Maria Molicka „Pasakų terapija“

UDK 159.927 Mo-71

Knyga išleista bendradarbiaujant su Harbor Point Sp. Z o.o., Media Rodzina.

Niniejszy przekład Bajkoterapia jest wydany w porozumieniu z Harbor Point Sp. Z o.o., Media Rodzina.

Copyright © 2002 by Media Rodzina © Vertimas į lietuvių kalbą, Irena Aleksaitė, 2010 © Leidykla VAGA, 2010 ISBN 978-5-415-02162-8

Maria Molicka Bajkoterapia

T U R I N YS

Įžanga / 7 PIRMA DALIS. VAIKŲ BAIMĖS 1 skyrius. Vaikų baimės ir jų genezė / 13 2 skyrius. Baimės – jų reiškimosi sferos ir formos / 19 3 skyrius. Neuroziniai sutrikimai kaip patologinės situacijos

įveikimo strategijos / 30

Vegetacinio pabėgimo į ligą strategija / 34

Įprastinių judesių ir veiksmų strategija / 38

Emocinė strategija / 40

Pažintinė strategija, siekiant pakeisti savęs paties ar

situacijos suvokimo būdą / 42

Pabėgimo, pasirinkus kitą elgesio modelį, strategija / 50

4 skyrius. Psichologinių traumų pasekmės / 54 5 skyrius. Neurozinis simptomas bandant įveikti emocijas / 61 6 skyrius. Genetinis pasirengimo reaguoti baime polinkis / 67 7 skyrius. Šeima ir polinkis reaguoti baime / 74

Šeimų tipai: valdinga, karjeros siekianti, abejinga, chaotiška,

perdėtai globėjiška / 74

5

Pusiau priklausoma šeima / 94

Nepilna šeima / 99

8 skyrius. Potencialios baimės priežastys / 103

Darželis ir mokykla / 103

Televizija / 111

9 skyrius. Kai kurios ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio

amžiaus baimės / 116

Baimė būti paliktam / 116

Kaip pradedama jausti menkavertiškumą / 123

ANTRA DALIS. TERAPINIŲ PASAKŲ VAIDMUO MAŽINANT BAIMES 1 skyrius. Biblioterapijos sąvoka / 131 2 skyrius. Baimės atsiradimas pagal kognityvinę elgesio

koncepciją / 137

3 skyrius. Kognityvinė elgesio terapija / 145 4 skyrius. Terapinis literatūros poveikis / 159

Asmeninių resursų formavimas / 160

Psichologijos mechanizmai / 166

5 skyrius. Vaikas pasakų šalyje / 170

Pasakos charakteristika / 170

Pasakų vaidmuo vaiko gyvenime / 181

Pasakų terapija / 188

6 skyrius. Terapinės pasakos / 195

Relaksacinė pasaka / 197

Psichoedukacinė pasaka / 206

Psichoterapinė pasaka / 221

Į žanga

Baimė yra visuotinė ir dažnai patiriama emocija, kartu tai yra raktas perprasti daugybę pačių įvairiausių sutrikimų. Jei suvoksime tuos sutrikimus sukeliančios baimės vaidmenį, išanalizuosime sąlygas, skatinančias ar blokuojančias jos atsiradimą, galėsime efektyviau taikyti profilaktikos ir gydomąsias priemones. Dabar gyvename visuotinio skubėjimo laikais, kai keičiasi ne tik technika, bet ir visuomeninis, socialinis gyvenimas bei šeima. Anksčiau – ištisus amžius, vėliau – dešimtmečius žmonės galėjo pamažu pratintis prie besiformuojančių naujų situacijų ir sunkių užduočių. Šiandien vaikas, kaip ir suaugusysis, turi prisitaikyti prie greitai besikeičiančių kasdienio gyvenimo reikalavimų, surasti būdų, kaip sėkmingai spręsti kylančias problemas. Gyvenimo tempas nuolat greitėja, aplinkui visa keičiasi vis sparčiau, šeima taip pat, ir tokio visuotinio skubėjimo pasekmes jaučiame visi, bet dažniausiai dėl to kenčia vaikai – jie jaučiasi vieniši, apleisti ir nereikalingi. Vienas iš būdų padėti vaikams – atrasti literatūros, ypač pasakų, pasaulį. Pasakų vaidmuo labai svarbus, jos suteikia mažajam paramą, kompensuoja nepatenkintus poreikius, pasiūlo naujus mąstymo ir veiklos pavyzdžius, padėdamos kaupti asmeninius resursus, stimuliuodamos asmenybės vystymąsi. Literatū7

