Karl Marx „Kapitalas“ I tomas by UAB Leidykla VAGA

k a r l

marx kapital as politinÄ&#x2014;s ekonomijos kritika

tomas 1 k n y g a : kapitalo gaminimo procesas

vertÄ&#x2014; b. fogeleviÄ?ius

vilnius 2009

UDK 141.8 Ma465

Karl Marx

das kapital Kritik der politischen Oekonomie

ISBN 978-5-415-02131-4 ISBN 978-5-415-02132-1

turinys Pirmojo leidimo pratarmė

/ 21

Antrojo leidimo pabaigos žodis

/ 27

Prancūziškojo leidimo pratarmė

/ 39

Prancūziškojo leidimo pabaigos žodis Trečiojo leidimo pratarmė

/ 41

/ 42

Angliškojo leidimo pratarmė

/ 46

Ketvirtojo leidimo pratarmė

/ 51

P I RM O J I K N Y G A KA P I T AL O G AM I N I M O P R O C E S A S

P I RMA S I S S K Y R I U S

PR EK Ė IR PI N IG A I pi r m a s i s s k i r s n i s PR E K Ė / 6 1

1. Dvi prekės savybės: vartojamoji vertė ir vertė (vertės substancija, vertės dydis) / 61 2. Dvejopas prekėse esančio darbo pobūdis / 69 3. Vertės forma, arba mainomoji vertė / 76

karlas marksas turinys

A. Paprasta, atskira arba atsitiktinė vertės forma

/ 77

1) Du vertės išraiškos poliai: santykinė vertės forma ir

ekvivalentinė forma

2) Santykinė vertės forma

/ 77 / 78

a) Santykinės vertės formos turinys

b) Kiekybinis santykinės vertės formos apibrėžtumas

/ 78

3) Ekvivalentinė forma

4) Paprastoji vertės forma kaip visuma

/ 85

B. Pilna, arba išplėstinė, vertės forma

/ 91

/ 94

1) Išplėstinė santykinė vertės forma

2) Ypatinga ekvivalentinė forma

3) Pilnos, arba išplėstinės, vertės formos trūkumai

C. Visuotinė vertės forma

/ 94

/ 95

1) Pakaitinis vertės formos pobūdis

2) Vertės santykinės formos ir ekvivalentinės formos

išsivystymo santykis

/ 97

/ 100

3) Perėjimas iš visuotinės vertės formos į piniginę formą D. Piniginė forma

antr asis sk irsnis MA I N Ų PRO C E S A S

/ 104

/ 1 19

tr eči asis sk irsnis PI N IG A I AR B A PR E K I Ų C I RK U L I AC I J A

1. Vertės matas

/ 102

4. Prekinis fetišizmas ir jo paslaptis

/ 95

/ 97

/ 82

/ 13 0

/ 130

(Kaina. Kainų mastas. Visuotinis kainų pakilimas arba visuotinis jų sumažėjimas. Skaičiuojamieji pinigų pavadinimai, skaičiuojamieji pinigai. Vertės ir kainos dydžio kiekybinis nesutapimas. Jų kokybinis nesutapimas. Kaina – tik ideali prekės vertės forma.)

k apitalas.

pirmas tomas

turinys

2. Cirkuliacijos priemonė

a) Prekių metamorfozė

/ 142 / 142

(Apytaka Pr–P–Pr Pardavimas Pr–P Pirkimas P–Pr.

Prekės metamorfozė kaip visuma. Prekinė cirkuliacija.

Skirtumas tarp prekinės cirkuliacijos ir produktų mainų.)

b) Pinigų cirkuliacija

/ 154

(Prekės metamorfozė ir pinigų cirkuliacija.

Dvikartinis pinigų pasikeitimas vietomis.

Cirkuliuojančių pinigų kiekis.

Cirkuliacijos greitis. Cirkuliacijos eiga ir sustojimai.

Veiksniai, lemiantieji cirkuliuojančių pinigų masę.)

c) Moneta. Vertės ženklas

/ 166

(Moneta ir lydiniai, monetos nusidėvėjimas. Vertės ženklas.

Sidabriniai ir variniai ženklai Popieriniai pinigai.

Popierinių pinigų su priverstiniu kursu cirkuliacijos dėsnis.)

3. Pinigai

/ 172

a) Lobių sudarymas

b) Mokėjimo priemonė

c) Pasauliniai pinigai

/ 173 / 179 / 188

A N T RA S I S S K Y R I U S

P I N I G Ų V I R T I MA S KA P I T AL U k et v irtasis sk ir snis PI N IGŲ V I RT I MA S KA PI TALU

1. Bendroji kapitalo forrmulė / 193 2. Bendrosios formulės priešingumas 3. Darbo jėgos pirkimas ir pardavimas

/ 19 3

/ 204 / 217

(„Laisvas darbininkas“. Darbo jėgos vertė. Savotiška prekės „darbo jėga“ prigimtis.)

karlas marksas turinys

TR EČIASIS SKYRIUS

A B S O L I U Č I O S P R I D E D AM O S I O S V E R T Ė S K Ū R I MA S pe n k t a s i s s k i r s n i s DAR BO PROCE SA S IR V ERT Ė S DIDI N IMO PROCE SA S

1. Darbo procesas

/ 229

(Darbo procesas. Darbo objektas, žaliava, darbo priemonė. Gamybos priemonė. Gamybinis vartojimas. Darbo procesas kaip kapitalisto vykdomas darbo jėgos vartojimo procesas.)

2. Vertės didinimo procesas

/ 239

(Vertės kūrimo procesas. Darbo jėgos vertė ir vertė, kurią ji sukuria darbo procese, – skirtingi dydžiai. Vertės didinimo procesas, kapitalo genezė.)

šeštasis sk ir snis PA STOV USIS IR K I N TAMA SIS KA PITALA S

septintasis sk ir snis PR I DE DAMO SIO S V E RT Ė S NORMA

/ 255

/ 270

1. Darbo jėgos išnaudojimo laipsnis / 270 2. Produkto vertės raiška santykinėmis produkto dalimis 3. Senioro „paskutinė valanda“ / 285 4. Pridedamasis produktas / 291 aštuntasis sk ir snis DAR B O DI E N A / 2 9 3

1. Darbo dienos ribos / 293 2. Nenumalšinamas pridedamojo darbo troškimas. Fabrikantas ir bojarinas / 298

/ 281

k apitalas.

pirmas tomas

turinys

3. Anglijos pramonės šakos, nevaržomos įstatymų numatytų išnaudojimo ribų / 308

(Nėrinių pramonė. Puodininkystė. Degtukų gamyba.

Apmušalų gamyba. Kepyklos. Geležinkeliai. Siuvyklos. Kalviai.)

4. Dieninis ir naktinis darbas. Pamainų sistema

/ 325

(Metalurgija ir metalo apdirbimo pramonė.)

5. Kova už normalią darbo dieną. Įstatymai dėl darbo dienos ilginimo nuo XIV šimtmečio vidurio iki XVII šimtmečio pabaigos / 335

(Negailestingas kapitalo elgimasis su darbininkų sveikata ir gyvybe. Anglijos darbininkų statutai. Darbo dienos ribos XVII amžiuje

iki stambiosios pramonės epochos.)

6. Kova už normalią darbo dieną. Įstatyminis darbo laiko apribojimas. Anglijos 1833–1864 metų fabrikų įstatymai

(1833 m., 1844 m., 1847 m., 1850 m. aktai.

Šilko fabrikai. Kartūno marginimo įmonės.

Dažymo ir balinimo įmonės.)

7. Kova už normalią darbo dieną. Anglijos fabrikų įstatymų įtaka kitoms šalims

/ 351

/ 376

de v i n t a s i s s k i r s n i s PR I DE DAMO SIO S V E RT Ė S NORMA I R k ie k is

/ 383

K ET V IRTA SIS SK Y R IUS

S A N T Y K I N Ė S P R I D E D AM O S I O S V E R T Ė S K Ū R I MA S de š i m t a s i s s k i r s n i s S A N T Y K I N Ė S PR I DE DAMO SIO S V E RT Ė S S ĄVOKA

/ 395

karlas marksas turinys

v i e n uol i k t a s i s s k i r s n i s KO OPE RAC I J A / 4 0 7

(Kapitalistinės gamybos išeities taškas, jos kiekybinis skirtumas nuo cechinės pramonės. Visuomeninis vidutinis darbas. Ekonomija,

gaunama naudojant gamybos priemones. Visuomeninės kooperatinio

darbo gamybinės jėgos. Kooperacijos ankstesniosios formos.

Jos kapitalistinė forma.)

dv y l i k t a s i s s k i r s n i s DAR B O PA SI DAL I J I MA S I R MA N U FAK T Ū RA

/ 4 25

1. Dvejopa manufaktūros kilmė / 425 2. Dalinis darbininkas ir jo įrankis / 428 3. Dvi pagrindinės manufaktūros formos: heterogeninė ir organinė / 432 4. Darbo pasidalijimas manufaktūros viduje ir visuomenės viduje / 443 5. Kapitalistinis manufaktūros pobūdis / 454 try lik tasis sk ir snis MA ŠI NO S I R S TAM BIOJ I PRAMON Ė

/ 467

1. Mašinų raida / 467 2. Mašinų vertės perkėlimas į produktą / 485 3. Tiesioginės mašininės gamybos poveikis darbininkui

a) Kapitalo vykdomas papildomų darbo jėgų pasisavinimas.

Moterų ir vaikų darbas

/ 496

b) Darbo dienos ilginimas

/ 506

c) Darbo intesyvinimas

4. Fabrikas

/ 524

/ 513

/ 495

k apitalas.

pirmas tomas

turinys

5. Darbininko ir mašinos kova / 535 6. Kompensacijos teorija ir mašinų išstumiami darbininkai / 548 7. Darbininkų atstūmimas ir pritraukimas, priklausomai nuo mašininės gamybos raidos. Krizės medvilnės pramonėje / 8. Stambiosios pramonės sukeltas manufaktūros, amatų ir darbo namie perversmas / 574

a) Amatais ir darbo pasidalijimu paremtos kooperacijos panaikinimas

/ 574

b) Grįžtamasis fabriko poveikis manufaktūrai ir darbui namie

c) Šiuolaikinė manufaktūra

d) Šiuolaikinis darbas namie

559

/ 576

/ 578 / 582

(Nėrinių fabrikas. Šiaudų pynimas.) e) Šiuolaikinės manufaktūros ir šiuolaikinio darbo namie perėjimas

į stambiąją pramonę. Šios revoliucijos paspartinimas fabrikų įstatymų

taikymu tiems gaminimo būdams

(Siuvamoji mašina.)

/ 587

9. Fabrikų įstatymai (sveikatos apsaugos ir ugdymo nuostatai). Visuotinis jų taikymas Anglijoje / 599

(Kalnakasyba.)

10. Stambioji pramonė ir žemdirbystė

/ 626

PENK TA SIS SK Y R IUS

A B S O L I U čiosios I R S A N T Y K I N Ė S P R I D E D AM O S I O S V E R T Ė S K Ū R I MA S k e t u r iol i k t a s i s s k i r s n i s A B S OL I UČ IOJ I I R S A N T Y K I N Ė PR I DE DAMOJ I V E RT Ė

/ 631

karlas marksas turinys

pe n k iol i k t a s i s s k i r s n i s DAR B O J Ė G O S KA I NO S I R PR I DE DAMO SIO S V E RT Ė S K I T I MA S

/ 644

I. Darbo dienos dydis ir darbo intensyvumas pastovūs (duoti), darbo gamybinis pajėgumas kinta / 645 II. Darbo diena pastovi, darbo gamybinis pajėgumas pastovus, darbo intensyvumas kinta / 650 III. Darbo gamybinis pajėgumas ir intensyvumas pastovūs, darbo diena kinta / 652 IV. Vienalaikis darbo trukmės, gamybinio pajėgumo ir intensyvumo kitimas / 653 š e š iol i k t a s i s s k i r s n i s PR I DE DAMO SIO S V E RT Ė S NORMO S FORM U L Ė S

ŠE ŠTA SIS SK Y R IUS

D AR B O U Ž M O K E S T I S s e p t y n iol i k t a s i s s k i r s n i s DAR B O J Ė G O S V E RT Ė S I R KA I NO S V I RT I MA S DAR B O U Ž MOK E S Č I U / 6 6 3

a š t uon iol i k t a s i s s k i r s n i s LA I K I N I S DAR B O U Ž MOK E S T I S

/ 673

de v y n iol i k t a s i s s k i r s n i s V I E N E T I N I S DAR B O U Ž MOK E S T I S

/ 6 83

/ 658

k apitalas.

pirmas tomas

turinys

dv i de š i m t a s i s s k i r s n i s N AC ION AL I N I A I DAR B O U Ž MOK E S Č IO SK I RT U MA I

/ 694

SEP T I N TA SIS SK Y R IUS

KA P I T AL O KA U P I M O P R O C E S A S Įvadas

/ 701

dv i de š i m t pi r m a s i s s k i r s n i s PA PRA S TOJ I R E PRODU KC I J A

/ 703

(Darbininkų klasė kaip kapitalo priklausinys. Kapitalistinis gamybos procesas atgamina santykį tarp kapitalisto ir darbininko.)

dv i de š i m t a n t r a s i s s k i r s n i s PR I DE DAMO SIO S V E RT Ė S V I RT I MA S KA PI TALU

7 19

1. Kapitalistinis gamybos procesas išplėstiniu mastu. Prekinės gamybos nuosavybės dėsnių virsmas kapitalistinio pasisavinimo dėsniais / 719 2. Politinė ekonomija klaidingai supranta išplėstinio masto reprodukciją / 730 3. Pridedamosios vertės dalijimas į kapitalą ir pajamas. Susilaikymo teorija / 734 4. Aplinkybės, lemiančios kaupimo mastą nepriklausomai nuo proporcijos, kuria pridedamoji vertė suskyla į kapitalą ir pajamas. Darbo jėgos išnaudojimo laipsnis. Gamybinis darbo pajėgumas. Didėjantis skirtumas tarp panaudojamojo kapitalo ir suvartojamojo kapitalo Avansuotojo kapitalo dydis / 743 5. Vadinamasis darbo fondas / 756

karlas marksas turinys

dv i de š i m t t r e č i a s i s s k i r s n i s V I S UO T I N I S KA PI TAL I S T I N IO KAU PI MO DĖ S N I S

/ 760

1. Darbo jėgos paklausos didėjimas lygiagrečiai kaupimui, esant nekintamai kapitalo sudėčai / 760 2. Santykinis kintamosios kapitalo dalies mažėjmas kaupimo ir jo koncentracijos procesuose / 771 3. Santykinio gyventojų pertekliaus, arba pramoninės rezervinės armijos, didėjimas / 780 4. Įvairios santykinio gyventojų pertekliaus formos. Visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis / 795 5. Visuotinio kapitalistinio kaupimo dėsnio pagrindimas / 804

a) Anglija 1846–1866 m.

b) Blogai apmokami Britanijos pramonės darbininkų

/ 804

klasės sluoksniai

(Maitinimosi sąlygos. Butų būklė. Londonas. Niūkaslis prie Taino.

Bredfordas. Bristolis.)

/ 811

c) Gyventojai klajokliai

/ 823

(Butų sąlygos. Geležinkelių darbininkai. Angliakasiai

ir kiti kalnų pramonės darbininkai.)

d) Krizių įtaka geriausiai apmokamai darbininkų klasės daliai

/ 828

(Geležinių laivų statybos darbininkai rytinėje Londono dalyje.) e) Britanijos žemės ūkio proletariatas

/ 834

(Klajojančios artelės.) f) Airija

/ 865

dv i de š i m t k e t v i r t a s i s s k i r s n i s VA DI N AMA SI S PRA DI N I S KAU PI MA S

1. Pradinio kaupimo paslaptis

/ 884

884

k apitalas.

pirmas tomas

turinys

2. Žemės atėmimas iš kaimo gyventojų

/ 888

(Ariamosios žemės pavertimas ganyklomis paskutiniajame XV amžiaus trečdalyje ir pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais. Reformacija ir bažnytinių žemių išgrobstymas. Feodalinės nuosavybės pavertimas buržuazine nuosavybe. Restauracija ir Glorious Revolution [Šlovingoji revoliucija]. Valstybinių žemių išgrobstymas. Bendruomeninė nuosavybė ir jos išplėšimas. Clearing of Estates [dvarų išvalymas], ariamosios žemės pavertimas avių ganyklomis ir avių ganyklų pavertimas medžioklės parkais kalnų Škotijoje.)

3. Kruvinieji įstatymai prieš eksproprijuotuosius nuo XV amžiaus pabaigos. Įstatymai dėl darbo užmokesčio mažinimo / 909 4. Kapitalistinių žemės nuomininkų genezė / 919 5. Žemės ūkio revoliucijos grįžtama įtaka pramonei. Vidaus rinkos pramoniniam kapitalui sukūrimas / 922 6. Pramoninio kapitalisto genezė / 928

(Kolonijinė sistema. Valstybės skolų sistema. Šiuolaikinė mokesčių sistema ir protekcionizmo sistema. Vaikų naikinimas atsirandant stambiajai pramonei.)

7. Istorinė kapitalistinio kaupimo tendencija

/ 942

dv i de š i m t pe n k t a s i s s k i r s n i s ŠI UOLA I K I N Ė KOL ON I Z AC I JO S T E OR I J A

„Kapitalo“ I tome minimų svarbiausių pavardžių rodyklė

/ 959

Literatūriniai ir mitologiniai vardai

/ 967

946

K. Markso 1867 m. rugpjūčio 16 d. laiškas F. Engelsui

2 valanda nakties, 1867 m. rugpjūčio 16 d.

Br a n g u si s Fre d a i ! Ką tik pabaigiau paskutinio lanko (49-ojo) korektūrą. Priedas – apie vertės formas, – išspausdintas smulkiu šriftu, užima 11/4 lanko. Pratarmę taip pat išsiunčiau vakar, patikrintą. Taigi šis tomas paruoštas. Tik Tau aš turiu būti dėkingas, kad tai buvo galima! Be Tavo pasiaukojimo man aš jokiu būdu nebūčiau galėjęs atlikti viso didžiulio darbo trims tomams. Apkabinu Tave, kupinas dėkingumo! Pridedu du švarius lankus. Penkiolika svarų sterlingų gavau, už ką labai dėkingas. Linkėjimų, mano brangusis, ištikimasis drauge! Ta v o K . M a r k s a s

pir moji k n yg a

k a pi t a l o g a m i n i mo pr o c e s a s

pirmasis skyrius

p r e k ė i r p i n ig a i

pirmasis skirsnis

pr ek ė 1. DV I PR EK ĖS SAV Y BĖS: VARTOJAMOJI V ERTĖ IR V ERTĖ ( V ERTĖS SU BSTA NCIJA, V ERTĖS DY DIS)

Turtas visuomenių, kuriose viešpatauja kapitalistinis gamybos būdas, pasireiškia kaip „didžiulė prekių sankaupa“1, o atskira prekė – kaip paprasta jo forma. Dėl to mūsų tyrinėjimas prasideda nuo prekės analizės. Prekė pirmiausia yra išorinis dalykas, daiktas, kuris savo savybėmis patenkina kuriuos nors žmogaus poreikius. Šių poreikių kilmė – ar jie, tarkim, sukeliami skrandžio ar vaizduotės – reikalo nė kiek nekeičia 2. Čia taip pat svarbu ne tai, kaip būtent tam tikras daiktas tenkina žmogaus poreikį: ar tiesiogiai, kaip pragyvenimo priemonė, t. y. kaip vartojimo reikmuo, ar aplinkiniu keliu, kaip gamybos priemonė. Kiekvieną naudingą daiktą, sakykim, geležį, popierių ir t. t., galima nagrinėti dviem požiūriais: kokybės ir kiekybės atžvilgiu. Kiekvie1 2

Marx K. Zur Kritik der Politischen Oekonomie, Berlin, 1859, p. 3. „Noras apima poreikį; tai dvasios apetitas, kuris yra jai taip pat natūralus, kaip alkis kūnui <...> didesnė dalis (daiktų) turi vertę dėl to, kad patenkina dvasios poreikius.“ (Barbon Nicholas. A Discourse concerning coining the new money lighter, in answer to Mr. Locke’s Considerations etc., London, 1696, p. 2, 3.)

