Muzikos barai by Lietuvos muzikų sąjunga

www.muzikusajunga.lt

2020 Nr. 9-12

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Eur Kaina be CD 6 Eur

Viskas prasidėjo Čiurlionio mokykloje... 24 p.

Su Čiurlioniu – Lietuvos link 40 p.

Šiame numeryje:

NACIONALINĖ M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLA

Numeris su CD

Kanklininikė Lina Naikelienė 94 p.

1. M. K. Čiurlionis (1875–1911). Variacijos lietuvių liaudies dainos „Bėkit, bareliai“ tema (styginių orkestrui aranžavo S. Sondeckis) 3‘01 2. H. Purcell (1659–1695). Pavana ir Čakona 7‘59 3. F. Manfredini (1688–1748). Simfonija styginių orkestrui ir vargonams e-moll Nr. 10 Adagio e spicco Andante Non tanto largo Presto 9‘36 4. H. F. Andriessen (1892–1981). Variacijos ir Fuga J. Kuhnau tema styginių orkestrui a-moll 10‘58 5. P. Tchaikovsky (1840–1893). Serenada styginių orkestrui, op. 48 Pezzo in forma di Sonatina 8‘60 Walzer 3‘21 Elegie 9‘10 Finale 7‘06 TT 59‘01 Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompak tine plok štele.

2020 RUGSĖJIS–GRUODIS Nr. 9–12 (511–514) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m. Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Rita Petrauskaitė (Indrė) ir Mindaugas Zimkus (Ansas) E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“. © KVMT, PROKADRAS nuotraukos Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone. Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 8,5 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

CD tema:

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių orkestras

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Turinys CD TEMA Audronė Žigaitytė Prisiminti, negalima pamiršti / 22 p.

SUKAKTYS

Vilija Aleknaitė-Abramikienė Su Čiurlioniu – Lietuvos link / 40 p. Skaistė Rupšlaukytė Mokykla, virš kurios švyti aureolė / 54 p.

Audronė Žigaitytė Kuo plačiau sparnus išskleis... / 2 p.

Ieva Kananavičiūtė Mokyklai paskirtas gyvenimas / 78 p.

Eglė Žlibinaitė-Čobotienė Namai, kuriuose po vienu stogu skleidžiasi trijų mūzų sparnai / 4 p.

Audronė Žiūraitytė Jūratė Bundzaitė – buvusi ir esanti / 114 p.

Audronė Nekrošienė Kad išliktų mokyklos dvasia / 38 p.

Tomas Bakučionis Muzikų dinastijų planetos po čiurlioniečių saule / 46 p.

Audronė Nekrošienė Dailės skyrius

ATEINAME

DINASTIJOS

Virginija Apanavičienė Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklai – 40 / 122 p.

Skaistė Rupšlaukytė Miglė Astrauskaitė: „Didžiuojuosi esanti čiurlioniukė“ / 60 p. Gabrielė Sližytė Prieš prasidedant skrydžiui: svajonių paieškos ir asmenybės turbulencijos Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje / 62 p.

PAŽINTIS

DIDŽIOJI SALĖ

Audronė Nekrošienė Baleto skyrius Audronė Žentelytė Kanklininkė Lina Naikelienė: biografija su legendiniais sąskambiais / 96 p.

Audronė Žigaitytė Viskas, kas gyvenime geriausia, buvo čia... / 6 p. Audronė Nekrošienė Dainius Numgaudis: „Tai mokykla ne elitui, bet būsimo elito mokykla“ / 12 p. Ieva Kananavičiūtė Orkestro komandos kapitonas / 56 p. Ieva Kananavičiūtė Likimo dovana / 59 p. Ieva Kananavičiūtė Lietuviškos smuiko mokyklos ambasadorė / 64 p. Audronė Žigaitytė Svarbiausia – suprasti, kas vertinga praeičiai, dabarčiai ir ateičiai / 72 p. Ieva Kananavičiūtė Būti reikalingam / 80 p. Ieva Kananavičiūtė Piešėjas, mąstantis kaip skulptorius / 84 p.

Remigijus Vitkauskas Sugrįžimas / 102 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Romantiškasis rusų romansas / 103 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Lietuvos kamerinis orkestras septintojo dešimtmečio išvakarėse / 104 p. Ieva Kananavičiūtė VI „Šv. Jurgio meno sezonas“ Marijampolėje / 105 p. Paulina Sofija Nalivaikaitė Įveikti iššūkį / 106 p. Kazio Daugėlos sukaktys / 107 p. Marius Jokubaitis Popietė su Irena Milkevičiūte / 108 p. Andrius Žara Bethoveno efektas Kultūros naktyje / 126 p.

NAUJI LEIDINIAI Leonidas Melnikas Muzikinė Lietuvos Jeruzalė / 109 p.

Ieva Kananavičiūtė Balto lapo magija / 86 p.

IŠ ARTI

Jūratė Terleckaitė Ištikima teatrui / 92 p.

Ieva Kananavičiūtė Virtuali opera: netikėti atradimai ir neišvengiama tradicijų kaita / 118 p.

PRISIMENAME Leonidas Melnikas Viskas prasidėjo mokykloje... / 26 p. Davidas Geringas Tai, kas liko visam gyvenimui / 29 p. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Septintoji laida – 1962 metai / 30 p. Andrius Krevnevičius Neblėstanti pagarba ir meilė Mokytojui / 36 p.

FESTIVALIAI Zalcburgo festivalio scenoje Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian įkūnijo gyvenimo ir mirties jėgas / 110 p.

Leonidas Melnikas Mano mokykla / 40 p.

Muzikos barai / 1

SUKAKTIS

Kuo plačiau sparnus išskleis, tuo laimingesnis bus žmogus...

Audronė ŽIGAITYTĖ

Kuo plačiau sparnus išskleis, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus geriau, tuo laimingesnis bus žmogus Mikalojus Konstantinas ČIURLIONIS

lgus metus mokyklos fojė stambiomis raidėmis užrašytas tekstas su kiekvienais metais keitė prasmę. Iš pradžių keistai susipynusių, tarsi pasiklydusių žodžių junginys po truputį aiškėjo ir tik gerokai vėliau, drįstu sakyti, buvo suprastas... Gal kaip ir pačios mokyklos esmė, išskirtinumas. Bendraujant su kitų mokyklų absolventais dažnai stebina jų atsainus požiūris į savąsias mokyklas, mokytojus. Sakau, gal tik mano 30-toji laida, 1975 metų absolventai, valandų valandas galime dalintis prisiminimais? Tad 75 metų sukaktis tapo puikia proga žvilgtelėti į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą atidžiau. Kokia ji šiandien? O vakar? Ir kokia bus rytoj? Juk tai unikali ugdymo įstaiga, kurioje realiai susitinka praeitis, dabartis ir ateitis: mokėmės pas legendinius mokytojus, nemaža absolventų dalis grįžta darbuotis mokykloje ir ugdo ateities menininkų – muzikų, dailininkų ir baleto artistų – kartas.

1960 metais mokykla įsikraustė į specialiai jai architekto Levo Kazarinskio suprojektuotą pastatą. Man tai buvo vienas gražiausių (jeigu ne pats gražiausias) statinys Vilniuje – juk ten dirbo mano tėvelis kompozitorius Rimvydas Žigaitis. Kaskart kai troleibusu važiuodavome pas tėvų bičiulius į Antakalnį, įsitempusi sekdavau, kad tik nepražiopsočiau nuostabiosios mokyklos ir dar kartą ja pasigrožėčiau. O kai tėtis vesdavosi į mokinių koncertus, į mokyklą eidavau tarsi į šventovę – pakildavome raitytais laiptais, atsiverdavo sunkios durys ir mus pasitikdavo nuostabus vitražas. Jo trys mūzos, o ypač balerina, ilgiems metams tapo gražiausia mokyklos vieta... Koncertuose girdėdavau įvairiausiais instrumentais grojančius moksleivius, dažnai dainuodavo choras – ir šiandien anų dienų prisiminimus audrina L. Denzos „Funikuli, funikulia“, Bacho ir Gounod „Ave Maria“... Tai buvo Virgilijaus Noreikos repertuaras. Koncertuose pasirodydavo ir balerinos – jų pūsti sijonėliai (vadinami tutu, bet tai sužinojau gerokai vėliau iš Aliodijos Ruzgaitės) mokyklos scenoje būdavo taip arti – atrodydavo, ranka pasieksi. Visai ne taip, kaip Operos ir baleto teatre, į kurį taip pat su tėčiu dažnai nueidavome. Ak, tutu – kokiu pavydžiu žvilgsniu lydėdavome į specialybės pamokas bėgančias bendramoksles.

ŠIANDIEN, VAKAR, RYTOJ...

Tai, ką dabar vadiname Nacionaline M. K. Čiurlionio menų mokykla, prasidėjo 1945 metų lapkričio 26 dieną – tada buvo įsteigta Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla. 1957 metais keitėsi mokyklos pavadinimas – ji tapo Vilniaus specialiąja muzikos mokykla.

Muzikos barai / 2

Mokyklos dar nėra, bet jau yra Tado Kosciuškos gatvė. Tvarkymo darbai 1892 m. Stanisławo Filiberto Fleury nuotr.

kuo didesnį ratą apsuks,

O jeigu dar paliesti batelius (puantus) leisdavo!.. Man lemtingais 1964-aisiais paklausta, kuriuo instrumentu norėčiau groti, oriai atsakiau – tūba, ta, kuri labai didelė ir auksu tviska! Nors tūbos ir negavau, tenkinausi fortepijono pamokomis, važiuodama Tado Kosciuškos gatve 11 numeriu pažymėtos šventovės laukdavau dar oriau – juk tai dabar jau ir mano mokykla! 1960 metais prie Muzikos ir Baleto skyrių prijungus Dailės skyrių mokyklos pavadinimas vėl buvo pakeistas – ji tapo Vilniaus vidurine meno mokykla-internatu. O taip, pavadinimas ilgas ir įmantrus, kaip sunkiai mes, pirmokai, dailyraščiu jį rašydami dėliodavome raides... Sunkus buvo darbas – tai vidurinę pamiršdavau, tai internatas pradingdavo (mat man jis mažai rūpėjo – mokiausi vilniečių klasėje), tai vietoje meno išraitydavau mano (juk tikrai – mano mokykla!)... Vos pramokome be klaidų užrašyti visą pavadinimą, 1965-aisiais jis dar pailgėjo: Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinė meno mokykla-internatas... Kiek pabuvęs internatas išnyko (ne tikrasis – tik pavadinime) ir liko Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinė meno mokykla. 1994-aisiais ji tapo gimnazija, o nuo 2001-ųjų vadinama Nacionaline Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla.

Mokykla turi tris skyrius: Muzikos (įkurtas 1945 m.), Baleto (įkurtas 1952 m.; 1986–2001 m. veikė atskira Vilniaus baleto mokykla) ir Dailės (įkurtas 1960 m.). Veikia mokyklėlė „Trys mūzos“, į kurią priimami vaikai nuo 4 metų. Išskirtinis mokyklos bruožas – bendrojo lavinimo dalykų dėstymas greta menų mokymo nuo 1948 metų tapo pavyzdžiu ir kitoms menų mokykloms. Čiurlionio mokykloje mokosi menui gabūs vaikai iš visos Lietuvos, tad jie gali gyventi internate (perstatytas 2017 m.) metais Pastaraisiais M. K. Čiurlionio mokykloje mokosi apie 800–850 mokinių, dirba apie 250 pedagogų. n

Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla

Muzikos barai / 3

SUKAKTIS

Namai, kuriuose po vienu stogu skleidžiasi trijų mūzų sparnai Eglė ŽLIBINAITĖ-ČOBOTIENĖ Direktoriaus pavaduotoja muzikos ugdymui

„J

eigu žmoguje, kol jis visai jaunas ir ypač plačiai atveria savo jautrią sielą grožiui, pažadinsime menininką, ugdysime jo gabumus ir suteiksime reikiamų žinių, visas jo tolesnis gyvenimas bus turtingesnis ir kilnesnis“, – yra sakęs pianistas ir pedagogas, buvęs mokyklos direktorius Dainius Trinkūnas. Muzika mane lydėjo visur, tėvai dažnai vesdavosi į operos spektaklius ir koncertus. Žinoma, ne visada pasisekdavo juos išklausyti iki pabaigos, dažnai ir užmigdavau... Tačiau kai ruošiausi į pirmą klasę, tėvų labai prašiau nuvesti į muzikos mokyklą, kur galėčiau išmokti skambinti pianinu. Taip ir nutiko – 1966 metais išsipildė mano svajonė, aš pradėjau lankyti M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, nuostabiausią mokyklą pasaulyje, kuri mane išmokė darbštumo, atsakomybės, pareigos, pagarbos ir meilės žmogui, laiko tėkmės suvokimo, įskiepijo tikrojo profesionalaus meno sampratą. Mokykloje praleisti metai buvo nepaprastai intensyvūs, patirti teko visko – ir nuostabių akimirkų, laimė-

Muzikos barai / 4

jimų, ir nusivylimų. Tačiau šiandien jaučiuosi nepaprastai laiminga, nes suprantu, kad visą gyvenimą mane lydėjo ir tebelydi Muzika, susitikimai su nuostabiais žmonėmis – mano gyvenimo mokytojais. Pirmosios mano mokytojos buvo šviesaus atminimo klasės auklėtoja Elena Sasnauskaitė, smuiko mokytoja Emilija Armonienė ir fortepijono mokytoja Milda Lapėnaitė. Už meilę visiems muzikos teorijos dalykams esu labai dėkinga Žibutei Gelgotaitei, Genovaitei Vanagaitei, Jonui Rimšai, Viktorui Navasaičiui, Marcelinui Slipkui, Onutei Narbutienei ir daugeliui kitų, kurių pamokų laukdavau su nekantrumu. Mano gyvenimas mokykloje buvo nepaprastai įdomus, nors per trumpą laiką reikėdavo suspėti nuveikti daugybę dalykų, o ir koncertinė, konkursinė veikla buvo labai intensyvi. Su smuikininkų ansambliu, kuriam vadovavo puikus smuiko pedagogas Tadas Šernas, teko ne tik dalyvauti televizijos laidose, bet ir koncertuoti daugelyje mūsų šalies bei Sovietų Sąjungos miestų, atstovauti mokyklai įvairiuose kultūros renginiuose. Dar vienas didis mano gyveni2000 m., minint M. K. Čiurlionio 125-ąsias gimimo metines, prie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos atidengtas paminklinis biustas, skulptorius Žilvinas Landzbergas

mo mokytojas – eruditas, reto pedagoginio talento ir išminties žmogus Saulius Sondeckis. Jo dėka mes visi pradėjome kitaip suvokti ir išgyventi atliekamus kūrinius, supratome, kad ilgas varginantis darbas repeticijose gali būti tikra dvasinė šventė siekiant tikslo. Jo iniciatyva teko patirti ir vieną didžiausių mokyklinių metų įspūdžių – pergalę tarptautiniame Herberto von Karajano jaunimo orkestrų konkurse, 1976 metais vykusiame Vakarų Berlyne. Tai buvo neeilinis įvykis ne tik mūsų mokyklai, bet ir visai valstybei, kartu ir kiekvienam iš

mūsų. Reikia nepamiršti, kad tuomet gyvenome Sovietų Sąjungoje ir už galimybę dalyvauti konkurse reikėjo rimtai pakovoti, įveikti sąjunginę atranką. S. Sondeckis įskiepijo mums pagarbą muzikai, darbui, žiūrovams ir scenai, išmokė niekad nenuleisti rankų ir atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų. Daugiau negu tris dešimtmečius dirbdama pedagoginį darbą nuolat prisimindavau profesoriaus pastabas ir mintis muzikos interpretacijos klausimais. Esu be galo dėkinga likimui už tokią dovaną. Visais laikais M. K. Čiurlionio menų mokykla man buvo meno šventovė ir negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors teks joje darbuotis, juolab vadovauti Muzikos skyriui, kuris yra didžiausias ir turintis giliausias tradicijas, nes nuo jo 1945 metais prasidėjo mokyklos istorija. Dažnai pati savęs klausiu, kodėl sutikau taip mėgstamą pedagoginę veiklą 2008 m. iškeisti į administracinį darbą. Gal kad esu čiurlioniukė, turinti mokinės, pedagogės, mamos (sūnus Tadas Čobotas baigė šią mokyklą violončelės mokytojo Arūno Palšausko klasėje) ir močiutės (mokosi anūkė Adrija Čobotaitė) patirtį. Pradžia buvo nelengva, tačiau man labai padėjo dar mokyklos suole įskiepytos vertybės – darbštumas, pareigingumas ir atsakomybė. O darbo baras nepaprastai platus ir labai atsakingas: konkursų, koncertų, renginių organizavimas, pamokų

stebėjimas, posėdžiai, projektinės veiklos, egzaminai ir kt. Dar nuolatiniai pokalbiai su tėvais ir mokiniais... Didžiausia pagarba mūsų mokytojams – jų ugdomi čiurlioniukai garsina mokyklos vardą ir Lietuvą iš tarptautinių konkursų parsiveždami pačius aukščiausius įvertinimus. Turbūt didžiausias mano veiklos variklis ir darbų prasmė – mokytojų ir mokinių rezultatai, mokyklos tradicijų puoselėjimas ir mokinių kūrybinės laisvės raiška. Tai darbas ir bendravimas su mažiausiai keturiomis kartomis po vienu stogu, begalinis noras išlaikyti aukštą profesionalumo lygį, kai internetas ir įvairios medijos įsibrovė į mūsų visų gyvenimus, kai „jo didenybė“ kompiuteris tapo dideliu šių dienų jaunimo išbandymu. Vis dėlto ir šiandien mokiniai stato operą (tai vyksta nuo 1974-ųjų) – Muzikos, Dailės ir Baleto skyrių dvyliktokai suburia orkestrą, chorą ir solistus, kuria scenografiją, kartais patys parašo muziką ir libretą. 45 metus organizuojamas kalėdinis koncertas „Viva la Musica“, prieš Vėlines renginyje „In memoriam“ paminimi anapilin išėję mokytojai, kasmet vyksta „Kūrybos pavasaris“, kuriame mokiniai patys atlieka savo sukurtus opusus, baleto šokėjų improvizacijų vakarai. Jau tradicija tapo Vilniaus miesto bendruomenei skirti mokyklos simfoninio orkestro ir solistų naujametiniai koncertai „Muzikiniai fejerverkai“,

premjeriniai baleto spektakliai. Koncertų cikle „Po Čiurlionio žvaigžde“ turi galimybę pasirodyti mokyklos muzikantų šeimos ir mokytojai. O kur dar tarptautiniai ir nacionaliniai konkursai, festivaliai, koncertai. Šiandieninės mokyklos veikla pagrįsta Lietuvos švietimo tradicijomis, meninės, praktinės bei metodinės veiklos patirtimi ir Europos klasikinio meno ugdymo principais, šiuolaikinėmis meninio ugdymo pedagogikos naujovėmis ir technologijomis. Mokykla aktyviai dalyvauja įvairiuose nacionaliniuose bei tarptautiniuose kultūriniuose renginiuose ir projektuose. Mokyklos absolventams suteikiamos kompetencijos studijuoti Lietuvos ir užsienio šalių meninio profilio aukštosiose mokyklose, užtikrinant aukščiausio meistriškumo profesionalų rengimo tęstinumą. Itin svarbu, kad šioje mokykloje menų mokymas derinamas su bendruoju ugdymu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintas bendrojo ugdymo programas. Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla prisiėmė įsipareigojimą įgyvendinti didžiojo Lietuvos kūrėjo svajonę – būti Namais, kuriuose po vienu stogu skleistųsi trijų mūzų sparnai. n

MUZIKOS SKYRIUS

Muzikos skyriuje mokoma skambinti fortepijonu, griežti styginiais ir pučiamaisiais instrumentais, choro dirigavimo, muzikos teorijos ir muzikos istorijos. 1950–2002 metais mokykloje buvo garsusis styginių orkestras. Jam vadovavo Viktoras Radovičius (1950–1952), Povilas Bekeris (1952–1955), solidžiausią orkestro biografiją sukūręs Saulius Sondeckis (1955–1978) ir Pranas Stepanovas (1975–2002). 2002 metais Martynas Staškus išplėtė orkestro sudėtį, jis tapo simfoniniu orkestru. Šiam kolektyvui Martynas Staškus vadovauja padedamas Manto Jauniškio. Pirmasis mokyklos smuikininkų ansamblis įkurtas 1948 metais, jam vadovavo Vincas Arnastauskas (1948–1950), Viktoras Radovičius (1960–1961) ir Tadas Šernas (1961– 1987). T. Šerno vadovavimo laikais mažieji smuikininkai, vadinti šerniukais, grieždavo ne tik visoje Lietuvoje, bet ir garsiausiuose anuometės TSRS miestuose, būdavo kviečiami į valstybinių renginių koncertus. Nuo 1987 metų ansambliui vadovauja Andrius Krevnevičius. 2001 metais Artūro Šilalės iniciatyva įkurtas antras smuikininkų ansamblis. Mokyklos choras šiandien išaugo iki keturių įvairaus amžiaus mokinių kolektyvų. 1948–1950 m. chorui vadovavo Pranas Sližys, 1950–1952 m. – Benediktas Mačikėnas, 1952–1971 m. – Antanas Jozėnas, 1971–1994 m.– Rimantas Zdanavičius. Nuo 1994-ųjų chorams vadovauja Romualdas Gražinis, iš mokyklos absolventų įkūręs ir puikų kamerinį chorą „Aidija“, taip pat Eglė Ganusauskienė, Saulė Kriščiūnaitė ir Gitana Trimirkaitė.

Muzikos barai / 5

PAŽINTIS

Viskas, kas gyvenime buvo geriausia, buvo čia...

Audronė ŽIGAITYTĖ

ą mokyklai reiškia vadovas? Nacionalinei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklai vadovavusiųjų pavardės kalba darbais. Vienus vadovus prisimename tik tiek, kad jie buvo, su kitais siejasi reikšmingi darbai, sprendimai, iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos. Daugiausia šiltų prisiminimų kelia Dainiaus Trinkūno pavardė ir jo vadovavimo dešimtmetis. Nemaža dalis ir šiandien mokykloje dirbančių pedagogų mokėsi „jo laikais“. O tie „jo laikai“ sukūrė mokyklos prestižą, pagarbą ir žinomumą visoje anuometėje TSRS. Garbingiausi užsienio svečiai būdavo vežami į Lietuvą tos unikalios mokyklos žiūrėti. Ekspromtu koncertus surengdavo šerniukai, sondeckiukai, pirmųjų tarptautinių konkursų laureatai, choras... Raitytais mokyklos laiptais kildavo ne tik garsenybės ir įvairios delegacijos. Kiekvieną rytą jais kopdavome ir mes – pirmokai, antrokai... vienuoliktokai... Kiek įvairiausių minčių pralėkdavo galvoje, kol užlipdavai, praverdavai sunkias ąžuolines duris ir fojė tave pasitikdavo vitražas „Trys mūzos“... Bet vieną dieną, mokykloje jau nebedirbant Dainiui Trinkūnui, tos durys užsivėrė. Į mokyklą buvo įeinama iš už kampo, pro rūsio duris. Tai buvo jau ne mano, o mano dukrų mokymosi laikais. „Na ne, – sakau sau, rugsėjo pirmąją vesdama mažėlę į pirmą klasę. – Bent užlipsime tais laiptais iki durų, kad dukros pajustų šventę, tą kilimą aukštyn. Nusifotografuosime ant tėvelio, mano ir mano vaikų mokyklos slenksčio...“ Bet... Durys atvertos, mus vėl šventiškai pasitinka vitražas ir Čiurlionio žodžiai fojė. Nežinau, ar dukros supranta, bet rodau joms viską ir pasakoju, pasakoju, pasakoju... Kaip čia buvo gera... Tai buvo pirmoji naujojo direktoriaus Romualdo Kondroto mokslo metų pradžios šventė Čiurlionio mokykloje. Ilgametis mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas

Muzikos barai / 6

*** Su naujuoju direktoriumi Romualdu Kondrotu pirmą kartą susitikome 1994 metų lapkritį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Mus per koncerto pertrauką supažindino šalia buvęs tėtis Rimvydas Žigaitis: „Šiandien tavo mokyklos direktoriumi tapo!“ Tuo metu laisvalaikiu rengdavau muzikos apžvalgas dienraščiui „Respublika“. Patyrę kolegos jau buvo išmokę: „Nereikia šedevro – reikia rytoj“, tad visuomet nešiodavausi diktofoną. Taigi pirmą interviu su naujuoju direktoriumi įsirašiau koncerto pertraukos metu. Nedidelį – tiek, kiek reikėjo dienraščiui. Gal toks ekspromtas, o gal ir sentimentalus suvokimas, kad į mokyklą reikia eiti pro pagrindines duris, suartino mus visam R. Kondroto vadovavimo laikotarpiui. Jo dėka ir pirmoji kompaktinė plokštelė „Muzikos baruose“ atsirado 2000-aisiais, tuomet, kai ši svajonė prilygo utopijai. Kiekvieną kartą užėjusi į mokyklą rasdavau vis ką nors nauja, įkvepiančio, gražaus... Ir pirmieji mano ištarti žodžiai, 2020 metų lapkričio 4-ąją įžengus į R. Kondroto kabinetą (žinojau, kad jau skiriamas naujas vadovas), buvo: „Viską padarėte – teliko apibendrinti!“ O direktorius ėmė pasakoti apie svajonę. Ir vėl unikalią, regis, neįgyvendinamą... Pokalbį pradėjau šypsodamasi:

buvo kuo greičiau atverti fasadines duris, kad į mokyklą galėtume patekti pagrindiniais laiptais. Ąžuolinės durys buvo sutrūkinėjusios, jas teko pakeisti naujomis. O... Kiekviena detalė turi savą istoriją! Iš pradžių duris pakeitėme plastikinėmis – toks laikas buvo, kitaip negalėjome. Bet tada, kai pastatas buvo pripažintas paveldu, nors prireikė labai daug lėšų, viską padarėme taip, kaip buvo nuo pat pradžių. – Mokykla – jau paveldo objektas?

– Taip. Po penkiasdešimt metų pastatas tampa paveldo objektu, o mūsų pastatui jau kur kas daugiau metų. – Kiek metų vadovavote mokyklai?

– Dvidešimt šešerius. Jie man prabėgo nepaprastai greitai. Atrodo, dar ir to, ir ano norėtųsi, pritrūko kokių penkerių–šešerių metų, kad iki galo įgyvendinčiau viską, apie ką svajojau. – Tiek padaryta! Mokykla sutvarkyta, priestatas, puikus bendrabutis ir Šokio teatras (!) pastatyti, Dailės skyrius renovuotas. Apie ką dar galėtumėte svajoti? Juk viskas dabar tiesiog tobula!

– (Direktorius pradeda juoktis.) Tai tu dar nežinai? Palangoje bus Čiurlionio mokyklos edukacinis centras! Pajūrio zonoje turime 4,7 hektaro miško, jį mokyklai paskyrė ministerija ir Nacionalinė žemės tarnyba. Projektai parengti, jau pasirašėme sutartį su

statybininkais – vadinasi, netrukus prasidės darbai. Toje vietoje buvo labai apleista stovykla, tad ir kilo mintis teritoriją atiduoti Čiurlionio menų mokyklai. Man tai nėra nauja idėja, seniai svajojau apie edukacinį centrą, kad mokiniai galėtų ir žiemą, ir vasarą per atostogas ruoštis konkursams, festivaliams, čia vyktų ir tarptautinė orkestrų stovykla. Ir dailininkams būtų gerai, nes jų plenerai amžinai kelia problemų – kur vežti, kur apgyvendinti... Būtų kur ir baletui repetuoti, eksperimentinius pastatymus kurti. Ministerija nutarė, kad tokia vieta galėtų būti skirta ne tik menams, tad dar numatytos erdvės tiksliesiems ir gamtos mokslams. Dalis patalpų bus eksploatuojama tik vasarą, dalis – ir žiemą, ir vasarą. Vyks ir edukacijos, konferencijos pedagogams. Per aštuoniolika mėnesių visi darbai turi būti baigti! Žinoma, parengiamasis laikotarpis buvo labai ilgas, susidūrėme su daugybe bandymų trukdyti – juk pajūrio zona. Greičiau pastatėme vėliau pradėtą bendrabutį, negu Palangoje sutvarkiau visus žemės reikalus. Bet dabar jau pasirašyta panaudos sutartis penkiasdešimt penkeriems metams. Vaikams tai bus nuostabi erdvė kūrybiškai atostogauti. Anksčiau vasaros praktiką turėdavo tik dailininkai, o dabar ir muzi-

– Vis dėlto kaip tada kilo mintis atverti pagrindines mokyklos duris?

– Viską lėmė pastato grožis – didingas, rūmus primenantis fasadas, įspūdingi laiptai. O vaikšto visi galai žino pro kur. Tad pirmas žingsnis ir MOKYKLOS VADOVAI: Domas Andrulis (1945–1947) Jonas Bendorius (1947) Liudmila Keželytė (1947–1956) Veronika Fakejevaitė (1956–1959) Vaclovas Furmanavičius (1959–1960) Dainius Trinkūnas (1960–1970) Vytautas Sereika (1970–1983) Aleksandras Jurgelionis (1983–1994) Romualdas Kondrotas (1994–2020) Dainius Numgaudis (nuo 2020)

Iš kairės: Vytenis Baura, Nijolė Likienė, Jurgita Černiauskienė, Julija Gurevičiūtė, Romualdas Kondrotas, Eglė Čiobotienė, Eligijus Butkus, Birutė Ambrazevičiūtė, Justina Miliauskaitė, Linas Donela

Muzikos barai / 7

PAŽINTIS

Mokyklos bendrabutis

Mokyklos bendrabučio interjeras

kantai, ir šokėjai nebus nuskriausti: jūra, miškas, dviračių takai... Žinoma, vargo bus nemažai, bet kokios galimybės atsivers! Beveik savaitę buvau Zalcburgo gabių vaikų centre. Labai įdomu: jie turi įvairiausių testų, kuriais patikrinami gabumai visiems mokslams, išskyrus meną. Vos tik apie meną užsimeni – negalime, nemokame, nežinome... Tai ir galvoju, kad Palangos edukaciniame centre galėtų vykti ir moksliniai tyrimai – juk nepaprastai svarbu ir įdomu stebėti įgimtus gabumus menui, analizuoti mokymo galimybes ir įtakas, pagaliau visi suprantame meno poveikį tiksliųjų mokslų studijoms, bet tai mažai tyrinėjama sritis. Nepatinka man, kad Lietuvoje nesugebame vertinti savo pasiekimų, visą laiką kopijuojame: tai Suomiją, tai Švediją, tai JAV staiga tampa mums meninio ugdymo pavyzdžiu.

Muzikos barai / 8

Šokio teatras

Kai kūrėme nacionalinę menų mokyklą, iš manęs ministerijos darbuotojai dvejus metus juokėsi. Kalbėjo, kad tai nesąmonė, nes pasaulyje nėra analogų. Po dvejų metų kantrių aiškinimų jie tapo mano sąjungininkais, o šiandien jau ir Latvijoje, ir Estijoje įsteigtos tokios pačios mokyklos. Vadinasi, nereikėjo nieko kopijuoti, patys sukūrėme gyvybingą sistemą, mokyklos istorija ir patirtys tapo struktūros pagrindu. Kodėl mokome iš verstinių vadovėlių? Tik leiskite – kiek mokytojų, kiek patirties, praktikos – to, kas tinka mums, Lietuvai. Bet nuvažiuoja koks ponas į užsienį, pabūna – ir parveža „suvenyrą“: nei įsigilina, nei žino, kas jau ir taip vyksta. Ne! Dabar darysime kitaip. Taigi Palangos centras galėtų analizuoti, apibendrinti visų menų mokyklų patirtis, kurti sistemą. – Nuo ko, atėjęs į mokyklą, pradėjote savo svajonių įgyvendinimą?

– Kad suprasčiau, kas ir kaip vyksta, man prireikė metų. Kai buvo pasiūlytos direktoriaus pareigos, nedrįsau iš karto sutikti. Man tai buvo netikėta, labai bijojau – mokykla didinga, tiek daug iškilių žmonių joje dirba, tad nusprendžiau susitikti su šiek tiek pažinotu Dainiumi Trinkūnu. Jis iki šių dienų su meile ir pagarba prisimenamas. Kalbėjomės labai ilgai. O pokalbio pabaigoje jis ir sako man: „Gyvenime

viskas, kas buvo man geriausia, buvo Čiurlionio mokykla. Buvo ir svarbesnių, ir garbingesnių pareigų – bet viskas, kas geriausia, buvo čia. Eik ir dirbk.“ Tai ir buvo lemtingas pokalbis, lėmęs apsisprendimą vadovauti mokyklai. Paskui buvo daug įdomių situacijų ir netgi nuotykių. Aš neišmaniau procedūrų, kurios įteisintų mano pareigas. Mokykla neturi vadovo, bet įsakymo iš ministerijos nėra. Skambina man pavaduotojas Krikščiūnas: „Imk raktus, eik ir dirbk. Tortas, kava paruošta, kabinete susirinkęs kolektyvas laukia.“ O aš sakau: „Be įsakymo neisiu.“ Lapkričio pradžioje sulaukiau skambučio iš ministerijos: įsakymas yra, ar reikia tave pristatyti, ar pats nueisi? Nueisiu pats, kabineto raktus jau turiu. Atvažiuoju į mokyklą, įeinu į kabinetą, mane atsiveja budėtoja: „Kaipgi tu čia patekai? Kas tau davė raktą?“ Sakau, ruošiuosi čia dirbti. „Ai, tai tu tas naujas!..“ Tokia tad buvo mano pirma pažintis ir pirmoji diena mokykloje... O tie Dainiaus Trinkūno žodžiai visam gyvenimui atmintyje išliko. – Jūs tą patį pasakytumėt?

– Tikrai taip...

– Tai kur čia tas gerumas?

– Net sunku pasakyti. Tiesiog čia gera. Tarytum kitas pasaulis. Žino-

Renovuotas Dailės skyriaus pastatas su priestatu pradinukams

Šokio teatro salė

Treniruoklių salė

ma, būna ir sunkių akimirkų, kartais į darbą net nesinori eiti. O ateini – ir vėl pajunti tvyrantį gerumą. Čia vaikai, čia visą laiką skamba muzika, matai baletą šokančius, į dailininkų archyvą nuėjęs gali viską pasaulyje pamiršti – per penkiasdešimt metų sukaupta tiek vaikų piešinių, dabar jų autoriai yra gerbiami menininkai. Ir patenki tarsi į kokį sūkurį, kuris tave įtraukia, skatina ką nors padaryti, kas būtų gera ir vaikams, ir čia dirbantiems mokytojams. Žinoma, ne visas svajones pavyksta įgyvendinti. Bet vis tiek norisi, kad visi geriau jaustųsi, gražiau gyventų. Suprasdamas sunkų darbą mokykloje, stengiausi, kad ir atlyginimai mokytojams būtų didesni. Svajojau, kad nacionalinis statusas būtų ne vien pavadinime, bet... Visi lyg ir supranta – mūsų mokykla kitokia, tačiau šito esą negalima pripažinti, turime dirbti pagal bendrus reikalavimus, nustatytus visoms

mokykloms. Kodėl? Niekas negali paaiškinti. O kiek problemų dėl to kyla. Ne ministerijai – vaikams ir mokytojams. Negalėjau visko įgyvendinti, bet suprasti ir padėti stengiausi. Juk čia – mūsų šventovė! Kai atėjau dirbti 1994 metais, taip niūru, tamsu čia buvo. Grindys sutrešusios, koridoriai pripaišyti, tualetai baisūs. Pamenu, užėjo kolega iš kitos mokyklos į sporto salę, sako – jau ir kaime tokių nebėra. Galvoju, na taip... o tokia mokykla... Tada ir užsibrėžiau tikslą – neturi taip būti! Koncertų salėje langai užkalti, kad šilčiau būtų, o kad nesimatytų – Basanavičiaus portretas įstatytas... Atvažiavo į mokyklą Davidas Geringas. „O, – sako, – scenoje ta pati uždanga kabo kaip ir prieš dvidešimt metų!“ Na ne, taip neturi būti, juk salė muzikams – tarsi šventovė: čia koncertuojama, laikomi egzaminai, vyksta perklausos, repetuoja orkestras ir choras. Tai privertė mane pirmiausia susirūpinti sale. Pasamdėme statybininkus, atnešu jiems projektą: nedažysime salės kokia viena spalva, ji bus spalvinga, stilinga ir graži. Už galvų susiėmė žmonės... Bet padarė. Toks tad buvo pirmas žingsnis. Labai juo džiaugiausi. Ir pasiryžau kiekvienais metais sutvarkyti po vieną aukštą. Užsispyriau, taupiau pinigus ir per penkerius metus sutvarkiau. – Viskas, kas padaryta – nuostabu!

Bet kaip gimsta tokios idėjos?

– Jos gimsta visą laiką galvojant apie vaikus. Jei vaikų nebus, tai ir mokytojų nereikės. Kai vaikas groja nuo šalčio sugrubusiomis rankomis, tai apie kokią emocinę išraišką gali kalbėti? Ar apsirengs vaikas žiemą, bėgdamas į pamokas kitame pastate? Ar nesusirgs peršalęs? Sujungėme pagrindinį mokyklos pastatą su renovuotu koridoriumi, ir per lauką nebereikia eiti nei mokiniams, nei mokytojams. Bet kiek visokiausių istorijų galėčiau papasakoti apie kliūtis įgyvendinant sumanymus! Priestatų renovacijos idėjos kilo siekiant, kad kiekvienas skyrius turėtų savo erdvę. Kad gyvenamosiose patalpose nevyktų pamokos... Kad klasėse būtų šilta, patogu, kad šokėjai turėtų dušus, tualetus, persirengimo kambarius. Taip po truputį ir judėjome... – O Šokio teatras? Kaip galėjo atsirasti sumanymas į 10 arų mokyklos kiemą įsprausti LNOBT scenos analogą su puikiomis erdvėmis publikai?

