Pietinia kronikas by knygos.lt

UDK 821.172(481)-31 Ma607

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

©„Tyto alba“, 2016, 2023, 2024

ISBN 978-609-466-853-1

ISBN 978-609-466-076-4

– Čji eto sumki?!* – trečią kartą per visą vagoną šauk’ latvių muitininks.

Siedžiam už kelių kupe i nė krust. Mes tik vis pasitikrinam, a tebier kišenėj dokumentai, bo jeigu tie dingtu, būtu daug blogiau negu pora maišiukų duonas kepaliukų. Negi būsi toks maums, ka pašoksi i sakysi - mūsų čia, mūsų, puons muitininke, oi, kode tiek daug duonas? O ką, negalima? Oi nežinuojom, oi, pirms karts, tikrai, pirmą kartą važiuojam, nežinuojom.

Siedžiam už kelių kupe i nė krust’. Mes tik vis pasitikrinam, a tebier kišenėj dokumentai, bo jeigu tie dingtų, būtų daug blogiau negu ka pora maišiukų duonas kepaliukų. Negi būsi toks maums, ka pašuoksi i sakysi: mūsų čia, mūsų, puons muitininke! Oi, kode tiek daug duonas? O ką, negalima? Oi, nežinuojom, oi, pirms karts, tikrai, pirmą kartą važiuojam, nežinuojom.

Kam tie spektaliai. Jeigu nories, vis tiek pasiims viską, o jeigu bus bloguos nuotaikas, tai da į dokumentus įsegs štampą, i daugiau į Latviją nebeįvažiuosi. I mes ne tam brangesnius bilietus pirkom i traukinį Minsks - Talins, ka muitininkai ramiai mumis supakuotu. Čia gi tarptautinis traukinys, i an siens jis ilgai tarčialint’ negal’.

Bet Minde triochina labiau. Man ka tik nebūtu kokių problemų su mentais, grįši be bagaža, tai be begaža, o Minde dieja į kelnes. I aš biški nepagavau jo. Jis visada rinkdavos rizikingesnius variantus - daugiau prekių, ka didesnis navars, bet jas sunkiau parduot’ i pagaut’ lengviau gal’. Tas juk aišku. Bet kaip tik dėl tų galimų parkių jis labiau i dieja į kelnes. O man geriau mažiau, bet ramiau i užtikrinčiau. Kartais aš jo nepagavau, jis buva biški kitoks, plauką užleidęs, bet šiaip normalus. Tėvai jo babkių turieja, bet jis trankės su manim po turgus, irgi

Kam tie spektakliai. Jeigu nories, vis tiek pasiims viską, o jeigu bus bloguos nuotaikas, tai da į dokumentus įsegs štampą, i daugiau į Latviją nebeįvažiuosi. I mes ne tam brangesnius bilietus pirkom į traukinį Minsks–Talins, ka muitininkai ramiai mumis supakuotų. Čiagi tarptautinis traukinys, i an sienas jis ilgai tarčialint’ negal’.

* Kieno čia krepšiai? (Rus.) - Čji eto sumki?! - trečią kartą per visą vagoną šauk’ latvių muitininks.

Bet Minde triochina labiau. Man tai ka tik nebūtų kokių problemų su mentais – grįši be bagaža, tai be begaža, – o Minde dieja į kelnes. I aš biški nepagavau jo. Jis visada rinkdavos rizikingesnius variantus – kuo daugiau prekių, ka tik didesnis navars. Bet jas juk sunkiau parduot’ i pagaut’ lengviau gal’. Tas juk aišku. Bet kaip tik dėl tų galimų parkių jis labiau i dieja į kelnes. O man geriau mažiau, bet ramiau i užtikrinčiau.

