Jodee Blanco
Prašau, liaukitės
iš manęs tyčiotis... Įkvepianti vienos moters istorija
Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman
vilnius 2013
UDK 821.111(73)-94 Bl-11
Jodee Blanco Please Stop Laughing at Me...
© Jodee Blanco, 2003, 2010 © Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Gudelytė-Lasman, 2013 © Viršelio fotografija, Corbis © Leidykla VAGA , 2013 ISBN 978-5-415-02324-0
turinys
laiškas skaitytojui _ 7 padėka _ 19 pirmas skyrius
Seni vaiduokliai vėl išėjo manęs medžioti
_ 23
antr as skyrius
Bandymas sklęsti pakirptais sparnais _ 27 trečias skyrius
Dingusi vaivorykštė
_ 43
k e t v i r ta s s k y r i u s
Temstantis dangus
_ 69
p e n k ta s s k y r i u s
Bandymas išgyventi
_ 100
š e š ta s s k y r i u s
Trapi viltis
_ 119
s e p t i n ta s s k y r i u s
Gulbės žvilgsniai
_ 151
a š t u n ta s s k y r i u s
Siaubas vidurinėje mokykloje
_ 166
d e v i n ta s s k y r i u s
Atlantidos atradimas
_ 203
d e š i m ta s s k y r i u s
Keistuolių šou
_ 223
v i e n u o l i k ta s s k y r i u s
Netikėtai atsivėręs dangus
_ 248
d v y l i k ta s s k y r i u s
Rekonstrukcionalistas
_ 260
t ry l i k ta s s k y r i u s
Pokytis
_ 270
k e t u r i o l i k ta s s k y r i u s
Klasės susitikimas
_ 291
autorės pastabos _ 308 skaitytojo vadovas – interviu su autore džode blanko _ 310 profesionali džodės blanko biografija _ 318 paramos centrai _ 321 džodės blanko programa, nukreipta prieš patyčias: tai nėra vien juokai! _ 322
laiškas skaitytojui
Jei pasirinkote šią knygą, turbūt mokykloje patyrėte patyčias, nesvarbu, ar kaip draugų atstumtas moksleivis, ar kaip vienas tėvų, nerimaujančių dėl savo atžalos, ar kaip mokytojas, besirūpinantis savo klasės auklėtiniais, ar kaip dabar jau suaugęs, tačiau mokykloje patyčias kentęs žmogus, iki šiol persekiojamas slogių prisiminimų: kaip diena iš dienos buvote žeminamas ir nepriimtas į draugų būrį – kad ir kas jūs būtumėte, tikrai nesate vienas. Tokių kaip jūs, nuolat svarstančių: „Kaip sugebėsiu šitai ištverti?“ yra milijonai. Visa tai man puikiai pažįstama, nes esu viena jų. Tai ir paskatino mane parašyti knygą, kurią jūs imate į rankas skaityti. Mokykloje nuo penktos klasės su manimi niekas nenorėjo draugauti, nes kol mano klasės draugai tarpusavyje varžėsi, kuris sutraiškys daugiau svirplių, aš kaip įmanydama stengiausi juos gelbėti. Mieliau rašydavau eilėraščius nei spardydavau kamuolį ar plepėdavau su kaimyne, be to, visuomet ir visur stengiausi _7_
apginti atstumtuosius, net jei tai grėsdavo beširdės minios pykčiu. Jaučiausi artimesnė suaugusiems nei savo bendraamžiams, o dėl draugystės buvau pasiryžusi paaukoti viską, išskyrus sielą, kurios, atrodo, gviešėsi visi. Mokykloje teko patirti įvairiausias patyčių formas: mane erzindavo, iš manęs tyčiodavosi, neretai tapdavau žiaurių ir klastingų pokštų auka, kentėdavau net fizinę prievartą. Kai po daugelio metų manęs klausdavo, kas labiausiai mane žeidė, atsakydavau, jog sunkiausia buvo ištverti ne tai, kad esu atstumta ar nemylima, o tai, jog niekas nenorėjo priimti mano pačios meilės ir draugystės, kuriomis buvau pasiruošusi dalytis. Galiausiai šis jausmas tarsi nuodai prasismelkė iki vidaus ir stipriai apkartino sielą. Prireikė ne vienerių metų juo atsikratyti. Kai nusprendžiau parašyti šią knygą, negalėjau nė pagalvoti, kad ji pateks į The New York Times perkamiausių knygų sąrašą, o juolab kad padės pamatus judėjimui, prisidėjusiam prie mano kaip aršios kovotojos prieš patyčias karjeros. Tiesą sakant, jei anksčiau kas būtų užsiminęs, kad kada nors sėdėdama prie savo kompiuterio ir kapstydamasi po visus šiuos prisiminimus bandysiu juos perkelti į knygos puslapius, tokiam neištvėrusi būčiau atrėžusi: „Gal iš proto išsikraustei, tai nieku gyvu neįmanoma.