USA Today bestseleris
ACIU, E UD O RA I H AN
I SE T
V IS K A S G E R A I
ANNIE LYONS
ROMANAS
AN NI E LY ON S
AC IU , E UD O RA I H AN I SE T
V IS K A S G E R A I
S
Iš anglų kalbos ve rtė
Zi ta Marien ė
VILNIUS 2025
ROMANA
Annie LYONS
EUDORA HONEYSETT IS QUITE WELL, THANK YOU
One More Chapter, a division of HarperCollinsPublishers, 2020
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © 2020 by Annie Peters
© Jacket design and illustration by Sandra Chiu
© Zita Marienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025 © „Tyto alba“, 2025
ISBN 978-609-466-872-2
1 skyrius
Kai Eudora Haniset ketvirtadienio rytą išgirsta barkštelint pašto dėžutės dangtelį, širdis pašoka, bet ir vėl šlumšteli ant žemės lyg sparčiai besileidžiantis karšto oro balionas. Kaip visada, bus šlamštas. Neprašytas šlamštas. Sunkiai keldamasi, imdama lazdą ir pasiduodama visuotinei traukos jėgai, Eudora stebisi, ne pirmą kartą, žmonijos gebėjimu užtvindyti pasaulį nereikalingu šlamštu. Vandenynai pilni plastiko, užkasti sąvartynai – sugedusių vos trejų metų šaldytuvų, o kilimėlis prie jos durų nuolat apkreiktas nesibaigiančiais picos reklaminiais lankstinukais, skelbimais, giriančiais senelių namus, ir pavienių asmenų skrajutėmis, siūlančiomis perkloti plytelių taką, kurio ji neturi. Retkarčiais ji kritiškai peržvelgia brangiai išleistus lankstinukus apie senelių namus, pridėtus nuotraukų, kuriose senyvos poros kelia taures už sėkmingą persikėlimą į viešbučių tinklo „Premier Inn“ variantą pensininkams. Eudora negali įsivaizduoti nieko blogiau. Ji gimė šiuose namuose ir ketina šiuose namuose numirti; jei pasiseks, geriau anksčiau negu vėliau.
Mirtis – neišvengiamas nuolatinis Eudoros metų moters rūpestis, bet ji neprisimena, kada mirtis netykojo fone. Iš da-
Lyons
lies, jos manymu, todėl, kad ji augo pasaulinio karo metais.
Tačiau ji jos nebijo. Šiek tiek juokina, kaip pasauliui prigimtis neleidžia paneigti mirties, bet nė trupučio nestebina. Žmonės pernelyg užsiėmę: spokso į savo telefonus, nepabaigiamai ieško kažkokios tiesos, kurios niekada neras, tingiai krizena iš nežinia ką vaizduojančių infantilių vaizdo klipų, nė minutės nepaliaudami matyti pasaulio aplink save ir žmonių jame.
Tačiau tikrai niekada nemato jos. Eudora Haniset neregima ir nė kiek dėl to nesijaudina. Gyvena savo gyvenimą kaip moka.
Pasirengusi tolesniam žingsniui, galutiniam kelionės tikslui ar kokiam kitam kvailam eufemizmui, kurį žmonės pastaruoju metu atkakliai įsikandę.
Mirtis. Pabaiga. Ji beveik laukia jos. Gal tai bus juoda skylė, o gal, jeigu pasiseks, ji susitiks su visais žmonėmis, kuriuos mylėjo. Sąrašas trumpas, tačiau kodėl žmonės nori turėti šimtus draugų? Prieš keletą dienų per radiją ji girdėjo diskusiją apie „toksiškas draugystes“ ir kaip atsikratyti tokių žmonių.
Eudora patartų pirmiausia jų vengti. Laikytis nuo visų atokiau. Žiūrėk savęs, kaip mėgdavo sakyti motina.
Stenėdama ji susirenka nuo kilimėlio paštą ir maloniai nustemba tarp šiukšlių radusi jai adresuotą A4 formato voką su Šveicarijos pašto ženklu. Eudorai vėl viltingai krūpteli širdis, dabar ne be pagrindo. Ji šito tikėjosi, netgi nekantriai laukė.