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

nas toks daiktas yra daugelio savybių visuma ir dėl to gali būti naudingas įvairiais aspektais. Atskleisti šiuos įvairius aspektus, vadinasi, ir įvairius daiktų vartojimo būdus, yra istorinės raidos reikalas3. Tą patį reikia pasakyti ir apie suradimą visuomeniškų matų naudingųjų daiktų kiekybei. Prekių matų skirtingumą iš dalies nulemia skirtinga pačių matuojamųjų daiktų prigimtis, o iš dalies matai yra sutartiniai. Daikto naudingumas daro jį vartojamąja verte4. Bet tas naudingumas nekabo ore. Prekės kūno savybių nulemtas, jis neegzistuoja be šio pastarojo. Todėl prekės kūnas, pavyzdžiui, geležis, kviečiai, deimantas ir pan., pats yra vartojamoji vertė, arba gėrybė. Šis jo pobūdis nepriklauso nuo to, ar daug ar maža darbo reikia žmogui panaudoti daikto vartojamosioms savybėms pasisavinti. Nagrinėjant vartojamąsias vertes, visada turimas galvoje kiekybinis jų apibrėžtumas, pavyzdžiui, tuzinas laikrodžių, uolektis audeklo, tona geležies ir pan. Vartojamosios prekių vertės yra atskiros disciplinos – prekių mokslo – objektas5. Vartojamoji vertė realizuojama tik vartojant. Vartojamosios vertės sudaro medžiaginį turto turinį, kad ir kokia būtų visuomeninė jo forma. Toje visuomenės formoje, kurią nagrinėsime, jos kartu medžiagiškai išreiškia mainomąją vertę. „Daiktai turi vidinę savybę (vertue – taip Barbonas pabrėžia vartojamąją vertę), kuri visur išlieka ta pati; pavyzdžiui, magneto savybė pritraukti geležį.“ (Barbon N. A Discourse concerning coining the new money lighter etc., London, 1696, p. 6.) Magneto savybė pritraukti geležį tapo naudinga tik tada, kai geležimi buvo pasinaudota magnetiniam poliškumui atrasti. 4 „Kiekvieno daikto natūrinę vertę (natural worth) sudaro jo galėjimas patenkinti būtinuosius žmogaus poreikius arba teikti jam patogumus.“ (Locke John. Some Considerations on the Consequences of the Lowering of Interest (1691) // Works, London, 1777, t. II, p. 28.) XVII šimtmečio anglų rašytojų veikaluose worth dažnai nusako vartojamąją vertę, o value – mainomąją vertę: tai visiškai atitinka anglų kalbos dvasią, kai konkretesnės sąvokos nusakomos germanų kilmės žodžiais, o abstraktesnės – romanų. 5 Buržuazinėje visuomenėje vyrauja fictio juris (juridinė fikcija – lot.), kad esą kiekvienas žmogus, kaip pirkėjas, turi enciklopedinių žinių apie prekes. 3

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

Mainomoji vertė pirmiausia pasireiškia kaip kiekybinis santykis, kaip proporcija, kuria vienos rūšies vartojamosios vertės mainomos į kitos rūšies vartojamąsias vertes6, – santykis, kuris nuolat kinta priklausomai nuo laiko ir vietos. Todėl mainomoji vertė atrodo esanti kažkas atsitiktinio ir visiškai santykinio, o vidinė, pačiai prekei savybinga mainomoji vertė (valeur intrinsèque) atrodo esanti contradictio in adjecto [nesąmonė]7. Panagrinėkime išsamiau. Tam tikra prekė, pavydžiui, vienas kvarteris kviečių, mainoma į x batų tepalo arba į y šilko, arba į z aukso ir t. t., tai yra į kitas prekes įvairiausiomis proporcijomis. Vadinasi, kviečiai turi ne vieną vienintelę, o daugelį mainomųjų verčių. Bet kadangi ir x batų tepalo, ir y, ir z aukso ir t. t. sudaro kvarterio kviečių mainomąją vertę, tai x batų tepalo, y šilko, z aukso ir t. t. turi būti viena kitą atstojančios arba vienodo dydžio mainomosios vertės. Vadinasi, pirma, tos pačios prekės įvairios mainomosios vertės išreiškia ką nors vienoda ir, antra, mainomoji vertė apskritai gali būti tik kokio nors kitokio nei jos turinio išraiškos būdas, tik jo „pasireiškimo forma“. Panagrinėkime dvi prekes: kviečius ir geležį. Kad ir koks būtų jų mainų santykis, jį visada galima išreikšti lygtimi, kurioje esamas kviečių kiekis prilyginamas tam tikram geležies kiekiui, pavyzdžiui: 1 kvarteris kviečių = a centnerių geležies. Ką mums sako ši lygtis? Kad dviejuose skirtinguose daiktuose – 1 kvarteryje kviečių ir a centnerių geležies – yra lygaus dydžio kažkas bendra. Vadinasi, abu šie daiktai „Vertė yra tas santykis, kuriuo vienas daiktas mainomas į kitą, tam tikras vieno produkto kiekis į tam tikrą kito produkto kiekį“. (Le Trosne. De ľintérêt social // Physiocrates, éd. Daire, Paris, 1846, p. 889.) 7 „Niekas negali turėti vidinės mainomosios vertės.“ (Barbon N. A Discourse concerning coining the new money lighter etc., London, 1696, p. 6), arba, kaip sako Butleris: „The value of a thing is just as much as it will bring.“ (Daiktas yra vertas lygiai tiek, / kiek jis atneš naudos. – angl.) 6

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

yra lygūs kam nors trečiam, kuris pats savaime nėra nei vienas nei antras iš jų. Taigi, kiekvienas iš jųdviejų, kiek jis yra mainomoji vertė, turi būti suvedamas į šį trečia. Tai įrodome paprastu geometriniu pavyzdžiu. Kad būtų galima nustatyti ir lyginti visų tiesialinijinių figūrų plotus, pastarosios kertamos į trikampius. Pats trikampis suvedamas į išraišką, visiškai kitokią nei matoma jo figūra, – į pusę pagrindo ir aukštinės sandaugos. Lygiai taip pat ir mainomąsias prekių vertes reikia suvesti į ką nors joms bendra, kurio kiekybinės atmainos jos yra. Ši bendrybė negali būti geometrinės, fizinės, cheminės arba kokios nors kitos natūralios prekių savybės. Į jų kūno savybes apskritai gali būti atsižvelgiama tik tiek, kiek jos daro prekes naudingas, t. y. daro jas vartojamosiomis vertėmis. Tačiau, kita vertus, yra aišku, kad prekių mainų santykį apibūdina kaip tik abstrahavimasis nuo jų vartojamųjų verčių. Prekių mainų santykyje viena vartojamoji vertė reiškia lygiai tiek pat, kiek ir kiekviena kita, jei tik jos turima reikiama proporcija. Arba, kaip sako senis Barbonas: „Viena prekių rūšis yra tokia pat gera kaip ir kita, jeigu jų mainomosios vertės lygios. Tarp daiktų, turinčių lygias mainomąsias vertes, nėra jokio skirtumo arba skirtingumo.“8 Kaip vartojamosios vertės prekės skiriasi pirmiausia savo kokybe, kaip mainomosios vertės jos gali skirtis tik savo kiekybe, vadinasi, jos neturi nė atomo vartojamosios vertės. Jei paliksime nuošalyje vartojamąją prekių kūnų vertę, tai juose liks tik viena savybė – kad jie yra darbo produktai. Bet dabar ir pats darbo produktas įgauna visiškai naują pavidalą. Iš tikrųjų, jei abs8

„Viena prekių rūšis yra tokia pat gera, kaip ir kita, jeigu jų mainomosios vertės yra lygios. Tarp daiktų , turinčių lygias mainomąsias vertes, nėra jokio skirtumo arba skirtingumo. Šimto svarų sterlingų vertės geležies arba švino turi tokią pat mainomąją vertę kaip šimto svarų sterlingų vertės sidabro arba aukso kiekis.“ (Barbon N. A Discourse concerning coining the new lighter etc., London, 1696, p. 7, 53.)

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

trahavomės nuo vartojamosios jo vertės, tai kartu abstrahavomės ir nuo sudedamųjų jo kūno dalių bei formų, kurios jį daro vartojamąja verte. Dabar tai jau nebe stalas arba namas, arba verpalai, arba kuris nors kitas naudingas daiktas. Visos jutimais suvokiamos savybės jame išblėso. Lygiai taip pat dabar tai jau nebe staliaus arba dailidės, arba verpėjo darbo produktas, arba apskritai tam tikro gamybinio darbo produktas. Kartu su naudingu darbo produkto pobūdžiu išnyksta naudingas jame esančių darbo rūšių pobūdis, vadinasi, taip pat dingsta įvairios konkrečios šių darbo rūšių formos; pastarosios viena nuo kitos daugiau nebesiskiria, bet visos suvedamos į vienodą – abstraktų – žmogaus darbą. Dabar išnagrinėkime šį darbo produktų residuum [likutį]. Nuo jų nieko neliko, išskyrus visiems bendrą iliuzinį daiktiškumą, paprastą skirtumų neturinčio žmogaus darbo kondensatą, t. y. žmogaus darbo jėgos sunaudojimą, kad ir kokia būtų jos sunaudojimo forma. Visi šie daiktai dabar tereiškia tai, kad juos gaminant sunaudota žmogaus darbo jėga, sukauptas žmogaus darbas. Kaip šios jiems visiems bendros visuomeninės substancijos kristalai jie yra vertės, prekių vertės. Pačiame prekių mainų santykyje mainomoji jų vertė yra kas nors visiškai nepriklausomas nuo jų vartojamųjų verčių. Jei mes iš tikrųjų abstrahuosimės nuo vartojamosios darbo produktų vertės, tai gausime jų vertę tokią, kaip ją apibūdinome. Taigi ta bendrybė, kuri yra prekių mainų santykyje arba mainomojoje jų vertėje, ir yra jų vertė. Toliau grįšime prie mainomosios vertės kaip prie būtino vertės išraiškos būdo, arba būtinos jos pasireiškimo formos; ir vis dėlto vertė iš pradžių turi būti išnagrinėta nepriklausomai nuo šios formos. Taigi, vartojamoji vertė, arba gėrybė, tik dėl to turi vertę, kad joje sudaiktintas, arba materializuotas, abstraktus žmogaus darbas. Tad kaip matuoti jos vertės dydį? Žinoma, joje esančio darbo, šios „vertes kuriančios substancijos“, kiekiu. Paties darbo kiekis matuojamas jo

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

trukme, darbo laiku, o darbo laiko mastas savo ruožtu yra tam tikros laiko dalys: valanda, diena ir t. t. Jei prekės vertę lemia jai gaminti sunaudotas darbo kiekis, tai galėtų atrodyti, kad prekės vertė yra tuo didesnė, kuo tingesnis arba mažiau įgudęs yra ją gaminantis žmogus, nes tuo daugiau laiko jam reikia prekei pagaminti. Bet tas darbas, kuris sudaro verčių substanciją, yra vienodas žmogaus darbas, tos pačios žmogaus darbo jėgos sunaudojimas. Visa visuomenės darbo jėga, kuri realizuojama prekių vertėmis, čia yra ta pati žmogaus darbo jėga, nors ji ir susideda iš nesuskaitomos daugybės individualių darbo jėgų. Kiekviena ši individuali darbo jėga yra ta pati žmogaus darbo jėga kaip ir kitos, jeigu ji turi visuomeninės vidutinės darbo jėgos pobūdį ir veikia kaip tokia visuomeninė vidutinė darbo jėga; vadinasi, tam tikrai prekei pagaminti reikia tik vidutiniškai būtino, arba visuomeniškai būtino, darbo laiko. Visuomeniškai būtinas darbo laikas yra tas darbo laikas, kurio reikia kuriai nors vartojamąjai vertei pagaminti esamomis visuomeniškai normaliomis gamybos sąlygomis ir esant vidutiniam toje visuomenėje įgudimo ir darbo intensyvumo lygiui. Pavyzdžiui, Anglijoje, ėmus naudoti garines audimo stakles, tam tikram verpalų kiekiui paversti audiniu reikėjo galbūt tik pusės to darbo, kuris šiam reikalui buvo sunaudojamas anksčiau. Žinoma, Anglijos audėjas rankomis ir vėliau tam pavertimui sunaudodavo tiek pat darbo laiko kaip anksčiau, bet dabar jo individualios darbo valandos produktą sudarė tik pusė visuomeninės darbo valandos, ir todėl to produkto vertė dvigubai sumažėjo. Taigi, tam tikros vartojamosios vertės dydį lemia tik darbo kiekis, arba darbo laiko kiekis, visuomeniškai būtinas jai pagaminti9. 9

2-ojo leid. pastaba. „Jų [vartojimo reikmenų] vertę, kai jie mainomi vienas į kitą, lemia darbo kiekis, būtinai reikalingas ir paprastai sunaudojamas jiems pagaminti.“ (Some Thoughts on the Interest of Money in General, and Particuarly in the Public Funds etc., London, p. 36.) Šio puikaus praėjusio šimtmečio anoniminio

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

Kiekviena atskira prekė šiuo atveju reikšminga tik kaip vidutinis savo rūšies egzempliorius10. Todėl prekės, kurių darbo kiekiai lygūs, arba kurios gali būti pagamintos per tą patį darbo laiką, turi vienodą vertės dydį. Vienos prekės vertė su kiekvienos kitos prekės verte santykiauja taip, kaip darbo laikas, būtinas pirmajai pagaminti, su darbo laiku, būtinu antrajai pagaminti. „Kaip vertės visos prekės tėra tiktai tam tikri sustingusio darbo laiko kiekiai.“11 Vadinasi, prekės vertės dydis liktų pastovus, jei tai prekei pagaminti būtinas darbo laikas būtų nekintamas. Bet darbo laikas kinta kaskart, kai keičiasi gamybinis darbo pajėgumas. O pastarasis priklauso nuo įvairių aplinkybių, tarp kita ko, nuo vidutinio darbininkų įgudimo lygio, mokslo pažangos ir technologinio jo pritaikymo, visuomeninės gamybos proceso kombinacijos, gamybos priemonių dydžio ir efektyvumo ir, pagaliau, nuo gamtinių sąlygų. Pavyzdžiui, tas pats darbo kiekis palankiais metais pasireiškia 8 bušeliais kviečių, nepalankiais – tik 4 bušeliais. Tas pats darbo kiekis turtinguose rūdynuose duoda daugiau metalo negu neturtinguose rūdynuose ir t. t. Deimantų retai tepasitaiko Žemės plutoje, ir todėl jiems rasti reikia vidutiniškai daug darbo laiko. Vadinasi, nedideliame jų kiekyje įdėta daug darbo. Jacobas abejoja, ar auksas bus kada nors apmokamas pagal tikrąją jo vertę. Dar pagrįsčiau taip galima pasakyti apie deimantus. Pagal Eschvegę, 1823 m. viso Brazilijos deimantų kasyklų aštuoniasdešimties metų kasimo produkto kaina net nebuvo pasiekusi Brazilijos cukraus arba kavos plantacijų vidutinės pusantrų metų produkto kainos, nors pirmajame buvo gerokai daugiau darbo, vadinasi, ir veikalo leidimo metai nepažymėti. Bet iš jo turinio matyti, kad jis pasirodė Jurgio II laikais, maždaug 1739 ar 1740 m. 10 „Visi tos pačios rūšies produktai sudaro, trumpai tariant, viena masę, kurios kaina nustatoma bendrai, neatsižvelgiant į ypatingas aplinkybes“ (Le Trosne. De ľintérêt social // Physiocrates, éd. Daire, Paris, 1846, p. 893). 11 Marx K. Zur Kritik der Politiscnen Oekonomie, Berlin, 1856, p. 6.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

vertės. Jeigu kasyklos būtų turtingesnės, tas pats darbo kiekis atitiktų didesnį deimantų kiekį, vadinasi, jų vertė sumažėtų. Jeigu, sunaudojant nedaug darbo, pavyktų anglį paversti deimantais, deimanto vertė galėtų kristi žemiau plytų vertės. Apskritai, kuo didesnis yra gamybinis darbo pajėgumas, tuo mažesnis tam tikram produktui pagaminti būtinas darbo laikas, tuo mažesnis yra jame darbo kiekis, tuo mažesnė jo vertė. Atvirkščiai, kuo mažesnis gamybinis darbo pajėgumas, tuo didesnis tam tikram gaminiui pagaminti būtinas darbo laikas, tuo didesnė jo vertė. Tad prekės vertės dydis kinta tiesiog proporcingai toje prekėje įdėto darbo kiekiui ir atvirkščiai proporcingai joje įdėto darbo gamybiniam pajėgumui. Daiktas gali būti vartojamoji vertė ir nebūdamas vertė. Taip esti, kai jo naudingumas žmogui nėra sukurtas darbu. Tokie yra: oras, plėšiniai, natūralios pievos, miškas ir t. t. Daiktas gali būti naudingas ir būti žmogaus darbo produktas nebūdamas prekė. Tas, kuris savo darbo produktu patenkina savo paties poreikį, sukuria tik vartojamąją vertę, bet ne prekę. Kad pagamintų prekę, jis turi pagaminti ne šiaip vartojamąją vertę, bet vartojamąją vertę kitiems, visuomeninę vartojamąją vertę. {Ir ne tik apskritai kitiems. Dalis viduramžių valstiečio pagamintų grūdų kaip duoklė buvo atiduodama senjorui, dalis – kaip dešimtinė kunigams. Bet nei duoklės grūdai, nei dešimtinės grūdai nevirsdavo preke dėl to, kad jie buvo pagaminti kitiems. Kad pasidarytų preke, produktas per mainus turi būti perduotas tam, kam jis yra vartojamoji vertė}11a. Pagaliau joks daiktas negali būti vertė, nebūdamas vartojimo reikmuo. Jeigu jis neteikia naudos, tai ir jame esantis darbas nėra naudingas, nėra laikomas darbu ir todėl nesukuria jokios vertės. 11a

{4-jo leid. pastaba. Aš įdėjau skliaustuose paimtus žodžius, nes jų nesant labai dažnai kildavo nesusipratimas, kad, esą, pagal Marxą, kiekvienas produktas, kurį suvartoja ne tas, kuris jį pagamino, yra prekė. – F. E.}

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

2. DV EJOPA S PR EK ĖSE ESA NČIO DAR BO POBŪDIS

Iš pradžių prekę traktavome dvejopai: kaip vartojamąją vertę ir kaip mainomąją vertę. Vėliau pasirodė, kad ir darbas, išreikštas verte, jau nebeturi tų požymių, kurie jam priklauso kaip vartojamųjų verčių kūrėjui. Aš esu pirmas kritiškai įrodęs šią dvejopą prekėje esančio darbo prigimtį12. Kadangi tai yra svarbi politinės ekonomijos suvokimo prielaida, čia ją panagrinėsime plačiau. Paimkime dvi prekes, pavyzdžiui, vieną švarką ir 10 uolekčių audeklo. Tarkime, kad pirmojo vertė yra dvigubai didesnė už pastarojo vertę, tad jei 10 uolekčių audeklo = w, tai švarkas = 2 w. Švarkas yra vartojamoji vertė, kuri patenkina tam tikrą poreikį. Jam sukurti buvo būtina tam tikra gamybinės veiklos rūšis. Pastarąją lemia jos tikslas, operacijų pobūdis, objektas, priemonės ir rezultatas. Darbą, kurio naudingumas yra vartojamoji jo produkto vertė, arba pats produktas yra vartojamoji vertė, vadinsime naudinguoju darbu. Šiuo požiūriu darbas visuomet nagrinėjamas siejant jį su naudingu jo efektu. Kaip švarkas ir audeklas yra kokybiškai skirtingos vartojamosios vertės, lygiai taip pat kokybiškai skirtingi yra juos sukuriantys darbai: siuvimas ir audimas. Jei šie daiktai nebūtų kokybiškai skirtingos vartojamosios vertės, vadinasi, ir kokybiškai skirtingų naudingojo darbo rūšių produktai, tai jie apskritai nebūtų prekės. Švarkas nemainomas į švarką, tam tikra vartojamoji vertė – į tą pačią vartojamąją vertę. Įvairių vartojamųjų verčių, arba prekių kūnų, visuma apima visumą naudingųjų darbų, tokių pat įvairių, besidalijančių į tiek pat skirtingų rūšių, pavidalų, grupių, porūšių ir atmainų, kitaip tariant, tai yra visuomeninis darbo pasidalijimas. Tai prekinės gamybos buvimo sąlyga, nors, kita vertus, prekinė gamyba nėra visuomeninio darbo 12

Marx K., Zur Kritik der Politischen Oekonomie, Berlin, 1859, p. 12, 13 ir kt.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

pasidalijimo sąlyga. Senovės indų bendruomenėje darbas visuomeniškai padalytas, bet jo produktai prekėmis netampa. Arba paimkime artimesnį pavyzdį: kiekviename fabrike darbas sistemingai padalytas, bet darbininkai nemaino savo individualaus darbo produktų. Tiktai savarankiškų, vienas nuo kito nepriklausomų privačių darbų produktai yra prekės. Taigi, kiekvienos prekės vartojamojoje vertėje yra tam tikra tikslinga gamybinė veikla, arba naudingasis darbas. Vartojamosios vertės negali būti prekės, jeigu jose nėra kokybiškai skirtingų naudingojo darbo rūšių. Visuomenėje, kurios produktai apskritai įgauna prekių formą, t. y. prekių gamintojų visuomenėje, šis kokybinis skirtingumas naudingojo darbo rūšių, kurios čia atliekamos nepriklausomai viena nuo kitos, kaip privatus savarankiškų gamintojų reikalas, išsirutulioja į daugianarę sistemą, į visuomeninį darbo pasidalijimą. Beje, švarkui vis tiek, kas jį nešioja, ar pats siuvėjas ar švarko užsakytojas. Abiem atvejais švarkas yra vartojamoji vertė. Tiek pat mažai švarko ir jį gaminančio darbo santykį keičia faktas, kad siuvimo darbas pasidaro atskira profesija, savarankiška visuomeninio darbo pasidalijimo grandimi. Ten, kur reikėjo drabužių, žmogus siuvo ištisus tūkstantmečius, kol iš žmogaus virto siuvėju. Tačiau švarkas, audeklas ir apskritai bet kuris medžiaginio turto elementas, nerandamas gamtoje gatavas, visuomet turi būti kuriamas specialia, tikslinga gamybine veikla, tam tikras gamtos medžiagas pritaikančias atitinkamiems žmogaus poreikiams. Vadinasi, darbas kaip vartojamųjų verčių kūrėjas, kaip naudingasis darbas, yra nuo jokių visuomeninių formų nepriklausoma žmonių egzistavimo sąlyga, amžina, natūrali būtinybė: be jo nebūtų galima medžiagų apykaita tarp žmogaus ir gamtos, t. y. nebūtų galimas pats žmogaus gyvenimas. Vartojamosios vertės: švarkas, audeklas ir t. t., žodžiu, prekių kūnai, yra dviejų elementų – gamtos medžiagos ir darbo – junginys.

