ELENA ARMAS
Iš anglų kalbos vertė
Kristina Lukoševičė
VILNIUS, 2025
Skiriu visoms merginoms, pratrūkusioms kartą ar du.
Na, ir ką?
Tegul jie žino, kaip nuostabiai jaučiatės, mielosios.
Pirmas skyrius
Adalina
Galva, nusiritusi jam nuo pečių, dunkstelėjo prie mano kojų.
Šiurpas pašiaušė plaukelius man ant sprando ir nuvirveno per kūną.
Turėjau atkurti atmintyje tą sceną. Privalėjau prisiminti patirtus įvykius, kuriuos dabar stebėjau ekrane. Bet neprisiminiau. Staiga stojusi tyla panardino Majamio „Liepsnų“ stadioną į vakuumą. Mano širdis nusirito į kulnus. Būčiau galėjusi prisiekti, kad ji apskritai liovėsi plakusi, kai atsklido operatoriaus šnabždesys per mik rofoną: „Seni, filmuoji?“.
O Dieve. Kas…
Iš begalvio talismano Žiežirbos kostiu mo kyštelėjo Polo viršugalvis. Mane užliejo panikos banga.
Įširdęs vyras pradėjo mirksėti ir su nuostaba veide iškošė: „Kokį šūdą čia darai?“
Prasižiojau, nes dalelė galvoje instink ty viai mygo pasiaiškinti. Tuojau pat. Net jei tai nieko nebepakeis.
– Aš…
Vaizdas ekrane sustingo, priversdamas pakelti akis į žmogų, laikantį „iPad“ planšetę, atgaivinusią trisdešimt man iš atminties išsitrynusių sekundžių.
– Manau, pamatėme pakankamai, – nusprendė Endrius Andervudas, Majamio „Liepsnų“ generalinis direktorius ir Majamio verslo magnatas.
– Leiskite paprieštarauti, – tarstelėjo šalia jo sėdintis vyras tyliai nusijuokdamas. – Susirinkome čia dėl krizinės situacijos, tad derėtų susipažinti su visomis smulk menomis.
Krizinės situacijos?
– Iš tik rų jų, – tęsė Deividas, – manau, reikia paleisti įrašą nuo pradžių. Gerai neišgirdau, ką niurnėjo Adalina, raudama galvą mūsų brangiajam Žiežirbai. Gal ji ne tik piktai urzgė, bet ir išties ką nors leptelėjo…
– Deividai, – nutraukė jį Endrius, brinktelėjęs planšetę ant gerokai per didelio rašomojo stalo, skiriančio juodu nuo manęs. – Tai rimta.
– Tik rai taip, – pritarė jaunesnis vyras. Nė nepakėlusi akių žinojau, kad jo lūpose žaidžia pašaipi šypsenėlė. Man buvo pažįstamas tas vypsnys. Bučiavau šį vyrą. Ištisus metus vaikščiojau su juo į pasimatymus. Vykdžiau Deivido nurodymus, kai jam ant lėkštutės buvo padėtos pa reigos, apie kurias aš svajojau visą gyvenimą. – Ne kasdien pamatysi, kaip profesiona lų lygos klubo Komunikacijos skyriaus vadovė, avėdama penkiolikos centimet rų aukštakulniais, vaikosi komandos talismaną. – Pajutau, tiksliau, išgirdau, kaip jo vypsnys platėja. Mano veidas suakmenėjo. – Pribloškiamas poelgis, ką ir kalbėti. Bet taip pat ir… – Nepriimtinas, – užbaigė Endrius. – Tai aišku kiek vienam, esančiam šiame kambaryje. – Blyškiai mėlynos akys, žvelgiančios dygiai ir be gailesčio, įsmigo į manąsias. Nenustebau. Pažįstu tas akis. Rūstusis Žvilgsnis varsto mane beveik visą gyvenimą. – Adalinos išsišokimas nedovanotinas, – tęsė jis, – bet jums nederėtų užsimiršti. Juk kalbate apie mano dukterį.
