Mėsos sriuba „Chašlama“ (Kaukazas) Gruzija – tostų ir vaišių šalis. Be to, dar ir valstybė, kurioje ypač mylimi lietuviai. Tuo teko įsitikinti, kai keletą kartų į Tbilisį lydėjau Lietuvos futbolo rinktinę. Įspūdžiai iki šiandien kaitina kraują. Ne pačiais geriausiais ekonominiais Gruzijai metais, kai sostinės Šota Rustavelio prospekte buvo prekiaujama malkomis, kuriomis vietiniai kūreno daugiabučiuose įrengtas krosneles, sustabdėme privatų taksi – rusišką lūženą „Lada“. Taksistas, senukas gruzinas, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, visą kelią žėrė komplimentus mūsų šaliai ir griežtai atsisakė imti pinigus už kelionę. Viename restorane vaišinti mus pasišovę gruzinai taip pat neleido sumokėti nė vieno lario. Radęs progą, nuėjau prie baro ir paprašiau visiems įpilti vyno, kuriuo galėčiau pavaišinti šeimininkus. Barmenas prieš mane pastatė kelis butelius vyno. Išsitraukiau piniginę, o jis man išdidžiai: „Neįžeidinėk. Šis restoranas priklauso man, taigi, vaišinu aš.“ Futbolo rungtynėse tarp Gruzijos ir Lietuvos nacionalinių rinktinių Tbilisio „Lokomotyvo“ stadione lietuvių buvo nedaug palyginti su vietiniais futbolo gerbėjais. Apsirengę geltonais marškinėliais skandavome „Lietuva!“, gruzinai aplinkui iškėlę nykštį rodė „liuks“. Staiga iš kažkur į mus atskriejo tuščias butelis. Laimei, nė vieno nekliudė! Gruzinai nenaudėlį tuojau pat sučiupo ir išgrūdo lauk, o vėliau atsiprašydami už išsišokėlį kartu skandavo „Lietuva!“ Teko laimė lankytis pas gruziną namuose, Tbilisio senamiestyje. Stalas lūžo nuo vaišių, o taurė nuolatos būdavo papildoma vynu – vos tik ją pastatai ant stalo. Galų gale šeimininkas, pripylęs visiems baltojo vyno, atsistojo ir rėžė tostą, kurio turbūt niekada nepamiršiu: „Mieli bičiuliai iš Lietuvos! Dabar mes geriame mano tėvo ašaras. Mano tėvas žiūri į savo sūnų iš dangaus ir verkia iš laimės, kad pas jį tokie svečiai susirinko!“ 44
45
46
Mėsos sriuba „Chašlama“ 5–6 valgytojams reikės: 500 g gabalėliais supjaustytos avienos arba jautienos su kaulu 8 riekelėmis supjaustytų pomidorų 4 riekelėmis supjaustytų ankštinių pipirų 5–6 žiedais supjaustytų svogūnų galvų ½ šaukštelio maltų juodųjų pipirų 2 laurų lapų 3–4 stambiai pjaustytų bulvių (galima apsieiti ir be jų) Druskos pagal skonį Apibarstyti – smulkintų petražolių, kalendros
Puodo dugną išklokite svogūnais, pomidorais ir ankštiniais pipirais. Ant jų užklokite sluoksnį mėsos. Apibarstykite pipirais ir druska. Tada – dar vieną sluoksnį daržovių ir mėsos. Galiausiai ant viršaus sukraukite bulves. Viską užpilkite vandeniu, kad apsemtų, įmeskite laurų lapus. Užvirkite; jei reikia, nugraibykite putas. Uždengę virkite 3–4 valandas virš silpnos ugnies. Kuo ugnis silpnesnė, kuo puodas lėčiau verda, tuo sriuba skanesnė. Prieš patiekdami ant stalo į lėkštę įberkite gerą saują žalumynų.