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

Atskaičius švarke, audekle ir t. t. esančių visų skirtingų naudingųjų darbų sumą, lieka tam tikras materialusis substratas, duotas gamtos, žmogui visiškai neprisidedant. Žmogus gamindamas tegali veikti tik taip, kaip veikia pati gamta, t. y. gali keisti tik medžiagų formas13. Maža to. Pačiame formavimo darbe jį nuolat remia gamtos jėgos. Vadinasi, darbas nėra vienintelis jo gaminamų vartojamųjų verčių, medžiaginio turto šaltinis. Darbas yra turto tėvas, kaip sako Williamas Petty, žemė – jo motina. Nuo prekės kaip vartojimo reikmens dabar pereikime prie prekės kaip vertės. Pagal mūsų prielaidą švarkas turi dvigubai didesnę vertę negu audeklas. Bet tai tėra kiekybinis skirtumas, kuris dabar mūsų nedomina. Todėl priminsime, jeigu vieno švarko vertė yra lygi dvigubai 10 uolekčių audeklo vertei, tai 20 uolekčių audeklo vertė tokia pat kaip vieno švarko. Kaip vertės švarkas ir audeklas yra daiktai, turintys vienodą substanciją, ir yra objektyvios vienodo darbo išraiškos. Bet siuvimas ir audimas kokybiškai skirtingos darbo rūšys. Tačiau esti tokių visuomeninių santvarkų, kuriose tas pats žmogus pakaitomis siuva ir audžia ir kur, vadinasi, abi šios skirtingos darbo rūšys tėra to paties individo darbo atmainos, o ne visiškai atskiros įvairių individų funkcijos – visiškai taip pat, kaip švarkas, kurį mūsų siuvėjas šiandien siuva, ir kelnės, kurias jis darys rytoj, yra to paties individualaus darbo 13

„Visi Visatos reiškiniai, žmogaus ar bendrųjų gamtos dėsnių sukurti, iš tikrųjų nėra nauja kūryba, o tik materijos pertvarkymas. Jungimasis ir skilimas – štai vieninteliai procesai, kuriuos visuomet iš naujo atranda žmogaus protas, analizuodamas atkūrimo idėją; taip yra ir su vertės (vartojamosios vertės, nors, čia polemizuodamas su fiziokratais, Verri pats gerai nežino, apie kurią vertės rūšį kalba) ir turtų atkūrimu, kai žemė, oras ir vanduo lauke pavirsta augalu, arba, prisilietus žmogaus rankai, lipnios vabzdžių išskyros pavirsta šilku, arba atskiri metalo gabalėliai susijungia ir sudaro laikrodžio mechanizmą.“ (Pietro Verri. Meditazioni sulla Economia Politica (pirmą kartą išspausdinta 1773 m.) italų ekonomistų Custodi leidinyje, Parte Moderna, t. XV., p. 21, 22.)

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

variacijos. Toliau, kasdienis patyrimas rodo, kad kapitalistinėje mūsų visuomenėje, priklausomai nuo kintančios darbo paklausos, tam tikra žmogaus darbo dalis pakaitomis siūloma čia siuvimo, čia audimo forma. Žinoma, darbo formos pakitimas nebūna visiškai sklandus, bet jis turi įvykti. Jei neatsižvelgsime į tam tikrą gamybinės veiklos pobūdį, vadinasi, ir naudingą darbo pobūdį, tai jame lieka tik viena, – kad jis yra žmogaus darbo jėgos sunaudojimas. Tiek siuvimas, tiek audimas, nepaisant kokybinio šių gamybinės veiklos rūšių skirtumo, yra gamybinis žmogaus smegenų, raumenų, nervų, rankų ir t. t. panaudojimas ir šiuo požiūriu – tas pats žmogaus darbas. Tai tik dvi skirtingos žmogaus darbo jėgos naudojimo formos. Žinoma, pati žmogaus darbo jėga turi būti daugiau ar mažiau išsivysčiusi, kad ji viena ar kita forma galėtų būti panaudojama. Bet prekės vertėje yra tiesiog žmogaus darbas, apskritai jo darbo panaudojimas. Kaip buržuazinėje visuomenėje generolas arba bankininkas vaidina reikšmingą vaidmenį, o šiaip žmogus – labai menką14, lygiai taip pat pasakytina apie žmogaus darbą. Jis yra naudojimas paprastos darbo jėgos, kurią vidutiniškai turi fizinis organizmas kiekvieno paprasto žmogaus, neturinčio jokio specialaus pasiruošimo. Nors paprastasis vidutinis darbas įvairiose šalyse ir kultūros epochose yra skirtingo pobūdžio, vis dėlto kiekvienoje visuomenėje jis yra apibrėžtas. Sudėtingesnis darbas tereiškia pakeltą laipsniu arba, veikiau, padaugintą paprastąjį darbą, tad mažesnis sudėtingojo darbo kiekis yra lygus didesniam paprastojo darbo kiekiui. Patyrimas rodo, kad sudėtingasis darbas į paprastąjį verčiamas nuolat. Prekė gali būti sudėtingiausio darbo produktas, bet jos vertė daro ją lygią paprastojo darbo produktui, vadinasi, ir ji pati tėra tam tikras paprastojo darbo kiekis15. Įvairias proporcijas, kuriomis darbo rūšys verčiamos į papras Plg. Hegel. Philosophie des Rechts, Berlin, 1840, p. 250, § 190. Skaitytojas turi atkreipti dėmesį, kad čia kalbama ne apie darbo užmokestį, arba vertę, kurią darbininkas gauna, tarkim, už vieną darbo dieną, bet apie prekių

14 15

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

tąjį darbą kaip jų matavimo vienetą, visuomeninis procesas nustato gamintojams nežinant, ir todėl pastariesiems atrodo, kad jas nustato paprotys. Paprastumo sumetimais kiekvieną darbo jėgos rūšį toliau nagrinėsime kaip paprastąją darbo jėgą – dėl to nereikės kiekvienu atveju kartoti sudėtingojo darbo vertimo į paprastąjį operacijos. Vadinasi, kaip švarko ir audeklo vertėse yra abstrahuoti jų vartojamųjų verčių skirtumai, taip ir šiose vertėse esančiame darbe yra abstrahuoti naudingų jo formų – siuvimo ir audimo – skirtumai. Vartojamosios vertės – švarkas ir audeklas – tėra tikslingos gamybinės veiklos junginiai su gelumbe ir verpalais, o vertės – švarkas ir audeklas – yra ne daugiau kaip vienodi darbo kondensatai; lygiai taip pat šiose vertėse esančiose darbo sąnaudose turi reikšmės ne gamybinis jų santykis su gelumbe ir verpalais, o tik žmogaus darbo jėgos panaudojimas. Kaip tik dėl savo kokybiškai skirtingų ypatybių siuvimas ir audimas yra vartojamąsias vertes – švarką ir audeklą – kuriantys elementai; švarko ir audeklo vertės substancija jie tėra tiek, kiek, nepaisant ypatingų jų savybių, jie turi vienodą savybę – žmogaus darbo savybę. Tačiau švarkas ir audeklas yra ne tik apskritai vertės, bet ir tam tikro dydžio vertės: pagal mūsų prielaidą, švarkas turi dvigubai didesnę vertę negu 10 uolekčių audeklo. Iš kur šis jų verčių dydžio skirtumas? Priežastis yra ta, kad audekle tėra pusė to darbo, kuris yra švarke, tad pastarajam pagaminti darbo jėgą reikia naudoti dvigubai ilgesnį laiką negu pirmajam. Todėl, jei prekės vartojamosios vertės atžvilgiu svarbu yra tik toje prekėje esančio darbo kokybė, tai vertės dydžio atžvilgiu svarbu yra tik darbo kiekis, be to, pastarasis turi būti išreikštas žmogaus darbu, jau neturinčiu jokios kokybės. Pirmuoju atveju svarbu, kaip vyksta darbas ir ką jis pagamina, antruoju atveju – kiek darbo sunaudojama ir kiek vertę, kurioje jo darbo diena sudaiktinama. Darbo užmokesčio kategorija šioje knygos dalyje mums apskritai dar neegzistuoja.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

laiko jis trunka. Kadangi prekės vertės dydis teišreiškia toje prekėje esančio darbo kiekį, tai tam tikra proporcija paimtos prekės visada turi būti vienodo dydžio vertės. Jei visų naudingųjų darbo rūšių, reikalingų, pavyzdžiui, vienam švarkui pagaminti, gamybinis pajėgumas lieka nekintamas, tai švarkų vertės dydis auga proporcingai jų kiekiui. Pavyzdžiui, jei vienas švarkas reiškia x darbo dienų, tai 2 švarkai – 2x darbo dienų ir t. t. Bet tarkime, kad vienam švarkui pagaminti būtinas darbas dvigubai padidėja arba perpus sumažėja. Pirmuoju atveju vieno švarko vertė yra tokia, kokią anksčiau turėjo du švarkai, antruoju – dviejų švarkų vertė prilygsta ankstesnei vieno švarko vertei, nors abiem atvejais nauda, kurią teikia švarkas, lieka nepakitusi, kaip ir jame esančio naudingojo darbo kokybė. Bet jam pagaminti sunaudotas darbo kiekis pasikeitė. Didesnis vartojamosios vertės kiekis savaime yra didesnis medžiaginis turtas: du švarkai yra daugiau negu vienas. Dviem švarkais galima aprengti du žmones, vienu – tik vieną ir t. t. Vis dėlto didėjančią medžiaginio turto kiekį gali atitikti tuo pačiu metu mažėjantis turto vertės dydis. Šis priešingas judėjimas kyla iš darbo dvejopo pobūdžio. Žinoma, gamybinis pajėgumas visuomet yra naudingojo, konkretaus darbo gamybinis pajėgumas ir lemia tik tikslingos gamybinės veiklos, atliekamos per tam tikrą laiką, efektyvumą. Vadinasi, naudingasis darbas pasirodo esąs čia gausesnis, čia skurdesnis produktų šaltinis, tiesiog proporcingai jo gamybinio pajėgumo augimui ar mažėjimui. Priešingai, gamybinio pajėgumo pasikeitimas savaime nė kiek nekeičia prekės vertėje esančio darbo. Kadangi gamybinis pajėgumas priklauso konkrečiai naudingajai darbo formai, tai jis, žinoma, negali turėti įtakos darbui tada, kai abstrahuojamasi nuo konkrečios naudingosios jo formos. Vadinasi, tas pats darbas per lygius laiko tarpus visuomet sukuria lygaus dydžio vertes, kad ir kaip kistų gamybinis jo pajėgumas. Bet šiomis sąlygomis per lygius laiko tarpus jis teikia skir-

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

tingus vartojamųjų verčių kiekius: daugiau, kai gamybinis pajėgumas didėja, mažiau, kai smunka. Tas pats gamybinio pajėgumo kitimas, kuris didina darbo vaisingumą, vadinasi, ir jo teikiamų vartojamųjų verčių masę, mažina, kaip matome, šios padidėjusios bendros masės vertės dydį, jeigu jis sumažina jai pagaminti būtiną darbo laiko kiekį. Ir atvirkščiai. Bet koks darbas, viena vertus, yra žmogaus darbo jėgos panaudojimas fiziologine žodžio prasme – ir kaip vienodas, arba abstraktusis, žmogaus darbas sudaro prekių vertę. Kita vertus, bet koks darbas yra žmogaus darbo jėgos sunaudojimas tam tikra tikslinga forma, ir kaip konkretus naudingas darbas jis sukuria vartojamąsias vertes16. 2-jo leid. pastaba. Norėdamas įrodyti, „kad vien darbas yra galutinis ir realus matas, kuriuo galime įvertinti ir tarpusavyje lyginti visų prekių vertes visais laikais“, A. Smithas rašo: „Galima teigti, kad vienodi darbo kiekiai visada ir visur pačiam darbuotojui turi tokią pačią vertę. Būdamas normalios sveikatos, fizinės ir dvasinės būklės, pasižymėdamas įprastu meistriškumu ir įgudimu, jis visada turės atiduoti vienodus savo ramybės, laisvės ir laimės kiekius.“ (Wealth of Nations, t. I, sk. V) [Vertė J. Čičinskas. Žr. Smith A. Tautų turtas. Vilnius, Margi raštai, 2004, p. 42.] Viena vertus, A. Smithas čia (bet ne visur) supainioja tai, kad vertę lemia prekei pagaminti sunaudotas darbo kiekis, su tuo, kad paties darbo vertė lemia prekių vertes, ir todėl stengiasi įrodyti, kad lygūs darbo kiekiai visuomet turi tą pačią vertę. Kita vertus, jis jaučia, kad darbas, būdamas išreikštas prekių verte, yra tik darbo jėgos sunaudojimas, bet pastarąjį jis ir vėl vaizduoja tik kaip ramybės, laisvės ir laimės paaukojimą, nematydamas, kad šis sunaudojimas taip pat yra normali gyvybinė veikla. Tiesa, jis turėjo omenyje šiuolaikinį samdomąjį darbininką. Šiuo klausimu kur kas labiau vykusiai samprotauja 9-oje pastaboje cituotasis anoniminis A. Smitho pirmtakas: „Žmogus užtruko savaitę šiam vartojimo reikmeniui pagaminti <...> ir tas, kuris jam duoda mainais kurį nors kitą reikmenį, geriausiai įvertins, koks reikmuo yra lygiavertis pirmajam reikmeniui, kai apskaičiuos, kuriam reikmeniui jis sunaudojo tiek pat darbo (labour) ir laiko. Iš tikrųjų tai reiškia, kad darbas, kurį vienas žmogus per tam tikrą laiką sunaudojo tam tikram reikmeniui pagaminti, mainomas į kito žmogaus darbą, kuris per tą patį laiką buvo sunaudotas kitam reikmeniui pagaminti.“ (Some Thoughts on the Interest of Money in General etc., p. 39.) {4-ojo leid. pastaba. Anglų kalba turi tą pranašumą, kad joje yra du skirtingi žodžiai dviem skirtingiems darbo aspektams nusakyti. Darbas, sukuriąs var-

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

3. V ERTĖS FORMA, AR BA MA INOMOJI V ERTĖ

Prekės atsiranda vartojamųjų verčių, arba prekių kūnų, forma, kaip kad geležis, audeklas, kviečiai ir t. t. Tai yra primityvi natūrinė jų forma. Bet prekėmis jos pasidaro tik dėl dvejopo savo pobūdžio – dėl to, kad jos kartu yra ir vartojimo reikmenys, ir vertės reiškėjos. Vadinasi, jos yra prekės, arba turi prekinę formą, tik tiek, kiek jos turi šią dvigubą formą – natūrinę ir vertės formą. Prekių vertė [Werthgegenständlichkeit] nuo našlės Wittib skiriasi tuo, kad nežinoma, iš kurios pusės prie jos prieiti. Tiesiog priešingai jutiminiam grubiam prekių kūnų apčiuopiamumui [Gegenständlichkeit], į jų vertę [Werthgegenständlichkeit] neįeina nė atomas gamtinės medžiagos. Galite kiekvieną atskirą prekę čiupinėti ir apžiūrinėti, daryti su ja, kas patinka, ji kaip vertė [Werthding] yra neapčiuopiama. Bet jei prisiminsime, kad prekės turi vertės (Werthgegenständlichkeit] tik tiek, kiek jos yra tos pačios visuomeninės vienybės – žmogaus darbo – išraiškos, kad dėl to jų vertė yra grynai visuomeninio pobūdžio, tai taps savaime suprantama, kad ir reikštis ji gali tik visuomeniniu vienos prekės santykiu su kita. Iš tikrųjų, siekdami nustatyti jų vertę, remiamės mainomąja verte, arba prekių mainų santykiu. Dabar grįžkime prie šios vertės pasireiškimo formos. Kiekvienas žino – net jeigu jis daugiau nežino nieko, – kad prekės turi bendrą vertės formą, kuri nepaprastai aiškiai skiriasi nuo visokių natūrinių jų vartojamųjų verčių formų, – piniginę vertės formą. Mums čia tenka atlikti tai, ko buržuazinė politinė ekonomija nė nemėgino atlikti, – parodyti šios piniginės formos kilmę, t. y. atskleisti prekių tojamąsias vertes ir kokybiškai apibrėžtas, vadinamas work, priešingai žodžiui labour; darbas, sukuriąs vertę ir tik kiekybiškai matuojamas, vadinamas labour, priešingai žodžiui work. Žr. angliškojo vertimo pastabą p. 14. – F. E.} (Šiame tome žr. pirmojo skirsnio 4 past. Red.)

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

vertės santykyje esančios vertės išraiškos raidą nuo jos paprasčiausio, vos pastebimo pavidalo iki aiškios piniginės formos. Tada išnyks ir pinigų mįslingumas. Paprasčiausias vertės santykis, matyti, yra prekės vertės santykis su kurios nors kitos – nesvarbu kurios – rūšies prekės verte. Vadinasi, dviejų prekių verčių santykis rodo paprasčiausią vienos prekės vertės išraišką.

A. Paprasta, atskira arba atsitiktinė vertės forma x prekės A = y prekės B, arba: x prekės A turi y prekės B vertę. (20 uolekčių audeklo = 1 švarkas, arba: 20 uolekčių audeklo turi vieno švarko vertę.)

1) Du vertės išraiškos poliai: santykinė vertės forma ir ekvivalentinė forma Kiekvienos vertės formos paslaptis glūdi šioje paprastoje vertės formoje, todėl ją nagrinėti ir sunkiausia. Dvi nevienodos prekės A ir B, mūsų pavyzdyje audeklas ir švarkas, aišku, yra skirtingi dalykai. Audeklas išreiškia savo vertę švarku, švarkas yra šios vertės išraiškos priemonė. Pirmoji prekė yra aktyvi, antroji – pasyvi. Pirmosios vertė pateikiama kaip santykinė, arba pirmoji prekė turi santykinę vertės formą. Antroji prekė yra ekvivalentas, arba turi ekvivalentinę formą. Santykinė vertės forma ir ekvivalentinė forma – tai santykiaujantys, vienas kitą lemiantys, neatskiriami dalykai, bet kartu vienas kitą pašalinantys arba priešingi kraštutinumai, t. y. vertės tos pačios išraiškos poliai; jos visuomet pasiskirsto tarp skirtingų prekių, kurias vertės išraiška susieja tarpusavio santykiu, pavyzdžiui, aš negaliu aude-

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

klo vertės išreikšti audeklu. 20 uolekčių audeklo = 20 uolekčių audeklo nėra vertės išraiška. Ši lygtis veikiau yra atvirkštinė: 20 uolekčių audeklo nėra kas kita, kaip 20 uolekčių audeklo, t. y. tam tikras vartojimo reikmens – audeklo – kiekis. Vadinasi, audeklo vertė gali būti išreikšta tik santykiniu būdu, t. y. kita preke. Todėl santykinė audeklo vertės forma numato, kad kuri nors kita prekė yra ekvivalentinė jos forma. Kita vertus, šioji kita prekė, ekvivalentas, tuo pačiu metu negali būti santykine vertės forma. Ne ji išreiškia savo vertę. Ji tik pateikia medžiagos kitos prekės vertei išreikšti. Tiesa, lygtis 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas, teigianti, kad 20 uolekčių audeklo turi 1 švarko vertę, apima ir atvirkščią santykį: 1 švarkas = 20 uolekčių audeklo, arba 1 švarkas turi 20 uolekčių audeklo vertę. Bet tada lygtį tenka apversti, kad santykiniu būdu galėčiau išreikšti švarko vertę, ir, jei tai darau, audeklas vietoj švarko tampa ekvivalentu. Vadinasi, ta pati prekė ta pačia vertės išraiška tuo pačiu metu negali turėti abiejų formų. Be to, pastarosios poliariškai pašalina viena kitą. Ar tam tikra prekė turi santykinę vertės formą ar, priešingai, ekvivalentinę, lemia jos funkcija toje vertės išraiškoje, t. y., ar ji yra prekė, kurios vertė išreiškiama, ar prekė, kuria išreiškiama vertė.