“ Buvau tikra, kad, pasirodžius knygai, dar kelias savaites apie ją pakalbėsiu, ir šis mano gyvenimo puslapis amžiams nugrims į užmarštį, tačiau, pasirodo, labai klydau. Nors buvo ir daugiau priežasčių, paskatinusių viešai prabilti apie savo vaikystės nelaimes, tačiau pagrindinė jų – Kolumbinos tragedija. Kai per CNN naujienas klausiausi gausiai žarstomų, lėkštų „specialistų“ samprotavimų, galvoje be paliovos sukosi viena mintis: „Amerika neįstengia suvokti, kad ši tragedija nieko bendra neturi su galimybe paprastai įsigyti ginklą.“ Nors ir gėda _8_
prisipažinti, tačiau mano širdį užplūdo gailestis ne tik aukoms, bet ir jų žudikams. Puikiai suvokiau, kokį baisų nusikaltimą padarė tie berniukai, tačiau man buvo jų gaila. Štai tuomet man ir dingtelėjo mintis, kad iki šiol nesu išsigydžiusi savo praeities žaizdų, ir jei toliau sėdėsiu sudėjusi ant kelių rankas, amžiams liksiu jų įkaitė. Ši knyga atsirado kaip bandymas išsigydyti žaizdas ir skaudžius savo paauglystės išgyvenimus paversti aiškiu tikslu. Visa širdimi troškau skriaudžiamiems vaikams pasakyti, kad jie nėra vieni, kad yra juos suprantantis suaugęs žmogus, ir jei man pavyko visa tai ištverti, pavyks ir jiems. Norėjosi, kad jų skriaudikai suvoktų, jog tai nėra vien paprasti juokai, nes aukoms visam gyvenimui lieka sunkiai gyjanti žaizda, o tėvai su mokytojais sugebėtų pažvelgti skriaudžiamo vaiko akimis. Nutekėjo daug vandens, ir nors esu be galo dėkinga už galimybę stoti į kovą su bendraamžių patyčiomis, mano pečius slegia didžiulė atsakomybė, nes kalbu visų Jungtinių Amerikos Valstijų skriaudžiamų vaikų vardu. Pasitaiko akimirkų, kai mane užvaldo neapsakomas nuovargis, ir jau esu pasiruošusi viską mesti į šalį, kaip, bandau spėti, ir jūs ne kartą jautėtės. Nesvarbu, ar esate moksleivis (-ė), įsikniaubęs (-usi) į pagalvę ir liejantis (-i) ašaras, kol kiti tuo metu linksminasi vakarėliuose, į kuriuos nesi pakviestas (-a), ar mama, pavargusi kasdien regėti dukrą, iš mokyklos grįžtančią pilnomis ašarų akimis, ar mokytoja, vengianti eiti į darbą, ar suaugęs žmogus, mokykloje kentęs patyčias, ir dabar visai kaip aš nedrįstantis eiti į klasės susitikimą, kad ir kas būtum, privalai žinoti, kad vilties yra. Daugelis rašytojų galėtų patvirtinti teiginį, jog kiekviena knyga turi savo istoriją, o tai reiškia, kad įvykiai, susiję su jos išleidimu, neretai gali pasirodyti ne mažiau dramatiški nei pats pasakojimas. Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis... nebuvo išimtis. _9_
Iš pradžių atrodė, jog šis projektas ir viskas, kas su juo susiję, yra pasmerkta žlugti. − Negali būti, – nesilioviau sau kartojusi, kai iš įvairių Niujorko leidyklų nesiliovė plūdę laiškai. Juose buvo tvirtinama vienas ir tas pats: „Džode, knyga yra puiki, tačiau vaikų patyčios nėra populiari tema, ir atvirai kalbant, mums būtų sunku įsivaizduoti jos skaitytoją.“ Tokia ironiška padėtis man nedavė ramybės. Parašiau knygą, kurioje papasakojau, kaip buvau atstumta savo bendraamžių, o štai dabartiniai mano bendraamžiai atstumia mano knygą! Daug leidėjų mane puikiai pažįsta, nes penkiolika metų aš ir pati sėkmingai užsiiminėjau knygų leidyba ir ne kartą buvau rengusi akcijas, kurių metu ne viena knyga pateko į skaitomiausių knygų sąrašą. Leidėjai ne sykį kliaudavosi mano nuojauta, tad kodėl dabar jie nuo manęs nusigręžė, kai jau ne kartą buvau jiems įrodžiusi savo sugebėjimą įžvelgti nugalėtoją? Jaučiausi taip, tartum kas būtų spyręs į krūtinę. Štai taip „priekabiavau“, na, tiksliau tariant, primygtinai prašiau leidėjų Naujojoje Anglijoje išleisti mano knygą... Vieną dieną mano senas draugas iš leidyklos Publishers Weekly pasiūlė susisiekti su Adams Media, nepriklausoma leidykla, įsikūrusia