Voką ir kitą paštą, sukrautą ant jo viršaus, atsargiai nuneša į virtuvę laikydama atkištomis rankomis tartum šventą relikviją, vertą pagarbos ir baugulio. Peržvelgia kitą korespondenciją. Štai kitas jai adresuotas laiškas – pranešimas, jog privalanti dar kartą be reikalo apsilankyti poliklinikoje. Eudora supranta: poliklinikos pareiga puoselėti gyvybę, bet kai kada norisi, kad visi nuo tavęs atstotų. Kai kada norisi, kad būtų kokia autono-
Ačiū, Eudorai Haniset viskas gerai
minė išlyga, būdas viską užbaigti. Eudora numeta laišką šonan ir drebančiais pirštais griebia A4 voką. Dirstelėjusi į laikrodį nenoriai padeda ilgai lauktą korespondenciją į šalį. Pataupys vėlesniam laikui, kad galėtų skirti laiškui visą dėmesį.
Eudora, ruošdamasi išeiti iš namų, kraunasi daiktus. Jai patinka ši kasdienė rutina. Gal ir pavargo nuo pasaulio, bet nė
už ką nesėdės viduje visą dieną, nekiūtos krėsle kaip daugybė bendraamžių. Kūne prisukta spyruoklė baigia atsileisti kaip seno laikrodžio, bet nesulauksite, kad ji paskubintų šį procesą.
Eudora kas rytą keliasi aštuntą ir eina iš namų dešimtą. Pasaulyje ir taip per daug apsileidėlių. Eudora neketina papildyti jų gretų.
Ji paima maišelį su plaukiojimo reikmenimis ir išeina. Skaisti saulė trumpam apakina, akiniai ne iš karto prisitaiko, bet maloniai sušvelnina šviesą. Eudora pastebi, kad prie gretimo namo nekilnojamojo turto agentūros ženklas „Parduodama“ pakeistas kitu – „Parduota“. Ji pašiurpsta pagalvojusi apie galimus naujus kaimynus. Reikia tikėtis, kad jie, kaip ir buvusieji, laikysis nuošaliai. Pastebėjusi namus apeinantį laiškininką, ji nusuka akis. Jų santykiai pašlijo nuo tada, kai ji apibarė jį, kam pasitrumpino kelią: priešais jos namus išmynė taką per geltonųjų viendienių lysvę, ir pernai jos nežydėjo. Seniau jis stabtelėdavo šnektelėti su ja, tačiau dabar žiūri kiton pusėn. Jai nė motais. Jis elgėsi egoistiškai ir turėjo būti už tai sudraustas. Eudora mina lėtai, bet atkakliai. Netrukus nusistato vienodą ritmą, tuk, du žingsneliai, tuk, du žingsneliai su lazda –„trečia koja“, kaip ją šypsodama vadina socialinė darbuotoja. Vardu Ruta, entuziastingai pozityvi. Eudora nepritarė jos sąmojui, bet ir nesupeikė. Ruta gera, o Eudoros pasaulyje ši savybė deficitinė. Protas liepė naudotis ja, kur tik įmanoma.
Lyons
Ruta pasirodė, lyg stebuklinga lazdele mostelėjus, vieną dieną pernai, po to, kai Eudora parkrito. Čia tik ėjo šaligatviu, čia staiga pajuto jį bučiuojanti. Jos apmaudui, šį nemalonų nutikimą matė vyriškis su dviem bjauriai kiauksinčiais šunėkais ir iškvietė greitąją. Eudora bandė jam aiškinti, jog viskas bus gerai, jeigu jis tik paprasčiausiai parves ją namo.
Tačiau staiga apėmė siaubas, kai ji norėjo pasakyti adresą, bet neprisiminė. Netrukus galvoje įsižiebė:
– Krantinės namas, Klif Roudas, Voldringfildas, Safolkas.
– Safolkas? – susiraukė žmogus.
– Taip, – patvirtino Eudora.
– Nemanau, mieloji, – maloniai tarė jis. – Čia pietryčių
Londonas. Ne Safolkas. Vis dėlto iškviesiu greitąją. Jums gali būti smegenų sukrėtimas.
Šitaip prasidėjo tas procesas – šiurpą keliančiu važiavimu greitąja, ilgu laukimu Skubios pagalbos skyriuje. Kaip tik tuomet Eudora patyrė apreiškimą. Niekada neįtarė, jog sausakimšas Priėmimo skyrius galėtų tapti apreiškimo vieta, bet, užtektinai nugyvenusi, žinojo, kad gyvenimas niekada nesiliauna stebinęs.
