A. H. Maslow "Būties psichologija" by UAB Leidykla VAGA

b큰ties psichologija abr ah a m h . m a slow

būties psichologija abr aha m h. m a slow su ric ha rdo low ry pr atar m e

Iš anglų kalbos vertė Visvaldas Legkauskas

Vi l n i u s

UDK 159.922 Ma573

Abraham H. Maslow TOWARDS PSYCHOLOGY OF BEING

Turinys Pratarmė ...................................................................................................9 Redaktoriaus įžanga trečiajam leidimui .............................47 Įžanga antrajam leidimui ..............................................................51 Įžanga pirmajam leidimui . .............................................................55

platesnė jurisdikcija psichologijai . ........................................................................67 Pirmas skyrius.

Įvadas: sveikatos psichologija .............................67

Antras skyrius.

Ko psichologija gali išmokti iš egzistencialistų ............................................................75

II augimas ir motyvacija

. ...........................................87

Stokos motyvacija ir augimo motyvacija . ....87

Trečias skyrius.

Ketvirtas skyrius. Gynyba Penktas skyrius.

ir augimas . ....................................................116

Poreikis žinoti ir žinojimo baimė . ....................134

III augimas ir pažinimas Šeštas skyrius.

Būties pažinimas pikinių išgyvenimų metu .......144

Septintas skyrius. Pikiniai

.................................................144

išgyvenimai – kaip ūmūs

savimonės patyrimai .................................................182 Būt ies p sichologija

Aštuntas skyrius.

Kai kurie būties pažinimo pavojai .....................197

Devintas skyrius.

Pasipriešinimas schematizavimui ......................210

IV kūrybiškumas Dešimtas skyrius.

..........................................................................216

Save aktualizuojančių žmonių kūrybiškumas ................................................................216

V vertybės

. ..........................................................................................230

Vienuoliktas skyrius.

Psichologiniai duomenys ir žmogiškosios vertybės .......................................230

Dvyliktas skyrius.

Vertybės, augimas ir sveikata .............................252

Tryliktas skyrius.

Sveikata kaip aplinkos transcendavimas .....266

VI uždaviniai ateičiai Keturioliktas skyrius.

. .......................................................275

Kai kurie pagrindiniai augimo ir saviaktualizacijos psichologijos teiginiai .....................................................................275

Priedas A.

Ar mūsų publikacijos ir susitarimai yra tinkami asmeninėms psichologijoms? ....................306

Priedas B.

Ar normatyvinė socialinė psichologija yra įmanoma? .........................................................................312

Bibliografija ...........................................................................................316 Papildoma bibliografija ..................................................................326 Rodyklė .....................................................................................................332

Pratarmė

A. H. Maslow žmogaus prigimties vizija: „Nuostabios galimybės, paslaptingos gelmės“

„Nuostabios galimybės, paslaptingos gelmės“ ir „platesnė, nuostabesnė“ žmogaus prigimties samprata – ši tema ir tonas aidi visame psichologo Abrahamo H. Maslow (1908–1970) darbe. Įsiskaitykite į pačią pirmą Būties psichologijos pastraipą ir rasite tuos pačius aistringus žodžius, kuriuos Maslow parašė dar būdamas dvidešimtmetis studentas: „Šiuo metu iš už horizonto kyla nauja žmogaus prigimties samprata, psichologija, kuri man atrodo tokia jaudinanti ir tokia pilna nuostabių galimybių...“ Toks jo darbas buvo nuo pradžios iki pabaigos. Netgi paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis jis rašė skelbdamas, kad žmonijos „prigimtis aukštesnė ir tai yra jos esmės dalis, arba, paprasčiau tariant, žmonės gali būti nuostabūs pagal savo pačių žmogiškąją ir biologinę prigimtį.“1 Sigmundas Freudas kartą, kiek ciniškai, pastebėjo, kad „kiekvienam iš mūsų praverstų kokia nors tinkama proga žemai nusilenkti giliai moraliai žmonijos prigimčiai; tai padės mums būti populiaresniems ir už tai bus daug kas atleista“2. Ši „giliai morali žmonijos prigimtis“ yra būtent tai, į ką buvo nukreiptas visas Maslow darbas. Platesnės ir nuostabesnės A. H. Maslow, nebaigtos knygos fragmentas, apie 1970 m. Cituojama Richardo Lowry A. H. Maslow: An Intellectual Portrait (Monterey, CA: Brooks/Cole, 1973), p. 77. 2 Sigmundas Freudas, Civilization and Its Discontents, vertė Jamesas Stratchey (New York: W. W. Norton, 1962), p. 67. 1

