Reaktyvinė kup R inė
Le . ja
– Nori, kad šį savaitgalį keliaučiau į Prancūziją?
– Lėja, pamatysim Monblaną. Bus tarsi antras medaus mėnuo.
Veiksim viską, ką Prancūzijoje veikia romantikai.
– Kameronai, esam susituokę dar tik metus, o antro medaus mėnesio vykom jau triskart.
Mano žaviajam sutuoktiniui nebuvo sunku įkalbėti mane kas savaitę skraidyti į egzotines vietas jo darbo reikalais, tačiau tebedirbau Kalifornijoje – stengiausi užbaigti chirurgijos rezidentūrą. Negalėjau kada panorėjusi susikrauti daiktų ir išvykti. Tačiau turiu pripažinti – Kameronas mokėjo įtikinti.
– Medaus mėnesių su tavimi niekada nebus per daug. Žinau, kad turi darbo. Pažadu, būsim ten tik tris dienas, be to, „Red Bull“ sąskaita. Pirmiausia aplankysim Paryžių – nusivesiu tave į Eifelio bokšto viršūnę. Pabučiuosiu ant Le pont Neuf.
– Ant naujojo tilto? – paklausiau.
– Matai, tavo prancūzų kalba nepriekaištinga. Tai – pažodinis vertimas, tas tiltas seniausias Paryžiuje. Labai gražus. Tau patiks! Prašau, Lėja, pasakyk, kad keliausi su manimi.
Mudu stovėjome vieno kambario buto, kurį nuomojomės San Fransiske, virtuvėlėje. Kol šluosčiau barą, Kameronas spoksojo į mane šuniuko akimis. Norėjau keliauti į Prancūziją, tačiau tą mėnesį kartą jau buvau išsiprašiusi iš darbo. Be to, ligoninėje tebebuvau tiesiog chirurgijos rezidentė.
– Kokį triuką atliksi?
Jis priėjo ir apkabino mane iš nugaros, lūpomis švelniai palietė kaklą.
– Ketinu tik... paslidinėti, – atsakė, lėtai bučiuodamas nuo ausies iki peties.
Atsisukau ir juokais pervėriau jį rūsčiu žvilgsniu.
– Tik paslidinėti? Nejaugi?
Kameronas atlikdavo pavojingus triukus savo rėmėjo „Red Bull“ užsakymu. Jų imdavosi ir savo malonumui. Tai buvo jo kraujyje.
– Noriu pamatyti Luvrą, – pagaliau atsakiau nutaisiusi rimtą miną.
Jis pabučiavo man į skruostą.
– Ten labai daug turistų ir kabo „Mona Liza“. Sakyčiau, ta vieta pervertinta, Lėja.
– Žinau. – Užverčiau akis. – Tai mano vienintelė sąlyga. Pasiimsiu laisvų dienų, jei pažadėsi nusivesti į Luvrą.
– „Mona Liza“, mes atvykstame!
Jis pliaukštelėjo man per užpakalį, apsisuko ir nuėjo koridoriumi.
Po savaitės skubėjau į oro uostą, kur turėjau susitikti su Kameronu. Mano „Uber“ vairuotojas važiavo bent keliolika kilometrų per valandą mažesniu, nei leidžiama, greičiu. Man benaršant po feisbuką, telefono ekrane pasirodė pranešimas.
Kameronas Benetas Lėjai Benet
Laukiu tavęs oro uoste ir akimis ryju visas tavo žavingas nuotraukas. Greičiau nešk savo bandutes čionai. trys. Du.
Vienas. iki greito.
Kaskart, kai oro uoste susitikdavau su Kameronu, jis bėgdavo manęs pasitikti šaukdamas taip, tarsi būtume nesimatę kelerius metus.
Išvydau jį vos įėjusi pro stiklines duris, vedančias į mūsų terminalą.
Išskėtęs rankas Kameronas rėkė:
– Lėja! Ar tai tu, Lėja Benet? Dieve mano, atrodai stulbinamai, kaip visada.
Jis pakėlė mane ir apsuko ratu. Tebevilkėjau ligoninės drabužiais, buvau susirišusi plaukus į kuodą ir nepasidažiusi.
– Nuleisk. Visi į mus žiūri.
– Visi žiūri į tave. Visi visada žiūri į tave, nes esi velniškai graži.
– Kameronai, tai paskutinė kelionė, į kurią galiu leistis artimiausiu metu. Ligoninėje užvirė tikra pekla.
– Gerai jau, gerai. Daugiau nemaldausiu. O gal ir maldausiu.
