Kepyklėlė Brukline by knygos.lt

Ju li e Ca plin

Iš anglų kalbos vert ė

Rasa Dirgėlė

Julie CAPLIN

THE LITTLE BROOKLYN BAKERY

Harper Impulse an imprint of HarperCollins Publishers, London, 2018

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published in the English language by HarperCollins Publishers Ltd. under the title

The Little Brooklyn Bakery

Translation © Tyto alba 2024, translated under licence from HarperCollins Publishers Ltd.

Julie Caplin asserts the moral right to be acknowledged as the author of this work.

ISBN 978-609-466-842-5

SKYRIUS

– Pasiūlymas šaunus, – pasakė Sofi net nelabai apgailestaudama, kad nusprendė jo atsisakyti. Juk vieną dieną ji vis tiek nuvyks į Niujorką, – bet šiuo metu tikrai negaliu keliauti.

Andžela susiraukė.

– Suprantu, kelionė – ne už kalnų, bet ką daryti, jei Mel susilaužė koją.

– Vargu, ar ji tyčia taip pasielgė, – tarstelėjo Sofi.

– Betgi šitiek nepatogumų… Ir nors daug žmonių rikiuojasi į eilę skristi vietoj jos į Niujorką šešiems mėnesiams, tačiau tu mano mylimiausia apie maistą rašanti žurnalistė, todėl labiausiai tiktum.

– Tu labai miela, Andžela…

– Miela? – Andžela kilstelėjo savo siaubingai išpešiotą, vos matomą antakį. – Nieko čia mielo, tik grynų gryniausia teisybė. Esi puiki rašytoja, todėl norėčiau… – Ji papurtė galvą. – Prašau daugiau neatsikalbinėti, nes man labai norėtųsi, kad išdrįstum pakelti sparnus.

– Nes neturi kitos išeities, – pajuokavo Sofi.

– Irgi tiesa. – Andžela padėjo rašiklį, prunkštelėjo iš savęs. – Bet tu, Sofi, dar pagalvok. Juk tai nuostabi proga. Pa-

siūlymai padirbėti užsienyje nesimėto – jei pati neturėčiau dvynių, skrisčiau net nesvarsčiusi.

– O kaip Ela? Ji tikrai sutiktų skristi, – pasiūlė Sofi.

Andžela pakreipė galvą.

– Ta dvidešimt devynerių mergina, kuri elgiasi kaip dvylikametė? Baisu tokią kur ir išleisti.

– Ne tokia ji ir bloga.

Andžela kilstelėjo kitą antakį.

– Be to, žinau, kiek daug jai padėjai. Be tavęs ji nebūtų išgyvenusi.

Sofi jai šelmiškai šyptelėjo.

– Tai reiškia, kad negali išsiųsti manęs į Niujorką.

Andžela garsiai nusikvatojo, nuleido nešiojamojo kompiuterio ekraną.

– Ką nors sugalvosim. – Sofi pakilo eiti, o Andželos veidas surimtėjo. – Rimtai, Sofi, bent jau pagalvok dėl galimybės padirbėti pusmetį Niujorke.

Sofi grįžo į pagrindinę biuro salę, kur visi tebekalbėjo apie siaubingą kaulo lūžį, kurį patyrė Mel, vakar bare nusivertusi nuo stalo per savo atsisveikinimo vakarėlį „Išlekiu į Niujorką šešiems mėnesiams“ proga. Netoli Sofi stalo ore vis dar pleveno prie Mel kėdės pririštas pradėjęs bliūkšti helio balionas su užrašu „Pasiilgsime tavęs“. Būtų gerai jo atsikratyti, kol grynai amerikietišką vardą ir pavardę turinti Brendė Baumgarten nespėjo perimti Mel darbo stalo.

Vargšelė Brendė tikrai nusipelnė daugiau nei nuo šampano taurių likusių ratilų ir Mel mėgstamų „Monster Munch“ traškučių trupinių ant darbo stalo. Sofi čiupo žirkles, žengė prie baliono ir ryžtingai čekštelėjo virvutę. At-

sisakydama Andželos pasiūlymo ji pasielgė teisingai. Mintis dirbti šešis mėnesius prie Brendės darbo stalo kitapus Atlanto Sofi siaubingai gąsdino. Vargšelė Brendė persikels čia. Į visiškai nepažįstamą miestą. Vienui viena. Sofi vos nenusipurtė iš siaubo. Gal iškepti sausainių, tų didelių, storų ir minkštų, su šokolado gabaliukais, kad Brendė čia pasijustų kaip namie. Ir dar parūpinti kavos. Juk amerikiečiai mėgsta kavą. Būtų toks lyg „Sveika atvykusi į Angliją“ paketas. Viskas nuo A iki Z apie Londoną. Jame, žinoma, ir skėtis…

– Žemė kviečia Sofi. Žemė kviečia Sofi. Kaip rašyti „klafutis“?

– Atsiprašau, ką sakei? – Sofi timptelėjo balioną žemyn ir pradūrė jį žirklėmis.

– Šaunuolė, – pagyrė ją Ela, dar viena „CityZen“ maisto žurnalistė. – Ketinau tą patį padaryti. Na, bent jau pagalvojau. Tai kaip rašyti „klafutis“? Nuolat pamirštu.