Būt ies p sichologija

žmogaus prigimties koncepcijos, kuri jame augo nuo pat ankstyvųjų jo jaunystės dienų, šerdis buvo gilus tikėjimas – nepaisant visų tam prieštaraujančių regimybių – kad „gilumoje visi žmonės padorūs.“3 Nevertėtų manyti, kad jis buvo šiltnamio sąlygomis gyvenęs naivuolis, niekada nematęs žmogaus prigimties tamsiosios pusės. Gyvendamas tamsiuoju laikotarpiu, kurio kulminacija tapo Antrasis pasaulinis karas, Maslow gerai žinojo, kad žmonijos istorijos puslapiai yra sutepti krauju. Kaip bet kas kitas, jis aiškiai matė neginčijamus įrodymus, kad žmogiškoji prigimtis yra pajėgi vykdyti bet kokį įsivaizduojamą smurtą, baisybes ir žiaurumus. Be to, nuo pat ankstyvos jaunystės jis gebėjo labai įžvalgiai pastebėti tas kasdienio gyvenimo blogybes, kurios nuolat pasireiškia įprastai bendraujant kasdienybėje: menkinimą, įžeidinėjimą, klastą, apgaulę, manipuliaciją, išnaudojimą, lupikavimą, priespaudą – šį sąrašą būtų galima tęsti be galo. Šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, aukštumos ir gelmės. Tarp daugelio savybių, kuriomis Maslow išsiskiria tarp psichologų, toli gražu ne paskutinę vietą užima jo pastangos atvirai žvelgti į šį žmogiškosios prigimties dvilypumą ir bandyti jį suprasti. Vienintelė kita psichologijos pasaulio figūra, kuri į tai žiūrėjo taip pat rimtai, buvo Freudas savo knygoje Civilization and Its Discontents (Civilizacija ir ja nepatenkintieji, 1930). Freudas ir Maslow žvelgė į tą patį žmogaus dvilypumą, tačiau skyrėsi tuo, kaip jį suprato. Freudo pagrindinis teiginys buvo, kad žmogaus gebėjimas elgtis agresyviai ir destruktyviai stovi ant lygiai to paties biologinio pagrindo, kaip galingos žmogiškosios savisaugos ir 3 A. H. Maslow neskelbti užrašai datuoti 1938 birželio mėn. Cituojama Richardo Lowry A. H. Maslow: An Intellectual Portrait (Monterey, CA: Brooks/Cole, 1973), p. 77.

B ū t ie s p sic holog ija

seksualinio pasitenkinimo varos – tokia yra „pirminė, savarankiška ir instinktyvi“ žmogiškosios prigimties dispozicija. Maslow žavėjosi Freudu, tačiau šiuo ypatingos svarbos klausimu jo požiūris praktiškai visais atžvilgiais buvo diametraliai priešingas. Freudo požiūrį į žmogaus prigimtį Maslow pateikė tarsi išvirkščią. Nors žmonės gali būti savanaudiški, gašlūs ir agresyvūs, tačiau iš esmės jie nėra tokie. Po paviršiumi, psichologinėje ir biologinėje žmogiškosios prigimties šerdyje, randame fundamentalų gerumą ir padorumą. Kai atrodo, kad žmonės elgiasi ne gerai ir padoriai, taip yra tik todėl, kad jie reaguoja į stresą, skausmą arba bazinių žmogiškųjų poreikių, tokių, kaip saugumas, meilė ir savigarba, netenkinimą.

Nauja žmogaus motyvacijos teorija Abrahamo pirminio žmogiškojo padorumo vizija labiausiai išsiskyrė tuo, kad jis ją parėmė originalia ir pakankamai įtikinančia teorija apie žmogaus motyvaciją. Nuo XIX a. pabaigos iki maždaug XX a. 6-tojo deš. vidurio bendroji motyvacijos teorija buvo įsigalėjusi taip stipriai, kad buvo tapusi tarsi oficialia partine ortodoksija. Pagalvokite apie poreikius, varas ir troškimus, kurie skatina žmones veikti įvairiausiais būdais. Kai kurie iš šių motyvuojančių faktorių – tokie, kaip maisto poreikis, – yra aiškiai pirminiai arba baziniai; jie užfiksuoti rūšies biologinėje prigimtyje. Kiti motyvuojantys veiksniai, tokie, kaip noras kolekcionuoti pašto ženklus, drugelius arba smuikus, tokiai rūšies biologinei prigimčiai aiškiai nepriklauso. Kilusi iš Darwino evoliucijos teorijos, ortodoksinės motyvacijos doktrinos esminė dogma teigė, kad įgimtą rūšies motyvaciją gali sudaryti tik Būt ies p sichologija

