesė, parašau atsakymą. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Juokaujate? Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 22:30 Gavėjas: Kristianas Grėjus Matote, nežinau, ar jūs juokaujate, – o jei kalbate rimtai, tai, manau, bus geriau likti Džordžijoje. Dėžės įtrauktos į mano griežtų ribų skyrių. Atsiprašau, kad jus supykdžiau. Pasakykite, kad man atleidžiate. A.
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Juokauju Dat a: 2011 m. gegužės 30 d. 22:31 Gavėjas: Anastazija Stil Kaip jūs įsigudrinote rašyti elektroninius laiškus? Naudojatės „BlackBerry“ telefonu ir rizikuojate visų lėktuvo keleivių, tarp jų ir savo, gyvybe? Manau, tai vieno iš sutarties punktų pažeidimas. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, kuriam niežti abu delnai
Abu delnai! Pasidedu „BlackBerry“ telefoną, lėktuvui riedant prie kilimo tako išsitraukiu aptrintą „Tesės“ egzempliorių – pasiėmiau paskaitinėti kelionėje. Kai pakylame į orą, atsilenkiu sėdynę ir netrukus imu snūduriuoti. Prieš pradedant leistis Atlantos oro uoste stiuardesė mane pažadina. Vietinis laikas – 5.45 val., bet iš tiesų miegojau ne daugiau kaip keturias valandas… Jaučiuosi apdujusi, bet dėkinga stiuardesei už stiklinę apelsinų sulčių. Paskui nervingai žvilgteliu į savo telefoną. Nuo Kristiano daugiau laiškų nėra.
Šiaip ar taip, Siatle dabar beveik trečia valanda nakties ir jis tikriausiai nori atgrasyti mane nuo rašymo, kad nesutrikdyčiau elektroninės skrydžių ar kokios kitos sistemos, neleidžiančios lėktuvams normaliai skristi, jei keleiviai įsijungia mobiliuosius. ATLANTOJE LAUKTI TENKA VOS VALANDĄ. Aš vėl lepinuosi pirmosios klasės keleiviams skirtos
laukiamosios salės prabanga. Man kyla pagunda jaukiai įsitaisius numigti ant ištaigingos viliojančios sofos – minkštos ir nuo kūno svorio gerokai įdumbančios. Bet vis tiek ilgai miegoti negalėčiau. Kad išvaikyčiau miegus, atsilenkiu kompiuterį ir imuosi rašyti Kristianui ilgą, sąmonės srauto principu besirandantį elektroninį laišką. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Nori mane įbauginti? Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 06:52 RJL 11 Gavėjas: Kristianas Grėjus Juk žinai, kaip man nepatinka, kad leidi pinigus man lepinti. Žinoma, esi labai turtingas, bet man vis tiek nepatogu, jaučiuosi taip, tarsi mokėtum už seksą. Nors keliauti pirmąja klase man patinka – daug patogiau nei antrąja. Tad dėkoju. Kalbu rimtai, be to, tikrai mėgavausi masažuojama Žano Polio. Jis neabejotinai gėjus. Neužsiminiau apie tai laiške norėdama patampyti tau nervus, nes pykau, bet dabar atsiprašau. Bet tu, kaip visada, reagavai per jautriai. Negali man rašyti tokių dalykų… „Surišta, užkimšta burna ir įgrūsta į dėžę“… (Kalbėjai rimtai ar juokais?) Mane tai baugina… Tu mane baugini… Tu mane visiškai apkerėjai, taip pat ir gyvenimo būdu, kurį patyriau su tavimi ir apie kurį iki praeitos savaitės nieko nežinojau, o dabar rašai man tokius žodžius, kuriuos perskaičius norisi spiegti ir pasipustyti padus. Žinoma, aš nepabėgsiu, nes man tavęs trūktų. Tikrai trūktų. Noriu, kad mūsų santykiai klostytųsi gerai, bet mane gąsdina gilūs jausmai tau ir tamsus kelias, kuriuo tempi mane žemyn. Tai, ką siūlai, erotiška ir seksualu, žadina smalsumą, bet bijau, kad manęs nesužeistum – ir fiziškai, ir emociškai. Po trijų mėnesių galėtum pasakyti man „sudie“, o jei taip atsitiktų, kaip aš toliau gyvenčiau? Kita vertus, visi santykiai kuo nors rizikingi. Nors svajojau tikrai ne apie tokius, juolab su pirmu vaikinu. Man tai – milžiniškas pasitikėjimo šuolis. Buvai teisus sakydamas, kad neturiu nė lašelio nuolankumo… Sutinku su tavimi. Nors tai pripažįstu, vis tiek noriu, kad būtume kartu, ir jei privalau išmokti nuolankumo, mielai pasistengsiu jo išmokti, bet manau, tik atšipsiu dantis ir liksiu nusėta juosvomis mėlynėmis, o ši mintis man visiškai nepatinka. Labai džiaugiuosi, kad pažadėjai pamėginti duoti man daugiau. Dar turiu gerai apgalvoti, kaip suprantu tą „daugiau“, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl norėjau truputį atitolti. Tu mane taip akini, kad kai būname drauge, man sunku blaiviai mąstyti. Jau paskelbtas mano skrydis. Turiu eiti. Vėliau parašysiu daugiau. Tavo Ana
Paspaudžiu „Siųsti“ ir apsnūdusi patraukiu prie vartų lipti į kitą lėktuvą. Šio pirmosios klasės salone tik šešios vietos. Kai pakylame, susirangau po minkštu apklotu ir užmiegu. Bet nespėjus kaip reikiant išsimiegoti mane pažadina stiuardesė ir vėl pasiūlo apelsinų sulčių, mat artėjame prie Savanos tarptautinio oro uosto. Pavargusi palengva jas gurkšnoju ir leidžiu sau šiokį tokį jaudulį. Po pusės metų pasimatysiu su mama. Dar kartą slapta žvilgtelėjusi į telefoną, miglotai prisimenu, kad išsiunčiau Kristianui ilgą ir gana padriką laišką, bet atsakymo taip ir nesulaukiau.
Siatle dabar penkta ryto; tikiuosi, jis tebemiega, o ne sėdi prie fortepijono ir skambina liūdnas elegijas. RANKINIO BAGAŽO PRANAŠUMAS – gali nesukdama galvos eiti iš oro uosto ir nelaukti visą amžinybę,
kol ant konvejerio pasirodys tavo lagaminai. Pirmosios klasės pranašumas – iš lėktuvo tave išleidžia pirmiausia. Mama su Bobu manęs jau laukia, man taip gera juodu matyti. Nežinau, ar dėl nuovargio, ar dėl ilgos kelionės, ar dėl sudėtingų santykių su Kristianu, bet kai tik mama suspaudžia mane glėbyje, apsipilu ašaromis. – Ak, Ana, mieloji… Tu tikriausiai labai pavargusi. – Ji neramiai žvilgteli į Bobą. – Ne, mama, tiesiog džiaugiuosi tave matydama… Stipriai ją apkabinu. Mamos glėbyje taip gera, taip jauku – kaip namie. Nenoromis nuo jos atšlyju, Bobas nerangiai apkabina mane viena ranka. Jis stovi truputėlį netvirtai – prisimenu, kad neseniai susižeidė koją. – Sveika sugrįžusi, Ana. Ko verki? – klausia jis. – Ak, Bobai, tave taip pat labai malonu matyti. Pakėlusi akis žvelgiu tiesiai į gražų jo veidą, į taisyklingą kampuotą smakrą ir spindinčias mėlynas akis, kurios meiliai žiūri į mane. Šis sutuoktinis man patinka, mama. Gali jį pasilikti. Jis paima mano kuprinę. – Jėzau, Ana, ko tu į ją prisikrovei? Daugiausia sveria „Mac“ nešiojamasis kompiuteris. Jie abu apkabina mane ir visi trys patraukiame į automobilių aikštelę. Vis pamirštu, kaip nepakeliamai Savanoje karšta. Iš oro kondicionierių vėsinamo atvykimo terminalo žengiame į Džordžijos karštį ir jis akimirksniu apgaubia mus tarsi drabužis. Nieko sau! Tas karštis čiulpia paskutines jėgas. Tik gerokai pasimuisčiusi išsivaduoju iš mamos ir Bobo rankų, kad galėčiau nusivilkti bluzoną. Džiaugiuosi, kad pasiėmiau šortus. Kartais pasiilgstu karšto ir sauso Las Vegaso klimato, kuriame gyvenome su mama ir Bobu, kai man buvo septyniolika, bet prie šio tvankaus karščio, kankinančio net pusę devintos ryto, priprasti užtrunka. Nusilpstu, kol įsitaisau ant užpakalinės sėdynės Bobo „Tahoe“ visureigyje su nuostabia kondicionavimo sistema, o plaukai protestuoja prieš karštį drėkdami nuo prakaito ir švelniai garbanodamiesi. Sėdėdama greitai parašau žinutes Rėjui, Keitei ir Kristianui: Laimingai pasiekiau Savaną. A. :) Spausdama mygtuką „Siųsti“, trumpai pagalvoju apie Chosė ir per nuovargio rūką neaiškiai prisimenu, kad kitą savaitę – jo parodos atidarymas. Gal man pasikviesti ir Kristianą, juolab kad jis pavyduliauja Chosė? Tik ar po paskutinio elektroninio laiško Kristianas dar norės mane matyti? Nuo šios minties net šiurpas nukrečia, tad nuveju ją šalin. Šią problemą spręsiu vėliau. O dabar ketinu džiaugtis mamos draugija. – Mieloji, tu tikriausiai pavargusi. Gal grįžusi namo norėtum pamiegoti? – Ne, mama. Norėčiau eiti į paplūdimį.
VILKĖDAMA MĖLYNĄ, NUGARĄ APNUOGINANTĮ, vientisą maudymosi kostiumėlį ir gurkšnodama dietinę
kolą tysau ant paplūdimio gulto ir žiūriu į Atlanto vandenyną – sunku patikėti, kad dar vakar žvelgiau į Pjudžeto sąsiaurį ir Ramųjį vandenyną. Mama drybso šalia užsidėjusi juokingą skrybėlę nuo saulės plačiais, nulėpusiais kraštais ir akinius didžiuliais tamsiais stiklais, taip pat gurkšnodama kolą. Mes Taibio salos paplūdimyje, vos už trijų gatvių nuo namų. Mama laiko mane už rankos. Nuovargis išgaravo ir man visu kūnu geriant saulės spindulius jauku, saugu ir šilta. Pirmą kartą po nežinia kiek laiko imu iš tikro ilsėtis. – Na, Ana, papasakok apie vyrą, kuris taip susuko tau galvą. Susuko galvą! Iš kur ji žino? Negaliu atvirai kalbėti apie Kristianą, nes pasirašiau konfidencialumo sutartį, bet net jei nebūčiau jos pasirašiusi, ar tikrai norėčiau viską pasakoti mamai? Vien pagalvojusi apie tai išblykštu. – Nagi… – paragina ji mane ir spusteli ranką. – Jo vardas Kristianas. Jis nepaprastai gražus. Ir turtingas… pernelyg turtingas. Labai nepastovus ir sudėtingo charakterio. Taip, esu nepaprastai patenkinta glaustai ir tiksliai apibūdinusi Kristianą. Pasiverčiu ant šono ir pasisuku į mamą, ji padaro tą patį. Žvelgia į mane žydromis ir kaip krištolas vaiskiomis akimis. – Labiausiai, Ana, norėčiau atkreipti dėmesį į šiuos du dalykus, būtent nepastovumą ir sudėtingą charakterį. Ak, ne… – Oi, mama, nuo jo nuotaikų kaitos man svaigsta galva. Kristiano vaikystė buvo labai sunki, tad jis itin uždaro būdo ir sunkiai nuspėjamas. – Ar jis tau patinka? – Daugiau nei patinka. – Tikrai? – Ji įbeda žvilgsnį į mane. – Tikrai, mama. – Ana, mieloji, iš tiesų vyrai toli gražu nėra sudėtingi. Jie paprasti ir tiesmuki padarai. Dažniausiai sako kaip tik tai, kas jiems galvoj. O mes gaištame kelias valandas mėgindamos išsiaiškinti, ką jie pasakė, nors tai aišku kaip ant delno. Tavimi dėta, suprasčiau jo žodžius tiesiogiai. Tai galėtų padėti. Įsispoksau į ją. Rodos, geras patarimas. Suprasti Kristiano žodžius tiesiogiai. Akimirksniu prisimenu kai kurias jo pasakytas mintis. Nenoriu tavęs prarasti… Tu mane sužavėjai… Tu visiškai mane užbūrei… Ir aš tavęs pasiilgsiu. Labiau, nei tau atrodo… Nenuleidžiu akių nuo mamos. Ji – ketvirtą kartą ištekėjusi. Tad apie vyrus šį tą gal vis dėlto nutuokia? – Dauguma vyrų nepastovios nuotaikos, mieloji, vieniems ji kaitaliojasi dažniau, kitiems rečiau. Pavyzdžiui, kad ir tavo tėvas… Vos tik prisiminus mano tėvą, mamos žvilgsnyje šmėsteli švelnumas ir liūdesys. Kalbu apie tikrą savo tėvą, tą legendinį vyrą, kurio niekada nepažinojau, atimtą iš mūsų žiauraus likimo – žuvusį per nelaimingą atsitikimą kariniame laivyne. Sąmonės paribyje kirba mintis, kad mama visus tuos metus
ieškojo žmogaus, panašaus į mano tėvą, ir… galbūt visas savybes, kurių ieškojo, rado sutikusi Bobą. Gaila, kad ne Rėjų. – Anksčiau pagalvodavau, kad tavo tėvas buvo nuotaikos žmogus. Bet dabar, kai viską prisimenu, man rodos, kad jis tiesiog buvo pernelyg pasinėręs į savo darbą ir iš paskutiniųjų stengėsi sukurti mums gerovę. – Mama atsidūsta. – Jis buvo toks jaunas… Abu buvome jauni. Gal tai ir buvo bėda… Hm… Nepasakyčiau, kad Kristianas senas. Meiliai nusišypsau mamai. Prisiminusi mano tėvą, ji gali giliai įpulti į melancholiją, bet neabejoju, kad, palyginti su svyruojančios nuotaikos Kristianu, jis buvo gana santūrus žmogus. – Šiandien Bobas nori nusivesti mus pavakarieniauti. Į savo golfo klubą. – Ką? Bobas pradėjo žaisti golfą? – pašaipiai klausiu netikėdama savo ausimis. – Geriau neklausk… – sunkiai atsidususi sako mama ir užverčia akis. MUMS GRĮŽUS NAMO IR pavalgius lengvus priešpiečius, išsikraunu kuprinę. Ketinu pasilepinti
valandėle vidudienio poilsio. Mama išėjo lieti (o gal lipdyti?) savo žvakių, Bobas darbe, tad turiu šiek tiek laiko pamiegoti. Atlenkiu ir įsijungiu „Mac“ kompiuterį. Džordžijoje dabar antra valanda popiet, Siatle – vienuolikta ryto. Įdomu, ar sulaukiau Kristiano atsakymo. Nervindamasi atsidarau elektroninį paštą. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Pagaliau! Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 07:30 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, man pikta, kad vos tik gerokai nutolstame vienas nuo kito, imi su manimi bendrauti atvirai ir sąžiningai. Kodėl negali elgtis taip pat, kai esame kartu? Taip, aš turtingas. Pratinkis. Kodėl turėčiau neleisti pinigų tavo reikmėms? Dėl Dievo meilės, juk savo tėvui sakei, kad aš tavo vaikinas. O vaikinai taip ir daro, ar ne? Kaip tavo dominantas, ateityje tikėsiuosi, kad mano dovanas priimsi be jokių prieštaravimų. Beje, papasakok apie mane ir savo motinai. Neišmanau, ką turėčiau atsakyti į tavo teiginį, kad jautiesi kaip kekšė. Žinau, taip nerašei, bet tai turėjai omenyje. Nesugalvoju, ką pasakyti ar padaryti, kad tokių jausmų atsikratytum. Noriu, kad turėtum visa, kas geriausia. Nepaprastai sunkiai dirbu, kad savo pinigus galėčiau leisti taip, kaip man patinka. Galėčiau nupirkti viską, ko trokšta tavo širdis, Anastazija, ir noriu tai padaryti. Jei nori, vadink tai biudžeto perskirstymu. Arba tiesiog suprask, kad niekad nenorėčiau ir negalėčiau laikyti tavęs tokia, kokią save apibūdinai laiške, be to, man pikta, kad šitaip save suvoki. Kaip protinga, sąmojinga ir graži mergina, tu išties turi bėdų dėl savigarbos, ir aš jau galvojau, ar nevertėtų susitarti dėl tavo vizito pas daktarą Fliną. Atsiprašau, kad tave išgąsdinau. Mintis tave gąsdinti man nepakenčiama. Nejau manai, kad galėčiau leisti tau keliauti antrąja klase? Dėl Dievo, juk siūliau savo reaktyvinį lėktuvą! Taip, aš pajuokavau, galbūt nelabai vykusiai. Tačiau mintis, kad galėčiau tave surišti ir užkimšti burną, mane labai jaudina (ir tai ne juokas, o tiesa). Dėžės galėčiau atsisakyti – dėžės manęs nekaitina. Žinau, nenori, kad tau būtų užkemšama burna, – mudu apie tai jau kalbėjome, – tad jei (kai) tai darysiu, mes viską išsamiai aptarsime. Atrodo, tu dar nesupratai, kad bendraujant dominantui ir nuolankiajam visos galios priklauso nuolankiajam. Kitaip tariant, tau. Kartoju: visa valdžia – tavo rankose. Ne mano. Elinge pasakei man „ne“. Jei nesutinki, negaliu tavęs nė pirštu paliesti – štai todėl turime sutartį, kurioje aptarta, ką darysi, ir ko ne. Jei ką nors išmėginsime ir tau nepatiks, sutartį galėsime keisti. Tokius klausimus sprendi tu, o ne aš. Jei nenori, kad būtum surišta ir užkimšta burna įgrūsta į dėžę, to ir nebus.
Noriu, kad gyventum taip, kaip aš. Dar niekada nieko taip netroškau. Tiesą sakant, žaviuosi, kad tokia nepatyrusi mergina kaip tu linkusi pamėginti. Tai man reiškia daugiau, nei kada nors galėsi įsivaizduoti. Nematai, kad taip pat apžavėjai mane, nors jau daugybę kartų tai sakiau. Nenoriu tavęs prarasti. Nervinuosi, kad nuskridai beveik penkis tūkstančius kilometrų norėdama pabėgti nuo manęs, nes kai esame kartu, negali blaiviai mąstyti. Tą patį galiu pasakyti ir apie save, Anastazija. Kai esame kartu, man aptemsta protas – tokie gilūs mano jausmai tau. Suprantu tavo nerimą. Aš taip pat mėginau tave pamiršti; žinojau, jog esi nepatyrusi, bet nieku gyvu nebūčiau tavęs persekiojęs, jei būčiau žinojęs, kad esi dar visiškai nekalta; tačiau tu vis tiek nuginklavai mane taip, kaip dar nė viena nebuvo nuginklavusi. Kad ir tavo elektroniniai laiškai – turiu daug kartų juos skaityti, kol suprantu, ką iš tiesų nori pasakyti. Trys mėnesiai – sutartinis terminas. Gal galime sutarti dėl šešių mėnesių ar dėl metų? Kokio laikotarpio pageidautum? Koks tau atrodytų tinkamesnis? Tik pasakyk. Suprantu, kad tau tai milžiniškas pasitikėjimo šuolis. Privalau pelnyti tavo pasitikėjimą, kita vertus, kai man nesiseka to daryti, turi su manimi šnekėtis. Atrodai tokia stipri, tokia savarankiška, o kai skaitau, ką man rašai, pamatau tave kitokią. Turime vienas kitam padėti, Anastazija, o aš galiu vadovautis tik tavo užuominomis. Turi būti su manimi atvira ir abu turime rasti būdą padaryti tą susitarimą galiojantį. Nerimauji, kad nesi pakankamai nuolanki. Ką gi, galbūt ne be reikalo. Jei jau apie tai kalbame, tai nuolankiajai derantį nusižeminimą parodai tik žaidimų kambaryje. Regis, tai vienintelė vieta, kurioje leidiesi visiškai valdoma ir darai, kas liepta. Tokį tavo elgesį pavadinčiau pavyzdiniu. Beje, niekada nesumuščiau tavęs taip, kad oda būtų nusėta juosvomis mėlynėmis. Mano tikslas – rožinė oda. Man patinka, kad kai būname ne žaidimų kambaryje, tu mane provokuoji. Man tai naujiena ir atgaiva, tad nenorėčiau, kad elgtumeisi kitaip. Vadinasi, aiškiau ir drąsiau sakyk man, ko nori. Pasistengsiu būti supratingas, suteikti tau erdvės ir, kol viešėsi Džordžijoje, neįkyrėti. Nekantriai lauksiu kito tavo laiško. O kol kas linkiu pasilinksminti. Tik ne per daug. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Po galais… Jis parašė tikrą rašinį, tarsi būtume mokiniai, ir visai neblogą. Smarkiai plakančia širdimi dar kartą perskaitau jo laišką ir įsirangau į svečiams skirtą lovą, galima sakyti, spausdama glėbyje kompiuterį. Sudaryti sutartį metams? Turiu tokią galią! Viešpatie, reikės labai gerai pamąstyti. „Suprask jį tiesiogiai“ – štai ką pataria mama. Jis nenori manęs prarasti. Jau du kartus taip sakė! Kristianas taip pat nori, kad mūsų santykiai klostytųsi gerai. Ak, Kristianai, aš taip pat to trokštu! Jis stengsis man neįkyrėti. Ar tai reiškia, kad gali neatsispirti pagundai ir atskristi į Džordžiją? Staiga man įsižiebia viltis. Noriu jį pamatyti. Dar nepraėjo nė para, kai išsiskyrėme, bet žinodama, kad nematysiu Kristiano keturias dienas, pajuntu, kaip jo ilgiuosi. Ir kaip jį myliu. – Ana, mieloji… – Balsas švelnus ir mielas, persmelktas meilės ir senų gerų prisiminimų. Kažkas ranka švelniai braukia man veidą. Mama mane žadina, o aš guliu apglėbusi ir prie krūtinės prispaudusi kompiuterį. – Ana, širdele, – švelniai, monotonišku balsu vėl sako mama, o aš, palengva budindamasi, mirksiu nuo šviesiai rožinės besileidžiančios saulės šviesos. – Sveika, mama. Pasirąžau ir nusišypsau jai. – Po pusvalandžio eisime vakarieniauti. Ar vis dar ketini dėtis prie mūsų? – Taip, mama, žinoma. – Kad ir kaip stengiuosi, nuvyti žiovulio nepavyksta. – Oho, tai bent technikos stebuklas… – Mama rodo į mano nešiojamąjį kompiuterį. Oi, mėšlas.
– A… šitas? – sakau kaip įmanydama atsainiau ir deduosi nustebusi. Ar mama pastebės? Nuo to laiko, kai turiu „draugą“, ji, rodos, tapo dar nuovokesnė. – Kristianas man jį paskolino. Manau, su juo galėčiau ir erdvėlaivį pilotuoti, bet iš tiesų naudojuosi tik elektroniniu paštu ir internetu. Taigi, nieko ypatingo. Įtariai mane nužvelgusi, mama prisėda ant lovos ir užkiša man už ausies plaukų sruogą. – Ar jis jau parašė tau elektroninį laišką? Oi, išvis mėšlas. – Parašė. Nerūpestingumas tirpte tirpsta, aš nuraustu. – Gal jis tavęs ilgisi, kaip manai? – Tikiuosi, mama. – Ką jis rašo? Oi, mėšlų mėšlas. Karštligiškai mėginu prisiminti kokią nors Kristiano laiško ištrauką, tinkamą pacituoti mamai. Neabejoju, kad ji nenori girdėti nei apie dominantus, nei apie priklausomybę, nei apie užkimštą burną, be to, ir negalėčiau jai to papasakoti, nes mane varžo konfidencialumo sutartis. – Rašo, kad pasilinksminčiau, bet ne per daug. – Padorus patarimas. Paliksiu tave ruoštis vakarienei, mieloji. – Pasilenkusi ji pakšteli man į kaktą. – Ana, labai džiaugiuosi. Nuostabu tave matyti. Tarusi šiuos meilės kupinus žodžius, mama išeina. Hm… Kristianas ir padorumas… Maniau, šie žodžiai nesuderinami, bet po paskutinio jo laiško… gal viskas įmanoma? Papurtau galvą. Man reikia laiko įsisąmoninti, ką Kristianas parašė. Galbūt po vakarienės jau galėsiu jam atsakyti? Išlipusi iš lovos mikliai nusitraukiu pižamos marškinėlius, nusimaunu trumpikes ir einu į vonią. Atsivežiau pilką Keitės suknelę atvira nugara, kurią vilkėjau per diplomų teikimo ceremoniją. Tai vienintelis mano turimas puošnus rūbas. Kaitra naudinga tuo, kad tokiu oru drabužio raukšlės išnyksta, tad, manau, eiti į golfo klubą ši suknelė bus kaip tik. Apsivilkusi ją atsidarau kompiuterį. Iš Kristiano jokių žinių – truputį nusiviliu. Paskubomis parašau jam laišką. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Iškalbingas? Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:08 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere, esate gana iškalbingas laiškų rašytojas. Turiu eiti vakarienės į Bobo golfo klubą, ir – noriu, kad žinotumėte, – vien pagalvojusi apie tai imu vartyti akis. Bet jūs su savo niežtinčiu delnu dabar labai toli, tad mano sėdynė bent kol kas saugi. Jūsų laiškas man patiko. Atsakysiu į jį, kai tik galėsiu. Jau ilgiuosi jūsų. Linkiu smagios popietės. Jūsų Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Jūsų sėdynė Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:10 Gavėjas: Anastazija Stil
Miela panele Stil, jūsų laiško pavadinimas mane glumina. Be jokios abejonės, ji saugi – kol kas. Maloniai pavakarieniaukite. Aš taip pat jūsų ilgiuosi, ypač jūsų užpakaliuko ir aštraus liežuvio. Manęs laukia nuobodi popietė – ją praskaidrins tik mintys apie jus ir apie tai, kad vartote akis. Rodos, ne kas kitas, o jūs taip sumaniai atkreipėte mano dėmesį, kad šį bjaurų įprotį turiu ir aš. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius ir akių vartytojas
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Akių vartymas Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:14 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, liaukitės siuntęs man elektroninius laiškus. Mėginu susiruošti, kad galėtume eiti vakarieniauti. Jūs labai blaškote dėmesį, net ir būdamas kitame žemyno krašte. Beje, kas jus peria, kai vartote akis? Jūsų Ana
Paspaudžiu „Siųsti“ ir prieš akis akimirksniu iškyla tos piktos raganos, ponios Robinson, paveikslas. Negaliu gerai įsivaizduoti, kaip ji atrodo. Kristianą mušdavo moteris, amžiumi prilygstanti mano motinai, – kaip neteisinga. Vėl imu svarstyti, kiek žalos ji padarė. Pyktelėjusi stipriai sučiaupiu lūpas. Man reikėtų lėlės, į kurią galėčiau besti smeigtukus – gal taip atsikratyčiau bent dalies pykčio, kurį jaučiu tai nepažįstamajai. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Jūsų sėdynė Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:18 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, vis dėlto man visais požiūriais labiau patinka mano, o ne jūsų sugalvotas laiško pavadinimas. Laimė, esu savo likimo valdovas ir niekas manęs nepliekia. Išskyrus motiną (kartais) ir, žinoma, daktarą Fliną. Ir jus. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Aš jus… pliekiu? Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:22 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus sere, pone Grėjau, argi kada drįsau jus pliekti? Man rodos, painiojate mane su kita moterimi… o man dėl to labai neramu. Dabar man tikrai reikia ruoštis. Jūsų Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Jūsų sėdynė Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:25 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, jūs nuolat mane pliekiate savo laiškuose. Gal galėčiau užtraukti jums suknelės užtrauktuką? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Nežinia kodėl, bet jo žodžiai, rodos, iššoka iš monitoriaus taip, kad aikteliu. Ak… jis nori žaisti. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: N-17 Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:28 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Man labiau patiktų, jei užtrauktuką atitrauktumėte.
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Neatsargūs norai… Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:31 Gavėjas: Anastazija Stil MAN TAIP PAT. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Šnopuojanti Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:33 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Palengva…
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sunkiai dūsaujantis Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:35 Gavėjas: Anastazija Stil Norėčiau būti pas tave. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Dejuojanti Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:37 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus
IR AŠ NORĖČIAU…
– Ana! – šūkteli mama, net krūpteliu. Velnias… Kodėl jaučiuosi tokia kalta? – Jau einu, mama. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Dejuojanti Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:39 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Turiu eiti. Iki, mažyti.
Įpuolu į prieškambarį, kur manęs jau laukia Bobas su mama. Ji suraukia kaktą. – Mieloji, ar gerai jautiesi? Tu truputį įraudusi… – Viskas gerai, mama. – Kaip gražiai atrodai, brangioji. – Ak, tai Keitės suknelė. Tau patinka? Mama dar labiau susiraukia. – Kodėl vilki Keitės suknelę? A… ne… – Na, man ji patinka, o Keitei ne, – greitai sugalvoju šiokį tokį pasiteisinimą. Ji atidžiai mane nužvelgia, o Bobas išreiškia nekantrumą alkano ir primušto šuns žvilgsniu. – Rytoj nusivesiu tave į parduotuves, – sako mama. – Oi, mama, nereikia. Drabužių man tikrai netrūksta. – Ar jau negaliu palepinti dukters? Eime, Bobas miršta iš bado. – Tai jau tikrai, – gailiai pritaria Bobas delnu trindamasis pilvą ir tyčia nutaisęs kankinio veidą. Kai jis užverčia akis į lubas, nusijuokiu ir visi trys išeiname pro duris. Vėliau, vėsindamasi po drungnu dušu, galvoju, kaip mama pasikeitė. Stebėjau ją per vakarienę golfo klube – atrodė kaip žuvis vandenyje: smagi, koketiška, apsupta didelio būrio draugų. Bobas buvo mielas ir dėmesingas… rodos, juodu vienas kitam tinka. Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl mamos. Tai reiškia, kad galiu liautis dėl jos nerimavusi, liautis kritikavusi jos sprendimus ir pamiršti tas niūrias dienas, kai ji gyveno su Trečiuoju Vyru. Bobas yra tikras sargas. Be to, mama man davė gerą patarimą. Kada ji ėmė dalyti gerus patarimus? Nuo to laiko, kai susipažinau su Kristianu. Bet kodėl? Nusipraususi greitai nusišluostau, mat nekantrauju grįžti pas Kristianą. Manęs jau laukia elektroninis laiškas, atsiųstas prieš dvi valandas, iš karto po to, kai išėjau vakarieniauti. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Plagiatas Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 16:41 Gavėjas: Anastazija Stil
Nugvelbėte mano žodžius. Ir palikote mane nei pakartą, nei paleistą. Malonios vakarienės. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Kaip galite kaltinti mane vagyste? Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 22:18 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere, manau, nesunkiai išsiaiškinsite, kad šių žodžių autorystė priklauso Eliotui. Kodėl nei pakartą, nei paleistą? Jūsų Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Nebaigtas reikalas Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:22 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, pagaliau grįžote. Išėjote taip staiga ir kaip tik tą akimirką, kai ėmė darytis įdomu. Eliotas nėra labai originalus. Tikriausiai pats iš ko nors tuos žodžius pavogė. Kaip vakarienė? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Nebaigtas reikalas? Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 22:26 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Vakarienė buvo soti – jums bus malonu išgirsti, kad prisivalgiau gerokai daugiau, nei derėjo. Ėmė darytis įdomu? Kodėl?
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Žinoma, kad reikalas nebaigtas Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:30 Gavėjas: Anastazija Stil Tyčia dedatės nenuovoki? Rodos, visai neseniai prašėte manęs, kad atsegčiau suknelės užtrauktuką. Ir aš nekantriai laukiau, kada galėsiu tai padaryti. Taip pat džiaugiuosi girdėdamas, kad valgote. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Na… anksčiau ar vėliau ateina savaitgalis…
Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 22:36 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Suprantama, kad valgau… Tik būdama su jumis jaučiuosi taip netvirtai, kad man ne maistas rūpi. Nė už ką nesidėčiau nenuovoki, pone Grėjau. Neabejoju, kad per tiek laiko ir pats tai supratote. :)
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Negaliu sulaukti Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:40 Gavėjas: Anastazija Stil Prisiminsiu tai, panele Stil, ir, be jokios abejonės, pasinaudosiu šia informacija savo labui. Apgailestauju, kad būdamas šalia atgrasau jus nuo valgio. Maniau, kad žadinu jums gašlesnius jausmus. Sprendžiau iš patirties, ir, turiu pasakyti, malonios. Labai laukiu kito karto. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Lingvistinė gimnastika Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 22:36 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Vėl žaidėte su Didžiuoju aiškinamuoju žodynu?