ra – ir pasakos kaip jos dalis – padeda pažinti ir suprasti kitų, paskui ir savo paties poelgių motyvus, atverti širdį grožiui ir gėriui.

Be to, vaikų literatūra yra terapijos sąjungininkė. Terapinės pasakos artimos tam pasaulio suvokimo būdui, prie kokio yra linkę patys mažieji. Pasakos nėra dirbtinės, specialiai išgalvotos dėl terapijos ar profilaktikos; tai pasakojimai, natūraliai susiję su vaiko vystymusi, savo vietos tarp kitų žmonių paieškomis. Literatūra ugdo kūrybiškumą, padeda suvokti, realizuoti save. Pasaka tarsi paverčia rankas sparnais ir leidžia atsiplėšti nuo tikrovės, o vėliau lyg iš paukščio skrydžio pamatyti savo problemas, įsipaišiusias į kitų likimus; pasakų, arba plačiau – literatūros, lobyne vaikas ras sau tinkamus elgesio ir mąstymo modelius. Niekas negali atstoti pasakų, jų grožio; jos yra pirminis būdas perduoti kultūrą, sudaro galimybę vaikui įžengti į platesnę socialinę aplinką, pirmiausia – tik vaizduotėje, kad paskui, ištobulinęs ten įgytą patirtį, jis galėtų patikrinti ją realiame pasaulyje.

Terapinės pasakos padeda, moko savarankiškai ir kūrybiškai tvarkytis gyvenime. Sukurtos atsiradus poreikiui, jos padeda ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, mokytojams ir terapeutams, leidžia jiems patekti į vaikų svajonių pasaulį, suprasti vienas kitą ir kartu išgyventi personažų liūdesį bei džiaugsmą, pajusti ryšį, siejantį juos su kitais.

Pasakos yra nuostabus priešnuodis, vaiką ir tėvus saugantis nuo vienišumo, jos padeda rasti kelią, kuriuo einant galima būti kartu, ir tas kelias, kartą atrastas, niekada nebus pamirštas ar pamestas.

Pasakos nutiesia daug kelių į meną, į kitus žmones ir į save, ugdo vaizduotę, todėl suvokti jų vaidmenį yra ne tik įdomu, bet ir 8

būtina. Ypatingą rolę vaikams skirta literatūra atlieka skatindama vaiko, gyvenančio skurdžioje – turime galvoje nepatenkintus jo psichinius poreikius: saugumo, meilės, pripažinimo – aplinkoje, vystymąsi; šie kūriniai padeda gyventi ir vystytis netgi ten, kur tam nėra tinkamų sąlygų.

Terapinės pasakos gydo, išsklaido įtampą, padeda įveikti baimę. Jos veikia ir profilaktiškai. O šioje knygoje jos atlieka savotišką skiepų vaidmenį. Tai puikūs skaitiniai kasdienai, o terapeutui, dirbančiam su turinčiais didesnių sutrikimų vaikais, – dar vienas terapijos metodas.

pirma dalis

VaikĹł baimÄ—s

1 sk y r i us

Vaikų baimės ir jų genezė

Įvairiose knygose, tiek mokslinėse, tiek populiariosiose, galiausiai tiek vadovėliuose, randame informacijos, kad baimės kamuoja visus vaikus, kad tai yra būdinga jų vystymosi ypatybė, kad baimės – tarsi vaikiška liga, kuria turi persirgti visi. Baimės grupuojamos atsižvelgiant į skirtingus amžiaus tarpsnius.

