Jovaro tiltai 2015 žiema, #1

Margaret Atwood Antanas Škėma Mindaugas Laukys Jonas Aistis Vladimiras Nabokovas Vera Nabokova Martin Amis Alfonsas Maldonis Nomeda Repšytė Catherine Breillat

Labas! Ačiū, kad skaitote pirmąjį Jovaro tiltų e-zino numerį. Šitai yra mano mažytis pareiškimas apie didelę aistrą…

Mėgėjiškai, užtat širdingai, dėliojau jį, norėdama dalintis su Jovaro tiltų skaitytojais tuo, ką myliu. Svajodama, kad atsirastų nauja nuolatinė, visiems prieinama, pasaulietinė ir gyva viešoji vieta, kurioje tekstais galėtų džiaugtis laisvi ir laisvamaniški žmonės. Tikėdama, jog radus bendrą idėją ir apjungus pastangas, tai pasiseks. Nepasisekti negali: juk bet kuris bandymas yra indėlis. Ir įvykis. Šiame kas ketvirtį išleisimame literatūriniame e-zine rasite tekstus apie literatūrą ir ne tik, visgi į pasaulį bus žvelgiama literatų akimis. Svarbiausia – autoriai – asmenybės ir jų pasaulėžiūra. Kaip redaktorė, stengsiuosi būti objektyvi, bet būsiu ir begal asmeniška. Bent jau pradžioje, pažadu nebūti demokratiška ir tolerantiška: jei kūrinys, mano nuomone, prastas ir netinka Jovaro tiltams, tai jis ir nebus įtrauktas. Taip pat niekas neverks dėl netyčia (ar tyčia) padarytos gramatikos, sintaksės ar korektūros klaidos, nieks dėl jų neatsiprašinės. Kalba nėra ir negali būti tobulas, išbaigtas ir galutinis kažkokios institucijos (ar inspekcijos!) produktas.

Neatsiribosiu nuo straipsniuose ir kūriniuose išreikštų nuomonių. Jei nesutiksiu – pasisakysiu apie tai sklaustuose. Pseudonimais leidžiama pasirašyti tik grožinių kūrinių, bet ne publicistikos, esė, kritinius straipsnius.

(Nes Škėma su Aisčiu užprotestavo.)

Dėkoju draugams ir kolegoms, kurie prisidėjo ir parėmė mano idėją geru žodžiu ar netgi savo tekstu. Ačiū, Mindaugai, Aidai, Migle, Akvilina, Neringa, Nomeda, Ieva, Povilai ir, žinoma, Rimai! Jūsų žodis nuveikė didelį darbą... Tiems, kurie norėtų prisidėti prie kitų e-zino numerių kūrimo: žanrinius ir nežanrinius, savus ir rastus archyvuose, trumpus ar labai ilgus tekstus siųskite adresu jovarotiltai@gmail.com Honorarų nebus – tik garbė! Tekstai gali būti prieš tai (ir po to) publikuoti kitur.

Galvoju, ar panašiai jautėsi Dostojevskis, drauge su broliu steigdamas literatūrinį žurnalą Vremia, kuriame galėjo netrukdomas publikuoti savo kūrinius? Kaip jautėsi Hesse, leisdamas savo Vivos voco žurnalą? Ką galvojo Hugh Hefneris, iki ausų prasiskolinęs tam, kad išleistų pirmąjį ir – jis turėjo mažai vilties – galbūt paskutinįjį Playboy numerį? Ar jie pradžioje irgi patys rašė beveik visus savo žurnalų straipsnius? Hefnerio žurnale daug vėliau publikavosi Nabokovas, tad ir aš, neakivaizdiniu būdu, pasikviečiau jo asmenį į pagalbą. Visi prisidėję asmenys – suvardinti kairėje.

Sandra Bernotaitė 2014 m. gruodžio 15 d.

Margaret Atwood

Mūsų katinas rojuje Mūsų katinas pateko į dangų. Aukščio jis niekad nemėgo, todėl bandė nagais įsikibti į tą kažką – nematomą gyvatę, milžinišką ranką ar erelį – kas jį šitaip kėlė. Deja, nesėkmingai.

Atsidūręs danguje, rado didelį lauką. Ten lakstė daug rausvų padarėlių, kurie iš pradžių jam pasirodė esą pelės. Tada jis pamatė medyje sėdintį Dievą. Aplinkui plazdendami baltais sparnais skraidė angeliukai; jų garsai priminė balandžių. Dievas retkarčiais kyšteldavo didelę gauruotą leteną ir, ore sučiupęs vieną angeliuką, sutriaukšdavo. Po medžiu buvo primėtyta nuplėštų sparnelių.

Mūsų katinas pagarbiai patraukė link medžio.

– Miau, – tarė katinas.

– Miau, – atsakė Dievas. Išties tai buvo panašiau į riaumojimą.

– Taip ir maniau, kad tu esi katinas, – tarė katinas, – tik nebuvau įsitikinęs.

– Danguje visos paslaptys atsiveria, – atsakė Dievas. – Nusprendžiau tau pasirodyti tokiu pavidalu.

– Džiaugiuosi, kad tu ne šuva, – tarė katinas. – Klausyk, ar galėčiau atgauti kiaušiukus?

– Žinoma, – tarė Dievas. – Ten už to krūmo.

Mūsiškis visad žinojo, kad jo kiaušiukai kažkur tebėra. Vieną dieną prabudęs iš gan baisaus sapno, jų neberado. Ieškojo visur – po sofomis, po lovomis, spintose – ogi visą laiką jie buvo čia, rojuje! Nuėjęs prie krūmo iš tiesų rado ten juos. Kiaušiukai tučtuojau grįžo į savo vietą.

Mūsų katinas jautėsi labai patenkintas.

– Ačiū, – tarė jis Dievui.

Dievas prausėsi elegantiškus ilgus ūsus.

– De rien, – atsakė Dievas.

– Gal leistum pagauti tau vieną šitų angeliukų? – paklausė mūsiškis.

– Tu juk nemėgsti aukščio, – atsakė Dievas, išsitiesdamas ant šakos saulėkaitoje.

Pamiršau pasakyti, kad švietė saulė.

– Teisybė, – tarė katinas. (Pageidaudamas neprisiminti incidento su gaisrininku ir kopėčiomis.) – Na, tai gal tau pelių?

– Tai ne pelės, – tarė Dievas. – Bet gaudyk, kiek tik nori. Nepapjauk iš karto. Padaryk, kad kentėtų.

– Turi omeny, pažaisti? – paklausė katinas. – Už tai gaudavau velnių.

– Tai semantikos klausimas, – tarė Dievas. – Čia už tai negausi velnių.

Kadangi katinas nežinojo, ką reiškia „semantika“, šią pastabą nusprendė praleisti pro ausis. Nepageidaudamas apsikvailinti.

– Tai kas čia, jeigu ne pelės? – tarė jis.

Tuo tarpu ant vienos stryktelėjo. Prispaudė su letena. Padarėlis spyriojosi ir žvygčiojo.

– Tai sielos žmonių, kurie žemėje buvo blogi, – tarė Dievas, primerkdamas gelsvai žalias akis. – O dabar, jei tu ne prieš, man metas nusnūsti.

– O tai ką jos veikia rojuje? – paklausė katinas.

– Mūsų rojus yra jų pragaras, – tarė Dievas. – Man patinka visatos pusiausvyra. vert. S. B., M. Atwood „Our Cat Goes to Heaven“ („Brick“ #73, 2004)

2

Antanas Škėma

[Apie miesčioniškumą, transcencenciją ir kt.] (...) Kiek ankstėliau buvau paminėjęs, kad miesčioniškumu yra apsikrėtę ir kūrybinių vertybių gamintojai. Bene būdingiausios žymės bus pasiaukojimas = idealizmas ir įkvėpimas. Dažnai menininkų pasisakymuose apie save, o ir liaupsintojų choruose, pabrėžiama, kad toks ir toks menininkas aukojo savo atliekamą laiką ir tebekuria, kad jis – idealistas. Tai, mano nuomone, viena iš kilniojo melo apraiškų. Niekas laisva valia nesiaukoja darbui, kurio jis nemėgsta. Menininkas aukojasi, kai jis dirba jam nemalonų, bet būtiną (jei jis yra taip nusprendęs) išsilaikyti ir išlaikyti artimuosius, darbą. Kitas, ir graudus, reikalas – kai menininkas pavargsta, įpuola į desperaciją ir atiekamu laiku nebegali kurti. Taip atsitiko su kai kuriais, taip atsitiks su kai kuriais. Išsilaikys stipresnieji. Tačiau pats kūrybos procesas menininkui yra būtinumas. Net ir tada, kai kūryba atneša kančią ir galutinį dvasios nuovargį. Šios svarstyklės, kartais, būna lemiamos. Pvz., Nietzsche neišlaikė – išprotėjo. O apie Joyce Ulysses Jungas yra išsitaręs: „Jei Joyce nebūtų to veikalo parašęs, jis išprotėtų.“ Kūryba – joks pasiaukojimas, joks idealizmas. Tai – darbas, kuris esti reikalingas, ir be kurio pūkiniais nučiuoši, ar nudardėsi į prarają.

Kūryba – savojo „aš“ demonstracija.

Kita būdinga kilniojo melo apraiška yra įkvėpimas, kuris, mano nuomone, neegzistuoja, o jei ir pseudoegzistuoja, tai tąjį įkvėpimą tektų priskirti egzaltuotai žmogaus būsenai, kurios metu bekuriant nieko doro nesigauna. Tokia egzaltuotė tolygi bet

kuriam cheminiam apsisvaiginimui ir dažnai kitą dieną padorus kūrėjas tojo apsisvaiginimo metu parašytas eilutes ar puslapius meta į krepšį. Įkvėpimas sugalvotas romantikų, kaip ir perdėtai ilgi plaukai, per plačios juodos skrybėlės, perrokokintas kaklaryšis ir perforsuotas klostėmis apsiaustas. Įkvėpimas sugalvotas (o gal sugalvojus juo ir patikėta), norint įrodyti, kad kūrėjas – ypatingas žmogus, ypatingos kastos atstovas, stovįs aukštai, aukštai ant uolos, kai pakalnėje [neišsk. žodis] kirmėlėmis paprasti mirtingieji.

Bijau, kad kūrėjas yra toks pat žmogus, kaip ir visi. Skirtumas toks, kad jis žodžiu, teptuku ar kaltu išreiškia tai, ką daugelis mirtingųjų tik išgyvena.

Todėl geras kūrėjas susilaukia ir savo vertintojų ir juo besidominčiųjų. (Blogas taip pat.) Tačiau, kartais, ir genijaus asmenybė daug menkesnė už paprastą motiną, vykdančią savo pareigas, dauginančią paprastus ir nuoširdžius vaikus.

Savaime suprantama, kad ištirtas, išnešiotas, ar iškentėtas žodis ar vaizdas vieną dieną išsirpsta kaip prinokęs vaisius, išsirpsta kūrybine medžiaga. Toji valanda ir minutė,kai menininkas ima plunksnakotį, ar teptuką, ar kaltą yra būtinumo įforminimo pradžia. Toks kūrėjas nemeluos ir jo išraiškos forma pasieks jo gabumų tobuliausiąjį laipsnį.

Bet ir šiuo, laimingiausiuoju atveju, aš leidžiu sau pasilikti pesimistu. Leiskite man sueiliuoti epitafiją, kurią retkarčiais kartoju. [Ji] vadinasi – „Transcendencija“. [žr. kt. psl.]

3

Ir vieną kartą ištirps visos žvaigždės.

O saulė trauksis.

Teliks geltona plaštakė, Kol ji sudegs savo sparnų karštyje, Ir vaikai nebežais sviediniu, Ir motina nelauks jų vakarinio bučinio.

Kai nebebus manęs, Kai nebebus jūsų.

Ir vieną kartą nebepakils ostija, O riksmas plėsis, Riksmas, prilygstąs tylai, Kol ji subliukš nuo tamsos slėgimo.

Ir bus tylu, dirigentui iškėlus batutą, Ir bažnyčių varpai linguos, vėjui pučiant.

Ir nebebus manęs, Ir nebebus jūsų.

Ir vieną kartą, argi reikia kartoti, Kad akys iššoks iš orbitų, Kad pienas suledės Izidos krūtinėje, Kad Botičeli angelas, ūkininkai Apkabins seną laikraštį, Kur parašyta – Smithas užmušė Browną, Kad nebebus manęs, Kad nebebus jūsų.

Ir vieną kartą, ar reikia kartoti, Kad nebeurgs pasenę šaldytuvai, Kad mylimosios pirštai nebevaikščios jo pašiurpusia oda, Kad vorai apglėbs muses tinkluose, Kad paskutinė kometa pražudys akmeninę uodegą.

Ir teliks išblizgintų kaulų vaikiškas tyrumas Ir neplautų lėkščių keraminis purvas.

Ir teliks prisiminimas – visa jau pamiršta, – Ir dievai supus savo sostuose.

Ir nebebus manęs, Ir nebebus jūsų.

Kai nebebus manęs, Kai nebebus mūsų, Mūsų vienintelis draugas – transcendencija Mirs tardama: Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?

Ištrauka iš straipsnio “Miesčioniškumo manifestacija” (1958) / Antanas Škėma. Raštai III, Chicago, 1985

4

Mindaugas Laukys

Keturi eilėraščiai Kažkoks Miunhauzenas Kin Dza Dza planetoje provokuoja jį atleisti iš darbo Kažkur skaičiau, kad gera idėja ta, kuri paskatina galvoti ne apie ją pačią, o apie ką nors kitką.

po darbo valandų kažkas vis ištikdavo kišdavau galvą į kolegės automobilį ir už plaukų ją (tą galvą) ištempdavau lauk tarsi už manęs būtų kitas įkišu ir ištempiu pliaukšnoju delnais sau per žandus ir pritūpiu papliaukšnoju ir pritūpiu sėdintys automobilyje myža į kelnes vienas tiesiogine prasme vos spėjo išlipti ir apmyžti kampą pavėsinės skirtos poilsiautojams – buvo tamsu iki šiol manau kad tai mano vienas didžiausių pasiekimų dėl to pripažinimo buvau visas padavėjas šiek tiek įsimylėjęs net masturbuodamasis vis apie kurią nors galvodavau gero vyro vienas iš vaidmenų – būti klounu kitų vaidmenų neprisimenu skaičiau lyg Cosmopolitane ar panašiai kitą kartą taip įsijaučiau į girtuoklio vaidmenį kad net ėmė svaigti galva nuo mėginimų imituoti vėmimą kai išriaumojau rusiškai „Здесь вам не равнина, здесь климат иной – Идут лавины одна за одной“ viena padavėja neišlaikė: „Stabdyk – privems tuoj!“ po to triuko ėmė vis įtarinėti ir įtikėti kad pasislėpęs darbe geriu kol išties nebebuvo prasmės ten negerti ilgai nesitęsė mano karjera – padirbėjau ir pakaks – atleiskit jei klaidingai mane supratot moralo variantų daug vienas jų toks: reikia boikotuoti visuomenės spektaklius papildyti kaukių arsenalą naujais kamufliažiniais laukinės mumbo jumbo genties atributais galbūt taip bent praplėsime žodyną ir imsim susikalbėt

¶

5

Appetite for destruction (PLAY CLUB) kodėl ji mane tempia iš baro už plaukų negi nebuvo kito būdo pažadint juk čia PLAY CLUBʼAS – pažaiskim bet ne – ištempė „Nėra vietos! Nėra vietos!“ – šaukia „Jai reikia kirpt plaukus“, – sako Skrybėlius „Jai masturbuotis daugiau reikia – tikrai padeda“ – pažadu tai jai parekomenduot ir nusižarinu pirmu numeriu (nekenčiu kai mane liečia stervos) imu kiekvienai siūlyt pasidulkint ne per daug įkyriai, dalykiškai – nė viena nesutinka sako neva „Tik ne su tavim“ akimirka ir vos nesuabejojau savo vyriškojo prado galia gerai jau – nebesiūlau grįžtu su dviem draugėm ir pasismaginam jaučiuosi durnai bet ta kuri liko nakvoti ramiakas – patyrus (ryte nebus problemų dėl graužaties nuskynus nekaltą gėlelę) kitai įteikiau keletą eilėraščių dar prieš tai ir padėkojau „Ji irgi pasirašys“,– išeidama mirkteli (Durys užsklęstos. Pragaras – tai kiti.) tikros draugės pagalvoju (sunkiai įsivaizduoju tokį bendruomeniškumo atvejį tarp bičų) matyt buvo apsitarusios iš anksto kas kaip bet ką ten jas supaisysi – ne mano proteliui (beje, kodėl juodvarnis panašus į rašomąjį stalą?) manding ir joms reikėjo tokio pačio afterpačio nors tai ir nebuvo meilė kai sproginėja saliutai bet tąkart niekas nenorėjo grįžti visai tuščiomis todėl tiesiog ištuštinom apkabas kad galėtume naujai užsitaisyt ir iššaut kitą kartą – mokslininkai nustatė kad taip žymiai sveikiau o Buda Jėzau Dionisai ir Apolonai Odinai Motinėle Gamta ir Didžioji Dvasia dovanokit man progą iššauti taip kad sprogtume kad nebeatskirtume kuris plautis mano o kuris tavo kvėpavimas

¶¶

6

Lyrinis nukrypimas glostom šito miesto kampus šiek tiek susižeidę ir nuskelti prasilenkimais „Cha, charakterių nesutapimais“, – tu nusijuoksi šildysi skruostus mano delnais sakysi „Šitaip šilčiau“ tik pažadėk kad lietus iš mano rudens tavęs nepakeis jei užeis iš krūtinės vidinės kišenės ištraukiam juodąsias dėžes ir paliekam ir nebeklausiam: iškorėjusios širdies ertmėse prožektoriai visi – į tave šitas miestas mane iš vidaus užrakino tavų nebuvimų čia buvo per daug užgulė klausą žiemos dialektas iki įšalas neišskaudės aš netikiu žiemos pažadais nudažykim tau plaukus ryškiai bet kaip kaip išeis į duris belsiu tavo šviesos leisk pripūsiu tau už rankovės šiek tiek bučinių o žiema pasitrauks bus pavasarių penkios kanojos mano pirštais leisis tavo srovenančiu kūnu taip susitiksim ties vienu vasario gatvės kampu įsmuksim už arkos pasimatuot bučiniais ir tiksim ir tiksim ir dar kartą tiksim

¶¶¶

7

Keisti tie žmonių santykiai (sex revolution) aš ją išvedžiau vėl į žmones o ji net nepadėkojo po ilgo laiko tarpo užsidarius ji rado pagaliau duris – mane jai pasisiūliau būti kelrodžiu į kitą sąmonės būvį populiariai tariant ir aš rodžiau visiems ją o ji dar labiau rodė mane bučiavomės šėlome vakarėliuose mylėjomės kopose ir po Palangos tiltu mylėjomės duše mylėjomės pakelėj ant kapoto mylėjomės po vakarėlio sugriuvusių draugų akivaizdoje mylėjomės iki sulaužėme lovą iki kaimynai išdrįso pasibelsti ir paprašyti daugiau ramybės ramybės ramybės ir t. t. kiekvienu pasirodymu viešumoje ji rėkė „Manęs nori, manęs nori – norėkit ir jūs!