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Jūs mane perpratote Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 19:40 Gavėjas: Anastazija Stil Puikiai mane pažįstate, panele Stil. Dabar ketinu vakarieniauti su sena drauge, tad sėsiu prie automobilio vairo. Iki, mažyte© . Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Su kokia sena drauge? Niekada nemaniau, kad Kristianas turi kokių nors senų draugių, išskyrus… tą. Žiūrėdama į monitorių susiraukiu. Kodėl jis vis dar su ja susitikinėja? Netikėtai mane apima juodas, deginantis, tulžingas pavydas. Trokštu kam nors trenkti, geriausia – poniai Robinson. Suirzusi užlenkiu nešiojamąjį kompiuterį ir atsigulu į lovą. Turėčiau atsakyti į ilgą šįryt gautą jo laišką, bet staiga suprantu, kad siuntu. Kodėl Kristianas negali tos moters laikyti tuo, kas ji iš tiesų yra – vaikų tvirkintoja? Išjungiu šviesą ir, nesitverdama pykčiu, spoksau į tamsą. Kaip ji drįso? Kaip ji drįso kibti prie pažeidžiamo paauglio? Ar vis dar tai daro? Kodėl juodu nutraukė santykius? Galvoje šmėsteli keli įvykių scenarijai. Jei Kristianui visa tai nusibodo, kodėl jis su ta moterimi vis dar bičiuliaujasi? O ji – ar ištekėjusi? Gal išsiskyrusi? Jėzau…
ar turi savų vaikų? Ar turi vaikų nuo Kristiano? Pasąmonė skersakiuodama pakelia savo bjaurią galvą – vien ši mintis mane pribloškia, ima pykinti. Ar daktaras Flinas žino apie tą moterį? Išsiropščiu iš lovos ir vėl įsijungiu tą pragaro mašiną. Aš vėl savo. Laukdama, kol kompiuteris įsikraus ir nušvis ekranas, nekantriai barbenu pirštais. Paspaudžiu „Google“ piktogramą ir į paieškos laukelį įvedu „Kristianas Grėjus“. Staiga ekranas sumirga nuo Kristiano nuotraukų: su juodu kaklaraiščiu ir kostiumu, Jėzau… čia ir Chosė nuotraukos iš „Heathman“ viešbučio, kuriose Kristianas vilki baltus marškinius ir mūvi medvilnines kelnes. Kaip jos atsidūrė internete? Dieve mano, koks jis gražus… Nekantriai slenku žemyn: kelios fotografijos su verslo partneriais, paskui jūra nuostabių paties fotogeniškiausio vyro nuotraukų – vyro, kurį artimai pažįstu. Artimai? Ar tikrai artimai pažįstu Kristianą? Pažįstu jį lytiškai, bet, regis, šioje srityje dar turiu ką atrasti. Žinau, kad jis nepastovios nuotaikos, sudėtingo charakterio, linksmas, santūrus, mielas… Dieve, šis vyras – tikras prieštaravimų kamuolys. Spustelėdama pelės mygtuką pereinu į kitą puslapį. Jame Kristianas visose nuotraukose taip pat vienas – prisimenu, kaip Keitė sakė negalėjusi rasti jo nuotraukų su drauge, todėl jai ir kilo mintis paklausti, ar jis ne gėjus. Dar toliau, trečiame puslapyje, įdėta mudviejų su Kristianu nuotrauka, daryta per diplomų teikimo ceremoniją. Tai vienintelė nuotrauka, kurioje jis nufotografuotas su moterimi, ir ta moteris esu aš. Po perkūnais! Aš – „Google“ puslapiuose! Atidžiai įsižiūriu į mudviejų nuotrauką. Atrodau nustebusi, sunerimusi ir išmušta iš vėžių, kad esu fotografuojama. Kristianas savo ruožtu atrodo neprilygstamai gražus, ramus ir susikaupęs, be to, ryši tą kaklaraištį. Spoksau į jį, į neapsakomai gražų jo veidą – veidą, kuris šią akimirką tikriausiai atsuktas į prakeiktąją ponią Robinson. Išsaugau šią nuotrauką savo mėgstamiausiųjų aplanke, o tada peržiūriu visus aštuoniolika rastų puslapių, bet… nieko nerandu. Ponios Robinson internete nerasiu. Bet vis tiek turiu sužinoti, ar Kristianas su ja. Paskubomis parašau jam laišką. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Tinkami vakarienės partneriai Dat a: 2011 m. gegužės 31 d. 23:58 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Tikiuosi, judu su sena drauge maloniai pavakarieniavote. Ana P. S. Ar ta draugė – ponia Robinson?
Paspaudžiu „Siųsti“ ir į lovą atsigulu liūdna, bet tvirtai apsisprendusi išklausinėti Kristianą apie santykius su ta moterimi. Viena vertus, trokštu bet kokia kaina sužinoti daugiau, kita vertus, noriu pamiršti viską, ką jis pasakojo. Be to, man prasidėjo mėnesinės, tad rytoj rytą turiu nepamiršti išgerti tabletės. Tarp „BlackBerry“ telefono piktogramų paskubomis susirandu žadintuvą ir nustačiusi laiką įjungiu. Pasidėjusi telefoną ant naktinės spintelės, atsigulu ir, trokšdama, kad būtume tame pačiame mieste, o ne nutolę vienas nuo kito per keturis tūkstančius kilometrų, galų gale nugrimztu į neramų miegą.
Rytą praleidusios vaikščiodamos po parduotuves, o popietę – gulėdamos paplūdimyje, vakare mudvi su mama nutarėme užsukti į barą. Palikusios Bobą prie televizoriaus, susiradome gerą barą pačiame prabangiausiame Savanos viešbutyje. Siurbčioju antrą taurę „Cosmopolitan“ kokteilio. Mama – trečią. Ji kaip tik dalijasi kitomis įžvalgomis apie gležną vyrų ego. Mane tai labai trikdo. – Supranti, Ana, vyrai mano, kad kiekvienas moters ištartas žodis yra problema, kurią reikia spręsti. Jiems į galvą neateina, kad mes galbūt norėtume tik šiaip sau pasvarstyti kokią idėją – pašnekėti apie ją, o paskui pamiršti. Vyrai teikia pirmenybę veiksmams. – Mama, kodėl visa tai man pasakoji? – klausiu neslėpdama susierzinimo. Ji visą dieną krėtė panašius pokštus. – Mieloji, tu atrodai tokia sutrikusi… Dar niekada nebuvai parsivedusi namo vaikino. Gyvendama Las Vegase net neturėjai draugo. Maniau, tarp judviejų su tuo vaikinu koledže, su tuo Chosė, galėtų kas nors užsimegzti. – Mama, Chosė – tik bičiulis. – Žinau, širdele. Bet kažkas yra ir, regis, nesakai man visos tiesos. Ji atidžiai žvelgia į mane, veide atsispindi motiniškas rūpestis. – Man tik reikėjo truputį atitolti nuo Kristiano ir ramiai pagalvoti. Tik tiek… Jis tarsi užvaldo visas mintis. – Užvaldo? – Taip. Ir vis dėlto jo ilgiuosi, – suraukusi kaktą sakau. Visą dieną iš Kristiano nieko nesulaukiau. Negavau nei elektroninių laiškų, nei kokių kitų žinių. Man knieti paskambinti ir sužinoti, kaip jis laikosi. Labiausiai bijau, kad nebūtų pakliuvęs į automobilio avariją; šiek tiek mažiau baiminuosi, jog jis vėl pakliuvo į piktosios ponios Robinson nagus. Žinau, šis nuogąstavimas visiškai nepagrįstas, bet kai kalbama apie tą moterį, aš, rodos, prarandu gebėjimą logiškai mąstyti. – Brangioji, man reikia į tualetą. Mamai trumpai išėjus, pasinaudoju proga dar kartą žvilgtelėti į „BlackBerry“ telefoną. Visą dieną slapta tikrinau, ar negavau laiško. Pagaliau – Kristiano atsakymas! Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Vakarienės partneriai Dat a: 2011 m. birželio 1 d. 21:40 RJL Gavėjas: Anastazija Stil Taip, vakarieniavau su ponia Robinson. Anastazija, ji viso labo sena draugė. Nekantriai laukiu, kol vėl pasimatysime. Man tavęs trūksta. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Vis dėlto jis vakarieniavo su ja. Man pašiurpsta oda, o gyslomis į visą kūną plūsteli adrenalinas ir įsiūtis, nes patys baisiausi nuogąstavimai pasitvirtino. Kaip jis galėjo? Išvažiuoju vos porai dienų, o jis iš karto lekia pas tą bjaurią kalę.
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: SENI vakarienės partneriai Dat a: 2011 m. birželio 1 d. 21:42 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Ji ne tik sena draugė. Ar ta moteris jau rado kitą paauglį, į kurį galėtų suleisti dantis? Ar tu jai jau per senas? Ar dėl to nutrūko jūsų santykiai?
Vos paspaudžiu „Siųsti“, grįžta mama. – Ana, tu išblyškusi. Kas nutiko? Papurtau galvą. – Nieko. Išgerkime dar po vieną, – sumurmu. Mama suraukia kaktą, bet pakelia akis, duoda ženklą padavėjui ir parodo į mūsų taures. Jis linkteli. Puikiai supranta šį visame pasaulyje paplitusį gestą, reiškiantį „prašom dar po vieną“. Kol ji bendrauja su padavėju, žvilgteliu į „BlackBerry“ telefoną. Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsargiai… Dat a: 2011 m. birželio 1 d. 21:45 RJL Gavėjas: Anastazija Stil Šio reikalo nenorėčiau aptarinėti elektroniniais laiškais. Kiek taurių „Cosmopolitan“ ketini išgerti? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Po velnių, Kristianas čia…
11 Rytų juostinis laikas.
DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
Nervingai pasidairau po barą, bet Kristiano niekur nematyti. – Ana, kas yra? Atrodai tarsi išvydusi vaiduoklį. – Kristianas… Jis čia. – Ką? Kur? Mama taip pat apsidairo. Pamiršau jai paminėti Kristiano polinkį persekioti žmones. Pagaliau pamatau jį. Širdis suspurda ir ima neramiai plakti, o Kristianas jau žengia artyn. Jis tikrai čia – ir atskrido dėl manęs. Mano vidinė dievaitė džiūgaudama pašoka nuo paplūdimio gulto. Kristianas vikriai skinasi kelią per žmones, prislopintoje halogeninių lempų šviesoje jo plaukai tviska variu ir raudoniu. Šviesiai pilkos akys spindi iš… pykčio? Įtampos? Jis stipriai sučiaupęs lūpas, sukandęs dantis. Oi, velniava… ne. Šią akimirką taip baisiai pykstu ant Kristiano ir še tau – jis čia. Kaip galiu ant jo pykti motinos akivaizdoje? Atsargiai verdamas mane žvilgsniu, Kristianas prieina prie mūsų stalelio. Kaip visuomet, vilki baltus lininius marškinius ir mūvi džinsus. – Labas, – gailiai cypteliu, negalėdama nuslėpti sukrėtimo ir baimingos pagarbos, kad matau jį, iš kūno ir kraujo, stovintį priešais. – Sveika, – atsako jis ir pasilenkia pakštelėti į skruostą užklupdamas mane nepasiruošusią. – Kristianai, čia mano mama Karla. Iki gyvo kaulo įsiėdusios geros manieros vis dėlto paima viršų. Jis pasisuka pasisveikinti su mama. – Ponia Adams, malonu susipažinti. Iš kur Kristianas žino jos pavardę? Jis apdovanoja ją už širdies stveriančia, vien Kristianui Grėjui būdinga ir iš karto pavergiančia šypsena. Mamai nelieka nė menkiausios vilties išsigelbėti. Jai atvimpa apatinė lūpa – žandikaulis vos netarkšteli į stalą. Jėzau, mama, laikykis. Ji paima ištiestą Kristiano ranką ir juodu pasisveikina. Mano mama taip nieko ir neatsakė. Visiškai priblokšta ir praradusi gebėjimą kalbėti – ar tai paveldima? Galas žino. – Kristianai… – pagaliau tyliai išlemena ji. Kristianas spindinčiomis akimis jai supratingai nusišypso. Prisimerkusi atidžiai nužvelgiu juos abu. – Ką čia veiki? Klausimas nuskamba nervingiau, nei norėjau, Kristiano šypsena išblėsta, veidas pasidaro budresnis. Nors ir džiaugiuosi jį matydama, esu visiškai išmušta iš vėžių, nes gyslomis dar plūsta pyktis dėl ponios Robinson. Pati nežinau, ko noriu: ar aprėkti Kristianą, ar pulti jam į glėbį, – jam
tikriausiai nepatiktų nei viena, nei kita, – be to, noriu žinoti, ar ilgai jis mudvi su mama stebėjo. Taip pat truputį nerimauju dėl ką tik jam išsiųsto laiško. – Kaip ką? Atvažiavau su tavimi susitikti. – Jis ramiai žvelgia į mane. Ak, apie ką jis galvoja? – Apsistojau šiame viešbutyje. – Tu čia apsistojai? – Net pati girdžiu, kad kalbu aukštu spigiu balsu, kaip amfetamino prisišniaukštusi antro kurso studentė. – Na, vakar rašei norinti, kad būčiau čia. – Jis nutyla žiūrėdamas, kaip reaguoju. – Mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, panele Stil, – patyliukais visiškai rimtai priduria. Po velnių, gal jam galvoj negerai? Gal jį paveikė mano pastabos apie ponią Robinson? O gal mane jau pradeda veikti trys (netrukus išgersiu ir ketvirtą) taurės „Cosmopolitan“ kokteilio? Mama nerimaudama žiūri į mudu. – Kristianai, gal norėtum prisėsti prie mūsų ir ko nors išgerti? Ji pamoja padavėjui ir šis akimirksniu išdygsta prie mūsų stalelio. – Norėčiau džino su toniku, – sako Kristianas. – Jei turite, „Hendricks“ arba „Bombay Sapphire“. Su „Hendricks“ – griežinėlį agurko, su „Bombay“ – žaliosios citrinos. Po galais… tik Kristianas moka kokteilio paprašyti taip, tarsi užsisakytų pietus. – Prašom dar dvi taures „Cosmo“, – priduriu baikščiai dirsčiodama į Kristianą. Geriu su motina – jam tikrai nėra dėl ko ant manęs pykti. – Prisitrauk kėdę, Kristianai. – Dėkoju, ponia Adams. Kristianas prisitraukia netoliese stovinčią kėdę ir grakščiai atsisėda šalia manęs. – Vadinasi, taip jau sutapo, kad apsistojai viešbutyje, į kurio barą mudvi užsukome išgerti? – klausiu kuo nerūpestingiausiai. – Arba taip jau sutapo, kad užsukote išgerti į barą viešbučio, kuriame aš apsistojęs, – atsako Kristianas. – Ką tik pavakarieniavau, atėjau čia ir pamačiau tave. Buvau išsiblaškęs, užsigalvojęs apie paskutinį tavo elektroninį laišką ir še tau – pakėlęs akis, staiga išvydau tave. Tai bent sutapimas, ar ne? – Jis pakreipia galvą, lūpose žaidžia vos pastebima šypsena. Ačiū Dievui, vis dėlto mums tikriausiai pavyks nesugadinti šio vakaro. – Mudvi su mama šį rytą vaikščiojome po parduotuves, o po pietų buvome paplūdimyje. Vakare nusprendėme išgerti kokteilių, – murmu jausdama, kad privalau Kristianui pasiaiškinti. – Nusipirkai šią palaidinukę? – Žiūrėdamas į naujutėlaitę žalią šilkinę palaidinukę su petnešėlėmis, jis pritariamai linkteli. – Spalva tau labai tinka. Be to, įdegei saulėje. Atrodai žavingai. Nuo Kristiano komplimento išraustu ir netenku žado. – Ką gi, norėjau aplankyti tave rytoj. Bet susitikome dabar. Jis paima mane už rankos, švelniai spusteli, ima nykščiu braukyti per krumplius… ir pajuntu pažįstamą įtampą. Ten, kur odą švelniai maigo jo nykštys, keista elektros srovė smelkiasi gilyn, lyg ugnis siūbteli kraujagyslėmis ir priverčia pulsuoti visą kūną, pakeliui sušildydama kiekvieną ląstelę. Nemačiau Kristiano daugiau nei dvi dienas. Dieve… geidžiu jo. Imu kvėpuoti nelygiai. Žiūrėdama į jį sumirksiu, droviai šypteliu ir pamatau, kad jo veide nušvinta šypsena. – Norėjau tave nustebinti. Bet kaip visada, Anastazija, tu nustebinai mane pasirodydama čia.
Paskubomis žvilgteliu į mamą, kuri spokso į Kristianą… taip, kaip tik spokso! Liaukis, mama. Tarsi jis būtų koks nematytas, egzotiškas padaras. Taip, žinau, nesu turėjusi vaikino ir Kristianą mano vaikinu galima laikyti tik su didžiulėmis išlygomis, bet ar tikrai taip neįtikėtina, kad galėčiau atkreipti vyro dėmesį? „Šito vyro? Na, tiesą sakant… tik pažvelk į jį!“ – nepraleidžia progos įgelti man pasąmonė. „Ak, užsičiaupk! Tavo nuomonės niekas neklausė!“ Piktai dėbteliu į mamą, bet ji, rodos, to nepastebi. – Nenoriu gadinti jums su mama vakaro. Greitai išgersiu vieną taurę ir jau eisiu. Manęs dar laukia darbas, – rimtai pareiškia jis. – Kristianai, labai malonu pagaliau su tavimi susipažinti, – atitokusi įsiterpia mama. – Ana apie tave pasakojo daug gero. Kristianas jai nusišypso. – Šit kaip? Linksmai nusiteikęs žvilgteli į mane, kilsteli antakį ir aš vėl tirštai nuraustu. Nešinas gėrimais prieina padavėjas. – „Hendricks“ džinas su toniku, sere, – kreipiasi jis į Kristianą ir triumfuodamas vikriai pastato taurę. – Ačiū, – įvertindamas jo pastangas sumurma Kristianas. Nervingai gurkšnoju ką tik atneštą „Cosmo“ kokteilį. – Ar ilgai viešėsi Džordžijoje, Kristianai? – klausia mama. – Iki penktadienio, ponia Adams. – Gal rytoj vakare norėtum su mumis pavakarieniauti? Ir prašyčiau vadinti mane Karla. – Mielai, Karla. – Puiku. Trumpai judviejų atsiprašysiu. Mama… juk ką tik buvai. Apimta nevilties žiūriu, kaip ji stojasi nuo kėdės, nueina ir palieka mudu su Kristianu vienus. – Taigi, siunti ant manęs, kad vakarieniavau su sena drauge? – Kristianas žvelgdamas liepsningu ir budriu žvilgsniu kelia mano ranką prie lūpų ir švelniai bučiuoja kiekvieną krumplį. Jėzau, ar jis nori dabar tai daryti? – Taip, – sukuždu, o gyslomis teka nuo pykčio įkaitęs kraujas. – Mūsų lytiniai santykiai seniai baigti, Anastazija, – pašnabždomis paaiškina jis. – Netrokštu jokios kitos moters, tik tavęs. Argi dar nesupratai? Įbedusi į jį žvilgsnį, sumirksiu. – Man ji – vaikų tvirkintoja, Kristianai. Laukdama jo reakcijos, sulaikau kvėpavimą. Kristianas išblykšta. – Tavo nuosprendis labai griežtas. Iš tiesų taip nebuvo… – sukrėstas sušnabžda jis. Ir paleidžia mano ranką. Griežtas nuosprendis? – O kaip buvo? – klausiu. „Cosmopolitan“ kokteiliai įkvėpė drąsos. Kristianas žiūri į mane suglumęs, suraukęs kaktą. O aš kalbu toliau:
– Ji pasinaudojo apsiginti negalinčiu penkiolikmečiu berniuku. Jei būtum buvusi penkiolikos metų mergaitė, o ponia Robinson – ponas Robinsonas, mėginantis įtraukti tave į sadomazochistinius santykius, ar viskas irgi būtų buvę gerai? Jei, tarkim, vietoj tavęs būtų buvusi Mija? Jis aikteli ir piktai dėbteli į mane. – Ana, viskas buvo visai ne taip. Perveriu jį rūsčiu žvilgsniu. – Gerai, sakykim, aš nesijaučiau išnaudojamas, – tyliai priduria Kristianas. – Jos prievarta išėjo į gera. Man to reikėjo. – Nieko nesuprantu. – Aš suglumusi. – Anastazija, tuoj grįš tavo motina. Šiuo metu man nemalonu apie tai šnekėti. Galbūt pasikalbėsime vėliau. Jei nenori, kad čia likčiau, žinok, kad Hilton Hed Ailande turiu paruoštą lėktuvą. Galiu išskristi. Jis ant manęs pyksta… Ne… – Ne, neišskrisk. Prašau. Džiaugiuosi, kad tu čia. Tik noriu, kad suprastum. Pykstu, nes vos tik išvažiavau, tu su ja vakarieniavai. Prisimink, kaip jautiesi, kai prisiartinu prie Chosė. Chosė – tik geras bičiulis. Mudviejų niekada nesiejo seksas. O tu su ta moterimi… – nenorėdama baigti minties, nutylu. – Tu pavydi? – Kristianas paspokso į mane, paskui jo žvilgsnis truputį pašvelnėja ir pameilėja. – Taip. Be to, pykstu dėl to, ką ji tau padarė. – Anastazija, ji man padėjo. Daugiau neturiu ko pridurti. O jei kalbėsime apie pavydą, įsivaizduok save mano kailyje. Pastaruosius septynerius metus niekam neturėjau aiškintis dėl savo elgesio. Niekam. Darau tai, ką noriu, Anastazija. Ir ši nepriklausomybė man patinka. Susitikti su ponia Robinson važiavau ne tam, kad tave nuliūdinčiau. Vakarieniavau su ja, nes kartais mudu susitinkame. Ji – draugė ir verslo partnerė. Verslo partnerė? Po galais… Tai bent naujiena. Kristianas atidžiai žiūri, kaip reaguosiu. – Taip, esame verslo partneriai. Bet lytiškai seniai nebesantykiaujame. Jau daug metų. – Kodėl nutrūko judviejų santykiai? Mano lūpos stipriai susičiaupia, akys žiba. – Jos vyras sužinojo. Po velnių! – Gal galėtume pasišnekėti apie tai kitą kartą ir ne viešoje vietoje, – nepatenkintas suburba Kristianas. – Juk nemanai kada nors mane įtikinsiąs, kad ta moteris – ne tam tikros rūšies pedofilė? – Aš jos tokia nelaikau. Niekada nelaikiau. O dabar – gana! – kaip kirviu nukerta jis. – Ar ją mylėjai? – Na, kaip sutariate? – klausia mama, kurios nei Kristianas, nei aš nepastebėjome grįžtančios. Mudu atšlyjame vienas nuo kito – paskubomis, lyg būtume nusikaltę, ir aš prisiverčiu plačiai nusišypsoti. Mama įdėmiai žiūri į mane. – Gerai, mama.
Kristianas gurkšnoja kokteilį atidžiai stebėdamas mane, o jo veide atsispindi atsargumas. Apie ką jis mąsto? Ar jis tą moterį mylėjo? Jei mylėjo, manau, manęs laukia triuškinamas pralaimėjimas. – Ką gi, ponios, paliksiu judvi toliau vakaroti. Ne… ne… kaip jis gali išeiti nieko man neatsakęs. – Prašom įtraukti šiuos gėrimus į mano sąskaitą. Šeši šimtai dvyliktas kambarys. Paskambinsiu tau rytoj rytą, Anastazija. Iki rytojaus, Karla. – Ak, kaip malonu girdėti, kad žmogus kreipiasi į tave nesutrumpintu vardu. – Gražiai merginai – gražus vardas, – sumurma Kristianas, spausdamas mamai ranką, ir jos veide nušvinta paika šypsena. Ak, mama – „Ir tu, Brutai?“ Atsistoju žvilgsniu maldaudama Kristiano atsakyti į klausimą, bet jis tik nekaltai pakšteli man į skruostą. – Iki, mažyte, – sušnabžda man į ausį. Ir nueina. Prakeiktas šunsnukis, kontrolės maniakas! Baisus pyktis vėl prislegia man krūtinę. Šlumšteliu ant kėdės ir pasisuku į mamą. – Na ir apstulbinai mane, Ana. Kristianas – pavydėtinas jaunikis. Tik nenutuokiu, kas tarp judviejų darosi. Manau, jums reikia pasikalbėti. Oi, oras prie mūsų stalelio toks įkaitęs, tiesiog sunku tverti. – Ji demonstratyviai pasivėduoja veidą. – MAMA! – Eik ir pasišnekėk su juo. – Negaliu. Atėjau čia pavakaroti su tavimi. – Ana, atvažiavai čia, nes esi sutrikusi dėl santykių su tuo vaikinu. Judu vienas dėl kito einate iš proto. Tai akivaizdu. Turi su juo pasikalbėti. Dėl Dievo meilės, jis ką tik skrido beveik penkis tūkstančius kilometrų, kad tave pamatytų. Juk pati žinai, kaip siaubinga skristi. Mane išmuša raudonis. Nepasakojau jai, kad Kristianas turi lėktuvą. – Kas yra? – susiraukusi tarsteli mama. – Jis turi asmeninį lėktuvą, – droviai sumurmu, – be to, mama, kilometrų tik keturi tūkstančiai. Kodėl man taip nejauku? Mama staiga kilsteli antakius. – Čia tai bent! – sušnabžda ji. – Ana, tarp judviejų kažkas vyksta. Nuo tos akimirkos, kai atvykai į Džordžiją, mėginu suprasti kas. Bet, kad ir kokia būtų problema, vienintelis būdas ją išspręsti – pasišnekėti su Kristianu. Mąstyk nemąsčiusi, bet kol nepraversi burnos, niekur nepajudėsi. Susiraukusi dėbteliu į mamą. – Ana, mieloji, tu visada būdavai linkusi pernelyg viską analizuoti. Vadovaukis nuojauta. Ką ji tau sako, širdele? Stebeiliju į savo pirštus. – Manau, aš jį įsimylėjusi, – sumurmu. – Žinau, mieloji. O jis įsimylėjęs tave. – Ne! – Taip, Ana. Po galais, ko tau dar reikia? Gal kad jam ant kaktos mirkčiotų neoninė iškaba? Įdėmiai žvelgiant į mamą akių kampučius ima graužti besitvenkiančios ašaros. – Ana, vaikeli… Neverk… – Nemanau, kad jis mane myli.
– Kad ir koks būtų turtingas žmogus, argi jis kada viską metęs sėda į asmeninį lėktuvą ir skrenda per visą žemyną vien išgerti popietinės arbatėlės. Eik pas jį! Čia graži, romantiška vieta. Be to, čia neutrali teritorija. Veriama mamos žvilgsnio pasimuistau. Ir noriu eiti pas Kristianą, ir nenoriu. – Mieloji, tu neįsipareigojusi pas mane grįžti. Noriu, kad būtum laiminga, ir manau, kad dabar tavo laimė – viršuje, šeši šimtai dvyliktame kambaryje. Jei namo grįši vėliau, raktą rasi po juka priekiniame prieangyje. Jei liksi nakvoti, na… tu jau didelė mergaitė. Tiesiog būk atsargi. Išraustu kaip žarija. Jėzau, mama… – Pirma išgerkim kokteilius. – Štai mano duktė! – vypteli ji. NEDRĄSIAI PASIBELDŽIU Į 612 kambarį ir laukiu. Kristianas atidaro duris. Jis kalbasi mobiliuoju. Labai
nustebęs įbeda žvilgsnį į mane, sumirksi, paskui duris praveria plačiau ir mostu pakviečia užeiti. – Visos darbuotojų atleidimo procedūros baigtos?.. O kokios išlaidos?.. – Kristianas tyliai švilpteli. – Nieko sau… tai buvo brangi klaida… O Lukas? Dairausi po kambarį. Jis ir čia apsistojęs apartamentuose, kaip ir „Heathman“ viešbutyje. Baldai labai šiuolaikiški. Sienos tamsiai raudonos, dekoruotos smulkiai purkštais aukso ir bronzos spalvos dažais. Kristianas prieina prie tamsaus medžio indaujos ir atidaro dureles, už kurių – mini baras. Jis paragina mane vaišintis ir išeina į miegamąjį. Numanau – tam, kad negirdėčiau jo pokalbio. Abejingai gūžteliu. Aną kartą, kai įėjau į jo darbo kambarį, pokalbio telefonu jis nenutraukė. Išgirstu bėgant vandenį… jis ruošia vonią. Įsipilu apelsinų sulčių. Kristianas neskubėdamas grįžta į svetainę. – Pasakyk Andrėjai, tegul atsiunčia man schemas. Barnis sakė šią problemą išsprendęs… – Kristianas nusijuokia. – Ne, penktadienį… Čia yra žemės sklypas, kuris mane domina… Taip, tegul Bilas man paskambina…. Ne, rytoj… Noriu sužinoti, ką Džordžijos valstija man pasiūlys, jei perkelsiu verslą. – Kristianas neatitraukia nuo manęs akių. Paduoda stiklinę ir parodo kibirėlį su ledukais. – Jei jų pasiūlymas bus pakankamai patrauklus… Manau, turėtume šią galimybę svarstyti, nors abejoju dėl pragariško čionykščio karščio… Sutinku, Detroitas taip pat turi pranašumų ir ten vėsesnis klimatas… – Jo veidas trumpai apsiniaukia. Kodėl? – Pasakyk Bilui, kad paskambintų. Rytoj… Bet ne per anksti. Baigus pokalbį Kristiano žvilgsnis nukrypsta į mane, jo veidas neperprantamas, abu tylime. Gerai, dabar mano eilė kalbėti. – Taip ir neatsakei į mano klausimą, – sumurmu. – Ne, – tyliai ištaria jis išplėtęs akis, nepatikliai žvelgdamas į mane. – Ne – neatsakei į mano klausimą, ar ne – tu jos nemylėjai? Kristianas sukryžiuoja rankas ant krūtinės, atsiremia į sieną ir jo lūpose pasirodo šypsenėlė. – Ko čia atėjai, Anastazija? – Ką tik tau pasakiau. Jis sunkiai atsidūsta. – Ne. Aš jos nemylėjau. – Žvelgia į mane suraukęs kaktą – pralinksmėjęs, bet ir suglumęs. Negaliu patikėti, kad stoviu sulaikiusi kvėpavimą. O kai iškvepiu, kūnas ima bliūkšti tarsi senas brezentinis maišas. Ką gi, ačiū Dievui ir už tai. Kaip dabar jausčiausi, jei jis tikrai būtų tą raganą
mylėjęs? – Tu tikra žaliaakė dievaitė, Anastazija. Ir kas būtų pamanęs?.. – Šaipotės iš manęs, pone Grėjau? – Nieku gyvu nedrįsčiau šaipytis. – Jis kuo rimčiausiai papurto galvą, bet akys išdykėliškai spindi. – Ak, manau, drįstumėte, be to, manau, kad dažnai taip ir darote. Išgirdęs mano lūpomis tariamus jo paties žodžius, Kristianas supratingai šypteli. Jo žvilgsnis darosi geidulingas. – Prašau, liaukis kramčiusi lūpą. Esi mano kambaryje, nemačiau tavęs beveik tris dienas ir toli skridau, kad susitiktume. – Dabar Kristianas kalba švelniai, jausmingai. Mudviejų dėmesį išblaško ėmęs zirzti jo „BlackBerry“ telefonas, bet Kristianas net nežvilgtelėjęs, kas skambina, aparatą išjungia. Mano kvėpavimas pagreitėja. Žinau, kas prasideda… bet mudu ketinome tik pasikalbėti. Nutaisęs tą viliojančią plėšrūno miną, Kristianas žingteli artyn. – Geidžiu tavęs, Anastazija. Dabar. O tu geidi manęs. Todėl ir atėjai. – Aš tikrai norėjau tai sužinoti, – mėgindama gintis sušnabždu. – Na, o dabar, kai jau žinai, ketini išeiti ar pasilikti? Kristianas priėjęs sustoja prieš mane, o aš nukaistu. – Pasilikti, – sumurmu, neramiai žvelgdama į jį. – Ak, tikiuosi, taip ir yra. – Jis įbeda žvilgsnį į mane. – Labai ant manęs pykai, – pašnabždomis priduria. – Taip. – Nepamenu, kad, neskaitant šeimos narių, kas nors būtų ant manęs pykęs. Man tai patinka. Jis pirštų galais paglosto man skruostą. Dieve, tas jo artumas, tas malonus Kristiano kvapas… Mudu turėjome tik pasikalbėti, bet man daužosi širdis, kraujas gyslomis teka greičiau, geismas tvenkiasi ir skleidžiasi… visur. Pasilenkęs Kristianas nosimi brūkšteli man per petį, paskui keliauja aukštyn, prie paausio, pirštus suleidžia į plaukus. – Turime pasišnekėti, – sušnabždu. – Vėliau. – Tiek daug noriu tau pasakyti… – Ir aš tau. Kristianas švelniai pakšteli man po ausies speneliu ir pirštais stipriau suspaudžia plaukus. Tada trūkteli juos, kad atloščiau galvą ir ištempčiau kaklą. Jis dantimis grybšteli man smakrą, o tada pabučiuoja į kaklą. – Geidžiu tavęs… – sušnabžda. Sudejavusi pakeliu rankas ir suspaudžiu jo žastus. – Ar tau mėnesinės? – klausia nesiliaudamas manęs bučiuoti. Po velnių… Ar jam niekas nepraslysta pro akis? – Taip, – sutrikusi sumurmu. – Ar kankina spazmai? – Ne. Išraustu. Jėzau… Kristianas liaujasi bučiavęs ir pažvelgia į mane.