tokie poreikiai, varos, troškimai, impulsai, kurie padeda individui išlikti arba rūšiai daugintis, kitaip tariant – savanaudiškumas, seksualumas ir agresija. Tai pirminiai motyvai. Kiti yra tik antriniai arba išvestiniai; juos individas įgyja vėliau, nes jie pasirodo esantys naudingi tenkinant vieną ar daugiau pirminių motyvų. Ortodoksinei doktrinai taip pat buvo būdingas įsitikinimas, kad motyvas gali būti traktuojamas kaip bazinis rūšies motyvas tik tuomet, jei jis universaliai pasireiškia visiems rūšies atstovams. Taigi alkis maistui yra bazinis, nes jis pasireiškia visiems, o motyvas kolekcionuoti pašto ženklus arba smuikus negali būti traktuojamas kaip bazinis, nes jis yra būdingas tik nedaugeliui. Ta pati logika, kuri tinka tokioms smulkmenoms, kaip pašto ženklų ar smuikų kolekcionavimas, lygiai taip pat taikytina plačiam spektrui žmogiškųjų motyvų, kurie tiesiogiai nepatenka į savanaudiškumo, seksualumo ir agresijos lentynėles. Ar „meilė“ yra bazinis žmogaus motyvas? Ne, nebent tiek, kiek ji tarnauja gilesniems savanaudiškumo ar seksualumo tikslams. Ar grožio troškulys yra bazinis žmogiškasis motyvas? Ne – tai liudija daugybė žmonių, kuriuose jis pasireiškia retai, jei išvis kada nors pasireiškia. O teisingumas, gerumas ir dosnumas? Ne – tai liudija daugybė žmonių, kurie tokių polinkių, atrodo, neturi. O kaip tie, kuriuose teisingumo, gerumo, dosnumo ir panašūs motyvai, atrodo, pasireiškia? Įsisąmonintas ar ne, tikrasis motyvas yra paslėptas. Kaip sakė Freudas, be kitų dalykų, jis „padės mums būti populiaresniais ir už tai mums bus daug atleista.“

B ū t ie s p sic holog ija

Naujas požiūris į žmogaus motyvacijos kasdienę realybę Maslow pateiktas motyvacijos ortodoksinės teorijos persvarstymas pirmą kartą pasirodė dviejuose straipsniuose, paskelbtuose 1943 m.4, tačiau jo požiūris nebuvo plačiai žinomas, kol minėti straipsniai nebuvo išspausdinti kaip pirmi du knygos Motyvacija ir asmenybė (1954)5 skyriai. Šio naujo požiūrio esmė yra du pastebėjimai, kuriuos kiekvienas gali pamatyti atidžiai pažvelgęs į savo motyvacinio gyvenimo detales. Pirma, mes retai kada pasiekiame motyvacinės ramybės būseną; kiekvienu savo gyvenimo momentu mes turime vieną ar kitą motyvą, nors kai kurie iš jų gali būti tokie blankūs, kad juos vos galima pastebėti. Be to, kai tik patenkiname vieną motyvą, jo vietą nedelsiant užima kitas, lyg jis būtų visą laiką tykojęs užkulisiuose ir laukęs galimybės stoti į scenos centrą. Patenkinus šį motyvą, atsiranda dar kitas ir taip toliau. Antras pastebėjimas buvo tas, kad motyvai keičia vienas kitą ne atsitiktine tvarka. Jų seką diktuoja tai, kad kai kurie motyvai yra tiesiog biologiškai labiau neatidėliotini, tai yra, intensyvesni nei kiti, o intensyvumas kyla iš to, kad jie turi tam tikrą užprogramuotą pirmenybę. Trumpai tariant, žmogaus motyvai turi hierarchinę struktūrą, o jų išsidėstymą hierarchijoje apibrėžia atitinkami jų neatidėliotinumo – intensyvumo – prioriteto lygiai. Ieškodamas patogaus trumpo žodžio šioms tarpusavyje susijusioms neatidėliotinumo, intensyvumo ir prioriteto 4

A. H. Maslow, „A Preface to Motivation Theory“, Psychosomatic Medicine, 1943, 5, p. 85–92;

„A Theory of Human Motivation“, Psychological Review, 1943, 50, p. 370– 396. 5

A. H. Maslow, Motivation and Personality (New York: Harper & Bros., 1954). Antrasis leidi-

mas pasirodė 1970, trečiasis (po mirties) – 1987. (Knygos lietuviškas vertimas Motyvacija ir asmenybė išleistas 2009 m. – vert. past.)

Būt ies p sichologija

savybėms apibūdinti, Maslow pasirinko terminą „dominuojantis“ ir atitinkamą daiktavardinę formą „dominavimas“. Kitaip tariant, tais atvejais, kai tuo pačiu metu patenkinimo reikalauja du motyvai, prioritetas tenka dominuojančiam, labiau biologiškai neatidėliotinam ir ryškesniam, o silpnesnis nustumiamas į užkulisius. Kita vertus, bet kurio konkretaus motyvo – netgi tokio bazinio kaip alkis – pasireiškimas rodo, kad visi stipresni motyvai jau buvo pakankamai gerai patenkinti, bent jau tuo metu. Platesnė implikacija, kurią Maslow numanė šioje hierarchinėje motyvų sanklodoje, vedė tiesiai prie klausimo apie aukštesniuosius žmogaus motyvus. Ortodoksinė teorija atmetė bet kokius tokius motyvus kaip antrinius ir išvestinius, nes jie nepasireiškė universaliai visoje rūšyje. Tokia hierarchinė motyvų vizija padėjo Maslow rasti psichologiškai įtikimą pagrindą, leidžiantį paaiškinti, kaip aukštesnis žmogaus motyvas, toks, kaip grožio siekimas, nors reguliariai ir stipriai pasireiškiantis tik sąlyginai nedidelei rūšies daliai, gali būti lygiai toks pat bazinis ir būdingas žmogaus prigimčiai, kaip ir maisto poreikis. Maslow išplėtė šį aiškinimą, įtraukdamas meilę, teisingumą, gerumą ir visus kitus dalykus, kuriuos norėtųsi paminėti kaip aukštesniuosius žmogaus motyvus. Tai, kad jie neatrodo tokie universalūs kaip labiau pastebimi alkio, troškulio ir panašūs motyvai, nereiškia, kad yra antriniai ar išvestiniai; tai tiesiog parodo, kad jie nėra dominuojantys. Mes „niekuomet neturėtume noro kurti muziką, matematines sistemas arba puošti savo namus“ bei kitaip siekti grožio, „jei mūsų pilvai didžiąją laiko dalį būtų tušti, jei nuolat mirtume nuo troškulio, arba jei mums nuolatos grėstų artėjanti katastrofa...“6 Tačiau jei konkretų žmo6

