Iš anglų kalbos vertė IEVA SIDARAVIČIŪTĖ
Ta diena, kelios minutės po vidurnakčio
Dženė džiaugiasi, kad šiąnakt laikrodžiai bus pasukti atgal. Papildoma valanda – dar šiek tiek laiko apsimesti, jog budi visai ne dėl to, kad laukia sūnaus.
Jau po vidurnakčio, vadinasi, oficialiai prasidėjo spalio trisdešimta diena. Iki Helovyno liko visai nedaug. Dženė primena sau, kad
Todui jau aštuoniolika. Rugsėjį gimęs jos sūnelis suaugo. Gali veikti ką tinkamas.
Vakarą ji praleido kreivai šleivai skaptuodama moliūgą. Dabar pastato jį prie vitrininio lango gatvės pusėje ir uždega vidun įdėtą žvakę. Moliūgą skaptuoti ėmėsi dėl tos pačios priežasties, kuri skatina daugumą jos veiksmų, – atrodė, kad reikia. Vis dėlto rantytas žibintas iš tiesų pasirodė turįs savito grožio.
Dženei virš galvos subilda jos vyro Kelio žingsniai. Moteris atsisuka. Keista, kad Kelis nemiega, juk jis – vyturys, o ji – pelėda. Vyras išnyra iš miegamojo trečiame aukšte. Pasišiaušę plaukai prieblandoje atrodo melsvai juodi. Jis nuogutėlis, lūpose šelmiškai žaidžia kreivas šypsnys.
Kelis nusileidžia laiptais. Šviesos spindulys nutvieskia tatuiruotę ant riešo – datą, kai, anot jo, suprato ją mylintis: 2003 m. pavasaris.
Dženė nužvelgia sutuoktinio kūną. Šiemet, keturiasdešimt trečiaisiais jo gyvenimo metais, pražilo vos keli tamsūs krūtinės plaukai.
– Matau, neblogai padirbėjai.
Kelis parodo į moliūgą.
– Visi taip pasipuošė namus, – sumikčioja Dženė. – Visi kaimynai.
– Na ir kas? – Įprastas Kelio atsakymas.
– Todas vis dar negrįžo.
– Jo akimis, dabar ankstyvas vakaras. – Tariant triskiemenį žodį va-ka-ras, nežymiai girdėti švelnus vališkas Kelio akcentas – atrodo, lyg šnekėdamas kabarotųsi kalnų grandine. – Ar nesitarėme, kad grįžtų iki pirmos?
Šitaip jie kalbasi ne pirmą kartą. Dženė jaudinasi per daug, Kelis – galbūt per mažai. Vos ji spėja taip pagalvoti, vyras nusisuka atgręždamas nepriekaištingos formos užpakalį, jau beveik dvidešimt metų pavergusį jos širdį. Dženė dirsteli į gatvę žvalgydamasi Todo, paskui vėl nukreipia akis į Kelį.
– Tavo sėdynė kaimynams kaip ant delno, – perspėja.
– Palaikys antru moliūgu, – atkerta aštrialiežuvis jos vyras. Žaismingi pašmaikštavimai. Šitaip jie bendrauja nuo seno. – Gal jau gulsies miegoti? Sunku patikėti, kad Merilokso užsakymas baigtas, –pasirąžęs priduria Kelis.
Jis visą savaitę restauravo plytelėmis klotas karalienės Viktorijos epochos grindis name prie Merilokso kelio. Dirbo vienas – taip, kaip labiausiai mėgsta. Ryte ryja tinklalaides ir beveik nemato kitų žmonių. Sudėtinga, gyvenimu ne visai patenkinta asmenybė – toks jau tas Kelis.
– Ateinu, – pažada Dženė. – Tik sulauksiu, kol saugiai grįš namo.
– Pasirodys bet kurią minutę su kebabu rankoje. – Kelis mosteli ranka. – Neskubi į lovą, nes tikiesi nugvelbti vieną kitą bulvytę?
– Liaukis, – šypsodamasi sudrausmina vyrą Dženė.
Kelis pamoja ir grįžta į miegamąjį.
