Kodėl spaudžiam dešinę by knygos.lt

Likimo ironija – [...] terminas etiketas kilo iš paprasto draudimo nemindžioti žolės. Liudviko XIV sodininkas nuolat piktindavosi, kad Versalio gyventojai ir svečiai vaikšto po kruopščiai prižiūrimas vejas kur pakliūva [...]. Todėl karaliui leidus Versalio parke prismaigstė lentelių su užrašu Ne marchez pas sur l’herbes („Nemindžiokite žolės“). Taip lentelė, arba prancūziškai étiquette, ir pradėjo etiketo istoriją. ISBN 978-609-466-023-8

9 786094 66 0238

Apie etiketą ir manieras

„Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras“ – šeštoji Giedriaus Drukteinio knyga. Joje atskleidžiama, kokiais elgesio principais rėmėsi žmonija įvairiais savo istorijos tarpsniais. Kadangi žinoma, kad kultūros epochos ir jų diktuojama elgsena labai keitėsi, knygos autorius šmaikščiai pasakoja, kaip tokiame kintančiame pasaulyje atsirado elgesio normos ir manieros, ką jos reiškė senaisiais laikais, kodėl išliko iki mūsų dienų. Išsiaiškinę, kada ir kaip susiklostė vienokia ar kitokia elgesio norma, suprasime, kaip ji veikia: kodėl sveikindamiesi spaudžiame dešinę ranką, kas sieja raštą ir socialines grupes, kokių manierų krikščionys išmoko per kryžiaus žygius, kada vyrai įgudo dovanoti moterims gėlių, kodėl prancūzai diktavo pasauliui etiketo taisykles. Šioje etiketo ir manierų raidos apžvalgoje aptariamos ne tik diplomatijos ir protokolo ištakos, bet ir tai, kad žmonijos istorija ir elgesio kaita – neatsiejami dalykai. Kad darniai sugyventų, žmonės ir kūrė elgesio kodeksus, o šie savo ruožtu padėjo formuotis įstatymams.

Kodėl spaudžiam dešinę

konsultantas, žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas, nuolatinis žurnalų „Verslo klasė“, „Stilius“, „TV antena“, „Playboy“ ir kt. autorius, internetinės vyrų įvaizdžio svetainės elegancija.eu įkūrėjas.

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Giedrius Drukteinis (g. 1970 m.) – lektorius,

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Kodėl spaudžiam dešinę

Apie etiketą ir manieras

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Kodėl spaudžiam dešinę Apie etiketą ir manieras

V ILNIU S

2014

UDK 395(091) Dr345

Turinys KODĖL REIKIA KNYGŲ APIE MANIERAS IR ETIKETĄ .............................. 9

civilizacijų priešaušryje. . ....................................................... 13 Kaip elgėsi priešistoriniai žmonės?..................................................... 16 PADUOK MAN, BROLI, RANKĄ........................................................................ 21 Lenkiu prieš jus galvą . . ......................................................................... 24 KAIP SVEIKINTIS SU MOTERIMI....................................................................... 25 KODĖL PLOJA ŽMONĖS?...................................................................................... 29

iš antikos atėjusi baimė...................................................................... 35 Raštas ir klasės..................................................................................... 37 Ptahotepas............................................................................................ 39 Konfucijus............................................................................................ 41 Graikai ir romėnai viduramžių prieangyje.......................................... 43

viduramžių jėgos kultas.................................................................... 45 Pilys ir riteriai.. ..................................................................................... 47 Civilizuotas žmogus............................................................................. 51 KAIP VYRAI MOTERIS PAMILO.......................................................................... 53 Moterys viduramžiais . . ......................................................................... 55 Meilės doktrina.................................................................................... 58 KAM TOS GĖLĖS?..................................................................................................... 62

renesanso vaikai......................................................................................... 67 Humanistai........................................................................................... 69 Naujieji turtuoliai . . .............................................................................. 72