47
Jautienos kepsnys „Marcelo Macho con chimichurri“ (Argentina) Argentina – mėsėdžių rojus. Kai kas nors Lietuvoje sako, kad valgome daug mėsos – netikėkite. Tegul jie geriau nuvažiuoja į Argentiną. Vienas lietuvis man pasakojo, kad prieš apsigyvendamas Argentinoje jis buvęs vegetaru. Dabar, tik įsivaizduokite, ramiausiai kerta mėsą. Mūsų draugas Marcelo iš Buenos Airių, dar prieš išvykstant su „Snaige“ į Ušuają, pasišovė nuvežti į populiarų mėsos restoraną „Los Talas“. Argentinoje tokius vadina ispanišku žodžiu „parilla“, bet taria ne ispaniškai „parilja“, o Buenos Airių tarme – „pariša“. Važiuoti reikėjo tolokai, iki San Martino priemiesčio, nuvykus paaiškėjo, jog buvo verta jau vien dėl to, kad šios vietovės meras yra lietuvių kilmės teisininkas ir politikas Ricardo Ivoskus. Argentina, 2011 m. Šioje šalyje nėra vietos vegetarams.
66
67
Pirmasis „Los Talas“ vaizdas šiek tiek suglumino – angarą primenanti milžiniška plastikinė palapinė, kurioje telpa apie tūkstantį žmonių. Šalia stovi naujas medinis restoranas – visiškai tuščias. Netrukus supratome kodėl. Mėsa „Los Talas“ – neprilygstama. Restoraną kažkada įkūrė broliai gaučai, kurie dabar verslą po truputį perleidžia sūnums. Tačiau ir patys vis dar tebesisuka prie ugniakurų. Su vyresniuoju broliu, donu Viktoru, pavyko pabendrauti, jis netgi leido man pavartyti žarijas. Karštas darbelis! Anot dono Viktoro, „Los Talas“ sėkmė – geros malkos. Tačiau, mano manymu, gera mėsa. Argentinos galvijai rupšnoja natūralią pampų pievų žolę, o mėsa prieš kepant dažniausiai niekaip neapdorojama ir nemarinuojama. Prie jos tik patiekiamas tradicinis padažas čimičuri. Kaip vilkai suleidę dantis į sultingą, kvapnią mėsą čepsėjome ir aikčiojome – kaip skanu! O kai kažkuris iš mūsiškių prie mėsos paprašė daržovių, prie didelio didelio mėsos kepsnių rinkinio – asado – padavėjas atnešė vieną pomidoriuką su svogūnais. Šioje šalyje nėra vietos vegetarams... Čimičuri padažas tinka prie įvairios mėsos – tik jį reikia paruošti iš anksto. Geriausia, jei pastovi per naktį. Kokybiškos mėsos galima rasti ir Lietuvoje. Kepiau ją argentinietiškai, su krauju, pagardinęs čimičuri padažu valgiau, draugus vaišinau ir tarsi vėl atsidūriau Argentinoje, kur gyvena mūsų bičiulis Marcelo Rolando Katinas. Šio mačo garbei šį patiekalą ir pavadinau.
1 3 5
68
2 4 6
1. Argentina, 2011 m. Donas Viktoras tikrina krosnis savo valdose. / 2. Argentina, 2011 m. Mano nuomone, mėsa Argentinoje skani iš prigimties, tačiau donas Viktoras giria malkas ir žarijas. / 3. Argentina, 2011 m. Arti prie kepsninės neprieisi – karšta, todėl naudojami įrankiai ilgais kotais. / 4. Argentina, 2011 m. Po kelių minučių darbo „kūrykloje“ jautiesi tarsi pirtyje pabuvęs. / 5. Argentina, 2011 m. Asado ant kepsninės... / 6. ...ir ant stalo, ant specialaus padėklo su žarijomis.
