R. Bružas „Bikerstory.Lt. Motociklizmo istorija Lietuvoje 1918–1945"

Rimas Bru탑as

bikerstory.lt l i e t u vo s mo t o c i k l i z mo i s t or i j a

v ilnius

2012

1918 – 19 4 0 m .

Už palaikymą dėkojame:

Viršelis Rimo Bružo Maketavo Ernestas Vinickas © Rimas Bružas, 2012 © Leidykla VAGA , 2012 ISBN 978-5-415-02231-1 UDK 629.118(474.5)(091) Br361

Skiriu dukrai Marijai ir visiems buvusiems, esantiems, likusiems ir dar b큰siantiems kelyje

Kelionė baigėsi. Baigėsi visi abejojimai, planai, nes dar greičiau, negu motociklas pasiekė namų duris, jau naujais šiokiadieniais rūpesčiai užplūdo…

Kelionę planuoti – džiaugsmas.

Kelionę vykdyti – katorga.

Kelionę prisiminti – visko atpildas.

Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė. Ciniška iliuzija, kad jį galima bus pakartoti.

Atsiminimai kaip atpildas, kuris, rodos, kur kas vertingesnis už patį faktą.

Tai žmogaus vidaus praturtinimas, draugiškumo, kantrybės ir aistrų išbandymas.

Antanas Paškevičius-Poška.

Autoportretas. Bombėjus, 1936 m. pasvalio kr ašto muziejaus arch.

Tad kas gi yra kelionė?

Ar tik ne kondensuotas gyvenimas, jo pratęsimas, mokykla, kurioje niekas nemoko, bet išmokstama daug, ko joks mokytojas neišmokys.

Keliauti – reiškia nusipurtyti visas kasdienines, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkias, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš – tapti didesniu žmogumi. antanas paškevičius-poška, 1972 m.

1.

turinys

14 20 32 40 10

Įžanga Motociklas Motoparkas Keliai Kelių eismo taisyklių raida 45 46 51 55

1931 m. „Autovežimių įstatymas“ 1932 m. „Autovežimių įstatymui vykdyti taisyklės“

Registracija ir numeriai „Šoferio liudijimas“

Apranga 69 Kaukolės mįslė 72 FIM istorija 76 Klubinis judėjimas 78 Lietuvos motociklininkų klubas 80 Kauno motociklininkų klubas 82 Šiaulių motociklininkų klubas 86 Klaipėdos motorų sporto klubas 90 MK sudėtis 96 MK kelionės 104 Lenktynės 108 Vytauto Didžiojo tarptautinis 62

112

konkursinis motociklininkų suvažiavimas Mūsų dienų ralis

Ralis „Aplink Lietuvą“ 132 4 dešimtmečio krizė 136 Trekas 148 „Čiklietas“ 152 Motociklininkas ir sužadėtinės 154 Motor cycles 156 Variklio reikšmė gyvenime 158 LMK 2011 m. nariai 120

1. Apie 1930 m. romano senapėdžio arch.

9

ĮŽAnGA Savo rankose laikote pirmąją knygą, skirtą Lietuvos motociklininkų ir motociklizmo istorijai.

1.

bikerstory.lt – tai ne vien knyga klasikiniu supratimu, tai – autentiškų dokumentų rinkinys*, archyvinių fotografijų albumas, laikraščių iškarpos, straipsniai, amžininkų atsiminimai ir DVD fi lmas.

Idėja surinkti medžiagą apie motociklininkų judėjimo Lietuvoje raidą brendo ilgai.

Pradžia galima laikyti senas, privačiuose archyvuose saugomas fotografijas, darytas dar tarpukariu, kurios žavi ne vieną motociklininką ir žadina smalsumą. Tarsi iš ūkų iškylančios tolimos ir šiandieninei kartai neatpažįstamos praeities vizijos – tarsi vien pasakojimuose egzistavusio, prarastojo pasaulio vaizdiniai, kurie balansuoja kažkur tarp mito ir realybės. Pamažu įžvalgesnei akiai tas „prarastasis pasaulis“ įgauna realesnes ir labiau apčiuopiamas formas.

Pradedame „skaityti“ fotografijas. Atgyjantys vaizdai suteikia vis daugiau turinio ir detalių, kurių reikšmės ir prasmės ilgainiui nudilo. Tai, kas buvo anuomet kasdienybė, nūnai virsta atradimais, leidžiančiais dabarties motociklininkams išdidžiai kilstelti galvas – jie turi garbingą ir turtingą istoriją.

Dar jų seneliai važinėjo tais pačiais Lietuvos keliais, džiaugėsi tais pačiais, vien motociklininkams suprantamais dalykais ir buvo tokie patys romantikai, kokie šiandien esame mes. Tokie pat ir kartu kitokie. * Citatų kalba, išskyrus kai kuriuos korektūros dalykus, netaisyta. (Red. past.)

Ši knyga – tarsi susitikimas su savo pačių praeitimi, tarsi motociklininkų judėjimo Lietuvoje gimimo metrikos ar fundamentas, į kurį galime atsiremti liudydami pasauliui savo visavertį buvimą, ir greta to galimybė tęsti savo pačių kelionę. Tai kaip pasisveikinimas, kai prasilenkdami pagarbiai kilstelime ranką sutiktajam kelyje. Šis susitikimas ir pasisveikinimas turėtų būti malonus. Jeigu istorija svarbi kiekvienai valstybei kaip gija, siejanti praeitį su dabartimi ir nutiesianti kelius į ateitį, tai ne mažiau ji reikšminga ir jos žmonėms, istorijoje randantiems savo herojų, idealų ir, svarbiausia, atramą.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpis (1918–1940) tai metas, kuomet, dėl susiklosčiusių tarptautinių aplinkybių, atgimė, užaugo ir subrendo Lietuvos valstybė. Tai buvo sudėtingas laikas, nes Lietuva 1920 m. neteko istorinės sostinės Vilniaus, o atgavo jį tik prieš pat valstybingumo netekimą 1939 m., vyko nepriklausomybės kovos, tačiau jauna valstybė sugebėjo 1923 m. prisijungti Klaipėdos kraštą.

