TAUTA BE VALSTYBĖS. VALSTYBĖS KELIAS by UAB Leidykla VAGA

RIMAS BRUŽAS

tauta be valstybės.

Valstybės kelias

vilnius 2012

UDK 947.45.05/.7

Br361

Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

Viršelio idėja Rimo Bružo Meninis apipavidalinimas Ernesto Vinicko

Nomedai

TURINYS

Pratarmė / 8 Valdžia ir visuomenė / 11 Napoleonas Lietuvoje / 13 Alma Mater Vilnensis / 23 1830–1831 m. sukilima s / 35 Tarp dviejų sukilimų / 49 1863–1864 m. sukilimas / 63 Tapatybės paieškos / 72 Atgimstanti tauta / 86 XX amžiaus pradžia / 103 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas / 113 Didysis karas ir Lietuva / 135 Oberostas / 150 Rytų frontas. Lietuva / 165 1917 m. lietuvių konferencija Vilniuje / 175

6 /

turinys

Paryžiaus taikos konferencijos koridoriuose / 184 1918 m. vasario 16 d. / 208 Realizuota teisė. Pirmieji žingsniai / 219 Pirmoji Respublika / 230 Nepriklausomybės kaina / 242 Steigiamasis seimas. 1920–1922 metai / 259 Užsienio politika / 270 Tarp Vilniaus ir Klaipėdos / 287 Vartai į Vakarus / 304 Mažoji Lietuva / 316 Didžioji Mažoji Lietuva / 327 1923 m. Klaipėdos sukilimas / 339 1923 m. gyventojų surašymas / 351 Anglo įspūdžiai iš Kauno / 355 Sostinė ir provincija / 357

7 /

turinys

PRATARMĖ

Kodėl istorijos įvykių ar chronologijos nežinojimas mums atrodo tokia skaudi spraga? Tai – mūsų epochos ženklas, simptomas. Negalima ignoruoti Istorijos, nes esame įsitikiname, kad tai ji mus sukūrė.1

Knygoje Istoriškumo ribos Barbara Skarga rašė: Mus stebina, kaip skirtingai, negu mes, mąstė šios epochos žmonės. Jaučiame vis didesnį atstumą nuo jai būdingų gyvenimo formų. Atstumas nutrina visumoje glūdinčias skirtybes ir išryškina tai, kas skiria šiandieną nuo vakardienos. Kuo toliau į praeitį žvelgiame, tuo labiau stebimės, kad žmonės galėjo taip elgtis, tačiau kaip sunku nusakyti būdingus mūsų amžiaus bruožus, nors jame gyvename ir kartu jį kuriame. Mus supanti tikrovė, tiesiogiai suvokiama kaip tai, kas sava, kas greta, kas įprasta, slepia nuo mūsų giluminę šerdį. Mes dar neturime lyginamojo mato, negalime žvelgti per atstumą, tad negalime aprėpti visumos. Įvykių, kurių liudininkai esame, sąvartos užgožia dalykų esmę. Dabartis, Braudelio teigimu, yra perkrauta gestų ir ženklų, kurių reikšmės dar nesame pajėgūs įvertinti. Kad įžvelgtume esmę, mums būtina laiko perspektyva. Laikas padeda atrinkti daiktus ir reiškinius. Vieni jų pradingsta, nepadarę didesnio poveikio, kiti iškyla į pirmąją vietą, nors amžininkai jų nepastebėjo. Istorijos laikas išryškina visumas.2

1 2

8 /

M. Eliade, Fragments d’un journal, Paris, 1973 m., 194 p. Barbara Skarga, Istoriškumo ribos, 2008 m.

t a u t a b e va l s t y b ė s . va l s t y b ė s k e l i a s

Tauta be valstybės. Valstybės kelias parašyta remiantis 2008–2010 metais kurto istorinių dokumentinių filmų ciklo „Valstybės kelias“ surinkta medžiaga. Knygoje aptariama, nagrinėjama Lietuvos istorija nuo Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) žlugimo 1795 metais iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metų vasario 16-ąją. Kuriant dokumentinių filmų ciklą buvo surinkta daugybė informacijos: paimti žymiausių šalies istorikų interviu, analizuoti rašytinių amžininkų liudijimai, monografijos, istorikų nagrinėjama tema parašyti tekstai, spaudos ištraukos ir kita informacija, kuri nepateko į filmų ciklą „Valstybės kelias“, arba buvo panaudota tik iš dalies. Todėl buvo priimtas sprendimas surinktą, papildytą ir patikslintą informaciją sudėti į vieną knygą. Knygoje Tauta be valstybės. Valstybės kelias chronologiškai aptariami kertiniai istorinės Lietuvos įvykiai, lietuvių tautos raida nuo tada, kai jau galime kalbėti apie tautą iki tada, kai tauta sukūrė valstybę, kuri įsitvirtina tarptautinėje arenoje. Reikia pabrėžti, kad knyga nebuvo rašoma kaip istorinė studija ir pretenzijų į akademiškumą neturi. Tai veikiau bandymas skaitytojui ar istorijos mylėtojui padėti geriau suprasti istorinius procesus, jų raidos dėsnius ir aptariamų įvykių tarptautinį kontekstą. Antra vertus, tai bandymas „prijaukinti“ istoriją. Rimas Bružas

