Versace seserys

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė

vilnius 2013

UDK 821.111(94)-31 Ke-104

© Lisa Blundell & Michelle Hamer, 2009 © Vertimas į lietuvių kalbą, Ema Bernotaitė, 2013 © Viršelio dailininkė, Vita Andriušytė, 2013 © Leidykla VAGA , 2013 ISBN 978-5-415-02301-1

Lisa Blundell, Michelle Hamer.

VERSACE SISTERS First published by Random House Australia Pty Limited, Sydney, Australia.

This edition published by arrangement with Random House Australia.

Prologas

1980-ieji – BELA RENE! Motinos riksmas ataidėjo nuo skalbinių džiovyklos lauke ir pervėrė Belos, kuri susirangiusi lindėjo medyje esančiame savo namelyje, ausis. Ji stebėjo, kaip aptvare tingiai rupšnoja žolę galvijai.

Paskubomis išsiropštusi iš medžio Bela nubėgo link namų. Ko, po galais, jai dabar prireikė? Priešpiečių metas praėjo, indai sutvarkyti, o kol reikės dengti stalą vakarienei – dar visa amžinybė.

Apmusijusios tinklinės durys pokštelėjusios užsidarė jai įžengus į virtuvę, kuri, palyginti su ryškia dienos šviesa, skendėjo prieblandoje, čia buvo drėgna ir atsidavė riebalais.

– Kvietei, mama?

Marlena Volker pakėlė akis nuo viryklės į vyriausiąją dukterį.

– Jėzau, vaikeliuk, kiek kartų sakiau, kad netampytum po namus savo gerosios suknelės? Jeigu ir toliau manysi esanti geresnė už mus visus, prisišauksi nelaimę. Nebūk tuščiagarbė, vaikeliuk, nebūk tuščiagarbė. – Marlenos pamokslą staiga nutraukė sauso kosulio priepuolis.

Ji nusišluostė lūpas į flanelinių marškinių kraštą ir kalbėjo toliau: – Prižiūrėk už mane vaikus, mergyt, bėgu į aludę parsivesti tavo tėvo. Ir įmesk į prikaistuvį sūdytą jautieną, kai užvirs vanduo, 5

būk gerutė, – pridūrė ir užsitempusi mėgstamiausią ryškiai žalios spalvos megztinį atsidarė užpakalines duris.

Bela nutarė žvilgtelėti į mažąją sesutę, tačiau jos dėmesį atitraukė iš berniukų kambario sklindantys šūksmai ir spygavimai.

Kraigui, Trevisui ir Keitui liepusi nešdintis į lauką ir ten pratęsti grumtynes ji apėjo kelis nedidelio iš lentų sukalto jų namo kambarius.

– Sera? Serandipite? Kur tu? – šūkčiojo ji.

Tada sugrįžo atgal į virtuvę, kurioje ant senos viryklės jau piktai burbuliavo įkaitęs prikaistuvis.

– Štai kur tu, šelme... – Bela nutilo, vaizdas jai prieš akis staiga išsiliejo, o laikas beveik sustojo. Sera, keberiodamasi ant kėdės, kad pasiektų ant apkrautos lentynos virš viryklės savo brangiąją skudurinę lėlę, judėjo it sulėtintame filme. Tačiau Belai nepavyko priversti savo kūno judėti greičiau ir laiku jos pasiekti.

Ji žinojo, kas bus, iš anksto regėjo tai, kas po kelių sekundžių virto tikrove, ir išgirdo, kaip jos pačios klyksmas persipina su Seros, kai putli vaikiška kojytė užkabina puodo rankeną ir verdantis vanduo šliūkšteli ant jos dešinės kojos.