2) Santykinė vertės forma a) Santykinės vertės formos turinys

Norint išaiškinti, kaip paprasta vienos prekės vertės išraiška yra dviejų prekių vertės santykyje, pirmiausia reikia išnagrinėti pastarąjį visiškai nesiejant jo su kiekybine puse. Tačiau paprastai elgiamasi kaip tik atvirkščiai ir vertės santykis laikomas tik proporcija, kuria lyginami tam tikri dviejų prekės rūšių kiekiai. Čia užmirštama, kad skirtingų daiktų dydžiai gali būti kiekybiškai lyginami tik tada, kai jų matavi-

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

mo vienetas tas pats. Tik kaip vienodo matavimo vieneto išraiškos jie yra bendravardžiai, vadinasi, bendramačiai dydžiai17. Ar 20 uolekčių audeklo lygu vienam švarkui, ar 20, ar x švarkų, kitaip tariant, ar tam tikras audeklo kiekis turi daugelio ar nedaugelio švarkų vertę, kiekviena tokia proporcija rodo, kad audeklas ir švarkai kaip vertės dydžiai išreikšti tais pačiais matavimo vienetais ir yra tos pačios prigimties daiktai. Audeklas = švarkas yra šios lygties pagrindas. Bet šios dvi viena su kita kokybiškai sulygintos prekės svarbios nevienodai. Išreiškiama tik audeklo vertė. O kaip? Santykiu su švarku kaip su jos „ekvivalentu“, kaip su tuo, į ką audeklas gali būti išmainytas. Šiame santykyje švarkas yra vertės buvimo forma, vertės realizacija [Werthding], nes tik toks jis yra tolygus audeklui. Kita vertus, tik šitaip atsiskleidžia arba tampa savarankiška išraiška paties audeklo vertė, nes tik kaip vertė audeklas gali santykiauti su švarku kaip su lygiaverčiu arba su tuo, kas į jį gali būti mainoma. Pavyzdžiui, sviesto rūgštis ir skruzdžių rūgšties propilo eteris yra skirtingos medžiagos. Tačiau abi jos susideda iš tų pačių cheminių elementų – anglies (C), vandenilio (H) ir deguonies (O), be to, tuo pačiu procentiniu santykiu: C4H8O2. Jei sviesto rūgštį prilygintume skruzdžių rūgšties propilo eteriui, tai šioje lygtyje reikštų, pirma, kad skruzdžių rūgšties propilo eteris yra tik C4H8O2 buvimo forma ir, antra, kad sviesto rūgštis taip pat susideda iš C4H8O2. Taigi, skruzdžių rūgšties propilo eterį prilyginant sviesto rūgščiai būtų išreikšta cheminė jų substancija, o ne fizinė forma. Jei sakome: kaip vertės, prekės yra paprasti žmogaus darbo kondensatai, tuomet prekes laikome abstrakčia verte, bet nesuteikiame 17

Nedaugelis ekonomistų, kurie, kaip S. Bailey, analizavo vertės formą, negalėjo prieiti jokio rezultato, todėl, kad jie painioja vertės formą su pačia verte ir, kita vertus, dėl to, kad, patirdami grubaus praktiško buržua įtaką, jie iš pat pradžių kreipia dėmesį išimtinai į kiekybinį mainų santykio apibrėžtumą. „Disponavimas kiekiu <...> sudaro vertę.“ (Money and its Vicissitudes, London, 1837, p. 11.) Autorius S. Bailey.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

joms kitokios vertės formos nei jų natūrinė forma. Kitaip yra vienos prekės vertės santykyje su kitos prekės verte. Prekės kaip vertės pobūdis čia pasireiškia pačios prekės santykiu su kita preke. Pavyzdžiui, kai švarkas kaip vertės realizacija [Werthding] prilyginamas audeklui, jame esantis darbas prilyginamas audekle esančiam darbui. Žinoma, švarko siuvimas darbas yra konkretus kitos rūšies darbas nei audeklo audimas. Bet siuvimo prilyginimas audimui atskleidžia tai, kas iš tikrųjų yra vienoda abiejuose darbuose – jiems bendrą žmogaus darbo pobūdį. Toliau šiuo aplinkiniu keliu patvirtinama, kad ir audimas, kadangi jis audžia vertę, nesiskiria nuo siuvimo, vadinasi, yra abstraktus žmogaus darbas. Tiktai skirtingų prekių ekvivalentiškumo išraiška parodo savitą vertę sukuriančio darbo pobūdį, nes atskleidžia tai, kas sieja skirtingas darbo rūšis skirtingose prekėse, – žmogaus darbą apskritai17a. Tačiau nepakanka išreikšti savitą pobūdį to darbo, kuris sudaro audeklo vertę. Žmogaus darbo jėga, arba žmogaus darbas, kuria vertę, bet pats darbas nėra vertė. Jis pasidaro verte, duodamas rezultatą, turėdamas daikto formą. Kad audeklo vertė būtų išreikšta žmogaus darbo sankaupa, ji turi būti realizuota kaip tam tikra „daiktybė“, kuri daiktiškai yra kitokia nei pats audeklas ir kartu yra bendra su kita preke. Šis uždavinys jau išspręstas. Audeklo vertės santykyje su švarku pastarasis tapatinamas su audeklu, kaip tos pačios rūšies daiktas, nes jis yra vertė. Todėl jis yra 17a

2-ojo leid. pastaba. Vienas iš pirmųjų ekonomistų, kuris po Williamo Petty’o įžvelgė vertės prigimtį, garsusis Franklinas, sako: „Kadangi prekyba yra apskritai ne kas kita, kaip vieno darbo mainymas į kitą, tai visų daiktų vertę teisingiausia vertinti darbu.“ (The Works of B. Franklin etc., edited by Sparks, Boston, 1836, t. II, p. 267.) Franklinas nesuprato, kad, įvertindamas visų daiktų vertę „darbu“, jis abstrahuojasi nuo mainomųjų darbo rūšių skirtumų, vadinasi, suveda jas į vienodą žmogaus darbą. Nors jis to nežino, bet netyčia tai išreiškia. Iš pradžių jis kalba apie „vieną darbą“, paskui apie „kitą darbą“, pagaliau apie „darbą“ apskritai, kaip apie visų daiktų vertės substanciją.

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

daiktas, turintis vertę, arba jo apčiuopiama natūrinė forma yra vertė. Žinoma, švarko kaip prekės kūnas yra tik vartojamoji vertė. Švarkas lygiai taip pat neturi vertės, kaip ir pirmas pasitaikęs audeklo gabalas. Tai tik įrodo, kad vertės santykyje su audeklu švarkas reiškia daugiau negu už jo ribų – panašiai kaip koks nors žmogus auksu išsiuvinėtu švarku vertingesnis negu be jo. Gaminant švarką, siuvimo darbo forma iš tikrųjų buvo panaudota žmogaus darbo jėga. Vadinasi, jame yra sukauptas žmogaus darbas. Šiuo požiūriu švarkas yra „vertės reiškėjas“, nors ši jo savybė nėra matoma net pro labiausiai ištrintas jo vietas. Ir savo vertės santykyje su audeklu jis pasireiškia tik šiuo požiūriu, t. y. kaip įkūnyta vertė, kaip vertės kūnas [Werthkörper]. Nors švarkas užsagstytas visomis sagomis, audeklas atpažįsta sau giminingą puikią jo vertės sielą. Bet švarkas audeklo atžvilgiu negali būti vertė, jei tuo pačiu metu audeklui vertė nebus įgavusi švarko formos. Antai, individas A negali santykiauti su individu B kaip su jo didenybe, jei individui A didenybė nėra įgavusi kūniškojo individo B pavidalo, – kaip tik dėl to didenybei savybingi veido bruožai, plaukai ir daug kas kita kinta kiekvieną kartą, kai pasikeičia šalies valdovas. Vadinasi, vertės santykyje, kai švarkas yra audeklo ekvivalentas, švarko forma yra vertės forma. Todėl audeklo kaip prekės vertė išreiškiama švarko kaip prekės kūnu, vienos prekės vertė – kitos vartojamąja verte. Kaip vartojamoji vertė audeklas yra daiktas, jutimiškai kitoks nei švarkas; kaip vertė jis „panašus į švarką“ ir todėl atrodo kaip švarkas. Taigi audeklas įgauna vertės formą, kuri skiriasi nuo natūrinės jo formos. Jis kaip vertė pasireiškia panašumu į švarką lygiai kaip aviškas krikščionio būdas panašumu į Dievo avinėlio būdą. Mes matome, kad visa, ką anksčiau atskleidė prekių vertės analizė, pasakoja ir pats audeklas, kai tik jis pradeda bendrauti su kita preke, su švarku. Tik jis mintis reiškia vien jam įprasta kalba – prekių

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

kalba. Norėdamas pasakyti, kad darbas kaip abstrakti žmogaus darbo savybė sudaro jo paties, audeklo, vertę, jis sako, kad švarkas, būdamas jam lygiavertis ir, vadinasi, būdamas verte, susideda iš to paties darbo, kaip ir jis, audeklas. Norėdamas pasakyti, kad kilnus jo vertės daiktiškumas [Werthgegenständlichkeit] skiriasi nuo šiurkštaus lininio jo kūno, jis sako, kad vertė atrodo kaip švarkas ir kad dėl to jis pats, kaip daiktas, kuriame įkūnyta vertė [Werthding], yra kaip du vandens lašai panašus į švarką. Tarp kita ko pastebėsime, kad ir prekių kalba, be žydų kalbos, turi nemaža kitų daugiau ar mažiau taisyklingų tarmių, pavyzdžiui, vokiškas daiktavardis „Werthsein“ ne taip tiksliai kaip romanų veiksmažodis valere, valer, valoir pasako, kad prekės B prilyginimas prekei A yra pačios prekės vertės išraiška. Paris vaut bien une messe! [Žinoma, Paryžius yra vertas mišių!] Taigi, per vertės santykį natūrinė prekės B forma pasidaro prekės A vertės forma, arba prekės B kūnas pasidaro prekės A vertės veidrodžiu18. Prekė A, santykiaudama su preke B kaip su vertės kūnu, kaip su žmogaus darbo materializacija, vartojamąją B vertę padaro medžiaga savo pačios vertei išreikšti. Prekės A vertė, šitaip išreikšta prekės B vartojamąja verte, turi santykinės vertės formą. b) Kiekybinis santykinės vertės formos apibrėžtumas

Kiekviena prekė, kurios vertė turi būti išreikšta, yra tam tikro kiekio vartojimo reikmuo, pavyzdžiui, 15 šefelių kviečių, 100 svarų kavos ir t. t. Šiame prekės kiekyje yra tam tikras žmogaus darbo kiekis. Vadi18

Kai kuriais atžvilgiais žmogus primena prekę. Kadangi jis gimsta be veidrodžio rankose ir ne Fichtės pakraipos filosofu „aš esu aš“, tai į kitą žmogų iš pradžių žiūri kaip į veidrodį. Tik santykiaudamas su žmogumi Povilu kaip su į save panašiu, žmogus Petras pradeda santykiauti su pačiu savimi kaip su žmogumi. Kartu ir Povilas su visu savo povilišku kūniškumu jam tampa „žmogaus“ giminės apraiškos forma.

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

nasi, vertės forma turi išreikšti ne tik vertę apskritai, bet ir kiekybiškai apibrėžtą vertę, arba vertės dydį. Todėl prekės A vertės santykyje su preke B, audeklo su švarku, prekių rūšis „švarkas“ ne tiktai kokybiškai sutapatinama su audeklu kaip apskritai vertės įkūnijimas [Werthkörper], bet tam tikram audeklo kiekiui, pavyzdžiui, 20 uolekčių, prilyginamas tam tikras įkūnytos vertės, arba ekvivalento, kiekis, pavyzdžiui, vienas švarkas. Lygtis 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas, arba: 20 uolekčių audeklo turi vieno švarko vertę numato, kad viename švarke yra tiek pat vertės substancijos, kaip ir 20-yje uolekčių audeklo, kad abu šie prekių kiekiai kainuoja tokį pat darbą, arba vienodo trukmės darbo laiką. Bet darbo laikas, reikalingas 20-iai uolekčių audeklo arba vienam švarkui pagaminti, kinta kaskart kintant audimo arba siuvimo gamybiniam pajėgumui. Dabar išsamiau panagrinėsime šio kitimo įtaką santykinei vertės dydžio išraiškai. I. Tarkime, audeklo vertė kinta19, o švarko vertė lieka pastovi. Jei darbo laikas, reikalingas audeklui pagaminti, dvigubai padidėja, sakykime, dėl sumažėjusio žemės derlingumo, tai padvigubėja ir audeklo vertė. Vietoj lygties 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas išeina, kad 20 uolekčių audeklo = 2 švarkai, nes viename švarke dabar yra tik pusė to darbo laiko, kuris yra 20-yje uolekčių audeklo. Kita vertus, jei darbo laikas, reikalingas audeklui pagaminti, perpus sumažės, tarkime, dėl audimo staklių patobulinimo, tai ir audeklo vertė perpus kris. Vadinasi, dabar 20 uolekčių audeklo = 0,5 švarko. Nesikeičiant prekės B vertei, santykinė prekės A vertė, t. y. jos vertė, išreikšta preke B, kyla ir krinta tiesiog proporcingai prekės A vertei. 19

Žodis „vertė“ čia, kaip ir kai kuriose vietose aukščiau, reiškia kiekybiškai apibrėžtą vertę, t. y. vertės dydį.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

II. Tarkime, audeklo vertė pastovi, o švarko vertė kinta. Jei šiomis sąlygomis darbo laikas, reikalingas švarkui pagaminti, dvigubai padidėja, pavyzdžiui, dėl menko vilnos prikirpimo, tai vietoj 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas dabar gauname: 20 uolekčių audeklo = 0,5 švarko. Jeigu švarko vertė krinta perpus, tai 20 uolekčių audeklo = 2 švarkai. Nesikeičiant prekės A vertei, santykinė, preke B išreikšta jos vertė krinta arba kyla santykiu, atvirkščiai proporcingu B vertės kitimui. Lygindami skirtingus I ir II atvejus, prieiname išvadą, kad tą patį santykinės vertės dydžio pokytį gali sukelti visiškai priešingos priežastys. Antai, iš lygties 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas gali būti gauta lygtis 20 uolekčių audeklo = 2 švarkai arba dėl to, kad audeklo vertė padvigubėja, arba dėl to, kad švarko vertė krinta perpus; kita vertus, lygtis 20 uolekčių audeklo = 0,5 švarko gaunama iš tos pačios pirminės lygties, kad audeklo vertė perpus krinta arba kad švarko vertė padvigubėja. III. Tarkime, darbo kiekiai, reikalingi audeklui ir švarkui pagaminti, kinta vienu metu, ta pačia kryptimi ir ta pačia proporcija. Šiuo atveju lygtis 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas lieka nepakitusi, kad ir kaip keistųsi kiekvienos iš šių prekių vertė. Jų verčių pokytį galime atskleisti tik lygindami su trečia preke, kurios vertė lieka pastovi. Jei visų prekių vertės vienu metu pakiltų arba kristų ta pačia proporcija, tai santykinės jų vertės liktų nepakitusios. Tuomet tikrasis prekių verčių pokytis būtų tik toks, kad per tą patį darbo laiką dabar būtų pagaminamas didesnis ar mažesnis prekių kiekis negu anksčiau. IV. Tarkime, darbo laikas, reikalingas audeklui ir švarkui pagaminti, vadinasi, ir jų vertės, kinta vienu metu ta pačia kryptimi, bet skir-

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

tingu laipsniu, arba kinta priešinga kryptimi ir t. t. Visų galimų šios rūšies kombinacijų įtaką santykinei prekės vertei lemia tiesiog atskirų I, II ir III atvejų pritaikymas. Kaip matome, tikrieji vertės dydžio pokyčiai pakankamai aiškiai ir pilnutinai neatsiskleidžia jų santykinėje išraiškoje, arba santykinės vertės dydyje. Santykinė prekės vertė gali kisti, nors jos vertė lieka pastovi. Santykinė vertė gali likti pastovi, prekės verčiai kintant, ir, pagaliau, vienu metu kintantys vertės dydis ir šio vertės dydžio santykinė išraiška anaiptol ne visuomet turi atitikti vienas kitą 20.

3) Ekvivalentinė forma Jau aptarėme, kad, kai kuri nors prekė A (audeklas) savo vertę išreiškia kitos rūšies prekės B (švarko) vartojamąja verte, ji pastarajai kartu su 2-jo leid. pastaba. Vulgarioji politinė ekonomija su jai įprastu įžvalgumu naudojasi šiuo vertės dydžio ir jos santykinės išraiškos neatitikimu, pavyzdžiui: „Tarkite tiktai, kad prekės A vertė krinta todėl, kad B, į kurią ji mainoma, kyla, nors dėl to prekei A pagaminti sunaudojama ne mažiau darbo negu anksčiau, ir jūsų visuotinis vertės principas susilaukia kracho <...>. Jei tarėme, kad prekės B vertė prekės A atžvilgiu krinta dėl to, kad prekės A vertė prekės B atžvilgiu auga, tai kartu sunaikiname tą pagrindą, kuriuo Ricardo remia didįjį savo teiginį, kad prekės vertę visuomet lemia toje prekėje realizuoto darbo kiekis; nes jei prekės A gamybos kaštų pakitimas keičia ne tiktai jos pačios vertę prekės B, į kurią ana mainoma, atžvilgiu, bet ir prekės B vertę prekės A atžvilgiu, nors darbo kiekis, reikalingas prekei B pagaminti, nė kiek nepasikeitė, tai griūva ne tik doktrina, tvirtinanti, kad prekės vertę lemia jai sunaudotas darbo kiekis, bet ir doktrina, teigianti, kad tam tikros prekės gamybos kaštai lemia jos vertę.“ (Broadhurst J. Political Economy, London, 1842, p. 11, 14.) Ponas Broadhurstas taip pat galėtų pasakyti: įsižiūrėkite į skaičių santykius 10/20, 10 /50, 10/100 ir t. t. Skaičius 10 lieka nepasikeitęs, bet santykinis jo dydis – vardiklių 20, 50, 100 ir t. t. atžvilgiu – nuolat mažėja. Vadinasi, griūva didysis principas, pagal kurį sveikojo skaičiaus, pavyzdžiui, 10, dydį „lemia“ jame esančių vienetų kiekis.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

teikia savotišką vertės formą, ekvivalento formą. Prekės audeklo vertė atsiskleidžia tuo, kad švarkas, neįgaudamas vertės formos, kitokios nei jo kūno forma, yra lygiavertis jam – audeklui. Taigi audeklo vertė yra tai, kad į jį gali būti tiesiogiai mainomas švarkas. Todėl ekvivalentinė kurios nors prekės forma yra tiesioginio jos mainomumo į kitą prekę forma. Jei viena prekių rūšis, pavyzdžiui, švarkai, yra kitos prekių rūšies – audeklo – ekvivalentas ir todėl švarkai įgyja savybę: turėti tiesiogiai į audeklą mainomą formą, tai anaiptol dar nenurodoma ta proporcija, kuria švarkai ir audeklas gali būti mainomi vienas į kitą. Kadangi audeklo vertės dydis nustatytas, ta proporcija priklauso nuo švarkų vertės. Ar švarkas yra ekvivalentas, o audeklas – santykinė vertė, ar atvirkščiai: audeklas – ekvivalentas, o švarkas – santykinė vertė, švarko vertės dydį, šiaip ar taip, lemia darbo laikas, reikalingas jam pagaminti, vadinasi, nuo jo vertės formos nepriklauso. Bet jei prekių rūšis „švarkas“ užima ekvivalento vietą vertės išraiškoje, tos prekės vertės dydis visiškai nebus išreikštas. Dar daugiau: vertės lygtyje jis yra tik tam tikras šio daikto kiekis. Pavyzdžiui, ko „verti“ 40 uolekčių audeklo? Dviejų švarkų. Kadangi prekių rūšis „švarkas“ čia yra ekvivalentas ir švarkas kaip vartojamoji vertė priešpriešinamas audeklui kaip vertės įkūnijimas [Werthkörper], tai pakanka tam tikro švarkų skaičiaus, kad būtų galima išreikšti tam tikrą audeklo vertės dydį. Todėl du švarkai gali nurodyti 40 uolekčių audeklo vertės dydį, bet jie negali išreikšti savo pačių vertės – švarkų vertės – dydžio. Paviršutiniškai suprasdamas šį faktą – kad vertės lygtyje ekvivalentas turi tiktai tam tikro daikto, tam tikros vartojamosios vertės, paprasto kiekio formą – Bailey, kaip ir daugelis jo pirmtakų bei pasekėjų, vertės išraišką klaidingai laikė tiktai kiekybiniu santykiu. Ekvivalentinė prekės forma iš tiesų neturi jokio kiekybinio vertės apibrėžimo.