Dženė be tikslo klaidžioja po namus. Mąsto apie bylą, kurią prisiėmė darbe, – skyrybų prašymą padavusių sutuoktinių ginčą neva dėl porcelianinių lėkščių, nors iš tiesų – dėl išdavystės. Be reikalo sutiko apsiimti, juk ir taip jau turi per tris šimtus bylų. Tačiau ponia
Vičarė per pirmą konsultaciją pažvelgė į Dženę ir pasakė: „Jeigu teks atiduoti jam tas lėkštes, prarasiu visa, kas man brangu.“ Po tokių žodžių Dženė neįstengė atsisakyti. Norėtų ne taip dėl visko jaudintis – dėl nepažįstamų žmonių skyrybų, kaimynų, sumautų moliūgų, – bet kitaip negali.
Užsiplikiusi arbatos, nusineša puodelį į budėjimo postą prie vitrininio lango. Lauks, kiek reikės. Abu tėvystės etapus – vaikams vos gimus ir jiems beveik suaugus – ženklina bemiegės naktys, tik dėl skirtingų priežasčių.
Šį namą įsigyti juodu paskatino būtent langas pačiame triaukščio fasado centre. „Dairysimės pro jį it karaliai“, – pareiškė Dženė, o Kelis nusijuokė.
Ji žvelgia į spalio miglos gaubiamą gatvę. Antai, pagaliau – Todas. Sūnų Dženė pamato kaip tik tą akimirką, kai prasideda žiemos laikas ir mobiliojo telefono laikrodis, rodęs 01:59, vėl peršoka prie 01:00. Moteris slapčia šypteli: pasukus laiką, sūnus nebevėluoja.
Toks jau tas Todas – kalbiniai ir semantiniai diskusijos apie sutartą valandą aspektai jam svarbesni už tikrąsias priežastis.
Vaikinas skuba gatve. Vieni kaulai ir oda, regis, nepriauga nė gramo. Jam einant, po džinsais ryškėja smailių kelių apybrėžos. Migla paslepia spalvas, medžiai ir šaligatviai atrodo juodi, oras įgyja balkšvą atspalvį. Pilkų pustonių pasaulis.
Krosbio pakraštyje besidriekianti jų gatvė neapšviesta. Kelis priešais namą įtaisė stebuklingos Narnijos šalies stiliaus žibintą – staigmeną
Dženei. Kaltinio metalo, brangų; ji nė nenutuokia, iš kur rado jam pinigų. Žibintas turi judesio daviklį ir įsijungia automatiškai.
Pala. Todas kažin ką pamatė. Sustoja it įbestas, prisimerkia.
Dženė paseka sūnaus žvilgsnį: iš kito gatvės galo atbėga žmogus. Vyresnis už Todą – gerokai. Apie amžių ji sprendžia iš nepažįstamojo kūno, jo judesių. Turi tam akį. Nuo seno. Dėl pastabumo ir tapo gera advokate.
Moteris priglaudžia karštą delną prie vėsaus lango stiklo.
Negerai. Tuoj įvyks nelaimė. Dženę persmelkia bloga nuojauta, nors ji ir negali įvardyti, ko tiksliai bijo; intuicija perspėja apie grėsmę, panašų jausmą jai kelia fejerverkai, geležinkelio pervažos ir statūs šlaitai. Mintys skrieja it fotoaparato spragsėjimo lydimi kadrai, viena, antra, trečia, ketvirta.
Ji pastato puodelį ant palangės, šūkteli Keliui ir striuoksėdama kas dvi pakopas nulekia laiptais, basomis pėdomis jaučia šiurkštų dryžuoto takelio audinį. Įsispiria į batus ir sekundę stabteli, ranka suspaudusi metalinę lauko durų rankeną.
Kas tai? Ką jaučia? Niekaip neatranda tinkamo pavadinimo.
Déjà vu? Šį psichinį reiškinį Dženė patiria itin retai. Ji sumirksi, ir jausmas staiga išsisklaido it dūmas. Kas įvyko? Ranka ant žalvarinės rankenos? Geltona žibinto šviesa lauke? Neprisimena. Potyris baigėsi.