Tai va, kartais aš jo nepagaudavau, jis buva biški kitoks, plauką užleidęs, bet šiaip normalus. Tėvai jo babkių turieja, bet jis trankės su manim po turgus – irgi nepagavau kode. Babkių jam kaip i netrūka, jis jau turieja kožą. O man tai pasvajot’ da iki jos – aš net normalaus treningiuka neturiu. O gal dėl kelionių romantikas, gal jam adrenalina trūka. Nu bet man kas – man tai gal i smagiau, kai ne viens. Pažvengiam sykiu iš visokių veikiejų, prisičiudijam. Pripasakoj jis visokių nesąmonių pusiau rimtai, pusiau an bajeria. Saka, skaičiau čia apie tokį poltergeistą, su cinku parašyta. Gyvena toks senis, kai noriedava naktim najt’ pamyžt’, tai tas paleisdava į jį toletavkę, o vieną kartą tai iš muilą kai kale i praskiele pakaušį. Nor’ senis naktį į šaldiką, tas iš samčia per pakaušį pyst’. Ateidava kokia buoba vakare, tai jis iškart jai sijoną arba megztinį kel’. Kas tam belika – tik su pornuške gelbietis, bet vos tik pasilenk’ prie palovia, visi pornuškes žurnalai praded po kambarį skraidyt’. Turieja dieds kviestis kunigą, šventint’ trobą, bažnyčiai aukot’, bet vis tiek tas poltergeists ka i rečiau, bet užsiautėdava.

– Aš tai girdiejau, ka ekstrasensai nusikaltėlius gauda. Viską mentams susaka, o tiems beliek najt’ i susemt’.

– Jeigu muitininkai juos čia atsivestų, tai visiems šakes!

Bet šįsyk an sienas jokių ekstrasensų nebuva, i mes kaip ko-

kie kašpirovskiai viską buvom numatę teisingai. Pasidraskęs muitininks dingst – jis gi negal’ su kiekvienu duonas maišiuku ilgai ryškintis. Buvom palikę sava tašes kažkokiems žmoniems.

Užiejom į kupe i sakom, hm, mūsų kupe biški vietas niera, a pas jus čia galiam palikt’ sava bagažą? (Jo, bagažą, taip i pasakėm – čia Minde tą žodį prisimine.) O pas juos laisva. Nu, palikit, saka tie. I palikom. O paskiau jau kaip bus, taip bus. Jeigu muitininks pasiims, tai pasiims, mes čia būsme nepričiom. Jaučiu, kaip tur’ biesint’ tokie žmones: siedž’ an duonas tašių i tiesiai muitininkui į akis saka – čia ne mūsų, čia kažkas palika.

O jeigu i pasiimtų tuos maišus – ne toks jau didelis nuostolis, tik ka prilakstai, kol tą duoną susiperki. Daba išleida įsakymą – tik po du kepaliukus duonas i po du batona gali pirkt’. Tai yra ką veikt’, kol susiperki. Bo visur eiles. O stoviet’ eiliej reišk’ mokytis gyvenima. Man nuskila – gavau daugiau negu du, bo pagavau pardavieją an isterikas ribuos, i įsakymai jai jau vienodai šviete. Nu jūs patys primeskit: stovi visą dieną, visi nervuoti, visi aiškin, riek’ an taves. Tarkim, buoba su ašarom akyse: trys vaikai namuose, visi miršt iš bada... Nu gerai, duod jai keturis kepaliukus, o už jos stuovinti pensininke praded draskytis, kode jai dave keturis, tegu atsived tada tuos sava vaikus, a jie jau tiek nuslabę, ka nuo lovas nepasikel’? Po pensininkes vėl – daugiavaike, kaišioj kažkokius pažymiejimus po nosim, irgi gaun keturis. Tuos keturis ji naglai sumet į maišą nuo bulbių šalia stovinčiam bachūrui. Da biški, i maišas jau bus pilns. „Ką, spekuliantam pardaviniejat, o vargšam žmoniem neduodat!“ – pakel’ tuoj alasą kelias buobas. Paskiau da toks ambals užsiputuoj an tos pardaviejas: koks da, ble, įsakyms, tu ką – per mažai iš po prekystalia užsikali, ka čia spaudi, žertva tu, gal

tave po darba namuo palydiet’, tu gal langus seniai keitei – davaj tik staigiai penkis kepalus!

Visi stovieja apšalę, i jokia bobute nė cypt’. Prieš mane buva toks tvarkings pagyvenęs žmogus, gal koks mokytojas, a kas.

Kai preja jo eilie, tas i klaus’ pardaviejas: „O ko jūs nesišypsot?“

Būtumėt matę pardaviejas miną! Užeja daba mada, ka pardaviejom reik’ šypsotis – čia iš užsienia užveže. Atvažiuoj koks užsienietis i praded skųstis, ka mūsų pardaviejas paniurusias, pasikielusias i panašiai. Stuokis čia už prekystalia i šypsuokis, asile tu! Pas mumis čia laisve – kas nuor’, tas i šypsos, aišku?