Sofi paraidžiui padiktavo prašomą žodį ir atsisėdo prie darbo stalo priešais Elą.

– Ko Andžela norėjo? Ar kas negerai?

Sofi papurtė galvą vis dar negalėdama atsitokėti nuo gauto pasiūlymo šešis mėnesius padirbėti Manhatane, amerikietiškos „CityZen“ žurnalo versijos redakcijoje. Jei užsimintų Elai, ši tik apie tai ir kalbėtų.

– Kaip savaitgalis? – susiraukė Ela. – Prakeikimas, automatinis kalbos redaktorius vis tiek pakeitė į „kloufutis“.

Gali dar kartą paraidžiui pasakyti? Buvau užsukusi į tą naują prancūzišką restoranėlį Stok Niuingtone. Tolokai, bet… O kaip „Le Gavroche“ šeštadienį? O… ne, Džeimsas ir vėl negalėjo?!

Sofi susiraukė, prisivertė nusišypsoti.

– Deja, į restoraną nenuėjome. Jo motina vėl susirgo.

– O varge, ta moteriškė amžinai serga.

– Bet ji juk dėl to nekalta, – paprieštaravo Sofi nekreipdama dėmesio į tą bjaurų vidinį balsą, karštai pritariantį Elai. Ar labai blogai linkėti, kad ponia Soums sirgtų Sofi tinkamesniu laiku? – Šįkart kažin kas labai rimto. Greitoji su sirenomis išvežė į ligoninę. Vargšelis Džeimsas visą naktį pralaukė priimamajame.

Ela griežtai pareiškė:

– Tu per daug gera. Per dažnai jam atleidi. Džeimsas nevertas tavęs.

– Nemylėčiau jo, jei nebūtų toks geras. Kiek pažįsti vyrų, kuriems šeima svarbiausia?

Ela papūtė šviesiu rožiniu blizgiu padažytas lūpas. Regis, ji ir vėl rausėsi po grožio skilties redaktorės spintelę.

– Tas tiesa. Gregas pamiršo Motinos dieną, mano gimtadienį ir mūsų vestuvių metines.

Sofi susilaikė neužvertusi akių. Gregas prisimindavo nebent savo futbolo rungtynių laiką.

– Tu – puiki virėja, – Džeimsas pagyrė ją dėdamas ant stalo peilį ir šakutę.

Sofi linktelėjo džiaugdamasi, kad „Massaman“ karis saldus, pikantiškas ir tinkamo aštrumo, o bulvės – nei per minkštos, nei per kietos.

Jie sėdėjo erdvioje Sofi virtuvėje, ant stalo tarp jų degė žvakė. Iš visų savaitės dienų pirmadienio vakaras Sofi patikdavo labiausiai, nes tądien ji ruošdavo ypatingą vakarienę Džeimsui, kuris, žinoma, būdavo pavargęs po savaitga-

lio, praleisto su sergančia, dėmesio reikalaujančia motina. Tris dienas per savaitę Džeimsas nakvodavo pas motiną, o kitas keturias – Sofi bute. Sofi spėjo, kad ponia Soums nėra tokia ligota, tiesiog jai patikdavo, kad sūnus grįžta namo. Ar gali dėl to ją kaltinti?

– Vieną dieną tikrai tave vesiu, – Džeimsas mirktelėjo, pakėlė vyno taurę su rubino raudonumo skysčiu, pasukiojo ir su pasimėgavimu įkvėpė iš jos sklindančio aromato. Kaip kitaip, juk taurėje – nuostabusis australiškasis „Merlo“, apie kurį Sofi sužinojo iš vieno bendradarbio vyno kritiko ir už kurį jai teko pakloti nemenką sumą.

– Labai tikiuosi, – jam atsakė Sofi, nors jos širdis nemaloniai dunksėjo.

Džeimsas šitai sako jau ne pirmą kartą, todėl Sofi tikėjosi, kad šeštadienį „Le Gavroche“ restorane per antrąsias jų pirmojo pasimatymo metines… na, ji tiesiog vylėsi…

– Kaip praėjo diena? – Džeimsas todėl ir buvo mielas, kad visad domėjosi jos reikalais.

– Pameni, kaip pasakojau apie Mel, kuri turėjo skristi į Niujorką šešiems mėnesiams? Penktadienį ji susilaužė koją, dėl to nebegali niekur skristi, – Sofi sudvejojusi nutilo, nusijuokė. – Andžela pasiūlė man skristi vietoj jos.

– Kaip… pasiūlė tau skristi į Niujorką? – išsigandęs pasitikslino Džeimsas.

– Nusiramink, vis tiek atsisakiau. Nepalikčiau tavęs.

Džeimsas nusišypsojo, patapšnojo jai plaštaką.

– Jei labai norėtum skristi, tikrai neprieštaraučiau, – jis nutilo, pakėlė jos ranką sau prie lūpų. – Tiesiog siaubingai tavęs pasiilgčiau, brangute. Nenoriu, kad išvyktum.

Sofi pakilo, atsistojo už Džeimso ir apkabino jį per krū-

tinę džiaugdamasi, kad nepasidavė Andželos įkalbinėjimams. Kada nors ji mielai nuskris į Niujorką. Gal net kartu su Džeimsu. Gal net per savo medaus mėnesį.

