Alice Miller
gyvenimo keliai Šešios istorijos Iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Labuckienė
vilnius 2013
UDK 159.92 Mi212
© Suhrkamp Verlag Frankfurt am Main, 2007 All rights reserved by and controlled through Suhrkamp Verlag Berlin. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02336-3
Versta iš: Alice Miller, Wege des Lebens
Turinys Įžanga
/7
Istorijos 1. Klaudija ir Denielis – po trisdešimties metų 2. Jolanta ir Linda – nuoširdžiai laukiama / 30 3. Anika – bent pamėginta / 43 4. Helga – ašarų verslas / 55 5. Glorija – širdies išmintis / 80
/ 13
6. Margo ir Lilka – tarp Varšuvos ir Sidnėjaus
/ 95
Mintys 1. Iš kur atsiranda diktatoriai ir guru? 2. Iš kur kyla neapykanta? Epilogas: kartų dialogas Baigiamasis žodis 2007
/ 159 / 163
/ 132
/ 127
Įžanga Dauguma žmonių gimsta šeimoje, ir ši jiems turi didžiulę įtaką. Net jei jaunystėje mėgstame kritikuoti tėvus ar net nutraukiame su jais santykius, mus daugiau ar mažiau veikia ankstyvieji įspūdžiai. Vėliau, patys susilaukę vaikų, tai suvokiame. Daugelis apie tai nė nesusimąsto. Jie tiesiog su savo vaikais atkartoja tai, ką patys yra patyrę, ir jiems tai atrodo gerai. Vis dėlto kai kurie vieną dieną nusistebi, kad bendraujant su vaikais ar partneriais jiems stinga tos vidinės laisvės, kurios jie taip troško nuo jaunystės, ir susikremta. Juos apima jausmas, lyg būtų atsidūrę aklagatvyje. Vaikystėje jie negalėjo iš jo ištrūkti. Neturėjo kitos išeities, kaip tik nuolankiai priimti aplinką ir jos įtaką; ir suaugę jie dažnai nesupranta galį elgtis kitaip. Nors ir kaip stipriai – teigiamai ir neigiamai – mus veiktų kilmė, paveldas ir auklėjimas, suaugę pamažu galime suvokti šią įtaką. Ją suvokę nebeturėsime elgtis kaip automatai. Kuo aiškiau ją įsisąmoninsime, tuo lengviau ištrūksime iš aklagatvio ir galėsime kaupti naują informaciją. Išsilaisvinimo būdų esama labai įvairių, jų tiek, kiek likimų. Apie kelis tokius likimus ir pasakoja šios istorijos. Istorijos mums parodys, kaip vaikystės įspaudai persikelia ne tik į suaugusiųjų šeimos gyvenimą, bet ir reiškiasi visuomenės gyvenime. Baigiamuosiuose apmąstymuose panagrinėsiu klausimą, iš kur kyla neapykanta. Žmonės skirtingai integruoja į gyvenimą vaikystės istoriją. Vis dėlto, kad ir kaip elgtųsi pavieniai žmonės, plačiuosiuose 7
sluoksniuose vyksta teigiamų poslinkių, visuomenė tampa jautresnė vaikystėje patiriamoms kančioms. Vaikų išnaudojimas buvo visais laikais, ir šiandien jo dar neatsikratome. Vis dėlto pastaruoju metu aukos vis dažniau suvokia, kas joms buvo padaryta, ir su kitais žmonėmis aptaria pasekmes. Anksčiau beveik neliestos temos dabar atsiduria dėmesio centre, todėl daugeliui žmonių atsiveria naujos perspektyvos ir galimybės gyventi visavertį gyvenimą. Neseniai tai supratau skaitydama vieną knygą*. Keturiolika tėvų, nubaustų už lytinį išnaudojimą ir kalėjime ilgą laiką dalyvavusių gerai organizuotoje grupės psichoterapijoje, šioje knygoje pasakoja savo padrąsinančias istorijas. Džiugu matyti, kaip greitai keičiasi šių žmonių mąstymas, kai jie pirmą kartą prabyla apie savo skausmą ir pasijunta suprasti bei priimti. Kaip ir galima tikėtis, visose šiose istorijose matome didelę vaikystėje patirtą kančią. Meilės stoką tie žmonės mėgino kompensuoti lytiškai išnaudodami savo vaikus. Mane įkvepia tai, kad šiuos vyrus pakeitė vien aiškinamieji pokalbiai. Jie trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt metų pragyveno neturėdami galimybės suabejoti tuo, ką turėjo ištverti vaikystėje, nesuvokę to kaip sunkios skriaudos. Suprantama, jie skriaudė vaikus taip, kaip patys buvo skriaudžiami. Jiems nepavyko atsikratyti šio potraukio, kol nesuvokė, kad vaikystėje buvo apgauti. Dabar, kai jų vaikystės lemtis jiems nebeatrodo duotybė, kai jie geba įžvelgti neteisybę ir pajusti liūdesį, jie gali ir yra pasirengę prisiimti atsakomybę. Naujai įgytas gebėjimas kritiškai vertinti vaikystės įvykius jiems nesukėlė savigailos, priešingai, remdamiesi savo kančiomis jie išsiugdė atjautą savo vaikams ir pamatė, kaip žalojo mažųjų * David, Gilles (Hg.): J’ai commis l’ inceste. Edition de l’Homme, 1995.