– Sakyti teisybę (direktoriaus akyse šokčioja velniukai)? Dėl teatro kalti santykiai. Mūsų mokyklos Baleto skyriaus mokiniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre visuomet jausdavosi tarsi namuose. Dalyvaudavo spektakliuose, repeticijose, čia vykdavo dalis pamokų. Pagaliau – nesenstantis mūsų mokyklos pasta-

Muzikos barai / 9

PAŽINTIS tymas, S. Prokofjevo baletas „Pelenė“, teatro repertuare. Bet netikėtai pasikviečia mane teatro direktorius Kęstutis Minderis ir sako: „Viskas – nemokate elgtis, jūsų teatre neturi būti.“ Pasirodo, kažkas su kažkuo laiku nepasisveikino, kažkas supyko, prasidėjo intrigos ir scenai rengiami vaikai liko be galimybės būti scenoje! Tokios ambicijos užvirė! Ir staiga perskaitau laikraštyje apie profesiniam mokymui skiriamas ES lėšas. Ir anketos sudėtos. Ar galėjau praleisti tokią progą? Nereikia mūsų LNOBT – turėsime savo teatrą! Tiesą sakant, netikėjau, kad pavyks, juk mes neatitikome jokių standartų. Bet pavyko kaip tik todėl, kad projektas buvo išskirtinis, originalus! Išsiskyrėme tarp garažų prašytojų... Nors... Kai projektas jau buvo patvirtintas, man sako: yra šeši milijonai. Imsi? Imu... Pastatysi? Pastatysiu. Skambina po valandos – liko tik keturi. Ar imsi? Imsiu. Ar pastatysi už tokią sumą? Pastatysiu. Kitą dieną liko trys milijonai. Pastatysi? Pastatysiu. O pats galvoju, ką reikės daryti. Bet juk svarbiausia pradėti. Iš pradžių teatrą suprojektavome ten, kur dabar pradinukų korpusas. Bet matome, kad salė bus mažytė, nei repeticijoms vietos užteks, nei publikai. Pasitaikė puikūs architektai – sėdėjome, nagrinėjome, ieškojome galimybių, darbus, kuriems įprastai reikia mažiausiai pusantrų metų, per šešis mėnesius padarė. Mus ribojo laikas – europinis projektas, turėjome per devynis mėnesius pastatyti... Kai projektai buvo patvirtinti, paaiškėjo, kad pinigų reikės kur kas daugiau, nei skirta. Prasidėjo raštai, prašymai, argumentai... Niekas nesitikėjo, kad pavyks teatrą pastatyti laiku. Pavyko, nes labai daug gerų, atsakingų žmonių sutikome. Darė visi viską, kaip tik galėjo geriausiai. Stebuklas, ir tiek... – Vadinasi, buvo taip: pirmiausia sutvarkėte mokyklą, tada pastatėte teatrą, o paskui jau ėmėtės rūpintis pradinukais, kad šiltai ir neskriaudžiami vyresniųjų gyventų?

– Kai rengėme Dailės skyriaus priestato pradinukams projektą, nutarėme įgyvendinti ir seną dailininkų

Muzikos barai / 10

svajonę. Mat jiems vis šviesos trūko – Kalnų parkas saulę užstodavo. Skyriaus vedėjas R. Karpavičius man buvo ausis išūžęs dėl palėpės su stoglangiais. Statydami priestatą netikėtai gavome lėšų ir stogo renovacijai, jį porą metrų pakėlėme, tad palėpėje atsirado šviesios dailininkų dirbtuvės. Ir dėl mažiukų įgyvendinau savo seną svajonę – jie turi turėti savo pasaulėlį, gražų, vyresniųjų netrikdomą. – Kaip per tuos dvidešimt šešerius Jūsų vadovavimo metus keitėsi vaikai ir jų tėvai?

– Vaikai kaip vaikai – jie smalsūs, visko nori. Tėvai keičiasi labiau, deja, negaliu pasakyti, kad į gera. Nepamatuotos pretenzijos, reikalavimai. Nori iš karto visko – ir konkrečios specialybės, ir pasirinkto mokytojo, ir kad bendrojo ugdymo dalykai nenukentėtų. O paskui rauda – vaikas nespėja, pervargsta. Regis, nesupranta, į kokią mokyklą ir ko vaiką atvedė. Atsiranda ir tokių tėvelių, kuriems atrodo, jog menų mokymas pas mus vyksta kaip kokiame popamokiniame būrelyje: noriu – pagrosiu, nenoriu – negrosiu. Deja, čia taip nėra. Čia profesiją visam gyvenimui renkamės. Džiugina, kad vaikai neniokoja aplinkos – nerasite apipaišytų sienų, sulaužytų baldų... Vadinasi, tvarka, grožis taip pat ugdo! Tiesa, laikomės nerašytos taisyklės: jeigu pamatome ką išlaužta ar ištepta, neieškome kaltų, viską greitai sutvarkome, uždažome. Dažniausiai tai padaro vyresniųjų klasių naujokai, atėję iš kitų mokyklų. Bet kai jie randa viską sutvarkyta, nebelieka noro dergti gražią aplinką. Gal dabar vaikai jautresni – skaudžiau reaguoja į pastabas ar draugų pravardes. Jei tėvai į vaikų santykius nesikiša, greičiau viskas nurimsta, bet kai pradeda kontroliuoti, su kuo vaikas bendrauja, iš kokių šeimų jo draugai, – žiūrėk, vaikas jau izoliuotas, nes draugai jo mamos išsigąsta. Tada jau ir iki tragedijos netoli. Daugiausia problemų dėl bendravimo būdavo senajame internate. Vėlgi – aplinka negraži, nepatogi nei gyventi, nei dirbti, tada ir bėdos prasideda. Siūlyta tenkintis renovacija,

bet skaičių kalba įtikino, kad reikia senąjį pastatą nugriauti ir iš karto statyti naują, modernų, atitinkantį visus darbo ir poilsio reikalavimus. Juk renovacijos kaina vos ne didesnė, o rezultatas būtų apverktinas. Dabar beveik už tas pačias lėšas turime puikų bendrabutį. Sakau, yra likimas, jei pakiša Dievulis šansą, nepražiopsok jo. Negaliu sakyti, kad aš pats sugalvojau, ką remontuoti ar statyti, – man gyvenimas diktavo darbus, kuriuos privalėjau atlikti. Ir kaskart siekdavau maksimalios naudos suprasdamas, ką ir kodėl darau. – Betgi Jūs – muzikas! Iš kur toks ūkiškumas?

– Net nežinau... Ūkiškas lyg ir niekada nebuvau (šypsosi). Bet tėvas nuo ankstyvos vaikystės mokė: ką darai, daryk gerai arba nedaryk visai. Kietas žemaitis iš Telšių buvo... Jei leisdavo pasivažinėti dviračiu, parvažiavęs turėdavau jį nuvalyti, nuplauti ir tik tada grąžinti. Pamatęs, kad tingiu ar nenoriu ko nors daryti, vydavo šalin sakydamas, kad pats pasidarysiąs. Nieko baisesnio už tą „pats pasidarysiu“ nesu girdėjęs... Pagarba tėvams buvo tokia, kad jokiems prieštaravimams ar atsikalbinėjimams ūpo nelikdavo... Nugirstu kartais, kaip vaikai su tėvais kalba – net negera pasidaro. Su mokytojais taip nesielgia. Be ne vaikas dėl savo elgesio kaltas – mes kartais per daug jam leidžiame. Kita vertus, būsi ūkiškas ar ne, be sėkmės ne kažin ką padarysi. Man sekėsi. Svarbiausia, visuomet stengiausi nepakenkti mokyklai ir vertinau labiau procesą, o ne pasiektą rezultatą. Vienu metu mokyklai imta aiškinti, kad joje per daug pavaduotojų. Iš šalies žiūrint, iš tiesų – net keturi. Jei tai būtų įprasta bendrojo ugdymo mokykla, tada taip. O jeigu žinai, kad čia iš esmės keturios mokyklos po vienu stogu, tada supranti, jog administracijos net per mažai. Kitose mokyklose yra direktorius ir du arba trys pavaduotojai, o čia – vienas pavaduotojas skyriui, kuris prilygsta savarankiškai mokyklai. Ir net neleidžiama paaiškinti ar pasiteisinti – viešojoje erdvėje pasklinda žinia apie neatsakingai švaistomas biudžeto lėšas.

– Kokie mokiniai labiau įstrigo atmintyje – gerieji ar išdaigininkai?

– Knygą parašytum – tiek įvairiausių istorijų būta. Vien Andrių Žlabį prisiminus kiek emocijų plūsteli. Jis, žinoma, tarp geriausių... Ir talentas, ir elgesys. Bet kaip jo mokytoją, šviesaus atminimo Laimą Jakniūnienę, nubaudžiau! Gaunu sąskaitas ir matau telefono pokalbių išklotinėje kelis šimtus litų – pavaduotojo telefonu su Amerika pusvalandį kalbėta. Išsikviečiu pavaduotoją, klausiu, ką išdarinėja. O jis teisinasi su Amerika nekalbėjęs. Pasirodo, mokytoja Jakniūnienė, pamačiusi valytoją tvarkant pavaduotojo kabinetą, paprašė leisti paskambinti Andriui, paklausti, kaip mokslai sekasi. Ir pasikalbėjo su mums visiems brangiu mokiniu. Mobiliųjų tada juk nebuvo! Pasikviečiau mokytoją ir paprašiau kitą kartą įspėti, kai skambins Andriui, kad sąskaitos sumų neišsigąstume... Dažnai prisimenu ir Gabrielių Alekną, ir Aleksandrą Žvirblytę... Daug vaikų prisimenu. Prisipažinsiu, geriau tuos „su charakteriu“, problemų kėlusius. Kiek vargo turėjome su Jurgita Dronina – pasišiaušusi buvo. O dabar – nuostabus žmogus. Talentas niekada nepražus, anksčiau ar vėliau ras savo kelią. Vienas iš tokių – dirigentas Mantas Jauniškis. Pašalinome iš mokyklos, nes niekas su juo nebesusitvarkė – su riedučiais po mokyklą važinėdavo, neblaivus į šokius ateidavo... O gabus – nedaug tokių buvo. Baigė J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, užsienyje stažavosi, LMTA studijavo simfoninį dirigavimą. Dabar džiaugiamės jo pedagoginiu darbu mokykloje – su Martynu Staškumi simfoniniam orkestrui vadovauja. Tad profesionaliais menininkais ne tik mūsų mokykloje tampama. Ir tai svarbiausia. O pas mus tiek daug skirtingų vaikų, kad kiekvienam atskirų kriterijų nepritaikysi. Turi likti padorumo, žmoniškumo ribos. Nuolaidų, išlygų gali būti, bet savivalės – ne. Pavojingiausia pernelyg ankstyva žvaigždžių liga. Geriau groju ar puikiai šoku, tad man prašom raudoną kilimą tiesti... Sakau: mes tik suku-

Dainius Numgaudis, Tomas Daukantas ir Romualdas Kondrotas

riame galimybę kuo nors tapti. Kartą pro atvirą langą nugirdau antroko pasipiktinimą: „Tas durnas profesorius man piešinį sugadino.“ Juokiausi iki ašarų – jis jau žvaigždė, matai, profesorius sugadino jo piešinį. Atsargiai žiūriu į vaikus. Kartais ir mokytojai papriekaištauja. Bet svarbiausia mums turi būti vaikai, o tik paskui mes, suaugusieji. Vaikas yra vaikas. Kad ir koks jis būtų, nusipelno atleidimo. Bet turi žinoti ribas. O jeigu baudžiame, tai kad suprastų, jog ne vienas pasaulyje gyvena. Ir kuo anksčiau suvoks, kad turi gebėti visuomenėje išgyventi, derinti interesus, tuo jam lengviau bus. Privalome gerbti šalį, kolegas, bendramokslius ir bendradarbius. Nemačiau didžio talento, žeminančio kitus. Kuo didesnis – tuo lengviau bendrauti. O vaikai man mieli. Visuomet sakydavau: durys atviros, ateikite, kalbėkite, dėstykite svajones ir nuoskaudas, kiek galėsiu, visuomet padėsiu. Tik nedarykite kvailysčių – išeisite lengvai, o grįšite sunkiai arba visai negrįšite. Mokykla didelė, kolektyvas didelis, gal kartais ir mes... Mokytojas irgi žmogus, ne kompiuteris...

opera. Kodėl jaunystė pilka, juoda, problemos pasaulinės? Pasijuokite, pasišaipykite iš manęs ir iš kitų. Pamenu, mus visus piešė dailininkai. Pozuodamas bandžiau pajusti, ką reiškia, kai tave piešia (vadinasi, stebi, nagrinėja) mokiniai. Tikrai įdomi ir emocionali patirtis. Balandžio pirmai raginau vaikus visų mūsų šaržus sukurti. Aš tai jau tikrai neįsižeisčiau bet kokioje situacijoje save pamatęs.. Norėčiau, kad jaunieji džiaugtųsi gyvenimu, problemų pakaks, kai savarankišką kelią pradės. Sąlygos yra – tik kurkite, viskas jūsų valioje. Juk taip žavu, kai viską patys sukuria, susitelkia visi skyriai. Ne kokybė tų pastatymų vertę lemia, o vieningumas, bendrystė, gebėjimas susitarti. Todėl ir yra čia viskas, kas buvo geriausia gyvenime. Gyvenimas yra čia. Jeigu darbas teikia malonumą, tai ir gyvenimo prasmė atsiranda. Žinoma, skaudu palikti tai, kas tiek metų teikė džiaugsmą ir prasmę. Bet kad ir kaip skaudėtų, nesi amžinas, privalai išeiti. n

– Kaip įsivaizduojate mokyklos šimtmetį po dvidešimt penkerių metų?

– Mokykloje turime unikalią tradiciją – vaikai savarankiškai stato naujametinę operą. Būdavo, kad ir patys sukurdavo. Bet per šitiek metų nebuvo pastatyta nė viena komiška

Muzikos barai / 11

PAŽINTIS

Dainius Numgaudis: „Tai mokykla ne elitui, o būsimo elito mokykla“ Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos 75-ojo gimtadienio dieną, 2020-ųjų lapkričio 26-ąją, į mokyklą įžengė naujasis jos direktorius Dainius Numgaudis.

aująjį vadovą pasitiko postą paliekantis direktorius Romualdas Kondrotas. Kaip prisipažino pats D. Numgaudis, kolega jam dar kartą aprodė puikiai pažįstamą mokyklą ir paliko didžiausią krūvą raktų. Per sutiktuvių proga surengtą ceremoniją Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris Tomas Daukantas R. Kondrotui už indėlį į švietimo sistemos plėtojimą ir ilgametį atsakingą, inovatyvų bei kūrybingą vadybinį darbą įteikė aukščiausią ministerijos apdovanojimą – Garbės ženklą. Dainius Numgaudis mokyklą puikiai pažino dirbdamas Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi ir kancleriu, ne tik stebėjo, bet ir pats aktyviai dalyvavo tvirtinant mokyklos renovacijos ir statybų projektus, ugdymo programas ir teikiant Nacionalinės mokyklos vardą. Dirbdamas Lietuvos generaliniu konsulu Sankt Peterburge, kviesdavo įvairias mokyklos delegacijas atvykti į Rusiją ir reprezentuoti šalį.

Dainius Numgaudis

Muzikos barai / 12

Peterburgiečiai Ermitaže ir kitose prestižinėse miesto erdvėse turėjo ne vieną galimybę išgirsti ir pamatyti jaunus Lietuvos talentus: jie dalyvavo M. K. Čiurlionio gimimo metinių koncerte, baleto spektaklyje „Velnio nuotaka“, Sauliaus Sondeckio 90-mečiui, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-mečiui, Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtuose koncertuose. Mokyklos simfoninis orkestras Sankt Peterburge griežė Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, mokinių choras dainavo Švč. Mergelės Marijos žengimo į Dangų bažnyčioje Maironio memorialinės lentos pašventinimo iškilmėse ir t. t. Dar ir šiandien prisimenama puikiai D. Numgaudžio suorganizuota šventė, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 98-osioms metinėms, vykusi Sankt Peterburgo valstybinėje akademinėje kapeloje – vienoje prestižiškiausių salių, menančių dar Aleksandro Puškino laikus. Tąsyk šventinis vakaras prasidėjo itin jautriai – vienas geriausių Rusijoje Sankt Peterburgo valstybinės akademinės kapelos choras su simfoniniu orkestru įkvėptai sugiedojo Lietuvos himną! O 2018 metų spalį Čiurlionio mokyklos orkestras griežė Sankt Peterburge ir Didžiajame Naugarde. Prof. Sauliaus Sondeckio 90-metis buvo iškilmingai paminėtas sausakimšoje Ermitažo teatro salėje, kurioje Maestro ne kartą yra koncertavęs su savo vadovaujamu Sankt Peterburgo „Cameratos“ orkestru. Tą kartą koncerte griežęs

Ermitažo teatre – Lietuvos Respublikos konsulas Dainius Numgaudis (dešinėje) ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus, susirinkusiems meno žmonėms, įvairių šalių diplomatams, lietuvių bendruomenės nariams parodė, kad tęsia tradicijas, Maestro pradėtas daugiau kaip prieš pusšimtį metų. Renginyje žodį taręs Ermitažo direktorius M. Piotrovskis priminė ypatingus S. Sondeckio nuopelnus pasaulio kultūrai. D. Numgaudžio iniciatyva Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla bendradarbiauja su Sankt Peterburgo muzikos licėjumi – rengia bendrus koncertus Sankt Peterburge ir Vilniuje. Pirmojo pokalbio metu naujasis mokyklos vadovas šypsodamasis pasakė, kad jam ypač pravers diplomatinė patirtis: „Juk šioje nuostabioje mokykloje daugiau asmenybių nei

Dainius Numgaudis 1984 m. baigė Klaipėdos 7-ąją vidurinę mokyklą, tais pat metais tapo TV konkurso „Dainų dainelė“ laureatu. 1991 metais su pagyrimu baigė tuomečio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos fakultetą, dirbo Vilniaus 62-ojoje vidurinėje mokykloje – dabartinėje „Gabijos“ gimnazijoje, vėliau tapo šios mokyklos direktoriaus pavaduotoju. 1993 m. D. Numgaudis buvo vienas iš VPU universitetinės mokyklos, dabartinės Simono Daukanto gimnazijos, įkūrimo iniciatorių ir tapo pirmuoju jos direktoriumi. 1996 m. įkūrus Nacionalinį egzaminų centrą, buvo paskirtas jo vadovu. Nuo 1997 m. dirbo Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi, nuo 2009 iki 2015 m. – ministerijos kancleriu. Vadovavo Vaikų kultūros metų paminėjimo komisijai (2007 m.), Lietuvos moksleivių dainų švenčių ir „Dainų dainelės“ konkursų organizaciniams komitetams. Buvo Lietuvos ir Rusijos vyriausybių ekonominio, techninio ir kultūrinio bendradarbiavimo komisijos (2001–2015 m.), Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys (1997–2015 m.), vadovavo Lietuvos regionų aprūpinimo greitaeigiu interneto ryšiu projekto RAIN valdymo komitetui. 2015 m. rugsėjo 7 d. pradėjo eiti Lietuvos Respublikos generalinio konsulo pareigas Sankt Peterburge. Nuo 2020 m. lapkričio 26 d. vadovauja Nacionalinei M. K. Čiurlionio menų mokyklai.

asmenų.“ Paklaustas, ar nebus nuobodu, nes mokykla puikiai sutvarkyta, D. Numgaudis ryžtingai papurtė galvą: „Darbų tikrai pakaks. Pirmiausia – įgyvendinti rezidencijos projektą Palangoje. Mokyklos kompiuterizavimas – kitas skubus darbas. Nors ir visos erdvės sutvarkytos, trūksta poilsio ir darbo vietų, ypač bendrabutyje gyvenantiems moksleiviams. Svarbu ir nuolatos užtikrinti sklandų darbą – juk pandemija labai daug ką apvertė aukštyn kojomis... Viena svarbiausių užduočių – įtikinti ministeriją grąžinti neakivaizdinį skyrių. Anuomet dirbau kancleriu ir puikiai žinau, kiek naudos jis davė gabiems regionų vaikams. Kas ir kodėl jį panaikino – sunku suprasti.“ – Sakote, mokykloje asmenybių daugiau nei asmenų. Ar nebijote? Visi žino, kas ir kaip turi būti, gali reikalauti nebūtinai įgyvendinamų dalykų.

– Su stipriais žmonėmis dirbti iš tiesų nėra lengva. Bet kūrybingomis, stipriomis asmenybėmis vaikus gali išugdyti tik ryškūs žmonės. M. K. Čiurlionio mokykla – ne elitui, bet būsimo elito mokykla.

– Net mes, Muzikų sąjungos vadovai, patyrėme, ką reiškia Švietimo ministerijoje bendrauti su jos vadovais, kai kabinete šalia ministro yra Dainius Numgaudis, ir ką reiškia dabar, kai Jūsų ten nėra... Ar įveiksite ministerijos anaiptol ne visuomet logiškus reikalavimus, dažnai biurokratiškumu stabdančius bet kokias kūrybines iniciatyvas?

– Sankt Peterburge įsisavinau tokį šmaikštų posakį: jeigu negalima, bet labai norisi – vadinasi, galima...

– Dainavote Klaipėdos berniukų ir jaunuolių chore „Gintarėlis“. Mūsų Prezidentas taip pat jame dainavo. Gal bičiulystė tęsiasi?

– Prezidentas – vyresnis, todėl mūsų bendravimo bičiulyste nevadinčiau. O susitikę tikrai pasisveikiname, geru žodžiu paminime ir chorą, ir mūsų laikais jam vadovavusį Albertą Rožę. Puikus vadovas buvo. Gaila, kad iš Lietuvos išvyko. n

Muzikos barai / 13

IŠ PRAEITIES

Pirmoji pamoka

nda Galiijos mokytoja Va Pamoka su chem vo 8 d. ko niene, 1986 m.

Birutė Karosienė

aMokytoja K minskienė

Susitikimas su kompozitoriumi Juozu Karosu, 1961 m.

1966 m. ru

gsėjo 1-oji.

Kal

s direkto ba mokyklo

rius Dainiu

s Trinkūnas

Mokytoja E. Bekerienė su mokiniais Rancevu, Kiaušinyte ir Vainikonyte

Muzikos barai / 14

Mokyklos choras ruošiasi kelionei į Vokietijos Demokratinę Respubliką, 1966 m.

Aloyzas Končius su dėstytoja Olga Šteinberg po valstybinių egzaminų, 1952 m.

Jaunesniųjų klasių smuikininkų ansamblio repeticija prieš M. K. Čiurlionio minėjimo koncertą, 1965 m. rugsėjo 22 d.

Devintoko Raimundo Katiliaus rečitalis, 1962 m.

Smuikininkų ansamblis atlieka Tado Šerno „Afrikiečių šokį“

Mokyklos choras

Vyresniųjų klasių smuikininkų ansamblis

Smuiko pedagogė Emilija Armonienė ir muuzikos Žigaitis barai / 15 zikos teorijos mokytojas Rimvydas su mokiniais

IŠ PRAEITIES

Antanas Jozėnas su mokyklos choru Filharmonijoje, 1954 m.

V laidos abiturientai su pedagogais. Sėdi (iš kairės): Aleksandra Juozapėnaitė, mokytoja J. Mikėnienė, Edita Vasiliauskaitė, direktoriaus pavaduotojas Juozas Budėnas, Silvija Narūnaitė; stovi (iš kairės): I. Ribačiauskaitė, E. Šulcytė, Jurgis Dvarionas, Laima Kančytė, Danutė Kemeklytė, 1960 m.

ėno dainavimo pamoka Mokytojo Antano Joz

, 1967 m.

Mokytoja E. Bekerienė su kamerinio ansamblio smuikininke Ginte Vitėnaite, pianiste Nijole Ralyte ir violončelininke Vilija Poliakaite, 1961 m.

Dainavimo pamoka su mokytoja Liuda Navalinskaite. Pirmame plane – Rūta Gaidamavičiūtė ir Viktoras Masevičius, 1961 m. Choro ir orkestro dirigentas Ado

Muzikos barai / 16 Fagoto mokytojo V. Bartusevičiau

s pamoka

lfas Driukas

Prof. M. Azizbekova su mokinėmis. Sėdi: R. Vaitiekūnaitė, Č. Kaseckaitė, L. Dorfman, V. Amforzavičiūtė; stovi: B. Kiverytė (Karosienė), M. Radvilaitė, 1955 m.

Pirmosios pamokos. Lionginas Čiapas su Augustinu Armonu, 1960 m.

Senoje sodyboje prie Daugų močiutė pasakoja istoriją. Dailininkų praktika, 1975 m.

Sėdi: I. Lukšaitė, A. Janutėnaitė, mokytoja V. Krakauskaitė, D. Pupeikytė, A. Kynaitė; stovi: E. Janutėnas, A. Gučas, B. Vasiliauskaitė, V. Poškutė, E. Kiškytė, A. Kalvelytė, G. Žurkus, A. Beliukevičius, R. Samanavičius, 1952 m.

Tadas Šernas ir jo ansamblis, 1967 m.

Pirmoje eilėje: mokytojai E. Rabinovič, S. Nevadničėnaitė, S. Kezulytė, mokymo dalies vedėjas J. Budėnas, I. Kalvelienė ir E. Sasnauskaitė; antroje eilėje: G. Vizgirdaitė, A. Juozapėnaitė, H. Ribačiauskaitė, E. Šulčytė, R. Biržys; trečioje eilėje: J. Dvarionas, D. Kemeklytė, T. Agurkis, S. Narūnaitė, A. Kynas

Mokytojai Rita Viržonytė-Vaitkevičienė, Vida Krakauskaitė, Antanas Jozėnas ir Rimvydas Žigaitis, 1958 m.

Mokykloje svečiuojasi Mstislavas Rostropovičius, 1973 m.

Muzikos barai / 17

IŠ PRAEITIES

Koncertuoja Jolanta Čiurilaitė ir Dalius Samėnas

žina ir Vitali5 klasės mokinės Gra m. 1 196 s, itė uka Dri ja

Mokyklai –15 metų. Mokyklos pedagogų kolektyvas, viduryje sėdi direktorius Dainius Trinkūnas, Muzikos skyriaus vedėja Birutė Minkevičienė ir direktoriaus pavaduotojas Juozas Budėnas, 1963 m. sausio 26 d.

Muzikos barai / 18

Eugenijus Paulauskas ir Dainius Trinkūnas

Prie Stalino biusto, buvo ir taip, 1950 m.

Muzikuoja naitė, 1950Michailas Melničenka m. ir Estera El i-

Mokykloje svečiuojasi kosmonautas G. Titovas, 1963 m.

Mūza Rubackytė su Jaunimo forumo Maskvoje dalyviu, 1966 m.

Muzikos barai / 19

IŠ PRAEITIES

Moksleivių opera „Velnio nuotaka“

Mokytojas Vytautas Skripkauskas, egzamine groja Staniulis, 1975 m.

Jonas Katakinas, Antanina Bezb

orodova ir Edita Ovsiankinaitė

Klarneto klasė. Iš kairės: J. Kupstys (5 kl.), V. Abarius (6 kl.), mokytojas Vytautas Skripkauskas, Jonas Mažeika (6 kl), 1961 m. pavasaris

Baleto pedagogė Aliodija Ruzgaitė

Muzikos barai / 20

(centre) su kolegėmis

Ingė Lukšaitė (2 kl.), Eugenijus Butkus (parengiamoji kl.), Vida Maželytė (1 kl.), Nijolė Vaitekūnaitė (parengiamoji kl.), Jūratė Burokaitė (1 kl.), 1950 m.

Dėstytoja E. Bekerienė su mokiniais R. Federavičiumi ir A. Juozapėnaite, 1950 m.

M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinių folkloro ansamblis, 1981 m.

Muzikos barai / 21

CD TEMA

Prisiminti, negalima pamiršti! Aukso medalis Herberto von Karajano fondo tarptautiniame jaunimo orkestrų konkurse ir beveik detektyvinė CD įrašo istorija

Muzikos barai / 22

Audronė ŽIGAITYTĖ

1976

-ųjų rugsėjis. Gausūs aplodismentai Herberto von Karajano konkurse geriausio kolektyvo vardą bei aukso medalį laimėjusiam Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos styginių orkestrui ir jo vadovui dirigentui Sauliui Sondeckiui. Varginantis ir nuoseklus darbas prieš konkursą, saldi euforija po jo...

1952 m. Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje buvo įkurtas styginių orkestras. Žinoma, iš pradžių tik pedagoginėms reikmėms. Šiam jaunam ansambliui vadovavo Povilas Bekeris, tiesa, neilgai. Jau 1955 m. Muzikos skyriaus vedėjos Vidos Krakauskaitės įkalbėtas prieš orkestrantus su batuta rankose atsistojo konservatorijos absolventas Saulius Sondeckis. Ir prasidėjo, pasak dirigento, žaidimas...

Herbertas von Karajanas sveikina Saulių Sondeckį Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, 1976 m. laimėję aukso medalį Herberto von Karajano konkurse I smuikai: A. Kacaitė, V. Talimaa, V. Mikoliūnas, A. Paukštė, A. Ruseckaitė, L. Kišonaitė, V. Martišius, A. Šimėnas, I. Žentalytė, V. Klovaitė, E. Žlibinaitė, R. Ubartaitė; II smuikai: D. Bartusevičiūtė, M. Bernotavičiūtė, I. Salygaitė, A. Katiliūtė, G. Gleženis, V. Grigas, R. Viluckytė, M. Grigonytė, A. Ališauskaitė, I. Skubaitė; altai: A. Nemanis, J. Milašaitė, L. Galinis, R. Romoslauskas, G. Karčiauskas, N. Mažvilaitė; violončelės: A. Straižys, V. Galvydis, V. Klimavičiūtė, G. Alekna, K. Eidukonis, E. Kulikauskas, R. Bacevičius; kontrabosai: A. Gurinavičius, V. Jacunskas; vargonai, timpanai – L. Balčiūnas

Nenorėjau eiti į tą orkestrą. Bet tuo metu jis neturėjo vadovo, ir Vida Krakauskaitė sugalvojo, kad aš turiu imtis to darbo. O aš nenorėjau, tiesiog bijojau... Supratau, kad nežinau, nuo ko pradėsiu, nėra natų, nėra instrumentų... Baigdamas konservatoriją domėjausi pedagogika, kryptingai ruošiausi darbui. Turiu nuo tų laikų kauptą didžiulę metodinės styginių meno literatūros biblioteką. Vargu ar dar kas tokią turi. Kaip smuiko pedagogas turiu diplomą – baigiau Vilniaus konservatoriją ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą. O kaip orkestro ugdytojas esu autodidaktas – niekas šitam darbui manęs neruošė.

Taigi 1955 metais pradėjau dirbti su orkestru. Iš pradžių pats natas perrašinėdavau, pats aranžuotes kurdavau. Pradėjau nuo nieko – kruopelė po kruopelės rinkau, rinkau... Paskui jau matau, kad lyg ir sukūriau savo metodiką, ji per dvidešimt metų davė rezultatų. Mes žaisdavome rimtą profesionalų orkestrą! Pas mus viskas buvo kaip tikrame orkestre: ir inspektorius, ir bibliotekininkas, ir darbininkai, kurie sutvarko sceną (kėdes, pultus sustato) – visi turėjo savo pareigas. Buvo ir grupių koncertmeisteriai, jie vesdavo repeticijas. Vaikai dirba, o aš koridoriuje vaikštau ir klausau: gerai, dirba… Vėliau, 1960 m. įkūręs Lietuvos kamerinį orkestrą, tęsiau su vaikais pradėtą darbą – juk iš pradžių jame grojo mano bičiuliai profesionalai ir mokiniai, o vėliau jau tik mano mokiniai. Saulius Sondeckis pasakojo, kad tuo metu trūko natų, atlikėjų, ypač kontrabosininkų ir altininkų. Čia pravertė viena dirigento gudrybė – perrašė partijas į smuiko raktą, smuikams uždėjo alto stygas ir davė jauniesiems atlikėjams. Smuikai skambėdavo tarsi altai... Po truputį atkaklus darbas veikė ir orkestro griežimo kokybę. Nors trukdė nuolatinė atlikėjų kaita, būdinga mokyklų orkestrams, S. Sondeckis sugebėjo nuosekliai stiprinti savo kolektyvo menines galias. Po puikaus pasirodymo Maskvos Kremliaus suvažiavimų rūmuose 1963 m., būtent šis kolektyvas buvo deleguotas į Budapešte vykusią ISME tarptautinę konferenciją „Šiuolaikinė muzika ir muzikinis auklėjimas“, kurioje Tarybų Sąjunga dalyvavo pirmą kartą. Taip M. K. Čiurlionio mokyklos orkestras tapo pirmuoju Lietuvos kolektyvu, išvykusiu už Tarybų Sąjungos ribų.

Muzikos barai / 23

CD TEMA

Konkurso baigiamasis koncertas

Iki Karajano konkurso laukė dar ilgas kelias – koncertai Lietuvoje, Maskvoje (1967 m.), gastrolės Olandijoje ir Belgijoje (1973 m.), po kurių kritikai rašė, kad „pirmasis orkestro grojimo įspūdis – grojimo natūralumas ir paprastumas. Be jokios vaidybos jie groja taip, kad belieka nusiimti skrybėlę ir nusilenkti jų mokėjimui įveikti visus techninius sunkumus. Labai muzikalus dirigentas S. Sondeckis suformavo stebėtinai susigrojusį ansamblį“ („Dordts Daglad“, Dodrechtas). Dešimt metų turėjo praeiti nuo tos dienos, kai S. Sondeckis išgirdo apie H. von Karajano fondo jaunimo orkestrų konkursą ir pasiryžo jame dalyvauti. Buvo sunku, nes kasmet geriausi mokiniai baigdavo mokyklą ir išeidavo, tekdavo vėl viską pradėti nuo pradžių. „Daug kartų apgalvojau programą, keičiau ją, kol atėjo tas momentas, kai mokykloje buvo pačios stipriausios ir įdomiausios pajėgos“, – yra pasakojęs maestro. Taigi prireikė 20 metų atkaklaus S. Sondeckio darbo ne tik ugdant orkestrą, bet ir kruopščiai renkant koncertų recenzijas, įrašytas plokšteles, žymių muzikų rekomendacijas. Viso to reikėjo norint patekti į garsųjį jaunimo orkestrų konkursą – juk iš daugybės pasaulio kolektyvų būdavo atrenkama tik 10! Jau vien atsidurti šiame dešim-

Muzikos barai / 24

tuke būtų buvusi didžiulė garbė. O iki tol dar laukė sąjunginė perklausa 1976 m. pavasarį. Maestro stebuklu vadina tai, kad pavyko nugalėti stiprius jaunimo orkestrus šalies viduje – juk kultūrai ir sportui anuometinėje TSRS buvo skiriamas ypatingas dėmesys, gerai grojančių orkestrų buvo nemažai. Tačiau tai buvo studentų orkestrai, o juos įveikė vieninteliai atrankoje dalyvavę moksleiviai – iš Čiurlionio mokyklos! Laimėjus sąjunginę atranką, reikėjo parengti 100 minučių programą. Vasarą mokykloje laukė nesibaigiančios repeticijos (laimė, buvo internatas) ir mokslo metų pradžia Vakarų Berlyne! Tik atvykę į konkursą vilniečiai sužinojo, kad jų konkurentai – jaunimo orkestrai iš Australijos, Austrijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Japonijos, JAV, Lenkijos, Suomijos ir Vakarų Vokietijos – puikūs reprezentaciniai kolektyvai, ne tik turintys daugiau patirties, bet ir vyresni... Nenuostabu, kad jauniausi konkurso dalyviai suabejojo savo galimybėmis. Be to, čiurlioniukai konkurso programą turėjo atlikti priešpaskutinį vakarą... Pamatęs nerimo ir nusivylimo nuotaikas, S. Sondeckis ramino kolektyvą: „Anokia garbė nugalėti silpnus konkurentus. Štai nugalėti stipriausius – ar ne to mes čia atvykome?“

Žiuri nariai (komisiją sudarė muzikai iš Vakarų Berlyno, VFR, Tarybų Sąjungos, Austrijos bei Didžiosios Britanijos; Lietuvai atstovavo Valstybinės konservatorijos rektorius prof. Jurgis Karnavičius) turėjo lankyti repeticijas, kad objektyviau įvertintų kolektyvų pasirodymus. Paskutinė repeticija prieš konkursą, pasak S. Sondeckio, buvo sunkesnė už pasirodymą jame. Bet pasiryžimas laimėti pranoko baimę, nerimą ir nuovargį. Akimirką prieš pasirodymą darytoje nuotraukoje matyti, kad jaunieji orkestrantai šypsosi, bendrauja tarpusavyje... Jokio susikaustymo ir baimės! Vis dėlto, kaip po konkurso prisipažino dirigentas, tokios ilgos pauzės iki nuskambant pirmai Šostakovičiaus Kamerinės simfonijos natai koncertuose daugiau niekada nėra buvę... Gal todėl, kad netikėtai pasirodė Herbertas fon Karajanas, kurio salėje neturėjo būti. Pakeliu ranką, rodau, kad ji nė kiek nevirpa (o šiaip pamėginkite palaikyti ištiestą ranką – būtinai virpės!), bet iš orkestro – nė garso... tyla... Toliau laikau ranką ir žvilgsniu raginu pradėti... Pagaliau! Lyg iš po žemių pasigirsta pirmieji garsai... O po koncerto skaitome susižavėjusių kritikų vertinimą – tokio pianissimo dar negirdėjome! Vėliau žiuri narys J. Karnavičius teigė, kad sėkmę M. K. Čiurlionio mokyklos orkestrui lėmė puikus pasiruošimas, begalinis vaikų nuoširdumas, turininga programa ir didžiulė vadovo S. Sondeckio patirtis, ryški dirigento individualybė. Čiurlioniukai, jauniausias kolektyvas, surinko 11,3 balo – patį aukščiausią įvertinimą, konkurso rengėjų iššifruotą kaip „geriau nei labai gerai“. Puikiai skambėjo visa programa. Nežinant, kas atlieka, sunku būtų buvę patikėti, kad taip griežia vaikai. Klausytojus labiausiai pakerėjo D. Šostakovičiaus Kamerinė simfonija fašizmo ir karo aukoms atminti. Pasak komisijos, konkurse tokio įspūdžio nebuvo palikęs jokio kito kūrinio atlikimas... „Jei šitaip muzikuoja vaikai, nėra

Čiurlioniukams ploja Herbertas von Karajanas, šalia jo iš dešinės – žiuri pirmininkas, ilgametis Berlyno filharmonijos orkestro intendantas Wolfgangas Schtresemannas

ko būgštauti dėl muzikos ateities. Orkestras, kurio dalyviams tik 12–17 metų ir kuriam diriguoja Saulius Sondeckis, gali kiekvienam profesionalų kameriniam orkestrui parodyti tikrai įkvėpto, įdvasinto, preciziško ir kiekviename takte išbaigto muzikavimo pavyzdį“, – citavo H. von Karajano žodžius Vakarų Berlyno laikraštis „Der Tagesspiegel“. Legendinis maestro, dėmesingai išklausęs čiurlioniukų griežimo, ilgai plojo iškėlęs rankas virš galvos.

