Viktor Hugo „Vargdieniai. 3 tomas“

Vilnius 2010

UDK 840-3

Hu64

Victor Hugo Les Misérables

4-asis leidimas

ISBN 978-5-415-02158-1 (3 tomas) ISBN 978-5-415-02114-7 (bendras)

© Leidykla VAGA, 2010

Penkta dalis

Ža n a s Va l Şa n a s

Pirma knyga K AR AS TARP KETURIŲ SIENŲ

I Sent Antuano priemiesčio Charibdė ir Tamplio priemiesčio Scilė Dvi labiausiai atmintinos barikados, vertos socialinių ligų tyrinėtojo dėmesio, nebuvo pastatytos tuo laikotarpiu, kuriame vyksta šios knygos veiksmas. Tiedvi barikados, savotiški rūsčių aplinkybių simboliai, išdygo iš žemės per lemiamą 1848 metų birželio sukilimą – didžiausią gatvių karą, kokį yra mačiusi istorija.

Kartais tamsuomenė, ta didžioji maištininkė, sujudusi savo sielvartų, nusiminimo, skurdo, nerimo, nevilties, miazmų, nemokšiškumo, tamsos gelmėse, sukyla net prieš aukštus principus, net prieš laisvę, lygybę ir brolybę, net prieš visuotinių rinkimų teisę, prieš aukščiausią liaudies valdžią; atsitinka, jog tamsuomenė paskelbia karą liaudžiai.

Driskiai puola visuomeninę teisę, ochlokratija1 sukyla prieš demą. Šios dienos esti šiurpios, nes tokia beprotybė visuomet yra bent iš dalies teisinga. Tokia dvikova dvelkia savižudybe; o tariamai užgaulūs žodžiai: driskiai, padugnės, ochlokratija, prastuomenė – įrodo, deja, veikiau kaltę tų, kurie valdo, negu tų, kurie kenčia; veikiau privilegijuotųjų negu nuskriaustųjų kaltę.

Mes gi niekuomet tų žodžių netariame be skausmo ir pagarbos, nes filosofija įsigilina į reiškinius, kuriuos šios sąvokos atitinka, ir dažnai šalia menkystės randama apsčiai didybės. Atėnuose buvo ochlokratija, gezai2 sukūrė Olandiją; plebėjai ne kartą išgelbėjo Romą, o paskui Jėzų Kristų sekė prastuomenė.

7

victor hugo

Nėra tokio mintytojo, kuris bent kartais nesusimąsto apie žmonijos padugnių didybę.

Apie šią tamsuomenę, apie visus tuos vargdienius, valkatas, atstumtuosius, iš kurių yra kilę apaštalai bei kankiniai, turbūt ir galvojo šventasis Jeronimas, tardamas šiuos paslaptingus žodžius: Fex urbis – lex orbis*.

Kenčiančios ir kraujuojančios minios įniršis, berpasmis jos maištas prieš savo pačios gyvybinius principus, jos daromi teisės pažeidimai yra mėginimai įvykdyti valstybinį perversmą, ir tai turi būti numalšinta. Doras žmogus tam pasiryžta ir būtent iš meilės šiai miniai stoja į kovą su ja. O kaip jis užjaučia minią, nors ir priverstas su ja kovoti!

Kaip jis ją gerbia, nors ir priešinasi jai. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai mes, elgdamiesi tei­singai, jaučiame širdyje nerimą ir dvejojame, ar veikti ligi galo; mes nenusileidžiame, nes kitaip negalime, tačiau patenkinta mūsų sąžinė liūdi; mes savo pareigą atliekame maudžiama širdimi.

Reikia tučtuojau pasakyti: 1848 metų birželio įvykiai buvo išimtinis faktas, kurio beveik negalima klasifikuoti istorijos filosofijoje. Visi žodžiai, kuriuos ką tik pasakėme, turi būti atšaukti, kalbant apie šį negirdėtą maištą, kuriuo buvo išreikštas šventas darbo, reikalaujančio savo teisių, įtūžis. Teko maištą nuslopinti, iš pareigos, nes maištas grėsė Respublikai. Tačiau kas gi iš esmės buvo 1848 metų birželio įvykiai?

Liaudies maištas prieš save pačią.

Tenai, kur neišleidžiamas iš akių pagrindinis siužetas, jokio nukrypimo nėra, todėl tebūnie mums leista valandėlei atkreipti skaitytojo dėmesį į šias tam tikru atžvilgiu vieninteles, savitas 1848 metų sukilimo barikadas, kurias ką tik minėjome.

Viena jų užtvėrė įėjimą į Sent Antuano priemiestį, antra saugojo Tamplio priemiesčio prieigas; tie, kuriems teko matyti po giedru birželio dangumi išaugančius šiuos meistriškus pilietinio karo statinius, jų niekuomet neužmirš.

Sent Antuano barikada buvo labai didelė; aukščio – sulig keturių aukštų namu, o pločio – septynių šimtų pėdų. Ji užtvėrė nuo vieno * Romos padugnės – pasaulio įstatymas (lot.).

