Iš anglų kalbos vertė AISTĖ SKIRMANTIENĖ
Vilnius, 2025
Romanas
Prologas
Iš mažutės trobelės prie vandenyno
Mano vardas – Svenas. Vieniems esu žinomas kaip Svenas iš Stokholmo, kitiems – kaip Svenas Vienaakis arba Svenas Ruonių Krušlys. Į Špicbergeną atvykau 1916 metais. Buvau trisdešimt dvejų, bet nieko doro nepasiekęs.
Numanau, ką apie mane šneka tie keli, kurie išvis gali ką nors pasakyti: kad gyvenau vienui vienas ir spąstais gaudžiau žvėris didžiojoje Raudfjordeno įlankoje ir medžioklės plotuose, tolimiausioje Šiaurėje; kad buvau apgailėtina nelaimingo atsitikimo anglių kasykloje auka; be to, turėjau nenumaldomų ekscentriškų polinkių ir išsižadėjau visuomenės. Iš dalies tai tiesa, nors ir ne visai. Tik jau nereikia minėti, kad buvau talentingas ir kupinas entuziazmo kulinaras, kaip kai kurie tvirtino, nes tai akivaizdus melas.
Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Špicbergene – archipelago, esančio į šiaurę nuo Norvegijos, saloje, kurios viršukalnes nuo neįžvelgiamo ašigalio skiria vos keli laipsniai. Dabar politikai, generolai ir kartografai šį salyną vadina Svalbardu. Visi kiti, išskyrus tą nedaugelį, jo niekaip nevadina. Juk tyrinėjimų amžius jau seniai baigėsi, ir jei Špicbergenas vis dar sušmėžuoja kieno nors vaizduotėje, tai tik kaip silpnas atgarsis, retai prisimenamas žodis.
Spėju, žmonės gali smalsauti, – o gal man tik atrodo, kad jiems įdomu? – ką gi veikiau tuos keletą atsiskyrėliškų dešimtmečių. Galbūt kitiems dingojasi, kad gyvenimas susideda iš kertinių akmenų, didingų monolitų, iškilusių virš banguojančios bekraštės jūros, juos skalaujančios ir gludinančios. Manau, jog tai nesąmonė. Memuarų parašoma nedaug, o skaitoma dar mažiau, todėl įprastai turime
kliautis vos dviem ar trimis ženklais, dažnai abejotinais, kai pro purviną stiklą žvelgiame į kito žmogaus būtį. Gyvenimas yra gerokai keistesnis ir žemiškesnis, nei atskleistų tie įrašai. Ir nors esu žinomas (tų nedaugelio kažką apie mane girdėjusių žmonių) kaip vienišius, neprilygstamas Arkties medžiotojas, iš tiesų toks nesu ir retai būdavau vienas.
Tai mano istorija.
Pirma dalis
Esu Svenas Urmsonas, o gimiau, žinoma, Stokholme. Tėvas dirbo odų fabrike, bet man ši profesija nekėlė didelės pagarbos tol, kol pats pradėjau prie jų plušėti. Motina rūpinosi manimi ir dviem seserimis. Šiuo mano gyvenimo laikotarpiu nevyko nieko ypatingo. Vargu ar buvau vienintelis, kuriam miestas atrodė dusinantis – dvokas, nesiliaujantis triukšmas, žmonių erzeliavimas. Mūsų šeima sunkokai vertėsi, tad vos atsiradus galimybei mes su seserimis įsidarbinome gamykloje. Iš tiesų niekada nebuvau tuo patenkintas. Nė minties nekilo, kad vergiškas darbas purvinoje, smirdančioje skylėje tėra visa, ko galiu tikėtis iš gyvenimo. Greičiausiai motina tai nujautė, nors niekada nebūtų ištarusi balsu.
Ir vis dėlto nebuvau iš tų jaunuolių, kurie tiki tapsią didžiais vyrais. Tuo metu nesidomėjau likimu. Žinojau pasaulyje esąs ne tam, kad kam nors įtikčiau, ką jau kalbėti apie Dievą. Tiesiog buvau nenustygstantis. Tautinis pasididžiavimas, karinė tarnyba, nešvankios dainuškos, suaugusių vyrų juokeliai, žmonių šnopavimas ankštoje erdvėje – šie ir kiti įvairiausi dalykai kėlė man pasibjaurėjimą. Ir, ko gero, vis dar tebekelia. Tačiau juk tai yra puoselėtini švedų visuomenės pagrindai. Slegiamas gana banalių susvetimėjimo ir nepasitenkinimo kančių, kaip ir daugelis jaunuolių iki tol, pasinėriau į knygas.
