Kai as gulejau mirties patale

William Faulkner

Kai aš gulėjau mirties patale Iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė

vilnius 2013

UDK 821.111(73)-31 Fa519

Trečioji laida This translation published by arrangement with Random House, an imprint of The Random House Publishing Group, a division of Random House, Inc.

© William Faulkner, 1930 Atnaujinta © William Faulkner, 1957 Vertimas į lietuvių kalbą © Lilija Vanagienė, 1993 Viršelio dailininkas © Zigmas Butautis, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02322-6

Versta iš: William Faulkner, As I lay dying, 1985, Random House

Skiriama Halui Smithui

(darlas)

Mudu su Džuelu grįžtam iš lauko, žingsniuojam taku vienas paskui antrą. Nors aš per penkiolika pėdų einu pirma jo, tačiau bet kas, žiūrėdamas į mus iš medvilnės pašiūrės, matytų Džuelo aptriušusią, suglamžytą šiaudinę skrybėlę visa galva aukščiau manosios.

Takas, žmonių kojų nuzulintas ir nuo liepos kaitrų sukepęs it plyta, bėga tarp sugulusios medvilnės žalių eilių tiesiai, kaip gulsčiuku nužymėtas ligi pat medvilnės pašiūrės lauko viduryje, o ten pasisuka, nestačiais keturiais kampais aplenkia medvilnės pašiūrę ir vėl bėga per lauką toks numintas, kad ir pėdų nebesimato.

Medvilnės pašiūrė netašytų rąstų, iš plyšių jau seniai viskas išbyrėję. Keturkampė, kiauru vienašlaičiu stogu kniūbso ji mirguliuojančioje saulėje tuščia, apgriuvusi, o platūs langai – po vieną priešpriešiais – žvelgia į atbėgantį ir nubėgantį taką. Kai prisiartinam prie jos, aš pasuku taku aplink. Džuelas, per penkiolika pėdų atsilikęs nuo manęs, nesidairydamas į šalis, žirgteli pro langą. Tebežiūrėdamas stačiai prieš save, – blankios jo akys lyg medžio gabaliukai, įstatyti mediniame veide, – žengia keturis žingsnius per laitą ir rimtas, tiesus, lopytu kombinezonu, judantis tik žemiau klubų, lyg indėnas _7

iš tabako krautuvėlės, žirgteli pro kitą langą ir atsiduria ant tako kaip tik tuo metu, kai aš suku pro kampą. Žąsele, vienas nuo kito per penkias pėdas – Džuelas dabar pirmas – mudu einam taku prie skardžio apačios.

Talo vežimas stovi greta šaltinio, pririštas prie tvoros skersinio, vadžios apvyniotos aplink sėdynės atlošą. Vežime dvi sėdynės. Džuelas sustoja prie šaltinio, ima kaušą nuo gluosnio šakos ir geria. Praeinu pro jį ir, kopdamas taku, išgirstu Kešo pjūklą.

Kai pasiekiu viršų, Kešas jau nebepjauna. Stovėdamas skiedrų krūvoje, tinkina dvi lentas. Tarpuose tarp šešėlių jos geltonuoja lyg auksas, minkštas auksas, o šonuose matyti skliuto ašmenų žymės – švelnūs ranteliai: geras stalius tas Kešas. Pasidėjęs abi lentas ant ožio, derina briaunomis prie dėžės, kurios ketvirtadalis jau sukaltas. Atsiklaupęs ir prisimerkęs žiūri išilgai briaunos, paskui nuleidžia lentą ir ima skliutą.

Geras stalius. Geresnės dėžės Edė Bandren ir norėti negali. Čia jai bus ramu ir patogu gulėti. Einu į trobą, lydimas skliuto Čak

Čak

Čak.