8

vargdieniai

kampo ligi kito plačią priemiesčio angą, taigi, ištisas tris gatves; išrausiota, rangyta, dantyta, kampuota, su didžiule nelygia išlauža, sudariusia lyg šaunamąją angą, sutvirtinta akmenų krūvomis, kurios jau pačios atrodė it bastionai, vienur kitur išsikišusi pirmyn, tvirtai atsirėmusi į dvi galingas priemiesčio namų grupes, ji buvo iškilusi nelyginant milžiniška užtvanka toje grėslioje aikštėje, kuri savo gilumoje kitados regėjo Liepos keturioliktąją. Devynio­lika barikadų stūksojo viena už kitos giliai gatvėse už šios barikados, kuri buvo lyg anų motina. Vien tik pamatęs ją iš tolo, pajusdavai nepakeliamas priešmirtines miesto pakraščių kančias, pasiekusias tą ribą, kai skurdas jau virsta katastrofa. Iš ko buvo pastatyta ši barikada? Vieni sakė, jog iš griuvėsių trijų šešiaaukščių namų, kurie tyčia tam reikalui buvo sugriauti. Pasak kitų, ją sukūręs liaudies rūstybės stebuklas. Ji teikė liūdną visų neapykantos statinių vaizdą – griuvėsių vaizdą. Buvo galima paklausti: kas visa tai pastatė? Taip pat buvo galima paklausti: kas visa tai sugriovė? Tai sukūrė kunkuliuojančios rūstybės improvizacija. Žiūrėk! Štai durys! Ana geležiniai vartai! Aure dangtelis! Šit rėmai! Štai sudužusi gorė! Sutrūkęs puodas! Neškite šen viską! Meskite viską! Stumkite, riskite, ardykite, laužkite, verskite, griaukite viską! Į tą pačią krūvą virto grindinio akmenys, smiltainiai, rąstai, geležinės sijos, skudurai, stiklų šukės, kėdės be sėdynių, kopūstkočiai, skarmalai, nuodėvos, prakeiksmai. Tai buvo ir didinga, ir menka. Improvizuota praga­ro parodija, padrikas chaosas ir netvarka. Masė ir atomas sumišai; sienos gabalai šalia sukulto dubens, grėsminga visokių nuolaužų brolybė; Sizifas čia metė savo akmeninį luitą, o Jobas savo šukę. Apskritai – šiurpus re­ginys.

Tai buvo plikšių Akropolis3. Iš šalių kyšojo apversti vežimukai; čia riogsojo didžiulis ilgvežimis, apverstas tekiniais į viršų, panašus į randą šiame maištingame veide; nukinkytas omnibusas, linksmai visiems juokiantis, rankomis užtemptas į pačią viršūnę, – tarsi šio barbariško statinio meistrai būtų norėję sujungti siaubą su išdykavimu – tiesė savo grąžulą į kažkokius nežinomus oru lekiančius žirgus. Šis didžiulis kauburys, suneštas maišto bangų, priminė Osos užgriozdinimą ant Peliono, vykstantį visose revoliuci­jose: devyniasdešimt trečiųjų metų 9

victor hugo

ant aštuoniasdešimt devintųjų, termidoro devintosios ant rugpjūčio dešimtosios, briumero aštuonioliktosios ant sausio dvidešimt pirmosios, vandemjero ant prerialio, 1848 metų ant 1830-ųjų4. Aikštė to nusipelnė, ir barikada turėjo teisę iškilti toje pačioje vietoje, iš kurios išnyko Bastilija. Jeigu okeanas statytų užtvankas, tai pastatytų būtent šitokias. Potvynio įniršis paliko savo žymę šiam beformiam pylimui.

Ko­k io potvynio? Minios. Atrodė, lyg matytumėte suakmenėjusią aimaną. Atrodė, lyg girdėtumėt ūžiant viršum barikados, it viršum avilių, didžiules nematy­tas audringo proceso bites. Gal čia neįžengiamas tankumynas? Gal čia lėbauja girtieji? Gal čia tvirtovė? Atrodė, jog tuos pastatus sukūrė beprotybė savo sparnų plasnojimu. Buvo kažkas šlykštaus šioje tvirtovėje ir kažkas olimpiško šitame chaose.

Toje pašėlusioje painiavoje vienur kitur kyšojo stogų gegnės, mansardų gabalai su apmušalais, langų rėmai su sveikais stiklais, pastatyti tarp visokio laužo ir laukią patrankų šūvio, nugriauti nuo stogų dūmtraukiai, spintos, stalai, suoliukai, suversti vienas ant kito, tūkstančiai skurdžios man­tos daiktelių, kuriuos paniekintų net elgeta ir kuriuose slypi įtūžio ir kartu griovimo aistra. Galėtum pasakyti, jog tai liaudies skarmalai – medžio, geležies, žalvario, akmenų skarmalai – ir jog Sent Antuano priemiestis galingu šluotos mostelėjimu visa tai iššlavė už durų ir iš savo skurdo pasistatė barikadą. Rąstgaliai, panašūs į ešafoto trinką, sutraukytos grandinės, kartuves primenančios sijos su skersiniais, kyšą iš grūzdų gulsti ratai šį anarchijos pastatą darė niūriai panašų į tuos senovės kankinimų įrankius, kuriuos turėdavo iškęsti liaudis.