Jis vis dar laikė mane pakėlęs ir bučiavo kiekvieną mano veido lopinėlį.
– Rimtai, nuleisk mane ant žemės.
Jis pagaliau paklau ˜ sė, tačiau pirmiausia atlošė mane, tarsi šoktume tango. Pastatęs ant kojų pasiteiravo:
– Nesidžiaugi, kad pamatysi Paryžių? Juk niekada ten nebuvai. Pirmiausia nueisime pažiūrėti „Monos Lizos“, po to leisime laiką nuogi viešbučio kambaryje, – paskutinius žodžius ištarė kiek perdėtai entuziastingai, gerai suprasdamas, kad nepatikėjau.
– Pažįstu tave. Negali nusėdėti viešbučio kambaryje ilgiau kaip valandą. Net ir nuogas. Eime. – Trūktelėjau Kameroną už rankos ir nutempiau į patikros eilę.
Lėktuve mums buvo paskirtos pirmos klasės vietos. „Red Bull“ nepagailėjo pinigų. Lėktuvui pradėjus riedėti pakilimo taku, abu jautėmės pavargę. Praleidome sutiktuves su šampano taurėmis – užmigome surėmę galvas. Sapnavau ryškų sapną – labiau atsiminimą nei ką išgalvoto. Tai buvo diena, kai susipažinau su Kameronu ligoninės, kurioje dirbau, pagalbos skubumo nustatymo kambarėlyje.
– Kaip susilaužėte ranką, pone Benetai? – paklausiau Kamerono. Jis drybsojo ant patikros stalo tarsi ilsėtųsi namie, o ne lankytųsi ligoninėje.
– Iššokau su parašiutu.
– Ar dažnai šokinėjate su parašiutu?
– Kai tik galiu.
Ant švieslentės uždėjau rentgeno nuotrauką ir apžiūrėjau.
– Nekaip nusileidote?
– Galima sakyti ir taip. Tačiau man reikia kuo greičiau lėkti slidinė
ti. Kuo galite man padėti? Kaip manote, kiek užtruks, kol pasveiksiu?
Jis begėdiškai pamerkė akį ir nusišypsojo.
– Man reikės pasitarti su chirurgu. Kitą savaitę padarysime dar kelias rentgeno nuotraukas, kad pamatytume, kaip gyja jūsų ranka. Operacijos gali nė neprireikti. Paprašysiu, kad jus ištirtų magnetinio rezonanso tomografu. Jei raiščiai bus nepažeisti...
– Po dviejų savaičių turiu reikaliuką.
– Reikaliuką?
– Slidinėjimo reikaliuką.
Ėmiau krizenti, tačiau greitai nustojau, suvokusi, kad jis rimtai ruo
šėsi slidinėti lūžusia ranka.
– Dovanokite už prastas naujienas, tačiau nemanau, kad artimiausiu metu galėsite slidinėti.
– Taip, bet aš nesinaudoju lazdomis, tad ranka man netrukdys. –Jis atsisėdo, sušiugždėjo baltas popierinis patiesalas. – Beje, jūsų akys mane užbūrė.
– Gerai, tačiau man vis tiek neaišku. Nejaugi manote, kad galėsite slidinėti po dviejų savaičių, kai ranka lūžusi net keturiose vietose?
– Įskilusi.
– Hmm, ne visai taip.
Jo lūpų kampučiai pakilo.
– Ar nueisite su manimi į pasimatymą?
Mane suėmė dusulys, tada prasidėjo nemalonus kosulio priepuolis, todėl Kameronas atsistojo ir sveikąja ranka pradėjo plekšnoti man per nugarą. Labai neprofesionalus vaizdelis.
– Atleiskite!
– Ar pasakiau ką ne taip?
– Pone Benetai...
– Kameronas.
– Pone Benetai, – pakartojau, – nepatariu jums užsiimti jokia sportine veikla, kol ranka visiškai sugis.
– Bet toks mano darbas, gydytoja Marston, – jis ištarė mano pavardę pabrėžtinai formaliai, tarsi norėdamas įrodyti esąs teisus.
– Paprašysiu jūsų asmeninio gydytojo, kad žvilgtelėtų į rentgeno nuotrauką ir įvertintų padėtį.
Tą akimirką, kai pasisukau durų link, mano veidą nutvieskė šypsena. Jau tada jis mane visiškai suvystė, tačiau kurį laiką stengiausi to neparodyti. Susituokėme po metų.
