J. Kerwin Jenkins „Dailioji enciklopedija. Žaisminga elegantiškų malonumų istorija“

DAILIOJI ENCIKLOPEDIJA žaisminga elegantiškų malonumų istorija

jessic a k erw in jenk ins

da ilioji encik lopedija iš a nglų k a l bos v e rt ė agn ė pu z ausk a i t ė

Ši knyga išleista pagal susitarimą su Nsn A. Talese, Knopf Doubleday Publishing Group, Random House padaliniu.

da ilioji encik lopedija ž a ism i ng a e l e g a n t išk ų m a l on u m ų istor i ja

jessic a k erw in jenk ins

UDK 088

Je83

UDK 088+821.172(73)-3

Versta iš: Jessica Kerwin Jenkins, Encyclopedia of the exquisite: an anecdotal history of elegant delights Nan A. Talese / Doubleday, a division of Random House, 2010

© 2010 by Jessica Kerwin Jenkins All rights reserved. Published in the United States by Nan A. Talese / Doubleday, a division of Random House, Inc., New York, and in Canada by Random House of Canada limited, Toronto. www.nanatalese.com © Elizabeth Haidle, iliustracijos © Pei Loi Koay, meninis apipavidalinimas © Agnė Puzauskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2011 © Leidykla VAGA , 2011 ISBN 978-5-415-02223-6

Leidykla VAGA , Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius El. p. info@vaga.lt; www. leidykla.vaga.lt tel. +370 5 249 8121; faks. +370 5 249 8122 Spausdino UAB BALTO print / Logotipas, Utenos g. 41 A , LT-08217 Vilnius Tiražas 2000 egz.

Skiriu Nico

Nežinau, koks atrodau pasauliui, bet pats sau tebesu lyg mažas berniukas, kuris žaidžia ant jūros kranto ir džiaugiasi radęs lygesnį akmenuką ar dailesnę kriauklę, o didingas tiesos vandenynas driekiasi priešais mane neištirtas. ser a s isa aca s n e w tona s

Šioje knygoje siekiau pateikti tik teisingą, tikslią, naują ir smagią informaciją. Būčiau dėkinga, jei radę kokią klaidą ar netikslumą rašytumėte: queries@encyclopediaoftheexquisite.com

da ilioji encik lopedija

įža nga

Iš pradžių ši knyga buvo mano mokyklos laikų papuošalų dėžutėje, kuri atrodė lyg narvelis su netikra kanarėle, besisupančia anapus bronzinių virbų. Negiliame dėžutės stalčiuke saugojau prizmę, kuri žibėjo vaivorykštės spalvomis, du meksikietiškus pesus, neįprastai didelę gilės kepurėlę, miniatiūrinę jūros kriauklytę, savo tėvo senojo laikrodžio Timex ciferblatą ir kvepalų Patou Joy mėginėlį – tai buvo visas mano turtas.

Angliškas žodis exquisite yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio exquīrĕre – „ieškoti, išrinkti, geisti, išgryninti“ arba „siekti“. Oksfordo anglų kalbos žodynas šiuo žodžiu apibūdina išskirtinius, itin subtilius, kruopščiai atrinktus, ypatingai gražius dalykus, kurie „pažadina stiprų pasigėrėjimo, malonumo ar susižavėjimo jausmą“. Daug metų rašiau blizgiam žurnalui ir labai stengiausi, kad mano rašiniai teiktų malonumo: mados kūrėjo istorijai skolindavau romantikos, naujai parduotuvei – kilmingumo, nupūsdavau dulkes nuo senamadiškų idėjų, kad jos sužibėtų lyg naujos. Įsijausti į prašmatnias fantazijas buvo taip pat lengva, kaip atsiskaityti brūkštelint kreditine kortele.

dailioji enciklopedija

15

Aišku, jei gali tai sau leisti. Bet tikrajame gyvenime, savo gyvenime, neuždirbdavau tiek, kad galėčiau rinktis įmantrius niekučius, apie kuriuos rašiau. Buvau kaip Holly Golightly {Audrey Hepburn personažas iš filmo Pusryčiai pas Tifanį; čia ir toliau – vertėjos pastabos},

iš lauko prispau-

dusi nosį prie stiklo.