Maslow, Motivation and Personality (1954), p. 69.

B ū t ie s p sic holog ija

gų ar žmones bendrai išlaisvintume nuo alkio, troškulio ir artėjančios katastrofos grėsmės, tai yra, patenkintume visus dominuojančius motyvus, tuomet aukštesnieji motyvai pasirodytų ir užimtų savo vietą scenoje. Ar jie atsirado tik dabar? Ne – jie buvo visą laiką. Jie įsišakniję pačioje žmogiškosios prigimties esmėje, tačiau anksčiau juos užgožė biologiškai labiau neatidėliotini motyvai.

Stokos motyvacija ir augimo motyvacija Nors iki šiol minėtų bazinių poreikių lygiai yra labai įvairūs – nuo grynų iš pilvo kylančių varų, tokių kaip alkis, troškulys, iki išskirtinai žmonėms būdingų meilės ir savigarbos poreikių – tačiau visiems jiems būdinga viena bendra savybė: jie yra kažko poreikiai, dinamiški motyvaciniai mechanizmai, kuriuos įjungia stoka. Visiems tokiems stokos motyvams bendra tai, kad jie nudažo mūsų realybės suvokimą, taip pat iškreipia mūsų santykį su realybe, versdami mus reikalauti: „Maitink mane! Mylėk mane! Gerbk mane!“ Kuo stipresni mumyse maisto, saugumo, meilės arba savigarbos poreikiai, tuo labiau būsime linkę vertinti realybės dalis – įskaitant save ir kitus žmones – pagal tai, kiek jie yra pajėgūs prisidėti prie to poreikio patenkinimo arba jam trukdyti. Tarkime, kad mums pavyko rasti žmogų, kurio visi baziniai stokos poreikiai yra gerai ir stabiliai tenkinami. Koks būtų toks žmogus? Kaip jis arba ji suvoktų pasaulio realijas ir su jomis sąveikautų? Jei sakytume trumpai, Maslow atsakymas buvo toks: gyvenimas, veikiant stokos motyvacijai, yra tarsi žiūrėjimas į pasaulį pro aprasojusius akinius, o tokio poveikio pašalinimas yra Būt ies p sichologija

lyg aprasojusių akinių pakeitimas švariais. Taigi žmogus, kurio visi baziniai stokos poreikiai yra stabiliai patenkinti, matys pasaulį ir visus realybės aspektus aiškiau. Toks žmogus nebekels stokos paskatintų reikalavimų realybei, jo nebevaldys iš to kylančios baimės ir įtarimai. Taigi bendravimas su savimi, su kitais žmonėmis ir su pasauliu bus labiau priimantis, mylintis, supratingesnis ir tiesiog malonesnis. Ši būsena svarbiausia dalis to, ką Maslow vadino saviaktualizacija7, ir ji žymi ribą, nuo kurios žmogaus gyvenime atsiranda visiškai kitokios rūšies motyvacija (knygoje Būties psichologija Maslow vadina šį naują motyvacijos lygį „metamotyvacija“). Iki šios ribos visa motyvacija yra stokos motyvacija, pasireiškianti pastangomis įgyti ar pasiekti tai, ko trūksta. Šiame naujame lygyje siekimą pakeičia skleidimasis visų tų „nuostabių galimybių“, kurios, Maslow įsitikinimu, visą laiką buvo kažkur žmogaus prigimties gilumoje. Taigi, dabar jis turėjo savo paaiškinimą, kodėl šie potencialai, glūdintys kiekviename žmoguje, pasireiškia tik nedaugeliui. Dauguma mūsų didžiąją dalį gyvenimo praleidžiame vergaudami vienam ar kitam iš dominuojančių stokos motyvacijos lygių. Aukštesniosios ir labiau žmogų išskiriančios galimybės lieka užrakintos, užmaskuotos, užtemdytos ir negali pasireikšti. Maslow pateikė mums trumpą aprašymą, kaip jis įsivaizdavo žmonių, kuriuose minėtas skleidimosi procesas yra gerokai pažengęs, savybes. Pirminiai apmatai pateikti jo originaliame 1950 m. straipsnyje, pavadintame „Self–Actualizing People: A Study of Psychological Health“ („Saviaktualizuojantys žmonės: psichologinės Maslow tiksliai nurodė, kad terminas „saviaktualizacija“ pirmą kartą pasirodė psichiatro Kurto Goldsteino knygoje Organizmas (New York: American Book Co., 1939). Goldsteinas naudojo šį terminą norėdamas aprašyti tuos dažnai ypatingus būdus, kuriais smegenų sužeidimus patyrę pacientai prisitaiko prie savo traumos pasekmių ir jas kompensuoja.

