Prieraišumo paradoksai by knygos.lt

GIEDRĖ ŽALYTĖ

PRIERAIŠUMO PARADOKSAI

Kaip atpažinti ir išgydyti santykių traumas

VILNIUS 2025

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-865-4

1984-ųjų liepa. Man septyneri, keliauju lauko takeliu pas močiutę. Graži, šilta vasaros diena. Einu pagrioviu, griovyje auga daug kmynų. Priskinu didelę jų puokštę močiutei. Prisimenu saulėtos dienos grožį ir kmynus savo rankytėje. Tuo metu aš dar nežinau, kad tai – diena, kai mano vaikystės pasaulis suduš.

Nueinu pas močiutę, pasisvečiuoju ir grįžtu namo. Sukiojuosi virtuvėje, antrame mūsų namo aukšte. Matau, kaip prie mūsų kiemo vartų sustoja nepažįstamas automobilis. Iš jo išlipa du nematyti vyrai ir eina per kiemą mūsų durų link. Mama su tėčiu šnekasi, kad vyksta kažkas keista.

Jau visi esame kieme. Tėtis apglėbęs laiko mamą. Atrodo, kad jai linksta kojos. Nesuprantu, kas vyksta. Paklausiu tų vyrų. Vienas jų man sako: „Dėdė Rimas susimušė.“ Akimirką vėl nesuprantu, kodėl visi taip reaguoja, jeigu tik susimušė. Ir tuomet suvokiu, ką iš tiesų man pasakė: „Dėdė Rimas užsimušė.“ Tai paskutinė akimirka, kurią pamenu. Paskui man tik pasakojo, kad bėgau aplink namą ir klykiau, kol atėjo kaimynai klausti, kas atsitiko. Pati šito nepamenu. Tai labai būdinga trauminiams

prisiminimams: vienos detalės atmintin įsirėžusios itin ryškiai, kitų visai nėra.

Mano mamos brolis ir mano krikšto tėtis Rimvydas žuvo 45-erių pilotuodamas mažą sportinį lėktuvėlį. Tikrasis jo hobis buvo sklandymas, tačiau jis taip pat galėjo pilotuoti mažus lėktuvėlius. Tą dieną jis pakėlė į orą kolegos sklandytuvą ir jau turėjo leistis, tačiau įvyko klaida ir ore į jo lėktuvą atsitrenkė kitas.

Būna visokių šeimos modelių. Mūsų išplėstinės šeimos emocinė ašis buvo dėdė Rimvydas. Į jį rėmėsi ir močiutė, jo mama, ir mano mama. Ir man jis buvo saugumo, meilės, įkvėpimo ir stabilumo šaltinis. Jam žuvus, niekas nebebuvo taip pat. Nei mano mama, nei močiutė niekada nebebuvo tokios pačios. O aš, nors tuo metu to nesupratau, patyriau prieraišumo traumą, kuri paveikė visą mano gyvenimą. Sakytumėte, keista, juk ne mama ar tėtis žuvo. Tarsi neturėtų vaiko pasaulis subyrėti žuvus dėdei. Gal ir neturėtų taip būti, bet buvo. Pasaulis tapo visiškai kitoks. Tik daug vėliau supratau, kad po dėdės žūties apimtas baimės mano vaikiškas protas mėgino spręsti neišsprendžiamą užduotį: kaip gyventi pasaulyje, kuriame bet kurią akimirką tau nieko nenutuokiant gali nutikti siaubinga nelaimė. Kai niekada nežinai, kada prarasi artimąjį. Kaip sukontroliuoti tai, kas nekontroliuojama, – mirtį.