netoli Bostono, ir davė jos atstovo telefono numerį. Paskambinusi vyriausiajam redaktoriui Bobui Adamsui jo balso pašte palikau trumpą žinutę „labai prašyčiau su manimi susitikti“. Širdyje jaučiau, kad jei redaktorius sutiktų su manimi susitikti, man pavyktų jį įtikinti išleisti knygą. Vargšeliui neliko kitos išeities. Kai po keturiasdešimt penkių minučių jis man paskambino, jau buvau išvykusi iš Niujorko ir lėkiau 95-uoju keliu. Kelionė iki Bobo Adamso kabineto truko tris valandas. Tą pačią dieną mudu kartu pietavome, ir, gurkšnojant kavą, jis man pasiūlė pasirašyti sutartį. Atrodo, tėtis neklydo, tvirtindamas, _ 10 _
kad jei yra kas nors svarbaus, reikia eiti tiesiai prie reikalo. Bobui Adamsui visuomet būsiu nepaprastai dėkinga. Kaip tik tuo metu, kai knyga Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis... išvydo dienos šviesą, JAV prezidentas Džordžas Bušas paskelbė karą Irakui, todėl visi mano pasisakymai žiniasklaidoje, kaip, beje, ir mano dalyvavimas televizijos programoje Labas rytas, Amerika buvo atšaukti. Tąsyk be paliovos į galvą lindo viena vienintelė mintis – esą kaip neteisinga, jog po šitiek pastangų išleisti knygą ji taip ir nepasirodys. Jau beveik spėjau susitaikyti su likimu, kai netikėtai įvyko stebuklas. Praėjus kelioms dienoms po to, kai žiniasklaidoje nepasirodė mano interviu, mano leidėjui iš knygynų gausiai pasipylė skambučiai. Visi iki vieno tvirtino, kad knyga Prašau, liaukitės iš manęs tyčiotis... buvo šluote nušluota nuo lentynų. Skambučio sulaukėme ir iš The New York Times; jie tvirtino, kad knyga pateko į perkamiausių knygų sąrašą. Nors žiniasklaidoje apie šią mano knygą beveik nebuvo skelbiama, neįprastas knygos viršelis ir gerai matoma vieta knygų lentynoje davė neįtikėtinų rezultatų. Galbūt tai pirmas atvejis, kai būtent dėl atšaukto pasirodymo rytinėje televizijos laidoje knyga atsidūrė perkamiausių The New York Times knygų sąraše. Jau po kelių dienų sulaukiau gausybės moksleivių, tėvų ir nusivylusių mokytojų elektroninių laiškų. Kelis laiškus parašė patyčias kenčiantys devynerių–dešimties metų vaikai, svarstantys apie savižudybę ir maldaute maldaujantys jiems padėti. Kiti buvo parašyti mokytojų, neišmanančių, ką daryti, ar mačiusių ginklu grasinančius paauglius. Jie maldavo manęs atvykti į mokyklą ir su visais pasidalyti savo istorija – taip tikėjosi išvengti nelaimės. Laiškus rašė ir į neviltį patekę tėvai. Jie nežinojo, kaip elgtis, baiminosi kištis į vaikų lankomų mokyklų vidaus reikalus. Laiškus suskirsčiusi pagal turinį, krūvelės viršuje sudėjau tuos, _ 11 _
iš kurių, kaip man atrodė, sklido didžiausia grėsmė. Užsisakiusi lėktuvo bilietus, susikroviau lagaminą ir pradėjau savo keliones, kad laiku spėčiau jiems padėti. Taip prasidėjo mano ilgalaikė ir iki šiol trunkanti tarpmokyklinė programa, nukreipta prieš patyčias pavadinimu Tai nėra vien juokai. Ją sudaro rytiniai moksleivių pasisakymai, popietinis darbas su mokytojais ir vakariniai tėvų bei šeimos seminarai. Kalbėjau atvirai, nieko nebandydama nuslėpti. Tai net nebuvo pasakojimas, o bandymas drauge su klausytojais iš užmaršties prikelti praeitį. Nebandžiau slėpti, jog mokyklinės patyčios ir nuoskaudos visam gyvenimui gali padaryti nepataisomą žalą; tai nėra vien tai, ką tu darai, bet ir tai, ko nedarai, tarkime, kai numoji ranka, jei kas nors prie pietų stalo pasilieka vienas, klasėje susidaro klikos, vieną ir tą patį vaiką visuomet renkiesi paskutinį arba kai apie ką nors paleidi gandus, užuot atvirai su juo pasikalbėjęs. Bandau jiems įrodyti, kad patyčios gali padaryti didesnę žalą nei fizinė prievarta, nes auką verčia klausti ne „kodėl tu toks esi?“, bet „kodėl aš toks esu?