Amžinai su meile, Susitiksime, kai išlaisvinsime savo sielas.
Aš verkiau, Aš miriau, Aš apgaudinėjau, Aš melavau,
Išgėriau visą vyną, Apsvaigusi buvau, Aš degiau, Aš gyvenau, Aš mylėjau,
Aš išmokau, Meilę sutikau, Ją sugadinau, Aš tylėjau,
Netikra buvau, Buvau savimi, Gyvenau pilnai, Klaidas dariau,
Geriausia buvau, Blogiausia buvau, Nežinojau, kaip pralaimėti, Ir pralaimėjau.
“Grožis yra tam tikra genialumo forma”
- Oskaras Vaildas ,,Doriano Grėjaus Portretas”
Grožis ir skausmas paslėptas po tobulumo uždanga
**Paskutinis prisiminimas** Svajinga diena Bolonijoje
Aukštai ant Bolonijos kalvų stovėjau kartu su pasauliu, regis man po kojomis, o apačioje driekėsi senovinis miestas, besimaudantis švelniame prieblandos spindesyje. Jausmas buvo svaiginantis, tarsi visą laiką ir visą visatą turėčiau tik sau. Tu apgaubei mane dėkingumo akimis, sėdėdamas šalia, tačiau tą tobulą akimirką aš palaimingai nepajutau tarp mūsų prasidėjusios prarajos. Tu buvai ten, taip arti, kad jaučiau tavo kvėpavimo šilumą, tačiau tavo sąmonė buvo už mylių, apimta minčių, kuriomis nesidalinai. Nenorėjau išeiti. Norėjau užšaldyti laiką.
Mes kalbėjomės apie itališką kiną, ir aš jaučiausi lyg gyvenčiau viename iš tų filmų. Tu, su savo šaltu žavesiu, jausmingai tolimas, bet neabejotinai žavus, atstūmei mane po to, kai prisileidai arti. „Tai yra italai filmuose“, - tu atsainiai pastebėjai, lengva šypsena šmėkštelėjo ant tavo lūpų. „Moterys juos apgaudinėja, bet jie tai daro pirmi“,tu tęsiai, pareikšdamas, kad tai dalis jų žavesio. Per mano kūną perbėgo šiurpuliukai, ne nuo vėsos, bet nuo staigaus tavo tono šaltumo. Išsigandusi žvelgiau į ramų vaizdą ir į gražiausią veidą, kokį kada nors buvau mačiusi. Nenorėjau išeiti, nenorėjau... Bet galiausiai, aš išėjau.
Grįžimas į Milaną buvo lyg žengimas į kitą pasaulį, kuriame daugiau nebeatpažinau savęs. Tą naktį, pasimetusi miesto glėbyje, dariau nuodėmes, bandydama pajusti kažką, bet ką. Tačiau nejautrumas išliko. Netrukus po to, tu atsekei mane. Buvau apsirengusi juodai, su ta pačia suknele, kurią dėvėjau per Naujųjų metų išvakares, kai žiūrėjau baletą La Scala teatre—naktis buvo stebuklinga, nepamirštama, naktis, kai prasidėjo mūsų istorija. Dabar, grįžus į dabartį, šis įvykis atrodė bauginančiai panašus, bet tuščias. Tu pasakei, kad mane myli, bet nesi įsimylėjęs daugiau. Tie patys metais, ta pati suknelė, ta pati vieta, atrodė, kad niekas nepasikeitė, tačiau laikas, kurį praleidome kartu, ir mano svajonės, regis, išnyko į orą.
Tą vakarą kažkas manyje mirė, galbūt dalis mano sielos, prislėgta tavo abejingumo svorio. Tačiau šiame mieste, nenumaldomam Milano skubėjime, nėra vietos prabangai gedėti prarastos meilės. Dabar suprantu, Bolonijoje tu to nepasakei, bet tai buvo akivaizdu: „Bėk greičiau iš čia, išgelbėk save.“
Aš žinojau, kad man skaudės, bet taip pat žinojau, kad mano skausmas laikui bėgant praeis. Tačiau tau mūsų turėti prisiminimai kankins kiekvieną tylią naktį. Mūsų juoko aidai, mūsų šokio šešėliai bus tavo palydovai tamsoje, ilgai po to, kai mano liūdesys bus išnykęs.
2023.09.22
Tai diena, kai mano gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Pažvelgusi atgal, abejoju, ar turėčiau drąsos viską išgyventi dar kartą, jei turėčiau galimybę atsukti laiką atgal.
Persikėliau į Milaną — mados ir kokaino miestą. Tai buvo mano svajonė, baimė man tada buvo svetima. Jaučiausi lyg galėčiau užkariauti pasaulį. Koks naivus įžūlumas, buvau jauna maksimalistė, kurios pasitikėjimas savimi pranoko jos gebėjimus. Aš net nežinojau, kaip gaminti maistą, kaip gyventi savarankiškai ar kaip pasirūpinti savimi. Buvau priversta subręsti per naktį, tik ta „viena naktis“ išsitęsė iki metų.