Maždaug 2020 metais per konsultaciją viena mano klientė pasakė iš kitos psichoterapeutės išgirstą frazę: „Mirusias viltis reikia palaidoti.“ Pajutau, kad ši metafora man sako kažką svarbaus. Tą dieną po darbo ėjau paneriu ir prisėdau ant suoliuko prie gerai pažįstamo jauno uosiuko, šalia kurio dažnai pasėdėdavau. Pasėdėjusi prisiminiau, kad angliškai uosis – „ash tree“, arba pelenų medis. Iškilo frazė „Ashes to ashes, dust to dust“ („Iš pelenų į pelenus, iš dulkių į dulkes“). Ir tada atėjo suvokimas, kokios mirusios vilties aš niekada taip ir nebuvau palai-

dojusi. Nebuvau iš tiesų suvokusi ir, svarbiausia, priėmusi, kad dėdė Rimvydas niekada negrįš.

Mano, kaip psichoterapeutės, protas suprato, kad tai buvo aiškus ženklas, jog nebuvau jo išgedėjusi. Ir negalėjau išgedėti, nes mano psichika, mėgindama mane apsaugoti, ne iki galo patikėjo jo mirtimi. Taip gana dažnai nutinka po trauminių įvykių. Kad galėtume priimti itin skausmingą ir gąsdinančią realybę, ypač vaikystėje, mums būtinai reikia saugaus glėbio, kuriame galėtume paleisti jausmus, verkti, rėkti, pykti ir pamažu suprasti bei susitaikyti su tuo, kas įvyko. Tačiau po nelaimės suaugusieji patys dažnai jaučiasi labai paveikti išgyvenamo skausmo ir nepajėgia būti atrama savo vaikams. Be to, mano dėdė po lėktuvo avarijos karste atrodė visiškai kitaip nei gyvas. Jis buvo neatpažįstamai pasikeitęs, ir tai mano vaikiškam protui greičiausiai taip pat padėjo apsisaugoti nuo pernelyg gąsdinančios tikrovės. Tik po daugybės metų, sukaupusi pakankamai saugumo ir stabilumo savo viduje, galėjau atsigręžti į šiuos įvykius ir jų sukeltus labai stiprius jausmus, kurie man, mažam vaikui, atrodė tiesiog nepakeliami, todėl buvo pašalinti iš sąmonės, kad galėčiau toliau eiti į mokyklą ir gyventi įprastą gyvenimą. Atrodė, kad ir gyvenau.

Vis dėlto, kai man buvo maždaug dvidešimt, močiutė kartą tarstelėjo: „Aš nesuprantu, kodėl tu nepradedi gyventi.“ Ji nieko daugiau nekomentavo, o aš nedrįsau paklausti, ką ji turi omenyje, tačiau esu jai labai dėkinga už šį retorinį klausimą. Dabar močiutė seniai mirusi, todėl jos paklausti jau nieko negaliu, tačiau manau, kad galiu nuspėti, apie ką ji kalbėjo. Ji matė, kad kažkodėl, nors jau užaugusi, viduje tebebuvau baugšti mergaitė, kiekviename žingsnyje ieškanti kitų žmonių globos ir laukianti jų pritarimo. Matė, kad nepradedu kurti savo gyvenimo, nesijaučiu savo likimo šeimininkė. Iš esmės – kad nesuaugu.

Nuo dėdės žūties praėjo 40 metų. Tiesa, dauguma jų prabėgo man nieko nesuprantant apie tai, kaip stipriai mane paveikė jo mirtis. Visą šį laiką psichikos dalys kruopščiai mane saugojo. Tikroviškiau tą ėmiau suprasti maždaug tuomet, kai man pačiai jau buvo apie 40. Iki tol ieškojau visokiausių būdų, kas man padėtų jaustis ir gyventi geriau, o svarbiausia – jausti daugiau vidinio stabilumo. Perskaičiau daugybę knygų, ieškodama efektyvių metodų, tačiau tikrieji pokyčiai pradėjo vykti tik tada, kai pajutau, kad man reikia ne logiškų ir kontroliuojamų strategijų, o visų pirma tikro emocinio atliepimo. Kad man reikia rasti žmonių, kurie tada, kai jaučiu stiprius jausmus, ne mane guostų, gelbėtų ar sakytų, ką daryti, kad tie jausmai pasikeistų, o galėtų būti šalia ir priimtų mane visokią: liūdną, linksmą, išsigandusią, apimtą nevilties ar susigėdusią. Leistų man būti su visais kylančiais jausmais, kad ir kokie jie būtų. Ir pamažu, visų pirma reguliariai tai patirdama per asmeninę terapiją, o vėliau – ir su kitais žmonėmis, pradėjau tikėti, kad visi mano jausmai normalūs, o jų siunčiamą žinią įmanoma suprasti.