(kora)

Taigi atidėjau kiaušinius ir vakar iškepiau. Pyragai išėjo visai geri. Vištos mums didelė parama. Geros dedeklės tos, kurios išliko nepakliuvusios sterblinėms žiurkėms ir kitokiems plėšrūnams. Ir gyvatėms vasarą. Niekas taip lengvai neįlenda į vištidę, kaip gyvatė. Ir kadangi kainavo jos daugiau, negu misteris Talas buvo manęs, o aš buvau sakiusi, kad kiaušinių skaičiaus skirtumas viską išlygins, turėjau būti labai apdairi, nes, kai jas ėmėm, mano žodis viską nulėmė. Būtume galėję auginti ir pigesnes vištas, bet aš įsipareigojau, kai man apie jas pasakė mis Lovington, patarusi įsigyti geros veislės vištų, nes ir pats misteris Talas sutinka, kad ilgainiui išsimoka gera karvių ar kiaulių veislė. Todėl, kai mes tokią daugybę jų praradom, patys kiaušinius valgyti nebeišgalėjom, juk nebūčiau pakentusi, jei misteris Talas būtų šaipęsis iš manęs, kad užsigviešiau jų. Todėl, kai mis Lovington pasakė man apie pyragus, pagalvojau, jog galėčiau jų iškepti ir pelnyti iš karto tiek, kad viso paukštyno neto vertė padidėtų dviejų vištų kaina. O jeigu kiekvieną sykį atidėčiau po vieną kiaušinį, net ir kiaušiniai nieko nekainuotų. Tą savaitę vištos taip gerai dėjo, kad aš ne tik surinkau daug daugiau kiaušinių, negu buvom nusprendę parduoti, liko ir pyragams, ir dar atidėjau tiek, _9

kad miltai, cukrus ir malkos nieko nekainavo. Taigi, vakar aš kepiau ir stengiausi labiau, negu bet kada, ir pyragai išėjo visai geri. Bet, kai šįryt nuvažiavau į miestą, mis Lovington pasakė, jog toji ponia persigalvojusi ir jokio pokylio neberuošianti.

– Vis tiek turėjo pyragus paimti, – sako Keitė.

– Ką gi, – sakau. – Man atrodo, jai dabar jų nebereikia.

– Turėjo paimti, – sako Keitė. – Bet tos turtingos miesto ponios gali ir persigalvoti. Vargšai žmonės negali.

Viešpaties akyse turtai nieko neverti, nes jis regi žmonių širdis.

– Gal aš galėčiau juos parduoti šeštadienį turguje, – sakau. – Jie tikrai nusisekę.

– Po du dolerius už pyragą negausi, – sako Keitė.

– Bet jie man lyg ir nieko nekainavo, – sakau aš. Atidėjau kiaušinius, o tuziną išmainiau į cukrų ir miltus. Pyragai man lyg ir nieko nekainavo, nes pats misteris Talas supranta, jog kiaušinių surinkau daug daugiau, negu mes ketinom parduoti, todėl ir išeina, lyg mes tuos kiaušinius būtume radę arba kas nors būtų juos padovanojęs.

– Turėjo tuos pyragus paimti, rodos, ir pasižadėjusi buvo, – sako Keitė.

Viešpats gali pažvelgti žmogui į širdį. Jei tokia jo valia, kad ne visi žmonės teisingumą vienodai suprastų, negi man abejoti jo sprendimų teisingumu.

– Man regis, jie visai nebuvo jai reikalingi, – sakau aš.

Išėjo jie tikrai geri.

Nors ir karšta, antklodė užtraukta jai ligi pat smakro, tik dvi rankos ir veidas matyti. Galva atremta į pagalvį taip, kad ji galėtų žiūrėti pro langą; ir mes girdim jį kiekvieną sykį, kai tik jis ima skliutą ar pjūklą. Jeigu būtume kurti, pakak_ 10

tų žiūrėti į jos veidą ir girdėtume jį, matytume jį. Jos veidas toks sunykęs, jog po oda boluoja kaulai. Akys tarytum dvi žvakės – žiūri į jas, o jos tirpte tirpsta geležinėse žvakidėse.

Bet amžino išganymo ir neišsenkančios malonės jinai dar nesulaukė.

– Jie tikrai geri išėjo, – sakau aš. – Bet ne tokie, kokius Edė kepdavo.

Iš užvalkalo matyti, kaip toji mergaitė jį skalbė ir lygino, jei išvis lygino.

Gal gi dabar, palikta keturių vyrų ir vienos padūkėlės mergiotės malonei ir globai, supras savo aklybę.

– Niekas apylinkėje nemoka kepti tokių pyragų kaip Edė Bandren, – sakau. – Nė neapsižiūrėsim, kaip ji atsikels ir vėl ims kepti, o tada mūsų pyragų niekas nebepirks.