1 2009-ieji – Šio ypatingo raukšles lyginančio serumo privalumas – jį lengvai sugeria poros, jis lygina ir atjaunina odą. Be jokios abejonės, tai vienas iš mano mėgstamiausių produktų, be to, mes jį vadiname turboužtaisu. – Savo gražbylystę Sera užbaigė nuoširdžia šypsena. – O jūsų jautriai odai, – toliau suokė ji, linktelėjusi galva į raudoną klientės veidą, – rekomenduočiau Diorskin Forever: jis sukurtas taikant nanotechnologijas.

Praktiškus batelius avinti ir neįmantriai pasidažiusi į ketvirtą dešimtį įkopusi klinikos administratorė gerte gėrė kiekvieną žodį.

– Forever kosmetikos linijos pagrindas – nematomas tinklas mikroskopinių oro molekulių, kurios užtikrina, kad oda gražiai atrodys net pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, – išpyškino Sera, taip džiaugdamasi šiuo kosmetikos stebuklu, kad net kvapą gniaužė.

Per penkiolika minučių administratorė nusipirko serumo, pudros, skaistalų ir naktinio kremo, padedančio įveikti pasalūniškus senėjimo požymius. Išeidama ji visa švytėjo, šventai įsitikinusi, kad įsigijo grožio formulę.

Sera atsiduso iš pasitenkinimo. Ji dievino darbą David Jones prekybos centre esančioje Christian Dior parduotuvėlėje, nes nuo7

širdžiai tikėjo savo parduodamos produkcijos kokybe ir su didžiuliu entuziazmu skleidė pasauliui tiesos žodį apie Dior veido odos priežiūros priemones. Tačiau sulaukusi pertraukėlės nutarė ją praleisti šmirinėdama po kitas kosmetikos parduotuves.

Jose Sera palikdavo didžiąją dalį už pusę darbo dienos gaunamų pajamų, bet šventai tikėjo turinti teisę paišlaidauti kosmetikai ir kremams – juk privalėjo rūpintis dviem vaikais, vyru ir dar anyta.

– Sveika, Liucile! – šūktelėjo ji, tyrinėdama asortimentą Clinique parduotuvėlėje. – Gal žada atvežti ką nors naujo?

– Brangute, juk žinai, kad tau visada pranešu pačiai pirmai. – Liucilė nusišypsojo. – Kaip patiko Turnaround Concentrate kremas?

– Neblogas. – Sera susiraukė ir nesąmoningai persibraukė ranka randų išvagotą šlaunį. – Vis dėlto norėčiau pamatyti, ką dar jie siūlo.

Liucilė pakišo ranką po prekystaliu.

– Na, man regis, tu dar nebandei Continuous Rescue Antioxidant Moisturiser, tiesa?

Tai akimirksniu prikaustė Seros dėmesį ir ji su dėkingumu palinko virš prekystalio ištiesusi ranką, ant kurios Liucilė užlašino kelis brangaus sidabro spalvos skysčio lašus. Pajuto, kaip serumas švelniai dilgčioja jai ant odos. Atrodė toks minkštas, šilkinis, bet drauge galingas, o oda, regis, ėmė švytėti ir tapo švelnesnė nei prieš kelias akimirkas.

– Ak, tai nuostabu, Liucile, iškart pajutau, kaip veikia.

– Argi jis ne puikus, brangute? Maniau, kad jau esu jį tau rodžiusi. Jis su kolagenu – galingos serumo molekulės atgaivina ir jaunina pažeistas ląstelių sieneles...

Serą prarijo gerai pažįstamas vilčių ir lūkesčių burbulas, Liucilės balsas nutolo. Galbūt šis kremas toks, kokio ji ieško. Galbūt padės.

8

Gerai pagalvojus, kiek kartų ji jau patyrė tokį jaudulį, o jis galiausiai baigdavosi nusivylimu ir tuščiomis kišenėmis? Žinojo, kad Bela šaipysis, jog ji ir vėl tikisi neįmanomo stebuklo. Net krūptelėjo suvokusi, kad jau kelias savaites nematė sesers, ir pajuto taip pažįstamą liūdesį, sumišusį su apmaudu.