Visi kas to nematėt tą mano depresyvųjį laikotarpį – matykit aš vėl graži norėkit!“ kai mano darbas jau buvo padarytas ir vėl visi patikėjo kad ji trokštama manęs nebereikėjo nesakau kad buvau išmestas it išspausta citrina (tiksliau greipfrutas dar tiksliau Citrus paradisis bet tiek to) pats susipratau kai ji parodė savo papą mano draugui (tikram draugui iki šiol) jis irgi parodė – išsitraukė savo įnagį ir parodė „Keisti tie žmonių santykiai“ pasakė kartą Vudis Alenas kai po pasimatymo toks kavalierius jo sesę pririšo prie lovos apšiko ir išėjo nueičiau ir pašikčiau dabar prie jos durų ir uždegęs visa tai pabelsčiau į jas „Gesink savo šūdiną ugnį“ parašyčiau ant tų durų bet rankos nekyla: skriausti moterų – nevalia jų reikia norėti norėti ir dar kartą norėti

¶¶¶¶

8

Jonas Aistis

Pasidarysime lietuvių patys Ramus ir pilkas mūsų būdas, ramios mūsų upės, bet dar ramesnis mūsų gyvenimas.

Vienas mano draugas, sugrįžęs iš Vakarų Europos, pusę dienos Lūšėje laukė traukinio. Jis man iš tos Viešpaties Dievo pažasties parašė laišką.

Parašė įspūdžius iš Paryžiaus, Berlyno ir Lūšės stočių. Dievulėliau, kaip melancholiška mūsų Lūšė! Šešios valandos kaip šeši šimtai baudžiavos metų.

Sako, pradedi netikėt, kad ateis traukinys, nors tvarkaraštyje pažymėta ir stotis, ir valanda, ir minutė. Lietuva panaši į Lūšę. Toks jau nesudėtingas, toks lėtas mūsų gyvenimas. Taip klaikiai melancholiškas, kaip drėgnos lygumos palei Radviliškį. Ir dar graudžiau, kai į tą nuošalią Lūšės stotį važiuoja žmonės iš Oslo, Kopenhagos, Hamburgo, Bordo, Paryžiaus. Į ją reiktų važiuoti ne laivais, ne ekspresais, bet užplaktu žemaituku.

Tuomet gal Lūšė būtų stotis, civilizacija, judėjimas ir t. t. Kas ta Lūšė, nors sava, po Paryžiaus.

Gal pasakysite, kad reikia Lūšei pastatyti stotį kaip Paryžiaus, ir bus gerai. Ne. Jei būtų didelė stotis, tai jos kontrastas su mažyčiu judėjimu dar garsiau šauktų.

Mes visi norime Lietuvai gero. Gal ir aš noriu jai gero, bet gal noriu ne taip, kaip reikia, gal nerandu būdų gera padaryti, todėl ir mano visos mintys sukasi apie Lūšės stotį.

Bet man dažnai graudu, kai Lietuvą lyg mažą mergytę šokdina per virvutę, nors jai virvutė nerūpi.

Daug dalykų mes darome lyg juokui, lyg pasityčiojimui. Jie, žinoma, reikalingi, bet neskubūs, su jais galėtume palaukt kokį šimtą metų, kai tai mergytei bus linksma, kai ji pasiilgs virvutės.

Vienas iš tokių dalykų yra ir pavardžių atlietuvinimo reikalas. Tai liuoslaikio dalykas, tai žaidimėlis atliekamai valandėlei. Atlietuvinsime pavardes, bet ar mes būsime didesni lietuviai kaip dabar. Dabar taip sunkūs laikai ir jie taip reikalauja proto ir nervų įtempimo, o mes pradedame kaip vaikai smėlį žarstyti. Kokia iš to nauda? Naudos, žinoma, jokios! Paimkime pavyzdį, sakysime, užima mūsų šalį priešas, atvažiuoja Tautų Sąjunga padėties tirti. Gal manot, kad ji klausinės, ar lietuviškos mūsų pavardės? Klausinės mūsų tautiško nusistatymo. Juk sako, kad Karaliaučiaus parduotuvių iškabose daugiau lietuviškų pavardžių kaip Kaune, bet kas iš to.

Atrodo, kad per penkiolika metų mes lietuvių atlietuvinimu nesirūpinome ir tik dabar pajutome

spragą, kurią rengiamės užkišti.

Mes daug kuo rūpinomės, daug ką darėme, bet dažnai ir prašaudavome pro šalį. Gal darėme su meile ir pasišventimu, bet nei viena, nei antra neišperka klaidų, kurias padarėme ir negalime atitaisyti. Menkai į dalykus gilinamės, darom paskubom. Dideli dalykai juokais nepadaromi.

Buvo, sakysime, žemės reforma. Joje tiek klaidų, kiek kilnaus užsimojimo. Aš papasakosiu tik apie du kiškiu, kuriuos mes tikrai pražiopsojome.

Aplenkėjusių ir tamsių vietų dvaro darbininkai gavo sklypus vietoje. Senai kartai sunku atlietuvėti, nes nėra su kuo bendrauti, ten lietuvybė ateis tik per mokyklas, per priaugančią kartą. Nuo Vandžiogalos naujakurys, Baltramaitis, apsiverkė vienoje įstaigoje, kad nemoka lietuviškai, nes apylinkėje nebuvo ir nėra su kuo lietuviškai kalbėti.

Sakykit, o jei nors pusė aplenkintų apylinkių naujakurių būtų perkelta į lietuviškesnes vietas (sakysim, Suvalkijon ar kur kitur). Naujakuriai paties gyvenimo reikalų būtų verčiami bendrauti ir kalbėtis. Kitas dalykas, tai aplenkėjusiose vietose ir ūkis labai primityviškai vedamas. Kapsai ir zanavykai būtų greičiau pakėlę ūkio kultūrą kaip Žemės Ūkio Rūmų instruktoriai ir rajonų agronomai. Visa būtų vykę natūraliai be pašalinės jėgos. Žodžiu, būtų buvęs kraujo pasikeitimas. Šiandien tos klaidos neatitaisysime, nes ji jau pareikalautų daug išlaidų, o naudos neatsiektume, bet tuomet galima buvo lengviau šiuos dalykus spręsti.

Kas, rodos, tas pavardžių keitimas, jo su žemės reforma lyginti negalime, bet tinkamas jo atlikimas gali pareikalauti tolygaus darbo ir tolygių išlaidų.

Pavardžių lietuvinimas labai panašus į kiaušinių dažymą. Bet juk mes nudažysime tik lukštą, o kiaušinio vidus paliks nenukąstas, kaip buvęs, nes per lukštą nepersisunks dažai. Jei dažyti, tai reikėtų taip nudažyti, kad nukąstų ne tik baltymą, bet ir trynį.

Mūsų kalbininkai daro kalbą, bet kad jiems Visagalis Dievas padarytų po liepinę koją. Daro jie lietuvišką kalbą, bet kol jie ją darys taip, kaip daro, tai kalbos mokslas bus panašus į Sizifo triūsą.

Gyvename kalbos vergijos laikus. Kalba, kalba, kalba ir dar kartą kalba, bet kur ta jų kalba, kur jos galima pramokti?

Reikėtų juos pasodinti už Krėvės ar Vaižganto, kad įsitikintų, jog ne kalbininkai, bet rašytojai daro

9

kalbą. Daro ir turtina ją. Tiesa, jie, anot kalbininkų, daro ir kalbos klaidų, bet tas, kuris nieko nedaro, žinoma, negali padaryti nei klaidos.

Kalbininkai, duokit gramatiką, o ne rašybos projektus; jūs mažai rašote, jūs galite grįžti prie hieroglifų ir pirštais rodymo, bet tam, kurs rašo, svarbu, kad rašto ženklai būtų paprasti, nesudėtingi.

Praves reformą! Spaustuvių raides mesk lauk, senus žmones sodink prie dailyraščio, kad išmoktų rašyti per nauja.

Vienas kalbos tabokius sako, kad pasakymas „patraukti teismo atsakomybėn“ netinkamas ir jį, girdi, reikia pakeisti „paimti nagan“, bet juk paimti nagan galima ir be teismo. Šis posakis tiktų jiems patiems, nes ką ką, o kalbininkus, tai iš tikrųjų reikėtų paimti nagan, kad jie kalbą nagan paimtų.

Jei kalbininkai kalbos tiek moka, kiek šaukia, tai tegu jie verčia mokslo ir minties veikalus, kur kaip tik žodžių stingame ir be darytinių negalime praversti. Jovalas, kretalas, metalas, b… dalas nepražus. Juos mes rasime liaudyje ir po 20 metų.

Kabaldoti, styrinti ir kitus perlus mes patys, be jų malonės, žinome, bet mums būtų gera, kad jie mums pasakytų, kaip bus lietuviškai kontempliuoti.

Pavardėms keisti mintį turbūt bus pametę kalbininkai, nors iš viso nėra žinių, kas pavardes keis. Keisim, keisim! Bet ką keisim? Kaip keisim.

Turbūt ir patys sumanytojai nežino.

Bus sudaryta formulė kaip kokia teorema, sulig kuria lengvai šį painų uždavinį spręs. Spręs, kaip girdis, lengvai.

Vokietis Aptschichovski, matyt, buvo kadaise lenkas, bet pasakyk jam, kad jis lenkas, tai spjaus akysna, spjaus ir greičiau, ir pikčiau, kaip tikras vokietis Majeris, nors jo pavardė senesnė ir tautiškesnė kaip senelis Reinas. Vokiečiai Aptschichovskio Majeriu nė nemano padaryti, nes žino masės psichologiją: mat keisdami jam primintų nevokišką kilmę, o gal net pabudintų miegančius, bet žalingus, patriotiškus jausmus. Vokiečiams svarbu, kad jis šauktų: „Doičland, Doičland iber ales!“ Mes matome, kad Didžiojoje Lietuvoje nutautėjimo žaizda labai greit gyja ir greit nei žymės neliks, tai kam ją atvert per nauja. Susipratusį lietuvį vadink nors puodu, tik, žinoma, ant ugnies nekaisk.

Jam vis tiek. Bet mes turime vandžiogališkių Pilsūdžių, kurie žino, kad yra jų brolis Juozapas, kuris gyvena Lenkijoje ir kitaip vadinas. Gal jam kol kas dar gaila, o gaila tik todėl, kad jis nežino, jog pakeista pavardė padarytų jam tik garbės, pasakytų, kad jo seneliai buvo bajorai ir pilies teisėjai. Reikia

jam įsisąmoninti, kad bajorai buvo ne tik lenkai, bet ir lietuviai. Kaip jam įsisąmoninti, kad jis dar viena akim girion žiūri. Tai neopu. Sakau, neopu dėlei tos pačios lietuvybės plano, kurį pavardžių keitėjai nori pravesti. Kas iš tų lietuviškų pavardžių, kaip Giedraitis, Sapiega, Radvilas, kurie Varšuvoje sėdi, o kartais prieš mus kovoja.

Kad pavardės niekas, mes galime įsitikinti iš Mažosios Lietuvos reiškinių, kur Schudnagies šaukia: „Heil Hitler!“ Jei Hitleris suprastų tos pavardės prasmę, turbūt nustumtų nuo savęs, turbūt pasakytų jam: „Raus, ferfliukte Šameit!“ Nuo pavardžių mūsų valstybės ir tautos pamatai nedreba. Tą reikalą galima atidėti visam šimtui metų. Apsijuoksime. Visas pasaulis juoksis, kad mes neturime ką veikt.

Be to, nereikia manyti, kad visos pavardės sulenkintos. Dalis jų yra svetimos kilmės; juk karo belaisviai, palikę krašte, nutautėjo, bet žmonės juos vadindavo atsineštinėmis pavardėmis. Ne mes vieni svetimų pavardžių turime, jų turi visos tautos. Be to, reikia atminti, kad daugelį pavardžių mes gavome suslavintų, o daugelį pavardžių iškraipė mūsų kunigaikščių raštininkai, kurie pavardes surašinėjo svetima kalba, vadinasi, svetima galūne. Mus istorija moko, kad kunigaikščių raštinėse buvo vartojama gudų kalba, ir jei kas mano, kad mūsų pavardės buvo žalojamos netolimoje praeityje, tai labai ir labai klysta. Žinoma, prie dalies pridėjo rankas rusai ir lenkai, bet daugumas pavardžių buvo prieš keletą šimtų metų kaip dabar slaviškomis galūnėmis.

Pirmiau reikėtų atlietuvinti metriką, literatūrą ir istoriją, o tik po to prieiti prie gyvų žmonių pavardžių. Mes turime skaitytis su savo praeitimi, kuri sudarė mūsų būdui ir kalbai bei pavardėms šiokias tokias tradicijas, kurių lengvai nepajėgsime pakeisti ir atitaisyti. Vokiečiai vokietins suvokietėjusių prūsų istoriją, o mes sulietuvinsime tikrų lietuvių pavardes. Mes vis einame ne ten, kur visi eina. Reikėtų, sakysime, parašyti istoriją, reikėtų daug ką nuveikti, bet mes rengiamės ne pamatus dėti, bet smilgų tvorą tverti.

Pavardžių keitimas, matyt, vyks labai paprastai.

Bus valsčių viršaičiams pasakyta, kad avičius darytų aičiais, o auskus vėl kaip nors. Aitis charakteringas kapsams ir daliai žemaičių, bet ne visai Lietuvai. Aš, pavyzdžiui, aičio kratyčiaus kaip raupų, nes mane ta galūnė Rygos miestan traukia. Taigi mes nežinome, ar auskai ir aičiai bus daromi oniais, iniais, ūnais, ynais ar vienais aičiais. Ar bus duodama pasirinkti, ar stačiai bus rašoma nauja pavardė, nė neatsiklausus. Pasirinkt turbūt duosią, bet ir tai labai juokinga.

10

Kaip rinksis sodietis? Juk jis Leipcige kalbos nesimokė. Sodietis pasakys viršaičiui: „Keisk, ponas, kaip nori, kaip reikia!“ O taip negalima, juk pavardės turėtų būti keičiamos sulig dialektams charakteringomis pavardžių galūnėmis. Žodžiu, reikėtų nuodugniai ištirti, iš kur kas yra kilęs. Dzūko avičiaus ar ausko galūnė turėtų būti daroma charakteringa dzūkui, rytų aukštaičio – rytų aukštaičiui, kapso – kapsui, žemaičio – žemaičiui.

Laisvo pasirinkimo negali būti, nes vienos šeimos nariai gali pasirinkti net kelias galūnes, tai išeitų tokia abrakadabra, tokia makalynė, toks Babelis, kad sunku ir įsivaizduoti.

Lietuvos lietuviai pakeis pavardes, bet nepakeis jų nei Amerikos, nei okupuoto krašto lietuviai, mes juos padarysime nelietuviais, mes juos atskirsime.

Mes pasityčiosime iš jų. Gal ir jie nori būti lietuviais tokiais kaip mes, bet jie negali. Kuo mes garantuoti, kad šiandien mes lietuvius sulietuvinsime, o priešai lietuvių pavardes sulenkins, juk mes priešus mokome, o jie gali suslavinti ne tik galūnes, bet ir pavardžių šaknis. Bet jie to nedarys, nes jiems svarbiau sulenkinti lietuvio sielą, o ne pavardę.

Vėl vienas mažas, bet opus klausimėlis. Jei keisime suslavintas pavardžių galūnes, tai argi paliksime tas pavardes, kurių šaknis slaviška ar vokiška, o galūnė lietuviška. Juk šaknis yra svarbiau kaip galūnė, juk šaknis rodo, kad pati pavardės kilmė yra svetima, o galūnė, – kad ji tik buvo pagadinta.