O kai ateja mana eilie, aš ramiai pasakiau: „Man keturis.“

Pardavieja iš pradžių stovieja kaip stoviejus. „Mes čia dviese“, –muostelėjau galva kažkur, kur nieka nebuva. Jinai jau buva tokia nusikalus, ka nieka nebesiaiškina. Atruode, ka i nebegirdž’ jau nieka aplink.

Karoče, reik’ daba laika viską supirkt’. Bet tai ką – i variniejam visą dieną, negi į pamokas aisi. Ką čia aš mokysiuos chemiją, chemija man tamsus mišks, iš katruo neved joks kel’s. Ką aš mokysiuos informatiką, kai mes tenai siedžiam i rašom į sąsvinį IF... THEN... O kompą tikrą tai aš tik pas Remygą mačiau, jo bratkis tur’ žaidimų, tai kartais nuvarau palošt’, bet ka i ten – kol jie įsiraša, kol ką, jau reik’ i namuo varyt’. Ką aš paišysiu dailei, jeigu iš jos vis tiek pabiegsme. I ką aš mokysiuos lietuvių? Nu ką ten mokytis – atsiverti vadovielį, kai mokytoja nusisuk, nurašai kelis sakinius, i valio. Negi aš išvis sėdiesiu šūlioj? Kam? Koks tolks? Jūs pasižiekit, kas didžiausias babkes varta? Pasižiejot? Nu i kaip? Da neaišku, a jie rašyt’ mok, a ne? Jie margin visų mordas kastetais. Tas rašts yra aiškus. Jeigu reik’ kam ką išsamiau paaiškint’, tai suded chebra visus kable-

lius i visas nosines. Jeigu po to čiuvs da atsikel’ ligoninėj, tai jo gyvenims būn paprastesnis. O gal jūs galvojat, ka paskiau jie pasirašinies kokius nors popierius? Viskas šiais laikais vykst paprastai, o svarbūs popieriai tai tik tie su vandens ženklais. Ką ta mokykla. Mokais, mokais, i ką? Ką tu veiksi su tais mokslais? Gal tu mokytoju aisi dirbt’? Žvengiat, aišku. Nu tai jeigu mokytojais nenuoriat būt’, tai ko ten mokytis?

Jūs negalvokit, laikraščius aš paskaitau. A žinot, kiek mokytojai uždirb? Du sėkmingi reisai per sieną į Latviją – va tau i mėnesia alga. Matematikas aš da nepamiršęs. Čia tik daba –ateja tokia sene, pasikvieč’ mane prie lentos i taip suvarta kažkaip, ka aš nieka nesuprantu. „Nu tai va, Rimantai, sėskis. Šeši šį kartą.“ I išsiviep’ visa patenkinta. Iki jos matematika i algebra būdava baikes, o ta tokius uždavinius pakiš, ka... Aš juos išsprendžiu, bet jinai saka, ka išsprendžiu ne taip, kaip reik’. Ka formulių nežinau, su katruom galieč’ daug greičiau išspręst’. Koks skirtums, kaip tu išsprendi, jūs man pasakykit? Tegul ji užsikas po rudeniniais lapais. Skaičiuot’ aš moku. I kai paskaičiuoju, kas kiek uždirb, tai matau, ka yra labai didelis skirtums, kiek i kaip tu uždirbi. Jeigu aš per du tris reisus pasidarau mokytoja algą, tai jūs man pasakykit, kas čia nežina teisinga pinigų užkalima būda – ašai a jinai? Va tau i lygtys, va tau i formules.

Taip ka nereik gaišt’ laika su ta mokykla. Nuneši padirbtą raščiuką, i viskas, nė vienos pamokos be pateisinamas priežasties nepraleista. Atkaliau jau rankikę padirbiniet’ tuos raščiukus.

Iš pradžių paimdavau motinas raščiuką, švarų lapą, an langa prieš šviesą – i vedžioju. Paskiau atsisiedęs da pasitreniruoju i kažkaip pagaunu parašą i visą šriftą.

Taip ka ramiai.