– Kas yra? – klausia Kelis jai už nugaros juosdamasis pilką chalatą.
– Todas... jis... lauke su... nežinia kuo.
Juodu išskuba pro duris. Rudens vėsa bemat nutvilko Dženės odą. Ji leidžiasi Todo ir nepažįstamo vyro link. Dar nespėjusi susigaudyti, išgirsta Kelio riksmą:
– Stok!
Todas bėga, stveria pašaliečiui už striukės atlapų. Įsiremia jam į krūtinę, stovi priekin atkišęs pečius, kūnai tvirtai glaudžiasi vienas prie kito. Nepažįstamasis kyšteli ranką į kišenę.
Kelis lekia prie jų, paniškai dairosi kairėn ir dešinėn, pirmyn ir atgal.
– Todai, ne! – šaukia.
Štai tada Dženė ir pamato peilį.
Adrenalino paaštrintu žvilgsniu aiškiai regi, kas vyksta. Greitas, taiklus dūris. Tuomet viskas sulėtėja: atitraukiamos rankos judesys, drabužiai, iš pradžių sulaikantys, paskui paleidžiantys peilį. Geležtę lydinčios dvi baltos plunksnelės, it snaigės be tikslo plevenančios lediniame šaltyje.
Dženė stebeilijasi į kraują, fontanais trykštantį iš žaizdos. Turbūt atsiklaupė, nes keliais jaučia rantuotus tako akmenėlius. Ji apglėbia kūną, praskleidžia striukę, delnais srūva karštas kraujas, varva tarp pirštų, teka riešais.
Atsagsto marškinius. Liemuo žliaugia; trys monetų plyšelius primenančios žaizdos vis dingsta iš akių – tarsi mėgintum įžiūrėti raudono tvenkinio dugną. Dženę krečia šaltis.
– Ne! – dusliai sugargaliuoja ji.
– Džene, – kimiai prataria Kelis.
Visur upės kraujo. Dženė paguldo sužeistąjį ant asfalto, pasilenkusi atidžiai įsižiūri. Viliasi klystanti, bet akimirką neabejoja, kad gyvybė jau paliko kūną. Geltona žibinto šviesa jo akyse atsispindi ne taip, kaip turėtų.
Naktyje negirdėti nė garso, praeina kelios minutės, kol Dženė pritrenkta sumirksi ir pakelia akis į sūnų.
Kelis patraukė Todą nuo aukos, stovi apglėbęs jį rankomis. Dženė mato tik vyro nugarą, Todas abejingai žvelgia į ją virš tėvo peties. Paleidžia peilį iš saujos. Metalas skimbteli į apšalusį šaligatvį,
garsas primena bažnyčios varpą. Vaikinas persibraukia ranka veidą išsigleizodamas krauju.
Dženė stebeilijasi į sūnaus akis. Gal jis gailisi, o gal ir ne. Neaišku. Dženė lengvai perpranta kitus žmones, bet Todas jai visuomet buvo paslaptis.
Ta diena, kelios minutės po 1.00 val.
Kažkas turbūt iškvietė greitąją pagalbą, nes gatvę staiga nušviečia ryškūs mėlyni švyturėliai.
– Ką... – taria Dženė Todui. Tas jos „ką“ reiškia viską: kas, kodėl, kokio velnio?
Kelis paleidžia sūnų, vyro veidas perbalęs, sukrėstas jis nesako nieko – nėra linkęs svaidytis žodžiais.
Todas suka akis į šalį, nežiūri nei į ją, nei į tėvą.
– Mama, – galop išlemena. Vaikai juk visada pirmiausia kreipiasi į motiną?
Dženė ištiesia jam ranką, bet negali pasitraukti nuo kūno. Žaizdas reikia laikyti užspaustas. Antraip visiems bus tik blogiau.
– Mama, – pakartoja Todas. Jo balsas trūkinėja it eižėjanti sausa žemė. Prikandęs lūpą žvelgia į gatvę.
– Todai, – atsiliepia Dženė. Nepažįstamojo kraujas srūva jos rankomis kaip tirštas vonios vanduo.
– Kitaip negalėjau, – sako Todas ir pagaliau pasižiūri jos pusėn.