Vadinasi, tuo būdu Šiaučiulį turėsime daryti Batsiuvėliu, Bistrą – Greičiu, Cirkelį – Skriestuvu, Marazą – Šalčium, Kalamašniką – Vežimėlininku, Kriūką – Vagiu, Leiką – Piltuvu, Gontį (Gančių) – Skaliku, Kukoraitį – Virėjaičiu, Vailokaitį – Tūbaičiu, Sliesoraitį – Šaltkalvaičiu, Ruzgą – Rykšte, Baroną – Avinu, Čerepoką – Vėžliu, Paltaroką – Apsiaustu, Zakazą – Užsakymu, Bezmėną – Svarsčiu, Piščiką – Raštininkėliu, Bezūmą – Bepročiu.

Visos pavardės autentiškos; vienos plačiai žinomos, o kitos kupiškėnų. Visos nelietuviškos kilmės, vadinasi, keistinos. Karpavičius ir Vailokaitis, sakysime. Viena grynai lietuviškos kilmės, o kita svetima, bet mums rodos, kad pastaroji lietuviška, o iš tikrųjų tai pirmąją reikėtų tik atlietuvinti, o antrą visai pakeisti. Jei pirmoji bus keičiama, tai antrosios vis dėlto taip palikti taip jau negalima.

Keitimas labai keblus dalykas. Šiandien mes Vailokaitį paliksime taip kaip yra, bet kuo mes garantuoti, kad kitiems taip rodysis kaip mums.

Kalbą kasdien kaitaliojam, tai nejaugi ir pavardes reikės kasdien kaitalioti. Sakom, reikėtų palaukti

nors šimtą metų, tai gal per tą laiką mums nusibos kalbą kaitalioti. Turi būt šioks toks pastovumas, šis tas tvirta.

Pavardės ne tokios skubos dalykas kaip žemės reforma, jei jos drasko ausį, tai mums patiems, o mes dar galime pakentėti, mes daug metų kentėjome, nes dabar rimtai šio dalyko atlikti negalime, o keist juokams būtų labai graudu. Rimtai dalykui atlikti reikėtų ne vien darbo, bet ir milžiniškų lėšų, kas šiais sunkmečiais negalima.

Bet svarbiausia tai, kad nuo to nepasikeis mūsų vidus, kas mes liksime tie patys.

Vadintis lietuviu turėtų būti ne prievolė, bet garbė. Mes negalime duoti lietuviškų pavardžių žydeliams, nors jie jų su ašaromis prašytų. Mes negalime leisti svetimų į mūsų tarpą, negalime leisti nors iki tol, kol mes juos kultūriškai nugalėsime, nes jie gali užnuodyti mūsų kraują, pagadinti mūsų būdą. Nei rusui, nei lenkui, nei vokiečiui negalima leisti lietuvinti pavardės, nes jie nors pavarde nuo lietuvio kol kas skirias. Auksas ir pelene žvilga.

Vadinasi, lietuvis, nors ir su svetima pavarde, turėtų būti mums brangesnis už pasikeitusį pavardę nelietuvį, nes nors jo pavardė bus lietuviška, bet jo būdas mums svetimas.

Jau nekalbant apie patį pavardžių keitimo žalingumą, dar mes turėsime daug skaudžiai juokingų dalykų.

Leiskit papasakoti anekdotą apie save. Mano pavardė svetima galūne, bet lengvai galėjo ji taip būti rašoma dar Vytauto laikais. Mane, Joną Aleksandravičių, padarys Aleksandraičiu, Aleksandroniu ar Aleksandrynu, žodžiu, taip pakeis, kaip norės valsčiaus viršaitis ar kas kitas.

Aleksandravičius rašė eilėraščius, o jei tuo verslu versis ir Aleksandrynas, o jei jis pradės plagijuoti pirmąjį, o jei jam reikės dešimties metų, kad taptų toks kaip pirmasis.

11

Šį pavyzdėlį galima pritaikinti kiekvienam, kuris nors ką yra nuveikęs. Būtų gera, kas metrikuos būtų ji lietuviška.

Grįšime į Lūšės stotį. Reikia didint judėjimą, bet ne pačią stotį. Kai atsiras judėjimas Lūšėje – išaugs stotis. Išaugs gal didesnė kaip Londono, Berlyno, Paryžiaus. Reikia darytis dideliais lietuviais, tuomet mūsų avičiaus niekas nevadins ovič, tuomet avičius bus lietuvio charakteringa pavardė ir pagal ją spręs apie mūsų kilmę, kaip sprendžia pagal ovą ir evą apie rusus.

Darykim ne Lūšę, bet judėjimą. Mes negalime jos

nekęst tik dėl to, kad ji Lūšė, o ne Paryžius. Mes turime mylėt Lietuvą tokią, kaip yra, o per mūsų meilę ji pasidarys kitokia.

Lūšė yra Lietuva. Lūšėje pradedi netikėt, kad ateis traukinys, bet mums nei tikėti nereikia, nes tvarkaraštyje pažymėta ir valanda, ir minutė.

Traukinys ateina, ateina ekspresas. Tik žiūrėkite, kad nepražiopsotumėte jo!

O su pavardėm palaukime. Palaukime nors šimtą metų, jei ne šimtą, tai penkiasdešimt, tai dvidešimt.

Palaukim vardan Lūšės, vardan Lietuvos ir lietuvybės.

Šis straipsnis rašytas 1933 m. (greičiausiai rudenį) ir į jį, kaip galima suprasti iš kito J. Aisčio straipsnio („Žygis prieš vieną kareivį“), baramuoju tonu viešai atsakė kalbininkas prof. Juozas Balčikonis. Radau šiuos straipsnius rinkinyje „Milfordo gatvės elegijos“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991), skyriuje „Pritiktinė proga“. Skaitant mane ištiko déjà vu: štai irgi keliolika metų po nepriklausomybės, šalyje sunkmetis, pasaulinė ekonominė krizė, sudėtingi politiniai santykiai su kaimynais, pasaulio taikai grasina naujas diktatorius, o lietuviai (ir vėl!) užsiima pavardžių (pavadinimų!) keitimu ir vis „eina ne į tą pusę, kaip kiti“… Tragikomiškas straipsnis. Ypač graudu skaityti paragrafą apie „mūsų žydelius“, kuriems poetas nesiruošia suteikti lietuviškos pavardės net ir tuo atveju, jeigu tie „verkdami prašytų“. Tikiu, kad per Antrąjį pasaulinį karą, kuris, straipsnio rašymo metu, ko gera, buvo tik nujaučiamas, bet neįtikimas, buvo visai atvirkštinių atvejų… Dingtelėjo, kad galėčiau iškupiūruoti tą pastraipą, ir tuomet Aistis galbūt pasirodytų politkorektiškas ir priimtinesnis lietuvių kultūrinės padėties kritikas, tačiau palikau kaip yra – tebūnie, juk būtent tokia to laiko dvasia. 1933–ieji. Metai, Lietuvoje – Smetonos (keisti į Grietinių?) vienvaldystė. Didžiulė lietuvių emigracija į Amerikas. Vasario 2 d. Žemaitkiemyje nukrito meteoritas. Kaune įkurta konservatorija. Mirė J. Tumas-Vaižgantas. Darius ir Girėnas Niujorke pakilo į skrydį per Atlantą… (past. – S. B.)

12

Sandra Bernotaitė

Dūmų daina Aš buvau žmogus.

O kas esi tu?

Jei nežinočiau, koks gali būti žmogus, koks yra tas žmogus, galbūt kiekvienas kadras žudytų.

Dabar gi – tik drebulys, tik fizinis nuovargis, nerimas.

Atrodo, kad durys neatsidarys į šviesų taikos sekmadienį, į vientisą mano gyvenimą.

Aš esu žmogus.

Bet koks aš esu?

Tas, kuris pjauna avį.

Tas, kuris ją išdarinėja ir maitina mirtim savo vaikus, ar tas, kuris verkia, nieko nevalgo ir visgi net badu mirdamas jaučia kaltę?

mūsų amžiaus, tai būtų be abejonės sukūręs atominę bombą. Po to nutapęs atominę Moną. Štai, grožis ir visa kita.

Visa kita yra žiaurumas.

Aš esu tas, pirmasis, visaėdis, atviromis akimis stebintis, kaip žmogaus kūnas lėtai virsta į purviną daiktą.

Skruostas prie skruosto šeimyninėje duobėje.

Aš esu tas, kuris nenualpsta.

Ar būtent tuo žmogus ir gražus?

Kiekvieną akimirką stepėje išalkęs grobuonis dreskia savo aukos sausgysles.

Gamta nežino žiaurumo.

Tai štai, ką slepia mėnulio tyla.

Nes ir prieš tai žinojau, koks tas žmogus, ir dabar.

Ar verta slėptis už jos?

Užsimerkti savo blogiui?

Neverta dėl to pamiršti gėrio veido, dėl jo tikrumo abejoti neverta – esu

Mažomis smulkmenomis į kasdienybės tarpeklį byra nežymios pastabos, aiktelėjimai, skausmas, grubumas.

žmogus, kuris kas akimirką virsta į žvėrį, kuris kas akimirką virsta į žmogų, tai vyksta nenutrūkstamai ir abejingai, bet žmogiška – medituoti apie nelaimę būti gimusiam.

Ryti mėsą drauge su ašaromis.

Iš tų mažų sėklelių užauga žmogiškasis žiaurumas.

Leonardas nutapė Moną, prieš tai pripiešęs karui rafinuotų ginklų, ir jeigu jis būtų gyvenęs arčiau

13

Martin Amis

Ponios Nabokovos aplankymas He also remembered that the hotel was drab and cheap, and abjectly stood next to another, much better hotel, through the rez-de-chaussée of which you could make out the phantoms of pale tables and underwater waiters...

Taip pat prisiminė, jog viešbutis nutriušęs, pigus ir stovi nemaloniai arti kito, daug geresnio viešbučio, kurio rez-de-chaussée galėjai įžvelgti vaiduokliškai blyškius stalus ir padavėjus po vandeniu...

Amerikoje Nabokovas atidirbo dvidešimt sunkių metų literatūros ir akademijos konvejeryje. Tuo tarpu jam kilo užduotis iš rusų romanisto reinkarnuoti save į anglų romanistą (plačiąja prasme).

Negrįžtamai pasiturintis – t. y. laisvas – jis tapo Šie žodžiai iš vėlyvosios apysakos „Permatomi „Lolitos“ (1959) dėka. Tad nenuostabus Nabodaiktai“ („Transparent Things“) plūstelėjo į mane kovų pasirinkimas sugrįžti į, kaip Humber-tas beeinant iš savo baisiųjų nakvynės namų (dvokian- Humbertas įvardina, „savo lakuotus, žaislinio tys radiatoriai, kambarių aptarnavimas „kaip pasi- ryškumo šveicarų kaimelius ir gausiai apdainuotas seks“, lova kaip hamakas) į spindinčią Montreux alpes“ bei kabančias Montro vejas. Kadangi, nežiūPalace Hotel citadelę, kurioje 1961–aisiais apsigy- rint visų tų siužeto posūkių ir incidentų, Vladimiro veno Nabokovai ir kurios senojo sparno septinta- ir Véros Nabokovų gyvenime buvo aiški tema – jame aukšte Véra Jevsejevna Nabokova pastaruosius pasišventimas. Jiedu atvyko į Montro sutvarkyti ketverius metus gyveno viena. oeuvre, prižiūrėti ankstesniųjų darbų vertimus ir Bet kodėl Montro, spėliojau, ir kodėl viešbutis? saugioje nuošalėje kurti paskutiniuosius romanus.

Kai BBC atvyko į Montro įrašyti interviu, kuris Ponia Nabokova kantriai laukė manęs viename dabar žinomas kaip „paskutinis interviu“, Nabo- iš bendrųjų Montreux Palace Hotel kambarių su kovas pakomentavo: „Retkarčiais vis flirtavau su kolonomis. „Ko norėtumėt? – paklausė iškart. – idėja įsigyti vilą. Galiu įsivaizduoti patogius baldus, Viskio? Džino? Ko tik pageidausite.“ 11.30 val. ryto efektyvias signalizacijas nuo vagių, tačiau nepajėgiu man tai pasirodė liberalus pasiūlymas. Pasirinkau įsivaizduoti adekvataus aptarnaujančio personalo. vyną, tuo tarpu ponia Nabokova užsisakė „J&B“ – Seniesiems prižiūrėtojams reikia laiko pasenti, o aš arba „Čei ir Py“ (jos anglų kalbos akcentas stiprus, spėlioju, kiek to laiko man dar likę.“ Žurnalistas bet visgi kiek nedrąsus). Besišypsantis padavėjas Robertas Robertsonas apie Montro viešbutį sakė, buvo šmaikštus ir raminantis; sklinda gandai, kad kad jis sukelia „įdomų įspūdį, jog vaikštai senoje Vladimiras Nabokovas buvo nesuvaldomai dosnus fotografijoje“. Klajodamas ežero pakrantės saulėje ir arbatpinigių, ir jo žmona akivaizdžiai išliko viena rūkuose, galvojau apie praeity likusius ir saugius personalo globėjų. Ji kukliai siurbsnojo viskį, kurio idealizuotos berniukiškos vaikystės parkus. Šveicarų iki galo neišgėrė. Ji buvo, manyčiau, tiesiog širdinvaikai ant pačiūžų – aprengti nepriekaištingai, tobu- ga. Kada tik bandžiau už ką nors atsiskaityti, ponia lai švarūs. Šveicariški mašalai, užsiėmę savais reika- Nabokova tvirtai įsikišdavo. „Ne, palikit tai man – lais, pernelyg civilizuoti, kad spiestųsi ir geltų. tai mano šventė.“ Nabokovai gyveno dvidešimtojo amžiaus įvykių Jos plaukai tankūs, balti, o akys išraiškingos, sukūryje – bendras, beveik noveletiško spindesio, ironiškos. Pastaruoju metu gan apsirgusi – kiek grėsmės ir tragedijos kupinas, gyvenimas: priver- susilpnėjo klausa, vaikščiojimui reikia lazdelės; bet stinė emigracija iš revoliucinės Rusijos (kur jaunasis net ir dabar, einant aštuntą dešimtį, jos giliai jausVladimiras – paauglys pleibojus, poetas ir milijo- mingas veidas nušviestas moteriškumo šviesos. Vinierius); Veimaro Vokietijos isterija ir hiperin- sų pirma tai humoro paženklintas veidas. „V. N.“, fliacija (Nabokovo tėvas, aktyvus liberalų veikėjas V. kaip ji kartais vadina, mėgo didžiuotis, kad jos D. Nabokovas, nužudytas Berlyne, politinio susirin- humoras geresnis, nei bet kurios kada nors gyvenikimo metu); nepatikimas apsistojimas Prancūzijoje, me sutiktos moters, ir nesunku pripažinti ne tik šią, šalį užgrobus vokie-čiams; ir tuomet – paskutinės bet ir kitas jo pasididžiavimo priežastis. Tas kukluminutės pabėgimas (Véra – žydė) į svetingą Naujojo mo ir natūralaus smalsumo ar šilumos derinys Pasaulio tuštumą. apsunkina interviu. „Bet pakalbėkime apie jus, –

14

pasakys ji. – Ar jūs vedęs?.. Norite vaikų?.. Matotės su šeima?“ Tuomet, kaip ir sutarta, prie mūsų prisijungia Dmitrijus Nabokovas, vienintelis Nabokovų vaikas, figūra, kelianti susidomėjimą pati savaime – automobilių lenktynininkas, alpinistas, pasaulinio garso operos solistas, taip pat ir sėkmingas daugelio savo tėvo romanų vertėjas. Dmitrijus šiuo metu gyvena netoli savo motinos: Lozanos ligoninėje, jei tiksliau, kur po pernai įvykusios įspūdingos autoavarijos baigia ilgą reabilitaciją. Po apsilankymo Montro, nukakus vos kelias mylias, galingas Dmitrijaus automobilis paslaptingai „nuslydo nuo kelio“. Išsivadavęs iš degančios nuolaužos, jis buvo nugabentas ligoninėn, iki kurios, pranašingai, tik dešimt minučių kelio ir kurioje įsikūrusi viena pažangiausių pasaulyje nudegimų klinika. Iš ten Dmitrijus paskambino savo motinai, ramiai pranešdamas, kad nutiko nedidelė avarija ir kad greitai jis vėl užsuks pasimatyti. Tik po kurio laiko Véra sužinojo, kad jos sūnui pasisekė, jog išgyveno.

Kurį laiką gėrėjomės Dmitrijaus sužeidimais, kurie iki šiol matomi, jei nesakysim, kad akis badantys. Kalbėjome apie stulbinantį kūno gebėjimą atsigauti. Spoksodamas į apdegusius Dmitrijaus pirštus, negalėjau neišreikšti pagarbaus susižavėjimo visų pirma stebėtinai kūno savinaikos jėgai. Besakydamas tai, ėmiau gailėtis, kad pradėjau. Tačiau pasirodė, kad šitai nuslydo lengvai. Tuomet Véra su dirbtinu pasidygėjimu paklausė sūnaus, kada nuo jo rankų dings „purpurinis ažūras“ (t. y. ryškiai raudonos pažeistos kraujagyslės). Labai nabokoviškas išsireiškimas. Dmitrijus, kaip ir tėvas, yra aukštas, plinkantis, atletiškas, komunikabilus ir turi įgimtą humoro jausmą; į savo motiną jis kreipiasi su galantišku globėjiškumu. Ponia Nabokova rūpestingai ir su švelniu pasitenkinimu išklausė savo sūnaus ataskaitos apie pagerėjimą, o tada atsigręžė į mane. „Jūs vairuojate?... Tikiuosi, vairuojate labai atsargiai.“ Mudu su Dmitrijumi perėjome į pietų salę, tuo tarpu Véra paliko mus ir pasišalino į savo numerį, pažadėjusi prisijungti kavai. „Tai iki pasimatymo,“ – pasakiau. „Iki greit,“ – tarė ponia Nabokova...