B ū t ie s p sic holog ija

sveikatos studija“), kuris vėliau buvo išplėstas ir pakartotinai paskelbtas kaip straipsnis knygoje Motivation and Personality (1954)8. Tačiau vėliau matysime, kad papildomais dviem svarbiais aspektais teorija buvo išplėsta tik knygoje Būties psichologija.

Saviaktualizacija Pirminiame straipsnyje kaip vyraujančią saviaktualizuojančių žmonių savybę Maslow nurodė „efektyvesnį realybės suvokimą ir patogesnį santykį su ja“. Iš tikrųjų, šie žmonės nebežiūri į pasaulį per aprasojusius stokos motyvacijos akinius ir todėl gali daug lengviau negu kiti atskirti šviežius, konkrečius ir ideografinius [= individualius] dalykus nuo bendrų, abstrakčių ir suskaidytų [= stereotipizuotų]. Dėl to jie daugiau gyvena realiame gamtos pasaulyje nei žmogaus sukurtoje sąvokų, sampratų, abstrakcijų, lūkesčių, įsitikinimų ir stereotipų masėje, kurią dauguma žmonių painioja su pasauliu. Taigi jie yra daug pajėgesni suvokti tai, kas yra, o ne savo pačių norus, viltis, baimes, nerimą, savo ar savo kultūrinės grupės teorijas ir įsitikinimus.9

Tokio aiškumo išdava iš pradžių tikriausiai matysis „neįprastame gebėjime asmenybėje aptikti netiesą, melą, nesąžiningumą ir vertinti žmones teisingai bei efektyviai“. Imkime, pavyzdžiui, apgaulingą pataikavimą, kuris taip paplitęs kasdieniame bendravime. Tai žmones gali suvilioti ir jais manipuliuoti tik tiek, A. H. Maslow, „Self–Actualizing People: A Study of Psychological Health“, knygoje Personality Symposia: Symposium #1 (New York: Grune & Stratton, 1950), p. 11–34. Straipsnis su pakeitimais iš naujo paskelbtas kaip 12 skyrius A. H. Maslow, Motivation and Personality (New York: Harper & Bros., 1954). Knygos Motivation and Personality įžangoje Maslow atkreipia dėmesį, kad pirminio straipsnio dalis buvo parašyta anksčiau (maždaug 1943 m.), „tačiau praėjo septyneri metai, kol aš pakankamai įsidrąsinau, kad tai išspausdinčiau“. 9 Maslow, Motivation and Personality (1954), p. 205. 8

Būt ies p sichologija

kiek dėl savigarbos trūkumo jiems reikia pataikavimo. Žmonės, kuriems tai nerūpi, aiškiai matys, kas už šių pastangų įtikti slypi. Pažvelgus giliau, tas pats suvokimo aiškumas būdingas visose srityse: „Mene ir muzikoje, intelektiniuose dalykuose, sprendžiant mokslinius klausimus bei politiniuose ir viešuosiuose reikaluose“ save aktualizuojantys žmonės „gali greičiau ir tiksliau įžvelgti paslėptą ar supainiotą realybę“. Tokio didesnio greičio ir tikslumo pagrindas yra tai, kad save aktualizuojančių žmonių kontaktas su realybe yra labiau tiesioginis. Kartu su šiuo nefiltruotu, betarpišku jų kontakto su realybe tiesumu pasireiškia ir didžiulis gebėjimas vėl ir vėl, šviežiai ir naiviai džiaugtis paprasčiausiais gyvenimo dalykais – su susižavėjimu, malonumu ir nuostaba ar net ekstaze, nepriklausomai nuo to, kokios nuvalkiotos tos patirtys gali būti tapusios kitiems. Taigi tokiam žmogui bet koks saulėlydis yra toks pat gražus, kaip ir pirmasis, bet kokia gėlė gali būti kvapą gniaužiančio mielumo – netgi po to, kai jis matė milijonus gėlių... Tokiems žmonėms net eilinė darbo diena, kasdienio gyvenimo veikla gali būti įdomi, jaudinanti ir sukelti ekstazę.10

Kadangi jie nebėra stokos motyvacijos vilčių ir baimių vergai, nežinomybė saviaktualizuojantiems žmonėms nebeatrodo grėsminga ir gąsdinanti; priešingai, jie „ją priima ir jaučiasi patogiai, dažnai tai netgi labiau traukia nei žinomi dalykai“. Šiuo, kaip ir daugeliu kitų, atžvilgiu, jie gali gyventi savo gyvenimus produktyviau, nes „jiems nereikia gaišti laiko atsikratant nerimo, bandant išlaikyti gerą nuotaiką ar kitaip saugant save nuo įsivaizduojamų pavojų“11. Kita priežastis, kodėl save ak10 11

Ten pat, p. 214–215. Ten pat, p. 203–206.