8
gyvenimus. Šie tėvai dabar kiek įmanydami stengiasi atitaisyti žalą, tačiau supranta, kad ne viską galima pakeisti. Vieniems jau pavyko ištrūkti iš aklagatvio, kitiems dar ne. Šios knygos veikėjus išgalvojau, bet ilgai mane lydėjusios jų istorijos yra tikros. Rašant istorijos įgydavo savą dinamiką, tad galėjau vaizdingai rutulioti tai, ką pastaraisiais metais sužinojau ir supratau. Šioje knygoje aprašyti žmonės nebūtinai turi būti jums pavyzdžiai. Jie tik pasakoja, kas jiems nutiko ir kaip jie su tuo susitvarkė arba nesusitvarkė. Aprašydama jų likimus ir aplinką stengiausi pateikti kuo mažiau išorinių smulkmenų ir kuo išsamiau pavaizduoti tarpusavio santykius. Nėra recepto, kaip išsilaisvinti iš vaikystėje patirtų sužalojimų pasekmių ir susitvarkyti gyvenimą. Skirtingi žmonės turi skirtingų tikslų ir skirtingų galimybių jų siekti. Net jei vaikystėje negalėjome ugdytis savo gebėjimų, net jei tebejuntame anksti patirtos baimės, nesaugumo ir nepritekliaus pasekmes, daug ką galime pakeisti į gera, nes mūsų sąmonė prasiplėtė. Neretai už tai turėtume būti dėkingi sutiktiems jautriems žmonėms, kuriems nusišypsojo laimė augti meilės ir pagarbos kupinoje aplinkoje, kurie vaikystėje mėgavosi malonumais ir laisve, todėl vėliau jų gyvenimas buvo lengvesnis ir laimingesnis. Mano istorijose tokie žmonės yra Denielis, Mišelė, Margo, Luiza ir netgi Glorija. Jie geba išklausyti, įsijausti į kito likimą, yra dėmesingi, siekia suprasti, juos paprastai sunkiau suklaidinti nei kai kuriuos jų pašnekovus. Vaikystėje patyrę daug meilės jie lengviau tvarko savo gyvenimą nei tie, kurie nuo mažens buvo apsupti iliuzijų ir kuriems vėliau teko kovoti dėl tiesos, kaip antai Klaudijai, Anikai, Helgai ar Lilkai. Bendras pasakojamasis knygos pobūdis neturėtų jūsų klaidinti. Mano tikslas didesnis nei aprašyti pavienius likimus, šio9
je knygoje siekiu paliesti visuotinius klausimus, ypač klausimą: Kaip ankstyvoji kančios ir meilės patirtis veikia tolesnį žmogaus gyvenimą ir bendravimą su kitais? Pastaruoju metu atliekama tyrimų, iš dalies padedančių atsakyti į šį klausimą. Pavyzdžiui, buvo stebimas vaisiaus gimdoje, naujagimio ir kūdikio elgesys; tyrinėjamos tironų biografijos, genocido atvejų statistika ir panašiai. Vis dėlto, kiek žinau, iki šiol nėra krypties, esamus duomenis tiriančios vaikystės patirties aspektu. Savo istorijomis ir apmąstymais norėčiau paskatinti tokius tyrimus.
