STANISLOVAS ABROMAVIČIUS
Iliustravo Tania Rex
Jokūbėliui jau šešeri, o gal ir septintus užkliudė? Gyvena jis mieste, lanko mokyklėlę, žaidžia su draugais kieme. Myli tėvelius, sesutę, stebi pasaulį ir nori būti visiems geras. Laisvą valandėlę ima knygelę ir dėsto iš raidelių žodelius. Kaip įdomu Jokūbėliui surikiuotais žodeliais nuklysti į zoologijos sodą, pajusti kvepiantį mišką, pabraidyti upelyje. Vaikas moka ir mėgsta gražiai deklamuoti eilėraštukus. Perskaitykite šią knygelę, pabendraukite su Jokūbėliu ir suprasite, kaip galima padovanoti kitam žmogui džiaugsmą. Pasisvečiuosite kaime ir mieste visais metų laikais. Nukeliausite į mišką, kuriame auga daug įvairių grybų, išmoksite padėti namuose 5
tvarkyti kambarius. Tam, kuris jau lanko mokyklą ir moka skaityti, ši knygelė suteiks džiaugsmo keliaujant kartu su Jokūbėliu į jo pasaulį. O nemokančiam darželinukui tai padaryti padės mamytė, tėvelis, seneliai, vyresnieji broliai ar sesės. Šios kelionės bus su stabtelėjimais ties gražiu gamtos vaizdeliu, įdomiu nutikimu, geru darbeliu, aptariant tai ir diskutuojant. Mažieji supras, kur ieškoti to nuostabaus žodelio „ačiū“, o gal ir patys negailės jo tiems, kurie visiems daro gera. Supažinsite su katinėliu Mikiu, ožiuku Martynu, paršiuku Knysliuku, išmoksite visokių gudrybių. Tai tavo gerumo pamokėlės. Jų reikia mokytis nuo mažens...
Tryliktojo laiptelio paslaptis
pirmoji pamokėlė
Jokūbėlis jau suskaičiuoja iki dvidešimties. Ir jei būna geros nuotaikos ar toliau skaičiuoti labai prašo mama, gali skaičiuoti net iki šimto. Gali ir suklysti... Kartais matydamas išsirikiavusius medžius, tolyn nubėgusias šaligatvio plyteles, ištiesia pirštą prieš nosį ir pradeda: – Vienas, du, trys, keturi, penki...
8
Žinoma, tai nieko stebuklingo, tačiau vaikas žino, kad greitai eis į mokyklą, tad ir raidelių su sesute mokosi. Jau išmoko perskaityti nesudėtingus žodžius. Jokūbėlis labai nori išmokti skaityti, tad bando atpažinti raideles parduotuvių iškabose, gatvių pavadinimuose. Skaičiuoti moka ir Jokūbėlio draugas Gustas. Jis gyvena gretimai, kitame name, esančiame ant kalnelio. Namus jungia mediniai laipteliai su aukštais turėklais. Žinoma, nelengva jais lipti: jie statūs, pritaikyti daugiau suaugusiesiems nei mažyliams. Vaikas nelanko darželio, jį prižiūri mama. Žinoma, namuose gerai, bet kartais vaikas norėtų eiti į darželį ar mokyklėlę, turėti daug draugų. Išleisdama vaiką aplankyti Gusto ar į prie namo esančią žaidimų aikštelę, mama prašo jo: – Jokūbėli, tik atsargiai lipk laipteliais, neišdykauk eidamas, neužsigauk... Laipteliai išdykėliui gali į kojelę įkąsti, į pirščiuką įžnybti. Jie nemėgsta skubančių ir išsiblaškiusių... 9
Vaikas visada pažada mamai būti atsargus, bet kartais savo pažadą pamiršta. Užmiršęs skuba laipteliais į žaidimų aikštelę, paskui, mamos pasiilgęs, bėga namo. Bet niekada dėl tokių išdaigų ir mamos patarimų nepaisymo laipteliai ant jo nesupyko. Tą dieną bėgdamas į žaidimų aikštelę pamatė mažosios Salomėjos ašarėles. Sėdėjo ji ant smėlio dėžės krašto su kitais vaikais ir pūtėsi užgautą kojelę. Ašarėlės, kaip ir skausmas, jau buvo praėjusios, tačiau baimė dar stovėjo šalia, gal kaip ir priekaištas sau, kad mamos nepaklausė ir per greitai bėgo laipteliais.