Lyg kartelė tįso jinai po antklode, ir tik iš čiužinio šiugždėjimo supranti, kad ji alsuoja. Net pūkeliai nevirpa jai ant skruosto, nors ta mergaitė stovi prie jos ir mosuoja vėduokle.

Mums bežiūrint, ji, nesiliaudama mosavusi, perima vėduoklę į kitą ranką.

– Ar miega? – sušnibžda Keitė.

– Ten ji negali Kešo matyti, – sako mergaitė.

Mes girdim, kaip pjūklas pjauna lentą. Atrodo, lyg kas knarktų. Jula pasisuka ant skrynios ir žiūri pro langą. Jos karoliai labai dera prie raudonos skrybėlės. Nė nepamanytum, kad jie tik dvidešimt penkis centus tekainavo.

– Ji turėjo paimti tuos pyragus, – sako Keitė.

Man tie pinigai būtų labai pravertę. Bet pyragai lyg ir nieko nekainavo, tik darbas. Pasakysiu jam, kad kiekvienam tenka apsirikti, bet ne kiekvienas, pasakysiu, išsisuka be nuostolių.

Pasakysiu, kad ne visiems pasiseka iškabinti košę, kurios prisivirė. _ 11

Kažkas eina per priemenę. Tai Darlas. Praeina pro duris ir nė nežvilgteri į vidų. Jula žiūri, kaip jis eina ir dingsta kažkur trobos gale. Jos ranka pakyla, paliečia karolius, paskui plaukus. Kai ji pamato, kad aš ją stebiu, jos akyse viskas išblėsta.

(darlas)

Tėtė ir Vernonas sėdi priebutyje iš kiemo pusės. Tėtė, smiliumi ir nykščiu atvėpinęs apatinę lūpą, krauna ant jos kramtomąjį tabaką iš tabokinės dangtelio. Jie atsigręžia, kai aš einu per priebutį ir, pasėmęs kaušą vandens iš kibiro, geriu.

– Kur Džuelas? – klausia tėtė.

Dar buvau mažas, kai pirmą sykį supratau, jog vanduo, kiek pastovėjęs kedriniame kibire, daug skanesnis. Jis būna drungnas, ir jo skonis šiek tiek primena karšto liepos vėjo kedruose kvapą. Mažiausiai šešias valandas turi vanduo pastovėti, ir gerti jį reikia iš kaušo. Vandens niekada nereikia gerti iš metalinio indo.

O naktį jis dar gardesnis. Guliu, būdavo, ant čiužinio priemenėje, laukdamas, kol išgirsiu visus sumigus ir galėsiu atsikėlęs eiti prie kibiro. Kibiras juodas, lentyna juoda, ramus vandens paviršius – apskrita anga į nebūtį; prieš sudrumsdamas vandenį samčiu, kibire išvysdavau vieną ar dvi žvaigždes ir prieš gerdamas dar ir samtyje pamatydavau vieną ar dvi žvaigždes. Paskui paaugau, tapau vyresnis. Tada laukdavau, kol visi sumigs, kad galėčiau gulėti, pasikėlęs marškinius, klausytis, kaip jie miega; savęs neliesdamas, jusdavau save, jusdavau vėsią tylą dvelkiant man tarp kojų, ir svarstydavau, _ 13

ar Kešas ten tamsoje tą patį daro, o gal jis jau dveji metai taip darė, kol aš nebuvau sugalvojęs, kol dar nė sugalvoti negalėjau.

Nuo sunkaus darbo vaikystėje, nuo šlapių namų darbo batų tėtės padai baisiai plokšti, o kojų pirštai kreivi, susukti, suriesti, ant mažųjų pirštelių nėra nagų. Šalia kėdės stovi jo batai. Atrodo lyg atšipusiu kirviu iškirsti iš ketaus luito. Vernonas buvo nuvykęs į miestą. Nesu matęs, kad jis važiuotų į miestą, apsivilkęs kombinezonu. Sako, kad dėl žmonos taip darąs. Ji kadaise mokykloje vaikus mokiusi. Šliukšteliu žemėn vandens likučius, nusišluostau burną į rankovę. Bus lietaus prieš rytą. O gal prieš sutemstant.

– Tvarte, – sakau. – Kinko mulus. Dūksta ten su tuo arkliu.