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

Pirmoji ypatybė, krintanti į akis nagrinėjant ekvivalentinę formą, yra ta, kad vartojamoji vertė tampa savo priešybės, vertės, išraiškos forma. Natūrinė prekės forma tampa vertės forma. Bet nota bene [įsidėmėk – lot.]: prekei B (švarkui arba kviečiams, arba geležiai ir t. t.) šis quid pro quo [tapsmas – lot.] įvyksta tik vertės santykyje su preke A (audeklu ir t. t.) – tik šio santykio ribose. Kadangi jokia prekė negali santykiauti su savimi kaip su ekvivalentu ir, vadinasi, savo natūrinės išorės negali padaryti savo pačios vertės išraiška, tai ji turi santykiauti su kita preke kaip su ekvivalentu, arba natūrinę kitos prekės išorę padaryti savos vertės forma. Kad būtų vaizdingiau, pateiksime pavyzdžių, kaip matuojami prekių kūnai, t. y. vartojamosios vertės. Cukraus galva kaip fizinis kūnas turi tam tikrą sunkumą, svorį, bet šio svorio negalima nei pamatyti nei pajusti tiesiogiai. Todėl imame kelis geležies gabalus, kurių svoris jau nustatytas. Kūniškoji geležies forma pati savaime lygiai taip pat nėra sunkumo išraiškos forma, kaip ir kūniškoji cukraus galvos forma. Vis dėlto, norėdami apibūdinti cukraus galvą kaip sunkumą, ją susiejame su geležimi svorio atžvilgiu. Šiame santykyje geležis pasireiškia kaip kūnas, kuris neturi nieko, išskyrus sunkumą. Todėl geležies kiekis yra cukraus svorio matas ir cukraus fizinio kūno atžvilgiu tėra sunkumo įkūnijimas, arba sunkumo išraiškos forma. Šią funkciją geležis atlieka tik santykyje su cukrumi arba kuriuo nors kitu kūnu, kai ieškomas pastarojo svoris. Jei abu kūnai neturėtų sunkumo, negalėtų sueiti į šį santykį, ir vienas iš jų negalėtų išreikšti kito sunkumo. Metę juos ant svarstyklių lėkščių, mes iš tikrųjų įsitikinsime, jog kaip sunkumas jie abu yra tapatūs ir todėl, paimti tam tikra proporcija, turi tą patį svorį. Kaip kūnas geležis, būdamas svorio matas, cukraus galvos atžvilgiu yra tik sunkumas, taip mūsų vertės išraiškoje kūnas švarkas audeklo atžvilgiu yra tik vertė.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

Tačiau analogija čia ir baigiasi. Cukraus galvos svorio išraiškoje geležis atstovauja natūrinei savybei, kuri yra bendra abiem kūnams, būtent sunkumui, o švarkas, išreikštas audeklo verte, atstovauja ne natūrinei abiejų daiktų savybei, bet jų vertei, kuri yra grynai visuomeniška. Kadangi prekės, tarkim, audeklo, santykinė vertės forma išreiškia jos vertę kaip ką nors visiškai kita nei jos kūnas ir pastarojo savybės, pavyzdžiui, kaip ką nors lygų švarkui, tai pati ši išraiška nurodo, kad joje esti tam tikras visuomeninis santykis. Kaip tik priešingo pobūdžio yra ekvivalentinė forma. Juk ją sudaro tai, kad tam tikras prekės kūnas, sakysime, švarkas, tam tikras daiktas, išreiškia vertę, vadinasi, iš prigimties turi vertės formą. Tiesa, tai teisinga tik kalbant apie santykį, kuriame prekė „audeklas“ su preke „švarkas“ santykiauja kaip su ekvivalentu 21. Bet kadangi tam tikro daikto savybių nesukuria jo santykis su kitais daiktais, o tik tokiame santykyje atsiskleidžia, tai atrodo, kad švarkas savo ekvivalentinę formą, savo savybę būti tiesiogiai mainomam į kitas prekes turi iš prigimties, visiškai taip pat, kaip sunkumo savybę arba savybę sulaikyti šilumą. Dėl to mįslinga ekvivalentinė forma grubų buržuazinį ekonominį požiūrį stebina tik tada, kai būna gatava – kaip pinigai. Tada toks ekonomistas mėgina nusikratyti mistiniu aukso ir sidabro pobūdžiu, pakišdamas į jų vietą ne tokias įspūdingas prekes ir vis su didesniu malonumu išvardydamas sąrašą tos prekių prastuomenės, kuri kadaise buvo prekinis ekvivalentas. Jis nenujaučia, kad jau paprasčiausia vertės išraiška 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas leidžia įspėti ekvivalentinės formos mįslę. Ekvivalentu esančios prekės kūnas pasireiškia kaip žmogaus abstrakčiojo darbo įkūnijimas ir yra tam tikro naudingojo, konkrečiojo 21

Tokie santykiais pagrįsti apibrėžimai apskritai yra labai savotiški. Pavyzdžiui, šis žmogus yra karalius tik dėl to, kad kiti laiko save jo pavaldiniais. O jie, kita vertus, mano, kad jie – pavaldiniai dėl to, kad jis – karalius.

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

darbo produktas. Taigi šis konkretusis darbas tampa žmogaus abstrakčiojo darbo išraiška. Jei, tarkim, švarkas yra ne daugiau kaip daiktas, kuriuo realizuotas abstraktusis žmogaus darbas, tai ir siuvimo darbas, realizuotas faktiškai, yra ne daugiau kaip žmogaus abstrakčiojo darbo realizavimo forma. Audeklo vertės išraiškoje siuvimo darbo naudingumas pasireiškia ne tuo, kad jis kuria drabužį, vadinasi, – ir žmones*, bet tuo, kad jis kuria daiktą, kuriame yra vertė, t. y. darbo sankaupa, niekuo nesiskirianti nuo audeklo vertėje sudaiktinto darbo. Kad būtų galima pasidaryti šitokį vertės veidrodį, pats siuvimas neturi atspindėti nieko kito, išskyrus savo abstrakčią savybę būti žmogaus darbu apskritai. Siuvimo forma, kaip ir audimo forma, naudojama žmogaus darbo jėga. Vadinasi, abi šios veiklos rūšys turi bendrą žmogaus darbo pobūdį ir tam tikrais atvejais, sakykim, kai gaminama vertė, turi būti nagrinėjamos tiktai šiuo požiūriu. Čia nėra nieko mistiško. Bet prekės vertės išraiškoje šis reikalas atrodo kitaip. Pavyzdžiui, norint išreikšti, kad audeklo vertę audimas sukuria ne konkrečia savo audimo forma, o bendrąja savybe – kaip žmogaus darbas, – audimui priešpriešinamas siuvimas, audeklo ekvivalentą sukuriantis konkretusis darbas, kaip akivaizdi žmogaus abstrakčiojo darbo realizavimo forma. Taigi, antroji ekvivalentinės formos ypatybė yra ta, kad konkretusis darbas čia pasidaro savo priešybės, žmogaus abstrakčiojo darbo, raiškos forma. Kadangi šis konkretusis darbas, siuvimas, čia yra paprasta skirtumų neturinčio žmogaus darbo išraiška, tai jis šia forma yra tolygus kitam darbui, audekle esančiam darbui; todėl, nors jis, kaip bet kuris kitas prekes gaminantis darbas, yra privatus, jis vis dėlto yra ir visuomeninės formos darbas. Kaip tik todėl jis realizuojamas produk* Žinomo vokiečių priežodžio Kleider machen Leute [Drabužis padaro žmogų] perfrazavimas. Red.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

tu, kuris gali būti tiesiogiai mainomas į kitą prekę. Vadinasi, trečioji ekvivalentinės formos ypatybė yra ta, kad privatus darbas tampa savo priešybės forma, t. y. visuomeniniu darbu. Abi ką tik išnagrinėtos ekvivalentinės formos ypatybės taps dar aiškesnės, jei kreipsimės į didįjį tyrinėtoją, pirmą kartą analizavusį vertės formą, kaip ir daugelį kitų formų – mąstymo, visuomenės ir gamtos. Turiu galvoje Aristotelį. Aristotelis pirmiausia aiškiai nurodo, kad piniginė prekės forma yra tik paprastosios vertės formos, t. y. vienos prekės vertės išreiškimo bet kuria kita preke, tolesnės raidos apraiška, nes jis sako: „5 guoliai = 1 namas“ („Κλίναι πέντε αυτί οικίας“) „nesiskiria“ nuo: „5 guoliai = toks ir toks pinigų kiekis“ („Κλίναι πέντε αντί... όσου αί πέντε κλίναι“) Toliau jis supranta, kad vertės santykis, kuriuo išreiškiama ši vertė, savo ruožtu rodo, kad namas ir guolis kokybiškai sutapatinami ir kad šie jutimiškai skirtingi daiktai be tokios jų esmių tapatybės negalėtų vienas su kitu santykiauti kaip bendramačiai dydžiai. „Mainų, – sako jis, – negali būti be lygybės, o lygybės be bendramatiškumo.“ („οΰτ’ ίσότης μή οϋσης συμμετρίας“) Bet čia jis susiduria su sunkumais ir toliau vertės formos nebenagrinėja. „Tačiau iš tikrųjų neįmanoma („τη μεν ouv άλη&εία αδύνατον“), kad tokie skirtingi daiktai būtų bendramačiai“, t. y. kokybiškai lygūs. Toks sulyginimas neatitinka tikrosios daiktų prigimties, tai būtų tik „dirbtinis metodas praktiniam poreikiui patenkinti“. Taigi, Aristotelis pats mums parodo, kas jam neleido daryti tolesnės analizės: tai vertės sąvokos nebuvimas. Kas yra vienoda, t. y. ta bendroji guolių ir namo substancija, guolių vertės išraiškoje? Nieko panašaus „tikrovėje negali būti“, – sako Aristotelis. Kodėl? Namas pri-

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

lyginamas guoliams, kadangi jis atstovauja tam, kas juose abiejuose – ir guolyje, ir name – iš tikrųjų yra vienoda. O tai – žmogaus darbas. Bet to fakto, kad prekių verčių forma visos darbo rūšys išreiškiamos kaip vienodas ir, vadinasi, lygiareikšmis žmogaus darbas, pačioje vertės formoje Aristotelis negalėjo atrasti, nes Graikijos visuomenė rėmėsi vergų darbu ir todėl natūrinė jos bazė buvo žmonių ir jų darbo jėgų nelygybė. Ši vertės išraiškos paslaptis – visų darbo rūšių lygybė ir lygiareikšmiškumas, kalbant apie žmogaus darbą apskritai, gali būti atskleista tik tada, kai žmonių lygybės idėja jau yra įgavusi liaudies prietaro tvirtumą. O tai įmanoma tik tokioje visuomenėje, kur prekinė forma yra visuotinė darbo produkto forma, t. y. kur žmonių kaip prekių savininkų tarpusavio santykis yra viešpataujantis visuomeninis santykis. Aristotelio genijus pasireiškia kaip tik tuo, kad prekių vertės išraiškoje jis randa lygybės santykį. Tik istorinės ribos visuomenės, kurioje jis gyveno, sutrukdė jam atskleisti, kas yra šis lygybės santykis „tikrovėje“.

4) Paprastoji vertės forma kaip visuma Paprastąją prekės vertės formą sudaro tos prekės vertės santykis su kita preke, arba jos mainų santykis su pastarąja. Prekės A vertė kokybiškai reiškiasi prekės B galėjimu būti tiesiogiai mainomai į prekę A. Kiekybiškai ji reiškiasi prekės B tam tikro kiekio galėjimu būti mainomam į atitinkamą prekės A kiekį. Kitaip tariant, prekės vertė įgauna savarankišką išraišką, kai prekė pasireiškia kaip „mainomoji vertė“. Šio skirsnio pradžioje teigėme: prekė yra ir vartojamoji vertė, ir mainomoji vertė, bet tai iš tiesų nėra teisinga. Prekė yra vartojamoji vertė, arba vartojimo reikmuo ir „vertė“. Šią dvilypę savo prigimtį ji parodo, kai jos vertė įgauna savą išraiškos formą, kitokią nei natūrinė jos forma, – būtent mainomosios vertės formą; be to, prekė, nagrinėjama izoliuotai,

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

šios formos neturi, o įgyja ją tik vertės arba mainų santykyje su kita, kitokia preke. Jei tai atsimename, minėtas netikslus žodžių vartojimas ne klaida, jis tik naudingas glaustumui. Mūsų analizė parodė, kad prekės vertės forma, arba jos vertės išraiška, atsiranda iš prekių vertės prigimties, o ne atvirkščiai, ne vertė ir vertės dydis atsiranda iš jos kaip iš mainomosios vertės raiškos būdo. Bet kaip tik taip vaizduojasi reikalą, iš vienos pusės, merkantilininkai ir šiuolaikiniai jų gerbėjai kaip Ferrier, Ganilh’is ir t. t.22, iš antros pusės – jų antipodai, dabartiniai laisvosios prekybos komivojažieriai kaip Bastiat su kompanija. Merkantilininkams svarbiausia vertės išraiškos kokybė, t. y. ekvivalentinė prekės forma, kurios baigtinė išraiška yra pinigai; šiuolaikinės laisvosios prekybos idėjų skleidėjai, kurie savo prekes turi parduoti už bet kokią kainą, priešingai, daugiausia dėmesio skiria vertės santykinės formos kiekybei. Vadinasi, jiems ir prekės vertė, ir jos vertės dydis egzistuoja tik būdami išreikšti prekių mainų santykyje, t. y. tiktai einamojo prekių kainininko skiltyse. Škotas Macleodas, kurio profesinė pareiga yra kuo mokslingiau dailinti rutinines Lombardstrito bankininkų pažiūras, yra vykęs prietaringo merkantilisto ir apsišvietusių laisvosios prekybos idėjų skleidėjo derinys. Išsamiau išnagrinėję prekės A vertės raišką šios prekės vertės santykyje su preke B, matome, kad šiame santykyje natūrinė prekės A forma tėra vartojamosios vertės pavidalas, o natūrinė prekės B forma – tik vertės forma, arba vertės pavidalas. Taigi prekėje esantis vidinis vartojamosios vertės ir vertės priešingumas atsiskleidžia išoriniu priešingumu, t. y. dviejų prekių santykiu, kuriame viena prekė – toji, kurios vertė turi būti išreikšta, yra tik vartojamoji vertė, o kita prekė – toji, kuria vertė išreiškiama, yra tik mainomoji vertė. Vadinasi, 22

2-ojo leid. pastaba. Ferrier F. L. A. (muitinės subinspektorius). Du Gouvernement considéré dans ses rapports avec le commerce, Paris, 1805; Ganilh Charles. Des Systèmes de ľéconomie politique etc., Paris, 1821.

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

paprastoji prekės vertės forma yra paprastoji toje prekėje eančio vartojamosios vertės ir vertės priešingumo raiškos forma. Visose visuomeninėse sanklodose darbo produktas yra vartojimo reikmuo, bet tiktai viena istoriškai apibrėžta raidos epocha darbo produktą paverčia preke – būtent toji, kurioje darbas, sunaudotas naudingam reikmeniui pagaminti, tampa „daiktine“ šio reikmens savybe – t. y. jo verte. Vadinasi, paprastoji prekės vertės forma kartu yra ir paprastoji prekinė darbo produkto forma, ir dėl to prekinės formos raida sutampa su vertės formos raida. Jau iš pirmo žvilgsnio paaiškėja nepakankamumas vertės paprastosios formos, šios užuomazginės formos, kuri, tik daug kartų pakitusi, subręsta iki kainos formos. Prekės A vertės išreiškimas kokia nors preke B prekės A vertę skiria tiktai nuo tos prekės vartojamosios vertės ir dėl to prekė turi tik vieną mainų santykį – santykį su kuria nors atskira, kitokia prekių rūšimi; bet jis neišreiškia kokybinės jos tapatybės ir kiekybinio proporcingumo su visomis kitomis prekėmis. Paprastąją santykinę vienos prekės vertės formą atitinka atskira ekvivalentinė kitos prekės forma. Pavyzdžiui, santykinėje audeklo vertės išraiškoje švarkas turi ekvivalentinę formą, arba tiesioginio mainomumo formą, tiktai kitos prekės rūšies, audeklo, atžvilgiu. O atskira vertės forma savaime pereina į pilnesnę. Nors šia forma vienos prekės A vertė išreiškiama tik viena kitos rūšies preke, tačiau čia yra vis vien, kokia būtent yra ši prekė: ar švarkas, ar geležis, ar kviečiai ir t. t. Tai pačiai prekei sueinant į vertės santykius čia su viena, čia su kita prekių rūšimi, atsiranda įvairios paprastos jos vertės išraiškos22a. Galimų jos vertės išraiškų skaičių apriboja tik kitokių nei ji prekių rūšių skaičius. Šitaip pavienė prekės vertės išraiška pavirsta daugeliu įvairių paprastų tos prekės vertės išraiškų, be to, šių išraiškų visuomet gali daugėti. 22a

2-ojo leid. pastaba. Pavyzdžiui, Homero raštuose vieno daikto vertė išreiškiama daugeliu skirtingų daiktų.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

B. Pilna, arba išplėstinė, vertės forma z prekės A = u prekės B, arba = v prekės C, arba = w prekės D, arba = x prekės E, arba = ir t. t. (20 uolekčių audeklo = 1 švarkas arba = 10 svarų arbatos, arba = 40 svarų kavos, arba = 1 kvarteris kviečių, arba = 2 uncijos aukso, arba = 0,5 tonos geležies ir t. t.)

1) Išplėstinė santykinė vertės forma Tam tikros prekės, pavyzdžiui, audeklo, vertė dabar yra išreikšta daugybe kitų prekių pasaulio elementų. Kiekvienas kitas prekės kūnas tampa audeklo vertės veidrodžiu23. Vadinasi, tik dabar pati ši vertė iš tikrųjų yra skirtumų neturinčio žmogaus darbo sankaupa, nes ją sudarantis darbas dabar yra visiškai aiškiai išreikštas kaip darbas, lygiareikšmis bet kuriam kitam žmogaus darbui, nesvarbu, kokią pastarasis turi natūrinę formą, ar jis sudaiktinamas švarke, ar kviečiuose, ar geležyje, ar aukse ir t. t. Todėl audeklas dėl savo vertės formos dabar sueina į visuomeninį santykį ne tiktai su tam tikra atskira prekių 23

Štai dėl ko kalbama apie švarkinę audeklo vertę, jei audeklo vertė išreiškiama švarkais, apie jo grūdinę vertę, jei ji išreiškiama grūdais, ir t. t. Kiekviena tokia išraiška pasako, kad švarko, grūdų ir t. t. vartojamoji vertė yra ne kas kita, kaip audeklo vertė. „Kiekvienos prekės vertė nurodo tos prekės mainų santykį <...>. Galime apie ją kalbėti <...> kaip apie grūdinę vertę, gelumbinę vertę ir pan., pagal tai, su kuria kita preke ji lyginama; taigi esama tūkstančių skirtingų vertės rūšių – lygiai tiek vertės rūšių, kiek yra prekių, ir visos jos vienodai realios ir nominalios.“ (A Critical Dissertation on the Nature, Measures and Causes of Value; chiefly in reference to the writings of Mr. Ricardo and his followers By the Author of Essays on the Formation etc. of Opinions, London, 1825, p. 39.) S. Bailey, autorius šio anoniminio veikalo, kuris vienu metu Anglijoje sukėlė daug triukšmo, įsivaizduoja, kad, paminėdamas įvairias santykines tos pačios prekės vertės išraiškas, jis panaikino visas galimybes apibrėžti vertės sąvoką. Kad jis, nepaisant ribotumo, vis dėlto atskleidė pažeidžiamas Ricardo teorijos vietas, įrodo tas susierzinimas, su kuriuo jį užpuolė Ricardo mokykla, pavyzdžiui, laikraštyje Westminster Review.