Džeimsas apsisuko, nosimi pakuteno jai kaklą.

– Gal jau eikime miegoti? Vos bepastoviu ant kojų. Tos tolimos kelionės automobiliu iš Kornvalio mane žudo.

– Man dar reikia susitvarkyti. – Sofi nužvelgė nešvariais indais nukrautą virtuvę apgailestaudama, kad šitaip apsivertė ir kad Džeimsas nuolat toks pavargęs – juk neprašysi tvarkytis padėti žmogaus, kuriam teko ištverti dviejų šimtų mylių kelionę automobiliu.

Be to, jai nelabai yra kuo skųstis. Kiek jos amžiaus žmonių apskritai turi tokią virtuvę? Arba gyvena prabangiame bute Kensingtone? Tėtis primygtinai šito reikalavo. Būtų buvę negražu jam atsakyti. Sofi mylėjo tėtį, bet tai dar nereiškė, kad leis jam surasti jai darbą (nors jam pakaktų tarstelti žodelį kitą kam nors iš valdybos narių) ar išsiųsti ją į brangią privačią mokyklą (jai tiko ir vietinė vidurinė), tuo labiau ji neketina prisistatinėti savo titulu. Kai Sofi sutvarkė virtuvę ir nuėjo į miegamąjį, Džeimsas jau kietai miegojo, o kambarys skendėjo tamsoje. Džeimsas niekada nepalikdavo įjungtos stalinės lemputės. Sofi tyliai nusirengė ir atsigulė į lovą greta jo, prisiglaudė, bet jokios reakcijos nesulaukė. Tas vargšelis visai nusikamavęs. Miega kaip užmuštas. Sofi nusišypsojo, nubraukė Džeimsui nuo kaktos išsidraikiusius kirpčius. Džeimsas toks geras. Atsakingai rūpinasi motina ir tuo nesiskundžia. Sofi užsimerkė. Kaip jai pasisekė. Ir kam jai tas Niujorkas?

Vėluosiu, susitiksime kavinėje. Šiandien man laisvadienis, bet man patinka, kad esi tokia ištikima!

Keitė x

Perskaičiusi žinutę Sofi nusišypsojo. Keitė dar blogesnė už ją – nuolat apsiima per daug darbų, be to, Sofi galėjo

lažintis, kad šiąnakt ji nakvojo pas savo vaikiną Beną, dėl to dabar ir vėluoja. Jiedviem vis dar ta pradinė stadija, kai aistros kunkuliuoja ir sunku atplėšti rankas vienam nuo kito. Keista, bet ji su Džeimsu tokios stadijos neturėjo. Jų santykių pradžia buvo daug švelnesnė, o meilė gimė pamažu, nebuvo nieko panašaus į šuolį stačia galva nuo skardžio. Sofi abejojo, ar susitvarkytų su tokiom hormonų audrom. Tai visai ne jos stilius, be to, ar ne per daug savanaudiška?

Ar meilė neturėtų būti švelni ir jausminga, šildanti širdį?

Tokia, kuri puoselėjama ir prižiūrima stiprėja. Nors, akivaizdu, Keitės laimė – joie de vivre – tikrai šildė bičiulės širdį, o kai Benas prisimerkęs žvelgdavo į Keitę, nuo to jo skvarbaus žvilgsnio pašiurpdavo Sofi oda.

Kol klausydamasi kavos aparato, prie kurio sukiojosi viena iš šeštadieninių Keitės kavinukės darbuotojų, šnypštimo, laukė kapučino, Sofi dar kartą nužvelgė daniškas bandeles. Būtų gerai susilaikyti, bet jos atrodo tokios skanios. Ne, nieko nebus, toms cinamoninėms sraigėms ji tikrai neatsispirs.

Vienoje rankoje su lėkštele, kitoje su kavos puodeliu ir dar bandydama petimi prilaikyti rankinę, kad ši nuslydusi nekliudytų kurio nors iš stalų, Sofi sugebėjo pro laisvas kėdes nulaviruoti iki mėgstamiausio kavinės kampo, iš kur buvo galima stebėti veiksmą gatvėje.

Deja, prie jos mėgstamo staliuko jau sėdėjo, kaip atrodė, gyvenimo išvarginta moteris su zirziančiu kūdikiu. Didelės mėlynos mergytės akys piktai blykčiojo, kol ji plastikiniu

šaukšteliu bandė pasiekti jogurto indelį, kurį motina laikė patraukusi tolėliau. Sofi iškart suprato, kodėl tas indelis laikomas saugiu atstumu – motina visaip bandė apvalyti jogurtu jau išteptus mergytės plaukus. Iš ten, kur stovėjo

Sofi, atrodė, kad tvarką bando įvesti aštuonkojis.

Atsisėdusi prie gretimo staliuko Sofi jų dvikovą kurį laiką stebėjo su vos pastebima šypsena, bet kai jau ketino nusisukti, jaunoji moteris pakėlė akis ir piktai dėbtelėjo, jos lūpos buvo tvirtai sučiauptos iš pasišlykštėjimo.