Naktinės baimės atsiranda tarp trečiųjų ir penktųjų gyvenimo metų, 4–5 metų vaikus dažnai kamuoja nepagrįstos atmosferos reiškinių, gyvūnų baimės, jie bijo, pavyzdžiui, vėjo, musių, vorų ir pan. Atrodo, kad autoriai tuo nori pasakyti, jog būtent filogenetiškai užprogramuotas nervų sistemos brendimas kaltas dėl to, kad tam tikru gyvenimo tarpsniu vaiką apninka baimės, panašiai kaip kūdikystėje jis ima laikyti galvutę ar sėstis1, 2, 3. Kituose šaltiniuose įvairių žmogaus psichologijos koncepcijų kūrėjai įžvelgia vis kitokias mūsų baimių, jų atsiradimo mechanizmų ir išlikimo priežastis4, 5, 6.

Bet gal atitrūkime nuo emocijų analizės taikant įvairias psichologines teorijas, verčiau pažvelkime į baimes vaiko vystymosi aspektu, ieškodami sąlygų, kuriomis jos kyla.

13

Taigi – sąvokos baimė ir nerimas dažnai vartojamos panašia prasme, tačiau jos skiriasi, ir tą skirtumą reikia paaiškinti.

Baimė – įgimta emocija, kurios išraiška yra reakcija į keliančius pavojų dirgiklius, tai yra ją gali sukelti skausmas, stiprus garsas, prarasta pusiausvyra ir t. t., paskui reakcija išplinta ir imama reaguoti į visą situaciją, žodinius signalus, nuskambėjusius netrukus po pirminių dirgiklių, suveikus sąlyginiam, modeliavimo ar mokymosi mechanizmui (tie mechanizmai bus išsamiai paaiškinti skyriuje „Baimės atsiradimas pagal kognityvinę elgesio koncepciją“ (ši koncepcija dar vadinama – bihevioristine išmokimo teorija). Vėliau taip pradedama reaguoti ir į iš pradžių buvusius neutralius dirgiklius ar situacijas. Baimė yra emocija, kuri lydi mus nuo pat gimimo ar net nuo dar anksčiau, juk ji atsiranda jau prenataliniu laikotarpiu ir valdo mus iki gyvenimo pabaigos7. Baimės galingumas keičiasi priklausomai nuo dirgiklio stiprumo, rūšies ir reikšmės. Ilgainiui įgauname žinių, kurios gali sustiprinti, pagilinti arba likviduoti kai kurių dirgiklių baimę.

Baimė yra įgimtas jausmas, ją suaktyvina išoriniai dirgikliai ir toks vidinis dirgiklis kaip skausmas. Iškilus pavojui, baimės vaidmuo – padėti mums prisitaikyti: mobilizuoti savo jėgas arba pabėgti.

O štai nerimas yra vidinis procesas, nesusijęs su tiesioginiu pavojumi ar skausmu, jis kyla viduje ir yra grėsmės laukimas, pavojaus numatymas. Jo vaidmuo – padėti prisitaikyti, kuo geriau pasirengti valandėlei, kai laukiamas pavojus užklups.

Todėl nerimas yra galingas, jei ne svarbiausias, civilizacijos vystymosi variklis. Nerimas išlaisvina gebėjimą veikti raciona14

liai, pavyzdžiui, statyti tvoras, užtvarus, kurti vis tobulesnius ginklus arba gelbėtis magiškais būdais, ritualais, tikėjimais, kurių kultūrinę reikšmę mažinant nerimą ir baimę pirmasis pažymėjo B. Malinowskis8.

Neurofiziologiniai tyrimai patvirtina skirtumus tarp baimės ir nerimo reakcijų; patiriant tas emocijas veikia skirtingos smegenų dalys.