VALDŽIA IR VISUOMENĖ

Yra sakoma, kad kiekvienoj šaly valdžia ir visuomenė yra didžiausi, nuolatiniai priešininkai, ir valdžios peikimas yra įėjęs net į kasdienį gyvenimą, kaipo savo rūšies „gero tono“ pažymys. Tokia nenatūrali spraga tarp valdžios ir visuomenės gali eiti gilyn ir gilyn, jei iš abiejų pusių neatsiras tikro noro susitaikinti ir vienas antrą suprasti. Kai toji spraga virsta per didele, tad įvyksta šalies viduj perversmas, revoliucija, po kurios paima valdžią į savo rankas nauji žmonės. Iš šio atžvilgio žiūrint, galima pasakyti, kad revoliucija, lygiai kaip ir karas, yra neišvengiamas valstybinio gyvenimo reiškinys. Tačiau visiems yra daug patogiau, jei pasikeitimo procesas eina evoliucijos keliu. Lietuva, gyvendama aštuntus laisvės metus, dar negali pasigirti, kad jai galėjo atsibosti vienas ar kitas režimas. Kol mūsų valstybiniai ir tautiniai idealai dar nėra įvykdyti, kol Vilnius yra atskirtas nuo mūsų, tol mes negalim sau leisti vidaus prabangos – demonstratingai nedalyvauti valstybiniame darbe. Per anksti mūsų tarpe pasireiškia pavydas, įtarinėjimas, įvairios paskalos. Valstybinė gerovė nenustoja vertės nuo to, ar mums yra simpatingas, ar nesimpatingas vienas arba kitas valdžios žmogus. Galima būti nepatenkintu valdžios žygiais, bet to nepasitenkinimo vaisium privalo būti ne aršus trukdymas kitiems dirbti, bet, atvirkščiai, dar didesnis pasiryžimas bendrai dirbti, tikint, kad savieji idealai galima bus įvykdyti ne smurto keliu, bet rimtu ir sąžiningu veikimu. Šios mintys tenka pareikšti dėl to, kad mūsų gyvenime partinių principų tiek nejaučiame, kiek asmeniškus partijų vadų nesusipratimus ir kivirčus. Patiems vadams reikėtų susiprasti, kad negražu ir žalinga vaidinti iš savęs nepaliečiamus stabukus, dėl kurių vieni turėtų sielotis ir pyktis, o kiti aukas rinkti kodylui pirkti. Plačiosios žmonių minios norėtų matyti vadus drauge traukiančius sunkų valstybės vežimą, bet ne vieniems vežant, o kitus kišant lazdas į ratus ir juokiantis, kad anie „nepaveža“!

11 /

va l d ž i a i r v i s u o m e n ė

Vadovauti – reiškia rodyti darbštumo ir pasiaukojimo pavyzdį, bet ne būti „didvyriu“, kurs nusiplautų nuo darbo rankas tik dėl to, kad ne jis valdo. Taip pat ir visuomenė turėtų būti aktingesnė, nesnausti ir rodyti daugiau pasiryžimo kliūtims nugalėti. Ir geriausi vadai nieko nepadarys, jei minios snaus ir bus neišjudinamos. Valstybės reikalai yra daug platesni už partinius, todėl yra didžiausia dorybė vienus paaukoti kitų gerovei. Kitaip esant, valstybinis mechanizmas nuolat ges, ir kritingesnį momentą gali visiškai sustoti. Valdžiai ir visuomenei – abiem apie tai reikia kuo rimčiausiai pagalvoti.3

„Valdžia ir visuomenė“, Kauno žinios, Kaunas, 1925, Nr. 5.

NAPOLEONAS LIETUVOJE

Virgilijus Pugačiauskas teigė: „Radikali unifikacija buvo numatyta pačios Jekaterinos II. Kaip žinoma, 1796 metais ji miršta ir radikali unifikacinė programa sulėtėja, nes jos sūnus, beje, nemėgstamas, Pavlas I ėmėsi kitokios politikos. Jis paleido politinius kalinius, tarp jų ir Tadą Kosciušką 4 (1794 metų sukilimo vadovas), kai kam netgi grąžino turtus arba išmokėjo kompensacijas, bet numatytoji unifikacija tęsėsi, tik buvo gerokai švelnesnė. Vėliau Aleksandras I unifikacinę programą tęsė Jekaterinos II „tradicijomis“, nes Pavlas I per penkerius metus nespėjo realizuoti savo planų. Tai buvo priemonės, kurios gerokai suvaržė tiek miestiečių, tiek bajorų teises. Bajorams, žinoma, labiausiai buvo apribotos politinės teisės. Mažiausiai nukentėjo valstiečiai, nes ypatingų naujovių nebuvo įvesta, jeigu nežiūrėtume to, kad buvo imami rekrutai ir padidėjo mokesčiai. Pagrindinė arba radikaliausia unifikacijos našta gulė ant mažažemių ir bežemių bajorų pečių, kurie neteko praktiškai visų turėtų teisių, t. y. buvo net priversti išsirašyti iš bajorų luomo.“5 Nuo 1794 metų nebuvo praėję daug laiko. Dar buvo likę karininkų ir kareivių, dalyvavusių tų metų sukilime, kurie dabar veržėsi susikauti su jų valstybę sunaikinusiu priešu, ir į Napoleoną buvo dedama daug vilčių. XIX amžiaus pradžioje valdant Aleksandrui I dalis visuomenės Lietuvos valstybingumo atkūrimą ėmė sieti su caru. Atsirado projektų, žadančių atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (toliau – LDK) Rusijos imperijos sudėtyje. Respublikos pasipriešinimo dvasia nepalūžo, bajorijos vaizduotę vis dar žadino vizijos ir prisiminimai 4 5

13 /

Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko, 1746–1817. Pugačiauskas V., interviu, Valstybės kelias, 2009 m.