Sofi paskubomis gurkštelėjo karštos kavos, ši degindama nutekėjo į skrandį, ir nusuko akis apstulbusi nuo tokios atviros neapykantos, kuri įskaudino ne mažiau nei fizinis sužalojimas. Ji kelis kartus giliai įkvėpė, norėdama nusiraminti. Vargšė moteris tiesiog susierzinusi, nieko asmeniško. Prisivertusi nusišypsoti Sofi jau atsargiau gurkštelėjo kavos ir vėl pažvelgė į moterį tikėdamasi, kad raminantis, draugiškas veidas šiai padės pasijusti bent kiek geriau.

Ėėė, pasirodo, ji klydo. Moters veide atsispindėjo dar didesnis įsiūtis, o susiraukšlėjusi oda aplink jos lūpas priminė pasenusį graikinį riešutą. Moteris toliau piktai šluostė mergytei veidą, o servetėlės jos rankoje plevėsavo kaip paklodės vėjyje.

Moters susierzinimo negalėjai nepajusti. Sofi akimirką dvejojo. Ji negalėjo nekreipti dėmesio į vargšelę, kuri, akivaizdu, buvo siaubingai nelaiminga.

– Jums viskas gerai? – paklausė Sofi atsargiai šypsodama, tarsi jaustųsi kalbinanti liūtę.

– Ar man viskas gerai? – tėškė jai moteris, o mažylė pravirko, ir tada nepažįstamosios veidas persimainė, pyktį bei įtampą jame pakeitė nuovargis. – Oi, Ema, mažute. – Moteris paėmė mergytę lipniais pirštukais ant rankų, prisiglaudė ir pradėjo glostyti nugarytę. – Na štai, mamytė atsiprašo.

Sofi pajuto pavydo dūrį, jos gimda įsitempė. Kada nors…

Tvirtai įsikibusi į motiną mergytė liovėsi verkti ir vėl džiaugsmingai ištiesė rankytes į jogurto indelį. Mama nusiraminusi nusišypsojo, papurtė galvą.

– Oi, tu, išdykėle, – moteris pakštelėjo į minkštutes kaip cukraus vata mergytės garbanėles viršugalvyje, tada pasisodino dukrytę ant kelių ir, pastačiusi jogurto indelį priešais, padavė jai šaukštelį.

Nors moters akys vis dar buvo kupinos pykčio, ji įsmeigė į Sofi ramų, vertinamą žvilgsnį.

– Jums įdomu, ar man viskas gerai? – Moters akyse sublizgo ašaros, ji maištingai pakreipė galvą.

– Tik norėjau sužinoti, ar nereikia pagalbos? Atrodo, su šita mažyle nelengva, – Sofi nusišypsojo mergytei, kuri dabar atrodė kur kas laimingesnė. – Ji nuostabi, nors, žinoma, tos netvarkos nepavydžiu. Gal atnešti daugiau servetėlių?

– Taip, ji nuostabi, be to, mano, – kiek sutrikusi pareiškė moteris ir apsivijo ranka mergytei krūtinę.

– Žinoma, – atsargiai atsakė Sofi. Ta moteris juk nelaiko jos vaikų grobike?

– Nors, kaip suprantu, jums patinka tai, kas svetima, taip, Sofi? – pavargusiu balsu paklausė nepažįstamoji, jos pečiai nulinko, skausmas perkreipė veidą.

Sofi šypsena sustingo veide. Iš moters balso atrodė, kad ji žino šį tą daugiau, nei galėtum tikėtis. Iš kur ji gali žinoti jos vardą?

– Tik norėjau padėti. – Sofi dabar jau gailėjosi, kad apskritai užmezgė akių kontaktą su ta moterimi.

– Tu? Norėjai padėti? – Moteris karčiai nusijuokė. – Man regis, jau pakankamai padėjai. Juk šitaip rūpiniesi mano vyru.

– Atsiprašau? – Prie lūpų kilusi Sofi ranka su kavos puodeliu sustingo.

– Didžiuojatės savimi? Panelė turtuolė su butu Kensingtone ir tėvelio dvaru Sasekse. Pasidomėjau tamsta. Ledi

Sofi Benings-Bošan.

Sofi net žandikaulis atvipo. Šita moteris gerai pasikausčiusi. Net bendradarbiai nežino visos jos pavardės. Savo pasą Sofi stengėsi laikyti toliau nuo smalsių akių. Jei atvirai, paskutinė jos pasą matė turbūt Keitė, bet ji kaip tikra profesionalė nuo komentarų susilaikė.

– Aš neprisistatinėju… – Sofi automatiškai bandė prieštarauti, nes taip buvo pratusi, bet moteris ją nutraukė:

– Patogus nerūpestingas gyvenimas. Nenuostabu, kad pusę savo gyvenimo Džeimsas praleidžia su tavimi, kur namai neapkarstyti skalbiniais ir naktimis vaikai neverkia.

– Džeimsas? – Sofi sukluso, o kai pravėrė burną, suprato, kad jos žodžiai nuskambėjo kaip kokia knyginė klišė. –O kaip jis su jumis susijęs?

– Džeimsas Soumsas. Mano vyras. Keturias paras – pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį – gyvena Londone, o nuo penktadienio iki pirmadienio grįžta pas savo žmoną ir dukrą į Niuberį.