Tie metai, kai jiedvi su Bela skersai išilgai naršė Žemės rutulį, buvo kupini jaudulio ir naujos patirties. Į suaugusių žmonių gyvenimą jos įžengė lygiai taip, kaip fantazuodavo vaikystėje sukritusios į ankštą lovą Molė Krike. Tais laikais Bela sienas buvo nuklijavusi iškarpomis iš madų žurnalų, kuriuos rasdavo turtingesnių kaimynų šiukšliadėžėse – jie žadėjo labiau blizgantį, šviesesnį, rafinuotesnį gyvenimą. Nors ir labai stengėsi, seserims sunkiai sekėsi iš savo prastų, gerokai nudėvėtų drabužių ir labdaros parduotuvių asortimento išspausti ką nors panašaus į tai, ką siūlė jų puslapiai. Šiek tiek pretenzingas ir akį rėžiantis Versace tapo jų svajonių prekės ženklu, slaptu kodu į geresnį gyvenimą.

Galiausiai štai kaip viskas susiklostė: pirmiausia Bela, o paskui ją ir Sera pabėgo iš užsistovėjusio Molė Kriko užutėkio į platesnius vandenis, įsidarbino Air Australia oro linijose ir netrukus jau pirko tikrus Versace etiketėmis pažymėtus drabužius Paryžiuje, gurkšnojo kokteilius Prahoje, mėgavosi Burberry išpardavimais Londone, aksesuarais Italijoje ir La Prairie Šveicarijoje.

Jos, neperskiriamos seserys, derindavo tarp savęs tvarkaraščius, maldaudavo ir įtikinėdavo kolegas susikeisti pamainomis arba skrydžių maršrutais, kad tik galėtų drauge skristi ar bent jau nutūpti tame pačiame mieste. Jų pasaulio užkariavimas tęsėsi net tada, kai Bela ištekėjo už gražuolio piloto Kerčio.

Paskui Sera susipažino su Toniu ir skrydžius mielai iškeitė į šeiminį gyvenimą. Kažkodėl tikėjosi, kad ir Bela nusiramins, tačiau, jos didelei nuostabai, vyresnioji sesuo ir toliau gyveno pašėlusį gyvenimą.

9

Spoksodama į savo ranką Sera prisivertė sugrįžti į tikrovę. Buvo įsitikinusi, kad oda atrodo jaunesnė ir gaivesnė.

– Kokia didžiausia pakuotė, Liucile? – paklausė.

– Kodėl tau neišbandžius šio penkių mililitrų mėginio – pamatysi, ar tinka, – pasiūlė Liucilė.

Sera nustūmė tolyn mažytį buteliuką.

– Jo neužteks visam mano... mmm... aaa... veidui, – išstenėjo nuraudusi. – Atrodo, šis serumas tobulas. Paimsiu didžiausią buteliuką.

– Pinigai tavo. – Liucilė gūžtelėjo pečiais.

– Užbėgsiu sumokėti baigusi darbą, – pažadėjo Sera nekantraudama grįžti į savo darbo vietą. – Tiesa, kiek jis kainuoja?

– Šimtą septyniasdešimt penkis dolerius, brangute, – atsakė jai Liucilė. – Mokėsi parduotuvės kredito kortele?

2 Bela vos įstengė paeiti: nugara keistai siūbavo, o kojų pirštai buvo nutirpę. Tačiau ji nė neketino leisti, kad kančios dėl siaurutėlio sijono, net braškančio per siūles, ir pirštus spaudžiančių aukštakulnių sutrukdytų apsirengti pagal paskutinį mados klyksmą.

Einant per terminalą tobula jos figūra kelionės išvargintus keleivius vertė pakelti akis nuo laikraščių ir oro uoste pirktų romanų.

Beveik metro aštuoniasdešimties ūgio, šviesius plaukus rūpestingai susisukusi į kuodą ir apsitempusi šokolado spalvos uniformą – nuo jos sklindantis pasitikėjimas savimi traukė susižavėjimo kupinus žvilgsnius.