KARAJANO KONKURSAS – TARSI OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS

Iš Sauliaus Sondeckio prisiminimų

Karajano konkursą laimėjęs orkestras iš tikrųjų buvo unikalus. Šiandien jau turime mūsų muzikavimo kokybės liudijimą – konkursinį įrašą. Paklausykite, ir patys įsitikinsite. Net man šiandien tas įrašas tarsi sapnas – negi tikrai tai mes, mūsų mokyklos orkestras?! Vaikai!.. O tada... Grįžom po H. Karajano konkurso – jokia televizija, jokia kino studija, niekas nepanoro mūsų nufilmuoti! Lyg būtų koks nereikšmingas vaikų konkursas! O juk čia ne vaikų konkursas – čia muzikų olimpinės žaidynės! Jo dalyviai – iki 25 metų! Kodėl Karajanas pasakė „Das ist unmöglich“ (tai neįmanoma)?! Mes

buvom kaip šiandien Rūta Meilutytė! Vienintelio mano orkestro dalyvių amžius buvo nuo 12 iki 17 metų! Vaikai nugalėjo labai aukšto lygio profesionalius orkestrus! Harvardo universiteto Muzikos fakulteto, Japonijos, Vokietijos filharmonijos jaunimo (Junge Deutsche Philharmonie), Jungtinį visų Vokietijos aukštųjų mokyklų, Austrijos federalinį (Österreichisches Bundes Orchester) orkestrus. Pastarasis buvo iš visų Austrijos aukštųjų muzikos mokyklų – Vienos, Zalcburgo, Linco, Graco – įsivaizduojat?! – sudarytas orkestras! Mes juos visus nušlavėm! Kai Berlyno filharmonijoje H. von Karajanas man įteikė aukso medalį, iš karto, nieko nelaukdamas, priėjo prie jungtinio konkursų laureatų orkestro ir užgrojo R. Wagnerio „Meisterzingerių“ uvertiūrą! Man iki šiol ši uvertiūra asocijuojasi su aukščiausia muzikavimo kokybe (beje, kaip ir siekė Wagneris), ir kaskart ją išgirdęs prisimenu tą akimirką, kai iš vieno didžiausių visų laikų muziko rankų gavau aukščiausios kokybės įrodymą – aukso medalį! Atgimsta kiekviena tos akimirkos detalė – laukimo džiaugsmas, įteikimas, rankos paspaudimas ir žodžiai... Juk visai salei tada pasakė: „Aš ramus dėl muzikos ateities, kol matau tokius orkestrų ugdytojus“... Tai buvo ne tik džiaugsmas – tais žo-

džiais jis ir įpareigojo. Juk ne tik salėje buvę išgirdo, kitą dieną juos jau citavo laikraščiai. Po poros metų kaip konkurse laimėjusio kolektyvo vadovas buvau pakviestas į to paties konkurso vertinimo komisiją. Vieną dieną prieinu prie sekretoriato vedėjos ir klausiu, ar negalėčiau gauti mūsų pasirodymo konkurse įrašo. Žinojau, kad buvo privaloma įrašyti. – Ką jūs, ką jūs, ką jūs! – susiima ji už galvos. – Tai kategoriškai uždrausta! Ir su vokišku rūstumu puola man aiškinti, kokios slaptos informacijos užsimaniau. O kita, eilinė, sekretorė, nugirdusi mūsų pokalbį, prieina prie manęs ir sako: – Jūs neklausykit, ką ji čia kalba. Taip, uždrausta, negalima, bet jūs nueikite pas garso režisierių į Menų akademiją (Akademie der Künste). Konkursas kaip tik vyksta akademijoje, man tereikia užlipti į viršų, į kabinetą. Einu nieko nelaukdamas. Dirba tas pats garso režisierius, jis mane puikiai prisimena. Jam mūsų orkestras paliko tokį įspūdį, kad sutinka pagelbėti: – Gerai, aš jums padarysiu įrašą! Tik jūs man atneškit štai tokią juostą. – Ir parodo firmos BASF profesionaliems įrašams skirtą juostą. Sunkiai, bet randu firminę BASF parduotuvę, nusiperku kelias juostas (kad nepritrūktų) ir nunešu tam garso režisieriui. Jis liepia man užeiti kitą dieną. Rytojaus dieną einu nerimaudamas, pasirengęs sumokėti bet kokią kainą už perrašymą (kaip žiuri narys gavau solidų honorarą), o jis man įrašą dovanoja! Ir ne tas juostas, kurias jam atnešiau, bet originalias! Archyvui palikdamas kopijas! 2006 metais Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla išleido dvigubą CD albumą – paskleidė konkurso įrašus ir priminė 1976 metų orkestro lygį. Šiandien, mokyklos jubiliejaus proga, siūlome pasiklausyti į vieną kompaktinę plokštelę įrašytos dalies programos. n

Muzikos barai / 25

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

PRISIMENAME

Silvija Sondeckienė

Viskas prasidėjo Čiurlionio mokykloje... Pokalbis su profesore Silvija Sondeckiene

Leonidas MELNIKAS

ilvija Narūnaitė-Sondeckienė – viena pirmųjų M. K. Čiurlionio mokyklos absolvenčių. Mokyklos duris ji pravėrė 1949 m., ją baigė 1960 m. Vienuolika metų – ilgas laiko tarpas, bet ir metai metams nelygūs. Žmogus semiasi patirties, kaupia žinias ir įspūdžius, bręsta; jis keičiasi. Tačiau viena lieka visiems laikams: jis nepamiršta savo vaikystės, jaunystės, mokyklos... 1949 m. mano tėvai persikraustė iš Kauno į Vilnių, kad mokyčiausi geriausioje muzikos mokykloje. Tokia buvo Čiurlionio mokykla. Kita kėlimosi priežastis buvo ta, kad mano tėvas, Lietuvos kariuomenės karininkas, tikėjosi Vilniuje pasislėpti nuo NKVD. Jis net fiktyviai išsiskyrė su mama, bandydamas apsaugoti mus nuo gresiančio pavojaus. Bet jį vis vien areštavo ir ištrėmė į Sibirą. Na, o sprendimas mokytis Čiurlionio mokykloje man buvo kaip laimingas loterijos bilietas.

Muzikos barai / 26

Gyvenimas Vilniuje nebuvo lengvas. Mus priglaudė dėdė geografas Eduardas Čirvinskas. Jis dėstė Vilniaus universitete ir turėjo mažytį butelį pusrūsyje universiteto pastate Čiurlionio gatvėje. Tai buvo visai netoli mokyklos, tuomet įsikūrusios konservatorijos rūmuose (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centriniai rūmai). Konservatorijos pastatas nebuvo didelis, bet visi įsitekome (ten net gyveno keli dėstytojai su šeimomis). Mokyklos mokiniai ir mokytojai, konservatorijos studentai ir profesoriai – visi buvome čia pat, išvien, visi vieni kitus pažinojome. Atmosfera buvo nuostabi. Mokytojai... Į juos žiūrima su viltimi ir tikėjimu. Jų statusas neleidžia suabejoti: jie viską žino, viską gali. Kas gi buvo tie pirmieji Silvijos Narūnaitės mokytojai?

Isaacas Sternas ir Silvija Narūnaitė

Mano violončelės mokytojas buvo Levas Seidelis, puikus muzikas profesionalas, baigęs Sankt Peterburgo konservatoriją, ten mokęsis pas žymų prancūzų violončelininką profesorių Louis Abbiate. Į Vilnių atvažiavo po karo, dėstė ir konservatorijoje, ir mokykloje. Gerai atsimenu pirmąjį mokytoją, jo dėka violončelė tapo mano viso gyvenimo palydove. Vėliau, jau įstojusi į konservatoriją, mokiausi pas Povilą Berkavičių. Jis taip pat buvo puikus savo srities specialistas, amato paslapčių sėmęsis Leip-

Saulius Sondeckis su mokyklos orkestro koncertmeisteriais. Iš kairės: D. Pomerancaitė, L. Gordonaitė, G. Lifšicas, A. Vainiūnaitė ir S. Narūnaitė, 1959 m.

cigo konservatorijoje pas garsiausią Europoje violončelės pedagogą Juliusą Klengelį. Berkavičiaus biografija labai įstabi – prieš atsiduodamas muzikai jis baigė medicinos studijas. Jo pamokymai kaip griežti, kaip atsipalaiduoti buvo paremti fiziologijos išmanymu. Jis nedarė klaidų, kurios dažnos mūsų profesijoje, savo mokinius apsaugojo nuo profesinių ligų. Pas Berkavičių

Pirmoje eilėje: mokytojos E. Rabinovič, S. Nevadničėnaitė, auklėtoja S. Kezulytė, mokymo dalies vedėjas J. Budėnas, mokytojos I. Kalvelienė, E. Sasnauskaitė; antroje eilėje: G. Vizgirdaitė, A. Juozapėnaitė, H. Ribačiauskaitė, E. Šulčytė,?, R. Biržys; trečioje eilėje: J. Dvarionas, D. Kemeklytė, T. Agurkis, S. Narūnaitė, A. Kynas

mokiausi dvejus metus. Na, o toliau įvyko stebuklas: 1962 m. išvažiavau mokytis į Maskvos konservatoriją pas Mstislavą Rostropovičių! Vėliau į jo klasę įstojo taip pat Čiurlionio mokyklą baigęs Davidas Geringas. Mudu esame vieninteliai Rostropovičiaus mokiniai iš Lietuvos. Čiurlionio mokykla man neatsiejama nuo Sauliaus [Sondeckio]. Mo-

kykloje dėstyti jis pradėjo 1955 m. – ėmėsi vadovauti mokinių orkestrui. Griežiau orkestre nuo pat pirmos repeticijos ir iki paskutinės klasės, išmokau nepaprastai daug. Tai nepamirštama. 1960 m., dar nebaigusi mokyklos, atėjau į pirmąją Lietuvos kamerinio orkestro repeticiją ir likau jame daugeliui metų. Gerai atsimenu, kaip Saulius kūrė orkestrą, kaip jį ugdė, kokį jį padarė. Atsimenu ovacijų griausmą, pilnutėles tūkstančių vietų koncertų sales. Kol Saulius buvo, buvo ir visa tai. Bendramoksliai – tai tie, su kuriais net ir baigus mokyklą niekada nesiskiriama, dalijamasi pačiais slapčiausiais dalykais, kurie yra gyvas priminimas apie bendrai išgyventas nuostabias jaunystės dienas. Turiu daug draugų ir draugių iš to laiko. Muzikų pasaulis nedidelis – kartu būdavome anuomet, likome artimi ir pradėję kūrybinę veiklą. Aldona ir Halina Radvilaitės, Audronė Vainiūnaitė, Danutė Pomerancaitė – su jomis buvau Čiurlionio mokykloje, Maskvos konservatorijoje, koncertų scenoje. Aušra Banaitytė, puiki pianistė, jautri akompaniatorė, – ji taip pat Susitikimas su Isaacu Šternu, 1960 m.

Muzikos barai / 27

PRISIMENAME teko garbė muzikuoti žvaigždėms. Grojau iškiliam rusų violončelininkui Daniilui Šafranui, pasaulinio garso smuikininkui Isaacui Sternui. Jie buvo draugiški ir geranoriški. Sternas mane pagyrė, užrašė gražų linkėjimą ant savo nuotraukos. Pradedančiam muzikui toks žvaigždės dėmesys yra labai svarbus. Ar profesorė dažnai sugrįžta į Čiurlionio mokyklą?

Mokyklos orkestro koncertas konservatorijos salėje. Filmuojama televizijos laida „Georgo Friedricho Händelio muzika“, solistė Irena Žukaitė, diriguoja Saulius Sondeckis, 1960 m. vasario 26 d.

mano kartos. Aušra nesimokė Maskvos konservatorijoje, nors, aišku, buvo to verta. Jos tėvas, kultūros ministras Juozas Banaitis, labai padėjo mums visiems įstoti į Maskvos konservatoriją, parašė gražias rekomendacijas. Bet Aušrai pasakė: „Savo dukrai padėti negaliu.“ Neįtikėtinas sąžiningumas, ar daug tokių žmonių šiandien?! Čiurlionio mokykla nukreipė mus, atvėrė stebuklingą muzikos pasaulį. Mums buvo labai lengva tarpusavyje bendrauti, nes muzika mus jungė ir tebejungia iki šiol. Tai ne tik mūsų profesija, bet ir gyvenimo būdas. Neatsitiktinai daugelio mūsų vaikai taip pat tapo muzikais, kaip ir mes, mokėsi Čiurlionio mokykloje. Tokie mano sūnūs – Paulius smuikininkas, Vytautas violončelininkas. Kartais iš daugelio įvykių keli įsispaudžia atmintyje itin ryškiai – nebūtinai jie turi būti labai reikšmingi ar prasmingi, bet netikėti, išsiskiriantys iš mokyklos kasdienybių rutinos. Atsimenu, kaip mokykloje lankėsi iškilūs atlikėjai – žvaigždės, atvykusios koncertuoti Vilniuje. Manau, kad tai Saulius kviesdavo juos ateiti pasiklausyti mokinių – jis mėgdavo padaryti ką nors netikėta, labai ryškaus. Mums tai būdavo didelės šventės: pamatyti žvaigždę, nusifotografuoti šalia – to ilgai nepamirši. Keliskart man

Muzikos barai / 28

Rečiau, nei turėčiau... Jaučiu savo ryšį su mokykla. Pastaraisiais metais ji man įgavo naują prasmę. Čia daug mano ir Sauliaus draugų; čia gražiai prisimenamas Saulius. Jis daug padarė mokyklai, ir mokykla to nepamiršo. Esu dėkinga už šią meilę ir pagarbą.

Silvija Sondeckienė ir Davidas Geringas, 2020 m.

Viskas prasidėjo Čiurlionio mokykloje... Matyt, taip būtų galima pradėti pasakojimą apie profesorės Silvijos Sondeckienės gyvenimo ir kūrybos kelią – ilgą, įdomų, spalvingą. n

ama atvedė mane į mokyklą 1952-aisiais, kai man buvo šešeri. Mokykla dar buvo dabartiniuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centriniuose rūmuose Gedimino prospekte. Ten mane pristatė mokytojui Michailui Šenderovui, jis iš karto pastebėjo: „Tikro violončelininko rankos!“ Buvau paskirtas į jo violončelės klasę. Mano du broliai jau mokėsi šioje mokykloje – vienas skambino fortepijonu, antrasis griežė smuiku, tad aš su violončele puikiai tikau būsimam šeimos trio. Bent jau taip svajojo mama. Klasėje buvau pats mažiausias. Pas poną Šenderovą tais metais atėjome keturi violončelininkai – dar Augustinas Vasiliauskas, Albertas Šivickis ir Gražina Pakštaitė. Nepaprastai daug tais laikais! Vėliau, jau šeštoje ar septintoje klasėje, pradėjau mokytis pas Valerijų Rajevskį. Mokyklą baigiau 1963 metais. Vienas įspūdingiausių įvykių – mokyklos įkurtuvės Antakalnyje. Nepaprastai džiaugėmės erdviomis klasėmis ir galimybe aktyviai dalyvauti jas įrengiant. Didžiausia naujojo pastato vertė – kad nuo tada jau galėjome čia pat mokytis ir muzikos, ir bendrojo lavinimo dalykų, ir orkestro repeticijas lankyti. Puikiai viskas buvo suorganizuota, patogūs tvarkaraščiai. Tuo metu bendrasis lavinimas mums buvo labai svarbus, mus mokydavo nė kiek ne blogiau nei „normaliose“ mokyklose. Man atrodo, mokyklos vadovybė labai žiūrėjo, kad mes neatsiliktume nuo bendro miesto mokyklų lygio. Turėjome labai gerų mokytojų. Geriausiai atsimenu abi mūsų auklėtojas – Nasturtą Slavinskienę (pirmąją) ir Aleksandrą Krištapavičienę (paskutinę). Abi buvo lietuvių kalbos mokytojos ir, matyt, jų dėka lietuviškai kalbu be problemų net ir po labai ilgos pertraukos grįžęs į Lietuvą. Tai, ko jos išmokė, liko visam gyvenimui. Krištapavičienė įvedė labai įdomų kursą – Vakarų literatūrą. Ji skaitydavo mums pasaulio klasikų knygų fragmentus. Ypač gerai atsimenu „Don Kichotą“, kuris tapo viena iš man

Tai, kas liko visam gyvenimui Violončelininkas Davidas Geringas

Davidas Geringas

svarbių gyvenimo temų. Jau gerokai vėliau, Maskvoje, M. Rostropovičiaus klasėje, turėjau groti Richardo Strausso simfoninę poemą „Don Kichotas“. Kadangi buvau girdėjęs mokytoją skaitant romaną ir pats susidomėjęs jį atidžiai perskaičiau, be to, turėdamas tokį fantastišką muzikos režisierių kaip Rostropovičius, supratau kiekvieno epizodo, kiekvienos natos prasmę. Ne tik kompozitorius – ir aš įsivaizdavau kiekvieną Don Kichoto žygį ir graudžiai linksmus nutikimus. Kaskart, net ir šiandien grodamas „Don Kichotą“, regiu linksmas mūsų mokytojos, išraiškingai skaitančios romano ištraukas, akis. Ji sudomino mus literatūra visam gyvenimui. Dar vienas mokytojas, išmokęs „visam gyvenimui“ – solfedžio ir harmoniją dėstęs Rimvydas Žigaitis. Tuo

metu jis buvo ką tik grįžęs iš Maskvos ir kalbėdavosi su mumis kaip su sau lygiais, suaugusiais žmonėmis, net pagarbiai elgdavosi! Pamenu jo fantastišką išsilavinimą, iki tol nelabai mėgtus solfedžio ir harmoniją jis dėstė taip lengvai ir žaismingai (visą dėstymo metodiką buvo gavęs „iš pirmų lūpų“), kad nebuvo nė vieno, kuris nenorėtų ar negalėtų išmokti šių muzikos matematika vadinamų dalykų. Drąsiai galiu sakyti, kad stodamas į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją Žigaičio dėka lengvai išlaikiau muzikos teoriją ir, gavęs visus penketus (penkiabalėje to meto sistemoje), buvau vienintelis iš dviejų šimtų stojusiųjų, surinkęs aukščiausius balus. Beje, ir stodamas, ir kai jau mokiausi Maskvoje, dėkingas buvau dar

Į ekskursiją! Iš kairės: Davidas Geringas, Augustinas Vasiliauskas, stipriausias mokyklos smuikininkas Motė Šmitas, 1959 m.

vienai, dideliu reiklumu garsėjusiai, mokytojai – Lidijai Michailovnai Kiriuščenko: ji rusų kalbos mus išmokė taip, kad niekada nebuvo sunku ja nei kalbėti, nei rašyti. Labai didelę reikšmę gyvenime turėjęs įvykis susijęs su Sauliaus Sondeckio vardu. Tuo metu visi mokyklos mokiniai turėdavo dainuoti chore. Ir štai vieną dieną man teko labai didelė garbė – mane iš choro pervedė į Sauliaus Sondeckio vadovaujamą styginių orkestrą. Tai, kad grojau šiame orkestre, – neįkainojama mokykloje praleistų metų patirtis. Grojome labai įdomų repertuarą, mokytojas skatino lankyti koncertus Filharmonijoje ir, nepaisydamas mūsų amžiaus, mokė būti artistais! Mokė elgtis scenoje, mokė apsirengti – kad neišeitume raudonomis kojinėmis, nelygintomis kelnėmis ar nevalytais batais... Orkestre susipažinau ir su Silvija Narūnaite, kiek vyresne už mane orkestro koncertmeistere. Taip visam gyvenimui užsimezgė ne tik kolegiški, bet ir nepaprastai šilti šeimyniški santykiai su Sondeckiais. O orkestro pamokos turėjo itin didelę vertę, kai buvau violončelių koncertmeisteris Šiaurės Vokietijos radijo simfoniniame orkestre. Tai buvo mano pirmoji darbovietė išvykus į Vakarus, kurią po ketverių metų palikau dėl solinės karjeros. Mokykla – labai svarbus etapas kiekvieno žmogaus gyvenime, ir turėti tiek prisiminimų, patirti tiek mokytojų įtakos – neįkainojama laimė. n Kalbėjosi Audronė NEKROŠIENĖ

M. Šenderovas su mokiniais 1953 metų pavasarį: E. Šulčytė, M. Poškaitė, G. Pakštaitė, A. Vasiliauskas, A. Šivickis, D. Geringas

Muzikos barai / 29

PRISIMENAME

Septintoji laida – 1962 metai Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

ikimas išbarstė nedidelę mūsų klasę. Vis prisimenu tuos, su kuriais susiejo bręstanti jaunystė. Ar kam kitam beįdomus mūsų gyvenimas? Nebent senstantys vaikai ar kokie pašaliečiai istorikai bandys atrasti nutolusio laiko aidą. Tik nebeatpažins veidų... Mūsų jaunystė mažai teprimena XXI amžiaus bendramečius. Buvome ištroškę visko – knygų, muzikos, meno patirčių. *** Rugsėjis. Mergaitės ima į rankas sąsiuvinius, apglosto, aplenkia kuo gražesniais spalvoto popieriaus lapais – kad nenusitrintų. Mergaitės atveria instrumentų futliarus ir į gyvenimo erdvę išleidžia muziką. Prabėgo daug žalių, margaspalvių ir baltų mėnesių, o aš vis menu tarsi nesenas dienas... Mokykloje buvau pirma svetimmiestė. Tada mokyklos administracijai gal dar nebuvo gimusi mintis kviesti vaikus iš kitų miestų. Juk ir bendrabučio nebuvo... Taigi, atvažiavau iš Panevėžio, baigusi Septynmetės muzikos mokyklos fortepijono klasę (mokyt. A. Končius, A. Mikalauskas) ir Panevėžio II vidurinės mokyklos 7 klases. Iš miesto ir šeimos, kur dominavo teatras1. Nuo pirmųjų žingsnių gėriau scenos kvapą ir įtikėjau religiją, kuri vadinama menu, o jos atnašavimo altorius – scena. Puikiai atmenu entuziastingų Panevėžio muzikų vei1

Prisiminimų autorės tėvas buvo Panevėžio dramos teatro aktorius ir režisierius Jonas Alekna.

– Red.

Muzikos barai / 30

dus. Štai visada skubantis mokytojas Mykolas Karka: skvarbios akys žiba, entuziazmas liejasi, kažkur kviečia, kažką įdomaus pamatyti, išgirsti siūlo... Taip, taip, reikia nepamiršti mamai su vaikais ateiti į koncertą. Panevėžio teatro scenoje pasirodo į šoną kiek palinkusio pianisto už parankės vedama akla dainininkė. „Balio Dvariono „Žvaigždutė“. Beatričei Grincevičiūtei akompanuoja autorius“, – vis dar girdžiu iš vaikystės miglų ataidinčius žodžius. Vėliau pati ne kartą taip su dainininke eidavau į sceną jai akompanuoti. Atlikdavome ne tik „Žvaigždutę“, bet ir nuotaikingas Algimanto Bražinsko daineles, pritariant smuikininkui Algirdui Stulgiui, mėgdavome skaidrią Rimvydo Žigaičio „Vaikystę“, Valentino Bagdono vaikams skirtas dainas, buvome parengusios ir pluoštelį Vakarų kompozitorių romantikų dainų. Muzikos mokykloje bandžiau smuikuoti pas mielą mokytoją Eleną Klygienę, bet nepatiko tas čerškiantis, dar nevibruojantis garsas. Namuose atsiradus kažkur pokario kaimo daržinėje rastam ir nupirktam pianinui, didžiausias džiaugsmas būdavo mėginti skambinti. Mokykloje mieliausias buvo mokytojas Antanas Končius, neilgai mieste užsibuvęs profesoriaus S. Vainiūno absolventas. O gaila... Buvo pasišventęs muzikai ir pedagogikai. Koks kitas mokytojas pirmokę būtų nešiojęs ant rankų į antrą mokyklos aukštą ir įkvėpęs scenos menui! Besišypsantis jaunas pianistas, taip pat prof. S. Vainiūno auklėtinis, tuosyk jau kompozitorius Vytautas Mika-

Rita Aleknaitė, 1961–1962 m. m.

lauskas Muzikos mokyklos sode po obelimis įsiamžino su savo klase, kurią 1957 metais ir baigiau.

R. RINKEVIČIŪTĖS nuotr.

*** 1957 metų rugpjūtis. Įvyksta stebuklas: Vilniuje Dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė Veronika Fakejevaitė, buvusi Panevėžio teatro aktorė, mane parodo dviem tuo metu mokykloje atsitiktinai buvusiems pedagogams – Olgai Šteinberg ir Rimvydui Žigaičiui: „Paklausykite, patikrinkite, ar galime priimti...“ Jie ir buvo mano krikštatėviai mokykloje, įsikūrusioje viename iš tuometės Konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) flygelių. Vienuoliktokai, 1962 m. Muzikinė erudicija, skonis, didžiulė pagarba autoriui, inteligencija, valia, pareigingumas ir atsakomybė už mokinį, gebėjimas bet kuriam pianistui atskleisti muzikos esmę – tai tik keletas Olgos Šteinberg portreto bruožų. Pamokos – tik darbo fragmentas, kita labai svarbi jos pedagoginio metodo dalis būdavo interpretacijų aptarimai, vertinimai. R. Žigaitis vėliau tapo savotišku bendražygiu. Jo iniciatyva atsiradau Filharmonijoje, darniai dirbome tiesdami muzikos edukacijos kelius. Ir vėliau, jau Muzikų sąjungoje, liko draugiško bendradarbiavimo saitai. Namuose įskiepytas smalsumas menui mokykloje rado reikiamą dirvą. Nuo aštuntos klasės visi vakarai būdavo praleidžiami Filharmonijoje ar kuriame nors teatre. Ir šiandien ano meto mokinių atmintyje gyvi Vilniuje šeštajame dešimtmetyje koncertavusių Davido ir Igorio Oistrachų, Sviatoslavo Richterio, Emilio Gilelso, Lazario Bermano, Vasso Devetzi, Daniilo Šafrano, Mstislavo Rostropovičiaus, mūsų vienmečio talentingojo Rygos mokyklos smuikininko Gidono Kremerio, dainininkių Imos Sumak, Zaros Doluchanovos, klavesinininkių Elisabeth Chojnackos, Zuzanos Růžičkovos, pianistų Annerose Schmidt, Johno Ogdono, Natano Štarkmano, Rudolfo Kererio, Eduardo Gračo ir daugelio kitų garsių atlikėjų vakarai. Filharmonijos vadovybė, ypač direktoriaus pavaduotojas Pinchosas Mendelsonas, stengdavosi smalsiems vaikams atverti turtingą meno pasaulį. Atstovavau mokinių interesams, todėl su P. Mendelsonu kiekvieną savaitę susitikdavome, numatydavome koncertų lankymo galimybę, į mokyklą atsinešdavau nemokamų bilietų, kuriais moksleiviai mielai naudodavosi. Filharmonijoje, jei būdavo vietų, galėdavome sėdėti, salės apgulties metu

stovėdavome. Senojo Operos teatro Basanavičiaus gatvėje administratorius Zilbermanas į salę suleisdavo visus jauniausius žiūrovus. Įsitaisę pirmoje eilėje, virš orkestrantų galvų vartydavome operų partitūrų ar klavyrų puslapius (dabar atrodytų neetiška) ir nedovanotinai piktindavomės netikslia artikuliacija, blogai intonuojama melodine linija, pervaidintomis emocijomis... Klasėje aptarinėdavome matytus operos, baleto ir dramos spektaklius, koncertus, parodas, filmus, perskaitytas knygas. Tai buvo pati tikriausia menų mokykla. Klasė maža. Drauge su prie mūsų prisijungusiais baleto šokėjais buvo penkiolika, vėliau šešiolika mokinių (vyresnėse klasėse mokėsi gabus kaip ir visi Lukoševičiai Romas), todėl bendrojo lavinimo kursą galėdavome išmokti per pamokas. Atsakinėti tekdavo labai dažnai, gal todėl puikiai pasiruošdavome fizikos, istorijos, astronomijos ir kitoms pamokoms, egzaminams. Užtekdavo laiko ir chemijos laboratoriniams darbams atlikti, ir nuoširdžios, supratingos mokytojos V. Galinienės pasakojimams, „gyvenimiškiems pastebėjimams“ išklausyti. Direkcija ir bendrojo lavinimo pedagogai suprasdavo: mokyklą baigs menininkai, todėl savo specialybei jie privalo skirti daugiausia laiko. Tačiau išlaikėme abitūros egzaminus ir galėjome stoti į bet kurią aukštąją mokyklą. *** Kiekvienas mokytojas buvo įdomus ir, kaip atsigręždama į praeitį galiu pasakyti, jie buvo menininkų mokytojai, dauguma ir patys paženklinti meno ženklu. Muzikos pedagogė Elena Strazdaitė-Bekerienė – rami, net lėtoka, bet gebėdavo sudominti mokinius kameriniu

Muzikos barai / 31

PRISIMENAME

Važiuojame rinkti liaudies dainų. Ekspedicijos vadovai G. Četkauskaitė, R. Kašponis ir V. Krakauskaitė, mokiniai A. Šivickis, A. Griškevičius, R. Aleknaitė, D. Tuomaitė, N. Šimkutė, G. Lukšaitė, L. Paškevičiūtė, A. Banaitytė, A. Šulčys, priekyje sėdi A. Vasiliauskaitė ir B. Dambrauskaitė, 1960 m.

Žinomas atvejis, kai matematikos mokytoja Rasa Rinkevičiūtė pasmerkė vieną dešimtokių, išdrįsusią ateiti į mokyklą raudonomis kojinėmis. Kurį laiką mūsų auklėtoja buvo L. Kiriuščenko. Ji gal vienintelė atitiko savo pravardės skambesį – „Kiriucha“. Lidija Michailovna keistu diktatorišku būdu bandė mokyti rusų kalbos. Panevėžyje tos kalbos negirdėdavau, todėl kalbėti visai nemokėjau, nors taisykles buvau išmokusi penketui. Patekau į mokytojos nemalonę. Išbristi iš situacijos padėjo ir visam gyvenimui puikų pagrindą, kurio prireikė skaitant paskaitas rusų kalba, rašant disertaciją, suteikė mokytoja V. Burkauskienė. Buvusi mūsų auklėtoja L. Kiriuščenko vėliau mūsų kažko-

muzikavimu. Pas mielą, tarsi namų dvasią saugančią bi- dėl net „nebepažindavo“. Vokiečių kalbos mus išmokė kurį laiką buvusi auklėtobliotekininkę Birutę Vileišytę-Tursienę eidavome ieškoti naujų, negrotų gaidų. Tuomet bibliotekininkė mums te- ja, puiki pedagogė ir žmogus Valerija Bungardaitė. Ne tik buvo labai sava, gera, paslaugi teta, ir tik gerokai vėliau, mokėjome kalbėti, bet ir gražiai tarti. Namams darbų likdavo: rusų, vokiečių kalbos, lietuvių rašydama monografiją apie mokyklos direktorių Dainių Trinkūną, pažinau anapilin išėjusiąją kaip Lietuvos patri- kalbos rašiniai (bent man jie patikdavo). Lietuvių literatūotę, daug iškentėjusią spalvingą asmenybę. Matematikė rą nagrinėdavome taip plačiai, kad kartais prirašydavome Rasa Rinkevičiūtė-Paulavičienė („Rinkė“) – griežta, bet teisinga, žaisminga, pasirodo, puikiai rašiusi istorikė. Jei ne ji, neturėtume mokyklą primenančių fotografijų. Mokytoja Galinienė (vadinome „Galinyčia“) – moteriškumo įsikūnijimas. Kiekvienas jos vaikų Raselės ir Gintarėlio žingsnis mums būdavo gerai žinomas ir aptariamas. Kaip ir retų moksleivių „porų“ draugystė. Labai gerbėme mokytoją Joną Budėną (vadinome „Barkorba“), dorą ir mielaširdingą, dažnai vaizduojantį piktą, o kartais besielgiantį taip naiviai... Budrios mokytoMokyklos orkestras. Centre – violončelininkė Silvija Narūnaitė, jai iš dešinės – smuikininkė Gražina Pakėnaitė, jų akys prižiūrėdavo mūsų iš kairės – Nijolė Šimkutė, toliau violončelininkas Augustinas Vasiliauskas, smuikininkas Motė Šmitas, Grigorijus Lipšicas, nuotraukos dešinėje – Virgilijus Vasiliauskas, apie 1957 m. drabužių „dorovingumą“.

Muzikos barai / 32

Su Jonu Pauliumi Lenktaičiu, 2002 m.

Su Rimvydu Žigaičiu, 2005 m.

po kelis sąsiuvinius. Mokytoja A. Žitkutė-Kristapavičienė skatino literatūrinį mąstymą, ugdė kalbos kultūrą. Mokykloje svarbiausia disciplina buvo muzika, tačiau buvome skatinami domėtis ir kitais menais. Išlikę menotyrininkės Marianos Malcienės dėstytų pasaulio meno istorijos pamokų konspektai, nes lietuvių kalba tokių dalykų vadovėlių nebuvo. Mokytoja Genovaitė Četkauskaitė sužadino norą domėtis etnine kūryba. Besimokantys įvairių tautybių vaikai važiuodavome į kaimus, tokiose ekspedicijose esame užrašę daug pasakojamosios ir dainuojamosios tautosakos. Dabar tie kuklūs mūsų darbeliai – mokyklos muziejaus eksponatai. Direktorius (nuo 1960 m.) Dainius Trinkūnas mums buvo didžiausias šviesulys. Jo beveik nematydavome – tik egzaminų metu, tačiau jausdavome reiklų žvilgsnį. *** Privaloma komjaunimo veikla apsiribodavo „visuomenei naudingu darbu“. Su Antakalnyje veikusiu kino teatru „Neris“ tardavausi dėl koncertų prieš seansą (tokia praktika Vilniaus kino teatruose gyvavo ilgai). Salėje priešais ekraną stovėjo pianinas, juo grodavo mano suorganizuoti vyresniųjų klasių mokiniai. Po koncerto ne tik jo dalyviams, bet ir bendraklasiams būdavo leidžiama nemokamai pažiūrėti filmą. Tai ir buvo visa komjaunuoliška veikla. Užtekdavo laiko ir sportui. Kvadrato aukštelėje puiki mano priešininkė visada būdavo Aušra Banaitytė, „kaudavomės“ aikštelėje lauke, konservatorijos kieme. Beveik kasdienis mano „sportas“ prieš pamokas būdavo rankų lenkimas su Davidu Geringu arba Romu Lukoševičiumi. Švenčių progomis dalyvaudavome mokyklos rūsyje rengiamose šauniose šaudymo varžybose, su žemesnės klasės berniukais įvykdėme net sportinio atskyrio reikalavimus. Žiemą – miesto čiuožykla Jaunimo stadione (šiuo metu ten Seimo rūmai). Nuostabus laikas! Išsinuomotomis pačiūžomis, grojant muzikai, būdavo gera suktis didžiulėje klegančioje linksmų žmonių bendrijoje... Prisimenu Aktų salėje vienintelį kartą vykusią puikią naujametinę šventę prie didelės eglės. Rūpinomės karnavaliniais kostiumais. Raganos galvą, sekdama Panevėžio teatro tradicijomis, gaminausi iš papjė mašė. Fantastiškos buvo ir klasės draugių kaukės.

Su mokytojais ryšių nenutraukė muzikos baruose dirbę mokiniai. R. Aleknaitė televizijos žurnale „Tonika“ su Sauliumi Sondeckiu kalbasi apie jo vadovaujamo M. K. Čiurlionio mokyklos orkestro pergalę Herberto fon Karajano konkurse, 1976 m.

Šokių vakarais niekas nelepindavo, o greičiausiai ir mums jie nebuvo labai svarbūs – neturėjome tam laiko ir potraukio. Tačiau surengėme įspūdingą šimtadienio vakarą. Scenarijų padėjo kurti Laisvės mama Aldona Liobytė. Repetavome baleto numerius, Vaclovas Sasnauskas šoko Adagio iš „Gulbių ežero“. „O, Mister Blues...“ traukėme kvintetu, vadovaujamos jau tuomet autoritetingos lengvosios muzikos, džiazo žinovės Birutės Dambrauskaitės. Su Giedre Lukšaite, abi pasidabinusios tikrų baleto artistų kostiumais, Vaclovo išmokytos, šokome Fibicho „Poemą“. Aš buvau a la Banys... *** Ypatingas įvykis buvo mūsų persikraustymas į naujus rūmus Antakalnyje. Jau bebaigdami mokyklą naujuose kvepiančiuose koridoriuose nesigėdindavome vaikščioti su lengvomis šlepetėmis – kad neprineštume purvo. Nepaprasta tvarka, švara. Sienas papuošė dailės kūriniai. Į mokyklą pradėti kviesti žinomi menininkai. Menu susitikimus su smuikininkais Isaacu Sternu, Eduardu Graču, dirigentu Natanu Rachlinu. Salėje vykdavo koncertai. Antano Jozėno vadovaujamame chore dainuodavome visi, skirtingų specialybių mokiniai. Nepaprastas malonu-

N. Rachlinas repetuoja su mokyklos orkestru. Nuo jo į dešinę: Raimundas Katilius, Liza Gordonaitė, Borisas Traubas, Nijolė Medekšaitė, 1960 m.

