Šizofrenija - liga, pakeitusi mūsų gyvenimą

1

Leidinį sudarė: Valstybinio psichikos sveikatos centro Informacijos ir ryšių skyrius

© Valstybinis psichikos sveikatos centras © Dailininkė Ina Lukauskaitė Viršelyje Milos Radisic (Kroatija) ekslibriso fragmentas.

3

Kas rytą nubusti su šypsena veide ir stačia galva nerti į gyvenimo verpetą – ragauti, uostyti, jausti, klausytis, džiaugtis, mylėti!

Ina Lukauskaitė. Bundantis rytas.

ikrosios psichikos sutrikimų atsiradimo priežastys nėra žinomos. Šie sutrikimai, kaip ir kitos ligos, paprastai gydomi vaistais. Tačiau vien vaistų nepakanka, todėl specialistai, siekdami geriausių rezultatų, taiko kompleksinį gydymą, naudoja įvairius terapijos metodus.

Tenka pripažinti, kad nėra kitų tokių sudėtingų psichikos sveikatos sutrikimų, kaip šizofrenija. Ši liga gali užklupti kiekvieną. Ji nesirenka nei amžiaus, nei lyties, nei socialinės padėties. Ši klastinga liga pakeičia ne tik sergančiojo, bet ir artimųjų gyvenimą.

Artėjant Pasaulinei psichikos sveikatos dienai pakvietėme savo patirtimi bei išgyvenimais pasidalinti tuos žmones, kurie patys ar jų artimieji turėjo sunkių psichikos sutrikimų, sirgo šizofrenija. Prašėme papasakoti, kaip galima atpažinti ligą, kaip ji pakeitė gyvenimą, santykius šeimoje, darbo kolektyve, su draugais, kaip jaučiasi ir ką mąsto sergantysis, ir kaip jam gali pagelbėti aplinkiniai. Norėjome, kad savo mintimis pasidalintų ir medikai, tikėdamiesi, kad patirtis ir profesionalūs patarimai palengvins ne vieno žmogaus situaciją, padės suprasti, įsijausti, užjausti ar ištiesti pagalbos ranką.

Skaitydami gautus elektroniniu ir paprastu paštu laiškus, rašytus kompiuteriu ar ranka, įsitikinome, koks trapus, labai mįslingas ir dažnai nepalankus yra gyvenimas žmonėms, paliestiems psichikos ligos. Jie dažniausiai nesuvokia arba netiki, kad kas nors jiems gali padėti.

Laiškų sulaukėme nedaug, tačiau visi jie tarsi išpažintys, o mums – neakivaizdžios pažintys su drąsiais žmonėmis, nepabūgusiais vis dar iš netolerancijos gniaužtų negalinčios išsivaduoti visuomenės. Tikime, kad perskaitę šiuos atvirus, mūsų neredaguotus rašinius, pajusite pagarbą jų autoriams, išdrįsusiems atverti savo sielos žaizdas.

Nuoširdžiai dėkojame tekstų autoriams, o visiems skaitytojams linkime būti dėmesingiems ir tolerantiškiems vieni kitiems, juk ligos nesirenkame, ji gali paliesti bet kurį iš mūsų, gali prisėlinti palengva arba užklupti staiga ir netikėtai.

Tikimės, kad šių žmonių atvirumas padės atpažinti ligą pačioje jos pradžioje, prisidės prie sėkmingesnio jos gydymo.

Esame dėkingi ir dailininkei Inai Lukauskaitei už suteiktą galimybę spalvingais kūriniais papuošti leidinį.

Janina Utkuvienė Valstybinio psichikos sveikatos centro Informacijos ir ryšių skyriaus vedėja

5

Abejonės, netikrumas, baimė būti nesuprastam, atstumtam dažnai užveria ne tik duris, bet ir langus į kito žmogaus širdį.

Vienatvė netrunka tarsi laivelį per audrą nublokšti sielą į niūriausių minčių okeaną. Tereikia mažyčio saulės spindulio, kad peizažas pasikeistų, sušvistų vaivorykštė. Tereikia (pasi)tikėjimo, kad išdrįstum dalintis savo gyvenimu.

Ina Lukauskaitė.

Laiveliai.

Psichikos liga: kantrybės ir savitvardos išbandymas artimiesiems Psichikos liga keičia ne tik paties ligonio, bet ir artimųjų, net ir kaimynų gyvenimą. Taip nutinka dėl to, kad

reikia derintis prie žmogaus, pradėjusio elgtis kitaip, jaustis kitaip, kalbėti ir net galvoti kitaip. „Kitokių“ žmonių daugėja – didėja ir tolerancija jiems, mažėja ligos stigmatizacija. Tai pastebi ne tik psichikos svei-

katos specialistai, bet ir patys ligoniai, kalbantys apie juos įveikusią psichikos ligą be didelės baimės būti atpažinti, besistengiantys neleisti ligai pakeisti savo gyvenimo ir besistengiantys užsiimti mėgiama veikla, bendraujantys su aplinkiniais.

Nuo pakilimo iki nusivylimo Pirmoji Motinos diena, paskelbta Lietuvos nepriklausomybės metais, Algiui tapo gedulo diena – tą dieną mirė jo mama. Sirgdama odos liga kentė didžiules kančias, tad 35-­erių metų sūnui teko iškęsti labai daug: mamos ligą, jog netektį. Šiandien 57-erių metų vyras atvirai pasakoja, jog nesisekė jam ir su tėvu. Tėvas, paėmęs dalį sūnaus turto, nu-

traukė su juo santykius, o vėliau pasinėrė į alkoholio liūną ir pats nutraukė savo gyvenimą.

Daugėjo konfliktų su žmona. Pamena, kartą grįžo iš tėviškės į Šiaulius, tačiau namuose nepavyko rasti ramybės – kilo konfliktas su žmona. Jis išėjo iš namų pas draugą. Nepamena kas ten nutiko, tačiau draugas iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Nepamena Algis ir to, ką pasakė į draugo butą atėjusiems sanitarams, tačiau jie apsisuko ir išėjo.

Netrukus į draugo butą atvyko policininkai. Pareigūnai ir išvedė Algį į greitosios medicinos pagalbos automobilį, kuriuo ir buvo nuvežtas į Psichiatrijos kliniką, kur teko praleisti keturis mėnesius.

Ligoje Algis nesijautė vienišas: jį lankė sesuo, žmona, dukra.