Dabar suprantu, kodėl sakoma, kad gydant emocines traumas galioja principas lėčiau yra greičiau. Trauma – tarsi emocinis sprogimas, kuris suskaldo mūsų psichiką į daugybę fragmentų, tačiau emocinis mūsų esybės centras, laimei, visuomet lieka nepaliestas. Gijimas po traumų – tai procesas, per kurį šis nepaliestas centras po truputį vėl susirenka įvairius fragmentus ir užmezga su jais saugų, stabilų ryšį. Emociškai gydami mes po truputį tampame ir jaučiamės vis vientisesni. Tačiau kiekvieno atskilusio gabalėlio susigrąžinimas turi savo kainą – reikia išbūti su jame slypinčiu emociniu skausmu. Kiekviena atskilusi dalis po sugrįžimo nori išsipasakoti, ką patyrė, ir jos klausantis kyla daugybė emocijų. Kai mes galime jų išklausyti ir su tais jausmais išbūti, sugrįžėlė pagaliau nurimsta, nes vėl užmez -

ga ryšį su savastimi. Vėl tampa teisėta ir mylima mūsų psichikos dalimi, o ne tremtiniu, kuris turi gyventi kažkur vienas, atkirstas nuo visų.

Tad šis procesas, kaip ir joks pasitikėjimu grįsto santykio atkūrimas, negali vykti paskubomis. Jeigu į tūkstantį gabalėlių sudužusią vazą mėgintume suklijuoti kuo greičiau, vargu ar liktume patenkinti rezultatu. Galbūt skubėdami kai kurių gabalėlių visai nerastume, kitus priklijuotume ne toje vietoje arba atbulai. Bet jei apsispręstume, kad nesvarbu, kiek laiko tai užtruks, mes tiesiog norime suklijuoti sudužusią vazą, prasidėtų tikrasis darbas iš meilės. O būtent meilė ir kantrybė yra svarbiausios gydant prieraišumo traumų pažeistą sielą.

Žinoma, vaza niekada nebus tokia, kokia buvo iki sudužimo. Visuomet matysime ir žinosime, kad ji suklijuota. Sudužimas bus amžiams įrašytas į jos istoriją. Bet kartu žinosime, kad joks vidinis sudužimas nėra pabaiga. O tai, kas sudužo, gali būti atkurta.

Mūsų vidinis pasaulis

Šioje knygoje rašydama apie mūsų vidinį pasaulį daugiausia remsiuosi vidinės šeimos sistemos terapijos (angl. Internal Family Systems, IFS) modeliu. Vienas svarbiausių šio modelio bruožų yra tas, kad žmogaus psichika čia suvokiama kaip daugiakomponentė. Šie psichiką sudarantys komponentai, kurie yra tarsi mūsų asmenybės dėlionės detalės, vadinami dalimis. O mūsų psichikos centrinė ašis – tai savastis, kurią kiekvienas atsinešame gimdami ir kuri, laimei, yra nesunaikinama, kad ir kokių sunkumų arba traumų augdami ar vėliau gyvenime patirtume.