Kilstelėjau smak rą, tarsi nesistengčiau kasdien ignoruoti šio fakto. Adalina Rejes – stropuolė futbolo franšizės generalinio direktoriaus duktė, kone visą gyvenimą plušanti tėtušio klube.
– Dovanokite, Endriau, – atsiprašė surimtėjęs Deividas, bet aš vis vien nedrįsau pažvelgti jam į akis. Negalėjau to padaryti. Tik ne po šių dvidešimt keturių valandų, per kurias viskas nuėjo velniop. Tik ne po to, ką sužinojau. – Bet man, kaip „Liepsnų“ viceprezidentui, įdomu, kokių atgarsių susilaukė incidentas. Incidentas.
Sučiaupiau lūpas į ploną brūkšnį.
Endrius caktelėjo liežuviu, nudelbė akis į planšetę ir atrakino ekraną.
Pašvysčiojęs pirštu aukštyn žemyn, kairėn dešinėn, pagaliau atidarė dokumentą. Mačiau ekraną aukštyn kojomis, bet išsyk supratau, į ką tėvas įsmeigęs akis. Tai buvo mano parengtas žiniasklaidai teikiamų pranešimų šablonas. Visi juo naudojomės. Sukūriau spalvinę sistemą svarbiausioms užduotims žymėti – dabar ekranas švytėjo ryškiai raudonai.
Raudona reiškė, kad tai ypač svarbu. Krizė.
Šio kodo nenaudojome mėnesių mėnesius. Gal net metus.
– Šitos nepatvirtinau, – išlemenau pirmąkart po to, kai tėvas paleido vaizdo įrašą. Atsikrenkščiau. – Valdyba turėtų gauti tik mano peržiūrėtas ataskaitas.
Tėvas giliai atsiduso, tarsi nebūtų išgirdęs mano žodžių, ir toliau brūžinėjo pirštu per – pasilenkiau arčiau – penkiolikos puslapių ataskaitą.
Išplėčiau akis.
– Ar galėčiau…
– Tai – žiniasklaidos reakcija į incidentą, – paaiškino Endrius. –Pradėkime nuo šito.
Vėl prasižiojau, bet Deividas prisislinko arčiau, rusvai gelsvų plaukų kupeta išblaškydamas mano dėmesį. Vyras pašaipiai žvilgtelėjo į mane, ir aš iškart supratau, kad jis kažką žino. Kažką, ko nežinau aš.
– Žiūrimumo rodik lis, – dudeno tėvas, smiliumi tapšnodamas per ekraną. Man suveržė skrandį. Žiūrimumo? Kas ką žiūrėjo? Jis suraukė antakius. – Kuo pa rodymai skiriasi nuo peržiūrų?
– Kokioje platformoje? – skubriai ištariau, atlošdama pečius. –Dėl to ir privalau patvirtinti tas ataskaitas. Įprastai palieku komentarus. Jeigu tik leistum žvilgtelėti…
Deividas, caktelėjęs liežuviu, įbedė žvilgsnį į planšetę mano tėvo rankose.
– Man regis, tai nelabai svarbu, Endriau, – tarstelėjo ir vėl susirado mano akis. – Vaizdo įrašas peržiūrėtas šešis milijonus kartų. Visose platformose. Manau, visi suprantame, ką tai reiškia.
Vaizdo įrašas.
Šeši milijonai peržiūrų.
Visose platformose.
Man
ėmė drebėti kojos. Suvirpėjau. O juk aš – ne iš tų, kuriuos leng va išmušti iš vėžių.
Dažnai girdžiu sakant, kad esu per daug santūri, mano humoras pernelyg lėkštas, be to, per retai šypsausi. Padėjėja Kelė, kuri vienintelė iš visų „Liepsnų“ administracijos darbuotojų pasistengė susidraugauti su manimi, atvirai rėžia, kad esu bejausmė. Žinau, jog daugelis bendradarbių už akių vadina mane ledo arba sniego karaliene. O gal kokiu nors kitu vardu, reiškiančiu šaltą moterį. Tačiau aš niekad nesukau sau dėl to galvos.