Istorijos
1. Klaudija ir Denielis – po trisdešimties metų Klaudija ir Denielis septintajame dešimtmetyje kartu studijavo Berklyje ir pamilo vienas kitą. Studentai Klaudiją laikė gebančia įsijausti, bet uždara. Apkabinęs ją Denielis pajusdavo šilumą ir ryžtą aukotis, bet taip pat nepatiklumą ir lyg kokį baugštų santūrumą. Jis tarėsi juntąs artumo ir atvirumo troškimą, bet tuo pat metu aiškią šių dalykų baimę, tarsi Klaudiją reikėtų nuo ko nors saugoti – jis nežinojo nuo ko. Vieną dieną Klaudija jam pranešė tekanti už Makso. Makso? Denielis neįsivaizdavo dviejų skirtingesnių žmonių už Klaudiją ir Maksą. Vėliau ir Denielis vedė. Tai buvo nelaiminga santuoka. Išsiskyręs jis susipažino su Monika, jų tarpusavio santykiai buvo tokie, apie kokius vyras visą laiką svajojo. Neseniai viename kongrese San Diege Klaudija ir Denielis (abu jau tapę psichoterapeutais) vėl susitinka. Trisdešimt metų jie nepalaikė ryšio. Dabar džiaugiasi matydami vienas kitą. Denielis pasikeitė mažai, o Klaudija, baugščioji studentė iš Berklio, virto brandžia moterimi. Jiedu tebejaučia vienas kitam simpatiją. Buvę bendramoksliai trumpai papasakoja apie savo gyvenimą. Klaudija, gana ilgai pragyvenusi santuokoje, susilaukusi trijų dukterų, irgi išsiskyrė. Dabar, po daugelio psichoterapijų, per kurias ji pamažu išmoko suprasti savo baimes, ji puikiai jaučiasi ir turi naują gyvenimo draugą Marką. – Žinai ką, – kreipiasi Denielis, – niekaip nesupratau, kodėl ištekėjai būtent už Makso. Per šiuos trisdešimt metų prisimin13
damas tave tardavau sau, kad tu veikiausiai panorai gyventi su žmogumi, kurio nemyli ir kuris tau toks svetimas, kad nė negali sužeisti. Paaiškinimas turbūt slypi tavo vaikystėje. Bet, kaip prisimeni, anuomet Berklyje mes tokiomis temomis nesišnekėjome. Dabar norėčiau daugiau sužinoti apie tave, tavo vaikystę ir santuoką su Maksu – juk aš jį pažinojau. – Džiaugiuosi, kad teiraujiesi apie tai, – spontaniškai atsako Klaudija. – Anuomet tikrai tave mylėjau ir seniai svajoju tau viską išpasakoti. Tai ilga istorija. Jei nori, parašysiu tau. Po dviejų savaičių Denielis gavo ilgą laišką.
Mielas Denieli, paskatinta tavo klausimo pamėginsiu – dar kartą – aprašyti savo šeiminį gyvenimą. Sėdžiu savo sode, kurį labai mėgstu, todėl tikiuosi ištverti tuos prisiminimus. Žvelgdama į praeitį, savo santuoką vertinu kaip ilgalaikes bergždžias pastangas, netgi kančias. Be atvangos bandžiau suartėti su savo vyru, kuris tvirtino mylįs mane, visą santuokos laiką buvo man ištikimas, niekada manęs nemušė, finansiškai aprūpino šeimą, bet niekaip negalėjo tverti artumo su manimi ar bet kuria kita moterimi. Savo praeitį ir jausmus jis slėpė net nuo savęs paties – dar labiau už mane. Vis dėlto po kauke tariausi reginti šilumos troškimą ir vyliausi vieną dieną jį išlaisvinsianti. Taigi išsikėliau sau uždavinį – darbą be išeiginių – griauti vyro sienas, skverbtis prie jo asmenybės šerdies ir su ja bendrauti. Tačiau tai buvo beviltiškas sumanymas: Maksas nenorėjo atsiverti, jam reikėjo tik ramybės, kaip pats sakydavo. Jis dirbo protinį darbą, o su manim bendravo šaltai. Jausmai pasireikšdavo tik per lytinius santykius ir pykčio protrūkius, visa kita jam at14