Vidinės šeimos sistemos terapijos modelį prieš beveik pusę amžiaus sukūrė JAV psichoterapeutas Richardas Schwartzas. Iš pradžių jis dirbo kaip šeimos terapeutas ir pamažu suprato, kad egzistuoja ne tik ta šeima, kurioje gimstame ar kurią sukuriame, bet ir mūsų vidinė šeima. Kaip realiose šeimose, taip ir mūsų vidiniame pasaulyje, vidinėje šeimoje, egzistuoja daug skirtingų dalių. Vienos kalba garsiai, o kitos gali visai tylėti, vienos nori siekti ilgalaikių tikslų, o kitoms svarbiausi šios dienos

malonumai, vienoms patinka skubėti, o kitoms viską daryti lėtai. Ir panašiai kaip šeimose, kuriose tuo daugiau kyla konfliktų ir įtampų tarp vaikų, kuo mažiau brandūs, stabilūs ir patikimi yra jų tėvai, taip ir mūsų viduje: kuo mažiau stabili savastis, tuo aktyviau veikia įvairios kitos mūsų psichikos dalys, mūsų vidinio pasaulio veikėjai, ir kartais jų veiksmai gali būti labai prieštaringi. Tuomet mes sakome, kad patys savęs nesuprantame: lyg ir norime sulieknėti, bet kasdien prisivalgome saldumynų; lyg ir apsisprendžiame, kad nuo rytojaus pradėsime mankštintis, bet ryte nugali noras pagulėti; norime su vaikais susitarti taikiai, bet ir vėl ant jų šaukiame; norime save geranoriškai motyvuoti, bet suvokiame, kad ir vėl save kritikuojame bei spaudžiame.

Dalys, kurias čia dar vadinsime subasmenybėmis, mūsų vidinio pasaulio veikėjais, vidinės šeimos sistemos terapijoje skirstomos į dvi svarbiausias kategorijas: tremtinius ir apsaugininkus. Tremtiniai yra tos mūsų psichikos būsenos, kurios visiškai natūralios ir bendražmogiškos, tačiau kadaise aplinkybės susiklostė taip, kad jos mums ėmė atrodyti nepakeliamos, todėl buvo atskirtos nuo mūsų sąmonės kaip nepageidaujamos, ir psichika pradėjo kurti strategijas, kaip nuo jų apsisaugoti ateityje. Dažnai tremtiniais tampa liūdesys, gedulas, gėda, baimė, bevertiškumo jausmas. Kuo nepalankesnė, sudėtingesnė buvo mūsų vaikystės aplinka, kuo daugiau augdami patyrėme emocinio apleistumo bei psichologinių traumų, tuo daugiau galime turėti tremtinių. Tačiau iš esmės tremtinių turi visi žmonės, ir gana daug jų yra universalių, nulemtų ne tik mūsų šeimos, bet ir kultūros, kurios supami augome. Pavyzdžiui, mūsų kultūroje ilgą laiką universalus tremtinys buvo silpnumas, pažeidžiamumas. Visi norėjome atrodyti stiprūs, sėkmingi, su visais iššūkiais puikiai susitvarkantys. Laimei, pastaruoju metu

ši tendencija po truputį keičiasi ir vis daugiau žmonių renkasi verčiau būti autentiški ir leisti kitiems pamatyti jautriąsias dalis, tikrus jausmus, nei dėtis, kad jų nėra.

Apsauginės dalys (apsaugininkai) būna dviejų tipų: vadybininkai ir ugniagesiai. Vadybininkai – tai tos mus apsaugoti norinčios mūsų vidinės dalys, kurios galvoja apie ateitį. Jos pasirūpina, kad susitvarkytume namus, baigtume universitetą, pasirinktume tinkamą partnerį, kiltume karjeros laiptais, įsigytume norus ir poreikius atitinkantį būstą. Šios dalys geba atidėti akimirkos malonumą ir susitelkti į gėrį, kurį patirsime ateityje. Jos tarsi sako: dabar susiimk, pakentėk, pasistenk, o ateityje dėl to būsi laimingesnė (-is) ir saugesnė (-is). Dažniausi vadybininkai, kuriuos turi dauguma žmonių, yra vidinis kritikas, kontroliuotojas, darbų planuotojas.