Aš esu protinga, bet esu menininkė širdyje. Turiu polinkį per daug mąstyti, tačiau mano mintys kartais nėra susietos su logika, racionalumu ar realizmu. Ir tai nėra trūkumas, aš tiesiog pasirinkau apeiti suaugusiųjų dilemas—tai buvo visiškai sąmoninga. Mano vidinis vaikas buvo neišsenkantis, klaidžiojo Milano gatvėmis lyg neturintis namų, bet sėkmingai tai ignoruojantis balandis. Aš buvau laiminga, žiūrėdama į kiekvieną kampą plačiomis, vaikiškomis akimis, atrandant vis naujų, neištirtų, jaudinančių ir vertingų dalykų. Tai yra grožis, pasakyčiau. Tai yra genialu. Galbūt aš esu tiesiog Milano balandis, bet matau galimybę skristi— ne taip, kaip čia vietiniai, kurie atrodo, kad nekenčia savo aplinkos.
Jie yra bespalviai, visada skubantys. Tikiuosi, jie ras akimirką ramybės, kad galėtų pasimėgauti savo paskutiniu atodūsiu.
Kartais susimąstau, ar man tiesiog pasisekė, ar buvau pasirinkta šiam žavingam gyvenimui. Visada buvau apsupta begalinės meilės šaltinio—mylinčios šeimos, rūpestingų draugų, kitų žmonių susižavėjimo ir klestinčios karjeros mados srityje. Durys atsidaro visur, kur einu. Bet dažnai svarstau, kas nutiktų, jei vieną dieną tos durys užsitrenktų? Niekada nesusidūriau su tikru praradimu, kaip susidorosiu su netobulumais, kai mano instinktas yra nusisukti?
Turėjau jaustis vieniša, patirti tipiškus sunkumus, kurie atsiranda persikėlus į užsienį, tačiau taip nebuvo. Viskas buvo sklandu, gražu, ir aš buvau visiškai pakerėta. Žinojau, kad esu mylima ir ta mintimi tikėjau — viskas bus gerai. Vis dėlto, mano prisirišimas prie motinos kartais mane gąsdina: kas, jei jokia kita meilė neatrodys tinkama?
Vieną naktį Monzoje, klaidžiodama siaurose gatvelėse—idealizuodama Italiją, gerdama nesibaigiantį vyną, sėdėdama bare—mane sužavėjo paslaptinga moteris, ir aš patraukiau jos dėmesį. Ji atrodė kaip paslaptis, kurią verta atskleisti, vintažinė ir beveik siurreali. Jos akys spindėjo, bet kerintis spsindesys buvo ašaros, kilusios iš sunkaus gyvenimo.
Ji atrodė elegantiška, bet šiek tiek pamišusi, kaip nepripažinta menininkė ar ragana turinti antgamtinių galių. Mano širdis troško žinoti jos istoriją. Jos užkimęs, duslus balsas nutraukė tylą, klausdamas: „Iš kur tu?” Nepaisant to, kad buvome iš skirtingų žemės kraštų, buvo kažkoks pažįstamas jausmas, lyg būčiau pažinojusi ją kitame gyvenime.
Ji tapo mano angelu sargu šiame naujame mieste. Kaip motina, mokanti savo vaiką vaikščioti, ji prilaikė mane, kai aš žengiau savo pirmuosius žinsnius Milane, padėdama man atistoti. Su ja atradau saugumo jausmą,—jei anksčiau nebuvau išsigandusi, dabar jaučiausi namuose.
Ji gyveno vienatvėje, bet nebuvo vieniša, lydima savo pačios vaiduoklių. Vietoje to, kad klajočiau po naktinius klubus, pasinerdama į svaigalus, aš beveik kiekvieną vakarą praleisdavau kalbėdamasi su ja, sužavėta jos sielos. Tikiu, kad susidurti su tokia siela yra visatos didžiausia dovana. Ji niekada neturėjo savo šeimos, tačiau man pasiūlė motinos meilę. Aš buvau svetima, bet ji mane priėmė į savo gyvenimą nereikalaudama nieko atgal. Kaip toks dosnumas dar įmanomas šiame pasaulyje?
Ji yra ypatinga, jos meninė siela trokšta išsireikšti, bet tik nedaugelis yra pasiruošę klausyti. Skaudu man pagalvoti, kad jos menas vieną dieną gali pavirsti į dulkes.
Kol esu jauna ir dar visas gyvenimas prieš akis, suprantu, kad vien talento neužtenka — sunku atiduoti savo širdį pasauliui ir tikėtis, kad ji bus priimta su meile.
Jos gyvenimas yra gražus chaosas. Dažnai ją matau kaip atspindį savęs ateityje, siūlantį man apsaugą ir išmintį, kad išvengčiau savo pačios klaidų.
Man pasisekė, tikrai taip... Ir vis dėlto, vienintelis tikras iššūkis man buvo susidurti su savimi — viso gyvenimo uždavinys, kurio bijojau, kol nesutikau Doriano Grėjaus. Per jį pradėjau tyrinėti visus gylesnius atspalvius.
Jei kada nors maniau, kad Italija yra svajonė, labai klydau. Tu esi svajonė, svajingas sapnas iš kurio aš karštai tikiuosi niekada nepabusti.
Kalėdos apgaubė Milaną poetišku debesiu. Visada svajojau ir norėjau sutikti savąjį Dorianą Grėjų. Šventei apsivijus miestą, pagaliau mano dovana buvo įteikta. Miestą nušvietė švelnios geltonos šviesos, kurios mirgėjo kaip žvaigždės, skleisdamos šilumą širdyse. Susimaišius su gaiviu lietaus kvapu – aplinka, kuri gali sukelti nostalgiją ir romantiką net labiausiai užkietėjusiose širdyse.