Vaikučiai pabiručiai. . ............................................................................ 76 KAIP IR KODĖL BUVO IŠRASTAS ETIKETAS.................................................. 83 Monarchas............................................................................................ 85 Versalis . . ............................................................................................... 90 Etiketas................................................................................................. 92 Versalio etiketo kaliniai ...................................................................... 95 Karaliaus diena..................................................................................... 98 STALO ETIKETAS..................................................................................................... 102 SĖDAME PRIE STALO............................................................................................ 107 Seniausios valgymo tradicijos.. .......................................................... 109 Viduramžių manieros......................................................................... 111 Prancūzų rinkodara............................................................................ 115 Karališkasis racionas ir Versalio puotos............................................ 118 Iškyla . . ................................................................................................ 121 Sunkiausiai valgomi.. .......................................................................... 122 Garsenybių pusryčiai......................................................................... 127 KODĖL PRIREIKĖ ŠVARINTIS ............................................................................ 129 Pirmykščiai švaruoliai........................................................................ 130 Antikos laikų higiena......................................................................... 131 Religija ir švara. . ................................................................................. 133 Higienos renesansas........................................................................... 136 Visuotinė švara................................................................................... 138 Kuo kvėpinasi pasaulio stilingieji?.................................................... 141 TUALETAS IR ETIKETAS....................................................................................... 142 Pažink savo aplinką............................................................................ 143 Kuo valydavo užpakalius mūsų protėviai?.. ....................................... 144 O kaip man elgtis?. . ............................................................................ 145

xviii amžius – paskutinis monarchijos pasispardymas........................................................ 149 Etiketo grimasos . . .............................................................................. 150 Klasinis kontekstas. . ........................................................................... 157 PROTOKOLAS – VARGAS NUGALĖTIESIEMS............................................. 160 Pažemintieji diplomatai..................................................................... 161 Diplomatiniai santykiai.. .................................................................... 164 ANTAUSIO ANATOMIJA..................................................................................... 168

xix amžius

– etiketas visiems..................................................... 173

Vizitinės kortelės . . .............................................................................. 178 Ir užsienyje būk lietuvis..................................................................... 180

etiketas lietuvoje...................................................................................... 185 Vadovėliai ir ugdymas........................................................................ 187 Patarimai lietuviams . . ......................................................................... 191 KAIP MŪSŲ PROTĖVIAI VIENAS KITĄ PAŽINO........................................ 194 KALBOS ETIKETAS.................................................................................................. 200 Tau – ponas, jums – gerbiamas Giedrius.. ......................................... 200 Tu ir jūs............................................................................................... 201 Draugai ir ponai.. ................................................................................ 203 Kalbos demokratizacija. . .................................................................... 204 PABAIGOS ŽODIS................................................................................................... 209 Padėka. . ............................................................................................... 212 Literatūros sąrašas . . ............................................................................ 213

{9}

Kodėl reikia knygų apie manieras ir etiketą Mūsų gyvenime esama įdomaus paradokso – gauta dovanų knyga apie etiketą ar elgesio taisykles neišvengiamai sukelia nedidelį įtarimą: „Nejaugi elgiuosi taip blogai, kad man dovanoja tokią knygą?“ Iš dalies toks įtarimas pagrįstas, nes nė vienas iš mūsų negimė mokėdamas deramai elgtis. Tačiau nebūtina dėl to krimstis. Manierų ir etiketo galima nesunkiai išmokti. Svarbu tik suvokti, kodėl jums to reikia. Sakoma, kad tinkamos manieros ir etiketas yra bilietas į elitą, į padorią visuomenę, būtent tokią, kuriai priklauso politinė, ekonominė ir moralinė šalies valdžia. Kitais žodžiais tariant, geros manieros ir etiketas yra bilietas į asmeninę sėkmę. Sunku tuo būtų net ir suabejoti. Mes gyvename tokiais laikais, kai net bankų plėšikai, su pilnais prisigrobtų pinigų maišais įšokę į savo automobilį, automatiškai segasi saugos diržus. Tokiais laikais, kai būtina mokėti save „parduoti“ – aplinkai, mylimam žmogui, viršininkams, verslo partneriams, galų gale net savo vaikams. Vienas iš tokių pardavimo įrankių, ir bene svarbiausias, yra būtent tinkamas elgesys tinkamomis aplinkybėmis. Todėl knygos apie etiketą atlieka kur kas svarbesnę funkciją – jos moko, kaip patogiau inteKo dėl rei k i a k n ygų api e man i eras i r etiketą