B ū t ie s p sic holog ija

tualizuojantys žmonės gyvena efektyviau, yra ta, kad jie dažniausiai būna orientuoti į problemą, o ne į savo ego. Susidūrę su situacija, kurioje reikia išspręsti kažkokią problemą ar užduotį, jie stengiasi ne todėl, kad „uždirbtų taškų“, bet tam, kad problema būtų išspręsta. Kadangi jiems nereikia „uždirbinėti taškų“, užduotį jie mato aiškiau ir yra labiau susikoncentravę į jos sprendimą12. Jie geba nuo pat pradžių įžvelgti tikrus sunkumus. Jei problema yra reali, jie geba aiškiai matyti jos parametrus ir galimus sprendimus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius norėtų matyti dėl stokos motyvacijos keliamų reikalavimų. Imdamiesi užduoties, jie nestato savo ego ant kortos; taigi jiems netenka ant jo ir suklupti. Save aktualizuojantys žmonės nestato savo ego ant kortos be reikalo, todėl jiems būdingas tam tikras „sveikas abejingumas“, leidžiantis „likti virš kovos, ...nesuerzintiems, nesutrikdytiems to, kas kituose sukelia sumaištį“.13 „Maitink mane! Mylėk mane! Gerbk mane!“ Pasiekę įvairių stokos motyvų stabilų tenkinimą, save aktualizuojantys žmonės realybei tokių reikalavimų nebeteikia. Jie yra pajėgūs itin gerai priimti save, kitus ir gamtą bendrai, nes aiškiau mato realybę: „Jų akys mato tai, kas yra prieš juos, nes jų nevargina įvairiausių rūšių iškreipiantys, formuojantys ar nudažantys realybę akiniai.“ Jiems ypač būdingas sveikas savo pačių prigimties priėmimas, todėl jie yra linkę būti „geri ir tvirti gyvūnai, pasižymintys gausiu apetitu viskam ir galingai besimėgaujantys gyvenimu, be gailėjimosi, gėdos ar atsiprašinėjimo“. Jie turi puikų apetitą, gerai miega ir, 12 13

Ten pat, p. 210–212. Ten pat, p. 212–213.

Būt ies p sichologija

mėgaujasi lytiniu gyvenimu bei realizuoja kitus didžia dalimi fiziologinius impulsus be nereikalingų suvaržymų. Jie yra pajėgūs priimti save ne tik šiuose žemuose lygiuose, bet ir visuose kituose, pavyzdžiui, meilės, saugumo, priklausymo, garbės ir savigarbos. Visus šiuos dalykus jie nedvejodami gerai įvertina tiesiog dėl to, kad yra linkę priimti gamtos kūrinius, o ne ginčytis, kodėl gamta nesukūrė jų kitaip.

Be to, save aktualizuojantiems žmonėms yra mažiau būdingas gynybiškumas ir pozavimas. „Veidmainystė, apgaulė, klasta, pozavimas, žaidimas, bandymas daryti įspūdį įprastais būdais – viso to juose yra itin mažai.“ Tai nereiškia, kad jie visiškai neturi kaltės, gėdos, liūdesio, nerimo, gynybiškumo jausmų; nėra tik bereikalingos (nerealistiškos) kaltės. Tai, dėl ko jie jaučiasi kalti (gėdijasi, nerimauja, liūdi, ar pasiruošę gintis) yra: 1) pataisomi trūkumai, pavyzdžiui, tinginystė, nedėmesingumas, kantrybės praradimas, kitų žmonių įskaudinimas; 2) sunkai įveikiami stokos motyvacijos likučiai, pavyzdžiui, išankstinės neigiamos nuostatos, įtarumas, pavydas; 3) įpročiai, kurie, nors yra gana nepriklausomi nuo jų pamatinės charakterio struktūros, vis tiek gali būti labai stiprūs; 4) rūšies, kultūros ar grupės, su kuria jie tapatinasi, trūkumai. Bendrai tariant, save aktualizuojantys žmonės negerai jausis dėl neatitikimo tarp to, kas yra, ir to, kas tikrai galėtų arba turėtų būti.14

Jei gebate greitai pastebėti neatitikimus, tikriausiai atkreipėte dėmesį į aukščiau pateiktos pastraipos paskutinius žodžius – „kas turėtų būti“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie aiškiai prieštarauja įvaizdžiui žmonių, priimančių ir teigiančių realybę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią jie norėtų matyti. Minėta frazė ne14

Ten pat, p. 206–208.

