SIGITA VALEVIČIENĖ
Ko nelaukei, kai laukeisi
Kaip priimti pokyčius
Ko nelaukei, kai laukeisi
Kaip priimti pokyčius
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
© Sigita Valevičienė, 2024
© Lina Sasnauskaitė, viršelio dizainas, 2024
© „Tyto alba“, 2024
ISBN 978-609-466-851-7
Kodėl sugriuvo rojus, kurio tikėjausi? ................................................
Kai neaišku, ką daryti su šešėliu .......................................................
Nemyliu vaiko, nes su juo sunku?
Kaip kuriamas ryšys
Žiaurios sau ar vaikui? .......................................................................
iš trijų
gimus vaikui pasikeičia vyras ..................................................
Kodėl barnių nebūna be ašarų ..........................................................
Kaip gyvenimo istorija veikia mūsų santykius ...................................
Kas svarbiau – poros santykiai ar vaikas
Konfliktai.
Pogimdyminė melancholija – pokyčio šešėlis....................................
Nesaugumas ir jo palydovas vidinis kritikas ......................................
Gedėjimas: tik paleidus įmanoma atrasti ..........................................
Kodėl niekada apie save to nežinojau?
Negailestinga depresijos po gimdymo statistika ...............................
Kaip suprasti, kad man depresija 200
Anksčiau depresijos nebuvo – gal mes prisigalvojame? .................... 203
Kaltė, kuri įvelia į bejėgiškumą .......................................................... 207
Joniukas ir Grytutė. Lobiai raganos trobelėje .................................... 212
Nevaisingumo patirtis ir motinystė ...................................................
Motinystė po persileidimo ................................................................
MOTINYSTĖ MŪSŲ SMEGENYSE, KULTŪROJE IR GYVENIME
Stoviu salėje ir skaitau paskaitą apie emocijas tapus mama. Prieš mane – apie 20 besilaukiančių moterų. Mintyse skaičiuoju: keturioms iš jų bus nerimo sutrikimas, penkioms pasireikš depresijos simptomai, dalis jų patirs šitai kartu. Ir jei paklausime, kaip po gimdymo klostosi santykiai su vyru, 14 moterų atsakys, kad pablogėjo. Vienintelis žodis, kuris dabar ateina į galvą, – daug. Kas čia vyksta? Kodėl? Tokius klausimus užduodu ne tik aš. Mokslininkai vis dar sprendžia rebusą, ką pakeičia motinystė, kad tiek daug pagimdžiusių moterų susiduria su emociniais sunkumais. Kodėl, gyvendamos sočiausiu laiku, galėdamos išsirinkti vežimėlio ratus pagal tai, kokiu gruntu važinėsime, knygynų lentynoms lūžtant nuo knygų, o internetui – nuo nuotolinių seminarų, kaip maitinti, auginti, lavinti vaikus ir tvarkytis su jų emocijomis, mes, mamos, vis dar susiduriame su tokiais emociniais sunkumais? Atsakymas iš tiesų nėra toks paprastas, o visuome-
nėje gajus nuvertinantis požiūris į mamas – ką tos išlepusios supermamytės, nesuprantančios, kaip auginti vaikus, o visi tie emociniai sunkumai tėra išsidirbinėjimas.
