Vilnius, 2025
Romanas
Versta iš: Rainbow Rowell Slow Dance 2024
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-533-5
Copyright © 2024 by Rainbow Rowell
© First published by Harper Collins Publishers Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
Vaiva Jalo, viršelio dizainas ir iliustracija, 2025
BALTO leidybos namai, 2025
Skiriu savo draugams Kai ir Paului, laiko mašinoms
2006-ųjų sausis
Atėjo kvietimas į vestuves, ir Šaila atsakė taip, žinoma, dalyvausianti.
Maikis vienas seniausių jos draugų, bet pirmose jo vestuvėse ji nedalyvavo. Tuo metu negalėjo sau leisti kelionės į Rod Ailandą. (Vis dar negalėjo sau leisti kelionės į Rod Ailandą.)
Bet šįkart jis tuokiasi čia, Omahoje, visai netoliese – aišku, kad Šaila dalyvaus. Visi dalyvaus.
Maikis patiko visiems. Jis mokėjo puoselėti ryšį su žmonėmis. Šaila taip ir nesuprato, kaip jam tai pavykdavo.
Atsakymo kortelėje ji pažymėjo „taip“ ir brūkštelėjo: „Su vėjeliu!“
Savaitę prieš vestuves per išpardavimą nusipirko naują suknelę. Tamsiai raudoną, margintą gėlėmis, gilia iškirpte. Suknelė turėjo siekti iki blauzdų vidurio, bet Šailai krito iki kelių. Rankovės irgi buvo kiek per trumpos – ji paprasčiausiai užsimes švarkelį. (Ar galima
į vestuves vilktis džinsinį švarkelį? O į antras vestuves?) (Bus gerai. Prie krūtinės prisisegs šilkinę gėlę.)
Vestuvės išpuolė vieną iš Rajeno penktadienių. Prieš pradėdama ruoštis, Šaila laukė, kol Rajenas pasiims vaikus. Nenorėjo, kad Rajenas išvystų ją pasidažiusią. Ar su aukštakulniais. Nenorėjo, kad jis išvystų ją dedančią pastangas.
Gal yra žmonių, norinčių gerai pasirodyti prieš buvusiuosius, priminti, ko tie neteko ar panašiai. Šaila norėtų, kad Rajenas apskritai niekada apie ją negalvotų. Tegul mano buvęs jai per geras. Tegul mano, kad Šaila suvyto.
Ji trisdešimt trejų išsiskyrusi moteris su dviem mažamečiais vaikais – gal iš tiesų suvyto?
Rajenas vėlavo, nors ji jam sakė turinti reikalų. (Be reikalo prasitarė turinti reikalų.)
Jis vėlavo, ir vaikams pabodo laukti. Kai jis pagaliau pasirodė ir įsiveržė į svetainę lyg pakviestas užeiti, jie buvo alkani ir paniurę.
– Jie alkani, – pasakė Šaila.
O Rajenas paklausė:
– Kodėl jų nepamaitinai, Šai?
O Šaila atsakė:
– Nes tu turėjai juos nusivesti vakarienės.
O tada jis pasakė...
Iš tiesų nesvarbu, ką tada pasakė Rajenas. Jis tiesiog kartos tuos pačius dalykus ateinančius penkiolika bendratėvystės metų, o Šailai teks klausytis, nes... Na, nes ji padarė virtinę rimtų klaidų ir apsirikimų.
Beveik juokinga, kaip prastai Šaila susikūrė gyvenimą – ypač kaip žmogus, kadaise didžiavęsis gebėjimu priimti sprendimus.
Tokią išvadą apie save ji padarė būdama paauglė. Manė gebanti priimti sprendimus, nes jai patiko tai daryti. Tai teikė malonumą, kėlė jaudulį. Jei kas nors delsdavo apsispręsti arba svyruodavo tarp dviejų pasirinkimų, Šailai labai patikdavo įsiterpti ir sutvarkyti reikalą.
Jei viskam vadovautų Šaila, pasaulis suktųsi greičiau ir suprantamiau.