– Išgėrei tabletę? – Išgėriau. Ar dar ilgai jis mane kamuos? – Eime į vonią maudytis. A?! Paėmęs už rankos, Kristianas vedasi mane į miegamąjį. Jame pirmiausia į akis krinta didžiulė lova su prabangia klostėmis žemyn krintančia lovatiese. Bet prie jos mudu nesustojame. Jis vedasi mane į vonios kambarį, sudarytą iš dviejų patalpų, dekoruotų žydru ir baltu kalkakmeniu. Vonios kambarys nepaprastai erdvus. Antroje patalpoje į grindis įleista vonia, tokia didelė, kad galėtų maudytis keturi žmonės, su akmeniniais laipteliais; ji pildosi vandens. Virš putų kyla lengvas garas, be to, atkreipiu dėmesį į akmeninę atbrailą atsisėsti, einančią palei visos vonios kraštą. Šalia mirga uždegtos žvakės. Čia tai bent… visu tuo jis pasirūpino kalbėdamas telefonu. – Turi kuo surišti plaukus? Nustebusi pakeliu į Kristianą akis, sumirksiu, paskui, pasiraususi džinsų kišenėje, ištraukiu plaukų gumytę. – Pasikelk plaukus, – meiliai liepia jis. Taip ir padarau. Prie vonios šilta, tvanku, tad palaidinukė su petnešėlėmis ima lipti prie odos. Kristianas pasilenkęs užsuka čiaupą. Nusivedęs mane į pirmąjį vonios kambarį, sustoja už nugaros ir mudu žvelgiame į visą sieną virš dviejų stiklinių kriauklių užimantį veidrodį. – Nusiauk, – sumurma jis ir aš tuoj pat paklūstu: nuspiriu batelius ant kalkakmenio grindų. – Pakelk rankas, – sušnabžda Kristianas. Darau, kas liepta, jis per galvą nuvelka palaidinukę ir aš lieku stovėti prieš jį be drabužio. Neatitraukdamas nuo manęs akių, jis ištiesia ranką, atsega man džinsų sagą ir užtrauktuką. – Ketinu paimti tave vonioje, Anastazija. Tada pasilenkęs pabučiuoja man į sprandą. Palenkiu galvą į šoną, kad jam būtų lengviau pasiekti. Užkišęs pirštus už džinsų juosmens, Kristianas, lenkdamasis ir klaupdamasis man už nugaros, palengva nusmaukia ir juos, ir apatines kelnaites iki grindų. – Lipk iš džinsų. Įsitvėrusi kriauklės krašto, taip ir padarau. Dabar esu nuoga, žiūriu į save ir į Kristianą, klūpantį man už nugaros. Jis pabučiuoja, o tada švelniai dantimis grybšteli užpakalį – aš aikteliu. Paskui atsistoja ir dar kartą pažvelgia į mane veidrodyje. Stengiuosi stovėti ramiai, galynėdamasi su natūraliu polinkiu prisidengti kūną. Kristianas priglaudžia plaštaką išskėstais pirštais man prie pilvo, nykštys ir mažasis pirštelis beveik siekia klubikaulius. – Pažiūrėk į save. Kokia tu graži, – murma jis. – Pajusk save. – Jis uždeda delnus man ant rankų, įspraudžia pirštus man tarp pirštų. Tada perkelia mano rankas ant pilvo. – Čiuopk, kokia švelni tavo oda. – Jis kalba meiliai, žemu balsu. Palengva ima sukti mano rankas ratais, paskui stumteli jas į viršų, prie krūtų. – Pajusk, kokios putlios tavo krūtys. – Kristianas laiko man rankas, kad suimčiau savo krūtis. Tada ima nykščiais švelniai glamonėti spenelius. Truputį prasižiojusi sudejuoju ir išriečiu nugarą, krūtys dar stipriau įsiremia į delnus. Jis suspaudžia spenelius mudviejų nykščiais ir timpčioja, kad jie padidėtų. Susižavėjusi žvelgiu į
besirangančią ištvirkėlę. Ak, koks geras jausmas… Sudejuoju ir užsimerkiu, nes daugiau nenoriu matyti veidrodyje šios geismui atsidavusios moters, glamonėjančios save… glamonėjamos jo rankų… čiuopiančios savo odą taip, kaip čiuoptų jis, ir patiriančios, kaip tai jaudina – vien jo lytėjimas ir ramūs, švelnūs įsakymai. – Štai taip, mažyte… – murma Kristianas. Suėmęs mano rankas, brūkšteli man per šonus, per liemenį iki klubų, o paskui per gaktiplaukius. Įkiša koją man tarp kojų, praskečia, kad stovėčiau plačiai prasižergusi, ir brauko mano rankomis man per lytį – viena, paskui kita ranka, tam tikru ritmu. Kaip erotiška. Išties, aš marionetė, o jis – patyręs lėlininkas. – Žiūrėk, kaip tu švyti, Anastazija, – šnabžda jis ir bučiuoja man petį kartkartėmis švelniai krimstelėdamas. Dejuoju. Staiga jis paleidžia mano rankas. – Toliau pati, – paliepia ir, žingtelėjęs atgal, stebi mane. Imu glamonėti save. Ne. Noriu, kad tai darytų Kristianas. Jausmas jau visai kitoks. Be jo aš kaip be rankų. Jis nusitraukia per galvą marškinius ir paskubomis nusimauna džinsus. – Norėtum, kad tai daryčiau aš? – Deginančios pilkos akys veidrodyje susiranda mano akis. – O taip… prašau… – sušnabždu. Jis vėl apkabina mane, vėl suima mano rankas ir tęsia jaudrinančias gaktos ir klitorio glamones. Jo krūtinės plaukai brūžina man odą, jo lytis remiasi į mane. Ak, jau tuoj… prašau… Kristianas krimsteli man į sprandą ir aš užsimerkiu mėgaudamasi daugybe pojūčių: sprandas, tarpkojis… jo, stovinčio už nugaros, prisilietimas… Staiga Kristianas liaujasi, apgręžia mane, viena ranka sukausto rankas už nugaros, kita tempia už plaukų uodegos. Aš bejėgė, o jis godžiai mane bučiuoja, liežuviu valdingai čiuopia mano burną. Negaliu nė krustelėti. Kristianas alsuoja nelygiai kaip ir aš. – Kada tau prasidėjo mėnesinės, Anastazija? – nei iš šio, nei iš to klausia jis įdėmiai žvelgdamas. – Hm… vakar, – nepaprastai įaudrinta burbteliu. – Gerai. Jis paleidžia mane ir vėl apsuka. – Laikykis kriauklės krašto, – liepia ir trūkteli mane už klubų kaip anąkart žaidimų kambaryje, kad pasilenkčiau. Tada kyšteli ranką tarp kojų, timpteli mėlyną virvelę – ką?! – atsargiai ištraukia tamponą ir švysteli į unitazą. Po velnių… Dėl Dievo meilės… Jėzau… O tada įsiskverbia į mane… oi! Be sargio… Iš pradžių Kristianas juda lėtai… lengvai, tyrinėdamas mane, atsargiai stumdamas… Dieve… Dūsuodama iš visų jėgų įsitveriu kriauklės spausdamasi prie jo, jusdama jį viduje. O, ta saldi kančia… jo rankos stipriai spaudžia man klubus. Jis atranda baudžiamąjį ritmą – pirmyn, atgal, – paskui ištiesęs ranką suranda klitorį ir ima masažuoti… Viešpatie… Pajuntu, kad jau tuoj. – Štai taip, mažyte, – kimiai prataria Kristianas trindamasis manyje, judindamas klubus, ir to pakanka, kad pakilčiau ir nuskriečiau labai aukštai… Aaa… pasiekiu orgazmą garsiai šaukdama, iš visų jėgų įsitvėrusi kriauklės krašto, virpėdama, suktuku smigdama, jausdama, kaip viskas vienu metu ir sukasi, ir stingsta. Po kelių akimirkų nuleidžia ir jis, stipriai mane laikydamas, prisiplojęs prie užpakalio, šaukdamas mano vardą, tarsi kalbėtų litaniją ar melstųsi.
– O, Ana! – Girdžiu trūkčiojantį jo alsavimą, tobulai susiliejantį su manuoju. – Ak, mažyte, ar kada nors tavimi pasisotinsiu? – kužda. Palengva susmunkame ant grindų ir Kristianas stipriai apkabina mane, įkalina glėbyje. Ar visuomet taip bus? Taip pribloškiamai, taip visiškai, taip gluminamai ir maloniai? Ketinau pasišnekėti, bet dabar, išsekusi ir apsvaigusi nuo mylėjimosi, svarstau, ar kada nors pasisotinsiu juo? Sėdžiu susirangiusi jam ant kelių, priglaudusi galvą prie krūtinės, ir abu palengva rimstame. Labai atsargiai įkvepiu malonaus, svaiginančio Kristiano aromato. „Tik nepriglausk nosies. Tik nepriglausk nosies.“ Šiuos žodžius mintyse kartoju tarsi mantrą, nors pagunda tikrai didelė. Noriu pakelti ranką ir pirštais braukti per jo krūtinės plaukus, bet… susitvardau, nes žinau, kad Kristianui tai nepatiktų. Abu susimąstę tylime. Aš atsidavusi jam… pametusi dėl jo galvą. Staiga prisimenu, kad man mėnesinės. – Aš kraujuoju, – sumurmu. – Man netrukdo, – pašnabždomis atsako jis. – Pastebėjau, – nesusilaikau nuo pašaipos. Kristianas įsitempia. – Ar tau dėl to nesmagu? – tyliai klausia. Ar dėl to man nesmagu? Tikriausiai turėtų būti nesmagu… tiesa? Bet ne, anaiptol. Atsitiesusi pažvelgiu į Kristianą, o jis įdėmiai žiūri į mane truputį padūmavusiomis pilkšvomis akimis. – Ne, visai ne. Jis patenkintas šypteli. – Gerai. Tad išsimaudykime. Kristianas paleidžia mane iš glėbio, pasodina ant grindų ir atsistoja. Jam stojantis vėl atkreipiu dėmesį į mažus, apskritus, baltus randus ant krūtinės. „Tai ne vėjaraupių pėdsakai, – išsiblaškiusi pagalvoju. – Greisė sakė, kad Kristianas persirgo labai lengvai. Po velnių… tai greičiausiai nudegimų žymės. Tik kokių nudegimų? – Sukrėsta išblykštu, per kūną nusirita šleikštulio banga. – Nuo cigarečių? Kieno tai darbas: ponios Robinson, tikrosios Kristiano motinos ar kieno nors kito? Kas tai padarė? O gal yra koks nors kitas paaiškinimas, tik aš perdedu?“ – Krūtinėje įsižiebia stipri viltis – viltis, kad klystu. – Kas yra? – Kristiano akys išplėstos, veide nerimas. – Tavo randai… – sušnabždu. – Tai ne vėjaraupių žymės. Matau, kaip per sekundės dalį Kristianas užsisklendžia, jo nuotaika pasikeičia: ką tik buvo atsipalaidavęs ir ramus, o dabar – įsitempęs, pasiruošęs gintis ir net piktas. Jis susiraukia, veidas apsiniaukia, lūpos stipriai susičiaupia. – Ne, tai ne vėjaraupių pėdsakai, – išdrožia jis, bet daugiau nieko taip ir nepaaiškina. Tada stovėdamas ištiesia man ranką ir padeda atsikelti nuo grindų. – Nežiūrėk į mane taip, – paleidęs ranką priduria gerokai niūriau ir priekaištingiau. Griežtai įspėta nuraustu ir nudelbiu akis, bet žinau – žinau, kad kažkas gesino cigaretes Kristianui į krūtinę. Ir man darosi bloga. – Ar ji tai darė? – nesusilaikau tyliai nepaklaususi. Kristianas nieko neatsako, tad turiu pakelti akis. Jis rūsčiai žvelgia į mane.
– Ji? Ponia Robinson? Ji – ne žvėris, Anastazija. Žinoma, kad ji to nedarė. Nesuprantu, iš kur tavo polinkis ją demonizuoti. Jis čia stovi – nuogas, nuostabiai nuogas, išsitepęs mano krauju ir… pagaliau mudu kalbamės. Aš irgi nuoga – nė vienas iš mūsų neturi kur slėptis, nebent niurktelėtų į vonią. Giliai įkvepiu, nuseku jam iš paskos ir įlipu į vandenį. Jis maloniai šiltas, raminantis ir gilus. Mėgaudamasi kvapiomis putomis panyru ir, pasislėpusi tarp burbulų, žiūriu į Kristianą. – Aš tik svarsčiau, koks būtum, jei tavo ir ponios Robinson keliai nebūtų susikirtę. Jei ji nebūtų parodžiusi tau šito… gyvenimo būdo. Kristianas atsidūsta ir įlipa į vandenį kitame vonios gale įsitempęs, stipriai sukandęs dantis, šalčiu dvelkiančiomis akimis. Grakščiai ir atsargiai, kad neprisiliestų prie manęs, panyra į vandenį. Jėzau, ar taip jį įsiutinau? Jis ramiai žvelgia į mane netardamas nė žodžio, nutaisęs neperprantamą veidą. Tarp mudviejų vėl įsiviešpatauja tyla, bet aš nepasiduodu. Dabar tavo eilė atsakyti, Grėjau, ir šį kartą pokalbio nenutrauksiu. Mano pasąmonė nervingai kramto nagus – nežinia, kaip viskas susiklostys. Mudu su Kristianu spoksome vienas į kitą, bet aš akių nenusuku. Pagaliau, rodos, po visos amžinybės, jis papurto galvą ir mąsliai šypteli. – Jei ne ponia Robinson, tikriausiai būčiau sekęs mane pagimdžiusios motinos pėdomis. Ak! Stebeilydama į jį sumirksiu. Kristianas būtų tapęs priklausomas nuo kokaino arba parsidavinėjęs? O gal ir viena, ir kita? – Ji mane mylėjo, ir ta meilė man atrodė… priimtina, – gūžtelėjęs pečiais priduria Kristianas. Po galais, ką tai reiškia? – Priimtina? – tyliai klausiu. – Taip. – Jis atidžiai žiūri į mane. – Ji ištempė mane iš blogo kelio, kuriuo jau buvau beeinąs. Labai sunku augti tobuloje šeimoje, kai pats nesi tobulas. Ak… Įsisąmoninusi šiuos žodžius pajuntu, kad džiūsta burna. Kristianas spokso į mane, iš veido nieko nesuprasi. Daugiau jis man nieko neatskleis. Kaip gaila. Man sukasi galva – jis kalba tarsi niekur nieko. Ir ponia Robinson jį mylėjo. Po velnių… Gal ir tebemyli? Tarsi būčiau gavusi spyrį į pilvą. – Ar ji tave vis dar myli? – Vargu, bent jau ne tokia meile kaip anksčiau. – Kristianas susiraukia, tarsi niekada nebūtų apie tai galvojęs. – Daug kartų tau sakiau, kad visa tai buvo labai seniai. Visa tai – praeitis. Nieko negalėčiau pakeisti net norėdamas, bet ir nenoriu. Ji apsaugojo mane nuo manęs paties. – Jis suirzęs šlapia ranka persibraukia per plaukus. – Dar niekada su niekuo nesu apie tai šnekėjęsis. – Trumpai patylėjęs priduria: – Išskyrus, žinoma, daktarą Fliną. O dabar apie tai kalbuosi tik todėl, kad noriu pelnyti tavo pasitikėjimą. – Aš tavimi pasitikiu, tik noriu tave geriau pažinti, bet jei tik mėginu su tavimi pasikalbėti, tu išblaškai mano dėmesį. Tiek daug dar norėčiau sužinoti… – Ak, dėl Dievo meilės, Anastazija! Ką nori sužinoti? Ką turiu daryti? – Kristiano žvilgsnis liepsningas, ir nors balso jis nekelia, suprantu, kad tramdo įniršį. Įbedu žvilgsnį į savo rankas vandenyje, praskaidrėjusiame ėmus sproginėti vonios putų burbulams.
– Tik mėginu suprasti; tu – tikra mįslė. Visai nepanašus į jokį mano pažįstamą žmogų. Džiaugiuosi, kad pasakoji man tai, ką noriu žinoti. Jėzau, tikriausiai „Cosmopolitan“ kokteiliai įkvėpė drąsos, bet staiga pajuntu negalinti pakęsti mus skiriančio tarpo. Neišlipdama iš vandens pasislenku į kitą vonios pusę ir mūsų oda susiliečia. Jis įsitempia ir nepatikliai mane nužvelgia, tarsi galėčiau įkąsti. Ką gi, tai bent netikėtas posūkis. Mano pasąmonė spokso į jį tyli, nustebusi ir susimąsčiusi. – Prašau, nepyk ant manęs, – sušnabždu. – Nepykstu ant tavęs, Anastazija. Tik prie tokių pašnekesių – prie tokio tardymo – aš nepratęs. Taip kalbuosi tik su daktaru Flinu ir su… – Kristianas nutyla ir suraukia kaktą. – Su ja. Su ponia Robinson. Taip kalbiesi su ja? – pamėginu išprovokuoti Kristianą, tramdydama įtūžį. – Taip, su ja. – Apie ką? Kristianas visu kūnu pasisukdamas į mane sujudina vandenį ir tas per vonios kraštus ištykšta ant grindų. Jis apkabina mane per pečius ir atsiremia į vonios sienelę. – O tu užsispyrusi, ar ne? – šiek tiek suirzęs sumurma.– Apie gyvenimą, apie pasaulį, apie verslą. Anastazija, mudu su ponia Robinson pažįstami labai seniai. Galime šnekėtis apie viską. – Kalbatės ir apie mane? – tyliai klausiu. – Taip. – Jo pilkos akys atidžiai mane stebi. Prikandu apatinę lūpą tramdydama staiga siūbtelėjusį ir besiveržiantį pyktį. – Kam jums apie mane kalbėtis? Stengiuosi neverkšlenti ir nekalbėti irzliai, bet nieko neišeina. Suprantu turinti liautis. Per daug jį mygu. Mano pasąmonė vėl priglaudžia delnus prie burnos kaip Munko „Šauksme“. – Dar nebuvau sutikęs tokios moters kaip tu, Anastazija. – Nebuvai sutikęs tokios, kuri nepasirašytų sutarties nieko neklausinėdama? Kristianas papurto galvą. – Man reikia patarimo. – Prašai ponios pedofilės patarimo? – piktai tarsteliu. Tik pamanyk, kaip man sunku valdyti pyktį. – Anastazija, liaukis, – prisimerkęs griežtai atrėžia Kristianas. Čiuožiu plonu ledu ir kišu galvą po kardu. – Nes pasiguldysiu ant kelių ir išpersiu. Nenoriu su ja nei sekso, nei romantikos – nieko. Ji tik miela, brangi draugė ir verslo partnerė. Ir viskas. Kadaise mudu kai kas siejo, tie santykiai buvo nepaprastai naudingi man ir sužlugdė jos santuoką, bet tai jau praeitis. Jėzau… Dar vienas dalykas, kurio niekaip negaliu suprasti. Ji dar ir šeimą turėjo. Kaip jie sugebėjo taip ilgai šiuos santykius nuslėpti? – Tavo tėvai taip ir nesužinojo? – Ne, – kimiai tarsteli Kristianas. – Aš tau jau sakiau. Suprantu, kad mudviejų pokalbis baigtas. Daugiau nieko negaliu apie ją klausinėti, nes Kristianas tik dar labiau užsisklęs. – Jau baigei? – piktai pasiteirauja jis. – Kol kas.
Kristianas giliai atsidūsta ir nesislėpdamas nuo manęs atsipalaiduoja, tarsi akmuo būtų nusiritęs nuo krūtinės. – Taigi… Dabar – mano eilė, – suniurna, o jo žvilgsnis tampa mąslus ir skvarbus kaip plieniniai kardo ašmenys. – Neatsakei į mano laišką. Nuraustu. Oi, kaip nemėgstu, kai prožektorius nukrypsta į mane, o Kristianas, rodos, ketina pykti kaskart, kai kalbamės. Papurtau galvą. Galbūt jis panašiai jaučiasi girdėdamas mano klausimus? Gal Kristianas nepratęs būti remiamas prie sienos? Ši mintis man tikra naujiena, ji blaško dėmesį ir nervina. – Būčiau atsakiusi. Bet dabar tu čia. – Tau labiau patiktų, jei manęs čia nebūtų? – tyliai klausia Kristianas, o jo veidas vėl visiškai neperprantamas. – Ne, džiaugiuosi, kad atskridai, – sumurmu. – Gerai. – Kristianas nuoširdžiai, su palengvėjimu nusišypso. – Ir aš džiaugiuosi, kad atskridau, nors tu ir sumanei mane kamantinėti. Taigi, kadangi taip priekabiai manęs visko klausinėjate, panele Stil, tikriausiai manote turinti teisę į tam tikrą diplomatinę neliečiamybę, ir tik dėl to, kad įveikiau tokį tolimą kelią norėdamas su jumis susitikti? Bet manęs, panele Stil, neapmulkinsite. Noriu žinoti, ką jaučiate. Ak, ne… – Jau sakiau. Džiaugiuosi, kad jūs čia. Ačiū, kad ryžotės tokiai ilgai kelionei, – pralemenu. – Prašom. Kristianas spindinčiomis akimis pasilenkia ir švelniai mane pabučiuoja. Instinktyviai jam atsakau. Vanduo dar šiltas, o vonios kambaryje karšta ir tvanku. Jis liaujasi bučiavęs, atšlyja ir atidžiai į mane pažvelgia. – Ne. Manau, prieš mums imantis ko nors daugiau, man reikėtų išgirsti bent kelis atsakymus. Daugiau? Vėl tas žodis. O jis nori atsakymų… tik ką turėčiau sakyti? Mano praeitis – anokia paslaptis, mano vaikystė nebuvo šiurpi. Ir ką Kristianas pageidautų apie mane išgirsti, jei viską jau žino? Su atodūsiu pasiduodu. – Ką norėtum sužinoti? – Na, pirmiausia kokie jausmai tave apima, kai galvoji apie būsimą mūsų sutartį? Mirksėdama dėbsau į jį. Tiesa ar iššūkis – mano pasąmonė ir vidinė dievaitė nervingai žiūri viena į kitą. Po galais, geriau tiesa. – Vargu ar galėčiau tai daryti ilgą laiką. Visą savaitgalį būti tuo, kuo nesu. – Nuraudusi nuduriu akis. Pirštais suėmęs man smakrą, Kristianas kilsteli galvą ir linksmai nusišypso. – Taip, aš irgi manau, kad negalėtum. Giliai širdyje pasijuntu šiek tiek įžeista ir neatlaikiusi išmėginimo. – Juokiesi iš manęs? – Taip, bet ne piktai, – šyptelėjęs sako Kristianas. O tada pasilenkęs greitai ir švelniai mane pabučiuoja.
– Toli gražu nesi gera nuolankioji, – sušnabžda laikydamas mano smakrą, jo akys linksmai žybčioja. Vėpsau į jį priblokšta, paskui pratrūkstu juoku, tada Kristianas irgi prajunka. – Gal tiesiog neturiu gero mokytojo? Jis prunkšteli. – Gali būti. Gal turėčiau būti tau griežtesnis. Pakreipęs galvą, Kristianas klastingai nusišypso. Nuryju seilę. Jėzau, ne. Bet tą pačią akimirką vidiniai raumenys maloniai įsitempia. Taip Kristianas parodo, kad aš jam rūpiu. Galbūt tai vienintelis būdas, kuriuo jis tai išreiškia, – dabar tai suprantu. Jis atidžiai mane stebi. – Ar taip jau bloga buvo, kai pirmąkart tave pėriau? Nenuleisdama akių sumirksiu. Ar taip jau bloga buvo? Pamenu, sutrikau dėl savo reakcijos. Skaudėjo, bet kai dabar galvoju, ne taip ir labai. Jis vis kartojo, kad skausmą labiau įsivaizduoju. O antrą kartą… Na, buvo gera… labai. – Ne, iš tiesų ne, – sušnabždu. – Labiausiai baugina pati mintis, ar ne? – klausia Kristianas, taip ragindamas išsikalbėti. – Tikriausiai. Jauti malonumą, kurio lyg ir nederėtų jausti. – Pamenu, kadaise jaučiausi taip pat. Reikia laiko, kad tą mintį prisijaukintum. Po velnių. Jis tai patyrė dar visai vaikas. – Bet kada gali pasakyti saugos žodį, Anastazija. Nepamiršk to. O kol laikysiesi taisyklių, tenkinančių stiprų mano poreikį kontroliuoti ir rūpintis, kad būtum saugi, galbūt mums pavyks rasti kelią, kuriuo galėtume eiti į priekį. – Kodėl tau reikia mane kontroliuoti? – Nes taip patenkinu poreikį, kurio negalėjau patenkinti asmenybės formavimosi metais. – Vadinasi, tai savotiška terapija? – Aš niekada to taip nevadinau, bet taip, turbūt taip. Tai galiu suprasti. Šiokia tokia pagalba. – Bet štai kas yra – vieną minutę sakai: „Nesipriešink man“, o kitą pareiški, kad tau patinka sulaukti iš manęs iššūkių. Riba neaiški ir labai sunku jos neperžengti. Kristianas atidžiai pažiūri į mane, o tada suraukia antakius. – Suprantu. Bet kol kas tau, rodos, puikiai sekasi balansuoti. – Užtat kiek turiu įdėti pastangų! Turiu susilenkti trilinka ir susimazgyti. – Man patinka, kai tu sumazgyta. – Jis patenkintas vypteli. – Ne tai turėjau galvoje! – Suirzusi aptaškau Kristianą vandeniu. Jis įbeda žvilgsnį į mane ir kilsteli antakį. – Ar ką tik mane aptėškei? – Taip. Po velnių. Tas žvilgsnis… – Ak, panele Stil. – Kristianas čiumpa mane apliedamas visas vonios kambario grindis ir pasisodina ant kelių. – Rodos, kol kas prisišnekėjome pakankamai.
Abiem rankomis jis tvirtai suspaudžia man smilkinius ir pabučiuoja. Godžiai. Taip, tarsi mano burna priklausytų jam. Atlošęs man galvą… valdydamas mane. Priglaudusi lūpas prie jo lūpų, sudejuoju. Kristianui tai patinka. Tai jis tikrai puikiai moka. Kiekviena mano kūno skaidula apimta geismo, pirštai suleisti jam į plaukus, glaudžiu jį, atsiliepiu į jo bučinį ir vieninteliu man žinomu būdu sakau: „Aš taip pat tavęs geidžiu.“ Kristianas suniurna ir patraukia mane taip, kad apžergiu jį, klūpau ant jo, o jo penis atsidūręs po manimi. Jis atsitraukia ir pažvelgia į mane prisimerkęs, geidulingu žvilgsniu. Nuleidusi rankas įsitveriu vonios krašto, bet jis čiumpa mane už riešų, užlaužia rankas už nugaros ir laiko jas viena ranka. – Dabar tave paimsiu, – sušnabžda ir kilsteli mane virš savęs. – Pasiruošusi? – tyliai klausia. – Taip, – sukuždu ir jis lėtai, nuostabiai lėtai pasisodina mane ant penio… užpildo mane… žiūrėdamas į mane ir užvaldydamas… Giliai atsidūstu, užsimerkiu ir pasiduodu tam pojūčiui – įtampos ir pilnatvės. Jis kilsteli klubus ir aš aikteliu, pasilenkiu į priekį ir kakta atsiremiu į jo kaktą. – Prašau, paleisk rankas, – sukuždu. – Bet neliesk manęs, – paprašo Kristianas ir, paleidęs riešus, stipriai suspaudžia man klubus. Įsitvėrusi vonios krašto, atsimerkusi ir žvelgdama į Kristianą, neskubėdama kilnojuosi aukštyn žemyn. O jis žiūri į mane – prasižiojęs, prilaikydamas kvėpavimą, truputį iškišęs ir prikandęs liežuvį. Jis atrodo toks… patrauklus. Mudu šlapi, slidūs ir ritmingai judėdami liečiamės. Pasilenkiu ir jį pabučiuoju. Kristianas užsimerkia. Nedrąsiai pakeliu rankas jam prie galvos ir, neatitraukdama lūpų nuo jo, pirštais paglostau plaukus. Tai leidžiama. Tai jam patinka. Man taip pat. Mudu judame kartu. Timpteliu Kristianui už plaukų, truputį atlošiu jam galvą ir imu bučiuoti godžiau, jodama ant jo – vis greičiau, atrasdama ritmą. Prispaudusi lūpas prie jo lūpų, sudejuoju. Jis ima kelti mane greičiau ir greičiau… bet klubų nepaleidžia. Atsako į mano bučinį. Mūsų burnos šlapios, liežuviai susipynę. Tas jausmas… vėl visiškai mane užvaldo. Aš jau prie ribos… jau atpažįstu tą malonią įtampą… tą virpulį… O vanduo… jis sūkuriuoja aplink, mes verpete, judant vis greičiau mus įsuka pašėlęs sūkurys, visur taškosi vanduo, atspindėdamas tai, kas vyksta manyje, bet… man nesvarbu. Myliu šitą vyrą. Man patinka jo aistra ir kokį poveikį jam darau. Džiaugiuosi, jog taip toli skrido vien tam, kad pamatytų mane. Man patinka, kad jam rūpiu… tikrai rūpiu. Tai taip netikėta ir teikia tokį pasitenkinimą… Jis priklauso man, o aš – jam. – Štai taip, mažyte, – sušnabžda Kristianas. Ir aš patiriu orgazmą, jis nusirita kūnu tarsi didžiulė banga, užklumpa lyg šėlstantis tornadas, praryjantis mane gyvą. Staiga Kristianas stipriai prisispaudžia mane apkabinęs per nugarą ir taip pat patiria palengvėjimą. – Ana, mažyte! – rikteli jis, o tas šauksmas laukinis, sujudinantis ir sukrečiantis pačias mano sielos gelmes. ŽIŪRIME VIENAS Į KITĄ – pilkos akys į mėlynas akis – arti sukišę veidus, gulėdami milžiniškoje lovoje,
abu glėbyje suspaudę po pagalvę. Nuogi. Nesiliesdami. Tik žiūrime ir džiaugiamės vienas kitu, apsikloję vien paklode. – Nori miegoti? – švelniai ir rūpestingai klausia Kristianas. – Ne. Aš nepavargusi.