Išėjau iš paskaitos ir tipenu per senamiestį į savo kabinetą. Žiema, visur žybsi kalėdinės švieselės, taip nederančios su lietumi ir nenorinčia pasitraukti pilkuma. Jaučiu, kaip ateina liūdesys. Liūdesys, nes iš pokalbių su klientėmis suprantu, kad ta statistika taip ir lieka skaičiukai, betgi man taip nenutiks, taip nutinka, kai jau būna visai blogai; kažkas turi būti negerai moteriai, jeigu ji gimus vaikui taip liūdi. Bet nerimas ar depresija pagimdžius yra tik ledkalnio viršūnė viso to, kas nutinka moteriai, kai ji tampa mama. Ir jei paviršutiniškai galvojame, kad depresiją lemia nuovargis, nemiga ar sutrikimas, nes nežinia, kaip tą vaiką auginti, tikėtina, kad greitai čiupsime šūsnį patarimų, kurie padės visa tai išspręsti, ir gyvensime ilgai bei laimingai. Bet patarimai nepadeda. Kol nesuvokiame gilesnių priežasčių, galime iki pažaliavimo jais mėtytis. Sudėtingiausia, kad paviršutiniškas mėginimas pataisyti gyvenimą ir emocinę būseną veda prie kaltės ir bejėgiškumo. Viena moteris, sėdėdama mano kabinete, sakė: „Kažkas man iš esmės negerai: jei žinau, ką daryti, ir net per jėgą pasistengiu ir darau, vis tiek nesijaučiu geriau.“
Kol nuėjau iki savo kabineto, net pati nepastebėjau, kaip mintyse pradėjau dėlioti sakinius knygai. Vis ieškojau žodžių ir pavyzdžių, kurie galėtų paliesti tą motinystės temos plotį ir gylį. Juk suprasti motinystę be galo svarbu, kad neliktume su savo išgyvenimais vienišos, sutrikusios ir nesijaustume susimovusios, nes ne viską suprantame, nes nepavyksta taip, kaip, mūsų įsivaizdavimu, turėtų būti.
Jaučiau, kad tai tikrai nemenka užduotis, bet verta pamėginti. Tuo metu net neįtariau, kad vakare gausiu elektroninį laišką ir siūlymą parašyti knygą apie motinystę. Negalėjau atsisakyti. Tad įdomu, kokiais keliukais pakeliausime.
Pasikeitusios smegenys
Motinystė pakeičia moters smegenis. Tai prasideda laukiantis, vyksta gimdant ir tęsiasi pagimdžius. Aktyvuojasi už nerimą ir jautrumą atsakingi smegenų centrai, kad mama galėtų atlikti ypač sudėtingą darbą – ne protu suvokti, o kūnu ir emocijomis pajausti, kas vyksta, ko vaikui šią sekundę reikia, ir padėti vaiko smegenims suformuoti savireguliacijos sistemą.
Vaikas pasaulį patiria per santykį su mama. Taip jis atsako į esminius, per visą gyvenimą jį lydėsiančius klausimus apie save ir pasaulį: ar pasaulis saugus, ar aš svarbus, ar mano poreikiai svarbūs, ar saugu užmegzti ryšį su kitu, ar saugu atsiskirti, ar galiu eksperimentuoti bei patirti.
Jeigu paklaustumėte mamos, kaip ji tai daro, ji stovėtų, žiūrėtų į jus ir nesuprastų. „Juk aš nieko nedarau, na, sauskelnes pakeičiu, pamigdau, pamaitinu, ir tiek“, – atsakytų.
Bet jei akylai stebėtumėte mamą su kūdikiu, pamatytumėte daug nuostabių akimirkų, kaip šis sudėtingas procesas vyksta. Ji empatiškai ir daug emocingiau reaguoja į vaiką, kuris tampa jos pasaulio centru. Taip vaikas ima suprasti, kad jis matomas ir yra svarbus. Mama sugeba nujausti kūdikio poreikius net tada, kai pats vaikas nežino, ką jaučia.
Taip jis pradeda suprasti, kas jam darosi. Liesdama vaiką mama išmoko jį pažinti savo kūną, suvokti ribas. Ar žinote, kad kūdikiai išmoksta dialogo ritmo, dar nepratarę pirmojo žodžio? Paklausykite, kaip mamos šnekasi su vaikais, ir pastebėsite, kad jos kalba taip, lyg kūdikis atsakinėtų: „Ar nori gerti? (pauzė) Taip, tu nori gerti.“ Mamos balsas ir šiaip stebuklingas. Gimęs vaikas grįžteli į mamos balso pusę, tačiau to nedaro, kai kalba jam nepažįstamas gydytojas. Mamos balsas gali suaktyvinti ar nuraminti vaiką, nes jos kalbėjimas – tai nuolatinis dainavimas.
Tad kaipgi tos mamos visa tai padaro neva nieko nedarydamos? Nesijaudinkite, tam nereikia knygų ir seminarų. Visiškai nenuvertinu informacijos, nes ji – nuostabus dalykas, jei padeda susigaudyti. Bet šio ryšio kiekvienai mamai teks ieškoti pačiai, nes tai nepaliaujamas ir kintantis procesas. Motinystė nėra statiškas, kartą ir visiems laikams nutinkantis įvykis. Tai gyvas ir besimainantis santykis. Kaip ir gyvenimas.