Daugialypių įvykių kontekste Lietuvoje atsirado palankios sąlygos motociklininkų judėjimui, kuriam besiplėtojant 3-iojo dešimtmečio pabaigoje susibūrė pirmieji motociklininkų klubai, nors pirmasis motociklas šalyje buvo įregistruotas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 1913 m., kada Lietuvoje šeimininkavo Rusijos imperijos pavaldiniai. Tikėtina, 11

1.

Motociklininkas Trakų apylinkėse. romano senapėdžio arch.

1.

jog motociklų būta ir anksčiau, tiesiog registracija anuomet nebuvo privaloma, o į motociklą žiūrėta veikiau kaip į egzotišką technikos stebuklą, kuris buityje sunkiai pritaikomas.

Laikai keitėsi ir kraštą nusiaubęs Pirmasis pasaulinis karas trofėjų pavidalu „užkrėtė“ šalį motociklais, o technikos pažanga pokario metais keistąją dviratę transporto priemonę su varikliu padarė prieinamesnę ir ne tokią bauginančią, o motociklų skaičius per pirmąjį Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį išaugo iki 441 motociklo (1928 m. registro duomenimis) įskaitant ir Klaipėdos kraštą. Vėlesniais metais šis skaičius augo dar spartesniais tempais.

Laikotarpis, apie kurį kalbame šiame leidinyje, gana tolimas ir todėl gana šykštus faktinės medžiagos, todėl, objektyvumo ir išsamumo dėlei, stengėmės sudėti visą šiuo metu archyvuose ir privačiose kolekcijose sukauptą ir prieinamą informaciją bei dokumentus, susijusius su motociklizmo judėjimo Lietuvoje pradžia, kuri tarsi sujungtos dėlionės dalys atskleidžia iki šiol menkai žinomą istorijos tarpsnį.

Motociklizmo judėjimas nebuvo valstybinės reikšmės įvykis, plačiai aprašomas spaudoje ar minimas kronikose.

Tarpukariu tai buvo vienas iš nedaugelių visuomeninių judėjimų, draugijų, kurie Pirmojoje Respublikoje buvo gausūs ir populiarūs, todėl motociklininkams nebuvo skiriama ypač daug dėmesio, apie juos tekalbėta įspūdingų lenktynių ar eismo įvykių kontekste. Turint minty, jog mus nuo Pirmosios Respublikos skiria Antrasis pasaulinis karas ir ilgi 5 dešimtmečiai sovietijos siautėjimo, suprantama, kad didelė dalis svarbios medžiagos buvo fiziškai sunaikinta ar negrįžtamai dingo karo metais, dalis „nusėdo“ Trečiojo reicho ar SSRS archyvuose, todėl tai, kas liko, galima laikyti nedideliu

stebuklu, šiandien liudijančiu mūsų, t. y. motociklininkų, istoriją. Neįkainojamą pagalbą suteikė anuometinė spauda, kurios dėka galima atkurti tarpukario Lietuvos motociklizmo dvasią, gauti nemažai įdomios informacijos ir autentiškų žinių. Tačiau yra daug spragų, pvz., Klaipėdos kraštas iki šiol liko jei ne juoda, tai pilka dėmė Lietuvos motociklizmo judėjimo istorijoje. Žinoma, jog motociklų čia buvo daugiau negu Didžiojoje Lietuvoje, o „motorračių“ klubas įsikūrė anksčiau nei Lietuvos motociklininkų klubas, yra informacijos apie klubo organizuotus renginius ir lenktynes, tačiau žinių apie klubo sudėtį, jo atributiką, motociklų parko raidą, deja, regis, neišliko. Nepavyko aptikti Klaipėdos motorračių klubo pėdsakų nei Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau LCVA), nei Vokietijos Bundes archyve, kur, tikėtina, dar 1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, buvo išvežti archyviniai dokumentai.

Tačiau viską, ką pavyko rasti, šioje knygoje ir publikuojame. Surinkus medžiagą šiam leidiniui tikslas buvo aiškus – vengti išplėtoto autoriaus teksto ir atskleisti detales jų neinterpretuojant. Taigi ši knyga buvo rašoma žurnalisto, bet ne rašytojo, veikiau istoriko, nei publicisto.

Tiesa, dar labai norėčiau suvienyti šiandieninius motociklininkus ir paskatinti tęsti tarpukario Lietuvos motociklizmo tradicijas, kuriomis pagrįstai galime didžiuotis ir vežtis su savimi į kiekvieną kelionę kaip angelą sargą.

Geros kelionės atgal į praeitį –

r i m a s bruž a s

1. romano senapėdžio arch.

13

MOtOCiKLAs Motociklas buvo ganėtinaiai reta, šių dienų kalba šnekant – egzotinė transporto priemonė, tiesiogine ir perkeltine prasme kelianti daug triukšmo, žadinanti susidomėjimą, susižavėjimą ar pasipiktinimą, reikėjo ne vien išgalėti nusipirkti, o tai reiškia, jog reikėjo būti arba gana turtingam, arba labai mėgti dėmesį, arba būti nemenkam pramuštgalviui, jog ryžtumeis tokiai visai neilgalaikei, neatsiperkančiai ir pavojingai „investicijai“.

1.