Keista, bet jaučiuosi žvali. Gera buvo pasišnekėti – noriu dar. – Ką nori veikti? – vėl klausia jis. – Kalbėtis. Kristianas nusišypso. – Apie ką? – Apie daug ką. – Pavyzdžiui? – Apie tave. – Ką dar nori apie mane žinoti? – Koks tavo mėgstamiausias filmas? Jis plačiai nusišypso. – Šiandien – „Fortepijonas“. Jo šypsena užkrečianti. – Žinoma. Kokia aš kvailė. Jo tokia liūdna ir jaudinanti muzika, kurią, be abejo, tu ir pats gali paskambinti, ar ne? Esate daug pasiekęs, pone Grėjau. – Didžiausias mano pasiekimas – jūs, panele Stil. – Vadinasi, esu septyniolikta. Nesuprasdamas, apie ką kalbu, jis suraukia kaktą. – Septyniolikta? – Septyniolikta moteris, su kuria… santykiavai. Kristiano lūpų kampučiai kilsteli, akys nepatikliai žybteli. – Ne visai. – Sakei, kad prieš mane buvo penkiolika. – Aš akivaizdžiai sutrikusi. – Kalbėjau apie moteris, buvusias mano žaidimų kambaryje. Maniau, tai turėjai omenyje. Neklausei manęs, su kiek moterų esu santykiavęs. – A… – Po velnių… jų buvo daugiau… Kiek? Išsproginu akis. – Ir patyręs vanilinį seksą? – Ne. Vienintelis vanilinis mano laimikis esi tu. Tebesišypsodamas man, Kristianas palinguoja galvą. Kodėl tai jam atrodo juokinga? Ir kodėl aš atsakau jam šypsena kaip kokia kvaiša? – Negaliu pasakyti, kiek jų buvo. Lovos baldakimo stulpe įrantų ar ko nors panašaus nedarau. – Bet apytikriai kiek – dešimtys, šimtai… tūkstančiai? Kuo didesni skaičiai, tuo labiau pučiu akis. – Dešimtys. Dėl Dievo meilės, žinoma, kad dešimtys. – Ir visos nuolankiosios? – Taip. – Liaukis vaipytis, – švelniai subaru mėgindama išlaikyti rimtą veidą, bet man nepavyksta. – Negaliu. Tu juokinga. – Kvailai juokinga ar linksmai juokinga? – Turbūt ir tokia, ir tokia, – atsako jis. – Prakeikimas, koks tu įžūlus. Kristianas pasislenka ir pakšteli man į nosies galiuką.
– Tu būsi priblokšta, Anastazija. Pasiruošusi išgirsti tiesą? Linkteliu išplėtusi akis ir vis dar paikai šypsodamasi. – Visos jos buvo besipraktikuojančios nuolankiosios, bet ir aš tuomet mokiausi. Siatle ir jo apylinkėse yra vietelių, kur gali nueiti ir pasipraktikuoti. Pasimokyti daryti tai, ką darau aš, – paaiškina jis. Ką?! – O! Sutrikusi mirksiu. – Taip, aš mokėdavau už seksą, Anastazija. – Nėra kuo didžiuotis, – išdidžiai burbteliu. – Be to, tu neklydai… aš tikrai priblokšta. Ir įširdusi, kad negaliu priblokšti tavęs. – Tu mūvėjai mano trumpikes. – Ar tai tave pribloškė? – Taip. Mano vidinė dievaitė šoka su kartimi ir įveikia keturių su puse metro aukštį. – O susipažinti su mano tėvais važiavai išvis be kelnaičių. – Ar tai tave pribloškė? – Taip. Jėzau, dabar aukštis – beveik penki metrai. – Rodos, priblokšti tave galiu tik apatiniais drabužiais. – Pasakei man, kad esi dar nekalta. Tada patyriau didžiausią sukrėtimą gyvenime. – Taip, tą akimirką tavo veidas buvo vertas „Kodak“ momentinės nuotraukos, – sukikenu. – Leidaisi plakama raitelio šmaikščiu. – Ar tave tai pribloškė? – Žinoma. Plačiai nusišypsau. – Na, galėčiau ir vėl leistis… – Ak, viliuosi, panele Stil. Gal šį savaitgalį? – Gerai, – droviai linkteliu. – Sutarta? – Taip. Aš vėl eisiu į Raudonąjį kančių kambarį. – Be to, vadini mane vardu. – Tave tai pribloškia? – Pribloškia, kad man tai patinka. – Kristianai… Jis nusišypso. – Rytoj noriu kai ką išmėginti. – Kristiano akys spindi iš susijaudinimo. – Ką? – Tai staigmena. Staigmena tau, – tyliai ir švelniai paaiškina jis. Kilsteliu antakį ir kartu užgniaužiu žiovulį. – Jums su manimi nuobodu, panele Stil? – pašaipiai klausia Kristianas.
– Niekada nenuobodu. Prisislinkęs jis švelniai pabučiuoja mane į lūpas. – Miegok, – liepia ir išjungia šviesą. Tą tylos akimirką, kai išsekusi ir pasisotinusi užsimerkiu, dingteli, kad atsidūriau tornado akyje. Kad ir ką Kristianas pasakė ir ko nepasakė, vargu ar kada nors jaučiausi tokia laiminga.
DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
Kristianas stovi narve iš plieninių virbų. Mūvi nuskalbtus, nudriskusius džinsus, jo krūtinė ir kojos gundomai nuogos, ir jis žiūri į mane. Gražiame veide šviečia gašli šypsena, o akys – pilkos kaip išlydytas plienas. Rankose jis laiko dubenį braškių. Atidžiai žvelgdamas į mane, grakščiai kaip lengvaatletis atžingsniuoja artyn. Paėmęs didelę prinokusią braškę iškiša ranką pro virbus. – Valgyk, – sako, pabrėžtinai ištardamas l, liežuviu paglostydamas gomurį. Mėginu prisiartinti prie jo, bet aš pririšta, mano riešus laiko kažkokia nematoma jėga. Paleiskit mane. – Eikš, valgyk, – kreivai, bet viliojamai šypsodamasis paragina jis. Aš tempiu ir tempiu… paleiskit mane! Noriu rėkti, klykti, bet negaliu išleisti nė garso. Esu be žado. Jis dar labiau ištiesia ranką ir braškė atsiduria man prie lūpų. – Valgyk, Anastazija. – Jo lūpos taria mano vardą geismingai paglamonėdamos kiekvieną skiemenį. Išsižioju ir kandu, narvas dingsta, o mano rankos išsilaisvina. Ištiesiu jas norėdama paliesti Kristianą, pirštais perbraukti per jo krūtinės plaukus. – Anastazija… Ne… Sudejuoju. – Nagi, mažyte. Ne. Noriu tave liesti. – Pabusk. Ne. Prašau… Nenoromis labai trumpai pramerkiu akis. Guliu lovoje ir kažkas nosimi brauko man per ausį. – Pabusk, mažyte, – šnabžda kažkas, ir nuo to malonaus balso man gyslomis, rodos, ima tekėti šilta lydyta karamelė. Tai Kristianas. Vaje, lauke dar tamsu, o reginiai iš ką tik sapnuoto sapno tebėra ryškūs, trikdantys ir gundantys. – A… ne… – sumurmu. Noriu vėl priglusti jam prie krūtinės, grįžti į sapną. Kodėl jis mane žadina? Dar naktis – bent jau man taip rodosi. Po velnių… Ar jis nori sekso… dabar? – Laikas keltis, mažyte. Tuoj įjungsiu naktinę lempą, – ramiai sako Kristianas. – Ne, – suniurnu. – Noriu, kad drauge vytumės aušrą, – sako jis bučiuodamas man veidą, akių vokus, nosies galiuką, lūpas, ir aš atsimerkiu. Naktinė lempa įjungta. – Labas rytas, gražuole, – sušnabžda Kristianas. Vėl suniurnu, o jis nusišypso. – Rodos, tu ne vieversys, – nusprendžia.
Blankioje šviesoje prisimerkusi matau Kristianą, pasilenkusį prie manęs, besišypsantį. Linksmai nusiteikusį. Besišaipantį. Ir apsirengusį! Juodais drabužiais. – Maniau, nori sekso, – mieguista burbteliu. – Anastazija, su tavimi aš visada noriu sekso. Malonu žinoti, kad ir tu taip pat, – santūriai sako jis. Akims pripratus prie šviesos, pažvelgiu į Kristianą įdėmiau ir jis vis dar atrodo puikiai nusiteikęs… ačiū Dievui. – Žinoma, ir aš noriu, bet ne vidury nakties. – Dabar ne naktis, o ankstus rytas. Nagi, kelkis ir renkis. Eisime į lauką. Seksą kol kas atidėsime. – Sapnavau tokį nuostabų sapną, – verksmingai pratariu. – Ką sapnavai? – kantriai klausia jis. – Tave. – Nuraustu. – Ką šį kartą dariau? – Mėginai pavaišinti mane braškėmis. Kristiano lūpos trūkteli nuo vos pastebimos šypsenėlės. – Daktaras Flinas tokį sapną galėtų interpretuoti visą dieną. O dabar kelkis ir renkis. Praustis po dušu gali neiti, paskui nusiprausime kartu. Kartu! Atsisėdu lovoje ir antklodė nuslenka man iki juosmens apnuogindama viršutinę kūno dalį. Kristianas stovi šiek tiek atokiau ir žiūri į mane geidulingu žvilgsniu. – Kelinta valanda? – Pusė šeštos. – Jaučiuosi lyg pažadinta trečią nakties… – Daug laiko neturime. Leidau tau miegoti kuo ilgiau. Eikš. – Ar negalėčiau palįsti po dušu? Jis sunkiai atsidūsta. – Jei eisi į vonią, aš norėsiu eiti kartu, o jei taip, abu žinome, kas bus – sugaišime daug laiko ir diena bus sugadinta. Eime. Jis susijaudinęs. Kaip mažas berniukas spinduliuoja nerimastingą laukimą ir jaudulį. Nejučia šypteliu. – Ką veiksime? – Staigmena. Aš tau jau sakiau. Nesusilaikau nenusišypsojusi. – Gerai. Išsiritu iš lovos ir susirandu drabužius. Jie, žinoma, tvarkingai sulankstyti ir padėti ant kėdės šalia lovos. Kristianas dar parūpino ir porą iš džersio pasiūtų vyriškų trumpikių, ir ne bet kokių, o „Ralph Lauren“. Apsimaunu jas ir Kristianas man plačiai nusišypso. Hm… dar vienas Kristiano Grėjaus apatinis drabužis, dar vienas laimikis, papildantis mano kolekciją, kurioje jau yra automobilis, „BlackBerry“ telefonas, „Mac“ nešiojamasis kompiuteris, juodas jo švarkas ir vertingi seno romano pirmojo leidimo egzemplioriai. Galvodama apie Kristiano dosnumą palinguoju galvą, bet susiraukiu staiga prisiminusi sceną iš „Tesės“ – braškių sceną. Tai ji išprovokavo šį sapną. Velniop tą daktarą
Fliną – Froidas čia turėtų darbo visai dienai, o paskui tikriausiai mirtinai nusikankintų mėgindamas išanalizuoti Penkiasdešimties Atspalvių asmenybę. – Dabar, kai jau pabudai, paliksiu tave susiruošti. Kristianas žingsniuoja į svetainę, o aš einu į vonios kambarį. Dėl tam tikrų priežasčių noriu bent truputį apsiprausti. Po septynių minučių jau stoviu svetainėje – nusipraususi, susišukavusi, apsimovusi džinsus, apsivilkusi savo žalią palaidinukę ir su Kristiano Grėjaus apatiniais. Kristianas pakelia akis – jis sėdi prie mažo stalelio ir pusryčiauja. Pusryčiauja! Dėl Dievo, taip anksti! – Valgyk, – sako. Po velnių… Tas sapnas… Spoksau galvodama apie gomurį liečiantį jo liežuvį. Hm… tas įgudęs jo liežuvis… – Anastazija, – griežtai priduria Kristianas, iš susimąstymo grąžindamas mane į tikrovę. Valgyti man per anksti. Bet kaip išsisukti? – Išgersiu arbatos. Ar galėčiau pasiimti sviestinį ragelį ir suvalgyti vėliau? Kristianas įtariai mane nužvelgia, o aš labai mielai jam nusišypsau. – Neįsijausk, Anastazija, paradui vadovauju aš, – švelniai įspėja jis mane. – Pavalgysiu vėliau, kai nubus skrandis. Maždaug pusę aštuntos… gerai? – Gerai. – Jis įbeda žvilgsnį į mane. Garbės žodis. Turiu labai susikaupti, kad neperkreipčiau veido ir Kristianas nepamatytų mano grimasos. – Dabar norėčiau užversti akis į lubas. – Kodėl gi ne, užversk, labai mane pradžiuginsi, – niūriai sako jis. Pakeliu akis į lubas. – Ką gi, manau, pėrimas išvaikytų man miegus. – Susimąsčiusi papučiu lūpas. Kristianas iš nuostabos net išsižioja. – Kita vertus, nenoriu, kad sušiltum ir nusiplūktum; oras čia ir taip gana šiltas, – atsainiai gūžteliu pečiais. Kristianas stipriai sučiaupia lūpas labai stengdamasis atrodyti nepatenkintas, tačiau jo pastangos tuščios. Akyse matau blykčiojant linksmumo kibirkštėles. – Panele Stil, kaip visada, jūs mane provokuojate. Gerkite arbatą. Atkreipiu dėmesį į „Twinings“ etiketę ir giliai širdyje siūbteli džiaugsmas. „Matai, tu jam rūpi“, – vien lūpomis sužiopčioja pasąmonė. Atsisėdu prieš Kristianą ir gėriuosi juo. Ar šis vyras man kada nors nusibos? EINANT IŠ KAMBARIO, Kristianas švysteli man medvilninį sportinį bluzoną.
– Prireiks. Suglumusi pakeliu į jį akis. – Pasitikėk manimi. Jis šypteli, pasilenkęs pakšteli man į lūpas, o tada paima už rankos ir išsiveda. Lauke, gana vėsiame, pilkšvame priešaušrio ore, viešbučio patarnautojas įteikia Kristianui prabangaus sportinio automobilio nuleidžiamu stogu raktelius. Kilsteliu antakį ir jis patenkintas nusišypso.
– Žinai, kartais puiku būti tokiam kaip aš, – sako Kristianas, jo veide – ne tik sąmokslininko, bet ir pasipūtėlio šypsena, ir aš neatsispiriu pagundai ją pamėgdžioti. Kai būna toks žaismingas ir nerūpestingas, jis toks mielas… Kristianas atidaro man automobilio dureles, demonstratyviai nusilenkia ir aš įlipu. Jis puikios nuotaikos. – Kur važiuosim? – Pamatysi. Kristianas šypteli, mitriai įjungia variklį, automobilis pajuda ir mudu išvažiuojame iš Savanos alėjos. Jis suprogramuoja navigatorių, spusteli į vairą įmontuotą mygtuką ir automobilio saloną užplūsta klasikinė instrumentinė muzika. – Kas tai? – klausiu ausį glostant nepaprastai maloniems daugybės smuikų garsams. – Ištrauka iš „Traviatos“. Iš Verdžio operos. Dieve… kaip gražu. – Iš „Traviatos“? Kažkur girdėta… Tik nepamenu kur. Ką tas pavadinimas reiškia? Kristianas žvilgteli į mane ir globėjiškai nusišypso. – Na, išvertus pažodžiui, jis reiškia „iš doros kelio išvesta moteris“. Opera sukurta Aleksandro Diuma romano „Dama su kamelijomis“ motyvais. – Šit kaip. Tą romaną esu skaičiusi. – Taip ir maniau. – Pasmerkta kurtizanė. – Sėdėdama prabangioje odinėje sėdynėje neramiai pasimuistau. Ar jis nori man ką nors pasakyti? – Hm… liūdna istorija, – sumurmu. – Per liūdna? Gal norėtum pati pasirinkti muziką? Ji mano „iPod“. Kristianas vėl paslaptingai šypsosi. Niekur nematau „iPod“. Kristianas kelis kartus paliečia į automobilio valdymo pultą įmontuotą ekranėlį tarp mūsų, ir štai – kūrinių sąrašas. – Tu išrink. Jo lūpų kampučiai kilsteli nuo tramdomos šypsenos, o aš suprantu, kad tai iššūkis man. Kristiano Grėjaus „iPod“… gali būti įdomu. Liečiamame ekrane paslenku muzikos kūrinių sąrašą ir randu puikią dainą. Spusteliu „Groti“. Kas būtų pamanęs, kad Kristianas – Britnės Spirs gerbėjas. Tai klubams skirtų kūrinių popuri, technomuzikos ritmas užgula mudviem ausis ir Kristianas sumažina garsą. Galbūt tokiai muzikai tikrai per ankstyvas metas – geidulinga, visiškai nesivaldanti Britnė. – Nuodija kraują, ar ne? – šypsodamasis klausia Kristianas. – Nežinau, ką turi omenyje, – atsakau dėdamasi naivuole. Jis dar pritildo muziką, o man smagu. Mano vidinė dievaitė stovi ant pakylos ir laukia, kol jai bus įteiktas aukso medalis. Jis pritildė muziką. Pergalė! – Ne aš įkėliau šitą dainą, – lyg niekur nieko paaiškina jis ir stipriau spusteli greičio pedalą: aš lošteliu, o automobilis nuskrieja tuščia gatve. Ką? Niekšas – jis puikiai žino, ką daro. O kas įkėlė? Ir dar turiu klausytis besiplėšančios Britnės. Kas… kas? Daina baigiasi ir „iPod“ pradeda groti kitą – liūdną Damieno Raiso kūrinį. Kas? Kas? Žiūriu pro langą ir iš susijaudinimo darosi silpna. Kas?
– Tai padarė Leila, – į taip ir neužduotą klausimą atsako Kristianas. Ir iš kur jis žino, apie ką galvoju? – Leila? – Mano buvusioji – tai ji įkėlė tą dainą į kompiuterį. Sėdžiu priblokšta, klausydamasi Damieno, tyliai liejančio savo širdgėlą. Buvusioji… buvusioji nuolankioji? Buvusioji… – Viena iš tų penkiolikos? – klausiu. – Taip. – Kas jai nutiko? – Mudu išsiskyrėme. – Kodėl? Viešpatie… Tokiam pokalbiui per ankstus metas. Bet jis atrodo atsipalaidavęs, net laimingas, o svarbiausia – nusiteikęs šnekėtis. – Ji norėjo daugiau, – tyliai, net mąsliai sako Kristianas, vėl baigdamas sakinį tuo galingu žodeliu – „daugiau“, – leidžia jį apgaubti bežadei tarp mudviejų stojančiai tylai. – O tu nenorėjai? – lepteliu nespėjusi prikąsti liežuvio. Po galais, ar tikrai noriu tai žinoti? Jis papurto galvą. – Niekada nenorėdavau daugiau, kol nesutikau tavęs. Aikteliu, iš džiaugsmo susvaigsta galva. Argi ne to trokštu? Jis nori daugiau. Jis taip pat to nori! Mano vidinė dievaitė padaro atbulinį salto, nušoka nuo pakylos ir pasileidžia per stadioną vartydamasi per galvą. Ne vien aš to noriu. – Kas nutiko kitoms keturiolikai? – klausiu. Jėzau, pagaliau jis prašneko – naudokis proga. – Nori sąrašo? Išsiskyrė, buvo nukirsdintos, mirė? – Tu ne Henrikas Aštuntasis… – Na, gerai. Su tam tikromis pertraukomis ilgalaikius santykius palaikiau tik su keturiomis moterimis, jei neskaičiuosime Elenos. – Elenos? – Tau ji – ponia Robinson. – Jis santūriai ir mąsliai šypteli. Elena! Po galais. Ta ragana turi vardą, ir dar kažin kokį užsienietišką. Man prieš akis iškyla tobula vampyrė išblyškusia oda, juodais kaip smala plaukais, raudonomis kaip kraujas lūpomis, ir suprantu, kad ta moteris graži. „Neturėčiau nuolat apie tai galvoti. Neturėčiau nuolat apie tai galvoti.“ – O kaip klostėsi tų keturių moterų likimas? – teiraujuosi norėdama nukreipti mintis kitur. – Kokia jūs smalsi, panele Stil, kokia ištroškusi informacijos, – žaismingai papriekaištauja Kristianas. – Ak, ir kas taip sako – ponas, klausinėjantis, kada man prasidėjo mėnesinės? – Anastazija, vyras turi žinoti tokius dalykus. – Šit kaip? – Aš turiu tai žinoti. – Kuriems galams? – Nes nenoriu, kad pastotum.
– Ir aš nenoriu! Na, bent jau kelerius ateinančius metus – dar ne. Kristianas sutrikęs keliskart sumirksi, paskui lengviau atsikvepia. Gerai. Kristianas vaikų nenori. Tik dabar ar apskritai? Nuo tokio netikėto jo atvirumo man svaigsta galva. Gal viskas dėl to, kad dar labai ankstus rytas? O gal Džordžijos vandenyje yra kokių nors ypatingų medžiagų? Gal kaltas Džordžijos oras? Ką dar norėčiau sužinoti? Carpe diem. – Tai kas nutiko toms keturioms? – vėl klausiu. – Viena susirado kitą draugą. Kitos trys norėjo daugiau. O tuo metu nieko daugiau negalėjau joms duoti. – O kitos? – neatlyžtu. Jis žvilgteli į mane ir tik papurto galvą. – Su kitomis tiesiog nesusiklostė santykiai. Nieko sau, kiek daug sužinojau, dabar turiu viską įsisąmoninti. Pažvelgiu į šoninį automobilio veidrodėlį ir pamatau, kad dangus mums už nugaros žydras ir švelniai rožinis. Aušra lipa mums ant kulnų. – Kur mudu važiuojame? – suglumusi klausiu, žiūrėdama į Devyniasdešimt Penktąjį tarpregioninį greitkelį. Kol kas žinau tik tiek, kad traukiame į pietus. – Į aerodromą. – Juk ne į Siatlą grįžtame, tiesa? – teiraujuosi sunerimusi ir vos atgaudama kvapą. Neatsisveikinau su mama. Ji tikisi, kad ateisime vakarieniauti! Kristianas nusijuokia. – Ne, Anastazija, mes mėgausimės laisvalaikio užsiėmimu, kuris mano mėgstamiausiųjų sąraše yra antras. – Antras? – klausiu suraukusi kaktą. – Taip. Patį mėgstamiausią laisvalaikio leidimo būdą atskleidžiau tau šiandien rytą. Žiūriu į nepriekaištingą jo profilį suraukusi antakius, įtemptai mąstydama. – Mėgautis jumis, panele Stil. Šis užsiėmimas – pačiame mano sąrašo viršuje. Mėgautis jumis visais įmanomais būdais. A… – Ką gi, mano nesveikų pramogų sąraše ši veikla taip pat gana aukštoje vietoje, – rausdama sumurmu. – Malonu girdėti, – tarsteli Kristianas. – Taigi, į aerodromą? Jis man nusišypso. – Sklandyti. Šis žodis man jau girdėtas. Apie sklandymą Kristianas jau buvo užsiminęs. – Vysimės aušrą, Anastazija. Kristianas pasisuka į mane ir nusišypso, o navigatoriaus ekranėlyje atsiranda nuoroda sukti į dešinę, nors iš pirmo žvilgsnio ten – pramoninis rajonas. Jis sustoja prie didelio balto pastato su iškaba „Bransviko sklandytojų asociacija“. Sklandytojų! Mudu sklandysime? Kristianas išjungia automobilio variklį.
– Eime? – klausia jis. – Ketini sklandyti? – Taip. – Ir aš noriu! Nesvyruoju nė akimirkos. Šypsodamasis jis pasilenkia ir mane pabučiuoja. – Dar vienas pirmas kartas, panele Stil, – sako lipdamas iš automobilio. Pirmas? Koks dar pirmas? Jis pirmą kartą sklandys… mėšlas! Ne, juk sakė, kad yra tai daręs. Lengviau atsikvepiu. Kristianas apeina automobilį iš priekio ir atidaro man dureles. Dangus švelniai balsvas, mirguliuoja ir neryškiai spindi, nors juo ir plaukia vienas kitas debesėlis. Aušra jau čia pat. Kristianas už rankos vedasi mane į kitą pastato pusę, už kurios – didelė degutbetoniu dengta aikštelė, o joje stovi keli lėktuvai. Prie jų su Teiloru mūsų jau laukia vyras plikai skusta galva ir nuožmiu žvilgsniu. Teiloras! Ar Kristianas bent žingsnį žengia be šio vyro? Plačiai nusišypsau ir Teiloras atsako man malonia šypsena. – Pone Grėjau, tai jūsų vilkiko pilotas, ponas Markas Bensonas, – sako Teiloras. Kristianas ir Bensonas paspaudžia vienas kitam ranką ir trumpai pasikalba apie vėjo greitį, kryptis ir panašius dalykus. – Labas, Teilorai, – droviai sumurmu. – Panele Stil, – pasisveikina Teiloras linktelėdamas galvą ir aš susiraukiu. – Ana, – pasitaiso jis. – Pastarąsias porą dienų ponas Grėjus turėjo daug vargo. Džiaugiuosi, kad esame čia, – priduria jis, tarsi būtume sąmokslininkai. Tai bent naujiena. Kokio vargo? Tikrai ne dėl manęs! Koks staigmenų kupinas ketvirtadienis! Matyt, Savanos vandenyje yra kažkokių medžiagų, truputį atrišančių vyrams liežuvius. – Anastazija, – pakviečia mane Kristianas. – Eikš. – Jis ištiesia ranką. – Iki. – Nusišypsau Teilorui ir jis, paskubomis, bet pagarbiai su manimi atsisveikinęs, patraukia į automobilių aikštelę. – Pone Bensonai, tai mano mergina, Anastazija Stil. – Malonu susipažinti, – sumurmu, mudu paspaudžiame vienas kitam ranką. Bensonas apdovanoja mane akinama šypsena. – Man taip pat, – atsako – iš akcento suprantu, kad britas. Įsikimbu Kristianui į ranką vis labiau jaudindamasi – man net truputį silpna. Nieko sau… sklandysim! Per degutbetonio aikštelę paskui Marką Bensoną sekame prie kilimo ir leidimosi tako. Juodu su Kristianu nesiliauja šnekučiavę. Pokalbio esmę suprantu. Skrisime „Blanik L-23“ lėktuvu, kuris, matyt, yra geresnis už L-13 modelį, nors dėl to dar būtų galima ginčytis. Bensonas pilotuos „Piper Pawnee“. Jau beveik penkerius metus jis pilotuoja sklandytuvų vilkikus. Man visa tai nieko nereiškia, bet matau, kad Kristianas labai susidomėjęs, jaučiasi kaip žuvis vandenyje, ir man malonu į jį žiūrėti. Sklandytuvas ilgas, aptakus ir baltas su oranžiniais dryžiais. Jame – nedidelė dvivietė piloto kabina, sėdynės sumontuotos viena už kitos. Ilgu baltu trosu jis pritvirtintas prie paprasto lėktuvėlio su vienu propeleriu. Bensonas pakelia didelį kabiną dengiantį skaidraus stiklo kupolą, kad mudu įliptume.
– Pirmiausia turime susiveržti parašiuto diržais. Parašiuto! – Aš pats, – pertraukia jį Kristianas ir paima diržų komplektą iš Bensono, kuris nuolaidžiai jam šypsosi. – Atnešiu šiek tiek balasto, – sako Bensonas ir pasuka prie lėktuvo. – Tau patinka veržti mane diržais, – ramiai sakau Kristianui. – Panele Stil, jūs nė neįsivaizduojate… Nagi, lipkite į diržus. Padėjusi ranką jam ant peties, padarau kaip liepta. Kristianas truputį įsitempia, bet nesujuda. Kai mano kojos atsiduria diržų kilpose, jis trūkteli parašiutą aukštyn ir aš kyšteliu rankas į pečių diržus. Kristianas mitriai suveržia visus diržus ir įtempęs užsega kiekvieną sagtį. – Štai, dabar bus gerai, – švelniai sako spindinčiomis akimis. – Ar turi čia vakarykštį plaukų raištį? Linkteliu. – Nori, kad pasikelčiau plaukus ant pakaušio ir susiriščiau? – Taip. Paskubomis susirišu plaukus. – Lipk, – įsakmiai paragina Kristianas. Jis vis dar toks valdingas. Prieinu prie sklandytuvo, taikydamasi į užpakalinę sėdynę. – Ne, lipk į priekinę. Užpakalyje sėdi pilotas. – Bet juk tu nieko nematysi. – Matysiu pakankamai. – Jis plačiai nusišypso. Kažin ar anksčiau esu mačiusi Kristianą tokį laimingą – valdingą, bet laimingą. Įsiropščiu į kabiną ir įsitaisau ant odinės sėdynės. Ji stebėtinai patogi. Kristianas pasilenkęs uždeda man ant pečių diržus, įtempia, kyštelėjęs ranką man tarp kojų sučiumpa apatinį diržą ir įkiša jo sagtį į laikiklį, kabantį man papilvėje. Jis įtempia visus mane laikančius diržus. – Hm, du kartai per vieną rytą – kaip man sekasi, – sušnabžda jis ir greitai mane pabučiuoja. – Ilgai neužtruksime – dvidešimt minučių, daugiausia pusvalandį. Tokiu ryto metu šiltosios oro srovės nestiprios, bet kai taip anksti atsiduri aukštai danguje, tai net kvapą užgniaužia. Tikiuosi, nesinervini. – Aš jaudinuosi. – Džiugiai jam nusišypsau. Iš kur ta paika šypsena? Tiesą sakant, viena mano asmenybės dalis mirtinai įbauginta. O mano vidinė dievaitė… ji – už sofos, palindusi po antklode. – Gerai. Kristianas atsako man šypsena, paglosto veidą ir dingsta iš akiračio. Girdžiu ir juntu Kristianą judant, lipant į sėdynę už nugaros. Žinoma, jis mane taip priveržė diržais, kad negaliu nei pajudėti, nei pasukti galvos ir į jį pasižiūrėti… kaip visuomet! Ant žemės sėdime labai žemai. Man prieš akis – prietaisų skydas su apskritomis skalėmis, svirtimis ir kažkokia didele lazda. Prie nieko nekišu nagų. Linksmai šypsodamasis iš kažkur išdygsta Markas Bensonas, patikrina mano diržus, paskui pasilenkia ir pažiūri į piloto kabinos grindis. Manau, ten ir yra balastas. – Viskas gerai, saugu. Pirmas kartas? – klausia jis manęs. – Taip. – Jums patiks.
– Ačiū, pone Bensonai. – Vadinkite mane Marku. – Jis kreipiasi į Kristianą: – Viskas gerai? – Taip. Važiuojam. Labai džiaugiuosi, kad nieko nevalgiau. Aš nepaprastai susijaudinusi, tad vargu ar skrandis atlaikytų maistą, šį jaudulį ir pakilimą nuo žemės. Vėl visiškai atsiduodu šio patyrusio gražuolio valiai. Markas užvožia kabinos gaubtą, nueina prie vilkiko ir įlipa į savo kabiną. Vienmotorio „Piper“ propeleris ima suktis, o man iš tų nervų širdis pašoka iki gerklės. Jėzau… aš tikrai sklandysiu. Markas lėtai rieda kilimo ir leidimosi taku, trosas įsitempia ir, staiga trūktelėję, mudu pajudame į priekį. Riedame. Girdžiu, kad už nugaros vyksta pokalbis radijo ryšiu. Manau, Markas kalbasi su skrydžių valdymo centru, bet ką jis sako, nesuprantu. „Piper“ lėktuvas didina greitį, mudu irgi riedame vis greičiau. Mus labai krato, velkantis vieno variklio lėktuvas vis dar rieda žeme. Jėzau, ar apskritai pakilsime? Staiga širdis dingsta man iš gerklės, išsmunka iš kūno ir šlepteli ant kabinos grindų – mes jau ore. – Štai taip, mažyte! – šūkteli už nugaros sėdintis Kristianas. Mudu uždarame stiklo burbule – tik jis ir aš. Girdžiu vien pro šalį švilpiantį vėją ir tolumoje ūžiantį „Piper“ variklį. Abiem rankomis įsikertu į sėdynės ranktūrius – net krumpliai pabąla. Skrendame į vakarus, į šalies gilumą, tolyn nuo tekančios saulės, kylame vis aukštyn, skriejame virš laukų ir miškų, virš namų ir Devyniasdešimt Penktojo tarpregioninio greitkelio. Dieve… Kaip nuostabu, mums virš galvų – tik dangus. Šviesa nepaprasta – išsklidusi, šilta, ir aš prisimenu Chosė postringavimus apie „stebuklingą momentą“, apie fotografų dievinamą paros metą, tokį kaip dabar, ką tik prašvitus, o aš dabar su Kristianu. Staiga prisimenu Chosė parodą. Hm… Turiu pasakyti Kristianui. Trumpai pasvarstau, kaip jis sutiks šią žinią. Bet dėl to nesuksiu galvos, bent jau dabar, kai mėgaujuosi skrydžiu. Mums kylant ir žemei vis tolstant, man užgula ausis. Čia taip ramu. Puikiai suprantu, kodėl jis taip mėgsta čia būti. Toli nuo savo „BlackBerry“ telefono ir su darbu susijusios įtampos. Traškėdamas atsinaujina radijo ryšys, Markas pamini tris tūkstančius pėdų. Jėzau, atrodo taip aukštai… Žvilgteliu žemyn, bet jau nieko aiškiai nematau. – Paleisk, – į radijo ryšio mikrofoną sako Kristianas, „Piper“ staiga pradingsta, ir jausmas, kad esame traukiami lėktuvėlio, išnyksta. Sklendžiame – sklendžiame virš Džordžijos. Po galais, tai bent. Sklandytuvas pasvyra, vienas sparnas nukrypsta žemyn ir mes, sukdamiesi spirale, skrendame saulės link. Ikaras. Štai kas. Skrendu prie saulės, bet jis su manimi, jis mane lydi. Tai suvokusi aikteliu. Sukamės ir sukamės, o vaizdas ryto šviesoje tiesiog nepakartojamas. – Stipriai laikykis! – perspėja Kristianas ir vėl niurktelime žemyn, tik šį kartą jis sklandytuvo nesustabdo. Staiga pakimbu žemyn galva, per piloto kabinos gaubtą žvelgdama į žemę. Klykteliu, nevalingai išskečiu rankas, delnais įsiremiu į gaubto stiklą, kad neiškrisčiau. Girdžiu Kristianą juokiantis. Niekšas! Bet Kristiano linksmumu užsikrečiu ir pati, kol jis išlygina sklandytuvą, taip pat imu juoktis. – Gerai, kad nevalgiau! – rikteliu jam. – Taip, kai dabar pagalvoji, gerai, kad nevalgei, nes ketinu šį manevrą pakartoti.