Muzikos barai / 33

PRISIMENAME

Septintoji laida, 1962 m. Sėdi (iš kairės): pianistės Danutė Tuomaitė, Rita Aleknaitė, auklėtojas Juozas Binkauskas, smuikininkė Gražina Pakėnaitė, choro dirigentė Birutė Dambrauskaitė. Stovi: balerina Zita Milašiūtė, pianistės Laisvė Paškevičiūtė ir Larisa Šėlaitė, violončelininkė Nijolė Šimkutė, balerinos Nijolė Vasiliauskaitė, Irena Ribačiauskaitė. Antroje eilėje: baleto artistas Albinas Krivickas, pianistė Giedrė Lukšaitė, baleto artistas Alfonsas Leonavičius. Nėra baleto artisto Vaclovo Sasnausko

mas būdavo klausytis mokyklos orkestro. Jo vadovas Saulius Sondeckis uždegdavo ne tik grojančiuosius, bet ir klausytojus. Geriausiems mokyklos instrumentininkams būdavo didžiulė garbė atlikti solo numerius. Pianistai orkestrui pavydėdavo bendro muzikavimo džiaugsmo... *** Nė viena mano bendraklasė, baigusi mokyklą, niekada neišdavė nei muzikos, nei savo instrumento. Nijolė Marija Šimkutė (Riškuvienė-Biteniekienė), mokyklą baigusi sidabro medaliu (jo kažkodėl niekas iki šiol neįteikė), groti violončele mokėsi Levo Seidelio, Michailo Šenderovo, vėliau Domo Svirskio klasėse. Pastarasis buvo ir jos dėstytojas Lietuvos konservatorijoje (ją baigė su pagyrimu). Pasiūlymų groti geriausiuose Lietuvos orkestruose gauda-

Muzikos barai / 34

vo dar studijų metais, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad 1966 m., perėjusi konkursą, pradėjo dirbti LRT lengvosios muzikos orkestro koncertmeistere. Ja buvo keturis dešimtmečius. Su orkestru ir įvairiais ansambliais koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Italijoje, Austrijoje. Nuolat būdavo ir yra matoma Vilniaus koncertų salėse. Turi gerą skonį ir profesinius vertinimo kriterijus. O svarbiausia – niekada neprarado žavėjimosi muzika jausmo. Muzikavimo nenurungė pedagogės praktika B. Dvariono, N. Vilnios muzikos mokyklose. Net ir pralėkus šešiems dešimtmečiams, Nijolė Marija kaip puiki profesionalė kasdien auštančią dieną pasitinka su violončele rankose. Gyvenimo credo: „Kasdienis prisilietimas prie instrumento, grojimas – man tarsi malda.“ Birutė Dambrauskaitė mokėsi chorinio dirigavimo pas Ritą Vaitkevičiūtę, Antaną Jozėną. Svarbiausia jai buvo lais-

va, reglamentais neribojama kūryba. Dainavo estradines, džiazines dainas, klausydavosi daug mums mažai pasiekiamų įrašų. Pasirinko savo interpretacijų žanrą: pramoginė muzika su džiazo elementais. Puiki klausa, muzikalumas, įprasminta muzikinė raiška, laisvė scenoje leido Birutei Dambrauskaitei tapti savito braižo pramoginės muzikos atlikėja. Ji – konkurso „Vilniaus bokštai“ prizininkė. „Konservatorijos nebaigiau, nes man daugiau estrada rūpėjo, o ne dirigavimas, kurį studijavau M. K. Čiurlionio mokykloje. Penkerius metus smuikavau, o prieš tai jau buvau pelniusi „panelės estrados“ pravardę...“ – interviu „Kauno dienai“ yra sakiusi dainininkė (1999 m. balandžio 28 d.). Iki šiol Birutę girdime populiariosios muzikos programose per radiją, televiziją. Gražina Pakėnaitė (Rigertienė) smuikuoti

pradėjo pas mokytoją Eleną PilotaitęArmonienę. Septintokę į savo klasę priėmė Saulius Sondeckis, pas jį tęsė studijas ir Lietuvos konservatorijoje. 1966 m. konkurso keliu pateko į LRT orkestrą. Jame griežė keturis dešimtmečius, pasirodydavo su įvairiais ansambliais. Gražinos pavardė šiandien žinoma ir pramoginės muzikos klausytojams. Turėdama puikią klausą, greitai suvokdama muzikinį tekstą, ji pradėjo dainuoti. Gebančią greitai ir profesionaliai parengti naujus kūrinius dainininkę vertino lietuvių kompozitoriai, radijo ir televizijos fonduose yra nemažai jų estradinių dainų, Gražinos atliekamų solo ar duetu su Stasiu Liupkevičiumi. Scenoje Gražina visuomet išsiskirdavo subtilumu ir elegancija. Laisvė Paškevičiūtė (Korienė) mokėsi Mariam Azizbekovos fortepijono klasėje. Mamos Aldonos Liobytės žaismės, intelektualių pamąstymų, menininkų susitikimų pripildyti namai suteikė erdvės Laisvės poetinei prigimčiai, artistiškumui, fantazijai. Kaip solistė pasireiškė jau mokykloje, ne tik klasėje buvo viena ryškiausių pianisčių. Dalyvaudavo mokyklos koncertuose Lietuvoje, Rygoje. Studijuodama konservatorijoje yra parengusi kamerinės muzikos programų. Buvo puiki koncertmeisterė, ne vienam smuikininkui padėjo pasirengti Lietuvos ir sąjunginiams konkursams. Labai ankstyva Laisvės netektis (1988) buvo skausminga ne tik šeimai, bet ir muzikų pasauliui. Danutė Tuomaitė mokėsi Rozos Potašinskaitės fortepijono klasėje. Buvo nepaprastai stropi, jautriai reaguodavo į gyvenimo negandas. Baigusi konservatoriją, 1967–1969 m. dirbo Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1973–1974 m. dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Deja, keleri labai įtempto darbo su sudėtingą amžiaus tarpsnį išgyvenančiais jaunais žmonėmis ir atskirtis nuo šeimos blogai paveikė Danutę, traumavo jos dvasią. D. Tuomaitė daug skaitė, buvo puiki, dora klasės draugė. Larisa Šėlaitė, baigusi mokyklą, išvyko gyventi į Izraelį. Prisiminimuose liko kaip stropi, bendramoksliams labai dėmesinga draugė. Giedrė Lukšaitė (Mrázková) mokėsi Irenos Vasiliauskaitės fortepijono klasėje. Lietuvos konservatorijoje baigė fortepijono ir vargonų studijas (Leopoldo Digrio kl.), 1970 m. – Maskvos P. Čaikovskio

konservatorijos aspirantūrą (Leonido Roizmano vargonų kl.), 1973–1974 m. stažavosi Prahos menų akademijoje pas Jiřį Reinbergerį (vargonai) ir Zuzaną Růžičkovą (klavesinas). 1984 m. Prahos menų akademijoje baigė aspirantūrą. 1990 m. Hagoje ir Amsterdame studijavo baroko muzikos interpretaciją. 1967–1976 buvo M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja. Nuo 1976 m. gyvena Prahoje, Menų akademijoje dėsto klavesiną. 1990–1993 m. buvo Klavišinių instrumentų katedros vedėja, nuo 1993 m. – Klavesino skyriaus vedėja, profesorė (1998). 1968 m. M. K. Čiurlionio konkurse laimėjo III vietą. Groja solo, su ansambliais, orkestrais. Skambina klavesinu, vargonais, istoriniais instrumentais. Koncertavo Europos šalyse, Japonijoje, „Prahos pavasario“, Vilniaus festivaliuose ir kituose renginiuose. Įrašė plokštelių. Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2001). Rita Aleknaitė (Bieliauskienė) baigė Olgos Šteinberg fortepijono klasę, buvo profesorės studentė ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Įgijo koncertmeisterio ir pedagogo kvalifikacijas. Dirbo pianiste koncertmeistere konservatorijoje, Lietuvos radijo ir televizijos, Nacionaliniame simfoniniame orkestruose, akompanuodavo Vaclovui Daunorui, Nijolei Ambrazaitytei, Irenai Laurušienei, Leonidui Muraškai, Antanui Kiveriui, Jonui Stasiūnui, Eugenijui Paulauskui, Algirdui Stulgiui ir kitiems vokalistams bei instrumentininkams. Koncertavo Lietuvoje, Suomijoje, Lenkijoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Tarptautinio konkurso „Muzika be sienų“ diplomantė. Parengė per šimtą švietėjiškų autorinių radijo ir tiek pat televizijos laidų. Sukūrė dokumentinius filmus apie Vytautą Laurušą, Lionginą Abarių ir kt. Yra surengusi per 500 koncertų-pašnekesių apie meną vaikams ir jaunimui vidurinėse, profesinėse, aukštosiose mokyklose, kultūros namuose, koncertų salėse. Dirbdama Lietuvos filharmonijoje, 1975 m. įkūrė Muzikos vaikams ir jaunimui skyrių, rūpinosi meniniu ugdymu, ypač periferijoje, atokiose rajonų mokyklose. Būdama Filharmonijos direktoriaus pavaduotoja, įkūrė Darbo su žiūrovais skyrių, buvo sukurta ryšių su potencialiais klausytojais sistema. 1980–1985 m. dirbo Lietuvos kultūros ministerijos vyr. inspektore, kuravo muzikinių kolektyvų veiklą, naujų kūrinių užsakymo ir įsigijimo procesą, didelį

dėmesį skirdama muzikai vaikams. 1973–1977 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriaus prie Istorijos instituto aspirantė. 1989 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Nuo 2008 m. profesorė. Dėstė Lietuvos konservatorijoje, Lietuvos edukologijos ir Mykolo Romerio, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetuose. Už vaisingą darbą visuomenėje apdovanota Kaimo kultūrinio šefavimo žymūnės ženklu, įvairiais padėkos ir garbės raštais. 2020 m. tapo Vinco Kudirkos premijos laureate. Mokslo leidiniuose, periodikoje, enciklopedijose yra paskelbusi daugiau kaip 1000 straipsnių, recenzijų. Parašė monografijas „Variacijos viena tema. Dainius Trinkūnas“ (2003), „Leonas Baltrus per pasaulio scenas“ (2004), „Vaikas, nusileidęs iš dangaus“ (apie V. Telksnį, 2005), „Smuiko aristokratas” (apie J. Urbą, 2005), knygas apie aktorių, režisierių Joną Alekną, dainininkę Ireną Laurušienę, smuikininką Aleksandrą Livontą ir pianistę Olgą Šteinberg, kompozitorių Algimantą Raudonikį ir kt. Su klarnetininku Vladu Bieliausku užaugino tris vaikus, visi mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Dukra Rita Balta (Bieliauskaitė) baigė choro dirigavimo specialybę, grojo pirmajame Lietuvoje Pauliaus Koncės vadovaujamame išilginių fleitų ansamblyje. Vokietijoje ir Austrijoje pradėjo dainininkės karjerą, apdovanota Zalcburgo festivalyje. Sūnus Vykintas Baltakas (Bieliauskas) – dirigentas ir kompozitorius, Claudio Abbado, Ernsto von Siemenso ir kitų premijų laureatas, diriguoja žymiausiems Europos naujosios muzikos ansambliams, Berlyno, Kelno, Miuncheno Bavarijos radijo, Strasbūro ir kt. simfoniniams orkestrams, Lietuvos kolektyvams. Įkūrė Lietuvos vardą garsinantį Lietuvos ansamblių tinklą. Dėstė Briuselio (Belgija) ir Mastrichto (Olandija) konservatorijose, dabar – LMTA profesorius. n

Muzikos barai / 35

PRISIMENAME LAPKRIČIO 20 D. SUKANKA 100 METŲ NUO ŽYMAUS LIETUVOS SMUIKININKO IR PEDAGOGO ALEKSANDRO LIVONTO GIMIMO (1920-11-20 – 1974-11-12). M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOJE ALEKSANDRAS LIVONTAS DIRBO NUO 1948 METŲ IKI MIRTIES 1974-AISIAIS, KARTU PROFESORIAVO IR LIETUVOS VALSTYBINĖJE KONSERVATORIJOJE. SIŪLOME ANDRIAUS KREVNEVIČIAUS PRISIMINIMŲ APIE SAVO MOKYTOJĄ.

u savo pedagogu Aleksandru Livontu susipažinau 1961 metų rugsėjį, per pirmą pamoką Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Aleksandras Livontas ir jo studentas Andrius Krevnevičius prie konservatorijos, 1965 m.

Muzikos barai / 36

Neblėstanti pagarba ir meilė Mokytojui Tuo metu apie Livontą buvo girdėti gana prieštaringų nuomonių, ir mano tėvas, taip pat smuikininkas Adomas Krevnevičius, linkėjo man kito, geresnio, pedagogo. Kalbėta apie A. Livonto dažnai netramdomą temperamentą ir karštakošiškumą, liejamą pyktį ant nepasiruošusio studento, natų mėtymą. Tačiau nei aš, nei mano kolegos per visą studijų laikotarpį to nepatyrėme. Atsakingumas, punktualumas, erudicija ir kantrybė, tikrai didelis temperamentas gerąja prasme – tokios buvo A. Livonto savybės, kurias mes, studentai, matėme ir mėginome jomis sekti. Profesorius turėjo labai gerą humoro gyslelę, mokėjo, nieko neįžeisdamas, žodžiu ar puikiais pieštiniais šaržais tiksliai perteikti žmonių charakteristikas. Atmintyje išliko daug jo nuoširdžių ir giliamintiškų posakių, šmaikščių pastebėjimų, dažniausiai pasakomų taisyklinga lietuvių kalba, nors mūsų pamokose būdavo kalbama rusiškai. Suprantama, kad pedagogo jaunystės kalba buvo jam lengvesnė, ypač mokymo procese. Vienas dėstytojo sakinys įstrigo ilgam. Tai buvo 1963 m. lapkričio 23ioji. Pamokos pradžioje A. Livontas pasakė: „Ir ko vertas mūsų gyvenimas, kai beprasmiškai nekaltai žūsta TOKIE žmonės“. Čia jis turėjo ome-

nyje ką tik nužudytą JAV prezidentą Johną Fitzgeraldą Kennedy. Žinant, kad mūsų konservatorijos kaimynystėje buvo liūdnai pagarsėjusi KGB įstaiga su „besiklausančiomis“ sienomis, tai buvo drąsus pasakymas. A. Livontas buvo bekompromisis, visada savo tiesą turėjęs ir atvirai ją sakęs žmogus. Tačiau kartu ir labai jautriai suprasdavęs savo studentų ir mokinių problemas, visada padėdavęs jas išspręsti patarimais ar užtarimu. Pamenu, kad eilinės egzaminų sesijos metu labai trūko laiko, o ir didelio noro kalti SSRS tautų muzikos istorijos su visų sovietinių respublikų kompozitorių ir jų kūrinių sunkiai ištariamais vardais, pavadinimais, datomis bei turiniu nebuvo. Kaip įprasta, pasiruošti egzaminui pritrūko vienos nakties, tad jo neišlaikiau. Šiaip man viskas neblogai sekėsi, gaudavau padidintą 35 rublių stipendiją, bet neišlaikęs egzamino būčiau jos netekęs, jei ne mano pedagogo A. Livonto užtarimas. Garsėjęs savo principingumu muzikologas Julius Špygelglazas išimties tvarka sutiko manęs išklausyti dar kartą. Tada rimtai pasiruošiau ir gavau penketą (tuo metu buvo penkiabalė vertinimo sistema). „Revoliucingas“ Aleksandro Livonto charakteris ypač atsispindėjo jo muzikinėje veikloje. Buvo nepapras-

tai reiklus sau kaip solistui, kiek teko pastebėti, ir Lietuvos kompozitorius „spausdavo“ siūlomomis idėjomis rengiant jų naujus kūrinius. Būdamas pirmasis kūrinių atlikėjas ir redaktorius jiems suteikdavo nepakartojamą livontišką braižą, kas daug jėgų kainuodavo ir pačiam smuikininkui, ir kompozitoriams. Sklandė net toks posakis, kad prieš naujo kūrinio autoriaus pavardę visuomet reikia įrašyti ir Livontą. Audringa, emocinga įtampa būdavo ryški net M. K. Čiurlionio noktiurnų, preliudų transkripcijose, Juozo Karoso, Balio Dvariono, Vytauto Klovos, Juozo Pakalnio, Antano Račiūno ir Juozo Gruodžio lyriniuose kūriniuose. Tikrais muzikiniais vulkanais yra virtusios Vytauto Barkausko ir Antano Račiūno sonatos smuikui solo, o ypač Eduardo Balsio opusai. Įdomu prisiminti A. Livonto mintis apie muziką – ji turi būti emocionali, plakatiška, deklaratyvi, egzistuojanti amžiname judėjime; toks privalo būti ir atlikimas. Man šie teiginiai asocijuojasi su smuikininko mokymosi Odesoje ir Maskvoje metais, Stalino „komunizmo statybų“ laikotarpiu, kai visoje Sovietų Sąjungoje rėksmingai skambėdavo lozungai, šlovinantys beprasmybę. Tai gal kiek ir lėmė temperamentingą A. Livonto būdą ir atlikimo stilių. 1974 m. rudenį Lietuvos valstybinėje filharmonijoje A. Livontas fantastiškai pagriežė E. Balsio Koncertą smuikui su orkestru. Gausi publika audringai plojo, bet atlikėjas bisui jau neišėjo... Drąsiai galima sakyti, kad puikusis smuikininkas, iškili asmenybė tiesiog sudegė likus porai dienų iki 54-ojo gimtadienio. Grįžtant prie A. Livonto pedagoginės veiklos reikia pasakyti, kad jis pats teigė neketinęs dirbti šio darbo. Dar studijuodamas Maskvoje pas prof. Davidą Oistrachą jau buvo gavęs paskyrimą į Didžiojo teatro orkestro solisto pareigas, tačiau susidarius tam tikroms aplinkybėms jis su žmona, puikia pianiste Olga Šteinberg, atvyko į Lietuvą ir rengėsi užsiimti koncertine veikla. Po karo represijų ir stalininės okupacijos Lietuvą palikus daugeliui talentingų žydų bei vengrų

A. Livontas su mokiniais po koncerto. Pirmoje eilėje: pianistė Estera Elinaitė, smuikininkės Danutė Pomerancaitė ir Julija Remigolskytė; antroje eilėje: smuikininkai Algis Gricius, Jūratė Dineikaitė, pianistas Aloyzas Končius, 1950 m.

tautybės smuikininkų, pokario metais labai trūko aukštos kvalifikacijos pedagogų, tad A. Livontui ir O. Šteinberg teko pradėti dėstyti Kauno konservatorijoje (tuo metu A. Livontas dirbo ir Kauno muzikinio teatro orkestro solistu). A. Livontas Odesoje nuo vaikystės mokėsi pas vieną geriausių pasaulyje smuiko pedagogų prof. Piotrą Stoliarskį. Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje A. Livontas pateko į Davido Oistracho, taip pat P. Stoliarskio mokinio, smuiko klasę. Studijuodamas gavo ir daug metodinių žinių, kurios jam labai pravertė pedagoginėje veikloje, padedant mokytis bendraamžiams ir vyresniems smuikininkams V. Varčikui, K. Ivaškevičiui, J. Urbai, S. Sondeckiui Kauno konservatorijoje, o vėliau dėstant jauniesiems Vilniaus spec. vidurinės muzikos mokyklos (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) smuikininkams ir studentams Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Labai svarbus A. Livonto bruožas buvo neskirstyti mokinių ar studentų pagal jų gebėjimus. Su visais dirbo labai nuoširdžiai, kiekvienam duodamas skirtingas užduotis pagal galimybes. Iš savo penkerių intensyvių studijų metų pamenu, kad per vieną akademinę valandą profesorius sugebėdavo smulkiai ir preciziškai

paaiškinti kiekvieną interpretacijos niuansą. Visada atrodydavo, kad pasiruošti kitai pamokai pritrūks laiko, tačiau užduočių kiekis būdavo „demokratiškas“ – padaryk, kiek pajėgsi, bet kokybiškai, ir išmok atmintinai. A. Livontas mėgdavo sakyti, kad kiekvienas turi save išbandyti atlikdamas ypač sudėtingas kūrinio vietas nepriekaištingai 39 kartus, ir tada 40-as kartas ir visi kiti kartai bus garantuotai geri. Į profesoriaus smuiko klasę ateidavo nevienodo pasiruošimo lygio ir skirtingų sugebėjimų studentai, bet konservatoriją visi baigdavo pagal savo galimybes maksimaliai pasiruošę savarankiškai profesinei veiklai. A. Livontas labai didžiavosi savo mokinių M. Melničenkos, A. Batovo, tarptautinių konkursų laureatų R. Katiliaus, D. Pomerancaitės koncertiniais laimėjimais, puikiu smuiko dėstytoju tapusiu A. Griciumi, jaunesnės kartos smuikininkų G. Dalinkevičiaus, K. Vaitiekūnaitės-Domarkienės, M. Neniškytės, G. Butauto ir šių eilučių autoriaus pasiekimais. Smuikininko ir pedagogo Aleksandro Livonto palikimas yra didžiulis: gausybė Lietuvos kompozitorių kūrinių premjerų, įrašų Lietuvos radijo fondams, sėkmingai šalyje ir užsienyje dirbantys mokiniai. n

Muzikos barai / 37

SUKAKTIS

Kad išliktų mokyklos dvasia LMTA rektorius, pianistas Zbignevas Ibelhauptas

Šarūno MAŽEIKOS nuotr.

acionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją sieja labai seni ir glaudūs ryšiai – istorija ir netgi bendri namai. Praėjusio šimtmečio viduryje čia, LMTA Centriniuose rūmuose, viena šalia kitos veikė dvi įstaigos – Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla ir tuometė Valstybinė konservatorija, tais pačiais koridoriais vaikščiojo abiejų mokyklų pedagogai ir jų auklėtiniai. Ta tradicija, galima sakyti, tęsiasi iki šiol, tiesiai iš mokyklos suolo čiurlioniukai dažniausiai ateina į mūsų auditorijas. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai sudaro labai svarbią dalį mūsų studentų, pasirinkusių ne tik muzikos, bet ir šokio, teatro ar kino specialybes. Daugelis šiandien akademijoje dirbančių pedagogų yra baigę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o nemažai mokyklos mokytojų – mūsų absolventai. Trečiai grupei priskirčiau pedagogus, dirbančius abiejose įstaigose. Taip ir gimsta mūsų labai subtiliame ir individualizuotame menų studijų procese reiškiniai, kuriuos vadiname atlikimo mokyklomis: Raimundo Katiliaus smuiko, Ol-

LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas

Muzikos barai / 38

gos Šteinberg, Veronikos Vitaitės fortepijono... Tokių pavyzdžių yra labai daug – visų nė neišvardinsi. Kalbant šiandien madingomis sąvokomis – ir Čiurlionio menų mokykla, ir LMTA yra tos pačios menų ugdymo ekosistemos dalyvės: iš čia išeinantys talentingi, visapusiškai išsilavinę jauni žmonės užpildo Lietuvos kultūros lauką. Ir ne tik Lietuvos – jie garsina šalies vardą pasaulyje ir grįžę daro didžiulę įtaką abiem mūsų mokykloms ne tik menine veikla, bet ir dėstydami jose. Su mokykla kartu vykdome daug projektų, labai džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu ir draugyste. Nuoširdžiai sveikindamas Čiurlionio menų mokyklą gražios sukakties proga, linkiu puikių, talentingų, gabių mokinių ir ne mažiau talentingų profesionalių mokytojų. Kartais mums lyg ir priekaištaujama, kad nemaža dalis mokyklą bai-

savo jėgomis, kas buvo labai svarbu apsisprendžiant dėl muziko kelio. Prisimenant mokyklą, sunku įvardyti visus šaltinius, iš kurių susikuria atmosfera. Man mokyklos atmosfera visais laikais yra svarbiausias dalykas. Mano laikais ji buvo išties palanki, draugiška, įkvepianti. Ypatinga! Ją kūrė ir mokytojai, ir moksleiviai. Na štai, pavyzdžiui, toks faktas – konkuruodavome su draugais dėl klasių. Pianinu skambinti nebenorėjau, o mokykloje gauti klasę su fortepijonu galėjai nebent labai anksti atvažiavęs. Apie penktą ryto važiuodavom pirmaisiais troleibusais – Petras Geniušas iš Čiurlionio gatvės, aš iš Antakalnio; kuris bus pirmas, gaus geresnę klasę. Prie mokyklos atsirasdavome gerokai prieš šešias ir laukdavome, kol ją atidarys. Manau, kad ir šiandien likusi konkurencija dėl klasių... Bendramokslių pasiryžimas ir mokytojų palaikymas ne tik įkvėpė – formavo ir ugdė charakterį, užsispyrimą siekti, ko užsibrėžę. Kita konkurencijos sritis – konkursai. Šiandien jie kartais turi iškreiptą prasmę – gausa naikina reikšmę ir svarbą. Tačiau prestižiniai konkursai išliko. Manau, kad konkursas nėra vienintelė, nors ir labai svarbi galimybė pasitikrinti, kodėl tu groji, kaip at-

rodai kitų atlikėjų kontekste, nes turi progą paklausyti kolegų, pabendrauti su žiuri nariais, išgirsti pastabų. Visa tai vertinu pozityviai. Kas kita – ir čia jau pedagogo pareiga – paruošti galimam pralaimėjimui, neišsipildžiusiems lūkesčiams... Būtina suvokti, kad konkursas tėra tik viena iš galimybių, bet ne pats svarbiausias dalykas gyvenime. Pasiseks – gerai, o nepasiseks – bus kitų pasirodymų, kitų konkursų. Ir dar. Labai svarbu, kad išliktų mokyklos dvasia. Laikai keičiasi, viskas skaitmeninama, nevalingai atsiranda formalūs santykiai. O taip norisi išsaugoti kuo daugiau žmogiškumo... Net jeigu duodi pastabą mokiniui, svarbu, kaip tu tai pasakai, – ar draugiškai ir geranoriškai, ar užkirsdamas „tik taip“! Visa tai ir sukuria ypatingą Čiurlionio mokyklos atmosferą, kurią lygiai taip pat sunku apibūdinti, kaip ir sąvoką „autoritetas“. Arba autoritetas yra, arba jo nėra. Mokytojai man būdavo autoritetai, aš jausdavau pagarbą jiems, stengdavausi jais sekti, klausyti jų. Taip, galbūt reikalavimai kartais būdavo per aukšti, atrodydavo net nepasiekiami. Bet jeigu nešoksi, tai ir neperšoksi... n Kalbėjosi Audronė NEKROŠIENĖ

Dmitrijaus MATVEJEVOnuotr.

giančių čiurlioniukų studijuoja užsienio aukštosiose menų mokyklose, o ne LMTA. Į tai mėginu atsakyti klausimu – o mes, jeigu būtume turėję galimybę išvažiuoti studijuoti į Vokietiją, Prancūziją, Austriją, ar būtume atsisakę progos susipažinti su tokios aukštos kultūros šalių muzikos dėstymu? Mes galėjome – ir važiavome – į Maskvą ar Leningradą (Sankt Peterburgą). Jeigu ne studijuoti, tai bent pasitobulinti, į seminarus, konferencijas, koncertus... Grįžome mes – grįžta ir dabartiniai studentai. Išprusę, pažinę pasaulį ir turintys su kuo palyginti. Bet kartais net magistrantūros ar doktorantūros studijas jaunimas renkasi jau mūsų akademijoje. O mūsų, LMTA vadovų, rūpestis – pasitempti, kad pačios geriausios studijų sąlygos būtų Lietuvoje. Turime sukurti mokymo sistemą ir infrastruktūrą, nenusileidžiančias senosioms Vakarų mokykloms. Bet sėkmingoms studijoms labai svarbi pradžia – ką gavai, ko išmokai mokykloje. Aš pats muzikos mokytis pradėjau ketverių privačiai pas mokytoją Bronę Kimel, su kuria bendrauju ir dabar, nors ji jau daugelį metų gyvena JAV. Žinoma, kad reikia mokytis muzikos, nusprendžiau ne aš – tai padarė tėvas. Mūsų šeimoje muzikų nebuvo. Tėvas, politinis kalinys, ką tik grįžęs iš Sibiro, turbūt manė, kad ideologijos skersvėjuose saugiausia profesija man bus muzika. Buvo nupirktas pianinas, į namus atėjo mokytoja. Vėliau įstojau į Čiurlionio mokyklą ir, kadangi nebuvau itin pažangus, turėjau ne vieną specialybės mokytoją: Virgilijų Visockį (vėliau išėjo dirbti į Kultūros ministeriją), Mildą Lapėnaitę ir Redą Kisielytę-Kaminskienę, Balio Dvariono fortepijono klasės absolventę, kuri man padarė didžiausią įtaką. Buvau turbūt šeštoje klasėje, kai R. Kaminskienė iš Kauno atvažiavo dirbti į mūsų mokyklą. Ji tiesiog sužavėjo mane savo labai ryškiu emociniu santykiu su gyvenimu ir muzika. Iki šių dienų esu įsitikinęs, kad ir mokyklos pedagogas, ir akademijos profesorius pamokose turi būti emociškai aktyvus. Ypač mokykloje. Man mokytojos emocionalumas ir impulsyvumas padėjo pajusti pasitikėjimą

Pianistas Zbignevas Ibelhauptas skambina 2016 m. „Didžiajame muzikų parade“

Muzikos barai / 39

PRISIMENAME

Mano mokykla

1964 metų rugsėjo 1-oji. Pirmoje eilėje (iš kairės): Laisvė Žemaitytė, Tatjana Timkinaitė, Irena Poškutė, Ramunė Svikliūtė (Kryžauskienė, LMTA prof.), Paulius Subačius, Menia Levis, ?, Sigita Gruodytė, Julius Kuzinas; antroje eilėje (iš kairės): Jolanta Žaliukaitė (Bubnienė), ?, Rūta Žilinskaitė, Dalia Bartusevičiūtė, Rūta Jakevičiūtė (Banevičienė), Leonidas Melnikas (LMTA prof.), Rima Ylevičiūtė (Garberienė), Ramutė Kalnėnaitė (VDU docentė, mokytoja ekspertė), Veronika Apyvalaitė, Rimas Tumonis; trečioje eilėje (iš kairės): Jurgis Karnavičius (LMTA prof.), Dainius Skripkauskas (medikas), Remigijus Ratkus (medikas), Paulius Katinas, Edita Edelmonaitė, Audronė Žigaitytė (Nekrošienė, LMTA prof.), Borisas Gordonas

Leonidas MELNIKAS

isi mokėmės mokyklose ir dabar su nostalgija prisimename tą laiką. Buvome jauni, kategoriški, tad gal kas nors prisimena skriaudas ir nesėkmes, tačiau dauguma – vien tik gera. Man labai pasisekė, nes mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje – taip įpratau ją vadinti, taip vadinu iki šiol. Nesimokiau jokioje kitoje mokykloje, todėl

Muzikos barai / 40

savosios negaliu su kuo nors palyginti, bet širdimi jaučiu ir žinau: ji buvo geriausia. Mokiausi 1964–1975 metais. Šiandien tas laikas gali atrodyti kaip žila praeitis, o man tai – gyvenimo dalis, kurios niekada nepamiršiu. Paklausus šių dienų moksleivio ar studento apie tą laiką, dažnas, matyt, atsakys: sovietmetis... Mano atsakymas būtų kitoks: tėvai ir mokykla, nes tai ir buvo barjeras tarp manęs ir sovietmečio – tvirtas, aklinas, neįveikiamas. Iš pirmo žvilgsnio sovietiniais laikais, nepaisant viešai skelbtų deklaracijų apie dėmesį žmogui, indivi-

dualybės ugdymą ir savitumo skatinimą, mokyklose vyravo unifikavimo ir niveliacijos tendencijos. Pilka kasdienybė ir pilkas žmogus, tikintis ideologiniais štampais, – toks buvo politinės sistemos mokyklai diktuojamas užsakymas. Visi mokėsi pagal vieną programą, iš tų pačių vadovėlių, vilkėjo vienodą aprangą (ji buvo vadinama uniforma), sėdėjo vienoduose suoluose. Tačiau užsibrėžtas tikslas ir jo realizavimas sovietinėje sistemoje buvo du visiškai skirtingi dalykai, tad ir požiūris į tų laikų mokyklą kaip į beveidžio žmogaus, ištikimo sistemos

sraigtelio, formavimą yra labai paviršutiniškas ir neteisingas. Mokytojai buvo skirtingi, ir mokiniai, atėję iš skirtingų šeimų, buvo nepanašūs vieni į kitus – jau vien tai lėmė, kad nuo „generalinės“ linijos būdavo nuolat nukrypstama. Dar svarbiau buvo tai, kad pačioje sovietinėje sistemoje formavosi poreikis parengti nors ir nedaug, bet labai aukštos klasės kai kurių sričių specialistų, ir jiems ugdyti jau nuo mažens kurtos išskirtinės sąlygos. Štai kelios JAV žurnalistės ir tyrėjos Mashos Gessen mintys apie matematines mokyklas Sovietų Sąjungoje. Jos teiginiai leidžia suvokti ir Čiurlionio meno mokyklos fenomeną: „Sovietinė vidurinė mokykla buvo orientuota į unifikaciją. Visi mokiniai iš tų pačių vadovėlių tuo pačiu metu mokėsi to paties. Tačiau SSRS noras išsaugoti prestižą vis augo lygiagrečiai su antroje XX a. pusėje stiprėjančia konkurencija. Ir lygiai taip pat kaip „didžiosios“ matematikos pasaulis puoselėjo nedidelį genijų skaičių tam, kad juos būtų galima pateikti tarptautinėse konferencijose, talentingiems vaikams leista vystytis savotiškose oranžerijose, kur buvo „auginami“ tarptautinių fizikos ir matematikos olimpiadų dalyviai“1. Priverstinis universalumas ir lengvatos, būtinos genijams ugdyti, – ši sovietinės mokymo sistemos anomalija tapo tuo mažyčiu takeliu, kuriuo einant buvo galima bent iš dalies išvengti suvaržymų ir ribojimų, be kurių gyvenimas tuomet atrodė neįmanomas. Apie tai, kaip praktiškai šito būdavo pasiekiama, byloja dar vienas Gessen liudijimas: „Nors matematinės mokyklos buvo sovietinės mokymo įstaigos, turinčios visus joms būdingus atributus <...>, leistinumo ribos buvo taip išplėstos, jog atrodė, kad jų apskritai nėra. Mokyklai pavykdavo susikurti apsauginį apvalkalą, kuriuo matematikos mokslui atsidavę mokiniai būdavo atribojami nuo sovietinio spaudimo“2. Gessen aprašyme matematiką pakeitus menu – muzika, daile, baletu, 1 Гессен М. Совершенная строгость. Григорий Перельман: гений и задача тысячелетия, Москва: Астрель, 2011, 58–59. 2

Ten pat, 61.

– mes matysime tą patį fenomeną, susidursime su tuo pačiu precedentu, kuris taip sėkmingai buvo realizuotas Čiurlionio mokykloje. Čia laisvos saviraiškos lygmuo akivaizdžiai viršijo visas tuomet leidžiamas normas, bet tai buvo neišvengiama, nes menininko kitaip išugdyti nėra galima – baikštus, prislėgtas, kitų žodžius kartojantis žmogus negali tapti kūrėju! Jau tuomet Čiurlionio mokykla buvo reikšmingas nacionalinės kultūros raidos veiksnys – nieko keista, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje jai buvo suteiktas nacionalinės ugdymo įstaigos statusas. Čiurlionio mokyklą kūrė konkretūs žmonės. Nuo jų veiklos ir požiūrio priklausė, kokia ji taps, kokias vertybes skiepys, kokius įgūdžius formuos. Tarp šių žmonių iškiliausias buvo Saulius Sondeckis. Jis mokėjo pakylėti kitus, atrasti ir išryškinti juose tai, kas geriausia. Jo pavyzdys buvo gairė, o vadovaujamas mokinių orkestras – savotiška mokykla mokykloje. 1976 m. Sondeckio išugdytas Čiurlionio mokyklos orkestras laimėjo Herberto von Karajano jaunimo orkestrų konkursą tuometiniame Vakarų Berlyne. Konkurse dalyvavo geriausi orkestrai iš prestižiškiausių pasaulio muzikos akademijų ir universitetų. Čiurlioniukai (ne studentai, bet dar tik mokiniai) pasirodė puikiai ir buvo pripažinti geriausiais. Sondeckis pademonstravo, kad viskas įmanoma, kai jautiesi laisvas, eini teisinga kryptimi, nebijai sunkumų ir esi pasiruošęs įveikti bet kokias kliūtis. Atidžiau pažvelgus į Sondeckio darbo su mokinių orkestru metodą, aiškėja, kad jis peržengia muzikos pedagogikos ribas, turi kur kas platesnę unikalaus socialinio bei meninio fenomeno prasmę. Sondeckiui pavyko išplėšti savo orkestrą iš pilkos to laikotarpio sovietinės tikrovės, jį perkelti į kone nerealų, atvirumo ir paprasto žmogiškumo kupiną pasaulį. Net stebėtina, kokią kompleksinę ir nuoseklią jaunų muzikų ugdymo sistemą sukūrė Sondeckis. Jo vadovaujamas orkestras vaikams buvo puiki mokykla – beje, ne tik muzikos, bet ir apskritai gyvenimo. Apie tai

nesiliauja kartoję jo ugdytiniai. Smuikininkė ir Klaipėdos kamerinio orkestro kūrėja Liuda Kuraitienė pasakoja: „Grojimas moksleivių orkestre buvo tikra muzikų auklėjimo mokykla – su savo tradicijomis, kultūringo elgesio normomis, su griežta, bet neprievartine disciplina, su pagarbiu požiūriu į muziką ir muzikantą“3. Sondeckio sukurtas jaunimo orkestro, besitvarkančio demokratiniais savivaldos pagrindais, modelis, skatinantis iniciatyvą, simbolizuojantis talento ir meistriškumo pranašumą prieš bet ką kita, buvo visiška priešybė tuomet klestėjusiai politinei sistemai, paremtai autoritarizmu, absoliučia kontrole, kitų nuomonės nepaisymu. Orkestras su savo laisva kūrybine dvasia tarsi buvo miražas dykumoje. Vaikai, gal ir nesuprasdami šito, jautė savo išskirtinumą ir būdami dėkingi už tai negailėjo laiko ir pastangų siekdami atlikimo darnos. „Žaisdamas“ su vaikais tikrą suaugusiųjų orkestrą, Sondeckis rado universalų raktą į vaikų širdis, sau pačiam atvėrė duris į suaugusiesiems šiaip uždarą vaikų pasaulį. Džiaugsmu nušviesdamas savo bendravimą su vaikais, jis brėžė jų kelius į kūrybą, į ateitį. Šis dirigento sužadintas muzikavimo džiaugsmas sudvasindavo vaikų atlikimą, teikė visiems nuostabą keliantį gyvybingumą. *** Štai tokią prisimenu savo mokyklą. Atėjau į ją, kai buvau septynerių, baigiau jau aštuoniolikmetis. Turėjau puikius mokytojus ir puikius draugus. Mokiausi, kai Sondeckis užsidegė dalyvauti Karajano konkurse, ruošė mokyklos orkestrą, atvedė jį į triuškinamą pergalę. Grojau su šiuo orkestru. Praėjo daug metų, daug kas pasikeitė. Pasikeitė ir Čiurlionio meno mokykla. Bet liko tai, kas svarbiausia: abipusė mokinių ir mokytojų pagarba, muzikavimo džiaugsmas, aukšti profesiniai standartai. Tai ir yra šios nuostabios mokyklos sėkmės paslaptis. n

3 Kuraitienė L. Savas ir Klaipėdoje. – Muzikos barai, 2016 (3–4), 17.

Muzikos barai / 41

PRISIMENAME Vilija ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ

aujas juodas pianinas „Smolensk“ atsirado svetainėje, kai buvau šešerių. Nepamenu, ar tikrai jo buvau prašiusi, nors mama tvirtina, kad tikrai. Abudu su tėveliu nieko nelaukę pradėjome muzikuoti. Tėtis – truputį „iš gaidų“, kurių pavadinimus natose užsirašydavo pieštuku (kažkodėl C, D, B, o ne Do, Re ar Si bemol), o aš – iš

Su Čiurlioniu – Lietuvos link Politikę, Lietuvos Respublikos Seimo narę į muziką pastūmėjo politikas, o į politiką – muzikas

Vilija Aleknaitė

Kelias į muziką prasidėjo prie „Smolensko“

Muzikos barai / 42

klausos. Muzika namuose liejosi laisvai, kol pirmoji mano muzikos mokytoja Naujosios Akmenės kultūros namuose, talentinga tenykščio mėgėjų teatro aktorė, o pagal išsilavinimą chorvedė Laima Čijauskienė, pasiklausiusi mano su pasididžiavimu (abiem rankom!) imituojamų Robertino Loretti melodijų, neištarė gluminančios frazės: „Puiku, bet dabar visa tai teks užmiršti!“ Ir uždavė kažin kurį pratimėlį iš pirmosios „Jaunojo pianisto“ dalies. Kaip man, jau užkietėjusiai chalturščikei, statė rankas ir ar išvis jas statė, neatsimenu. Žinau tik, kad mums persikėlus gyventi į Gargždus naujoji mokytoja pianistė Armanda Stripinienė stengėsi šį bei tą koreguoti. Tėvų požiūris į mano muzikavimą nepasikeitė – svarbu, kad vaikas lavintųsi. Bent jau tėtis ne mažiau didžiavosi mano pasiekimais matematikoje. Bet muzikos mokyklą lankiau pareigingai. Dėl to, o gal ir tuo pretekstu, nuolat praleidinėdavau vadinamąsias klasės valandėles ir kitokius nuobodžius ideologiniam auklėjimui skirtus užsiėmimus. Užtat vėliau, pereinant į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, mane atlydėjo įdomus įrašas charakteristikoje: kad tėvai, o ypač mama, stengėsi atitraukti dukrą nuo „pionieriškos veiklos“. Kam tokios charakteristikos buvo reikalingos, žinojo tik jas rašę asmenys. Neįvertinti buvo net akivaizdūs lojalumo partijai ir vyriausybei įrodymai, kai mano vadovaujamas ir akompanuojamas trečiosios „A“ klasės vokalinis ansamblis užėmė, atrodo, antrąją vietą mokyklos „patriotinės dainos“ konkurse. Patriotizmo mastas anuomet būdavo matuojamas dainoje pasikartojančio žodžio „Leninas“ dažnumu.

Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas. Gyvenimo paradoksas: į muziką pastūmėjo politikas, o į politiką – muzikas

Kažkodėl nė viena tokia daina man ankstų rudens rytą išlipau iš traunepasirodė graži, tad klasiokai buvo kinio Vilniaus geležinkelio stotyje priversti mokytis itališkai: „Avanti ir įdėmiai žiūrėjau į pro šalį važiuopopolo, bandiera rossa, alla riskossa, jančius troleibusus, turbūt bandydaalla riskossa...“ – taip, tai būta dainos ma įminti būsimojo gyvenimo mįslę. iš Italijos komunistų repertuaro! Naujas gyvenimas, naujas pasaulis. Vis dėlto būtent Gargžduose nu- Tapome vilniečiais. tiko vienas įvykis, pažadinęs mano vaikiškas (ir tėvų visai nevaikiškas) *** ambicijas tapti čiurlioniuke. Vieną M. K. Čiurlionio vidurinės meno popietę mama plovė grindis, o aš mo- mokyklos Muzikos skyriaus vedėja kiausi skambinti naujai užduotą kū- Birutė Minkevičienė mus su mama rinį. Suskambėjus skambučiui, mama priėmė Mažojoje salėje. Pirmiausia atidarė duris ir labai sutriko, pama- patikrino klausą, apžiūrėjo rankas, o čiusi netikėtą svečią. Kaip vėliau man M. Clementi sonatiną išklausė tokia paaiškino, iš Vilniaus. To svečio laukė neperregima veido išraiška, kad nevisas Statybinių medžiagų kombinato galėjai numanyti, koks buvo tikrasis elitas: direktorius, vyriausiasis inži- įspūdis. Paskui mamai paaiškino, kad nierius ir jų ponios, nuskubėjusios į į penktą klasę tikrai negalės priimti. kirpyklą darytis šukuosenų – viskas Mat nors mergaitė ir gabi, bet reikia tik dėl jo, dėl to svečio, kurio, kaip tvarkyti rankų pastatymą, ir, kadangi sakydavo ponios, būta neregėtai gra- ketvirtoji klasė yra konkursinė, tai žaus! Bet taip jau pasitaiko, kad sve- man reikėsią labai pasistengti, kad pačias, kurio labai lauki, atvyksta ne lai- sivyčiau kitus čiurlioniukus. Man, stiku, kai šukuosenos dar nepadarytos, priausiai klasės matematikei, Gargžstalai nepadengti ir durys užrakintos! duose jau baigusiai ketvirtą klasę Taigi, neturėdamas kur pasidėti, jis penketais, tai buvo nesmagi žinia. Bet paskambino į mūsų duris, kurias jam mama nuramino: „Na, ir kas, juk praatidarė mano mama – su šluota ran- dėjai lankyti mokyklą šešerių, o dabar koje ir be jokios šukuosenos. Prisėdęs galėsi mokytis su bendraamžiais.“ ant sofos ir atsisakęs pasiūlytos arbaMenas reikalauja aukų – tai sutos, jis atkreipė dėmesį į mažą piani- pratau akimirksniu, bet galimybė kas no klavišus spaudančią ir pabrėžtinai dieną vaikščioti po tą gražią, vitražais į jį nereaguojančią būtybę: „Gražiai ir paveikslais išpuoštą mokyklą buvo skambina mergaitė, reikėtų leisti į per daug viliojanti, kad atsisakyčiau. Čiurlionio meno mokyklą...“ Ak, tie politikai! Ar bent šiais laikais mes jau *** išmokome pasverti tikrąją jų ištariaIr tikrai buvo verta. Tuo įsitikinau mų žodžių vertę? Betgi anuomet, pro- jau pirmą dieną naujojoje „A“ klasėvincijoje, juolab kai tuos saldžius žodžius – tiesiai mamai ir man į širdį – ištarė patsai Algirdas Brazauskas, kaip Antikos deus ex machina – dar visai ne partijos sekretorius, bet jau ministras, statybinių medžiagų pramonės! Ryžtas liepsnote įsiliepsnojo, ir likimas tam nesipriešino. Būdama Vilija Aleknaitė televizijos muzikos laidoje „Do-Re-Mi“ vaidina gaidą dešimties metų La: „ Tai ką, berniukai, nepažįstate gaidos La?“. 1970 metai , 7 klasė

Muzikos barai / 43

Mokymo skyriaus vedėjas, istorijos mokytojas Juozas Budėnas

je, kai mokytojai Narščiūtei paprašius kažkurio išdykėlio pažymių knygelės, šioji mikliai buvo persiųsta į kažin kurį klasės gale esantį suolą, todėl pastaba draugui negalėjo būti įrašyta. Supratau: čia mokosi s a v i. Per pirmą ilgąją pertrauką dar neturėjau draugų nei draugių. Stovėjau prie lango koridoriuje, ant palangės pasidėjusi antrąją „Jaunojo pianisto“ dalį. Naujoji fortepijono mokytoja Ina Satunovskaja, angeliško charakterio ir gilios inteligencijos moteris, kantriai mokiusi mane fortepijono paslapčių iki pat paskutinės klasės, pradžiai buvo kažin ką uždavusi iš to rinkinio. Buvau nauja mokinė, turbūt todėl mane pastebėjo ir užkalbino nepažįstama mergaitė iš vyresnės kla-

Penktokų žygyje į Pamerkio kaimą, 1969 m.

Muzikos barai / 44

sės. Susipažinome: jos vardas Jūratė. „Noriu tau kai ką parodyti“, – pasakė ir, atvertusi vieną „Jaunojo pianisto“ puslapį, paaiškino: „Štai šitą kūrinį parašė mano tėvelis...“ „Mano tėvelis“, – tie paskutiniai žodžiai pagavo mano klausą, nes juose suvibravo kažin kokia ypatingos meilės su švelniu skausmo atspalviu styga, todėl iškart pasižiūrėjau į natas ir jose perskaičiau: Vytautas Landsbergis, Variacijos. Man, mergičkai iš provincijos, kurios tėvelis, nors ir labai muzikalus, nebuvo parašęs jokių variacijų, juolab išspausdinęs jų „Jaunajame pianiste“, visa tai padarė rimtą įspūdį. Be abejo, neilgam, ir dar daug vandens Nerimi turės nutekėti, kol vyresnėse klasėse, mokytojų paraginta, atsiversiu Vytauto Landsbergio knygą apie Čiurlionį „Pavasario sonata“. Tikrasis mūsų susitikimas įvyks kur kas vėliau, jau įstojus į aspirantūrą. Bet tai jau bus kitas laikas, viltingo kelio į Lietuvos laisvę pradžia. Tačiau to dar neįžiūrimo kelio ženklų gausiai būta tarp mūsų mokyklos sienų. Laisvės ženklai, tarsi ilgos simfonijos leitmotyvai, vystėsi ir brendo mūsų širdyse Čiurlionio mokyklos mokytojų pastangomis. Krito kaip tos Evangelijos sėklos į, ko gero, visai neblogą dirvą. *** Mokytojo dieną švęsdavome ir anais laikais, visai panašiai kaip ir dabartiniais, ir savo mokytojus mes tikrai mylėjome. Bet vieną jų, istoriką Juozą Budėną, sveikindavome ypa-

tingai. Tik jam vienam suverdavome didelį vainiką iš rudens spalvomis nusidažiusių lapų, surinktų šalimais esančiame Kalnų parke. Papuošę tuo vainiku mokytojo kėdę, laukdavome jo pamokos. Pirmoji tą iniciatyvą turbūt parodė Ramutė Kalnėnaitė, kurios vyresnioji sesuo Aušra mokėsi Dailės skyriuje, tad, ko gero, ir vainiko Budėnui idėja pas mus atkeliavo iš dailiokų. Aukštas, liesas, iki kaulų smegenų smetoninis inteligentas, jis ilgą laiką ėjo Mokymo dalies vedėjo pareigas. Buvo linkęs drausminti išdykėlius, dažniausiai, žinoma, berniukus, į prasižengusius kreipdavosi su humoru: na, kūdikėli žalias... O ir vizitas į Budėno kabinetą po kokios iškrėstos šunybės nebūdavo vien formalumas. Išeidavę iš jo įraudusiais skruostais. Tai ar ne iš baimės rodyta tokia mokinių pagarba, galėtų paklausti koks prašalaitis, ir tai būtų labai neteisingas klausimas. Juozas Budėnas buvo ne tik inteligentas ir ne tik padorus žmogus, visi jautėme ir žinojome, kad jis yra s a v a s, o tai reiškia – n e p a r s i d a v ę s, ir čia visa esmė. Visada prisiminsiu jo ironišką paaiškinimą apie kolonializmą: taigi Anglijai, Ispanijai, Olandijai ir kitoms valstybėms reikėjo turėti stiprius laivynus tam, kad užkariautų kolonijų. Bet buvo Eurazijos žemyne viena šalis, Rusija, kuriai jokių laivynų nereikėjo, nes ji galėjo judėti sausuma, virškindama aplink gyvenančias tauteles ir tautas – kaip koksai smauglys! Ir tai buvo šnekama klasėje giliu sovietmečiu! Vėliau mokykloje pasklido kalbos, kad už tokias ir panašias pamokas Juozas Budėnas susilaukė didelių nemalonumų; kokių, negaliu paliudyti, nes nežinau. Bet jo pasėta tiesos sėkla spėjo giliai įsmigti į mūsų sąmonę, ir tai buvo kur kas stipriau negu vien senelių ar tėvų pasakojimai virtuvėje, nes tai pasakė mūsų mokytojas! Tą jo pamoką po kelių dešimtmečių ne kartą kartojau Rusijai dažnai pataikaujantiems Vakarų politikams įvairiuose Europos ir pasaulio forumuose, kad jie suprastų, iš kur atsirado Sąjūdis ir atgimė mūsų Valstybė, ir kad laisvės siekis net žiauriausios priespaudos metais lietuvių širdyse nebuvo užgesęs.

*** Kartą, kokioje aštuntoje ar devintoje klasėje, mokyklos budėtoja man įteikė laišką. Parašytas jis buvo kažkokios tautodailininkės vardu. To laiško tikroji ar tariamoji autorė kreipėsi į mane, kaip, jos žodžiais tariant, „į mylimiausią Danutės Jedzinskienės mokinę“. Man, paauglei, tokie epitetai būtų paglostę savimeilę, bet laiško turinys pasirodė keistas. Buvo prašoma, kad aš, kaip neva mylimiausia Danutės Jedzinskienės mokinė, padėčiau tai, tariamai ar tikrai, tautodailininkei parašyti straipsnį apie mūsų lietuvių kalbos ir literatūros bei dailės istorijos mokytoją. Tam reikėjo visai nedidelės mano pagalbos – tik raštu atsakyti ir nurodytu adresu išsiųsti atsakymus į laiško autorės pateiktus klausimus. Na, pavyzdžiui, ką mokytoja kalba vaikams per pamokas ir po pamokų, ir panašiai. Prašymas man pasirodė keistas, nes rašė ne kokia provincijos moteris, bet, kaip rodė adresas, vilnietė, kuriai nebūtų buvę sunku pačiai sėsti į troleibusą, atvažiuoti į mokyklą ir susirasti mūsų mokytoją. Parodžiau tą laišką tėvams. Mamos sprendimas buvo žaibiškas: „Duok jį perskaityti mokytojui Budėnui, tik žiūrėk, kad niekas nematytų.“ Taip ir padariau. Nutaikiusi progą padaviau laišką Juozui Budėnui. Jis čia pat ėmė skaityti, ir aš mačiau, kaip jo pablyškęs veidas vis labiau balo. „Šlykštu, kaip šlykštu“, – toks buvo tyliu balsu ištartas jo komentaras. Ir patarimas: „Vaikeli, grįžusi namo sudegink tą laišką ir niekada niekam nepasakok apie jį. O jeigu kas paklaustų, apsimesk lengvabūde, sakyk, oi, neatsimenu, gal kur pamečiau...“ Net paauglei daugiau nereikėjo jokių paaiškinimų, kokiems „tautodailininkams“ buvo parūpęs mūsų mylimos mokytojos pamokų ir pokalbių turinys. Grįžusi namo viską papasakojau tėvams. Suplėšytas į skutelius laiškas su visu voku ir adresu supleškėjo tėvelio peleninėje. Savo pažadą „niekam nepasakoti“, paauglystėje duotą Juozui Budėnui, ištesėjau, ir šios eilutės, kurias dabar rašau, yra pirmasis mano nusižengimas tam pažadui. Per mūsų klasės išleistuves mo-

kytojas Juozas Budėnas sėdėjo visai šalia mano tėvų. Labai tada norėjau jį apkabinti ir išbučiuoti – kaip tikrą tėvą – ir padėkoti už viską. Bet buvau dar piemenė, todėl neišdrįsau. *** Daug brangių vardų ir pavardžių dėl šio teksto apimties nebus paminėta. Bet būtina pasakyti, kad Čiurlionio meno mokykla mums atvėrė langą į didįjį meną. Mokyklos styginių orkestrui, skynusiam laurus net užsienyje, vadovavo Saulius Sondeckis. Matėme, kaip tuo didžiavosi mūsų klasės stygininkai, kurie jau tuomet, mokyklos suole, jautėsi esantys tikri artistai. Buvome raginami nuolat lankytis Filharmonijos koncertuose, teatruose ir dailės parodose. Man šiuo atžvilgiu ypač pasisekė, nes klasės draugė Audronė Žigaitytė, kurios tėvelis vadovavo Filharmonijai, buvo didelė koncertų ir teatrų lankymo entuziastė. Labai dažnai palaikydavau jai kompaniją, prieš operos spektaklius drauge stypsodama prie administratoriaus langelio, kai kaulindavome salėje „pristatomų vietų“, o jau paskui, spektaklio metu, drauge su Audrone liedavome ašaras dėl Džildos, Violetos, Liučijos, Mimi ir kitų personažų likimų. Nosinaitė visada būdavo mūsų svarbiausias aksesuaras. Beje, tai, kad operą anais laikais dainuodavo lietuviškai, labai padėjo ugdyti jaunuomenės muzikalumą, ypač kai dainuodavo tokie meistrai, kaip Elena Čiudakova, Vaclovas Daunoras ar Virgilijus Noreika. Ak, Noreika, Noreika, mūsų vaikystės ir paauglystės meilė ir idealas! Man iki šiol jis išliko nepralenktas muzikalumo etalonas Lietuvoje. O opera virto maloniausiu viso gyvenimo apsėdimu – nepagydomu!

*** Mokslo metus visada pradėdavome Čiurlionio „Jūra“. Plūstelėjus galingai orkestro bangai Didžiojoje salėje, visi džiaugsmingai kildavome iš savo vietų. Tai buvo ir yra mūsų pasididžiavimas, mūsų himnas. Tik kartą, kai sovietų valdžia mūsų mokykloje bandė sustiprinti ideologinę priežiūrą, rugsėjo pirmąją prieš Čiurlionį pasigirdo nykūs LTSR himno garsai. Aplinkui mačiau apniukusius mokytojų ir mokinių veidus. Žiūrint į scenoje stovintį naująjį direktorių Vytautą Sereiką, apėmė svetimos gėdos jausmas. Matyt, jis ir pats tai suprato, nes niekada daugiau šis nepadorus iššūkis mūsų mokyklos laisvei nebuvo mestas. Mokyklos sienos visada gynė mus nuo gniuždančios sovietinės tikrovės ir jos tarnų. Nes tikras menas nepakenčia melo. Nes mes – čiurlioniukai, Čiurlionio „Jūros“ vaikai. Norėčiau, kad mūsų dvasią nuolat žadintų ir keltų Čiurlionio muzikos bangos. Kad jis nepaliautų mūsų vedęs tolyn, link šviesių horizontų, kur stiebiasi aukšti bokštai. Per kartų kartas. Lietuvos link. n

Vilija Aleknaitė-Abramikienė

Muzikos barai / 45

DINASTIJOS

Muzikų dinastijų planetos po čiurlioniečių saule Tomas BAKUČIONIS

uzikos pasaulyje nuo senų laikų regime ne vieną dinastiją: Bachai, Kuperenai, Skarlačiai, Mocartai... Tačiau muzikines dinastijas reikėtų suprasti plačiau – ne tik kaip vienos šeimos kartas. Dinastiniai ryšiai mene dažnai sieja mokytojus ir jų mokinius. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos orbitoje sukosi bent kelios tokios muzikų dinastijos. Šįsyk pristatome trijų dinastijų ir trijų skirtingų kartų atstoves – pianistę prof. Veroniką Vitaitę, smuikininkę prof. Ingridą Armonaitę-Galinienę ir pianistę doc. dr. Indrę Baikštytę. Kaip tik šiemet balandžio 20-ąją muzikų bendruomenė paminėjo pianistės, ilgametės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojos Olgos Šteinberg gimimo šimtmetį. Tiesa, ta proga prof. Veronikos Vitaitės suorganizuotas buvusių O. Šteinberg mokinių koncertas dėl pandemijos nukeltas į kitų metų balandį. Ant namo, kuriame gyveno Olga Šteinberg ir Aleksandras Livontas, pagerbiant abiejų iškilių muzikų jubiliejinę sukaktį, artimiausiu metu bus įrengta memorialinė lenta, XX tarptautinis konkursas-festivalis „Muzika be sienų“ taip pat dedikuotas Olgos Šteinberg ir Aleksandro Livonto šimtmečiui. Veronika Vitaitė yra vyriausia iš prof. O. Šteinberg klasę baigusių 84 pianistų, jos bendravimas su Olga Aleksandrovna (taip į O. Šteinberg kreipdavosi jos mokiniai) truko 50 metų, o Indrė Baikštytė priklauso jauniausiai prof. Olgos Šteinberg mokinių kartai. Šiemet minime ir ilgametės M. K. Čiurlinio mokyklos smuiko mokytojos Emilijos Pilotaitės-Armonienės (1920– 2006) gimimo šimtmetį. Ji mokyklai atidavė 50 gyvenimo

Muzikos barai / 46

metų, jos smuiko klasę baigė daugiau kaip 60 žinomų smuikininkų – R. Katilius, P. Stepanovas, A. Peseckas, V. Talimaa, A. Matulionytė-Pšibilskienė, U. Kondrotaitė, M. Švėgžda von Bekkeris, E. Orlinytė, D. Dikšaitis, kurie ištikimai tarnavo ir tarnauja Muzikai. „Tapant“ kiekvienos iš dinastijų atstovių portretus svarbu ne tik biografiniai duomenys – daug įdomiau autentiškas pačių muzikių požiūris į muzikos meną, jų santykis su savo mokiniais. Todėl visoms trims herojėms uždaviau panašius klausimus.

PIANISTĖ PROF. VERONIKA VITAITĖ

Apdovanojimai ir garbės vardai: Lietuvos nusipelniusi artistė; 2003 m. apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi; 2014 m. Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė; 2016 m. apdovanota Šv. Kazimiero ordino garbės medaliu. Veronika Vitaitė savo muzikinį kelią pradėjo Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje, paskui įstojo mokytis į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, kur pateko į Olgos Šteinberg klasę. Vėliau studijavo Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) taip pat pas Olgą Šteinberg. Po studijų, 1963-iaisiais, jauna specialistė pagal tuometę tvarką išvyko dėstyti į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Tačiau ir čia dirbant išliko glaudus ryšys su mokytoja O. Šteinberg. Reikšmingos buvo V. Vitaitės stažuotės Maskvos muzikiniame pedagoginiame institute, Vienos aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje, prof. H. Kanno, K. Wolleitnerio klasėse, Prahos, Sankt Peterburgo, Liubeko aukštosiose

Profesorės – mokytoja Olga Šteinberg ir mokinė Veronika Vitaitė

muzikos mokyklose, ketverių metų studijos Maskvos Gnesinų muzikinio pedagoginio instituto aspirantūroje, prof. Adolfo ir Michailo Gotlibų klasėje. 1963–1974 m. V. Vitaitė dirbo Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytoja ir Fortepijono skyriaus vedėja. 1974 m. V. Vitaitė buvo pakviesta vadovauti konservatorijos Klaipėdos fakultetuose steigiamai Fortepijono katedrai, net buvo žadamas butas pedagogams statomame name (o butas tais laikais būdavo gaunamas sunkiai), tačiau apsisprendimą nulėmė prof. Šteinberg, kuri ramiai tepasakė: „Į Klaipėdą tu nevažiuosi, privalai dėl dukros, kuri turi mokytis M. K. Čiurlionio mokykloje, grįžti į Vilnių“. Kaip Olga Aleksandrovna tarė, taip Veronika Vitaitė ir padarė – nuo 1974-ųjų ji jau dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Taigi galime kalbėti apie tam tikrą Veronikos Vitaitės ir Olgos Šteinberg dinastinį ryšį, nes pastarosios pedagoginės idėjos, meninės estetinės preferencijos rado tęstinumą mokinės veikloje. Negalima nepaminėti ir aktyvios Veronikos Vitaitės koncertinės veiklos, visų pirma fortepijoniniuose ansambliuose – nuo 1964 m. su A. Povilaičiu (koncertavo 16 metų), vėliau – su R. Vaitkevičiūte, dukra Aleksandra Žvirblyte ir anūku Pauliumi Anderssonu (trio „Dinastija“). Tarp V. Vitaitės scenos partnerių buvo daug iškilių instrumentininkų ir dainininkų, visus būtų sunku išvardyti. Įrašyta plokštelių, per 120 koncertų Lietuvos radijuje ir televizijoje. Ryški dar viena – organizacinė – V. Vitaitės veikla: 22 metus (nuo 1987-ųjų) vadovavo LMTA Fortepijono katedrai, nuo 1993 m. buvo senato narė, Lietuvos F. Chopino draugijos prezidentė, tarptautinių M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno, B. Dvariono, „Muzika be sienų“ pianistų konkursų organizacinių komitetų ir vertinimo komisijų narė, konkursų JAV, Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Gruzijoje žiuri pirmininkė arba narė, dažnai dėstydavo meistriškumo kursuose, skaitydavo pranešimus mokslinėse konferencijose įvairiose pasaulio šalyse. Pianistas prof. Kęstutis Grybauskas, iki V. Vitaitės vadovavęs Fortepijono katedrai, taip apibūdino kolegę: „Išskirtinis prof. V. Vitaitės kaip menininkės bruožas – spinduliuojanti unikali energija, kuri padeda jai atsiskleisti ir pasiekti puikių rezultatų atlikėjos ansamblistės, pedagoginėje ir organizacinėje veikloje.“ „Nepriekaištingas skonis, inteligencija, talentas, tikrai nuostabus profesionalumas, meilė Muzikai ir studentams yra jos esmė...“, –

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

O. Šteinberg jubiliejus. Išugdytų pianistų dinastija

Pianistų trio „Dinastija“: profesorės Veronika Vitaitė ir Aleksandra Žvirblytė, Paulius Anderssonas

apie V. Vitaitę sakė kitas jos kolega prof. Levas Natočenny. Prof. V. Vitaitė į muzikos pasaulį išleido daugiau kaip 70 pianistų, jos mokiniai apie 50 kartų yra tapę įvairių konkursų laureatais. Tęsdama savo mokytojos O. Šteinberg menines ir pedagogines tradicijas, ji davė pradžią savajai pianistų dinastijai – dukra Aleksandra Žvirblytė šiuo metu yra LMTA Fortepijono katedros profesorė, M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja, anūkas Paulius Anderssonas, kuriam šiemet sukako 25-eri, dalyvavo daugelyje tarptautinių konkursų, šešiolikoje pelnė laureato vardą, 2018-aisiais išleido savo pirmąjį CD su J. Vītolo, F. Chopino, L. van Beethoveno kūriniais. Šviesaus atminimo prof. Saulius Sondeckis kadaise taip atsiliepė apie savo kolegę: „Prof. Veronika Vitaitė – puiki pianistė, nuolat džiuginanti įdomiomis koncertinėmis programomis kaip solistė ir fortepijoninio dueto dalyvė. Viena įžymiausių Lietuvos pedagogų. V. Vitaitės talentu, jos darbais, suteikusiais tarptautinį pripažinimą, žaviuosi ir linkiu jai dar ilgus metus būti Lietuvos muzikinio gyvenimo spiritus movens!“ Tačiau šiuo potėpiu dinastijos portretas tikrai nesibaigia, nes V. Vitaitės darbus ir tradicijas tęsia dukra, anūkas ir gausus mokinių būrys. Neabejotinai kiekvienam jų ir šiandien yra svarbi profesorės nuomonė.

Muzikos barai / 47

DINASTIJOS – Kas suteikė didžiausią postūmį renkantis muziko profesiją?

– Manau, šeima. Mano mama turėjo absoliučią klausą, laisvai grodavo iš klausos, pati kurdavo gražius valsus. Kai paprašyta svečių sėsdavo prie fortepijono, atsidusdavo, truputį pabaldavo ir nuostabiai muzikaliai grodavo žinomą muziką, lengvai pritardavo, jei kas dainuodavo. Tėvelis turėjo gražų baritoną, dainavo mėgėjų chore. Brolis turėjo absoliučią klausą, būdamas penkerių jau griežė armonika, vyresnis labai mėgdavo sėdėti prie manęs, klausytis, džiaugtis mėgstama muzika. Sesuo turėjo nepaprastai gražų balsą. Kai ji pradėjo mokytis dainavimo, jos dėstytojos vyras, pasižiūrėjęs į mano rankas, pasakė, kad turiu groti fortepijonu. Taigi, augau šeimoje, kuri alsavo didele meile muzikai. Ryškiai pamenu, kai mama mane pirmą kartą nusivedė į operos teatrą klausytis Dvořáko „Undinės“. Buvau tiek sukrėsta nelaimingos jaunos merginos meilės istorijos, kad po jai nusiskandinus išprotėjusio tėvo arijos ėmiau balsu raudoti. Mama turėjo skubiai mane išvesti iš salės... – Kokią svarbiausią profesinę patirtį perėmėte iš savo mokytojų?

– Mano mokytojos Olgos Aleksandrovnos kantrybė buvo neišpasakyta, jos dėka pradėjau suprasti, kad „žiūrėti“ nereiškia „matyti“, o „klausyti“ nereiškia „girdėti“, t. y. ji išmokė grojant nustatyti ryšį tarp regos, matymo ir klausos, girdėjimo (vidinis dainavimas) bei skambinimo (kūno, rankų, riešų, pirštų padėtis, judėjimas, mobilizacija ir atsipalaidavimas), išmokė, kaip visą šį sudėtingą kompleksą panaudoti garsui ir jo spalvoms išgauti, emocijoms perteikti. – Kas, Jūsų manymu, išskiria talentingą muziką iš savo amato meistrų?

– Talentas – labai kūrybinga asmenybė, muzikoje galinti išgirsti, pajusti ir perteikti ką nors svarbaus, įdomaus... Nors kai turi tikrai talentingą mokinį, reikia leisti jam išreikšti ne tik savo tiesas, bet ir išmokyti valdyti visas amato ir meno tiesas. Kiek, ko ir kada leisti – intuicijos klausimas. – Kokį svarbiausią dalyką sakote savo mokiniams?

– Reikia mylėti muziką. Bandau užkrėsti šia meile, jei pasiseka, įteigiu, kad visą laiką jai tarnausi, ieškosi, ką nors atrasi, ką nors prarasi, ir taip bus iki gyvenimo pabaigos, nes muzikoje pabaigos nėra – kuo aukščiau pakilsi, tuo labiau atsiversi. – Ar turite savo mėgstamiausią kompozitorių, o gal kelis? Kas jis (jie) ir kodėl?

– S. Rachmaninovas – jo muzika atskleidžia sielos gyvenimą, paliečia brangiausias stygas tavyje, neša, teigia džiaugsmą, skausmą, tyrą svajonę. L. van Beethovenas – sielos galiūnas. Vienoje stovėdama prie jo kapo net virpėjau nuo galimybės būti taip arti to, kuris išgyveno didžiausią muzikui tragediją – kurtumą, tačiau savo dvasia pakilo taip aukštai, ir tai taip galingai atsivėrė jo paskutinėse fortepijoninėse sonatose. O jo 9-oji simfonija davė žmonijai nenusakomo sielos didingumo pavyzdį: kurčias ir vienišas šaukia – apsikabinkit, milijonai! J. S. Bachas –

Muzikos barai / 48

muzikos Evangelija, Kristaus gimimas, atėjimas, kančia ir prisikėlimas, viskas, ko reikia žmogaus dvasiai. Su Bacho muzika tarsi keliauji Visatos begalybe, prisiliesdamas prie dieviškumo. Jo fugos menas – viso labo viena tema, viena tonacija, viena forma, o girdime visą žmogaus gyvenimą, nuo gimimo iki mirties. – Jūs ilgai vadovavote LMTA Fortepijono katedrai (nuo 1987 iki 2009-ųjų), ilgiau jos vedėju buvo tik prof. Stasys Vainiūnas. Jūsų vadovavimo laikotarpis buvo neeilinis – Lietuva atgavo nepriklausomybę, kūrėsi nepriklausomos valstybės institucijos ir struktūros. Kokie tada buvo rimčiausi iššūkiai, ką maloniausiai prisimenate ir kas būdavo Jūsų spiritus movens sunkiausiais momentais?

– Galėčiau pasakoti ir pasakoti. Vertėtų gal ir atsiminimų knygą dar parašyti. Sunkumų išties būta, ir nemažai, ypač kai prasidėjo nekompetentingas visko reformavimas, griovimas ko reikia ir ko nereikia. Lietuvoje iki tol turėjome bene geriausią muzikinio profesinio ugdymo sistemą, pripažintą visame pasaulyje: 108 vaikų muzikos mokyklos, penkios aukštesniosios muzikos mokyklos ir aukštosios mokyklos Vilniuje bei Klaipėdoje. Tuometėje Švietimo ministerijoje (nepriklausomos Lietuvos metais!) neliko jokio muzikos specialisto, atėję nauji muzikos mokyklas „kuruojantys“ valdininkai griovė sistemą, nes nieko neišmanė. Būdavo, nueinu į ministeriją, kalbu, aiškinu, po truputį atsakingas valdininkas pradeda suprasti, kas ir kaip, bet po kurio laiko pasikeičia valdžios partijos ir į jo vietą ateina kitas, naujosios valdžios deleguotas, valdininkas, kuris vėl nieko nesupranta, ir vėl iš naujo turi aiškinti. Kartą ministerijoje dirbo viena viršininkė, atvykusi į Lietuvą iš JAV. Ji vis stebėdavosi, kaip tokioje neturtingoje Lietuvoje mokytojas klasėje dirba tik su vienu mokiniu. Mat ji kažkokiame provincijos koledže lankė kažkokius muzikos užsiėmimus, kur pamokoje būdavo keliasdešimt studentų, o čia – kokia prabanga! Tai leido man kai kuriuose ministerijos posėdžiuose juokais pasiūlyti reformuoti operacinių darbą, nes vieną ligonį kažkodėl operuoja 2 chirurgai, keli asistentai, anesteziologas, iš viso 7 ar 8 žmonės... Po nepriklausomybės atkūrimo mūsų akademijos studentams atsivėrė naujos galimybės. Į LMTA vesti įvairių meistriškumo kursų vis dažniau atvykdavo puikių pedagogų iš kitų šalių, jie aktyviai kviesdavo mūsų studentus studijuoti užsienyje. Su akademijos užsienio skyriumi nuolat pasikviesdavome žymių muzikų iš Europos, JAV, nes norėjome daugiau meninių idėjų gauti ne tik iš Rusijos. Nuolatiniam darbui pakviečiau garsius mūsų tautiečius, gyvenančius užsienyje, – M. Rubackytę, A. Dvarionaitę, dažnai vesti meistriškumo kursų atvykdavo A. Smetona iš JAV, šviesaus atminimo A. Juozapėnaitė iš Estijos. Tai buvo įdomus ir naudingas bendradarbiavimas. Pasitaikydavo ir kuriozų. Pamenu 1991-aisiais rengtą Pirmąjį tarptautinį M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą. Mąsčiau, kad pribrendome parodyti save pasauliui, supažindinti su tautos genijumi Čiurlioniu, mūsų aukšto lygio fortepijono mokykla, mūsų kompozitorių kūryba – konkursui jie sukūrė daug puikios muzikos. Tie metai, kaip žinome, Lietuvai buvo ypatingi. Sausio 12–

13 dienomis sovietų kariuomenė Vilniuje užėmė spaustuvę, kuri turėjo išspausdinti Čiurlionio natas. Pamenu, kelis kartus skambinu į Seimą prof. Vytautui Landsbergiui, jis pakelia ragelį apie 2 val. nakties. Pranešu apie užimtą spaustuvę, profesorius ramiai duoda spaustuvės Kaune adresą, kitą dieną ten nuvežamos natos. Tų pačių metų liepą pianisto Antano Smetonos kvietimu išskrendame į JAV dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Vyksta P. Geniušas, A. Žvirblytė, G. Gedvilaitė ir aš – kaip pedagogė ir mama. Dalyvius atrinko pats A. Smetona, pavažinėjęs po Lietuvą ir išklausęs daug mūsų pianistų. Tuo metu A. Smetona JAV Čiurlionio konkursui surado nebrangų fortepijoną „Steinway“, kuriam įsigyti prof. V. Landsbergis surado pinigų užsienyje, ir instrumentas buvo atvežtas į Vilnių. Į LMTA centrinių rūmų kiemą jis atkeliauja kaip tik tą rytą, kai Maskvoje prasideda pučas... Visi konkurso žiuri nariai tada dirbo be jokio atlygio, iš pagarbos išsivaduojančiai Lietuvai ir jos kultūrai. Kai būna sunku, mano spiritus movens yra tikėjimas, nes esu svajotoja ir... kovotoja. Mąstau, kad šiame taip greitai globalėjančiame pasaulyje turime išlikti. Ir ne bet kaip. Nesame turtingi gamtos išteklių, neturime galingos karinės technikos, bet galime išsiskirti savo nepakartojama kultūra, dvasios grožiu. Tai duodavo ir duoda jėgų kovoti dėl mūsų kultūros, gero jaunimo išsilavinimo, kad augtų mąstantys, krikščioniškai dori, mylintys, atleidžiantys, darbštūs žmonės. Laimė, turėjau daug bendraminčių, tokių kaip prof. Vytautas Laurušas, prof. Saulius Sondeckis, prof. Algirdas Budrys, prof. Petras Radzevičius. Kovodavome kartu su visa garbinga Fortepijono katedra, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriumi Romualdu Kondrotu, labai padėjo visi Lietuvos muzikos mokyklų vadovai, ypač Mažeikių muzikos mokyklos direktorius R. Grušas. Buvo daug reikšmingų įvykių, praėjo visa epocha. Galgi Dievas leis man dar parašyti atsiminimus...

SMUIKININKĖ PROF. INGRIDA ARMONAITĖGALINIENĖ

Tarp mokytojos Emilijos Pilotaitės-Armonienės mokinių – ir jos dukra prof. Ingrida Armonaitė-Galinienė, jau bemaž tris dešimtmečius tęsianti mamos kelią: dėsto M. K. Čiurlionio mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jos koncertinė veikla jau seniai nusidriekė toli už Lietuvos ribų. Ingrida Armonaitė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigė 1980-aisiais, bet dar būdama mokinė dukart – 1972 ir 1976 m. – tapo tarptautinio J. Kociáno jaunųjų smuikininkų konkurso Čekijoje nugalėtoja, o 1979-aisiais laimėjo ir respublikiniame konkurse. Paskui studijavo P. Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje, profesoriaus Igorio Bezrodno klasėje (1980–1985), kuris taip atsiliepė apie savo auklėtinę: „Ingrida Armonaitė – gabi muzikantė, pasižyminti savitu talentu ir meniniu polėkiu, gebanti puikiai ir meistriškai interpretuoti įvairių formų ir stilių kūrinius.“ 1985 m. – vėl nugalėtojos laurai, tąkart viename prestižiškiausių tarptautiniame V. Humlo

Profesorė Ingrida Armonaitė

smuikininkų konkurse Zagrebe. Žiuri, pirmininkaujama pasaulinio garso smuikininko Henryko Szeryngo, Ingridai Armonaitei paskyrė pirmąją premiją. Tada tarp lietuvių smuikininkų tai buvo vienintelis toks aukštas apdovanojimas. 1985–1987 m. I. Armonaitė tobulinosi Maskvos konservatorijos stažuotėje pas prof. Valerijų Klimovą. Sunku būtų glaustai pristatyti itin platų I. Armonaitės-Galinienės koncertinį repertuarą, gausų jos koncertų partnerių ir orkestrų būrį. Tai ir pianistai Larisa Lobkova, Aušra Banaitytė, Leonidas Dorfmanas, Indrė Baikštytė, Bukarešto, Timišoaros, Prahos, Košicės filharmonijų simfoniniai orkestrai, Zagrebo, Rygos, Charkovo, Klaipėdos kameriniai orkestrai. Jos nuolatiniai partneriai yra Lietuvos, Šv. Kristoforo kameriniai orkestrai bei Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Smuikininkė yra kamerinio ansamblio „Armonų trio“, tarptautinio kamerinio ansamblio „Trio advance“ narė. Reikšmingą I. Armonaitės-Galinienės repertuaro dalį sudaro XX a. autorių A. Bergo, I. Stravinskio, D. Šostakovičiaus ir kitų koncertai smuikui ir orkestrui, kurie pagrįstai laikomi smuikininkų olimpu. Lietuvių kompozitoriai mielai jai skiria atlikti savo premjerinius opusus, juos įrašyti. Smuikininkė yra įrašiusi kūrinių radijuje,

Armonų trio: Ingrida, Irena ir Rimantas

Muzikos barai / 49

DINASTIJOS savo mamos. Iš puikių mokytojų studijuodama Maskvoje. Tačiau dabar apsiribosiu M. K. Čiurlionio menų mokykla. Tadas Šernas mokėjo (tai ypač svarbu pradedančiajam) sužavėti muzika, padėti pamilti instrumentą, puoselėti fantaziją. Klausydamas jo pasakojimų tiesiog išgyvendavai muzikos magiją. Viktoras Radovičius (o tai, neužmirškim, Maskvos mokykla) daug dėmesio skirdavo atlikimo profesionalumui: technikos preciziškumui, instrumento garsinių galimybių atskleidimui. Raimundas Katilius mokė, kaip per žmogų skleidžiasi muzikos pasaulis, ir atvirkščiai – kaip per muziką, muzikos išgyvenimą turėtų atsiskleisti asmenybė, jos vidinės vertybės. Katilius padėjo suvokti, kad išmoktas muzikinis tekstas dar nieko nereiškia, jei nesuvoki kūrinio, nesugebi perteikti pasaulėjautos, neturi asociatyvaus mąstymo, muzikinio garso pajautos. – Kas, Jūsų manymu, išskiria talentingą muziką iš savo amato meistrų?

Emilija Pilotaitė-Armonienė su mokiniais

kompaktines plokšteles su įvairios sudėties ansambliais „Rudens riturnelė. Onutė Narbutaitė“ (Vilniaus plokštelių studija), „Autumn Riturnello. Onutė Narbutaitė“ („Finlandia Records“, Suomija), „Armonų trio“ (Lietuvos radijas), „Vėl“ (su vokiečių ir lietuvių trio „Carma“; „Guild GmbH“, Šveicarija), solinę kompaktinę plokštelę „Dialogos“ (Vilniaus plokštelių studija), Eduardo Balsio plokštelę (su „Multicamerata“, Lenkija; Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras, Lenkijos radijas), plokšteles su Jurgio Juozapaičio (Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras), Alano Bergo (Lietuvos radijas, Lietuvos muzikų sąjunga) simfoniniais kūriniais, Vytauto Germanavičiaus, Zitos Bružaitės (Naujosios muzikos komunikacijos centras) kameriniais kūriniais ir kt. Dar ilgesnis būtų įvairių muzikos festivalių, kuriuose dalyvavo Ingrida Armonaitė-Galinienė, sąrašas. 2011-aisiais smuikininkei įteiktas Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimas „Auksinis diskas“. Šiuo metu I. Armonaitė-Galinienė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių instrumentų katedros profesorė ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuiko specialybės mokytoja ekspertė.