Tik va Rygoj išlipus jau ne taip ramu. Ne dėl to, ka čia šalt, pliurze, purvina. Peizažai i ors nekasa. I nors spalvotas iškabas atruode beveik pilkas, mums ten viskas spindieja. Tarsi už visa to sklistų šviesa i palaima, vos ne kai tas tunelis, katruo keliauj sielas po mirties. Pilni daba laikraščiai apie tai. Tik mūsų tunelia gale švieč’ ne amžins gyvenims, o tuoj tuoj kelis kartus padidiesiantys pinigai latviškų rublių pavidalu.

Bet atsičiuchini i supranti, ka negali atsipalaiduot’, bo tik daba i prasided svarbiausia dalis. O svarbiausia daba – ka nesupakuotų, bo neturi i net nežadi ait’ kažkokia ten leidima prekiaut’. Tipo, išlipi iš traukinia i aini tų leidimų imtis, kokybes tikrint’... Kol kiti ramiausiai pardavinies i po poras valandų sau keliaus namuo, tu ten da i eilies nebūsi prejęs. O tas leidims da i kainuoj. Jokia tolka. Atsistuoji, pasimeti sava tašes, atitrauki, i pirkiejai viens po kita praded rinktis, klausiniet’. Atsistuot’ Rygoj prie halių yra tas pats, kas žvejuot’ per nerštą. Tik čia reik’ leidima, o kitur tai ne. Ale kaip tu atsispirsi nuorui greit apsiformint’ i ramiai grįžt’? Tai stojam prie halių. Nespiejam da nei maišų atrišt’, o jau aplink žmones klausiniej, po kiek duona. Da vis pakartoji, ka čia litovskije tavary*, ne kokie ukrainietiški iš Černobylia, tai kai masala įmeti.

Jami tuos rublius i vis tiek tau nesitik’, ka žmones už tokias kainas perk. Tu ką tik susipirkai, atvarei čia, keturis kartus užlenkei kainą, i jie graibsta patenkinti visi. Atruoda, ka kokiam filme būtum. Svarbu tik nesuskyst’, iš tos laimes nepradiet’ kainų nuleidiniet’, jeigu pirkims biški sustoj, tipo, vis tiek gerai –trigubai brangiau parduosiu, ką, negerai? Aišku, negerai, bo tas

* lietuviškos prekės (rus.).

važiniejims į Rygą ne ekskursija, tur’ būt’ normalus navars. I da iš tos laimes nereik’ pamiršt’ pastoviai žvalgytis, a neatvara mentai.

Žodžiu, jeigu taves neapėme silpnuma akimirka i nenuleidai kainų, ka tik greičiau viską prastumtum, jeigu taves nepariša latvių muitininkai an sienas, jeigu tau traukiny nieks nenuknisa tašių, jeigu viską prakalei, jeigu nesupakava latvių mentai turguj, jeigu nenusipirkai padirbtų dolerių, jeigu nebuva supistai šalta, ka turietum pirktis šnapsą i gert’, jeigu parsivežei per sieną Royalia spirita i čia pardavei be kokių nesąmonių, tai biznis gers. Skaityk, ka dešimt a penkiolika baksų turi.

Bet tą sykį mes padarėm kitaip.

Ajom per vieną požeminę perėją galvodami, kaip geriau daba su tais latviškais rubliais daryt’: susimest’ i nusipirkt’ kuo stambesnių dolerių kupiūrų – bo tų kursas geresnis, tada doleris gal’ kainuot’ 180 latviškų rublių, o grįžęs gali parduot’ po 400 – a užsipirkt’ Royalia spirita, bet jį reik’ parduot’, o visų pirma tai per lietuvių muitininkus pravežt’, bo išvažiuojant latviai nebetikrin. Nu bet su lietuviais būtų paprastai – duodi dolerį a du, i viskas. Bet toj požeminėj perėjoj pamatėm pardaviniejant plakatus i sustuojom apakę: Stalone, Vandams, Švarcas iš antra Terminatoriaus, Čaknoris, Džims Keris, Šeron Stoun, 2 Unlimited, Džeksons, Madona, Nirvana... i taip be gala. Plakatų buva i Šiauliuose, bet šitie buva afigiena dydžia. Vos ne tikra ūgia visi. I spalvas tokias, ka atruode, jie čia tuoj su tavim šnekietis pradies. Net tikresni negu telike. Palygint’ su tais plakatais, telika spalvas atruode taip, lygtais žietum pro musių apšiktą langą. O kokius plakatus pardaviniej Šiauliuose? Tie beveik nesiskyre nuo tų, katrie būn i Bravo, Popcorn a kokiuose

kituose žurnaluose. Bet perk i tuos, bo juk da visai neseniai plakatai tebuva iš Jaunima gretų, o da geriau, kai pardaviniedava perfotkintas Briusly a to pačia Vandama nuotraukas. Maždaug tokia dydžia kai sąsvinia laps. Taip ka čia nebuva daug ko galvot’. Mes susižvalgėm i buva aišku – šitie ais.