Tačiau šiame vaizdingame fone mano žvilgsnis nenumaldomai krypo į vyrą stovintį prie baro.
Vilkėdamas ilgą, karališko mėlynumo kašmyro paltą, jis atrodė šiek tiek netinkantis atsipalaidavusios Italijos laisvalaikio kontekste, atsainiai laikydamas tarp pirštų cigaretę. Dūmai pasklido į dangų, jo asmeninis paslaptingumo debesis užgožė visą kitą šviesą, kurią Milanas siūlė. Jo kvepalų aromatas plūdo pro orą, persmelkdamas gausius maisto kvapus iš aplinkinių restoranų, mane nugabenant į ekstazės būseną, kurioje jaučiaus gyvesnė nei bet kada anksčiau.
Jis laukė manęs, tuo aš buvau tikra, kaip ir aš laukiau jo. Užmerkusi akis, leidau jam mane įtraukti į gilų sapną.
„Koks nepaprastas stilius“, – pakomentavo jis man priėjus.
Jaučiausi labiau pasimetusi nei pirmą dieną Italijoje.
„Ačiū, aš studijuoju mados dizainą“, – atsakiau nusišypsojusi, o mano skruostai paraudo nuo netikėtai užplūdusios šilumos.
Jis atidarė baro duris, mostelėdamas, kad įeičiau. Kai sėdėjome prie stalo, mano rankos buvo slidžios nuo prakaito, o mano pačios širdies plakimas atrodė kurtinantis mano ausis. Nuo to momento, kai susitikome, aš pasidaviau kontrolei, leisdama jam pasirinkti už mus abu.
,,Kur mano vynas?” – Sumurmėjau po nosimi, tikėdamasi, kad neatrodysiu taip, lyg būčiau pamačiusi vaiduoklį ir mirštu iš drovumo. Bet, žinoma, jis pastebėjo.
,,Ar tu tiki Dievu?” jis paklausė staiga, ir tada aš supratau –sutikau jį, tą, kurį turėjau sutikti.
Jis buvo nepanašus į nieką kitą. Stulbinanti vizija mane apėmė, jis atrodė labiau kaip išgalvotas personažas nei kūnas ir kraujas — modernus Dorianas Grėjus šviesiais, ilgesniais plaukais, elegantiško stiliaus, vyriškas, šviesiai rudomis akimis, kurios tarsi slepia paslapčių pasaulius. Kada aš prasitariau apie šį panašumą, jo šypsena sumirgėjo, nusidažė tamsia intriga, kuri man sukėlė šiurpuliukus bėgančius per nugarą.
– Ar būsi mano vyru, Dorianai? – įžūliai ištariau.
Po mirgančiomis svajingo Milano šviesomis jis pabučiavo mane.
Jis įtraukė mane į savo pasaulį beprotiškai greitai, jo gyvenimas buvo jaudinantis prabangos ir puošnumo sūkurys, vertas didžiausio teatro scenos, kuris kiekvieną dieną paversdavo paveikslu, verto ypatingos meno galerijos. Kiekvienas jo judesys buvo persmelktas elegancijos, kiekvienas jo ištartas žodis buvo apgaubtas poetiniu žavesiu, kuris tarsi rezonavo su gilesnėmis prasmėmis.
Likau visiškai sužavėta, įtraukta į sudėtingą jo charizmos tinklą ir pamaloninta iliuzijos, kad tik aš esu jo paslaptingos sielos gelmėse.
Jis pakvietė mane į savo gimtadienį, pažinodamas vos kelias dienas. Turbūt norėjo priversti mane jaustis ypatinga – toks gestas mūsų pažinties pradžioje buvo ir jaudinantis, ir nerimą keliantis.
- Turiu tau dovaną, - paskelbiau balsu kupino jaudulio ir paslapties.
Jis atrodė nustebęs, bet tai buvo tik paviršutiniška reakcija. Atrodė, kad materialinės dovanos jam neturėjo didelės vertės, juk negali nusipirkti širdies vis dėlto. Meilė buvo lobis, kurio jis ieškojo, bet jis nebuvo supažindintas su meile.
Įteikiau jam vintažinį sidabrinį cigarečių dėklą, kuriame elegantiškai buvo užrašytas jo vardas, nupiešdama jį dar stipriau kaip Dorianą Grėjų.
„Tu priversi mane įsimylėti tave“, – atsakė jis su flirto užuomina balse.
Nusijuokiau, lyg negirdėčiau, bet viduje tyliai pasižadėjau: priversiu jį įsimylėti, jei ne mane, tai savo atspindį, kurį jis pamatė mano akyse.
Jo kambarys buvo eklektiškas chaoso ir kultūros derinys – išmėtytos knygos, išsibarstę popieriai, gitara besiremianti į pagalves, žvilgčioja įvairūs vaistai iš po lempos ir ore tvyrantis marihuanos kvapas.
Jis buvo sudėtinga siela, pasiklydusi gyvenimo labirintuose, kurios balso, tiek tiesioginio, tiek metaforinio, aš negalėjau atskirti tarp miglos.