Kristianas vėl kreipia sklandytuvą tol, kol pakimbame žemyn galva. Šį kartą aš pasiruošusi, tad įsikimbu į saugos diržus, bet imu krizenti kaip paskutinė kvaiša. Netrukus Kristianas atverčia sklandytuvą. – Gražu, ar ne?! – šūkteli. – Taip. Sklendžiame didingai skrosdami orą, klausydamiesi vėjo ir tylos, gaubiami ankstyvo rytmečio šviesos. Ko daugiau norėti? – Ar matai valdymo svirtį tiesiai priešais?! – šaukia Kristianas. Žvilgteliu į valdymo svirtį, kyšančią tarp kojų. Ak… Ko jis iš manęs nori? – Čiupk ją. Po galais… Jis nori, kad valdyčiau sklandytuvą. Nieko nebus! – Nagi, Anastazija. Čiupk ją, – valdingiau paragina mane Kristianas. Nedrąsiai ją suimu ir pajuntu aukštį ir kryptį to, kas, rodos, vadinama termikais ir antvėjais ir padeda išsilaikyti sklandytuvui ore. – Stipriai suspausk… ir laikyk, kad nejudėtų. Ar matai priekyje apskritą skalę? Žiūrėk, kad rodyklė būtų per patį vidurį. Rodos, širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Po velnių… Valdau sklandytuvą… Sklendžiu. – Gera mergaitė. Kristianas, rodos, patenkintas. – Na ir nustebinai – leidi valdyti sklandytuvą! – šaukiu. – Panele Stil, dar ne taip nustebtumėte sužinojusi, ką ketinu jums leisti. Toliau pilotuosiu aš. Pajuntu valdymo svirtį krustelint ir paleidžiu ją, mes suktuku per kelias pėdas nusileidžiame ir man vėl užgula ausis. Žemė artėja – jausmas toks, kad netrukus į ją tėkšimės. Jėzau, kaip baisu… – BMA, čia BG N Papa trys alfa, artėju prie kairės juostos, septintojo tako, ant žolės, BMA. – Kristianas vėl kalba valdingai, pasitikėdamas savimi. Per radijo ryšį jam atsiliepia skrydžių valdymo centras, bet ką sako, nesuprantu. Lėtai artėdami prie žemės, apsukame dar vieną didelį ratą. Matau aerodromą, kilimo ir leidimosi takus, vėl praskrendame virš Devyniasdešimt Penktojo tarpregioninio greitkelio. – Laikykis, mažyte. Dabar gali krestelėti. Apsukę dar vieną ratą neriame žemyn ir, bumbtelėję į žemę, greitai riedame taku… po velnių… Kol pavojingu greičiu kratomės per žemę, man barška dantys. Pagaliau sustojame. Sklandytuvas susiūbuoja ir pasvyra į dešinę. Giliai įkvepiu, o Kristianas, išlipęs ir pasirąžęs, atvožia piloto kabinos gaubtą. – Patiko? – klausia, o jo akys spindi, akina lyg tviskantis sidabras. Pasilenkęs jis atsega man diržus. – Buvo nuostabu. Ačiū, – sušnabždu. – Ar tai ir yra „daugiau“? – klausia jis kupinas vilties. – Daug daugiau, – linkteliu ir jis plačiai nusišypso. – Eikš. Kristianas paduoda ranką ir aš išlipu iš kabinos. Vos tik atsiduriu lauke, jis čiumpa mane ir tvirtai suspaudžia glėbyje. Viena ranka staiga suima už plaukų ir trūkteli, kad atloščiau galvą, o kita nugara
nuslysta prie strėnų. Jis mane bučiuoja – ilgai, godžiai, aistringai, įleidęs liežuvį į burną. Jo alsavimas greitėja, jo aistra… Dėl Dievo – jo penis… juk mes atvirame lauke. Bet man tai nė motais. Panardinu pirštus Kristianui į plaukus, kad negalėtų nuo manęs pasitraukti. Geidžiu jo, čia, ant žemės. Jis išsivaduoja ir atidžiai pažvelgia į mane, jo akys ankstyvo ryto šviesoje neperprantamos ir švytinčios, kupinos pirmykščio, savanaudiško geismo. Oho… Man net kvapą užima. – Pusryčiai, – taip gundomai, taip erotiškai sušnabžda Kristianas. Kaip jam pavyksta apie šoninę su kiaušiniais kalbėti tarsi apie uždraustą vaisių? Tai nuostabus gebėjimas. Paėmęs mane už rankos, jis apsisuka ir mudu patraukiame prie automobilio. – O sklandytuvas? – Juo kas nors pasirūpins, – atsainiai numoja jis ir griežtai priduria: – Dabar valgysime. Maistas! Kristianas kalba apie valgį, nors iš tiesų aš geidžiu jo! – Eikš. – Jis nusišypso. Dar nemačiau jo tokio ir žiūrėti į jį – tikras džiaugsmas. Netrukus susizgrimbu, kad žingsniuoju šalia Kristiano įsikibusi jam į ranką ir išsišiepusi iki ausų kaip kvaišelė. Nejučia prisimenu, kaip būdama dešimties su Rėjumi praleidau dieną Disneilande. Ta diena buvo nuostabi, ir ši, rodos, bus tokia pat. DEVYNIASDEŠIMT PENKTUOJU TARPREGIONINIU greitkeliu švilpiant atgal į Savaną, suskamba mano
mobiliojo telefono žadintuvas. A, taip… tabletė. – Kas yra? – susidomėjęs žvelgdamas į mane klausia Kristianas. Rausiuosi rankinėje, ieškodama dėžutės. – Signalas, kad turiu išgerti tabletę, – sumurmu jusdama raustant skruostus. Jis vos pastebimai šypteli. – Puiku, gerai sugalvojai. Nemėgstu sargių. Dar labiau nuraustu. Jis globėjiškas kaip visada. – Man patiko, kad Markui mane pristatei kaip savo merginą, – tyliai sakau. – Argi tu ne mano mergina? – nustebęs kilsteli antakį Kristianas. – Vadinasi, mergina? Maniau, norėjai turėti nuolankiąją? – Norėjau, Anastazija, ir turiu. Bet jau sakiau tau, kad ir aš noriu daugiau. Dieve… Atgijusi viltis taip išplinta krūtinėje, kad pritrūkstu kvapo. – Labai džiaugiuosi, kad nori daugiau, – šnabždu. – Panele Stil, mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, – primena Kristianas, patenkintas šypteli ir mes įsukame į aikštelę prie „Pasaulio blynų namų“. PBN. Aš jam taip pat nusišypsau. Kas būtų pamanęs?.. Kristianas Grėjus „Pasaulio blynų namuose“. DABAR PUSĖ DEVINTOS, bet užkandinėje tylu. Kvepia saldžia plakta tešla, kepiniais ir
dezinfekuojamuoju skysčiu. Hm… nelabai gundantis aromatas. Kristianas nusiveda mane prie pertvaromis atskirto stalelio. – Niekaip nebūčiau galėjusi įsivaizduoti tavęs čia, – sakau, kai atsisėdame.
– Kai mama išvažiuodavo į medikų konferencijas, tėtis vesdavosi mus į tokias blynines. Tai buvo mūsų paslaptis. – Kristianas spindinčiomis akimis nusišypso, paskui paima valgiaraštį ir ranka persibraukia per neklusnius plaukus. Ak, ir aš noriu perbraukti jam per plaukus. Paimu valgiaraštį ir imu įdėmiai skaityti. Pajuntu, kad mirštu iš bado. – Žinau, ko noriu, – tyliai sako Kristianas prikimusiu balsu. Aš žiūriu į jį, o jis žvelgia į mane tokiu geidulingu, deginančiu žvilgsniu, kad man įsitempia visi pilvo raumenys ir atima žadą. Po velnių. Negaliu atitraukti nuo jo akių, o kraujas, atsakydamas į jo kvietimą, greičiau teka gyslomis. – Noriu to, ko nori tu, – sušnabždu. Staiga Kristianas giliai įkvepia. – Čia? – įtaigiai klausia jis kilstelėdamas antakį ir valiūkiškai šypsosi, prikandęs liežuvio galiuką. Viešpatie… seksas PBN. Jo veidas persimaino, apniunka. – Nekramtyk lūpos, – sudraudžia Kristianas. – Ne čia ir ne dabar. – Jo žvilgsnis staiga surimtėja ir tas kelias akimirkas jis atrodo toks gundomai pavojingas. – Jei negaliu tavęs čia turėti, geriau manęs negundyk. – Sveiki, aš Leandra. Ką galėčiau… hm… jums… hm… šiandien rytą… Išvydusi prieš mane sėdintį gražuolį, ji nutyla nebaigusi sakinio, pritrūkusi žodžių. Mergina tirštai nurausta ir aš kažkur sąmonės paribyje netikėtai pajuntu jai lašelį simpatijos, nes Kristianas taip pat veikia ir mane. Dabar, pasirodžius jai, galiu bent trumpai išvengti jaudinančio jo žvilgsnio. – Anastazija, – nekreipdamas dėmesio į padavėją paragina mane Kristianas – kažin ar kas nors galėtų suteikti mano vardui tiek geidulingumo, kiek tą akimirką suteikia jis. Stipriai sučiaupiu lūpas mintyse melsdamasi, kad neišrausčiau taip, kaip vargšelė Leandra. – Juk sakiau: noriu to, ko nori tu, – sakau tyliai, kimiu balsu, o Kristianas godžiai į mane žiūri. Jėzau, mano vidinė dievaitė tiesiog alpsta. Ar aš pasiruošusi šitam žaidimui? Žvilgtelėjusi į mane, Leandra vėl nukreipia akis į Kristianą. Jos veidas beveik toks pat raudonas kaip spindintys rausvi plaukai. – Gal duoti jums laiko apsispręsti ir prieiti po minutės? – Ne. Jau žinome, ko norime. – Kristianas apdovanoja padavėją santūria, bet gundoma šypsena. – Prašom dvi porcijas pasukų tešlos blynų su klevų sirupu ir šonine ant lėkštės krašto, dvi stiklines apelsinų sulčių, puodelį juodos kavos su nugriebtu pienu ir puodelį angliškos pusryčių arbatos, jei turite, – neatitraukdamas nuo manęs akių užsako pusryčius Kristianas. – Dėkoju, sere. Viskas? – tyliai pasiteirauja Leandra, vengdama žiūrėti į mudu. Abu pasukame galvą į padavėją ir ta, išraudusi kaip žarija, skubiai nueina. – Žinai, tiesą sakant, tai neteisinga, – sukuždu kuo atsainiau, spoksodama į plastikinį stalviršį ir smiliumi braukdama per įspaustą jo ornamentą. – Kas neteisinga? – Kaip tu sužavi žmones. Moteris. Mane. – Aš tave žaviu? Prunkšteliu. – Nuolat.
– Dėl to kalta tik mano išvaizda, Anastazija, – švelniai paaiškina jis. – Ne, Kristianai, tai daug daugiau nei vien išvaizda. Jis suraukia kaktą. – Panele Stil, aš taip pat jūsų žavesio spąstuose. Tas jūsų tyrumas. Jis prasiveržia pro visa kita. – Ar dėl to apsigalvojai? – Apsigalvojau? – Na, taip… dėl… mūsų? Ilgais grakščiais pirštais jis mąsliai pasitrina smakrą. – Nepasakyčiau, kad ėmiau ir apsigalvojau. Mudviem tiesiog reikia iš naujo suderinti parametrus, jei nori – iš naujo nubrėžti mūšio lauko linijas. Neabejoju, kad tai mums pavyktų. Noriu, kad mano žaidimų kambaryje būtum nuolankioji. Jei nesilaikysi taisyklių, bausiu tave. O dėl viso kito… dėl viso kito, manau, galima tartis. Tokie mano reikalavimai, panele Stil. Ką pasakysite? – Vadinasi, galėsiu miegoti su tavimi? Vienoje lovoje? – Nori? – Taip. – Tada sutinku. Beje, kai guli mano lovoje, labai gerai miegu. Nė nemaniau, kad galėtų taip būti. – Jis nutyla ir vėl suraukia kaktą – Bijojau, kad jei nesutiksiu su viskuo, paliksi mane, – sušnabždu. – Niekur aš nedingsiu, Anastazija. Be to… – Kristianas nutyla ir, truputį pamąstęs, priduria: – Vadovaujamės tavo patarimu, atsižvelgiame į tavo pasiūlytą kompromiso sąvoką. Rašei apie ją elektroniniame laiške. Ir kol kas man puikiai sekasi. – Džiaugiuosi, kad nori daugiau, – droviai sukuždu. – Žinau. – Iš kur? – Patikėk. Tiesiog žinau. – Kristianas patenkintas nusišypso. Jis kažką slepia. Tik ką? Tada Leandra atneša pusryčius ir mūsų pokalbis nutrūksta. Man gurgia pilvas, primindamas, kokia esu alkana. Kristianas pritariamai žiūri, kaip viską šluoju iš lėkštės, ir tas spoksojimas mane erzina. – Ar galiu tave pavaišinti? – klausiu Kristiano. – Pavaišinti? Kuo? – Sumokėti už pusryčius. Kristianas prunkšteli. – Kažin, – priekaištingai atsako. – Prašau. Aš taip noriu. Susiraukęs jis pažvelgia į mane. – Mėgini visiškai atimti iš manęs vyrišką savigarbą? – Ši užeiga tikriausiai vienintelė, kurioje išgalėsiu apmokėti sąskaitą. – Anastazija, aš vertinu tavo gerą ketinimą. Tikrai. Bet ne. Papučiu lūpas. – Neširsk, – įspėja Kristianas, o jo akys grėsmingai spindi.
SUPRANTAMA, KRISTIANAS NĖ NEKLAUSIA, kur gyvena mano mama. Turėdamas polinkį persekioti, ir
taip žino. Kai sustabdo automobilį prie mamos namo, nepratariu nė žodžio. Kam? – Gal norėtum užeiti? – nedrąsiai klausiu. – Man reikia dirbti, Anastazija, bet vakare čia grįšiu. Kada man atvažiuoti? Pajuntu nemalonų nusivylimo smilktelėjimą, bet stengiuosi nekreipti į jį dėmesio. Kodėl trokštu kiekvieną gyvenimo akimirką leisti su šiuo valdingu sekso dievu? A, taip, aš jį įsimylėjau, be to, jis moka skraidyti – štai kodėl. – Ačiū… už tą „daugiau“. – Nėra už ką, Anastazija. Jis mane pabučiuoja, o aš įkvepiu gundančio Kristiano aromato. – Iki pasimatymo. – O kaipgi, – šnipšteli jis. Atsisveikindama pamojuoju jam nuvažiuojančiam, nutviekstam Džordžijos saulės. Tebevilkiu jo bluzoną ir trumpikes – man per šilta. Mamą randu virtuvėje, visiškai apimtą panikos. Ne kasdien ji savo namuose priima milijardierių, tad labai jaudinasi. – Kaip laikaisi, mieloji? – klausia mama ir aš nuraustu, nes ji tikriausiai numano, ką veikiau naktį. – Gerai. Šįryt Kristianas nusivežė mane sklandyti. Tikiuosi, ši naujiena bent kiek ją išblaškys. – Sklandyti? Tokiu mažu lėktuvu be variklio? Tai yra sklandymas? Linkteliu. – Oho. Ji netenka žado – mamai tai visiška naujiena. Ji kelias akimirkas spokso į mane, bet pagaliau atitoksta ir vėl pradeda klausinėti: – O vakar vakare? Ar pasišnekėjote? Jėzau… Išraustu kaip vėžys. – Šnekėjomės – ir vakar vakare, ir šiandien. Viskas į gera. – Puiku. Mamos dėmesys vėl nukrypsta į atverstas receptų knygas ant virtuvės stalo. – Mama, jei nori, šiandien vakare valgį ruošiu aš. – Ak, aukseli, tu labai maloni, bet aš noriu pati. – Gerai. Susiraukiu, mat puikiai žinau, kad mamos patiekalai būna nevykę. Bet gal su Bobu persikėlusi gyventi į Savaną patobulėjo? Buvo toks metas, kai mamos ruošto valgio nebūčiau siūliusi niekam, net… ko aš labiausiai nekenčiu? Net poniai Robinson-Elenai. Nors… jai gal būčiau ir pasiūliusi. Ar kada išvysiu tą prakeiktą moterį? Nutariu brūkštelėti Kristianui padėkos laiškelį. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Sklandymas, o ne pėrimas Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:20 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus
Kartais tikrai moki padėti merginai puikiai praleisti laiką. Ačiū Ana x
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sklandymas prieš pėrimą Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:24 RJL Gavėjas: Anastazija Stil Geriau jau kuris nors iš tų dviejų užsiėmimų nei tavo knarkimas. Aš taip pat gerai praleidau laiką. Šiaip ar taip, su tavimi visada puikiai jį leidžiu. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: KNARKIMAS Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:26 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus AŠ NEKNARKIU. O jei ir knarkiu, labai nemandagu apie tai užsiminti. Juk esate džentelmenas, pone Grėjau! Be to, atvykote į TIKRUS PIETUS! Ana
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Apsnūdimas Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:28 RJL Gavėjas: Anastazija Stil Niekada netvirtinau esąs džentelmenas, Anastazija, ir manau daug kartų aiškiai tau parodęs, kad toks nesu. RĖKSMINGOS didžiosios raidės manęs visiškai nebaugina. Bet prisipažįstu nekaltai melavęs: ne, tu neknarki, užtat kalbi per miegus. Ir tai nuostabu. Kuo baigėsi mano bučinys? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Po velnių… Žinau, kad šneku per miegus. Keitė daug kartų sakė. Po galais, ko būsiu prikalbėjusi? Ak, ne… Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Išplepėta paslaptis Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:32 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus
Esi storžievis ir nenaudėlis – tikrai ne džentelmenas. Tai ką aš kalbėjau? Kol nepasakysi, bučinių nesitikėk!
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Miegas, kalbėjimas, grožis Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 10:35 RJL Gavėjas: Anastazija Stil Tai atskleisdamas pasielgčiau labai nemandagiai, juolab kad už tokį elgesį jau gavau pylos. Bet jei būsi klusni, galbūt šiandien vakare ir pasakysiu. O dabar turiu vykti į susitikimą. Iki, mažyte. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, storžievis ir nenaudėlis
Šit kaip?! Visiška tyla iki pat vakaro. Nesitveriu piktumu. Jėzau… O jei per miegus pasakiau, kad jo nekenčiu, ar dar blogiau – kad myliu? Oi, tikiuosi, taip nenutiko. Aš dar nepasiruošusi jam to sakyti, o jis, be abejo, nepasiruošęs to išgirsti, gal ir niekad nenorės girdėti. Susiraukusi dėbteliu į kompiuterį ir apsisprendžiu: kad ir kokius patiekalus mama ruoš, aš iškepsiu duonos ir minkydama tešlą išliesiu visą pyktį. MAMA NUSPRENDĖ PARUOŠTI ŠALTOS ispaniškos daržovių sriubos ir patiekti gryname ore keptų mėsos
kepsnelių, marinuotų alyvuogių aliejuje su česnakais ir citrinomis. Kristianas mėgsta mėsą, be to, patiekalą lengva paruošti. Bobas pasisiūlė padirbėti prie kepsninės. „Ir kodėl vyrus taip traukia ugnis?“ – klausiu savęs, su vežimėliu sekdama paskui mamą per prekybos centro salę. Apžiūrinėjant mėsos vitriną suskamba mano mobilusis. Šiaip taip jį išsitraukiu manydama, kad galėtų skambinti Kristianas. Bet numeris nepažįstamas. – Klausau, – uždususi atsiliepiu. – Jūs Anastazija Stil? – Taip. – Čia Elizabetė Morgan iš SIP leidyklos. – Ak! Laba diena… – Skambinu jums pasiūlyti dirbti pono Džeko Haido padėjėja. Norėtume, kad darbą pradėtumėte pirmadienį. – Oi! Puiku. Ačiū! – Ar žinote, koks bus jūsų atlyginimas? – Taip. Taip… Tai yra… sutiksiu su jūsų siūlomu. Labai norėčiau dirbti jūsų leidykloje. – Nuostabu. Tad pirmadienį pusę devintos ryto ten ir susitiksime. – Taip. Viso gero. Ir ačiū jums. Džiugiai nusišypsau mamai. – Turi darbą? Linksmai linkteliu, o ji klykteli ir apkabina mane vidury „Publix“ prekybos centro.
– Sveikinu, mieloji! Turime nusipirkti ir šampano! Mama šokinėja ir ploja rankomis. Ar jai keturiasdešimt dveji, ar dvylika? Vėl pažvelgiu į telefono ekranėlį ir susiraukiu – praleistas Kristiano skambutis. Jis man niekada neskambina. Nieko nelaukdama atskambinu. – Anastazija, – iš karto atsiliepia jis. – Sveikas, – tyliai sakau. – Turiu grįžti į Siatlą. Šis tas nutiko. Aš pakeliui į Hilton Hed Ailandą. Būk gera, atsiprašyk mano vardu mamos – negalėsiu atvažiuoti vakarienės. – Jis kalba labai dalykiškai. – Tikiuosi, neatsitiko nieko baisaus? – Susiklostė padėtis, kurią turiu nedelsdamas spręsti. Susitiksime rytoj. Jei negalėsiu atvažiuoti pats, atsiųsiu Teilorą, kad paimtų tave iš oro uosto. – Kristiano balsas šaltas. Net piktas. Bet pirmą kartą man nedingteli, kad dėl to kalta aš. – Gerai. Tikiuosi, išspręsi problemas. Saugaus skrydžio. – Ir tau, mažyte, – sušnabžda jis – vėl girdžiu pažįstamą Kristianą. Jis baigia pokalbį. Ak… Pastarąjį kartą „padėtis“ buvo susiklosčiusi tuomet, kai paaiškėjo, kad tebesu nekalta. Jėzau, tikiuosi, šį kartą nieko panašaus. Įbedu žvilgsnį į mamą. Jos džiūgavimas virtęs susirūpinimu. – Skambino Kristianas. Jis turi grįžti į Siatlą. Labai atsiprašo. – Ak! Kaip gaila, mieloji. Bet mes vis tiek galime pasikepti kepsnių ant grotelių, be to, dabar turime ir ką švęsti – tu gavai darbą! Turėsi man viską apie jį papasakoti. VĖLYVĄ POPIETĘ SU MAMA gulime prie baseino. Mama atsipalaidavusi – kadangi pinigų maišas
neatvažiuos vakarienės, tyso išsipleikusi. Guliu saulėje mėgindama bent kiek įdegti ir mąstau apie vakar vakarą ir šiandienos pusryčius. Galvojant apie Kristianą kvaila šypsena niekaip neblėsta. Prisiminus įvairius mudviejų pokalbius ir ką darėme… ką jis darė, ji vis nušvinta veide, netikėtai ir trikdomai. Kristiano požiūris, rodos, iš esmės pasikeitė. Jis tai neigia, bet pripažįsta mėginantis duoti man daugiau. Kas galėjo pasikeisti? Kas naujo galėjo atsitikti nuo tos dienos, kai atsiuntė man ilgą laišką, iki vakar, kai vėl su juo susitikau? Ką jis padarė? Staiga atsisėdu, vos neišliedama gazuoto vandens. Jis vakarieniavo su… ja. Elena. Po velnių! Vos tik tai sumoju, man pašiurpsta oda. Ar ji jam ką nors pasakė? O, kad būčiau galėjusi pasiversti muse ir jiedviem vakarieniaujant tupėti ant sienos. Būčiau galėjusi įkristi jai į sriubą arba nutūpti ant vyno taurės – ir būtų ji užspringusi. – Ana, mieloji, kas yra? – mano pažadinta iš snaudulio klausia mama. – Man šovė viena mintis, mama. Kelinta dabar valanda? – Apie pusę septintos, mieloji. Hm… jis dar nebus nusileidęs. Ar galiu jo paklausti? Ar turėčiau paklausti? O gal ji čia niekuo dėta? Karštligiškai laikausi įsikibusi šios vilties. Ką sakiau per miegus? Mėšlas… galiu lažintis, kad sapnuodama jį leptelėjau ką nors netinkamo. Kad ir ką pasakiau, tikiuosi, kad šią didelę permainą paskatino vidinės Kristiano nuostatos, o ne ji. Nuo to prakeikto karščio tiesiog alpstu. Turiu vėl niurktelėti į baseiną.
SUSIRUOŠUSI MIEGOTI, ĮSIJUNGIU kompiuterį. Nuo Kristiano nieko. Nesulaukiau nė trumpos žinutės,
kad saugiai grįžo į Siatlą. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Ar saugiai parskridote? Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 22:32 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas sere, prašyčiau pranešti, ar saugiai parvykote. Jau pradedu nerimauti. Galvoju apie jus. Jūsų Ana x
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsiprašau Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 19:36 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, parvykau saugiai ir prašau priimti mano atsiprašymą, kad iš karto jums nepranešiau. Nieku gyvu nenoriu, kad nerimautumėte. Malonu, kad jums rūpiu. Aš taip pat apie jus galvoju ir, kaip visada, nekantriai laukiu mūsų susitikimo rytoj. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Atsidūstu. Kristianas vėl rašo taip formaliai… Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Padėtis Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 22:40 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, rodos, visiškai akivaizdu, kad jūs man labai rūpite. Kaip galite tuo abejoti? Tikiuosi, jūsų „padėtis“ valdoma. Jūsų Ana x P. S. Gal vis dėlto pasakytumėte, ką kalbėjau per miegus?
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tuščias maldavimas Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 19:45 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, man labai patinka, kad jums rūpiu. „Padėtis“ čia dar ne visai suvaldyta. Dėl jūsų P. S.: mano atsakymas – ne. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Beprotiškai maldaujanti Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 22:48 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Tikiuosi, pasakiau ką nors linksmo. Tačiau turėtumėte žinoti, kad negaliu prisiimti atsakomybės už tai, ką šneku miegodama. Tiesą sakant, jūs tikriausiai nenugirdote. Toks pagyvenęs vyras kaip jūs, be abejo, jau truputį neprigirdi.
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Beprotiškai kaltas Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 19:52 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, atleiskite, gal galėtumėte kalbėti garsiau? Negirdžiu jūsų. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Vėl beprotiškai maldaujanti Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 22:54 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Varote mane iš proto.
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tikiuosi… Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 19:59 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, penktadienį vakare kaip tik tai ir ketinu daryti. Nekantriai laukiu tos akimirkos. :) Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Rrrr… Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 23:02 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Oficialiai ant jūsų supykau. Labos nakties. Panelė A. R. Stil
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Laukinė katė Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 20:05 Gavėjas: Anastazija Stil Urzgiate ant manęs, panele Stil? Tokioms urzgėjoms turiu katę. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Katę? Jo apartamentuose niekada nemačiau katės. Ne, neketinu jam atsakyti. Ak, kartais jis tiesiog nepakenčiamas. Tarsi penkiasdešimt irzlumo atspalvių. Įlipusi į lovą, guliu ir spoksau į lubas, kol akys pripranta prie tamsos. Išgirstu dzingtelint kompiuterį. Ne, neketinu žiūrėti. Ne, tikrai to nedarysiu. Ne, neketinu žiūrėti. Cha! Argi tokia kvaiša kaip aš gali atsispirti Kristiano Grėjaus žodžių viliotiniui? Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Ką kalbėjote per miegus Dat a: 2011 m. birželio 2 d. 20:20 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, tuos žodžius, kuriuos girdėjau tave tariant per miegus, mieliau būčiau išklausęs tau nubudus – štai kodėl nesakysiu, ką kalbėjai. Eik miegoti. Rytoj esu tau kai ką numatęs, tad bus geriau, jei pailsėsi. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Ak… Ką aš pasakiau? Neabejoju, kad padėtis tokia bloga, kaip ir numaniau.
DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS
Mama stipriai mane apkabina. – Klausyk savo širdies, mieloji, ir prašau, labai prašau – stenkis per daug negalvoti. Atsipalaiduok ir džiaukis gyvenimu. Tu dar tokia jauna, širdele. Gyvenime dar tiek daug patirsi, tad neskubink įvykių. Esi nusipelniusi visa ko geriausio, – šnabžda ji man į ausį ir nuoširdūs mamos žodžiai ramina. Ji pabučiuoja man į plaukus. – Ak, mama… Akys nelauktai paplūsta ašaromis ir aš prie jos prisiglaudžiu. – Mieloji, juk žinai, kaip sakoma. Teks pabučiuoti daug varlių, kol rasi savo princą. Kreivai ir liūdnai jai šypteliu. – Rodos, jau pabučiavau princą, mama. Tikiuosi, jis nevirs varle. Ji apdovanoja mane pačia mieliausia motiniška, beatodairišką meilę liudijančia šypsena ir, kai vėl apsikabiname, nusistebiu, kad taip stipriai šią moterį myliu. – Ana, ką tik paskelbė tavo skrydį, – nerimaudamas sako Bobas. – Ar aplankysi mane, mama? – Žinoma, mieloji, netrukus. Myliu tave. – Ir aš tave myliu. Kai mama paleidžia mane iš glėbio, atkreipiu dėmesį, kad jos akys paraudusios nuo neišlietų ašarų. Apkabinu Bobą ir apsisukusi nueinu prie terminalo vartų – šiandien užsukti į pirmosios klasės keleiviams skirtą salę neturiu laiko. Nutariu nesigręžioti. Bet vis tiek atsisuku… Bobas glėbyje laiko mamą, o jai skruostais srūva ašarų upeliai. Tada ir aš nesusilaikau. Einu prie vartų nunarinusi galvą, įbedusi žvilgsnį į tviskančias baltas grindis, bet vaizdas neaiškus nuo akyse susitvenkusių ašarų. Lėktuve apsupta pirmosios klasės keleiviams skirtos prabangos, patogiai įsitaisau ir mėginu nusiraminti. Skirtis su mama visada labai sunku… Ji lengvabūdė, išsiblaškiusi, bet pastaruoju metu labai įžvalgi ir mane myli. Kiekvienas vaikas nusipelno beatodairiškos tėvų meilės. Apnikta neklusnių minčių, susiraukiu, išsitraukiu telefoną ir nusiminusi žvilgteliu į jo ekraną. Ką Kristianas išmano apie meilę? Rodos, pirmaisiais gyvenimo metais jam priklausančios beatodairiškos meilės jis taip ir nesulaukė. Man suspaudžia širdį, o mintyse tarsi lengvi purūs debesėliai praplaukia mamos žodžiai: „Taip, Ana. Po galais, ko tau dar reikia? Gal kad jam ant kaktos mirkčiotų neoninė iškaba?“ Jos nuomone, Kristianas mane myli, bet… ji mano mama – nenuostabu, kad taip mano. Jai atrodo, kad aš verta visko, kas geriausia. Suraukiu kaktą. Tai tiesa, stebėtino sąmonės skaidrumo akimirką suprantu: noriu jo meilės. Man reikia, kad Kristianas Grėjus mane mylėtų. Štai kodėl nesu linkusi visiems skelbti apie mūsų santykius – mat jaučiu giliai širdyje glūdintį neįveikiamą potraukį būti mylimai ir branginamai.