10
– Laipteliai įkando? – suprato apsiverkusios mergaitės nelaimę Jokūbėlis. – Negeri laipteliai... – atsiduso Salomėja. – Negi jie nesupranta, kad jų dantukai aštrūs? Dabar turėsiu eiti namo, kad mamytė ant žaizdelės pleistrą užklijuotų. – Gal ir nesupranta... – sutiko vaikas. – Kažkas laipteliams atsitiko, kad jie pradėjo vaikus skriausti, – pasidalijo savo įtarimais netoli buvusi kita mergaitė Viltė. – Jie praėjusią savaitę Modei į pirščiuką įkando, kai ta jau namo ėjo. Pati mačiau, kaip netyčiom kryptelėjo, suklupusi ištiesė ranką prie laiptelio, o tas sugriebė dantukais pirštuką ir įkando. – Negali būti pikti visi laipteliai, – suabejojo Jokūbėlis. – Aną rytą laiptus suskaičiavau – jų ten dvidešimt du, lyg broliukai gyvena, visus pasitinka ir palydi. Ar nežinote, kuris iš jų blogas ir vaikus kandžioja? – Gal jam dantukai dygsta, skauda ir dėl to pyksta? – nesuprato Salomėja. 11
– Gal ir dantukai... – sako Jokūbėlis. Vaikams bekalbant, prie smėlio dėžės atėjo ir Modė. Mergaitė jau buvo primiršus savo nelaimę, tad, paklausta apie negerą laiptuką, ne iš karto tą įvykį prisiminė. O kai suprato, ko draugai klausia, tą laiptelį įvardijo: – Aš žinau, kuris piktas laiptelis, tą kartą juos nuo apačios suskaičiavau. Tryliktas. Tik dabar ant jo užlipusi bijau, kad vėl nesupyktų. – Tryliktas? – pasitikslino Jokūbėlis. – Tryliktas. Kurį laiką vaikai tylėjo. Aplinkui žaliavo liepų gojelis, o smėlyje, prie karstynių, virė darbas: mažyliai mašinėlėmis vežiojo smėlį, laipiojo kopėtėlėmis. Mamos sėdėjo greta, ant medinio suolo. Buvo graži vasaros diena, danguje – nė vieno debesėlio. Tik skraidė, tupėjo medžiuose ir čirškė visokiais balsais paukšteliai, aplinkui žaliavo žolė. Atrodė, pasaulis toks gražus ir geras, jei ne tas piktas laiptelis. 12
– Žinot ką? – staiga pasiūlė Jokūbėlis. – Einame visi ir paprašykime laiptelio, kad jis vaikų neskriaustų. Man visada mamytė sako, kad jei kas nutinka, reikia kalbėtis, bendrauti, paprašyti pagalbos, už ją padėkoti. Negi tas laiptelis toks negeras, jog mūsų suprasti nenorėtų? Vaikams patiko Jokūbėlio pasiūlymas. Visi patraukė prie laiptelių. Eina per pievelę atsargiai, tarsi kažko bijodami. Kartais praskrenda bitutės, tupia ant žiedelių. Vaikai žino, kad su jomis žaisti negalima. Jokūbėlis prisimena eilėraštuko posmelį ir deklamuoja: Nesutrypk žiedų batukais Ir neskinki rankom,
Nes bitutė prie jų sukas _ Medų žiemai renka.