Motociklo istorija prasideda tik XIX a. antrojoje pusėje JAV (oficiali motociklo prototipo su anglimis kūrenamu garo varikliu mediniame rėme „gimimo diena“ laikoma 1867-ieji (išradėjas Howardas Roperis (1823 –1896), ši dviratė transporto priemonė gana greitai „perplaukė“ Atlantą ir atsidūrė ne tik Senajame žemyne, bet ir tuometinėje jo provincija laikomoje Lietuvoje. LCVA saugomuose dokumentuose galima rasti transporto registro įrašų su pirmais duomenimis apie registruotus motociklus. Tiesa, kažkodėl šis sąrašas ranka rašytas ant ugniagesių ataskaitų apie gaisrus blanko, bet jame yra išties vertingos informacijos apie 1926 m. motoparką Lietuvoje („Žinios apie autovežimus, motociklus ir traktorius“). Taigi, nuo motociklo išradimo 1867 m. praėjus 59 metams, nuo Gott liebo Daimlerio sukurto pirmojo skystaisiais degalais varomo motociklo variklio 1885 m., t. y. po 41-ių metų, ir nuo pirmojo „Harley Davidson“ motociklo pasirodymo 1903 m. (įkūrėjai Williamas Harley’us ir broliai Arthuras bei Walteris Davidsonai) prabėgus vos 23 metams, – Europos centre, Lietuvoje, 1926 m. (įskaitant ir Klaipėdos kraštą) buvo užregistruotas net 201 motociklas. Galbūt žodį „net“ kai kas norėtų rašyti kabutėse, tačiau du šimtai motociklų XX a. pirmosios pusės Lietuvoje, kai automobilių tais pačiais metais buvo užregistruota 424 , sutikite, yra daugiau nei solidus

2.

skaičius. Deja, registro ataskaitose nesama duomenų, kokios tuomet buvo populiariausios motociklų markės ir jų gamintojai. Minėtuose archyviniuose dokumentuose pateikiama tik 25 -iuose Lietuvos miestuose registruotų motociklų skaičius. Įdomi detalė, jog Laikinojoje sostinėje Kaune, kur po poros metų susikurs pirmasis Lietuvos motociklininkų klubas, 1926 m. buvo tik 27, o 1928 m. jau 109 motociklai, t. y. keturis kartus daugiau. Visos Lietuvos mastu motociklų skaičius per dvejus metus išaugo daugiau nei dvigubai, nuo 201 iki 441. Visoje šioje statistikoje nėra 1920 m. Lenkijos, sulaužiusios Suvalkų sutartį, atplėšto ir 15

1. lino žaliūko arch.

2.

Bernardas Paukštaitis, Vilkaviškis, 1922 m. „senų vežimų klubo“ arch.

1.

1. lino žaliūko arch.

2. Jonas ir Julius Kaulėnai,

nusifotografavę prie Smalsčio klėties. rokiškio kr ašto muziejaus arch.

2.

16

okupuoto Vilniaus krašto. Tiesa, tame pačiame dokumente nurodoma, kad jame pateikiami duomenys neskaičiuojant „Krašto apsaugos ir Kriminalinės policijos autovežimų“. Todėl, galima sakyti, jog tai yra objektyviausia šiuo metu turima ir pasiekiama statistika, kurioje užfiksuotos tik privačios transporto priemonės ir atskleidžiamas realus tarpukario Lietuvos motoparko skaičius, kuris šiuo atveju nėra iškraipomas karinių ar sukarintų valdiškų institucijų ir žinybų tarnybinėms reikmėms įsigytų motociklų. Matyti, koks buvo natūralus ir to meto padiktuotas motociklų poreikis. Žinoma, poreikis arba susidomėjimas motorizuotomis dviratėmis transporto priemonėmis galėjo būti ir gerokai didesnis, tačiau, turint mintyje pirmųjų motociklų Lietuvoje kainas ir anuometinius gyvenimo lygio standartus, šį „technikos stebuklą“ galėjo sau leisti įsigyti toli gražu ne kiekvienas norintis. Tai tikrai buvo prabangos prekė, kurią sau leisti galėjo retas. Aiškumo dėlei galima pateikti populiarų ir gana iškalbingą palyginimą – anuomet karvė kainavo 200 Lt, o motociklas apie 1 000 Lt. To meto fotografijose, fiksavusiose pirmuosius motociklizmo žingsnius mūsų šalyje, tokių tiesioginių „agrarinių“ paralelių ir aliuzijų buvo ir daugiau. Šioje nuotraukoje užfiksuotas vežimą traukiantis motociklas. Užuomina į motociklo galingumo išraišką arklio galiomis. Galbūt juokais, galbūt rimtai, o galbūt tai – nuostabos iliustracija, jog nedidelis mechanizmas buityje savo galingumu gali atstoti arklį. Tačiau kaina… Žemės ūkio valstybėje ir kaimo visuomenėje tai buvo sunkiai suvokiama. Tiesa, panašių proporcijų išlikę ir šiandien, bet, laimei, XXI a. pradžioje visuomenės požiūris ir prioritetai – kiti.

Nors motociklas buvo ganėtinai reta, šių dienų kalba šnekant – egzotinė transporto priemonė, tiesiogine ir perkeltine prasme kelianti daug triukšmo, žadinanti susidomėjimą, susižavėjimą ar pasipiktinimą (šiuo požiūriu reikalai, regis, nedaug pasikeitė), reikėjo ne vien išgalėti nusipirkti, o tai reiškia, jog reikėjo būti arba gana turtingam, arba labai mėgti dėmesį, arba būti nemenkam pramuštgalviui, jog ryžtumeis tokiai visai neilgalaikei, neatsiperkančiai ir pavojingai „investicijai“. Beje, reikėjo sugebėti motociklą dar ir valdyti. Kitaip nei mūsų dienomis, kai pirmąją motorinę dviratę transporto priemonę dažnas „pasibalnoja“ dar ankstyvoje paauglystėje, tuomet vairuoti motociklą buvo tas pats, kas šiandien eiliniam vairuotojui sėsti prie „Formulės 1“ bolido vairo. Pirmieji Lietuvą pasiekusių motociklų modeliai, kaip vėliau matysime, buvo, švelniai sakant, valdomi nelengvai, motorinių transporto priemonių tradicijos visuomenėje dar tik bepradedančios formuotis, todėl natūralu, jog motociklai traukė akį, o jų savininkai buvo laikomi kone didvyriais ir dėmesio tikrai nestokojo.