{ 10 }

gruotis į visuomenę, rodo, kad manieros ir etiketas jums svarbu, o kai kurios atskleidžia ir seną elgesio normų kilmę. Todėl naivu būtų ir klausti, ar turi geros manieros prasmę šiais laikais, nes manieros visais laikais – tai jūs. Štai senutės Anglijos Vinčesterio koledžas ir Oksfordo Naujasis koledžas ilgus šimtmečius vadovavosi šūkiu Manners makyth man („Manieros kuria žmogų“). Manieros suteikia formą ir spalvą mūsų gyvenimui. Iš jų galima spręsti apie žmogaus moralę, nes manieros ją sutvirtina arba sunaikina. Ir vis dėlto kas yra tos geros manieros? Paprasčiausia atsakyti, kad tai tiesiog žmoniškas elgesys viešumoje. Pats žodis „maniera“ kilo iš senosios prancūzų kalbos žodžio manière, reiškiančio elgseną, gebėjimą valdyti savo poelgius, dėmesingai ir taktiškai elgtis su žmonėmis. Geros manieros visada yra gera širdis. Nors manieroms dažnai gali trūkti rafinuotumo ar įmantrumo, tačiau jos visada yra tiesiog žmoniškos. Iš esmės šiais laikais tinkamos manieros atlieka tris pagrindines socialines funkcijas. Pirmiausia tai tam tikra kontrolė, reguliuojanti žmonių elgseną ir veikianti tarsi savotiška teisinė sistema, kur kas lankstesnė ir pigesnė už politikų kuriamą įstatymų bazę, palaikanti visuomeninę tvarką. Tiesiogiai su įstatymais, protokolu ar etiketu susiduriame nedažnai, o štai manieros yra visada su mumis. Antra, manieros yra komunikacinė sistema, nes gestai, apranga, laikysena ir kalba teikia informaciją apie žmogaus statusą ir siekius. Trečia, manieros yra kūrybinis procesas ir ritualų sistema, rodanti kultūrinį žmonių bendrumą. Šis procesas nuolatinis, jis būtinas tarsi oras, kuriuo kvėpuojame. Su etiketu kiek sudėtingiau. Iš esmės jis yra reikalingas keturioms žmonių gyvenimo sritims palengvinti. Pirma, tik tai, beje, KOD ĖL S PAU D Ž IA M D EŠ INĘ

{ 11 }

nevisiškai madinga, jis padeda tinkamai auklėti vaikus. Antra, palengvina karjerą. Trečia, leidžia keisti pasaulį savo asmeniniu pavyzdžiu. Ir, ketvirta, užtikrina padoraus gyvenimo tradicijų tęstinumą. Vos tik atsiradęs etiketas sprendė, kaip žmonės turi elgtis atitinkamomis socialinėmis aplinkybėmis, atsižvelgdami į vietos tradicijas ar kultūrinius reikalavimus. Būtent tuo etiketas ir skiriasi nuo manierų, kurios gali būti universalios ir tinkamos visuose Žemės rutulio kampeliuose. Manieros gali lemti tai, kad jūsų apranga turi būti santūri ir kukli, o štai etiketas gali reikalauti, kad Askoto žirgų lenktynėse vilkėtumėte deramą kostiumą ar dėvėtumėte skrybėlaitę. Vis dėlto etiketas – sisteminis etalonas, kuriuo vadovaujantis lengva atskirti geras manieras nuo blogų. Tiek manieros, tiek etiketas visada padeda mums gyventi ir bendrauti su žmonėmis. Leisti laiką su jais be jokios įtampos ar diskomforto, elgtis nesukeliant galvos skausmo nei sau, nei kitiems. Mokytis etiketo ir manierų ar skaityti apie jų raidą, beje, yra labai įdomu. Mat jų raida atskleidžia, kokiais principais rėmėsi žmonija įvairiais savo istorijos tarpsniais. Pasaulis keičiasi, ir keičiasi kur kas greičiau, nei mes norėtume. Tačiau visada pravartu žinoti, iš kur mūsų padoraus elgesio normos atsirado, ką jos reiškė senaisiais laikais, kodėl ir kaip išliko iki mūsų dienų ir kuo mums gali padėti ateityje. Žinoma, sena knyga apie etiketą niekada nepapasakos, kaip žmonės elgėsi iš tikrųjų, tarkime, tuo metu, kai buvo parašyta. Paradoksalu ir tai, kad kiekviena nauja knyga apie etiketą kirsdavosi ir dabar kertasi su visuomenėje jau nusistovėjusiomis elgesio normomis ir gali sukelti netgi konfliktų. Vis dėlto besikeičiantis etiketas kaip veidrodis atspindėjo kintančius skirtingų laikotarKo dėl rei k i a k n ygų api e man i eras i r etiketą