rodė įtartina, svetima ir pavojinga, iš tokių dalykų jis tik pasišaipydavo. Spėjau, kad jo uždarumo priežastis yra sunki vaikystė. Tokią išvadą padariau iš kelių jo pastabų. Smulkmenų ilgą laiką nežinojau. Rankinėje nešiojausi jo trimečio nuotrauką. Į ją pažvelgdavau kaskart, kai jis mane įskaudindavo. Nenorėjau širdyje nešiotis pykčio, stengiausi jį suprasti, nes užjaučiau tą mažą berniuką klausiančiomis akimis mielame veidelyje. Man užtekdavo pasižiūrėti į šią nuotrauką ir visi blogi jausmai išsisklaidydavo, užmiršdavau liūdesį, įniršį ir atleisdavau suaugėliui. Tuo kenkiau pati sau. Kuo stipresnį ryšį jutau su jame slypinčiu vaiku, tuo labiau painiojausi ir mažiau paisiau savęs, tuo stipriau jis mane atstumdavo. Jis nieku gyvu nenorėjo pripažinti ir pajusti to vaiko. Mano bandymai suartėti jam tikriausiai atrodė grėsmingi, nes jis užsitverdavo vis aukštesne siena. Sakoma, priešybės traukia viena kitą. Ar todėl ištekėjau už Makso? Manau, mums susipažinus skirtumai tapo mažiau matomi. Anuomet ir aš bijojau savo jausmų, slėpiausi nuo savęs. Tačiau net ir intelektualiai diskutuodami mes nesusišnekėdavome. Buvome kaip dvi skirtingos planetos. Gyvenant su partneriu tarpusavio ryšį stiprina įvairūs intymūs dalykai, kaip antai lytiniai santykiai, vaikai, namai ar bendros kelionės. Tačiau kai visa tai skirta tik nuslėpti tikrajai padėčiai, galų gale neišvengiamai atsiveria praraja: partneriai ima sirgti, prireikia operacijų ir panašiai. Bent jau man taip nutiko. Daug ką teko patirti, kol ryžausi skirtis. Maksas prieštaravo, tvirtino negalėsiąs be manęs gyventi. Tikėjau juo, jaučiausi atsakinga už jo gyvenimą, todėl vos nepalūžau. Kita vertus, nenorėjau aukoti savo gyvenimo. Tačiau netrukus po skyrybų Maksas susirado kitą žmoną, su kuria, regis, gerai sutaria. Tai apramino 15
mano sąžinę. Laimė, yra moterų, turinčių visai kitokių poreikių nei manieji, tokių, nuo kurių Maksui nereikia taip gintis. Galbūt jam pavyko išsiugdyti gerąsias savo savybes ir pasiekti biurgeriškų namų „be didelių bėdų“ idealą. Iš pradžių ir aš mėginau sukurti jam tokius namus, vis labiau gniaužiau savo esybę. Dar vaikystėje išmokau aukotis, ilgai negebėjau pasipriešinti. Tėvai kada tik panorėję galėjo pamiršdami mane tenkinti savo poreikius. Mano tėvas buvo alkoholikas, kartais būdavo žavingas, o kartais netikėtai užsidegdavo pykčiu. Mama sirgo vėžiu ir nuolat gulėdavo ligoninėje. Retsykiais lydima tėvo ją aplankydavau. Žinoma, gailėjau tėvų, nes jie buvo nelaimingi, troškau jiems padėti, bet vaikystėje jaučiausi bejėgė. Šis visiško bejėgiškumo ir didžiulės atsakomybės už kitus derinys vėliau lėmė mano gyvenimo būdą. Negreitai pavyko jį pakeisti. Buvau vienturtė, todėl jaučiausi vieniša, iš visų jėgų stengiausi užmegzti ryšį su tėvais ir buvau pasiryžusi padaryti viską, ko jie iš manęs reikalauja, kad tik prie jų prieičiau. Tai buvo bergždžios pastangos. Kartais jie su manimi elgdavosi švelniai, bet staiga, be jokios aiškios priežasties, tėvas pasislėpdavo už alkoholio – šis lyg siena atskirdavo jį nuo manęs ir mano klausimų. Mama taip pat dažnai būdavo neprieinama, gydydavosi nuo savo ligos, apie kurią nieko tikro nežinojau, bet dėl kurios jaučiausi kalta. Stengiausi nieko nejausti: nei pykčio, nei liūdesio, nei neapykantos. Prisimenu tik ilgesį. Kartais jis mane apimdavo išgirdus garvežio tūtavimą. Tai buvo gilus liūdesys, sumišęs su troškimu pabėgti, kad nereikėtų kęsti nuolatinės vienatvės ir mėginti visiems įtikti. Svajodavau apie tolimas šalis, kuriose žmonės draugiškai bendrauja, kur galėčiau kliautis kitais. 16