Eudorai nušvito protas sutikus ten vieną senutę, beveik be dantų ir su plaukuotu apgamu ant skruosto. Atrodė lyg pasakos ragana, tačiau kalbant iš jos traiškanotų akių sklido gerumas, o kalbėjo ji be paliovos, vos tik Eudora neapdairiai atsisėdo šalia.
– Tau ir man jau nedaug liko laukti, – sušvokštė senikė, pakėlusi akis į Eudorą.
– Lieka tikėtis, – mandagiai šyptelėjo Eudora. – Nors tokia daugybė žmonių. Bijau, kad galime užtrukti dar ilgai.
Moteris papurtė galvą.
Eudorai Haniset viskas gerai
– Ne čia, vištos galva. Noriu pasakyt, kad nebeilgai gyvensim.
Šiaip jau Eudora būtų įsižeidusi, bet matė, jog ši keista moterytė jai lyg ir gimininga siela.
– Na, ir tai tiesa, – sutiko ji. – Deja, mes mažai galime ką pakeisti.
– Aš galvojau apie savižudybę, – pasakė moteriškė, tarsi svarstydama, ką būtų galima suvalgyti pietų.
– Viešpatie aukščiausias!
Moteris pašaipiai žvilgtelėjo.
– Neapsimesk, kad pati nesi pagalvojusi. Mūsų amžiaus kiekvienas apie tai galvoja.
Į atmintį prasibrovė praeities siaubas.
– Tikrai ne, – tarė Eudora, atsitiesdama krėsle.
– Traukitės! – šūktelėjo medicinos sesuo ir su kolege atlapojusios duris įstūmė neštuvus. Juose gulėjo senukas. Lyg iš niekur jį apspito medikai ir tekini nustūmė neštuvus stebėdami žmogaus organizmo būklės rodiklius. – Jam stoja širdis!
Jiems nutolstant koridoriumi, laukiamasis, atrodė, užgniaužė kvapą.
– Juk nenori užbaigti kaip šitas nelaimėlis? – kreipėsi moteris, paliesdama Eudorai ranką. – Kad iškeliaujant būtum stumdoma ir badoma. Jei gali, reikia pačiai patvarkyt likimą.
– Bet kaip? – paklausė Eudora, kai baimę įveikė smalsumas. Moteris pirštu pakštelėjo į nosies šoną, pamerkė akį ir įkišo ranką į rankinę, kurią ji nešiojo pasikabinusi ant pilvo kaip gelbėjimosi diržą. Ir atkišo apspurusį reklaminį lapelį. Eudora paėmė lyg nešvarią kojinę.
– Paskambink jiems.
– Elsi Haulet? – pašaukė seselė.
– Laikykis, Eudora, – tarė senutė neatsisukdama.
Tik daug vėliau, kai persidirbę, paraudusiomis akimis gydytojai ir linksmai energingos seselės Eudorą pervarė per visokius tyrimus ir konsultacijas, ji suvokė savo vardo Elsi nesakiusi. Eudora nutarė, jog toji tikriausiai nugirdo ją kalbantis su sesele. Nepaisydama sveiko proto ir neturėdama ko daugiau veikti, Eudora perskaitė Elsi lapelį nuo pirmos iki paskutinės raidės. Protas įsiaudrino, mintys lėkė sproginėdamos it petardos. Kai daktaras kreipėsi į ją graudulingai užjaučiamu tonu, –gal todėl, kad ji tokia sena ir jis negali pasiūlyti gydymo, – galvoje spragtelėjo mygtukas, ir ji apsisprendė. Pagaliau paleista prispaudė Elsi lapelį prie krūtinės ir užkalbino vieną seselių:
– Atleiskite, gal galėčiau pamatyti Elsi Haulet?
Seselė paniuro.
– Jūs giminaitė?
– Ne. Aš esu... draugė, – surado tinkamą žodį Eudora.
Grįžtelėjusi atgal seselė pasakė:
– Mums neleidžiama teikti informacijos ne giminaičiams.
– Na, gerai. Tada aš jos sesuo.
Pavargusi seselė šyptelėjo.
– Labai gaila, mieloji. Elsi prieš pusvalandį mirė.
– Oo... – Eudora suglamžė lapelį. – Mirė?..
Seselė kepštelėjo jai už rankovės.
– Taip, užjaučiu.
Eudora pažvelgė jai į akis.
– Neužjauskite. Ji buvo tam pasirengusi.
Seselė abejodama linktelėjo.
– Rūpinkitės savimi.