Dženei net žandikaulis atvimpa iš nuostabos. Kelis panarina galvą. Ant jo chalato rankovių raudonuoja kruvinos Todo rankų žymės.
– Drauguži, – prataria Kelis taip tyliai, kad Dženė suabejoja, ar jis tikrai prakalbo. – Todai.
– Kitaip negalėjau, – pabrėžtinai pakartoja Todas. Jam iš burnos
šaltyje kyla garas. – Neturėjau pasirinkimo, – paaugliškai nukerta.
Mėlynos policijos automobilio šviesos sublykčioja arčiau. Kelis žvilgsniu gręžia sūnų. Pabalusios jo lūpos krusteli, galbūt tardamos tylų keiksmą.
Dženė nenuleidžia akių nuo Todo, smurtinį nusikaltimą įvykdžiusio savo sūnaus, mėgstančio kompiuterius, statistiką ir – vis dar –kalėdinę pižamą, kurią kasmet sulankstytą randa lovos kojūgalyje.
Kelis, rankomis susigriebęs už galvos, beprasmiškai suka ratus ant asfalto. Į sužeistąjį nė nepažvelgė. Mato tik Todą.
Dženė delnais mėgina sustabdyti iš žaizdų plūstantį kraują. Nevalia palikti... aukos. Policija atvyko, bet paramedikų kol kas nematyti.
Todas vis dar virpa – neaišku, ar iš šalčio, ar dėl sukrėtimo.
– Kas jis? – klausia Dženė. Ant liežuvio jai sukasi daugybė klausimų, tačiau sūnus tik gūžteli ir nieko neatsako. Jai knieti čiupti jį, išspausti atsakymus jėga, bet gauna pasitenkinti tyla.
– Tave suims, – tyliai prataria Kelis. Prie jų bėga policininkas. –Paklausyk – nieko nekalbėk, gerai? Mes...
– Kas jis? – pakartoja Dženė. Žodžiai išsprūsta per garsiai, virsta riksmu naktyje. Jai norisi, kad policininkas judėtų lėčiau, ne taip greitai, maga išlošti dar šiek tiek laiko.
Todas vėl pažvelgia į ją.
– Aš... – išspaudžia, ir pirmą kartą gyvenime iš jo burnos nepabyra išsamūs pasiaiškinimai, jis nebando vaidinti išminčiaus. Drėgname ore pakimba tik nebaigtas sakinys, o laikas tiksi skaičiuodamas paskutines sekundes, kol incidentas taps jau ne tik jų šeimos tragedija.
Policininkas priartėja: aukštas, juoda apsaugine liemene, baltais marškiniais, kairėje rankoje – radijo stotelė.
– „Echo“ iš „Tango du keturi penki“ – vietoje. GMP pakeliui.
Todas per petį dirsteli į pareigūną, vieną, antrą kartą, vėl įsmeigia akis į motiną. Dabar. Dabar viską paaiškins, kol neužgriuvo policijos galybė su antrankiais ir absoliučia valdžia.
Dženės veidas sustingęs, rankas kaitina svetimas kraujas. Ji laukia bijodama pakrutėti, nutraukti akių kontaktą. Todas atsiriboja pirmas.
Prikandęs lūpą, nudelbia žvilgsnį sau į kojas. Viskas.
Antras pareigūnas atitraukia Dženę nuo nepažįstamojo kūno, ji stovi su sportbačiais ir pižama, rankos drėgnos, lipnios, žvelgia į sūnų, paskui į savo vyrą su chalatu, mėginantį tartis su teisėsauga. Šią užduotį derėtų prisiimti jai. Juk yra advokatė. Deja, neįstengia pratarti nė žodžio. Tik stypso nustėrusi. Bejėgė, tarsi būtų išsodinta Šiaurės ašigalyje.
– Vardas, pavardė, – kreipiasi į Todą pirmas policininkas.
Lyg sujudinus skruzdėlyną, iš kitų automobilių pažyra daugiau pareigūnų. Dženė ir Kelis sutartinai žengia į priekį, bet Todas vos pastebimu gestu juos sulaiko.