Tą vakarą mes pasinėrėme į meninį vakarą. Dorianas man skaitė prancūzišką poeziją, dainavo itališkas balades. Aš pasinėriau į atmosferą kupiną romantikos ir dirbtinumo aromato. Jis buvo meistras pirmų įspūdžių, vaikščiojantis siurrealizmo riba bei mėgaudamasis viso to atlikimu. Jam patiko būti stebimam ir aš jam patikau, nes žiūrėjau ir dievinau. Dorianas tobulino šį meną su daugeliu prieš mane, kiekvienas žingsnis buvo išdirbtas iki tobulumo.
Raminau save mintimi, tylus balsas šnibždėjo galvoje: „Kodėl nepasimėgauti iliuzija? Buvau saugi tol, kol saugojau širdį, tol, kol neįsimylėjau.
Laimingų Naujųjų metų!
Taip žiemos švenčių sezonas baigiasi. Kalėdų laikotarpis, su savo savitais kerais, sužadina sieloje šilumą, kuri priverčia žmones skaičiuoti iki dvidešimt ketvirtos, kai pasaulis sustoja pagerbti Kristaus gimimo. Nekantriai laukiame brangių susitikimų, susibūrimo po švelniu šeimyninės meilės kupino nukrauto stalo. Tačiau tokios sentimentalios scenos daugeliui nėra universalios, švenčių sezonas tik pabrėžia jų vienatvę.
Ar yra kažkas, su kuriuo dalijatės savo slapčiausiomis mintimis, ar yra kas apkabina jus, pasakydamas, kad esate brangiausia jų dovana? Ar tikrai ramybė slypi tarp jūsų buveinės sienų?
Tačiau Naujieji Metai pasipuošia kitokiu pavidalu –švente, nuspalvinta apsimetinėjimo. Iš tikrųjų, ko mes laukiame su tokiu užsidegimu? Pokyčiai, kaip gerai žinome, nėra tik kalendoriaus puslapių vartymas, o vidurnakčio varpų suskambėjimas neapvalo mūsų nuo pamirštų įžadų. Tiesą sakant, būtent palūžę randa paguodą šioje šaradoje, atsinaujinimo kaukė, kurios vis tikimasi.
Grįžkime į epochą, kai šventės buvo neatsiejamos nuo teatro, kur menas buvo ir gerbiamas, ir puošė, o elitas dangstėsi savo užgaidų gausa. Tokią naktį leidau sau atsiduoti iliuzijai, kad priklausau tai žibančiai sričiai – apdovanotai beribiais turtais ir nesibaigiančiu putojančiu šampanu, vilkinti drabužiais, kurie traukė visų žavingą žvilgsnį. Kuomet baleto šokėjai sklandė po sceną, o klasikinės melodijos užpildė orą, dėkingumas apėmė mane, viliojantis džiaugsmo ašaras iš mano akių. Paveikta akimirkos grožio, tyliai meldžiau visatos, kad suteiktų man tokią gilią meilę, kokia buvo naktis. Sužavėta šios vizijos, aš norėjau ją užfiksuoti ir išsaugoti ją šventovėje, kur laikas nedrįstų įžengti.
Paskubomis nukeliavau į jo gimtąjį miestą, namą, apsuptą mistinio sodo, kuriame šviesa ir šešėlis šoko amžinąjį baletą. Namas, kurį dabar supa mirtina tyla tikiu, kad slepia daugybę istorijų apie aistrą, liūdesį ir mirtį saugotojas. Likau nustebinta papuoštais praėjusio amžiaus artefaktais – retais tomais, muzikos instrumentais ir dramblio kaulo baldais, tačiau aukščiau visko iškilo jo portretas, apimantis visą sieną, jo didybė atėmė man žadą. Nors ir lyginau jį su Dorianu Grėjumi savo fantazijjoje, susidūrimas su apčiuopiamu panašumu ištrynė ribas tarp tikrovės ir vaizduotės, sukeldamas subtilų nerimą mano krūtinėje.
„Ko tu ieškai? Ko tu trokšti?” – paklausė jis, pirštais vangiai glamonėdamas fortepijono klavišus.
„Tiesiog meilės“, – buvo mano paprastas, nuoširdus atsakymas.
Tuo metu jis nustojo groti ir priartėjo. Jo balso švelnus tonas žadėjo pasotinti mano troškimus, tačiau nakčiai gilėjant, siaubingai atšalo. Įsiveržė ir pradėjo maišytis šešėliai, jį apėmė panika, jo širdis lyg griaustinis nedavė ramybės manajai.Aš susimąsčiau – ar mano buvimas kažką palietė jame?
Troškau tikros šilumos, tačiau jo bučiniai buvo tokie šalti kaip jo vizažo porcelianas, ir joks mano prašymas negalėjo praskelti jo širdį supančio marmuro. Atrodė, kad jis įvaldė emocijų meną iš matytų scenų, greitai jas perprasdamas. Dabar kirbėjo tik vienas klausimas: ar jo pasirodymą lėmė tikras jausmas, ar tik aktoriaus talentas mimikuoti?