Savotiškas išsigelbėjimas man buvo poliariniai tyrinėjimai, toji nesuskaičiuojama daugybė būdų, kaip žmogus geba ištverti, išbandyti valią priešindamasis negailestingai baltajai mirčiai. Amžių sandūroje Švedijoje vis dar buvo kalbama apie Fritjofą Nanseną ir Salomoną Andrė: pirmąjį išgarsino jo įdiegtos sėkmingos laivybos naujovės ir įspūdinga išgyvenimo istorija, o antrąjį – absurdiški sumanymai ir apgailėtinas dingimas Arkties platybėse. Paskui – Roalis Amundsenas su savo dviem didžiaisiais pasiekimais. Tuomet buvau daugiau kaip dvidešimties ir prisimenu, kad mano entuziastingas domėjimasis peraugo į šiokią tokią maniją. O, kaip troškau leistis į kelionę po neatrastas žemes. Visai negeidžiau „laimėti dėl Švedijos“ ar panašių nesąmonių. Priešingai – jaučiausi esąs kalinys, o Švedija buvo mano kamera.
Perskaičiau viską, ką pavyko rasti šia tema: mirtinai nuobodžius kelionių pasakojimus – žinoma, išskyrus Nanseno, nes jis mokėjo rašyti, – ir nepaprastas dažniausiai išgalvotas istorijas, pavyzdžiui, Saudžio „Nelsono gyvenimą“ (Life of Nelson). Knygas visada ryte rydavau, kiūtodavau į jas paniręs tol, kol tėvas leisdavo, bet dabar krimtau neįprastai godžiai, įnikęs tarsi narkomanas, po ilgos pertraukos vėl užvaldytas savo silpnybės.
Retais laisvadieniais slampinėdavau aplink Poliarinį institutą. Stebėdavau ateinančius ir išeinančius kostiumuotus vyrus ir mėgindavau įsivaizduoti juos badaujančius, apsisiautusius gyvūnų kailiais. Kai kurie tų vyrų nešdavosi odinius portfelius, kaip spėjau, pilnus prigrūstus paslaptingų žemėlapių. Ar jie buvo tyrinėtojai? Mažai tikėtina. Šiaip ar taip, arčiau to tikrojo mano geidžiamo objekto nei aš. Jiems tai buvo ranka pasiekiama. Lūkuriuodamas prie pagrindinio įėjimo ir stengdamasis atrodyti abejingas, mėgindavau pagauti blykstelėjimą jų akyse – ir klausdavau savęs, ar jose slypi toks pats laukinis jaudulys, kokį, tikėjausi, kiti įžvelgia manosiose. Bet
nepastebėdavau nieko ypatingo. Dauguma buvo paprasčiausiai nekantrūs ar susirūpinę. Galbūt taip atrodo į narvą uždarytas gyvūnas. Paklausiau šito savo jaunesniosios sesers. Mudu su Olga buvome artimi. Vyresnioji sesuo Frėja – tikra nenaudėlė, ji manęs nekentė ir, spėju, vis dar piktinosi, kad taip nelauktai įsibroviau į jos gyvenimą. O štai Olga visada buvo mano patikėtinė. Drovi ir gležnoka, bet teisinga. Žavėjausi šia jos savybe. Kad ir kas būtų, ji negebėjo apsimetinėti. Motina nerimavo, kad tai gali pakenkti santuokos perspektyvoms.
– Olga, – kreipiausi, kai buvau gal devyniolikos metų, o ji – septyniolikos. – Pažiūrėk man į akis.
– Na? – tarė ji.
– Ką matai?
Sesuo pamąstė.
– Nieko.
– Argi neįžvelgi vergiškos nevilties, kokią jaučia supančiota būtybė?
– Ne, – atsakė.
– Pažvelk dar kartą. Žinau, kad manyje siautėja tikra audra.
– Svenai, tikrai ne. Tu tik tarsi maniakas išsproginai akis ir kilstelėjai antakius. Prašau liautis.
Dar po kelerių sekinančio darbo įvairiose gamyklose metų mano dvejonės, regis, buvo užgniaužtos amžiams.