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

rūšimi, bet ir su visu prekių pasauliu. Kaip prekė, jis yra to pasaulio pilietis. Tai pat begalinė prekės vertės išraiškų eilė parodo, kad prekės vertė yra abejinga tai ypatingai vartojamosios vertės formai, kuria ji pasireiškia. Pirmojoje formoje 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas paprastas atsitiktinumas gali atrodyti tai, kad šios dvi prekės tam tikru kiekybiniu santykiu gali būti mainomos viena į kitą. O antrojoje formoje tuojau pat matyti jos pagrindas, kuris iš esmės nėra atsitiktinė apraiška, o lemia visą santykį. Audeklo vertės dydis lieka tas pats, ar išreiškiamas švarku, kava ar geležim ir t. t., – kitomis be galo įvairiomis prekėmis, priklausančiomis visokiausiems savininkams. Atsitiktinis dviejų individualių prekių savininkų santykis atkrinta. Darosi aišku, kad ne mainai lemia prekės vertės dydį, bet atvirkščiai, prekės vertės dydis lemia tos prekės mainų santykius.

2) Ypatinga ekvivalentinė forma Kiekviena prekė: švarkas, arbata, kviečiai, geležis ir t. t., audeklo vertės išraiškoje yra ekvivalentas, t. y. vertės kūnas. Tam tikra natūrinė kiekvienos iš šių prekių forma dabar yra ypatinga ekvivalentinė forma greta daugelio kitų. Lygiai taip pat įvairios tam tikros, konkrečios naudingojo darbo rūšys, esančios įvairiuose prekių kūnuose, dabar tėra ypatingos apskritai žmogaus darbo realizavimo ir pasireiškimo formos.

3) Pilnos, arba išplėstinės, vertės formos trūkumai Pirma, santykinė prekės vertės išraiška nėra išbaigta, nes tos prekės vertės išraiškų gausa niekad nesibaigia. Grandinė, kurios grandis sudaro vertės lygtys, visuomet gali būti pratęsta įtraukiant kiekvieną naują prekių rūšį, teikiančią medžiagos naujai vertės išraiškai. Antra, tokia grandinė sudaro margą išskaidytų ir skirtingų vertės išraiškų

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

mozaiką. Pagaliau, jeigu šia išplėstine forma yra išreikšta santykinė kiekvienos prekės vertė – o taip ir turi atsitikti, tai santykinė kiekvienos prekės vertės forma įgauna begalinės vertės išraiškų eilės formą, kuri skiriasi nuo kiekvienos kitos prekės vertės santykinės formos. Savo ruožtu vertės išplėstinės santykinės formos trūkumai matyti ir ją atitinkančioje ekvivalentinėje formoje. Kadangi natūrinė kiekvienos atskiros prekių rūšies forma čia yra ypatinga ekvivalentinė forma greta nesuskaitomų kitų ypatingų ekvivalentinių formų, tai apskritai esti tik apribotos ekvivalentinės formos, iš kurių kiekviena pašalina visas kitas. Lygiai taip pat tam tikra konkreti naudingojo darbo rūšis, esanti kiekviename ypatingame prekiniame ekvivalente, tėra ypatinga, vadinasi, ne absoliuti, žmogaus darbo pasireiškimo forma. Tiesa, žmogaus darbas savo pilnutinę, arba visuotinę, pasireiškimo formą įgauna šių ypatingų pasireiškimo formų visumoje. Bet vis dėlto vienos pasireiškimo formos čia jis neturi. Beje, išplėstinė santykinė vertės forma susideda tik iš pirmosios formos paprastųjų santykinių vertės išraiškų, arba lygčių, sumos, pavyzdžiui: 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas, 20 uolekčių audeklo = 10 svarų arbatos ir t. t. Bet kiekvienoje iš šių lygčių yra ir jai tapati atvirkščioji lygtis: 1 švarkas = 20 uolekčių audeklo, 10 svarų arbatos = 20 uolekčių audeklo ir t. t. Iš tikrųjų: jeigu kas nors savo audeklą išmaino į daugelį kitų prekių ir, vadinasi, išreiškia jo vertę kitomis prekėmis, tai daugelis kitų prekių savininkų būtinai turi taip pat išmainyti savo prekes į audeklą, vadinasi, savo skirtingų prekių vertes turi išreikšti ta pačia trečiąja preke, audeklu. Taigi, apverskime eilę: 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas arba =

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

10 svarų arbatos, ir t. t., t. y. išreikškime tik tą atvirkščią santykį, kuris iš esmės jau yra šioje eilėje, ir gausime:

}

C. Visuotinė vertės forma 1 švarkas 10 svarų arbatos 40 svarų kavos 1 kvarteris kviečių 2 uncijos aukso 0,5 tonos geležies x prekės A ir t. t.

= = = = 20 uolekčių audeklo. = = =

1) Pakaitinis vertės formos pobūdis Prekės dabar išreiškia savo vertes: 1) paprastai, nes jos išreiškia jas viena vienintele preke, ir 2) vienodai, nes išreiškia jas ta pačia preke. Jų vertės forma yra paprasta ir joms visoms bendra, vadinasi, visuotinė. I ir II forma buvo tepasiekusios tai, kad tam tikros prekės vertė buvo išreiškiama kaip kas nors kita nei tos prekės vartojamoji vertė, arba jos prekės kūnas. Pirmoji forma teikė tokias vertės lygtis: 1 švarkas = 20 uolekčių audeklo, 10 svarų arbatos = 0,5 tonos geležies ir t. t. Švarko vertė išreiškiama kaip kas nors, lygus audeklui, arbatos vertė – kaip kas nors, lygus geležiai ir t. t. Bet šie kas nors, lygūs audeklui ir geležiai, šios švarko ir arbatos vertės išraiškos yra tarpusavyje tokios pat skirtingos kaip audeklas ir geležis. Praktikoje, matyt, ši forma pasitaiko tik pirmosiose mainų užuomazgose, kai darbo produktai verčiami prekėmis tik išimtiniuose ir atsitiktiniuose mainų aktuose.

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

Antroji forma akivaizdžiau negu pirmoji prekės vertę atskiria nuo jos pačios vartojamosios vertės, nes, pavyzdžiui, švarko vertė čia yra natūrinė jo visų galimų pavidalų forma kaip kas nors, lygus audeklui, lygus geležiai, lygus arbatai ir t. t. – lygus bet kam, tik ne pačiam švarkui. Iš antros pusės, čia tiesiog negali būti jokios prekių vertės bendros išraiškos, nes kiekvienoje atskiros prekės vertės išraiškoje visos kitos prekės pasireiškia tik ekvivalentų forma. Išplėstinė vertės forma pirmą kartą iš tikrųjų atsiranda tada, kai kuris nors darbo produktas, pavyzdžiui, gyvuliai, jau nebe kaip išimtis, bet įprastiniu būdu mainomas į įvairias kitas prekes. Mūsų naujai gauta III forma prekių pasaulio vertes išreiškia ta pačia iš jo išskirta prekių rūšimi, tarkim, audeklu, tad visų prekių vertes atskleidžia per jų lygybę su audeklu. Kaip kas nors, lygus audeklui, kiekvienos prekės vertė dabar skiriasi ne tik nuo savo vartojamosios vertės, bet ir nuo bet kurios vartojamosios vertės ir kaip tik dėl to pasireiškia kaip kas nors bendra su visomis kitomis prekėmis. Vadinasi, tiktai ši forma tikrai nustato prekių kaip verčių santykius, arba leidžia joms viena kitos atžvilgiu pasireikšti kaip mainomosioms vertėms. Abi pirmesnės formos kiekvienos prekės vertę išreiškia arba vienintele kitos rūšies preke, arba daugeliu skirtingų prekių. Abiem atvejais įgyti vertės formą yra, taip sakant, privatus atskiros prekės reikalas, ir ji tai atlieka nepriklausydama nuo kitų prekių. Pastarosios jos atžvilgiu yra tik pasyvus ekvivalentas. O visuotinė vertės forma atsiranda tik kaip bendras viso prekių pasaulio reikalas. Tam tikra prekė tik todėl įgauna visuotinę vertės išraišką, kad kartu su ja visos kitos prekės savo vertę išreiškia tuo pačiu ekvivalentu, ir kiekviena nauja prekių rūšis turi daryti taip pat. Dėl to paaiškėja, kad prekių vertė [Werthgegenständlichkeit], būdama tų daiktų grynai „visuomeninė būtis“, taip pat gali būti išreikšta tik visapusišku visuomeniniu jų santykiu, todėl prekių vertės forma turi būti visuomeniškai reikšminga.

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

Savo lygybės audeklui forma visos prekės dabar yra ne tiktai kokybiškai lygios, t. y. apskritai vertės, bet kartu yra ir kiekybiškai palyginami verčių dydžiai. Kadangi savo verčių dydžius jos atskleidžia toje pačioje medžiagoje – audekle, tai šie verčių dydžiai tolygūs tarpusavyje. Pavyzdžiui, 10 svarų arbatos = 20 uolekčių audeklo ir 40 svarų kavos = 20 uolekčių audeklo. Vadinasi, 10 svarų arbatos = 40 svarų kavos. Arba: viename svare kavos tėra ketvirtadalis to vertės substancijos – darbo – kiekio, kuris yra 1 svare arbatos. Visuotinė santykinė prekių pasaulio vertės forma iš šio pasaulio pašalintai prekei ekvivalentui – audeklui – suteikia visuotinio ekvivalento pobūdį. Natūrinė jo paties forma tampa visam prekių pasauliui bendru vertės pavidalu, vadinasi, audeklas darosi tinkamas būti tiesiogiai mainomas į visas kitas prekes. Kūniška jo forma laikoma matomu bet kurio žmogaus darbo įkūnijimu, visuotiniu visuomeniniu jo apvalkalu. Audimas, privatus darbas, gaminantis audeklą, kartu turi visuotinę ir visuomeninę formą, lygybės su visomis kitomis darbo rūšimis formą. Nesuskaičiuojamos lygtys, iš kurių susideda visuotinė vertės forma, audeklu realizuotą darbą pakaitomis prilygina visoms darbo rūšims, kurios yra kiekvienoje kitoje prekėje, ir dėl to audimas tampa apskritai visuotine žmogaus darbo išraiškos forma. Šitaip prekių verte sudaiktintas darbas įgauna ne tiktai neigiamą išraišką kaip darbas, kurio visos konkrečios tikrųjų darbo rūšių formos ir naudingosios jų savybės yra abstrahuotos, bet ir aiškiai atsiskleidžia teigiama jo paties prigimtis. Pastarąją sudaro tai, kad visos tikrosios darbo rūšys yra suvestos į bendrą joms žmogaus darbo pobūdį, į žmogaus darbo jėgos sunaudojimą. Visuotinė vertės forma, kuri darbo produktus atvaizduoja tiesiog kaip skirtumų neturinčias žmogaus darbo sankaupas, pačia savo sandara parodo, kad yra visuomeninė prekių pasaulio išraiška, t. y. atskleidžia, kad šio pasaulio ribose visuotinis žmogaus darbo pobūdis tampa specifiniu visuomeniniu jo pobūdžiu.

100

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

2) Vertės santykinės formos ir ekvivalentinės formos išsivystymo santykis Vertės santykinės formos išsivystymo lygį atitinka ekvivalentinės formos išsivystymo lygis. Tačiau – ir tai svarbu pažymėti – ekvivalentinės formos išsivystymas tėra vertės santykinės formos išsivystymo išraiška ir rezultatas. Paprastoji, arba pavienė, santykinė prekės vertės forma kitą prekę daro vieninteliu ekvivalentu. Išplėstinė santykinės vertės forma – vienos prekės vertės išreiškimas visomis kitomis prekėmis – pastarosioms suteikia įvairių ypatingų ekvivalentų formą. Pagaliau viena ypatinga prekių rūšis įgauna visuotinio ekvivalento formą, nes visos kitos prekės ją daro medžiaga savo vienai, visuotinei vertės formai. Tiek, kiek išsivysto vertės forma, padidėja ir priešingumas tarp abiejų jos polių – vertės santykinės formos ir ekvivalentinės formos. Tas priešingumas yra jau pirmojoje formoje 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas, bet ji jo nefiksuoja. Pagal tai, kaip skaitysime šią lygtį, iš kairės į dešinę ar atvirkščiai, kiekvienas iš abiejų prekinių polių – ir audeklas, ir švarkas – pakaitomis pasirodys tai santykine vertės forma, tai ekvivalentine forma. Čia dar gana sunku nustatyti poliarinį priešingumą. II formoje tik viena kuri nors prekių rūšis visuomet gali pilnutinai išplėtoti santykinę savo vertę; be to, ji pati išplėstinę santykinę vertės formą turi tik todėl ir tik tiek, kiek visos kitos prekės yra priešais ją ekvivalentine forma. Čia jau nebegalima pakeisti abiejų vertės lygties dalių, pavyzdžiui, 20 uolekčių audeklo = 1 švarkas arba = 10 svarų arbatos, arba = 1 kvarteriui kviečių ir t. t., nepakeičiant bendro jos pobūdžio, nepaverčiant jos iš pilnos vertės formos į visuotinę. Pagaliau, paskutinė, III forma, prekių pasauliui suteikia visuotinę ir visuomeninę santykinę vertės formą dėl to ir tiek, kiek visos jam pri-

101

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

klausančios prekių rūšys – išskyrus vieną – čia pašalintos iš visuotinės ekvivalentinės formos. Todėl viena prekė, audeklas, turi tokią formą, kuri įgalina ją būti tiesiogiai mainoma į visas kitas prekes, arba turi tiesioginę visuomeninę formą, dėl to ir tiek, kiek visos kitos prekės neturi šios formos24. Kita vertus, prekė, kaip visuotinis ekvivalentas, neturi vienos prekių pasaulio vertės formos, vadinasi, neturi ir visuotinės santykinės formos. Jei audeklas ar apskritai kuri nors prekė, turinti visuotinio ekvivalento formą, kartu dalyvautų ir visuotinėje santykinėje vertės formoje, tai ji pati sau turėtų būti ekvivalentas. Tada būtų 20 uolekčių audeklo = 20 uolekčių audeklo – tautologija, kuria neišreiškiama nei vertė, nei vertės dydis. Norint išreikšti santykinę visuotinio ekvivalento vertę, reikėtų apversti III formą. Visuotinis ekvivalentas neturi bendros su visomis kitomis prekėmis vertės santykinės formos, o jo vertė reiškiasi santykinai begaline visų kitų prekių kūnų eile. Tad išplėstinė Visuotinio tiesioginio mainomumo forma iš pažiūros neparodo, kad yra prieštaringa prekės forma, taip pat neatskiriamai susijusi su netiesiogine mainomumo forma, kaip teigiamas magneto polius yra susijęs su neigiamu jo poliumi. Todėl taip pat leistina manyti, kad visoms prekėms tuo pačiu metu galima uždėti tiesioginio mainomumo antspaudą, kaip ir leistina daryti prielaidą, kad visi katalikai gali tapti popiežiais. Smulkusis buržua, kuris prekinę gamybą laiko žmogaus laisvės ir asmeninės nepriklausomybės nec plus ultra, žinoma, nepaprastai pageidautų pašalinti su šia forma susijusius trūkumus, o ypač tą prekių trūkumą, kad jos negali būti tiesiogiai mainomos. Šios filisterinės utopijos aprašymas ir sudaro prudoninį socializmą, kuris, kaip esu parodęs kitoje vietoje, nepasižymi net originalumu, o tik pakartoja tai, ką kur kas anksčiau ir geriau yra pasakę Gray, Bray ir kt. Tai mūsų laikais tokiai išminčiai nekliudo tam tikruose sluoksniuose puikauti science (mokslo – angl.) vardu. Nė viena mokykla taip nesišvaistė žodžiu science, kaip prudoninė, nes: „Wo Begriffe fehlen, Da stellt zur rechten Zeit ein Wort sich ein.“ (Goethe Faustas) [„Ten, kur nėra prasmės nė lašo, /Ją kuo puikiausiai žodis pavaduos.“ Vertė A. Churginas. Žr. Getė J. V. Faustas, Vilnius, Vaga, 1972, p. 92.]

102

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

santykinė vertės forma, arba II forma, pasirodo esanti specifinė santykinė prekės-ekvivalento vertės forma.

3) Perėjimas iš visuotinės vertės formos į piniginę formą Visuotinė ekvivalentinė forma yra apskritai vertės forma. Vadinasi, ją gali turėti kiekviena prekė. Kita vertus, kuri nors prekė turi visuotinę ekvivalentinę formą (III formą) tik tada ir tiek, kada ir kiek ji, kaip ekvivalentas, yra visų kitų prekių išstumiama. Ir tiktai tada, kai išstumiama kuri nors viena prekių rūšis, – tiktai tuomet bendroji santykinė prekių pasaulio vertės forma įgauna objektyvų tvirtumą ir visuotinį visuomeninį reikšmingumą. Tam tikra prekių rūšis, su kurios natūrine forma visuomeniškai susisieja ekvivalentinė forma, pasidaro pinigine preke arba funkcionuoja kaip pinigai. Prekių pasaulyje būti visuotiniu ekvivalentu tampa savita visuomenine jos funkcija, vadinasi, visuomeniniu jos monopoliu. Šią privilegijuotą vietą tarp prekių, kurios II formoje yra ypatingi audeklo ekvivalentai, o III formoje santykinę savo vertę visos išreiškia audeklu, istoriškai išsikovojo tam tikra prekė – auksas. Todėl III formoje prekę „audeklas“ pakeisime preke „auksas“. Gausime:

}

D. Piniginė forma 20 uolekčių audeklo 1 švarkas 10 svarų arbatos 40 svarų kavos 1 kvarteris kviečių 0,5 tonos geležies x prekės A

= = = = = = =

2 uncijos aukso

103

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

Pereinant iš I formos į II ir iš II į III įvyksta esminiai pakitimai. Priešingai, IV forma nuo III tesiskiria tuo, kad visuotinio ekvivalento formą vietoj audeklo dabar turi auksas. Auksas IV formoje yra tas pats, kaip ir audeklas III formoje, – visuotinis ekvivalentas. Pažanga tik tokia, kad tiesioginio visuotinio mainomumo forma, arba visuotinio ekvivalento forma, dėl visuomeninio įpročio dabar galutinai yra suaugusi su specifine natūrine prekės „auksas“ forma. Auksas, palyginti su kitomis prekėmis, yra pinigai tik dėl to, kad jis jau anksčiau yra buvęs preke. Panašiai kaip ir visos kitos prekės, jis buvo ir ekvivalentu – atskiru ekvivalentu pavieniuose mainų aktuose ir ypatingu ekvivalentu greta kitų prekių-ekvivalentų. Didesniuose ar mažesniuose sluoksniuose jis pamažu ėmė funkcionuoti kaip visuotinis ekvivalentas. Kai tik išsikovojo šios vietos monopolį prekių pasaulio vertėms išreikšti, jis tapo pinigine preke, ir tik nuo tada, kai jis jau pasidarė tokia pinigine preke, IV forma ima skirtis nuo III formos, kitaip tariant – visuotinė vertės forma pavirsta pinigine forma. Paprastoji prekės, pavyzdžiui, audeklo, santykinės vertės išraiška preke, jau esančia pinigine preke, tarkim, auksu, yra kainos forma. Vadinasi, audeklo „kainos forma“ yra šitokia: 20 uolekčių audeklo = 2 uncijos aukso, arba, jei 2 svarai sterlingų sudaro monetinį dviejų uncijų aukso pavadinimą, 20 uolekčių audeklo = 2 svarai sterlingų. Piniginę formą suprasti sunku dėl to, kad sunku suprasti visuotinę ekvivalentinę formą, vadinasi, apskritai vertės visuotinės formą – III formos. Pastaroji retrospektyviai suvedama į II formą, – išplėstinę vertės formą, o konstituojantis šios elementas yra I forma: 20 uolekčių audeklo = 1 švarkui, arba x prekės A=y prekės B. Todėl paprastoji prekinė forma yra piniginės formos užuomazga.