Bela nuslopino žiovulį. Ką tik pasibaigęs skrydis buvo tikra nuobodybė, užtai dabar laukė kelionė į The Grove, mėgstamiausią jos apsipirkimo vietą Los Andžele. Per pastaruosius dvidešimt metų Bela išnaršė visus Los Andželo parduotuvių rajonus; išsamus tyrimas parodė, kad The Grove prekybos centras su penkiasdešimt madingiausių butikų, parduotuvių ir kavinių subtiliai suprojektuotame komplekse, naujausia pirkinių Meka, jai geriausiai tiks šio vakaro apdarui nusipirkti.

Paskui kolegas įlipusi į autobusą ji saugiai pasidėjo rankinę po kėde priešais save (įprotis) ir ketvirtą kartą nuo tada, kai išlipo iš lėktuvo, dirstelėjo į Rolex laikrodį ant rankos. Pasitrynė delną į delną, apžiūrėjo manikiūrą. Tobulas. Nukreipė žvilgsnį į šalį, tada 11

žvilgtelėjo dar kartą. Vis tiek tobulas. Persibraukė ranka plaukus ieškodama, ar nebus išsprūdusi kokia garbana, tačiau jie buvo glotniai prigludę, tvarkingi, ir ji patenkinta atsiduso.

Po valandos Bela įsikūrė viešbutyje, įšoko į Paige džinsus, lengvus batelius, užsitempė rauktą žalsvai mėlyno šilko palaidinę ir nėrė į Los Andželo centro smogą.

The Grove kaip visada sausakimšas, tačiau Bela buvo pratusi irtis per minias vėpsančių turistų ir niekur neskubančių vietinių.

Pradėjo nuo Abercrombie and Fitch ir maloniai nustebo pamačiusi, kad šį sezoną pilka spalva buvo pervardinta naująja juoda. Išsirinko diržą, tiesaus kirpimo džinsus ir permatomą palaidinę su taškeliais (žinoma, pilką) rytojaus priešpiečiams.

Toliau jos sąraše buvo Victoria’s Secret – reikėjo naujos balintos kavos spalvos liemenėlės, ta pačia proga įsigijo dar vieną prabangią iš juodo satino – paskui smagi valandėlė Michael Kors parduotuvėje, kur išsirinko paprastą kokteilių vakaro suknelę, prie jos derančią nedidukę rankų darbo dirbtiniais deimantais puoštą rankinę ir panašias basutes. Pardavėjai vyniojant pirkinius Bela atsiduso. Tarpusavyje derantys aksesuarai pasaulį darė kiek paprastesnį.

The Gap vitrinoje dėmesį patraukė akinamai balti marškiniai.

Visai tokio pat stiliaus, kokius Sera vilkdavosi į darbą prekybos centre. Pasižiūrėjo iš šalies. Taip, pagalvojo, tobuli. Serai patiks.

Išrinkusi penkerius jau buvo pakeliui prie kasos, bet prisivertė sustoti. Ir vėl tas pats. Motiniškai globoja mažąją sesutę. Kada gi ji liausis jaudintis dėl Seros gyvenimo, dėl Dievo meilės? Sesuo juk trisdešimt šešerių metų moteris, ištekėjusi, turi du vaikus, tačiau Bela niekaip negali liautis ja rūpintis. Iš dalies dėl to ji beveik visus kartus atsisakė dalyvauti mezgimo klubo susiėjimuose, į kuriuos ją kvietė Sera: megzti gal ir smagu, bet pats laikas sesutei turėti savo draugių ratelį. Bela žinojo, kad Sera desperatiškai trokšta, jog ji 12

dalyvautų, tačiau nutarė laikytis savo „atjunkymo“ plano. Pirkti Serai darbo uniformą nebuvo įtraukta į tą planą.