Kita vidinių apsaugininkų grupė vadinama ugniagesiais. Jų darbas – pasirūpinti, kad mūsų gyvenimo neužvaldytų vien tik apie ateitį galvojantys vadybininkai. Ugniagesiai siekia, kad patirtume malonių akimirkų ne tik ateityje, bet ir šiandien. Jiems svarbiausia, kaip mes jaučiamės dabar. Ugniagesys mums parodys šalia kelio augančią rožę ir pasiūlys ją pauostyti. Vadybininkas to nesiūlytų, nes jo tikslas – laiku pasiekti darbą. Dažniausi ugniagesiai yra: skanumynų valgytojas, mėgėjas išgerti, serialų žiūrovas, fantazuotojas.

Jeigu mūsų vidiniame pasaulyje vyrauja savastis, kuri užtikrina saugumą, stabilumą ir visų vidinių dalių tarpusavio pasitikėjimą, vadybininkai ir ugniagesiai gali harmoningai gyventi, sudarydami nuolatinę atsvarą vieni kitiems. Tuomet gyvenimas turi kryptį, mes gebame išsikelti sau iš tiesų prasmingus ir svarbius tikslus bei jų siekti, tačiau tuo pat metu mokame ir stabtelėti, pailsėti bei pasidžiaugti tuo, ką jau turime, tais, kurie yra šalia, ir savimi.

Vidinės šeimos sistemos terapijos modelis

Tačiau patirtos ir neišgydytos prieraišumo traumos dažnai lemia, kad turime daug kitos kategorijos vidinių dalių – tremtinių, o apsaugininkai jaučia per mažai ryšio su savastimi, negali ja pasitikėti, todėl mano turintys patys rūpintis situacija. Kuo daugiau yra tremtinių, t. y. kuo daugiau psichikos būsenų suvokiamos kaip grėsmingos, tuo sunkiau dirba tiek vadybininkai, tiek ugniagesiai ir tuo ekstremalesnė gali tapti jų veikla.

Pavyzdžiui, galbūt turime labai spaudžiančių, įsitempusių vadybininkų, kurie skatina mus nuolat veikti, efektyviai naudoti kiekvieną minutę, neatsilikti nuo kitų, skubėti daryti karjerą, kuo daugiau uždirbti, turėti nepriekaištingai sutvarkytus namus ar tobulai aprūpintus vaikus. Kuo daugiau vidinio spaudimo patiriame, tuo labiau tikėtina, kad aktyviai veiks ir ugniagesiai. Jie ieškos veiksmingų būdų, kurie leistų atkurti vidinę pusiausvyrą ir padėtų greitai atsipalaiduoti. Gal tai bus skanus maistas, gal viena kita vyno taurė, dar vienas serialas, o gal skambutis draugei ir išsipasakojimas. O gal mūsų ugniagesiai

atras, kad palengvėjimą galime patirti tik tuomet, kai išgyvename ką nors ekstremalaus, pavyzdžiui, greitai važiuodami motociklu, šokinėdami parašiutu ar kopdami į kalnus. Jeigu visa tai vyksta neprarandant ryšio su savastimi, ugniagesių veikla nebūna žalinga. Atvirkščiai, tuomet jie gali praturtinti mūsų gyvenimą, suteikdami jam įvairiausių naujų spalvų ir potyrių. Bet kuo daugiau turime vidinio ištremto skausmo, tuo sunkiau jiems tenka dirbti, kad mus nuo jo atitrauktų, ir tuo labiau tikėtina, kad pradėsime matyti, jog ugniagesių veikla darosi žalinga. Galbūt per daug priaugome svorio, išgeriame per daug vyno, vakarais nieko kita nenorime, tik žiūrėti serialus, arba draugė jau nebeturi laiko su mumis kalbėti, ir nujaučiame, kad ji pavargo nuo mūsų nuolatinių skundų. O gal šeima mūsų beveik nemato, nes nuolat norisi ekstremalių pojūčių, kurių vis ieškome. Jeigu pastebime, kad mūsų gyvenime vis labiau įsivyrauja ugniagesiai, gali būti, kad turime daug vidinio skausmo ir mažai vilties, kad jis galėtų iš tiesų atlėgti. Tarsi namie verktų mažas vaikas, o mes netikėtume, kad galime su juo užmegzti ryšį ir iš tiesų suprasti bei atliepti jo poreikius, todėl, užuot pamėginę jį užmegzti, jungiame filmukus, siūlome įvairius žaislus ar saldainius.