XX a. pirmojoje pusėje motociklas dėl visų savo savybių ir galimybių darėsi vis patrauklesnis, jų gamyba Vakaruose plėtėsi, atsirado didesnis modelių pasirinkimas, o konkurencija ir populiarumas padarė savo darbą – motociklai tapo prieinami viduriniam sluoksniui ir todėl įgijo masiškesnio reiškinio pobūdį. Nederėtų pamiršti, jog prie motociklizmo plitimo gerokai prisidėjo ir Pirmasis pasaulinis karas, kur motociklai pirmą kartą buvo panaudoti kariuomenės reikmėms. Tai neabejotinai turėjo įtakos motociklo raidai ir populiarumui, nes grįžusieji dažniausiai ir taikos metais taip pat naudojosi šia patikrinta ir

1. lino žaliūko arch.

1.

17

1.

išbandyta technika. Kita vertus, reikia įvertinti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Henry’io Fordo 1913 m. išrastos konvejerinės montavimo linijos, perpus sutrumpinusios gamybos laiką ir tiek pat atpiginusios produkciją, įtaką.

Tie patys principai, kurie galiojo automobilių gamyboje, tiko ir dviratėms transporto priemonėms. Taigi, per gana trumpą laiką kaip visame pasaulyje, o ir mūsų šalyje motociklai tapo ne vien populiaria transporto priemone, bet ir laisvalaikio leidimo forma. Tačiau tai atsitiks tik tuomet, kai Senasis žemynas kiek atsitokės nuo vieno žiauriausių karų žmonijos istorijoje. Pirmaisiais pokario metais laukė svarbesni Europos atkūrimo darbai ir geopolitiniai žemyno perdalijimai, davę postūmį atsikurti Nepriklausomai Lietuvos valstybei.

1. leonardo drenkausko arch., 1928 m.

2. romano senapėdžio arch.

2.

19

MOtOPARK As Susidomėjimas motorizuotomis dviratėmis transporto priemonėmis tarpukario Lietuvoje buvo didelis, tačiau, turint mintyyje pirmųjų motociklų Lietuvoje kainas ir anuometinius gyvenimo lygio standartus, šį „technikos stebuklą“ galėjo sau leisti įsigyti toli gražu ne kiekvienas norintis. Tai tikrai buvo prabangos prekė, kurią sau leisti galėjo retas.

1.

1918 m. atsikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai,

pamažu prasideda krašto automobilizacija. Prasideda sunkiai, nes jauna valstybė turi kautis su nepriklausomybę likviduoti siekiančiais vidaus ir užsienio priešais. Automobiliais rūpinamasi tik tiek, kiek to reikia šalį ginančios Lietuvos kariuomenės reikalams, tad ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos automobilininkais tampa kariškiai.

Jų energijos ir iniciatyvos dėka į Kauną atkeliauja pirmieji Karaliaučiuje iš Vokietijos kariuomenės pirkti automobiliai bei motociklai, vėliau kariuomenės autoparką papildo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais laimėta trofėjinė technika. 1920 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenėje buvo daugiau kaip 100 automobilių ir motociklų, deja, visi jie Pirmojo pasaulinio karo laikų, ganėtinai archajiški ir susidėvėję. Dalis jų buvo gauti Lietuvos delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos dėka iš Amerikos likvidacinės komisijos, dalis pirkta už Vakarų valstybių paramos lėšas.

Lietuvos pasiuntinybės Berlyne karo atašė Romanas Chodakauskas 1919 m. kovo 14 d. Krašto apsaugos ministerijos štabo viršininkui pranešė apie numatomas išsiųsti Vokietijoje nupirktas transporto priemones: (...) nuo pirmadienio ateinančios savaitės pradės eiti Kaunan prekiniai traukiniai per Karaliaučių. Nuo tos dienos Zacha-

2.

rijas žada siųsti priruoštus kariuomenei daiktus po penkis šešis vagonus kasdien. Pirmoje eilėje bus išsiųsti drabužiai (...), paskui motocikletai – penkiasdešimt, dviračiai – 25 , automobiliai – dešimt, virtuvės – apie keturiasdešimt.“ Kol šios transporto priemonės pasiekė Lietuvą, kariškiai įsigijo jų ir Lietuvoje. 1919 m. kovo 29 d. automobilių kuopa už 1 000 vokiškų markių Kaune iš pil. Ščenono nupirko 1, 5 AJ galingumo „Wanderer 11“ markės motociklą. Pirkimo aktą pasirašė specialiai automobilių kuopoje sudarytos komisijos nariai – karininkai V. Nivinskas, K. Rodovičius ir Valstybės kontrolės atstovas P. Raulinaitis. Balandžio 18 d. iš pil. Špugio nuperkamas kitas dviejų cilindrų V formos 4, 5 AG galingumo varikliu „Wanderer 41“ markės motociklas su diržine 21

1.

Motociklininkų išvyka į Rygą. aut. k. kr auklis, 1931 m. šiaulių „aušros“ muziejaus arch.

2.