Jautėmės kai Ameriką atradę. A galiat įsivaizduot’ tą jausmą, kai randi kažką, ko da nieks nerada, i tu būsi pirms. Ne tik ka babkių pasidarysi, bet da i kiti į tave žies, klausinies, iš kur gavot, kiek mokiejot, i panašiai. I tada tu jauties, ka ne šiaip tas babkes uždirbi, bet ka tu esi jų verts, bo esi toks kiets, ka radai i supratai tai, ko kiti iki taves arba nerada, arba nesuprata. Žodžiu, nedaug būn situacijų, kai gali pasijust’ toks kiets.

Aišku, navars nuo tų plakatų nebus žiauriai įspūdings – du, maksimum trys kartai. Bet juk daug smagiau kažką daryt’ dėl dūšias, ne vien dėl babkių. Babkes gerai, bet kai da i kaifuoji nuo to, ką darai, tai išein tas an to, kažkaip i laika negaila stumdant prekę, i fantazijas daugiau, kur tą prekę iškišt’, i kitus gali lengviau įtikint’, ka be tokių va plakatų jo chata atruodys kai būda kokia.

I važiavom atgal atsipūtę – prie sienas nieks neprisikabins. Žiejom į kitus net biški iš aukšta, maždaug: drebiekit, drebiekit, jeigu tingiat smegenis pasukt’ i darot kai visa banda. Nors ką ten, ta banda irgi visai simpatiška. Visi buva kai gimines, nes visi gyvena i kvėpava tuo pačiu. Visi mezge, siuva, veže, keite, pirka i pardavinieja. Kaip i kiekvienoj giminiej – visi norieja būt’ kietesni už kitus. Bet tokia konkurencija juk sveik. I kaip per visus giminies susirinkimus, taip i tam traukiny visi pasakoja istorijas apie tą patį: apie važiavimą per sieną, kas ką i po kiek stumda, i panašiai. Mes tai traukiniais – kiek tu ten

patempsi i kiek čia perveši, – bet buva gerokai rimčiau nusiteikusių. Prisikraun pilną mašiną i praša kokia traktorininka, ka pertemptų per sieną tokioj vietoj, kur vieni kemsynai i jokie muitininkai nesiedž’. Prie sienas gyvenantys žmones dirb informatoriais, praneš, a niera arti pasieniečių, tada atein iš Latvijas puses i susirenk prekes, suslieptas krūmuose. Arba kiti arkliais vara – peršok melioracijas griovius i laukais pasileidž’ – ką ten tokius pagausi.

Nepagausi. Kaip i aš žiedams į pravadnicą vis galvojau i negaliejau pagaut’, kode daba visi laikraščiai pilni skelbimų maždaug su tokiu tekstu: „Tik pas mus pačios žaviausios, mieliausios gidės-palydovės praskaidrins niūrią nuotaiką, bus su Jumis visur ir visada.“ Kode jas vadin gidėm i palydovėm i da raša per brūkšnelį? Prie viena skelbima buva nupiešti du siluetai – vyra i moters. Moteris, įsikibus į parankę, buva gerokai aukštesne. Tipo, ji gide, ji žina, kur ait’, i jos didums turieja parodyt’, ka čia ji valda situaciją? Nesąmone kažkokia. I koks ryšys su traukinia palydovėm?