Pietaujant netrukus tapo aišku, kad Nabokovų lengvajai industrijai Montro tapo tam tikra bankine įstaiga. Dmitrijus šiuo metu verčia „Permatomus daiktus“ į italų, Véra verčia į rusų „Blyškią ugnį“ (žinoma, samizdatui, nes tokia pat lemtis ištiko ir V. N. išverstą „Lolitą“). Nuolatinis judesys vyksta ir autorinių teisių departamente. Pavyzdžiui, Dmitri-

jus iki šiol laižosi žaizdas po paskutinės „Lolitos“ adaptacijos Brodvėjuje. „Katastrofa. Tikra katastrofa,“ – kaip vėliau pridūrė jo motina.

Dmitrijaus pečius šiuo metu slegia ypatingai jautri problema. 1977–ųjų birželio 2 dieną mirus Vladimirui Nabokovui, ant jo lekternos gulėjo pusiau baigtas romanas. Dmitrijaus manymu, „Lauros originalas“ („The Original of Laura“) – vienas drąsiausių ir skaidriausių tėvo rašinių; tačiau Nabokovas buvo nepajudinamai nusiteikęs prieš neišbaigtos formos romano publikavimą. Tai siaubinga dilema, viena tų, kurių likę gyvieji Nabokovai jokiais būdais neišsprendė.

Nes už pareigą Vladimirui Nabokovui didesnė yra pareiga literatūros istorijai. Dmitrijus ir Véra širdies gilumoje suvokia tai ir šitai yra tampriai susieta su šeimos garbės svarba. Priminiau jiems „Nabokovo-Wilsono laiškus“ ir liūdną, keistą draugystės iširimą, įamžintą tame susirašinėjime, kai visa baigėsi įtūžiu ir pasipiktinimu Wilsono nepaaiškinama ataka Nabokovo „Eugenijaus Onegino“ vertimo atžvilgiu. „Edmundas Wilsonas, – tarė Dmitrijus atsidūsėdamas. – Man jis patiko.

Mokėdavo apsieiti su vaikais. Buvo šiltas, žaismingas. Iš nosinės galėdavo man padaryti pelę ir priversti ją judėti… Bet ta jo kolosali arogancija – esą mokąs rusų kalbą!“ Arba štai apie neseną įžeidžiantį biografo įvertinimą: Nabokovas buvo „geras žmogus, oi, toks galbūt savotiškas, neišvengiamai daręs klaidų, bet dėl to ne mažiau geras žmogus“. Dmitrijus atlošė galvą, užvertė akis į lubas – gestas, rodantis susierzinimą, kuris, spėju, itin būdingas jo tėvui: „Stulbinama. Arogancija…“ Véra, kurią dabar sutikome šokių salės dydžio ložėje, pademonstravo, kad ji lygiai taip pat bekompromisiškai stoja už savo vyrą ir gina jo atminimą. „Rusiškojo „Blyškios ugnies“ vertimo redaktorius – jis pridarė daug žalos, ir aš atsisakiau priimti bet kokius jo pataisymus… Profesoriaus Karlinskio įžanginį žodį antrajam „Paskaitų apie literatūrą“ tomui vetavau. Parašiau leidėjams ir pasakiau, kad meldžiu juos atšaukti leidimą. Ir jie tai padarė.“ Po kelių akimirksnių ponia Nabokova neteisingai suprato mano pastabą apie pirmąjį „Paskaitų“ tomą, išgirdusi vietoj gerbti – negerbti. „Kaip?“ – paklausė ji. Ir iki tol, kol neišaiškinau savo minties, kiekviena jos kūno dalelė, rodės, drebėjo iš įniršio.

Dabar Dmitrijus atsiprašė ir pasišalino; jis turįs spėti į traukinį, grįžti į Lozanos ligoninę. Prieš atsisveikindamas padavė motinai iškarpų ritinėlį. „Apžvalga „Tribute“, iš Pietų Karolinos… Tėvas

15

paminėtas…“ Tokios kalbos, kaip ir nabokoviškasis pasipiktinimas, būdinga šeimos pasišventimo dalis.

Tai byloja apie didį tikėjimą savimi, tačiau tame nėra susireikšminimo. Tai nesavanaudiška, išties beveik neasmeniška lygiai taip pat, kaip neasmeniškas yra menas. Šitoks tonas, kaip įsivaizduoju, labai rusiškas.

Dmitrijus išvyko. Saulė pro aukšus langus skverbėsi link ponios Nabokovos krėslo, ir ji pakėlė ranką, norėdama pridengti skruostus nuo spindulių. Ji parodė man „Vladimiro Nabokovo užrašų“ kopiją, gulėjusią jos skreite, atkreipdama dėmesį į vyro pieštas išgalvotų drugelių iliustracijas (reprodukcijas iš jai asmeniškai priklausančių jo knygų). Pramanytuose lotyniškuose žodžiuose – įvairūs malonybiniai jos vardai: verae, verinia, verochka...

Jiedu susitiko 1923–iaisiais Berlyne. Stebėtina, kaip jie nesusitiko iki tol. Pagaliau juk net Sankt Peterburge berniukai iš Teniševo mokyklos dažnai bičiuliaudavosi su mergaitėmis iš Obolensko. Jiedu filmavosi tuose pačiuose vokiečių filmuose kaip statistai. Véra nekaltai apsilankė Vladimiro skaitymuose Berlyno émigré intelektualų rate. „Jis kalbėjo labai pagaviai, – sako Véra. – Jaunystėje buvo nepaprastai gražus.“ Senojoje Rusijoje Véra, kaip ir Nabokovas, augo tokioje pat dvikalbėje aplinkoje; išties Berlyne ji buvo viena iš nedaugelio jo, kaip anglų kalbos mokytojo, rimtų konkurentų. „Bet V. N. dėstė daug dalykų, – tęsė ji. – Kalbų, teniso, bokso.

Ir prozodijos, prozodijos.“ Véros tėvas ką tik buvo tapęs mažos leidybinės firmos „Orbis“ bendraįkūrėju. Jaunajam Nabokovui buvo užsakyta išversti Dostojevskį. Véra dirbo biure, norėdama uždirbti kišenpinigių pasijodinėjimams Tiergartene. Jie matė vienas kitą, tačiau nesusitiko kaip reikiant iki daug vėliau, kitų metų labdaros puotoje. Nabokovas ėmė dažnai žaisti šachmatais su Véros tėvu. Laiške motinai jis pasakojo apie poreikį susitupėti. Vėliau apie savo uošvį sakė: „Jis taip gerai supranta, kad mano gyvenime vienintelis dalykas, kurį gebu daryti, yra rašymas.“

Pati Véra turėjo būti irgi gan gerai tai supratusi.

Jiedu susituokė 1925–ųjų balandį, ir čia, tiesą sakant, matoma jų istorijos dalis baigiasi.

Ją yra apibūdinę kaip nepaprastai uždarą asmenybę – net uždaresnę, negu jos vyras. Jos savikontrolė, be abejonės, – šiurpinanti, ir gali justi, jog bet kokiai pašaliečio paikystei ar nepagarbai ji būtų griežta. Jaučiau, kad pašnekesiui tęsiantis ir išliekant gan atsargiam ir nekonkrečiam, ponia Nabokova vis labiau nerimauja – tarsi anksčiau ar vėliau privalės atmušti kokį baisiai asmenišką klausimą („Ponia Nabokova, ar esate sutikusi tikrąją Lolitą?“). Galiausiai ji paklausė: „Tie klausimai, kuriuos užduosite.

Kur tie klausimai?“ „Na, yra keletas dalykų, – atsakiau. – Jūsų vyras paskyrė visas knygas jums, visas iki vienos. Tai labai neįprasta, ar ne?“ „Tikrai?.. Ką turėčiau atsakyti? Mūsų ryšys buvo labai neįprastas. Bet tai žinojote ir prieš klausdamas.

Dar kas nors?“ „Ar jis – ar su juo buvo smagu? – paklausiau bejėgiškai. – Ar jis dažnai juokaudavo? Ar dažnai juokėtės?“ „O, taip. Jo humoras buvo žavingas. Jis buvo žavingas. – tarė ponia Nabokova. – Bet jūs ir tai žinojote.“ Observer, 1981

Post scriptum: Véra Nabokova mirė 1991–aisiais, praėjus dešimčiai metų po mano apsilankymo, kurį čia aprašiau. Per jos laidotuves Dmitrijus Nabokovas pasakė: „Net eidama devintą dešimtį ji padėjo ruošti daugelį savo vyro leidinių, rašė įžangą jo eilių rusiškajam leidimui, padėjo sudarant jo laiškų rinkinį, [ir] skyrė milžiniškas pastangas „Blyškios ugnies“ vertimui į rusų kalbą...“ Per pastarąjį dešimtmetį kartais apsikeisdavome su ja laiškais; kai gimė vaikai, siunčiau jų nuotraukas; kartais reikėdavo pranešti kokią bibliografinę naujieną. Dažnai apie ją galvodavau. Jos portretas man išliko nepaprastai gyvas. Iš dalies, manau, vertinau savo apsilankymo atminimą, nes tai suteikė man gyvą ryšį su jos vyru, kurį visuomet garbinau; atrodė, kad jis gyvena toliau – per ją. Tačiau tai nepaaiškina nepaprasto sukrėtimo, kurį patyriau perskaitęs pranešimą apie jos mirtį.

16

Iš Dmitrijaus Nabokovo eulogijos (1991 m. balandžio 11 d.): Prieš pora metų, rizikingos klubo operacijos išvakarėse, mano drąsioji ir rūpestingoji motina paprašė manęs atnešti jos mėgstamą mėlyną suknelę, neva kai kas gali apsilankyti.

Mane apėmė nejauki nuojauta, kad jai reikėjo tos suknelės dėl visai kitos priežasties. Tąkart ji išgyveno. Dabar, jos paskutiniame susitikime šiapus, ji aprengta ta pačia suknele.

Motinos pageidavimu jos pelenai turi būti vienoje urnoje su Tėvo pelenais Klarenso kapinėse. Įvykiams pasisukus keistai nabokoviškai, atsirado tam tikrų sunkumų ieškant, kur toji urna yra. Instinktyviai norėjau skambtelti Motinai ir paklausti, ką daryti. Tačiau Motinos, kurios galėčiau paklausti, nebebuvo.

Versta iš esė rinkinio „Visiting Mrs Nabokov and Other Excursions“ (Penguin Books, 1993). 2014 m. rugsėjį Penguin išleido Nabokovo laiškų rinkinį „Letters to Véra“, o man į rankas pateko Michaelo Woodo straipsnis apie nabokoviškos šeimyninės laimės variantą („Dear Poochums“, London Review of Books, Vol. 36, No. 20). Apie rašytoją Martiną Amis sužinojau, skaitydama Christopherio Hitchenso autobiografiją: jiedu su Amis geri bičiuliai, abu britai, kažkuriuo gyvenimo momentu vedę amerikietes ir emigravę į Ameriką („meilės emigrantai“). Teko skaityti Amis romaną „Money“ („Pinigai“). Martino Amis tėvas yra Kingsley Amis – irgi žymus anglų autorius. (S.B.)

17

Koks jau bebūtų vertimas, tikiuosi, ši Nabokovo kūrinio ištrauka leis žavėtis meistriška autoriaus ranka, supynusia pasakojimą, grakščiai šokinėjantį iš vieno veikėjo perspektyvos į kitą, iš vieno laiko ir situacijos į kitą, sukeliantį emocinę įtampą ir intrigą, nuoseklią nuo pat pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Romanas „Karalius, dama, valetas“ sukurtas Vokietijoje 1928 m., poilsiaujant prie Baltijos jūros. Čia pateikiama ištrauka – visa VI dalis. Iš rusų kalbos vertė Rita Vitalija Cibulskaitė, knygą išleido Alna litera (Vilnius, 1992). (S.B.)

Vladimiras Nabokovas

Karalius, dama, valetas [ištr.]

Tai buvo neišvaizdus, niūrus restoranėlis toje gatvėje, kur gyveno Francas. Trys vyrai tylėdami pliekė skatą. Vieno žmona, išblyškusi tarsi ataušusi jautiena, mieguistai sekė žaidimą. Liesutė, tiko kamuojama panelė sklaidė kampe seną iliustruotą žurnalą, kuriame seniai kažkieno cheminis pieštukas gobšiškai užpildė kryžiažodžių tuštumas.

Dama, apsivilkusi kurmenų kailiniais (tai maloniai nustebino smuklininkę), ir jaunuolis, vėžlenos aptaisų akiniais, žvelgdami vienas kitam į akis, gėrė vyšnių užpiltinę. Girtas kepurėtas vyrukas barbeno į storą stiklą, už kurio matėsi metalinė monetų dešra, – pralošiniai tų, kurie kyštelėję vieną grašį plyšin, šen bei ten sukiodavo skardinio žonglieriuko rankenėlę, kol žirneliukas nusirisdavo vingriais latakėliais. Buvo tamsoka, tylu ir dūminga. Žuvies atspalvio bufetas sužvarbo nuo alaus putų. Smuklininkė, dviem žaliais vilnoniais futbolo kamuoliais vietoj krūtų ir daugybe rausvų strazdanų veide, žiovaudama, žvelgė ten, kur už pusiau paslėptos širmos, liokajus šveitė purų virtų bulvių kalną. Ant sienos kabėjo medinis laikrodis, nežinia kaip pritaisyti elnio ragai ir oleografija, vaizduojanti Bis-

18

marko ir Napoleono III susitikimą. Kortuotojai šlameno vis tyliau.

– Mes protingai pasirinkome, čia mūsų niekas nepamatys...

Jis suspaudė jos ranką po stalu: – Ar ne vėlu, mano brangioji, – galbūt jau metas?

– Tavo dėdė sugrįš tiktai vidurnaktį, netgi vėliau... Laiko dar turime.

– Atleisk, kad aš atvedžiau tave į tokią smūkliūkštę.

– Ak, visiškai ne... Aš tau sakau: mes protingai pasirinkome. Mes dar ko nors išgersime.

– Čionai tu esi tarsi karalienė. Incognito. Aš norėčiau išgerti su tavim šampano. O aplink šoktų...

Ji užsirėmė alkūnėmis ant stalo, nutempė kumščiu skruostą, ir keistoje tyloje jam pasirodė, kad jis girdi tiksintį ant jos riešo laikrodėlį – auksinį, sulig katės akimi. Ji atsiduso ir šyptelėjo. Tyla.

– Pasakyk, ar tu sotus? Tu toks liesutis....

– Na, ką tu... Koks skirtumas? Aš visą gyvenimą buvau nelaimingas. O dabar mudu kartu.

Tai kažin koks neįtikimas sapnas...

Lošėjai sustingę žvelgė į kortas. Išblyškusi, paburkusi moteris, kuri sėdėjo šalia jų, netekusi jėgų, palinko prie vyro peties.

Panelė susimąstė, ir jos skruostas jau netrūkčiojo. Iliustruotas žurnalas, užmautas ant koto, nusvarino lapus ir priminė neplazdančią vėliavą...

Tyla... Sustingimas.

Ji pirmoji pajudėjo, o jis, kratydamas nuo savęs keistą snūduringumą, sumirksėjo ir pasitaisė švarko atvartus.

– Aš jį myliu, o jis vargšas, – pasakė juokdamasi, ir staiga jos veidas persimainė. Jai pasivaideno, kad ji, lygiai kaip ir jis, neturi nė grašio – ir šit, jie dviese, čionai, šioje skurdžioje smuklėje, šalia mieguistų amatininkų, girtuoklių, pigių mergšių, kurtinančioj tyloj, prie lipnios taurelės, stumia šeštadienio naktelę. Pasibaisėjusi ji pajuto, kad va šis švelnus vargdienis – jos jaunas vyras, kurio ji niekam neatiduos... Suadytos kojinės, dvi kuklios suknelės, bedantės šukos, kambarys su išbrinkusiu veidrodžiu, tamsiai raudonos, parudusios nuo skalbimo ir virimo rankos, ši smulkė, kur už markę gali karališkai prisigerti... jai pasidarė taip baisu, kad ji suleido nagus į jo ranką.

– Kas atsitiko? Mieloji mano, aš nesuprantu?..

– Stokis, – tarė ji. – Užmokėk ir eisime. Neturiu kuo kvėpuoti toje tvankybėje... Įkvėpusi giedros lapkričio nakties šaltį, ji akimoju vėl praturtėjo, prisispaudė prie jo, greitai suvienodino judviejų žingnius, – kurmenų kailio klostėse jis užčiuopė jos šiltą ranką.

Kitą rytą, gulėdama šviesiame miegamajame, Marta šypsodamasi prisiminė savo paiką nerimą. „Viskas taip paprasta, – ramino ji save. – Paprasta – aš turiu meilužį. Tai gyvenimą turi puošti, o ne sunkinti. Juk iš tiesų visa – malonus papuošalas.

Jei, tarkim...“ Tačiau keista: ji niekaip negalėjo nukreipti savo minčių kita linkme: Franco gatvė baigėsi aklaviete. Mintis pastoviai atsidurdavo aklavietėje.