104

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

4. PR EK INIS FETIŠIZMA S IR JO PA SLA P TIS

Iš pirmo žvilgsnio prekė atrodo labai paprastas ir trivialus daiktas. Bet jos analizė atskleidžia, kad tai yra labai painus dalykas, pilnas metafizinių įmantrybių ir teologinių gudrybių. Kaip vartojamoji vertė ji neturi nieko mįslingo, ar ją nagrinėsime tuo požiūriu, kad ji savo savybėmis tenkina žmogaus poreikius, ar tuo požiūriu, kad ji tas savybes įgyja būdama žmogaus darbo produktas. Savaime suprantama, kad žmogus savo veikla keičia gamtos medžiagų formas tam tikra jam naudinga kryptimi, pavyzdžiui, medžio forma kinta, kai iš jo daromas stalas. Ir vis dėlto stalas lieka medis – paprastas, jutimais suvokiamas daiktas. Bet kai tik jis pasidaro preke, pavirsta ir jutiminiu, ir antjutiminiu daiktu. Jis ne tiktai visomis keturiomis kojomis stovi ant grindų, bet ir visų kitų prekių akivaizdoje atsistoja ant galvos, ir ši medinė jo galva yra tokia įmantri, kad stebina labiau nei, tarkim, jei stalas pats imtų šokti25. Šį mistinį prekės pobūdį sukelia ne jos vartojamoji vertė. Ir taip pat ne vertės apibrėžimo turinys. Nes, pirma, kad ir kokios skirtingos būtų naudingojo darbo, arba gamybinės veiklos, rūšys, fiziologijos atžvilgiu, tai, šiaip ar taip, žmogaus organizmo funkcijos, ir kiekviena tokia funkcija, kad ir koks bebūtų jos turinys ir forma, iš esmės yra žmogaus smegenų, nervų, raumenų, jutimo organų ir t. t. naudojimas. Antra, tai, kas sudaro vertės dydžio apibrėžimo pagrindą, t. y. šio naudojimo trukmė, arba darbo kiekis, net tiesiogiai, apčiuopiamai skiriasi nuo darbo kokybės. Kad ir kokioje visuomenėje, darbo laikas, reikalingas pragyvenimo reikmenims pagaminti, žmones domino, nors ir nevienodai, įvairiose raidos pakopose26. Pagaliau, jei tik žmonės, Priminsime, kad Kinija ir stalai pradėjo šokti kaip tik tokiu metu, kai visas kitas pasaulis, matyti, buvo visiškai ramus – pour encourager les autres (kad paskatintų kitus). 26 2-ojo leid. pastaba. Senovės germanai žemės morgeno dydį matuodavo vienos dienos darbu; iš čia morgeno pavadinimai: Tagwerk (taip pat Tagwanne) (jur25

105

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

vienaip ar kitaip, dirba vienas kitam, jų darbas taip pat įgauna visuomeninę formą. Taigi, iš kur atsiranda mįslingas darbo produkto pobūdis, kai tik darbo produktas įgauna prekinę formą? Žinoma, iš pačios šios formos. Tai, kas bendra skirtingoms žmogaus darbo rūšims, yra daiktinė visiems darbo produktams bendros savybės – vertės – forma; žmogaus darbo jėgos sąnaudų matavimas darbo trukme darbo produktų vertės dydžio forma; pagaliau, tie gamintojų santykiai, kuriais realizuojamas visuomeninis jų darbo pobūdis, yra darbo produktų visuomeninio santykio forma. Vadinasi, prekinės formos slėpinys esti tik tai, kad ji yra veidrodis, žmonėms atspindintis visuomeninį jų pačių darbo pobūdį kaip daiktinį darbo produktų pobūdį, kaip visuomenines šių daiktų savybes, jiems būdingas iš prigimties; todėl ir visuomeninis gamintojų santykis su visuminiu darbu jiems atrodo kaip už jų esąs visuomeninis daiktų santykis. Bet per tokį quid pro quo darbo produktai pasidaro prekėmis – ir jutiminiais, ir antjutiminiais, arba visuomeniniais, daiktais. Antai, šviesinis daikto poveikis regos nervui suvokiamas ne kaip subjektyvus paties regos nervo dirginimas, o kaip objektyvi – ne akimis matomo – daikto forma. Bet esant regimajam suvokimui, iš tikrųjų šviesą atmuša vienas daiktas, išorinis kūnas, kitam daiktui, akiai. Tai – fizinis daiktų santykis. O prekinė forma ir tas darbo produktų vertės santykis, kuriuo ji reiškiasi, visiškai nieko bendra neturi su fizine daiktų prigimtimi ir jos nulemtais daiktų santykiais. Tai – tik tam tikras visuomeninis pačių žmonių santykis, kuris jų akyse įgauna fantastinę daiktų santykio formą. Norint tam rasti analogiją, tektų žengti į miglotas religinio pasaulio sritis. Čia žmogaus smegenų pronale arba jurnalis, terra jurnalis, jornalis arba diornalis), Mannwerk, Mannskraft, Mannsmahd, Mannshauet ir t. t. Žr. Maurer Ludwig Georg von. Einleitung zur Geschichte der Mark-, Hof-, u.s.w. Verfassung etc., München, 1854, p. 129 ir kt.

106

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

duktai įsivaizduojami kaip savarankiškos būtybės, galinčios savaime gyvuoti, esančios tam tikruose santykiuose su žmonėmis ir vienos su kitomis. Tas pat vyksta prekių pasaulyje, tarp žmogaus rankų produktų. Tai aš vadinu fetišizmu, kuris būdingas darbo produktams, jei tik jie gaminami kaip prekės, ir kuris, vadinasi, yra neatskiriamas nuo prekinės gamybos. Kaip jau parodė ankstesnė analizė, šį fetišinį prekių pasaulio pobūdį sukelia savotiškas visuomeninis prekes gaminančio darbo pobūdis. Vartojimo reikmenys apskritai tampa prekėmis tik todėl, kad jie yra nepriklausomų, atskirų privačių darbų produktai. Šių privačių darbų visuma sudaro bendrą visuomenės darbą. Kadangi gamintojai tarpusavyje sueina į visuomeninį kontaktą tik mainydami savo darbo produktus, tai ir specifinis visuomeninis jų privačių darbų pobūdis atsiskleidžia tiktai šiuose mainuose. Kitaip tariant, atskiri privatūs darbai realizuojami kaip bendrojo visuomeninio darbo grandys tik per tuos santykius, kuriuos mainai nustato tarp darbo produktų, o per šiuos – ir tarp pačių gamintojų. Todėl pastariesiems visuomeniniai jų privačių darbų santykiai atrodo tai, kas iš tikrųjų yra, t. y. ne tiesioginiai visuomeniniai pačių asmenų santykiai jų darbe, bet, veikiau, daiktiniai asmenų santykiai ir visuomeniniai daiktų santykiai. Darbo produktai tik mainomi įgauna bendrą visuomeninį vertės realumą, kuris yra atskirtas nuo jų kaip vartojamųjų verčių jutiminio realumo. Darbo produktas praktiškai skyla į naudingą daiktą ir vertę įkūnijantį daiktą tik tada, kai mainai jau yra pakankamai paplitę ir įgavę tokios reikšmės, kad naudingus daiktus galima gaminti specialiai mainams, todėl į daiktų vertės pobūdį jau atsižvelgiama juos gaminant. Tada privatūs gamintojų darbai iš tikrųjų įgauna dvejopą visuomeninį pobūdį. Viena vertus, kaip tam tikri naudingi darbai turi tenkinti tam tikrą visuomeninį poreikį, t. y. būti visuminio darbo sudedamosiomis dalimis, arba natūraliai išsirutuliojusios darbo visuo-

107

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

meninio pasidalijimo sistemos grandimis. Kita vertus, jie tenkina tik įvairius savų gamintojų poreikius, nes kiekviena atskira naudingojo privataus darbo rūšis gali būti išmainyta į bet kurią kitą naudingojo privataus darbo rūšį ir, vadinasi, yra lygiavertė pastarajai. Viena nuo kitos toto coelo [visais atžvilgiais] skirtingų darbo rūšių lygybę gali lemti tik tikrųjų jų skirtumų abstrahavimas, jų suvedimas į tą bendrą joms pobūdį, kurį jos turi kaip žmogaus darbo jėgos naudojimas, kaip abstraktusis žmogaus darbas. Privatūs gamintojai šį dvejopą visuomeninį privačių darbų pobūdį suvokia tik tokiomis formomis, kurios pasireiškia praktikoje, produktų mainuose: vadinasi, jų požiūriu, visuomeniškai naudingų privačių darbų pobūdis yra tai, kad darbo produktas turi būti naudingas, bet ne pačiam gamintojui, o kitiems žmonėms; o visuomeninis skirtingų darbo rūšių lygybės pobūdis jiems atsiskleidžia tuo, kad šie materialiai skirtingi daiktai, darbo produktai, yra vertės. Vadinasi, žmonės savo darbo produktus sugretina kaip vertes ne dėl to, kad tie daiktai jiems tėra daiktiniai žmogaus vienarūšio darbo pavidalai. Atvirkščiai. Per mainus įvairius savo produktus vieną su kitu lygindami kaip vertes, žmonės įvairias savo darbo rūšis vieną su kita lygina kaip žmogaus darbą. Jie to nesupranta, bet tai daro27. Taigi vertės kaktoje neparašyta, kas ji per viena. Dar daugiau: kiekvieną darbo produktą vertė paverčia visuomeniniu hieroglifu. Tada žmonės stengiasi įspėti to hieroglifo prasmę, įsiskverbti į savo pačių visuomeninio produkto paslaptį, nes vartojimo reikmenų kaip verčių sąvokos yra lygiai taip pat visuomeninis žmonių produktas, kaip ir kalba. Vėlesnis mokslo atradimas, kad darbo produktai, būdami vertės, tėra daiktinės sunaudoto jiems pagaminti žmogaus darbo iš27

2-ojo leid. pastaba. Kai Galiani sako: vertė yra santykis tarp dviejų asmenų – La Ricchezza è una ragione tra due persone, tai jis turėtų pridėti: daiktiniu pavidalu pridengtas santykis (Galiani. Della Moneta, p. 221, Custodi rinkinio Scrittori Classici Italiani di Economia Politica, t. III, Parte Moderna, Milano, 1803).

108

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

raiškos, lėmė ištisos žmonijos raidos epochos istoriją, bet jis anaiptol nepaneigia darbo daiktinio visuomeninio pobūdžio. Tik šios ypatingos gamybos formos – prekinės gamybos – atžvilgiu yra teisinga, kad specifinį visuomeninį vienas nuo kito nepriklausomų privačių darbų pobūdį lemia jų kaip apskritai žmogaus darbo lygybė ir tai, kad darbo produktai yra vertė. O prekinės gamybos santykiuose įsipainiojusiems žmonėms šios pastarosios specifinės ypatybės – ir iki minėtojo atradimo, ir vėliau – atrodo turinčios visuotinę reikšmę, panašiai kaip oro savybės – jo fizinė forma – tebeegzistuoja, nors mokslas suskaidė orą į pagrindinius elementus. Produktus mainančius žmones pirmiausia domina klausimas: kiek svetimų produktų galima gauti už savo produktą, t. y. kokiomis proporcijomis tarpusavyje mainomi produktai? Kai tos proporcijos įsitvirtina ir dėl to tampa įprastinėmis, tuomet atrodo, kad jas lemia pati darbo produktų prigimtis. Pavyzdžiui, vienos tonos geležies ir dviejų uncijų aukso vertės lygybė suvokiama panašiai kaip ir faktas, kad svaras aukso ir svaras geležies sveria tiek pat, nors fizinės ir cheminės šių medžiagų savybės ir skiriasi. Iš tikrųjų darbo produktai suvokiami kaip vertės tik juos realizuojant kaip tam tikro dydžio vertes. Verčių dydis nuolat kinta, nepriklausomai nuo produktus mainančių asmenų norų, numatymo ir veiklos. Pastarųjų akyse visuomeninis jų pačių judėjimas įgauna formą daiktų judėjimo, kurio jie yra kontroliuojami, užuot jį kontroliavę. Reikalinga visiškai išsivysčiusi prekinė gamyba, kad iš paties patyrimo galėtų išaugti mokslinis požiūris, jog atskiri privatūs darbai, atliekami nepriklausomai vienas nuo kito, bet tarp savęs susiję kaip natūraliai išsirutuliojusio darbo visuomeninio pasidalijimo grandys, tam tikromis proporcijomis išreiškiami savo visuomeniniu matu. Šiam moksliniam požiūriui atsirasti reikalinga visiškai išsivysčiusi prekinė gamyba dėl to, kad produktams pagaminti visuomeniškai būtinas darbo laikas tik prievarta skinasi kelią per atsitiktinius ir nepa-

109

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

stovius privačių darbų produktų mainų santykius kaip visagalis gamtos dėsnis, veikiąs tarytum traukos dėsnis, kai ant galvos griūva namai28. Todėl tai, kad vertės dydį lemia darbo laikas, yra paslaptis, kuri glūdi po matomu santykinių prekių verčių judėjimu. Atskleidus šią paslaptį, dingsta iliuzija, kad esą darbo produktų vertės dydis nustatomas grynai atsitiktinai, bet daiktinė jos forma anaiptol nepaneigiama. Mąstymas apie žmogaus gyvenimo formas, vadinasi, ir mokslinė šių formų analizė, apskritai pasirenka tikrajai jų raidai priešingą kelią. Jis prasideda post festum [atgaline data – lot.], t. y. remiasi gatavais raidos proceso rezultatais. Formos, kurios darbo produktams uždeda prekės antspaudą ir dėl to yra prekinės cirkuliacijos prielaidos, suspėjo įsitvirtinti kaip natūralios visuomeninio gyvenimo formos dar iki tada, kai žmonės pirmąkart pamėgino suvokti ne istorinį šių formų pobūdį – atvirkščiai, pastarosios jiems jau buvo įgavusios nepajudinamumo pobūdį, – o tik jų turinį. Taigi tik prekių kainų analizė padėjo nustatyti vertės dydį, ir tik bendroji piniginė prekių išraiška įgalino fiksuoti jų kaip verčių pobūdį. Bet ta pati išbaigta prekių pasaulio forma – piniginė forma – po daiktais slepia visuomeninį privačių darbų pobūdį, vadinasi, ir visuomeninius privačių darbininkų santykius, užuot atskleidusi šiuos santykius visu grynumu. Kai sakau: švarkas, batas ir t. t. santykiauja su audeklu kaip visuotinis abstrakčiojo žmogaus darbo įkūnijimas, šio posakio absurdiškumas bado akis. Bet kai švarkų, batų ir pan. gamintojai šias prekes sugretina su audeklu arba – jokio skirtumo – su auksu ir sidabru kaip visuotiniu ekvivalentu, tai savo privačių darbų santykį su visuminiu visuomeniniu darbu jie įsivaizduoja kaip tik šia absurdiška forma. 28

„Ką besakyti apie dėsnį, kuris gali skintis kelią tik per nuolat pasikartojančias revoliucijas? Tai ir yra gamtos dėsnis, kuris remiasi jo veiksmo paliečiamų žmonių nesąmoningumu“ (Engels Friedrich. Umrisse zu einer Kritik der Nationalökonomie //Deutsch-Französische Jahrbücher, herausgegeben von Arnold Ruge und Karl Marx, Paris, 1844).

110

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

Šitokios formos kaip tik ir sudaro buržuazinės ekonomijos kategorijas. Tai – visuomeniškai reikšmingos, vadinasi, objektyvios mąstymo formos [Gedankenformen], skirtos istoriškai apibrėžto visuomeninio gamybos būdo – prekinės gamybos – gamybiniams santykiams reikšti. Visas prekių pasaulio misticizmas, visi stebuklai ir vaiduokliai, kurie, viešpataujant prekinei gamybai, migla apgaubia darbo produktus, – visa tai nedelsiant išnyksta, tik perėjus prie kitų gamybos formų. Kadangi politinė ekonomija mėgsta robinzonadas29, tai tegu Robinzonas pirmiausia pasirodo savo saloje. Kad ir kokie kuklūs jo įpročiai, jis vis dėlto turi patenkinti įvairius poreikius ir dėl to turi atlikinėti įvairius naudingus darbus: dirbti įrankius, gaminti baldus, prijaukinti lamą, žvejoti, medžioti ir t. t. Jau nė nekalbame apie maldą ir pan., nes mūsų Robinzonas joje randa malonumo ir tokią veiklą laiko poilsiu. Nors šios gamybinės funkcijos įvairios, Robinzonas žino, kad visos jos tėra skirtingos jo paties veiklos formos, vadinasi, tik įvairios žmogaus darbo rūšys. Reikalo verčiamas, jis turi tiksliai skirstyti savo darbo laiką įvairioms funkcijoms. Daugiau ar mažiau viso savo laiko jis turės skirti vienai ar kitai veiklai, priklauso nuo to, daugiau ar mažiau sunkumų jam teks įveikti tam tikram naudingam tikslui pasiekti. To jį moko patyrimas, ir mūsų Robinzonas, iš sudužusio laivo išgelbėjęs laikrodį, didžiąją buhalterijos knygą, rašalą ir plunksną, tuojau pat, kaip tikras anglas, pradeda vesti savo paties apskaitą. Jo invento29

2-ojo leid. pastaba. Net Ricardo negalėjo išsiversti be savos robinzonados. „Pirmykštį žvejį ir pirmykštį medžiotoją kaip tikruosius prekių savininkus jis tuojau pat priverčia mainyti žuvis ir laukinius žvėris bei paukščius proporcingai šiose mainomosiose vertėse sudaiktintam darbo laikui. Kartu jis nukrypsta į anachronizmą, kad pirmykštis medžiotojas ir pirmykštis žvejys savo darbo įrankiams įkainoti griebiasi atsiskaitomųjų lentelių, kurios buvo vartojamos Londono biržoje 1817 m. Matyti, „pono Oueno paralelogramos“ yra vienintelė visuomenės forma, kurią jis žinojo, išskyrus buržuazinę (Marx K. Zur Kritik der Politischen Oekonomie, Berlin, 1859, p. 38, 39).

111

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

riuje išvardyti jo turimi vartojimo reikmenys, įvairios jiems gaminti reikalingos operacijos, pagaliau darbo valandos, kurias jis vidutiniškai turi skirti šiems įvairiems produktams pagaminti. Visi santykiai tarp Robinzono ir daiktų, kurie sudaro jo paties pasigamintą turtą, čia yra tokie paprasti ir permatomi, kad net ponas Maxas Wirthas galėtų juos suprasti be ypatingo proto įtempimo. Ir vis dėlto juose jau esama visų esminių vertės apibrėžimų. Bet palikime šviesią Robinzono salą ir persikelkime į niūrius Europos viduramžius. Vietoj nepriklausomo žmogaus čia randame žmones, kurie visi priklausomi, – baudžiauninkai ir feodalai, vasalai ir siuzerenai, pasauliečiai ir dvasininkai. Visuomeniniams materialiosios gamybos santykiams asmeninė priklausomybė yra būdinga tiek, kiek ir kitoms, jos pagrindu sukurtoms gyvenimo sferoms. Bet kaip tik dėl to, kad asmeninės priklausomybės santykiai sudaro šios visuomenės pagrindą, darbai ir produktai neturi įgauti nerealios formos. Jie įeina į visuomeninio gyvenimo apytaką kaip natūriniai patarnavimai ir natūrinės prievolės. Tiesioginę visuomeninę darbo formą čia sudaro natūrinė jo forma, jo ypatingumas, o ne jo visuotinumas, kaip prekine gamyba pagrįstoje visuomenėje. Lažinis darbas, kaip ir prekę gaminantis darbas, taip pat matuojamas laiku, bet kiekvienas baudžiauninkas žino, kad tarnaudamas savo ponui panaudoja tik tam tikrą savo asmeninės darbo jėgos kiekį. Dešimtinė, kurią jis turi sumokėti dvasininkui, yra nepalyginti aiškesnė negu palaiminimas, gaunamas iš dvasininko. Taigi, kad ir kaip vertintume tas išraiškingas kaukes, su kuriomis viduramžių žmonės pasirodo vienas kitam, šiaip ar taip, neabejotina, kad visuomeniniai žmonių santykiai jų darbe yra jų pačių asmeniniai santykiai ir nėra apvelkami daiktų, darbo produktų, visuomeninių santykių drabužiu. Norint ištirti bendrąjį, t. y. tiesiogiai suvisuomenintą, darbą, nebūtina grįžti prie pirmykštės jo formos, kuri aptinkama visų kultūrin-

112

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

gų tautų istorijos slenkstyje30. Artimesnį mums pavyzdį teikia kaimiška patriarchalinė gamyba valstiečių šeimos, kuri gauna grūdus, augina gyvulius, gamina verpalus, audeklą, drabužius ir t. t., kad suvartotų pati. Šiai šeimai visi tie daiktai yra įvairūs jos šeimos darbo produktai, bet vienas kito atžvilgiu jie nėra prekės. Visi šiuos produktus sukuriantys darbai: dirvos įdirbimas, gyvulių auginimas, verpimas, audimas, siuvimas ir t. t, natūrine savo forma yra visuomeninės funkcijos, nes tai yra funkcijos šeimos, kurioje, panašiai kaip prekinėje gamyboje, natūraliai atsiranda darbo pasidalijimas. Lyties ir amžiaus skirtumai, taip pat ir kartu su metų laikais kintančios gamtinės darbo sąlygos lemia darbo pasidalijimą tarp šeimos narių ir kiekvieno šeimos nario darbo laiką. Bet panaudotų individualių darbo jėgų matavimas laiku patiems darbams jau iš pat pradžių suteikia visuomeninį pobūdį, nes individualios darbo jėgos čia nuo pat pradžių funkcionuoja tik kaip šeimos visuminės darbo jėgos organai. Pagaliau, įvairumo dėlei, įsivaizduokime sąjungą laisvų žmonių, dirbančių bendromis gamybos priemonėmis ir sąmoningai besinaudojančių daugeliu individualių savo darbo jėgų kaip viena visuomenine darbo jėga. Čia tinka visi Robinzono darbo apibrėžimai, bet visuomeniniu, o ne individualiu mastu. Visi šio darbo produktai buvo vien asmeninis jo produktas ir, vadinasi, jo paties vartojimo reikmenys. Visas laisvų žmonių sąjungos darbo produktas yra visuomeninis produktas. 30

2-ojo leid pastaba. „Pastaruoju metu paplito juokingas prietaras, kad pirmykštės bendruomeninės nuosavybės forma esanti specifiškai slaviška ir net išimtinai rusiška. Tai – pirmykštė forma, kurią galime rasti pas romėnus, germanus, keltus; ištisas tokios rūšies formų, iš dalies jau sugriautu pavidalu, kaleidoskopas iki šiol dar aptinkamas pas indus. Išsamus Azijos, ypač indų bendruomeninės nuosavybės formų nagrinėjimas parodytų, kaip iš pirmykštės bendruomeninės nuosavybės formų išsirutulioja įvairios jos irimo formos. Šitaip galima atskleisti, tarkim, įvairių originalių romėnų ir germanų privačiosios nuosavybės tipų sąsajas su indų bendruomeninės nuosavybės formomis“ (Marx K. Zur Kritik der Politischen Oekonomie, Berlin, 1859, p. 10).