Tada pamilau Tave. Jaučiausi laisva, manęs neslėgė atsakomybė už Tavo būklę, Tu labai skyreisi nuo mano tėvų, mes galėjome apie daug ką pasikalbėti. Tai, ko visą laiką ieškojau, atrodė ranka pasiekiama, mielai būčiau likusi su Tavimi. Tačiau aš nepasitikėjau savo laime, nebuvau prie jos pripratusi, bijojau Tave nuvilti, nuogąstavau, kad mane paliksi. Užgniaužiau troškimą likti su Tavimi ir gerus jausmus Tau, kad nereikėtų kentėti kaip vaikystėje. Anuomet nežinojau, kad gali būti kitaip – nebuvau to patyrusi. Taigi kankinausi toliau. Mano sprendimas tekėti už Makso Tau, žinoma, buvo nesuprantamas, juk jam buvo būdingos visos mano nemėgstamos savybės: jis buvo uždaras, nuspėjamas, šaltas, domėjosi tik intelektualiais dalykais. Jis viską žinodavo geriausiai ir nemokėjo išklausyti. Anuomet Berklyje to taip aiškiai nesuvokiau ir nebūčiau galėjusi įvardyti. Vis dėlto žinau, kad tai jaučiau. Kodėl gi susituokiau su tokiu žmogumi? Galvojau sau: galbūt jis užsispyręs, bet dėl to yra stiprus, kad ir kas nutiktų, jis neims gerti ir niekada nepaliks manęs. Ši mintis, nors visai netikroviška, man teikė saugumo. Tėvo nepastovumas man visą laiką kėlė baimę. Kai tik kildavo rūpesčių, jis griebdavosi butelio. Panirdavo į girtumą ir tapdavo man nepasiekiamas. Niekada neduodavo kokio nors paaiškinimo, kokių nors žinių, kurios man galėjo padėti. Alkoholis atpalaiduodavo visus suvaržymus ir tėvas imdavo siautėti, o aš sukdavau galvą, kuo sukėliau jo įtūžį. Kai mamą paguldydavo į ligoninę, likdavau viena su juo ir kentėdavau nuo jo nepastovumo. Todėl ieškojau „pastovaus“ vyro. Tu man parodei savo jausmus, savo pažeidžiamumą, todėl išsigandau savo meilės Tau, išsigandau, kad ji gali įstumti mane į tą pačią prarają, kaip ir meilė tėvui. Baiminausi, kad vieną dieną ir Tu tapsi neprieinamas. 17
Maksas man atrodė kaip tėvo priešybė: uola, į kurią galima susižeisti, bet už kurios galima užsiglausti. Vėliau paaiškėjo, kad šeimoje kenčiau nuo panašių dalykų, kaip ir tėvų namuose. Maksas negėrė, visada būdavo blaivus, bet slėpdavosi ir atstumdavo mane kitais būdais, veiksmingesniais net už alkoholį. Pasitelkęs protą jis taip apmūrijo savo jausmus, kad su juo buvo neįmanoma nuoširdžiai bendrauti ne tik kritinėmis akimirkomis, bet ir visą laiką. Iš jo tegirdėdavau priekaištus, kaltinimus ir ironiškas pastabas. Paprastas, sarkazmu neatmieštas draugiškumas jam buvo svetimas. Taigi susituokusi su Maksu likau tokia pat vieniša, kokia jaučiausi gyvendama su tėvais, nors to mažų mažiausiai norėjau. Pašaliniam stebėtojui turbūt pasirodytų juokinga, kad santykiuose su Maksu ieškojau to, ko jis nieku gyvu negalėjo suteikti: atvirumo ir šilumos. Vis dėlto nepailsdama stengiausi prie jo prisikasti. Nenorėjau atsižadėti vilties. Veikiau abejojau, ar pati gebu taip bendrauti – juk vaikystėje