Neįmanoma įsivaizduoti, kad Franco nėra, ir ji ką nors kita turi omenyje. Ir šią dieną, ir visas ateinančias, Francas buvo pripildęs savimi, nuspalvinęs, apšvietęs. Ji prisiminė praeitį, tuos metus, kuomet Franco dar nepažinojo, – ir staiga jai prieš akis iškilo tas miestelis, kuriame ji buvojo pravažiuodama, ir šiame, vos pastebėto, miestelio rūke, stovėjo niekuomet jos nematytas, bet taip vaizdžiai Franco nupieštas, baltas namas žaliu stogu, o už posūkio plytų mokykla ir akiniuotas liesutis berniukas su nemylinčia motina. Franco pasakojimas apie jo vaikystę buvo ryškesnis ir

svarbesnis nei visa tai, ką ji iš tiesų išgyvena; ji negalėjo šito suprasti, ginčijosi pati su savimi, galvodama apie įžeistą savo paprastumo, tiesumo, aiškumo jausmą.

Disharmonija būdavo juntama, ypač tada, kai tekdavo spręsti kokį nors ūkinį reikalą ar pirkti brangų daiktą, kuris visai nesisiejo su Francu.

Pavyzdžiui, kartą ji pamanė, kad reikėtų nupirkti kitą automobilį, bet staiga ji prisiminė, kad Francas šioje asituacijoje apeitas, užmirštas, – ir nors vietoj įgrisusio Ikaro jai seniai vaidenosi kažkoks madingo modelio limuzinas, visas tokio įsigijimo malonumas buvo apnuodytas. Kas kita – suknelė, kurią ji vilkdavosi dėl Franco, sekmadienio pietūs, kuriuos sudarė jo mėgstami valgiai...

Pradžioje visa tai jai atrodė keista, – ji tarsi mokėsi gyventi iš naujo ir ne iš karto galėjo priprasti.

Ją stebino, kad jos namuose (ypač pamėgtuose, kai Francas tapo juose „savu žmogumi“) gyvena dar kažkas kitas. O tas kitas – triukšmingas geltonūsis, kuris valgė su ja už vieno stalo ir miegojo šalimais lovoje, o ją jaudino jo piniginiai reikalai, visai kaip tais tolimais metais, kada byrėte byrėjo visaverčiai pinigai – balastas, kurį mėtė infliacijos oro balionai. Šis jos susidomėjimas Drajerio reikalais nesiderino su nauja, visa persmelkiančia gyvenimo prasme, – ir ji jautė, kad, jei nėra šio derinio, negali būti visiškai laiminga, antra vertus, nežinojo, kaip tos harmonijos pasiekti ir sunaikinti nedarną.

Kartą jis parodė lapelį, kuriame apytikriai suskaičiavo savo kapitalą. „Ar pakaks, – paklausė jis šypsodamasis, – ką tu pasakysi?“ Ji pamanė, kad tokia pinigų suma išties tenkins daugelį tingaus gyvenimo metų. Bet kol Drajeris egzistuoja, jis turi tęsti kapitalo kaupimą. Todėl ji gūžtelėjo pečiais ir, nieko nepasakiusi, grąžino jam lapelį. Jie stovėjo prie rašomojo stalo, ant kurio riteris laikė savo užžiebtą žibintą; buvo nepaprastai tylu, vadinas, už lango minkštai sninga.

Taip ir įvyko: gruodžio mėnesį daug snigo, stipriai šalo, o tai džiugino užmaršius laikraščių senbuvius. Drajeris įbruko kišenėn užrašų knygutę ir susijaudinęs žvilgtelėjo į laikrodį. Šiandieną jie trise – jisai, žmona ir sūnėnas, susiruošė į miuzikholą. Jis, lyg berniukas, baiminosi pavėluoti. Marta palinko prie gulėjusio ant stalo laikraščio, peržvelgė skelbimus ir kroniką, perskaitė, jog už penkis šimtus tūkstančių paduo-

19

dama ištaiginga vila, jog, deja, negalima tikėtis šiltesnio oro, jog apvirto automobilis, dėl to žuvo aktorius Kurtas Vineris, važiavęs pas sergančią žmoną.

Gretimame kambaryje, susikišęs rankas į kelnių kišenes, paniuręs Francas klausėsi riebaus radijo balso.

Teatre (kuris buvo erdvus, pilnas žmonių, turėjo gigantišką, dar neatsivėrusią sceną) jie susispietė vienoje tų neįtikėtinai siaurių ložių, kuriose sėdėdamas beregint supranti, koks nepatogus, karikatūriškai ilgas, kaulingai-sąnariuotas dalykas yra vyriškų kojų pora. Ypač kentėjo ilgakojis Francas: dar daugiau, jo apatinės galūnės akimirksniu pasunkėjo, jas ėmė mausti, – Marta, ramiai dairydamasi į šalis, šilkiniu kelio šonu tvirtai, saldžiai prisispaudė prie jo dešinės, negrabiai sulenktos kojos, tuo tarpu, kai Drajeris, sėdėjęs kairėje ir truputį užpakaly, švelniai atsirėmė į jo petį ir programėlės kampu kuteno ausį. Francui pasidarė nepakeliamai baisu, kad vyras ką nors pastebės, bet atitraukti kojos jis negalėjo, nes nebuvo vietos, – o be to, Marta retkarčiais judino blauzdą, o tada per visą jo kūną perbėgdavo kažkokios šilkinės žiežirbos, kurių prarasti buvo neįmanoma.

– Koks didžiulis teatras, – pratarė jis, mažumėlę gūžčiodamas pečiais, kad galėtų išsilaisvinti nuo pasibjaurėtinos, apaugusios auksiniais plaukeliais, Drajerio rankos. – Įsivaizduoju, kiek jie uždirba per vakarą! Turbūt kokie du tūkstančiai vietų...

Drajeris, skaitydamas programą antrą kartą, pranešė: – Aha, – penktas numeris bus įdomus, – dviratininkai-ekscentrikai. Šviesos lėta užgeso, Martos koja prigludo stipriau, užgrojo muzika.

Nemaža įdomių dalykų parodė jiems tą vakarą: ponas, užsmauktu ant šalies cilindru, žongliravo sidabraspalviais buteliais; keturi japonai skraidė truputėlį girgždančiomis trapecijomis, o per pertraukas mėtė vienas kitam ploną margaspalvę skarelę, į kurią kruopščiai šluostėsi delnus; klounas, apsimovęs kas minutę smunkančiomis kelnėmis, švelniai šūkavo scenoje, – čiuožė švilpdamas ir garsiai žnektelėdavo kniūpščias; baltas, lyg nupudruotas arklys, muzikos taktan grakščiai kilojo kojas; dviratininkų šeima sunkė iš rato visa, kas tik įmanoma; ruonis, spindėdamas žvilgančia juoduma ir gerklingai bei drėgai, tarsi užspringęs

besimaudantysis, rėkdamas – slidžiai, glotniai, tartum pateptas lašiniais, šokinėjo nuo lentos į žalią baseino vandenį, kur pusnuogė mergina bučiavo jį į lūpas. Drajeris retkarčiais aikčiojo ir kumšnojo Fransą. Ruoniui pagavus atlyginimą – žuvį (kurią sultingai čiuptelėjo), jisai buvo išvestas; uždanga akimirkai užsiskleidė, o kuomet vėl atsiskleidė, sceninės prieblandos viduryje stovėjo apšviesta moteris sidabriniais bateliais bei žvynuota suknele ir griežė šviečiančiu smuiku.

Prožektorius stropiai liejo ant jos tai rusvą, tai žalią šviesą, diadema žiburiavo ant kaktos, o griežė ji nuobodžiai, saldžiai – ir Marta staiga pajuto tokį jaudulį, tokį nuostabų liūdesį, kad prisimerkusi, susirado tamsoje Franco ranką, ir šis pajuto lygiai tą patį – kažką alpų, svaiginantį, atliepiantį jų meilei. Muzikinė fejerija (taip parašyta programoje) blyksėjo ir svembė; lyg žvaigždė žybčiojo smuikas; tai rožinė, tai žalsva šviesa nutvieksdavo muzikantę... Drajeris staiga neištvėrė.

– Aš užsimerkiau ir užsikimšau ausis, – tarė jis verksmingu balsu. – Pasakykite, kada ta šlykštynė baigsis.

Marta virptelėjo; Francas, ne iš karto supratęs pasakytų žodžių prasmę, pamanė, kad viskas žuvo, – Drajeris viską suprato, – ir jį apėmė toks siaubas, jog ašaros pasirodė akyse. Tuo metu scena užgeso, o teatras sugriaudėjo, tarsi liūtis, plūstelėjusi ant geležinio stogo.

– Tu visiškai nesupranti meno, – sausai pareiškė Marta, atsisukusi į vyrą. – Tiktai trukdai kitiems klausytis...

Jis užvertė akis aukštyn ir atsiduso; paskui apsimestinai subruzdęs ir greitai kilsčiodamas antakius, tarsi žmogus, kuris nori kuo greičiau užsimiršti, – surado programoje būsimą numerį.

– Va, čia įdomu, – šūktelėjo jis. – „Elastinga brolių Reli produkcija“, po to – „Pasaulinio garso burtininkas“. Pažiūrėsim. „...Pavojus praėjo, – mąstė Francas. – Šį kartą – praėjo. Och... Reikia būti nepaprastai atsargiam...

Tiesą sakant, čia slypi savotiškas žavesys: ji mano, o jis sėdi šalia ir nežino. Vis dėlto baisu, – Dieve, koks siaubas...“ Vaidinimas pasibaigė kino filmu, tai visuose cirkuose ir miuzikholuose tapo įprasta nuo tų senų laikų, kai pasirodė pirmasis viliojantis „bioskopas“. Po natūralios scenos keistai atrodė plokščias mirksintis ekranas, kuriame šimpanzė,

20

apvilkta žeminusią ja suknele, atlikinėjo žmogiškus, žvėries orumą žeidžiančius, veiksmus. Marta juokėsi, kartodama: „Koks protingas, koks protingas!...“ Apstulbęs Francas caksėjo liežuviu ir rimtai tvirtino, jog tai nugrimuotas vaikas.

Kai jie išėjo į šaltą gatvę, kurią apšvietė teatro fasadas, ir privažiavo ištikimasis Ikaras, Drajeris, susigiebęs, kad pastarosiomis dienomis nestebėjo vairuotojo, ir trupučiuką už tai supykęs pats ant savęs, kad iki šiol nepriėjo prie galutinės išvados, pagalvojo, jog dabar pats metas šį tą slaptomis nužiūrėti. Jis įdėmiai pažvelgė į vairuotoją, kuris paskubomis movėsi kailines pirštines, ir pamėgino užuosti iš jo burnos sklindančių garų kvapą.

Vairuotojas pastebėjo jo žvilgsnį ir, rodydamas rudas dantų šakneles, klausiamai ir nekaltai kilstelėjo antakius.

– Šalta, – šalta, – greitai tarė Drajeris. – Tiesa?

– Koks čia šaltis, – atsakė vairuotojas. – Koks čia šaltis... „Nepagaunamas, – pamanė Drajeris. – Juk tikriausiai, kol mes sėdėjome teatre... Išraudęs, akys – linksmos... O beje, – velnias jį žino... Na, nuspręsim iš jo vairavimo.“ Bet vairavo jisai gerai. Francas, pagarbiai kiurksojęs ant priekinės sėdynės ir klausydamasis sklandaus greičio, apžiūrinėjo gėles vazelėje, telefoną, laikrodį, sidabrinę peleninę. Snieginga naktis, kupina neryškių žvaigždžių, čiužėjo už plataus lango.

– Aš čia išlipsiu, – pasakė jis, atsigręžęs. – Man jau labai arti pėsčiomis...

– Pavešiu, pavešiu, – atsakė žiovaudamas Drajeris.

Marta sugavo Franco žvilgsnį ir greitai, vos pastebimai papurtė galvą. Jis suprato: Drajeris, pripratęs beveik kiekvieną vakarą matyti jį savo namuose, nepasidomėjo, kur jisai, „tiesą sakant“, gyvena, o tai turėjo pasilikti nebylioje ir patogioje nežinomybėje. Jis nervingai kostelėjo ir pridūrė: – Ne, iš tiesų... Noriu pramankštinti kojas.

– Tavo valia, – žiovaudamas tarstelėjo Drajeris ir pabarbeno kumščiu į priekinį stiklą.

– Kam belsti? – pastebėjo Marta skliausteliuose. – Nesuprantu tavęs... Juk yra vamzdelis.

Francas, atsidūręs tuščioje, baltoje gatvėje, pasistatė apykaklę, subruko rankas į kišenes ir susikūprinęs greitai nuėjo savo namo link.

Sekmadieniais, puošnioje vakarinės miesto dalies gatvėje jis vaikščiojo visiškai kitaip, bet

dabar ne tai rūpėjo, – stipriai šalo. Buvo nelengva įsisavinti tą sekmadieninę sostinės eiseną; jos esmė – ištiesus ir sukryžiavus rankas (būtinai apmautas geromis pirštinėmis) ant pilvo, – tarsi prilaikytum paltą, – žengti labai lėtai ir sklandžiai, skyrium išmetant pirštų galus. Taip iškilmingai ta puošnia gatve žygiavo visi jauni dabišiai – retkarčiais atsigręždavo į moteris, bet rankų padėties nekeisdavo, o tik nežymiai truktelėdavo petimi; ir vėl – skyrium, skyrium, vienas – du, labai lėtai. Bet tokią šaltą, tuščią naktį, žmogus nevaikšto tik dėl akių.

Beje, Francas greitai sušilo, ėmė švilpiniuoti.

Suk jį bala – tą jos vyrą. Nereikia būgšatauti. Juk tokia palaima ne kiekvienam tenka. Ką ji dabar veikia? Tikriausiai parvažiavo, nusirenginėja. Baltos šlaunys su dviem duobelėm. Ir, savaime suprantama, kad ji nesumelavo, kuomet prisiekė, jog tiktai labai retai, tik iš pareigos – priešingu atveju, kiltų įtarimas. Tačiau ta mintis nemaloni... geltonskūris niekšas. Turbūt lenda. Po velnių!

Dabar ji atsisėdo ant lovos. Dar trys – keturi namai, ir jinai nusiavė batelius. Kai prieisiu, šit, aną žibintą, jos galva priglus prie pagalvės. Pereisiu gatvę. Taip. Ji užgesino šviesą. Jų miegamasis – bendras. Vėl – ta šlykštynė... ne, šiandien negali, neprivalo tai įvykti. Aure, dar vienas kvartalas, – ir ji užmigo. Aikštė. Ji miega. Rytoj penktadienis, – čionai šurmuliuos turgus. Va, pagaliau ir mano gatvė. Nuostabus smuikas, – pasakiška... tiesiog kažkoks rojus... Ir burtininkas buvo puikus.

Veikiausiai šie fokusai labai nesudėtingi, ir juos lengva perprasti... šiuo metu ji kietai miega. Vėl kažkas atsitiko tam raktui, – trauk jį velniai.

Sukioji, sukioji... Laiptai vėl neapšviesti. Šitaip kluptelėjęs gali ir nubildėti. O raktas taip pat gudrauja...

Seneliukas-šeimininkas stovėjo prie pusiau pravirų savo kambario durų blankiai apšviestame koridoriuje ir nepritariamai lingavo galvą. Jisai buvo apsivilkęs pilku chalatėliu ir apsiavęs languotomis kambarinėmis šlepetėmis.

– Oi – oi – oi! – ištarė jis, Francui priėjus. – Oi – oi – oi... Vėl po vienuoliktos gulatės. Negerai, pone.

Francas sausai palinkėjo jam labos nakties ir ketino praeiti, bet šit įsikibo į rankovę.

– Aš, beje, negaliu šiandien pykti, – tarė jis jausmingai. – Mane aplankė džiaugsmas: grįžo žmona.

21

– Sveikinu, – tarė Francas.

– Bet kiekvienas džiaugsmas, – tęsė seneliukas, nepaleisdamas jo rankovės, – kiekvienas džiaugsmas yra netobulas. Mano senučiukė grįžo serganti.

Francas užjaučiamai sukriuksėjo.

– Antai, – šūktelėjo skaidriu balsu seneliukas. – Ji sėdi krėsle... žvilgtelėkite.

Jis atidarė duris plačiau ir, tikrai, virš krėslo atlošo išvydo žilą senutės pakaušį, kažkuo užsmeigtą viršugalvyje.

– Antai, – pakartojo seneliukas žvelgdamas į Francą blizgančiomis, nemirksinčiomis akimis.

Nežinodamas ką pasakyti, Francas kvailai šyptelėjo.

– O dabar – labos nakties, – aiškiai pasakė seneliukas ir, šmurkštelėjęs savo kambarin, uždarė duris.

Francas jau norėjo eiti, bet persigalvojo.

– Klausykite, – pasidomėjo jis pro duris, – ar bus pastatyta kušetė?

Tyla.

Jis pasibeldė.

Ir staiga pasigirdo kažkieno kimus, įtemptas, nenuoširdus balsas.

– Kušetė jau pastatyta, – girgžtelėjo balselis. – Aš jums atidaviau savo kušetę.