Nepamatytą, nesuprastą ir neatlieptą emocinį skausmą nešiojasi mūsų tremtiniai. Šios mūsų vidinės dalys gali būti ištremtos, t. y. paskelbtos nepageidaujamomis mūsų psichikoje, įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Daugelis jų gyvena tremtyje nuo pat vaikystės, tačiau kai kurie tremtiniai gali būti pašalinti ir vėliau, pavyzdžiui, jau sukūrus savo šeimą. Vaikystėje tremtinių atsiranda todėl, kad mums dažniausiai verčiau atsisakyti kai kurių savo savybių ar būsenų, nei rizikuoti prarasti tėvų meilę ir pagarbą. Tarkime, jeigu mūsų šeima vadovaujasi šūkiu silpniems čia vietos nėra ir mes juntame, kaip tėvai didžiuo -

jasi savo ir mūsų savarankiškumu, atkaklumu, stiprybe, tačiau nepriima jautrumo, švelnumo, liūdesio, baikštumo, palaikymo poreikio, svajokliško nusiteikimo ar abejonių, gali būti, kad visos šios mūsų savybės ar būsenos pamažu taps tremtiniais. Ir jeigu mūsų prigimtyje jautrumo, švelnumo ir svajokliškumo buvo daug, tam, kad išlaikytume ryšį su tėvais, mes neteksime didelės dalies savęs.

Kad mūsų vidiniame pasaulyje stiprėtų ir įsigalėtų saugūs ryšiai, visoms dalims būtina susipažinti su savastimi. Savastis – tai ta saugi vidinė erdvė, kurioje laukiamos visos subasmenybės. Mūsų savastis jomis pasitiki ir žino, kad visų jų ketinimai geri, bei supranta, kad dėl patirtų emocinių traumų jos gali būti įstrigusios laike. Savastis taip pat supranta, kad vidinio gijimo procesas gali vykti tik savo tempu ir remtis tik geranoriškumu bei abipusiu pasitikėjimu. Daugybė mūsų vidinių konfliktų vyksta dėl to, kad vidinės dalys bando nugalėti vienos kitas nesuvokdamos, kad tai neįmanoma. Pavyzdžiui, vadybininkas, kuriam labai svarbu darbštumas, gali mėginti visiškai atsikratyti ugniagesio, mėgstančio žiūrėti serialus. Tačiau jeigu abi šios dalys, padedamos savasties, susėda pasikalbėti, jos gali išsiaiškinti, kad turi bendrą tikslą. Abi jos prižiūri, tik kiekviena savaip, kad neištrūktų ir visko neužlietų gėdos, kaltės ar bevertiškumo tremtinys. Tik viena tai daro skatindama dirbti, o kita – nukreipdama dėmesį.