Nėsyk nedvejojau. Nepalūžau. Nesileidau paveikiama.
Iki vakardienos, kai…
Deividas sukikeno.
– Tavo įrašas išplito internete, Adse. Įrašas, kuriame nufilmuota, kaip, jo žodžiais tariant, vaikausi komandos talismaną, apsiavusi bateliais penkiolikos centimet rų kulnais.
Pajutau, kaip priešpiečiai ėmė lėtai kilti aukštyn. Dėl „Adsės“, pravardės, kurios siaubingai nekenčiu, ir dėl to, kad… Dievulėliau. Neįtikėtina. Aš – interneto žvaigždė. Žvaigždė!
– Šeši milijonai peržiūrų, – pakartojo tėvas, purtydamas galvą. Neatsakiau jam – neįstengiau. – Šeši milijonai žmonių matė, kaip įsirėži į talismaną, įsikerti jam į snapą ir nuplėši tą sumautą galvą. Šeši milijonai. Visas Majamis. – Jo ausų galiukai paraudo. – Turi net asmeninę grotažymę: #ŽiežirbosSkandalas. Žmonės ją deda prie klubo pavadinimo.
– Nežinojau, kad viskas nufilmuota, – išveblenau, bjaurėdamasi savo balsu. – Nė nenumaniau, jog įrašas sklando internete, bet…
– Šioje situacijoje nėra jokio „bet“, Adalina. Užpuolei bendradarbį. – Žodis „užpuolei“ pakibo ore. Aš sukandau dantis. – Polas yra mūsų darbuotojas, Žiežirba – komandos veidas. Feniksas įkūnija ugnį, nemirtingumą ir Majamio „Liepsnų“ transformaciją. Tavo komandą. Užpuolei jį žiniasklaidos atstovų, susirinkusių į klubo jubiliejų, akivaizdoje. Tave matė žurnalistai. Operatoriai. Komandos žaidėjai ir jų šeimos. Dėl Dievo meilės, ten knibždėte knibždėjo vaikų.
Nugurkiau seiles, bet mėginau sėdėti tiesiai. Stengiausi laikytis tvirtai. Išvaizda tokiose situacijose itin svarbi. Negaliu palūžti. Ne čia. Ne darkart.
– Suprantu. Tik rai. Žiežirba – reikšmingas simbolis, gerbėjai
jį labai myli. Bet dėl „užpuolimo“ gerokai perdėjai. Nepakenkiau Polui fiziškai ir…
– Ir ką? – mygo tėvas.
Akivaizdu, kad nusukau galvą bemaž met ro devyniasdešimties ūgio paukščiui, suklijuotam iš putplasčio, poliesterio ir akriliniais dažais nudažytų plunksnų, kuris vadinamas Žiežirba ir įkūnija nemirtingumą. Viskas užfiksuota vaizdo įraše.
Bet, pasakiusi tai garsiai, nieko nelaimėčiau, tad tik pravėriau burną ir… ilgiausias penkias sekundes gyvenime neištariau nė žodžio.
Tėvas pakreipė galvą.
– Prašau tavęs pasiaiškinti.
Širdis daužėsi. Neturėjau ką pasakyti – neradau žodžių, kuriais būčiau galėjusi prabilti. Nebuvau pasirengusi šiam pokalbiui dabar, o gal ir niekada nebūsiu.
– Tai buvo… – užsikirtau, darsyk pasigailėjusi dėl to, kad balse pasigirdo silpnumo gaidelė. – Stiprus susidūrimas. Nelaimingas atsitikimas.
Deividas, kuris pasta rąsias keletą minučių sėdėjo neįprastai tylus, prunkštelėjo. Mano veidas, taip dažnai atrodantis abejingas ir šaltas, nukaito it žarija.
Endrius, padėjęs planšetę ant stalo, atsiduso.
– Visa laimė, kad Deividui pavyko įkalbėti Polą nepateikti mums kaltinimų.