113

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

Dalis šio produkto vėl naudojama kaip gamybos priemonės. Ji lieka visuomeninė. Bet kitą dalį sąjungos nariai sunaudoja kaip pragyvenimo reikmenis. Todėl ji turi būti jiems paskirstyta. Šio paskirstymo būdas keisis pagal ypatingą paties visuomeninio gamybinio organizmo pobūdį ir atitinkamą istorinį gamintojų išsivystymo lygį. Kaip ir prekinėje gamyboje, kiekvieno gamintojo pragyvenimo reikmenų dalis priklauso nuo jo darbo laiko. Jo funkcija šiuo atveju dvejopa. Visuomeniškai planingas jo paskirstymas lemia tinkamą įvairių darbo funkcijų ir įvairių poreikių santykį. Antra, darbo laikas kartu yra individualaus gamintojų dalyvavimo visuminiame darbe matas, vadinasi, ir individualiai sunaudojamos viso produkto dalies matas. Taigi visuomeniniai žmonių ir jų darbų bei šių produktų santykiai visiškai aiškūs tiek gamyboje, tiek ir paskirstyme. Prekių gamintojų visuomenei, kurios visuomeniniams gamybiniams santykiams iš esmės būdinga tai, kad čia darbo produktai gamintojams yra prekės, t. y. vertės, ir kad jų privatūs darbai šia daiktine forma tarpusavyje santykiauja kaip vienodas žmogaus darbas; tokiai visuomenei tinkamiausia religijos forma yra krikščionybė su jos abstraktaus žmogaus kultu, ir ypač buržuazinės jos atmainos, kaip protestantizmas, deizmas ir t. t. Kur vyrauja senovės Azijos, antikos ir t. t. gamybos būdas, produkto virtimas preke, vadinasi, ir žmonės kaip prekių gamintojai ne tokie svarbūs, nors jų svarba didėja smunkant bendruomeninei santvarkai. Vadinamosios prekybinės tautos egzistuoja, kaip Epikūro dievai, tik tarpplanetinėse senovės pasaulio erdvėse arba kaip žydai Lenkijos visuomenės porose. Šitie visuomeniniai gamybiniai senovės organizmai yra nepalyginti paprastesni ir aiškesni negu buržuazinis, bet anie remiasi arba individo, dar neatitrūkusio nuo natūrinių gimininių ryšių su kitais žmonėmis nebrandumu, arba tiesioginiais viešpatavimo ir paklusnumo santykiais. Jie gali egzistuoti tik žemoje darbo gamybinio pajėgumo raidos pakopoje ir esant gana ribotiems žmonių

114

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

santykiams materialiojo gyvenimo gamybos procese, vadinasi, visi jų tarpusavio santykiai ir santykiai su gamta yra gana riboti. Šis tikrasis ribotumas puikiai matyti gamtą dievinančiose senovės religijose ir liaudies tikėjimuose. Apskritai religinis tikrojo pasaulio atspindys gali išnykti tik tada, kai žmonių praktinio kasdienio gyvenimo santykiai taps skaidriais ir protingais jų ryšiais, ir tarpusavyje, ir su gamta. Visuomeninis gyvenimas, t. y. materialinio gyvenimo gamybos santvarka, tik tada nusimes mistikos skraistę, kai taps laisvos visuomeninės žmonių sąjungos produktu ir bus sąmoningai, planingai kontroliuojama. Bet tam reikalingas tam tikras materialusis visuomenės pagrindas arba tam tikros materialiosios egzistavimo sąlygos, kurios pačios yra natūraliai išsirutuliojęs ilgos ir skausmingos istorinės raidos rezultatas. Tiesa, politinė ekonomija analizavo31 – nors ir nepakankamai – vertę ir vertės dydį ir atskleidė šiose formose glūdintį turinį. Bet ji nė 31

Kad Ricardo vertės dydžio analizė – o tai yra geriausia vertės dydžio analizė – nepakankama, bus parodyta trečiojoje ir ketvirtojoje šio veikalo knygose. Kai dėl vertės apskritai, tai klasikinė politinė ekonomija niekur aiškiai ir visiškai sąmoningai neskiria darbo, išreikšto verte, nuo to paties darbo, sudarančio produkto vartojamąją vertę. Bet iš tiesų šis skirtumas matyti: pirmuoju atveju darbas nagrinėjamas kiekybiniu atžvilgiu, antruoju – kokybiniu. Tik neminima, kad grynai kiekybinis darbo rūšių skirtingumas numato kokybinę jų vienybę arba lygybę, vadinasi, jos suvedamos į abstraktųjį žmogaus darbą. Pavyzdžiui, Ricardo pareiškia sutinkąs su šiais Destutto de Tracy žodžiais: „Kadangi yra visiškai aišku, kad fiziniai ir dvasiniai sugebėjimai yra mūsų vienintelis pirminis turtas, tai jų naudojimas, tam tikros rūšies darbas, yra mūsų pirminis lobis. Tiktai šis naudojimas sukuria visus daiktus, kuriuos mes vadiname turtu <...>. Taip pat aišku, kad visi šie daiktai tėra juos sukūręs darbas, ir jeigu jie turi vertę arba net dvi skirtingas vertes, tai ji atsiranda tiktai iš juos sukuriančio darbo vertės.“ (Ricardo, The Principles of Political Economy. London, 1821, p. 334.) Tik pastebėsime, kad Ricardo priskiria Destuttui de Tracy savąjį gilesnį šios problemos supratimą. Tiesa, viena vertus, Destuttas de Tracy sako, kad visi turtą sudarantys daiktai „atstovauja juos sukūrusiam darbui“, bet, kita vertus, jis teigia, kad jų „dvi skirtingos vertės“ (vartojamoji ir mainomoji) atsiranda iš „darbo vertės“. Kartu jis nusirita iki banalios vulgariosios politinės ekonomijos, kai vienos prekės (šiuo atveju darbo) vertė išskiriama tam, kad, vėliau ja

115

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

karto nebuvo iškėlusi klausimo: kodėl tas turinys įgauna tokią formą, kitaip tariant – kodėl darbas reiškiasi verte, o darbo trukmė, kaip jo matas, – darbo produkto vertės dydžiu32? Formulės, kurios akivaizdžiai priklauso tokiai visuomeninei formacijai, kur gamybos procesas valdo remiantis būtų nustatyta kitų prekių vertė. O Ricardo teigia: ir vartojamojoje, ir mainomojoje vertėje esama darbo (o ne darbo vertės). Bet jis pats taip blogai skiria dvejopą darbo pobūdį, kuris ir turi dvejopą pavidalą, kad visame skirsnyje „Value and Riches, their Distinctive Properties“ [Vertė ir turtas, jų skiriamosios ypatybės] nagrinėja tokio pono J. B. Say banalybes. Todėl galų gale Ricardo taip pat labai nustemba, kad Destuttas de Tracy kartu su juo pripažįsta darbą vertės šaltiniu, bet, apibrėždamas vertės sąvoką, jis pasirodo sutariąs ir su Say’umi. 32 Vienas pagrindinių klasikinės politinės ekonomijos trūkumų yra tas, kad iš prekės ir, skyrium, prekių vertės analizės jai niekad nebuvo pavykę išrutulioti vertės formos, kuri ją kaip tik ir daro mainomąja verte. Kaip tik geriausiųjų jos atstovų A. Smitho ir Ricardo darbuose vertės forma visiškai nesiejama su prekės prigimtimi. Taip esti ne tik dėl to, kad visas dėmesys skiriamas vertės dydžio analizei. Priežastis glūdi giliau. Darbo produkto vertės forma yra abstrakti, taip pat ji yra bendriausia forma buržuazinio gamybos būdo, kurį ji apibūdina kaip ypatingą visuomeninės gamybos tipą, taigi ir istoriškai. O jei buržuazinį gamybos būdą laikysime amžina natūralia visuomeninės gamybos forma, tai neišvengiamai liks nepastebėtos ir vertės formos specifinės ypatybės, vadinasi, prekės formos ypatybės, o tolesnėje raidoje – pinigų, kapitalo formos ir kt. ypatybės. Taigi matome, kad ekonomistai, kurie vieningai pripažįsta, kad vertės dydis matuojamas darbo laiku, laikosi nepaprastai įvairių ir prieštaringų pažiūrų į pinigus, t. y. į visuotinį ekvivalentą baigtiniu pavidalu. Tai ypač išryškėja tyrinėjant bankininkystę, kur su įprastiniais paplitusiais pinigų apibrėžimais toli nenueisi. Todėl ir buvo atkurta merkantilinė sistema (Ganilis ir kt.), kuri vertę laiko tik visuomenine forma arba, geriau pasakius, jokios substancijos neturinčiu šios formos atspindžiu. Akcentuosiu, kad klasikine politine ekonomija laikau visą politinę ekonomiją, pradedant nuo W. Petty’o, kuri tyrinėja vidinį buržuazinių gamybos santykių sąryšį. O vulgarioji ekonomija, priešingai, tūpčioja tik tariamo išorinio sąryšio srityje, vis iš naujo gromuliuoja medžiagą, kurią mokslinė politinė ekonomija išgvildeno jau seniai, siekdama buržuazijai priimtinai išaiškinti, taip sakant, grubiausius ekonominio gyvenimo reiškinius ir juos pritaikyti naminiams buržua poreikiams. Šiaip ji apsiriboja tuo, kad pedantiškai sistemina banalias ir pasitenkinimo savimi kupinas buržuazinių gamybos veikėjų pažiūras apie jų pačių pasaulį kaip apie geriausią iš pasaulių ir šias pažiūras skelbia kaip amžinas tiesas.

116

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

žmones, o ne žmonės gamybos procesą, buržuazinei sąmonei atrodo tokia savaime suprantama, natūrali būtinybė, kaip ir pats gamybinis darbas. Todėl ji ikiburžuazines visuomenines gamybines formas traktuoja maždaug taip, kaip bažnyčios tėvai ikikrikščioniškąsias religijas33. Kaip prekių pasaulio fetišizmas, arba daiktinė visuomeninių darbo apibrėžimų regimybė, suklaidina kai kuriuos ekonomistus, parodo, tarp kita ko, nuobodus ir beprasmis jų ginčas dėl gamtos vaidmens mainomosios vertės kūrimo procese. Kadangi mainomoji vertė yra tam tikras visuomeninis būdas išreikšti darbui, panaudotam daiktui pagaminti, tai mainomojoje vertėje, savaime suprantama, yra ne daugiau gamtos duotos medžiagos, negu, sakykim, vekselių kurse. Kadangi prekinė forma yra labiausiai visuotinė ir mažiausiai išsivysčiusi buržuazinės gamybos forma – dėl to ji atsiranda anksti, nors ankstesnėse epochose ir nebuvo taip įsivyravusi, vadinasi, būdinga, kaip mūsų laikais – tai atrodo, kad fetišinį jos pobūdį dar galima pa33

„Ekonomistai samprotauja nuostabiai. Jiems tėra dvi institutų rūšys – dirbtiniai ir natūralieji. Feodalizmo institutai yra dirbtiniai, buržuazijos – natūralieji. Šiuo atžvilgiu jie panašūs į teologus, kurie taip pat nustato dvi religijų rūšis. Kiekviena religija, išskyrus pačių išpažįstamą, yra žmonių išmonė, o jų pačių religija – Dievo apreiškimas. Taigi, kadaise buvo istorija, bet dabar jos nebėra.“ (Marx K. Misère de la philosophie. Réponse à la Philosophie de la misère par M. Proudhon, 1847, p. 113). Iš tiesų juokingas yra ponas Bastiat, kuris įsivaizduoja, kad senovės graikai ir romėnai gyvenę vien plėšimu. Juk jeigu žmonės ištisus šimtmečius gyvena plėšimu, tai nuolatos turi būti kas nors, ką galima plėšti, kitaip tariant, plėšimo objektas turi būti nuolat atgaminamas. Todėl reikia manyti, kad ir graikai bei romėnai ką nors gamino, turėjo šiokią tokią ekonomiką, kuri lygiai taip pat buvo materialusis jų gyvenimo pagrindas, kaip buržuazinė ekonomika yra šių laikų gyvenimo pagrindas. Arba galbūt Bastiat nori pasakyti, kad vergų darbu pagrįstas gamybos būdas iš tikrųjų remiasi plėšimo sistema? Šiuo atveju jis stoja į pavojingą kelią. Bet jei toks minties milžinas kaip Aristotelis klydo vertindamas vergų darbą, tai kaip gali teisingai įvertinti samdomąjį darbą toks nykštukas ekonomistas kaip Bastiat? Aš pasinaudodamas proga trumpai atremsiu Amerikos vokiečių dienraščio priekaištą, išsakytą išėjus mano veikalui Zur Kritik der Politischen Oekonomie (1859) [Dėl politinės ekonomijos

117

k apitalas. I

pirmas tomas

s k i r s n i s . pr ek ė

lyginti lengvai įveikti. Bet konkretesnės jos formos nebeturi net šio tariamo paprastumo. Iš kur atsiranda monetarinės sistemos iliuzijos? Iš to, kad ji nematė, jog auksas ir sidabras kaip pinigai yra visuomeninis gamybinis santykis, bet žiūrėjo į juos kaip į gamtinius keistų visuomeninių savybių daiktus. O šiuolaikinė politinė ekonomija, kuri taip išdidžiai ir paniekinamai žvelgia į monetarinę sistemą: argi jos fetišizmas netampa apčiuopiamas, kai tik ji pradeda tyrinėti kapitalą? Ar seniai yra išnykusi fiziokratų iliuzija, kad žemės renta atsiranda iš žemės, o ne iš visuomenės? Tačiau nenorėdami užbėgti už akių, čia apsiribosime dar vienu pačią prekinę formą paaiškinančiu pavyzdžiu. Jei prekės galėtų kalbėti, jos pasakytų: galbūt mūsų vartojamoji vertė domina žmones. Mūsų, kaip daiktų, ji neliečia. Bet tai, kas priklauso mūsų daiktinei prigimčiai, yra vertė. Mūsų pačių kaip daiktų-prekių cirkuliacija tai įrodo. Mes santykiaujame tarpusavyje tiktai kaip mainomosios vertės. Dabar pasiklausykime, kaip ši prekės siela kalba ekonomisto lūpomis: kritikos]. Mano požiūris, kad tam tikras gamybos būdas ir jį atitinkantys gamybiniai santykiai, kitaip tariant, „ekonominė visuomenės struktūra yra realus pagrindas, ant kurio iškyla teisės ir politikos statinys ir kuris atitinka tam tikras visuomeninės sąmonės formas“, ir kad „materialiojo gyvenimo gamybos būdas apskritai lemia socialinį, politinį ir dvasinį gyvenimą“, dienraščio nuomone, yra teisingas šiuolaikinio pasaulio atžvilgiu, kur vyrauja materialieji interesai, bet negali būti taikomas nei viduramžiams, kai viešpatavo katalikybė, nei Atėnams arba Romai, kur viešpatavo politika. Pirmiausia stebina, kaip kas nors gali manyti, kad šie visuotinai paplitę stereotipai apie viduramžius ir antikos pasaulį bent kam nors liko nežinomi. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad nei viduramžiai negalėjo gyventi iš katalikybės, nei antika – iš politikos. Anaiptol, tas būdas, kuriuo šiose epochose buvo gaunami pragyvenimo reikmenys, paaiškina, kodėl vienoje epochoje svarbiausią vaidmenį vaidino politika, kitoje – katalikybė. Be to, nereikia itin giliai išmanyti, tarkim, Romos respublikos istoriją, kad būtų žinoma, jog nematomas jos raidos akstinas yra žemės nuosavybės raida. Kita vertus, dar Don Kichotas turėjo skaudžiai nukentėti dėl savo klaidos, kai įsivaizdavo, jog klajojančioji riterija vienodai dera su visomis ekonominėmis visuomenės formomis.

118

karlas marksas I

s k y r i u s . pr ek ė ir piniga i

„Vertė (mainomoji vertė) yra daiktų savybė, turtas (vartojamoji vertė) yra žmogaus savybė. Šiuo požiūriu vertė būtinai numato mainus, o turtas – ne.“34 „Turtas (vartojamoji vertė) yra žmogaus atributas, vertė – prekių atributas. Žmogus arba visuomenė yra turtingi; perlas arba deimantas yra vertingi <...> Perlas arba deimantas turi vertę kaip perlas arba deimantas“35. Iki šiol dar nė vienas chemikas nėra atradęs perlo ir deimanto mainomosios vertės. Tačiau ekonomistai – šios cheminės medžiagos atradėjai, ypač pretenduojantys į kritinį minties gilumą, yra tos nuomonės, kad daiktų vartojamoji vertė nepriklausanti nuo jų daiktinių savybių, nors vertė jiems, kaip daiktams, esanti savybinga. Šį jų įsitikinimą sutvirtina toji nuostabi aplinkybė, kad daiktų vartojamoji vertė žmonėms atsiskleidžia be mainų, t. y. tiesioginiame daikto ir žmogaus santykyje, nors vertė gali būti realizuota tik mainuose, t. y. tam tikrame visuomeniniame procese. Kaip čia neprisiminus geraširdžio Dogberio, kuris naktinį sargą Sikolį pamoko, kad „graži išorė yra aplinkybių dovana, o mokėjimą skaityti ir rašyti duodanti gamta“36.

Observations on certain verbal disputes in Political Economy, particularly relating to Value, and to Demand and Supply, London, 1821, p. 16. 35 Bailey S. A Critical Dissertation on the Nature etc. of Value, p. 165. 36 Observations autorius ir S. Bailey kaltina Ricardo tuo, kad šis nepastebėjęs santykinio mainomosios vertės pobūdžio ir ją laikęs absoliučia. Iš tikrųjų yra atvirkščiai: tą tariamąjį santykinumą, kurį turi daiktai, pavyzdžiui, deimantas, perlas, kaip mainomosios vertės, jis sutapatino su tikruoju vidiniu jų santykiu, su jų kaip paprastų žmogaus darbo išraiškų santykinumu. Rikardininkai Bailey’ui atsakė šiurkščiai, bet neįtikinamai tik dėl to, kad paties Ricardo teorijoje jie nerado nuorodų į vidinį ryšį tarp vertės ir vertės formos, arba mainomosios vertės. 34