Negalėdama apsispręsti ji glostė švelnų marškinių audinį. Prisiminė vaikystę, prabėgusią kitoje Žemės rutulio pusėje, per šviesmečius nuo šio prabangaus prekybos centro. Nors ir vaikystės jai teko nedaug – perėmusi daugelį tėvų pareigų rūpinosi trimis jaunesniais padaužomis broliais ir sesute.

Tėvas buvo atšiaurus žmogus, retai ištardavęs kokį žodį vaikams, ir visą dieną sunkiai dirbęs, kirtęs medžius ir skaldęs malkas – toks buvo jo pragyvenimo šaltinis, vakare šėliodavo aludėje.

Jų motiną Marleną jis vedė sužinojęs, jog ji jau tris mėnesius laukiasi jo vaiko, tačiau tai nereiškė, kad ketino savo gyvenimą leisti jos niekingoje draugijoje. O Marlena neketino leisti jam sugižusia veido išraiška gadinti jai dienų, todėl paguodos ir gerų emocijų ieškojo kaimyninio ūkio šeimos galvos glėbyje. Nuobodų vakarą visada buvo galima praskaidrinti žaidžiant bingą.

Bela buvo puiki pakaitinė motina. Ji virė mėsą, skuto bulves, ruošė vaikams maistą, nuvesdavo juos į mokyklą, surinkdavo išdžiūvusius skalbinius ir pasirūpindavo, kad berniukai grįžtų namo iki sutemstant. Prižiūrėti brolius buvo alinantis, bet nesudėtingas darbas, panašiai kaip zoologijos sode. Tačiau dėl Serandipitės, šeimos jaunylės, Bela jaudinosi.

Sesutė buvo pavadinta pagal kaimynystėje esantį miestelį Serendipitį*, kuriame Marlenai pavyko laimėti didžiausią sumą lošiant bingą. Deja, Marlena stokojo raštingumo ir pasmerkė Serandipitę visą gyvenimą aiškinti ir taisyti savo vardą.

Bela turėjo du vardus, ji buvo Bela Renė – taip pavadinta Marlenos tetos Renės garbei ir kad primintų savo tėvų medaus mėnesį, kurį juodu praleido dreifuodami nuo vieno prie kito Belarino pu* Serendipity (angl.) – įžvalgumas; mokėjimas atskleisti ką naujo ar įdomaus (čia ir to-

liau – vert. pastabos).

13

siasalio kazino. Sulaukusi penkiolikos Bela oficialiai susitrumpino vardą, o seserį atsisakė vadinti kaip nors kitaip, tik Sera. Kaip atsakingai motina įrašė gimimo liudijime savo antrosios dukters vardą, taip ir toliau klostėsi jųdviejų santykiai – Marlena niekada neskyrė bent kiek daugiau dėmesio mažajai dukrelei. Vos išmokusi vaikščioti Sera prilipo prie Belos, į ją kreipėsi norėdama pasikalbėti apie pirmą perskaitytą knygą, pirmąjį bučinį ir pirmąsias menstruacijas. Bela buvo pirmas žmogus, kuriam Sera pranešdavo visas naujienas – iš tiesų tai taip ir nepasikeitė.

Parduotuvėje skambanti muzika sugrąžino Belą į tikrovę ir ji susigriebė glostanti savo Versace rankinę, lyg ši būtų koks naminis gyvūnėlis. Nuo paauglystės Bela neįstengė atsispirti Versace kerams. O, jeigu tik galėtų įsigyti kokį nors to italų dizainerio daiktą, mąstė ji, taptų to labiau žvilgančio, laimingesnio pasaulio dalimi. Už pirmąjį atlyginimą įstengė nusipirkti Versace akinius ir nuo tos akimirkos tapo priklausoma. Kruopščiai taupė mažulytei vakarinei rankinei, o pradėjusi dirbti skrydžių palydove galėjo mėgautis Versace salonais visame pasaulyje. Nerangus, vargingai apsirengęs kaimo vaikas dingo, jo vietoje atsirado švytinti moteris, nuo galvos iki kojų apsikarsčiusi daiktais su dizainerių etiketėmis.