– Todas Broderhudas, – vangiai prisistato.
– Kas atsitiko?
– Palaukit, – atgyja Dženė. – Negalite apklausti jo tiesiog pakelėje.
– Važiuokime į nuovadą, – primygtinai siūlo Kelis, – ir...
– Na, aš jį nudūriau, – pertraukia tėvą Todas ir parodo į vyrą ant žemės. Vėl įsikiša rankas į kišenes, žengia prie policininko. – Tad verčiau jau mane suimkit.
– Todai, – taria Dženė. – Liaukis.
Gerklę smaugia ašaros. Negali būti, kad tai tiesa. Geidžia stipraus gėrimo, grįžti laiku į praeitį, išsivemti. Siurrealiame, keistame šaltyje ima drebėti visas kūnas.
– Todai Broderhudai, turite teisę tylėti, – prabyla policininkas, –bet jeigu paklaustas nepaminėsite to, kuo vėliau remsitės teisme, tai gali pakenkti jūsų gynybai...
Todas paklusniai suglaudžia riešus lyg sumautame filme, metalas trakšteli, ir jis jau sukaustytas – štai taip lengvai ir paprastai. Stovi kaklą įtraukęs į pečius. Jam šalta. Veidas abejingas, gal net apatiškas. Dženė niekaip, niekaip, niekaip neįstengia atitraukti akių nuo sūnaus.
– Neturite teisės! – šaukia Kelis. – Ar tai...
– Palaukite, – kreipiasi į pareigūną panikos apimta Dženė. –Juk galime važiuoti kartu? Jis dar tik paauglys...
– Man aštuoniolika, – pareiškia Todas.
– Lipkite, – paragina vaikiną policininkas rodydamas į automobilį. Dženės klausimą jis nuleidžia negirdomis. Įjungęs radijo stotelę praneša: – „Echo“ iš „Tango du keturi penki“ – paruoškite laikiną kamerą.
– Važiuosime iš paskos, – beviltiškai žada Dženė. – Aš advokatė, – tuščiai priduria, nors apie baudžiamąją teisę neturi jokio supratimo. Vis dėlto motiniškas instinktas net ir dabar, ištikus bėdai, liepsnoja ryškiai ir akivaizdžiai, visai kaip moliūgas lange. Tereikia išsiaiškinti, kodėl Todas taip padarė, susigrąžinti jį į namus ir surasti pagalbą. Štai veiksmų planas. Jo ir imsis.
– Susitiksime nuovadoje, – taria.
Policininkas pagaliau pasižiūri jai į akis. Jo išvaizda lyg modelio. Skruostikauliai išsišovę. Dieve, skamba banaliai, bet kodėl šiais laikais visi farai atrodo tokie jauni?
– Krosbio skyrius, – informuoja.
Daugiau netaręs nė žodžio, sėda į automobilį ir išsiveža Todą. Antras policininkas pasilieka prie sužeistojo. Apie šį Dženė nedrįsta
nė pagalvoti. Tik sykį dirsteli ton pusėn. Kraujas, pareigūno veido išraiška... neabejoja, kad auka mirė.
Ji pasigręžia į Kelį – žvilgsnio, kurį jai meta įprastai stojiškas vyras, nepamirš niekada. Žiūrint į tamsiai mėlynas jo akis, pasaulis sekundę, regis, nustoja suktis. Ramybėje ir tyloje Dženė pamano: „Taip atrodo širdgėla.“
Balta iškaba priešais policijos nuovadą skelbia: MERSISAIDO POLICIJA – KROSBIO SKYRIUS. Žemą septintojo dešimtmečio pastatą supa žema plytų tvora. Palei ją šiugžda vėjo sunešti spalio lapai.
Dženė sustoja tiesiai ant dviejų geltonų linijų, draudžiančių statyti automobilį, ir išjungia variklį. Jų sūnus nudūrė žmogų – kam rūpi bauda už stovėjimą neleistinoje vietoje? Kelis išlipa, mašinos ratams dar sukantis. Ištiesia jai ranką – turbūt nė pats nesuprasdamas, pamano Dženė, bet įsikimba vyro plaštakos lyg plausto audringoje jūroje.