Po ligos vėl grįžo į mėgiamą darbą. Anuometinio Kauno politechnikos instituto diplomas suteikė galimybes dirbti mėgiamą darbą. Tačiau dėl ligos teko imtis ir pagalbinio darbininko darbo. Santvarkų permainos šalyje keitė situaciją ir įmonėje, kuriai paaukoti beveik du dešimt­ 7

Ina Lukauskaitė.

Gėlių kilimas.

Norint pažadinti proto, kūno ir dvasios galias, pirmiausia reikia turtinti vaizduotę.

Visi daiktai kuriami dukart: iš pradžių mintyse, o paskui – tikrovėje.

mečiai. Įmonė bankrutavo. Teko vykti dirbti į Klaipėdą.

Gyvenimas atskirai su šeima pakenkė santykiams – šeima iširo.

Algis pripažįsta, jog psichikos liga griovė ir karjerą, ir šeimos laimę. Tačiau džiaugiasi ir tuo, kad diagnozė staiga nepakeitė jo gyvenimo – dar 17 metų pajėgė dirbti, nes išmoko gyventi su bipoliniu psichikos sutrikimu, kurį jam diagnozavo medikai.

Dėl ligos žmogų gali užplūsti staigūs nuotaikos pakilimai arba nusivylimai, tad teko išmokti pažinti pirmuosius pakilimo ar depresijos požymius. Tik įvaldęs savo būseną Algis tapo daug savarankiškesnis. Jam skirtas gydymas Dienos stacionare, kurio dėka gultis į ligoninę jau nebereikia.

Išsaugojo ir šeimą, ir darbą Per du dešimtmečius su psichikos liga gyvenanti Genovaitė jau baigia septintą dešimtį. Moteris pripažįsta, kad psichikos liga pakeitė jos gyvenimą – neteko artimiausių draugių, keitėsi bendravimas su seserimi, kuri neslėpė, jog jai nepatinka lankyti jos Psichiatrijos ligoninėje.

Genovaitei buvo 46-eri metai, kai sušlubavo psichikos sveikata. Problemų gyvenime nestigo – po širdies infarkto mirė tėvas. Moteris neslepia, jog ir prasidėjusi menopauzė organizmą veikė neigiamai. „Aš negalėjau naktį užmigti, o dieną būdavau vangi.

Artimieji pykdavo, kad nesiimu veiklos“, - prisimena moteris ligos požymius, kurie ir nuvedė pas šeimos gydytoją

bei psichiatrą. Dviem mėnesiams moteris paguldyta į ligoninę. Jai diagnozuota depresija ir ūmi psichozė.

Po gydymo jautėsi gerai ir grįžo į darbą. Technologe įmonėje dirbusi specialistė puikiai vykdė užduotis. Kauno politechnikos instituto mašinų gamybos technologės diplomą turinčia darbuotoja pasikliovė ir darbdavys.

Gyvenimas negailėjo išbandymų – mirė mama. Moteris išgyveno didžiulį stresą ir nutraukė gydymą. Sveikata vėl sušlubavo.

Artimieji pastebėjo, kad Genovaitė perka nereikalingus daiktus, didžiulius kiekius nereikalingo maisto.

Vėl prasidėjo depresija, nebesinorėjo imtis jokios veiklos.

Teko ieškoti medikų pagalbos ir ji paguldyta gydymui į ligoninę. Net keturis mėnesius teko praleisti ligos patale.

Buvo užplūdusios ir mintys apie savižudybę.

Alino sveikatą ir vartojami vaistai. „Negalėdavau susikaupti, šlubavo atmintis, nebeįstangiau skaityti knygų, tvarkytis namuose“, - pamena moteris.

Dabar Genovaitė vėl skaito knygas, džiaugiasi puikiai susiklosčiusiu dukterų gyvenimu, kurios ir prižiūri sergančią mamą. Tiesa, dabar artimųjų pagalbos reikia mažiau, nes jau treji metai nebereikia gultis į ligoninę. Moteris įsitikinusi, jog liga negrįžta ne tik todėl, kad ji atsakingai vartoja gydytojų skirtus vaistus. Padeda ir užsiėmimai Dienos stacionare, kur ji ne tik gamina valgį, užsiima rankdarbiais.

Ji dalyvauja psichogimnastikos užsiėmimuose, jai taikoma ergoterapija, filmų, muzikos, meno terapija, autogeninė treniruotė.

9

Gyvenimas grįžta „į rėmus“ Tokių ir panašių į Genovaitės ir Algio istorijų Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja psichologė-psichoterapeutė Andžela Rybakovienė gali papasakoti labai daug. Specialistę džiugina pacientų grįžimas po ligos į gyvenimą. „Aš gyvenau visai kitoje tikrovėje, nesupratau net, kur esu patekusi. Dabar gyvenimas grįžta „į rėmus“, - panašiais žodžiais dėkoja dažnas pacientas, kai dėl ligos praradęs ne tik artimuosius, draugus, darbą, neatpažįstamai pasikeitęs išoriškai, vėl po truputį atgauna gyvenimo prasmę ir vertę.

Pasak specialistės, ypač svarbu, kaip ligonį priima šeima, ar supranta ligotą žmogų ir ar stengiasi jam padėti.

Sunkiausia šeimai, anot A. Rybakovienės, yra ligos pradžia ir ūmūs ligos epizodai, kai sergantysis elgiasi ypač keistai, nenuspėjamai ir nepriimtinai. Labai svarbu, kad artimieji suprastų, jog haliucinacijos ar iliuzijos, balsai, kuriuos gir-

di ar vaizdai, kuriuos jis mato, yra labai tikroviški ir jam labai sunku juos ignoruoti. Artimieji turėtų išlikti ramūs, nekritikuoti, bet paaiškinti realią situacijos padėtį ir paaiškinti, kad haliucinacijos – vienas iš ligos simptomų, todėl būtina ieškoti medikų pagalbos.

Medikai pastebi, jog vyras ar žmona dažnai į sergantįjį psichikos liga reaguoja kitaip, nei tėvai, broliai ar seserys. Dažniausiai artimieji neigia, jog tai jau liga, o kai pripažįsta – nuliūsta. Gali jausti ir kaltės jausmą, ima gėdintis dėl to, kas nutiko šeimos nariui. Dauguma šeimos narių pereina šiuos etapus: pirmiausia neigia ir menkina problemą, vėliau ją pripažįsta ir pradeda siekti pagalbos. Įveikus ūmų ligos epizodą, rūpesčiai nesibaigia. Pacientas drauge su šeimos nariais ir sveikatos priežiūros darbuotoju turi ir aptarti, kaip išvengti ligos pasikartojimo.