Padėjusi marškinius atgal į lentyną Bela paskutinį kartą juos paglostė ir septintą kartą nuo tada, kai įžengė į parduotuvę, pasitikrino mobilųjį telefoną. Naujų žinučių nėra. Pasižiūrėjo į savo manikiūrą. Vis dar tobulas. Pažvelgė žemyn į batus – be dulkelės, ačiū Dievui. Pala, kas per dėmė? Ne, viskas gerai. Bela ėmė kvėpuoti ramiau – tai buvo tik šešėlis.

Ji žinojo, kad pernelyg jautriai reaguoja, žinojo, ką reiškia tas įkyrus tikrinimas. Toks įprotis atsirado jos vestuvių dieną, kai niekaip negalėjo liautis čiupinėjusi po vieną savo suknelės karoliukų, nes norėjo įsitikinti, jog nė vienas nenukrito. Liguistas poreikis, kad viskas būtų tobula, troškimas užsitikrinti, kad viskas bus taip, 14

kaip ir turi būti, nuo to ir prasidėjo. Tik kelis kartus viską patikrinusi ji galėdavo laisvai kvėpuoti, tik tada jausdavosi saugiai.

Gerai, puikiai padirbėta, pagalvojo Bela ir giliai atsikvėpė. Laikas tapti mylinčia tetule Seros mažiesiems.

Ji persiyrė per Nordstrom žaislų skyrių. Tas populiarus plastikinis šlamštas toks nuobodus. Meškiukai? Pernelyg vaikiška. Nuotolinio valdymo žaislai? Jie turi jų daugybę. Bela norėjo nupirkti jiems ką nors ypatinga, ką nors tokio, ko Sera nenupirktų.

Sulaukusi penkerių Medė buvo tikra mergaitė, jai patiko visokie blizgantys gražūs niekučiai. Papūtusi lūpas Bela žingsniavo alėja.

Nuostabu, pagalvojo metusi akį į Swarovsky parduotuvę. Galėtų dukterėčiai nupirkti pirmą stiklo dirbinį būsimai kolekcijai – rafinuotai, vertingai kolekcijai, kurią turėdama Madelena pasijustų suaugusi.

Dar reikia ko nors mažajam Hariui. Bela net prajuko pagalvojusi apie savo mažąjį dabitą sūnėną. Jau žinojo, kas jam tiks. Balti Calvin Klein džinsai. Paėmė juos kaltai šypsodamasi – labai jau nepraktiška dovana trimečiui, bet ji neabejojo, kad jam labai patiks.

Pardavėjai padavus stilingą CK pirkinių krepšį suskambėjo Belos telefonas.

– Alio? Bela Volker, – sučiulbo ji į mikrofoną.

– O, – atsiliepė žemas balsas, – susigrąžinai savo pavardę.

Belai širdis į kulnus nusirito. Tos intonacijos ji su niekuo nebūtų supainiojusi – to, kaip jis ištęsia balsius, jo žemo gergždžiančio tembro.

Ne vieną savaitę Bela jau negirdėjo šio balso, o išgirdus jį čia – nors nesvarbu kur – visą kūną sukaustė iš netikėtumo. Jautėsi taip, lyg paplūdimyje parversta didžiulės bangos ji būtų praradusi orientaciją, nes plaučiuose nebeliko oro, o gerklę užgniaužė baimė.

Nieko aplink nematydama ji nuklupčiojo iki suoliuko sausakimšame prekybos centro koridoriuje ir susmukusi ant slidaus plastikinio paviršiaus pajuto, kaip kojos palaimingai atsipalaiduoja.