– Keistuoliai! – pasidygėjęs nusišaipė Francas ir nuėjo į savo kambarį. Kambaryje tikrai matėsi baldų šeimos padidėjimas. Tas padidėjimas buvo tvirtas, apšiuręs, melzganas, išmargintas smulkiomis poraudėmis gėlytėmis. Kitą dieną atėjusi Marta suraukė nosį, taip ir palikusi – suraukta nosimi, – palytėjo kušetę, užčiuopė didelę spyruoklę, kilstelėjo suglebusius kutus. „Na, nieko nepadarysi, – pagaliau ištarė ji. – Aš neketinu pyktis su sene. Duokš čionai tas dvi pagalves. Šitaip geriau atrodo...“ – Jie greitai priprato prie jos melzgano apšiurimo, spyruoklių kaprizų ir nepritariamo kryksėjimo, kuris pasigirsdavo jiems sėdint.

Tačiau Franco kambarys praturtėjo ne vien kušete. Kartą, ypač geraširdiškai nusiteikęs Drajeris, davė jam daugiau pinigų, nei visados ir po dviejų savaičių (beje, artėjo Kalėdos) spintoje atsirado naujas gyventojas – ilgai lauktas smokingas.

– Na ir puiku, – ištarė Marta, pešiodama medžiagą. – Dabar lieka viena: mokytis šokti. Rytoj pavakarieniavę, užsuksime gramofoną ir pašoksime.

Francas per kvailą galvą prisistatė, apsivilkęs nauju smokingu. Marta apibarė jį, kad be reikalo trina naują drabužį, ir pastebėjo, kad smokingas jam tinka. Buvo maždaug devinta valanda. Artėjo įprastas vakarienės laikas. Drajeris turėjo greitai atvažiuoti. Šia prasme jisai buvo labai punktualus: perspėdavo telefonu, kada tiksliai grįš, nes nepaprastai mėgo klausytis per telefoną ramaus žmonos balso. Marta visados stebėdavosi jo punktualumu, – nors ji pati dėmesingai taupydavo laiką, vyro punktualumas šiuo atveju ją erzino. Šiandieną jisai neskambino, o tuo tarpu praslinko dvidešimt minučių, pusvalandis, bet jis nesirodė.

Francas, bijodamas suglamžyti kelnes, vengė sėstis ir vaikštinėjo po svetainę, kartais prieidamas prie Martos krėslo, tačiau nesiryžo jos pabučiuoti ten, kur norėjosi, – į kaktą, po šinionu.

– Aš alkana, – pasakė Marta, – nesuprantu, kodėl jis neatvažiuoja...

– Užsukim gramofoną, – pasiūlė Francas. – Kol jis atvažiuos, jūs pamokysite mane šokti.

– Nėra nuotaikos. Visai kas kita – po vakarienės. Aš jums sakau, kad esu alkana. Ir norisi išgerti ko nors karšto.

Prabėgo dar dešimt minučių. Ji greitai atsistojo ir paskambino.

Didžiulis švelnus omletas, nusėtas rausvai geltonais taškeliais.

– Uždarykite, – tarė ji šypsodamasi Francui ir linktelėjo durų pusėn, kurias rytą Frida, apdujusi nuo dantų skausmo, pamiršo išeidama uždaryti.

Kai Francas grįžo savo vieton, ji šyptelėjo dar reikšmingiau. Tai buvo pirmas kartas, kai ji savo namuose vakarieniavo viena su Francu. Taip, smokingas jam tinka. Reikėtų padovanoti dailius segučius...

– Mielasis, – tyliai pasakė ji ir ištiesė ranką per staltiesę.

– Atsargiai, – sušnabždėjo Francas dairydamasis. Jis nepasitikėjo sienomis. Iš tamsaus paveikslo atidžiai įsistebeilijo į jį senukas juodu surdutu. Jį akylai stebėjo žybsintis bufetas. Portjerų klostės atrodė kažin kaip įsitempusios. Dar gerai, kad Tomas pasiliko prieškambaryje. Bet gali įeiti tarnaitė. Šiuose namuose reikia kreiptis vienam į kitą „jūs“ ir neleisti sau jokio familiarumo. Vis dėlto neturėdamas jėgų pasipriešinti jos besišypsančiam norui, jisai paglostė nuogą Martos ranką.

Ji atitraukė ją švytėdama ir laižydamasi. Jam 22

pasirodė, kad šit dabar netikėtai iš už portjeros žengtelės Drajeris.

– Valgykite, gerkite, jauskitės kaip namuose, – juokdamasi paragino Marta. Šiandien ji buvo apsivilkusi juoda tiuline suknele; žvilgančius juodmedžio plaukus skyrė siaurutis neryškus sklastymas. Oranžinis žemos lempos abažūras liejo ant stalo ryškią, gražią šviesą. Francas, blizgindamas į Martą dievinančiais akiniais, čiulpė šaltą viščiuko kojytę. Ji staiga pasilenkė prie jo, paėmė pusiau apgraužtą kauliuką ir juokdamasi tik akimis, atkišus penktąjį pirštą, ėmė skaniai jį graužti. Jos lūpos pasidarė sultingesnės, ryškesnės. Francas, palinkęs priekin, sušnabždėjo: „Tu žavinga. Aš dievinu tave“, – paskui, žvilgtelėjęs portjeron, atsilošė.

– Kad galėtume šitaip dviese vakarieniauti kiekvieną vakarą, – atsiduso Marta. Ji akimirką paniuro, krestelėjo galvą ir, pastūmusi taurelę, patrakusiu, vos vos dirbtinu tonu riktelėjo: – Mano brangusis Francai, įpilkite man konjako.

– O aš negersiu, bijau, kad paskui neišmoksiu šokti, – prisipažino Francas, atsargiai lenkdamas grafinėlį.

Tik dabar jai ne šokiai rūpėjo... norėjosi ilgai ilgai sėdėti šiame ovaliame šviesos ežere ir jausti, kad tai kartosis rytoj, poryt, iki gyvenimo pabaigos... Mano valgomasis, mano servizas, mano Francas.

Netikėtai ji sugriebė savo kairę ranką, pasuko laikrodį, kuris visados siekė tiksėti ten, kur trejinosi melsvai vena, ir nustebusi trūktelėjo antakį.

– Visą valandą pavėlavo, – ne, daugiau... Nieko nesuprantu. Spustelėkite prašau skambutį, – antai, virš jūsų kabo.

Jam tapo nemalonu, kad Martą jaudina vyro nebuvimas. Pavėlavo, vadinas, pavėlavo. Tuo geriau. Ji, tiesą sanakt, neturi teisės.

– Kodėl reikia skambinti? – pasiteiravo jis, sukišęs rankas į kelnių kišenes.

Ji išplėtė akis. – Aš, regis, prašiau jūsų spustelti va tą mygtuką...

Jis, apšviestas jos ilgo žvilgsnio, nežinia kaip suskydo; kaltai šyptelėjo ir paskambino.

– Jei jūs pasisotinot, galim stotis, – pasakė Marta. – Beje, paragaukite vynuogių. Štai šitą kekę.

Jis ėmė valgyti vynuoges, rūpestingai išspjaudamas kauliukus. Vos siūbuojančio skambučio

šešėlis tarsi iliuzinė švytuoklė slankiojo staltiese. Įėjo išblyškusi apsnūdusi Frida.

– Sakykite, – pasisuko į ją Marta, – ar mano vyras neskambino, kai aš buvau išėjusi?

Frida apmirė, paskui griebėsi už galvos.

– Ak, Dieve mano, – pratarė ji tyliai. – Ak, Dieve mano... Ponas direktorius skambino maždaug aštuntą valandą... Sakė, kad tuoj išvažiuoja... liepė anksčiau serviruoti stalą... Atleiskite man...

– Jūs tikriausiai išprotėjote, – šaltai pasakė Marta.

– Atleiskite man, – pakartojo tarnaitė.

– Visai išprotėjote, – konstatavo Marta.

Tarnaitė nutylėjo ir, įtartinai greitai mirksėdama, ėmė nurinkintėti nešvarias lėkštes.

– Nereikia, – šiurkščiai tarė Marta, – vėliau.

Tarnaitė paskubomis išėjo.

– Stulbinanti moteris, – sumurmėjo Marta, piktai užsirėmusi alkūnėmis ant stalo ir suspaudusi kumščiais skruostą. – Juk matė, kada sėdome už stalo, pati gi atnešė omletą.

– Aha, – štai šito aš ir nesuvokiau, kad ji pati matė... Paskambink dar kartą.

Francas paklusniai kilstelėjo ranką.

– Tiek to, nereikia, – nusprendė Marta. – Aš pasikalbėsiu su ja paskui.

Ją apėmė kažkoks nepaprastas jaudulys. Išsiviepusi, ji glaudė prie dantų sugniaužtus pirštus, dėl to žandikauliai pakilo, o akys susiaurėjo. Luktelėjusi atsistojo.

– Dabar be ketvirčio vienuolikta, – pasakė ji nusišaipiusi. – Ilgai gi jis važiuoja.

– Kas nors užgaišino, – niūriai atsiliepė Francas. Jos jaudinimasis jį suglumino ir įskaudino.

Ji užgesino valgomajame šviesą. Perėjo į svetainę. Marta nukėlė telefono ragelį, įsiklausė ir vėl nutrenkė.

– Telefonas per tą laiką nesugedo, – pranešė ji.

– Aš visiškai nieko nesuprantu. Gal paskambinti kam nors...

Francas, sunėręs rankas už nugaros, vaikščiojo pirmyn ir atgal po kambarį, jausdamas, kad tuoj tuoj pravirks. Marta brūkštelėjo pirštu per lentelę, kuri gulėjo šalia aparato, ir surado vyro sekretoriaus telefoną.

– Keista, – atsakė šis, – aš pats mačiau jį važiuojant namo. Taip, jūsų „Ikaru“. Buvo, – tuoj pasakysiu, maždaug aštunta...

– Šit kaip, – ištarė Marta ir telefono šakutė žvangtelėjo.

23

Priėjusi prie lango, ji atitraukė žydras portjeras.

Naktis – giedra. Vakar atšilo, bet vėl paspaudė šaltukas. Rytą ji matė paslydusią ant ledo pagyvenusią damą. Labai juokinga, kai griūva pagyvenusi dama... Marta, nepraverdama burnos, prapliupo konvulsiškai kvatotis. Spręsdamas iš garso, Francas pagalvojo, kad ji sukūkčiojo ir sutrikęs priėjo. Jinai atsigręžė ir nelauktai įsikibo jo petin, kai jos skruostas slystelėjo Franco veidu.

– Atsargiai, – akiniai, – sukuždėjo Francas.

– Užsuk gramofoną, – tarė Marta, paleidusi jį, – šoksime. Ir nedrįsk baugintis, kai panorėsiu, kiekvieną kartą tau sakysiu „tu“, girdi?

Francas pagarbiai ėmė sukti didelės lakuotos dėžės rankenėlę. Kuomet jis pakėlė galvą, Marta, niauriai ir keistai žvelgdama į jį, sėdėjo ant kušetės.

– Aš galvojau, kad jūs parinksite plokštelę, – pasakė jis, – aš juk nežinau, kokia...

– Aš jau nenoriu, – pratarė Marta ir nusigręžė.

Francas atsidūsėjo. Jis niekuomet nematė jos taip keistai nusiteikusios. Užuot džiaugusis, jog vyras užtruko...

Jis atsisėdo šalia jos. Įsiklausydamas pabučiavo ją į plaukus, paskui į lūpas. Jos dantys barškėjo.

– Paduok servetėlę, – paprašė ji. Jisai atnešė rausvą, megztą skarelę, kuri visuomet mėtydavosi krėslo kampe. Ji žvilgtelėjo į laikrodį. Pusė dvylikos.

Francas staiga atsistojo.

– Eisiu namo, – ištarė Francas paniuręs.

– Tu pasiliksi, – tyliai liepė Marta.

Jis pažiūrėjo jai į akis ir jo galvoje šmėstelėjo mintis, kad tas ypatingas nerimas – ne šiaip sau...

– Ar žinai, ką aš dabar prisiminiau? – staiga prakalbo Marta. – Aš galvoju apie policininką, kuris surašinėjo protokolą. Duok man savo užrašų knygelę. Ir pieštuką. Va šitaip jis laikė prieš save knygelę ir rašė.

– Koks policininkas? Apie ką tu kalbi?

– Tiesa, tavęs tenai nebuvo. Aš kažkaip įpratau atgaline data painioti tave į visus buvusius įvykius. Beje, tuomet aš jau pažinojau tave.

– Nutilk, – pasakė Francas. – Aš bijau.

– Niekis, kad bijai. Tai niekis, kad... Atleisk. Aš kalbu nesąmones. Aš tiesiog labai susijaudinusi.

Užrašų knygutė gulėjo ant jos kelių. Francas matė, kad ji pradžioje piešė kažkokius velniukus, o paskui netikėtai aiškiai parašė „Drajeris“ ir vėl nubraukė. Žvilgtelėjo į jį šnairomis ir dar kartą didelėmis raidėmis užrašė „Drajeris“. Prisimerkė ir ėmė kruopščiai braukyti. Pieštuko galelis trakštelėjo ir nulūžo. Ji mestelėjo jam knygutę ir atsistojo.

Francas tylėjo. Tiksėjo laikrodis. Marta stovėjo priešais jį ir žiūrėjo žiūrėjo, tarsi mėgindama jam kažką įteigti. Ir staiga, tvyrant nepakeliamai tylai, trinktelėjo paradinės durys, ir sugriaudėjo džiūgaujantis Tomas.

– Grįžo, – sausai tarstelėjo Marta, ir akimirkai jos veidas keistai persikreipė.

Drajeris įėjo ne toks žvalus, kaip visada, – ir ne itin guviai pasisveikino su Francu. Francas beregint paklaiko iš siaubo.

– Kodėl taip vėlai? – paklausė Marta, – kodėl tu nepaskambinai?

– Taip jau išėjo, širdele mano, taip jau išėjo.

Jis norėjo nusišypsoti, bet nepavyko.

– Na, man metas, – paskubomis kimiai riktelėjo Francas.

Vėliau jis neprisiminė kaip atsisveikino, kaip apsivilko paltą ir atsidūrė gatvėje.

– Ne visai taip, – paprieštaravo Marta, – aš jaučiu, kad ne visai taip. Pasakyk man, kas atsitiko?

– Neįdomus dalykas, mano širdele. Žmogus užmuštas.

– Vėl juokai, juokai, – sudejavo Marta.

– Deja, ne, – tyliai pasakė Drajeris. – Matai, mes važiuodami visu greičiu tėškėmės į tramvajų.

Septyniasdešimt trečias numeris. Aš tiktai pamečiau skrybėlę ir stipriai susitrenkiau į kažką.

Tokiais atvejais daugiausia kliūva vairuotojui. Į ligoninę nuvežė dar gyvą, ten ir mirė. Smulkmenų verčiau neklausinėk.

Jie sėdėjo vienas priešais kitą prie padengto stalo. Drajeris, panarinęs galvą, valgė šaltą viščiuką. Marta atrodė išblyškusi, jos veidas žvilgėjo, virš lūpos, apaugusios juodais, tamsiai plaukeliais, matėsi smulkiausi prakaito lašeliai; ji, suspaudusi pirštais smilkinius, žvelgė į baltą, baltą, nepakeliamai baltą staltiesę.

¶

24

Alfonsas Maldonis

Trys eilėraščiai iš 1978–ųjų

¶ visi užmiršti kaip užmušti

Kiekvienas turim pragarą savy.

Ten dega ir gyvi, ir negyvi, Kuriuos teisei nebūdamas teisėjas, Kuriuos kely apleidai, netesėjęs Žadėtos meilės arba pareigos.

Ir neša atmintis kaip vanagas naguos Jų atminimų nebegyvą auką Per akmenuotą tavo metų lauką, Per jausmo pelenus, Gūdžių minčių peilius, Ir nebėra kam pasakyt – gailiuos…

Nėra kam pasakyti – ar atleisi?..

Tai buvo taip seniai, Kadai kadaise…

Tai buvo taip seniai, Kai nežinojai nieko, Teisiųjų nemigos ir neteisiųjų miego, Kai degančiom akim ir atvira širdim Prie visko, kas nežinoma, Ėjai, ėjai artyn…

Netrokštamas kaip rudenio vanduo Nutilusiom raudom, Nudilusiom pėdom, Jų nepaliesdamas, Tęsi dar tą kelionę.

Dar vieną vingį, Purvo klaną, klonį, Dar vieną kalvą perkopi lėtai Ir žvilgsnio laukiančio, Ir rankos ištiestos Nepamatai…

25

¶¶ Kai tyliai į save žiūri, Kai taurę atminties geri, Jos nepakeldamas į šviesą, Kai nuotraupas žarstai, o tiesą Vos vos galupirščiais lieti, – Anei džiaugies, anei kenti, Nei žodžio ieškai, nei minties, Anei prasmės, anei vertės, Tik palytėtus nebūties Laikus, vardus širdy myluoji Ir nieko nieko negalvoji, Tiktai glaudi Ir pats glaudies.

¶¶¶ Paskyrimas gimimo dienai Tu dar negimus. Dar esi Tiktai žydrų akių spėjimas, Dviejų žmonių prisilietimas.

Atodūsis. Tyla. Drąsi Likimo nuojauta ant balto Laikų lopelio. Karo, bado, Kančios ir baimės paneigimas.

Lyg surūdijusiom vinim Į baltą delną – atpirkimas.

Vilties šaukimas, pažvelgimas Tamsos pritvinkusiom akim...

--------------------Išlik. Pažvelk.

Alsuok. Atkimk...

Pabūk, kai mūs nebus, manim.