Sergančiajam svarbiausia – neleisti ligai pakeisti gyvenimo, neapleisti mėgiamos veiklos, toliau daryti tai, kas labiausiai patinka.

Zita Katkienė VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės viešųjų ryšių specialistė

10

izofrenija... Kai aš susirgau, tai buvo maždaug prieš 25 metus, man buvo labai sunku eiti tuo ligos keliu, visiškai nieko apie ją nežinant, nežinant, ko iš jos ir iš savęs laukti, ko tikėtis... Aš ėjau lyg apgraibomis tamsoje. Nieko nemačiau priekyje. Tik tą gąsdinantį ligos veidą, kartais išryškėjantį labai stipriai, kartais, atokvėpio minutėmis, išblėstantį. Bet buvo visiška nežinia. Ir aš buvau viena akistatoje su savo liga... Tai dabar aš pažinau ją, užaugau ir galiu pasakyti kitam: „Nebijok“. Juk sveikoji asmenybės dalis, tas vidinis branduolys, visada išlieka. Net tada, kai norisi šaukti: „Nebegaliu daugiau“. Kai jau šnabždi: „Nebegaliu“. Jis yra ir veda per Gyvenimą.

Dar negaliu sakyti, kad visiškai pasveikau. Geriu vaistus. Daug vaistų. Bet dabar esu stipri. Išmokau nebesusitapatinti su savo liga. Išmokau džiaugtis, išmokau atsiverti gyvenimui, tiesiog gyventi ir mėgautis gyvenimu, išmokau kurti.

Ligos, ypač psichinės ligos, pasaulis yra labai paslaptingas ir gąsdinantis. Be to, mes esame pripratę prie „normos“ ir viskas, kas išeina už jos ribų, yra svetima. Taip sergantis psichine liga žmogus tampa svetimas. Jis gąsdina. Nes nežinai, nei kas su juo vyksta, nei ko gali iš tokio žmogaus tikėtis. Jis, atrodo, yra neprognozuojamas. O gal vis tik reikia tą ligą pažinti ir nebijoti jos, su-si-pažinti, priimti, pripažinti, įsileisti į savo gyvenimą ir pasaulėžiūrą.

Praplėsti savo ribas. Juk mes irgi žmonės, mes gyvi, jaučiantys, gal kartasi net per stipriai, išgyvenantys ir, svarbiausia, mokantys džiaugtis ir mylėti. Liga nėra nežinia. Ji turi savo dėsningumus, savo eigą, savo ribas. Tai yra toks 11

pats Pasaulis, kurį galima pažinti, kurį galima gyventi, į kurį galima įeiti, jį kartu su sergančiuoju išgyvenant. Tiesiog, pasistenkime būti kartu. Įsiklausyti, išgirsti. Būkime!

Būkime kartu!

Ir labai svarbu suvokti, kad nuo psichinės ligos niekas nėra apsaugotas. Ji gali ateiti į bet kurio žmogaus gyvenimą. Ir kuo labiau mes patys praplėsime savo pasaulėžiūrą, tuo ji bus mažiau svetima.

Dabar, matydama savo ligos eigą, tuos visus 25 metus, prisimenu V. Mačernio žodžius: „Mes nežinome kam, bet gyventi, kurti ir juoktis pasauly – puiku; nes ir tai, ką mes esam iškentę, vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.“ Iš tiesų, aš išmokau džiaugtis mažais dalykais kasdienybėje, mažais pasiekimais, mažyčiais džiaugsmais. Išmokau save priimti tokią, kokia esu. „Žmonėms nelengva teigti save, bet dažnai jiems kur kas baisiau save priimti“ (F. Porat). Ir klausimas „Kas aš esu?“ man kilo vis rečiau. Gal savigarbos problema yra susijusi su tapatumo klausimu.

Priimdama vis daugiau savo „aš“ dalelyčių, aš sukūriau vientisesnį savęs vaizdą. Tai daugybė „aš“: tas, kuris bendrauja su šeima, tas „aš“, kuris bendrauja su draugais, tas, kuriam reikia meilės ir švelnumo, tas, kuris pyksta, tas „aš“, kuris įveikia nepažįstamas situacijas ir susitinka su nepažįstamais žmonėmis, tas, kuris kuria. Beje, kūryba labai skatina savo vertės pajautimą ir savigarbą. Taip, kaip ir džiaugsmo išgyvenimas. Ir aš galiu tvirtai pasakyti - Aš išmokau džiaugtis. O kaip yra liūdna, kad tiek daug žmonių beveik nesugeba džiaugtis, juos varžo gilus pesimizmas ir niūrus požiūris į gyvenimą. Aišku, apatija ir mane užval-

do, bet ji visiškai netrukdo džiaugtis tais gerais dalykais, kurie vyksta čia ir dabar, nepriklausomai nuo mano būsenos. Pvz., pirmas pavasarį pamatytas drugelis, vaivorykštė ar sutikto žmogaus šypsena. Turbūt, džiaugtis aš pradėjau tada, kai atradau savo vidinį vaiką – smalsią, jausmingą, betarpišką, kūrybingą, veiklią ir laimingą būtybę. Tai padaryti buvo tikrai labai sunku. Teko nueiti ilgą kelią. Taip pat tai ir 7 metai darbo su psichoterapeute. Ir tik tada aš atradau kūrybą. Tapyba mane dažnai gąsdindavo, nes buvo, kaip aš ją vadinau, „balto popieriaus baimė.“ Manau, kad aš, dar nepradėjusi, bijodavau sugadinti. O gal bijojau to, ką pasakys kiti. Tada visai netikėtai atradau keramiką. Mo-

lis labai šilta medžiaga. Be to, jį visada galima sumaigyti. Nesėkmė nėra tokia kaustanti ir atribojant. Ir aš tikrai pradėjau mažiau jos bijoti. Pagaliau, visada gali numoti ranka ir pasakyti, kad man šiandien, pvz., nėra įkvėpimo.