“; panašus kartėlis jo širdyje gali išlikti visam gyvenimui. Kalbėdamasi su mokytojais dalijuosi patirtimi, kada mano pačios mokytojai tinkamai elgėsi, į ką numojo ranka ir ką aš bei tūkstančiai patyčias kentusių vaikų, patikėjusių man savo išgyvenimus, būtų norėję ar norėtų, kad pedagogai dėl jų padarytų. Bendraudama su tėvais stengiuosi nieko nuo jų neslėpti, nes kadaise ir pati troškau, kad tą patį kas nors būtų pasakęs mano mamai ir tėčiui. Prieš kiekvieną susitikimą užmerkiu akis, sukalbu maldelę, kol galiausiai pajuntu, kad esu pasiruošusi belstis į širdis tų, kuriems manęs labiausiai reikia. Mintyse regiu, kaip paėmusi kiekvieną už rankos veduosi ten, kur yra daugiau užuojautos, pakantumo ir drąsos. _ 12 _
Išklausę mano pasakojimo sukrėsti moksleiviai neretai prie manęs prieina ir prašo pagalbos. Tarp jų pasitaiko ir aukų, ir tų, kuriuos pati pavadinau „elitiniais kankintojais“, arba abejingąja minia, nė nesusimąstančia, kaip žiauriai elgėsi su savo bendraklasiu. Jie prašo manęs patarimo, kaip galėtų ištaisyti savo klaidą. Štai tuomet mane užlieja džiaugsmas, kad pavyko šį tą pasiekti. Jei ir tu esi moksleivis, tikiuosi, kad vieną gražią dieną turėsiu galimybę su tavimi pasikalbėti ir tavo mokykloje įgyvendinti panašų projektą. Nelikdama abejinga tūkstančiams pagalbos šauksmų, jau spėjau aplankyti gausybę mokyklų, susitikti su dešimtimis tūkstančių Jungtinių Amerikos Valstijų moksleivių, mokytojų ir tėvų, išgirsti gausybę nuostabą keliančių pasakojimų. Pastebėjau, kad mokykliniais metais nuolat kentę patyčias vaikai suaugę tampa žmonėmis, bet kokia kaina siekiančiais pripažinimo. Tiesa, žinoti yra viena, o padėti – kita. Tikėjausi, kad dauguma mano klausytojų bus tėvai su vaikais, tačiau nustebau pamačiusi, kad į seminarus susirenka ir vaikystėje socialinę atskirtį išgyvenę, dabar jau suaugę žmonės, kurių daugelis net neturi mokyklinio amžiaus vaikų. Ne vienas jų į seminarus atvyksta iš toli. Štai kodėl neretai viena mano dalis taip trokšta rėžti į akis mane atstūmusiems leidėjams: Na, matote, o jūs sakėte, kad nebus kam jos skaityti! Po bendravimo su mokytojais ne vienas jų asmeniškai prie manęs prieina ir papasakoja, jog vaikystėje ir patys kentė patyčias. Paaiškėja, kad neretai pedagogai yra buvusios socialinės atskirties ir patyčių aukos ir būtent tai juos pastūmėjo į pedagoginę veiklą – taip jie tikėjosi išsigydyti vis dar kraujuojančias žaizdas. Tą pripažinęs mokytojas galėtų tapti geresniu pedagogu. Kitiems tai gali būti tikras prakeiksmas. Kiekvienas savaip pasitarnaujate _ 13 _
savo auklėtiniams, todėl nuoširdžiai tikiuosi, kad vieną dieną pavyks ir su jumis susitikti ir padėti jums tinkamai panaudoti talentą, galintį pakeisti jūsų auklėtinių gyvenimus. Knygos pabaigoje įtraukiau išsamų projekto Tai nėra vien juokai aprašymą, skirtą tiems, kurie galėtų susidomėti mano seminarais. Kelyje, kuriuo atėjau čia, pas jus, pasitaikė daug nelygumų bei duobių: tai ir tėvai, niekaip nenorėję išklausyti teisybės apie savo vaikus, ir apatiški mokyklos vadovai, atgręžę nugaras ne vienam į nelaimę patekusiam savo auklėtiniui, ir užsispyrę bei nieko girdėti nepanorę mokytojai bei moksleiviai, kurių širdies net ir po didžiausių pastangų taip ir nepavyko atverti. Ir pati spėjau daug ko išmokti, todėl nevengiu ir su kitais pasidalyti savo klaidomis. Pasitaikydavo akimirkų, kai ir man trūkdavo kantrybė, kai dėl į nelaimę patekusių moksleivių pamiršdama bet kokį mandagumą su mokyklos vadovais elgiausi pernelyg stačiokiškai. Tiesa, ne kartą itin aiškiai jutau, kad einu keliu, kuriuo man ir buvo lemta keliauti: sėkmingai užbėgdama už akių nelaimėms, kai neištvėrę patyčių paaugliai bando pakelti prieš save ranką ar atlikti kokį kitą prievartos veiksmą; apkabindama vienišus, įbaugintus vaikus