{ 12 }

pių, įvairaus amžiaus žmonių, abiejų lyčių ir socialinių grupių santykius. Viena iš pagrindinių šiandieninio etiketo bėdų yra ta, kad jo mokoma nelyginant formulių. Šitaip mums sunku jo išmokti, nes nuolat esame verčiami prisiminti ir dvejoti, kaip elgtis vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis. Atsipalaiduokime. Etiketas yra istorija. Išsiaiškinkime, kas, kaip ir kur atsirado, ir lengviau suvoksime, kaip veikia. Sociologai ir antropologai tai gali vadinti kaip tik nori: etiketu, ceremonijomis, socialiniais ritualais, mandagumu, tačiau visa tai gali būti pavadinta paprasčiau – tai kiekvieno iš mūsų gražus elgesys. Ir tik jis padės, kad kiti žmonės elgtųsi su mumis lygiai taip pat gražiai.

KOD ĖL S PAU D Ž IA M D EŠ INĘ

{ 13 }

civilizacijų priešaušryje Arba kodėl nederėtų vadinti „pirmykščiais“ Statistika ir pats gyvenimas rodo, kad mums bendraujant vieniems su kitais bene keturis penktadalius iš mūsų labiausiai erzina netinkamas aplinkinių elgesys – pradedant nedrausmingais vairuotojais, baigiant politikais. Kiekvieną dieną mes turime progų kraipyti galvą, nepritariamai murmėti, irzti ar net riktelėti. Išties tik apsižvalgykite... Per garsiai kalbame mobiliaisiais telefonais, per garsiai keikiamės, per daug geriame alkoholio, nepadoriai juokaujame, kur nedera, neplauname rankų pasinaudoję tualetu, nesilaikome minimalių higienos reikalavimų ir demonstruojame agresiją. Sąrašą galima tęsti be galo. Mums patinka netinkamai besielgiančius vadinti „laukiniais“ ar „pirmykščiais“. Iškalbingesni pamini ir „manierų trūkumą“ ar „blogą auklėjimą“. Paprusėliai ir prisižiūrėję filmų pabrėžia „etiketo“ ir „elgesio kodekso neišmanymą“. Tačiau neteisinga švaistytis tokiais kaltinimais. Nes būtent tie pirmykščiai žmonės ir ėmė kurti pirmąsias manieras, o tai prasidėjo neapsakomai seniai, gerokai prieš atsirandant pirmiesiems rašytiniams elgesio kodeksams (II amžius prieš Kristų) ar apskritai etiketui (XVII amžius). Ci v i l i zaci j ų pri ešaušr yj e

{ 14 }

Esama manančių, kad manierų gali prisireikti tik kartais, o gali ir visai neprisireikti. Daug kas dar mano, kad geros manieros yra išlepimo požymis, nes tikras vyras turi būti tvirtas ir agresyvus. Žinoma, tam tikroje aplinkoje – taip. Viduramžių kariuomenėje, XV amžiaus karavelėje, plaukiančioje aplink pasaulį, XXI amžiaus Lietuvos kalėjime naivu būtų ieškoti manieringumo ar bent jau paprasčiausio mandagumo, ten jiems nebuvo ir nėra vietos. Tačiau kalbant apie padorią šiuolaikinę visuomenę, ypač apie tą jos dalį, kuri priima sprendimus, paisyti elgesio normų yra privaloma. Jos atsiranda, kinta ir tobulinamos atsižvelgiant į epochos reikalavimus, bet jų laikytis reikėjo visais laikais. Būtent elgesys nuo seniausių laikų labiausiai vienijo žmones ir skyrė nuo gyvulių. Jo normų pagrindu, beje, buvo kuriami įstatymai, socialinio elgesio kodeksai ir etiketas bei protokolas. Manierų raida neatsiejama nuo žmonijos istorijos. Iš pirmo žvilgsnio išties atrodo, kad nebūtina žinoti, kada žmonės ėmė sveikintis, valgyti maistą šakutėmis ar kaip senovėje šnypštėsi nosį, – tai galbūt tik pikantiški faktai, ne daugiau. Tačiau iš tiesų tie faktai – tai mūsų pačių istorijos akcentai, paaiškinantys, kodėl mes elgiamės taip, o ne kitaip, atskleidžiantys mūsų protėvių emocinę, moralinę, fizinę ir psichologinę būklę. Mat pasaulio istoriją kūrė ne didieji žmonės. Istoriją kūrė paprasti ar dažniausiai net nežinomi priešistoriniai žmonės, jie išrado ir įtvirtino tokias pamatines mūsų civilizacijos vertybes, kaip šeima, tikėjimas ar bendruomeniškumas. Taigi, kai kurios mūsų dabartinio elgesio normos atsirado priešistoriniais laikais. Nenuostabu, kad nemažai tų normų išliko iki mūsų dienų, gal būtent tai ir įrodo, kad žmogiškumo vertė nekinta. Žinoma, sunku ir įsivaizduoti, ką bendro galima įžvelgti KOD ĖL S PAU D Ž IA M D EŠ INĘ