Motociklai, lengvoji mašina ir kelio ženklai šaltkalvio Mato Stapulionio (1909 –1978) mechaninės dirbtuvės kieme Vytauto gatvėje. Matas Stapulionis stovi dešinėje. autorius nežinomas, apie 1929 m.

1.

pavara ir atskira nuo variklio pavarų dėže. Priėmimo komisija: automobilių kuopos karininkai V. Nivinskas, T. Žyckis, Mikas Galatėlis ir Valstybės kontrolės atstovas P. Raulinaitis nustatė, kad, nepaisant sudilusių variklio žiedų, „motociklas tinkamas nešimui tarnystės. vidas grigoraitis. lietuvos kariuomenės technika 1918 –1940 . vilnius, 2009, p. 8 .

Motoparko raida Lietuvoje neabejotinai buvo susijusi su geopolitiniais įvykiais ir šalies vidaus situacija. Sunku pasakyti, kada šis technikos stebuklas pirmą kartą išriedėjo į Lietuvos kelius, tačiau pirmieji skurdūs duomenys datuojami 1913 m., kuomet carinė administracija užfiksavo (registracija tai vadinti sunku) pirmąjį motociklą Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštu vadintoje Lietuvos teritorijoje. Tai buvo „vokietis“ „Brenabor Brandenburger“ motociklas, registruotas Ivano Gulbės vardu.

Po Pirmojo pasaulinio karo susiklostė palankios tarptautinės aplinkybės ir buvo paskelbta Nepriklausoma Lietuvos Respublika. Jaunos valstybės teisę egzistuoti reikėjo apginti ne vien diplomatinėmis, bet ir karinėmis priemonėmis – vyko Nepriklausomybės kovos; nuo Lietuvos ilgam buvo atplėšta istorinė sostinė ir Vilniaus kraštas. Tiesa, atsirado proga prisijungti Klaipėdos kraštą. Kitaip tariant, situacija motociklizmo plėtrai buvo itin nepalanki ir tuo metu – ne vien valstybės, bet ir jos piliečių – prioritetų lentelėje, galima sakyti, užėmė tvirtą vietą pačioje pabaigoje.

Padėtis tada dar neprijungtame prie Lietuvos Klaipėdos krašte buvo kiek kitokia. Paryžiaus taikos konferencijoje Klaipėdos krašto pavadinimą gavusi Mažosios Lietuvos dalis keletą šimtmečių buvo Vokietijos imperijos sudėtyje.

2.

Sparti Vokietijos industrializacija stipriai paveikė ir imperijos pakraščius, t. y. kėlė jų gyventojų ekonominę gerovę ir kartu didino perkamąją galią. Istoriografijoje gausu šaltinių, kuriuose akcentuojami ne vien ekonominiai, bet ir kultūriniai Klaipėdos krašto pranašumai prieš Didžiąją Lietuvą. Visas šis aplinkybių kompleksas nulėmė gerokai spartesnę motoraidą krašte.

Ganėtinai vaizdžiai šį procesą Klaipėdos krašte iliustruoja įregistruotų motociklų skaičiaus Klaipėdos krašte 1920 –1937 m. lentelė (lentelė sudaryta remiantis: kkvž. 1920,

nr. 21, p. 194; nr. 42 , p. 355; nr. 79, p. 645; 1921, nr. 30 , p. 270 –271; nr. 54 , p. 458; nr. 102 , p. 810 – 811; 1922 , nr. 5 , p. 29 –30 ; 1928 , nr. 120 , p. 818 – 828; 1931, nr. 12 , p. 93 –107; sž, 1926 , nr. 11, p. 208; 1931, nr. 31, p. 714; 1938 , nr. 8 , p. 164; bericht der handelskammer für das memelgebiet über das jahr 1925 , s. 29; bericht der industrie- und handelskammer für das memelgebiet über die jahre 1931–1934 , S. 37.).

23

1. Motociklas „Miele“. romano senapėdžio arch.

2. Čigo namas Šližiuose, Biržų raj.

Motociklas „Husqvarna“.

Prie motociklo vairo Marija Čigaitė-Ruplėnienė. Apie 1935 m.

1.

metai

motociklai

1920 m. sausis 1922 m. sausis 1924 m. sausis 1925 m. gruodis 1926 m. gruodis 1927 m. gruodis 1928 m. kovas 1928 m. gruodis 1929 m. spalis 1930 m. spalis 1930 m. gruodis 1931 m. spalis 1932 m. spalis 1933 m. spalis 1934 m. gruodis 1935 m. gruodis 1936 m. gruodis 1937 m. gruodis

12 38 96 136 153 183 188 248 294 324 313 367 367 362 250 236

261 292 2.

Didžiojoje Lietuvoje 1922 m. spalio 23 d. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija telefonogramoje paprašė Vidaus reikalų ministerijos (toliau VRM) Piliečių apsaugos departamento skubiai suteikti žinių, kiek visoje Lietuvoje yra automobilių ir motociklų (su prierašu „Labai skubiai“).

VRM Piliečių apsaugos departamentas, vykdydamas šį nurodymą, iš apskričių surinko duomenis apie transporto priemones Lietuvoje, iš kurių galima susidaryti nuomonę apie motociklų paplitimą Lietuvoje 3-iajame dešimtmetyje. Spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje į VRM atėjo pirmieji pranešimai. Ši savotiška apklausa (ne registracija)

3.

4.

1. lcva.

2. lcva.

3. lcva.

4. lcva.

5. lcva.

5.

25

1.

1. lcva.

buvo gana išsami. Joje minimas motociklo savininkas, motociklo markė ir galia.