15

– Ko nori? – paklausė Bela, kurios silpnumą akimirksniu pakeitė karšto pykčio banga. Kol ji stengėsi įtraukti į plaučius oro, galvoje besisukantis visas kokteilis bjaurių emocijų grasino sukelti dar vieną nerimo priepuolį.

Prieš akis keitėsi vaizdai: jauna skrydžių palydovė lakūnų kabinoje suaimanuoja, kai Belos vyro ranka dingsta jai po sijonu.

Kitų palydovių apsimestinai drovūs žvilgsniai, pašaipus kikenimas staiga liaujasi vos jai pasirodžius kambaryje. Grįžus namo iš kelionės dieną anksčiau vonioje aptikta prisirpusi nuoga šviesiaplaukė, džiaugsmingai besišveičianti jos mėgstamiausiu Chanel šveitikliu.

Kaip ji galėjo leisti jam taip ilgai meluoti? Bela nekentė savęs už tai, kad nutylėdavo klausydamasi jo nevykusių pasiaiškinimų, kad nekreipė dėmesio į žvilgsnius, flirtą, vos pastebimas paslapčių bangeles, kurias siųsdavo daugelis Belos bendradarbių jos mergišiui vyrui net tada, kai ji eidavo greta jo per kurio nors oro uosto terminalą. Žinoma, ji viską matė. Aišku, kad viską žinojo. Tai kodėl, po galais, taip ilgai neigė? Kankino save šiuo klausimu kiekvieną dieną nuo tada, kai vyras ją paliko.

Bela pasijuto tokia nelaiminga, kad net skrandį suskaudo. Ar ilgai tai dar būtų trukę? Ar dar ilgai ji būtų gyvenusi kruopščiai susikurtame fantazijų pasaulyje nenorėdama pabusti? Dieve, kokia ji nevykėlė, apgailėtina, beviltiška, silpna ir...

– Argi taip reikia kalbėti su savo kapitonu? – lėtai nutęsė Kertis, nutraukdamas piktas jos mintis.

– A, tai tu rytoj skrendi 421 reisu? – paklausė Bela, stengdamasi, kad balsas skambėtų ramiai ir abejingai, tačiau beviltiškai nesisekė.

– Žinoma, pupa, o patikrinęs skrydžių palydovių sąrašą pamačiau, kad ir tu juo skrendi.

16

Skrydžio palydovių sąrašas labiau primena pirkinių sąrašą, nusišaipė ji. Gal yra dar kokios šviežienos, kurios nebūtum išbandęs, brangusis? Bela jokiu būdu nenorėjo to patirti. Baigusi pokalbį iškart paskambins ir praneš, kad susirgo.

– Klausyk, pupa, – toliau kalbėjo Kertis. – Neturiu kada su tavimi plepėti, skambinu ne norėdamas paklausti, kaip laikaisi, man reikia, kad kai ką dėl manęs padarytum. – Kalbėjo jis su įprastu familiarumu ir Bela net žado neteko – negalėdama patikėti turėjo atitraukti telefoną toliau nuo ausies. Kai ką dėl jo padaryti? Ar jis kliedi?

Gal girtas, nusprendė Bela ir jau ketino išdėti tam veidmainiui apgavikui, jog jis tikriausiai sapnuoja, jeigu tikisi, kad ji bent pirštą dėl jo pajudins.

– Žinoma, kas nutiko? – išgirdo ramų savo pačios balsą. Kad jį kur bala, tą mano silpnumą, pamanė ir treptelėjo koja.

– Man reikia, kad kuo skubiau pasirašytum skyrybų dokumentus.

Skyrybų dokumentai jau ne vieną savaitę gulėjo Belos kelioninio krepšio dugne ir laukė parašo, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių ji dar nepasirašė. Juk negali būti, kad nenori išsiskirti. Dieve, ne. Skyrybų – ir kuo greičiau!

– Taip, žinoma, dar šįvakar juos išsiųsiu. – Kvėpavimas jau beveik nurimo. Matai, pagalvojo pajutusi palengvėjimą, aš sugebu palaikyti normalų pokalbį su tuo ištvirkusiu, šlykščiu padugne.