Pereis per tvartą ir – į ganyklą. Arklio nematyti: jis tarp pušaičių, pavėsyje. Džuelas skardžiai švilpteli. Arklys suprunkščia, ir Džuelas pamato, kaip jis sumirgėjęs švysteli tarp mėlynų šešėlių. Džuelas švilpteli dar sykį; arklys stingriai bėga šlaitu žemyn, karpydamas ausis, vartydamas žvairas akis, paskui atsistoja šonu už dvidešimties pėdų ir, šnairuodamas per petį, šelmiškai, bet akylai stebi Džuelą.

– Eikš čia, ponaiti, – sako Džuelas.

Arklys eina. Nuo greitos žinginės po oda jam virpa raumenys, tarsi liepsnos liežuviai žaidžia. Purtydamas karčius, mojuodamas uodegą, vartydamas akis, dar sykį skersas pabėgėja artyn, riesdamas kanopas, vėl stabteli ir žiūri į Džuelą.

Džuelas, nuleidęs prie šonų rankas, nesustodamas eina prie jo. Jei ne Džuelo kojos, prieš saulę juodu atrodytų lyg dvi iš popieriaus iškirptos figūros.

Kai Džuelas jau lieste liečia jį, arklys stojasi piestu ir šoka ant Džuelo. Žybsintis pasagų raizginys apgaubia Džuelą lyg sparnai; tam raizginy po arklio krūtine jis sukasi staigiai ir vikriai it gyvatė. Akimirką, kol jo rankos dar nepakilusios, _ 14

matosi, kaip jo kūnas atsiplėšia nuo žemės, pakimba horizontaliai, raitydamasis lyg gyvatė, kol, pasiekęs arklio šnerves, vėl atsiduria ant žemės. Tada juodu sustingsta nejudrūs, baisūs: sutramdytas arklys, nuleidęs galvą, stovi ant tiesių virpančių kojų; Džuelas, kulnus tvirtai įbedęs į žemę, viena ranka dengia arkliui šnerves, antrąja be perstogės tapšnoja jam per sprandą, švelniai glosto ir keikia jį su nešvankiu įtūžiu.

Jie stovi sustingę, klaikūs, apmirę; arklys dreba ir stena.

Bet štai Džuelas jau ant arklio. It sūkurio nešamas, švysteli pasilenkęs aukštyn ir krinta tarsi botago kirtis, dar ore apžergdamas arklį. Arklys akimirką dar stovi prasižergęs, nuleidęs galvą, paskui pasileidžia šuoliais. Galvotrūkčiais nušvilpia jie žemyn, – Džuelas it siurbėlė prigludęs arkliui prie gogo, – ligi pat tvoros, o ten arklys, vėl kiek virstelėjęs į priekį, sustoja.

– Na, – sako Džuelas, – dabar liaukis, gavai, kiek norėjai.

Tvarte, arkliui dar nesustojus, Džuelas nučiuožia žemyn ir bėga. Arklys įeina į gardą, Džuelas jam įkandin. Neatsigręždamas arklys jam spiria, kanopa atsitrenkia į sieną ir pokšteli lyg pistoleto šūvis. Džuelas spiria jam į pilvą, arklys, iššiepęs dantis, atkragina galvą; Džuelas kumščiu vožia jam per prusnas, šmurkšteli prie lovio ir užšoka ant jo. Įsitvėręs ėdžių, palenkia galvą ir žiūri pro gardus į tarpdurį. Takas tuščias; čia net negirdėti, kaip pjauna Kešas. Jis kelia rankas, skubiai peša glėbius šieno ir kemša į ėdžias.

– Ėsk, – sako. – Greičiau žiaumok tą nelemtą šieną, kol niekas nepamatė, tu perkaręs benkarte. Kipše tu mano prakeiktas, – sako jis.

(džuelas)

Tai dėl to jis ten, tiesiai po langu, kala ir drožia tą nelemtą dėžę. Ten, kur jinai jį mato. Kur kiekvienąsyk įkvepia jo kalimą, pjovimą, kur ji mato jį sakant: Žiūrėk! Žiūrėk, ar ne gerą darau tau. Liepiau jam eiti kur kitur. Sakiau, viešpatie dieve, negi tu nori matyti ją gulinčią jame. Visai taip, kaip anuomet, kai jis buvo mažas ir ji pasakė, kad augintų gėles, jei turėtų kokių trąšų, o jis paėmė skardą duonai kepti ir atnešė iš tvarto pilną mėšlo.