ir leisdama jiems pasidalyti savo skausmu; stebėdama, kaip klasėje skriaudikai atsiprašinėja savo aukų; guosdama tėvus; padėdama mokytojams ir prisidėdama prie kitų pokyčių, kurių vos tik pradėjusi rašyti šią knygą nė neįstengiau įsivaizduoti. Neslėpsiu − sunkiausia buvo kovoti su savo pačios slogiais prisiminimais, iš mokyklos sklindančiais balsais, kurie, kad ir kiek laiko būtų praėję nuo tų siaubo kupinų vienatvės metų, iki šiol mane persekioja. Nėra paprasta prieš tūkstantinę nepažįstamų, šalies gimnazijų salėse susirinkusių žmonių minią iš užmaršties kelti savo praeitį ir tuo pat metu nejausti, kaip nemato_ 14 _
ma virvė tempdama grąžina tave į anuos tamsoje skendinčius paauglystės metus. Ypač kai prisimenu savo knygos veikėjus – savo buvusius „budelius“. Apie juos čia daug nekalbėsiu, nes nesinori iš jūsų atimti malonumo sužinoti, kuo baigsis ši knyga; pasakysiu tik tiek: Niekada nesakyk niekada. Kol jūsų širdis ir protas atviri, gali nutikti patys netikėčiausi stebuklai. Dar vienas gelbėjimosi lynas, suteikiantis jėgų, pajutus, kaip po truputį traukiasi ryžtas, yra elektroniniai ir paprasti laiškai, kurių kiekvieną savaitę sulaukiu neįtikėtinos gausybės ir kuriuos perskaičius man atima žadą. Visus juos itin branginu, nes jie man leidžia suprasti, jog iš tiesų padedu vilties netekusiems žmonėms, todėl būtų skaudu nuėjus šitiek kelio iškelti rankas aukštyn. Jūs pakeitėte mano gyvenimą. Esu mokykloje patyčias kentęs žmogus, o šiuo metu dirbu mokytoja. Šios savaitės pradžioje mūsų mokykloje jūs skaitėte paskaitą, ir man teko kovoti su plūstančiomis ašaromis per seminarą, skirtą mokiniams ir mokytojams. Rašant šį laišką, mane užvaldė stiprūs išgyvenimai. Žinau, kad jūsų dėka mokykloje įvyko didelių permainų. Stebėjau savo moksleivius, erzinusius ir niekinusius savo klasės draugus; išklausę jūsų paskaitą savo aukas jie pakvietė pietauti prie vieno stalo. Dėkoju jums už jūsų drąsą ir suteiktą jausmą, kad nesu vieniša. Nė viena knyga man nepadarė tokio įspūdžio kaip jūsų. Daugelį metų kentėjau vieniša, o jūsų istorija paskatino mane prabilti viešai. Įgijau drąsos su tėvais pakalbėti apie tai, ką man teko patirti, apie žeminimus ir nuoskaudas ir apie tai, kaip buvau pajuokos objektas, pertraukų metu slapsčiausi mokyklos tualete, kad manęs neapspjaudytų ir neapspardytų. Ir tai tik pradžia... Niekaip neįstengčiau jums atsidėkoti už tai, ką man davėte.
_ 15 _
Šiandien mano sūnus buvo jūsų paskaitoje. Jis grįžo namo kupinas ryžto. Mane taip sujaudino jo reakcija, todėl ir nusprendžiau jums parašyti. Klasės draugai žemino mano sūnų. Nors būdama mama visur ieškojau išeities, jūsų pasakojimas suteikė jam vilties, drąsos ir atgaivino dvasią. Norėčiau, kad žinotumėte, jog pakeitėte mano vaiko gyvenimą. Tai jam reiškia visą pasaulį. Man tai taip pat reiškia pasaulį. Man beveik penkiolika, ir kaip ir jūs visą gyvenimą jaučiausi kitokia nei visi. Vidurinėje mokykloje bandžiau nusižudyti... Perskaičiusi jūsų knygą ir išklausiusi jūsų paskaitą mokykloje supratau, kad tai buvo didžiulė klaida ir kad nesu vieniša. Labai jums dėkoju. Sveiki! Šiandien jūs buvote atvykusi į mūsų mokyklą. Jūsų pasakojimas pakeitė mano gyvenimą. Dabar į žmones, iš kurių visi tyčiojasi, žiūriu kitomis akimis. Kalbu visos klasės vardu, kad jūsų dėka mes visi labai pasikeitėme. Mano klasės draugai nuolat kalba apie tai, kaip jūs pakeitėte jų gyvenimus ir privertėte apie daug ką susimąstyti. Daugelis mūsų sunkiai įstengė sutramdyti ašaras, klausydamiesi jūsų pasakojimo apie tai, kaip kentėjote, kai buvote mūsų metų. Tai mums padarė didelį įspūdį, ir dabar jaučiuosi toks laimingas, kad turėjau galimybę šitai išgyventi. Tiesą sakant, kiaurą dieną apie tai tik ir kalbėjomės!