Nuobodžios, primityvios užduotys man visuomet kelia kone liguistą apatiją. Akių vokai nusileidžia, judesiai sulėtėja, kol tampa kone inertiški. Mintys klajoja betiksliais fantastiniais vingiais. Tai nepadeda būti geru frezuotoju. Pramonėje, kuri didžiuojasi savo produktyvumu ir sparta, dažniau būdavau balastas nei sraigtelis. Kaskart pašokdavau, kai gamybos linijos vadovas, stovėdamas man už gunktelėjusios nugaros, surikdavo į ausį „apgailėtinas šliuže“. Ir mane nuolat atleisdavo. Vien todėl, kad tėvas dirbo brigadininku, turėjo daug bičiulių ir buvo visų mėgstamas, mane vėl priimdavo į darbą kitose gamyklose. Ir tada senasis nenaudėlis puikuodavosi –dar vienas kilniaširdiškas poelgis, kaip ir pats mano egzistavimas, už kurį jam privalau būti dėkingas.
Nė neabejoju, kad mano bendradarbiai, kaip ir tėvas, buvo įsitikinę, jog esu lėtapėdis arba keistuolis. Kitaip nei daugelis mano amžiaus ir padėties vyrų, laisvais vakarais nesilankiau baruose, nelandžiojau po tuos gličius rūsius, kur girtuokliaujama ir plėšiamos švedų liaudies dainos. Taupiau savo uždirbtus pinigus ir nedidelę jų dalį slapčia atiduodavau motinai. Buvau nevedęs ir neturėjau vaikų, juk juos retai ir matyčiau. Kiekvieną vakarą grįždavau namo į savo
ankštą niūrų butuką ir skaitydavau knygas apie tyrinėtojus, traperius* ir šiaurinių elnių augintojus samius. Išgerdavau – kartais nesaikingai, vienas.
Kai Olga pagaliau ištekėjo už baisiai nuobodaus, bet gero būdo žuvų pardavėjo, – Frėja vos aštuoniolikos jau buvo susituokusi su beveik tokiu pat nepakenčiamu kaip ir ji gamyklos brigadininku, –regis, motina galiausiai prarado viltį dėl šviesesnės mano ateities ir susitaikė, kad esu miela anomalija: geras, bet keistas vaikinas.
Žinoma, turėjau simpatijų, bet nė viena jų neatitiko mano padėties žmogui priimtinų kriterijų: turtingo advokato duktė, tik ji nė sykio į mane net nedirstelėjo; ištekėjusi gardžiausių bandelių kepėja, kuri kaskart pirštais paliesdavo manuosius, kai tik ištiesdavau ranką susimokėti; taip pat galėčiau prisipažinti vieną banalybę – dar buvo prostitutė, toji užkrėtė mane venerine liga. Galbūt kvaila šitai sakyti, tačiau jos visos vienodai smarkiai sugniuždė man širdį, ir nors dėl infekcijos išties buvau ant mirties slenksčio, užtikrinu: nelaiminga meilė be atsako yra žiauresnė, nuožmesnė net už vikingų žudiką.
Tai buvo kasdieniai rūpesčiai, o aš gyvenau nuobodų gyvenimą. Pirminis troškimas keliauti į poliarinius kraštus, išvysti jų akinamą baltą šviesą išblėso, kartu žlugo ir mano viltys. Tapau fatalistu ar bent jau ciniku. Pasidariau tulžingas. Kartais galėdavau būti net žiaurus. Olga buvo dvidešimt dvejų metų, kai susilaukė pirmagimio – berniuko. Mieloji Olga. Kaip nuoširdžiai ji troško mano palankumo; o aš kone vaikiškai sielvartavau dėl mūsų išsiskyrimo, nors ir stengiausi tai nuslėpti. Suaugusieji dažnai nėra malonūs savo artimiausiems draugams ar giminaičiams. Man nepatiko jos stačiokas vyras Arvidas. Nors mane išvydęs jis kaskart nudžiugdavo, visada dosniai dalydavosi kukliais savo virtuvės ir namų patogumais, aš buvau šaltas
* Angl. trapper – kailinių žvėrelių medžiotojas. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
ir nuolat jį atstumdavau. Dažnai kalbėdavau pakiliai, kaip buvau išmokęs skaitydamas Nanseną ir kitus didžius vyrus, stengdamasis tik dar labiau mus atitolinti. Tai man neteikė jokio džiaugsmo, bet vis tiek taip elgiausi.
– Svenai! – sušukdavo švytėdamas. – Kaip malonu tave matyti. Tikiuosi, kad gamykloje viskas gerai ar, sakykim, gana gerai. Prašau užeiti, išvirsiu tau arbatos.