Ukmergės apskritis, 1922 m. rugsėjo–spalio mėn. buvo registruotas 1 motociklas (savininkas Simonas Mocarskis (Ukmergės m. Sodno g.), firma ir jėga* – „Alba“ (1 ½ jėgos), reg. data – 1922 m. rugpjūčio 14 d., lentelės nr. 2053 , liudijimo nr. 4654).

Panevėžio apskritis pranešė, jog 1922 m. rugsėjo mėn. buvo registruotas 1 motociklas (spalio mėn. registruota nebuvo) (savininkas Vilgelmas Šefleras (Panevėžys, Respublikos g.). Firma ir jėga – „Adler“ (galia 2 ½), reg. data – 1922 m. rugsėjo 25 d., lentelės nr. 1555, leidimo nr. 6376).

Ežerėnų apskrities viršininkas 1922 m. lapkričio 31 d., atsakydamas į VRM Piliečių apsaugos departamento te* 1 jėga buvo vadinama 1 000 cm 3.

26

lefonogramą dėl užregistruotų automobilių ir motociklų iki 1922 m. spalio 27 d., rašo, jog „man priklausančioje apskrityje užregistruotų automobilių ir motociklų nesiranda“.

Kretingos apskrities viršininkas praneša, jog jam pavestoje apskrityje 1921–1922 m. registruotas tik 1 automobilis ir nė vieno motociklo. Toks pat buvo ir Mažeikių apskrities viršininko atsakymas apie Seinų (1922 m. spalio 30 d. duomenimis), Trakų (1922 m. spalio 25 d. duomenimis), Utenos (1922 m. spalio 31 d. duomenimis) ir Šakių (1922 m., spalio 24 d. duomenimis) apskritis – motociklų registruota nebuvo. Šiaulių apskrities viršininkas praneša, jog apskrityje yra įregistruota 13 automobilių ir 1 motociklas (1922 m. spalio 22 d. duomenimis, savininkas Bolys Petryla, Šiau-

liai, Joniškio g., 4), firma ir jėga – „Rojal Enfield“ (4 jėgos), motoro nr. 505 . Didelė tikimybė, jog tai buvo vienas iš to modelio motociklų, kurį Didžiosios Britanijos vadovybė per Pirmąjį pasaulinį karą paprašė „Royal Enfield“ kompanijos pagaminti specialiai Rusijos kariuomenei, t. y. „Royal Enfield“ 425 cm³, V „Twin“ modelis. Po karo „Royal Enfield“ pradėjo gaminti galingesnius, 976 cm³ motociklus.

Tauragės apskrities viršininkas praneša (1922 m. lapkričio 15 d.) apie įregistruotus 2 automobilius ir 1 motociklą (markė ir savininkas nenurodomi).

Vilkaviškio apskrityje iki 1922 m. lapkričio 8 d. užregistruoti 5 motociklai.

Kauno miestas ir apskritis 1922 m. spalio 28 d. pranešė apie 8 motociklus (savininkai: Leo Velti (Kaunas, Donelaičio g. 54), firma ir jėga – „Wanderer“ (4 jėgos), Antanas Gruždis (Kaunas, Rubežiaus g. 31), firma ir jėga – „Harley Davidson“ (12 jėgų), Adomas Taločka (Kaunas, Mickevičiaus g. 19), firma ir jėga – „N. S . U. 21“ (3 ½ jėgos), Juozas Mileričius (Kaunas, Laisvės alėja), firma ir jėga – „Opel“ (1 jėga), Isaakas Gurvičius (Kaunas, Šv. Petro g.), firma ir jėga – „Triumph“ (3 ½ jėgos), Jurgis Veizes (Kaunas, Laisvės alėja), firma ir jėga – „Wanderer“ (3 p. s. jėgų), Hahnas Frikas (Kaunas, Gedimino g.), firma – „N. S . U. 21“ (2 p. s. jėgos), Klemensas Pagorželsnis (Kaunas, Žemaičio g.), firma ir jėga – „Wanderer“ (2 ½ jėgos).

Informacija gauta iš 13 apskričių, iš kurių pranešta apie 17 iki nurodytos datos registruotų motociklų. Žinoma, nederėtų atmesti galimybės, jog dalis krašte buvusių motociklų galėjo praslysti pro Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos bei VRM Piliečių apsaugos departamento

1.

„filtrus“, tačiau duomenys kiekybiškai pernelyg daug skirtis negalėjo.

Remiantis šiais apskričių viršininkų pateiktais duomenimis, galima sakyti, jog motociklas XIX a. 3 -iojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo neįprasta ir reta transporto priemonė.

Kiek išsamesnių duomenų LCVA saugomuose dokumentuose randame įrašuose apie 1926 m. pirmą kartą registruotus motociklus. Turint mintyje, jog motociklo istorija prasideda tik XIX a. pabaigoje.

Kalbant apie skirtingų šaltinių pateikiamų statistinių duomenų neatitikimą, derėtų į tam tikrus „svyravimus“ žiūrėti atlaidžiai. Pvz., įregistruotų motociklų skaičiaus Klaipėdos krašte 1920 –1937 m. lentelėje nurodoma, jog 1926 m. Klaipėdos krašte buvo 153 motociklai, o 27

1. Fredos sodininkystės ir

daržininkystės mokyklos studentai prie motociklo „Douglas“. Centre stovi agronomas Fridrichas Jakštas. rokiškio kr ašto muziejaus arch.

1.