Sent Antuano barikada tiekė sau ginklą iš visko; iš ten buvo svaidoma visu tuo, ką pilietinis karas gali paleisti į galvą visuomenei; tai buvo ne kautynės, bet pasiutimo paroksizmas; karabinai, kurie gynė šį redutą, taip pat keletas muškietonų šaudė fajanso šukėmis, lošiamaisiais kauliukais, rūbų sagomis, net naktinių staliukų rateliais – la­bai pavojingais sviediniais, nes jie buvo variniai. Barikada siautėte siautėjo; klaikūs šauksmai iš jos drebino orą; kartkartėmis, lyg erzindama kariuomenę, ji aplipdavo šurmuliuojančia minia; ji apsivainikuodavo triukšminga karštų galvų grūstimi; tenai knibždėte knibždėjo gynėjų; 10

vargdieniai

ji šiaušėsi dygiu šautuvų, kardų, vėzdų, kirvių, iečių ir durtuvų kaukaru; didžiulė raudona vėliava ten plaikstėsi vėjyje. Barikadoje buvo girdėti komandos šūksmai, kovos dainos, būgnų tratėjimas, moterų verksmas ir klaikus badu mirštančiųjų juokas. Ji buvo neaprėpiama ir pilna gyvenimo; ji tvyksčiodavo žiežirbomis, nelyginant elektrinės pabaisos nugara. Revoliucijos dvasia debesų kamuoliais sukosi ties jos viršūne, iš kurios griaudėjo liaudies balsas, panašus į Dievo balsą; ši titaniška laužo kupeta dvelkė keistu didingumu. Tai buvo mėšlo krūva ir drauge Sinajus.

Kaip jau pasakėme, barikada kovojo Revoliucijos vardu. Su kuo?

Su Revoliucija. Barikada, atsitiktinumo, netvarkos, sutrikimo, nesu­ sipratimo, nežinojimo padaras, stovėjo prieš steigiamąjį susirinkimą, prieš aukščiausią liaudies valdžią, prieš visuotinę rinkimų teisę, prieš naciją, prieš Respubliką; „Karmanjolė“ šaukė į kovą „Marselietę“5.

Iššūkis buvo beprotiškas, bet didvyriškas, nes šis senas priemiestis pats buvo didvyris.

Priemiestis ir jo redutas palaikė vienas kitą. Priemiestis rėmėsi redutu, redutas šliejosi į priemiestį. Didžiulė barikada stūksojo it uola, į kurią suduždavo Afrikos žygiuose išgarsėjusių generolų strategija. Visi jos įdubimai, gumbai, antaugos, kaupros pro dūmus atrodė tik jos grimasos, it piktas šaipymasis. Kartečės įsmigdavo jos beformėje masėje, sviediniai įstrigdavo smegte pra­smegdami; patrankų šūviai pramušdavo tik skyles; kokia prasmė bombarduoti chaosą? Ir kariuomenė, pripratusi prie pačių baisiausių karo vaizdų, su nerimu žiūrėjo į šį redutą žvėrį, pasišiaušusį kaip šernas ir didžiulį kaip kalnas.

Už ketvirčio ljė, nuo kertės, kur Tamplio gatvė susilieja su bulvaru netoli Šato d’O, – jei tik būtų pakakę drąsos pažvelgti pro aštrią iškyšą, sudarytą iš Dalemanio krautuvės vitrinų, – būtų buvę galima išvysti to­lumoje, anapus kanalo, gatvėje, kylančioje Belvilio priemiesčio šlaitais, pačioje aukščiausioje jos vietoje, kažkokį keistą mūrą, siekiantį trečią namų fasadų aukštą, tiesia linija jungiantį dešinės pusės namus su kairės pusės namais, – tarsi pati gatvė būtų atitraukusi atgal savo visų aukščiausią sieną ir ja užsisklendusi. Šią sieną sudarė tašyti grin11

victor hugo

dinio akmenys. Ji buvo tiesi, lygi, šalta, stati, patikrinta su kampainiu, sudėta pagal virvelę, išlyginta pagal svambalą. Žinoma, ji nebuvo sucementuota, betgi, kaip būva kai kuriuose Romos mūruose, tatai nepažeidė jos griežtos architektūros. Iš sienos aukščio galėjai spėti apie jos storį. Karnizas buvo matematiškai tiksliai lygiagretus su pagrindu.

Pilkame paviršiuje tam tikrais tarpais galėjai įžiūrėti vos pastebimas šaudomąsias angas, panašias į juodas linijas. Šaudomosios angos buvo išdėstytos lygiais nuotoliais.