B ū t ie s p sic holog ija

buvo atsitiktinė Maslow plunksnos klaida; tai yra pirma jo nuomonės apie tai, kad kaip vienas iš bendros tendencijos aiškiau matyti realybę aspektų save aktualizuojantiems žmonėms yra gebėjimas suvokti, kas turi vertę ir kas jos neturi, išraiška. Trumpiau tariant, „kas turėtų būti“, ir ko būti neturėtų. Ši klausimą detaliau aptarsime vėliau, kai baigsime piešti bendrą paveikslą. Nors save aktualizuojantis žmogus yra tikrai gana išskirtinis, nepaisant to, jis gali palikti visiškai paprasto žmogaus įspūdį. Tokiam žmogui nereikia apsimesti ekscentrišku ar laužyti taisykles, norint kažką įrodyti. Tačiau bet koks demonstruojamas įprastumas „yra lengvai ant pečių krintantis apsiaustas, kuris greitai nusimetamas“, kai to pareikalauja situacija. Po šiuo apsiaustu papročių uždedami apribojimai tiesiog nepasiekia gilesnių minčių ir jausmų lygių. Kadangi mintys ir jausmai veikia elgesį, giliai įsišaknijusios laisvės ir spontaniškumo srovė pasireiškia netgi tuomet, kai save aktualizuojantys žmonės atrodo tradiciškai ir demonstruoja elgesį, pabrėžiantį „paprastumą ir natūralumą bei dirbtinumo ir pastangų padaryti įspūdį nebuvimą“.15 Ši giliai įsišaknijusi laisvė atsispindi ir tame, ką Maslow įvairiais atvejais vadina „autonomija“, „nepriklausomybe nuo kultūros ir aplinkos“ bei „pasipriešinimu kultūrinei asimiliacijai“. Jei išgyvenate stiprų maisto poreikį, jūs šoksite pagal bet kokią dūdelę, suteikiančią galimybę pavalgyti; jei esate sotūs ir apsirūpinę maistu, tuomet ši reikmė jums neturės reikšmingos įtakos. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus stokos motyvacijos lygmenis. Jei jums nereikia kitų pritarimo, tuomet jūsų mintys ir veiksmai nebus formuojami reikalavimų, kurių laikymasis būtinas pritarimui gauti; neribos ir baimė tokio pritarimo negauti. 15

Ten pat, p. 208–210.

Būt ies p sichologija

Jus valdys „jūsų pačių būdo bruožai, o ne visuomenės taisyklės“. Mintys, jausmai ir elgesys kils iš vidaus gelmės ir bus gana atsparūs tai sudėtingai ir dažnai nenuosekliai atlygių ir bausmių, stimulų ir stabdžių, teigiamų ir neigiamų paskatinimų sistemai, kuriai padedant bet kuri visuomenė yra linkusi minkyti stokos motyvuojamus individus pagal savo bendrą šabloną.16 Ta pati vidinė laisvė ir spontaniškumas leidžia save aktualizuojančiam žmogui demonstruoti visa persmelkiantį kūrybiškumą. Tai nėra „ypatingas Mozarto tipo talento kūrybiškumas“, kuris atrodo menkai tesusijęs su likusia asmenybe. Tai nėra ir kūrybiškumo imitavimas siekiant savitikslio naujumo. Tai panašiau į natūralų, nesavanaudišką kūrybinį jausmą, panašų į „nesugadintų vaikų naivų ir universalų kūrybiškumą“, kuris pasiekia ir „paliečia kiekvieną veiklą, kurioje žmogus dalyvauja“. Maslow buvo įsitikinęs, kad tokios rūšies kūrybiškumas yra „bendros žmogiškosios prigimties pamatinė charakteristika, kuri potencialiai suteikta visiems žmonėms gimimo metu“. Kūrybiškumas gana universaliai stebimas tarp vaikų, tačiau jį linkęs užgožti pasibaigus vaikystei augantis stokos motyvacijos svoris. Jei nebūtų tų stokos motyvacijos „slopinančių jėgų“, kurios formuoja žmogų pagal dominuojantį kultūrinį šabloną, „galėtume tikėtis, kad kiekvienas žmogus demonstruotų šį ypatingo tipo kūrybiškumą“17. Kai kurios Maslow nurodytos save aktualizuojantiems žmonėms būdingos charakteristikos atspindi jų santykį su kitais žmonėmis ir su žmonija bendrai. Esminis dalykas yra tai, kad šie žmonės jau užtikrino stabilų stokos poreikių patenkinimą. Jie gali mėgautis būdami šalia kitų žmonių ir juos vertinti, tačiau tie 16 17

Ten pat, p. 213–214, 225–228. Ten pat, p. 223–224.

B ū t ie s p sic holog ija

kiti žmonės nėra būtini įprastine to žodžio prasme. Jiems nereikia nuolatinio iš kitų žmonių gaunamo glostymo, užtikrinimo ir patvirtinimo, kaip nereikia ir nuolatinio kitų buvimo šalia, kad išvengtų vienatvės siaubo. Iš tikrųjų „vienatvė ir privatumas jiems tikrai daug labiau patinka nei vidutiniam žmogui“18. Tačiau tuo pačiu metu jų santykiai su kitais žmonėmis yra linkę būti gilesni nei paprastai būna tarp suaugusiųjų (nors nebūtinai gilesni nei vaikų santykiai). Jie turi didesnį gebėjimą susisieti, mylėti, tobuliau tapatintis ir nutrinti ego ribas nei kiti žmonės manytų esant įmanomą.