na pa l eona s l i et u vo j e

apie žlugusią Abiejų Tautų Respubliką. Kūrėsi slaptos organizacijos, konspiracijos ir sąmokslai, kuriuose sklandė Prancūzijos revoliucijos idėjos. Atkuriant Respubliką, tikėtasi Prancūzijos pagalbos, tačiau Napoleonas čia pasirodė tik 1806–1807 metais. Žaibiškai okupavęs Prūsiją, jis pavertė ją satelitine valstybe, o užėmęs Lenkiją, įkūrė Varšuvos kunigaikštystę. Tai daugeliui atgaivino ATR atkūrimo viltis.

arvydas pociūnas (istorikas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus dir. pavaduotojas): „Napoleonas susitikęs su lietuvių delegacija pareiškė, kad jis nesiruošia kariauti, nes su Rusija yra pasirašyta taika (Tilžės taika, 1807 m. sudarytas taikos susitarimas tarp prancūzų imperatoriaus Napoleono I, Rusijos imperatoriaus Aleksandro I ir Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III). Tie, kas Lietuvoje buvo pasiruošę sukilimui, sužinoję, kad Napoleono puolimas į Rytus nebebus tęsiamas, gerokai nusivylė. Pasitikėjimas ir tikėjimas Napoleonu buvo kritęs ir ankstesnis veržimasis į kovą, bent tarp jų, buvo gerokai sumažėjęs. Galbūt nusivylimas nebuvo masinis, bet didžioji dalis buvo „atšalę“. egidijus aleksandravičius (istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto prof., habil. hum. m. dr.): „Žinoma, kad buvo liūdesio ir priešinimosi, vyravo pasimetimas. Napoleonui jau traukiant į Rytus ir besiruošiant įžengti į Rusijos imperiją ir Lietuvą, Tado Kosciuškos jau nepavyko pritraukti į savo pusę.“ Karo su Napoleonu išvakarėse caras Aleksandras I buvo atvykęs į Lietuvą ir tikrino savo armijos pasirengimą. 1812 m. birželio 24 d. Napoleonas su pagrindinėmis pajėgomis persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Caras Aleksandras I, jo kariuomenė bei Rusijos šalininkai pasitraukė iš Lietuvos. Po keturių dienų Napoleono daliniai užėmė Vilnių. Ta diena amžininkų buvo vadinama „nepaprasta, skelbiančia kraštui ir miestui naujos epochos pradžią“. Napoleonas Vilniuje praleis 19 dienų. Prancūzijos kariuomenės pulkai beveik iškilmingai įžengė į Vilnių, iš kurio tik prieš kelias dienas išvyko čia viešėjęs caras Aleksandras I. Įžengęs į generalgubernatoriaus rūmus Vilniuje (dabartinė prezidentūra), Napoleonas pasiteiravo kabineto, kuriame dirbo Aleksandras I, ir atsisėdo prie jo darbo stalo, kuris šiuo metu yra saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijoje Kaune. Liepos 1 d. Napoleonas pasirašė įsaką, kuriuo paskyrė laikinąją Lietuvos vadovybę. Jo pirmosios tezės skelbė: 1. Sudaroma Lietuvos laikinoji vyriausybė, susidedanti iš penkių narių ir vieno generalinio sekretoriaus; 2. Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai pavedama tvarkyti finansus, maistą, organizuoti krašto kariuomenę, formuoti nacionalinę gvardiją ir žandarmeriją.6 6

14 /

Dundulis B., Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812), Vilnius, 1981, p. 66.

t a u t a b e va l s t y b ė s . va l s t y b ė s k e l i a s

Tačiau įsteigtoji komisija nebuvo savarankiška valdžia, ji turėjo vykdyti Prancūzijos valdžios atstovų pavedimus. Jau liepos 5 d. Napoleonas įsakė laikinajai komisijai sudaryti 5 pėstininkų ir 4 kavalerijos pulkus, kurie turėjo įsijungti į jo kariuomenę. Pulkų sudarymas užtruko, nes jie daugiausia buvo formuojami iš rekrutų, kuriuos reikėjo gaudyti. Savanorių dėl 1807 m. patirtų nuoskaudų nebuvo daug. Tačiau remiančių Prancūzijos kariuomenę atsirado.

a. pociūnas: „Napoleono daliniams žygiuojant per Lietuvą, atsiminimuose galima surasti daug pasakojimų, kad Prancūzijos kariuomenė labai stipriai plėšė, degino ir t. t. Tačiau rašoma ir apie tai, kad gavę pieno ar duonos prancūzai kariai visada sumokėdavo, o kariai ispanai, portugalai ar kroatai iš tikrųjų plėšdavo. Todėl atsiminimai apie pačius prancūzus Prancūzijos kariuomenėje, kiek man teko domėtis, yra teigiami. Saksai ar bavarai taip pat buvo žiaurūs, bet ilgainiui įprato sakyti, kad tai prancūzų darbas.“ Imperatoriaus armijoje tarnavo nemažai lietuvių – ir ne vien aukštų karininkų, buvo didelis skaičius ir eilinių karių. Jaunimas perplaukdavo per Nemuną ir stodavo į imperatoriaus kariuomenę, nes daugeliui imponavo Napoleono asmenybė.