„Žiniose apie autovežimus, motociklus ir traktorius“ nurodomas skaičius yra 133. Vėlesnių metų tų pačių šaltinių pateikiami duomenys taip pat skiriasi: 1927 m. atitinkamai 153 ir 183; 1928 m. statistiniai abiejų šaltinių duomenys atitinka, t. y. 188 motociklai, bet 1931 m. ir vėl nežymiai prasilenkia – „Žiniose apie autovežimus, motociklus ir traktorius“ skelbiama esant 324 motociklus, o iš skirtingų šaltinių sudarytoje istoriko Juliaus Žuko lentelėje matome skaičių 313 . Šie svyravimai dažniausiai aptinkami lyginant Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto duomenis ir tai neturėtų stebinti, nes net prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos 1923 m. pradžioje realios krašto integracijos nebuvo, galima sakyti, iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Klaipėdos kraštas iki sukilimo buvo valdomas Prancūzijos direktorijos, o po Lietuvos valdžios inscenizuoto sukilimo Klaipėdos kraštui sąjungininkų reikalavimu buvo suteiktos plačios autonomijos teisės, todėl tam tikrų nesusikalbėjimų būta.

Grįžtant prie „Žinių apie autovežimus, motociklus ir traktorius“, derėtų pažymėti, kad jose pasigendama duomenų apie populiariausias motociklų markes. Minėtuose archyviniuose dokumentuose pateikiamas tik 25 -iuose Lietuvos miestuose registruotų motociklų skaičius. Įdomi detalė, jog Laikinojoje sostinėje Kaune, kur po poros metų susikurs pirmasis Lietuvos motociklininkų klubas, 1926 m. buvo tik 27, o 1928 m. jau 109 motociklai, t. y. keturis kartus daugiau. Visos Lietuvos mastu motociklų skaičius per dvejus metus išaugo daugiau nei dvigubai, nuo 201 iki 441 (deja, šiuose statistikos duomenyse nėra 1920 m. Lenkijos, sulaužiusios Suvalkų sutartį, atplėšto ir okupuoto Vilniaus

miesto ir Vilnijos). Tiesa, tame pačiame dokumente nurodoma, kad jame pateikiami duomenys neskaičiuojant „Krašto apsaugos ir Kriminalinės policijos autovežimų“.

Todėl galima sakyti, jog tai yra objektyviausia šiuo metu turima ir pasiekiama statistika, kurioje užfiksuotos tik privačios transporto priemonės ir atspindimas realus tarpukario Lietuvos motoparko skaičius, kuris, šiuo atveju, nėra iškraipomas karinių ar sukarintų valdiškų institucijų bei žinybų tarnybinėms reikmėms įsigytų motociklų. Akivaizdu, jog už beprocentines paskolas turėję teisę motociklus įsigyti lakūnai (manoma, kad vien aviacijos karininkai jų nusipirko ne mažiau nei 46) ar dešimtimis vienetų kariuomenės reikmėms perkami motociklai nerodo realios motoparko šalyje padėties. Pvz., 1927 m. kovo mėn. iš „Indian Motorcycle Company“ per Lietuvos bendrovę „Litofranc“ kariuomenės reikmėms buvo įsigyta 15 dviejų cilindrų „Indian Scout“ motociklų, rugpjūčio mėn. dar 11 tokių pačių motociklų. 1934 m. iš „Amlito“ bendrovės buvo nupirkta 10 „Indian 74“ motociklų. Per dvejus metus, t. y. 1937 ir 1938 m., inž. M. Frumkinas Lietuvos kariuomenei pardavė 40 „Harley Davidson“ motociklų ir t. t. „Žiniose apie autovežimus, motociklus ir traktorius“ matyti, koks buvo natūralus ir to meto padiktuotas motociklų poreikis. Žinoma, poreikis arba susidomėjimas motorizuotomis dviratėmis transporto priemonėmis galėjo būti ir gerokai didesnis, tačiau, turint mintyje pirmųjų motociklų Lietuvoje kainas ir anuometinius gyvenimo lygio standartus, šį „technikos stebuklą“ galėjo sau leisti įsigyti retas.

XIX a. pradžioje „gimęs“ motociklas, XX a. pirmoje pusėje pradėjo ilgą ir nuostabų savo kelią, kuris vis dar tęsiasi 29

1. Motociklininkai pasienyje,

Kalvių pereinamajame punkte. aut. k. kr auklis, 1932 m.

1.

1. leonardo drenkausko arch., 1928 m.

ir, tikime, tęsis ne tik XXI a., kuris pasižymi šiuolaikinių technologijų teikiamais privalumais, bet ir, svarbiausia, dėka tų žmonių, kurie sėdo, sėdi ir sės už motociklo vairo dėl tos pačios priežasties – kelio.

1928 m. motociklų sąrašas pirmą kartą Lietuvos motociklizmo istorijoje atspindi ne vien motociklų skaičių, bet ir pateikia mūsų šalies motoparko sudėtį. Remiantis šiuo sąrašu galima matyti, kokių markių motociklus rinkosi Lietuvos motociklizmo pionieriai ir galbūt padaryti šiokias tokias išvadas.

Pateikiami duomenys vėlgi iš 25 didžiausių šalies miestų ir apskričių. Sąraše užfiksuota, jog tais metais Lietuvoje buvo registruoti net 36 markių (gamintojų) motociklai. Įspūdingas skaičius net ir turint galvoje, jog „motociklu“ buvo vadinamos ir kitos dviratės motorinės transporto 30

priemonės, kurios pagal šiandieninį motociklo supratimą galėtų atitikti nebent motorolerio ar motorinio dviračio sąvoką. Vis dėlto įvairovė stebėtina.

1928 m. dar yra keletas vietovių, kuriose buvo užregistruotas vos 1 motociklas (Šakiai, Trakai, Ukmergė ir Šiauliai) arba nėra užregistruota nė vieno (Marijampolėje), bet įdomu, jog tokių „baltų dėmių“ Lietuvos motociklizmo žemėlapyje, palyginti su 1926 m. pirmaisiais ir 1927 m. registro duomenimis, akivaizdžiai mažiau.