– Arvidai, – atsakydavau. – Mechanizuota pramonė yra ne kas kita, kaip šiuolaikinio pasaulio vėžys. Mano katorgiškas darbas apgailėtiname šio miesto skruzdėlyne yra nesibaigiantis košmaras, ir vargu ar iš jo pabusiu. Padėtis nėra gera, netgi gana gera. Kur mano sesuo?
Šis šaltumas negalėjo nepaveikti ir Olgos, artimai susaistytos su Arvidu. Kaip nutiko, kad jai taikiau aukštesnius standartus? Kodėl iš jos tikėjausi kur kas daugiau, nors pats tenkinausi tokiu trupučiu?
Man vis dar skaudu prisiminti.
Susilaukusi Vilmerio, ji neparašė laiškelio, neprašė nė savo vyro nuvažiuoti į kitą miesto galą pranešti naujienos. Ne, ji įsuko savo zirziantį kūdikį į storus vystyklus, apgaubė skraistėmis ir pėsčiomis atkulniavo per purvinus Stokholmo užkampius, kad pati jį man parodytų. Vos prieš keturias dienas pagimdžiusi, Olga buvo netekusi daug kraujo ir vis dar silpna. Nesuprantu, kaip ji pajėgė. Tokios būklės moteriai tai buvo rizikinga. Jei tik būtų užtekę proto tąsyk ją pagirti.
Mano drąsioji sesuo.
Kai ji pasiekė mano būstą, aš dar buvau darbe. Tris valandas lūkuriavo koridoriuje prie užrakintų durų, neabejotinai stengdamasi apsaugoti kaimynus nuo trikdančio kūdikio verksmo. Kai pagaliau grįžau namo, pasitiko mane stovėdama. Jos veidas atrodė pavargęs, neįsivaizduojamai pavargęs, bet akys spindėjo, to nemačiau jau kelerius metus.
– Brangusis Svenai! – tarė. – Pažvelk! Čia Vilmeris. Ar gali patikėti, kad vos prieš kelias dienas jis gyveno manyje? Koks keistas pasaulis.
– Argi? – tarstelėjau ir pravėriau duris. Mano aptriušusioje celėje, iš kurios buvo matyti tik silpnoje, blankioje skersgatvio šviesoje boluojanti plytų siena, atsisėdome prie mažučio stalelio. Kol ji žindė Vilmerį, nugręžiau akis. Suvokiau, kad sesuo laukia, jog pagirsiu ar palaiminsiu jos vaikutį, šį stulbinantį laimėjimą, bet tas suvokimas mane tik erzino, o įtampa augo, kol užtvindė kambarį ir nebeįstengiau kalbėti. Jauni vyrai yra neprilygstami savanaudžiai. Egoizmas gaubia juos lyg rūkas.
– Svenai, – pagaliau ištarė ji. – Žinau, kad tavo gyvenimas ne toks, kokio norėtum. Žinoma, kaip ir mano. Bet mes esame kartu. Taigi, brangus brolau, negi nepažvelgsi į šį mažylį ir nepasakysi, kad jis nuostabus?
Žvilgtelėjau į susiraukšlėjusį parazitą, spurdantį jos glėbyje. Ji buvo teisi. Visada būdavo teisi. Vaikutis tikrai atrodė nepaprastas. Jis išsikovojo kelią į šaltį ir purvą, ir tai tik pradžia. Kiekviena diena bus tokia pat sunki. Kūdikis pašnairavo į mane savo didelėmis ašarotomis akimis. Pajutau nevalingą susižavėjimą šiuo pusiaužmogiu. Dar negražus, tačiau bebaimis. Turėjau tai pripažinti.
– Hmm, – numykiau. – Neabejoju, kad jo laukia šviesi ateitis –prakaituoti ir vargti kokioje nors pragariškoje gamykloje, kad gautų menkutį atlyginimą ir galėtų išgyventi iki savo ankstyvos mirties.
– Prašau, Svenai. – Susikrimtusi ji pažvelgė į mane.
– Galvok, kaip patinka. Jei jam neįtikėtinai pasiseks, galbūt paseks tėvo pėdomis. Tuomet savo gyvenimą praleis skaičiuodamas daiktus, pirkdamas daiktus, parduodamas daiktus, nuolat galvodamas apie daiktų pasiūlą ir paklausą, be galo kalbėdamas apie daiktų kainas, kol ir pats, ir visi aplinkiniai visiškai išprotės.
Manau – ne, esu visiškai įsitikinęs, – kad skruostais jai ritosi ašaros, kai išėjo iš mano namų.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