Iš Rinktinių raštų, 2 tomas, Vaga, Vilnius, 1984

26

Nomeda Repšytė

Salomėja, niekada Tu nebuvai šlavėja

K. Petrausko ir Aukštaičių gatvių sankryža. 2014 m. gegužės 4 d. (aut. nuotr.)

Nesimatė, bent jau ne kiekvienam matėsi, bet girdėjosi lyg kalbėtų ekranas priešnosyje. Prieš rinkimus, – tiksliau jau per juos, nes kaskart balsavimas vyksta ne vieną sekmadienį, o keturias dienas, – biblinių kaunietiškų duobių asfalte naikinimu laikinai persmaugtame Žaliakalnyje vakarais ridinėjosi transporto priemonė ir per savo megafoninį apendicitą baubė visam rajonui, kad jau tuoj reikės eiti balsuoti; nemačiau, tadgi spėlioju, kad priemonė buvo motorinė, ne raumenine. Kėlė kažkas ne bendrą pilietiškumą, nors ir jį taip pat. Labiau įrodinėjo, kad raudona spalva turi savo atspalvius, kad jų šį kartą yra du, ir kad vienas iš jų simpatiškas, jaukus ir rožinis, kitas jau ne taip.

Rinkimai demokratijoje kaip karas romėnams, kada vieniems pridera nutilti, kitiems pridera griaudėti, – suprask, mūzos galį perrėkti patrankas, antraip kam rūpėtų perdavinėt tokias intuicijas sentencijų pavidalu tolyn į ateitį. Tomis pačiomis dienomis, kada buvo skelbiami šių metų prezidentinių rinkimų kandidatai, Tauta pakirkinta naujiena, nes kiek gi matė ją dar pirmąją metų dieną, kad šnekų bus, tikrai bus, ir rinkodarinio planavimo genialumu – nuskandinti savo produktą galingesniame

infosraute – privalu tiktai žavėtis.

Tada per 100–tį (beje, net trejų – pirmųjų europarlamentinių, prezidentinių ir parlamentinių – rinkimų metais) kažkas mestelėjo frazę: „Išsiskeryčios, išsistaugs ir nurims“. Atmintis sako, kad tokia replika buvo viešai pasakyta, lyg ji priklauso vyriškiui, bet tos frazės paieškos baigiasi niekuo, tik įtarimu, jog gal niekas viešai ir nepasakė, gal tik man taip norėjosi tada ir paskui. Dabar, artėjant 110–sios ir vėl: „Pervadinti gatves!!!!! Pervadinti mokyklas!!!“ Dar yra tų gatvių – dabartinėje sostinėje, Palangoje, Naujamiestyje prie Panevėžio, Jiezne, Dauguose, Ežerėlyje, Rozalime, Klaipėdoje ir dar daug kur.

Tuomsyk mokyklų belikę lyg dvi – Vilkaviškyje ir dabartinėje sostinėje. Kaune jau nėra nei tos, nei tos – prieškarinė Kalnų gatvė perduota Vladui Putvinskiui-Pūtviui, mokykla Žaliakalnyje suoptimizuota ir susportinta, tinkama tik balsavimui ir vaizdo pro langą dailinimui, nes stogas europinis ir visai gražus.

Rėkaliojimai ne itin gerai informuoti, nes likę ne tik gatvės ir dvi mokyklos, bet dar ir bent dvi rinkimų apylinkės, ant kurių atsiranda lentos su užrašu „Salomėjos Nėries“. Kažkodėl energingiesiems

27

liustratoriams tas netrukdo, piktinimosi seansas nevyksta, peticijos nerašomos niekam dėl pavadinimų pakeitimo.

Viena lenta tas ir vėl keletą savaičių kabo ant to paties fasado, nuo kurio buvo nulupta prieš keletą metų Kauno m. tarybos sprendimu, ir belieka šypsotis įkandin, nes jai tegali būti tik labai juokinga.

Viskas išsikvepia, kaip įprasta, greitai, nes liustratoriams ir vėl pritrūksta drąsos peržengti paskutinįjį Rubikoną – pareikalauti, kad ji būtų iškraustyta iš Petrašiūnų. Kita vertus, tobulėjimui ribų nėra, ypač kai drąsioje šalyje beribystė iš mados neišeina. Štai tiek praktinės naudos iš tų amžinosiomis vertybėmis virtusių sentencijų: rinkimai griaudėjo, o mūzos niekur nepasitraukė, they were seeing us in all the old familiar places.

Rinkimai baigėsi, mūziai vėl gali čiauškėti. Neprastą literatūrinę reputaciją turėjusio, VIII Vyriausybės kultūros ministro Sauliaus Šaltenio lyg romanas, lyg kino scenarijaus bandymas „Demonų amžius“*, manytina, turėtų būti vienu iš svarbesnių metų literatūrinių įvykių lietuviu kalba. Išleistas su Kultūros tarybos palaiminimu, kitaip sakant – ne be mokesčių mokėtojų pinigų, kad tieji dar kartą sužinotų, jog Salomėja tikrai tikrai buvo karikatūra, tokia šliundravota ir, deja, ne visai beviltiška eiliuotoja. Jau pradėti ir filmo pagal šį tekstą kūrimo darbai, tad intriga yra – kaip jie gainios tą kiškį reikiama trajektorija, ir kas gi bus ta artistė, kuri įtikinamai vems ant Tėviškės arimų, ant kurių pabirusius jos rankraščius padės surinkti atsitiktinis šaunuolis, dar ir už papo ją tuoj pat palaikysiantis (12 p.) pagal ano meto etiketą. Taip parašyta, skaitykit patys.

Tekstui jau per vėlu, bet būsimam filmui reikia palinkinėti to, kas nutiko Abelio Ferraros filmui „Welcome to New York“, kuriam scenarijų režisierius parašė kartu su Christu Zoisu. Autoriai – patyrę, ne žiopli debiutantai – rėmėsi istorija, tapusia teismo byla „Niujorkas prieš Straussą-Kahną“, kuri jos herojui Dominique’ui Gastonui André Straussui-Kahnui kainavo be kita ko ir kandidatavimąsi į Prancūzijos Respublikos prezidentus 2012 m. Vis tik jiems tiek nepavyko atsispirti nuo istorijos ir sukurti savąjį pasakojimą, nepavyko estetinės nesėkmės pridengti ir standartiniu „Mais les personnages du film et les séquences les représentant dans leur vie privée relèvent de la fiction“, – kino distributoriai Prancūzijoje paprasčiausiai atsisako filmą demonstruoti kino salėse, nes viskas per daug akivaizdu.

Kur nukeliavo Tavo perlai, aksomo suknios?

Apie šluotas neklausiu, nes nebuvai šlavėja.

Lietuviškame romane net nepasivarginta įrašyti bent jau „Mes les personnages du roman…“, autoriui palikta pačiam burti viešumoje, kad romano poetė Dita nėra Salomėja, nors visiems aišku, kad ji yra Salomėja nepaisant kaip kurių, ne itin įdomių techniškai istorinių faktų korektūrų. Jei pasklis mitas, kad Salomėja turėjo nesantuokinę dukrą, – na ir kas, taip daug smagiau ir lengviau nei aiškintis, ar buvo tie karo metų dienoraščiai, ar ir ji galbūt neapdairiai vieną dieną pradėjo pusryčiais iš kiaušinių su majonezu, ko gi jai reikėjo „Trečiajame fronte“. Kiekvieno autoriaus kūrybinė savižudybė demokratijos ir laisvės kaip šiandien aplinkoje yra jo paties pasirinkimas.

Jau veik norėtųsi tęsti ore pakabinama, neslepiamai moralizuojančia nežinia ką replika, ar valstybė pati turi aktyviai palaikyti tokius kūrinius, ar mokesčių mokėtojas turi būti verčiamas finansuoti pasakaites, kurios, kaip jau pastebėta, net nesugeba pasakyti nors šiek tiek naujo apie Salomėją. Klausimas nėra turi-neturi valstybė palikti autoriams patiems savo ir grynosios rinkos jėgomis skelbti tokius savo opusus, nes šitaip formuluojamas klausimas valstybėje, apsisprendusioje neturėti kultūros politikos jau ketvirtį amžiaus, yra paprasčiausiai bereikalingas oro virpinimas. Vieni šią valstybę praranda, kiti atkovoja, ir taip ne kartą, tad jei kas nors iš išvems tokiais subsidijuotais tekstais ją lauk, atsiras vėl ir tie, kurią ją atsikovos.

Ciceronas savo maksimą, kuri per tiek laiko sufolklioziruota ir pritaikyta delikatiems mūzoms ir mūziams, buvo sofurmulavęs kiek kitaip: „Silent enim leges inter arma“ („Žvangant ginklams, įstatymai nutyla“). Ginklai žvanga, karas su Salomėja vyksta, įstatymai tyli. Šitas karas su Salomėja jau nebe vien tik meno ir feministinių studijų srities reiškinys ir objektas, jis jau persikraustė ir į

28

gamtamokslius; jis apskritai yra fantominis karas.

Tyli įstatymai, pagal kuriuos jau turėjo būti ir 21 a. pradžios S. Nėries biografija, ir naujai parengtas akademinis jos visų raštų rinkinys, ir išsami internetinė svetainė apie ją. Tyli įstatymai, pagal kuriuos katalikiškoje – tebūnie pagal tradiciją, kaip sakosi patys gyventojai, o ne religiją – Lietuvoje svarbiau yra suvokti Kitą, net ir sentimentaliai suprasti, o ne skandinti sovietinio gelžbetonio tulžyje tai, kas jau įrodė, kad neskęsta. „Aš jum paliksiu jūsų pragarą! / Bet dangų – pasiimsiu su savim,“ – mums ji jau seniai tai pasakė (Salomėja Nėris. Pėdos smėly. Kaunas, „Sakalo“ bendrovės leidinys, 1931, p.

48).

Negailestingai visiems savo talentu Salomėjai, kaip buvo negailestingos savo talentais Billie H., Coco Ch., Lene R. ir kt., tas pats gatvių pervadinimai ir visos mūsų kuriamos šiandien filmos.

Viskas ne apie ją, tik apie to raudonumo, šiandien neturinčio jokių atspalvių, sugraužtus mus, ir būtent tokius she is seeing us, in all the old familiar places.

¶ Post scriptum: Demokratijos ratas sukasi, rinkimai nutolsta nuo mūsų ir vėl grįžta kaip Saulė, ridinėjama blausiai spingsinčių saulelių. Iš baltų žirnių saulelės verda, mėnesėliai kepa savo agitpropus žiūrint nuilsusiems po kolektyvinio gastronomijos seanso gaideliams, muselėms ir uodeliams, bet vis dar tikinčių, jog saulelės įdrėbs į

skrandį prėskos žirnienės, nes saulelės tam ir saulelės, kad kitus ir visai ne save mylėtų. Ožkelės, ožkos ir ožiai dar kratosi miltų likučius iš savo skrandų, šveičia ragus, kuriuose savo metais įneš 60 triumfuojančių saulelių į lietuvišką dangų, ir jos mums šviesa, dažnai vėl ir vėl švies. Saulelės atsitraukia nuo kulinarinių brošiūrėlių skrebenimo, trumpam atideda į šoną savo kindziuliškus planus beskrupuliškai, bet dieviškai kištis į lietuviškų gyvių Kūčių stalą, ir metasi valyti takų.

Sniego ir vėl nėra, lapai išvežti, tik tas lietuviškas darbštumas, – tasai hiperaktyvių ir nekryptingų judesių breikdansas, – privalo surasti išsiveržimą, jam reikalingas objektas. Jis yra, vis dar yra. Tiek gausiai per Lietuvą pabarstytas, kad dar suks ir suks rinkimų ratą. Per šiuos Salomėją bandys skandinti vardan politinių dividendų. Kaip tik audrų sezonas, Baltija gal susimylės ir užlies Tautos krūtinę gaudžiant schematizuotoms klišėms nuo dabartinės sostinės kuorų, ir dūstanti nuo teisingos savivokos Tauta balsavimo biuletenius kovo 1 d. išsiuvinės kryžiukais teisingose vietose.

Salomėja žiūrės į širstančias nekarališkai sauleles, šnopuojančias iki dusulio kaip kadaise jos tėvo iš Širvintos upelės pabėgę karpiai, skambins joms mandolina, ir nesistebės, kad neskaitančioje savo laisva valia, bet dėl to kažkodėl stenanačioje knygnešių palikuonių Tautoje jai kol kas vis tenka padėti apsiblaususiems dangaus kūneliams tolti nuo visų kitų Kosmoso dalyvių. Jai kas, ji jau niekur neskuba. Jos rankraščiai buvo, o tokie – kada nors parašyti – niekada nesudega kaip ir tos raganos.

* Saulius Šaltenis „Demonų amžius. Proza ir dramaturgija“, Vilnius, Tyto alba, 2014.

Straipsnis publikuotas tinklaraštyje Sakiniai iš Žaliakalnio: http://repsyte.wordpress.com

29

Sandra Bernotaitė

Neverkianti Catherine 1. Abus de faiblesse Išėjusi iš salės po Catherine Breillat filmo „Abus de faibless“ („Pasinaudojimas silpnumu“) peržiūros, apsiverkiau. Filmas buvo nelengva patirtis, nors režisierė „savam stiliuje“ – visada jos filmai šiek tiek prailgsta, šiek tiek kankina, bet visuomet jaudina.

Prieš seansą kalbėjo pati Breillat, ir aš pirmą kartą suvokiau, kad ji… neįgali. Kaip, kada? Nors skaičiau anonsą ir iš jo buvo aišku, kad jai kažkas neseniai atsitiko, filmas paremtas tikrais jos gyvenimo įvykiais, bet nesuvedžiau, kad tai kraujo išsiliejimas į smegenis, o šito simptomai panašūs į insulto.

Breillat šlubčiojo, pasiremdama lazdele, jos kalbėjimą buvo sunku suprasti ne tik dėl stipraus prancūziško akcento – jis visada buvo stiprus – bet tiesiog atrodė, kad ji arba girta, arba visai susenusi (nei tas, nei tas nebuvo tiesa).

Iškart po filmo didelė dalis žiūrovų išėjo namo, nors buvo pranešta, kad po seanso vyks pokalbis su autore. Išeinančiųjų šurmulyje išgirdau kalbant rusiškai. Nepasukusi galvos nugirdau, kaip vyriškis sako, jog „filmas nieko neatvėrė, nuo pirmų minučių viskas buvo aišku, tai kam reikėjo tai rodyti dvi valandas…“ Pažiūrėjau į tą žmogų: pagyvenęs, juodai apsirengęs, balti žili plaukai ir barzdelė.

Kritika, žmogau, visai neteisinga ir tavo baukštus žvilgsnis, mestas į mane, rodo, jog pats tai nujauti.

Juk žiūrėjai ne detektyvą ir ne tradicinę psichologinę dramą, kad kažkokias paslaptis sau po truputį atvėrinėtum. Nebuvo įdomu žiūrėti? Nei minutei nedingtelėjo tokia mintis. Buvo sunku žiūrėti, bet ne todėl, kad nuobodu, o todėl, kad silpno žmogaus išnaudojimas – nelengvas vaizdelis. Be to, tai buvo tikra. Autorė meistriškai papasakojo savo gyvenimo atvejį, parodė savo vidų be gailesčio sau, juolab be gailesčio savo skriaudikui…

Isabelle Huppert puikiai vaidina. Viename interviu ji pasakė, kad Breillat nepasakoja realistiškai, jos filmas – nėra dramatiškas, situacija ir personažai yra stilizuoti, viskas kilstelėta link poezijos. Tikrai taip.

Nors Breillat niekada man neatrodė kadro estetė, kaip kiti „aukštojo kino“ atstovai, visgi jos kadrai visuomet gražūs, tik labiau informatyvūs ir paveikūs, negu pasigėrėtini. Tiesiog ji pasakoja be užsižaidimo forma, jos istorijos visuomet sparčiai smenga gilyn.

Filme „Abus de faiblesse“ mane skaudino moters vienatvė – taip, joje galima atpažinti ir save – kai menininkė, patyrusi sunkią fizinę traumą, tapusi neįgalia, nepasiduoda, gyvena toliau, įsimyli naują aktorių – kaip savo personažą, kuris, kaip jai būdinga, yra nepaprastas, tikras personažas, ne tik ekrane, bet ir jos gyvenime.

30

Šįkart jis – aferistas. Ieškojau, kaip į lietuvių išversti confidence man, conman, ir radau, kad kitaip neišversi: tiesiog aferistas. Pažodžiui iš anglų: pasitikėjimo žmogus. Tas, kuris gauna pasitikėjimą, tačiau ir apgauna pasitikėjimą. Tas, kuris nėra vertas pasitikėjimo, tačiau vis tiek jį gauna, o per tai iš savo aukų išvilioja dideles pinigų sumas, kilnojamą ir nekilnojamą turtą.

Breillat filme pakvietė vaidinti aktorių (Kool Shen), kuris vien jau išvaizda atrodė grėsmingai – toks animališkas, laukinis žmogus, tamsaus gymio, grubių bruožų, stipraus kūno sudėjimo, nors neaukštas. Žiūrint filmą tenka tikėti, kad būtent toks žmogus įgavo režisierės pasitikėjimą, ir jinai ėmė išrašinėti jam čekius didelėmis sumomis. Kadangi ruošėsi filmuoti filmą su juo. Tas pasitikėjimas žvėrimi atrodo keistokas, bet todėl dar keistesnis abiejų personažų duetas: fiziškai silpna moteris, kurios stipri valia (Huppert visada tokias vaidina), ir fiziškai stiprus, grėsmingas vyras, kuris galiausiai sprunka, vidujai pasirodo silpnesnis, nors vienintelis dalykas jam sekasi: apgaudinėti, išvilioti pinigus.