Nesvarbu, ką jums tenka šiandien išgyventi, jums būtinai pavyks tai ištverti, ir viskas neišvengiamai pakryps į gerąją pusę. Privalote išlikti stiprūs ir neprarasti tikėjimo savo viduje slypinčia tvirta asmenybe, rodos, tik ir laukiančia galimybės parodyti pasauliui, kas jūs iš tikrųjų esate. Tikiu jumis ir žinau, kad ne tik sugebėsite ištverti tai, kas dabar jus žeidžia, bet, pasitelkę skausmą, padėti kitiems ir taip pakilti virš savojo „aš“. Jūs esate mano didvyriai, ir
_ 16 _
visa širdimi tikiuosi, jog perskaičius šią knygą, jumyse kils noras tapti kitų didvyriais. Tai nereikalauja didelių pastangų: tik paskambinti, ištarti padrąsinimo žodį ir pakviesti draugauti. Nekantraujantiems sužinoti, kas gi nutiko po vakarėlio, kuriame atnaujinau ryšius su savo klasės draugais, – šiuo epizodu šis pasakojimas prasideda ir baigiasi, – ir kas nutiko tarp Mičo ir manęs, kviečiu perskaityti šios knygos tęsinį Prašau, liaukitės iš mūsų tyčiotis... Mokykloje patyčias kentusios moters raginimas užkirsti joms kelią, kuris prasideda ten, kur baigiasi šios knygos pasakojimas. Šioje knygoje patarimų bei sprendimų galės rasti ir moksleiviai, ir mokytojai, ir tėvai, ir vaikystėje patyčias kentę suaugusieji. Brangus skaitytojau, paimk mano ranką, ir drauge puslapis po puslapio reikalaukime sugrąžinti tai, kas buvo iš mūsų atimta.
Ši knyga yra meilės veikalas. Ji skirta žmonėms, kurie užmigdavo pilnomis ašarų akimis todėl, kad buvo „kitokie“ nei visi. Tai bandymas išaukštinti kiekvieno mūsų sieloje slypintį „vidinį atstumtąjį“ ir kuklios pastangos skatinti toleranciją, supratimą bei pastangas priimti kitokį nei mes. Ir Nikui... Opou eisai, s’agapo mexri ta sinefa kai para pano. Ir Beili... tu gyveni širdyse, kurias pakeitei, ir gyvenimuose, prie kurių prisilietei. Pasiilgau tavęs.
padėka
Be šių žmonių knygos autorė niekuomet nebūtų patyrusi, ką reiškia „skristi“. Tiesą sakant, be jų paramos ir pagalbos būčiau niekas: Kent Carroll, tikėjusiai manimi, kai man to reikėjo labiau nei kas nors galėtų įsivaizduoti. Man niekuomet nepavyks išreikšti žodžiais to, ką dėl manęs padarei. Bob Adams, nepabūgusiam išleisti šios knygos, David Nussbaum ir Sara Domville, įkvėpusiems jai naujos energijos ir suteikusiems galimybių, bei visai nuostabiajai Adamso komandai, pavertusiai knygos leidimą tikru malonumu: Karen Cooper, Phil Sexton, Paula Munier, Beth Gissinger ir, žinoma, Chriss Duffy, drauge su manimi ištvėrusiems viską. Visus jus nepaprastai branginu. Deena, tu buvai inkaras audringoje jūroje. Esu tau dėkinga dabar ir visados. Brondo, Shirley ir Cavallo šeimai. Visą laiką jaučiau jūsų meilę, ir visuomet buvote šalia, kai ko prireikdavo. Kai naktimis rašydavau šią knygą, tai man padėjo neprarasti sveiko proto. _ 19 _
Zmuda... ačiū už įkvėptą drąsą... ir kad esi brangi draugė. Candace Kent, Paul Dina, Bill Lindgren, buvote ten visus tuos siaubo kupinus metus. Dabar visi pavirtome gulbėmis. Aš jus dievinu. Visiems Santorinio salos žmonėms − jūs suteikėte man įkvėpimo ir visuomet mane palaikėte – sas latrevo. Neabejingiems mokytojams, ypač Heleni Mitsus, seseriai Rose Agatha, panelei Stencil, ponui Palmer, poniai Rudnik, poniai Dudek ir „Waz“. Jūs galite tapti pavyzdžiu, koks turi būti tikras pedagogas. Gydytojams Damptz ir Kirrin, apgynusiems mane nuo savęs pačios. Donald „Deet“ Taylor už tai, kad visuomet buvo ten. Mano brangiems pusseserei ir pusbroliui Jeanine ir Tom Woolet. Be jūsų nebūčiau ištvėrusi tų baisių praeities metų. Dee Salinui, Melissai Skolek ir Kathy Weinman už tai, kad palaikė Bianco grupę – esu palaiminta, nes esate mano bendradarbiai, o dar svarbiau − draugai. Becky Heim ir jos šeimai − „meilė“ yra nepakankamas žodis pasakyti, kokia esu jums dėkinga, kad esate mano gyvenime. Dean „Ponui Nuostabiajam“ Stump − už tokį mielą priėmimą. Kathy Gibbons, tikram angelui. JY iš Stikso ir jo žmonai Susie už tikėjimą šia knyga. Abu suteikėte man įkvėpimo. John ir Lois Strachan, patiems geriausiems kaimynams, padėjusiems neprarasti sveiko proto savaitgaliais, per kuriuos likdavau namie. O ypač poniai Lacy ir jos brangiajam „džiaugsmo šokiui“, Rose ir Tim Becvar, kurie, žinau, be galo jos ilgisi. Jūs man esate brangesni nei galėtumėte įsivaizduoti. _ 20 _