– Ne, jis važiuoja į Kornvalį. – Sofi kojos pasidarė it švininės, jos prikaustė ją prie kėdės. – Dabar jis Kornvalyje. – Nieko panašaus, tu kvaila karve, dabar jis pjauna veją Niuberyje, Fanteilo keturiasdešimt septyni, o paskui dar turi surinkti sūpynes Emai.

SKYRIUS

Įsižiebus ženklui „Prisisekite saugos diržus“ Sofi širdis nemaloniai sudrebėjo. Per vėlu persigalvoti. Tuo labiau svarstyti, ar sprendimas ne pernelyg skubotas.

Lėktuvo keleiviai aplink rinkosi daiktus, kurių jiems prireikė per septynių valandų kelionę, pakavosi nešiojamuosius kompiuterius, užlenkinėjo knygų kampus, lankstė pledus.

Lėktuvui leidžiantis, pro langą kitoje salono pusėje Sofi matė vis labiau ryškėjančias miesto šviesas. Jai užgulė ausis.

Garsiai bumbtelėję ir šoktelėję ratai palietė žemę, lėktuvui lėtėjant variklio riaumojimas ėmė tilti. Dabar ji jau tikrai čia, su dolerių pilna pinigine, išnuomotu butu Brukline ir lagaminu, kuriame keli drabužėliai artimiausiems šešiems mėnesiams. Kodėl ji neįsidėjo šilto megztinio? Pirštinių? Juk Niujorke pavasarį gali būti labai šalta.

Mintyse stebėdamasi dėl taip neapdairiai susirinktų daiktų, Sofi nenoromis atsisveikino su besišypsančiomis stiuardesėmis, nes dabar labiausiai norėjo pulti prieš kurią nors ant kelių ir maldauti, kad grįžtamuoju reisu parskraidintų ją į Londoną.

Tai tik nuovargis, kartojo sau Sofi eidama oro uosto tuneliu, kurio grindys kiek lingavo jai po kojomis, o lagaminų

ratukų tarškėjimas aidėjo atsitrenkęs į metalines sienas. Teks ištverti dar daug visko: muitinė, taksi, naujos pažintys ir nauji namai. Kelias pastarąsias valandas ji praleido visai malonioje niekieno žemės skaistykloje, kurioje tereikia galvoti apie tai, kokį filmą žiūrėti, valgyti jautieną ar vištieną ir kaip praplėšti maišelį su bandele.

Įsitvėrusi į rankinio bagažo lagaminėlį, lyg šis galėtų suteikti jai magiškos drąsos, Sofi ėjo paskui srautą žmonių, kurių dauguma žengė ryžtingai, aiškiai žinodami, kur eiti. Pasukusi už kampo atsidūrė erdvioje pasų patikros salėje, prieš akis išvydo nuo lubų kabančią Amerikos vėliavą. Nuo įtampos Sofi skaudėjo skrandį. Neabejojo, kad jos dokumentai tvarkingi, bet apie amerikiečių muitines buvo girdėjusi ne vieną siaubo istoriją. Ir šiaip čia vaizdelis nekoks. Dirba vos pora būdelių, ir prie jų nusidriekusios milžiniškos eilės. Sofi iš lėto slinko pirmyn vis tvirčiau rankoje spausdama pasą, stengdamasi nekelti įtarimų ginkluotiems pareigūnams, iš kurių veidų atrodė, kad kilus bent menkiausiam įtarimui šautų nė nemirktelėję.

Sulaukusi savo eilės Sofi jautėsi pervargusi ir suirzusi. Lėktuvas nusileido beveik prieš pusantros valandos, jos kūnas veikė Jungtinės Karalystės laiku, o ir šiaip, įpratus prie europietiško pareigūnų abejingumo bei paviršutiniško patikrinimo oro uostuose, visa čionykštė tvarka atrodė keista. Nuo šitų ilgų nužiūrinėjimų ir pirštų atspaudų rinkimo tokią vėlyvą valandą, kai tau beprotiškai maudžia kojas ir galva svaigsta, kantrybė galėjo išsekti net ištvermingajai Sofi. Laikas slinko lėtai, kol vidutinio amžiaus muitinės darbuotojas akmeniniu veidu, suraukęs savo žilti pradėjusius ir vertikalių raukšlių atskirtus antakius, įdėmiai tyrinėjo jos

pasą. Vyriškis pakėlė į ją akis, tada vėl nuleido į pasą, vėl pakėlė į ją. Sofi skrandis įsitempė. Galvoje liko tuščia, ji net sulingavo. Pareigūnas dar kartą pažvelgė į jos pasą.

– Jūs rimtai? – paklausė, o jo akys išsiplėtė, kai dar kartą nuleido akis į pasą ir pakėlė į ją. – Ledi Sofi Amelija Benings-Bošan. – Sofi prireikė kokios minutės, kad suprastų tą nosinį amerikietišką akcentą, tik tada ji linktelėjo, gūžtelėjo, tarsi sakydama „yra, kaip yra“. – Lagamine karūnos kartais neturite? – Toks tiesmukas jo klausimas nuskambėjo ir agresyviai, ir kartu įžūliai.

Kažin kodėl šįkart Sofi nusprendė pakvailioti, todėl rimtu balsu atsakė:

– Šįkart neįsidėjau – retai kada į keliones imu brangenybes.