Nepalūšiu, man puikiai sekasi.

– Ačiū, pupa, tu nuostabi. Man reikia jų tučtuojau, nes kitą mėnesį vedu. Tai šūdas, turiu skristi, cha-cha, čia pilotų juokelis.

Mano limuzinas ką tik atvyko. Ciao, Bela.

Nors ryšio linijoje jau viešpatavo tyla, ji vis dar laikė telefoną prie ausies – veidas atrodė negyvas, o kūnas sustingęs. Jautėsi it suakmenėjusi. Galiausiai suveikė išlikimo mechanizmas, priversdamas ją įtraukti į plaučius didelį gurkšnį oro.

17

Sesutė, kur mažoji sesutė – dabar jos reikėjo labiau nei kada nors anksčiau. Sera vienintelė galėjo padėti tai išgyventi. Bela negrabiai čiupinėjo telefoną. Pirštai buvo sustingę ir neklausė. Galiausiai ji pasidavė. Ir ką bando apgauti? Juk negali skambinti Serai. Seros gyvenimas ir taip pašėlęs. Ji jokiu būdu negali vargšelės painioti į šį mėšlą. Bus geriau, jeigu neleis jai sužinoti apie šį... šį... košmarą.

Be to, ji tiek daug dalykų nežino, tektų viską papasakoti. Meilės nuotykiai, išdavystė, baisioji naktis, kai Kertis ją paliko. Iki šiol Bela dar su niekuo nesugebėjo apie tai pasikalbėti. Darėsi bloga.

Taip suko skrandį, kad, rodėsi, žarnos per gerklę išlįs.

Bela atvertė galvą ir jai pasirodė, kad lubos ėmė raukšlėtis ir banguoti. Žemė staiga susiūbavo: ji susizgribo beslystanti nuo suolo ir skaudžiai nukrito ant rankos.

Moteris mandarino spalvos oda, metusi žvilgsnį į išsiplėtusius Belos vyzdžius ir prakaito lašeliais blizgančius skruostus, niekinamai krenkštelėjo.

– Narkomanė, – burbtelėjo ji ir nusvirduliavo tolyn tankiai mindama Jimmy Choos bateliais su dviejų colių aukščio kulniukais.

Bela nuleido galvą ant kelių laukdama, kol atgaus pusiausvyrą.

Per kelias minutes kraujas normaliai ėmė tekėti į smegenis, kvėpavimas nurimo ir ji vėl įstengė suimti save į rankas.

Vadinasi, jis veda. Velniava. Kurią? Tą tuščiagalvę paukštytę, dėl kurios ją paliko? Pajutusi, kad vėl sukilo šleikštulys, Bela dar kelioms minutėms nuleido galvą ant kelių.

Bet kokio velnio man tai rūpi, pagalvojo ji. Juk norėjo, kad Kertis dingtų iš jos gyvenimo. Troško, kad šis siaubingas, žeminantis epizodas pasibaigtų. Tai reiškė, kad ji tikrai bus laisva nuo jo ir galės toliau gyventi savo gyvenimą. Gal net susiras vaikiną, nors giliai smegenų kertelėje kirbėjo mintis, kad sudaužytai širdžiai kaip reikiant išgyti prireiks laiko.

18

Tai kodėl ji taip reaguoja? Gal paprasčiausiai dėl to, kad jo pranešimas buvo labai netikėtas, pagalvojo Bela. Ką pasakytų jos psichologas? Atsakymas sumirgėjo kažkur sąmonės gelmėse. Mirgėjo vis labiau, kol ėmė darytis aiškesnis, ir ji suprato šios minties gana ilgai vengusi. O Dieve, ir kas su ja negerai?! Juk negali būti, to paprasčiausiai negali būti... Nejaugi įmanoma, kad ji vis dar jį myli?

20