– Sudėtingas klausimas. Bet kuris atsakymas išreiškia tik subjektyvią nuomonę. Kita vertus, išgirdę vieną ar kitą atlikėją, iškart suprantame: arba yra, arba nėra. Ir tiek... Mano manymu, grožis yra gaubiamas „kalbančios“ tylos ir paslapties, todėl talentingo atlikėjo tikslas yra estetinėmis priemonėmis pabandyti prakalbinti tą tylą, kad išgyventume grožio akimirką, kuri supurtytų mūsų įprastą kasdienybę. O kur tos „kalbančios tylos“ ieškoti muzikui? Natose, tarp natų, kur ir atsiveria pati muzika. Bet iš pra-

– Kas suteikė didžiausią postūmį renkantis muziko profesiją?

– Mama, tėtis, brolis – muzikai, tad nuo pat vaikystės namai buvo pilni muzikos garsų. Kaip dažnai būna, vaikai, ir ne tik menininkų, pasuka tėvų pėdomis. Aišku, vien norai negali lemti pasirinkimo, būtini ir prigimtiniai gabumai, pojūtis, peraugantis į meilę, pagaliau vidinis noras muzikuoti. Mama dirbo smuiko pedagoge M. K. Čiurlionio menų mokykloje, taigi, kai man buvo ketveri, ji, pastebėjusi ir įvertinusi mano gebėjimus, davė naują „žaislą“ – smuiką, su kuriuo iki šių dienų nesiskiriu. Na, o paskui buvo Čiurlionio mokykla ir ilgas ilgas kelias.

– Kokią svarbiausią profesinę patirtį perėmėte iš savo mokytojų?

– Mokydamasis, studijuodamas iš savo mokytojų perimi daugybę profesinių patirčių, paslapčių, neišsakytų jų intuicijų. Paskui, jau pats dirbdamas su mokiniais, jas panaudoji, ką nors keiti. Pirmiausia daug ko išmokau iš

Muzikos barai / 50

Emilija Armonienė su sūnumi violončelininku Rimantu ir dukra smuikininke Ingrida

džių būna darbas. Visiškas atsidavimas kūrybai – jausmais, intelektu. Didžiulę reikšmę turi bendro muzikinio konteksto suvokimas, estetikos pojūtis, atlikimo technika, neužgožianti muzikos, ir pan. Kiekvienam muzikui amžina problema – kaip, peržengus amato ribas, atsiverti ne tik natoms, bet ir kūrybai... – Kokį svarbiausią dalyką sakote savo mokiniams?

– Gal ne tik (lyg ir netyčia) sakau, bet ir nuobodžiai kartoju. Laikmetis toks, kai menas tapo industrijos dalimi. Nesustojantis konvejeris – norinčių groti ir grojančiųjų daug. Bet ko nori iš gyvenimo, kaip įsivaizduoji save kaip atlikėją? Apskritai, kas yra asmens autentiškumas; ar pasirengęs būti atviras ir sąžiningas pasauliui? Ar nori save auginti kaip asmenybę, pasiruošusią kalbėti instrumentu, ar tik rodyti save, koks esi šaunus, ir taip paskęsti, nuolat derėdamasis su sąžine, savo vienadienėse iliuzijose? Sakau, kad tikras profesionalumas nėra grindžiamas dresūra. Kad mūsų specialybė reikalauja atsidavimo, tarnystės muzikai, nes drungnas gyvenimas nesubrandina savitos, individualios tavo kaip atlikėjo kalbos. – Ar turite savo mėgstamiausią kompozitorių, o gal kelis? Kas jis (jie) ir kodėl?

– Esu sugrojusi per 200 skirtingų autorių kūrinių – tikrai nemažas įvairių epochų, žanrų ir stilių opusų repertuaras. Grojau ir klasikinę, ir šiuolaikinę, ir vadinamąją jausminę, ir intelektualiąją muziką. Trečdalis repertuaro – lietuvių kompozitorių darbai. Muzika yra mano profesija, todėl į kiekvieną atliekamą kūrinį žiūriu profesionaliai: atsakingai gilinuosi į visumą, kultūrinį kontekstą, analizuoju detales. Kas arčiau širdies? Gera muzika. O kompozitoriai? Autoriai keičiasi, kaip keičiasi ir žmogaus gyvenimas, jo branda, jo pasaulio suvokimo ribos.

festivalyje „XXI amžiaus menas Ukrainoje“ (Vorzelyje; koncertmeisterių grupė), 2005-aisiais – I vietą ir V. Landsbergio fondo premiją tarptautiniame pianistų koncertmeisterių konkurse Vilniuje. 2006 m. B. Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkurse Indrei Baikštytei, akompanavusiai dainininkei Ramintai Vaicekauskaitei, buvo suteiktas geriausios koncertmeisterės vardas. Pianistė daug metų bendradarbiauja su smuikininke Rūta Lipinaityte, nuo 2001-ųjų – kaip duetas „Domino duo“. Koncertavo su žymiais Lietuvos dirigentais Sauliumi Sondeckiu, Juozu Domarku, Robertu Šerveniku, Modestu Pitrėnu, Modestu Barkausku, Martynu Staškumi ir kt., bendradarbiauja su smuikininkais Ingrida Armonaite, Ingrida Rupaite, Džeraldu Bidva, Sergejumi Malovu (Rusija), Karen Bentley Pollick (JAV), violončelininkais Davidu Geringu, Povilu Jacunsku ir Roku Vaitkevičiumi, altininku Tomu Petrikiu, kontrabosininku Donatu Bagursku, fleitininku Giedriumi Gelgotu, birbynininku Egidijumi Ališausku, klarnetininkais Vytautu Giedraičiu ir Andriumi Žiūra, trimitininku Laurynu Lape, styginių kvartetais „Art Vio“ ir „Mettis“, dainininkais Ieva Prudnikovaite, Raminta Vaicekauskaite, Asta Krikščiūnaite, Mindaugu Zimkumi, Vaidu Vyšniausku. Vertindama smuikininko Domo Juškio ir Indrės Baikštytės pasirodymą festivalyje „Sugrįžimai“, Aušra Motuzienė rašė: „Geras profesinis abiejų atlikėjų pasirengimas, puikus skonis ir stiliaus pojūtis atsiskleidė jiems atliekant Beethoveno Sonatą. Džiugino tinkamai parinkti tempai, garsinė skalė, geras ansamblio pojūtis. Pastaroji savybė ypač išryškėjo skambant P. Sarasate´s „Čigonų melodijoms“ – jautrus ir prasmingas fortepijono pritarimas nevaržė smuiko polėkio. Turėjome progą dar sykį įsitikinti puikia Indrės Baikštytės technika, plačia tembrine garso skale, profesionaliu požiūriu į ansamblinio grojimo įvairovę, pereinant nuo kamerinio grojimo prie akompanavimo“ (7 meno dienos, 2006-05-05). Viena ryškiausių ir svarbiausių I. Baikštytės veiklų susijusi su fortepijoniniu trio „FortVio“ (Ingrida Rupaitė – smuikas, Povilas Jacunskas – violončelė). 2006 m. ansamblis tapo Tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų bei kamerinių ansamblių konkurso nugalėtoju, tais pačiais metais laimėjo III vietą XIII tarptautiniame J. Brahmso konkurse Pertšache (Austrija), 2007 m. vasarą su dideliu pasisekimu

PIANISTĖ PROF. DR. INDRĖ BAIKŠTYTĖ

Indrė Baikštytė – dar vienos garsios Lietuvos muzikų dinastijos atžala: jos senelis – kompozitorius Eduardas Balsys, mama – pianistė prof. Dalia Balsytė, tad nenuostabu, kad pasirinktas pianistės kelias yra natūrali šeimos tradicijų tąsa. 1984–1997 m. Indrė mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojos Nijolės Kereševičienės, vėliau (1993–1997) prof. Olgos Šteinberg fortepijono klasėse. Pas prof. O. Šteinberg tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įgijo pianisto solisto bei koncertmeisterio magistro diplomą. 2001–2002 mokslo metais pagal tarptautinę studijų mainų programą SOCRATES/ERASMUS tobulinosi Berlyno menų universiteto (Universität der Künste Berlin) Fortepijono katedroje, prof. Laszlo Simono klasėje. 2005-aisiais LMTA baigė muzikos krypties meno aspirantūros studijas (profesoriai Irena Uss-Armonienė, Dalia Balsytė, Petras Geniušas), jai buvo suteiktas meno licenciato laipsnis. 2015 m. LMTA apgynė disertaciją solisto ir pianisto akompaniatoriaus bendradarbiavimo tema (vadovės prof. Irena Armonienė ir doc. dr. Audra Versekėnaitė) ir įgijo meno daktaro laipsnį. Dalyvavo pianistų konkursuose: 1996 m. – Stasio Vainiūno ir L. Knežkovos-Hussey (Kanada, II vieta), 1999 m. – M. K. Čiurlionio bei G. Enescu (Rumunija, I vieta). 2000-aisiais nugalėjo LMTA pianistų koncertmeisterių konkurse V. Landsbergio fondo premijai laimėti, 2002-aisiais laimėjo II premiją I Švedijos kamerinių duetų konkurse (su smuikininke Rūta Lipinaityte), 2004-aisiais – I vietą konkurse-

Profesorė Indrė Baikštytė

Muzikos barai / 51

DINASTIJOS debiutavo tarptautiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje, į kurį dažnai grįžta parengęs originalių programų. 2008 m. ansamblis pelnė II vietą ir dvi specialias premijas III tarptautiniame Sergejaus Tanejevo kamerinių ansamblių konkurse. 2013 m. Tarptautiniame konkurse muzikos pedagogams Varšuvoje (International Master Competition for Music Teachers) trio laimėjo Grand Prix kamerinių ansamblių kategorijoje. Rengtis konkursams padėjo prof. Dalia Balsytė. „FortVio“ peržengus pirmąjį veiklos dešimtmetį, muzikologė Vytautė Markeliūnienė rašė: „<...> galime konstatuoti užtikrintą šio ansamblio <...> įsitvirtinimą koncertinėje erdvėje, kaip ir galime pasidžiaugti tuo, kad jo nariai stoiškai įveikė pradžios, įsivažiavimo, repertuaro paieškų barjerą, neišsiskirstė, kad ansamblis apsiėjo be narių kaitos (pastovumas – viena esminių kamerinių ansamblių tvirtėjimo sąlygų) ir dabar jau gali sistemingai darbuotis sąmoningai pasirinkto repertuaro, kaip jam būdingos meninės ištarmės, linkme.“ Muzikologo Edmundo nuomone, „I. Baikštytė – neabejotinas interpretacinių idėjų generatorius“ (7 meno dienos, 2007-07-27). Pirmoji „FortVio“ kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti Johanneso Brahmso Fortepijoninis trio Nr. 1 B-dur, op. 8, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Trio Nr. 2 e-moll, op. 67, atspindi pastarųjų metų ansamblio techninę, kūrybinę laikyseną, kurios formavimuisi, be kita ko, padarė poveikį intensyvus darbas su žymiais ECMA (Europos kamerinės muzikos akademija) meistriškumo kursų profesoriais. 2012 m. ansamblis tapo aktyviu šios organizacijos nariu ir gavo galimybę plačiai koncertuoti, daryti įrašus. 2016 m. pasirodė ir antroji kompaktinė plokštelė, kurioje – Lietuvos kompozitorių E. Balsio, B. Kutavičiaus, A. Šenderovo, J. Juozapaičio muzika fortepijoniniam trio. „FortVio“ yra apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento padėkos raštais už indėlį į Lietuvos kultūrą. 2014 m. trio pelnė Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premiją, 2009 m. – Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinį diską“. Nuo 2016 m. pianistė aktyviai įsiliejo į Lietuvos ansamblių tinklo veiklą (vadovas Vykintas Baltakas). Šiuo metu I. Baikštytė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kamerinio ansamblio katedros docentė, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje vadovauja Kamerinio ansamblio skyriui. – Kas suteikė didžiausią postūmį renkantis muziko profesiją?

– Žinoma, pirmasis postūmis buvo šeima ir mano mamos pianistės Dalios Balsytės įtaka. Tai ji ir atvedė mane į muziką, į Nacionalinę M. K. Čiurlionio mokyklą menų (1985 m.), nes matė tam tikrus gabumus. Nors paauglystėje ir turėjau šiek tiek problemų dėl drausmės, niekuomet neabejojau šiuo keliu. Jaučiau, kad

Dalia Balsytė su dukromis meno istorike Egle ir pianiste Indre

Muzikos barai / 52

esu ten, kur ir turiu būti. Net neįsivaizduoju kitokio kelio – tik muzikoje. Laikui bėgant išryškėjo polinkis ir į pedagogiką, ir į organizacinę veiklą, tačiau visa tai yra susiję su muzika ar kitais menais. M. K. Čiurlionio mokykloje mokėsi daug mūsų šeimos narių ir artimų giminių – mano mama Dalia Balsytė, mamos brolis Audrius Balsys, mano sesuo Eglė Juocevičiūtė (Dailės Dinastija: prof. Dalia Balsytė ir jos dukra prof. Indrė Baikštytė mokėskyriuje), mano pusbrolis si pas prof. Olgą Šteinberg Jonas Balsys, kuris kaip tik šiemet baigė mokyklos 12-ą klasę. Visi iš mokyklos išsinešėme tik geriausius prisiminimus ir profesijai reikalingas išugdytas savybes, mąstymo būdą. Čiurlionio menų mokykla padarė didelę įtaką mano pasaulėžiūrai, padėjo profesijos pamatus ir lyg be pastangų įvedė į nuostabią muzikų bendruomenę. – Ką labiau mėgstate – akompanuoti vokalistams ar groti kameriniuose ansambliuose?

– Nors akompanavimas buvo svarbi veikla studijų metais (esu dirbusi koncertmeistere B. Dvariono ir M. K. Čiurlionio mokyklose, LMTA, netgi akompaniatore korepetitore Berlyno menų universiteto Vokalo katedroje), baigiau šios srities meno doktorantūrą ir įgijau meno daktaro laipsnį, jau kokius 10 metų tuo užsiimu vis rečiau. Akompanuoju keliems savo artimiems kolegoms ir draugams, kuriems reikia pagalbos, dirbu tarptautiniuose konkursuo-

Povilo JARMALOS nuotr.

Eduardo Balsio atminimui skambina dukra Dalia ir anūkė Indrė

Jauniausias Balsys – Eduardo balsio anūkas Jonas Benjaminas Balsys, taip pat čiurlioniukas

se, pavyzdžiui, V. Noreikos, B. Dvariono, J. Heifetzo. Esu kamerinio plano pianistė. Vertinu lygiavertį bendravimą ir bendradarbiavimą, mėgstu, kai visų atlikėjų partijos yra vienodai svarbios, turtingos, išplėtotos ir drauge kuria muzikinį audinį. Sunku tiksliai pasakyti, kodėl taip atsitiko. Gal paveikė Lietuvoje vis dar gajus požiūris „iš aukšto“ į pianistus koncertmeisterius.?

Suteikti tai, ko trūksta, nukreipti galbūt teisingesne linkme ir visuomet sudominti tuo, ką jie daro. Motyvacija – visa ko pagrindas, tuomet galima kalnus nuversti. Čiurlionio mokykloje besimokantys vaikai ypatingi, su jais dirbti ne visada lengva – didesnis talentas reikalauja ir didesnės mokytojo atsakomybės. Tačiau tai labai įdomus ir svarbus darbas – suteikiant pagrindus, ugdant profesinius gebėjimus leisti skleistis individualumui.

– Kokias svarbiausias profesines patirtis perėmėte iš savo mokytojų Nijolės Kereševičienės (ji mokėsi pas kitą garsią mūsų pianistę ir pedagogę prof. Mariam Azizbekovą. –T. B.) ir prof. Olgos Šteinberg? Ar mokymąsi pas Olgą Šteinberg lėmė tai, kad Jūsų mama buvo jos studentė?

– Abi šios asmenybės yra mano Mokytojos iš didžiosios raidės. Jų dėka turiu geriausią mokyklą, tokią, kokios galėtų pavydėti bet kuris muzikas. Mokytoja Kereševičienė padėjo tvirtus pagrindus – rankų laikysenos, klausymo, disciplinos, pagarbos muzikai. O prof. Olga Šteinberg padarė didžiausią įtaką mano asmenybei. Laikas, praleistas su ja, suformavo mano požiūrį į garso kokybę, polifoniją, išugdė gebėjimą mokytis, analizuoti kūrinius. Ji formavo ir mano skonį – ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Sprendimas 8 klasėje pereiti mokytis pas prof. O. Šteinberg buvo mano mamos. Ji turbūt pamatė, kad jau laikas pokyčiams, kad reikia išsivaduoti iš mokyklinių rėmų. Tai buvo labai laiku padarytas sprendimas. – Kas, Jūsų manymu, išskiria talentingą muziką iš savo amato meistrų?

– Mokykla, puikūs pedagogai, sunkus darbas privalomi sėkmingai muziko karjerai. Be šito nėra pradžios, nėra galimybės atsispirti. Tačiau yra dalykų, kurie yra įgimti ir be kurių išskirtinumas neįmanomas. Profesorė O. Šteinberg sakydavo: „Tai turėtų būti ne tavo darbas, tai turėtų būti tavo gyvenimo būdas“. Toks gyvenimas – nenutrūkstamas degimas, negalėjimas gyventi kitaip. Gal skambės banaliai, tačiau tikras meno žmogus ne visuomet galvoja apie uždarbį – dažnai jis daro tai dėl to, kad negali nedaryti.

– Ar visą laiką kryptingai ėjote į kamerinio pianisto ir koncertmeisterio veiklos sritį, ar buvo ir solinių pasirodymų?

– Prof. Olga Šteinberg mane intensyviai kreipė į solistės veiklą. Potencialo buvo, tačiau kai nuvykau stažuotis į Berlyno menų universitetą, gyvenimas pakoregavo mano preferencijas – sutikau daugybę puikių muzikos partnerių, kurie norėjo su manimi groti ir dainuoti, be to reikėjo dirbti ir užsidirbti, todėl tam geriausiai tiko būtent akompaniatoriaus darbas. Ansamblinis grojimas mane labai įtraukė, nes esu komandos žmogus, labiau mėgstu meninio rezultato siekti ne viena, bet su kolegomis. Bendradarbiaujant, dalinantis meninėmis idėjomis, drauge ieškant įvairiausių interpretacijos sprendimų gimsta nuostabūs dalykai, leidžiantys muzikai išsiskleisti dar ryškesnėmis spalvomis. O solistai turi būti šiek tiek egocentriški, įsitikinę, kad tik jie vieni gali užpildyti visą koncertinę erdvę. – Ar turite mėgstamiausią kompozitorių, neskaitant senelio, o gal kelis? Kas jis (jie) ir kodėl?

– Turiu daugybę mėgstamos muzikos, begales kūrinių, ir jų neskirstau į kokias nors kategorijas. Klausausi tikrai daug ko: nuo baroko kūrėjų iki Michaelo Jacksono, nuo Sergejaus Rachmaninovo iki Gerardʹo Grisey, nuo Broniaus Kutavičiaus iki Steveʹo Reicho, nuo Mileso Daviso iki Branfordo Marsaliso. Muzika yra muzika, ir kiekvienu gyvenimo momentu joje galima rasti tai, kas arčiausia... n

– Kokį svarbiausią dalyką sakote savo mokiniams?

– Sunku išskirti, kuris yra svarbiausias... Dirbdama stengiuosi rasti individualų požiūrį į kiekvieną mokinį.

Muzikos barai / 53

PRISIMENAME

Mokykla, virš kurios švyti aureolė Pokalbis su choro dirigentu, pedagogu, dainų švenčių meno vadovu Raimondu Katinu – Muziko kelią pradėjote Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kuo Jums reikšminga ši mokykla?

– Čiurlionio mokykla padarė mane tuo, kas buvau visą savo sąmoningą gyvenimą ir kas esu šiandien. Ji suformavo mane, davė profesiją. Nežinau, kas paskui gyvenime buvo reikšmingiau už šią mokyklą. Mus mokė, padėjo subręsti nepaprastos asmenybės. Jautėme, kad esame kitokie, tai jaučiame ir dabar. Čiurlionio mokykla – tarsi šventovė, virš kurios švyti aureolė.

– Kokie ryškiausi mokyklinių metų prisiminimai?

– Jų labai daug. Mokykloje mokiausi dešimt metų, nuo antros klasės. Atėjau tada (1961-aisiais), kai tuomečiam mūsų direktoriui, šviesiausiai asmenybei Dainiui Trinkūnui, statybininkai įteikė didžiulį Dainų šventė. Raimondas Katinas ir Romualdas Kondrotas

Muzikos barai / 54

dedant scena, baigiant bendravimu su kitais žmonėmis, kolegomis. Jaunimui norėčiau palinkėti negalvoti, kiek už tai gaus pinigų. Pirma reikia padaryti, ir padaryti labai gerai, geriausiai, o tuomet ateis ir tas „kiek“. Dabar, deja, neretai iš pradžių pasiklausiama „kiek“, o tik tada aiškinamasi, kas, kur ir kaip.

simbolinį medinį raktą nuo naujų patalpų T. Kosčiuskos gatvėje. Labai gerai prisimenu, kai pirmą kartą įėjome į naują dažais kvepiančią mokyklą. Ryškiausi prisiminimai apie mokytojus. Pirmiausia – apie buvusį mūsų direktorių šviesaus atminimo Dainių Trinkūną. Mes, kurie baigėme jo vadovaujamą mokyklą, save vadiname trinkūniukais. Absoliučiai legendinė asmenybė buvo direktoriaus pavaduotojas Juozas Budėnas. Čiurlionio mokykloje tuo metu buvo juntama labai stipri lietuvybės dvasia, daugelis mokytojų ją mums skiepydavo tarp eilučių, simboliais. Kai pagalvoju, ką kalbėdavome ar kaip pasielgdavome... Stebiuosi, kaip mūsų ir mūsų tėvų neištrėmė. – Chorinio dirigavimo mokėtės Konrado Kavecko klasėje...

– Tuo metu Čiurlionio mokykloje dirigavimas prasidėdavo gerokai vėliau nei dabar, t. y. nuo devintos klasės. Tada ir patekau pas Konradą Kavecką. Tai buvo talentingas kompozitorius, dirigentas, vargonininkas ir pedagogas, nepaprasta asmenybė, everestas ne tik mokyklos, bet ir Lietuvos mastu. Gaila, tuo metu deramai neįvertintas. Turbūt nepažinojau kito tokio žmogaus, kuris viską apie viską žinotų, ar tai būtų muzika, ar dailė... Galbūt panaši asmenybė buvo Hermanas Perelšteinas, su kuriuo teko bendrauti studijuojant konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Konradas Kaveckas man yra davęs ne tik profesinių, bet ir labai daug gyvenimo pamokų, už jas iki šiol esu dėkingas. Jas prisimenu ir perduodu savo mokiniams. Profesorius į pamokas atsinešdavo penkių kalbų laikraščių – lenkiškų, vokiškų, prancūziškų, rusiškų ir lietuviškų, juos skaitydavo,

Organizaciniai reikalai aptariami su švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene

jei koks mokinys neateidavo. Nepaprasta erudicija ir vidinė kultūra. Man atrodo, kad vėliau tokio žmogaus neteko sutikti. – Šioje mokykloje jau ilgą laiką ir pats mokote chorinio dirigavimo. Matėte, kaip ji keitėsi, augo.

– Mokykloje dėstyti pradėjau 1983-iaisiais, taigi jau pakankamai ilgas laikotarpis. Dabar mokiniai turi visai kitokių galimybių, jiems prieinama daugybė informacijos, įrašų „YouTube“. Mums reikėdavo susirasti plokštelę, o joje – sceną iš operos... Aišku, kito ir repertuaras, dabartiniai mokiniai diriguoja kur kas sudėtingesnes programas. Bet nenorėčiau teigti, kad ryškiai pakito muzikinis supratimas. Turiu pripažinti, kad anksčiau mokinių noras siekti muziko profesijos buvo didesnis. Visi po M. K. Čiurlionio mokyklos stodavome į konservatoriją, kiek prisimenu, per mano dešimties metų mokymosi laikotarpį tik du žmonės pasirinko kitą specialybę – vienas ekonomiką, kitas teisę. Tai atrodė neįtikėtina: kaip baigus meno mokyklą, galima stoti kur nors kitur! Buvo garbė studijuoti konservatorijoje. Mums pedagogai įskiepijo didesnį profesinį veržlumą... Dabar jaunimas į viską žiūri truputėlį plačiau, nes galimybės šimteriopai didesnės.

– Kuo Jums svarbus darbas su jaunais žmonėmis? Ko jiems palinkėtumėte?

– Dirbdamas su jaunimu neleidi sau senti, galvoti apie savo amžių. Per tam tikrą laiką esi sukaupęs ir žinių, ir patirties, būtent praktinės, koncertų ir repeticijų, patirties, kokios nerasite vadovėliuose ar knygose. Tai su malonumu perduodi jaunimui. Partitūros, įrašai – dar ne viskas, mūsų profesijoje esama daug povandeninių rifų, pra-

– Esate ilgametis Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos mergaičių ir merginų choro „Viva voce“ meno vadovas ir dirigentas, dirbote ne vieno choro, ansamblio chormeisteriu, dirigentu. Kuo Jus įkvepia darbas su dideliais kolektyvais?

– Labai dideliais – buvau 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės, 2005, 2012, 2016 m. Lietuvos moksleivių dainų švenčių meno vadovas. Kai atsistoji prieš 15 tūkstančių žmonių chorą – nepaprastas pojūtis. Baigęs konservatoriją dirbau chormeisteriu Operos ir baleto teatre, vėliau – Lietuvos radijo ir televizijos valstybinio choro dirigentu, teko padirbėti ir su kitais kolektyvais. Chorui „Viva voce“ vadovauju nuo 2000ųjų. Turiu pasakyti, kad esu labai laimingas dirbdamas su šiuo choru, jis – svarbi dabartinio mano gyvenimo dalis. Esame devynių tarptautinių konkursų Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Turkijoje, Slovakijoje, taip pat Lietuvoje laureatai, buvome daugelyje Europos šalių, koncertavome JAV ir Japonijoje. Tik dabar mus sulaikė koronavirusas. – Ko palinkėtumėte mokyklai?

– Visų pirma – gerų mokinių. Sąmoningai norinčių būti šioje mokykloje. Mokytojams palinkėčiau kantrybės, tvirtybės, sveikatos ir geros nuotaikos Dabar mokytojas labai nusmukdytas, todėl ne tik mokyklai, bet ir visai švietimo sistemai reikia, kad mokytojas pakiltų. Taip pat norėčiau palinkėti, kad supermamytės ir supertėveliai nesijaustų protingesni už patyrusius pedagogus, nors kartais šiems tiktų į vaikus ar net anūkus. Šiuolaikinis superizmas, pastebiu, vis ryškėja. Taigi linkėčiau, kad tokių tėvelių ir mamyčių būtų mažiau, o vaikų, norinčių mokytis šioje mokykloje, – daugiau. n Kalbėjosi Skaistė RUPŠLAUKYTĖ

Muzikos barai / 55

PAŽINTIS

Orkestro komandos kapitonas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Smuikininkas Algimantas Peseckas

Algimantas Peseckas

lgimantas Peseckas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis, su klase pernai atšventęs mokyklos baigimo 50-metį, jau beveik trisdešimt metų yra Lietuvos nacio-

Muzikos barai / 56

nalinio simfoninio orkestro koncertmeisteris. Prieš tai dešimt metų buvo šio orkestro artistas, o dar anksčiau grojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, prie kurio ir

dabar kartais prisijungia kaip kviestinis koncertmeisteris. „Dirigentas yra komandos treneris, o koncertmeisteris – komandos kapitonas“, – šmaikštauja smuikininkas. Anot jo, koncertmeisterio darbe svarbiausia yra glaudus ryšys su kolektyvu, gebėjimas spręsti vidines problemas bei išskirtinis profesionalumas, nes dažnai tenka atlikti solo partijas, ypač operose ir baletuose. Kaip teigia muzikologė Živilė Ramoškaitė, vertindama A. Pesecko griežimą, „Neįmanoma įsivaizduoti „Gulbių ežero“, „Miegančiosios gražuolės“, „Žizel“ baletų be nuostabių solinių smuiko epizodų. Filharmonijos koncertų publika yra girdėjusi daug jo atliekamų smuiko solo simfoniniuose veikaluose. Patys sudėtingiausi, verčiantys atlikėją smarkiai pasitempti – Richardo Strausso muzikoje, o jo poemoje „Didvyrio gyvenimas“ („Ein Heldenleben“) soliniai epizodai prilygsta sudėtingam instrumentiniam koncertui su orkestru.“ Smuikininkas mielai atlieka ir kamerinę muziką, yra įkūręs kvartetą „Musica camerata“, griežia įvairios sudėties ansambliuose, o su žmona Vilija – duetu. Aktyvaus koncertinio gyvenimo ištakos siekia 1958 m., kai tuomet dar visai nedidelis berniukas pra-

A. Peseckas su auklėtoja L. Akstinaite

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

vėrė Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos duris. Paklaustas, kas paskatino mokytis šioje mokykloje, smuikininkas atsakė: tėvai buvo muzikai (mama Regina – pianistė, tėvas Juozas buvo baigęs dainavimą), tad didesnių abejonių nekilo. O ir gyveno visai šalia mokyklos, tad patogus susisiekimas išpildė tėvų norą suteikti sūnui saugią aplinką. Tik kuo groti? Pianistė mama norėjo, kad ir Algimantas skambintų fortepijonu, tačiau stojamųjų egzaminų dieną mokyklos direktorei Liudmilai Keželytei berniukas prasitarė labiau norintis griežti smuiku. Kaip pats teigia, per visą mokymosi laikotarpį nė minutės nebuvo sudvejojęs savo pasirinkimu. Algimantas Peseckas M. K. Čiurlionio mokyklai labiausiai dėkingas už suteiktą specialybę. Pirmoji jos pamatus klojo mokytoja Emilija Pilo-

Solo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguoja Modestas Pitrėnas

A. Peseckas su M.Rostropovičiumi

Smuikininkų Peseckų trio: Algimantas, Vilija ir sūnus Dainius

taitė-Armonienė, nuo penktos klasės – Algis Gricius. LNSO koncertmeisteris su šypsena prisimena ir bendrojo lavinimo mokytojus. Su kitų mokyklos skyrių mokiniais susitikdavo tik koridoriuose ar krepšinio aikštelėje – daugiausia dėmesio tekdavo skirti grojimui, o ir menų samplaikos idėjų tuo metu dar nebuvo. Žinoma, vykdavo šventiniai žiburėliai, šimtadieniai, bet jie – tik pramogai. A. Peseckas pabrėžia ir to laiko dvasią – sovietmečiu žmonės būdavo stebimi, su kuo kalba, su kuo bendrauja, tad net ir mokiniai vengdavo didesnio atvirumo. Ypač didelę įtaką padarė grojimas mokyklos orkestre, kuriam vadovavo maestro Saulius Sondeckis. Būtent ši patirtis padėjo pamatus jo tolesnei profesinei veiklai, nes didžiąją savo Su klasės draugais prie mokyklos

Muzikos barai / 57

PAŽINTIS

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

muikininkas Artūras Šilalė, nuo 1999 m. publikai pažįstamas kaip antrasis Valstybinio Vilniaus kvarteto smuikas, muzikos keliu pasuko labai anksti – dar darželyje jo talentą pastebėjo Vaclovas Daunoras, ieškojęs talentingų vaikų M. K. Čiurlionio menų mokyklai. 1973 m. būsimas pirmokas laikė stojamuosius egzaminus. Komisijai vadovavęs smuiko mokytojas Tadas Šernas, apžiūrėjęs berniuko rankas, nusprendė, kad šiam labiausiai tiktų smuikas. Tiesa, Artūrui mokykloje iš pradžių įdomiau buvo astronomija, sportas, o malonumą groti pajuto tik paskutiniais mokslo metais. Smuikuoti mokėsi prof. Jono Urbos klasėje,

LNSO vardu I. Giunter sveikinimai A. Peseckui

gyvenimo dalį A. Peseckas paskyrė orkestrui. Garsus smuikininkas ir dirigentas S. Sondeckis vėliau tapo ir jo specialybės dėstytoju Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). A. Peseckas Saulių Sondeckį prisimena kaip griežtą pedagogą, bet jis nei moksleivio, nei studento nesprausdavo į rėmus, leisdavo įtikinti savo interpretacijų originalumu. Su maestro visada būdavo galima pasikalbėti, padiskutuoti, paprašyti patarimo. Tai buvo iškilus žmogus ir iškilus mokytojas. A. Peseckas apgailestauja, kad nyksta mokymo groti orkestre tradicijos, nebėra tuo užsiimančių pedagogų. Tiek Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, tiek kitų muzikos mokyklų orkestrai yra orientuoti į koncertinių programų ruošimą, į rezultatą, o ne į procesą. Jo požiūriu, pedagogai turi išmokyti, kaip reikia dirbti, groti, klausyti, tačiau šiandien tokiais dalykais mažai rūpinamasi. Tai pastebi grodamas LNSO – atėjusiems jauniems muzikantams tenka tuo pat metu ir dirbti, ir mokytis norint prisitaikyti prie orkestro. Svarstydamas apie hipotetinę galimybę sugrįžti į mokyklos laikus ir

Muzikos barai / 58

juose ką nors pakeisti, smuikininkas mano, kad nebūtų ko, nebent stropiau mokytųsi. A. Peseckas su savo bendraklasiais iki šiol susitinka kas penkerius metus ir žino, kad net ir tie, kurie išėjo iš mokyklos po aštuntos klasės, ateityje pasirinko muzikos kryptį, nekalbant apie baigusius visą programą, kurių dauguma yra ilgamečiai jo kolegos. Beje, A. Peseckui teko paragauti ir pedagogo duonos – trejus metus dėstė Balio Dvarionio dešimtmetėje muzikos mokykloje, tačiau prie širdies šis darbas nelipo. Kodėl? Buvo gaila matyti vaikus, kurie į muzikos mokyklą tėvų atvedami per prievartą, neturi motyvacijos, smuiką į rankas paima tik per pamokas, namuose negroja. Po kelerių metų 70-metį švęsiantis A. Peseckas, iki šiol grieždamas Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, papildomais projektais savo darbotvarkės jau nebeužpildo. Reikia užleisti vietą jaunimui, sako jis. n Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Artūras Šilalė

pas jį mokslus tęsė ir tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Šiandien mokymąsi Čiurlionio menų mokykloje A. Šilalė vadina likimo dovana, kuri leido jam eiti tiesiu, į šalikeles nenukrypstančiu smuikininko keliu. Ypatingas žmogus buvo prof. Jonas Urba, mokęs ne tik profesijos, bet ir padaręs didelę įtaką vaikino asmenybės raidai. A. Šilalė būdamas dešimties neteko tėvo, todėl toks svarbus buvo mokytojo palaikymas įvairiose gyvenimo srityse. Kitas nepamirštamas mokytojas – Tadas Šernas. Grodamas jo vadovaujamame mokyklos ansamblyje buvo nukeliavęs netgi į Švediją, kuri tuo metu

Likimo dovana Smuikininkas Artūras Šilalė

jaunuoliams atrodė stebuklų šalis. Dar vienas autoritetas – mokyklos orkestro vadovas maestro Saulius Sondeckis. Artūras Šilalė savo mokymosi metų Čiurlionio menų mokyklos atmosferą apibūdina kaip vidinę minties, proto ir jausmų laisvę, taip reikalingą menininkams. Jos neįveikdavo už mokyklos sienų tvyrojęs sovietinis režimas. Čia mokėsi laisvi žmonės – net ir jų apranga tokia buvo. Dailininkai vaikščiodavo dažais išterliotais

švarkais, mat tapydami apsitaško, nors iš tikrųjų taip pankuodavo. Pats A. Šilalė dėvėdavo tuo metu nelabai toleruotus džinsus, bet mokykloje niekada nėra sulaukęs pastabų. Smuikininko gyvenimas iki šiol glaudžiai susijęs su jį užauginusia mokykla – nuo 2002 m. joje moko griežti smuiku ir ansamblinio muzikavimo. Tiesa, pareigos antraeilės, juokaudamas sako, kad pas jį patenka tik nenoriai grojantys mokiniai, kuriuos jis turi paruošti mokyklos bai-

Valstybinis Vilniaus kvartetas: Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas

gimui. Nors pedagoginį darbą dirba beveik dvidešimt metų, prisipažįsta iki šiol būgštaujantis, kad gali nerasti mokinio individualybei tinkančių metodų. Kas kita darbas su jaunųjų smuikininkų ansambliu – vienas malonumas muzikuoti kartu su mokiniais. Tikriausiai ir dėl to, kad puikiai atsimena save griežiantį „šerniukų“ ansamblyje. Atmintyje įsirėžę mokytojo pasakojimai, skaitytų leidinių aptarimai atsiduria ir jo pamokose – skatina mokinius viskuo domėtis ir kuo daugiau patirti. Paklaustas, ką keistų, jei galėtų sugrįžti į mokykloje praleistus metus, A. Šilalė sako, kad būtų drąsesnis ir laisvesnis, nes buvo gana ramaus būdo. O kaip išnaudoti visą Čiurlionio mokyklos potencialą? Visur dalyvauti, protingai susidėlioti prioritetus ir susikoncentruoti į savo mylimą instrumentą, nes jis – visų svarbiausias. n Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Valstybinis Vilniaus kvartetas: Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas

Muzikos barai / 59

ATEINAME

Miglė Astrauskaitė: „Didžiuojuosi esanti čiurlioniukė“ Pokalbis su jaunosios kartos fleitininke, daugelio konkursų laureate Migle Astrauskaite

Skaistė RUPŠLAUKYTĖ – Mokėtės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau išvykote į Paryžių. Kuo Jums ypatingas šis miestas, jo kultūrinė aplinka, muzikos studijos?

– Paryžius buvo mano svajonių miestas nuo mažų dienų, jo skleidžiamas grožis intrigavo tiek bendrąja, tiek muzikine prasme. Paryžiuje pirmą kartą apsilankiau 2012 m., atvykusi į 4-ąjį tarptautinį fleitininkų susitikimą, kurio metu rengiamos meistriškumo pamokos, koncertai, paskaitos. Tuomet ir supratau, kad iš tikrųjų trokštu pažinti šį miestą. 2014-aisiais, būdama šešiolikos, išvykau ten ieškoti muzikinės laimės, ten gyvenu ir studijuoju iki šiol. Paryžius man yra be galo įkvepiantis miestas, visada turintis ką pasiūlyti, pirmiausia gausybę įvairių kultūrinių renginių. Iki šiol mane

Muzikos barai / 60

žavi miesto aura, jo žmonės. Paryžius nuolat gali tave nustebinti, kartais gerai pažįstamoje gatvėje atrandi ką nors nauja, netikėtoje vietoje pamatai meno renginį, sutinki visam gyvenimui prisiminimuose išliekančių žmonių. Kalbant apie muziką, man netrūko sėkmės – labiausiai džiaugiuosi turėdama galimybę susipažinti su išskirtiniais muzikantais ir mokytis iš jų. Tai ne tik fleitos dėstytojai, bet ir teorinių dalykų, kamerinės muzikos specialistai, dirigentai. Didžiausia muzikinio gyvenimo dovana laikau savo dabartinį mokytoją (jo klasėje šiemet baigiau bakalauro studijas) Frédéricą Chatoux, Paryžiaus nacionalinės operos orkestro fleitininką solistą. Tikriausiai kiekvienas žmogus pritars, kad didžiausia laimė yra sutikti įkvėpėją, žmogų, kurio pamokos, nuoširdumas, atsidavimas išliks visam gyvenimui. Kaip svarbu turėti mokytoją, kuris niekada negaili savo laiko ir visuomet tiki tavimi, kai išgyveni kūrybinius ar asmeninius sunkumus – ir viena, ir kita susipina,

nes atskirti muzikos nuo gyvenimo tikriausiai neįmanoma. – Kuo šios studijos reikšmingos fleitininkams?