Kaltinimų. Ieškinio. Man pasidarė bloga.
– Pasiūliau pakelti jam atlyginimą. Pasiūlymą jis, suprantama, priėmė, – įsiterpė Deividas. – Šiaip ar taip, mūsų santūrioji Adalina niekada taip nepratrūksta.
Žodis „santūrioji“ nuskambėjo taip, tarsi tai būtų koks blogis ar yda. Smogė man tiesiai į paširdžius.
– Paprašėme renginio įrašo, – tęsė tėvas. – Po to, kai pabėgai iš… įvykio vietos. Deja, akivaizdu, jog kažkas nufilmavo sceną telefonu.
Deividas įtaria, kad tai padarė vienas iš praktikantų, atvykusių drauge su operatorių komanda.
Deividas caktelėjo liežuviu.
– Nepagautas – ne vagis.
Galvoje netelpa, kad tai vyksta. Dieve, negaliu patikėti. Ką aš padariau?
Akiduobėse ėmė kirbėti nepažįstamas, keistas pojūtis. Pajutau šiltą dilgčiojimą, aptraukusį akis… miglą. Ar tai… Ne. To negali būti. Aš nepravirksiu.
– Tai tik vaizdo įrašas, – pasakiau, veltui stengdamasi prisiminti, kada paskutinįsyk verkiau. – Netrukus viskas nugrims į užmarštį. – Ėmė labiau perštėti akis. – Jeigu ką ir žinau apie internetą, tai tik tai, kad ten viskas laikina. – Kodėl negaliu prisiminti, kada verkiau? – Rytoj tai niekam neberūpės.
Skimbtelėjo telefonas, Polas išsitraukė jį iš kišenės.
– Oi, – tarė, įbedęs akis į ekraną. – Kažkodėl tuo abejoju. Regis, sulaukėme keleto užklausų dėl interviu. Nori pasikalbėti su tavimi.
Tai, be abejonės, kėlė nerimą. Tačiau tada smilktelėjo dar viena mintis.
– Kodėl… – susiraukusi žvilgtelėjau į savo mobilųjį. Jokių pranešimų. – Aš taip pat turėjau gauti tą elektroninį laišką. Dėl ko man neišsiųsta kopija?
Deividas patraukė pečiais, tėtis garsiai atsiduso. Tada darsyk. Įsispitrijau į jį – iš tėvo veido išraiškos supratau, kad turiu veikti. – Galime ištaisyti padėtį, – karšt ligiškai išbėriau. – Viską išspręsiu, prisiekiu. Sugalvosiu, kaip pasinaudoti papildomo dėmesio antplūdžiu. Net ir grotažyme. Visi žinome, kad komanda neužkariauja ant raščių, be to, jau taip ilgai sėdime Rytų konferencijos dugne, kad…
Tėvo veidas sugriežtėjo, akys suspindo ledynų mėliu.
Kambarį apgaubė slogi ir tiršta tyla.
Tada, žvelgdama į virpčiojančias tėčio blakstienas, suvokiau: kad ir kokią kovą bandau laimėti, ji jau baigta. Garsiai ištarti žodžiai palietė jautrią stygą. Majamio „Liepsnos“ įklimpusios iki ausų. Jau daugiau nei dešimt metį neprisikapstome iki atkrintamųjų varžybų. Galime tik pasvajoti apie perpildytus stadionus.
Tai – vienintelė Endriaus Andervudo investicija, kuri neatsipirko. Kainavo jam ne tik pinigus, bet ir orumą.
– Tik norėjau pridurti… – išlemenau.
Bet mūšis jau buvo pralaimėtas.
– „Talismano skerdynės Majamio „Liepsnų“ aikštelėje“, – perskaitė tėvas iš planšetės. – Kaip tau toks papildomas dėmesys?
Nugurkiau seiles.
– Manyčiau, su „skerdynėmis“ kiek persistengta.
Linktelėjęs galvą, jis pratęsė:
– „Majamio „Liepsnų“ – profesiona lų lygos komandos – jubiliejus baigėsi žudynėmis“.