– Labai teisingai, ponia. O gal turėčiau į jus kreiptis „jūsų malonybe“?

– Tiks ir Sofi.

Pareigūnas atrodė apstulbęs.

– Arba „panele Benings“, – pridūrė Sofi šypsodama ir slapta džiūgaudama, kad pagaliau pavyko pakeisti tą gąsdinančią pareigūno veido miną.

– Kodėl ne Benings-Bou-šan? – Sofi norėjosi jam paaiškinti, kad iš tiesų jos pavardė tariama Bošan, bet nusprendė verčiau patylėti. Juk ir taip jau vėlu.

Pasilenkusi į priekį ji sušnabždėjo: – Keliauju inkognito, tad pakaks ir „panele Benings“. Šitaip daug paprasčiau.

Pareigūnas linktelėjo, pakėlė pirštą sau prie lūpų, o jo žvilgsnis, pakilęs jai virš peties, sąmoksliškai perbėgo patalpą.

– Kaip pasakysite.

– Ačiū jums.

– Visada prašom, ledi Benings-Boušan, – jis mirktelėjo

jai, o tada susiraukė. – Jūs dirbate? – Jo antakiai nusileido prie pat akių. – L1 viza.

– Tėtis palikimą iššvaistė vėjais, – puse lūpų tarstelėjo

Sofi toliau mėgaudamasi savimi.

– Šit kaip, – pareigūnas apgailestaudamas papurtė galvą. – Užjaučiu, jūsų malonybe.

– O šeimos relikvijų išparduoti nenorėjau, tad teko pradėti dirbti.

– Negerai, – pareigūnas nutilo, jo veide atsispindėjo

užuojauta ir pasipiktinimas, o tada pagarbiai linktelėjo ir pridūrė: – Bet jūs tikra šaunuolė, jūsų malonybe. – Stojo trumpa pauzė, po kurios jis tarsi persikrovė ir vėl prisiminė, ko jie čia stypso.

– Kur apsistosite viešnagės metu?

Sofi pasakė adresą, kurį buvo įsiminusi.

– Brukline?

– Taip, – patvirtino Sofi ir nusišypsojo iš akivaizdaus jo nusivylimo. – Kas nors negerai?

Pareigūnas ištiesė nugarą, aukštyn pakėlė smakrą.

– Gimiau ir užaugau, ponia, norėjau pasakyti, jūsų malonybe… Brukline, – jis susiraukė. – Tiesiog metams bėgant Bruklinas smarkiai pasikeitė, dabar tai labai madingas rajonas, ne taip kaip mano laikais. Viliuosi, jums ten patiks.

– Esu tikra, kad patiks.

– Galiu užduoti klausimą?

– Žinoma.

– Gal karalienę pažįstate? – Jo akys viltingai suspindo.

Sofi pasimuistė, pašnairavo sau per petį, o tada atsisuko į pareigūną plačiai atmerktomis akimis, tarsi norėdama

įspėti, kad tai, ką jis netrukus išgirs, yra nepaprastai slapta informacija. Gerokai tylesniu balsu Sofi pasakė: – Taip, mūsų šeima per kiekvienas Velykas svečiuojasi

Bakingamo rūmuose. Princas Filipas – nepaprastai žavus vyriškis, o Viljamo ir Keitės vaikai labai mieli. Tik niekam neišsiduokite, kad jums tai sakiau. Neturėtume apie tai kalbėtis.

Pareigūnas kilstelėjo smilių sau prie antakio, linktelėjo. – Tylėsiu kaip vandens į burną prisisėmęs, bet perduokite karalienei linkėjimų nuo manęs. Aš Donas. Donas

Makrydis, – vyriškis nusišypsojo. – O kas bus, kai papasakosiu savo žmonai – Betei Anai, kad susipažinau su jumis…

Kaip ji apsidžiaugs… Ta moteriškė pametusi galvą dėl karališkųjų asmenų.

Taksi skubant neoninės šviesos susiliejo, o gatvė buvo pilna mašinų net tokį vėlyvą metą. Sofi susiraukė aptriušusio taksi gale užuodusi nemalonų greitmaisčio tvaiką, pamačiusi bjaurias metalines groteles, skiriančias gale sėdinčius keleivius nuo vairuotojo, pajutusi taksisto atsainumą. Iš pritvirtinto ant prietaisų skydelio mobiliojo telefono garsiakalbio liejosi ispaniška greitakalbė, kurią tik retkarčiais pertraukdavo vienžodžiai vairuotojo atsakymai. Patogiai įsitaisiusi ant nutrintų sėdynių Sofi pro subraižytus langus stebėjo vaizdus gatvėje, kol automobilis vingiavo iš vienos eismo juostos į kitą. Jautėsi, lyg atsidūrusi Amerikoje, kurią vaikystėje buvo mačiusi per televizorių seriale apie Niujorko

policiją. Šaligatviais žingsniavo įvairių rasių žmonės. Nagų salonai trynėsi šonais su padangų keitimo centrais ir greitojo maisto užkandinėmis, kurių vienos Sofi buvo negirdėtos –„Golden Krust“, „Wendyʼs“, „Texas Chicken & Burgers“, o kitos – tokios kaip „McDonalds“, „Dunkin Donuts“ ir „Seven Eleven“ – atrodė taip pat, bet kartu ir kitaip nei Jungtinėje

Karalystėje.