Tokio gilumo santykiai reikalauja daug laiko – „atsidavimas nėra momentinis dalykas“ – todėl jų skaičius yra gana nedidelis. Nors save aktualizuojantis žmogus nelinkęs praleisti daug laiko ir išeikvoti visos energijos palaikydamas platesnį paviršutiniškesnių draugų ratą, jo „išimtinis atsidavimas gali egzistuoti ir egzistuoja šalia plačiai sklindančio geranoriškumo, meilės ir draugiškumo“, kurį sukuria gilus atjautos visai žmonijai jausmas19.

Save aktualizuojančių žmonių netobulumas Nors gali pasirodyti, kad save aktualizuojantys žmonės juda žmogiškosios tobulybės link, nereikia manyti, kad kuris nors iš jų visiškai neturi ydų ar trūkumų. Netgi ir toliausiai pažengę yra netobuli. Tiesą sakant, panašu, kad save aktualizuojančių žmonių netobulumai Maslow atrodė netgi raminantys, lyg tai būtų įrodymas, kad tokios asmenybės visgi yra ne „iškamšos, 18 19

Ten pat, p. 212. Ten pat, p. 218–219.

Būt ies p sichologija

marionetės ar nerealių idealų nerealios projekcijos“, bet tikri žmonės turintys kūną ir kraują. Norėdamas tai pabrėžti, Maslow nurodė, kad, nors ir judėdami tobulumo link, save aktualizuojantys žmonės visgi neišvengia daugelio smulkesnių žmogiškų trūkumų. Jie taip pat turi kvailų ar nerūpestingų įpročių, gali būti nuobodūs, užsispyrę, erzinantys. Jie jokiu būdu neišvengia paviršutiniškos tuštybės, pasididžiavimo jausmų, šališkumo, vertindami savo darbo rezultatus ir juos lygindami su šeimos narių, draugų ir vaikų pasiekimais.20

Šalia šių smulkesnių žmogiškų trūkumų yra kiti du charakteristikų tipai, kuriuos kai kurie gali traktuoti kaip ydas. Jie kyla tiesiogiai iš paties saviaktualizacijos proceso. Pavyzdžiui, dėl tendencijos visoje patirtyje išgyventi nuostabos, grožio ir susižavėjimo jausmus save aktualizuojantys žmonės kartais gali atrodyti išsiblaškę, be humoro jausmo arba nesirūpinantys įprastais socialiniais malonumais. Požiūris į žmones kartais pasireiškia perdėta atjauta, dėl kurios jie gali padaryti dalykų, kurie yra nenaudingi ir jiems patiems, ir kitiems. Dėl stokos motyvuoto įtarumo trūkumo jie kartais gali patekti į situacijas, kuriose jais bus pasinaudota. Tačiau labiausiai stebina faktas, kad save aktualizuojantys žmonės „kartais gali pasielgti netikėtai negailestingai“. Iš pirmo žvilgsnio toks gebėjimas gali pasirodyti labai rimta yda, tačiau reikia nepamiršti, kad tai „labai stiprūs žmonės“, kurie „prireikus gali veikti chirurgiškai šaltai, kaip vidutinis žmogus elgtis nesugebėtų“21. Kai kurie skaitytojai yra turėję san20 21

Ten pat, p. 228. Ten pat, p. 228–229.

B ū t ie s p sic holog ija

tykių, kuriuos jie žinojo esant pasmerktais, patirties. Abi šalys jautėsi labai nelaimingos ir viena kitą tik žeidė, tačiau neturėjo ryžto juos užbaigti. Save aktualizuojantis žmogus tokius santykius nutrauktų iš karto, vos tik jie pasirodytų nebeišgelbėjami. Gali pasirodyti, kad tokio veiksmo staigumas kyla dėl tam tikro kietaširdiškumo, tačiau iš tikrųjų jis atsiranda aiškiai suvokus, kas yra būtina ir geriausia abiem pusėm. Savo pirmame straipsnyje apie saviaktualizaciją Maslow paminėjo dar dvi šio proceso charakteristikas, tačiau tik gana trumpai. Tik pasirodžius knygai Būties psichologija šios charakteristikos buvo išsamiau apibūdintos ir suteikta daug didesnė reikšmė. Šeštame, septintame ir aštuntame skyriuose jis mini „pikinius išgyvenimus“ ir „B–pažinimą“. Vienuoliktame ir dvyliktame skyriuose jis aptaria „vertybes“. Kaip vėliau matysite, šios dvi charakteristikos yra glaudžiai susijusios tarpusavyje; antroji tiesiogiai kyla iš pirmosios. (Nuo šios vietos, jei nėra nurodyta kitaip, visos Maslow citatos yra paimtos iš knygos Būties psichologija.)

Pikiniai išgyvenimai Geriausia būtų pradėti apibrėžiant kai kuriuos terminus. Knygoje Būties psichologija Maslow vartoja D raidę kaip žodžio „deficitas“ (stoka) santrumpą. Taigi „D–motyvacija“ reiškia „stokos motyvaciją“, o „D–pažinimas“ apibūdina suvokimo ir kitus psichinius procesus, kurie pasireiškia veikiant stokos motyvacijai. Kita vertus, raidė B („Būtis“) žymi stokos priešingybę. Taigi „B–motyvacija“ reiškia nekovojančią, besiskleidžiančią motyvaciją, Būt ies p sichologija