Nors tie metai leido man pažinti įvairiausias grožio formas, gerbti jas, ir suteikė laiko pamąstyti apie rafinuotumą, ši knyga, priešingai, yra odė tai gyvenimo prabangai, kuri daug nekainuoja. Ji apie tai, kad pažinę paprastos Bartlett kriaušės karališkąją kilmę ar sužinoję tai, kaip atsirado cilindras, galite pasijusti turtingi, apie tai, kad japonų kimono ar konfeti istorija gali atskleisti, koks beribis ir dar nepažintas yra pasaulis.

Ankstyvosios enciklopedijos, kaip antai Plinijaus Vyresniojo 37 tomų Gamtos istorija (I a.), garbino gamtos stebuklus, pasakojo apie fantastiškus Afrikos ir Azijos gyvius, neįtikėtinus brangakmenius ir unikalius augalus. Renesanso epochos autoriai žinynus irgi lenkė egzotikos pusėn, jie panėšėjo į didikų sukauptas keistenybių kolekcijas: pilni mistifikuotų artefaktų, religinių reliktų, intriguojančių laikrodžių mechanizmų ir vienaragio ilčių. Toji senųjų grožio šaltinių atnaujinimo dvasia tapo mano vedliu.

Manoji enciklopedija, kaip ir pirmtakės, tam tikra prasme yra plačių užmojų, ekstravagantiška ir galbūt šiek tiek ekscentriška. Kaip ir tos senosios knygos, ji yra labai asmeniška. Wikipedia pateikia sukauptas visos visuomenės žinias. Mano enciklopedijos pasakojimų preliudijos iššokdavo tiesiai iš mano aplanko, kuris gulėjo ant stalo

16

jessica kerwin jenkins

išsipūtęs nuo prirašinėtų popieriaus skiaučių, nusikopijuotų straipsnių, citatų ir keistų iliustracijų – viso to, kas galėtų įžiebti kibirkštį ar sukelti „stiprų malonumo, džiugesio jausmą“. Mintyse šią kolekciją vadinau: „Kodėl man čia patinka“, o „čia“ reiškė „šioje žemėje“.

Jei diena būdavo nelabai vykusi, naršydavau po savo aplanką ir nugrimzdavau į svajingą demimonde {hedonistinis, tingus gyvenimas}, kur viskas atrodė ne taip jau blogai.

Vis dėlto dauguma, regis, efemeriškų šios knygos epizodų, skirtingai nei aukštosios mados kolekcijos ar smokingą vilkėti reikalaujančios puotos, apie kurias rašiau žurnalui, atspindi ezoterinį pasaulį, visiškai nepriklausomą nuo tos daug kainuojančios prabangos, stebuklo auros netekusios aplinkos. Dažnai, net būdama rimtoje ir solidžioje draugijoje, pagaudavau save ginant lengvabūdiškumą. Ši knyga – tarsi reveransas lengvabūdiškumui, nors vėlgi kalbu ne apie išlaidavimą lengva ranka, o apie tai, kad verta padaryti ką nors gražaus be tikslo, be priežasties. Ar yra geresnis motyvas ką nors daryti už tą, kad darysi tai be jokios priežasties? Tikiu, kad tai svarbiausia.

Kuriant knygą mįslingi, rinktiniai ir margi faktai, kuriuos lėtai rankiojau, nuolat pildė mano užrašus, kurstė vaizduotę ir dovanojo džiaugsmą, kokio niekaip negalėtų suteikti pasipuikavimas nauju niekniekiu. Visi šie kruopščiai sudėlioti pasakojimai man yra turtas, kurio buvo verta siekti.