{ 15 }

tarp anuometinių sulinkusių gauruotų būtybių, bendraujančių kimiais gerkliniais garsais, ir dabartinės stotingos, beveik beplaukės asmenybės, besigilinančios į atomo sudėtį. Tačiau antropologai teigia, kad protiniais sugebėjimais pirmykščiai žmonės, tuometinėmis gyvenimo sąlygomis gebėję surengti mamutui pasalą ir įginti jį į duobę, o paskui ir nugalabyti primityviais ginklais, mums niekuo nenusileido. Kita vertus, šiandien dauguma pasaulio žmonių higienos, maisto ir sveikatos priežiūros požiūriu gyvena ne ką geriau už pirmykščius žmones: ir dabartinėse išsivysčiusiose Vakarų visuomenėse (ką kalbėti apie kai kuriuos Lietuvos regionus) galima sutikti asmenų, bendraujančių su aplinka ne ką įmantriau už pitekantropus (juoba kad techniniu požiūriu pirmykščiai žmonės su likusiais pasaulio gyventojais susikalbėti galėjo kur kas lengviau nei šiais laikais bet kuris poliglotas, mokantis tuzinus užsienio kalbų). O kūno tvirtumu ar gebėjimu išgyventi sunkiausiomis gamtinėmis sąlygomis, ne juokais bauginančiomis šiuolaikinį žmogų, kuriam ir laikinai pradingusi elektra prilygsta kataklizmui, net ir pranoko. Ir štai tie „laukiniai“ padėjo viso mūsų gražaus elgesio pagrindą – tai kitų žmonių interesų paisymas. Ši nuostata priešistoriniais laikais iš esmės padėjo žmogui skirtis nuo kitų primityvių būtybių. Ši nuostata tapo visų mūsų laisvių, teisių ir pareigų, aprašytų Biblijoje, Talmude ar konstitucijose, pagrindu. Kitų žmonių interesų paisymas. O kai žmogus liovėsi minti kitiems žmonėms ant kojų, tada ir prasidėjo mūsų, kaip protingų būtybių, gražaus elgesio raida.