Mums daug padeda gamta, kuri pakeičia moters smegenis tiesiogine šio žodžio prasme. Smegenys po gimdymo ima išskirti visiškai naują hormonų kokteilį, kuris, pasak neuromokslininkų, primena staigią paauglystę ir įsimylėjimą kartu sudėjus. Tačiau šie hormonai – tarsi amerikietiški kalneliai, jie išsiskiria pliūpsniais ir moteriai reikia išmokti su tuo gyventi. Gyventi su euforijos banga ir paskui kylančiu noru verkti nežinia dėl ko, su meile vaikui ir panika, kad jam kas nors nutiks, su noru niekada jo nepaleisti ir atsakomybės svoriu supratus, kad jei tapai mama – tai nuosprendis visam gyvenimui.
Tiesa, šis hormonų kokteilis nepakenčia streso. Taip,
šiais laikais mes viską galime pačios, bet štai vaikui užauginti mums reikia viso kaimo, kurį istorijos vingiuose pametėme. Be galo svarbu, kad kas nors palaikytų mus emociškai, būtų žmonių, kurie padeda, moka būti kartu, apkabina, glosto, pasako, kokios esame nuostabios mamos, koks mūsų mažylis nerealus, kaip mes dėl jo stengiamės, ir išplauna grindis, atveža vakarienę, panešioja vaikutį, kol maudomės. Taip, visa tai gali padaryti vyras, bet tikėtina, kad emociškai visko bus daugiau, nei jis gali. Vyras irgi išgyvena pokytį, juk jis tampa tėčiu, jam irgi reikia susigaudyti ir susivokti.
Be to, vyro ir moters santykiai taip pat patirs pokyčių, krizę. Teks iš naujo ieškoti vienam kito ir pamatyti kitomis akimis.
Patogiai nepatogi kultūra
Kai kalbame apie motinystę, labai svarbu, kas mus supa, kokioje kultūroje gyvename ir kaip ji formuoja mūsų lūkesčius bei supratimą. O šiandien aplinka tikrai nėra vien žmonės. Mus supa visas pasaulis, vienu piršto paspaudimu galime jį pasiekti ir skaityti: „Trys klaidos, kurias daro tėvai“, „Kaip užauginti genijų“, „Pirmi dveji metai nulems visą vaiko gyvenimą“. Ir taip be galo kiurksoti virtualioje erdvėje, kuri siunčia žinutę, kad yra vienas teisingas sprendimas, vienas teisingas atsakymas, vienas geras vaikų auginimo receptas – ir teisinga motinystė.
„Ko verkiat, juk vaikas pilve viską jaučia, – susiimkite... Ar dėl vaiko pakentėti negalit – labiau pasistenkit ir pagimdysit... Kas dar negerai, juk svarbiausia, kad vaikas
sveikas... Oi, mamyte, reikėtų dažniau mankšteles su vaiku daryti, negi nežinojot... Akivaizdu, kad nemaitinat pakankamai kūdikio... Labai neklusnus vaikas, rėkia – matyt, neauklėjat...“
Ar tęsti? Ką visa tai kuria? Mamai sukelia įspūdį, kad jos poreikiai, jos vidinis pasaulis nėra toks svarbus. Svarbu, kad vaikui būtų gerai. Bet šiuolaikinis „gerai vaikui“ dažniausiai mano kabinete skamba kaip panika: „Aš sutraumuosiu savo vaiką.“
Rūpintis vaiku ir norėti jam geriausio – nuostabi motinystės dalis, tačiau ji negali gyvuoti mamos sielos sąskaita. Vaikui reikia jautrios, gyvos, reaguojančios mamos, kuri atsilieptų į jo šypseną džiaugsmu. Tačiau savo sielą dėl vaiko paaukojusi, kalta ir vieniša mama negali taip reaguoti. Kad ir kaip „pasistengtų“, ji negali padaryti to, kas nuo jos valios nepriklauso. Jausmai mums nepavaldūs, jie praneša, kas vyksta mūsų viduje. Jei neklausysime savo vidinių pasiuntinių, vargu ar suprasime, kas vyksta mūsų psichologinėje