Keliaudama iš ligoninės, ginčytinai patogiame ligonių transportavimo automobilyje markstydamasi nuo rudeninės
Ačiū, Eudorai Haniset viskas gerai
saulės, ji pasijuto lyg naujai gimusi. Poliklinika laikė ją suspaudusi savo geranoriškame kumštyje, bet Eudoros pusėje buvo Elsi išmintis ir velniškas pačios ryžtas. Galingesnės jėgos neįsivaizdavo.
Ruta – dar vienas žmogus ilgame sąraše asmenų, pasiryžusių pratęsti Eudoros egzistenciją bet kokia kaina. Ji atvažiavo darganotą spalio dieną. Eudora visą savaitę nepajėgė išeiti iš namų ir iš nevilties niršo ant savo neklusnių sąnarių. Kai Ruta padavė jai lazdelę, Eudorą užplūdo netikėta simpatija šiai moteriai. Tai buvo tikrų tikriausia dovana. Ji atgavo laisvę, pasaulis už namo sienų vėl jos laukė. Ji galėjo imtis savo plano.
Toji simpatija greit išgaravo, vos tik Ruta išsiėmė tušinuką ir aplanką, iš jo ištraukė neišvengiamą anketos blanką.
– Eu-dora Hani-set, – ištarė rašydama.
– Dvi t, – priminė Eudora. Toji klaida rašant jos pavardę nervino visą gyvenimą.
– Jūs gyvenate viena, Eudora?
Eudorai būtų labiau patikę „ponia Haniset“, bet nepasitenkinimą nurijo.
– Taip.
– Artimųjų yra?
– Ne.
Rutos veide pasirodė užuojauta.
– Draugų?
– Aš turiu katiną.
Ruta dirstelėjo į Eudoros riebų, tingų kačių padermės padarą, miegantį ant sofos atlošo, ir šyptelėjo.
– Spėju, iš jo maža naudos, kai reikia apsipirkti ar išvalyti namus.
Buvo pasakyta juokais, bet Eudorai sukėlė norą priešgyniauti.
– Susitvarkau, – tvirtai atšovė ji.
– Neabejoju, bet noriu žinoti, jog mes pasiūlėme visokeriopą pagalbą. Galiu suvesti jus su agentūromis, teikiančiomis valymo ir skalbimo paslaugas, ar net sutarti, kad kasdien ateitų globėja.
Eudora išpūtė akis, lyg moteris būtų pasiūliusi bakchanališką orgiją.
– Man pagalbos nereikia. Dėkui.
Ruta linktelėjo. Tas linktelėjimas buvo supratingas – linktelėjimas daugybę kartų išgirdus tokį atsaką iš visokių senų žmonių kaip Eudora.
– Prašau turėti omenyje, kad pagalba yra, jeigu tik prireiktų. Paliksiu jums savo vizitinę, jeigu apsigalvotumėte.
Rutai išėjus, Eudora korčiukę iškart įmetė į šiukšlinę. Katinas Montgomeris ėmė vyniotis apie kojas vos neparversdamas jos ir garsiu kniaukimu pareikalavo ėdesio.
– Mums juk nieko daugiau nereikia, Montgomeri, tiesa? –tarė Eudora, priberdama jam į dubenėlį traškučių. Padėjusi dubenėlį ant grindų siekė pakasyti katinui paausio, bet šis grybštelėjo dantimis.
Eudora pasiekia laisvalaikio centrą dėkinga už anonimiškumą, kurį teikia plaukymo abonementas. Jis leidžia jai laisvai praeiti pro registratūrą. Visa bėda – kortelių aktyvavimo barjeras.
Eudorai Haniset viskas gerai
Eudora nekenčia visų technologijų ir vos neatšaukė savo narystės, kai buvo pastatyti šitie monstrai. Tačiau iki šiol ji jau įgudo perbraukti kortele kaip reikia ir be vargo patenka į persirengimo patalpas. Ji eina į tą pačią kabiną, susideda daiktus į tą pačią spintelę ir patraukia į baseiną linksėdama plaukikams, kuriuos mato kiekvieną savaitę, palaimingai apsieidama be žodinio bendravimo. Baseine, nekreipdama dėmesio į momentinį šaltuką ir praleisdama pro ausis entuziastingus jaunos moters žodžius apie vandens temperatūrą, ji panyra į jo palaimą. Čia vienintelė vieta, kur Eudora jaučia kažką panašaus į džiaugsmą. Nors trumpą laiko tarpsnį nejaučia nei svorio, nei skausmo. Visada buvo stipri plaukikė ir dabar slysta vandenyje beveik taip pat lengvai kaip būdama paauglė. Skausmai tebėra, bet iriantis baseinu jie ištirpsta fone.