Kiek aprėpė akys, gatvėje žmonių nesimatė. Visų namų langai ir durys buvo uždarytos. Gilumoje stūksojo ši užtvara, pavertusi gatvę akligatviu; siena nejudėjo ir tylėjo; ten nieko nesimatė, nieko nesigirdėjo – nei šūkavimų, nei triukšmo, nei alsavimo. Lyg kape. Šį kraupų statinį žerte žėrė akinama birželio saulės šviesa.

Tai buvo Tamplio priemiesčio barikada.

Priėję prie šios vietos ir išvydę barikadą, net visų drąsiausieji susimąstydavo, apstulbinti šio slėpiningo reginio. Viskas čia buvo griežta, tikslu, glaudžiai suderinta, tiesu, simetriška ir nyku. Mokslas čia jungėsi su magija. Jautei, kad tokios barikados kūrėjas turėjo būti geometras arba vaiduoklis. Žiūrėdamas į ją, nejučiom nuleisdavai balsą.

Kartkartėmis, jeigu kas nors – kareivis, karininkas ar liaudies valdžios atstovas – išdrįsdavo patraukti skersai tuščios gatvės, pasigirsdavo plonas švilpiantis garsas, ir praeivis krisdavo sužeistas arba negyvas, o jeigu jam pavykdavo perbėgti, tai kulka įsmigdavo į uždarytą langinę, įstrigdavo tarp smiltainių arba į sienos tinką. O kartais pasipildavo ir kartečės. Mat, barikados kovotojai turėjo pasigaminę dvi nedideles patrankėles: jas sudarė pora ketinių dujotiekio vamzdžių, iš vieno galo užkimštų pakulomis ir moliu. Parako jie neeikvojo be reikalo: beveik kiekvienas šūvis kliudydavo taikinį. Vienur kitur ant grindinio tysojo lavonai, telkšojo kraujo klanai. Prisimenu baltą drugelį, plazdenusį gatvės vidury. Vasara nepasiduoda.

Visų aplinkinių namų pavartės buvo priguldytos sužeistųjų.

Kiekvienas čia eidamas jautė, kad į jį taiko neregimas šaulys ir kad į gatvę per visą jos ilgį nukreipti šautuvai.

12

vargdieniai

Kareiviai, sutelkti mūšiui prie Tamplio priemiesčio angos, už kupro­to tilto per kanalą, rimti, susikaupę žiūrėjo į šį niūrų redutą, nejudantį, šaltą, skleidžiantį mirtį. Kai kurie prišliauždavo iki lanku išriesto tilto vidu­rio, saugodamiesi iškišti kiverį.

Narsusis pulkininkas Monteinaras netgi su siaubu stebėjosi šia barikada. „Kaip ji pastatyta! – pasakė jis vienam deputatui. – Nė vienas akmuo neišsikiša. Tarsi iš porceliano padaryta!“ Šią akimirką kulka pramušė kryžių ant jo krūtinės, ir jis parkrito. „Bailiai! – buvo sakoma apie juos. – Tegu jie pasirodo! Jie nedrįsta!

Slepiasi!“ Tamplio priemiesčio barikada, kurią gynė aštuoniasdešimt vyrų nuo dešimties tūkstančių, laikėsi tris dienas. Ketvirtąją, panašiai kaip kautynėse prie Začos ir prie Konstantino, puolėjai, prasigavę per namus ir sto­g us, puolė barikadą ir ją paėmė. Nė vienas iš aštuoniasdešimties „bailių“ nė nepagalvojo bėgti; visi buvo nukauti, išskyrus vadą, Bartelemi, apie kurį netrukus kalbėsime.

Sent Antuano barikada stebino perkūnišku trenksmu, Tamplio barika­da – tyla. Tiedu redutai nuo vienas antro taip skyrėsi, kaip skiriasi grėslumas nuo kraupumo. Viena atrodė lyg nasrai, o antra lyg kaukė.

Jeigu sutiktume, kad grandiozinis ir niūrus birželio mėnesio sukilimas buvo rūstybė ir mįslė, tai pirmojoje barikadoje vaidenosi slibinas, o už antrosios – sfinksas.

Tas tvirtoves pastatė du žmonės: vienas jų vadinosi Kurnė, o antras – Bartelemi. Kurnė sukūrė Sent Antuano barikadą, Bartelemi – Tamplio barikadą. Kiekviena atspindėjo ją pastačiusio vado bruožus.

Kurnė buvo aukšto ūgio, plačiapetis, raudonskruostis, galingų kumščių, drąsios širdies, tyros sielos, atviro ir rūstaus žvilgsnio. Būdamas narsus, energingas, staigus, smarkus, jis buvo geraširdiškiausias žmogus ir pavojin­giausias kovotojas. Karas, kova, muštynės buvo jo stichija ir jam kėlė džiaugsmą. Kažkada jis tarnavo karo laivyne karininku, ir iš jo balso bei mostų galėjai spėti, kad jis okeano kūdikis ir audrų vaikas; į kautynes jis įsiverždavo kaip uraganas. Kurnė turėjo kažką bendra su Dantonu, bet ne genialumo, lygiai kaip Dantonas turėjo kažką bendra su Herakliu, bet ne dieviškumo.