dailioji enciklopedija

17

alfresco Iškyla gryname ore Įsiterpusios tarp civilizacijos ir laukinės gamtos, vaizdingos iškylos į užmiestį, arba pietūs lauke, kaip sako italai, alfresco – gryname ore, suteikė progą nerangiems ir susikausčiusiems Viktorijos laikų britams pabėgti iš miesto ir įkvėpti oro. Jaunuosius iškylautojus, žinoma, prižiūrėdavo vyresni palydovai, tačiau, vieno rašytojo teigimu, net „griežčiausi auklėtojai imdavo išdykauti, kai po kojomis žalia žolė, o virš galvos – mėlynas dangus“. Alfresco etiketas buvo toks pat laisvas kaip ir kvietimų į tokias iškylas tonas. „Sveika, Džo! Kas naujesnio? – prasideda laiškas, kurį romane Mažosios moterys {Little Women, amerikiečių rašytojos L. M. Alcott romanas jaunimui. Iš anglų kalbos vertė Lina Paulauskaitė}

gavo veikėja Džo Marč ir jos seserys. – Rytoj pas

mus į svečius užsuks keli vaikinai ir merginos iš Anglijos, taigi žadu neblogai pasilinksminti. Jeigu viskas eisis kaip numatyta, ketinu išsiskleisti savo palapinę Didžiojoje pievoje ir su visa kompanija paiškylauti ir pažaisti kroketą. Be to, kūrensime laužą, galėsime daryti,

dailioji enciklopedija

19

kas tik šaus į galvą, surengsime čigoniškų madų demonstravimą ir dar visokių niekų susigalvosim.“ Lepinami flirto, saulės ir gero maisto, didžiąją tradiciją pradėjo dar senovės romėnai. Paprasti piliečiai per festivalius pasistatydavo milžiniškas palapines, mėgdžiodami klajoklius Rytų karalius, kurie keliaudami poilsiui pasistatydavo palapinių miestelius. Turtuoliai prašmatnius kviestinius pietus ar vakarienes rengdavo savo namų soduose, taip vėliau darys ir Renesanso epochos florentiečiai.

Renesanso laikais netgi alfresco patiekalai buvo griežtai nustatyti.

Tarnai ištraukdavo didžiules indaujas ir kiekvieną patiekalą simetriškai padėdavo ant ilgą akmeninį stalą dengiančios puikios trisluoksnės damasto staltiesės, tiesiai priešais dubenis pirštams nusiplauti. Prancūzai savo santūrias iškylas į gryną orą pradėjo rengti XVIII a. – jie organizuodavo fêtes champetrês {elegantiškos iškylos su muzikantais, vilkint puošniais drabužiais, pranc.}, rožinius pastoralinius va-

karėlius, mėgstamus dailininkų Watteau, Fragonard’o ir Boucher.

Iš pradžių šilkais pasipuošusios paryžietės ir galantiški jų palydovai užkandžiaudavo prie stalų Tiuilri, o paskui ilsėdavosi medžių paūksmėse prie Senos upės.

XIX a. pabaigoje, oro kondicionieriams dar nespėjus įkalinti

žmonių namuose, o sausajam įstatymui užkimšti senų gerų laikų butelio, užkandžiavimas gryname ore užsimetė žavius miestietiškus apdarus ir persikėlė į klestinčius Niujorko dangoraižių kabaretus. „Nuo pat ankstyvo birželio iki vėlyvo rugsėjo, vos tik sutemsta, ant viešbučių stogų iškyla naujas pasakų miestas, – rašė vienas

20

jessica kerwin jenkins

žurnalistas, – malonumų, taktiškai prislopintų šviesų, grojančių fontanų, smagios muzikos, dainų ir šokių, rinktinių valgių ir vyno miestas.“ Ant Oscaro Hammersteino muzikinį teatrą Olympia dengiančio ilgo stogo buvo įrengtas sodas, dirbtiniame jo ežere plaukiojo gulbės, o lapinėse po tūkstančiais mirguliuojančių šviesų burkuodavo įsimylėjėliai. O ant gretimo restorano Respublika stogo buvo įrengtas lyg ir olandiškas ūkis su mažulyčiu malūnu, ančių kūdra ir dviem gyvomis karvėmis, besiganančiomis greta malūnininko namelio, ant kurio kamino riogsojo gandralizdis. Vis dėlto garsiausia alfresco vieta Niujorke buvo Taims aikštėje, ant viešbučio Astor stogo, plačiai išsidriekęs, 1905 m. duris atvėręs malonumų sodas, kuriame tilpo penki tūkstančiai svečių. Bokšteliai, samanotos grotos, tūkstančiai rožių, Virdžinijos vijoklių, baltų sukučių ir fuksijų žiedų pavertė šią vietą rojumi. Čia tryško fontanų purslai, lelijomis apsodintame tvenkinyje plaukiojo žuvys, o baltų kolonų įrėminta promenada tęsėsi keturis šimtus metrų.