Ir net tas „nepavykęs“ bendravimas su moliu veikia labai pozityviai. Tarsi prisilieti prie gyvos, šiltos žemės. O kiek yra džiaugsmo, kai kažką sukuri. Padarai. Pavyksta. Juk glazūra yra tokia paslaptinga medžiaga. Ir niekada negali numatyti, kas gi iš viso tavo darbo gausis. Būtent per kūrybą aš atradau laisvę. Laisvę, kaip pamatinę brandaus žmogaus būseną. Laisvė yra tavo santykis su Gyvenimu, su Pasauliu. Kol nesijauti saugi tame savo pasaulyje, tu niekur nesijausi saugi lyg namuose. Tik pats žmogus kuria juos, savo namus, tik jis pats įsileidžia į juos žmones, įvykius, išgyvenimus. Tik jis pats tuose namuose atranda ir save, savo vietą juose. Tik jis pats prisiima atsakomybę už savo kūrinį. Laisvė – tai atsakomybė už savo gyvenimą, noras augti ir tobulėti, mylėti, jausti Dievo buvimą savo gyvenime ir širdyje. O aš tikrai bijojau naujovių, permainų, kūrybos, žaidimo kasdienybėje, bijojau atsakomybės.

Aš galvodavau apie tai, „o kas, jeigu?“. Vadinasi, aš nuolat laukiau. Aš nenorėjau to, ką turėjau, dabarties, o norėjau tų dalykų, kurių dabar nebuvo, ateities. Taip aš praradau tai, kas vienintelio buvo realu, aš netekau dabarties. Visos mano baimės buvo susijusios tik su ateitimi. Juk dabarties akimirkoje nėra nei baimių, nei abejonių. Ji yra vienintelis atspirties taškas. Ir kai ją priimi, pradedi jausti dėkingumą už Buvimą. To dėkingumo už šią akimirką ir iš jos kylančios gyvenimo pilnatvės negalima laukti, tikėtis ateityje.

Ji yra dabar ir čia. Bet tai aš supratau gerokai vėliau. O ilgą laiką gyvenau savo pasaulyje, labai savo. Tai buvo ligos pasaulis. Pasaulis su persekiojančiais girdimais balsais, baime, kalte, nerimo priepuoliais, užsimiršimu, kai nežinodavau, kaip atsiradau vienoje ar kitoje vietoje, nerealumu, kai visiškai nebejausdavau laiko ir erdvės, fizinio pasaulio suskilimu, bandymais nusižudyti, savęs žalojimu.

Ir dažnai galvodavau, gal aš tokia ir esu? Gal tai ir yra tikrasis mano gyvenimas? Gal tada aš ir esu tikriausia ir gyviausia? Gyviausia, nes labai skauda. Viskas labai aštru ir jautru. Ir aš nieko nenorėjau į tą pasaulį įsileisti. Nes bet kas jame būtų svetimas. Bijojau, kad mane sutryps. Bijo13

klausti „kam?“ ir „kaip?“. Ir tada jau gali atrasti meilę sau ir meilę kitiems, meilę gyvenimui. Valią gyventi. Aš turėjau sau kartoti, kad galiu būti tokia, kokia esu – kartais silpna, kartais palaužta, o kartais labai stipri. Kartojau, kad turiu branginti save visokią. Atokvėpio minutės, kai jausdavausi stipri, ir sutvirtindavo tą valią – valią išgyventi.

Išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Nors didžiąją laiko dalį, kai liga mane valdė, buvo nesaugumo jausmas. Tai dabar aš suvokiu, kad tas nesaugumo jausmas kilo iš pamatinės nuostatos gyvenimo atžvilgiu – man atrodė, kad gyventi yra pavojinga. Niekada nežinai, kas tavęs laukia sekančią

jau, kad mane atstums. Tada aš rašydavau. „Jis rašė jau nebe saviškiams, rašė nežinia kodėl ir nežinia kam, rašė prieš. Prieš baimę, neapykantą, beprotystę ir mirtį“ (S. Germain. Naktų knyga). Taip ir aš rašiau. Rašiau prieš kažką. Bet pirmiausiai prieš izoliaciją ir prieš ligą, o gal prieš mirtį. Mano liga buvo pastovus balansavimas ties mirties riba. Ir ta riba visada šalia. Visą laiką reikėjo stengtis save suvaldyti. Tai aš ir dariau. O kokių valios pastangų tai reikalavo... F. Nietzsche sakė, kad galima ištverti bet kokį „kaip?“, jeigu yra „dėl ko?“. Stengiausi visada išsaugoti tą trapų, kartais gležną, visada jautrų ryšį su pačia savimi. Tai tikrai kartais buvo be galo skausminga. Bet tas susitikimas su savimi yra vienintelis kelias į Gyvenimą. Ir tada jau gali

minutę. Niekada nežinai, ko laukti iš sutiktų žmonių. Aš visur jaučiau grėsmę savo ir taip silpnam savęs suvokimui. O dar tie balsai, kurie vis kalbėjo apie mirtį. Ir skatino mane nusižudyti. Aš nežinojau, kaip įsitvirtinti šiame pavojingame pasaulyje. Aš neradau jame savo vietos. Tik palaipsniui suvokiau, kad save ardau. Pati griaunu savo rankomis. Aš norėjau ir gyventi, ir mirti tuo pačiu metu.

Tai buvo toks gyvenimas ant peilio ašmenų. Aš jaučiau tą be galo stiprią savo agresiją, kurią nukreipiau į save. Lyg ir sakiau, kad jau nebenoriu mirti, bet viską dariau, kad save sunaikinčiau. Gal su laiku aš jau nebenorėjau mirti ta įprasta fizine prasme, bet norėjau save paneigti, nepripažinau savo reikšmingumo, svarbos. Jeigu aš gimiau, vadinasi, turiu savo paskirtį šiame gyvenime. O būtent to aš ir nenorėjau pripažinti. Aš savo pyktį nukreipdavau giliai į save. Gal iš čia ir kilo ta mano įkyri mintis, kad gyvenime užimu svetimą vietą ir, jei manęs nebūtų, atsirastų daugiau

erdvės kitiems. Šis pyktis pasireiškė ir kaip kaltės jausmas.

Kaltės, kad iš viso esu. Tai buvo lyg mirties išraiška. Ir tik su laiku, vis geriau pažindama save, aš suvokiau, kad reikia išgyventi mirtį ir tik tada pajusi, kad gyvenimas – tai džiaugsmas. Dar aš jaučiau labai stiprią baimę. O juk šalia baimės yra meilė. Neįmanoma pilnai išgyventi meilės, neišgyvenus baimės. Nes meilė gimsta tik kaip baimės patyrimo rezultatas. Todėl atrasti besąlyginę meilę galima tik pilnai išgyvenus ir įsisąmoninus savo baimę. Ir tik tada tą baimę paliekant. Kito kelio nėra.

Bet kažkada galima suvokti, kad tos dvi priešingos tavo asmenybės pusės esi tu pats. Kad gyvenimas ir mirtis – tai tu. Kad yra dalis, kuri kuria gyvenimą, ir yra dalis, kurianti mirtį. Bet tu pats esi daugiau, nei tos dvi dalys.