Bolonijos tyrinėjimas kartu su Dorianu Grėjumi prilygo įžengimui į didžiulį gyvą muziejų, kuriame kiekvienas posūkis atidengė po šedevrą, o kiekvienas užkampis pasakojo istoriją. Dorianas, laisvai kalbantis slaptąja miesto kalba, vaikščiojo akmenimis grįstomis gatvėmis, kurios skirtos ištikimiausiems jo įsimylėjėliams. Jis pažinojo kiekvieną paslėptą gatvelę, kiekvieną šventą erdvę, atitraukdamas užuolaidas, kad atskleistų dieviškąjį gobeleną, įaustą į miesto dvasinį gyvenimą.
Kiekvienoje bažnyčioje, į kurią įeidavome, jautėsi tarsi iškilmingas susitikimas su dieviškuoju. Pats Dorianas, sudėtinga figūra, balansavo ties šventumo riba. Paženklintas daugybe nuodėmių, jis vis dėlto stovėjo tose šventose salėse beveik kaip šventasis. Jis buvo ne tik gidas pravesdamas ekskursiją po senovinius pastatus, bet ir dvasinė kelionė. Jis kalbėjo apie dieviškumą su aistra, kuri, regis, privertė klausytis pačius paveikslus ir statulas – tai ne tik jo sumanumo, bet ir dvasinį gylį, kuris perrėžia jo įprastas pasaulietiškas kaukes įrodymas.
Pamatyti Dorianą šioje naujoje šviesoje atsivėrė akys. Jis atrodė laisvas nuo įprastų gudrybių ir melų, be skepticizmo.
Čia, tyloje ir smilkalų pripildytame bažnyčių ore, jis buvo nuoširdus, tikras – beveik skaidrus. Eidama šalia jo tylėjau, giliai susimąsčiau. Man, jis tapo tarsi angelas iš Renesanso paveikslo, kvapą gniaužiančio grožio ir tragiško tyrumo kūrinys.
Mane persekiojantis Doriano Grėjaus įvaizdis tarsi išblėso, nuplautas šio naujai atrasto šventumo. Nebenorėjau tik grožėtis juo iš tolo. Norėjau suprasti jo sielos paslaptį, užmegzti ryšį su juo siela, kurią jis parodė, kad turi šiose ramybės akimirkose.
Kai stovėjome kitos senos bazilikos tyloje, kažkas manyje pasikeitė – giliai ir visam laikui. Sienos, kurias pastačiau aplink savo širdį, kad apsisaugočiau nuo įprasto
Doriano žavesio, netikėtai subyrėjo. Užplūdo emocijų potvynis: susižavėjimas, skausmas ir auganti, nepaneigiama meilė.
Ar tikrai įsimylėjau Dorianą Grėjų? Dieviškumo šešėlyje, apsupta šventųjų ir nusidėjėlių aidų, supratau, kad mano kelias buvo ne tik kartu su Dorianu, bet glaudžiai susijęs su paslaptimi ir atpirkimu, kurį, regis, jis man siūlė. Tos paskutinės bažnyčios blankioje šviesoje tapo aišku, kad mano kelionė dabar buvo susipynusi su jo, ne tik širdies, bet ir sielos ieškojimu.
Brangiausioji, Štai ir tu, kaip tik ten, kur ir turi būti, spindi savo pasiekimais, įveikusi kiekvieną iššūkį, tobulėji tame ką darai – tavo pastangos nenueina veltui. Pagalvok apie tai: po dvidešimties metų būsi apgaubta laimės, apsupta svajonių, kadaise tolimų, bet dabar pakankamai realių, kad galėtum jas paliesti, jausti, pabučiuoti ir branginti. Tau tai pavyks, nepaisant visų iššūkių.
Pasiklydęs po didžiule šio įspūdingo miesto panorama, aš dažnai jaučiuosi sumenkęs, tačiau mano svajonės driekiasi virš manęs, didesnės už horizontą slepiančius bokštus.
Šis didžiulis ir laukinis miestas yra svajonių peizažas, kurį troškau užkariauti, kiekvieną naktį klajoti jo labirintinėmis gatvėmis – meilės mieste – nebijau pasiklysti. Dažnai jausdavausi pasimetęs, be jokio mokytojo, kuris man pasakytų kur eiti.
Naršiau per gyvenimą vadovaudamasis vien instinktais. Aš išmokau vienumoje, pamokos buvo griežtos ir kartais nepakeliamos. Ar aš viską žinau? Kartais atrodo, kad aš nieko nežinau. Mano vaikystė buvo rami audra, subtiliai ėsdinanti, su neišspręstų nesutarimų ir neišsakytų nuoskaudų srove. Ši šeimyninė audra mane išmokė meilės kontūrų – ne per buvimą, o per aštrų jos nebuvimą, suformavo mano ankstyvą meilės ir priklausymo suvokimą, pastūmėdama mane toliau į trumpalaikių malonumų glėbį kaip prieglobstį.
Chaosas taip pat buvo mano palydovas, o artėjantis rytojaus stresas dabar tik apšviečia mano širdį, aš nebesijausčiau ramus be jo.Čia aš vis dar stoviu, vis dar kovoju.