nebuvau to patyrusi. Tik po daugelio metų supratau, kad būdama suaugusi turiu pasirinkimą ir neprivalau aukotis, neprivalau laukti, kol pasikeis tas, kuris net nenori keistis, nes nė karto nebuvo suabejojęs savo nuomone. Dabar esu laiminga, kad galiu atvirai bendrauti su savo vyru Marku ir keliais gerais draugais. Deja, nelaimingos mano santuokos istorija skyrybomis nesibaigė, ji tęsėsi ir bendraujant su Karla, vyriausiąja mano dukterimi. Su ja aš tarsi vėl grįždavau į vaikystę, tapdavau pernelyg reikli sau, pasijusdavau kalta ir bejėgė. Laimė, su abiem jaunesniosiomis dukterimis man pavyko sukurti nuoširdžius santykius ir bent kiek išsivaduoti iš senojo bendravimo modelio. Žinau daug pavyzdžių, kai net po skyrybų santykiai išlieka geri. 18
Nuo Karlos mane skyrė praraja ir aš, nors ir kaip stengiausi, nepajėgiau jos įveikti. Labiausiai dėl to kaltinu išstumtus savo vaikystės potyrius, kurie užvaldė mano kūną neapibrėžtomis baimėmis, kai gimdžiau Karlą ir tuoj jai gimus. Nieko nuostabaus, kad tai nuo pat pradžių labai apsunkino mūsų bendravimą. Manau, Karlos gyvenimo pradžioje atsiradęs gilus nesaugumo jausmas išliko ir jai suaugus. Prisidėjo ir tai, kad ji iš visų trijų dukterų labiausiai kentėjo yrant santuokai. Kaip dažnai nutinka, jos likimas buvo nulemtas dar prieš gimimą, kai vyliausi, kad šis vaikas išvaduos mane nuo vienatvės šeimoje. O kuris gi naujagimis galėtų išpildyti tokius lūkesčius? Laukdamasi Karlos lankiau nėščiųjų kursus, kuriuose mokėmės vystyti ir maitinti kūdikį. Šis pasiruošimas man leido tam tikra prasme bendrauti su Karla, nors ir be žodžių. Į kursus dažnai eidavau pėsčiomis ir įsijautusi šnekėdavausi su savo vaiku. Taip man pavykdavo atsikratyti namie nuolat juntamo slogučio. Dabar galiu pasakyti, kad dukters gimimo laukiau, kaip kalinys laukia laisvės – vyliausi, kad mažylė numalšins bendravimo ilgesį. Kūdikiu džiaugiausi ne kaip moteris, pasirengusi priimti šią būtybę ir stebėti, ko jai reikia. Aš buvau išalkusi meilės, bet nesubrendusi ir negebanti nuoširdžiai mylėti ir skirti dėmesio. Gimus Karlai nė nenutuokiau, ką jaučia naujagimis. Klioviausi klinikos specialistais ir elgiausi kaip gera, išauklėta mergaitė, nenorinti niekam pridaryti rūpesčių. Tik mano kūnas mėgino kalbėti, bet, deja, simptomų kalba, todėl vėl atsidūriau personalo valdžioje. Netrukus man ėmė gamintis per daug pieno, kilo krūties uždegimas. Buvau gydoma kamparu ir uždegimas netrukus praėjo. Tačiau kūdikis nuo to laiko nebenorėjo žįsti krūties, dažnai rėkdavo ir verkdavo. Dabar žinoma, kad kamparu galima pristabdyti 19
pieno išsiskyrimą, todėl greičiau praeina uždegimas; tačiau žinoma ir tai, kad po to ir kūdikiui, ir motinai žindymas tampa nemalonus, o kartais ir visai nutrūksta. Dabar tokiais atvejais kamparas nebenaudojamas. Ir apskritai šis vaistas skiriamas rečiau. Tiesą sakant, tik prieš kelerius metus supratau, kas anuomet, prieš dvidešimt aštuonerius metus, vyko klinikoje. Atsitiktinai prancūzų vaikų psichoanalitikės Françoise Dolto knygoje perskaičiau, kad naujagimis iš pradžių orientuojasi pagal motinos kvapą*. Pažįstamas kvapas padeda atpažinti mamą vos gimus ir gimdoje patirtą pasitikėjimą perkelti į šį