Prabudau lėktuvui jau leidžiantis Šarlio de Golio oro uoste Paryžiuje. Pakėliau galvą ir sumirksėjau nuo saulės spindulių, krintančių pro iliuminatorių. Kameronas nemiegojo ir mane stebėjo.
– Kalbėjai per miegus. Buvo labai miela, – pasakė jis. Nusijuokiau.
– Ir ką sakiau?
– Kažką tokio: „Tik paslidinėti, kurgi ne.“
– Cha! Na, bet tu man iki galo neatskleidei, kokį triuką atliksi šį savaitgalį. Be to, jei gerai pamenu, dar pačią pirmą mūsų pažinties dieną melavai sakydamas, kad „tik slidinėji“.
– Aš nemelavau. Gal tik šį bei tą praleidau, bet nemelavau.
– Na, praleidai keletą gana svarbių smulkmenų. Kameronas sukrizeno.
– Nušliuožęs nuo Monblano, sklęsiu apsivilkęs kostiumą su sparnais. Mano širdis ėmė pašėlusiai plakti. Triukai su tuo kostiumu mane gąsdino, tačiau žinojau, kad Kameronui jie labai patinka. Jam puikiai sekėsi, todėl neturėjau jaudintis. Niekada nenorėjau jo kritikuoti. Jis buvo profesionalus rizikos mėgėjas, jei galima taip pasakyti. Vos tik pradėjome draugauti, sužinojau, kad Kameronas treniruojasi it apsėstas, skrupulingai planuoja kiekvieną triuką. Be to, pasitikėjau jo komanda.
– Na, gerai.
– Lėja, žinau, kad baiminiesi, bet šioje vietoje vilkėdamas kostiumą su sparnais sklendžiau jau milijoną kartų. Tai populiari vieta. Mirtingumas čia nedidelis.
– Ar turėčiau dėl to pasijusti geriau?
Jis desperatiškai bandė pakeisti temą, tačiau taip tik pastatė save į dar keblesnę padėtį.
– Monblanas – aukščiausia Alpių viršukalnė. Ten būsi taip arti kosmoso kaip niekur kitur. Argi tai ne šis tas?
Kameronas žinojo, kad man patinka visa, kas susiję su kelionėmis į kosmosą. Jos buvo mano aistra nuo mažumės.
– Dar labiau prie kosmoso buvom priartėję skrisdami lėktuvu.
Jis rodomuoju pirštu patapšnojo man per smilkinį.
– Gerai, gudrute. Kaip man apskritai pavyko suvilioti gydytoją? Galiu susitaikyti su tuo, kad vedžiau už save gerokai gudresnę moterį, jei tu gali susitaikyti su tuo, kad aš žinau, ką darau.
Linktelėjau.
– Eime apžiūrėti Luvro, – tarė jis.
Atlikę muitinės formalumus ir įsiregistravę viešbutyje, nuėjome, pamatėme, stovėjome ilgoje eilėje, kad išvystume „Moną Lizą“. Nesakau, kad nebuvo verta, tačiau Kameronas be perstojo stebėjosi, kad paveikslas toks mažas. Man tai nebuvo naujiena. Na, bet laiką vis vien praleidome gerai.
– Ką veiksim pasižiūrėję į naująjį tiltą? – paklausiau Kamerono, kai susikibę rankomis žingsniavome per gražiąją Dofino aikštę tilto link.
Aikštę supantys pilki pastatai bei akmeninis grindinys buvo persisunkę Senojo Pasaulio žavesiu ir atrodė tikra priešingybė lauko kavinėse sėdintiems žmonėms, plepantiems telefonais arba juose naršantiems. Kiti turistai fotografavosi, tačiau mudu su Kameronu jautėmės laimingi vien būdami čia.
Stabtelėjome praleisti dviratininką.
– Tai pats seniausias tiltas, kvailute, – tarė Kameronas.
Kai užlipome ant šaligatvio, jis greitai mane apsuko ir pabučiavo.
– Man patinka romantika, Kameronai, – pasakiau.
– O ar aš tau patinku tiek, kad nesupyktum išgirdusi, jog man netrukus reikės eiti?
Mano šypsena greitai dingo. Norėjau praleisti su Kameronu daugiau
laiko, tačiau jo komanda amžinai kilnojo jį iš vienos vietos į kitą. Neturėjome daug laiko pabūti viešbučio kambaryje... nuogi, kaip kad jis sakė.
Likusį laiką jis vien ruošėsi triukui. „Red Bull“ mane apgyvendino trobelėje kalno papėdėje, kad galėčiau perrašyti kompiuteriu medicininių ap
žiūrų išvadas, kol Kameronas treniruosis. Pažadėjau jam, kad ant kalno
viršūnės būsiu kitą dieną, kai jį filmuos reklamai. Vyras tikino, kad esu jo sėkmės talismanas.