69
70
Jautienos kepsnys „Marcelo Macho con chimichurri“ 4 valgytojams reikės: Padažui čimičuri: 2–3 labai smulkiai pjaustytų aitriųjų paprikų 10–12 labai smulkiai pjaustytų česnako skiltelių Kuokšto labai smulkiai pjaustytų petražolių šakelių 4 šaukštelių džiovintų raudonėlių 2 šaukštelių druskos 5 šaukštelių vyno acto 4–5 šaukštelių aliejaus 5 šaukštelių šalto vandens Ruoškite jį iš anksto. Geriausias, kai pastovi per naktį. Kepsniui: 1 kg jautienos nugarinės arba išpjovos Druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų pagal skonį (aš nededu jokių prieskonių)
Jei čimičuri norite pasigaminti daugiau – visko daugiau ir dėkite. Sudėtines dalis sumaišykite ir palaikykite per naktį. Mėsą nuplaukite ir supjaustykite didkepsnio (steiko) gabalėliais. Kepkite ant grotelių virš žarijų arba storadugnėje, gerai įkaitintoje keptuvėje. Apkepkite, kaip mėgstate – vos vos, su krauju ar apskrudinkite. Valgykite būtinai aplietą čimičuri padažu, – čia ir yra visas skonis! Kitas būdas: mėsos nepjaustykite, tiesiog dėkite riebiąja dalimi ant grotelių, pakepkite 5 minutes, apverskite, uždenkite mėsą aliuminio folija ir pakepinkite dar apie 20–25 minutes. Iškepę 10 minučių mėsos kepsnį palaikykite, tada supjaustykite gabalais ir patiekite su čimičuri padažu. 71
Stačiokas Stačioku Dzūkijoje vadina orkaitėje arba krosnyje keptą omletą, kuris nuo karščio išsipučia ir pakyla. Tokiam pavadinimui tiks istorija, kaip Vietname motociklu įvažiavau stačiai į betoninę tvorą. Gražiame, šilkais garsėjančiame Hoano miestelyje pasisiuvę kostiumus, Martynas – baltą, aš – žalią, jautėmės lyg tikri džentelmenai. Ta proga nusprendėme išsinuomoti motorolerius ir gražiai apsirengę pasivažinėti miesto gatvėmis. Viešbučio administracija maloniai sutiko mums motorolerius paskolinti ir net nepasiteiravo, ar mes esame jais važinėję. Nes aš, pavyzdžiui, panašia transporto priemone esu važiavęs vienintelį kartą gyvenime. Paauglystėje draugo mopedu „Riga 16“ apsukau vieną ratą stadione. Ir kas čia gali būti sudėtingo? Prie motorolerių paaiškėjo, kad maniškis iš tiesų yra motociklas. Viešbučio savininko. Jis pats man parodė, kaip tas plieninis žirgas valdomas, aš suprantančiai palinksėjau ir užsidėjau šalmą. Dėl viso pikto pasiūliau Martynui, jam, beje, atiteko motoroleris, išbandyti naujas transporto priemones. Kad prieš filmavimo kamerą neapsijuoktume. Operatorius Edis dar buvo nenusileidęs iš kambario. Atsisėdau ant motociklo, šyptelėjau vietnamiečiams ir lengvai, sklandžiai pajudėjau iš vietos. Išvažiavau iš kiemo, priešais – gatvė! Reikėjo pristabdyti. Kažką paspaudžiau koja, kažką pasukau ranka – ir „Yamaha“ rovė iš vietos kaip kulka. Perlėkiau skersai gatvę, didėjant greičiui, artėjau prie betoninės sienos. Instinktyviai verčiausi į šoną kūliavirsčiu – pravertė rankininko įgūdžiai. Tai mane ir išgelbėjo. Motociklas į sieną trenkėsi slysdamas šonu, ratais, ir rimtai nenukentėjo. Oriai atsistojęs nusprendžiau nusivalyti kostiumo kelnes. Prie manęs pribėgo paklaikę vietnamiečiai. Vienas paklausė: – Why did you do like this?* Ką aš galėjau atsakyti? Pats nežinau! Laimei, operatorius Edis su savo kamera to nenufilmavo. Nors prodiuseris Martynas visą dieną graužėsi praradęs geriausius kadrus. * – Kodėl tu taip elgiesi?
174
1
2
3
4
1–2. Vietnamas, 2013 m. Po triuko su motociklu tapau keleiviu. Bet, tiesą sakant, nelabai ir norėjau pats vairuoti. / 3. Vietnamas, 2013 m. Ką tik po incidento. Net per akinius akyse matyti adrenalinas. Rankos kišenėse – kad nevirpėtų. Martynas laiko kamerą. Tikisi, kad dar bandysiu vairuoti. / 4. Vietnamas, 2013 m. Viešbučio šeimininkas stumiasi šiek tiek aplaužytą motociklą. Nuostolius kompensavome.
175
176
Stačiokas 1 valgytojui reikės: 2–3 kiaušinių Druskos ir pipirų pagal skonį 1 šaukšto sviesto Kapotų žalumynų – svogūnų laiškų, krapų – pagal skonį
Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Gerai išplakite kiaušinius. Suberkite prieskonius bei žalumynus ir išmaišykite. Į indą, tinkamą kepti orkaitėje, įdėkite šaukštą sviesto, užpilkite plakinį ir kepkite tol, kol omletas išsipūs ir apskrus.
177