13

victor hugo

Liesas, geibus, išblyškęs, nekalbus Bartelemi buvo savotiškas gamenas, tiktai patyręs tragišką likimą: gavęs kartą iš policininko antausį, jis pastarąjį susekė, nutykojo ir nudėjo, o už tai jam, septyniolikmečiui, teko atsidurti katorgoje. Iš ten išėjęs, Bartelemi pastatė barikadą.

Likimas lėmė, kad vėliau Londone, kur juodu abu gyveno tremtyje, Bartelemi nužudė Kurnė. Fatališka dvikova! Po kiek laiko, įsivėlęs į vieną iš tų paslaptingų istorijų, kur įpinta aistra, į vieną iš tų katastrofų, kur prancūzų teisingumas mato lengvinančias aplinkybes, o anglų teisingumas tiktai nužudymą, Bartelemi buvo pakartas.

Mūsų visuomeninė santvarka yra tokia niūri, kad šis nelaimingasis, tikriausiai apdovanotas dideliu, o gal įžymiu protu, dėl materialinio skurdo ir žemos moralės pradėjo katorga Prancūzijoje ir baigė kartuvėmis Anglijoje. Visais atvejais Bartelemi iškeldavo tik vieną vėliavą – juodąją.

II Nesant ką veikti bedugnėje, lieka tik kalbėtis Šešiolika metų – nemažas laikotarpis slaptai subręsti sukilimui, ir 1848 m. birželis buvo daug ko išmokęs, palyginti su 1832 m. birželiu.

Todėl Šanvreri gatvės barikada buvo tiktai metmenys, tiktai embrionas, palyginus su dviem milžiniškomis barikadomis, kurias ką tik aprašėme, tačiau savo metui ji buvo baisi.

Anžolraso vadovaujami sukilėliai – Marijus jau nieko nebežiūrėjo – naudojosi kiekviena nakties valanda. Jie ne tik sukrovė barikadą, bet ir baigė ją statyti. Jie dar paaukštino ją per dvi pėdas. Į grindinį įkastos geležinės sijos atrodė lyg atkištos ietys. Iš visur 14

vargdieniai

sunešti ir išorinėje barikados pusėje su­versti visokiausi druzgai jos išvaizdai teikė dar daugiau chaotiškumo. Suma­n iai pastatytas redutas iš vidaus atrodė kaip lygi siena, o iš lauko kaip neįžengiamas tankumynas.

Jie sutaisė iš grindinio akmenų sudėtus laiptus, kuriais galėjai užlipti ant reduto kaip ant citadelės sienos.

Barikada buvo aptvarkyta: švariai iššluota žemutinė patalpa, virtuvė paversta lauko ligonine, apžiūrėti visi sužeistieji, surinktas ant grindų ir ant stalų pabiręs parakas, nulieta kulkų, pasigaminta šovinių, pripešiota korpijos, nuo žemės surinkti ir išdalinti ginklai, išvalytas reduto vidus, išmesti lūžgaliai, išnešti lavonai.

Nukautieji buvo suguldyti į krūvą Mondeturo gatvėje, kuri vis dar liko sukilėlių rankose. Šioje vietoje gatvės grindinys ilgą laiką raudonavo. Tarp nukautųjų buvo keturi priemiesčių nacionaliniai gvardiečiai.

Jų mundurus Anžolrasas liepė nuvilkti.

Anžolrasas patarė dvi valandas pamiegoti. Jo patarimas prilygo įsakymui. Vis dėlto tik trys ar keturi juo pasinaudojo. Feji per tiedvi valandas išbrėžė šitokį įrašą sienoje priešais smuklę: TEGY VUOJA TAUTOS!

Tuos du žodžius, vinimi išdrėkstus smiltainyje, dar 1848 metais buvo galima įskaityti šioje sienoje.

Trys moterys pasinaudojo nakties atokvėpiu ir galutinai dingo; sukilėliai dėl to laisviau atsiduso.

Matyt, jos pasislėpė kuriame nors iš gretimų namų.

Sužeistųjų dauguma dar galėjo ir norėjo dalyvauti kautynėse. Virtuvėje, kur buvo lauko ligoninė, ant čiužinių ir šiaudinių paklotų gulėjo penketas sunkiai sužeistų vyrų, tarp jų du municipaliniai gvardiečiai. Gvardiečiai bu­vo sutvarstyti pirma kitų. Žemutinėje patalpoje liko tik Mabefas, užtiestas juodu apdangalu, ir prie stulpo pririštas Žaveras.

– Čia bus lavoninė, – tarė Anžolrasas.

15

victor hugo

Šioje patalpoje, vos apšviestoje vienos žvakės, pačiame gale, neaiškiai matėsi didžiulio kryžiaus apribai – stovintis prie stulpo Žaveras ir ant stalo paguldytas negyvas Mabefas.

Omnibuso grąžulas, nors ir aplaužytas per apšaudymą, dar laikėsi ga­na tvirtai, ir prie jo buvo galima pririšti vėliavą.