karalystėje. Kuo mažiau save suprantame, tuo labiau gyvename reaktyvų gyvenimą. Nežinia dėl ko įsiplieskusius gaisrus bandome gesinti pykčiu, apatija ar nerimu, klausiame savęs, kodėl taip reaguojame, mėginame susivaldyti, stengiamės nuo rytojaus tiek nesinervinti, pabandyti pralinksmėti ar išlaikyti pozityvumą. Mamai vaikas svarbiausias, ji paaukos viską dėl jo, net save (ypač jei aplinka pritariamai linksės šiai aukai), ir stengsis labiau nei dėl ko nors kito. Tuo tarpu mokslininkai suka galvas, kodėl pusė moterų, susidūrusių su pogimdymine depresija, jos neatpažįsta. Motinystė susijusi su pasiaukojimu, tačiau egzistuoja labai jautri riba tarp ge-
bėjimo subyrėti, kad gimtų kas nors naujo, ir savęs aukojimo, pradanginančio visą gyvenimo džiaugsmą. Šios ribos sąmoningai ar nesąmoningai ieško visos mamos. Žvelgdamos į aplinkinį pasaulį mėginame suprasti, kur yra ta riba, kiek reikia paaukoti, kad vaikui būtų gera. Motiniški instinktai ir pasikeitusios smegenys susiduria su kultūra, nuo kurios nutįsta ilgi šešėliai. Besidžiaugdami tuo, ko neturėjo mūsų protėviai, – šiuolaikinio pasaulio komfortu ir saugumu, matome kainą, kurią sumokame. Tačiau tai nėra vienintelis motinystės šešėlis, apie kurį niekas neįspėja. Motinystės patirtis yra tikrasis susitikimas su savimi.
Gyvenimo istorija
– Rėkiau ant vaiko taip, kaip rėkdavo mano mama. Sakiau, kad niekada taip nedarysiu, ir padariau! – su panika akyse man pasakoja jauna mama. – Nesusivaldžiau. Pasakykit, kaip man kontroliuoti tą pyktį, – beria žodžius kaip žirnius, tikėdamasi, kad išgelbėsiu, padėsiu atsikratyti to, su kuo nenori susidurti.
Sėdžiu ir klausau. Ji stebi mane ir mėgina suprasti, kaip aš reaguosiu: gal pasmerksiu, gal išvarysiu, o gal pasakysiu, kad ji bloga mama. Bet ji bus gera mama, jai tik reikia sužinoti, ką daryti, ir ji sutvarkys tą išsipylusią juodumą.
O aš sėdžiu ir galvoju: na štai, dar viena ilga kelionė laukia, įdomu, kur nukeliausim.
...
Tai ne pirmas ir ne dešimtas kartas, kai girdžiu panašią istoriją. Motinystė yra nuostabi ir kartais visai nenuostabi patirtis. Ji verčia visą mūsų gyvenimą ir net nepaklausia, ar to norime, ar dabar turime šiam pokyčiui jėgų. Ir todėl esame jautrios, įsitempusios, nes nežinome, kaip auginti vaiką, o gyvenimas štai ima ir iškelia į paviršių tai, ką giliai slėpėme sielos užkaboriuose: senus vaikystės prisiminimus, nerimą, kurį anksčiau jausdavome, nors dabar tarsi nieko panašaus nevyksta, kartu su vaiko gimimu sugrįžusį pyktį mamai, nors atrodė, kad šis klausimas visiems laikams išspręstas ir pamirštas. Motinystė pažadina kabintis į gyvenimą ir sugriauna ankstesnį supratimą apie save. Turime žengti giliau į savo vidinius rūsius, tuos, kuriuos užrakinome devyniais užraktais, pasakiusios „niekada taip“, ir nubėgome kurti kitokio, geresnio gyvenimo. Bet tas mažas, mieliausias gimęs žmogeliukas, kuriam visada reikia mūsų emocinio atsako, pradeda kažką su mumis daryti. Tai pirmas toks stiprus santykis, kai nebepavyksta pabėgti. Pabėgti nuo savęs. „Sutvarkyti!“ – puolame taikyti mėgstamą strategiją. Šveičiame namus ir savo vidų, bet šįkart tokia strategija nebeveikia.