Meile, prieš tave mano gyvenimas buvo hedonistinių užsiėmimų odisėja, panašiai kaip Doriano Grėjaus – nenumaldomas malonumo ieškojimas, bandymas užpildyti tuštumą trumpalaike ekstaze. Tavo atsiradimas mano gyvenime viską apvertė. Tu tapai mano namais, pirmąja vieta, iš kurios nenorėjau bėgti. Tavyje radau ramybę, tokią gilią ramybę, kad net mano vidiniai demonai atsitraukė. Tavo šypsena, akys, intelektas, nuoširdus gerumas ir neišsemiamas talentas – kiekvienas tavo aspektas mane užbūrė, traukdamas link permainingos ir gilios meilės.
Tu buvai visiškai nepanaši į nieką, su kuo aš kada nors buvau susidūręs. Aš troškau tavo išgyvenimų, tavo gyvenimo. Bet kodėl tu norėjai patirti mano?
Rašydamas šį laišką, nuogos Romos amžinojo žvilgsnio akivaizdoje, kur kiekvienas akmuo gali byloti apie senovės meiles ir tragedijas, turiu išpažinti skaudžią tiesą. Mūsų keliai, taip gražiai persipynę, netrukus turi išsiskirti. Tie patys vėjai, kurie atvedė mane į tavo pusę, dabar kviečia mane į keliones iš naujo, bet dabar vėl vieną. Šis atsiskyrimas, nors ir kupinas liūdesio, yra toks pat reikalingas kaip šviežias oras, nes mano buvimas, kaip šešėlis prieblandoje, turi išnykti besileidžiant saulei, palikdamas tave apšviestą tavo pačios aušros šviesa.
Šiame apnuogintame mieste, kuriame istorija nugrimzta iki kaulų, aš pajutau, kad atidaviau tau savo sielą. Roma su visa savo atidengta šlove atspindi mūsų meilę – meilę, persekiojančią ir tokią gražią kaip miesto prieblanda. Tačiau, kaip ir Roma, kurioje imperijos kilo ir žlugo, dabar turiu atsitraukti nuo imperijos, kurią sukūrėme kartu, palikdamas tave tarp griuvėsių to, kas galėjo būti – meilė, kuri ištvers laiką ir likimą.
Amžinai tavo šešėlyje ir šviesoje,
Dorianas Grėjus
Blausiai apšviestame savo paslaptingo Milano namo gelmėse Dorianas Grėjus tingiai gulėjo, daugybės žvakių šviesa mėtė šiurpų spindesį ant jo angeliško veido bruožų. Jo svečiai, kruopščiai atrinktos, ekstravagantiškiausios šio miesto sielos, klajojo po kambarius, pripildytus neįprastų daiktų ir svaiginančio įvairių narkotikų rūko. Orą pripildė prieskonių kvapas ir tylūs slapti pokalbiai.
Vakarui bėgant, Doriano dėmesys nukrypo į naujokę, jauną moterį, akimis, skaidriomis kaip krištolinės taurės, iš kurių jie gėrė begalinį šampaną. Jos nekaltumas buvo beveik apčiuopiamas, tarsi šviežia drobė, ir tai nenugalimai traukė jį, kaip kandį tiesiai į liepsną. Jis priartėjo prie jos, jo judesiai buvo grakštūs, beveik grobuoniški.
– Ar būsi mano lėle? – tyliai pasakė jis žemu ir viliojančiu balsu, kai jie stovėjo nuošalyje prie sunkios aksominės užuolaidos.
“Ką?” – atsakė ji pasimetusi, o jos subtiliuose veido bruožuose sušmėžavo painiava ir intriga.
– Ššš, lėlės nekalba, – Dorianas sušnibždėjo spausdamas pirštą prie jos lūpų. Jo akys žibėjo intensyviai ir pavojingai, parodydamos tamsiąją pusę, kurią suformavo per daug metų patirti malonumai.
Naktis gilėjo, ir kartu su ja augo palaidumas. Dorianas, visuomet savo pramogų organizatorius, sudarė sąlygas susitikimams, kurie ištrynė ribas tarp laisvės ir vergovės. Neįgudusiai akiai, jo svečiai džiaugėsi laisve tyrinėdami savo tamsiausius troškimus, tačiau ši laisvė buvo kruopščiai sukurta iliuzija. Kiekvienas jų pasirinkimas buvo dar vienas žingsnis link priklausomybės nuo jo.
Kampelyje, Dorianas buvo įrengęs vietą kanapių rūkymui, su minkštomis pagalvėlėmis ir pypkėmis, perduodamomis iš rankų į rankas – dovana iš asmeninių Doriano atsargų. Čia, po narkotikų sukeltos euforijos migloje, svečiai prarado daugiau nei tik savitvardą, jie prarado dalį savęs, mažus savo asmenybės gabalėlius, tapdami nekaltomis aukomis savo šeimininko, kuris demonstravo savo galią.
Dorianas stebėjo juos iš tolo, ant jo lūpų žaidė patenkintas šypsnis. Jis didžiavosi savo intelektu, sugebėjimu taip sumaniai žaisti visuomenės žaidimus. Kiekvienas čia buvo šachmatų figūra, gražiai sudaužyta būtybė, įkliuvusi jo tinkle. Jo valdžia buvo ne tik turte, kurį jis turėjo, ar amžinoje jaunystėje, kurią jis demonstravo, bet ir giliame supratime apie žmogaus prigimtį ir jos silpnybes.