O dabar šitie sėdi tenai lyg suopiai. Laukia, vėduoklėm mojuoja. Sakiau gi tau: baik pjauti ir kalti, žmogus net užmigti nebegali; o jos rankos guli ant antklodės kaip dvi iš žemės iškastos šaknys – veltui mėgintum jas mazgoti, baltos jos nebebus. Matau vėduoklę ir Diuji Delės ranką. Sakiau juk, palikit ją ramybėj. Pjauna, kala ir taip smarkiai judina orą viršum jos veido, kad nuvargęs žmogus nė alsuoti nebegali, o tas nelemtas skliutas vis gremžia ir gremžia. Dar vieną skiedrą. Dar vieną skiedrą.

Dar vieną skiedrą, kol kiekvienas, kas eis pro šalį, sustos, pažiūrės ir pasakys, koks jis geras stalius. Jei būtų buvusi mano valia, kai Kešas nukrito nuo tos bažnyčios, jei būtų buvusi mano valia, kai tėtė susirgo, malkoms ant jo užgriuvus, _ 16

nebūčiau leidęs kiekvienam apylinkės dykaduoniui atsibelsti ir spoksoti į ją, nes jeigu yra dievas, tai kuriam galui jo reikia.

Ant aukštos kalvos būtume tik mudu, aš ir jinai, o aš ritinčiau akmenis žemyn, pakalnėn, stačiai jiems į snukius, rinkčiau nuo žemės ir svaidyčiau apačion į snukius, į dantis, kur pakliūva, kol ji nurimtų ir nebesigirdėtų to nelemto skliuto, gremžiančio dar vieną skiedrą. Dar vieną skiedrą, ir mums būtų ramu.

(darlas)

Žiūrim, kaip jis išlenda iš už kampo ir lipa laiptais. Į mus nepažvelgia.

– Pasiruošei? – klausia.

– Jei tu pakinkei, – sakau. Sakau: – Palauk.

Jis sustoja, žiūri į tėtę. Vernonas spjauna net nekrustelėjęs.

Spjauna oriai ir taikliai, tiesiai į dulkių grumstus po priebučiu. Tėtė lėtai trina delnais kelius. Jis žvelgia tolyn į laukus anapus skardžio keteros. Džuelas akimirką jį stebi, paskui eina prie kibiro ir vėl geria.

– Nerasi žmogaus, kuris labiau nei aš neryžtingumo nekęstų, – sako tėtė.

– Būtų trys doleriai, – sakau aš.

Ant kupros tėtės marškiniai smarkiau išblukę negu kitur. Prakaito dėmių ant jų nėra. Niekada nesu matęs prakaito dėmės ant jo marškinių. Būdamas dvidešimt dvejų metų, jis sykį susirgo nuo darbo saulės atokaitoje ir dabar vis dar sakosi numirsiąs, jei tik suprakaituosiąs. Man regis, jis pats tuo tiki.

– O jeigu ji nesulauks, kol jūs grįšit, – sako jis. – Jinai nusimins.

Vernonas spjauna į dulkes. Tačiau prieš rytą lis. _ 18

– Ji pasitiki mumis, – sako tėtė. – Norės tučtuojau važiuoti.

Pažįstu ją. Žadėjau jai, kad mulai bus čia, paruošti kelionei, ir ji pasitiki mumis.

– Tada tikrai tie trys doleriai mums pravers, – sakau aš.

Tėtė žvelgia tolyn į laukus ir trina delnais kelius. Po to, kai jam iškrito dantys, pasilenkus burna palengva subliūkšta. Jo žandai apžėlę šeriais, todėl jis panašus į seną šunį.

– Verčiau nedelsdamas apsispręsk, kad mes prieš sutemstant spėtume ten nuvažiuoti ir pasikrauti, – sakau aš.

– Mamai ne taip jau bloga, – sako Džuelas. – Užsičiaupk, Darlai.

– Teisybė, – sako Vernonas. – Šiandien ji labiau panaši į save, negu per visą aną savaitę. Kai judu su Džuelu grįšit, jinai jau sėdės.