Eudora plaukioja neilgai, apie pusvalandį, bet šito pakanka, kad susigrąžintų, ko labiausiai reikia: prasmingumą ir pakankamą impulsą sutikti naują dieną. Išlipusi iš baseino ir su lazda vilkdamasi atgal į persirengimo kambarį, ji vėl pajunta neišvengiamą tikrovės sunkį.
Po valandėlės išėjusi iš laisvalaikio centro pastebi automobilių aikštelėje riejantis dvi moteris. Ore skardi garsūs keiksmažodžiai. Eudora žiūri prasižiojusi, neslėpdama pasibaisėjimo. Ir kada pasaulis tapo toks rėksmingas ir piktas? Viena moteris pastebi ją. – Ko spoksai, moč? – užsipuola.
Jaunesnė Eudora gal būtų atsiliepusi, subarusi už storžieviškumą ir liepusi gerbti vyresnius žmones. Tačiau tos dienos seniai praėjo. Eudora mato, jog ši moteris nenuspėjama ir nepaprotinama. O senas žmogus lengvai pažeidžiamas. Viskas trapu ir greitai lūžta.
Lyons
– Atsiprašau, – murma Eudora, nuleisdama galvą ir susigūždama. Skubinasi šalin kiek įmanydama. Viena nemaloniausių senatvės pusių yra sulėtėjęs gyvenimo tempas. Iki septyniasdešimties metų Eudora galėjo ir pabėgėti, ir paskubėti, tačiau dabar jau nepasispartinsi. Šiame visuotinio lėkimo amžiuje ji jau kliuvinys.
Vogčiomis žvilgteli per petį. Moterys tebesirieja. Išėjęs į lauką, laisvalaikio centro darbuotojas bando jas raminti, nes jau susidarė pypsinčių mašinų eilė. Pamačiusi, jog dreba rankos, Eudora nutaria pakeliui užeiti į parduotuvę. Nors nemėgsta daugumos šiuolaikinio gyvenimo formų, gali tik pagirti nedidelius prekybos centrus, kurių pastaruoju metu pridygo kone kiekvienoje didesnėje gatvėje. Jie ne tik patogūs, gerose vietose ir užtektinai dideli, kad apsipirkdama ji galėtų išlikti nepastebėta, bet juose ir ramu, nes yra apsauga. Linktelėjusi štai tokiam meškinui, kuris stovi prie krautuvės durų susidėjęs rankas ant krūtinės, ji giliai įkvepia nuolatinio šaldytų produktų kvapo. Nedvejodama žingsniuoja aplink salę ir, pasiėmusi puslitrį pieno, sustoja prie kepinių vitrinos. Eudoros vaikystėje motina buvo nusistačiusi prieš krautuvinius pyragus. Virtuvėje skardinėje visada būdavo meduolio ar kekso, o dažnai ir keli iš tešlos likučių iškepti pyragaičiai, įdaryti citrinine varške. Eudoros akys sužiba išvydusios plastikinę dėžutę, regis, pridėtą bandučių su obuoliais. Išnirę prisiminimai netikėtai užlieja paguodos banga.
Kol nespėjo apsigalvoti, ji griebia dėžutę ir neša prie kasos. Eudora toliau pėdina namo vėl nusiraminusi ir širdyje džiaugdamasi netikėtu pirkiniu. Pasukus už gatvės kampo ją užgriūva dviejų šuniukų skalijimo kakofonija, o jų įtempti pavadėliai pavojingai bando ją pargriauti.
Eudorai Haniset viskas gerai
– Česai! Deivai! Tuoj pat pas mane! – Šuniukai straksi atgal palikę Eudorą akis į akį su jų šeimininku. – Labai atsiprašau, ponia Haniset, – taria žmogus. – Šitie du, atsiprašant, tikri nevidonai. Jums viskas gerai?