– Prancūzų fleitos mokykla turi gilias tradicijas, jos įtaka stipri visame pasaulyje. Į Prancūziją fleitininkai iš įvairiausių šalių plūsta norėdami susipažinti su tuo, kuo prancūzai žavi jau ne vieną šimtą metų. Šios šalies fleitos mokykla aprėpia daug aspektų: precizišką techniką, didelį dėmesį garso subtilybėms, frazės, kūrinio formos analizę, prancūzų kompozitorių kūrybos interpretaciją. Tačiau jei man reikėtų vienu žodžiu apibūdinti prancūzų fleitos mokyklą, tas žodis būtų „spalvos“. Tai reiškia nepaliaujamą garso spalvos ieškojimą, norint perteikti muzikos prasmes. Šiose paieškose įkvėpimo semiamasi ir iš kitų instrumentų, ir iš tekstūrų, iš visko, ką sutinkame gyvenime ir ką galime įsivaizduoti. – Koks Jums buvo karantino laikotarpis? Ar jis turėjo poveikio Jūsų muzikinei veiklai?

– Tas laikotarpis man, kaip greičiausiai ir daugumai žmonių, buvo sunkus. Pirmą kartą teko priverstinai sustoti, ir iš pradžių man tai buvo labai nelengva – tikriausiai mano prigimtis verčia nuolatos bėgti, veikti, idant jausčiausi gyvenanti. Tad staigus atotrūkis nuo visos muzikinės veiklos atrodė sunkiai pakeliamas. Ir baigiamuosius bakalauro studijų egzaminus teko laikyti neįprasta forma – internetu, rašto darbais, telefoniniais pokalbiais, na, o ilgai lauktas baigiamasis fleitos rečitalis, kuriam ruošiausi nuo rugsėjo, buvo atšauktas. Prancūzijoje karantinas buvo griežtas, neleista be priežasties išeiti iš namų (per dieną būdavo galima išeiti vienai valandai, turint paties pasirašytą deklaraciją), tačiau džiaugiuosi tą laikotarpį galėjusi praleisti Paryžiaus priemiestyje. Gamta ir grynas oras padėjo išgyventi. Laikui bėgant apsipratau su nauju gyvenimo ritmu, jis man net išėjo į naudą – permąsčiau prioritetus, supratau, kaip svarbu mokėti priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, bei kartais sustoti. Taip pat gimė ir naujų kūrybinių idėjų, kurias tikiuosi įgyvendinti jau arti-

miausiais metais. Kadangi intensyviai mokausi ne tik klasikinės fleitos, bet ir džiazo, daug laiko skyriau šiai muzikos sričiai. Liūdniausias karantino momentas buvo mano brangiausio senelio netektis. Jis buvo didžiausias mano gerbėjas, lydėjęs mane muzikos keliu nuo pat pirmų koncertų. Senelis iškeliavo anapilin tuo metu, kai negalėjau su juo atsisveikinti, šį sunkų laikotarpį teko išgyventi toli nuo namų ir šeimos. Visa tai privertė susimąstyti apie bendravimo svarbą, meilę artimiausiems žmonėms ir Lietuvai. – Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Grįžtu dažnai, kas du ar tris mėnesius, ir visų pirma dėl to, kad Lietuvoje, Vilniuje, gyvena mano tėvai ir kiti artimi žmonės. Nors Paryžiuje esu jau šešerius metus, nejaučiu atotrūkio nuo Lietuvos, joje stengiuosi tęsti kūrybinę veiklą ir tikiuosi, kad iš mano brandinamų idėjų išsivystys žmonėms įdomūs ir reikalingi renginiai, taip pat kad ir dabar vykstantys pasirodymai atneša džiaugsmo muzikos mylėtojams. – Netrukus koncerte „Vidurvasario muzika M. K. Čiurlionio namuose“ kartu su violončelininku Jordanu Costardu (Prancūzija) atliksite J. S. Bacho ir L. van Beethoveno bei M. K. Čiurlionio kompozicijas. Ar dažnai koncertuojate drauge?

– Mūsų duetas susikūrė ne taip seniai iš didelio noro groti kartu. Ieškojome repertuaro, nes fleitos ir violončelės duetas nėra pati populiariausia kamerinės muzikos ansamblio sudėtis. Likome maloniai nustebę, nes atradome įvairių epochų kūrinių šiai sudėčiai, taip pat ir transkripcijų. Koncertui M. K. Čiurlionio namuose programą pasirinkome neatsitiktinai – tiek Bachas, tiek Beethovenas mums yra vieni iš labiausiai įkvepiančių kompozitorių, o Čiurlionis – lietuviškojo meno genijus. Labai džiaugiausi supažindinusi Jordaną Costardą su Čiurlionio kūryba, ši jį sužavėjo. Kartu aplankėme kompozitoriaus muziejų Kaune, jame Jordanas pirmą kartą pamatė Čiurlionio tapybos darbus.

– Kaip atradote M. K. Čiurlionio kūrinius? Kuo jie Jums svarbūs?

– Norėjome atlikti M. K. Čiurlionio kūrinių, tačiau greitai supratome, kad nebus paprasta. Deja, Čiurlionis

nerašė duetų fleitai ir violončelei, tačiau radome įvairių pjesių fortepijonui, tarp kurių yra ir dvibalsių fugų, kanonų, mazurkų. Dėl savo polifoninių savybių šios pjesės puikiai dera prie Bacho kūrybos, tad nusprendėme jas įtraukti į koncerto programą ir taip išryškinti gilų abiejų kompozitorių muzikos suvokimą. Šios kūrinių paieškos bei jų pritaikymas duetui buvo smagus ir įdomus darbas. Ir, žinoma, visuomet džiaugiuosi atlikdama lietuvių kompozitorių opusus. Tris Čiurlionio preliudų transkripcijas fleitai ir fortepijonui atliksime rugpjūčio 2 d. koncerte Taikomosios dailės muziejuje. Ten kartu su mumis dalyvaus Emilė Elena Dačinskaitė (sopranas) ir Guoda Indriūnaitė (fortepijonas). – Ar lietuvių kompozitorių kūrinių atliekate ir koncertuodama Prancūzijoje?

– Visuomet į koncertų Prancūzijoje programas stengiuosi įtraukti kompozitorių J. Pakalnio, O. Balakausko, A. Martinaičio kūrinių, nes didžiuojuosi esanti lietuvė. A. Martinaičio „Strazdo mokinį“ grojau Paryžiaus muzikos muziejuje. Iš įvairių pasiūlytų kūrinių programos (jos tema buvo „Paukščiai“) sudarytojų dėmesį patraukė būtent A. Martinaitis, tad džiaugiausi galėdama šį lietuvių kompozitorių pristatyti prancūzų publikai.

– Kokių pokyčių pastebite grįžusi į Lietuvą koncertuoti? Kuo Jums reikšmingi šie pasirodymai?

– Lietuvoje džiugina intensyvus kultūrinis gyvenimas, įvairių meno renginių, festivalių gausa. Tačiau tikiuosi, kad ir mano koncertai atneša ko nors naujo ir gražaus Lietuvos muzikos mėgėjams. Kiekvienas pasirodymas Lietuvoje man reikšmingas – visuomet gera groti savo šalyje. Taip pat džiaugiuosi galėdama scena dalintis su puikiais muzikantais. Koncertas gimsta iš idėjos, smagu, kai ji auga ir išsipildo taip, kaip įsivaizdavai. Viliuosi, kad dar ilgus metus turėsiu ką pasiūlyti Lietuvos klausytojams ir iš jų gausiu tiek pat šilumos ir nuoširdumo, kaip ir iki šiol. – Dėkoju už pokalbį!

Muzikos barai / 61

ATEINAME Gabrielė SLIŽYTĖ

okyklos metai dažnai asocijuojasi su ankstyvais rudens rytais, kai iš namų reikėdavo išeiti su tamsa. Pirmadienis išaušdavo anksčiau nei norėdavau, o smuiko pamoka Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokyklos Neakivaizdinio skyriaus klasėje pas mokytoją Beatą Šmidtienę prasidėdavo aštuntą valandą ryto. Į pamokas važiuodavau lydima mamos, vienai Šiaulių gamyklai priklausančiu prekiniu sunkvežimiu. Neįsivaizduoju, dėl ko daugiau, jei ne dėl smuiko, sukardavome tokį kelią. Tuo metu vyko mokyklos fasado, į kurį žvelgė mano mokytojos klasės langai, rekonstrukcijos darbai, ir kai šlubuodavo mano gamų intonacija, mokytoja prašydavo, kad negročiau kaip tų nešvarių, nesibaigiančių statybų gaudesys. Kaip ir Paryžiaus aukštoji nacionalinė muzikos ir šokio konservatorija ar kitos panašaus lygio institucijos, M. K. Čiurlionio menų mokykla gąsdino savo tvirtovę primenančia išore. Vis dėlto po keleto intensyvių kelionių maršrutu Šiauliai–Vilnius metų buvo pats laikas įsilieti į kasdienį mokyklos gyvenimą, su kuriuo pažindindavausi vieną kartą per savaitę. Atvažiavusi į M. K. Čiurlionio menų mokyklą staiga atsidūriau aplinkoje, kur mane supo dvasiškai artimi žmonės. Pirmoje mokymo įstaigoje mano meniškumas buvo kliūtis turėti draugų, o čia buvau tarp žmonių, kuriems atrodė normalu būti kitokiems ir tai priimti kaip dovaną. Per savo mokymosi metus buvau ir izoliuota, ir apsaugota, nors tuo metu maniau susidūrusi su didžiausiais savo gyvenimo sunkumais. Kaip ir daugelis, keldavausi šeštą ryto, kad dar prieš pamokas atidirbčiau savo pirmąją smuiko valandą. Atsimenu frustraciją, besikeičiančius mokytojus, tai, kaip per valstybinį muzikologijos egzaminą užgrojus „Jūrą“ susišvalgėme su čiurlioniukais ir vos neatsistojome pridėję ranką prie

Muzikos barai / 62

Prieš prasidedant skrydžiui: svajonių paieškos ir asmenybės turbulencijos Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje

jaustis tapus legendos dalimi. Galbūt dėl to nesibaigiančio artumo baigus mokyklą buvo metas išvažiuoti. Po tokio intensyvaus laiko norėjosi nukirpti ryšius lyg pasibaigus didelei meilės istorijai, užblokuoti bet kokią fizinę prieigą prie mokyklos. Tik atvažiavusios studijuoti ir gyventi į Paryžių manęs dažnai klausdavo, ar man čia nėra sunku. Toks klausimas stebindavo. Buvau ką tik baigusi Čiurlionkę. Dar būdama vaikas išmokau gyventi viena, laikytis savo pačios dienotvarkės, siekti užsibrėžtų tikslų. Rodos, mano beveik suaugusio žmogaus gyvenimas prasidėjo tik įveikus stojamųjų etapus ir solfedžio lygio patikrinimą. Esu suformuota mokyklos vertybių, kurios taip įsigėrė į mane, kad tapo mano pačios. M. K. Čiurlionio menų mokykla manęs nesulaužė, bet sustiprino ir dabar įkūnija mano vaikystę, kuri, rodos, vis dar gyvena tarp mokyklos sienų. Nors ir nebūdavo lengva, ačiū mus lydėjusiems žmonėms, kurie mus priėmė tokius, kokie esame. Juk svarbiausia yra rasti savo kelią, kad ir koks keistas jis kartais turėjo atrodyti. Kartais susapnuoju košmarą, kad esu priversta grįžti į mokyklą. Bet ar reikia tai vadinti košmaru? Kuo toliau, tuo labiau tai interpretuoju kaip norą prisiminti ir priminti sau, iš kur atėjau. n

širdies, apsupti nieko nesupratusių Tallat-Kelpšos studentų. Negali pamiršti ir kitų detalių. Rašymas, muzikologija, Françoise Sagan knygos vietoj „Brisiaus galo“. Net puantai, dėl pramogos pirkti antro aukšto baleto prekių parduotuvėje. Mokytojai, kurie keičiantis mokinių kartoms vis dar atrodo nė kiek nepasikeitę. Kažkodėl pasikeitėme tik mes. Skambučiai į pamokas, specialiai komponuoti mokyklai, mano bibliotekos numeris (733), uniformų tikrinimas klasėje, aidintys bendrabučio koridoriai ir kartais baimės jausmas, nesibaigiančios statybos, bandelės per pertrauką, mano

kambariokės džiūvančių darbų dažų kvapas ir daugybė mano portretų su smuiku jos piešimo įskaitai. Praėjus keletui metų po mokyklos baigimo, turėjau beveik įtikinėti save, kad čia kadaise buvo mano vieta. Gyvenimo vieta. Kartais praeidavo savaitė, o aš vis dar nebūdavau išėjusi iš mokyklos teritorijos. Mane kaip virkštelė nuo bendrabučio iki mokyklos jungė antro ar trečio aukšto tunelis. Pagyvenus „dėžėje“ ir žinant, kad dabar tokios pat jau nebėra, lengva Skrydis iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos į muzikos aukštumas Paryžiuje

Muzikos barai / 63

PAŽINTIS

Lietuviškos smuiko muzikos ambasadorė Pažintis su „Auksinio disko 2020“ laureate smuikininke prof. Rūta Lipinaityte Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Asmeninio albumo nuotr.

Muzikos barai / 64

ūta Lipinaitytė mokėsi nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Raimundo Katiliaus ir doc. Undinės Jagėlaitės smuiko klasėse), Malmės muzikos akademijoje (Švedija; prof. Aleksandro Fischerio klasėje), Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje (prof. Boriso Garlitsky klasėje). 2004 m. LMTA ji baigė magistro studijas, 2008 m. Estijos muzikos ir teatro akademija už darbą orkestrinio muzikavimo ir interpretacijos tema smuikininkei suteikė meno daktaro laipsnį. R. Lipinaitytė – tarptautinio konkurso, skirto J. Heifetzo 100-osioms gimimo metinėms, pirmojo tarptautinio duetų konkurso Švedijoje, Holšteino festivalio orkestro akademijos konkurso, tarptautinio P. Konjovićiaus (Jugoslavija) konkurso, G. Enescu atminti skirto konkurso Rumunijoje laureatė, keturių respu-

Po koncerto P. Čaikovskio konservatorijos didžiojoje salėje, 2018 m.

blikinių jaunųjų atlikėjų konkursų bei konkurso „Yamaha Music Foundation of Europe“ nugalėtoja. Kaip solistė Rūta grojo su Drezdeno, Brno, Kataro filharmonijų, Kroatijos radijo, Zagrebo simfoniniais orkestrais, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“, Lietuvos, Šv. Kristoforo, VDU, Klaipėdos, Šiaulių, Talino, Archangelsko kameriniais orkestrais, Maskvos kameriniu orkestru „Metų laikai“. Lietuvos radijo fonduose yra daugiau kaip 30 R. Lipinaitytės įrašų. Su Lietuvos kameriniu orkestru ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru įrašyti S. Prokofjevo ir M. Rózsos koncertai smuikui, E. Balsio „Dramatinės freskos“ smuikui, fortepijonui ir orkestrui, A. Schnittkeʹs Sonatos Nr. 1 versija smuikui su klavesinu ir kameriniu orkestru. Smuikininkės atliekama muzika skamba kompaktiniuose diskuose „Faustas Latėnas. Samba Lacrimarum“, (2006), „Kla-

sikinė muzika jauniesiems smuikininkams“ (2007), „Juozas Karosas“ (2016), „Netikėtas susitikimas Paryžiuje: A. Chausson. Koncertas smuikui, fortepijonui ir styginių kvartetui, op. 21“ (2016). 2018 m. buvo padarytas J. Corigliano Koncerto smuikui ir simfoniniam orkestrui videoįrašas, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo K. L. Wilson. Nors smuikininkės repertuaras platus ir įvairiapusis, ypatingą dėmesį ji skiria šiuolaikinės Lietuvos kompozitorių muzikos sklaidai. „YouTube“ platformoje galima rasti videoįrašų ciklą „Lithuanian Music for Violin Solo“. Įrašyti V. Barkausko, A. Šenderovo, Z. Bružaitės, J. Juozapaičio, J. Jurkūno, E. Balsio, B. Kutavičiaus, J. Tamulionio, V. Sobieski, D. Digimo, G. Gelgoto kūriniai. R. Lipinaitytė redagavo ne vieną lietuvių autorių opusą smuikui, išleido jų natas. Rūta Lipinaitytė aštuoniolika metų griežė orkestre „Kremerata Baltica“ (įkūrėjas ir meno vadovas Gidonas Kremeris) – nuo kolektyvo veiklos pradžios 1997 m. iki 2014-ųjų, buvo kamerinio ansamblio „Kremerata Baltica Sextet“ narė (2004–2008).

Su „Kremerata Baltica“ koncertavo daugelyje pasaulio miestų, kamerinę muziką grojo įvairių šalių koncertų salėse kartu su M. Fedotova, G. Kremeriu, T. Grindenko, A. Mustonenu, K. Sidorova, P. Sadlo, J. Khoury, M. Lohuaru, L. Leiten, S. Lasmannu, S. Krimeriu, L. Geniušu. Nuo 1995 metų smuikininkė rengia kamerinių kūrinių programas su pianiste Indre Baikštyte, 2001-aisiais jos įkūrė duetą „Domino duo“. Smuikininkė dažnai kviečiama dalyvauti įvairių orkestrų projektuose kaip koncertmeisterė ar koncertmeisterio asistentė. 2015 ir 2017 metais buvo tarptautinio kamerinio orkestro „East-West“ koncertmeisterė (meno vadovas pianistas Slava Krimeris, orkestras yra reziduojantis J. Bašmeto festivalio Minske kolektyvas), 2014 ir 2015 metais – kviestinė Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisterė. 2019 m. su Štutgarto SWR ir „MusicAeterna“ simfoniniais orkestrais gastroliavo Rusijoje, JAV, Japonijoje ir Europoje, 2019 rudenį tapo orkestro „MusicAeterna“ (meno vadovas Teodoras Currentzis) nuolatine nare. Intensyvi Rūtos Lipinaitytės aka-

deminė veikla. 2005–2008 metais ji dirbo pedagoginį darbą Taline, šiuo metu yra LMTA profesorė, Styginių instrumentų katedros vedėja. Tarp jos studentų yra nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatų. 2013–2014 metais R. Lipinaitytė vadovavo Lietuvos mokslo tarybos finansuotam kultūrinės plėtros projektui „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“. Profesorė nuolat dalyvauja mokslo renginiuose, yra skaičiusi pranešimus tarptautiniame Mokslinės informacijos instituto kongrese Kaune, tarptautinėje konferencijoje-festivalyje „Doctors in Performance“ Helsinkyje, LMTA platformos HARPS simpoziume „Menų funkcijos kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“, kitose LMTA konferencijose. R. Lipinaitytė nuolat rengia meistriškumo kursus, seminarus, yra suorganizavusi pirmąjį Lietuvoje orkestrinių partijų konkursą (2014). 2014 ir 2018 m. Rūta Lipinaitytė gavo kultūros ir meno kūrėjams skiriamą valstybės stipendiją, 2020 m. tapo Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimo „Auksinis diskas“ laureate. Šiame interviu profesorė pasakoja apie savo profesinio kelio pradžią, tarptautinę koncertinę patirtį, muzikinius prioritetus, pedagoginį darbą ir pandemijos inspiruotą naują projektą. – Kas lėmė, kad pasirinkote smuikininkės kelią? Ar turėjote kitų svajonių?

Rūta Lipinaitytė

– Smuiką pirmą kartą į rankas paėmiau būdama ketverių ar penkerių, tad pasirinkimu tokią muzikinio kelio pradžią pavadinti nebūtų tikslu. Šio instrumento atsiradimą mano gyvenime lėmė tai, kad ir mama prof. Undinė Jagėlaitė, ir senelis Juozas Jagėla buvo smuikininkai. Su smuiku gyvenau nuo pat vaikystės, ir tai atrodė taip natūralu, kad net mintis iškeisti smuikavimą į kitą veiklą niekada nebuvo kilusi. Bet nėra teisūs tie, kurie mano, kad dažnai būsimi muzikantai neturi vaikystės. Jos paprastai neturi tie vaikai, kurių tėvams savo lūkesčių (nebūtinai susijusių su muzika) įgyvendinimas tampa svarbesnis už vaiko norą būti vaiku. O aš turėjau galimybę būti ir maža smuikininke,

Muzikos barai / 65

PAŽINTIS ir vaiku. Esu be galo dėkinga už tokį šeimos ar net giminės sprendimą, juk turėti profesiją, kurią ramia širdimi gali pavadinti ir hobiu, yra dovana. – Esate susipažinusi su keliomis smuiko mokyklomis. Kuri Jums artimiausia?

– Studijavau Lietuvoje, Švedijoje, Estijoje, Prancūzijoje, daug laiko praleidau Austrijoje, nemažai – Rusijoje. Tačiau palyginti šių šalių mokyklų bruožus nėra paprasta. Seniau smuiko mokyklų skirtis būdavo labai aiški, o šiais laikais muzikantai, pedagogai daug keliauja, veda meistriškumo kursus, studentai daug dažniau keičia dėstytojus, klausosi įrašų, žiūri video, tad griežimo mokyklos niveliuojasi, susipina. Šiandien turbūt aktualiau būtų kalbėti ne apie seniau tokias skirtingas ir ryškias, pavyzdžiui, rusų ar prancūzų smuikavimo mokyklas, bet apie kultūrų, mentalitetų skirtumus. Žvelgiant šiuo aspektu, artimiausia man yra lietuviška terpė. Žmonės, kurie daug laiko praleidžia ne savo šalyje, dažnai ima daug labiau vertinti ryšį su savo tauta, savo šaknimis ir savo kalba, kultūra. Pasisemti patirties, praplėsti akiratį svetimose šalyse būtina, tačiau dažnai su liūdesiu žvelgiu į svajojantį išvažiuoti jaunimą. Jaunam žmogui sunku suvokti, kad kitoje šalyje visuomet liksi svetimas, nors ir kaip gerai sektųsi. Gyventi Lietuvoje ne visiems ir ne visada lengva, bet problemų tikrai netrūksta ir kitur. – Kokia mokykla remiatės dėstydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Dėl aukščiau išvardintų priežasčių nenorėčiau priskirti savęs prie vienos ar kitos mokyklos. Didesnę įtaką man kaip pedagogei (ir kaip atlikėjai) padarė ne konkrečios mokyklos, o tam tikri gyvenime sutikti žmonės, asmenybės. Kiekvienas jų paliko gilų pėdsaką mano mąstyme, suvokime, tad šias patirtis norisi perduoti jaunesnei kartai. Nuo pirmų žingsnių smuikavimo meno kelrodis man buvo mama, ji dėstė ir akademijoje, tad, manau, būtent mamos „mokykla“ turėjo didžiausią poveikį. Mamai esu dėkinga ir už tai, kad pasukau į pedagogiką. Labai svarbūs man buvo ir kiti

Muzikos barai / 66

dėstytojai – profesorius Raimundas Katilius, pas kurį mokiausi net aštuonerius metus, taip pat profesoriai Aleksandras Fischeris, Borisas Garlitsky. Beveik du dešimtmečius turėjau galimybę artimai bendrauti ir groti kartu su vienu iškiliausių šių laikų smuikininkų Gidonu Kremeriu, būtent jo dėka pamilau šiuolaikinę muziką. Šio smuikininko mintys, idėjos mus, orkestro „Kremerata Baltica“ narius, lydėjo ir veikė daugelį metų. Jis ugdė atlikėjo gebėjimą atskirti, kas tarnauja menui ir yra nuoširdu, tikra, o kas dirbtinai teatrališka, tenkina tik jo ego. Kita išmokta pamoka – komforto tiek gyvenime, tiek ir muzikavime sąsajos su rutina ir nuoboduliu. Apie tai konferencijoje net esu skaičiusi pranešimą „Gidono Kremerio mokykla: kova su komfortu arba nepatogumo principas“. Tai išties labai įdomus požiūrio į meną, į gyvenimą aspektas. Dar viena asmenybė, kurią galėčiau apibūdinti kaip turbūt labiausiai sukrėtusią mano muzikinę pasaulėžiūrą, – graikų dirigentas Teodoras Currentzis. Su jo vadovaujamu orkestru „MusicAeterna“ bendradarbiauju porą metų. Šis žmogus tiek scenoje, tiek repeticijose atiduoda muzikai save iki paskutinio energijos lašo, stengiasi kiekvieną natą, frazę pateikti taip, kad ji paliestų klausytojo širdį. Koncerto metu ši energetika perkelia į visai kitą muzikos girdėjimo ir pajautimo lygmenį. Tokie potyriai labai įkvepia, bet juos sunku nupasakoti žodžiais. Manau, būtent tokia sukaupta patirtis formuoja tam tikrą pedagoginį stilių, savitą mokymo terpę. – Kaip įkvepiate savo studentus?

– Be minėtų patirčių, kurias pedagogas turėtų stengtis žodžiu, asmeniniu pavyzdžiu ar kitais būdais perduoti savo auklėtiniams, labai svarbu suteikti galimybę ne tik studijuoti, kaupti žinias, bet ir jas pritaikyti praktikoje, pajusti scenoje. Tad rengiame klasės studentų koncertus LMTA, važiuojame ir į kitus miestus. Turbūt visų jaunų atlikėjų svajonė yra groti solo su orkestru, ir nors tokį šansą gauna ne kiekvienas, jo siekis

motyvuoja, neleidžia pasinerti į rutininį ruošimąsi eiliniam egzaminui. Stengiuosi rasti galimybių pagroti su orkestru, esame turėję kelis tokius projektus. Man labai malonu groti drauge, tada pati semiuosi jaunatviškų idėjų, entuziazmo. Visada be galo džiaugiuosi auklėtinių pasiekimais – aplodismentai studentams, jų pelnyti apdovanojimai teikia ne mažiau džiaugsmo nei pačios gautieji. Tikiuosi, juos tai taip pat motyvuoja. Na, ir stengiuosi, kad studentų tikslai neapsiribotų „žemiškais“ reikalais. Neseniai viename interviu jauna menininkė, paklausta apie savo muzikinio gyvenimo tikslą, įvardino tobulumo, meistriškumo ir precizikos siekį. Tai išties labai svarbūs mūsų profesijos aspektai, tačiau juos pavadinčiau kasdiene duona. Labai norėčiau, kad mano studentai turėtų aukštesnių muzikinių tikslų, sietų juos su interpretacijų, muzikos prasmės, santykio su klausytoju, su kompozitoriumi ieškojimais. – Kokius pastebite LMTA pokyčius nuo to laiko, kai joje studijavote?

– Akademijoje nebūdavau dažna viešnia, studijuodama paraleliai mokiausi Švedijoje ir Prancūzijoje, be to, nuo pat pirmo kurso važinėdavau į gastroles su „Kremerata Baltica“. Per metus turėdavome apie šešis mėnesius gastrolių, tad mano studijas turbūt labiau būtų galima pavadinti nuotolinėmis (šypsosi). Tačiau tą laiką, kuris buvo praleistas LMTA, prisimenu šiltai. Labiausiai pastebiu pasikeitusį pedagogo ir studento santykį. Anksčiau pedagogas buvo tas žmogus, su kuriuo ginčytis būdavo nevalia ir nepriimta, kurio žodis būdavo šventas, su kai kuriais profesoriais sveikindavomės šiek tiek drebančiais balsais... Dabar viskas kitaip. Studentai daug laisvesni, turi savo nuomonę, diskusija yra natūrali ir sveikintina bendravimo forma. Tai geras, teisingas pokytis, kol yra išlaikoma pagarba ir tam tikros ribos. Neseniai nutiko linksma istorija. Studentas be galo pasipiktino, kad su juo nebuvo suderintas egzamino laikas, nes paskelbta diena jam netiko.

Anot studijuojančiojo, studentai yra akademijos klientai, o šie, kaip žinoma, visada teisūs. Tai, be abejo, kraštutinumas, tokių situacijų pasitaiko nedažnai, tačiau norėdamas ko nors pasiekti kumščiu į stalą nebetrenksi, reikia diplomatijos, diskusijos, kartais net gudrumo. Liūdinantis pokytis yra studentų abejingumas įvairiems akademijoje (ir ne tik) vykstantiems renginiams – meistriškumo kursams, koncertams. Priežastis, manau, yra informacijos perteklius. Viską įmanoma rasti internete, paklausyti įrašų, kursų. Tačiau internetas niekada neatstos gyvo bendravimo, gyvos paskaitos, gyvo garso koncerto. Todėl apytuštės salės ar auditorijos kartais labai nuliūdina. – Nuo 2015 m. esate LMTA Styginių instrumentų katedros vedėja. Kokia Jūsų katedros vizija?

– Tai nuostabi katedra. Joje dirba puikūs pedagogai, labai gerbiu visus dar nuo studijų laikų, be galo vertinu jų palaikymą ir geranoriškumą. Pastaraisiais metais prie katedros prisijungė ir nemažai jaunesnių, tačiau jau spėjusių daug pasiekti muzikų. Mano vizija, kurią, labai tikiuosi, pavyksta sėkmingai įgyvendinti, – balansas tarp naujovių ir tradicijos. Ši vizija aprėpia labai daug katedros veiklos sričių. Iškilių pedagogų Sauliaus Sondeckio, Raimundo Katiliaus, Viktoro Radovičiaus, Jurgio Fledžinsko ir daugelio kitų per 75 metus sukurtas palikimas yra neįkainojamas, tad saugoti tradicijas, sukauptą išmintį yra tiek pat svarbu, kiek ir diegti šių laikų naujoves, kviesti dalintis patirtimi savo sričių specialistus, mo-

Rūta Lipinaitytė po mokinių ir studentų koncerto, 2018 m.

dernizuoti, skaitmeninti procesus. – Kas Jus paskatino siekti meno daktaro laipsnio? Ir kodėl Estijoje, o ne Lietuvoje?

– Į Estiją nuvedė asmeninio gyvenimo vingiai, be to, Lietuvoje tuo metu meno doktorantūros studijų dar nebuvo. Tiesiog norėjau įsigilinti į temą, kuri glaudžiai susijusi su mano pačios veikla. Įrodinėjau, šmaikščiai tariant, koks vis dėlto nereikalingas yra dirigentas. Be abejo, juokauju, nors rėmiausi „Kremerata Baltica“ fenomenu – šis orkestras griežia be dirigento. Tiek disertacijoje, tiek vėlesniuose straipsniuose nagrinėjau, kaip funkcionuoja orkestras, kai jam nediriguojama: kokia atlikėjų hierarchija, kokios koncertmeisterio funkcijos, kaip jis sąveikauja su kitais orkestrantais, solistais ar kitų grupių koncertmeisteriais. – Kaip suderinate atlikėjos, orRūta Lipinaitytė su mokine po meistriškumo kursų Italijoje, 2018 m.

ganizatorės (katedros vedėjos) ir pedagogės veiklas?

– Aš jų netraktuoju kaip atskirų, tai tiesiog viena įvairiapusė veikla, susijusi su muzika. Į ją telpa viskas: profesija, darbas, kelionės, hobis, o dažnai ir laisvalaikis. Mano diena suskirstyta minučių tikslumu, draugai dažnai kaltina pernelyg kruopščiu planavimu ir organizuotumu. Taip, iš tiesų nesu spontaniškų poelgių mėgėja, nes spontaniškai išmokyti studentą groti, įsigilinti į kūrinį, spontaniškai suorganizuoti gerą renginį yra neįmanoma. Kruopštus planavimas daug kam asocijuojasi su nuobodumu, monotoniškumu, nekūrybingumu, tačiau kūrybą galima traktuoti įvairiai. Suplanuoti, kad viską spėtum, taip pat yra kūryba, nes reikia daug išmonės, vaizduotės, loginių dėlionių įgūdžių. Būtent geras planavimas leidžia daug nuveikti, dirbti įvairiai ir įdomiai. Net taip vertinamas muzikos atlikimo spontaniškumas – tas fantastiškas pojūtis, kai scenoje vyksta kažkas nauja, nesuplanuota, kai muzikavimas tampa nenuspėjamas, gyvas, – įmanomas tik įdėjus labai daug nespontaniško darbo... – Beveik du dešimtmečius griežėte

Muzikos barai / 67

PAŽINTIS kūrinius smuikui solo. Tokių įrašų yra labai mažai. Audio (CD) formatu įrašytų mūsų kompozitorių kūrinių turime kiek daugiau, tačiau šių dienų jaunimui priimtinesnės ir lengviau pasiekiamos yra internetinės platformos, videoįrašai patrauklesni, suteikia daugiau informacijos. Pradėjus domėtis nustebino lietuvių kompozitorių kūrinių smuikui solo gausa – jų yra gerokai daugiau, nei žinojau. Kai kurie skamba labai retai, kai kurių dar niekas nėra grojęs, kiti buvo atlikti tik kartą. Tad panašu, kad mano idėjos įgyvendinimas užsitęs... Jau įrašytus kūrinius galima rasti mano „YouTube“ kanale, šiuo metu kolekcijoje yra dvylika kūrinių. Po koncerto su solistu Aylenu Pritchinu ir dirigentu Teodoru Currentziu, 2019 m.

orkestre „Kremerata Baltica“, buvote ir jo koncertmeisterė, vadybininkė. Papasakokite apie darbą šiame orkestre ir kodėl nusprendėte jį palikti?

– Tai buvo neįkainojama visapusiška patirtis. Visų pirma todėl, kad tiek metų turėjau galimybę bendrauti ir groti kartu su vienu iškiliausių šių laikų smuikininkų Gidonu Kremeriu. Ne kiekvienas muzikas dar būdamas studentas gali pasigirti apvažiavęs pusę pasaulio, grojęs garsiausiose salėse su puikiais solistais ir dirigentais. „Kremerata“ buvo ne vien grojimo kameriniame orkestre patirtis, bet ir gyvenimo mokykla. Nėra lengva dienų dienas, rytus ir vakarus praleisti su tais pačiais žmonėmis. Mokaisi ne tik smuikuoti, bet ir bendravimo, kompromisų, tolerancijos meno. Palikau orkestrą po aštuoniolikos „bendro gyvenimo“ metų. Sakoma, kad norint išvengti rutinos, neprarasti entuziazmo, reikėtų darbo vietą keisti bent kas septynerius metus. Faktas, kad su šiuo orkestru praleidau net aštuoniolika metų, manau, pasako daug. – Kokiai muzikai teikiate pirmenybę?

– Man artimiausia šių laikų muzika, ją atlieku dažniausiai. Be to, kitų epochų kompozitorių jau nenudžiuginsi, kūriniai žinomi, pagalbos juos populiarinant nebereikia, įrašų be galo daug. Mėgstu pasirinkti nežinomus ar

Muzikos barai / 68

mažai girdėtus kūrinius, nes matau gilią prasmę atlikdama tokią muziką. Klausytojas ne visada yra pasiruošęs rizikuoti klausytis negirdėtos muzikos, ausiai dažnai malonesni jau pažįstami sąskambiai. Tačiau grodamas nežinomus, retai atliekamus kūrinius atlikėjas su jais pažindina klausytojus, šviečia juos, o šie nustemba, plečia savo akiratį. Manau, tokios emocijos yra ne mažiau vertingos nei malonumas klausytis žinomų melodijų. Grodamas šių dienų muziką atlikėjas tiesia ranką kompozitoriams. Visais laikais kompozitoriui parašius kūrinį pirmas atlikėjas dažniausiai būdavo jo tautietis. Todėl groju daug lietuviškos muzikos. Iš dalies tai patriotizmas, tačiau ir nuoširdi meilė: lietuvišką muziką gerai jaučiu, žinau, ką noriu savo grojimu pasakyti. Tai tiesiog mano muzika, ją mėgstu, gerbiu, ji yra mano pačios kaip muzikantės dalis. Kas, jei ne atlikėjas naujam kūriniui gali atverti kelią į klausytojų širdis. – Kaip sekėsi išgyventi pandemijos laikotarpį?

– Keistas buvo laikotarpis, kiekvienas jį išgyveno savaip. Vieniems tai buvo sunkus laikas, kiti išnaudojo jį gilinimuisi į save ar įvairiems darbams įgyvendinti. Aš labiausiai džiaugiuosi idėja, kuri atėjo būtent per karantiną: videoformatu pradėjau įrašinėti lietuvių kompozitorių

– Ką patartumėte tiems, kurie norėtų sekti Jūsų pėdomis?

– Jaunam, savo kelią pradedančiam muzikui svarbu suvokti – pedagogai stebuklų nedaro. Egzistuoja nuomonė, kad patekus pas žymų, „gerą“ pedagogą prasidės tikra karjera ir mokinys ar studentas pagaliau užgros. Taip nebūna. Svarbu pasirinkti ne „geriausią“, bet tinkamą pedagogą. Ne kiekvienas geras pedagogas konkrečiam studentui duos reikiamų žinių, pastūmės reikiama linkme. Neužtenka mokytis pas gerą profesionalą – turi sutapti pedagogo ir studento „laukai“. Jei taip nėra, rezultatai dažnai nuvilia, nors tikėtasi daug. Stebuklus daro ne pedagogas, o nuoseklus besimokančiojo darbas, smalsumas, entuziazmas, meilė tam, ką darai. Sakoma, kad nuo mėgstamos veiklos nepavargstama, juk tik taip pavyks pasiekti savo svajonę. Norėčiau pasidalinti ir dar viena mintimi apie muziką. Muzika – kaip kalba, bet galima daug kalbėti ir nieko nepasakyti. Kad ką nors papasakotum, kuo nors pasidalintum, reikia turėti kuo. Tai ne tik žinios, dar svarbesni yra įspūdžiai, išgyvenimai. Patarčiau neužsidaryti tarp keturių sienų mokantis teisingai atlikti pasažus ar tiesiai braukti stryku – kur kas svarbiau patirti visko kiek įmanoma daugiau, nebijoti ir neigiamų emocijų, nes visa tai praturtina, ir būtent apie tai galima ir reikia kalbėti scenoje. n

SUKAKTIS

Dailės skyrius DAUGELIO ŽINOMIAUSIŲ DABARTIES LIETUVOS MENININKŲ VEIKLOS APRAŠUOSE GALIMA PASTEBĖTI VIENĄ TENDENCINGĄ NETIKSLUMĄ: JIE VISI PRADEDAMI NUO STUDIJŲ LIETUVOS AR UŽSIENIO MENŲ AKADEMIJOSE. O JUK VISKAS PRASIDĖJO, BUVO NULEMTA DAUG ANKSČIAU, IR PAPRASTAI – M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOJE. DAILĖS SKYRIAUS STEIGĖJAS ANTANAS GARBAUSKAS JAM VADOVAUTI PRADĖJO BŪDAMAS 27-ERIŲ. MOKYTOJAIS PASIKVIETĖ DIRBTI SAVO BENDRAAMŽIUS, KĄ TIK BAIGUSIUS TUOMETĮ VILNIAUS DAILĖS INSTITUTĄ. PANAŠIAI KLOSTOSI IR DABAR – PER DAILĖS SKYRIAUS EGZISTAVIMO METUS GALIMA SUSKAIČIUOTI JAU KETVIRTĄ BENDRAMINČIŲ PEDAGOGŲ KARTĄ. APIE TAI, KUO GYVENA DAILININKAI ŠIANDIEN, KALBĖJOMĖS SU VYTENIU BAURA, GRAFIKU, MOKYTOJU, DIREKTORIAUS PAVADUOTOJU DAILĖS UGDYMUI. PATS VYTENIS ŠIOJE MOKYKLOJE MOKĖSI TREJUS METUS. GIMTOJOJE MARIJAMPOLĖJE, JAM DAR NET NEPRADĖJUS LANKYTI DAILĖS MOKYKLOS, BUVO SURENGTA PIRMOJI PARODA. IR JI NELIKO NEPASTEBĖTA – MARIJAMPOLIETĖ DAILĖS MOKYTOJA KELIS DARBUS ATVEŽĖ ČIURLIONIO MOKYKLOS DAILĖS PEDAGOGEI INGEI TALMANTIENEI, O ŠI, ĮŽVELGUSI VAIKINO TALENTĄ, PAKVIETĖ JĮ DRAUGE SU DAILĖS SKYRIAUS MOKINIAIS VYKTI Į PRAKTIKĄ.