– Tu geriau žinai, – sako Džuelas. – Juk tiek sykių atėjęs žiūrėdavai į ją. Tu arba taviškiai.

Vernonas žiūri į jį. Džuelo akys raudonam veide lyg iš šviesaus medžio. Jis visa galva aukštesnis už mus, visada buvo aukštesnis. Sakiau jiems, kad dėl to, jog mama jį nuolatos pėrė ir labiau lepino. Nes jis dažniau apie namus šlaistydavosi. Todėl ir Džuelu* jį pavadino, sakiau aš jiems.

– Užsičiaupk, Džuelai, – sako tėtė, tačiau taip, lyg nelabai būtų klausęsis. Jis žiūri tolyn, trindamas sau kelius.

– Galėtum Vernono mulus pasiskolinti, mes jus pasivytume, – sakau. – Jeigu jinai mūsų nebesulauktų.

– Ak, užčiaupk tą savo nelemtą marmūzę, – sako Džuelas.

– Ji norės mūsų vežime važiuoti, – sako tėtė. Jis trina kelius. – Nerasi žmogaus, kuris labiau už mane viso to nekęstų.

– Tai todėl, kad ji guli ir mato, kaip Kešas gremžia tą prakeiktą... – sako Džuelas. * Jewel – brangakmenis. (Angl.)

_ 19

Sako šiurkščiai, nuožmiai, bet to žodžio neištaria. Lyg mažas berniukas, kuris, tamsoje pats save drąsindamas, staiga nuščiūva, išsigandęs triukšmo, kurį pats sukėlė.

– Norėjo ji šito, lygiai kaip ir mūsų vežime važiuoti nori, – sako tėtė. – Ramiau ilsėsis, žinodama, kad jis geras ir savas. Ji visada norėdavo, kad viskas būtų sava. Pats žinai.

– Na, tegu bus savas, – sako Džuelas. – Bet iš kur, po plynių, gali žinoti, kad tai bus...

Jis žiūri tėtei į pakaušį, o jo akys lyg iš šviesaus medžio.

– Žinoma, – sako Vernonas. – Ji ištvers, kol bus baigtas.

Ištvers, kol visa bus paruošta, kol ateis jos metas. O tokiu keliu netruksit ją į miestą nugabenti.

– Taisosi lyti, – sako tėtė. – Nesiseka man. Visada nesisekdavo. – Jis trina delnais kelius. – Tas nelemtas daktaras kiekvieną akimirką turi atvykti. Ligi šiol negalėjau jam pranešti. Jei atvyktų rytoj ir pasakytų, kad jos metas nebetoli, jinai nebelauktų. Pažįstu ją. Būtų vežimas ar nebūtų, vis tiek nebelauktų. Ir tada ji nusimintų, o aš nieku gyvu nenoriu, kad ji nusimintų. Jų šeimos kapai Džefersone, ir giminės ten jos laukia, todėl ji ims nekantrauti. Žodį daviau, kad drauge su vaikinais nugabensiu ją ten taip greit, kaip tik mulai įkerta, ir ji galės ramiai sau ilsėtis. – Trina delnais kelius. – Nerasi žmogaus, kuris labiau už mane šito nekęstų.

– O visiems taip prakeiktai rūpi ją ten nudanginti, – sako Džuelas šiurkščiu, nuožmiu balsu. – Ir Kešas kiaurą dieną po pat langu kala ir gremžia tą...

– Ji to norėjo, – sako tėtė. – Tu širdies jai neturi, nei jokio švelnumo. Niekad neturėjai. Mes niekieno malonės neprašysim, – sako jis, – nei aš, nei jinai. Niekada neprašėm, ir ji galės ramiai ilsėtis, tą žinodama, ir sykiu žinodama, kad jos kūnas ir kraujas lentas supjovė ir vinis sukalė. Ji visada pati apsitvarkydavo. _ 20

– Bus trys doleriai, – sakau aš. – Nori ar nenori, kad mes važiuotume? – Tėtė trina delnais kelius. – Grįšim rytoj, saulei leidžiantis.

– Ką gi, – sako tėtė.

Jis žiūri tolyn į laukus, plaukai pasišiaušę, dantenomis palengva čiaumoja tabaką.

– Eime, – sako Džuelas.