Bet ilgai nesikamavau su tokiom nesąmonėm, šįkart grįžom greit i be nervų. Jau artieja Šiauliai. Saka, dviračių miests. Gal kada i buva. Daba, nors i benza kainas nesveikas, dviračių nepadaugieja. Nauji vokiečių gaminami dviračiai visi važiuoj į užsienį, bo mums kainas atruoda biški juokingas – už tiek gali i mašiną susirast’. Ereliukų i Kregždučių laikai praja. Geresni dviratininkai iš kur tik nuori – iš Klaipėdas, iš Panevėžia, – tik ne iš Šiaulių. Da kiti daba Šiaulius vadin Saules miestu. Saules galietų būt’ i daugiau. Bet jeigu žiet’, kaip yra, tai Šiauliai yra mezgiejų, spekuliantų, regbistų i žolies riedulininkių miests. O šiaip jau – vandamų i švarcų, bo kačialkių čia an kiekviena

kampa, i kiekvienoj kab jų plakatai. O išejęs iš kačialkes kiekviens įsivaizduoj, ka gyven tokiam filme i atliek pagrindinį vaidmenį.

Įvažiuojam į stotį. Nu ką, stalones i vandamai, žiekiat, Šiauliai! Va čia i turietų vykt’ jūsų filmų veiksmas. Žinuokit, jaučiuos taip, lygtais būč’ jumis į gimtinę parvežęs. Įtempkit ausis! Šiaulyns. A girdžiat? Ne? Da sykį – Šaolins! Tai va, esat čia saviakai, jauskitės kai namuose!

Iš pradžių plakatus nutarėm prastuminiet’ visiems pažįstamiems. Pažiesme, kokia reakcija, kiek kas nuor’ mokiet’, išvis ką saka. Kainą užlenkėm, bet nieks per daug nesimuista. Nieks tokių plakatų ne tik ka netur’, bet i matęs niera.

O tu primesk: įaini į kambarį, o ten per pusę sienas Vandams. Visai kits lygis, negu ka prismaigstyta visur sąsvinia lapa diduma plakačiukų. Pusbratans, su katruo štangą stumdėm, pajėme an sykia kelis. Tai jo kačialke iškart nušvita, nebebuva an sienų to bardaka – švaru, i per visą sieną ryškus i stopudovs kietums.

I tu supranti, ka tu čia su ta geležim vargsti ne tik dėl panų, ne tik noriedams parodyt’ visiems, kas čia kiečiausias, bet da i dėl to, ka principe pats norietum būt’ tokiam plakate.

Iš lūpų į lūpas chebrike pasakoja, kiti pamatydava ateję pas draugelius. Pirma partija greit aja į pabaigą, bet vieną šeštadienį mes da nuvarėm į filatelistų klubą. Ten visi su visokiais ženkliukais, markutėm, kažkas kažkokius senus žurnalus, lėktuvų

modeliukus pardaviniej, i šiaip visokia chlama pilna. Mes su sava aiškia preke ten ilgai netrukom – iššlave visus mūsų likučius, grįžom namo tik su pinigais kišenėj, i buva aišku, ka laukt’ niera ko, reik’ mikliai šaut’ da į Rygą, bo pinigai mūsų kišenėse iš tos laimes kažkaip nesilaika, i jeigu ta laime taip toliau tęsis, greit vėl sėdiesme an nulia.

O be to, i horoskops gers. Nu, horoskopais ašai, aišku, netikiu, bet paskaitau. Ko sau nepasikelt’ nuotaikas? Čia raše apie tuos, katrie per pūgas gime, kažkokia Angelina Zalatoriene: „Tu gimei ir esi reikalingas, tiesiog būtinas šiam pasauliui. Tik gyvenk, džiaukis ir skubėk ant savosios bangos...“ Kaip į disetkę. Nors čia i be horoskopų aišku, ka nier ko tempt’ gumos, reik’ bangą gaudyt’. Nu i ka jau visas žvaigždes buva su mumis, tai į Rygą sulakstėm be problemų. Nieka nevežėm, važiavom kai turistai kokie iki ausų išsišiepę, i buva keista nieka nebijuot’ i dėl nieka nedrebiet’. Kas praše kokią nedidelę duonas tašę pajimt’ kai sava, sakėm, ka patys sava turiam, i ne jūsų reikals, kur mes jas nukišę. O smagiausia buva galvot’, ka aš jau biški užspaudęs babkių, i jeigu viskas taip toliau, tai, žiek, neužilga nukalsiu kokią kožą.