Gal tada tu suvoksi ir pajausi savo nemirtingumą, savo amžinybę. Tu ir esi tai.

Tu esi Gyvenimas.

Kristina Devoinytė

11-14 puslapiuose Kristinos Devoinytės kūriniai.

15

Savo galimybes suvokti galima tik jas išmėginus...

Ina Lukauskaitė.

Pasimatymas pirmasis.

yvenimas tai toks nuostabus ir sudėtingas, nepaprastas gėlės žiedas, kuris žydi tik vieną kartą ir labai trumpai. Vaikystėje gyvenimas lyg pumpurėlis saugomas nuo vėjo, lietaus ir audrų. Pumpurėliui prasiskleidus, to saugumo jausmo lieka mažiau. Pradedi žydėti ir supranti, kad supantis pasaulis nėra jau toks šviesus ir nuostabus. Gyvenant būna daug vėtrų, audrų, lietaus ir tamsių dienų. Ir koks nuostabus bebūtų aplink tave pasaulis, niekada nežinai kada tave užklups gyvenimo audra. Ir tereikia mažos kibirkštėlės, kad suprastum, jog į tavo gyvenimo sodą pasibeldė nelaukta audra. Tai lyg griaustinis iš giedro dangaus. Tu nustoji džiaugtis puikiais gyvenimo žiedais. Nebematai žydinčių pievų, nebegirdi paukštelių čiulbėjimo, nepastebi spalvų, žmonių. Supranti, kad niekas nemiela, nebemoki džiaugtis pavasario grožiu. Gyveni , o to gyvenimo grožio ir džiaugsmo nebejauti. Tik blaškaisi lyg vėjo nešamas lapelis ir supranti, koks esi bejėgis, tarsi plauktum upe prieš srovę. Sunku pakilti, sunku kalbėti, susikaupti, norisi nuo visko pabėgti, pasislėpti...

Ir kai audra labai stipri, tai pagalvoji, kad visa tai likimas tau padovanojo. Turi išmokti eit prieš vėją, plaukt prieš srovę. Taip ir kovoji, lyg tas berželis, kurį vis glosto vėjas.

O jis vis stovi, laukia ir linguoja, galbūt ateis diena ir vėjas liausis lankstęs jo liaunas šakeles. O širdyje žinai, kad vėl ateis pavasaris, pražys sodai, čiulbės paukšteliai, čiurlens upeliai, atgims visa gamta. Ir labai labai lauksi kada baigsis audra ir galėsi pasidžiaugti tau suteikta proga gyventi.

Alma L. 17

Ina Lukauskaitė. Mudviejų vakaras.

Dažniausiai žmogui reikia tiek nedaug – tik žmogaus šalia ir kasdienybėje, ir šventėse.

yvenimas duotas Dievo vieną kartą ir kiekvienam žmogui vis kitoks. Susirgau seniai, daug išgyvenau, visokių vingių, daug buvo pasikeitimų, nelaimių ir vargų. Dabar, kai man jau 75 metai, grįžtu atgal ir matau, kad nežiūrint visų išgyvenimų, turiu gražią gausią šeimą. Mudu su vyru Valentu daug iškentėjom ir jis visada buvo man atrama, juo galėjau pasitikėti ir tikėti, kad bus geriau. Iš tiesų taip ir buvo. Išauginome tris vaikus. Dabar turime šešis anūkus ir vieną proanūkę. Gyvename abu kartu, džiaugiamės vaikais ir vaikaičiais, dažnai būname kartu su tais, kurie netoli mūsų gyvena. Su kitais susitinkame rečiau, bet kalbamės telefonu arba kompiuterio pagalba. Parašiau dvi knygas: „Prisiminimai tokie brangūs“ ir „Mano vaikai ir vaikaičiai“, kurias padėjo išleisti vaikai ir anūkai. Ruošiu medžiagą trečiai knygai.

Tuo labai džiaugiuosi.

Man daug padėjo gydytojas Leonas Šiaučiulis, o dabar lankausi pas gydytoją Audronį Gustą. Pastoviai naudoju vaistus ir gyvenu pilnavertį gyvenimą. Ypač daug padeda socialinė darbuotoja Žaneta Šleikuvienė. Jos dėmesys, paskatinimas, šypsena, padrąsinimas labai padeda. Lankau Anykščių psichikos sveikatos centro užimtumo kambarį, čia susirenkam, pasikalbame su likimo nuskriaustais, piešiame, mezgame, lankome baseiną „Bangenį“ ir jame esančias pirtis, užimtume išgeriame kavos, arbatos.

Linkiu visiems pažįstamiems būti sveikiems ir dėmesingiems vieni kitiems.

Lenė Sriubienė

19

Ina Lukauskaitė. Meilė.

Meilė, pagarba ir dėkingumas visada šalia. Šių jausmų neužrakinsi, jie keliauja iš vienos širdies į kitą, padarydami žmones laimingais.

uo mažens, kiek pamenu save, buvau užguitas vaikas...

Liga, kuri naikino mane ir fiziškai, ir psichologiškai, nuvedė mane ne tuo keliu ir ją malšindavau tuo – kas paverčia tiesiog kankiniu.

Tikėjimas, ieškojimas ir noras gyventi kitaip – manyje stiprėjo. Su Dievo, gerų žmonių ir savo pastangų dėka, atradau savo likimo brolius ir seseris. Svarbu turėt nors vieną artimą žmogų, kuris suprastų, nesmerktų, išklausytų ir padėtų sunkioje akimirkoje ir, žinoma, atsilyginti jam tuo pačiu. Tiesa ta, kad ši liga neteikia džiaugsmo, jai paūmėjus. Nerimas, net mintys apie mirtį ir dar daug blogų savijautų – visa ta nežinia sukelia baimę ir bejėgiškumą...

Todėl reikia stengtis kažkaip padėti sau, nors nežinai kaip arba žinodami – tiesiog užsidarome savyje, o tai sustiprina kančias.

Gyvenu stengdamasi atsibudus padėkoti Dievui ir negalvoti kas bus rytoj, nes vakar jau praėjo, o rytojus ką atneš – juk tikrai to nežinai...

Rita N.

21

iga atsėlina visai netikėtai, iš pasalų, rodos, iš pačios pasąmonės gelmių...