Eudoros galvoje grumiasi prieštaringi jausmai. Ją pamalonina tai, kad jis kreipėsi į ją pavarde, tačiau pikta dėl šiurkštaus žodžio ir pietryčių Londono tarties. Be to, Eudora neįsivaizduoja, kas šis žmogus yra. Spėja, kad keleriais metais jaunesnis už ją, bet ne daugiau negu penkeriais. Žili plaukai retučiai, apsirengęs gana gražiai – mėlyni languoti marškiniai ir išlygintos tamsiai mėlynos kelnės. Akių kampučiuose juoko raukšlelės. Ji niekada nepasitikėjo žmonėmis su juoko raukšlelėmis.
– Ačiū, man viskas gerai. Ar mes pažįstami?
Žmogus šypsodamas duoda ranką.
– Stenlis Marčemas. Pernai aš surinkau jus nuo šaligatvio, kai šiek tiek padauginote. – Eudora žiūri į jį su siaubu. Jis kvatoja. – Aš juokauju. Bet tikrai ten buvau, kai tada pargriuvote. Kaip jaučiatės dabar?
Išgirdusi užuojautą ir susirūpinimą jo balse, Eudora nori kuo greičiau dingti.
– Dėkui, geriau ir būti negali. O dabar prašom atleisti... Stenlis linksi.
– Žinoma. Pasimatymas laukia.
– O kaipgi, – purkšteli Eudora. – Geros dienos.
– Žiūrėkite po kojų.
Uždarius duris ir atsitvėrus nuo pasaulio, Eudorą apsemia nuovargis. Vargais negalais ji užsipliko arbatos, susitepa sumuštinį ir nusinešusi į saloną su palengvėjimu plumpteli į savo krėslą.
Lyons
Atbunda po kelių valandų, arbata šalta, sumuštinis nepaliestas, kojos kaip švininės. Šiomis dienomis miegas, regis, nė kiek neatgaivina. Tiktai padeda krebždėti iki kito poilsio. Sąmonei galutinai išsiblaivius, ji prisimena voką ir bandeles. Pakankamas akstinas keltis iš krėslo ir atsinešti šiuos daiktus kartu su šviežios arbatos puodeliu. Besisukiojant virtuvėje, Eudorai topteli viena mintis. Stalčiaus gale ji suranda ko ieškojusi. Grįžusi į saloną beda žvakutę į bandelę ir uždega degtuką. Liepsnelė apšviečia įrėmintą nuotrauką, joje motina su tėvu, tarp jų įsispraudusi penkiametė Eudora. – Su gimimo diena, Eudora, – sušnibžda ji, tada užpučia žvakutę ir tylomis sugalvoja norą ateičiai. Ištraukusi žvakutę atsikanda bandelės. Saldi kaip sirupas, bet ji alkana ir godžiai praryja pusę, tik tada gurkšteli didelį gurkšnį arbatos, kad atmieštų saldumą. Nosine nusišluosčiusi burną ir rankas, ji paima voką. Štai ko ji taip laukė. Pati tikriausia gimtadienio dovana.
Ji paima peilį vokams atplėšti, priklausiusį jos tėvui. Tai mažytis sidabrinis kardas. Eudora prisimena, kaip vaikystėje jis jai rūpėdavo, bet tėvas niekada neleido jo paliesti. Perpjovusi voką ištraukia sankabėle susegtų lapų pluoštą. Perskaičius pavadinimą, širdis ima tankiau plakti.
„Lebenswahl*“ klinika – galimybė ne tik gyventi, bet ir mirti oriai.
Ji atsikanda nebaigtos bandelės, apverčia lapą ir ima skaityti.
* Gyvenimo pasirinkimas (vok.).
1940, „Lyons“ arbatinė, Pikadilis
– Rinkis, ko nori. Ko tik nori.
Alberto Haniseto akyse įsižiebė daug žadančios ugnelės.
– Ar tikrai, tėveli? Argi neturėtume valgyti saikingai?
Eudora šituos žodžius buvo skaičiusi plakate. Nelabai suprato, ką reiškia, bet skambėjo svariai.
Tėvas nusijuokė. Juokas buvo garsus ir šiltas, Eudorą jis visada apkabindavo kaip rankos.
– Brangioji mano Dora, – tarė jis. – Visada tokia gera ir švelni. Nesijaudink. Dar šį rytą paskambinau ponui Čerčiliui, ir jis pasakė, kad šiandien tavo gimtadienis, taigi nusipelnei ypatingų vaišių.
Eudora sukikeno.
– Tada prašau, jeigu galima, vieną tų gražių pyragaičių ir stiklinę citrinų limonado.