e. aleksandravičius: „Didelė dalis tų žmonių ėjo į kovas, pralaimėję traukėsi ir buvo panaudota ne brangi, bet labai kokybiška patrankų mėsa Napoleono kampanijose ir Santo Dominge, ir Ispanijoje. Kur tik neišbarstė kaulų Lenkijos ir LDK jaunuomenė.“ Prancūzų kariuomenėje tarnavo ne vien prancūzai, bet ir kitų tautų žmonės, tai nuolatos pabrėžiama, bet lygiai taip pat ir Rusijos kariuomenėje buvo ir latvių, ir suomių, ir gruzinų, ir ukrainiečių, ir totorių, t. y. tose kariuomenėse buvo visko. Žinoma, ir lietuvių. Nuo 1796 m. Rusijos kariuomenė pradėjo imti rekrutus ir iš Lietuvos teritorijos. Iki 1797 m. rekrutai buvo imami tarnauti „iki gyvos galvos“ ir tik vėliau tarnybos laikas buvo pakeistas į 25 metus. Taigi, galima sakyti, kad 1812 m. Rusijos kariuomenėje tarnavo nemaža dalis lietuvių. Tiesa, tais pačiais metais rekrutais buvo paimti paskutiniai „rezerviniai“ 3 000 rekrutų, kurie nebuvo mobilizuoti ir palikti iki „ypatingo atvejo“ kaip šeimos maitintojai. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, Rusijos kariuomenėje galėjo būti 15 000–20 000 lietuvių.7 Tačiau lietuvių kiekis ir vaidmuo caro kariuomenėje istorikų vertinamas skirtingai. 7

15 /

Pociūnas A., interviu, Valstybės kelias, 2009 m.

na pa l eona s l i et u vo j e

e. aleksandravičius: „Sovietiniais laikais labai demonstratyviai reikėjo parodyti, kaip lietuviai buvo savotiškai pasidalinę, arba, dar daugiau, gynė „tėvynę“ Rusiją tuose lietuvių daliniuose ar pulkuose. Nors ten rusai karininkai ir rekrutai buvo Lietuvoje per prievartą paimti, štai tau ir lietuvių pulkas, kažką įrodantis. Man jis neįrodo nieko.“ virgilijus pugačiauskas (istorikas, Lietuvos istorijos instituto XIX a. Istorijos skyriaus vedėjas, hum. m. dr.): „Vienintelis tikslas, kam mes jam buvome reikalingi tuo momentu, tai parama kovoje su Rusija. Tai atitiko real politic principus. Vienintelė valstybė Europoje, kuri trukdė Napoleonui įsigalėti, buvo Rusija, o Lietuva pasitaikė tame kelyje. Lietuvos tuomet buvo daug. Rusijai atiteko 6–7 milijonai, t. y. beveik 62 proc., ATR gyventojų. Akivaizdu, kad šita nesuvaldoma ir ištroškusi atgauti tai, ką staiga prarado, masė buvo labai reikalinga tiek Aleksandrui, tiek Napoleonui ir jie abu savais metodais bandė tą energiją išlaisvinti ir panaudoti savo tikslui.“ Napoleonas nesiekė grąžinti buvusių didikų privilegijų, nežadėjo atkurti vieningos Lenkijos. Tai atstūmė nuo jo dalį Lietuvos didikų, kuriems Rusijos tvarka buvo priimtinesnė. Analizuojant Napoleono brėžiamą Europos politinį žemėlapį matyti, kad jis gana taikliai įsivaizdavo būsimų tautinių valstybių kontūrus. Napoleonas atsisakė iš lietuvių suformuotus karinius dalinius prijungti prie lenkų, paliko juos savo karinės vadovybės pavaldumui. Tokie prancūzų veiksmai teikė vilčių pirmiesiems lietuviško rašto darbininkams Antanui Klementui, Silvestrui Valiūnui – šis su būriu studentų įstojo į prancūzų kuriamą karinį dalinį. Jie tikėjosi, kad bus panaikinta baudžiava. Tačiau „lietuviškasis separatizmas“ buvo nepriimtinas Lietuvos laikinajai vyriausybei ir 1812 m. liepos 12 d. Vilniaus katedroje ji iškilmingai pareiškė, kad sieksianti vėl suvienyti į vieną politinį vienetą išskirtas Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šalis.8 Taigi laikytasi gegužės 3-iosios Konstitucijos politinių nuostatų.9

v. pugačiauskas: „1812 m. Napoleonas Vilniuje buvo sutiktas kaip išvaduotojas. Bajorai savo viešose kalbose, pasitikdami imperatorių, sakė, kad tai „mūsų išvaduotojas“, „tautos išvaduotojas“, „mūsų teisių ir prerogatyvų sugrąžintojas“, – galima būtų surasti begalę labai vaizdingų pasakymų. Tačiau akivaizdu, kad tik maža dalis didikų suvokė, kokią galimybę jie turi su Napoleonu, o tai 8 9

16 /

Dundulis B., Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812),Vilnius, 1981, p. 66. Genzelis B., Kelias į 1918 metų Vasario 16-ąją, 2005, p. 31.