Nulipa laiptukais. Vernonas taikliai spjauna į dulkes.

– Ligi saulėlydžio grįžkit, – sako tėtė. – Nenoriu, kad jai tektų laukti.

Džuelas dirsteli atgal, paskui eina už namo. Aš einu į priemenę ir, dar nepriėjęs durų, girdžiu balsus. Mūsų namas truputį pasviręs į šlaitą, ir priemenėje vėjai be paliovos traukia nuožulniai aukštyn. Jei prie laukujų durų nukrinta plunksna, jinai pakyla ir, braukdama per lubas, įstrižai lekia į namo gilumą, kol prie virtuvės durų pakliūva į priešingą srovę. Taip pat ir balsai. Kai įeini į priemenę, atrodo, tartum jie aidėtų ore viršum tavo galvos.

(kora)

Nieko gražesnio nebuvau mačiusi. Atrodė, tartum jis žino, kad niekada jos nebematys, kad Ensas Bandrenas veja jį nuo motinos mirties patalo ir šiame pasaulyje jam nebeteks jos regėti. Visada sakydavau, kad Darlas kitoks negu visi. Visada tvirtinau, kad tik jis vienas iš jų visų turi motinos prigimtį, turi tikro prieraišumo. Ne taip, kaip tas Džuelas, tas, kurį jinai tokiose kančiose pagimdė, taip lepino, popino, o jis tai vaikščiodavo pasipūtęs, susiraukęs, tai vėl tiek velniavų prasimanydavo jai supykdyti, kad aš neatlyždama būčiau jam kailį pėrusi. Kur tau jis eis su ja atsisveikinti. Kur tau praleis progą dar tris dolerius uždirbti, nors ir paskutinio motinos bučinio kaina. Kaip iš akies luptas Bandrenas, nieko nemyli, niekas jam nerūpi, kad tik be vargo sau ką pelnytų. Misteris Talas sako, kad Darlas jų prašęs palaukti. Sako, kad Darlas kone ant kelių atsiklaupęs meldė neversti jo palikti ją tokios būklės. Bet niekas negelbėjo, nes Ensas ir Džuelas užsigviešė tų trijų dolerių. Tie, kas Ensą pažįsta, nieko daugiau ir nesitikėjo, bet kad tas berniokas, tas josios Džuelas parduotų visus atsižadėjimo, beribio šališkumo metus! Ne, manęs jie neapmaus; misteris Talas sako, kad misis Bandren Džuelą mažiausiai mylėjusi, bet aš geriau žinau. Žinau, kad jam ji buvo šališka dėl to paties _ 22

būdo bruožo, kuris leido jai pakęsti ir Ensą Bandreną, nors, anot misterio Talo, ji turėjusi jį nunuodyti. Už tris dolerius atimti motinai atsisveikinimo pabučiavimą...

Ką gi, per pastarąsias tris savaites aš ten užsukdavau kada tik nutrūkdama, kartais net tada, kai man nederėdavo, apleisdama savo šeimą, savo pareigas, kad tik kas nors būtų drauge su ja paskutinę akimirką ir jai nereiktų stotis prieš Didžiąją Nežinomybę vienai, be jokio artimo veido, kuris ją padrąsintų. Ne dėl to, kad padėkos sulaukčiau: aš ir sau to paties tikiuosi. Bet, ačiū dievui, tai bus mano mylimųjų veidai, mano kūnas ir kraujas, nes dievas, davęs man vyrą ir vaikus, suteikė man didesnę palaimą negu kitiems, nors kartais jie man būna sunkiu išbandymu.

O ji gyveno vieniša, vieniša su savo išdidumu ir mėgino priversti žmones kitaip galvoti, slėpė, kad jie tik pakenčia ją, nes dar karste ji nespėjo atšalti, o jie, dievo valios nepaisydami, jau gabeno ją keturiasdešimt mylių, kad palaidotų. Neleido jai atsigulti į tą pačią žemę drauge su Bandrenais.

– Bet juk ji norėjo važiuoti, – pasakė misteris Talas. – Pati geidė gulėti tarp saviškių.

– O kodėl nevažiavo ten gyva būdama? – paklausiau aš. – Niekas jos nelaikė, net ir mažylis tiek paūgėjo, jog tapo toks pat savanaudis ir kietaširdis kaip kiti.