Pakanka tik vieną kartą „perdeginti galvos saugiklius“ – pervargti, persitempti, išsibalansuoti – ir tie „saugikliai“ jau daug prasčiau tave saugo, daug greičiau „perdega“ kitą kartą. Jei kas man būtų aiškiai šitai pasakęs, gal galėjo to niekad nenutikti? Pirmą kartą susirgus – pasveikus, tikiesi, kad daugiau tas košmaras nebepasikartos, nors medikai ir užsimena: „tokios ligos linkę kartotis“. Šituo niekaip netiki pats... Iki kito ligos epizodo.

Ką būčiau pataręs sau: NEPERVARK, NENUALINK NERVINĖS SISTEMOS, JEI TIK PRADEDA TRIKTI MIEGAS – IMKIS VISŲ SKUBIAUSIŲ IR BŪTINIAUSIŲ PRIEMONIŲ GERAM MIEGUI ATSTATYTI, NEDIRBK PER NAKTIS – TU PATS PROVOKUOJI LIGĄ...

JI SUPYKUSI ATEINA IR VOŽTELI TAU NETIKĖTO STIPRUMO ANTAUSĮ.

Taigi dar ne vieną kartą užpuolė mane liga, visai jos nelaukiant, jos nebesitikint, nes jai pažaboti skirtus vaistus nuolat vartojau. Liūdna, bet ne ką teišmananti, o aukštas pareigas užimanti gydytoja psichiatrė man įrodinėjo: „jūs savo ligą provokuojate pats, nes jūs prisimenate kaip jums buvo gera euforijos būsenoje anąkart ir jūs pats tikriausiai iššaukiate tą ligą“. Ji net nepaklausė, ar aš prisimenu visas po tokios euforinės ligos fazės sekusias baisias pasekmes – kiekvieną kartą mano šeima atsidurdavo ant skyrybų slenksčio, kiekvieną kartą pačiam reikėjo atrasti daugybę įrodymų namiškiams, kad liga pasitraukė ir kad tokios ligos išgydomos... Ir tos sunkios, triuškinančios pasekmės

daug geriau atsimenamos, nei ta euforija, į tokią sugriuvusio gyvenimo situaciją tikrai niekas nenori sugrįžti...

Dar liūdniau, kad toji gydytoja nusprendė nebeskirti man mano ligai būtinojo medikamento – ličio – ir aš pradėjau sirgti net po porą kartų į metus... Po ligos epizodo nieko nesinorėdavo, krisdavau į giliausią depresiją, vos begalėdamas save prižiūrėti, nekalbant apie kitus šeimos narius, kuriais neįstengdavau pasirūpinti, pagelbėti, kaip tą darydavau sveikas būdamas. Po ilgų draugų iš užsienio įkalbinėjimų kaip nors gauti receptą vaistui – ličiui arba keisti gydytoją... šiaip ne taip nuvykau pasikonsultuoti dar pas vieną profesorių psichiatrą, kuris man patvirtino, kad tas vaistas mano ligos atveju yra būtinas. Nedideliame savo mieste neradau, kas galėtų jį man išrašyti... visi psichiatrai siūlė kreiptis į savo gydytoją... o toji šio vaisto neskyrė (kad ir po mano pateiktų profesoriaus rekomendacijų), nes galvojo, kad tai jau atgyvenęs vaistas ir yra daug naujesnių, veiksmingesnių medikamentų. Kaip užburtam rate...

Negi važinėti kas mėnesį į Vilnių, ar Kauną, norint gauti receptą vaistams? Be to, judėjimas šiame užburtam rate ypač sudėtingas tokiam ligoniui, nes gili depresija sekioja jį visur, visada... paralyžuodama ne tik veiksmus, bet ir sprendimų priėmimą... kol neatrandami ir nepaskiriami tinkantys vaistai.

Ką būčiau pataręs sau: JEI TAU NĖ KIEK NEPADEDA SKIRIAMI VAISTAI IR TAU VISAD (ILGĄ LAIKOTARPĮ) SUNKU, LIŪDNA, NEMATAI JOKIŲ RYŠKESNIŲ SPALVŲ AR PROŠVAISČIŲ (o gydytojas sako, kad tau viskas tvarkoje, tu gerai atrodai) – NEDELS-

Dažniau apsidairykime naiviu vaikišku žvilgsniu ir nustebsime: baltų žiedlapių sniegas – pavasarį, nuostabiausių kvapų gama – vasarą, nesibaigiantis spalvų paradas – rudenį, šalčiu sukaustytos žemės tyla – žiemą...

Ina Lukauskaitė. Pienė.

23

Laimės šulinys neišsemiamas. Kuo daugiau laimės suteikiame kitiems, tuo labiau ji pripildo mūsų pačių gyvenimus.

Ina Lukauskaitė. Laimės šulinys.

DAMAS RINKIS KITĄ MEDIKĄ, KURIS TAU GALĖTŲ PADĖTI. VISADA VERTA PABANDYTI KAŽKĄ KEISTI. TU TURI TEISĘ PASIRINKTI GYDYTOJĄ.

O pervargusį, per ilgai streso patiriantį organizmą liga visad tyko pagriebti. Iš pradžių namiškiai pastebi, kad kažkaip ne taip mąstau (pats žinau, kad visi faktai pradeda atrodyti simboliškai susiję, visur daug simbolinių dalykų ir viskas neįtikėtinai gražiai siejasi galvoje), kažkaip ne taip elgiuosi, kažkas ne taip... Ir jie žino, kad tai ligos pradžia, nepagalvodami dar ima grasinti: „tuoj atsidursi ligoninėje“, o tokie pasakymai sukelia dar didesnį stresą ir imi pats slapukauti – nebepasakyti visko, stengtis elgtis, kad neišsišoktum ir visad save stebėti iš šalies... o tai yra vėl didžiulis stresas ir įtampa kiekviename žingsnyje, kiekvienoj situacijoj. Galiausiai sutuoktinės būnu išvaromas iš savo namų (mat, nesigulu pats į ligoninę gydytis, nes atrodau sau visiškai sveikas, o šeima nebegali pakęsti kitokio manęs)... gyvenu pas tėvus. Čia randu ramybę, niekas kiekvieno žingsnio nebestebi ir nekomentuoja, nepriekaištauja, tačiau naujas stresas veikia nuolat - gyvenimas išvarytam, gyvenimas ne namuose. Ir liga dar didesniu greičiu progresuoja. Mąstymo ir kalbėjimo greitis padidėja bene dvigubai. Aš sukuosi tarp darbų ir žmonių, kaip uraganas.