Asmenybei vystantis nerimas atsiranda baimei iš išorinės tapus vidine, tad galima pasakyti, kad baimė yra pirminė, nerimas išauga iš jos. Nerimas gimsta baimės reakcijai tapus vidine, vadinasi, jį sukelia dirgikliai, kurie vaiką veikė anksčiau ir yra susiję su įvykiais, kuriuos tasai patyrė (šioje knygoje kalbama apie vaikus kamuojantį nerimą, tačiau pagal nusistovėjusią tradiciją jį vadinsime vaikų baimėmis. – Vert. pastaba.). Tokią baimės rūšį ga-

lima pavadinti atkuriamąja, nes šis apibūdinimas tiksliausiai perteikia jos, kaip nenutraukiamai susijusios su anksčiau vaikui įtaką dariusiais įvykiais, genezę.

Kita baimės rūšis buvo pavadinta vaizduotės baime. Jos genezė susijusi su baimės kupinais įsivaizduojamais reginiais, daiktais ir įvykiais, anksčiau nematytais ir nepatirtais, bet kilusiais vaiko vaizduotėje (pavyzdžiui, dvasios, raganos, ateiviai). Pasitelkdamas vaizduotę mažasis taip pat gali kurti savo baimių pasaulį, ypač kai tą daryti skatina aplinka – filmai, ypač siaubo, kurių vaikas nesupranta, todėl jie gali sukelti itin smarkų nerimą.

Kalbos vystymasis taip pat daro didelę įtaką vaiko emocijoms. Žodžiais nusakomi įvykiai, asmenys, situacijos, vadinasi, jie sukelia ir atitinkamų emocijų. Vaikui augant didėja žodžių 15

kaip baimės generatoriaus reikšmė. Intelektiniai gebėjimai, laki fantazija padeda kilti vaizduotės baimėms, tačiau padeda ir su jomis susidoroti. Kaip atkuriamosios baimės, kurios yra nenutraukiamai susijusios su vaiko patirtimi, taip ir vaizduotės baimės, susijusios su pažinimo procesų vystymusi, rodo, kad jas sąlygoja vaiko patirtis, jo vystymasis.

Pirmiau išvardytų baimių kilmės sąlygas iliustruoja mažieji pacientai, kurie ieškojo pagalbos ir gydymo. Šešerių metų berniukas bijojo užmigti. Jis baiminosi, kad tuomet, kai užmigs, bus paguldytas į karstą ir užkastas. Ta baimė atsirado iškart po senelio laidotuvių, kuriose dalyvavo ir vaikas. Berniukas nesuvokė, kas yra mirtis, ir senelio būsena jam asocijavosi su miegu. Tad gimė gana racionali mintis: mane irgi gali užkasti, kai užmigsiu. Tas berniukas nei emociškai, nei psichiškai nebuvo pakankamai subrendęs, kad dalyvautų laidotuvėse. Atsiradusi baimė buvo susijusi su berniuko išgyvenimais, o bazė, iš kurios ta baimė susiformavo, buvo susiklosčiusi situacija ir tai, kaip vaikas ją suvokė.

Kitas berniukas daug valandų praleisdavo priešais televizoriaus ekraną. Vaiko vaizduotę veikė žiūrimi siaubo filmai, jie stipriai stimuliavo mažojo baimes. Berniukas ėmė bijoti pabaisų antpuolio. Dabar jo vaizduotė kūrė vis naujus grėsmės vaizdus, kuo toliau – tuo baisesnius. Jis nuolatos tikrindavo, ar už užuolaidos, po lova netyko pabaisos, trokštančios jį suėsti.

Dar viena baimės rūšis kyla iš nepatenkintų poreikių. Šiuo atveju baimė yra kaip skausmingas trūkumo jausmas. Dėl 16

nepatenkintų fiziologinių poreikių vaikas blogai vystosi; dėl maisto stokos ir viso to biologinių padarinių gali ištikti mirtis.