Kai mūsų vidinės šeimos nariai nuo mūsų pakankamai atsitapatina ir išgyvename savasties būseną, pajuntame, kaip išsiplečia vidinė erdvė. Savastis pasižymi drąsa, smalsumu, kūrybiškumu, jaučia ryšį su aplinka, aiškumą ir atjautą, yra rami ir pasitikinti. Savasties būsena savotiškai užkrečiama, nes kai pajuntame kito žmogaus savastį, lengviau aktyvuojasi ir mūsiškė. Ir atvirkščiai: jeigu aktyviai veikia kito žmogaus apsauginės

dalys, labai tikėtina, kad ir mūsų apsaugininkai suaktyvės. Bet

jeigu laiku tai pastebėsime ir savasties pastangomis vidinės šeimos narius nuraminsime, gali būti, kad netrukus ims rimti ir kitas žmogus.

Kuo labiau mūsų vidinio pasaulio veikėjai išmoksta pasitikėti savastimi, tuo ramesni jie tampa ir tuo dažniau mes galime patirti vidinės ramybės, saugumo būseną. Tačiau kartais šis kelias gali būti ilgas. Jeigu turime daug tremtinių ir daug apsaugininkų, sergstinčių, kad ištremtieji neištrūktų, neužtvindytų mūsų psichikos savo skausmu ir nesutrikdytų kasdienio gyvenimo, pirmiausia mūsų savastis turės įgyti apsauginių dalių pasitikėjimą, pagarbiai su jomis bendraudama. Tik susipažinę su visais svarbiausiais apsaugininkais ir iš tiesų užmezgę su jais tvirtą ryšį galėsime susitarti, kad leistų mums susitikti su tremtiniais, paliudyti, paleisti jų emocinį skausmą bei sugrąžinti šias subasmenybes iš tremties ir kartu iš praeities. Šis procesas gali trukti ne vienus metus, tačiau keliaudami šiuo vidinio pasitikėjimo atkūrimo keliu jausime, kad pamažu tampa vis lengviau ir jaukiau gyventi su savimi, dažniau drįstame prasmingai rizikuoti, mokytis iš patirties, auginti mums patiems prasmingas kompetencijas, būti nuoširdesni ir autentiškesni.

• Kokių minčių ir jausmų kilo skaitant šį skyrių?

• Gal viena ar kita teksto vieta sukėlė stipresnę reakciją?

GIEDRĖ ŽALYTĖ – kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeutė ir supervizorė, miško terapijos gidė, reguliariai vedanti gamtos terapijos užsiėmimus, LSMU Miško terapijos podiplominių studijų programos lektorė. Skaitytojams jau pažįstama kaip knygos „Gamtos terapija. Kaip medžiai, vandenys ir paukščiai padeda mums gyti. Psichoterapinės įžvalgos“ autorė. Pastaraisiais metais ypač domisi ankstyvosiomis prieraišumo traumomis ir jų gydymu.

Kai gimstame, gamta į mus būna sudėjusi viską, ko reikia būsimai asmenybei susiformuoti. Bet augdami galime patirti sukrėtimų ir prarasti bazinį saugumo, stabilumo, vientisumo, o dažnai ir krypties jausmą. Tuomet mūsų asmenybės raida tarsi sustoja, įstringa, kai kurios asmenybės dalys tampa nebepageidaujamos, o kitos ima veikti gynybiškai. Pastebime, kad dažnai savęs klausiame: kodėl man taip sunku ko nors imtis? kodėl nežinau, ko noriu? kodėl negaliu savimi pasitikėti? kodėl negaliu sukurti laimingų santykių? kodėl taip visko bijau? Atsakymas į šiuos klausimus galėtų būti toks: todėl, kad patyrėte ankstyvųjų prieraišumo traumų ir jos tebėra neišgydytos.

Ši knyga skirta tiems, kurie nori užčiuopti ir suprasti nelengvas, skaudžias vaikystės patirtis ir jų paliktus pėdsakus savo asmenybėje. Kuo geriau ir giliau tai suprantame, tuo laisvesni tampame, tuo lengviau mums atkurti savo vientisumą ir būti nebe traumų įkaitais, o savimi, tai yra tais, kuo gamta mums linkėjo tapti.