Tas dueto valios stumdymasis (mainai: tu man – pinigus, aš tau – savo dėmesį, tarsi sako aferistas) atveria tos moters vienatvę, mūsų visų vienatvę.

Vaikai gyvena savo gyvenimus ir nelaimės atveju ateina paverkti, o vėliau dingsta. Bendradarbiai, beveik vienintelė šeima, su kuria daromas kinas, irgi turi savo gyvenimą, savo šeimas, pas kurias grįžta vakarais. Atsiradęs pernelyg arti aferistas puikiai jaučia režisierės silpnąją vietą: vienatvės tašką. Ir spaudžia tą vietą tol, kol moteris pripranta prie spaudimo. Jam dingus iš akiračio, staiga ima trūkti to, kuris būtų greta, kuris bendrautų, kuris kažko

prašytų netgi – nesvarbu.

Filmo veikėja, o ir režisierė tikrovėje, išrašo aferistui čekių beveik už milijoną eurų. Ironija: aferistas niekina buržuaziją, pats kilęs iš socialinio dugno (alkoholiko ir prostitutės vaikas, užaugęs vaikų namuose), nes turtingi žmonės nejaučia pinigų svorio, taip pat ir vertės. Jis nepasvėrė kito dalyko: menininkė Breillat nėra buržua ir ji nejaučia pinigų vertės dėl kito dalyko – dėl to, kad menas yra sunkesnis ir vertingesnis už pinigus. Menas suteikia Breillat antgamtinių jėgų stotis ant kojų ir kurti toliau. „Kai gulėjau ligoninėje, niekad nežinojo, ar galėsiu vėl vaikščioti, – sako ji. – Paralyžiuota mano visa kairioji pusė. Pirmiausia mane bandė pasodinti į neįgaliųjų vežimėlį, bet aš įsiutau. Tuo momentu nusprendžiau, kad jei kada nors man pavyks pasveikti ir vėl kurti filmus, būsiu kaip atominė bomba: manęs nesustabdysi.“ (interv. B. Secher, 2008) Filmo gale, kai tenka fiziškai pasipriešinti, ji nebijo aferisto grasinimų, nes… Ji stipresnė. Permato jį kiaurai. Jis silpnas. Įdomu buvo sužinoti, kad tikrovėje tas aferistas buvo (yra – sėdi šiuo metu kalėjime) išoriškai gražus, žavingas vyriškis. Režisierė pasinaudojo savo valdžia (valia) ir filme „pavertė“ jį žvėrimi. Ne dėl gražios išorės, ne už gražias akis, ji išrašinėjo tuos čekius…

Supratau, kad nėra ko verkšlenti dėl Catherinos.

Po tos smegenų traumos ji sukūrė ir išleido jau du filmus, o trečiojo („Bad Love“), kuriame turėjo vaidinti tas aferistas, kol kas taip ir nenufilmavo, tačiau nenuleidžia rankų. „Jei nustosiu kurti filmus, mirsiu. Galiu pasakyti sau, kad vieną dieną nustosiu gyventi. Bet negaliu ištverti minties, kad ateis diena, kai nekursiu filmų.“ (ten pat)

31

2. Cinema d'auteur Breillat artikuliavo taip pat sunkiai, bet buvo geriau girdima. Priešais sceną gestų kalbos vertėjos keitė viena kitą, jos visuomet atsisukusios į salę, nugara į sceną, tad stebėjausi, kaip jos, nežiūrėdamos į lūpas autorei, supranta, ką ji kalba. Turi būti labai stiprus Gestalt ir abiejų kalbų mokėjimas (anglų ir prancūzų), nes dažnai Breillat nepajusdavo, kad pasako prancūzišką žodį arba bendrą abiem kalbom žodį, bet itin stipriu prancūzišku tarimu. (Išėjusi iš susitikimo, kokį dešimt minučių mintyse gaudysiu žodžius, kurie galėtų būti prancūziškai tariami.)

Spėju, australai ne ką tesuprato, nes jų ausis itin prastai supranta akcentus. Bet Magaret Pomeranz (sena, žymi ir žavinga australų kino kritikė), kuri vedė interviu, buvo tikra šaunuolė ir, spėju, moka prancūzų. Visgi ir ji sėdėjo, palinkusi į priekį ir susiraukusi, nes reikėjo daugiau, nei paprastai, pastangų suprasti pašnekovę.

Klausymą apsunkino ir tai, kad Breillat kalbėjo lėtai, kartais strigdavo vienoje temoje, pavyzdžiui, per visą interviu daugiausia kalbėjo apie kostiumų siuvimą. Pasirodo, pati siuvo suknelę savo pirmam filmui – „Une vraie jeune fille“ („Tikra jauna mergina“). „Noriu, kad mano filmuose veikėjų išvaizda [būtų universaliai estetiška ir] netaptų nebemadinga, – kalbėjo Breillat. – Tai turi būti gražu ir nepriklausyti jokiam laikmečiui, net jei tai istorinis filmas“. Kalbėjo apie dekoracijas, kaip ieškojo medžiagos – ištarė minkštai: materiol’ – „Abus de faiblesse“ patalynei ir užuolaidoms ir t.t., apie tai, kad jai tiesiog būtina buvo pervežti beveik visus savo namų baldus į Belgiją, kur vyko filmavimas. Dėmesys detalei – toks natūralus cinema d'auteur kūrėjams.

Pati rašo tekstus („Myliu literatūrą…“), dialogai literatūriški ir neįmanomi suvaidinti, bet aktoriams, kurių dauguma neprofesionalai, ji padeda pasakyti literatūrinį tekstą taip, kad kalbos dirbtinumas pačiame tekste neužkliūna (labai įdomu!). Nes: „Vaidinti gali kiekvienas, ir Isabelle Huppert nepadarė daugiau, negu padaro neprofesionalai, tik ji galėjo dirbti savarankiškai, jai nereikėjo mano pagalbos, na, kartais reikėjo…“ Pasakojo, kad su seserim ėjo į kino bandymus Bertolucci filmui „Paskutinis Tango Paryžiuje“ (ji ir suvaidino jame, nežinau kaip dėl sesers, kuri irgi aktorė, jos abi studijavo aktorystę), apsimetusios dvynėm, nors nebuvo dvynės. Ji liepė seseriai dalyvauti atrankoje, aiškindama: „Mes turim ten eiti, Bertolucci's yra geras režisierius“. Iš Bertolucci'o

Breillat išmoko, jog kadre svarbiausia – režisieriaus choreografija, kad tai yra būtina. Todėl ji ir iki šiol „choreografuoja kadrą“.

Jos filmavimas vyksta taip: išsirenka aktorius, bet nebendrauja su jais prieš filmavimą, nes jie jai neįdomūs tokie, kokie yra gyvenime („Jie pasidaro įdomūs tik tada, kai sako mano tekstą ir yra aprengti mano kostiumais,“ – juokiasi), o filmavimo aikštelėje (aktoriai bent jau mintinai išmokę tekstą?) ji choreografuoja mizansceną, bet nenurodo aktoriams, ką jie turi jausti, kaip turi vaidinti – jie tiesiog sako tekstus ir vaikšto ten, kur jiems nurodyta. Tada režisierė pakviečia apšvietėjus ir parodo, kaip kas bus. Tada operatorius nufilmuoja, ir dažniausiai pirmas dublis būna prastas, „nebent atsitinka stebuklas“. Tada jai kyla idėjos, kaip padaryti, kad scena būtų įdomi, nes be nurodymų aktoriai dažniausiai suvaidina taip, kaip visi ir tikėtųsi iš tokios situacijos (klišė – nors ji to žodžio nesakė), bet tai nuobodu. Breillat įveda atvirkštinių dalykų, kontrastų, pasipriešinimo tam, ko visi tikisi, ir tuomet vėl viskas suvaidinama ir nufilmuojama. O tada atsitinka stebuklas, magija, poezija. Man regis, ji ir yra poetė, tiesiog. Pavyzdžiui, jos romanai yra poezijos ir filosofijos mišinys – skaičiau jos užrašus filmui „Anatomie de L'enfer“ („Pragaro anatomija“) ir romanu pavadintą itin mažos apimties tekstą „Pornocratie“ („Pornokratija“).

Breillat kalbėjo apie cenzūrą, nes Pomeranz paklausė: „Ar prisimenat, kad jūsų fimo „Roman X“ neleido rodyti Australijoje? Mes visi kovojom prieš cenzūrą tada.“ Breillat: „Cenzūros suaugusiųjų filmams neturėtų būti, tai absurdas. Vaikų filmams – taip, bet suaugusieji turi teisę matyti tai, ką rodo kiti suaugusieji.“ Niekada taip aiškiai apie tai nepagalvojau, bet – tikra tiesa. Kaip vienas suaugusysis gali uždrausti kitam suaugusiajam žiūrėti ar skaityti tai, ką jis nori? Kvepia religiniu dogmatizmu – atseit vieni žmonės žino daugiau, negu kiti, todėl moko kitus, kažką leisdami žinoti, kažko neleisdami.

Breillat: „Dėl cenzūros filmui „Roman X“ pašalinimo kovojome visame pasaulyje, bet cenzūra visgi liko – Teherane.“ Pomeranz: „Nesistebiu.“ (Auditorijos juokas.)

Dėl muzikos panaudojimo – klausimas iš salės.

Paprastai Breillat filmuose beveik nėra muzikos, bet „Abus de faiblesse“ panaudotas smuiko grojimas.

Breillat: „Atsisakau iliustravimo garsu, todėl muzika turi būti visuomet išteisinta. Šiame filme tiesiog

32

paprašiau smuikininko, kad žiūrėdamas sceną paimprovizuotų. Pirmas variantas ir buvo geriausias, nors įrašėm ir dar keletą.“ Dar ji paminėjo, kad muzikos kūrimas brangiai kainuoja – jai tai aktualu, nes visuomet turi apskaičiuoti išlaidas, nes jos filmai mažai finansuojami. Nusipirkęs autorines teises, paskui tarsi jauti prievolę muziką panaudoti, nors ji gal ir netinka.

Pomeranz pagyrė, kad jos filmai labai asmeniški ir už tikrovės (transcending the reality – ką tai bereikštų). Kaip režisierė žino, kada kadre yra tiesa?

Breillat tarsi nesuprato klausimo. Jai buvo bandoma pakartoti jį, tačiau kalba nukrypo kitur. Bet klausimas ir galimas atsakymas – man atrodo labai svarbus. Kodėl kai kurie režisieriai ieško kadre tiesos ir randa ją, o kiti – ne? Gal ne visuose filmuose (ne visi žiūrovai) ieško ir tikisi tiesos? Ar galime pasidalinti gebėjimu matyti, atpažinti, kurti tą tiesą? Kas toji tiesa apskritai? Nuoširdumas visų pirma sau pačiam? (Taip, taip, taip.) 

Pomeranz: „Ar visada buvote tokia provokatyvi?“ Breillat: „Mane kaltino, kad neva bandau sukelti skandalą, bet tai netiesa – aš pati esu skandalas. Aš nekeliu skandalo, bet tai, kad kai kas manyje mato skandalą – yra skandalas.“ Daugelyje Breillat filmų kalbama apie seksualumą, bet paskutinis jos filmas – meditacija apie silpnumą ir išnaudojimą. Apie jį šiame interviu buvo kalbėta visai mažai, bet paskutinis klausimas iš salės buvo toks: „Maude [Isabelle Huppert personažas] atsisako seksualinių santykių su Vilko [Kool Shen personažas] – kodėl? Juk jis nuolat atvirai siūlosi.“ Breillat nutilo ir susimąstė. Pomeranz paklausė: „Ar supratote klausimą?“ (Juokas auditorijoje.) Klausimą ji suprato. Gal buvo netikėtas (naujas jai?) ir dviprasmiškas. Mat Maude yra jos pačios alter ego, taigi atsakyti į tai, kodėl Maude nepermiegojo su Vilko, tai ir atsakyti sau pačiai (ir auditorijai), kodėl pati nepermiegojai su aferistu Christophe Rocancourt (Vilko prototipu).

Breillat visgi atsakė: „Nes jų santykiuose nebuvo seksualumo. Galbūt jis naudojo neteisingą taktiką, todėl Maude su juo nepermiegojo.“ (Aš irgi manau, kad tokia taktika, kokią matėme filme, neteisinga, jeigu nori permiegoti su moterim.)

Breillat ryšys su aktoriais visuomet nepaprastas.

Kai kas yra ją kaltinęs, jog ji negerai elgiasi su jais: nebendrauja prieš filmą ir nustoja bendrauti po filmo. Bet nemanau, kad tai neteisingas santykis.

Svarbu, kad filmavimo metu pasiekiamas nepaprastas intymumas. Jos filmuose sekso scenos visuomet atrodo tikros, moterys jaučiasi laisvai, būdamos nuogos, vyrai vaidina su tikra erekcija… Todėl buvo nesunku patikėti ir suprasti, kad Maude myli savo

aktorių – net vadino jį ne aktorium (ir tikrai ne aferistu), o savo personažu – mon personnage. Nors šis personažas prieš jos valią įsiveržė į jos namus ir pareiškė, kad „nuo šiol mane matysi dažnai“ – bandė valdyti situaciją, bet visgi ji išliko režisierės statuse ir galiausiai – laimėjo.

Pinigai neturi svarbos, kai vyksta menas. Breillat išgyveno filmą, o tuomet jį nufilmavo. Ne kiekvienam tai sekasi. Ne kiekvienas taip drąsiai ir nemeluodamas sau gyvena, o paskui papasakoja apie tai.

Breillat: „Labai svarbu filme matyti save. Aš pamačiau savo pačios personažą Bergmano filme“. „Gycklarnas aflon“ – nesu mačiusi, tai vienas pirmųjų Bergmano filmų, kur Breillat pamatė save Hariettos

33

Anderson suvaidintame Annos personaže. Taip, tikrai svarbu regėti save iš šalies visuose savo kūriniuose. Tol, kol kuri, negali savęs matyti, tik projektuoji save kiek galėdamas atviriau ir nuoširdžiau. O kai užbaigi ir atsitrauki, gali pamatyti save drauge su kitais, drauge su auditorija. „Ar sunku dirbti dabar?“, – paklausė Pomeranz.

Breillat: „Turit omeny – po priepuolio?“ Pomeranz: „Taip. Bet turbūt jums pačiai dabar reikia dirbti.“ Breillat: „Nuo pat jaunystės, kai dar gyvenau kaime, man buvo numatytas mokytojos likimas tame pačiame kaime, toje pačioje mokykloje, kur mokiausi. Todėl būdama dvylikos nusprendžiau, kad būsiu rašytoja ir kad kursiu filmus. Man to reikėjo tam, kad išgyvenčiau. Man to visada reikėjo tam, kad išgyvenčiau.“ Taip, niekas juk iš esmės nepasikeitė, menininko tikslas nepasikeičia dėl fizinės būklės. Dirbti, kol tik įmanoma, nes tik taip gali išgyventi (ne pragyventi, žinoma). „Survive,“ – prancūziškai tarė Breillat.

Prisiminiau, kad ne kartą esu sau pasakiusi tą patį, ypač kai labai bloga, kartoju sau, kad turiu išgyventi, ir vienintelė priemonė – kūryba. Gal tie žmonės, kurie gali išgyventi be kūrybos, yra stipresni už mus? Nežinau. Kaip bebūtų, kiti išgyvena be kūrybos, vadinasi, jiems yra kitaip. O tiems, kurie negali be to gyventi, tenka susitaikyti ir su tuo, kad yra ir liks nepatogūs visiems kitiems – nekenčiami daugumos, bet mylimi mažumos. Ką gi, mylėsim vieni kitus! Nors dėl to nėra taip linksma, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Breillat sakė, kad norėtų būti visų mylima, tačiau tai neįmanoma. Interviu apie „La belle endormie“ („Miegančioji gražuolė“) pavadintas taip: „Būti artistu – tai būti vienišu“. Patinka ar nepatinka, verki dėl to ar juokies – esi vienas. Tai ne apie buvimą santuokoje su kažkuo, ne apie vaikus ir gimines. Tai apie gilesnę vienatvę. Net sunku trumpai apibrėžti, kokio tipo vienatvė turima omenyje. Galbūt tai vienatvė, kurią patiria visi, bet ne visi ją taip išgyvena, kaip menininkai. Mes nebėgame – nes negalime pabėgti nuo jos, kadangi numirtume, pabėgę nuo jos, neišgyventume. Nes menas reikalauja vienatvės.

Breillat – Autorė (iš didžiosios raidės). Jei būtų lengva gyventi Autorės gyvenimą, būti atvira sau, būti atvira pasauliui, būti vieniša, būti nekenčiama, maištauti prieš pasaulį (negalėti nemaištauti ir nesipriešinti savo maištingumui, netapti konformiste), tai metuose būtų apstu kino premjerų, kurių laukčiau. Bet taip nėra. Laukiu Breillat ir dar kelių.

To pakanka, kad jausčiausi ne tokia vieniša.

Po susitikimo nedrįsau prieiti prie scenos krašto, paspausti jai ranką, pasakyti ką nors… Nežinau, turbūt pernelyg susijaudinčiau, o tai būtų nepakeliama. Breillat yra viena iš didžiausių mano mokytojų, ir aš ją sutikau Melburne, buvau su ja vienoje patalpoje – ar galėčiau norėti daugiau? Susitiksim vėl. Susitiksime filmuose. Ir ten toliau kalbėsimės, be socialinių rėmų ir fizinių trikdžių.

¶

34

2014 rugpjūtis, Melburnas