t a u t a b e va l s t y b ė s . va l s t y b ė s k e l i a s

buvo tikimybė atgauti bent dalį to, kas buvo turėta, ir todėl jam buvo suteikta didelė parama.“ e. aleksandravičius: „Visas tas apsišvietęs, savarankiškas bajoriškasis elitas, žinoma, didžiąja dalimi suvokė Napoleoną kaip išvaduotoją, nors Napoleonas ne visus savo pažadus vykdė, tačiau lygiai taip pat matė Lietuvos, galbūt, provincinę, bet apskritai, atskirybę. Napoleono planuose irgi figūravo tokių vaizdinių, panašių į M. K. Oginskio, idėjos. Jo planuose, jo štabo popieriuose buvo tokių schemų, kuriose įsivaizduojama ateitis šiame krašte, jeigu pavyktų nurungti Maskvą. Jeigu jis laimėtų, norėtų sukurti tokią marionetinę, trilypę Lenkiją, kurią sudarytų Lenkijos karūna, LDK ir Volynė.“ B. Genzelis teigė: „Dar 1810 m. didikai Mykolas Kleopas Oginskis, Ksaveras Liubeckis, Liubomirskis, Grabovskis, Kazimieras ir Liudvikas Pliateriai, įgiję Rusijos caro Aleksandro I palankumą, siekė jį įtikinti, kad būtų naudinga suteikti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei autonomiją. Tai suartintų Lietuvos gyventojus su Rusija ir neleistų Napoleono šalininkams įsigalėti Lietuvoje. Savo ištikimybę Rusijos carui didikai grindė bajorų garbės kodeksu. Šių tikslų vedamas 1811 m. lapkričio 3 d. M. K. Oginskis įteikė Aleksandrui I LDK autonomijos paskelbimo įsako projektą, o 1812 m. pradžioje caro paprašytas jis parengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo nuostatų projektą. M. K. Oginskis manė, kad Lietuvai Rusijos imperijoje galėtų būti suteiktas panašus statusas, kaip Suomijos Didžiajai Kunigaikštystei ar Lenkijos karalystei. Pagal valdymo pobūdį tai būtų aristokratinė valstybė. Deja, projektas liko projektu, nes Rusijoje nugalėjo požiūris, kad Lietuva nuo seno yra Rusijos imperijos dalis, dabar sugrąžinta tėvynei Rusijai. Po šių nesėkmių ir Lietuvos didikai įsitikino, kad laukti malonių iš Rusijos vyriausybės – tik veltui gaišti laiką.“10

v. pugačiauskas: „Tik didžiųjų valstybių kontekste mums buvo leista rengti tuos planus kaip tam tikrą atsaką. Kaip žinome, M. K. Oginskio planas nebuvo realizuotas. M. K. Oginskis 1811–1812 m. matydamas, kad karas tarp didžiųjų Europos galybių yra neišvengiamas, skubiai sugalvojo papildomą variantą – Aleksandrui I siūlė paskelbti Lenkijos karalystę ir taip suvilioti lenkus net iš Varšuvos kunigaikštystės. Tai būtų labai palankus momentas, todėl lenkai prisidėtų prie bendros kovos su Napoleonu kaip labai svarbus elementas, kaip koalicija iš išskaičiavimo. Napoleonas lygiai tą patį darė anoje pusėje, su išskaičiavimu įkurdamas Varšuvos kunigaikštystę, o kitą Lenkijos dalį 1809 m. prijungdamas prie 10

17 /

Genzelis B., Kelias į 1918 metų Vasario 16-ąją, 2005, p. 20.

na pa l eona s l i et u vo j e

Varšuvos kunigaikštystės. Vadinasi, lenkų elementas arba Lenkijos klausimas, o kartu ir LDK, suprantama, kaip dviejų monarchijų diplomatijos žaidimas tol, kol jie reikalingi ir gali toje diplomatijoje ką nors spręsti, kaip kamšalas, galintis „užkimšti“ tam tikrą problemą, arba būti, kol atitinka vieno ar kito valdovo interesą.“ Napoleonas Bonapartas, kol nesibaigs karas su Rusija, krašto valstybinės priklausomybės ir politinio klausimo svarstyti nenorėjo. Nesiėmė jis čia ir socialinių reformų, neįvedė Napoleono kodekso, kurio labiausiai laukė valstiečiai, jau girdėję, kad Varšuvos kunigaikštystei priklausančioje Užnemunėje jų tautiečiams suteikta asmens laisvė. Daugelyje vietų jie ėmė maištauti, atsisakinėjo eiti lažą ir vykdyti kitas prievoles.

a. pociūnas: „Karas dar tik įpusėjo, o Lietuva buvo savotiškas avanpostas maisto, pašaro ir, svarbiausia, gyvosios jėgos.“ v. pugačiauskas: „Įsivaizduokime, kad buvo atkurta Lietuvos valstybė, nesvarbu, kokia forma. Laikina vyriausybė, neatkurtas LDK pavadinimas, bet mes turėjome savo vyriausybę, savo kariuomenę, kuri tuo metu buvo didesnė negu šiandien – 16 000 karių, imta mąstyti apie įvairiausias reformas. Valstybinis mechanizmas užsivedinėjo ir nors daugelis bajorų reikalavo grąžinti teises ir prerogatyvas, niekas labai nesiveržė jų atkurti, bet rengėsi modernizuoti pagal Respublikos pavyzdį. Gegužės 3 d. Konstitucija būtų puikus pavyzdys. Lietuvos Konstitucija netgi buvo lyginama su Napoleono teisynu. Akivaizdu, kad mums tai buvo galimybė, oro gurkšnis, kuris neleido pamiršti idėjos ir tuos penkis mėnesius, iš esmės, mes gyvenome turėdami atkurtos valstybės statusą.“ Lietuvos visuomenė, jos socialinio elito dauguma, kaip pastebėjo pats Prancūzijos imperatorius, jo laisvinimo misiją sutiko gerokai šalčiau nei lenkai. 1812 metų kampanija, kaip vėliau jis pats prisipažino, buvo pati didžiausia Napoleono klaida. Jis ją vadino Lenkijos karu, nes didžioji karo veiksmų dalis vyko tradicinėje Lenkijos teritorijoje, be to, sėkmingos pabaigos atveju neišvengiamai būtų iškilęs LenkijosLietuvos valstybės atkūrimo klausimas. Siena, kurią Grande Armée perėjo 1812 m. birželio 22 d., buvo tik neseniai tapusi Rusijos imperijos siena. Žiūrint vietinių gyventojų akimis, tai istorinė Lenkijos ir Lietuvos siena. Napoleonui labai aiškiai iškilo klausimas, ką rinktis – politinę kampaniją, kurioje galėtų panaudoti armiją valstiečiams išlaisvinti iš baudžiavos ir sutelkti antirusiškas gyventojų nuotaikas, ar grynai karinę kampaniją, kurios galutinis rezultatas priklausytų tik nuo karinės sėkmės. Jis pastebėjo, kad Lietuvos lenkai gerokai skiriasi nuo Varšuvos lenkų. Taigi, kaip Karolis XII prieš jį ir Hitleris po jo, Napoleonas nusprendė nekreipti dėmesio į vietines