Nieka geriau už kožą niera. Nu kas gal’ būt’ geriau? Koža yra solidu. Matos, ka rimts žmogus. Nes kiek roda filmuose, visokie agentai, sekliai i panašiai – su kožom. Aišku, jeigu ne dermantinine. Tokias tai pastatyk i stovies. O i šiaip baisu, ka neperlaužtum a nesupliešytum. O kokias da kurtkes? Balionkes nuo lietaus? Nu puchavykai, nu tundrines tos, bet ka jau beveik praja jų mada. Pakonkuruot’ galietų nebent tos su Chicago Bulls arba Los Angeles Kings. Bet jų irgi daba atsirada, i jos yra mados dalyks. O kožas yra tikras i amžinas. I tas man patink.

Nešiok – niekaip nesuvarysi, nebent supjaustytų kas. I čia vienintele iš kurtkių, katra tur’ sava kvapą, tokį kažkokį laukinį, i nuo jo sukas galva. Kai žinai, ka nešioji an saves ne dermantiną, o tikra gyvulia odą, jauties kai normalus medžiotojas. Nu gerai, čia dažniausiai būn kiaules oda, bet tai ką – kiaule, saka, yra protingiausias gyvulys, taip ka nereik’ žvengt’. Nieks i nežveng’, nes visi su kiaules oda i vaikšta, nedaug kas geresnę įperk. O rimčiau nepačiupiniejęs nelabai i atskirsi.

Kitą šeštadienį filatelistų klube galvuojom, ka lieva chebra susirinka, bet kai jau da i kitą grįžom nieka neprakalę, supratom, ka tas klubs mūsų plakatais jau užkišts i ka niekur nedingsi – reik’ ait’ į aukščiausią lygą. Prie turgaus vartų pasimetėm kažkokia kartona i susimetėm tuos plakatus an jo, ka nesušlaptų. Neturiejom jokių staliukų, nieka. Sunkiai pradžioj, sunkiai: prein, kainas paklaus’ i dingst. O jeigu prie taves nesusispieč’ būriuks, tai visi i prain kai pro tuščią vietą. O jeigu tik praded būriuotis, tai žioplių daugiej, kai sniega gniūžte nuo kalna pasileidus būtų. Atruoda, ka čia kainas chebrai nepatink – per tris valandas prakalėm du plakatus. Bet reik’ džiaugtis, ka nieks nesikabiniej. Musiet mata, ka stov’ biški nesusipratę – pastovies i dings. O juk tie čiuvai šalia, tai jie čia senbuviai, kiek varinieju į turgų, tiek juos matau. Jie galietų sakyt’: susivyniuojat sava popiergalius i minat iš čia. Nors popiergalius kaip tik jie i stumda, tokius dviguba sąsvinia lapa plakačiukus, kainas, aišku, irgi mažesnes, bet ka nieka gera jie i netur’. I vis tiek prie jų žmonių pilna, bo po tais plakatais jie buva prisikišę perfotografuotų plikų bobų.

Palikęs sava plakatus Mindei, nuvariau prie jų staliuka pasitrint’ i per petį pažiet’, ką jie ten iš kišenes ištraukę ruoda. Ten irgi fotografų meistrų darbai – kelis sykius perfotografuo-

tas kortas, už katras norieja kelis sykius daugiau negu mes už plakatą. Bet tos kortas tokias, ka jų į rankas paimt’ paprašyt’ nedrįsč’, o apie pirkimą negalieja būt’ nė kalbos – kur aš jas nuo tėvų pasliepč’? Apie pornuškę visi čia aplink male liežuviais, bet man kažkaip iki šiol taip i nepasitaike nieka matyt’, nieks manes nekviete vidiaka išsinuomavę kokią naktį žiet’, tode man atruode, ka čia visi biški panašūs į žvejus, šnekančius apie sava laimikius, katrų nieks nemate. Nu arba man taip nepasiseke. Bo noriedams gyvą pliką buobą pamatyt’ turiejai varyt’ i barakus kada savaitgalį, kai daugiau buobų dušuose maudos, i bandyt’ ten kažkaip prasmukt’. Karoče, nenuskila man. I kas įdomiausia – nors tose kortose buobas žieja tau tiesiai į akis i atruode, ka moj pirštu pas save, kažkodie jos buva baisias i kažkokias išgalvotas. Negaliejau patikiet’, ka jos tokias gal’ būt’ iš tikrųjų. Ką ten iš tikrųjų, net tos, katras vakarais rodydava RTL arba SAT1, i tos atruode tikresnes.