– „Žudynės“ – taip pat netinkamas žodis. Tėvo smilius pakibo ore.
– „Majamio numylėtinis nupeštas ir iškeptas. Kieno galva riedės kitą kartą?“ – Pirštas perbraukė per ekraną. – „Žiežirba nusipelnė mirties“. – Dar vienąkart brūkštelėjo. – „Meilės laiškas panelei Paukštžudei“.
„Panelei Paukštžudei. “ Jėzau.
Prunkštelėjau. Deividas pašaipiai į mane pažvelgė.
– Tokiomis šlamštraštėmis tik siekiama leng vai pasipelnyti. Ži niasklaida nesimėto rimtais komentarais, galinčiais kaip nors pakenkti mums ar franšizei. Mano komanda sukurs strategiją. Parengsime pranešimą spaudai. Mes…
– „Endriaus Andervudo, Majamio „Liepsnų“ savininko, ir buvusios manekenės Maričelos Rejes duktė atsidūrė dėmesio centre po siaubingo incidento su komandos talismanu.“
Vos peržengus kabineto slenkstį, mane išpylė šaltas prakaitas.
Tėvas dudeno toliau:
– „Adalinai Rejes pavažiavo stogas. Kas paveldės Andervudų imperiją?“
Užsimerkiau.
– „Futbolo klubas po didinamuoju stik lu. Ar Majamio „Liepsnos“ byra“?
Šalto prakaito lašas nuvirveno per nugarą.
– „Ar nuoboda „Liepsnų“ Komunikacijos skyriaus vadovė pagaliau išsijudino? Moteriško įtūžio priežastis atskleista.“
„Nuoboda.“
„Pagaliau išsijudino.“
„Moteriško įtūžio priežastis.“
Kad ir kaip tvirtai laikiausi, tą sekundę nejučiom pasijutau sumenkinta. Ne savo vietoje. Perkėliau svorį nuo vienos kojos ant kitos – net pagal užsakymą siūtas kostiu mas pasidarė nepatogus. Dukslus ir šiurkštus. Tarsi būtų ne mano.
– Ką gi, – tėvo balsas grąžino į tikrovę. Sutelkiau dėmesį į jo veidą. Rūstų žvilgsnį. – Reikia pripažinti, kad antraštės pernelyg įžūlios, bet kažin, ar tai svarbu, kai tikslas pasiektas. – Truputį patylėjęs, pridūrė: – Ar vis dar manai, kad galime pasinaudoti tokiu dėmesiu, Adalina?
Papurčiau galvą.
Vyras, kuriuo taip žavėjausi, žmogus, kuriam iš paskutiniųjų stengiausi padaryti įspūdį visus tuos metus, kai dirbau klube, atsiduso.
– Gal bent jau atskleistum, kas paskatino tave taip pasielgti?
Klausimas užklupo iš netyčių, nebuvau jam pasiruošusi, tad tik stebei lijau į tėvą ir žiopčiojau it prarijusi liežuvį.
– Aš… – Negaliu. Nepasakosiu.
Tik ne Deividui girdint. Gal ir būčiau paatviravusi, jeigu tėvas būtų sustabdęs mane vakar, jo žodžiais tariant, sprunkančią iš įvykio vietos, ir pareikalavęs pasiaiškinti. Galbūt tada būčiau išklojusi viską. Vakar jaučiausi it nesava. Tačiau šiandien neišspausiu nė žodžio.
Prabilusi tik patvirtinčiau, kad kaltinimai pelnyti. Kad pasielgiau neprofesiona liai, tad nesu verta savo darbo bei pa reigų, apie kurias svajojau. Kaip galiu būti už ką nors atsakinga, jeigu neįstengiu susitvardyti?
– Mieloji, – tarstelėjo Deividas. Atsigręžiau. Kažin, ar kada leidau šiam vyrui kreiptis į mane kaip nors kitaip nei vardu. Tačiau dabar bent jau supratau, kodėl jis išdrįso nepaisyti taisyk lių. – Tu išblyškusi lyg popierius. Ar gerai jautiesi?