Po tekančiu kriokliu įkurdintas restoranas stikliniu stogu Astor klestėjo iki trečio dešimtmečio. „Kiekvienas niujorkietis, – tų metų vasarą skelbė dienraštis New York Times, – ir kiekvienas Niujorko svečias iš paskutiniųjų stengiasi kaip nors patekti ant kurio nors stogo.“

dailioji enciklopedija

21

alio Žodis, vartojamas sveikinantis, ypač kalbant telefonu Vienoks ar kitoks žodelio „alio“ atitikmuo {angl. hallo, halloo, hullo} nuo viduramžių vartojamas dėmesiui patraukti arba nuostabai reikšti.

Medžiotojai sušukdavo halloo ragindami šunis, tai buvo ir kelto kapitonui nuo kranto duodamas ženklas. (Kai kurie etimologai žodį „alio“ kildina iš senovės prancūzų ho là!, reiškiančiu „stok“ arba „dėmesio“.) XIX a. pabaigoje žodį „alio“ supo šaunumo ir modernumo aura: kaip telefoninis pasveikinimas jis skambėjo geriau negu „ar girdi mane?“ (kita pirmųjų telefoninių pokalbių pradžios frazė) ir mandagiau nei tiesmukas anglų posakis „ar tu čia?“. Žodis „alio“ prilygsta „puikiai naujai išvestai buldogų veislei, jis toks bjaurus, kad net patrauklus, – rašė vienas žurnalistas 1899 m. – Šis žodelis priverčia mandagumą paskubėti ir primena, kad mūsų laikmetyje privalu būti budriems.“ Tiems, kurie buvo įpratę su žmonėmis šnekučiuotis tik po to, kai juos pristatydavo, rodėsi, kebloka kalbėtis su beveidžiais nepažįstamaisiais per primityvias, zvimbiančias telefono linijas ir išlaikyti pusiausvyrą tarp įprasto mandagumo ir telefoninės skubos. Pirmieji telefonų abonentai pyko dėl skambučių sulaikymo ir ryšio trukdžių.

Pačioje pradžioje triukšminguose biuruose, pavyzdžiui, Čikagos telefonijos įmonėje, kuri buvo vadinama „staugiančiu beprotnamiu“, prie komutatorių dirbo ir su besiskundžiančiais abonentais pliekėsi tvirti vyrukai. Greitai juos pakeitė mažiau agresyvios „Alio mergi-

22

jessica kerwin jenkins

nos“, šiais laikais vadinamos operatorėmis. Jos su klientais ne bardavosi, o flirtuodavo, ir neilgai trukus plepios saldžiabalsės merginos tapo nacionaliniu archetipu. Mažuose miesteliuose jos netgi teikdavo informaciją apie traukinių tvarkaraščius.

XX a. pradžioje „Alio merginos“ kvalifikaciją tobulindavo iškal-

bos ir tarties kursuose. Siekiant dar pagerinti paslaugą, joms buvo nurodyta atsiliepti tiesiai šviesiai: „Numeris?“ Tačiau klientai pasipiktino, ir merginos sugrįžo prie „alio“. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje kai kurios įmonės vėl atsisakė šio žodžio, tada operatorės ėmė sakyti „prašyčiau pranešti numerį“ ir „ačiū“. „Dirbtinis mandagumas neatrodo švelnus ir jausmingas, – pareiškė New York Times, – veikiau tiesmukas ir grubus.“ Regis, žodis „alio“ nebuvo prastas, tačiau 1937 m. Niujorko telefonijos įmonė vėl pabandė jo atsikratyti ir visiems abonentams patarė atsiliepus sakyti tik savo vardą, įmonės pavadinimą ir vengti „tokių senamadiškų, tuščių ir laiką švaistančių žodžių kaip „alio“.