Kitą rytą šešiese susigrūdome į sraigtasparnį ir nuskridome į kalno vir
šūnę, kur jau buvo įsikūrusi „Red Bull“ filmavimo komanda.
Per ausinių mikrofoną Kameronas pasakė:
– Užtruksim daugiausia dvi valandas ir tada sugrįšim į tą jaukią trobelę.
Sraigtasparniui nusileidus prie skardžio, Kameronas iššoko su slidėmis.
Jis ištiesė ranką, kad padėtų man išlipti. Kaip tik tą akimirką į mus siūbtelėjo vėjo šuoras. Sraigtasparnio pilotui reikėjo sureguliuoti sraigtus, tai darydamas jis sukėlė akinantį sniego debesį.
Kameronas mane sučiupo ir priglaudė mano galvą sau prie krūtinės, tuo pačiu metu nusispirdamas slides. Mudviem atsidūrus ant stabilesnio pagrindo ir sraigtasparniui nuskridus, Kameronas tapo baugiai tylus. Vyliausi, kad tik bando susikaupti triukui.
– Ar nerviniesi? Ar tai, kas nutiko nusileidus, buvo blogas ženklas? –paklausiau.
– Ne, Lėja, nesinervinu. Džiaugiuosi. Tik dėl tokių pojūčių ir gyvenu. – Jis žnybtelėjo man į skruostą ir nusišypsojo. – Juk žinai, kad nesu prietaringas. Tokių situacijų pasitaiko visada.
Nužvelgiau Kameroną nuo galvos iki kojų. Jo neklusnūs šviesūs plaukai labai kontrastavo su šiltomis rudomis akimis. Vyras dukart mirktelėjo, tada porą sekundžių pabuvo stipriai užsimerkęs.
– Bandai pamerkti man akį? – paklausiau.
– Ne. Tik noriu įsitikinti, ar tai, ką matau, tikra.
– Ir ką matai?
– Savo gyvenimo meilę.
– Baik postringauti – juk žinai, kad einu iš proto. Tai nepadeda.
Prisiglaudžiau prie jo ir greitai pabučiavau.
Jis atsitraukė ir keletą sekundžių stebeilijo į mane, galiausiai prašneko:
– Dar neįtikinau tavęs? Juk įkalbėjau už manęs tekėti, bet vis tiek esi skeptiška?
– Bandai pagauti mane už liežuvio, Kameronai Benetai?
– Maniau, kad jau pagavau tave, – tarė jis.
– Pagavai. Tu esi mano gyvenimo meilė. Ar tai nori išgirsti?
– Sakai tiesą? – paklausė gudriai šypsodamasis.
– Baigiu nušalti užpakalį stovėdama su tavimi ant kalno viršūnės, tad geriau jau patikėk...
– Ak, supratau... Skamba įtikinamai, bent jau man. Pasakyk, kad pagydysi mane, jei dar kartą susilaužysiu ranką.
Aš sudrebėjau, bet ne nuo šalčio.
– Nekalbėk šitaip.
– Laukiu atsakymo...
– Visada tave pagydysiu, beproti.
Kameronas surengė tikrą spektaklį ilgai bučiuodamas mane visiems matant. Už mūsų susirinkusi jo laukianti minia stūgavo ir šaukė. Kažkas riktelėjo, kad mudviem reikėtų susirasti nuošalesnę vietelę. Kameronas nusijuokė.
Mus tuoj pat apsupo „Red Bull“ filmavimo komanda ir apipylė Kameroną klausimais. Jam įsijautus į darbą, tapdavo sudėtinga pabūti dviese, tačiau jis stengėsi skirti man dėmesio.
Vienu metu aprėkiau operatorių, kurio vardo nė nežinojau.
– Ar gali nelįsti artyn ir leisti jam ruoštis?
Mane ir vėl apėmė nerimas.
Kameronas atsigręžė ir paklausė:
– Rūpiniesi manimi, gydytoja?
– Tam čia ir esu.
Jis suėmė mano smakrą nykščiu ir rodomuoju pirštu.
– Esi tobula, ar žinai? – jo balse pasigirdo rimtumo gaida, nuo kurios man per nugarą nubėgo pagaugai.