Jei Šaila dabar galėtų pasikalbėti su savimi paauglystėje, paaiškintų, kad apsispręsti yra nieko gero, jei tie sprendimai nėra teisingi – nė iš tolo.
Pagaliau Rajenas su vaikais išėjo. O Šaila nuplėšė nuo suknelės išpardavimo etiketes. Pasidažė. Susisegė plaukus. Pasistiebė, kad aulinukai susisegtų per blauzdas.
Į vestuvių ceremoniją jau pavėlavo, bet pokylio nepraleis. Niekas nepraleis. Susirinks visi.
ANTRAS SKYRIUS
Pokylis vyko nuomojamoje salėje antrame jaunimo imtynių klubo aukšte. Šįkart Maikis vedė vietinę, merginą, kuri jų mokykloje mokėsi dviem klasėmis žemiau.
Vakarienė buvo patiekiama prie staliukų, visi susodinti pagal planą. Prabangiai.
– Šaila! – šūktelėjo kažkas, vos jai pasirodžius vestibiulyje. – Manėm, kad neateisi!
Tai buvo Bekė. Šaila ir Bekė kartu dirbo mokyklos laikraštyje. Jiedvi buvo kaip viena ranka – sykį net nugvelbė kelio užtvarą – ir iki šiol retkarčiais pabendraudavo. Jos buvo draugės feisbuke. (Šaila beveik niekada neprisijungdavo prie feisbuko.)
– Aš čia, – ištarė Šaila, išspausdama šypseną. Jau suprato, kad šį vakarą teks daug iš savęs išspausti.
– Tu prie mūsų stalo, – pasakė Bekė. – Tikras žurnalistų susitikimas. Visi atėjo. O dieve, pala... tu buvai prie mūsų stalo, bet pamanėm, kad neateisi, todėl tavo vietą užleidom Aronui Kingui, pameni jį? Jis buvo dešimtokas.
– Pamenu, viskas gerai.
– Bet vis tiek prieik pasisveikinti. Visi atėjo.
– Niekas negali atsakyti Maikiui, – tarė Šaila.
– Tu teisi, – pritarė Bekė. – Be to, visi manėm, kad alkoholis bus neribotas. – Ji nusijuokė. – Nieko nepadarysi.
Šaila nusekė paskui Bekę į pokylių salę. Galvą laikė iškėlusi, o žvilgsnį nukreiptą tiesiai, tyčia patalpoje neieškojo pažįstamų veidų. Visi Šailos pažįstami turės įsibrauti į jos regos lauką.
Jiedvi priėjo jų stalą. Prie jo sėdėjo Bekės vyras ir Tanja – dieve, Šaila šimtą metų nematė Tanjos. Ir Tanjos vyras, aha, jie pažįstami,
labas, labas. Apsikabinimai. Labas. Nija. Ir Ronis. Šaila neapkentė
Ronio. Tiksliau, anksčiau neapkentė Ronio – ar vis dar jautėsi taip pat? Vis tiek jį apkabino. Žmonės, visi šitie žmonės. Iš tos pačios mažytės Šailos gyvenimo kertelės (anuomet ji neatrodė mažytė). Visi šitie žmonės, ją pažįstantys ir prisimenantys. Jie visi valgė salotas ir apgailestavo užleidę jos vietą – bet nieko tokio, Šaila nepyko. Ji vėliau prisitrauks kėdę. Malonu su jais susitikti, pasakė – ir nemelavo. Buvo gera pagaliau žinoti, kas iš senų laikų atėjo.
Ir kas neatėjo.
Logiška, kad jo nėra – juk jis Virdžinijoje, tiesa? Kiek Šaila paskutinį kartą girdėjo, jis Virdžinijoje. Gal kas nors vėliau apie tai užsimins...
Tai aišku, kad jo nėra. Juk jis tarnauja laivyne. Turbūt kur nors vandenyne. Turbūt retai grįžta namo. Kartą ji girdėjo, kad jis retai grįžta namo...