O tos penkios dešimtys jo atspalvių mane varžo. Dominanto ir nuolankiosios santykiai tik blaško dėmesį ir neleidžia susitelkti į tai, kas svarbiausia. Seksas nuostabus, Kristianas turtingas ir gražus, bet visa tai beprasmiška be jo meilės, ir man tikrai skauda širdį, kad nežinau, ar jis apskritai geba mylėti. Jis net savęs nemyli. Pamenu jo neapykantą sau, kai pareiškė, girdi, jos meilė buvo vienintelė jam priimtina. Baudžiamas – plakamas vytiniu, mušamas ar kitaip kankinamas – Kristianas jaučiasi nenusipelnęs meilės. Kodėl taip yra? Kaip jis gali taip jaustis? Niekaip negaliu pamiršti jo žodžių: „Sunku augti tobuloje šeimoje, kai pats nesi tobulas.“ Užsimerkusi pamėginu įsivaizduoti jo kančią, bet tiesiog negaliu. Prisiminus, kad galbūt per daug išplepėjau, nukrečia šiurpas. Ką per miegus Kristianui prisipažinau? Kokias paslaptis atskleidžiau? Spoksau į telefoną slapta vildamasi, kad gausiu bent kokį atsakymą. Bet šis aparatas nieko neatsako, ir nieko nuostabaus. Kadangi dar nepakilome, nusprendžiu savo Penkiasdešimčiai Atspalvių parašyti laišką. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Grįžtanti namo Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 12:53 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, aš vėl patogiai įsitaisiau pirmosios klasės lėktuvo salone ir už tai jums dėkoju. Skaičiuoju minutes iki vakaro, kai vėl jus pamatysiu ir galbūt išgausiu iš jūsų tiesą apie savo naktinius prisipažinimus. Jūsų Ana x
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Grįžtanti namo Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 09:58 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, aš taip pat nekantrauju tave pamatyti. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Perskaičiusi Kristiano atsakymą susiraukiu. Jis rašo taip glaustai ir formaliai, o ne sąmojingai ir stilingai kaip anksčiau. Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Grįžtanti namo Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 13:01 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Mieliausias pone Grėjau, tikiuosi, radote išeitį iš „padėties“. Jūsų laiško stilius verčia mane nerimauti. Ana x
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Grįžtanti namo Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 10:04 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, padėtis galėtų būti ir geresnė. Ar lėktuvas jau pakilo? Jei taip, neturėtum siųsti elektroninių laiškų. Keli sau grėsmę, o tai tiesiogiai prieštarauja sutartyje įrašytai asmeninio saugumo taisyklei. Apie bausmę kalbėjau rimtai. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Mėšlas. Na, gerai. Varge… Kodėl jis taip siunta? Gal suirzęs dėl tos „padėties“? Gal Teiloras nepasirodė darbe, gal akcijų biržoje prarado kelis milijonus, o gal nutiko dar kas nors? Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Neadekvati reakcija Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 13:06 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone niurzgaliau, lėktuvo durys vis dar atdaros. Vėluojame išskristi, bet tik dešimt minučių. Mano ir aplink sėdinčių keleivių gerovė garantuota. Kol kas galite nuleisti savo niežtintį delną. Panelė Stil
Siunt ėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsiprašau – niežtintis delnas nuleistas Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 10:08 Gavėjas: Anastazija Stil Pasiilgau ir jūsų, panele Stil, ir jūsų miklaus liežuvio. Noriu, kad saugiai pasiektumėte namus. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siunt ėjas: Anastazija Stil Tema: Atsiprašymas priimtas Dat a: 2011 m. birželio 3 d. 13:10 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Dabar uždaromos durys. Daugiau iš manęs neišgirsite nė garso, juolab kad turite bėdų dėl klausos. Iki Ana x
Išjungiu „BlackBerry“ telefoną, bet man vis tiek neramu. Kristianui kažkas yra. Galbūt nepavyko suvaldyti „padėties“. Atsilošusi pakeliu akis aukštyn, į bagažo lentyną, kur sukrauti mano krepšiai. Mamos padedama šiandien rytą dar suspėjau nupirkti Kristianui dovanėlę – norėjau padėkoti už skrydį pirmąja klase ir sklandymą. Prisiminusi sklandymą šypteliu – tai buvo visai kas kita. Dar
nežinau, ar įteiksiu jam savo paiką dovaną. Jis gali pamanyti, kad tai vaikiška, nors, jei būtų keistai nusiteikęs, gal ir nepamanytų. Viena vertus, nekantrauju grįžti, kita vertus, nuogąstauju, kas manęs laukia po kelionės. Ir šiaip, ir taip svarstydama, kokia galėtų būti ta „padėtis“, atkreipiu dėmesį, kad vienintelė laisva vieta vėl likusi būtent šalia manęs. Dingteli: ar tik Kristianas nenupirko ir greta esančios vietos, kad negalėčiau su niekuo pasikalbėti, bet papurtau galvą. Nuveju šią juokingą mintį šalin: juk niekas negali taip griežtai kontroliuoti ir būti toks pavydus. Lėktuvas ima riedėti prie kilimo tako ir aš užsimerkiu. PO AŠTUONIŲ VALANDŲ ĮŽENGUSI į Siatlo-Takomos tarptautinio oro uosto atvykimo terminalą, randu
manęs jau laukiantį Teilorą, laikantį lentelę su užrašu „Panelė A. Stil“. Dievaži, šito jau per daug! Bet man vis tiek malonu jį matyti. – Labas, Teilorai. – Panele Stil, – labai oficialiai pasisveikina jis, bet skvarbiose rudose akyse matau ir šypsnį. Teiloras kaip visuomet atrodo nepriekaištingai: dailus tamsiai pilkas kostiumas, balti marškiniai, tamsiai pilkas kaklaraištis. – Žinau, kaip atrodote, Teilorai, nereikia lentelės, be to, norėčiau, kad vadintumėte mane tiesiog Ana. – Ana. Ar galėčiau paimti jūsų bagažą? – Ne, susitvarkysiu ir pati. Ačiū. Matau, kaip jis stipriai sučiaupia lūpas. – Ne-nebent jį paėmęs jaustumėtės geriau, – išmikčioju. – Dėkoju. – Jis stveria mano kuprinę ir neseniai įsigytą lagaminą su ratukais, skirtą drabužiams, kurių pripirko mama. – Prašom čia, ponia. Atsidūstu. Jis toks mandagus. Norėčiau pamiršti, bet vis dėlto prisimenu, kad šis vyras pirko man apatinius. Tiesą sakant, – ši mintis trikdo, – jis yra vienintelis vyras, pirkęs man apatinių drabužių. Net Rėjui nėra tekę tverti šio sunkaus išmėginimo. Tylėdami mudu prieiname prie juodo „Audi“ visureigio oro uosto automobilių aikštelėje ir Teiloras atidaro man dureles. Įlipu svarstydama, ar grįžti į Siatlą tokiu trumpu sijonėliu buvo gera mintis. Džordžijoje su juo jaučiausi šauniai ir neatkreipiau niekieno dėmesio. O čia – tarsi būčiau pusnuogė. Teiloras įdeda mano kuprinę su lagaminu į bagažinę ir pajudame prie Eskalos. Mūsų kelionė lėta, mat stringame transporto spūstyje. Teiloras atidžiai žvelgia į kelią. Žodis „nekalbus“ jam būtų per švelnus, beviltiškai švelnus apibūdinimas. Daugiau šitos tylos negaliu tverti. – Teilorai, kaip sekasi Kristianui? – Ponas Grėjus susirūpinęs, panele Stil. A, tai tikriausiai dėl tos „padėties“. Imu kasti šią aukso gyslą. – Susirūpinęs? – Taip, ponia. Susiraukusi dėbteliu į Teilorą, o jis žvilgteli į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ir mudviejų žvilgsniai susitinka. Daugiau jis nieko nesako. Viešpatie, ir jis gali tvirtai laikyti liežuvį už dantų kaip tikras kontrolės maniakas.
– Ar jam viskas gerai? – Tikiuosi, ponia. – Jums geriau vadinti mane panele Stil? – Taip, ponia. – A! Na, gerai… Ką gi, pokalbis nutrūksta ir vėl važiuojame tylėdami. Imu manyti, kad Teiloro plepumas, kai jis prasitarė man, girdi, Kristianas turėjo daug vargo, tebuvo išimtis. Galbūt dabar dėl to Teiloras nesmagiai jaučiasi, nerimauja, kad buvo neištikimas darbdaviui. Ta tyla mane tiesiog dusina. – Gal galėtumėte įjungti muziką? – Žinoma, ponia. Ko norėtumėte pasiklausyti? – Ko nors raminančio. Kai mudviejų žvilgsniai vėl susitinka veidrodėlyje, Teiloro lūpose pamatau šypseną. – Gerai, ponia. Jis spusteli kelis į vairą įmontuotus mygtukus ir mudu skiriančią erdvę užplūsta švelnūs styginiais atliekamo Pachelbelio „Kanono“ garsai. Taip… kaip tik to man dabar ir reikia. – Ačiū. Patogiai atsiremiu į sėdynės atlošą ir mes lėtai, bet nesustodami Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu įvažiuojame į Siatlą. PO DVIDEŠIMT PENKIŲ MINUČIŲ Teiloras išlaipina mane prie įspūdingo pastato fasado, kur yra įėjimas į
Eskalą. – Prašom eiti, ponia, – sako jis, laikydamas man duris. – Atnešiu jūsų bagažą. Teiloro veidas mielas, malonus ir net globėjiškas. Jėzau… „Dėdė Teiloras“, – štai kokia mintis man dingteli. – Ačiū, kad mane pasitikote. – Nėra už ką, panele Stil. Jis nusišypso, o aš žengiu į vidų. Durininkas linkteli ir pamoja man. Į trisdešimtą aukštą kylu tokia susijaudinusi, kad net silpna. Kodėl taip nervinuosi? Suprantu: taip yra dėl to, kad nenutuokiu, kaip Kristianas bus nusiteikęs, kai pas jį ateisiu. Mano vidinė dievaitė tikisi jį būsiant geros nuotaikos; bet pasąmonė, kaip ir aš, labai nervinasi. Lifto durys atsidaro ir žengiu į vestibiulį. Kaip keista, kad manęs čia nepasitinka Teiloras. Žinoma, jis nuvairavo automobilį į požeminį garažą. Didžiajame kambaryje Kristianas šneka „BlackBerry“ telefonu: pro vitrininį langą žvelgia į Siatlo pastatus ankstyvo vakaro dangaus fone ir tyliai kalba. Jis vilki pilką kostiumą, švarkas atsagstytas, be to, pirštais braukia sau per plaukus. Jis susijaudinęs, galima sakyti, net įsitempęs. Ak, kas atsitiko? Nors ir nerimastingas, Kristianas – tikras džiaugsmas akims. Kaip jis gali atrodyti taip… nuginkluojamai? – Nė žymės… Gerai… Taip. Atsisukęs Kristianas pamato mane ir akimirksniu persimaino. Įtampą keičia palengvėjimas, o šį – dar kai kas kita: jo žvilgsnis skirtas vien mano vidinei dievaitei, kupinas jaudinančio geidulingumo, akys liepsnoja… Man išdžiūsta burna, geismas apima visą kūną… Nieko sau…
– Pranešk man apie visus pokyčius, – griežtai paliepia Kristianas, išjungia telefoną ir ryžtingai žengia prie manęs. Stoviu it paralyžiuota, kol jis, rydamas mane žvilgsniu, mažina mudu skiriantį atstumą. Po velnių… kažkas ne taip – jo smakras įtemptas, akyse nekantrumas. Kristianas nusivelka švarką, nusiriša tamsų kaklaraištį ir, artėdamas prie manęs, švysteli juos ant sofos. Paskui apkabina mane, skubiai prisitraukia, stipriai suspaudžia, sučiupęs į uodegą surištus plaukus atlošia man galvą ir bučiuoja taip, tarsi nuo to bučinio priklausytų jo gyvybė. Po galais, kas yra? Jis skaudžiai ištraukia iš plaukų gumelę, bet man nė motais. Jo bučinys toks bekompromisis, toks laukinis. Nežinia kodėl, tačiau Kristianui manęs reikia, tuoj pat, aš dar niekada nesijaučiau tokia reikalinga ir geidžiama. Tai ir gašlu, ir jausminga, ir baugina. Į jo bučinį atsakau ne mažiau aistringai, suleidžiu pirštus jam į plaukus ir sugriebiu juos. Liežuviai susipina, mudu kurstome vienas kito aistrą ir entuziazmą. Jis kvepia dieviškai, gundomai, seksualiai, jo aromatas – kūno prausiklio ir Kristiano – žadina aistrą. Jis liaujasi mane bučiavęs ir, apimtas kažin kokio jausmo, žiūri. – Kas yra? – pašnabždomis klausiu. – Taip džiaugiuosi, kad grįžai… Eime po dušu su manimi – dabar. Taip ir nesuprantu, ar tai prašymas, ar įsakymas. – Gerai, – sušnabždu, jis čiumpa mane už rankos ir per svetainę bei savo miegamąjį nusiveda į vonios kambarį. Vos tik jame atsiduriame, jis mane paleidžia ir atsuka pernelyg erdvios dušo kabinos čiaupą. Paskui palengva atsigręžęs perveria mane neperprantamu žvilgsniu. – Man patinka tavo sijonas. Jis labai trumpas, – sako Kristianas kimiu balsu. – O tavo kojos – puikios. Jis nusiauna batus ir, neatitraukdamas nuo manęs akių, pasilenkęs po vieną nusimauna kojines. Matant alkį jo akyse užima kvapą… Tai bent… kad manęs taip trokštų šis graikų dievas… Mėgdžiodama Kristianą, nusispiriu žemakulnius batelius. Staiga jis ištiesia rankas ir priremia mane prie sienos. Bučiuoja mane – veidą, kaklą, lūpas… pirštais braukia per plaukus. Nugara liečiu vėsų, glotnų sienos plytelių paviršių, o jis spaudžiasi prie manęs – atsiduriu tarp karščiu tvoskiančio jo kūno ir vėsių keraminių plytelių. Nedrąsiai uždedu rankas Kristianui ant žastų, stipriai suspaudžiu, o jis dusliai sudejuoja. – Geidžiu tavęs dabar. Čia… greitai ir šiurkščiai, – šnabžda Kristianas, o jo rankos, atsidūrusios man ant šlaunų, kelia sijoną. – Ar vis dar kraujuoji? – Nebe. Nuraustu. – Gerai. Nykščiais užkabinęs baltų medvilninių kelnaičių juosmenį, Kristianas staiga parklumpa ir jas nutraukia. Sijonas pakeltas, tad nuo juosmens žemyn esu nuoga, be to, dūsuoju apimta geismo. Vėl spausdamas prie sienos, Kristianas čiumpa man už klubų ir apiberia bučiniais šlaunų viršų. Paskui, stipriai sugniaužęs rankas, praskečia man kojas. Pajutusi jo liežuvį sukamaisiais judesiais masažuojant man klitorį, garsiai sudejuoju. Dieve… Aimanuodama nevalingai atlošiu galvą, o pirštai, rodos, patys randa jo plaukus.
Jo liežuvis negailestingas, stiprus, atkaklus, jis slysčioja per mane – suka ir suka ratus – niekada nesiliaudamas. Tas pojūtis toks nuostabus, toks stiprus – beveik skausmingas. Mano kūnas pradeda sūpuotis, o tada Kristianas pasitraukia. Ką?! Ne! Kvėpuoju neritmingai, dūsuoju žiūrėdama į jį, persmelkta malonaus lūkesčio. Jis delnais suspaudžia man skruostus ir tvirtai juos laikydamas ima godžiai mane bučiuoti, įleidžia liežuvį į burną, kad paragaučiau savo jaudulio. Tada atsisegęs antuką išlaisvina savo lytį, čiumpa mane žemiau sėdmenų ir pakelia. – Mažyte, apsivyk kojomis man juosmenį, – įsitempęs įsakmiai liepia jis. Paklūstu, apsikabinu jo kaklą, o jis stumteli – greitai ir stipriai, užpildydamas mane. Aaa! Jis aikteli, o aš sudejuoju. Laikydamas mane už sėdmenų, įspaudęs į jų minkštumą pirštus, jis ima sūpuotis: iš pradžių lėtai, tolygiai… bet tolydžio prarasdamas savitvardą ima didinti tempą, vis greityn ir greityn. Aaa! Atlošusi galvą, visą dėmesį sutelkiu į puolantį, baudžiantį, dievišką pojūtį… badantį mane, badantį… stumiantį, keliantį vis aukščiau, aukščiau… ir, negalėdama ilgiau tverti, sprogstu jo glėbyje, sukdamasi spirale smingu į stiprų ir visą kūną apimantį orgazmą. Kristianas pasiekia ribą dusliai dejuodamas, įsikniaubęs man į kaklą, įsmukęs giliai į mane, patiria palaimą garsiai ir nerišliai kažką niurnėdamas. Nelygiai alsuodamas, tebebūdamas manyje ir nejudėdamas, jis švelniai mane pabučiuoja, o aš, žiūrėdama į nieko nematančias jo akis, sumirksiu. Atgavęs regėjimą, Kristianas atsargiai atsiskiria nuo manęs ir prilaiko, kol tvirtai atsistoju ant grindų. Vonios kambarys prigaravęs ir… alsuojantis karščiu. Jaučiuosi per šiltai apsirengusi. – Rodos, esi patenkintas, kad grįžau, – droviai šypsodamasi sumurmu. Kristianas kilsteli lūpų kampučius. – Taip, panele Stil, mano pasitenkinimas akivaizdus. Eime, palydėsiu jus į vonią. Jis atsisega tris paskutines sagas, išsiima rankogalių sąsagas, nusitraukia marškinius per galvą ir švysteli ant grindų. Paskui nusimauna kostiumo kelnes, nusismaukia trumpikes ir nuspiria šalin. Tada imasi mano palaidinukės sagų, o aš žiūriu į jį trokšdama ištiesti ranką ir pirštais perbraukti per krūtinę, bet šiaip taip susilaikau. – Kaip kelionė? – meiliai klausia Kristianas. Dabar jis atrodo daug ramesnis, tarsi seksas būtų išsklaidęs visus nuogąstavimus. – Ačiū, gerai, – sumurmu dar neatgaudama kvapo. – Dar kartą dėkoju už pirmosios klasės bilietą. Taip keliauti iš tiesų daug maloniau. – Droviai jam šypteliu. – Turiu šiokių tokių naujienų, – nervingai priduriu. – Šit kaip? Atsegęs paskutinę sagą, jis nuvelka man palaidinukę, numeta ant savo drabužių ir įbeda akis į mane. – Gavau darbą. Kristianas sustingsta, paskui nusišypso, o jo akys mielos ir geros. – Sveikinu, panele Stil. Ar bent dabar pasakysite, kur dirbsite? – pašaipiai klausia. – Dar nežinai? Jis susiraukęs papurto galvą. – Iš kur man žinoti?
– Turėdama omenyje jūsų gebėjimą sekti, maniau, gal… – pamačiusi Kristiano veidą besiniaukiant, nutylu nebaigusi sakinio. – Anastazija, man nė į galvą neateitų kištis į tavo karjerą, nebent, žinoma, pati paprašytum. Jis atrodo įsižeidęs. – Vadinasi, nė nenumanai, kokioje leidykloje įsidarbinau? – Ne. Žinau, kad Siatle yra keturios leidyklos, tad numanau, jog dirbsi vienoje iš jų. – Tai SIP leidykla. – A, ta mažytė. Gerai. Tau pasisekė. – Pasilenkęs jis pakšteli man į kaktą. – Gudruolė. Kada pradėsi? – Nuo pirmadienio. – Taip greitai? Tuomet pasinaudosiu proga, kol dar esi čia. Apsisuk. Ši paprasta Kristiano komanda sutrikdo, bet paklūstu, ir jis atsega man liemenėlę ir sijono užtrauktuką. Tada, uždėjęs delnus ant sėdmenų ir bučiuodamas petį, ima tempti sijoną žemyn. Palinksta dar arčiau, įbeda nosį man į plaukus ir giliai įkvepia. Spusteli sėdmenis. – Jūs ir jaudinate mane, panele Stil, ir raminate. Koks svaiginantis derinys. Kristianas pabučiuoja man į plaukus. Paskui, paėmęs už rankos, nusitempia į dušą. – Oi! – spygteliu. Vanduo labai karštas. Liedamasis tuo vandeniu, Kristianas man šypteli. – Čia tik šlakelis karšto vandens. Tiesą sakant, jis teisus. Jausmas neprilygstamas, o tas vanduo nuplauna ir Džordžijos ryto prakaitą, ir nuo mylėjimosi ant odos likusį lipnumą. – Nusisuk, – liepia Kristianas ir aš klusniai nusisuku veidu į sieną. – Noriu tave nuprausti, – sumurma jis ir paima kūno prausiklį. Truputį jo išspaudžia sau į delną. – Turiu tau dar kai ką pasakyti, – tariu, kai jis ima delnais trinti man pečius. – Ak šit kaip? Ir ką gi? – švelniai klausia. Giliai atsidūstu ir ryžtuosi. – Ketvirtadienį Portlande mano bičiulio Chosė nuotraukų parodos atidarymas. Rankomis liesdamas man krūtis, Kristianas sustingsta. Nors ir pabrėžiau žodį „bičiulis“. – Taip, na ir kas? – šį kartą nedraugiškai klausia jis. – Pažadėjau jam atvažiuoti. Gal nori vykti kartu? Rodos, praeina visa amžinybė, kol Kristianas neskubėdamas vėl ima mane prausti. – Kelintą valandą? – Atidarymas pusę aštuntos vakare. Jis pakšteli man į ausį. – Gerai. Mano pasąmonė lengviau atsikvepia ir atsipalaidavusi sudrimba sename, aptrintame fotelyje. – Prieš atsiklausdama nervinaisi? – Iš ko sprendi? – Anastazija, dabar tavo kūne visiškai neliko įtampos, – trumpai paaiškina Kristianas. – Na, man tik atrodė, kad tu… pavyduliauji.
– Taip ir yra, – niūriai tarsteli Kristianas. – Ir būtų gerai, jei to nepamirštum. Bet ačiū, kad manęs atsiklausei. Paimsime „Čarlį Tango“. Ak, žinoma, sraigtasparnį – ir kaipgi aš, kvaiša, nesusiprotėjau?! Vėl skrisime… puiku! Nusišypsau jam. – Ar galiu ir aš tave nuprausti? – klausiu. – Kažin, – burbteli Kristianas ir, kad atsakymas neatrodytų toks piktas, švelniai pakšteli man į sprandą. Nusisukusi į sieną nepatenkinta papučiu lūpas, o jis muilinais delnais toliau glamonėja man nugarą. – Ar kada nors leisi man prie tavęs prisiliesti? – įsidrąsinusi klausiu. Jis vėl sustingsta, šį kartą uždėjęs ranką ant užpakalio. – Rankas ant sienos, Anastazija. Noriu paimti tave dar kartą, – sumurma jis man į ausį, čiumpa už klubų, ir aš suprantu, kad pokalbis baigtas. PASKUI, APSIVILKĘ CHALATAIS ir pavalgę ponios Džouns gana meistriškai paruoštų spagečių su jūrų
moliuskais, sėdime prie pusryčių baro. – Gal dar vyno? – klausia Kristianas spindinčiomis pilkomis akimis. – Prašyčiau mažą taurę. „Sancerre“ vynas gaivus ir gardus. Kristianas pripila vieną taurę man, kitą sau. – Kaip… hm… padėtis, dėl kurios turėjai grįžti į Siatlą? – nedrąsiai pasiteirauju. Jis suraukia kaktą. – Kol kas nesuvaldyta, – piktai suniurna jis. – Bet tau, Anastazija, nėra ko nerimauti. Šiandien vakare esu tau kai ką numatęs. – Šit kaip? – Taip. Noriu, kad pasiruoštum ir po penkiolikos minučių lauktum manęs žaidimų kambaryje. Jis atsistoja ir nužvelgia mane. – Gali pasiruošti savo kambaryje. Beje, drabužinė dabar jau pilna tau skirtų apdarų. Ir dėl drabužių nepageidauju klausytis jokių prieštaravimų. Kristianas prisimerkia, tarsi ragindamas mane ką nors sakyti. Nepratariu nė žodžio ir jis patraukia į savo darbo kambarį. Tarsi aš galėčiau prieštarauti! Ir dar tau, Penkiasdešimt Atspalvių! Ne, mano užpakalis to tikrai nenusipelnė. Lieku sėdėti ant baro kėdės apstulbusi, mėgindama įsisąmoninti, ką išgirdau. Jis man nupirko drabužių. Suirzusi užverčiu akis į lubas – puikiai žinodama, kad jis manęs nepamatys. Automobilis, telefonas, kompiuteris, drabužiai… paskui dar nupirks sumautą butą ir tada jau tikrai tapsiu jo meiluže išlaikytine. Oho! Pasąmonė vėl nutaisiusi bjaurų veidą. Nekreipdama į ją dėmesio, užlipu į savo kambarį. Taigi jis vis dar mano… kodėl? Maniau, Kristianas leido man miegoti su juo. Nujaučiu, kad jis nepratęs su kuo nors dalytis asmenine erdve, bet… aš taip pat. Man belieka guostis mintimi, kad bent jau turiu kur nuo jo pasprukti. Atidžiai apžiūrėjusi duris atkreipiu dėmesį, kad jos su spyna, bet rakto nėra. Gal ponia Džouns turi atsarginį? Praveriu drabužinės duris ir po akimirkos vėl jas uždarau. Po velnių, Kristianas išleido
krūvą pinigų! Ši drabužinė panaši į Keitės spintą: joje tiek daug drabužių, tvarkingai sukabintų ant skersinio. Giliai širdyje žinau, kad jie visi man tiks. Bet ilgai apie tai galvoti neturiu laiko – šiandien vakare turiu klūpoti Raudonajame kančių… arba malonumų (tikiuosi!) kambaryje. KLŪPAU PRIE DURŲ VISIŠKAI NUOGA, tik su kelnaitėmis. Širdis daužosi kaip pašėlusi. Jėzau, maniau, po
žaidimų vonios kambaryje jam jau pakaks. Tas vyras nepasotinamas, o gal visi vyrai tokie? Nenutuokiu, neturiu su kuo Kristiano palyginti. Užsimerkusi mėginu nusiraminti, užmegzti ryšį su giliai širdyje slypinčia nuolankiąja. Ji kažkur ten, pasislėpusi už mano vidinės dievaitės. Mano gyslomis tarsi gazuotas vanduo srūva nekantrus laukimas. Ką jis darys? Kad aprimčiau, giliai įkvepiu ir iškvepiu, bet nepaneigsiu: aš susijaudinusi, įsiaudrinusi ir jau drėgna. Tai taip… noriu manyti, kad neteisinga, bet… taip nėra. Kristianui to reikia. Jis to nori – ir po kelių pastarųjų dienų… jam tiek padarius, turiu ryžtis priimti viską, ko jis mano norintis, viską, kas jam atrodo reikalinga. Prisimenu jo žvilgsnį, kai vakare įėjau į svetainę, ilgesį jo veide, ryžtingus žingsnius prie manęs, tarsi būčiau oazė dykumoje. Dėl dar vieno tokio žvilgsnio turbūt bet ką padaryčiau. Nuo šio malonaus prisiminimo suglaudžiu šlaunis ir staiga prisimenu, kad privalau prasiskėsti. Šiaip taip prasižergiu. Ar dar ilgai jis vers mane laukti? Tas laukimas ir nepakeliamas, tamsus geismas sekina jėgas. Paskubomis pasižvalgau po švelniai apšviestą kambarį: kryžius, stalas, sofa, suolas… ir ta lova. Ji stūkso tokia didžiulė, paklota, su raudona atlasine patalyne. Kokiais įrankiais jis naudosis šį kartą? Durys atsidaro ir pro jas žvaliai įeina Kristianas, visiškai nekreipdamas į mane dėmesio. Skubiai nuduriu akis į grindis, paklusniai klūpau praskėtusi šlaunis. Kažką padėjęs ant didelės komodos prie durų, jis lyg niekur nieko prieina prie lovos. Leidžiu sau į jį žvilgtelėti ir man apmiršta širdis. Jis mūvi tik tuos aptrintus, suplėšytus džinsus, net viršutinę sagą atsainiai atsisegęs. Jėzau, kaip patraukliai atrodo. Mano pasąmonė įnirtingai vėduojasi, o vidinė dievaitė siūbuoja ir linkčioja, pagavusi pirmykštį geidulingą ritmą. Ji visiškai pasiruošusi. Instinktyviai apsilaižau lūpas. Gyslomis pulsuoja kraujas – tirštas ir klampus nuo geidulingo alkio. Ką jis ketina su manimi daryti? Apsisukęs jis vėl nužingsniuoja prie komodos. Atsidaręs vieną stalčių, ima traukti iš jo daiktus ir dėti ant komodos viršaus. Netveriu smalsumu, jis mane tiesiog degina, bet atsispiriu beveik neįveikiamai pagundai slapta dirstelėti į Kristianą. Baigęs darbą, jis ateina ir sustoja prieš mane. Matau basas jo pėdas ir trokštu jas išbučiuoti… liežuviu perbraukti per jo kojos keltį, čiulptelėti kiekvieną kojos pirštelį. Po galais… – Atrodai žavingai, – sušnabžda Kristianas. Klūpau nunarinusi galvą, žinodama, kad jis spokso į mane, beveik nuogą. Jaučiu, kaip veidą palengva muša raudonis. Kristianas pasilenkia ir, pirštais suėmęs už smakro, pakelia galvą, kad pažvelgčiau jam į akis. – Esi graži moteris, Anastazija. Ir priklausai tik man, – sumurma jis. – Atsistok. – Jo įsakymas švelnus, duodantis geidulingą pažadą. Virpančiomis kojomis atsistoju. – Pažiūrėk į mane, – sušnabžda Kristianas ir aš pažvelgiu į liepsningas jo akis. Tai dominanto žvilgsnis – šaltas, griežtas ir beprotiškai seksualus; tas gundantis žvilgsnis atspindi septynis nuodėmės atspalvius. Man džiūsta burna, žinau darysianti viską, ko tik jis prašys. Kristiano veidą
iškreipia kone žiauri šypsena. – Sutarties mudu nepasirašėme, Anastazija. Bet ribas aptarėme. Noriu dar kartą priminti, kad turime saugos žodžius, pameni? Po velnių… ką jis sumanė, kad gali prireikti saugos žodžių? – Kokie jie? – valdingai klausia Kristianas. Išgirdusi jo klausimą, truputį suraukiu kaktą ir jo veidas pastebimai sugriežtėja. – Kokie tie saugos žodžiai, Anastazija? – primygtinai ir lėtai pakartoja jis. – „Geltona“, – pralemenu. – Ir? – paragina jis mane ir stipriai sučiaupia lūpas. – „Raudona“, – sušnabždu. – Nepamiršk jų. Nesusilaikau… žiūrėdama į Kristianą kilsteliu antakį ir ketinu priminti jam savo diplomo pažymių vidurkį, bet, pamačiusi staiga žybtelint šaltas kaip ledas pilkas jo akis, nepratariu nė žodžio. – Panele Stil, savo mitraus liežuvio geriau nekiškite iš burnos. O jei ne, tai imsiu ir išdulkinsiu klūpančią į tą burną. Supratote? Nevalingai sukandu dantis. Gerai. Sudrausminta kelis kartus greitai sumirksiu. Tiesą sakant, mane labiau baugina Kristiano kalbos tonas, o ne grasinimas. – Supratote? – Taip, sere, – paskubomis sumurmu. – Gera mergaitė, – sako jis, paskui tylėdamas pažiūri į mane. – Visai nenoriu, kad pasinaudotumėte saugos žodžiu, nes negalite ištverti skausmo. Tai, ką ketinu jums daryti, yra stipru. Labai stipru, ir jūs turėsite man padėti. Ar supratote? Ne visai. Stipru? Nieko sau… – Visa esmė – lytėjimas, Anastazija. Tu manęs nei matysi, nei girdėsi. Bet galėsi mane jausti. Susiraukiu. Negirdėsiu jo? Kaip viskas vyks? Jis nusisuka ir tik tada pamatau, kad ant komodos padėta aptaki, plokščia, nepoliruota juoda dėžė. Ištiesęs į ją ranką, Kristianas mosteli ir dėžė skyla į dvi dalis: durelės prasiskiria ir pasislenka, atidengdamos kompaktinių diskų grotuvą ir daug mygtukų. Kristianas kelis paspaudžia. Nieko nenutinka, bet jis, rodos, patenkintas. Aš suglumusi. Kai jis vėl atsisuka į mane, veide išvystu santūrią, bet mįslingą šypsenėlę. – Ketinu pririšti tave prie tos lovos, Anastazija. Bet pirmiausia užrišiu tau akis ir, – jis parodo rankoje laikomą „iPod“, – tu manęs negirdėsi. Girdėsi tik muziką, kurią aš tau leisiu. Gerai. Muzikinis intarpas. Visai ne tai, ko tikėjausi. Ar jis kada nors daro tai, ko tikiuosi? Jėzau, galgi nebus repo. – Eikš. Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie senovinės lovos su keturiais baldakimo stulpais. Kiekviename kampe – pančiai: plonos metalinės grandinės ir odiniai antrankiai, blizgantys raudono atlaso fone. Kad mane kur, rodos, tuoj širdis iššoks iš krūtinės – jaučiu, jog viduje tiesiog lydausi, o gyslomis teka grynas geismas. Ar galėčiau dar labiau susijaudinti? – Stovėk čia. Stoviu prie lovos. Jis pasilenkia ir sušnabžda man į ausį:
– Lauk čia. Nenuleisk akių nuo lovos. Įsivaizduok, kad guli ant jos surišta ir visiškai priklausoma nuo mano malonės. Dieve… Kristianas nueina, girdžiu, kad kažką paima nuo durų pusės. Visos mano juslės labai jautrios, klausa įtempta. Jis kažką pasiėmė nuo vytinių ir menčių stovo. Po galais… Ką jis darys? Jaučiu Kristianą už nugaros. Jis paglosto man plaukus, suima juos ir pradeda pinti kasą. – Nors ir labai mėgstu dvi tavo kasytes, Anastazija, dabar nekantrauju tave paimti. Tad pakaks ir vienos kasos, – kimiai ir tyliai paaiškina. Pindamas kasą, Kristianas mitriais pirštais kartkartėmis brūkšteli per nugarą, ir kiekvienas toks atsainus palytėjimas mano odai – tarsi malonus elektrošokas. Kasos galą jis suriša gumele, paskui švelniai trūkteli taip, kad žingteliu atatupsta ir prisiploju prie jo. Tada jis trūkteli kasą į šoną, kad palenkčiau galvą ir jam būtų lengviau pasiekti kaklą. Pasilenkęs nosimi braukia man per kaklą, nuo ausies apačios iki peties grybščiodamas odą dantimis ir liesdamas liežuviu. Taip darydamas, Kristianas tyliai niūniuoja ir tas garsas aidu vilnija man per visą kūną. Iki pat apačios… iki pat ten, iki mano gelmių. Neištvėrusi tyliai sudejuoju. – Dabar tylėk, – prikišęs lūpas man prie odos sumurma Kristianas. Jis pakelia rankas prieš mane, dilbiais liesdamas mano dilbius. Dešinėje rankoje laiko bizūną. Pamenu, taip šį daiktą Kristianas pavadino, kai pirmą kartą įžengiau į šį kambarį. – Paliesk jį, – sušnabžda Kristianas, jo balsas – kaip nelabojo. Atsakydamas į jo raginimą mano kūnas įsiaudrina. Nedrąsiai ištiesiu ranką ir pirštais perbraukiu per ilgus kutus. Jų daug, visi iš švelnaus aksomo, kiekvieno gale – mažytis karoliukas. – Aš jį panaudosiu. Tau neskaudės, bet plakant kraujas suplūs po oda ir ji taps nepaprastai jautri. Ak, jis sako, kad man neskaudės. – Kokie yra saugos žodžiai, Anastazija? – Hm… „geltona“ ir „raudona“, sere, – sušnabždu. – Gera mergaitė. Nepamiršk, kad diduma baimės tavo įsivaizduojama. Jis numeta bizūną ant lovos ir uždeda rankas man ant juosmens. – Tau jų nereikės, – sumurma, užkiša pirštus už kelnaičių juosmens ir nusmaukia jas per šlaunis ir blauzdas. Svyruodama, laikydamasi meniškai išraižyto baldakimo stulpo, išlipu iš jų. – Stovėk ramiai, – liepia Kristianas, pabučiuoja man užpakalį, o tada du kartus neskaudžiai įgnyba, kad įsitempčiau. – Dabar gulkis. Ant nugaros, – priduria ir taip stipriai pliaukšteli per sėdynę, kad net pašoku. Paskubomis keturpėsčia užropoju ant kieto, nelankstaus lovos čiužinio ir, neatitraukdama nuo jo akių, atsigulu. Atlasinė paklodė, ant kurios guliu, švelni ir vėsi. Kristiano veidas tarsi akmeninis, tik akys spindi nuo beveik netramdomo jaudulio. – Pakelk rankas virš galvos, – įsako jis ir aš paklūstu. Jėzau, kaip mano kūnas jo alksta. Jau dabar jo geidžiu. Kristianas nusisuka ir aš akies krašteliu matau, kaip jis vėl prieina prie komodos, tada grįžta nešinas „iPod“ ir kažkuo panašiu į akių raištį – beveik tokiu pat, kokiu man buvo užrištos akys skrendant į Atlantą. Nuo šios minties norisi šypsotis, bet lūpos manęs neklauso. Aš pernelyg susikaupusi, pernelyg atsidavusi nekantriam laukimui. Spoksodama į Kristianą, žinau tik viena: mano veidas sustingęs kaip akmuo, o akys išplėstos.