O, kaip Sofi norėjosi patapšnoti taksistui per petį, paprašyti apsukti automobilį ir važiuoti atgal. Ji giliai atsiduso. Drąsiau, Sofi, pati to norėjai. Pati taip nusprendei.

Ji išsitraukė telefoną, dar kartą perskaitė elektroninį laišką apie jai išnuomotą butą. Dviejų kambarių butas

Brukline, netoli metro, kad būtų paprasta nuvažiuoti iki darbo. Netikėtai ji prisiminė tą subliūškusį Mel balioną prie darbo stalo. Paruošta darbo vieta Londone Brendės

Baumgarten lauks jau pirmadienį, praėjus trisdešimt vienai valandai nuo dabar. Sofi susirado telefone Niujorko metro žemėlapį, kurį atsisiuntė iš anksto. Palyginti su tuo, prie kurio ji buvo pratusi, atrodė siaubingai sudėtingas. Ji giliai įkvėpė, uždarė programėlę. Rytoj ji turės pakankamai laiko apsiprasti ir išsiaiškinti, kaip nuvažiuoti iki darbo.

Taksi sulėtino greitį, išsuko iš pagrindinio kelio ir štai dabar vaizdas už lango pasidarė kur kas įdomesnis: aplink rikiavosi barai ir restoranai su daugybe staliukų ant šaligatvių, ir jie visi buvo užsėsti įvairiausių tautybių žmonių. Netikėtai sucypė stabdžiai, taksi dar net nespėjus sustoti vairuotojas atsisuko į ją.

– Keturiasdešimt dolerių, – tėškė jis.

– Jau atvažiavome? – nedrąsiai paklausė Sofi pro langą žiūrėdama į parduotuves priešais.

– Keturi šimtai dvidešimt penktas namas – štai ten, ponia, – vairuotojas nepatenkintas parodė nykščiu. – Kaip ir prašėte.

– A, taip, – pasakė Sofi nesuprasdama, kaip ir kur jis mato skaitmenis. Gal vietiniai žino kažką, ko ji dar nesupranta.

Taksi vairuotojas išlipęs jau vilko jos lagaminus iš bagažinės ant šaligatvio.

– Ačiū, – mandagiai padėkojo Sofi pasklaidydama nepažįstamus banknotus piniginėje, o tada ištraukė penkiasdešimtinę. Ji žinojo, kad Amerikoje įprasta palikti dosnius arbatpinigius, tad akimirką ją apėmė panika. – Grąžą pasilikite, – ji nežinojo, tokia suma per didelė ar per maža, bet dabar tenorėjo pagaliau susirasti seifą, kuriame jai paliktas raktas, įžengti į savo butą ir kristi į lovą.

Pačiupęs iš jos banknotą vairuotojas įšoko į taksi ir Sofi nespėjus pratarti nė žodžio užpakalinės raudonos automobilio šviesos kaip nykstančio demono akys nutolo tamsutėle gatve.

Su dviem lagaminais ir rankiniu bagažu Sofi liko stovėti ant šaligatvio, baimė savo lipniais pirštais jau čiupinėjo jai širdį, kol ji apžiūrinėjo priešais išsirikiavusias parduotuves. Niekur nepastebėjo reikalingo namo numerio. Ji pažvelgė tolyn į gatvę, kurios galo nesimatė. Gatvė buvo labai ilga. Tolėliau matėsi keli žmonės, už artimiausio kampo kažkas šaukė.

Sofi apsisuko ir krūptelėjo, kai netikėtai išvydo lyg iš niekur jos link einantį vyriškį. Jis buvo kokių dviejų metrų ūgio ir tikriausiai aukščiausias jos kada nors matytas žmogus, ilgomis, liesomis, kiek lenktomis kojomis spyruo-

kliuodamas artėjo prie jos. Sofi baimė, kuri ją suėmė likus gatvėje nepažįstamame rajone vidury nakties visiškai vienai, pradėjo tirpti pamačius juodmedžio spalvos odos fone nušvitusią baltą šypseną.

– Ei, poniute, jums viskas gerai? Atrodote pasimetusi.

– Aš… ėėė… ieškau 425 namo.

Keista, bet vyriškiui priėjus Sofi užuodė nuo jo sklindantį rozmarinų kvapą. Giliau įtraukusi to kvapo Sofi užuodė ir bazilikus.

– Jums reikia ten, virš Belos kavinės, – jis parodė į kepyklėlę ir Sofi pastebėjo siauras duris, įsispraudusias tarp dviejų parduotuvių. – Jūs tikriausiai anglė.

– Tikriausiai taip, – bazilikų kvapas dar labiau sustiprėjo, todėl nesuvaldžiusi savo pervargusios sąmonės Sofi leptelėjo: – Kvepiate žolelėmis.

– Ne tik, – pataisė jis ją. – Žolelėmis ir prieskoniais, viskuo, kas gardžiai kvepia.

– Paprastai šitaip kvepia maži berniukai, – pasakė Sofi pasijutusi kaip Alisa Stebuklų šalyje.