Kai aušra pradėjo belstis į jo namų langus, Dorianas nuėjo į savo privačią studiją, kambarį, nepaliestą nakties chaoso. Čia, apsuptas senų knygų, meilės laiškų ir eilėraščių savo mylimiesiems, jis svarstė apie savo įdomų gyvenimą. Jo gyvenimas, patirčių enciklopedija, kuri gąsdintų bet kurį paprastesnį vyrą, buvo tik jo valdomas. Jis liko nepaliestas, Dievas tarp žmonių, įkliuvusių savo pačių silpnybėse.
Tačiau, kai jo mintys sugrįžo prie ankstesnės jaunos moters, jį apėmė jausmų sūkurys. Jos nekaltumas, toks grynas ir nepaliestas, nebuvo tik vilionė jo tamsesniems polinkiams. Ji prilygo vienintelei tikrajai jo gyvenimo meilei, vienintelei, kuri kada nors galėjo prasiskverbti į jo sielą sukaustytą šarvų. Būtent tyriausios, nekaltos sielos žmonės yra patys pavojingiausi. Traukiami priešingo poliaus žavesio, jie yra pasirengę bandyti, tyrinėti, atsiduoti nuodėmėms, kurių niekada nebuvo patyrę. Jos smalsumas ir atvirumas gyvenimo tamsesnėms pusėms padarė ją neprieštaringai patrauklią ir pavojingą. Jos siekis draudžiamo vaisiaus turėjo galią visiškai jį suardyti.
Staiga jo žvilgsnis nukrypo į jo paltą, kur ant brangaus audinio nusileido naktiniai drugeliai, pradėdami jį graužti. Jis žiūrėjo, kaip jų trapūs sparnai plazdėjo, naikindami tai, kas juos pritraukė. Šioje tyloje Dorianas matė savo egzistencijos atspindį: grožio ir žiaurumo būtybę, viliojančią kitus tik tam, kad juos suvartotų ir sunaikintų. Sunaikinimo žiaurus grožis buvo, galų gale, jo gyvenimo tikrasis šedevras.
Mielas Dienorašti,
Visada buvau traukiama paslaptingumo ir išskirtinumo. Dorianas Grėjus buvo abu šie dalykai. Jis buvo ne tik žmogus, bet legenda, apipinta mįslėmis, herojus ir tobulybė, kurios ieškojau, apgaubtas genialaus grožio ir paslaptingų, nesibagiančių naktų, kupinų šėlsmo ir dekadanso. Man Dorianas buvo langas į pasaulį, apie kurį tik svajojau - pasaulį, pilną troškimų ir gilių žinių. Kiekviena diena su juo tapdavo kelione per mano vidinio aš pasaulį.
Nuo pirmos mūsų susitikimo aki-mirkos, Dorianas buvo malonus man. Jis mane priėmė po savo sparnu, atidarė slapčiausias pasaulio duris. Mes vaikščiojome per „privačias meno kolekcijas, paslėptas bibliotekas ir slaptus posėdžius, kuriose įprastos taisyklės negaliojo“. Jo vedama aš išmokau kalbų, kurių niekada anksčiau nebuvau girdėjusi, diskutavau apie filosofiją ir meną su mūsų laikų vienu ryškiausiu protu.
Tačiau būti su Dorianu nebuvo lengva. Jo praeitis buvo tiek spindinčios šlovės, tiek tamsos skrynia, ir kuo giliau bandydavau įeiti į jo pasaulį, tuo ryškiau mačiau prie jo prilipusius šešėlius. Girdėjau paskalas apie jo nusižengimus, mačiau atsargius žvilgsnius nukreiptus į mus. Pajaučiau jo, kaip vyro, atrodo nepaliesto laiko, tačiau nudegusio nuo apkrauto gyvenimo, reputacijos svorį.
Nepaisant mus supančios gyvenimo prabangos, negalėjau nepastebėti melancholijos jame, kuri kaip stipri upės srovė užplūsdavo jo esybę. Mačiau akimirkas, kai jo juokas nesiekdavo akių, o jo šypsena buvo panaši labiau į apgailestavimą. Pradėdama jį vis labiau suprasti ir pažinti, pamačiau jo nešamą naštą, amžinybės ir vienišumo kaina - žmogaus, mačiusio žiaurų pasaulį jausmus.
Būtent šiose pažeidžiamumo akimirkose mano meilė Dorianui stiprėjo. Aš radau grožį ne po tobulumu paslėptoje kaukėje, kurią jis rodė pasauliui, nei jo veido spindesyje, kuris kaip miražas visus žavėjo, bet jo trūkumuose. Mačiau grožį groteske – jo būties šaknyse, kurios įleido jį į žemiškos, tamsios žmogiškosios prigimties dirvą. Jo silpnybės, baimės ir nuoširdžios abejonės buvo tai, kas jį padarė tikrai gražiu man.
Mūsų kartu praleistas laikas nebuvo lengvas, bet buvo giliai prasmingas. Aš padėjau Dorianui pamatyti jo gyvenimą per mano akis. Parodžiau jam meilę. Mano buvimas priminė, kad jis turi gyventi dabartyje daugiau nei praeityje ar nerimastingoje ateityje. Pats didžiausias grožis dažnai slypi po paviršiumi ir laukia, kol bus atpažintas ir puoselėjamas su visu savo šlovingu netobulumu.
Amžinai tavo,
- K.