Ci v i l i zaci j ų pri ešaušr yj e

{ 16 }

Kaip elgėsi priešistoriniai žmonės? Daug jų pradėtų tradicijų gyvavo labai ilgai, daug jų buvo atsisakyta antikoje ar ankstyvaisiais viduramžiais. Žinoma, naivu ir neteisinga būtų tvirtinti, kad priešistoriniai žmonės elgėsi mandagiai, bent jau remdamiesi savo dabartiniu supratimu kai kurių jų įpročių žmoniškais nepavadintume. Pavyzdžiui, mūsų akimis, abejingumo savo silpniems, paliegusiems vaikams (žiauri tradicija juos pamesti pasiekė net senovės Romą, kur buvo visiškai normalu nudaigoti luošus naujagimius arba mergaites). Priešistoriniams žmonėms kur kas labiau rūpėjo išgyventi, ne mylėti, o silpnas kūdikis būdavo tik dar viena papildoma ir nereikalinga burna. Tais laikais net ir išgyvenęs jaunimas nelabai rūpinosi vyresniaisiais (jaunuolio pagarba vyresniam žmogui atsirado daug vėliau, kartu su raštu ir pirmosiomis mokyklomis). Stiprūs jaunuoliai ir vyrai pirmieji susigrūsdavo arčiau laužo, pirmieji išgraibstydavo skanesnius laimikio kąsnelius. O senjorai, tiesą sakant, tai pakentė. Seniai, luošiai, moterys ir vaikai tokiai tvarkai pakluso, nes puikiai suvokė, kad sotūs, sveiki ir stiprūs bendruomenės medžiotojai, kovotojai ar žemdirbiai daugiau sumedžios, prirankios ar užaugins maisto, o tai reiškė geresnes galimybes išgyventi. Vaikai negerbė savo tėvų, tėvai nesuko galvos dėl vaikų – išgyvendavo stipriausieji. Priešistoriniais laikais žmonės sukūrė kai kuriuos ritualus, kuriais naudojamės ir dabar. Pavyzdžiui, mūsų įprastiniai žodžiai „prašau“ ir „ačiū“ atsirado kaip mainų ritualų dalis. Žmonės jau kažin kada suprato, kaip svarbu palaikyti bendruomenės pusiausvyrą – jei jau ką nors imi iš bendro katilo, turi ką nors į jį ir įdėti. KOD ĖL S PAU D Ž IA M D EŠ INĘ

{ 17 }

Iš pradžių pirmykštėse bendruomenėse siūlyti ir dėkoti nereikėjo, nes žmonės savaime imdavo ir duodavo suvokdami, kad tai viena iš išgyvenimo sąlygų. Tačiau kai bendruomenėse atsirado vadai ir šventikai, žmonės pradėjo jausti nuosavybės teisių ribas. Turintis daugiau duodavo turinčiam mažiau, turintis mažiau prašė iš turinčio daugiau, o gavęs įvertindavo – iš to atsirado „ačiū“ ir „prašau“. Yra daug populiarių mėginimų paaiškinti abiejų lyčių tarpusavio santykius. Klajoklių genčių moterys ir vaikai pirmieji įsikurdavo pasirinktose vietose – kad sutvarkytų aplinką ir paruoštų komforto zonas vyrams, kurie tokiems niekams neturėdavo laiko, nes visi darniai išbėgdavo medžioti mamutų. Štai kodėl moterys daugiau sukasi namuose. Miškuose ir džiunglėse moterys ir paaugliai atlikdavo tarano funkciją, nes vilkstinėse eidami pirmi pramindavo kelią iki dantų ginkluotiems kariams ir turto nešikams. Taip pat manoma, kad pagal anų laikų logiką, kuri buvo paremta tik pasalų taktika, moterys ir vaikai atlikdavo masalo ar avangardo vaidmenį, idant ginkluoti vyrai nebūtų užklupti pirmieji. Ir, žinoma, tokią įprastą ir priimtiną mūsų nuostatą moterį praleisti pirmą pro duris aiškina žinomas mitas apie tai, kad, radus tinkamą gyventi olą, į ją pirma būdavo įleidžiama moteris – įsitikinti, ar ten netūno plėšrūnų. Jei taip, tai juos nudobs prie angos likę ginkluoti vyrai... Daugumoje tirtų pasaulio regionų pirmykštėse bendruomenėse žmonės kitaip nei mes vertino šeiminius santykius, ir patriarchalinėse visuomenėse gedėti žuvusios ar į prarają su nešuliu nugarmėjusios žmonos lyg ir nederėjo – moterų visada būdavo daugiau nei sveikų ir tvirtų vyrų. Išties įdomu, kad ir priešistorėje, ir antikos laikais žmonės kitaip suprato šeimą (mūsų įprastai, Ci v i l i zaci j ų pri ešaušr yj e