– Ji pati pageidavo, – pasakė misteris Talas. – Girdėjau, kaip Ensas sakė.

– Tu, žinoma, ir patikėjai Ensu, – pasakiau. – Toks vyras, kaip tu, ims ir patikės. Verčiau nešnekėk.

– O kodėl netikėti, jei, nuo manęs nuslėpęs, nebūtų jokios naudos turėjęs, – atsakė misteris Talas.

– Nešnekėk, – pasakiau aš. – Moters vieta šalia vyro ir vaikų, gyva ji ar mirusi. Negi manai, kad aš užsimanysiu grįžti į _ 23

Alabamą ir palikti tave ir mergaites, kai ateis man metas, aš, kuri savo valia čia atvykau dalintis su jumis vargais ir laime ligi pat mirties ir per amžių amžius.

– Ką gi, žmonės nevienodi, – pasakė jis.

Ir aš taip manau. Dievo ir žmonių akivaizdoje stengiausi gyventi taip, kad būčiau paguoda ir pasididžiavimu savo krikščioniui vyrui, kad krikščionys mano vaikai galėtų mylėti ir gerbti mane. Kad tada, kai atsigulsiu, žinodama, jog atlikau pareigą ir pelniau atpildą, mane suptų mylinčiųjų veidai, ir išeidama galėčiau lyg atpildą išsinešti paskutinį pabučiavimą kiekvieno, kurį mylėjau. Ne taip, kaip Edė Bandren, kuri merdi viena, slėpdama savo išdidumą ir širdgėlą. Ji nori išeiti.

Guli paremta galva, kad matytų, kaip Kešas dirba karstą, turi žiūrėti, kad nenumažintų, o iš jo nieko kito ir nesitikėk, o kitiems vyrams niekas daugiau nerūpi, kaip tik dar tris dolerius užkalti, kol lietus nepradėjo lyti ir upė dar taip nepatvino, kad per ją nebepersikelsi. Tikrų tikriausiai, jeigu jie nebūtų išsiruošę paskutinį sykį pakrauti vežimą, būtų visų pirma paguldę ją į ratus ant antklodės ir perkėlę per upę, o paskui sustoję ir leidę numirti, jų išmanymu, krikščioniška mirtimi.

Išskyrus Darlą. Nieko gražesnio nebuvau mačiusi. Kartais aš prarandu tikėjimą žmogaus prigimtimi; abejonės apninka mane. Bet visada viešpats grąžina man tikėjimą ir parodo begalinę savo meilę kūriniams. Ne Džuelas, ne tas, kurį ji visada taip lepino, ne, ne jis. Džuelas nulėkė tų trijų dolerių. Tai buvo Darlas, tas, kurį žmonės vadina keistuoliu, tinginiu, kuris gūglinėja apie namus kaip ir Ensas, o Kešas toks geras stalius ir visada užima daugiau darbų, negu apspėja, o Džuelas visada ką nors padaro, kad pelno gautų ar kad žmonių kalbas sukeltų, o toji mergiotė, beveik pusnuogė, stovi neatsitraukdama prie Edės su vėduokle, kad, vos tik kam pamėginus Edę _ 24

užšnekinti ir paguosti, tučtuojau galėtų už ją atsakyti, tarytum saugotų, kad kas per arti prie Edės neprieitų.

Tai buvo Darlas. Priėjo prie durų ir stovėjo tenai, žiūrėdamas į mirštančią motiną. Tik žiūrėjo, o aš vėl pajutau begalinę viešpaties meilę ir malonę. Mačiau, kad Džuelą tik dėjosi mylinti, kad supratimas ir tikra meilė buvo tik tarp jos ir Darlo.

Jis žiūrėjo į ją, net neidamas į vidų, kad jinai jo nepamatytų ir nenuliūstų, sužinojusi, jog Ensas jį išveja ir jis niekada jos neberegės. Jis nieko nesakė, žiūrėjo į ją, ir tiek.

– Ko nori, Darlai? – paklausė Diuji Delė, nepaliaudama vėduoti, greitai kalbėdama, net ir jo neprileisdama artyn.

Jis nieko neatsakė. Tik stovėjo ir žiūrėjo į mirštančią motiną, negalėdamas žodžio pratarti, nes jo širdis buvo pernelyg sklidina.

_ 26