18 /

t a u t a b e va l s t y b ė s . va l s t y b ė s k e l i a s

sąlygas ir už tai brangiai sumokėjo. Galvodamas tik apie savo politinę ateitį, jis per Lietuvą atkakliai veržėsi į pačią maskvėnų valstybės širdį.11 Tiesa, Lietuvoje karštų Napoleono šalininkų buvo daugiau nei tų, kurie orientavosi į Rusiją. Čia buvo sudarytas lietuvių savanorių pulkas, į kurį įstojo ir daug universiteto studentų. Pulkas dar spėjo įsijungti į Napoleono kariuomenę, kai ji jau traukėsi iš Maskvos, tačiau dauguma jo karių žuvo spalio 12 d. mūšyje prie Slonimo. Nors Napoleonui pavyko užimti pačių rusų sudegintą ir paliktą Maskvą, bet priešo kariuomenė nebuvo sutriuškinta, o Aleksandras I atmetė pasiūlymą derėtis dėl taikos. Netikėtai anksti prasidėję šalčiai privertė Napoleoną trauktis iš Rusijos sostinės ir šis sprendimas tapo tikra jo kariuomenės katastrofa. Besitraukiančią, žiemai nepasiruošusią Prancūzijos kariuomenę metodiškai naikino ant kulnų lipanti Rusijos kariuomenė, vadovaujama Michailo Kutuzovo12. Gruodžio 6 d. Napoleonas, Baltarusijoje palikęs savo kariuomenės likučius, skubiai pravažiavo Vilnių čia nė nesustojęs. Po dienos miestą užplūdo visiškai pakrikusios jo kariuomenės likučiai – apie 20 000 žmonių, kurie, plėšdami viską, kas tik įmanoma, traukėsi į Vakarus. Kariai buvo taip pakrikę, kad net Vilniuje daugybė prancūzų mirė nuo šalčio ir bado, nors mieste buvo sukaupta tiek maisto ir pašaro, kad 10 000 žmonių kariuomenę būtų galima išlaikyti 40 dienų.

a. pociūnas: „Dešimtys tūkstančių visiškai bejėgių, išalkusių ir sergančių karių buvo eilėmis suguldyti vienuolynuose, kam nebeliko vietos, gulėjo namų kiemuose, kai ką priėmė miestelėnai, o kiti lėtai mirė tiesiog ant šaligatvių. Buvo atvejų, kai Vilniaus ir provincijos gyventojai, bet nemanykime, kad vien lietuviai, apiplėšinėjo tuos leisgyvius karius, nereti buvo ir nužudymo atvejai. Apie tai rašoma ne vien prancūzų, bet įvairių tautybių karininkų atsiminimuose. Buvo kategorija gyventojų, kurie susigundė jų pinigais, o pinigų jie turėjo tikrai nemažai, nes su savimi nešėsi viską, ko kazokai neatėmė. Po 1812 m. kai kur atsirado atnaujinti namai ar naujos sodybos – ne paslaptis, iš kur tie pinigai.“ Tuometinis Vilniaus universiteto Patologijos katedros vadovas prof. Jozefas Frankas13 apie ano meto įvykius savo prisiminimuose rašė: Keletas šimtų karo belaisvių buvo uždaryti bažnyčioje, į vidų atsitiktinai pateko šuo ir tą pačią akimirką nelaimingieji sudraskė jį į skutelius. Keletas prancūzų kareivių 11

Davies N., Europa: istorija, 2008, p. 745. Михаил Илларионович Голенищев-Кутузов, 1745–1813. 13 Josepph Frank, 1771–1842. 12

19 /

na pa l eona s l i et u vo j e

pasislėpė name, kur anksčiau buvo mano klinika, tuo metu paversta karo ligonine. Radę užrakintą vieną kambarį, pamanė rasią ten maisto ir išlaužė duris. Tai būta patologijos kabineto. Nelaimingieji surijo visus ten buvusius preparatus, tarp jų – ir inkstų su akmenimis pavyzdį bei išgėrė spiritą, kuriame tie preparatai mirko. Netoli nuo miesto, Vingyje, buvo įrengta ligoninė. Pirmomis dienomis nuo rusų įžengimo į Vilnių visi apie ją pamiršo ir prisiminė tik tada, kai ten kilo gaisras. Ugnį spėjo užgesinti, tačiau daug ligonių sudegė, bet tai nebuvo pats baisiausias dalykas. Pasirodo, jog be priežiūros buvę ligoniai iš bado valgė vieni kitus.14