Anžolrasas, kuris, kaip tikras vadas, visuomet įvykdydavo tai, ką būdavo kartą pasakęs, prie šio koto pritvirtino kulkų sukapotą kruviną užmušto senuko švarką.

Pamaitinti vyrus nebuvo kuo. Nebeliko nei duonos, nei mėsos. Per šešiolika valandų, išbūtų barikadoje, penkiasdešimt žmonių greit sudorojo menkus smuklės išteklius. Neišvengiamai ateina metas, kada kovojanti barikada tampa „Medūzos“ plaustu. Reikėjo ryžtis badui. Šią spartietiškai rūsčią birželio šeštąją teko pasitikti tą akimirką, kada Sen Meri barikadoje Žanas, apsuptas duonos reikalaujančių sukilėlių, į kovotojų šauksmus „duokite valgyti“ atsakė: „O kuriam galui? Dabar trečia valanda. Keturiomis jau būsime negyvi.“6 Nesant ko valgyti, Anžolrasas neleido nei gerti. Vyną visai uždraudė, o degtinę liepė išdalyti porcijomis.

Rūsyje buvo rasta penkiolika sandariai užkimštų ir užantspauduotų butelių. Anžolrasas su Kombeferu juos apžiūrėjo. Lipant į viršų, Kombeferas tarė: – Tai sena dėdulės Išlu atsarga; jis kažkada laikė kolonijinių prekių krautuvę.

– Vynas turbūt puikus, – pastebėjo Bosiujė. – Laimė, kad Granteras miega. Jeigu jis stovėtų ant kojų, būtų sunku išgelbėti šituos butelius.

Nepaisydamas murmėjimo, Anžolrasas tiems penkiolikai butelių uždėjo savo „veto“, o kad niekas į juos nesikėsintų, liepė butelius sustatyti po stalu, ant kurio gulėjo senukas Mabefas.

Apie antrą valandą ryto buvo patikrinti gynėjai. Dar liko trisdešimt septyni vyrai. Ėmė brėkšti. Ką tik buvo užgesintas deglas, liepsnojęs senoje vietoje, įstatytas duobelėje tarp akmenų. Barikados vidus, panašus į nedidelį aptvertą kiemelį vidury gatvės, skendėjo tamsoje ir pilkšvoje 16

vargdieniai

ryto prieblandoje panėšėjo į sudužusio laivo denį. Barikados kovotojai slankiojo iš vieno galo į kitą ir atrodė lyg kokie juodi siluetai. Virš šito kraupaus šešėlių lizdo dūlavo melsvi nebylių namų apribai; dar aukščiau bolavo kaminai. Dangus turėjo tą žavingą neryškų atspalvį, kuris atrodė tai baltas, tai žydras. Ore, linksmai čiulbėdami, skraidė paukščiai. Rausva šviesa sutvisko į rytus nukreiptas stogas to aukšto namo, į kurį buvo atsirėmusi barikada. Ketvirto aukšto langutyje ryto vėjelis taršė žilus negyvo žmogaus plaukus.

– Labai džiaugiuos, kad deglas užgesintas, – tarė Kurfeirakas Feji. – Mane erzino tas deglas, nes, papūtus vėjui, jis virpėdavo lyg iš baimės.

Deglų šviesa panaši į bailių išmintį – menkai šviečia, nes dreba.

Aušra sužadina protus, kaip prižadina ir paukščius – visi suskato kalbėti. Pamatęs stogo lataku slankiojančią katę, Žoli rado dingstį pafilo­sofuoti.

– Kas yra katė? – sušuko jis. – Tai pataisa. Viešpats Dievas, sutvėręs pelę, apsižiūrėjo: „Še tau! Būsiu padaręs kvailystę.“ Ir sutvėrė katę.

Katė – tai pelės erratum *. Pelė, o po jos katė – tai peržiūrėta ir pataisyta pasaulio kūrimo korektūra.

Kombeferas, apsuptas studentų ir darbininkų, kalbėjo apie žuvusiuosius; apie Žaną Pruverą, apie Baorelį, Mabefą, net apie Kabiuką ir apie rūstų Anžolraso liūdesį. Jis pasakė: – Harmodijus ir Aristogeitonas, Brutas, Chereas, Stefanas, Kromvelis, Šarlotė Kordė, Zandas7, – visi, kirtę smūgį, patyrė širdies skausmą. Mūsų širdis tokia jautri, o žmogaus gyvybė yra tokia paslaptis, jog net politinio nužudymo ar nužudymo ginantis atvejais, jei jų pasitaiko, gailesys dėl žmogaus žūties pranoksta džiaugsmą dėl padarytos žmonijai paslaugos.

Ir po valandėlės – tokių esama minties vingių pašnekesyje – nuo Žano Pruvero eilėraščių Kombeferas jau nukrypo kitur ir ėmė lyginti „Georgikų“8 vertėjus: Ro – su Kurnanu, Kurnaną – su Deliliu, pabrėždamas atskirus Malfilatro fragmentus, ypač nuostabius posmus apie Cezario mirtį; paminėjus Cezarį, pokalbis vėl grįžo prie Bruto. * Spaudos klaida (lot.).