Atsisėdęs ant lovos krašto, jis parodo man „iPod“. Prie jo prijungta keista antena ir ausinės. Kaip neįprasta… Suraukusi kaktą mėginu galvoti, kas tai. – Tai, kas grojama „iPod“, šis prietaisas perduoda į garso aparatūrą kambaryje, – pirštu baksnodamas į nedidelę anteną, Kristianas atsako į mano nespėtą užduoti klausimą. – Galiu girdėti, ką girdi tu, ir turiu šiam prietaisui skirtą nuotolinio valdymo pultelį. Jis patenkintas, triumfuodamas nusišypso ir parodo man mažą plokščią pultelį, panašų į naujovišką skaičiavimo mašinėlę. Paskui pasilenkęs atsargiai įkiša man į ausis ausines, o „iPod“ padeda ant lovos, kažkur man už galvos. – Pakelk galvą, – liepia ir aš nedelsdama paklūstu. Kristianas neskubėdamas uždeda man kaukę, užsmaukia elastingą raištį ant pakaušio ir aš nieko nebematau. Raištis neleidžia iškristi ausinėms. Girdžiu, kaip Kristianas stojasi nuo lovos, bet garsas prislopintas. Mane kurtina pačios alsavimas – negilus ir neritmingas, atspindintis mano susijaudinimą. Paėmęs mano kairę ranką, Kristianas atsargiai ištiesia ją ir pririša prie kairio lovos kampo odiniu diržu. Pririšęs ilgais pirštais perbraukia išilgai visos rankos. Oi! Jo prisilietimas sukelia malonų, kutenantį virpulį. Girdžiu jį pamažu einant į kitą pusę, pajuntu imant mano dešinę ranką ir užveržiant. Jo ilgi pirštai vėl nuslysta mano ranka. Dieve… Aš jau vos tvardausi. Kodėl tai taip jaudina? Paskui Kristianas pasislenka į lovos kojūgalį ir sučiumpa abi kulkšnis. – Vėl pakelk galvą, – įsako man. Taip ir padarau, o jis per lovą patempia mane tiek, kad rankos išsitiesia, o odiniai diržai vos neužveržia riešų. Po galais, negaliu pajudinti rankų. Kūnu plūsteli baimingas virpulys, sumišęs su geidulingu jauduliu, ir pajuntu, kad sudrėkstu dar labiau. Sudejuoju. Pražergęs mane, jis supančioja dešinę mano kulkšnį, paskui kairę, tad guliu visiškai jam atsivėrusi, išskėstomis kojomis ir rankomis, priklausoma vien nuo jo valios. Nematau Kristiano ir tai labai muša iš vėžių. Įsiklausau… ką jis daro? Bet negirdžiu nieko, tik savo alsavimą, duslų širdies plakimą ir, kraujui greitai tekant gyslomis, pulso tvinksnius. Staiga ausis pasiekia iš „iPod“ sklindantis tylus šnypštimas ir traškėjimas. Kažkur man galvoje vienišas angeliškas balsas, nepritariant jokiai muzikai, užtraukia vieną vienintelę malonią ir besitęsiančią gaidą, prie jo akimirksniu prisideda dar vienas balsas, paskui dar daugiau, – dėl Dievo, juk tai dangiškas choras! – jie skamba galvoje, a cappella traukia labai senovišką giesmę. Dėl Dievo, kas tai? Nieko panašaus nesu girdėjusi. Netikėtai kažkas neapsakomai minkštas nuslysta man per kaklą, paskui lėtai nuslenka per gerklę, krūtinę, krūtis, glamonėja mane… kutena krūtų spenelius. Tas daiktas toks purus, taip švelniai slysta oda. Ir visa tai taip netikėta. Tai kailis! Gal kailinė pirštinė? Kristianas, tyčia neskubėdamas, ranka braukia man per pilvą, apsuka ratą apie bambą, tada atsargiai slysta skersai, nuo vieno klubo prie kito, o aš mėginu nuspėti, kur jis keliaus toliau, bet… ta muzika… ji skamba ausyse… užvaldo mane… kailis slysta gaktiplaukiais… tarpkoju, vidine šlaunų puse, leidžiasi viena koja… kyla kita… truputį kutena… bet nelabai… prisideda daugiau balsų… dangiškojo choro nariai gieda skirtingas partijas, jų balsai pinasi į nuostabią, ausį glostančią, melodingą harmoniją, pranokstančią viską, ką iki šiol esu girdėjusi. Nugirstu vieną žodį – deus – ir suprantu, kad choras gieda lotyniškai. O kailis tuo metu slysta rankomis, juosmeniu… ir per krūtis vėl ima kilti. Nuo švelnaus lytėjimo speneliai sustandėja… imu dūsuoti… svarstau, kur jo ranka
slystelės paskui. Staiga kailis dingsta ir pajuntu bizūno kutus, slenkančius ten pat, kur slinko kailis, tik ausyse skambant muzikai taip sunku sutelkti dėmesį: giesmė, rodos, šimtabalsė, tie balsai iš plonyčių šilkinių aukso ir sidabro spalvos gijų mano galvoje audžia nežemišką gobeleną, o tos gijos susipynusios su švelniu aksomu, kurį jaučiu oda… slystant ja… Dieve… ir netikėtai visa nutrūksta. Paskui staiga tie aksominiai kutai pliaukšteli man per pilvą. – Oi! – sušunku. Kirtis netikėtas, bet nelabai skaudus, tik nudilgina, o Kristianas kerta vėl. Šį kartą stipriau. – Ai! Noriu pasijudinti, pasirangyti… išvengti kirčio arba drąsiai jį sutikti… Net nežinau – tas jausmas pribloškia. Negaliu pajudinti rankų… mano kojos sukaustytos… aš tvirtai supančiota… o jis vėl kerta, šį kartą perlieja krūtis, aš vėl garsiai aikteliu. Tai saldi kančia – įmanoma tverti, beveik… maloni… na, ne, ne tokia jau ir maloni, bet sulig kiekvienu kirčiu mano oda pragysta, puikiai pagaudama galvoje skambančios muzikos ritmą, pasijuntu smenganti į tamsias, pačias tamsiausias gelmes savo dvasios, pasiduodančios šitam pačiam erotiškiausiam pojūčiui. Jis šmaukšteli man per klubą, paskui vikriai pašventina plaukais apžėlusią gaktą, šlaunis, dar žemiau, vidinę šlaunų pusę… ir vėl kyla aukštyn, vėl vanoja klubus. Jis darbuojasi, kol giesmė pasiekia apogėjų ir staiga nutyla. Akimirksniu liaujasi ir jis. Paskui balsai vėl ima giedoti… stipriau, stipriau, ir jis plaka vis energingiau, o aš… dejuoju ir muistausi. Staiga vėl viskas liaujasi ir įsivyrauja tyla… lieka tik sunkus mano šnopavimas ir… pirmykštis troškimas. Trokštu, kad… ak… kas yra? Ką jis ketina dabar daryti? Aš labai susijaudinusi, vos ištveriu. Pasiekiau labai tamsią, kūnišką gelmę. Lova sujuda, pajuntu ant manęs lipantį Kristianą ir giesmė vėl prasideda iš naujo. Jis vėl įjungė įrašą… šį kartą kailį pakeičia jo nosis ir lūpos… slysta mano kaklu, gerkle, bučiuoja, čiulpia… leidžiasi prie krūtų… Ai! Jaudrina vieną, paskui kitą spenelį… aplink vieną jo liežuvis nesiliauja sukti ratų, o kitą negailestingai maigo pirštai… Dejuoju, rodos, garsiai, nors ir negirdžiu. Aš pasidavusi. Pasidavusi jam… pasidavusi šiems nuostabiems, nežemiškiems balsams… pasidavusi visiems šiems pojūčiams, kurių negaliu išvengti… esu visiškai priklausoma nuo meistriškų Kristiano prisilietimų. Jis leidžiasi žemyn, prie pilvo – jo liežuvis braukia ratus apie bambą, kartodamas kelią, kuriuo jau ėjo bizūnas ir kailis… sudejuoju. Jis bučiuoja, čiulpčioja ir kandžioja… slenka žemyn… o paskui jo liežuvis staiga atsiduria ten. Tarpkojyje. Atlošusi galvą surinku ir vos nesprogstu nuo orgazmo… pasiekiu ribą ir jis stabteli. Ne! Lova sujuda, jis klaupiasi man tarp kojų. Atsiremia į baldakimo stulpą ir vieną kulkšnį veržęs diržas staiga pradingsta. Patraukiu koją į lovos vidurį… atremiu į Kristianą. Jis pasilenkia prie kito stulpo ir išlaisvina man kitą koją. Tada ima paskubomis trinti abi kojas spaudydamas ir minkydamas raumenis, norėdamas įkvėpti jiems gyvybės. Paskui, sučiupęs mane už klubų, kilsteli taip, kad nugara jau nesiremiu į lovą. Aš išsirietusi, prie čiužinio liečiasi tik pečiai. Ką? Jis klaupiasi man tarp kojų… vikrus, galingas stūmis, ir jis jau manyje… o, po galais… aš vėl surinku. Artėjant orgazmui imu virpėti ir jis sustingsta. Virpėjimas liaujasi… ak, ne… jis dar nori mane pakankinti. – Prašau!.. – suvaitoju. Kristianas stipriau mane suspaudžia… gal tai įspėjimas? Nežinau, jo pirštai įsispaudę giliai man į sėdmenis, o aš garsiai šnopuoju… tad pamėginu išlyginti kvėpavimą. Jis vėl labai lėtai ima sūpuotis… traukiasi ir vėl leidžiasi gilyn… kankinamai lėtai. „Dėl Dievo, maldauju!“ – surinku
neišleisdama nė garso. Choralą giedančių balsų vis daugėjant, jis ima tankinti stūmius, tiesa, labai palengva, mat puikiai tvardosi… tobulai paklūsta muzikos ritmui. Aš daugiau nebegaliu. – Prašau… – vėl imu maldauti ir Kristianas vienu vikriu judesiu vėl paguldo mane ant lovos, užvirsta ant manęs, delnais įsiremia į čiužinį šalia mano krūtų ir, visą kūno svorį perkėlęs ant rankų, įsiskverbia į mane. Muzikai pasiekus apogėjų, krintu… šuolis tarsi uždelstas… smengu į orgazmą, stipriausią ir skausmingiausią iš visų patirtų, o Kristianas seka paskui mane… dar tris kartus giliai stumtelėjęs, staiga sustingsta, tada visu svoriu mane prislegia. Kai vėl atsitokėju, Kristianas atsiskiria nuo manęs. Muzika baigėsi, juntu jį, tysantį ant manęs, laisvinantį man dešinį riešą. Kai išlaisvina ranką, suniurnu. Kristianas paskubomis atriša ir kitą ranką, atsargiai nuima kaukę nuo akių ir ištraukia iš ausų ausines. Nuo prislopintos šviesos kelis kartus sumirksiu ir pažvelgiu į skvarbias pilkas jo akis. – Sveika, – sušnabžda jis. – Sveikas, – droviai sukuždu. Jis šypteli kilstelėdamas lūpų kampučius, tada pasilenkia ir švelniai mane pabučiuoja. – Puikiai laikeisi, – tyliai sako Kristianas. – Apsiversk. Po velnių, ką jis dabar sugalvojo? Jo žvilgsnis švelnus. – Noriu tik patrinti tau pečius. – Ak… Na, gerai. Nerangiai apsiverčiu ant pilvo. Aš tokia pavargusi. Kristianas apžergia mane ir ima masažuoti pečius. Garsiai dejuoju – jo pirštai tokie stiprūs ir įgudę. Pasilenkęs jis pakšteli man į viršugalvį. – Kokia ten buvo muzika? – sumurmu, bet mano žodžius sunku suprasti. – Tas kūrinys vadinasi „Spem in Alium“, tai Tomo Talio motetas keturiasdešimčiai balsų. – Tai buvo… neapsakoma. – Visada norėjau dulkintis skambant šiam kūriniui. – Ar tik nebus dar vienas pirmas kartas, pone Grėjau? – Tiesą sakote, panele Stil. Vėl sudejuoju, nes Kristiano pirštai su mano pečiais daro stebuklus. – Na, pagal šią muziką aš taip pat dulkinausi pirmą kartą, – mieguistai sumurmu. – Hm… rodos, mudu dovanojame vienas kitam daug pirmų kartų, – ramiai sako jis. – Ką sakiau per miegus, Kris… tai yra, sere? Jo rankos trumpai sustingsta ir liaujasi man patarnavusios. – Daug ką sakei, Anastazija. Kalbėjai apie narvus ir braškes… kad manęs geidi… ir kad manęs ilgiesi. Ak, ačiū Dievui, kad tik tiek. – Ir viskas? Noriu nuslėpti palengvėjimą, bet balsas mane išduoda. Kristianas nutraukia dievišką masažą, atsigula šalia manęs, įbedęs alkūnę į čiužinį delnu pasiremia galvą. Jo kakta suraukta. – O ko manei prišnekėjusi? Oi, mėšlas… – Kad esi bjaurus, pasipūtęs ir lovoje beviltiškas.
Jis dar labiau susiraukia. – Ką gi, aš, žinoma, toks ir esu, bet dabar kaip reikiant mane sudominote. Ką nuo manęs slepiate, panele Stil? Pažvelgiu į jį tyromis akimis ir kelis kartus sumirksiu. – Nieko aš neslepiu. – Anastazija, tu visai prasta melagė. – Maniau, po sekso versite mane kikenti; o man kažkodėl nesinori. Jo lūpų kampučiai pakyla. – Pokštauti aš nemoku. – Pone Grėjau! Vis dėlto kai ko nemokate?! Linksmai nusišypsau ir jis man atsako tuo pačiu. – Ne, kai reikia papasakoti linksmą istoriją, aš išvis beviltiškas. Kristianas, rodos, taip didžiuojasi savimi, kad imu juoktis. – Ir aš beviltiška. – Koks tai žavus garsas, – sumurma jis, pasilenkia ir pabučiuoja mane. – Bet tu kažką slepi, Anastazija. Gali būti, kad man teks tave pakankinti, kol išgausiu tiesą.
DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS
Staiga pakirstu iš miego. Regis, sapne ką tik nukritau nuo kažkokių laiptų, tad atsisėdu lovoje tiesi kaip styga, trumpai praradusi nuovoką. Miegamajame tamsu, aš Kristiano lovoje viena. Kažkas mane pažadino, kažkokia įkyri mintis. Žvilgteliu į žadintuvą ant jo naktinės spintelės. Penkta ryto, bet jaučiuosi pailsėjusi. Kodėl? Ak, tiesa, tai dėl laiko skirtumo – Džordžijoje dabar būtų aštunta ryto. Po velnių… turiu išgerti tabletę. Kad ir kas mane pažadino – dėkui. Išsiropščiu iš lovos. Girdžiu prislopintą fortepijono muziką. Kristianas skambina. Turiu pamatyti. Man patinka žiūrėti į jį skambinantį. Visiškai nuoga sugriebiu ant krėslo numestą chalatą ir tyliai nupėdinu koridoriumi, vilkdamasi drabužį ir klausydamasi iš didžiojo kambario sklindančios stebuklingos elegijos melodijos. Apsuptas tamsos, Kristianas sėdi šviesos apskritime ir skambina, o apšviestuose jo plaukuose tviska ryškesnės vario spalvos sruogos. Jis atrodo nuogas, nors žinau, kad mūvi pižamos kelnes. Jis labai susikaupęs ir skambina meistriškai, pasinėręs į muzikos melancholiją. Neryžtingai stabteliu, žiūriu į jį iš tamsos, nenoriu trukdyti. Bet trokštu apkabinti. Kristianas atrodo toks sutrikęs, net liūdnas, toks skausmingai vienišas… o gal tik ši muzika skaudžiai liūdna? Baigęs skambinti kūrinį, jis porą akimirkų palaukia ir ima skambinti iš naujo. Atsargiai slenku prie jo… „Tarsi plaštakė į liepsną“, – pagalvoju ir šypteliu. Kristianas pakelia akis į mane, suraukia kaktą ir vėl įbeda žvilgsnį į savo rankas. Oi, mėšlas, ar jis supyko, kad sutrukdžiau? – Turėtum miegoti, – švelniai papriekaištauja jis. Aiškiai matau, kad kažkas neduoda jam ramybės. – Tu taip pat, – atsakau, tik ne taip švelniai. Kristianas vėl pažvelgia į mane perkreipęs lūpas, vos pastebimai šypsodamasis. – Barate mane, panele Stil? – Taip, pone Grėjau, baru. – Na, negalėjau užmigti. Kristianas vėl susiraukia, veide šmėsteli irzulys, o gal net pyktis. Ar jis pyksta ant manęs? Negali būti… Nepaisydama Kristiano veido išraiškos, narsiai atsisėdu šalia ant aukštos fortepijono kėdės, padedu galvą jam ant nuogo peties ir žiūriu, kaip jo įgudę ir mitrūs pirštai bėgioja klavišais. Kristianas akimirką stabteli, paskui baigia skambinti kūrinį. – Kas čia? – tyliai klausiu. – Šopenas. Preliudas, opus 24, 4 numeris. E-minor, jei tau įdomu, – sumurma jis. – Man įdomu viskas, ką darai.
Jis pasisuka ir švelniai priglaudžia lūpas man prie plaukų. – Nenorėjau tavęs pažadinti. – Nepažadinai. Paskambink kitą. – Kitą? – Bacho kūrinį, kurį skambinai pirmą naktį, kai likau. – A, „Marčelo koncertą“. Kristianas ima skambinti – neskubėdamas, stropiai. Prisiglaudžiu prie jo, užsimerkiu, liesdamasi prie peties juntu, kaip juda jo ranka. Mudu apgaubia lėtai ir graudžiai sūkuriuojantys, liūdni ir jausmingi muzikos garsai, o jų aidas atsimuša nuo svetainės sienų. Tai nuostabus, nepamirštamas kūrinys, dar liūdnesnis už Šopeno preliudą, ir mane užliūliuoja šios elegijos grožis. Tam tikra prasme ši muzika atspindi mano savijautą. Gilų, skausmingą troškimą geriau pažinti šį nepaprastą vyrą ir pamėginti suprasti jo liūdesį. Netrukus – per greitai – muzika nutyla. – Kodėl skambini tik tokius liūdnus kūrinius? Atsisėdusi tiesiai pažvelgiu į Kristianą, bet jis, užuot atsakęs, tik gūžteli pečiais, veide šmėsteli nepatiklumas. – Rodos, kai pradėjai mokytis skambinti fortepijonu, tau tebuvo šešeri? – mėginu jį prakalbinti. Kristianas linkteli, bet dar budresniu veidu. Po kelių akimirkų jis vis dėlto šiek tiek atsiveria: – Puoliau mokytis skambinti fortepijonu, kad įtikčiau įmotei. – Kad taptum visateisiu tobulos šeimos nariu? – Taip, galima sakyti ir taip, – nuo tiesaus atsakymo išsisuka Kristianas. – Kodėl atsikėlei? Argi po vakarykščio fizinio krūvio tau nereikia pailsėti? – Man dabar – aštunta ryto. Be to, turiu išgerti tabletę. Jis nustebęs kilsteli antakius. – Puiku, kad prisimeni, – sumurma, ir aš matau, kad išties jį nustebinau. – Kuri gi kita, jei ne tu, būdama kitoje laiko juostoje pradeda vartoti kontraceptines tabletes, kurias svarbu gerti tuo pačiu paros metu. Gal šiandien turėtum išgerti pusvalandžiu vėliau, o rytoj rytą – dar pusvalandžiu vėliau? Taip palengva viskas grįžtų į vėžes ir galėtum gerti tabletes įprastu laiku. – Puikus planas, – tyliai atsakau. – O ką veiksime tą pusvalandį? Nutaisiusi nekaltą veidą, pažvelgiu į Kristianą ir porą kartų sumirksiu. – Turiu kelias mintis… – Jis geidulingai šypteli. Aš ramiai atlaikau Kristiano žvilgsnį, bet viduje viskas trūkčioja ir verda. – Kita vertus, galėtume ir pasikalbėti, – tyliai pasiūlau. Jis suraukia kaktą. – Man labiau patiktų įgyvendinti savus ketinimus. Kristianas čiumpa mane į glėbį ir pasisodina ant kelių. – Tu visada mieliau renkiesi seksą, o ne pokalbį, – pajuokauju įsitvėrusi jo žastų, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. – Tai tiesa. Juolab būdamas su tavimi. – Jis nosimi brūkšteli man per plaukus, o tada prikiša lūpas prie paausio, apiberia odą bučiniais ir ima slinkti kaklu žemyn. – Gal ant fortepijono?.. – pakuždomis siūlo. Dieve… Nuo šios minties visas kūnas įsitempia. Ant fortepijono. Nieko sau…
– Noriu kai ką išsiaiškinti, – sušnabždu dažnėjant pulsui, o vidinė dievaitė užsimerkia, tirpdama nuo bučinių, kuriais mane apiberia Kristianas. Jis akimirką stabteli, o paskui tęsia jaudinantį puolimą. – Kaip visada ištroškusi informacijos panelė Stil. Ką čia aiškintis? – sukužda jis, neatitraukdamas lūpų nuo mano odos, ir pasiekęs duobutę tarp raktikaulių toliau beria švelnius bučinius. – Kai ką apie mudu, – sušnabždu ir užsimerkiu. – Hm… Ką gi? Jis liaujasi bučiavęs man petį. – Apie sutartį. Kristianas pakelia galvą, linksmai pažvelgia į mane ir atsidūsta. Pirštų galais paglosto man skruostą. – Na, dėl sutarties sąlygų dar galima diskutuoti, ar ne? – kimiu balsu tyliai klausia jis, meiliai žvelgdamas į mane. – Dar galima? – Galima. – Jis nusišypso. Nustebusi spoksau į Kristianą. – Bet tu taip troškai ją pasirašyti. – Na, pirma troškau. Šiaip ar taip, taisyklių keisti negalima, jos tebegalioja. – Kristiano veidas šiek tiek sugriežtėja. – Pirma? Pirma ko? – Pirma… – Kristianas nutyla, jo veide vėl šmėsteli netikrumas. – Pirma to „daugiau“. – Jis gūžteli pečiais. – A!.. – Be to, mudu jau du kartus buvome žaidimų kambaryje ir tu iš jo nepasprukai. – Tikiesi, kad spruksiu? – Tu nuolat elgiesi ne taip, kaip tikiuosi, Anastazija, – teatsako Kristianas. – Gerai, tad išsiaiškinkime iki galo. Tu tik nori, kad nuolat laikyčiausi sutartyje surašytų taisyklių, o ne visų joje išdėstytų sąlygų? – Išskyrus žaidimų kambarį. Noriu, kad žaidimų kambaryje tavo elgesys atitiktų sutarties dvasią, be to… taip, noriu, kad visada laikytumeisi taisyklių. Taip būsiu tikras, kad esi saugi ir galiu turėti tave kada panorėjęs. – O jei kurią nors taisyklę pažeisiu? – Tada aš tave nubausiu. – Bet ar tau nereikės gauti mano sutikimo? – Taip, reikės. – O jei nesutiksiu? Suglumęs jis kelias akimirkas žiūri į mane. – Nesutiksi – tai nesutiksi. Turėsiu kaip nors tave perkalbėti. Atšlyju nuo Kristiano ir atsistoju. Man reikia truputį atsiriboti. Įbedu akis ir jis susiraukia. Vėl sutrikęs ir kartu budrus. – Vadinasi, bausmė programoje lieka.
– Taip, bet tik jei pažeisi taisykles. – Turiu dar kartą jas perskaityti, – sakau mėgindama viską gerai prisiminti. – Aš jas tau atnešiu. – Staiga jis prabyla itin dalykiškai. Pala, pala… Šis pokalbis pasidarė labai rimtas. Kristianas atsistoja nuo fortepijono ir grakščiai nužingsniuoja į darbo kambarį. Man ima peršėti galvos odą. Jėzau, kaip noriu arbatos. Mūsų vadinamųjų santykių ateitis aptariama ankstų rytą, be penkiolikos minučių šeštą, nors jis nerimauja dėl kažko kito, – ar tai išmintinga? Patraukiu į virtuvę, vis dar skendinčią tamsoje. Kur šviesos jungiklis? Randu jį, paspaudžiu ir pripilu į virdulį vandens. Mano tabletė! Pasirausiu rankinėje, paliktoje ant pusryčių baro, ir greitai išsitraukiu lapelį. Vieną praryju, ir baigta. Kol tvarkau šį reikalą, grįžęs Kristianas sėdi ant baro kėdės ir atidžiai žiūri į mane. – Štai. Jis stumteli man spausdintą popieriaus lapą ir aš atkreipiu dėmesį, kad kai kurios vietos išbrauktos. TAISYKLĖS Klusnumas Nuolankioji nedvejodama ir be jokių išlygų nedelsdama vykdys bet kokius Dominanto nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys tinkami ir teikiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje „Griežtos ribos“ (2 priedas). Ji tai darys noriai ir nesispyriodama. Miegas Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu, miegotų bent septynias valandas. Maistas Rūpindamasi savo sveikata ir gerove, Nuolankioji reguliariai valgys maistą, pagamintą iš nurodytų produktų (4 priedas). Nuolankioji tarp valgių neužkandžiaus, išimtis daroma tik vaisiams. Drabužiai Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos drabužius, kuriuos leis Dominantas. Dominantas drabužiams skirs lėšų, kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolankiajai perkant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto reikalavimu visą sutarties galiojimo laikotarpį Nuolankioji privalės nešioti bet kokius Dominanto nurodytus papuošimus ir būdama Dominanto draugijoje, ir bet kuriuo kitu nurodytu metu. Mankšta Dominantas privalės pasamdyti Nuolankiajai asmeninį trenerį, kuris per savaitę jo ir Nuolankiosios sutartu laiku ves keturias valandos trukmės treniruotes. Asmeninis treneris informuos Dominantą apie Nuolankiosios pažangą. Asmens higiena ir grožis Nuolankioji rūpinsis, kad nuolat būtų švari, o kūno plaukai nuskusti ir (arba) depiliuoti vašku. Nuolankioji lankysis Dominanto išrinktame grožio salone tuomet, kai nuspręs Dominantas, ir atliks tokias procedūras, kokias Dominantas manys esant reikalingas. Asmens saugumas
Nuolankioji negers per daug alkoholio, nerūkys, nevartos žvalinančių narkotinių medžiagų ir vengs kitų panašių pavojų. Asmeniniai santykiai Nuolankioji neužmegs lytinių santykių su niekuo, išskyrus Dominantą. Nuolankioji visuomet elgsis pagarbiai ir kukliai. Ji turi suprasti, kad jos elgesys tiesiogiai veikia Dominantą. Ji privalės atsakyti už netinkamą elgesį, taip pat visas piktadarybes ir nusižengimus nebūnant su Dominantu. Bet kurios iš čia išvardytų taisyklių nesilaikymas iš karto užtrauks bausmę, o kokia ji bus, spręs Dominantas. – Vadinasi, klusnumo poskyris lieka? – Žinoma. – Kristianas man nusišypso. Prajukusi papurtau galvą ir, nė pati nepajutusi kaip, užverčiu akis į lubas. – Tu ką tik užvertei akis, Anastazija? – pašnabždomis klausia Kristianas. Po galais… – Gali būti, tai priklauso ir nuo tavo reakcijos. – Mano reakcija tokia pati kaip visada, – sako Kristianas linguodamas galvą, o jo akys spindi iš jaudulio. Aš nejučiomis nuryju seilę, kūnu nusirita džiaugsmingo virpulio banga. – Taigi… Po velnių. Ką man dabar daryti? – Taigi? – Jis lyžteli apatinę lūpą. – Nori mane perti. – Taip. Ir persiu. – Ak, nejaugi, pone Grėjau? – šypsodamasi jį erzinu. Šis žaidimas dviem. – Ketini mane sulaikyti? – Pirmiausia turėsi mane pagauti. Kristiano akys truputį išsiplečia, o tada jis plačiai šypsodamasis atsistoja. – Šit kaip, panele Stil? Mudu skiria pusryčių baras. Dar niekada taip nesidžiaugiau, kad jis čia stovi. – Be to, dar kramtote lūpą, – sušnabžda jis, slinkdamas į kairę, bet ir aš slenku. – Jūs manęs nebausite, – toliau jį erzinu. – Šiaip ar taip, juk ir pats vartote akis. Mėginu Kristianą perkalbėti. Jis toliau slenka į kairę, aš – taip pat. – Tiesa, bet jūs ką tik įliejote į šį žaidimą daugiau jaudulio. – Jo akys liepsnoja spinduliuodamos nevaldomą, nekantrų laukimą. – Žinokite, aš gana greita, – sakau kuo atsainiau. – Aš irgi nelėtas. Kristianas persekioja mane savo virtuvėje. – Ar pasiduosite geruoju? – klausia jis. – Ar kada nors pasidaviau geruoju?