1812 m. gruodį Vilniuje nuo bado ir šalčio mirė apie 40 000 Napoleono kareivių. 2001 m. lapkričio mėnesį vykdant statybos darbus buvusios sovietinės karinės bazės teritorijoje, vadinamajame Šiaurės mietelyje, buvo surasti žmonių kaulai. Kadangi prie kaulų buvo aptiktos metalinės sagos su numeriais, nekilo abejonių, jog tai Napoleono armijos karių kapavietė, kurioje archeologai aptiko 3 000 karių palaikus.

a. pociūnas: „Sunku pasakyti, kiek dar yra nežinomų Prancūzijos karių kapų, nes dar ir šiomis dienomis jų randama, o tai tikrai tai ne pabaiga, nes keliasdešimt tūkstančių yra palaidoti kažkur miesto centre ir šie šiurpūs atradimai dar laukia ateityje. Iš 640 000 Napoleono karių tik apie 30 000 grįžo į tėvynę.“ 1812 m. gruodžio 10 d. į Vilnių vėl įžengė Rusijos kariuomenė. Gruodžio 14 d. ji užėmė Kauną ir pasiekė Rusijos imperijos sieną. Po kelių dienų į Vilnių atvyko ir Rusijos imperatorius Aleksandras I. 1813 m. sausio 6 d. jis pasirašė manifestą apie pergalingą vadinamojo „Tėvynės karo“ pabaigą. Tikslių duomenų nėra, bet manoma, kad Lietuva prarado dešimtis tūkstančių žmonių, kariavusių abiejų pusių kariuomenėse, nužudytų plėšikaujančių kareivių ar mirusių dėl epidemijų. Per karą ir vadinamąjį prancūzmetį daugybė turto buvo išplėšta, teliko trečdalis gyvulių, sunaikinta pusė pasėlių plotų.

e. aleksandravičius: „Pirmiausia, tai labai stipriai nualino. Antra, buvo išbandyti kai kurie dalykai, nes Napoleonas ėjo į Lietuvą įsivaizduodamas, kad čia jis galės panašiai kaip ir Vakarų Europoje veikti akceleruodamas emancipaciją liaudies ar valstietijos, įsivaizduodamas savarankiškesnį, įtakingesnį trečiąjį luomą, bet niekas neįvyko. Čia, šiame krašte, jis suvokė, kad turi remtis bajorija, smulkiąja bajorija, tuo sluoksniu neturtingos, karingos, bet bajoriškos publikos. Daliai žmonių Napoleonas nešė ir tam tikrą nusivylimą.“ 14

20 /

Lietuvos spauda.

t a u t a b e va l s t y b ė s . va l s t y b ė s k e l i a s

v. pugačiauskas: „Akivaizdu, kad Napoleonas mums buvo palankesnis, sprendžiant iš to, ką jis darė Varšuvos kunigaikštystėje, kuriai jis suteikė autonomiją, įvedė reformas teisinėje ir socialinėje plotmėje. Tiesa, nežinoma, kiek jis būtų ėjęs toliau, bet, kaip juokaudamas sakau, kad Napoleonas tuo metu kūrė šiandieninę Europą su satelitinėm valstybėm. Tačiau žiūrint iš mūsų interesų ir tai parodė napoleonmetis, kas buvo įmanoma įgyti tai, kad buvo prarasta, ir dar daugiau. Nors Respublika Europoje kėlė baimę, ji buvo tam tikro progreso dalykas – tai ne Rusijos imperija, kuri stabdė progresą. Napoleonas iš esmės pradėjo spręsti tautų apsisprendimo reikalą, nors tai ne XIX a. pradžios klausimas, bet ištakas galima surasti būtent čia.“ Vilniuje Aleksandras I paskelbė, kad jis atleidžia Lietuvos bajorams, kurie bendradarbiavo su Napoleonu, ir tiems, kurie pabėgo, jeigu jie per du mėnesius grįš į tėvynę. M. Kutuzovas 1812 m. gruodžio pradžioje įžengdamas į Vilnių įsakė kariams miesto neliesti ir neskatinti antirusiško suerzinimo. Bijota kiršinimo, kuris, Rusijos kariuomenei nužygiavus tolyn į Europą, užnugaryje galėjo sukelti nereikalingą nestabilų židinį. Tačiau, nepaisant amnestijos, buvo pradėta persekioti Napoleono šalininkus. Nepabėgę į užsienį buvo išsiųsti į Rusiją, kai kuriems iškeltos bylos, atimti dvarai. Rašydamas memuarus tolimoje Šv. Elenos saloje Napoleonas pranašavo, kad po dešimties metų Europa taps „kazokiška arba respublikoniška“. Vienos kongreso dalyviai vengė net menkiausios rizikos. Buvo nusiteikę visų pirma atkurti monarchijos teises – šiai šventai institucijai revoliucija kėlė didžiausią pavojų. Taip darydami, jie mažiausiai paisė demokratinių ir nacionalinių interesų, o savo nesutarimus išsprendė patenkindami nepatenkintųjų pretenzijas nugalėtųjų sąskaita. Iš 39 valstybėlių susidedanti Vokietijos konfederacija turėjo užimti Reino konfederacijos ir Šventosios Romos imperijos vietą. Prūsija, reikalavusi Elzaso, Lotaringijos ir Varšuvos, vietoj jų gavo pusę Saksonijos. Austrija, netekusi savo dalies Nyderlanduose, atsiplėšė didelę Šiaurės Italijos dalį. Jungtinės Nyderlandų provincijos, netekusios Gerosios Vilties kyšulio, gavo austrų Nyderlandus. Netekusiai Suomijos Švedijai buvo atiduota Norvegija. Patvirtinta Suomijos, Lietuvos ir rytinės Lenkijos priklausomybė Rusijai, ji gavo ir atskirą Lenkijos karalystę aplink Varšuvą, kurioje caras galėjo tapti karaliumi. Didžioji Britanija pasitenkino krūva salų nuo Helgolando iki Ceilono. Buvo atkurtas visas pulkelis pasenusių monarchijų Neapolyje, Madride ir Turine, tačiau leista atgimti tik kelioms iš senųjų respublikų. Pasak caro Aleksandro, „Respublikos dabar ne madoj“. Išimtis buvo padaryta tik Kroku-