17

victor hugo

– Cezario nužudymas yra teisingas, – kalbėjo Kombeferas. – Ciceronas buvo rūstus Cezariui ir turėjo pagrindą pykti. Toks rūstumas – ne diatribė. Zoilui įžeidžiant Homerą, Mevijui įžeidžiant Vergilijų, Vizė – Moljerą, Popui – Šekspyrą, Freronui – Volterą9, veikia senas pavydo ir neapy­kantos dėsnis: genijai visuomet koneveikiami, didūs vyrai visuomet daugiau ar mažiau pjudomi. Tačiau Zoilas – viena, o Ciceronas – kita. Ciceronas baudžia mintimi, lygiai kaip Brutas baudžia kalaviju. Aš asmeniškai smerkiu pastarąjį teisingumo būdą – kalaviją, tačiau senovėje jis buvo leidžiamas. Cezaris, peržengiąs Rubikoną, savo vardu dalijąs aukštus tarnybinius rangus, kuriuos suteikti galėjo tik tauta, neatsistojąs įeinant senatui, elgiasi, anot Eutropijaus, kaip karalius ir beveik kaip tironas: regia ac poene tyrannica. Jis buvo didis vyras – tuo blogiau ar, tiksliau sakant, tuo geriau: tai dar didesnė pamoka. Dvidešimt trys jo žaizdos mane daug mažiau jaudina negu spjūvis Jėzui Kristui į veidą. Cezarį nudūrė senatoriai, Kristų mušė per veidą vergai. Iš įžeidimo gylio pažįsti Dievą.

Bosiujė su karabinu rankoje, stovėdamas aukščiau už visus, šaukė: – O Kidateneume, o Mirinau, o Probalinte, o puikusis Eantide!

Ak, kas man suteiks laimę deklamuoti Homero posmus, kaip juos deklamuoda­vo graikas iš Lauriumo ar Edapteono!

III Kuo šviesiau, tuo niūriau Anžolrasas išėjo į žvalgybą. Jis slinko Mondeturo gatvele palei namų sienas.

Sukilėliai, turime pasakyti, buvo pilni vilčių. Sėkmingai atmušę naktinę ataką, jie iš anksto kone niekinamai žiūrėjo į naują ataką švin18

vargdieniai

tant. Visi jos laukė šaipydamiesi. Sukilėliai taip pat neabejojo savo sėkme, kaip neabejojo savo reikalo teisingumu. Be to, jiems gi turi ateiti pagalba. Jie tvirtai ja kliovėsi. Lengvai patikėję savo pergale – o tai yra vienas iš prancūzų kovotojo pranašumų – auštančią dieną jie suskirstė į tris aiškias fazes: šešiomis ryto pulkas, „atitinkamai paruoštas“, pereis į jų pusę; dvyliktą valandą – viso Paryžiaus sukilimas; saulei leidžiantis – revoliucija.

Jie tebegirdėjo Sen Meri pavojaus varpų gausmą, kuris nė mi­nutę nebuvo nutilęs nuo vakar dienos; tatai rodė, jog antroji barikada, didžioji Žano barikada, tebesilaikė.

Visos šios viltys buvo perduodamos iš vieno būrelio kitam linksmu ir baugiu šnabždesiu, panašiu į karingą bičių avilio ūžimą.

Pasirodė Anžolrasas. Jis sugrįžo tartum erelis, aplėkęs niūrią apylinkės tamsą. Valandėlę jis klausėsi šių džiaugsmingų kalbų, kryžmai susidėjęs ant krūtinės rankas, pirštais parėmęs smakrą. Po to, skaistus ir raudonas skaidrėjančioje ryto šviesoje, tarė: – Visa Paryžiaus kariuomenė pasiruošusi. Trečdalis tos kariuomenės apgulęs mūsų barikadą. Be to, Nacionalinė gvardija. Aš pastebėjau penktojo liniji­n io pulko kiverius ir šeštojo legiono ženklelius. Po valandos jie mus puls. O dėl liaudies, tai vakar ji maištavo, bet šį rytą nepajudės iš vietos. Nieko neverta laukti, nėra ko tikėtis. Nei vienas priemiestis, nei vienas pul­kas mums nepadės. Visi mus apleido.

Nuo šių žodžių nuščiuvo ūžimas būreliuose. Jų poveikis buvo toks pat, kokį padaro pirmieji artėjančios audros lietaus lašai bičių spiečiui.

Visi neteko žado. Akimirką viskas neapsakomai nuščiuvo, o šioje tyloje, rodos, buvo girdėti mirties plevenimas. Ši akimirka truko trumpai.

Iš tolimo būrelio, stovinčio pačiame tamsiausiame kampe, kažkieno balsas sušuko Anžolrasui: – Gerai! Paaukštinkime barikadą dar dvidešimt pėdų ir pasilikime joje visi. Piliečiai, mūsų lavonai tebūnie protestas. Parodykime, kad respub­likonai nepalieka liaudies net tada, kai liaudis palieka respublikonus.