– Panele Stil, ką turite omenyje? – Jis patenkintas šypteli. – Jei turėsiu jus gaudyti, jums bus tik blogiau. – Tik jei mane pagausi, Kristianai. O kol kas nė nemanau leistis sugaunama. – Anastazija, tu gali pargriūti ir užsigauti. Taip tiesiogiai pažeistum septintą, o dabar – šeštą taisyklę. – Nuo tos dienos, kai susipažinau su jumis, pone Grėjau, ir taip gyvenu nuolatiniame pavojuje, nereikia nė taisyklių. – Taip, iš tiesų. Jis stabteli, suraukia kaktą. O tada staiga puola ir aš klykdama pasileidžiu prie valgomojo stalo. Man pavyksta išsisukti ir dabar mudu skiria stalas. Širdis daužosi, gyslomis plūsta adrenalinas… Dieve… kaip visa tai jaudina… Vėl jaučiuosi kaip maža mergaitė, nors toli gražu tokia nebesu. Atidžiai stebiu Kristianą, o jis atsargiai sėlina prie manęs. Aš savo ruožtu traukiuosi. – Jūs gerai žinote, kaip atitraukti vyro dėmesį, Anastazija. – Mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, pone Grėjau. Nuo ko atitraukiau jūsų dėmesį? – Nuo gyvenimo. Nuo pasaulio. – Jis atsainiai mosteli ranka. – Skambindamas fortepijonu atrodėte dėl kažko labai sunerimęs. Kristianas stabteli, sukryžiuoja rankas ant krūtinės, bet, sprendžiant iš veido, jo nuotaika puiki. – Galime visą dieną žaisti gaudynių, mažyte, bet aš tave sučiupsiu, o tada tau bus tik blogiau. – Ne, nesučiupsi. – Neturėčiau pernelyg pasitikėti savo jėgomis. Šiuos žodžius kartoju sau tarsi mantrą. Mano pasąmonė susiradusi „Nike“ sportbačius ir jau pasiruošusi žemam startui. – Galima pamanyti, kad nenori būti sugauta. – Nenoriu. Tai ir yra esmė. Baudžiama jaučiuosi taip pat, kaip tu jautiesi liečiamas. Kristiano nuotaika akimirksniu pasikeičia. Žaismingas Kristianas kažkur dingsta, dabar jis stovi ir spokso į mane, tarsi būčiau skėlusi jam antausį. Jis visas išbalęs. – Tu tikrai taip jautiesi? – sušnabžda. Iš tų keturių žodžių ir intonacijos daug ką suprantu. Ak. Tie žodžiai labai daug pasako man ir apie jį, ir apie tai, kaip jis jaučiasi. Jie atskleidžia Kristiano baimę ir pasibjaurėjimą. Susiraukiu. Ne, taip siaubingai aš nesijaučiu. Toli gražu. Ar vis dėlto jaučiuosi? – Ne. Baudžiama taip blogai nesijaučiu, bet daugmaž įsivaizduok, koks tas pojūtis, – sumurmu nedrąsiai žvelgdama į jį. – Ak… – atsidūsta Kristianas. Mėšlas. Jis visiškai sutrikęs, lyg būčiau iš po kojų ištraukusi kilimą. Giliai įkvėpusi, žengiu iš už stalo, sustoju prieš jį ir pažvelgiu į baimingas jo akis. – Tau taip nepatinka bausmės? – pašnabždomis klausia Kristianas, o jo akyse atsispindi siaubas. – Na… ne, – mėginu jį nuraminti. Varge, tai šitaip jis jaučiasi, kai kas nors jį liečia? – Ne. Kai baudi, mano jausmai būna prieštaringi. Man tai nepatinka, bet negalėčiau pasakyti, kad negaliu tverti. – Bet vakar vakare žaidimų kambaryje tu… – Darau tai dėl tavęs, Kristianai, nes tau to reikia. O man – ne. Vakar vakare tu manęs neužgavai. Viskas buvo kitaip, aš galiu tai sau paaiškinti, be to, pasitikiu tavimi. Tačiau kai nori mane bausti, man neramu, kad sukelsi skausmą.
Jo akys patamsėja kaip dangus prieš audros šėlsmą. Laikas eina, tįsta, slysta mums tarp pirštų ir pagaliau jis tyliai atsako: – Noriu kelti tau skausmą. Bet ne tokį, kokio negalėtum ištverti. Po velnių! – Kodėl? Jis ranka persibraukia per plaukus, trūkteli pečiais. – Tiesiog man to reikia. – Kristianas nutyla, sielvartingai pažvelgia į mane, paskui užsimerkia ir papurto galvą. – Negaliu tau pasakyti, – sušnabžda. – Negali ar tiesiog nesakysi? – Nesakysiu. – Vadinasi, žinai kodėl? – Taip. – Bet man nesakysi. – Jei pasakysiu, išlėksi iš šio kambario kaip akis išdegusi ir niekada nenorėsi grįžti. – Jis nepatikliai žvilgteli į mane. – Negaliu rizikuoti, Anastazija. – Nori, kad likčiau? – Tu nė neįsivaizduoji, kaip noriu. Jei tave prarasčiau, neištverčiau. O Dieve… Kristianas įbeda į mane akis ir, staiga suspaudęs glėbyje, ima aistringai bučiuoti. Aš išmušta iš vėžių, bet jaučiu, kad Kristianas apimtas panikos ir šio bučinio jam būtinai reikia. – Nepalik manęs. Per miegus sakei, kad manęs nepaliksi, ir maldavai, kad nemesčiau tavęs, – murma jis man prie lūpų. A… mano naktiniai prisipažinimai. – Nenoriu išeiti. – Man suspaudžia ir skausmingai nudiegia širdį. Šiam vyrui manęs reikia. Jo baimė atvira ir akivaizdi, bet jis pasiklydęs… kažkur tamsoje. Jo akys išplėstos, niūrios, kenčiančios. Galiu jį paguosti, trumpai palydėti per tamsą ir išvesti į šviesą. – Parodyk man, – sušnabždu. – Ką parodyti? – Ar labai gali skaudėti. – Ką? – Nubausk mane. Noriu patirti, ar labai skauda. Visiškai sutrikęs, Kristianas atšlyja nuo manęs, žingteli atatupstas. – Sutiktum pamėginti? – Taip. Sakiau, kad sutikčiau. Bet turiu slaptą motyvą. Jei padarysiu tai dėl Kristiano, galbūt jis sutiks, kad jį liesčiau. Jis nustebęs sumirksi. – Ana, tu mane glumini. – Aš ir pati suglumusi. Mėginu susivokti. Be to, taip mudu pagaliau tiksliai žinosime, ar galiu tai pakelti. Jei iškęsiu, galbūt tu… Man pritrūksta žodžių, o Kristianas vėl išplečia akis. Jis supranta, kad turiu omenyje leidimą jį liesti. Kelias akimirkas, rodos, abejoja, bet paskui nuo griežto sprendimo jo veidas tarsi suakmenėja,
jis prisimerkia ir mąsliai nužvelgia mane. Staiga Kristianas griebia mano ranką, pasisuka ir per svetainę, o paskui laiptais vedasi į žaidimų kambarį. Malonumas ir kančia, atlygis ir bausmė – šie seniai girdėti žodžiai aidu atsiliepia mano sąmonėje. – Parodysiu tau, kaip skauda, tada galėsi apsispręsti. – Jis stabteli prie durų. – Pasiruošusi? Linkteliu – sprendimas priimtas ir man susvaigsta galva, truputį pykina, aš visa išblykštu. Kristianas atidaro duris, tebelaikydamas mano ranką nuo stovo šalia durų pasiima į diržą panašų daiktą, tada nusiveda mane į kambario kampą, prie raudona oda aptraukto suolo. – Gulkis skersai suolo, – tyliai suniurna. Gerai. Tai galiu padaryti. Atsigulu ant glotnios, minkštos odos. Nusimesti chalato jis neliepė. Kažkur sąmonės paribyje šmėsteli šiokia tokia nuostaba, kad Kristianas neliepė jo nusivilkti. Po velnių, dabar skaudės… žinau. – Esame čia, Anastazija, nes pati sutikai. Ir bėgai nuo manęs. Šmaukštelėsiu šešis kartus ir tu skaičiuosi su manimi. Po galais, geriau jau tiesiog imtųsi darbo. Kodėl visuomet baudžia mane nepaprastai mėgaudamasis? Žinodama, kad Kristianas nemato, užverčiu akis. Jis pakelia mano chalato skverną ir kažkodėl pasijuntu labiau apnuoginta nei būdama nuoga. Kristianas švelniai glamonėja man užpakalį, šiltu delnu glosto abu sėdmenis, paskui leidžiasi žemiau, prie šlaunų. – Darau tai, kad prisimintum, jog negalima nuo manęs sprukti. Nors tai labai jaudina, vis dėlto nenoriu, kad kada nors nuo manęs bėgtum, – pašnabždomis paaiškina jis. Pašaipa nepraslysta man pro ausis. Bėgau nuo jo vengdama to, ką dabar patirsiu. Jei būtų išskėtęs rankas, būčiau bėgusi pas jį, o ne nuo jo. – Be to, vartei akis. Žinai, kaip man tai nepatinka. Dabar jis kalba ramiai – nervingumas ir baimė staiga kažkur išgaravo. Kad ir kas Kristianui buvo nutikę, jis susitvardė. Sprendžiu iš jo intonacijos, iš to, kaip pirštais liečia man nugarą ir laiko mane, ir atmosfera kambaryje pasikeičia. Užsimerkiu ir įsitempiu, laukdama kirčio. O jis stiprus, diržas garsiai pliaukšteli per užpakalį – kaip tik tokio skausmo ir baiminausi. Nejučia šūkteliu ir giliai įkvepiu. – Skaičiuok, Anastazija! – įsako jis. – Vienas! – rikteliu, šis skaitvardis nuskamba tarsi keiksmažodis. Kristianas kerta vėl ir pulsuojantis skausmas atsiliepia visur, kur odą lietė diržas. Po velnių… tikrai skausminga. – Du! – šūkteliu. Ir man taip gera šaukti. Kristianas kvėpuoja greitai, nelygiai, o aš beveik nekvėpuoju – iš paskutiniųjų telkiu dvasines jėgas. Diržas vėl pliaukšteli. – Trys! Nors nenoriu verkti, akyse susitvenkia ašaros. Jėzau, skauda labiau, nei tikėjausi, tai daug skaudžiau, nei būti periamai ranka. Kristianas visiškai nesitramdo. – Keturi! – sukliegiu vėl nuo diržo kirčio, skruostais jau teka ašarų upeliai. Nenoriu verkti. Man pikta, kad verkiu.
Kristianas kerta vėl. – Penki, – ištariu neatgaudama kvapo, smaugiama raudos, ir tą akimirką dingteli, kad nekenčiu Kristiano. Dar vienas… dar vieną tikrai galiu ištverti. Jaučiu, kad užpakalis – kaip nutvilkytas. – Šeši, – sušnabždu vėl pajutusi veriantį skausmą, girdžiu, kaip jis numeta ant grindų diržą, apkabina mane uždusęs, kupinas užuojautos… o aš nenoriu, kad mane liestų. – Nelįsk… ne… Instinktyviai imu vaduotis iš Kristiano glėbio, stumti jį šalin. Gintis nuo jo. – Neliesk manęs! – piktai šūkteliu. Atsistoju ir įsmeigiu akis į Kristianą, o jis žiūri į mane, tarsi ruoščiausi vėl sprukti, – išplėtęs akis, suglumęs. Įpykusi rankomis nusibraukiu ašaras ir perlieju jį rūsčiu žvilgsniu. – Tau tikrai tai patinka? Matyti mane tokią? – Chalato rankove nusišluostau nosį. Jis sutrikęs žiūri į mane. – Žinai, esi sumautas šunsnukis. – Ana… – apstulbęs maldaujamai ištaria jis. – Nedrįsk vadinti manęs Ana! Pirma išsikuopk savo mėšlą, Grėjau! Taip tarusi, nerangiai pasisuku, išeinu iš žaidimų kambario ir tyliai uždarau duris. Stipriai gniauždama rankeną, atsiremiu į duris. Kur man eiti? Ar spruksiu? Ar liksiu? Aš tokia įsiutusi, karštos ašaros degina skruostus ir aš niršiai jas braukiu. Nieko taip netrokštu, kaip susiriesti į kamuoliuką. Susiriesti ir kaip nors išgyti. Atgaivinti savo sugriautą tikėjimą. Kaip galėjau būti tokia kvaiša? Žinoma, kad visa tai kelia didžiulį skausmą. Atsargiai pasitrinu sėdynę. Oi! Ji nepaprastai jautri. Kur man eiti? Tik ne į jo kambarį. Gal į savo kambarį, į kambarį, kuris bus mano… ne, yra… buvo mano. Štai kodėl Kristianas norėjo, kad jį turėčiau. Jis žinojo, kad bus dienų, kai man reikės nuo jo slėptis. Nerangiai patraukiu į tą pusę puikiai suprasdama, kad Kristianas gali atsekti iš paskos. Miegamajame dar tamsu, tik prie horizonto matyti šviesesnis ruoželis. Atsargiai, kad neprisiliesčiau prie patalynės išvanotu skaudamu užpakaliu, įsiropščiu į lovą. Chalato nenusivelku, tik stipriau jį susisiaučiu, susiriečiu į kamuoliuką ir pasiduodu jausmams – įsikniaubusi į pagalvę pratrūkstu garsiai raudoti. Ką aš sau maniau? Kodėl leidausi jo mušama? Troškau tos tamsos, norėjau sužinoti, kaip blogai visa tai galėtų būti, bet man tos tamsos per daug. Aš taip negaliu. O jis taip daro; jį tai jaudrina. Koks akis atveriantis potyris. Bet turiu būti sąžininga ir pripažinti, kad jis mane įspėjo, ir ne kartą. Jis nenormalus. Kristianui reikia to, ko negaliu jam duoti. Dabar tai suprantu. Nenoriu, kad jis mane vėl taip muštų. Prisimenu porą ankstesnių kartų, kai pakėlė prieš mane ranką, ir pagalvoju, kad tuomet jis buvo palyginti švelnus. Bet ar jam to gana? Įsikniaubusi į pagalvę, imu raudoti smarkiau. Prarasiu jį. Kristianas nebus su manimi, jei neduosiu to, ko jam reikia. Ir kodėl, kodėl, kodėl įsimylėjau Penkiasdešimt Atspalvių? Kodėl? Kodėl negaliu mylėti Chosė, Polo Kleitono ar kito vaikino iš savo aplinkos? O, tas pamišėlio žvilgsnis, kurį mačiau išeidama… Buvau tokia nukankinta, tokia priblokšta barbariškumo… ar jis man atleis… ar aš atleisiu jam? Mintys iškrikusios, padrikos, šmėsčioja ir aidi galvoje. Mano pasąmonė liūdnai linguoja galvą, o vidinės dievaitės niekur nematyti. Ak, mano dvasiai šis rytas labai niūrus. Aš tokia vieniša. Noriu grįžti pas mamą. Prisimenu oro uoste
atsisveikinant jos ištartus žodžius: „Klausyk savo širdies, mieloji, ir prašau, labai prašau – stenkis per daug negalvoti. Atsipalaiduok ir džiaukis gyvenimu. Tu dar tokia jauna, širdele. Gyvenime dar tiek daug patirsi, tad neskubink įvykių. Esi nusipelniusi visko, kas geriausia.“ Klausiau savo širdies ir dėl to dabar man skauda užpakalį, aš suglumusi ir visiškai palūžusi dvasiškai. Turiu išeiti. Išties… turiu jį palikti. Kristianas man netinkamas, o aš netinkama jam. Vargu ar mudviem galėtų pavykti. Bet vien nuo minties, kad daugiau jo nepamatysiu, vos neuždūstu… mano Penkiasdešimt Atspalvių… Išgirstu veriantis duris. Ak, ne, jis jau čia. Kristianas kažką padeda ant naktinės spintelės, o netrukus pajuntu įlinkstant čiužinį: jis lipa į lovą šalia manęs. – Ššš… – pašnabždomis ramina mane Kristianas, o aš noriu pasitraukti, pasislinkti į kitą lovos pusę, bet esu tarsi paralyžiuota. Negaliu pajudėti, tad guliu sustingusi, bet nelinkusi nusileisti. – Neatstumk manęs, Ana, prašau, – sukužda jis. Švelniai apkabina, įbeda nosį man į plaukus, pabučiuoja į kaklą. – Neaugink neapykantos man, – tyliai ir skausmingai liūdnai priduria prikišęs lūpas. Vėl suspaudžia širdį ir vėl imu kūkčioti. Jis nesiliauja manęs meiliai ir švelniai bučiavęs, bet aš lieku abejinga ir įsitempusi. Taip ir gulime šalia, nė vienas ilgai nepratariame nė žodžio. Kristianas tiesiog laiko mane apkabinęs, o aš labai palengva nusiraminu ir liaujuosi verkti. Prašvinta, dulsva šviesa ryškėja, išaušta rytas, o mudu tebegulime tylėdami. – Atnešiau tau advilio ir arnikų tepalo, – pagaliau prabyla Kristianas. Labai lėtai pasisuku Kristiano glėbyje, kad matyčiau jo veidą. Galvą atremiu į jo ranką. Jo akys – pilkos kaip titnagas, neperprantamos. Žiūriu į gražų jo veidą. Jis neišduoda, ką jaučia, bet nenuleidžia nuo manęs akių ir žiūri beveik nemirksėdamas. Ak, koks jis gražus – net kvapą gniaužia. Per tokį trumpą laiką tapo man neapsakomai brangus… Pakeliu ranką, pirštų galiukais paglostau jam skruostą, perbraukiu per barzdos šerelius. Jis užsimerkia ir iškvepia. – Atsiprašau, – sukuždu. Suglumęs jis atsimerkia ir vėl pažvelgia į mane. – Už ką? – Už tai, ką pasakiau. – Nepasakei man nieko naujo. – Jo akyse išvystu palengvėjimą. – Atsiprašau, kad suteikiau tau skausmo. Gūžteliu pečiais. – Pati prisiprašiau. – Ir dabar suprantu. Sunkiai atsidūstu. Tai lemiama akimirka. Turiu jam pasakyti svarbiausią dalyką. – Vargu ar galiu būti tokia, kokios manęs nori, – sušnabždu. Kristianas išplečia akis, sumirksi, veide vėl šmėsteli baimė. – Tu esi tokia, kokios noriu. Ką?! – Nieko nesuprantu. Aš neklusni ir gali būti visiškai tikras: daugiau niekada nesileisiu mušama. O tau to reikia – pats sakei. Kristianas vėl užsimerkia, jo veide atsispindi daugybė prieštaringų jausmų. Kai vėl atsimerkia, jo veidas atrodo suakmenėjęs. Ak, ne…
– Tu teisi. Turiu leisti tau išeiti. Aš tavęs nevertas. Man kūnas nueina pagaugais, pašiurpsta visi plaukeliai, o pasaulis tolsta, palikdamas plačią žiojinčią prarają, į kurią turiu kristi. Ak, ne… – Nenoriu išeiti, – sušnabždu. Po galais, tai tiesa. Bet pagaliau turiu apsispręsti. Man iš akių vėl plūsteli ašaros. – Ir aš nenoriu, kad išeitum, – skausmingu balsu sušnabžda Kristianas. Jis ištiesia ranką, švelniai paglosto man skruostą, nykščiu nubraukia ašarą. – Kai sutikau tave, pajutau, kad gyvenu. – Jo nykštys slenka apatine mano lūpa. – Ir aš, – linkteliu. – Įsimylėjau tave, Kristianai. Jis vėl išplečia akis, tik šį kartą jose – gryna, niekuo neatmiešta baimė. – Ne, – sukužda Kristianas taip, tarsi būčiau išmušusi pagrindą jam iš po kojų. Ak, ne… – Negali manęs mylėti, Ana. Ne… taip negali būti, – sako Kristianas skausmingu balsu. – Bet su tavimi aš laiminga. – Suraukiu kaktą. – Ne, dabar, kai darau tai, ką noriu daryti, tu nelaiminga. Po velnių. Dabar tikrai viskas baigta. Štai ir išsiskyrimo priežastis – nesuderinamumas. Nejučia prisimenu vargšeles buvusias nuolankiąsias. – Šios problemos mudu niekada neišspręsime, tiesa? – pašnabždomis klausiu šiurpdama iš baimės. Jis niūriai palinguoja galvą. Užsimerkiu. Negaliu į jį žiūrėti. – Ką gi… Tada geriau jau eisiu, – sumurmu ir sėsdamasi susiraukiu. – Ne, neišeik. – Kristianą, rodos, apima panika. – Man nėra prasmės likti. Staiga pasijuntu nuvargusi, nusivariusi kaip šuo ir tikrai noriu eiti. Išlipu iš lovos, Kristianas paseka mano pavyzdžiu. – Ketinu apsirengti. Tad norėčiau būti viena, – ryžtingai, dalykiškai pareiškiu ir palieku jį stovėti miegamajame. Nulipusi laiptais, apsidairau didžiulėje svetainėje ir prisimenu, kad vos prieš kelias valandas sėdėjau padėjusi galvą Kristianui ant peties, o jis skambino fortepijonu. Nuo to laiko tiek daug nutiko. Aš praregėjau, koks Kristianas iškrypęs, be to, dabar žinau, kad jis negeba mylėti – nei duoti meilės, nei jos priimti. Baisiausi nuogąstavimai pasitvirtino. Keista, bet jaučiuosi išsilaisvinusi. Kančia tokia didžiulė, kad atsisakau ją pripažinti. Jaučiuosi tarsi apdujusi. Rodos, atsiskyriau nuo kūno ir dabar iš šalies stebiu besirutuliojančią dramą. Paskubomis, bet kruopščiai nusiprausiu po dušu galvodama tik apie artimiausią akimirką. „Dabar spustelėk kūno prausiklio tūbelę. Padėk jį atgal į lentyną. Plaušine nusitrink veidą, pečius…“ ir taip toliau, ir taip toliau. Visai paprasti, inertiški veiksmai, kuriems užtenka paprasto, inertiško mąstymo. Nusiprausiu ir greitai nusišluostau. Plaukų nesitrinkau. Iš nedidelio lagaminėlio išsitraukusi džinsus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis, apsirengiu vonios kambaryje. Džinsai trina užpakalį, bet, tiesą sakant, šis skausmas man patinka, nes nukreipia mintis ir trumpam užmirštu savo dūžtančią, raudančią širdį. Pasilenkiu užsegti lagamino ir akis užkliūva už maišelio su dovana Kristianui – sklandytuvo „Blanik L23“ modeliukas, kurį, žinoma, dar reikia sumontuoti. Akys vėl paplūsta ašaromis. Ak…
Buvo ir laimingesnių laikų, kai turėjau vilties gauti iš Kristiano daugiau. Išimu maišelį iš lagamino, mat turiu palikti jam šią dovaną. Paskubomis išplėšiu iš užrašų knygelės lapą, brūkšteliu jam raštelį ir palieku jį ant dovanos. Tai man priminė laimingas akimirkas. Ačiū. Ana Įdėmiai žiūriu į save veidrodyje. Į mane žvelgia išblyškusi ir susirūpinusi pamėklė. Susisuku plaukus į kuodą stengdamasi nekreipti dėmesio į paburkusius nuo ašarų akių vokus. Pasąmonė pritariamai linkčioja. Net ji supranta, kad dabar geriau nesišaipyti. Negaliu patikėti, kad pasaulis byra į švarių pelenų krūveles, kad visos mano viltys ir svajonės negailestingai sutryptos. Ne, ne, negalvok apie tai. Tik ne dabar, dar ne. Sunkiai atsidususi, pasiimu lagaminą ir, padėjusi ant Kristiano pagalvės sklandytuvo modeliuką su rašteliu, einu į didįjį kambarį. Kristianas kalbasi telefonu. Mūvi juodus džinsus ir sportinius marškinėlius. Basas. – Ką jis sakė?! – užrinka taip, kad net krūpteliu. – Po velnių, geriau būtų išklojęs sumautą tiesą. Koks jo telefono numeris? Turiu jam paskambinti… Tas Velčas – tikras niekšas. – Jis pažvelgia į mane ir nebeatitraukia tamsių bauginančių akių. – Rask ją, – trumpai drūtai liepia ir baigia pokalbį. Priėjusi prie sofos ir kaip įmanydama stengdamasi nepaisyti Kristiano, pasiimu kuprinę. Išimu iš jos „Mac“ nešiojamąjį kompiuterį, grįžtu į virtuvę ir atsargiai padedu jį ant pusryčių baro su „BlackBerry“ telefonu ir automobilio rakteliais. Atsisukusi į Kristianą pamatau jį spoksantį į mane, suakmenėjusį iš siaubo. – Man reikia pinigų, kuriuos Teiloras gavo už mano automobilį. – Kalbu ramiai ir aiškiai, visiškai sutramdžiusi jausmus… nuostabu. – Ana, man tų daiktų nereikia, jie tavo, – dar netikėdamas savo akimis sako jis. – Pasilik juos. – Ne, Kristianai. Paėmiau juos prieš savo valią ir daugiau jų nebenoriu. – Ana, būk protinga, – net dabar nesusilaiko nepapriekaištavęs. – Nenoriu turėti nieko, kas man tave primintų. Man tik reikia pinigų, kuriuos Teiloras gavo už automobilį, – monotoniškai pakartoju. Jis garsiai atsidūsta. – Tikrai nori mane įžeisti? – Ne. – Susiraukusi pažvelgiu į jį. Aišku, kad ne… aš tave myliu. – Nenoriu. Tik ginuosi, – sušnabždu. Nes nenori su manimi tokių santykių, kokių noriu aš. – Ana, prašau, pasilik tuos daiktus. – Kristianai, nenoriu ginčytis, man tik reikia tų pinigų. Kristianas prisimerkia, bet dabar bauginama aš nesileidžiu. Na, gal truputį. Ramiai atlaikau jo žvilgsnį – nesumirksiu ir nenuleidžiu akių. – Čekis tiks? – kandžiai klausia Kristianas. – Tiks. Manau, čekius išrašyti tikrai moki.
Jis nė nešypteli, apsisuka ir nužingsniuoja į savo darbo kambarį. Neskubėdama dar pasidairau po jo apartamentus, pažvelgiu į meno kūrinius ant sienų – abstrakčius, romius, santūrius… net šaltus. „Jie čia puikiai tinka“, – išsiblaškiusi pagalvoju. Žvilgsnis nuklysta prie fortepijono. Jėzau, jei būčiau laiku prikandusi liežuvį, būtume mylėjęsi ant fortepijono. Ne, krušęsi – būtume krušęsi. Ši mintis liūdina ir tarsi akmuo prislegia tai, kas dar liko iš širdies. Jis su manimi niekada nesimylėjo, tiesa? Jis visuomet tik krušo. Grįžęs Kristianas paduoda man voką. – Teiloras išsiderėjo gerą kainą. Mašina klasikinė. Pati gali jo paklausti. Jis parveš tave namo. Kristianas krypteli galvą rodydamas man už nugaros. Atsisuku ir pamatau prie durų stovintį Teilorą, kaip visada vilkintį nepriekaištingą kostiumą. – Nebūtina. Galiu grįžti ir viena, ačiū. Atsigręžusi vėl pažvelgiu į Kristianą ir jo akyse išvystu sunkiai tramdomą įtūžį. – Ar ketini priešintis man kiekviename žingsnyje? – O kam keisti visą gyvenimą turėtą įprotį? – Tarsi atsiprašydama, vos pastebimai trūkteliu pečiais. Kristianas suirzęs užsimerkia ir ranka persibraukia per plaukus. – Prašau, Ana, leisk Teilorui parvežti tave namo. – Atvairuosiu mašiną, panele Stil, – valdingai pareiškia Teiloras. Kristianas jam linkteli, o kai vėl atsisuku, Teiloro prie durų jau nėra. Tad vėl atsigręžiu į Kristianą. Mudu skiria šiek tiek daugiau nei metras. Jis žingteli į priekį, o aš nejučiomis pasitraukiu atatupsta. Jis sustoja, veide aiškiai matyti kančia, akys degte dega. – Nenoriu, kad išeitum, – ilgesingai sumurma jis. – Likti negaliu. Žinau, ko noriu, ir tu man negali to duoti, o aš negaliu duoti to, ko reikia tau. Kristianas vėl žingteli prie manęs ir aš kilsteliu rankas. – Prašau, nereikia. – Pasitraukiu dar toliau nuo jo. Dabar tikrai neatlaikyčiau jo prisilietimo, pražūčiau. – Aš to neištverčiau. Stvėrusi lagaminą ir kuprinę, pasuku į vestibiulį. Kristianas, rūpestingai laikydamasis atstumo, seka iš paskos. Paspaudžia lifto mygtuką ir durys atsidaro. Aš įlipu į kabiną. – Sudie, Kristianai, – burbteliu. – Ana… Lik sveika… – tyliai atsisveikina jis, atrodo visiškai palūžęs, kaip nepakeliamai kenčiantis žmogus, ir jo išvaizda atspindi mano savijautą. Nusuku akis nuo Kristiano, kol dar neapsigalvojau ir nepuoliau jo guosti. Lifto durys užsidaro ir aš smengu žemyn, į pačias asmeninio pragaro gelmes. TEILORAS ATIDARO MAN DURELES ir aš įlipusi klesteliu ant užpakalinės sėdynės. Vengiu jo žvilgsnio.
Aš sutrikusi ir susigėdusi. Visiškai susimoviau. Tikėjausi išvilkti savo Penkiasdešimt Atspalvių į šviesą, bet paaiškėjo, kad šiai užduočiai įvykdyti mano kuklių gebėjimų nepakanka. Iš paskutiniųjų tramdau jausmus. Kai įvažiuojame į Ketvirtąjį aveniu, nieko nereginčiomis akimis spoksau pro langą ir palengva imu suvokti, ką iš tiesų padariau. Mėšlas, aš jį palikau. Vienintelį vyrą, kurį mylėjau. Vienintelį vyrą, su kuriuo miegojau. Aikteliu, visą kūną perveria skausmas ir aš palūžtu. Kad ir kaip stengiuosi susilaikyti, skruostais ima ristis ašaros, aš paskubomis braukiu jas pirštais ir ieškau
rankinėje akinių nuo saulės. Kai sustojame prie šviesoforo, Teiloras paduoda man medvilninę nosinę. Jis neprataria nė žodžio, į mane nė nežvilgteli, ir aš jam už tai dėkinga. – Ačiū, – sumurmu. Šis menkas, bet taktiškas ir kilnus Teiloro gestas visai mane pražudo. Atsiremiu į prabangios odinės sėdynės atlošą ir pratrūkstu. BUTAS SKAUSMINGAI TUŠČIAS IR SVETIMAS. Jame gyvenau per trumpai, kad jausčiausi grįžusi namo.
Nueinu tiesiai į savo kambarį, o ten, pririštas prie lovos kojūgalio, liūdnas ir pabliūškęs, kadaruoja sraigtasparnio formos balionas. „Čarlis Tango“, atrodantis ir besijaučiantis visai kaip aš. Piktai jį sugriebusi nutraukiu siūlą ir suspaudžiu glėbyje. Ak, ką aš padariau?.. Griūvu ant lovos su batais, su drabužiais ir pratrūkstu raudoti. Skausmas neapsakomas… fizinis, dvasinis… metafizinis… jis visur, smelkiasi iki gyvo kaulo. Sielvartas. Tai sielvartas – ir aš pati jį prisišaukiau. Kažkur giliai sąmonėje staiga nekviesta iškyla bjauri mano vidinės dievaitės perkreiptomis lūpomis ir iššieptais dantimis mintis: „Fizinis skausmas nuo diržo yra niekis, palyginti su šia pribaigiančia kančia.“ Susiriečiu į kamuoliuką, beviltiškai spausdama prie krūtinės pusiau subliūškusį sidabro spalvos balioną bei Teiloro nosinę, ir atsiduodu sielvartui.