Kameronas žinojo, kad dėl jo jaudinuosi. Man kilo keista, vaikiška mintis: „Norėčiau, kad jis būtų su reaktyvine kuprine, o ne plonyčiu kostiumu su sparnais.“
Viskas buvo paruošta, prieš nušliuoždamas Kameronas atsigręžė į mane ir plačiai plačiai nusišypsojo. Žinojau, kad gyveno dėl aštrių pojūčių, tačiau norėjau ilgėliau pabūti prigludusi prie jo šilto kūno.
– Pasimatysim anapus, – tarė jis.
Tokius pačius žodžius per „Apollo 8“ skrydį valdymo centrui ištarė astronautas Džeimsas Lovelis – kaip tik tada, kai kosminis laivas turėjo pranykti už Mėnulio. Kameronas man visada ištardavo šiuos žodžius prieš atlikdamas triuką. Tačiau šį kartą nusišaipiau, jam taip pasakius.
Nežinau kodėl, bet mane apėmė keistas jausmas.
– Skaičiuok nuo trijų atgal, – sukuždėjo jis. Pakankamai garsiai, kad išgirsčiau šniokščiant vėjui.
– Trys, – pasakiau ir nutilau.
– Nagi, Lėja! Tikriausiai jau sušalai į ožio ragą. Paskubėk.
– Du. Vienas. Iki greito!
Jis mirktelėjo, užsismaukė apsauginius akinius ir pakartojo:
– Iki greito!
Tada pranyko. Pasileido šliuožti dešiniau, man teko prisidengti nuo sniego gabalų, pakilusių jam įkandin. Jis sklandžiai nusileido žemyn. Vos nušliuožęs nuo keteros ir dar nepradėjęs sklęsti, padarė salto ir nusispyrė slides.
Viskas vyko pagal planą. Mačiau jį atliekant šį manevrą daugiau kaip dvidešimt kartų. Džiaugiausi, kad jis parskrenda pas mus, sklęsdamas palei kalno šlaitą, vilkėdamas ryškiai raudoną kostiumą su sparnais, ant kurio matyti didžiulis „Red Bull“ logotipas.
Atsisukau į jo draugą Džeremį ir paklausiau:
– Ar viskas atrodo gerai? Ar jis ne per arti?
Džeremis papurtė galvą, tačiau prieš prabildamas padarė pauzę, ši man pasirodė keista.
– Jam sekasi gerai.
Bandžiau ką nors įskaityti Džeremio akyse, tačiau jas dengė akiniai nuo saulės.
Kameronui praskridus žemiau esančią aštrią keterą, sumirksėjau.
Jis pranyko. Pasigirdo driokstelėjimas, tarsi žaibui trenkus į medžio šaką. Kur jis dingo? Viskas nuščiuvo. Buvau tokia sukrėsta, kad nebegirdėjau net vėjo šniokštimo. Kur jis dingo?
Po kelių akimirkų išgirdau riksmus, pamačiau žmones, bėgančius skardžio link. Operatoriai nebefilmavo. Nulėkiau jiems iš paskos, prišokau pavojingai arti skardžio krašto, tačiau Džeremis sugriebė mane už rankos ir tarė:
– Lėja, ne.
– Turiu pamatyti, – vapėjau.
– Ne, neturi.
Ištraukiau ranką iš jo gniaužtų, atsargiai paėjau priekin ir įdėmiai nužvelgiau skardžio papėdę. Mano širdis sustojo.
– Kas ten?
Džeremis neatsakė.
– Kas ten? – pakartojau garsiau, tačiau atsakymą jau žinojau. Žinojau, ir tiek.
Išgirdę, kad žmogus mirė įvykio vietoje, turėtume pasijusti geriau ar bent jau nustoti galvoti apie mylimojo kančias. Tačiau ar prieš gyvenimui nutrūkstant būna sekundė agonijos, pragariškos kančios ir nevilties? Jei būna, tikiuosi, kad Kameronas visiškai nieko nepajuto.
Kai gulėdami lovoje užsimerkiam, kartais pajuntame, kad netrukus užmigsim, tačiau vis vien bandome išlikti budrūs. Panašiai būna žiūrint gerą filmą, kai nenori, kad jis pasibaigtų, nors ir jautiesi pavargęs.
Paskui atsikėlęs ryte negali prisiminti, kada tiksliai užmigai. Vyliausi, kad Kameronas jautėsi taip, tarsi migtų to nesuprasdamas – palaiminga akimirka, po kurios jau sapnuoji, kaip myluojiesi, bučiuojiesi, lieti mylimojo kūną, stebi saulėlydį virš vandenyno... ir pažadi amžiną laimę žmogui, su kuriuo nugyvensi likusį gyvenimą... jo gyvenimą.