pasaulį. Prancūziškai „atpažinimas“ skamba reconnaissance, o tai reiškia ir dėkingumą. Kaip kamparu smirdanti moteris naujagimiui gali pranešti, kad ji jo motina, linki jam gero, turi užtektinai maisto ir karštai trokšta jį žindyti? Kūdikis kliaujasi juslėmis. Ir jei kvapas jam svetimas, niekaip to nepakeisi. Mažylis, ko gero, jaučiasi maždaug taip: „Po ilgo, bauginančio gimimo atsiradau šiame pasaulyje, o tu nepaėmei manęs į saugų glėbį ir nepaguodei. Leidai mane išnešti, ir aš nepatyriau raminančio prisilietimo. Tu mane išdavei. Kaip galėsiu kada nors tavimi pasitikėti? Turėsiu nuolat būgštauti, kad vėl mane taip siaubingai išduosi.“ Galbūt gilus Karlos nepasitikėjimas manimi susijęs su šia ankstyvąja patirtimi. Jei vėliau prisidėjo ir kitos priežastys, jos atsirado dėl sugriautų tarpusavio santykių. Jau pirmosiomis dienomis suabejojau savimi ir nusprendžiau, kad kiti žmonės geriau už mane pasirūpins mano vaiku, kad su jais jis bus laimingesnis. Anuomet, neturėdama geros patirties su kitomis dukterimis, nepasitikėjau savimi kaip mama. Todėl dažnai palikdavau ją auklėms, ir mergaitė, vis tiek ieškojusi mamos, turbūt jautėsi atstumta. * Dolto, Françoise: Solitude, Vertiges du Nord, 1985.
20
Dabar manau, kad jei Karlai gimus kas nors būtų mane padrąsinęs išsakyti savo baimes, būčiau gebėjusi geriau suprasti vaiko bėdas. Mudviejų su Karla santykiai nebūtų buvę tokie skausmingi, ir man nebūtų reikėję ieškoti jai auklės. Mudviejų bendravimo nebūtų apsunkinusi abipusė sumaištis. Ilgai jaučiau nuoskaudą, kad negalėjau priglausti kūdikio prie krūties, nes jis nenorėjo žįsti. Kaskart apie tai susimąsčiusi pajusdavau skausmą, lyg viskas būtų įvykę tik vakar. Man skaudėjo taip, lyg iš manęs būtų atimtas kūdikis tada, kai mums labiausiai reikėjo vienas kito. Labai ilgai negalėjau apie tai su niekuo kalbėtis. Šią istoriją uždariau savo vienatvėje. Karlai padėti nesugebėjau. Mačiau, kaip jai sunku, bet negalėjau įsijausti į jos padėtį, jai pagelbėti ir ją apginti. Laukiau, kaip buvo laukiama iš manęs, kad ji viską supras, greitai mokysis ir pasiduos savo likimui. Tačiau Karla, ne taip kaip aš, nemokėjo taikstytis, dažnai jai nepavykdavo išpildyti net menkiausių lūkesčių, bet ji negalėjo ir atvirai maištauti. Ji menkai pasitikėjo savimi ir siekė įsitvirtinti elgesiu, kuris man andai atrodė jai svetimas. Galbūt aš klydau, nes troškau ją mylėti ir suprasti, todėl svajojau, kad ji vieną dieną atsikratys tokio elgesio. Šiaip ar taip, mūsų santykius ištiko ilgalaikė krizė, ji niršo, kad nepriimu jos vaidmenų. Negalėjau ir nenorėjau to daryti, nes buvau įsitikinusi, kad pažįstu tikrąją Karlą ir žinau, jog tie vaidmenys jai nereikalingi, kad jie ją nutolina nuo tikrosios, meilės vertos esybės. Maniau, ji turi priežasčių neleisti reikštis šiai esybei – juk savo akimis mačiau, kaip ji nuolat buvo žeidžiama. Tačiau Karla, kaip ir Maksas, stengėsi atrodyti stipri. O mane graužė kaltė, nes nuo vaikystės buvau pratusi prisiimti atsakomybę už kitus. 21