David Atlas, Alan Kaufman ir Gail Gross, nuostabiausiai ir talentingiausiai komandai, apie kokią kiekvienas autorius galėtų tik pasvajoti. Joe Wozniak − už tai, kad buvo Blanco grupės „princas“. Ravine Design, ypatingajai Reed, kurios nepailstamas atsidavimas mano žygiui, nukreiptam prieš vaikų patyčias, išgelbėjo ne vieną gyvybę. Eileen, „Mažajam generolui“ Hunsicker, kuri pirmoji manimi patikėjo. Nors mūsų gyvenimo keliai pasuko skirtingomis kryptimis, širdyje palikai neišdildomą pėdsaką. Phil − be tavo draugystės nebūčiau įstengusi parašyti šios knygos. Marty Berman ir Frank Weimann − abu esate išskirtinės asmenybės. Rilla, be tavęs namai niekuomet nebūtų tikrais namais. Seneliams, tetoms, pusbroliams ir pusseserėms, ši knyga išvydo dienos šviesą todėl, kad tiek anuomet buvote... tiek ir dabar esate šalia. Nepaprastai didžiuojuosi tuo, kad jūs esate mano šeima. Tėvams Joy ir Tony Blanco: mama, ačiū už meilę ir palaikymą, kai buvau vieniša ir įbauginta. Tėveli, tikiuosi, kad stebi mane iš aukštybių ir manimi didžiuojiesi. Jei tik galėčiau būti bent dalimi tuo, kuo tu buvai, patikėčiau, kad gyvenime iš tiesų pavyko šį tą pasiekti. Ir galiausiai savo vyrui Marc „Mičui“ Pantaleo, gražiosioms įdukroms Amber ir Valerie ir savo kailiniuotiems šeimos nariams – ponui Šadou ir poniai Roksi – jūs esate mano siela.
Į mane iš visų pusių pasipylė kalkių skiedinio kruša. Veidą įkniaubusi į delnus kaip įmanydama stengiausi kuo greičiau pasiekti namus, tačiau mano užpuolikai nė nemanė manęs pasigailėti. „Prašau, liaukitės“, − maldavau. Mano kumščiai ir riešai buvo sutinę ir gausiai kraujavo. Oda buvo nusėta raudonomis dėmėmis. Nė nežinau, kas yra baisiau: fizinė ar dvasinė agonija.
pi r m a s sk y r i u s
Seni vaiduokliai vėl išėjo manęs medžioti
klasės susitikimas Tai tikra beprotystė. Kodėl mane apėmęs toks nerimas? Jaučiuosi taip, lyg pirmą kartą būčiau užmezgusi nederamą meilės romaną. Dėl Dievo meilės, rengiau vakarėlius valstijų vadovams. Ne tik sukinėjausi tarp ypač svarbių asmenybių ir mezgiau su jais reikalingus pokalbius, bet ir pati buvau atsakinga už panašius renginius, kada teko nertis iš kailio ir užtikrinti, kad viskas klotųsi kaip sviestu patepta. Šis vakarėlis, palyginti su tais renginiais, yra vieni juokai. Vis dėlto sėdžiu išsinuomotame automobilyje viešbučio automobilių stovėjimo aikštelėje Čikagos priemiestyje, kuriame užaugau. Savo gimtajame mieste nedrįstu pasirodyti klasės susitikime. Darosi juokinga. Tai viso labo tik vidurinės mokyklos abiturientų susitikimas, ir, rodos, ko čia bijoti. Juk _ 23 _
jie nebegali manęs įskaudinti. Gyvenime man pavyko nemažai pasiekti. Turiu savo pačios viešųjų ryšių firmą. Daug keliauju ir susitikinėju su svarbiais žmonėmis. Bendradarbiauju su garsiais rašytojais ir laidų rengėjais. Mokyklos patirtis ir nuoskaudos, rodos, seniai nugrimzdo į praeitį. Galiausiai galiu gyventi taip, kaip svajojau paauglystėje klausydamasi populiarios Beri Manilou* dainos Man tai pavyko, lyjant lietui. Tai himnas apie bjaurųjį ančiuką, virtusį gražuole gulbe. Po galais, ir ką bandau apkvailinti? Nedrįstu išlipti iš automobilio, nes žinau, kad šioje Hiltono pokylių salėje manęs laukia vaiduokliai iš praeities, vėl išėję manęs medžioti. Kai darbe pradedu save kritikuoti, iš pasąmonės atsklinda besityčiojančių ir besišaipančių klasės draugų balsai – tų, kurie dabar renkasi vos už šimto metrų. Jiems pavyko taip sugniuždyti mano savigarbą, jog prireikė dvidešimties metų, kad liaučiausi savęs nekęsti. Nejau pravėrus pokylių salės duris, pasitikėjimas savimi, kurį savo pastangomis man pavyko įgyti baigus mokyklą, sprogs lyg muilo burbulas? O kas, jei tai, kuo šiandien tapau – gyvenimas, kurį šiandien gyvenu su visais jo iššūkiais ir pripažinimu – tėra tik apgaulė? Kas bus, jei toji įbauginta paauglė, kokia kadaise buvau, grįžtanti į namus su mėlynėmis ir žaizdomis nusėtu kūnu, vis dar slypi mano viduje? Ar nieko nelaukusi ji išlįs lauk, vos koks šaunus klasės vaikinas pervers mane piktu žvilgsniu arba tyliai sukikens? Ar pasiti* Barry Manilow (1943) – amerikiečių dainininkas, dainų autorius, prodiuseris. Žinomiausios dainos „Mendi“ (Mandy), „Negaliu be tavęs šypsotis“ (I can’t smile without you).