Pradedu visus mokinti, kaip elgtis, kaip gyventi. Pradedu pirkti įvairius daiktus dideliais kiekiais (kas man gali sukliudyti, juk už savo uždirbtus pinigus) ir manau, kad tuos daiktus padovanosiu skirtingiems žmonėms, kaip gerumo, draugiškumo apraišką. Tikrai ne sau. Ir pirkimo proceso malonumas ypač saldus. Galiu sau leisti viską. Tuomet gi-

minės tik iš kelinto bandymo sugeba mane pergudrauti ir aš atsiduriu ligoninėje.

Ką būčiau pataręs sau: DEJA, PER LIGOS EPIZODĄ NIEKO SAU PATARTI NEBEGALI. KAD IR BŪTUM SVEIKAS PARAŠĘS ANT LAPO „DARYK TĄ IR TĄ“, SIRGDAMAS VISIŠKAI KITAS PRASMES MATAI TUOSE UŽRAŠUOSE. TAIGI, TAU SUSIRGUS, NIEKAS KITAS TAU NEGALI PADĖTI – TIK ARTIMIEJI, DRAUGAI. JIE TURI TAVE ATIDUOTI Į MEDIKŲ RANKAS, KAD TA LIGA NEUŽSITĘSTŲ IR „NEĮSIVAŽIUOTŲ“ TAIP TOLI, NES TADA JAU TEKS TOKĮ LIGONĮ GYDYTI DAUG ILGIAU IR SUDĖTINGIAU, NEI PRADĖJUS LIGĄ GYDYTI ANKSTYVOJE JOS STADIJOJE. BŪKIME VISI SVEIKI! Man-tas

25

Priimti kasdienybę kaip dovaną, papuošti ją savo darbais ir mintimis – štai iššūkis, dėl kurio verta stengtis, juk metai taip greitai bėga!

Ina Lukauskaitė. Laimė visada šalia.

aikystėje buvau labai verksmingas, jautrus vaikas, labai vieniša, nemokėjau džiaugtis gyvenimu, net nemokėjau žaisti. Visada širdyje buvo tuštuma, emocijos išblėsusios. Aš buvau kitokia – dėl to vaikai mane atstūmė. Aš buvau izoliuota mokykloje, turėjau vienintelę draugę, kuri mane taip pat atstūmė – kaip ir visa klasė, nes jai buvo gėda draugauti, bendrauti su manim. Klasėje aš buvau tuščia vieta, niekas su manimi nešnekėjo, kai kurie tyčiojosi.

Nors aš buvau labai gabi ir protinga, gerai mokiausi, man mokytis buvo be galo sunku. Aš blogai jaučiausi. Aš nežinojau kas yra gera savijauta, kas yra ramybė ir džiaugsmas. Džiaugsmas būdavo tik paviršutiniškas.

Kai prasidėjo mano liga, dideles psichologines problemas iš vaikystės nusinešiau į suaugusiųjų pasaulį, tačiau tai – dar ne viskas. Prasidėjo liga. Penkiolikos metų man pasidarė žymiai blogiau, blogiau nei bet kada, blogiau, nei aš kada nors būčiau galėjusi įsivaizduoti.

Man pasidarė sunku susikaupti, per pamokas miegodavau, nes man buvo apatija, nieko nesinorėjo, gyventi nesinorėjo. Jutau didelę kaltę ir gėdą, kad esu vieniša, nuolatos būnu viena, vaikštau koridoriais viena, ir atrodė, kad visa mokykla tai ir pastebi, manęs visi nemėgsta, prieš mane visi nusiteikę. Aš įsivaizdavau, kad visiems būtų geriau be manęs, man pačiai būtų geriau, jei manęs nebūtų, nes aš buvau nervinga, žeminama klasiokų. Aš negalėjau ištverti savo vienatvės, jos kančios, negalėjau ištverti gėdos ir kaltės, būdavo ir prislėgtumo, užėjo mintys nusižudyti.

Penkiolikos metų nebegalėjau mokytis, ėmiau praleidinėti pamokas, kol galų gale visai atsisakiau eiti į mokyklą, ėmiau vaikščioti į polikliniką, ieškoti savyje ligų. Aš buvau labai liesa, negražios figūros, labai gėdijausi savo liesumo, dėl to norėjau, kad atsistatytų mano medžiagų apykaita ir aš sustorėčiau ir, kad atsistatytų aš turėjau badauti, derinti maisto produktus. Tris dienas nieko nevalgiau ir negėriau. Tai buvo labai pavojinga mano sveikatai ir gyvybei, bet aš apie tai net nesusimąsčiau. Pas mane buvo labai sutrikęs mąstymas.

Poliklinikoje mane nukreipė pas psichiatrę, pas kurią vaikščiodama gavau nukreipimą į psichiatrijos ligoninę.

Aš atsiguliau į ligoninę, tačiau mane greitai iš jos išrašė už netinkamą elgesį. Naktį prisijungiau prie dviejų merginų, gėrusių alkoholį. Jos mane pagyrė už drąsą, kad nepabijojau prieiti prie jų ir išgerti, nes tai – sveikas poelgis. Aš pirmą kartą nusigėriau penkiolikos metų. Naktį lipome per langą, kad nueitume nusipirkti cigarečių, tačiau jų neradome. Norėjau pirmą kartą gyvenime parūkyti, sužinoti kas tai tokio, bet nepavyko.

Gydytojai vieną gėrusią merginą išrašė iš ligoninės, perkėlė į Naujos Vilnios ūmų skyrių. Apie kitą gėrusią merginą niekas nieko nesužinojo, nes ji laiku užmigo ir jos geriančios niekas nepastebėjo. Sesutė pastebėjo mane ir kitą moterį, einančią girtą į tualetą, mane besijuokiančią ir supratusi kas vyksta, pranešė gydytojai. Gydytoja pasikvietė mane ir kitą merginą, klausinėjo kodėl mes taip elgėmės, liepė pasiaiškinti. Aš neturėjau ką pasakyti, tylėjau. Aš nesuvokiau savo klaidos, man atrodė, kad aš kitaip 27

Ina Lukauskaitė. Meilė.

Koks ilgas ir sunkus kelias – iš širdies į širdį

negalėjau pasielgti. Manęs pasigailėjo gydytoja ir neįrašė į juoduosius sąrašus. Jei būtų įrašę, būčiau niekada negalėjusi atsigulti į tą ligoninę.