Panašiai esti ir dėl nepatenkintų psichinių poreikių. Jų deprivacija sukelia įvairias patologijas, stabdo visavertį psichikos vystymąsi. Jei vaikas negalės patenkinti saugumo ar meilės poreikio, šitai jau ankstyvoje vaikystėje sukels vadinamąją našlaičio ligą, daug kartų aprašytą literatūroje, kuri akivaizdžiai parodo, kokią griaunamąją įtaką ankstyvoji emocinė deprivacija daro protiniam, emociniam, socialiniam vystymuisi. Nepatenkinti emociniai poreikiai taip pat gali sukelti įvairias somatines ligas ir netgi mirtį. Bet kokie ribojimai siekiant patenkinti tuos poreikius skatina baimes. Jei tėvai nepakankamai aiškiai rodo atžalai, kad jis yra jiems labai svarbus, stiprią baimę vaikas stengiasi nuslopinti nuolat su jais bendraudamas, nesitraukdamas nuo motinos nė per žingsnį, tarsi jam reikėtų kuo dažniau įsitikinti, kad nebus paliktas. Šitai gali būti rodoma ir nederamais veiksmais: vaikas taip elgiasi norėdamas patraukti arba išlaikyti tėvų dėmesį.

Vadinasi, kaip pažinimo procesų pagrindas yra nuolatinis išorinis stimuliavimas, be kurio vaikas negali vystytis, taip dėl emocinio jo vystymosi būtinai reikia patenkinti poreikius, su kuriais ateiname į šį pasaulį. Žinoma, aplinkos poveikis leidžia vaikui vystytis geriau arba prasčiau – priklausomai nuo sąlygų, kuriomis jis auga. Kūdikis į pasaulį ateina ne kaip tabula rasa, jis geba pastebėti figūras, reaguoti į daugybę dirgiklių, be kita ko, jis moka ir jaučia poreikį čiulpti, taip pat turi kitų poreikių: prisiglausti, būti glostomam, būti greta, užmegzti ryšį. Jei šie poreikiai nepatenkinami, vaikui kyla sti17

prių baimių, o jos, kaip jau buvo minėta, gali sukelti rimtų sutrikimų.

Dar viena baimių rūšis susijusi su savivaizdžiu (su savęs vaizdu, su tuo, kaip mes atrodome žiūrint kitų akimis, kaip mus vertina aplinkiniai). Ši baimė atsiranda vėliausiai – kaip skausmingas suvokimas, kad esi prastesnis už kitus. Vaikas turi poreikį vertinti save teigiamai; tai stiprina tikėjimą savo jėgomis, skatina veikti. Neigiama kitų žmonių, ypač tų, kurie mažajam yra svarbūs, nuomonė, taip pat neigiami veiklos rezultatai sukelia baimę, verčia tikėtis dar vieno pralaimėjimo, verčia mąstyti pesimistiškai, todėl galiausiai vaikas užsisklendžia savyje, stengiasi pabėgti nuo pasaulio, todėl kartais tai priveda net prie autodestrukcijos.

2 sk y r i us

Baimės – jų reiškimosi

sferos ir formos

Kaip jau buvo minėta, baimės vaidmuo – padėti prisitaikyti; ji skatina veikti taip, kad apsisaugotum nuo realių ar numatomų, tikėtinų pavojų, taip pat kad galėtum patenkinti savo poreikius, išvengtum situacijų, kai jie gali būti nepatenkinti.

Baimė padeda mokytis elgtis socialiai, pagilina empatiją, vaikas aiškiau suvokia, ką jaučia kiti. Baimė, skatindama veikti, padeda pasirinkti tinkamiausius veikimo būdus. Jei vaikas efektyviai susidoros su tomis užduotimis, tai yra, jeigu išlaikys tuos bandymus, ims pasitikėti savo jėgomis, sustiprės jo dvasia ir susiformuos savivertė, turinti realų pagrindą – jo kompetenciją.

Baimė yra patologinė, jei nuolat dominuoja vaiko elgesyje, o kadangi ji yra jaučiama nuolat, galiausiai sukelia įvairių sutrikimų. Tokia baimė netenka padedančiosios prisitaikyti emocijos reikšmės, tampa neadekvati dirgikliams, o nerimą ima kelti situacija, neturinti pavojaus požymių. Baimei dominuojant susiformavę asmenybės bruožai sutrikdo vaiko elgesį 19

20