A šiaip, a taip, bežiūriant į tas kortas darės aišku, ka klasiokių glamžyms už spintas per pertraukas – jau prajts etaps. Nors i kiele daug sentimentų. Buva laiks, kai kiekvieną pertrauką ten niurkydavomės, i dažniausiai kokias penkias poras. O kitą pertrauką keisdavomės. Susipažinom su moteriška trikotaža ypatumais, pavariniedavom kraujotaką i palavindavom raumenyną, bo visas mergas spurdiedava kai žuvys. Joms irgi reikdava treniruotis, kaip išsisukt’ iš tokių, katrie laika apkabinę, lend bučiuotis i šnek nesąmones. Čia buva savotišks imtynių porūšis su savom taisyklėm i sava taškų skaičiavima sistema. Pacanai sava galvoj taškus gaun už visa delna nukeliavimą an krūtines, subinies, kur nors po drabužiais prie odos, aišku, už pabučiavimą. Mergų taškai skaičiuojas jų galvose, o ten jau to-

kia sistema, ka sunku ką pasakyt’. Aišku, ka daug taškų – praktiškai kai nokdauns bokse – buva išsisukims i išbiegims iš už spintas į klasę. O kiti taškai skaičiuodavos pagal tai, kokia būdava mergos strategija i tikslas: pasilaužyt’ i leist’ paglamžyt’, pasilaužyt’ i išsisukt’ a tiktai kuo greičiau išsisukt’. Tai taškus čia reiktų skaičiuot’ už išlaikytą laiką, suteiktą viltį, pacana emocijų valdymą i blaivų situacijas vertinimą.

Da kai lankiau dziudo profkėj šalia namų, kartais treneris padarydava trenkę su vyresniem mergom. Ka jos ne tik tarpusavy, bet i su bachūrais pasitikrintų. Tai ten i buva pirma rimtesne pažintis su viršutine mergų dalim. Be imtynių prie jos nepreisi – tas buva aišku. Įsikimbam viens kitam į kimono atlapus, tu da pasitvarkai, ka tikrai nepaleistum, i, žiek, jau skrendi jai per dubenį, o paskiau jinai tave užgul – nors i dūsti, bet kiekviena sekunde yra šilta, i norietum, ka ji da taip laikytų i laikytų. Mes, aišku, būdavom įdomioj situacijoj. Negi pilna jiega čiupsi už papų i versi an tatamia. Bet žinojai, ka nuvertęs pats galiesi kontroliuot’ padėtį i laiką, kiek praleisi bandydams suvaldyt’ visą tą liulančią nelabai aiškią masę, katrą po kimono da laike balta maike. Tode čia azarts i pažinima troškulys mumis vede tiesių tiesiausiai, i nebuva jokių abejonių, ka prieš tava akis yra gieris.

I tos dziudistes, i geresnes klasiokes į mumis i žieja kaip į sparinga partnerius. Pasitreniruoj, da paerzin, o rimčiau duodas su vyresniais. O iš bachūrų tai nieks jokios panuos neturieja. Taip neturieja, ka net nebande skiest’. Reikieja kažkaip tą klausimą spręst’, nebebuva ko gumos tempt’. Trenkes gerai, turgūs gerai, bet be panuos niekaip nebūsi kiets. Be panuos esi vaiks, nors barzda tau jau i žel’.

Šiauliai. Vieno vaikino istorija iškart po nepriklausomybės. Kožos ir treningai, meilė ir pinigai, laukinis kapitalizmas ir regbis. Juokas pro ašaras... i viskas – originals.

Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, rašytojas – pirmuoju savo romanu „Pietinia kronikas“ stato Šiauliams paminklą. Tai knyga apie Šiaulius, parašyta Šiaulių šneka.

Apie bachūrą iš Pietinio rajono anais laukiniais laikais.

„Pietinia kronikas“ – romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus

BIX, GIN’GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.

Šiauliai – tai kultūrinis sprogstamasis mišinys. Jo sudedamosios dalys – Pietinis, kultūrkė, parodrūmis ir dailės fakultetas. Kai šie ingredientai susimaišo, atsiranda BIX ir kiti ryškūs sprogimai. Geros kelionės į tuos laikus!

Saulius Urbonavičius-Samas

Ingos Kmitienės nuotr.