Vyras pastumia vieną dvivėrių stiklinių durų pusę, juodu nuskuba per laukiamąjį, išklotą nuzulintu pilku linoleumu. Viduje tvyro senamadiškas kvapas. Kaip mokyklose, ligoninėse, globos namuose.
Institucijose, neatsiejamose nuo uniformų ir prasto maisto, – vietose, kurių Kelis neapkenčia. „Kaip gyvas nedalyvausiu tose žiurkių lenktynėse“, – pareiškė jiems dar tik pradėjus susitikinėti.
– Kalbėsiu aš, – nukerta Kelis. Jis dreba. Ne iš baimės, veikiau iš pykčio. Vos tvardosi nepratrūkęs.
– Gerai. Aš surasiu advokatą ir pradėsiu...
– Kur vyresnysis?! – surinka Kelis plikagalviam budėtojui, kurio mažylį pirštą puošia žiedas su antspaudu. Kelio laikysena pakinta. Jis stovi plačiai praskėtęs kojas, atstatęs krūtinę. Net Dženė tik porą kartų matė jį šitaip praradusį savitvardą. Pareigūnas abejingai liepia palaukti.
– Turit penkias minutes, – taria Kelis ir pabaksnojęs į laikrodį klesteli ant kėdės kitoje laukiamojo pusėje.
Dženė įsitaiso šalia, paima vyro ranką. Vestuvinis žiedas smunka jam nuo piršto. Turbūt labai sušalo. Kelis irzliai vis sukryžiuoja ir vėl išskečia ilgas kojas, Dženė tyli. Pro duris įžengia pareigūnas, jis tyliai kalba telefonu:
– Toks pats nusikaltimas kaip prieš dvi dienas – 18 straipsnis: tyčinis sveikatos sutrikdymas. Nukentėjo Nikola Viljams, kaltininkas pabėgo. – Policininko murmesys vos girdimas.
Dženė sėdi įtempusi ausis. 18 straipsnyje apibrėžtas tyčinis sveikatos sutrikdymas apima ir durtines žaizdas. Jis kalba apie Todą.
Ir panašų nusikaltimą, įvykdytą prieš dvi dienas.
Pagaliau pasirodo ir jų sūnų areštavęs pareigūnas – aukštaūgis ryškiais skruostikauliais.
Dženė dirsteli į laikrodį už budėtojo stalo. Pusė ketvirtos, o gal penktos. Nežino, ar čia dar rodomas vasaros laikas, ir dėl to tik dar labiau sutrinka.
– Jūsų sūnus šiąnakt pasiliks čia – netrukus jį apklausime.
– Kur? Ar ten? – klausia Kelis. – Leiskite mane pas jį.
– Negalima, – atsako policininkas. – Jūs liudytojai.
Dženė jaučia kylantį irzulį. Kaip tik dėl to – šitokios tvarkos –žmonės ir neapkenčia teisėsaugos.
– Tai jūs šitaip? – gižiai kreipiasi į pareigūną Kelis ir iškelia rankas.
– Prašau? – su švelnia nuostaba reaguoja policininkas.
– Vadinasi, mes – priešai?
– Keli! – šūkteli Dženė.
– Niekas čia niekam ne priešas, – ramina pareigūnas. – Pas sūnų jus įleisime ryte.
– Kur vyresnysis inspektorius? – klausia Kelis.
– Pas sūnų jus įleisime ryte.
Kelis nutyla, ore pakimba pavojinga įtampa. Dženei teko regėti vos saujelę žmonių, privertusių jos vyrą šitaip nutilti, bet to gana, kad nenorėtų atsidurti policininko vietoje. Kelio saugikliai perdega negreitai, bet kai taip atsitinka, gaisras neišvengiamas.
– Tuoj kai kam paskambinsiu, – įsiterpia Dženė. – Turiu pažįstamų.
Ji išsitraukia telefoną ir virpančiais pirštais atsiverčia numerių sąrašą. Baudžiamųjų bylų advokatai. Pažįsta jų visą būrį. Pirma teisininko taisyklė: nesikišk į sritį, kurioje neturi patirties. Antra – niekada nesiimk atstovauti savo šeimos nariams.