21 /

na pa l eona s l i et u vo j e

vos respublikai: į šį miestą pretendavo Prūsija, Rusija ir Austrija, tačiau negavo nė viena iš jų. Taigi susitarimų dvasia atrodė daugiau negu konservatyvi – faktiškai tai buvo mėginimas laikrodžio rodyklę pasukti atgal. Susitarimo tikslas – neleisti pasikeisti pasauliui, kuriame kaitos jėgas pavyko sulaikyti tik vargais negalais. Riba tarp pasikeitimų ir stagnacijos buvo tokia neryški, kad nugalėtojams kėlė siaubą net menkiausia nuolaida. Su įtarimu buvo žiūrima net į ribotas, nuosaikias reformas. „Pradėti reformas, – rašė kunigaikštis Velingtonas 1830 m., – reiškia pradėti revoliuciją.“ Negana to, Prancūzija, tas amžinas revoliucinių neramumų šaltinis, nebuvo pažabota. Paryžiui it vulkanui buvo lemta išsiveržti dar ne kartą – 1830, 1848, 1851 ir 1870 metais. Anot Austrijos kanclerio Klemenso fon Meternicho15, „kai Paryžius nusičiaudėja, Europa gauna slogą“. Prancūzų stiliaus demokratija buvo tikra grėsmė monarchijai, Bažnyčiai ir nuosavybei – atraminiams stulpams viso to, ką jis gynė. Sakoma, jog Meternichas yra pareiškęs, kad tai „liga, kurią reikia gydyti, ugnikalnis, kurį reikia užgesinti, gangrena, kurią reiki išdeginti karšta geležimi, hidra su plačiai atvertais nasrais socialinei tvarkai praryti“.16 1815 m. Vienos kongresas iš Napoleono sukurtos Varšuvos kunigaikštystės didžiosios dalies žemių įkūrė Lenkijos karalystę, kuri atiteko Rusijos imperijai. Lenkijos karalystė turėjo savo konstituciją ir plačią autonomiją, jos karaliumi buvo Rusijos imperatorius. Lenkijos karalystei atiteko Lietuvos Užnemunė, kurioje liko galioti Napoleono kodeksas, o valstiečiams buvo palikta asmens laisvė. Lietuvai, prijungtai prie Rusijos, savarankiškumas nebuvo suteiktas, augo nepasitenkinimas caro valdžia, aktyvėjo visuomeninis politinis gyvenimas. Caro valdžia, atskyrusi Lietuvą nuo Lenkijos, tikėjosi atitolinti abi buvusios vienos valstybės dalis, tačiau prasidėjo priešingas procesas – siekimas susijungti. XIX a. kils net du sukilimai, nukreipti prieš Rusijos imperijos valdžią.

15 16

Klemens Wenzel Lothar Fürst von Metternich, 1773–1859. Davies N., Europa: istorija, 2008, p. 763–764.

ALMA MATER VILNENSIS

Po 1815 m. Lietuvą atskyrusio nuo Lenkijos karalystės Vienos kongreso ir galutinai ją prijungus prie Rusijos imperijos, kraštas išgyveno agoniją. Bajorija jau nebegalėjo pažadinti ir vadovauti prisikėlimui. Ji tarsi atgyveno savo amžių, prarado lietuvio sąmonėje turėtas savo įvaizdžio galias. Bet visuotinė Rusijos priespauda skatino veikti ir toliau ieškoti būdų, kaip išbristi iš susidariusios situacijos. Derėtų skirti du dalykus: valstybiškumą ir tautiškumą. LDK kelis šimtmečius gyvavo paremta tik valstybiškumo, bet ne tautiškumo jausmu. Dabar iškilo bene svarbiausi veiklos klausimai: kaip atkurti valstybę ir kokia ji turėtų būti? Tautinė valstybė negalima be tvirto tautinio jausmo. Jau XVIII amžiaus paskutiniais dešimtmečiais atsiranda lietuvių raštija, o kartu ir suvokimas, kad lietuviai – ne lenkai, lietuviams jau nebepakanka vien religinės lietuviškos raštijos. Gimsta pasaulietinė lietuvių raštija. 1822 m. Simonas Daukantas rašė: Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, jog kiekvienas norįs gali rašyti lietuviškai, jeigu turi spėko, lygia dalia kaip ir kita išdailinta kalba.17

Lietuviškai ėmusių rašyti autorių vis daugėja. Bręstanti lietuviškumo idėja tampa skiriamąja juosta tarp Lietuvos gyventojų. Taip žengiami pirmieji žingsniai tautinės valstybės link. Skleisti lietuviškumo idėją padėjo ir lenkiškai rašantys autoriai, savo kūriniuose šlovinantys Lietuvos praeitį.18 17 18

23 /

Daukantas S., Raštai, t. 1, Vilnius, 1976, p. 39–40. Genzelis B., Kelias į 1918 metų Vasario 16-ąją, 2005, p. 21.

alma mater vilnensis

24 /

t a u t a b e va l s t y b Ä&#x2014; s . va l s t y b Ä&#x2014; s k e l i a s