Bet grįžkime prie įdomiausio. Pažvelgus į lentelę, kurioje gamintojai išdėstyti pagal populiarumą nuo didžiausio iki mažiausio, matyti, jog aukščiausioje pirmo trejeto vietoje, akivaizdžiai atitrūkęs nuo artimiausių konkurentų, pirmauja „Harley Davidson“ – 77 motociklai, paskui jį rikiuojasi „Douglas“ – 41 ir „Indian“ – 31. Toliau eilės tvarka išsirikiuoja „NSU “, „DKW “, „Triumph“, „FN “, „Snob“, „Wanderer“, o populiariausiųjų dešimtuką užbaigia vokiečių gamybos „Stock“. Įdomu, jog šiandien vienas žymiausių gamintojų, kitas „vokietis“ BMW, tuomet tebuvo 14 -oje lentelės vietoje, o vėlesniais metais itin išpopuliarėsiantis „britas“ „B . S . A“ 1928 m. užima vos priešpaskutinę populiariausių modelių Lietuvoje lentelės vietą. Tačiau jau po kelerių metų būtent šis modelis bus daugelio šalyje rengiamų motociklų lenktynių nugalėtojas.

Aptarus visus 36 išvardytus gamintojus, galima įžvelgti tam tikrų tendencijų. Nepaisant to, jog lentelės viršūnėje užtikrintai įsitvirtinę amerikiečiai „Harley Davidson“ (1), „Indian“ (3) ir „britas“ „Douglas“ (2), didžioji dalis motociklų buvo pagaminta Europoje (absoliuti dauguma Vokietijoje).

1928 m. motociklų sąrašas pirmą kartą Lietuvos motociklizmo istorijoje atspindi ne vien motociklų skaičių (253 , Klaipėdos kr. 188 , iš viso – 441), bet ir pateikia mūsų šalies motoparko sudėtį. Iš šio sąrašo galima matyti, kokių markių motociklus rinkosi Lietuvos motociklizmo pionieriai, ir galbūt padaryti šiokias tokias išvadas.

Peržvelkime esamus duomenis iš 25 didžiausių šalies miestų ir apskričių. Sąraše užfiksuota, jog tais metais Lietuvoje buvo registruoti net 36 markių (gamintojų) motociklai. Net ir šiandien įspūdingi skaičiai ir įvairovė, sufleruojanti ne vien apie tarpukario Lietuvos motociklų rinką, bet ir apie to meto mūsų krašto motociklininkų poreikius.

Pirmieji motociklai, pagal geriausias XIX a. garo mašinos tradicijas, buvo varomi diržine pavara, atskirai įrengta pavarų dėže, o apšvietimui buvo naudojamos ne itin praktiškos (dažnai nuo žibinto stiklo tekdavo valyti suodžius), t. y. karbito, dujos. Tačiau sakoma, jog karbitinio žibinto šviesos intensyvumas mažai kuo nusileido vėliau atsiradusioms modernesnėms apšvietimo priemonėms. Stabdžiai XX a. pirmųjų dešimtmečių motocikluose veikė svirties principu – spaudžiant rankinį ar kojinį stabdį, svirtis remdavosi ant priekinio (rankinio stabdžio atveju) ar galinio rato (kojinio stabdžio atveju) privirtinto disko, panašaus į diržinės pavaros skriemulį, o trintis stabdydavo ratą.

XX a. 3 -iajame dešimtmetyje keitėsi motociklų konstrukcijos: pamažu atsirado motociklai su grandinine pavara, elektros žibintais ir būgniniais stabdžiais, kurie buvo gerokai patogesni ir saugesni už savo pirmtakus. Tačiau vis dar labai brangūs, nes įsigyjant naujas transporto priemones teko mokėti nemažus muito mokesčius. Pvz., perkant

naują „Indian“ motociklą į valstybės iždą buvo sumokama 550 Lt. Motociklų ir jų vežimėlių muitų tarifai buvo tokio

pat dydžio, kaip ir nustatyti lengvųjų automobilių važiuoklėms – 0 , 50 Lt už svorio kilogramą. Tokia Lietuvos Valstybės muitų politika tikrai neskatino įsigyti naujų motociklų.

1937 m. sumažinus muitus padėtis iš karto pasikeitė: įvežamų automobilių ir motociklų atsarginių dalių skaičius ėmė sparčiai didėti. Palyginkite: 1936 m. buvo įvežta 564, 3 t šios grupės prekių, o 1937 m. – 2 146 , 3 t (vertine išraiška atitinkamai 2 462 , 8 tūkst. ir 8 845 ,9 tūkst. Lt) vidas grigoraitis. lietuvos kariuomenės technika 1918 –1940 . vilnius, 2009, p. 18 .

Sumažinus automobilių įvežimo muitą, daugelis sporto mėgėjų apsidžiaugė tikėdamiesi, kad tas žymiai palengvins jų biudžetą įsigyjant mašiną. Tuo jie nė kiek neapsiriko. Mašinų pigumas ir didelis litražų pasirinkimas, – leido kiekvienam, bent kiek pasiturinčiam moto sporto mėgėjui, įsigyti pagal savo kišenių ir mašiną. Muitų sumažinimas taip smarkiai atsiliepė į moto sporto mėgėjų pirkimo galią, kad pastaruoju laiku naujų mašinų įvežimas į Lietuvą padidėjo beveik penkis kartus. Todėl ir nenuostabu, kad šiandien Lietuvoje veik kiekvienam žingsny tenka matyti gražių moderniškų turistinių ir pusiausportiškų mašinų, kitaip sakant Lietuva suautomobilėjo (…). lietuvos sportas. „motorinas – automobilisto didžiausias priešas“. 1937, nr. 27 (38), p. 7.

31