Vyriškis dar plačiau išsišiepė, parodė į parduotuvėlę kiek toliau. Sofi linktelėjo ir pasijuto nepatogiai, nes suprato, kad „Žolelės ir prieskoniai, viskas, kas gardžiai kvepia“ yra jo parduotuvės pavadinimas.

– Ką tik atvykote? – nusijuokė jis. – Kaip kitaip, kam dar stovėti ant šaligatvio vidury nakties su lagaminais? Aš Vesas, leiskite, padėsiu nusinešti daiktus.

Per daug pavargusi, kad ginčytųsi, Sofi linktelėjo. Jai smarkiai palengvėjo prie laiptinės durų pamačius raktų seifą, kuris vos suspaudžius reikiamą kodą atidavė jai savo turinį. Vesas pirmas lengvai lipo siaurais laiptais su

jos dviem lagaminais, o štai ji vos ropštėsi iš paskos vedina pirmyn žolelių aromato, kuris sklido nuo poros vazonėlių su žolelėmis, įspraustų į drobinį maišelį, kurį vyras buvo persimetęs per krūtinę.

Užlipęs iki viršutinio aukšto Vesas sustojo prie ryškiai raudonų durų.

– Štai jums ir 425A, tiesiai virš Belos kepyklėlės. Bela –šio pastato šeimininkė. – Vesas paėmė iš jos raktus, atrakino buto duris, įnešė lagaminus į nedidelį koridorių ir įjungė šviesą. – Sveika atvykusi į mūsų rajoną.

Jis išžvejojo iš savo drobinio maišelio vazonėlį su rozmarinu ir padavė jai, o tada pamojo, pasilenkęs išėjo pro duris ir nustraksėjo laiptais žemyn smagiai sau švilpaudamas.

Nors ir buvo pervargusi, tas trumpas, draugiškas susidūrimas su vyru, kuris padovanojo žolelių vazonėlį, leido

Sofi pajusti, kad galbūt gyvenimas Brukline bus visai neblogas.

Už koridoriaus buvo svetainė su dar keleriomis durimis.

Sofi matė poliruotas medines grindis, du plačius aukštus langus, pro kuriuos į vidų veržėsi gintarinė gatvės šviesa, ir tamsoje stovinčių baldų kontūrus. Sofi pastatė vazonėlį ant stalo ir atidarė artimiausias duris. Pasisekė iš pirmo karto – miegamasis. Dvigulė lova, antklodė, pagalvė, jokios patalynės. Prakeikimas. Kraudamasi daiktus apie tai nepagalvojo. Tiek to. Net nenusirengusi Sofi krito ant lovos, įsisuko į antklodę. Prieš užmigdama ji dar spėjo pagalvoti, kad ryte dantis valysis minutę ilgiau.

– Niujorkas – vienas šauniausių miestų pasaulyje. Bruklinas – vienas geriausių jo rajonų, ir tu čia gyvensi šešis mėnesius. Tau tereikia atmerkti akis.

JULIE CAPLIN (Džuli Keplin) – anglų rašytoja, išgarsėjusi kulinariniais kelionių romanais, kurie tapo bestseleriais Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Italijoje, Čekijoje ir kitose šalyse. Lietuvių kalba jau išleista jos knyga „Kavinė Kopenhagoje“ (2024), antroji – „Kepyklėlė Brukline“ – pakvies pasivaikščioti Niujorko gatvėmis, pajusti niekada nemiegančio miesto pulsą ir paragauti gardžiausių desertų. O kitose knygose laukia kelionės į Paryžių, Tokiją, Islandiją.

Sofi Benings, žurnalo „CityZen“ kulinarijos skilties apžvalgininkė, atvykusi dirbti į Niujorką tikisi prasiblaškyti ir atsigauti po skausmingai pasibaigusių santykių. Ji apsigyvena virš jaukios kepyklėlės, iš kurios sklinda nuostabūs aromatai: dieviškų keksiukų ir ragelių, šviežios duonos, prieskoninių žolelių, šokoladinių ir sūrio pyragų. Kokia pagunda! Ši kepyklėlė su savo skanėstais, energingoji jos savininkė Bela ir naujieji draugai – tikras balzamas sužeistai merginos širdžiai.

Apsiprasti nepažįstamame mieste Sofi padeda ir charizmatiškas kolega. Tiesa, ji greitai suvokia, kad Todas Maklenanas – gyva bėda, todėl nuo jo geriau laikytis atokiai. Kitas kolega, Polas, atrodo daug patikimesnis. Bet Niujorkas – atradimų miestas, ir Sofi sužinos daug naujo apie save. Apie meilę ir širdgėlą. Apie tai, kad mylint bijoti negalima. O dar – kad tešlos minkymas ir tortų kūrimas gali būti puiki terapija.

„Kepyklėlė Brukline“ – tai žavingas, sąmoju žaižaruojantis ir gardžiais kvapais viliojantis pasakojimas apie permainas. Apie naujas patirtis, gydančias sužeistą širdį, bei žmones, kurie įsiveržia į gyvenimą kaip vėjo gūsis ir priverčia žvelgti į pasaulį kitaip. Šis romanas – puota juslėms ir šilumos išsiilgusioms širdims.

Nuostabi, juokinga, įtraukianti ir šilta kaip apkabinimas knyga.

– The Writing Garnet

ISBN 978-609-466-842-5

9 786094 668425