Vaikai vejos takeliu nusileido žemyn, priėjo prie medinių laiptų ir pradėjo skaičiuoti pakopas: 13
14
– Vienas, du, trys... – pradeda Jokūbėlis. – Keturi, penki, šeši, – tęsia Rojus. – Septyni, aštuoni, devyni, – skaičiuoja ir Modė. – Dešimt, vienuolika, dvylika... Nors tryliktoji pakopa buvo panaši į savo seses, tačiau vaikai greitai suprato, kad kiek kitokia: lentelė atsilošusi, o pro tarpą matyti keli geležiniai dantukai. 15
– Štai šis kandžiojasi, – pirštuku į tryliktąjį parodė Modė. – Žiūrėkite, dantukai matyti! Laipteliai turi būti sukandę dantukus... Reikia šiam laipteliui dantukus gydyti, – pareiškė Jokūbėlis. – O ar yra laiptelių gydytojų? – paklausė Salomėja. Vaikai susižvalgė. – Jei yra vaikų, šuniukų, žvėrelių, net dramblių gydytojai, tai ir laiptelius turi kažkas gydyti, – įsitikinęs Gustas. – Gal paprašykim vaikų dantų gydytoją, kuri mūsų name dirba? Pakvieskim ją čia, nes laiptukas į polikliniką pats nueiti negali... Vis tik vaikai nutarė pasiklausti vyresniųjų, koks gydytojas laiptelių dantukus gydo. Užkalbino iš mokyklos grįžtantį antroką Saulių, tačiau tas taip ir nesuprato, ko mažieji jo klausia. 16
Jam pasirodė keistas klausimas apie laiptelių gydytoją, mat manė, kad tokius darbus atlieka statybininkai. – Kokie čia dar statybininkai? – nustebo vaikai. – Tai ir tau dantukus gydo statybininkai? – Mano dantys sveiki, – pasigyrė Saulius. – Sveiki dėl to, kad rytais, po valgio ir prieš miegą juos valausi. – O ar matei, kad laiptelis dantis valytųsi? – nesutriko vaikai. – Štai dėl ko tryliktajam ir skauda dantukus! Saulius tik paniekinamai šyptelėjo ir nuėjo. Ant suoliuko sėdėjusi teta irgi nieko nežinojo apie laiptelių gydytojus. – Kokio laiptelio? – pasitikslino ji klausimą. – Tryliktojo, – atsakė jai Jokūbėlis. – O kas tas laiptelis? – vis dar nesuprato ji. – Gal tavo šuniuko vardas? – Ne, ne šuniuko, bet to, kuris kalnelyje kandžiojasi. 17
– O jis ar didelis? – pasidomėjo teta. – Kai guli, tai nedidelis, o jei atsistotų visi, tai medžių viršūnę siektų, – paaiškino Gustas. Teta skaitė įdomų madų žurnalą, tai pokalbio su vaikais tęsti nenorėjo, o tik pasiūlė: – Geriau, vaikeliai, pasiklauskite savo mamų. Kas arčiausiai gyvena? Arčiausiai buvo Jokūbėlio namai. Vaikams nieko daugiau neliko, tik nueiti pas Jokūbėlio tėvelius ir paklausti, kas laiptelius gydo. Juk ligoniui reikia padėti. Namuose mamos nerado, tik tėvelį, kuris sėdėjo prie kompiuterio ir rašė. Jokūbėlio tėtis – rašytojas, leidžia knygas, tad daug laiko praleidžia namuose. Pilna lentyna jo išleistų knygų bei knygelių. – Sakot, tryliktas laiptelis kandžiojasi, matyti jo aštrūs dantukai? – iš karto vaikų klausimą suprato jis, ir nusišypsojo. – Ieškot laiptelių gydytojo? 18
– Ieškom, ieškom! – choru aiškino vaikai. – Norime jį pagydyti, kad vaikų neskriaustų. O gal ir kitiems laipteliams dantukus skauda? – Aš jums galiu padėti, – tvirtai pasakė Jokūbėlio tėtis ir nuėjo į sandėliuką, o iš ten atsinešė plaktuką bei vinių. – Laiptelių gydytojas yra dailidė. Jis dirba statybose. Bet šį darbą išmanau ir aš. Veskite mane prie sergančio laiptelio. 19
Visi patraukė į kalnelį ir greitai rado sergantį laiptelį. Jokūbėlio tėtis apžiūrėjo visus laiptelius, tačiau sirgo tik tas. Jis pamatė skaudamus laiptelio dantukus, stuktelėjo kelis kartus plaktuku, paskui dar porą vinių įkalė. Laiptelis tapo toks, kaip ir kiti jo broliukai – užčiaupė burnytę, įsirausė į pievelės žolę. – Valiooo! – sušuko vaikai. – Mes laiptuką išgydėme!
20
Jokūbėlio tėvelis tik nusišypsojo ir nusileido pievele namų link, o vaikai džiaugėsi gerą darbelį sergančiam laiptukui atlikę. – Dabar aš žinosiu, kas laiptelius gydo! – pasigyrė Modė. – Tai kas? – paklausė Salomėja. – Plaktukas, plaktukas! – O aš galvoju, kad mano tėvelis! – pasididžiuodamas pasakė Jokūbėlis. – Bet ir jūsų tėveliai tai padarytų. Tik svarbu rasti skaudamus laiptelio dantukus. – Tai mes laiptelį padėjom išgydyti? – apsidžiaugė ir mažoji Salomėja. Ir niekas jai neprieštaravo. Nuotaika buvo puiki, saulutė švietė danguje ir, rodos, žiūrėjo tik į juos. Net pievelėje augusios mažosios saulutės pakėlė galveles. Tad Jokūbėlis galėjo deklamuoti: Kaip aplink čionai gražu: Daug gėlių labai mažų, Medžiai debesis šukuoja, Kelias į laukus vingiuoja...
21