{ 18 }

moderniai ir normaliai šeimai viso labo tėra pora šimtų metų). Tiek pirmykštėse bendruomenėse, tiek senovės Romos laikais šeimyną sudarydavo ne tik žmonos (kelios) ar vaikai (keliolika), bet ir meilužės, vergai, artimieji bei kiti giminės nariai. Nors pirmykščiai žmonės niekada gal ir nesiėmė mąstyti, kaip ir kodėl atsiranda vaikai, tačiau jie pirmieji suvokė, kad palikuonims paleisti į pasaulį, auginti ir maitinti tinkamiausia jauna moteris. Iš to ir išliko tradicija tekėti ar gimdyti jaunoms. Antikoje mergaitės tekėdavo sulaukusios 12–15 metų, vyrai vesdavo sulaukę dvidešimties. Anuometinės šeimos, sudarytos turtiniu ar politiniu pagrindu, pabrėžė vyrų valdžią ir stiprino senovės visuomenės patriarchališkumą, nes nuo pat seniausių laikų visam pasauliui buvo aišku, kad vyrai yra jo valdovai. Neištikimybė buvo visuotinai priimtina, ir nors meilė egzistavo, buvo toleruojamos skyrybos, poligamija ir šutvės išlaikytinių meilužių. Tradicija skirtis „per teismą“ irgi atsirado antikoje – senovės Graikijoje tik teismas turėjo įgaliojimus nuspręsti, ar tenkinti skyrybų prašymą, ten pat buvo suformuluota ir teisinė norma dalyti bendrai užgyventą sutuoktinių turtą. Tada atsirado valdžios žmonių nuostata bet kokia kaina vengti skyrybų, kad nereikėtų dalyti turto, o socialiniai ir kultūriniai visuomenės ypatumai pavertė jas tabu, kurį laužyti buvo leidžiama tik plebėjams. Tokia nuostata galiojo ilgus amžius. Kad išvengtų turto dalybų ir šis nemažėtų, mūsų didikai Radvilos net buvo įsivedę normą tekančioms savo giminės moterims neduoti kraičio nekilnojamojo turto – žemių ir pilių. Šiandien privatumą mes laikome viena iš pagrindinių vertybių. Tačiau priešistorės žmonės neturėjo privatumo, nes turtas ir gyvenamasis plotas buvo bendri (bandoje gyventi buvo tiesiog

KOD ĖL S PAU D Ž IA M D EŠ INĘ

{ 19 } patogiau ir saugiau). Privatumas, kaip jį suprantame dabar, apskritai atsirado vos prieš keletą šimtmečių – tada tapo populiarūs vienam asmeniui skirti dalykai, tokie kaip miniatiūriniai portretai (nuotraukų prototipai), dienoraščiai, meilės laiškai, meilės romanai ir veidrodžiai. Tačiau ar privatumas tapo esmine žmogaus laimės sąlyga? Priešistoriniai žmonės nesižudydavo nei iš meilės, nei iš nevilties. Mat tai buvo ne tik nelogiška, bet ir nežmogiška, prieštaravo savisaugos instinktui. Asmens problemos buvo bendruomenės, o ne kiekvieno asmeninis reikalas. Dabar turime pažangių technologijų, galime bendrauti su visu pasauliu, tačiau ar daug turime tikrų draugų (ne Facebooke)? Principas „visi už vieną, vienas už visus“ atsirado ne trijų muškietininkų epochoje, o juolab priešistorės žmonėms nė į galvą nebūtų šovę tokie pasvarstymai, kaip kartais tenka išgirsti dabar: „Jei pasikartotų Sausio 13-oji, aš tai jau tikrai neičiau prie bokšto...“

Pirmykščiai žmonės buvo taikingesni už mus. Iš esmės jie kaudavosi tik dėl dviejų priežasčių – gyvybės ir turto. Taip, pirmykščių žmonių higienos priemonės neprilygo mūsiškėms, tačiau ar labai jau dažnai mes patys jomis naudojamės? Pirmykščiai žmonės nesportavo, nes, šiaip ar taip, gyveno labai aktyvų gyvenimą, o mums, urbanizuotiems žmonėms, sportas beliko vienintelė proga pademonstruoti vyriškumą ir discipliną, išlieti agresiją, sutvirtinti atsakomybę ir išlikti sveikiems. Pirmykščiai žmonės taip audringai nešvęsdavo jokių švenčių, tačiau jų nekamavo pokalėdinė depresija ir jie nesukdavo sau galvos, ką padovanoti atžalai, kuriai tik gulbės pieno ir betrūksta.

Ci v i l i zaci j ų pri ešaušr yj e

9 786094 66 0238

Apie etiketą ir manieras

Kodėl spaudžiam dešinę

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Giedrius Drukteinis (g. 1970 m.) – lektorius,

GIEDRIUS DRUKTEINIS

Kodėl spaudžiam dešinę

Apie etiketą ir manieras