,,Aš tave myliu, bet nebesu įsimylėjęs”, - tuščiose mano širdies erdvėse nuadėjo šie Doriano žodžiai. Šaltai skambantis sakinys, kuris sudaužė mūsų sukurto tobulumo iliuziją. Dorianas mylėjo mūsų idėją, miražą, koks galėtų būti. Jį žavėjo medžioklės jaudulys, užkariavimo grožis, o ne gilus, ilgalaikis prisirišimas, kurio aš troškau. Jo meilė buvo ryškus portretas, nutapytas greitais, trumpalaikiais potėpiais, nuostabus, bet efemeriškas.
Kai jis kalbėjo, mano širdis sustojo, skausmingai drebėjo mano krūtinėje, tarsi būtų traukiamos siūlės, kurios ją laikė kartu. Jo balso tono užbaigtumas buvo nepaneigiamas, aiškus ženklas, kad tai, ką turėjome, buvo negrįžtamai sulaužyta. Tai buvo akimirka, kai supratau, kad praradau ne tik jo meilę, bet ir visą pasaulį, kurį buvome sukūrę – prisirišimo, iliuzijos ir tobulos meilės.
Nusivylusi bėgau per lietų atgal pas Dorianą, desperatiškai bandydama atgauti tai, kas kadaise buvo mano. Šalti lašai maišėsi su mano ašaromis, suliedami miesto šviesas į švytinčią miglą. Stovėjau prie jo durų, mano širdis daužėsi krūtinėje ir maldavau, kad mane įleistų. Jo balsas, kupinas skausmo ir ryžto, praskriejo per audringą naktį. ,,Bėk šalin! Dink iš čia!” - sušuko jis iš kitos pusės. Girdėjau kančią jo balse, vyrą, susidūrusį su savo demonais, kuris nematė išėjimo iš šešėlių, glaudžiai apkabinusių jo sielą. Jis niekada daugiau nepravėrė durų.
Einant toliau, lietus plaukė man per kūną tarsi naujos egzistencijos krikštas, tačiau ašaros nesiskyrė nuo liūties. Krištolinis liūdesys blizgėjo ant mano skruostų - ryškus priminimas apie tai, kas buvo prarasta. Klajojant tamsoje, mano akį patraukė šviesa – paslaptingas vyras, kalbantis su mergina, jo elgesys spinduliavo paslaptingą žavesį. Jo stilius buvo nepriekaištingas, kiekviena detalė kruopščiai suderinta, keistas atspindys to, kuo Dorianas kadaise buvo man. ,,Kaip nuostabiai atrodote”, - tariau artėdama prie jo tvirtu balsu, nepaisant viduje tvyrančios audros. Jis paraudo, nustebęs dėl netikėto dėmesio. Pasinaudojusi šia akimirka, pakviečiau jį prisėsti šalia manęs, įtraukdama jį į pokalbių ir subtilaus kerėjimo karalystę. Kalbėdama supratau, kad mezgiau tą patį viliojantį žavesį, kurį Dorianas buvo išmokęs –meną, kaip įtraukti kažką į gilų svajonių pasaulį, sukurtą iš charizmos ir paslaptingumo.
Mūsų pokalbis lengvai tekėjo, kiekvienas žodis buvo siūlas, audžiantis besiformuojantį naują ryšį. Jo juokas, neramus, bet nuoširdus, aidėjo pažįstamu žavesiu. Jo akyse mačiau smalsumą ir pažeidžiamumą, atspindį to, ką kadaise jaučiau būdama su Dorianu. Šis jaunas vyras buvo sužavėtas, įtrauktas į subtiliai austą tinklą.
Supratau, kad tapau svajonių mezgėja, iliuzijų kūrėja. Iš šio labirinto nebuvo išėjimo, tai buvo amžinas ciklas – ieškoti ir rasti, sužavėti ir galiausiai paleisti. Draudžiamo žavesio ir nežinomybės jaudulys pradėjo jaudinti mane. Paslėpti visuomenės kampeliai tapo mano žaidimų aikštele, ir aš pasirinkau tą patį prabangų, hedonistinį gyvenimo būdą, mėgaudamasi jo šlovės ir šešėlių spindesiu.
Sėdėdama ten, įtraukdama jauną vyrą į pasakojimus ir įžvalgas, įsijaučiau į vaidmenį, kurį netyčia perėmiau - vaidmenį, kurį kadaise atliko Dorianas.
Supratimas buvo kartus ir saldus, atspindintis sudėtingą grožio ir sielvarto, laisvės ir įkalinimo šokį. Žavesys, paslaptis, kruopščiai sukurta viliojimo galia.
Doriano praeities atgarsiuose ir mano ateities veidrodyje radau kerintį grožį – grožį, kilusį iš žmogiškojo sudėtingumo gelmių ir neišvengiamo šokio su mūsų pačių šešėliais. Šviesos ir tamsos delikatus balansas, žavesio ir melancholijos susipynimas – tai buvo suvokimas, kuris vienu metu žavėjo ir gąsdino. Šis ciklas, šis amžinas šokis, dabar buvo mano egzistencijos dalis, ir jo sudėtingume radau tikrą ir kerintį grožį. Labiausiai transformuojančios meilės istorijos yra tos, kurios laiko veidrodį, atsipindintį tiesas apie mūsų giliausią esybę.