– Taip, – iškvarkiau, nors tai nebuvo tiesa. Anaiptol. – Čia tik labai šilta. Be to… šiąnakt mažai miegojau. – Atsikrenkštusi pažvelgiau tėvui į akis. Žodžiai veržte veržėsi man iš burnos. – Tu
žinai, kaip sunkiai dirbu ir kaip stipriai esu atsidavusi klubui. Ar negalėtum…
Pamiršti, kas atsitiko? Palaikyti mane? Nieko neklausinėti. Kaip tėvas.
Endrius Andervudas atsišliejo į kėdės atlošą, oda sugirgždėjo.
– Norėtum, kad elgčiausi su tavimi kitaip vien dėl to, kad esi mano duk ra?
„Taip“, – buvau beatsakanti. – Tik šį kartelį.“ Tačiau mane išblaškė vėl padidėjęs akispaudis.
– Ne. – Tėvas švystelėjo ranka ore. – Niekada šitaip nesielgiau ir neketinu pradėti. Esi Andervud, tad turėtum geriau pagalvoti, ar prašyti išskirtinės malonės, jei užtraukei gėdą man ir klubui.
Gėda. Pažeminau save, tėvą ir klubą.
Visad didžiavausi savo gebėjimu neimti į širdį tėvo – viršininko – žodžių bei veiksmų. Deja, teko pripažinti bjaurią tiesą, kad jie mane paveikė. Kad mudu visad siejo tik darbdavio ir darbuotojos ryšys.
Tai viskas, ką turėjau.
– Pažeidei elgesio kodeksą, – dudeno tėvas. – Tai suteikia man pagrindą atleisti tave iš darbo. Tiesą sakant, netgi padaryčiau tau paslaugą taip pasielgęs.
Krūptelėjau.
Endrius Andervudas atsakydamas įsistebei lijo į mane pro primerktas akis. Regis, po visos amžinybės pliaukštelėjo delnais per stalą.
– Man nepatinka žiniasklaidos laiškai, kiaurą dieną plaukiantys į Deivido pašto dėžutę. – Tėvas pakreipė galvą. – Pritraukei pernelyg daug dėmesio, tad norėčiau, kad išvyktum iš Majamio, kol visa tai sutvarkysime.
Regis, Deividas kažką sumurmėjo panosėje, bet gal man tik pasigirdo. Galvoje aidėjo tėvo žodžiai.
„Sutvarkysime“. Vadinasi, išeitis yra.
Jis pakilo nuo kėdės.
– Tavo padėjėja. Kuo ji vardu?
– Kelė, – už mane atsakė Deividas.
Endrius linktelėjo galvą.
– Ji perims bendravimą su žiniasklaida. Prieš išvykdama Adalina perduos Kelei visą reikalingą informaciją. – Jis žengtelėjo į dešinę, atidarė stalčių, tada vėl pakėlė akis į mane. – Kad ir kas tau tada užėjo, susiimk ir leisk mums ištaisyti žalą. – Tėvas įmetė planšetę į stalčių. – Tavimi dėtas, neužsiminčiau apie tai motinai. Sužinojusi, kad ištrėmiau vienintelę dukterį iki sezono pabaigos, ji neduos man ramybės.
Ištremta.
Iki sezono pabaigos.
Tai reiškia… teks būti ten ištisas savaites. Mėnesių mėnesius. Toli nuo „Liepsnų“ ir Majamio.
Linktelėjau galvą.
– Išvažiuosi rytoj. Vykdyti užduoties. Ėmėmės filantropinio projekto – ten prireiks tavo pastangų ir tos naujai atrastos… aistros. – Tėvas truputį patylėjo. – Jau kurį laiką apie tai svarsčiau. Geresnės progos turbūt ir norėdamas nerasčiau. – Jis apėjo aplink stalą. – Ir dar, Adalina. Tikiuosi, kad ten darbuosiesi taip pat uoliai, kaip ir čia. Nenuvilk manęs dar kartą.