Kai išėjau iš ligoninės, iš karto nuvažiavau pas psichiatrę į polikliniką. Ji man davė nukreipimą į Naujosios Vilnios ligoninę į vaikų skyrių. Aš atsiguliau savo mamai nieko nepranešusi. Mama manęs kelias dienas nerado, nesulaukusi namuose palaikė dingusia ir visur ieškojo su policija. Labai apsidžiaugė radusi mane psichiatrijos ligoninėje gyvą ir sveiką saugioje aplinkoje. Aš ligoninėje labai kankinausi. Aš ir vėl kaip mokykloje pasijutau be galo vieniša ir dėl to jutau gėdą ir kaltę. Prie manęs prieidavo jaunesnės mergaitės, tačiau man su jomis buvo neįdomu. Aš nepritapau prie vyresnių mergaičių, savo bendraamžių.

Kai mane mama rado ligoninėje, aš įkalbėjau ją pasiimti mane iš ligoninės. Kai mama jau ėmė mane namo, gydytoja mano mamai pasakė, kad ji daro didelę klaidą, nes man negerėja, o blogėja, o ligą reikia gydyti laiku.

Gal pusę metų praleidau namuose, ir mane vėl paguldė į ligoninę. Šį kartą, būdama penkiolikos metų, atsiguliau į suaugusiųjų skyrių. Ačiū, Dievui, pritapau.

Ar gydymas man padėjo? Taip, vaistai sumažino psichozes (išprotėjimus), tačiau geriau jaustis man nepadėjo.

Nuo 15 m. iki 23m. aš visada blogai jaučiausi, nežinojau kas yra gera savijauta, palengvėjimas, kas yra džiaugsmas ir ramybė.

Mano liga sužadino mano vaizduotę ir kūrybingumą.

Mano mąstymas, kai buvau išprotėjusi, buvo spalvingas ir magiškas. Aš prisimindavau savo praeities gyvenimus,

aš gyvenau mistiniame pasaulyje, kuriame vyko stebuklai, mano proto dėka – aš juos savo mintimis sukurdavau. Aš tikėjau, kad galiu materializuoti daiktus, auksinius, sidabrinius papuošalus, brangenybes, mokėjau gydyti ligas net nepagydomas, galiu kurti naują, gražų šviesų pasaulį, naikinti demonus, pasidalinti į daugybę savo pavidalų: antrininkių dievybių – aš save laikiau dievybe. Aš galvojau, kad galiu išgelbėti pasaulį. Tai dariau savo vaizduotėje.

23 metų man padarė 10 elektrošokų. Aš pirmą kartą gyvenime atsigavau. Patyriau kas yra palengvėjimas ir džiaugsmas, gera savijauta, ramybė. Mano remisija (pagerėjimas) buvo labai gera – truko penkerius metus. Tiek metų, man pasakė psichiatras A. Gudelis, reikės gerti vaistus. Aš tikėjau, kad man nepablogės, kad aš per penkerius metus pasveiksiu, man nebereikės gerti vaistų. Man ir gydytojas Valius Sruoga sakė, kad nebandyti man nuimti vaistus.

Per tuos 5 metus, kai man palengvėjo, aš nuėjau į vakarinę mokyklą ir baigiau dvyliktą klasę. Per vienus mokslo metus pasimokiau ir išlaikiau keturis valstybinius egzaminus. Mokyklą baigiau su pagyrimu. Įstojau į Vilniaus universitetą, chemijos fakultetą. Aš nepatempiau krūvio, negalėjau tiek daug mokytis, kaip kiti studentai, ir pirmos sesijos neišlaikiau – iškritau iš universiteto. Man sekėsi sunkiau mokytis negu visiems, nes man per laboratorinius darbus labai stipriai drebėjo rankos – visi mėgintuvėliai kratėsi, nes aš panikuodavau – be galo nepasitikėjau savimi. Nors aš nesudaužiau ne vieno mėgintuvėlio (kiti sudaužė) ir padariau beveik visus laboratorinius darbus nuo 29

pradžios iki galo (vieną kartą neatėjau, kitą kartą pusės nepadariau), aš negalėjau mokytis su tokiom drebančiom rankom (o jeigu ką nors susprogdinčiau ar apsipilčiau?).

Kai sužinojau, kad sesijos neišlaikiau, labai nepergyvenau. Juk paskaitose aš išsekdavau, ir dėl to man po paskaitų užeidavo įkyrios būsenos: tokios, kai visur pasižiūrėdavau juoda spalva, ji labai krisdavo į akį, juodos spalvos ir tamsos bijojau. Man juoda spalva atrodė kaip tamsuma, kaip skylė. Ir dabar man kartais užeina tokios būsenos.

Praėjo penkeri metai be pablogėjimų (be atsigulimo į ligoninę). Vaistus galbūt reikėjo nutraukti, bet tai reikėjo daryti labai pamažu. Tačiau aš greitai nutraukiau vaistus ir išprotėjau. Mane mama paguldė į ligoninę. Aš vėl „gelbėjau“ pasaulį, norėdama išsigelbėti pati. Vėl keičiau viską aplinkui, norėdama vidinių pokyčių.

Liga atėmė iš manęs jaunystę. Tą didelį jos džiaugsmą ir nerūpestingumą. Tačiau ligoje aš radau gyvenimo

prasmę – kančia man buvo prasminga ir graži. Dėkoju Dievui už ligą – aš per ją patyriau gyvenimo pilnatvę – gyvenimas bet kokiu atveju yra pilnatvė. Aš pasimokiau, kad bet kokiomis sunkiomis sąlygomis būti laiminga, laiminga būti visada.

Per ligą aš atradau Dievą – atsivėriau į tikėjimą, pradėjau melstis, vaikščioti į bažnyčią. Ir dar atradau kai ką nepaprasto – dvylikos žingsnių programą, kurios mokosi suaugę alkoholikų vaikai – suaugę vaikai iš nedarnių šeimų. Mano tėvas buvo alkoholikas – aš iš jo paveldėjau savo sutrikusius nervus. Suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) grupėje mokausi gyventi iš naujo, žinodama, kad man vien vaistai nepadės – reikės daug vidinių pastangų, norint atstatyti sveikatą. Reikia mokytis tikėti, pasitikėti, kad praeitų visos ligos baimės, nerimai ir įtampos, prislėgtumas ir liūdesys. Reikia mokytis mylėti, aukotis, nusileisti, susitaikyti, džiaugtis gyvenimu.

Loreta Petrikaitė

30

Mus supantis pasaulis kupinas gėrio ir grožio.

Tereikia rasti šviesą savyje ir būti laimingais.

Ina Lukauskaitė. Piemenaitė.

31

www.vpsc.lt Vilnius, 2014