– Advokato jis atsisakė, – taria policininkas.
– Todui reikalingas teisinis atstovas – negalite... – pasipiktina Dženė.
Pareigūnas iškelia delnus. Dženė jaučia, kaip Kelis verda iš pykčio.
– Paskambinsiu, ir tegu... – pradeda sakyti ji.
– Gana, įleiskite mane, – netenka kantrybės Kelis ir parodo į baltas duris, vedančias į kitas nuovados patalpas.
– Negalima, – pakartoja policininkas.
– Eik. Šikt, – drebia Kelis.
Dženė nustėrusi žiūri į vyrą. Pareigūnas nė nesiteikia jam atsakyti. Tylėdamas nutaiso akmeninį veidą.
– Ką mums dabar daryti? – klausia Dženė. Jėzau, Kelis pasiuntė farą šikti. Tik viešosios tvarkos pažeidimo dabar ir trūko.
– Kaip jau minėjau, pernakt jis pasiliks pas mus, – paprastai atsako jai policininkas. – Atvažiuokite rytoj. – Jo akys krypteli į Kelį. – Negalite priversti sūnaus kreiptis į advokatą. Mes jau bandėme jį perkalbėti.
– Bet Todas – dar vaikas, – prieštarauja Dženė, nors puikiai supranta, kad teisiškai tai netiesa. – Todas – dar vaikas, – tyliai pakartoja
veikiau pati sau, prisiminusi kalėdines pižamas ir neseną sūnaus prašymą pasėdėti su juo, kai dėl virusinės infekcijos sustreikavo skrandis. Juodu visą naktį praleido vonios kambaryje. Plepėjo apie
šį bei tą, Dženė vis nuvalydavo jam burną drėgnu rankšluostėliu.
– Lyg jiems rūpėtų, – apmaudžiai murmteli Kelis.
– Grįšime rytoj – su advokatu, – taria Dženė mėgindama išsklaidyti įtampą, sutaikyti abi puses.
– Kaip sau norite. Namo jus palydės mūsų tyrėjų komanda, –informuoja policininkas.
Dženė nebyliai linkteli. Ieškos įkalčių. Jų namuose. Ir aplink juos.
Dženė ir Kelis išeina į lauką. Moteris delnu pasitrina kaktą, juodu nužingsniuoja iki automobilio, įsėda. Vos užtrenkusi dureles, ji visu galingumu įjungia šildymą.
– Ar tikrai dabar važiuojam namo? – suabejoja. – Sėdėsim ir žiūrėsim, kaip jie kuičiasi po mūsų daiktus?
Kelio pečiai įtempti. Jis žiūri į žmoną, juodi plaukai išsitaršę, akys liūdnos it poeto.
– Šūdas, nežinau.
Dženė įsmeigia akis į priekinį stiklą ir spindinčiais naktinės rudens rasos lašeliais apkibusį krūmą už jo. Po kelių sekundžių apgręžia automobilį ir nuvažiuoja – nežino, ką daugiau daryti.
Namie juos pasitinka ant palangės šviečiantis moliūgas. Turbūt pamiršo užgesinti žvakę. Ekspertai baltais kombinezonais jau susirinko, stoviniuoja ant keliuko į garažą tarsi vaiduokliai. Spalio vėjas plaiksto policijos juostą. Kraujo klano pakraščiai jau pradėjo džiūti.
Dženę ir Kelį įleidžia vidun – į suknistą jų pačių namą. Juodu sėdi pirmame aukšte ir stebi lauke triūsiančius uniformuotus kriminalistus. Kai kurie nusikaltimo vietoje keturpėsčia ieško pirštų
atspaudų. Sutuoktiniai tyli susikibę rankomis. Kelis nenusivelka palto.
Paskui, kai apieškoję ir susirinkę Todo daiktus tyrėjai išvažiuoja, Dženė atsigula ant sofos ir įsistebeilija į lubas. Tada ir paplūsta ašaros. Karštos, gausios, drėgnos. Ji verkia dėl ateities. Ir dėl vakarykštės dienos, ir dėl to, ko neįstengė numatyti.