Jo čia nėra, bet yra kiti, ir dabar ji galės pasimėgauti. Pasimėgauti draugija. Pasimėgauti kuo nors.
Šaila nenorėjo stoviniuoti prie senų draugų, kol jie valgė salotas. Ji spustelėjo kelis pečius, tada prasibrovė tarp stalų, kol pasiekė kampinį, prie kurio turėjo sėdėti Aronas Kingas. (Tiesą sakant, ji jo neprisiminė.) Prie stalo buvo įsitaisiusi pora, apsupta tuščių kėdžių.
– Nieko prieš, jei prisėsiu? – paklausė Šaila.
Jie neprieštaravo. Prisistatė kaip Maikio teta ir dėdė ir prisipažino jau suvalgę jai skirtą bandelę.
– Suvalgėm visas, – pasakė dėdė. – Manėm, kad šitas staliukas skirtas tik mums!
Teta šiltai sukikeno.
– Ketinom suvalgyti ir tavo tortą.
– Vis dar galit, – sėsdamasi patikino Šaila.
Prie jos lėkštės stovėjo balta žvakė stiklainėlyje su užrašu „Maikas ir Džanina, 2006 m. sausio 20 d.“.
Ji paėmė ir pauostė žvakę. Levandos.
Dabar galėjo dairytis – kad jau žinojo, jog jo čia nėra. Buvo saugu.
Stalai buvo sustatyti viename pokylių salės gale, o kitame palikta vietos šokių aikštelei. Prožektoriai mirksėdami jau krypo į disko rutulį kampe. Šailai teko dalyvauti trejose ar ketveriose čia vykusiose vestuvėse, bet taip gerai salė dar niekada neatrodė. Kažkas visus tvirtinimo elementus apsuko kalėdinėmis girliandomis. Kėdės skendo tiulyje.
Šailai patiko vestuvės. Neįtikima. Vis dar. Jai patiko matyti žmones pasipuošusius. Patiko pradžios. Patiko gėlės, dovanėlės ir maži migdolų dražė maišeliai.
Tarp svečių buvo nemažai žmonių, kuriuos Šaila miglotai prisiminė iš mokyklos... Visi truputį vyresni, storesni ir skirtingai gyvenimo vėtyti ir mėtyti.
Buvo lengva atskirti Maikio draugus iš Niujorko. Žmones iš meno pasaulio. Buvo viena moteris aptempta ryškiai geltona suknele ir vyras, vilkintis juodus kiulotus ir avintis batus su platformomis.
Anksčiau Šaila per galvą versdavosi, kad tik nebūtų apsirengusi
kaip visi kiti, bet prarado tą išskirtinumą. Be to, niekada nebuvo tokia išskirtinė kaip šitie žmonės. Palyginti su jais, jautėsi nestilinga. Lyg apsivilkusi pirmus po ranka pasitaikiusius drabužius. Nors jau seniai tiek daug nesistengė.
Ji nužvelgė žmones, ieškodama Maikio. Turės atsiprašyti, kad nedalyvavo ceremonijoje. Gal jis to nepastebėjo. Turbūt turėjo daugybę kitų rūpesčių.
Kažkas netoli Šailos ėmė dzingsėti šakute į vyno taurę, tada įsitraukė ir kiti, visi sužiuro į jaunuosius, nekantraudami išvysti jų bučinį. Šaila nusekė žvilgsnių bangą iki pagrindinio stalo.
Štai ir Maikis. Šviesiais garbanotais plaukais ir plačia paika šypsena. Apsivilkęs baltą kostiumą. Greta jo, savaime suprantama, Džanina su vestuvine suknele. Šalia – pamergės žalsvomis satino suknelėmis.
Ir pabroliai. Ir Keris.
Keris.
Šaila sugniaužė rankas ant kelių.
Keris buvo pabrolys.
Žinoma... Žinoma – logiška.
Tai aišku, kad Keris čia.
Tai aišku, kad jis nepraleistų vestuvių.