– Puikus pasirinkimas, – pritarė Albertas ir linktelėjo padavėjai, kad atneštų.
Eudora atsisėdo tiesiau, susidėjo rankas ant kelių ir ėmė dairytis į kitus lankytojus. Jei ne keletas uniformuotų vyrų, nelabai suprastum, jog vyksta karas. Ją žavėjo moterys dailiomis šukuosenomis ir tvarkinga apranga. Ji susiglostė savo susiglamžiusią suknytę – dukslų languotą nederančių spalvų drabužėlį, mamos pasiūtą iš senos staltiesės.
Eudora niekada nepasakytų garsiai, žinoma, bet jai karas buvo įdomus; mintis, kad jų šalies didvyriški kariai kovoja už laisvę, o ponas Čerčilis juos veda į pergalę, jaudino, kaip niekas nejaudino iki šiol. Karui prasidėjus, ji buvo išvežta į Safol-
Lyons
ką pagyventi pas motinos dėdę, tačiau tėveliai nusprendė, kad jai jau saugu grįžti į Londoną. Ji neabejojo, kad viskas greitai baigsis. Jų laimingos trijų asmenų šeimos gyvenimas vėl galės būti toks kaip prieš karą.
Netrukus padavėja atnešė užsakymą, ir Eudora, pamačiusi į pyragaičio viršų įbestą žvakutę, nutarė, kad gyvenimas puikus.
– Su gimimo diena, – tarė padavėja, dėdama vaišes ant staliuko.
– Ačiū, – padėkojo Eudora.
– Sveikinu su gimimo diena, Dora, – prabilo tėvas. – Sugalvok norą.
Eudora užpūtė žvakutę ir užsimerkė. Aš noriu. Aš noriu. Aš noriu, kad ši akimirka niekada nesibaigtų.
Atsiliepdama užkaukė oro pavojaus sirena. Turbūt šiandien visus norus tvarko Hitleris, – pamanė Eudora, kai tėvas, paėmęs už rankos, nuvedė ją į slėptuvę. Ten buvo ankšta, pilna žmonių, bet Eudorai nekliudė, su juo ji buvo saugi. Kai
Albertas Hanisetas šalia, nieko blogo neatsitinka. Slėptuvės prieblandoje jis priglaudė ją ir pabučiavo į viršugalvį.
– Žiūrėk, ką tau turiu, – pasakė iš gilios apsiausto kišenės ištraukdamas kažką, suvyniotą į servetėlę.
– Mano pyragaitis! – apsidžiaugė Eudora. – Ačiū, tėveli.
– Su gimimo diena, Dora.
– Nori atsikąsti? – paklausė ji.
– Ne, pati valgyk. – Iš balso ji suprato, jog jis šypsosi. – Už tai, kad esi tokia gera mergytė. Mudviejų su mama laimė.
Eudora prisiglaudė prie jo ir valgė gardžiuodamasi kiekvienu kąsneliu; saldžiarūgštis obuolių skonis priminė dienas, kai dėdei Džonui ji padėjo raškyti vaisius sode.
Eudorai Haniset viskas gerai
– Gaila, kad mama negalėjo eiti su mumis, – tarė ji, suvalgiusi viską ir ta pačia servetėle nusišluosčiusi lūpas.
– Iš tikrųjų norėjau su tavimi apie tai pakalbėti. – Eudora išpūtė akis. Išgirdusi jo balse atsargumą pašiurpo, nors sausakimšoje slėptuvėje buvo karšta. – Matai, mamytė šiuo metu labai pavargsta, nes laukiasi kūdikio.
Eudora sustingo nesuvokdama, kaip jaustis. Tėvas, atrodo, tai suprato.
– Na, tau nėra ko jaudintis, nes bus puiku. Turėsi su kuo žaisti ir visam laikui draugą ar draugę.
Eudora nusiramino. Skambėjo patraukliai. Dauguma jos draugių mokykloje turėjo brolių ar seserų, o ji ne, todėl kartais pasijusdavo prastesnė už jas.
– Ir, žinoma, kūdikis bus laimingiausias pasaulyje, nes turės tokią vyresnėlę seserį. – Eudora, prigludusi tėvui prie krūtinės, traukė aštrų jo tabako kvapą. – Ir dar kai kas. – Ir vėl balse atsargumas. Eudora sulaikė kvapą. – Aš kuriam laikui išvažiuosiu.