Dėl Karlos išties buvau kalta. Jaučiausi atsakinga dėl jos kančių pirmosiomis dienomis po gimimo. Visus priekaištus, kuriuos ji man suaugusi išsakė, šiuo požiūriu vertinau kaip teisėtus. Juose girdėjau naujagimį, savo skausmą galintį parodyti tik riksmu. Suaugusioje moteryje įžvelgiau vargšą, nelaimingą, paliktą kūdikį. Kaip ir bendraudama su Maksu, pernelyg ilgai siekiau kalbėtis su meilės vertu, nemokančiu apsimetinėti vaiku. Tariausi jaučianti jį Karloje ir maniau, kad dukra jį slopina. Karlai tai tikrai nepadėjo, o aš pati vis labiau virtau mama, laukiančia, kad jos vaikas galų gale taps laimingas ir išvaduos iš kaltės jausmo. Kuo ilgiau stengiausi ją suprasti ir atsikratyti savo kaltės, tuo viskas ėjo blogyn. Karlos gyvenimas ėmė tekėti ramiai tik tada, kai aš supratau turinti galų gale atsikratyti senojo bejėgės pagalbininkės vaidmens. Sunkiausiai man sekėsi su Karla – jutau labai stiprų poreikį jai padėti, tad daug metų neleidau sau suvokti, kad tai neįmanoma. Galiausiai teko pripažinti, kad negaliu pakeisti savo likimo pasekmių suaugusiai dukteriai, tik ji pati gali tai padaryti. Jaunesniosios dukterys anksčiau už Karlą atskleidė savo gabumus ir galimybes, nes jų gyvenimo pradžia buvo kur kas lengvesnė. Galbūt dėl to, kad jas žindžiau, joms nuo pat pradžių pavyko išsiugdyti pasitikėjimą manimi; dabar tai joms padeda bendrauti su kitais. Tikiuosi, Karla vieną dieną susiras partnerį, su kuriuo jausis saugi, kuriuo galės kliautis ir atsiverti. Tas atsitiktinis mudviejų susitikimas daug ką iškėlė į paviršių, bet aš tuo džiaugiuosi. Būtų gaila, jei vienas apie kitą nieko nežinotume. Taip pat esu laiminga, kad galėjau Tau tiek daug papasakoti apie savo santuoką ir sielvartą dėl Karlos. Nuo kitų draugų norėjau Maksą apginti arba gėdijausi jiems prisipažinti, 22
kad taip ilgai tvėriau nepakeliamą padėtį. Kai kurie draugai netgi panoro tarpininkauti ir padėti man suprasti Maksą. Tai buvo skaudžiausia – juk dėl begalinių pastangų jį suprasti ir patekau į sunkią padėtį. Iki tikrojo jo skausmo prisikasti man nepavyko. Didžiausia bėda ta, kad mano meilės jausmas blėsta, kai negaliu kito iš esmės suprasti. Tau galiu papasakoti apie save, nes esu tikra, kad mane palaikysi. Šiuo atveju man reikia, kad būtum šališkas. Gerai ir tai, kad pažinojai Maksą. Tai tik maža ir subjektyvi ilgos istorijos dalelė, bet kaip vienu laišku perteikti dvidešimt metų trukusios santuokos sunkumus? Mudviejų su Karla istoriją dabar vertinu kaip mano nebylios vaikystės ir santuokos pasekmę. Galbūt šį tą lėmė ir paveldėjimas, bet šiuolaikiniai genų tyrinėtojai nustatė, kad net ir įgimtą genetinę programą galima pakeisti, jei vaikas nuo pat gimimo auga geromis sąlygomis. Nė kiek tuo neabejoju. Jei būtų atėjusi į ramią, saugią ir supratingą aplinką, Karla jau vaikystėje būtų išsiugdžiusi didesnį pasitikėjimą. Likimas lėmė kitaip, o man nepasitaikė progos ką nors pakeisti. Užtrukau pusę gyvenimo, kol atsikračiau nepagrįstos vilties, kad galiu kaip nors pataisyti jos likimą. Tik atleidusi save nuo beviltiškų pastangų įgijau pasitikėjimo Karlos ateitimi. Tiesą sakant, neketinau gilintis į psichologiją, tenorėjau Tau papasakoti, į kokius aklagatvius buvau papuolusi nuo tada, kai išsiskyrėme. Laimė, galų gale pavyko iš jų ištrūkti. Už tai labiausiai esu dėkinga Markui. Nuoširdžiausi linkėjimai nuo Tavo senosios ir naujosios Klaudijos
23
24