19

victor hugo

Šie žodžiai išblaškė nuo gynėjų sąmonių slogų asmeninės baimės ir nerimo rūką. Visi juos sutiko pritariamais šauksmais.

Niekuomet niekas nesužinojo, kaip vadinosi žmogus, kuris ištarė šituos žodžius; tai buvo koks niekam nežinomas darbininkas, nepažįstamas, užmirštas, nežymus didvyris, tas didis anonimas, kuris visuomet pasirodo istorinių krizių metu, kada gimsta nauja socialinė santvarka, kad reikalingą akimirką val­dingu balsu ištartų lemiamą žodį ir vėl išnyktų patamsiuose, akimirksnį žaibo spindesyje įkūnijęs liaudį ir Dievą.

Toks nepalaužiamas pasiryžimas taip atitiko 1832 metų birželio 6 dienos dvasią, jog beveik tuo pačiu metu Sen Meri barikadoje nuskambėjo šūkis, kuris pateko istorijon ir buvo minimas teismo byloje: „Ar ateis kas nors mums į pagalbą, ar neateis – nesvarbu! Mes čia žūsime visi aliai vieno!“ Taigi buvo matyti, jog abi barikados, nors ir atskirtos erdvės, dvasia buvo susijungusios.

IV Penkiais mažiau, vienu daugiau Po to, kai tas nepažįstamas žmogus paskelbė „lavonų protestą“, šia formule išreiškęs bendrą nuotaiką, iš visų lūpų išsiveržė keistai džiaugsmingas ir rūstus šūksmas, savo prasme kraupus, tačiau skambantis kaip triumfas: – Tegyvuoja mirtis! Pasiliksime čia visi!

– Kodėl visi? – paklausė Anžolrasas.

– Visi! Visi!

Anžolrasas tarė: 20

vargdieniai

– Pozicija gera, barikada puiki. Visiškai pakanka trisdešimties vyrų. Kam gi aukoti keturiasdešimt?

Jie atsakė: – Nė vienas nepanorės iš čia išeiti.

– Piliečiai! – sušuko Anžolrasas, ir jo balsas, rodos, virptelėjo iš susierzini­mo. – Respublika nėra tokia turtinga žmonių, kad be reikalo juos eikvotų. Tokia tuščia garbė – nusikaltimas. Jei kai kuriems pareiga įsako iš čia išeiti, tai jie privalo ją atlikti lygiai taip, kaip kiekvieną kitą pareigą.

Anžolrasas, principų žmogus, tarp savo bendraminčių turėjo tą neribotą valdžią, kurią teikia teisumas ir tvirtybė. Tačiau, kad ir kokia neaprėžta buvo jo galia, pasigirdo murmėjimas.

Būdamas vadu ligi pat panagių, Anžolrasas, išgirdęs murmėjimą, dar labiau užsispyrė. Jis valdingai pareiškė: – Tegu tie, kurie bijo, kad mūsų liks tik trisdešimt, tatai pasako.

Murmėjimas dar pagarsėjo.

– Be to, – pasigirdo balsas iš vieno būrelio, – lengva pasakyti: „Išeikite.“ Barikada juk apsupta.

– Tik ne iš Halių pusės, – atsakė Anžolrasas. – Mondeturo gatvelė laisva, o Pamokslininkų gatve galima pasiekti Inosano turgų.

– O tenai ir būsi sučiuptas, – tarė kitas balsas iš tos pačios grupės. – Iškart užeisi ant pėstininkų arba nacionalinių gvardiečių užtvaros. Jie būtinai pastebės žmogų su palaidiniu ir kepure. „Ei, iš kur tu?

Ar tik ne iš barikados?“ Ir pažiūrės tau į rankas. „Aha, tu atsiduodi paraku. Sušaudyti.“ Nieko neatsakęs, Anžolrasas uždėjo Kombeferui ant peties ranką, ir abu nuėjo į apatinę patalpą.

Po valandėlės jie sugrįžo. Anžolrasas laikė ištiesęs keturis mundurus, kuriuos pirma buvo liepęs palikti. Kombeferas ėjo iš paskos, nešdamas amuniciją ir kiverius.

– Su šia uniforma, – tarė Anžolrasas, – lengvai galima įsimaišyti į eiles ir ištrūkti. Šiaip ar taip, keturiems užteks.

Ir jis numetė mundurus ant žemės.

21

victor hugo

Penkta dalis „Žanas Valžanas“ įtraukia į patį sukilimo siautulį, veda painiais požeminio Paryžiaus kanalais tiesiai į jaukius senelio namus, kur, rodos, išsipildo visos jaunuolių svajonės apie nedrumsčiamą laimę kartu. Vis dėlto jų šeimos idilę sukrečia stulbinama atomazga, išbaigianti visame romane tapomą šviesotamsį žmogaus ir žmonijos paveikslą.

22