_ 24 _
kėjimas savimi akimirksniu išgaruos, išvydus tuos pažįstamus veidus, kurių šeimininkai man suteikė šitiek skausmo? Ar skausmas sugrįš, ir aš vėl pavirsiu tuo pačiu savimi nepasitikinčiu žmogumi, nedrįstančiu žvilgtelėti į veidrodį ir jame išvysti vaizdą tos, kurią ir pati niekinu? Ką sau galvoju? Juk seniai išaugau iš paauglystės metų. Šiandien į mokyklos susitikimą susirinks suaugę žmonės, dirbantys ir auginantys vaikus. Kvaila manyti, kad jie ir dabar galėtų iš manęs šaipytis. Elgiuosi kaip kvaila neurotikė. Privalau susidoroti su savo baimėmis. Negaliu leisti, kad prisiminimai apie tai, kaip iš manęs tyčiojosi, paverstų mane įkaite. Privalau lipti iš automobilio, pereiti aikštelę, atverti duris ir įžengti į vidų. Privalau visiems įrodyti, kad esu protinga moteris, kuri nė neprisimena to, kas kadaise vyko mokykloje, ir juolab neleisti, kad dabar tai darytų net ir mažiausią įtaką. Kertu lažybų, kad mane išvydus, jų akys iš nuostabos išsprogs. Niekas nesitiki, kad atvyksiu į susitikimą. O gal vis dėlto tikisi? Gal jiems žingeidu išvysti mergaitę, kurios beviltiški bandymai būti priimtai trimestras po trimestro vertė visus iš jos tyčiotis. Arba dar blogiau – galbūt jie apskritai manęs nebeprisimena? Mano kolegė iš Čikagos universiteto kartą pastebėjo, jog didžiausia bėda, susijusi su socialine vaikų atskirtimi ir patyčiomis, yra masinis nenoras tą pastebėti. Skriaudikai nė neįsivaizduoja, kokį baisų skausmą sukelia; šis skausmas gali visam gyvenimui palikti emocinius ir psichologinius _ 25 _
randus. Visuomenė į tai numoja ranka, tvirtindama „vaikai yra vaikai“. Taip skriaudikai neužkimba už kabliuko, o vėliau ir apskritai pamiršta, kad ką nors skriaudė, nes ir jiems taip pat atrodo, kad buvo tik vaikai. Žinia, kad kokioje mokykloje vaikas nušovė kitą vaiką, juos ne mažiau sukrečia nei kitus. Dar kiti abejingai stebi vaikų patyčias, ir jei tai jų pačių neliečia, nekreipia į jas dėmesio. Ir tik tokiems kaip aš, kurių gyvenimas mokykloje buvo tapęs pragaru, niekas nebeatrodo kaip anksčiau, nors kiti gali pamanyti, jog pernelyg rimtai į viską reaguojame. Delnus išmušė prakaitas. Svaigo galva, jaučiausi sutrikusi. Iki kraujo įsikandau lūpą. Tik pažiūrėkit į mano plaukus! Jie visuomet tyčiodavosi iš mano plaukų, nes šie buvo banguoti ir sunkiai suvaldomi. Šįvakar jie, rodos, dar labiau nesuvaldomi. Ak, Dieve, sunku prisiversti. Ir kodėl apskritai turėčiau eiti į susitikimą su vakarykštės dienos vaiduokliais? Šiandien esu sėkmingas žmogus. Keli klasės draugai šalia manęs pastatė savo automobilius. Jie mane pastebėjo. Pasuko manęs link. Jaučiuosi tarsi būčiau grįžusi į pirmąją dieną mokykloje...
a n t r a s sk y r i u s
Bandymas sklęsti pakirptais sparnais
vidurinė mokykla: pirmoji diena, pirmieji metai − Angele, lipk žemyn, metas pusryčiauti, – iš apačios riktelėjo mama. − Mama, pernelyg nerimauju, apie valgį negaliu nė pagalvoti. Be to, norisi, kad pilvas būtų plokščias. Papusryčiavus jis išsipūs. Aš tik apsirengsiu. Kavinėje būtinai sukirsiu sočius pietus, – pažadėjau. − Džode, žinau, kad nerimauji, ar Samuelso mokykloje būsi priimta, tačiau šįsyk viskas bus kitaip. Tu būtinai susirasi bendraminčių. Mieloji, tau atsivers naujas pasaulis, – mama kaip išmanydama kurstė viltį. Norėjau tikėti, kad ji teisi. Juk ir aš nusipelniau pripažinimo.
_ 27 _