amorini ir putti Kupidonai, kerubinai ir angeliukai Kūliais besivartantys putlūs rožiniai kupidonai Renesanso ir Baroko epochų mene žinomi arba kaip amorini – tai mažybinis žodelis,

dailioji enciklopedija

23

kilęs nuo itališkojo amore {meilė, it.}, arba kaip putti – tai mažybinis žodelis nuo lotyniškojo putus {berniukas, it.}. O abiejų kilmė sena kaip antikvariniai reliktai. Graikų dievams laiškelius nešiojantys skraidantys kūdikėliai pirmąsyk pavaizduoti ant sarkofago, datuojamo 4 a. pr. Kr. Anuomet vadinti erotais, jie saugojo žmones ir lydėjo jų sielas į dangų. Putti mėgavosi tuo, kas gyvenime puikiausia. Jiems patikdavo išdykauti, boksuotis, eiti imtynių, pūsti ragus ir šaudyti iš lanko. Mėgaudamiesi vyno svaiguliu ir derliumi, jie išvyniodavo sunkiausias girliandas, šėliodavo ir sukdavosi lyg dervišai.

Kerubinai, vėliau jau vadinti tiesiog angelais, dar šmėkščiojo ankstyvajame krikščioniškame mene, tačiau prarado malonę viduramžiais, kai menininkai dangiškojo įkvėpimo ėmė semtis iš deivių laisvai krentančiais drabužiais. Angelai vėl pasirodė Renesanso epochos kūryboje, kai skulptorius Donatello (1386–1466) vėl grąžino į madą naujus išdykėlius putti, begėdiškus kaip ir jų Bakchanalijų pirmtakai. O amorini dažniausiai rūpinosi žemiškąja meile ir darbavosi it Kupidonas, uždegantis meilės liepsnas miniatiūriniais fakelais ir nukreipiantis strėles į įsimylėjėlių širdis.

24

jessica kerwin jenkins

1464 m. Kupidonas pataikė į dešimtuką, kai Bartalomeo Benci, jaunas įsimylėjėlis iš gimtosios Donatello Florencijos, prisidėjo prie sparnuotosios meilės komandos. Per karnavalus Benci apsirengdavo kaip senjoras Amantė (inamorato – meilės objektas), prisitaisydavo sparnus prie šarvų ir lėkdavo gatvėmis arklių traukiamu karnavaliniu vežimu, papuoštu amorini figūrėlėmis ir aukštai iškeltos kraujuojančios širdies paveikslėliu. Jį lydėdavo šimto penkiasdešimties jaunuolių būrys. Pasiekę mylimosios Marietos namus, visi dainuodavo ir garbindavo Meilę. Tuomet, norėdamas įrodyti, kokie stiprūs jo jausmai, Benci nusiplėšdavo sparnus ir sviesdavo juos į vežimą, jį apimdavo liepsna, o mažuose amorini kūneliuose įmontuoti mechanizmai paleisdavo į nakties dangų sproginėjančias strėles. „Visur liepsna, lydima tokių šūksnių ir griausmo, kad garsas kilo iki žvaigždžių, – rašė liudininkas, – o viena strėlė išties įlėkė į minėtosios damos namus, net pasklido gandai, kad pataikė jai į širdį, – tai buvo jos meilės atsakas mylimajam.“ Taip raiškiai išdėstęs savo tikslą, Benci išvyko: ginė arklius tol, kol jie prapuolė iš akių, bet nėsyk neatsigręžė į savo mylimąją. Galime tik numanyti, kad paskui juodu ilgai ir laimingai gyveno.

dailioji enciklopedija

25

Ši knyga – džiaugsmo odė kasdienei elegancijai, parodanti, kaip grožį galima rasti netikėčiausiose vietose. Dailioji enciklopedija gali mūsų gyvenimus paversti daug įdomesniais; mane ji įkvėpė.

sar ah jessica par k er Nuostabiai parašyta, kruopščiais tyrinėjimais paremta knyga.

Kiekviena istorija – ar ji būtų apie badmintono kilmę, ar apie puošnias Renesanso laikų maisto skulptūras – fantastiška.

tory burch

ISBN 978-5-415-02223-6

9 785415 02223 6

w w w . l e i d y k l a .v a g a . l t