Neseniai po vienos konferencijos priėjo moteris ir paklausė: „Jūs tiek metų taip aistringai dirbate motinystės tema, kaip ji jums vis dar įdomi?“ Šešiolika metų – tikrai nemažai. Bet motinystės gylis mane tiesiog užburia. Tie susipinantys motinystės siūlai nuaudžia kai ką labai unikalaus ir atsako į giluminį klausimą – kas yra gyvenimas ir kas jame esu aš? Tad apie ką ši knyga? Apie motinystę, bet iš tiesų – apie
gyvenimą. Kviečiu jus pakeliauti gyvenimo keliukais. Išsiaiškinti, kas, kodėl ir kaip pakeičia mamos psichiką. Suvokti, kokia kultūros primetamų įvaizdžių kaina, ir pradėti matyti, kad galima rinktis ir neryti netikro maisto. Suprasti, kaip mūsų gyvenimo istoriją atspindės santykiai su vaiku. Pamatyti, kas glūdi už depresijos gelmių ir nerimo uraganų. Suvokti giluminę poros santykių prasmę ir atrasti tose santykių audrose užkoduotą atsakymą, kas yra ryšys ir meilė.
Labai tikiuosi, kad ši knyga bus kelionės patirtis, o ne atsakymų paieška. Norėčiau, kad ją skaitant būtų mažiau noro ko nors griebtis, o daugiau – suprasti. Ir slapta tikiuosi, o tai tikrai nėra paprasta, kad pasikeitęs santykis su savimi ir gilesnis žvilgsnis į savo vidų ims kai ką keisti tarsi nieko nesiimant.
Ar patarimų nebus? Bus, tikrai bus. Papasakosiu, ką sužinojau iš mokslininkų ir ką supratau, su šimtais klientų sėdėdama savo kabinete, bet patarimai nėra pati svarbiausia knygos ašis. Iš tiesų noriu papasakoti šiuolaikinės motinystės istoriją. Su visais jos šešėliais.
Vos sužinojusios, kad laukiatės, pateksite į informacijos jūrą, ką reikėtų valgyti ir ko ne, kokie simptomai gali išduoti tikras ar tariamas problemas, kokią programėlę parsisiųsti, kad kiekvieną savaitę galėtumėte sekti vaikelio vystymąsi. Baisu suklysti, todėl tarsi nejučia vėl patenkame į mokyklos suolą ir mėginame suprasti, kuris atsakymo variantas teisingas. Ta gausa – nuostabus dalykas, tačiau ištinka didžiulė bėda, kai išorinė informacija užgožia jausmus ir nebeklausiame: o kaipgi aš jaučiuosi?
Ši knyga – pažinimo kelionė, o ne atsakymų paieška. Norėčiau, kad ją skaitant būtų mažiau noro ką nors daryti, o daugiau – suprasti. Ar patarimų nebus? Bus, tikrai bus. Papasakosiu, ką sužinojau iš mokslininkų ir ką supratau, su šimtais klientų sėdėdama savo kabinete, bet ne tai svarbiausia. Iš tiesų noriu papasakoti šiuolaikinės motinystės istoriją su visais jos šešėliais.
Autorė
SIGITA VALEVIČIENĖ — psichologė, analitinės (jungiškosios) krypties
psichoterapeutė ir keturių vaikų mama — du dešimtmečius gilinasi į nėštumo ir motinystės temas, konsultuoja
besilaukiančias ir pagimdžiusias moteris, ruošia poras gimdymui ir tėvystei. Ji dalyvauja socialinio projekto „Mama mums rūpi“ veikloje, yra Pogimdyminės depresijos centro lektorė.
Ar tikrai smegenys išprotėja tapus mama ir kaip psichologiškai pasiruošti motinystei? Kodėl mamoms susipina meilė ir nerimas, džiaugsmas ir pyktis, rūpestis dėl mažylio ir didžiulė atsakomybė? Kaip išmokti būti su šiais jausmais ir priimti save? Kodėl kartais motinystė ne tik suteikia didžiulį džiaugsmą, bet ir įklampina į depresijos liūnus? Ir kas gali padėti neįkristi arba išbristi iš jų?