– Kur? Ar ilgam? Kada grįši? – apipylė ji klausimais tėvą. Jis suspaudė ją glėbyje. Eudorai staiga pristigo oro.
– Negaliu pasakyti, nes nežinau, ar ilgam. Todėl noriu, kad būtum labai drąsi ir manęs nesant globotum mamytę ir kūdikį, kai gims.
Galvoje spietėsi klausimai. Bet kodėl dabar? Ir kodėl negali pasakyti, ar ilgam? Ir kodėl nežinai, kada grįši? Ir kodėl negali man pasakyti, kad viskas bus gerai? Eudora kietai sučiaupė lūpas, kad neišpoškintų visų šitų klausimų, nes žinojo: jis niekada jai nemeluotų, o dabar ji labiau už viską bijojo tiesos.
Sirena atšaukė oro pavojų, tačiau juodu laukė, kol išeis visi kiti. Tėvas nepaleido jos iš glėbio. Po daugel metų Eudora su-
Lyons
prato, jog, užuot ją guodęs, Albertas Hanisetas pats glaudėsi prie savo vaiko skausmingai suvokdamas, kokia miglota ateitis.
– Tai ar globosi mamytę ir kūdikį už mane? Atsakyk.
Ji pakėlė akis. Tarėsi pamačiusi ašarą, bet nusprendė, jog tai tik šviesos žaismas.
– Žinoma, tėveli. Aš globosiu juos, kol tu grįši namo, tada galėsime tai daryti drauge.
Tėvas linktelėjęs suskato eiti.
– Dora, gera mergytė. Žinojau, kad galiu tavimi pasikliauti.
Juodu markstydamiesi išlindo į šviesą, Eudora apsižvalgė.
Viskas atrodė lygiai kaip ir prieš valandą. Pro arbatinės langą ji matė dvi moteris, sėdinčias prie staliuko, kur andai sėdėjo ji su tėvu, geriančias arbatą ir valgančias sumuštinius, lyg nieko nebūtų įvykę. Ji žiūrėjo, kaip gatve ūžia autobusai ir taksi, žmonės skuba į visas puses toliau gyvendami savo gyvenimą.
Užsiėmę kaip visada.
Eudora – priešingai – eidama per Pikadilį kartu su tėvu pasijuto taip, lyg būtų persimainiusi kiekviena jos esybės dalelė. Tik suaugusi suprato, kad tą valandėlę baigėsi jos vaikystė. Jei būtų tada žinojusi, kokie tamsūs laikai laukia, Eudora turbūt būtų maldavusi tėvą bėgti atgal į slėptuvę ir likti ten amžinai.
– Kodėl gyvenimas kartais toks liūdnas? – Galbūt šitaip jis primena, kad reikia branginti laimingesnes dienas.
ANNIE LYONS (Anė Lajons, g. 1974 m.) – britų rašytoja, aštuonių romanų autorė, daugiau nei dešimtmetį dirbo leidykloje, vėliau pati ėmė rašyti knygas. Šiuo metu su šeima gyvena Londone ir dėsto kūrybinį rašymą. „Ačiū, Eudorai Haniset viskas gerai“ – garsiausias A. Lyons romanas ir pirmoji jos knyga lietuvių kalba. Tai šiltas pasakojimas apie kartų skirtumus peržengiančią draugystę, patiksiantis Fredriko Backmano „Gyveno kartą Uvė“ skaitytojams.
Niekada nevėlu pradėti iš naujo.
Eudorai Haniset aštuoniasdešimt penkeri, ir ji pavargo nuo pasaulio, nebenori nieko nuveikti ir nieko matyti. Pikta ir vieniša, ji pasiryžta su viskuo atsisveikinti.
Tačiau jos planą sujaukia į duris pasibeldusi nauja kaimynė. Rouzė Trevidni, linksma ir drąsi mergaitė, niekam neleidžia užsibūti komforto zonoje. Netrukus Eudora leisis į nuotykius, kurių nė negalėtų įsivaizduoti.
Netikėta draugystė paskatins ją iš naujo permąstyti savo gyvenimą. Vaikystė karo fone, šeimos paslaptys, pirmoji meilė... Po niūrios atsiskyrėlės kauke slypi stiprios, pasiaukojančios moters istorija. Ir pagaliau atėjo metas ją papasakoti.
Lyons pavyksta prisikasti iki jausmų gelmės, nepakliūvant į sentimentalumo spąstus. – Publishers Weekly
ISBN 978-609-466-872-2