Vytenis Baura, direktoriaus pavaduotojas dailės ugdymui

irmasis santykis su mokykla praktikoje paliko begalinį įspūdį. Man viskas buvo nauja, džiaugiausi galėdamas toliau mokytis čia. Treji metai prabėgo labai greitai, tuomet – Vilniaus dailės akademija, kurioje studijavau grafiką, įgijau bakalauro ir magistro laipsnius. Nieko nelaukęs grįžau atgal, čia dirbu nuo 2010 m. Mes esame pakankamai autonomiški, bet visą laiką jaučiame šalia esant ir muzikus, ir baleto šokėjus. Menų bendrystę ypač pajunta bendrabutyje gyvenantys mokiniai – kai kambario draugas mokosi kitos specialybės, nori nenori susipažįsti su kito meno specifiką: klausaisi repetuojančio muzikanto, nueini į koncertą ar baleto spektaklį pažiūrėti, kaip sekasi kolegai. Stengiamės, kad mokiniai tarpusavyje bendrautų. Disciplina?.. Dailininkai disciplinai paklūsta įvairiai. Be abejo, yra bėdų, pavyzdžiui, dėl uniformų, bet tvarkos, kiek įmanoma, laikomės. Vaikai improvizuoja, sugalvoja būdų, kaip kūrybiškai prie jos prisitaikyti. Bet ne tvarka ir disciplina yra didžiausias rūpestis. Milžiniški vaikų krūviai – vis didinami bendrojo lavinimo reikalavimai, o juk meninės disciplinos taip pat ne poilsis, tai intensyvus ir sunkus darbas. Mūsų, pedagogų, užduotis – išmokyti vaikus savikontrolės, disciplinos, tinkamai planuoti savo laiką.

Marijus Piekuras, Tomas Dumbrauskas, Marija Šnipaitė, Vidmantas Jusionis, Vytenis Baura ir Linas Blažiūnas

Muzikos barai / 69

SUKAKTIS Ar kinta mokymo procesas? Pagrindai nepasikeitę, jie negali keistis. Mums net priekaištaujama, kad esame pernelyg „užsisėdėję“. Bet vieningai sutariame, kad klasikinius pagrindus būtina išugdyti, tad šimtai valandų skiriama akademiniam piešimui, spalvų, linijų ir erdvių suvokimo pratyboms, nupiešiama šimtai natiurmortų, tūkstančiai eskizų. Dailės mokymasis, žinoma, prasideda nuo žaidimų, nors pamokų pavadinimai – kompozicija, lipdyba, piešimas – skamba rimtai ir nurodo, kad mokomasi suvaldyti medžiagą ir priemones. Vėliau, kai jau daugiau ar mažiau būna įvaldytas piešimas ir kompozicija, keliami nauji tiksliai: pagauti akimirką ir išsiaiškinti spalvų tarpusavio santykius. Taigi šiandien piešimas greičiau yra priemonė vizualiniam mąstymui ugdyti. Nuo aštuntos iki dešimtos klasės mokiniams dėstomi įvairūs dalykai – tapyba, skulptūra, grafika ir dizainas. Tuos trejus metus kas porą mėnesių besikeičiantis dalykas padeda pamatyti, kokių skirtingų gabumų kiekvienam iš jų reikia ir kur mokinys jaučiasi tvirčiausiai. Pasirinkęs tam tikrą sritį, paskutinius dvejus metus mokinys skatinamas išbandyti kuo įvairesnes jos šakas, taip pat ir šiek tiek gretutinių, pavyzdžiui, tapytojai pasimoko tekstilės bei vitražo pagrindų, skulptoriai – keramikos, videomeno, grafikai – šrifto, taikomosios grafikos ir skaitmeninių grafinių programų

Renovuotas Dailės skyrius

valdymo. Ir tik dvejus paskutinius metus mokinys turi „savo“ mokytoją, o iki tol kūrybos jis mokosi iš trijų dešimčių pedagogų. Nuolat būdami grupėse, mokiniai vis dėlto kuria individualiai. Verta atkreipti dėmesį, kad, skirtingai nei kituose mokyklos skyriuose, dailės meno specifika mokiniams leidžia vienu metu vystyti ir technologinius, ir kūrybinius įgūdžius, nepaliekant savitumo paieškų paskutiniams metams, kai jau yra išmokta valdyti instrumentą ar savo kūną. Dailės skyriuje technologijų mokymasis nėra vertybė pati savaime, bet jas išmanant sparčiai tobulėja išraiškos galimybės. Praktikos – kaipgi be jų... Kelionėse ne tik geriau pažįstame ben-

dramokslius ir kolegas, išmokstame stebėti aplinką, žmones, ne vien grožėtis, bet ir vertinti, ugdyti matymą. Žvaigždės? Ne, žvaigždžių nepuoselėjam... Žinoma, kai kurių vaikų gabumai išryškėja anksčiau, jie išsiskiria iš bendraamžių, bet tai anaiptol nereiškia, kad būtent šie vaikai talentingiausi. Gyvenime visko būna. Kitas, žiūrėk, daugybę metų lyg ir nieko

Antanas Garbauskas

Dailės skyriaus mokytojai. Pirmoje eilėje: Valentinas Antanavičius, Vida Sližytė, Antanas Garbauskas, Bronislovas Gobis; antroje eilėje: Anicetas Jonutis, Romualdas Kunca, Giedrius Plechavičius, Linas Katinas, Ignas Giedrius Talmantas, Mindaugas Skudutis, 1985 m.

Muzikos barai / 70

ypatinga nepadaro, o staiga blyksteli naujais darbais. Mūsų skyrius nėra didelis, šiuo metu turime daugiau kaip 200 mokinių ir 32 pedagogus. Reikia pasakyti, kad šiandieniniai vaikai kitokie, ypač greita kartų kaita, skiriasi net penktokai nuo ketvirtokų – mąstymu, elgesiu, bendravimu, gebėjimu sukaupti dėmesį, suvokti informaciją. Vaikui nebegali nurodyti, privalai viską pa-

Einartas Pocius,11 kl.

Salomėja Kazlauskaitė, 10 kl. Iš parodos „M. K. Čiurlionio takais“

grįsti. Auga gerokai drąsesni ir laisvesni žmonės. Nuo 2004 metų mokome ir pradinukus, nes vaikus prie visko reikia pratinti palaipsniui, akademiniam darbui ruošti nuo mažų dienų. Ne visi, pradėję mokslus Dailės skyriuje, juos užbaigia – dažniausiai nepakelia krūvių. Pasitaiko, kad ir mes patariame negaišti laiko menuose ir rinktis kitą kelią. Šiandien turime puikias sąlygas mokytis ir dirbti. Mokyklos salėse, koridoriuose, kitose erdvėse rengiamos parodos, turime ir nuolatinę ekspoziciją.

Parodos atidarymas

Šiandieninio moksleivio skonį formuojame tradiciškai – svarbiausia lankytis parodose. Į menininkų dirbtuves nueiname rečiau, bet kviečiamės juos į svečius. Nors vargu ar įmanoma turėti įtakos mokinio meninio skonio formavimui – galime tik supažindinti jį su kultūros kontekstais. Dabartinė karta yra interneto čiabuviai, neišvengiamai stipriai, teigiamai ir neigiamai, veikia medijos. Tame didžiuliame vizualiame sraute reikia išmokti orientuotis, jausti jo dinamiką. Mėginame padėti, stengdamiesi užtikrinti kiek įmanoma daugiau gyvo santykio su menu. Pagrindiniai

pažinties su menu kelionių maršrutai – Paryžius, Berlynas, Roma. Bet keliauti dažnai per brangu... Mokymo procese stengiamės nekeisti logiškai susiformavusių principų ir tradicijų, reikia išlaikyti tai, kas yra gerai. Pasaulyje grįžtama prie pamatinių vertybių, o mes tam jau pasiruošę. n Kalbėjosi Audronė NEKROŠIENĖ

Muzikos barai / 71

PAŽINTIS

Svarbiausia – suprasti, kas vertinga praeičiai, dabarčiai ir ateičiai Lituanistė ir meno istorikė Danutė Jedzinskienė Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

irmąją pažintį su mokytoja Danute Jedzinskiene lydėjo Čiurlionio vardas. Mes, penktokėliai, buvome Čiurlionio pionierių būrys, dar ir geriausias mokykloje, o mūsų „pionieriškų darbelių“ tikslas – kuo geriau pažinti žymųjį menininką. Papasakoti apie jį mūsų auklėtoja ir vokiečių kalbos mokytoja Ida Alesina pakvietė Danutę Jedzinskienę. Pažintis užsitęsė – abi mokytojos sumanė mus nuvežti į Kauną, į M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Nepaprasta tai buvo kelionė! Ilgam palikusi ne tik įspūdžius... Net ir šiandien stebiuosi abiejų mokytojų drąsa, gal net savotišku avantiūrizmu – vaikus vesti į Čiurlionio galeriją! Ką jie ten, atrodytų, galėjo suprasti!.. Kelionė buvo ilga. Pirmiausia patys skaitėme Salomėjos Nėries ciklą „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Klasėje su abiem mokytojomis aptarėme ant pultų išdėliotas Čiurlionio paveikslų reprodukcijas. Tada mums buvo pasiūlyta pasirinkti labiausiai patinkantį paveikslą ir jam skirtas poetės eiles... Mokėmės atmintinai ir repetavome klasėje – kiekvienas prie savosios reprodukcijos deklamavoDanutė Jedzinskienė

Muzikos barai / 72

me. O tada jau kelionė į Kauną... Neabejoju, kad kiekvienas savaip išgyvenome nepaprastus jausmus: muziejaus rimties tyloje prie Čiurlionio originalo (!) perteikti poetės, o dabar jau ir pačių savastimi tapusius žodžius... Čiurlionio pažinimą su D. Jedzinskiene tęsėme ir kitais metais – vėl tapome geriausiu būriu mokykloje ir dovanų gavome kelionę „Čiurlionio takais“ į Druskininkus. Keliaudami susipažinome ne tik su Čiurlionio gimtosiomis vietomis, bet ir su Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimais“. Įsivaizduokite – apačioje Raigardo slėnis, o mes ant kalno šlaito paeiliui skaitome Krėvės tekstus... Po tos išvykos „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ilgam įsitaisė matomiausioje mano knygų lentynos vietoje. Vėliau mokytoja Jedzinskienė tapo mūsų lietuvių kalbos ir dailės istorijos mokytoja. Mokytoja, kuri kaskart aptardama mūsų rašinius priversdavo nustebti išgirdus, kad ir tu ką nors neblogai, gal netgi šauniai parašei... Mokytoja, kuri, nepaisydama nei pamokų grafiko, nei savo laisvalaikio, vedžiodavo mus po Vilnių, siauriausias ir trumpiausias gatveles, gražiausius kiemus ir bažnyčias, atverdama įspūdingiausius paveldo klodus. Šiandien vadinčiau tai kūrybiškumo, fantazijos skatinimu ne tik pažymiu, bet ir netikėtu pagyrimu ar pasakojimu... Tad išgirsti pačios mokytojos mintis apie tuos laikus ir mokyklą, kuri mus išugdė, man buvo ypač svarbu – juk mes šiandien vadinami prarastąja karta... Bet drįstu prieštarauti – tikrai nesijaučiame prarastieji! Su mylima Mokytoja lituaniste ir meno istorike Danute Jedzinskiene susitikome ilgam pokalbiui... Dar viena neįkainojama PAMOKA.

Dainius Trinkūnas. Paklausė: „Ar esate partietė?“ Atsakiau: „Ne. Ir nebūsiu.“ Tyla. Supratau, kad priimta. Tada kažkaip susikalbėdavome intonacijomis. Po poros metų pradėjau dėstyti dailės istoriją ir lietuvių kalbą ir literatūrą, nes turėjau dvi specialybes. Kartu dirbau klasės vadove, išleidau keturias abiturientų laidas, dalyvavau visose savo auklėtinių vasaros praktikose. Pirmosios dailininkų laidos buvo labai dainingos. Pamenu savo pirmosios laidos išleistuves – dainuodami per naktį iki aušros mokiniai nepakartojo nė vienos dainos. Vėliau Dailės skyriaus moksleiviai įsijungė į Kazimiero Kalibato ir Daivos Ra-

čiūnaitės (Vyčinienės) vadovaujamą mūsų mokyklos etnografinį ansamblį: rengdavo vakarones, koncertuodavo, pasiekė net Maskvą ir Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). Auklėjimas ir mokymas nesiskyrė, Lietuva buvo pagrindinis mūsų tyrinėjimų laukas. Reikėjo išmokyti vaikus ją matyti ir jausti. Prisimenu pirmuosius vaikų rašinėlius: „Lietuvos žalia spalva... Lietuvos mėlyna... pilka“ ir taip toliau... Nebuvo nei dailės istorijos vadovėlių, nei programų, šias kūrėme patys. Orientavomės į europinę klasiką, liaudies meną ir vietinės aplinkos pažinimą. Su klasika susitikdavome kasmet vykdami į Ermitažą. Mums buvo labai palanki aplinka: šalia – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia,

*** – Tuometėje Vilniaus vidurinėje meno mokykloje-internate pradėjau dirbti 1962 m., iš pradžių internato auklėtoja. Priėmė pats direktorius Liutauras Serapinas ir Romualdas Karpavičius sveikina Danutę Jedzinskienę 85 metų sukakties proga

Muzikos barai / 73

PAŽINTIS netoliese Gedimino kalnas. Kiekvienos naujos klasės dailės pažinimo pamokos prasidėdavo ant Pilkojo (dabar – Trijų Kryžių) kalno. Apačioje – rugsėjo miglose skendintis senamiestis, europinės architektūros muziejus. Žvelgdavome į bokštus, juos skaičiuodavome, grožėdavomės stogų mozaika. Vėliau leisdavomės žemyn. Reikėdavo apkabinti Lauryno Gucevičiaus kolonas, su archeologais paklaidžioti Katedros požemiais, pastovėti prie Šventos Onos, pasigrožėti skliautuotais Bernardinų vienuolyno koridoriais. Čia buvo mūsų istorija. Vaikai matydavo išdaužytus bažnyčių langus, išlupinėtus altorius ir vyno statines šventovėse. Istorinių stilių analizės pamokas dažnai papildydavo atsitiktinis praeivis ar „netyčia“ šalia atsistojęs kunigas. Mokyklos vadovybė toleravo tokias ilgai užtrunkančias pamokas. – Mane visą laiką stebino Jūsų gebėjimas įžvelgti mumyse ką nors ypatinga, kartais oi kaip giliai užslėptus gabumus, pažadinti juos...

– Mokytojas turi girdėti, ką vaikai kalba, matyti, ką jie daro. O jie kalba apie viską, kas yra jų viduje, pasako keliais žodžiais, pasako nuotaika, akimis. Niekaip nesuprantu mokytojų išgąsčio – sako, labai sunku dirbti su vaikais. O ką iš jų gauna – neakcentuoja. O gauna didžiausią dovaną – jų pasaulį, jų matymą. Jeigu aš galiu liudyti penkiasdešimt Čiurlionio mokyklos gyvenimo metų, tai todėl, kad jie man jį padovanojo, kad jie mane įvedė į tą pasaulį – save atradau per vaikus. Aš senau, o jie ėjo aukštyn, man nuo jų brendimo šis tas byrėjo: jie kūrė mane kaip mokytoją. Ar ne tas augimas ir yra visas pašaukimo, mokytojo darbo grožis? Atvirai pasakysiu – mane žemina, kai mokytojai per langus lipa į ministeriją prašyti sau atlyginimo. Manau, kad tą dieną, kai mokytojai neišėjo į klases prieš brandos egzaminus, uždarė mokyklą dviem savaitėms dėl savo algos, Lietuvos mokytojas mirė. Mokytojams nereikėjo šito daryti – tėvai turėjo gulti ant žemės ir ant bėgių, rūpintis mokytojų atlygiu. Mokinių tėvai, ne mokytojai... Todėl jaunimas ir nesirenka mokytojo pro-

Muzikos barai / 74

fesijos, nes nori lengvo kelio, lengvos, šviesios, laimingos tarnybos. Bet galima lengvai gyventi ir būnant mokytoju. Kai šiandien žiūriu į žaidžiančią mokyklą, mane tai baugina. Žaisti per pamokas gerai, yra atsipalaidavimo valandėlių. Bet mokymo procesas turi būti rimtas. Ką nors tu turi jiems atnešti, tad ir ieškok kelių pagal savo galimybes ir interesus, ieškok būdų, kaip tai pasiekti, kaip juos prašnekinti, kaip parodyti, kad tai, ką sakai, yra svarbu. Ką atneša mokytojas – jiems bus svarbu. Man buvo nesunku mokyti, nes mokykloje turėjome tokią nuostatą: sunku per pamokas, vadinasi, sėkmingai kopiate į kalną. Jeigu labai lengva, tada leidžiatės. Svarbiausia – stebėti save ir žinoti, ko atėjai į mokyklą. Būtina išgyventi nesėkmes, kad suprastum, ką daryti, kad ateitų sėkmė. Tuo metu mums, mokytojams teoretikams, svarbiausia buvo ne vadovėlinės žinios (ko tik ten nebūdavo prirašyta). Reikėjo išsaugoti žmogų, neleisti nuo vaiko kūno nuplėšti marškinių – to, kas sava, brangu, paveldėta iš tėvų, atsinešta iš namų. Bendrojo ugdymo programoje mes suformulavome tokius uždavinius: ne vardas, ne data svarbu, bet vardo, datos, reiškinio vertingumas praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Ir pamąstyti: kas aš esu? Kam aš esu? Ką galiu padaryti – sau, Lietuvai, pasauliui? Dvasingumas yra mokytojo esmė. Paruošti mokytoją, sugebantį dirbti savaip, pagal savo polinkį, per savo dalyką, savo gyvenimą, savo vargus uždegti žmoguje troškimą pažinti dvasines vertybes... Ne įduok, bet uždek – tada jis pats jas susiras. Kokiu pagrindu kaskart vis iš naujo kuriama švietimo sistema? Kuo remiasi dabartinė? Nėra esmės, nesudėliota struktūra. Švietimą reikia pradėti nuo mokytojų. Šalyje užtektų keliasdešimt mokytojų asmenybių, svarbiausia, kad jų darbas būtų matomas, parodomas – tai labai greitai pamatytų ir kiti. Ir ne tik matytų, bet ir analizuotų situacijas, priežastis, pasiekimus. Mokytojas paliktas bejėgis, dirba tai, kas liko toje mokykloje. Kiti, baigę aukštąjį mokslą, iki šiol kapoja

vištoms galvas užsienyje. Tai tautos tragedija – prarastas jaunimas. Išgyvename tragišką laiką. O kur pasuko kultūra? Į lengviausią žanrą? Kas juokina, kas linksmina... Žiūrėdamas į Rembrandto „Danają“ gali linksmintis, gali įžvelgti gyvenimo esmę, gali tiesiog grožėtis. Vaikai gali laidyti replikas ar net tyčiotis, išjuokti – jeigu neparuošti tokiam susitikimui. Šiandien leidžiama egzistuoti pajuokos, tyčiojimosi „kultūrai“! Tai baisu. Tai mūsų nuopuolis. – Sakote skaudžius, bet teisingus dalykus, aiškiai formuluojate problemas ir jų sprendinius...

– Gyvenu savo sodyboje, bet nesu užsidariusi, mane pasiekia tai, ko reikia. Prisimenu vieną labai keistą dalyką iš savo patirties: nuolat jausdavau, kad trūksta žinių. Visuomet jų siekiau bet kokiu būdu – seminaruose, paskaitose, knygose, nesvarbu, kad iš kaimo. Kaimo kultūra ir baltų kultūra nuėjusios labai ilgą kelią. Man pasisekė, kad rengdama knygą apie Kazį Šimonį tiesiogiai susidūriau su liaudies menu, ornamentika. Dabar pagal užsakymą ėmiausi Šimonio grafikos, tad vėl turiu progą susitikti su daugeliu žmonių, kurie tuo domisi. Man naujai atsivėrė mūsų, o ypač latvių, senieji ornamentai, jų prasmė ir gelmė. Ornamentika – senasis mūsų raštas, užfiksavęs žmonių vidinę būseną, santykį su pasauliu, bet mes jau nebeįskaitome tų ženklų. Ir mokykloje jais nesidomima. Suvokimui nėra amžiaus ribų, bet jam reikia paruošti. Dideli dalykai ateina per mažus, iš karto visko neįmanoma suprasti. Tai, kad iš ugdymo programų išbrauktas privalomas krašto pažinimo dalykas, – teisminis nusikaltimas. Tai – žmonių išvarymas iš Lietuvos, vertybių atėmimas, šaknų nukirtimas. Jaunimas nebepažįsta gimtojo krašto. Ekskursijos vyksta, bet važiuojama pasimaudyti, įlipti į bokštą, pavalgyti, pakvailioti ir sugrįžti. Tai – neparengtos ekskursijos. Reikia pažinti krašto istoriją, eiti pas kraštotyrininkus, gamtininkus... Mokytojas turi atsakingai parengti išvykas, susitikimus – tada tai atstos daugelį pamokų. Tai bus pradžia, šaknys, ant

kurių išaugs nacionalinė kultūra. Svarbiausia – atkurti kelią. O kelio motyvas – eik į priekį. Čiurlionis didis todėl, kad ir kelią, ir aukštį parodė. O Šimonis atkreipė dėmesį į šaknis. Kas yra žemė, kas yra po tuo, ką regime. Šimonis įžvelgė, kad pelkių akivaruose dangus atsispindi ryškiau, negu tavo akys jį mato žiūrėdamos aukštyn. Štai kur yra efektas! Pažiūrėk į akivarą ar bent į vandenį apsiniaukusią, ūkanotą dieną – pamatysi, kad ten dangaus giedros atspindys. Čia veikia fizikinis efektas, bet žmogus apie tai negalvoja, jis pamato tai. Ir vaikas, eidamas per pelkes, įsirašo tai. Pirmiausia suvok šaknis, o paskui eik, kur nori. – Čiurlionio pionierių būrys – kaip jis atsirado mokykloje?

– Prisipažinsiu – mano idėja. Pirmasis būrys buvo mano auklėtiniai dailininkai. Pionieriška linija – labai sudėtingas klausimas, na, o Čiurlionio – visai kas kita. Privalėjome auklėtinius mokyti pagal nustatytą reglamentą: būrys turi išmokti žygiuoti, skanduoti, dainuoti. Ruošiantis kažkokiai eilinei šventei pionierių vadovė, istorikė ir lituanistė Elytė Supejevienė, rengė žygiavimo ir pionieriškų dainų konkursą. Visoms klasėms reikėjo dalyvauti, ateiti su uniformomis, pionieriškais kaklaraiščiais ir taip toliau. Mano dailininkų klasėje buvo vos keli pionieriai, Nežinojau, ką daryti. Sakau, dėl Dievo meilės, jūs visi apsirenkit, kaip norit, bet kad būtų baltos palaidinės ir tamsi apatinė dalis, atsineškite kaklaraiščius. Mus ir taip jau linksniuoja, o mes vis dėlto esame Čiurlionio pionierių būrys. Klasės rikiuojasi, o maniškių vis nėra. Kai jie pasirodė, maniau, kad išprotėsiu... Elytė, pajuodusi iš pykčio, man rėžė: kaip tu taip galėjai! Manasis Čiurlionio būrys atėjo su gerokai per dideliais motinų batais, kai kurie buvo auliniai! Žinoma, jų eisenos žygiavimu niekaip negalėjai pavadinti. Bet vilkėjo taip, kaip prašiau – baltos palaidinės, tamsūs sijonai ir kelnės, visi buvo su kaklaraiščiais… Visa salė juokėsi iš to jų žygiavimo. Štai kur jie žaidė. Na, rei-

kia – tai reikia. Padarė, kas priklausė, ir pasakė, ką norėjo. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne vienos mokinės tėvelis advokatas, dirbęs vyriausybėje... O direktorius Dainius Trinkūnas išsikvietė mano klasės berniukus ir, nieko neaiškindamas, paprasčiausiai padėkojo. Nesiedamas su konkrečiu įvykiu, padėkojo už tvirtumą, savo nuomonės turėjimą, principus. Kalbėjo, kad jų karta eis vaduoti Lietuvos. Ne man tai sakė, o berniukams. Gražus liudijimas. – Ar labai skirdavosi muzikantų klasė nuo dailininkų?

– Muzikantai būdavo atviresni, jie daugiau leisdavosi į diskusijas, atviriau reikšdavo emocijas, o dailininkai tylėdavo... Ir net nežinodavai, ar jie tave girdi. O paskui ima ir ką nors padaro. Galų gale pajunti, kad jie tave praaugo. – Mokytoja, o ar pamenate, kaip rašėme laišką Justinui Marcinkevičiui? Sveikinimą gimtadienio proga, po „Katedros“ premjeros. Paskui jis atėjo į mūsų mokyklą... Ir Laimonas Noreika būdavo dažnas svečias...

– Kaipgi! Tu Marcinkevičių mokeisi atmintinai. Niekada šito nereikalaudavau, tik norėdavau, kad suprastumėte ir pajustumėte eilėraštį, ką nors išgirstumėte. Ir tas programinis Marcinkevičiaus eilėraštis, kurio sovietiniais metais neleido jam spausdinti, 1979 metais sukurtas: Kažkas gal išgirs mane, gal paskui mane pasakys: žegnokimės gimtine, ja prasiplaukim akis, – kad būtų visi jos darbai, visa ugnies Lietuva sunki mūsų rankoms – labai, labai mūs meilei – lengva.

Šis eilėraštis – Marcinkevičiaus esmė. Jis tai padarė. Sigitas Geda ėjo kitaip, to paties ieškojo ardamas dirvonus. Jis ėjo savo keliu, pagal savo talentą. Taip ir turi būti, nes jie menininkai. Sakau, mūsų karta sugrąžino laisvę, bet neįkvėpė pareigos. Nedavė pareigos supratimo, nesukūrė Lietuvos statybos plano... Be jo ir pjaunamės dabar. Gėda. Mes jautėme godulį aplankyti tada

dar negausias dailės parodas, susitikti, pabendrauti su pačiais kūrėjais. Mes jais džiaugdavomės, gaudydavome jų pastabas. Iš algos sutaupyti pinigėliai būdavo skiriami meno albumams, įsigyjamiems „iš po prekystalio“, knygų iš namų atsinešdavo vaikai, kurių įtakingi tėveliai grįždavo iš užsienio. Vaikai rašydavo referatus – taip vėrėsi pasaulis. – Jūs pasakojote, kaip atradote ir supratote tėvų ir šeimos svarbą, Dievą ir Tėvynę. Vadinasi, tam pirmajam „Mažvydo“ įspūdžiui Jūs mus paruošėte? Dievas, Pareiga, Meilė... Buvome pasirengę suvokti...

– Tai ne tik mano – ir Čiurlionio mokyklos nuopelnas. Vienas po kito sėkmingiau ar ne taip sėkmingai direktoriai ir visas kolektyvas statė mokyklą ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kūrė mokymo sistemą, konstravo ją griežtai, ne visiems priimtinai, bet struktūriškai. Prisimeni, juk dailininkai eidavo į jūsų koncertus, į valstybinius egzaminus, o muzikantai – į parodas. Kiek vėliau atsirado baletas. Be abejo, tai unikali mokykla, vienintelė Lietuvoje, buvo vienintelė Tarybų Sąjungoje, o dabar, sakyčiau, vienintelė tokia Europoje. Prilygstame Europos kultūros aukštumoms. Mūsų buvę mokiniai tampa laureatais, pasiekia tarptautines meno viršūnes. Mūsų mokyklos vaidmuo tautos dvasinėje kultūroje, atgimime, Sąjūdyje – nepamatuojamas. Amžina šlovė visiems, kurie tai padarė. Internacionalinės idėjos, tolerancija – kam jas dabar akcentuoti? Jos seniai suformuotos ir suderintos! Mūsų mokykloje dirbo ir žydų, ir rusų tautybės dėstytojų, kas tik norėjo ir turėjo ką pasakyti, būdavo kviečiami, o išugdė nacionalinius talentus! Iš to laiko šiandien yra daugybė savarankiškų, laisvų, kuriančių menininkų. Ne tik dabar – ir tada jie buvo laisvi, neprispausti. Ir jie dėkingi, kad jais pasitikėdavome. Mokymo programos viršūnėje visada švietė Vydūno ir Čiurlionio žvaigždės. Tai mus vienijo, visada galėdavome į juos atsiremti. Jie buvo mūsų Tikėjimas net tada, kai apie juos garsiai nekalbėdavome. Toks buvo mūsų laikas. n

Muzikos barai / 75

PRISIMENAME

Mokyklai paskirtas gyvenimas Skulptorius Romualdas Karpavičius

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

itais metais 70-metį minėsiantis skulptorius Romualdas Karpavičius save juokaudamas vadina Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos koridoriais vis dar vaikštančiu dinozauru. Pirmą kartą mokyklos slenkstį peržengė 1963 m. – šeštokas įstojo į tuometės Vilniaus vidurinės meno mokyklos-internato Dailės skyrių. Mokyklos duris mokytojas ekspertas, įvairiais laikotarpiais dėstęs skulptūrą, piešimą ir kompoziciją, buvęs direktoriaus pavaduotojas dailės ugdymui varsto iki šiol. Tiesa, su pertrauka, kai 1969–1975 metais studijavo skulptūrą Dailės institute. R. Karpavičius pripažįsta, kad derinti vadybinį ir pedagoginį darbą nebuvo lengva, o kur dar kūrybinė veikla, kuriai norėdavosi skirti daugiau laiko. Skulptorius daugiausia dirbo mažosios skulptūrinės plastikos ir heraldikos srityse. Yra sukūręs medalių, ordinų, kitokių apdovanojimų,

Muzikos barai / 76

ženklų ir vėliavų, taip pat uniformų (kartu su žmona Rima Karpavičiene, M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja) įvairioms institucijoms, tarp

jų Lietuvos policijai, Lietuvos muitinei, Savanoriškosios krašto apsaugos, Specialiųjų tyrimų tarnyboms ir kt.

Pirmieji „čiurlioniški“ metai

Romualdas Karpavičius gimė Panevėžyje, mokėsi 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Nuo mažumės jam patiko piešti, tad 1961 m. su tėvais persikėlus gyventi į Vilnių nebuvo sunku apsispręsti stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą mokytis dailės. To meto mokyklose viskas būdavo aišku: mokytojas – viršininkas, mokinys – nuolankus jo pavedimų vykdytojas. Bet M. K. Čiurlionio mokykloje viskas atrodė kitaip. Romualdą labiausiai nustebino mokytojų ir mokinių bendravimas be oficialumų, vyresniųjų menininkų dalinimasis patirtimi su jaunesniaisiais. O ir vyresnieji neatrodė jau tokie vyresni – dauguma mokykloje dirbusių mokytojų buvo ką tik baigę aukštąsias mokyklas, išvaizda menkai tesiskirdavo nuo mokinių. Skulptorius prisimena, kaip penkiasdešimtmetis direktoriaus pavaduotojas Juozas Budėnas, tuo metu buvęs vienas iš vyriausių pedagogų, mokytoją grafiką Rimtautą Gibavičių palaikė mokiniu ir koridoriuje sumanė jį supeikti dėl kišenėse laikomų rankų. Ir pats R. Karpavičius buvo atsidūręs panašioje situacijoje: mokyklos koridoriuose išdykaujantys berniukai sulaukė pastabos iš tuo metu pasiro-

džiusios vyresniųjų klasių mokinės. Narsuolis Romualdas pasiūlė jai nusiraminti, nes kitaip pati būsianti jų „paauklėta“. Po skambučio minėtasis direktoriaus pavaduotojas į klasę atvedė ir pristatė tą pačią „mokinę“ – naująją jų mokytoją ir auklėtoją Danutę Jedzinskienę (tada Jasiulionytę). Pamokos būdavo netradicinės, nereikėdavo, kaip vidurinėse mokyklose, sėdėti suoluose vieniems už kitų – kabinetuose mokiniai galėdavo laisvai judėti ir kurti. Didžiulį įspūdį darė santykių su mokytojais atvirumas, R. Karpavičius iki šiol prisimena savo mokytojo skulptoriaus Vlado Vildžiūno namuose Jeruzalėje rengtus pasisėdėjimus. Dar labiau mokytojus ir mokinius suartindavo vasaros praktikos, paprastai tris savaites vykdavusios įvairiose Lietuvos vietose. Skulptorius su nostalgija prisimena vakarus, kai po dienos darbų susėdę prie laužo mokytojai ir mokiniai dainuodavo lietuvių liaudies dainas, kalbėdavosi ne tik apie dailę, meną, bet ir apie gyvenimą. Prisimindamas pirmuosius savo mokytojus, skulptorius juos vadina nacionaline gvardija. Mokykloje dėstė vitražistas Antanas Garbauskas, Dailės skyriaus įkūrėjas ir tuometis vadovas, grafikai Juozas Galkus, Rimantas Dichavičius, Birutė Žilytė, Arvydas Každailis, Petras Ilgūnas, keramikas Egidijus Talmantas, grafikas ir tapytojas Valentinas Antanavičius,

tapytojai Vytautas Ciplijauskas, Bronius Gobis, grafikas ir tapytojas Vincas Kisarauskas, skulptoriai Vladas Vildžiūnas, Alfonsas Ambraziūnas ir kiti. Šiandien jie – Lietuvos dailės klasikai, o tuomet buvo linksmi, energingi, mokinių patriotiškumą puoselėjantys mokytojai.

Dailės skyriuje tarybų valdžios nebuvo

Nors XX amžius Lietuvos istorijos žemėlapyje pažymėtas raudona Sovietų Sąjungos vėliava, M. K. Čiurlionio menų mokykloje tvyrojo pagarba Lietuvos valstybingumui, jos istorijai. Dauguma mokytojų buvo gimę dar nepriklausomoje Lietuvoje ir savo pareiga laikė ugdyti mokinių patriotiškumą. R. Karpavičius su pagarba ir dėkingumu prisimena geografijos mokytoją A. Basalykienę, kuri vietoj privalomos vadovėlių medžiagos pamokose iš savo asmeninių užrašų pateikdavo duomenis apie tikrąją Lietuvos geografiją ir istoriją. Įsiminė ir mokytojo Juozo Budėno istorijos pamokos, persmelktos nebylios kritikos sovietinei santvarkai. Vėliau R. Karpavičiui prisipažino negalėdavęs mokyti iš sovietinių knygų, tad pamokos būdavo formalios. Įstrigo mokytojo Alfonso Ambraziūno žodžiai: Dailės skyriuje tarybų valdžios niekada nebuvo. Ir tai, matyt, galima pasakyti apie visą

mokyklą. Dažnu atveju mokytojai, pasitelkdami ezopo kalbą, mėgindavo mokiniams perduoti turimas žinias ir ugdyti pilietiškumo dvasią. Kartais pedagogai sąmoningai tarpusavyje diskutuodavo politinėmis temomis girdint mokiniams. R. Karpavičiui ypač įsimintina buvo kelionė po Vilniaus senamiestį su mokytojais V. Vildžiūnu ir R. Gibavičiumi, kalbantis apie valstybės istoriją ir patriotiškumą. Mokytojai vienas kitam pritarė, kad mokiniams reikia drąsiai ir be užuolankų sakyti tiesą ir nebijoti gresiančių pasekmių. Jų manymu, tuo metu viena svarbiausių mokytojo misijų buvo apkrėsti mokinius „nepriklausomybės liga“. R. Karpavičius sako, kad praėjus 50 metų po mokyklos baigimo jo bendraklasiai vienu balsu teigia: mokykla ne tik mokė suvokti meną, bet ir išugdė juos nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Partiotinis ugdymas mokykloje tęsiamas iki šiol. 2018 m. mokytoja Julija Ikamaitė inicijavo reikšmingą projektą – pusantro šimto pradinių ir jaunesniųjų klasių mokinių piešė Lietuvos valstybės istorinę vėliavą su herbu. Projektas sulaukė mokyklos direktoriaus Romualdo Kondroto pritarimo, buvo skirta lėšų vėliavoms atspausdinti. Su jomis Vasario 16-ąją dalyvauta mokyklos eisenoje nuo Karaliaus Mindaugo paminklo iki Rasų kapinių, kitais metais – Adolfo Ramanausko-Vanago ir 1863–1864 m. sukilimo vadų palaikų perlaidojimo iškilmėse.

Ir ant akmens gali išaugti vaisius

Romualdas Karpavičius buvo klasės seniūnas. Kartą, auklėtojai Danutei Jedzinskienei pakliuvus į ligoninę, jam buvo patikėtos klasės vadovo pareigos. Mokytojų ugdymas nepraėjo veltui – klasėje prie lentos seniūnas pakabino Jono Basanavičiaus portretą, o po juo – „Tautiškos giesmės“ tekstą. Mokinio 1950 m. Panevėžio dainų šventės leidinuke1 rastą Lietuvos himną, demonstruodami mokykloje įgytus kaligrafijos įgūdžius, jaunuoliai perrašė ranka. Ją pamatęs Romualdas Karpavičius ir jo sukurtas mokyklos garbės ženklas „Ad astra“

1950 m. Dainų šventė. Repertuaro dainos, Panevėžys, 1950.

Muzikos barai / 77

PRISIMENAME Juozas Budėnas reagavo ramiai, o giesmė dar kurį laiką kabojo klasėje. Šiandien R. Karpavičius stebisi, kad nebuvo liepta eiti pas direktorių, ir kartu su klasės bičiuliais lenkia galvą prieš mokytojų išmintį – jie žinojo, matė, suprato, bet tylėjo. Tai nebuvo vienintėlis kartas, kai mokiniai viešai demonstravo savo lietuvybę. Paskutiniais mokslo metais dalis R. Karpavičiaus klasės per Vėlines nuėjo į Rasų kapines ir uždegė žvakutes prie J. Basanavičiaus ir Nežinomo Lietuvos kareivio kapų. Apie tai sužinojo mokyklos partinės organizacijos sekretorė, klasės seniūnui teko aiškintis administracijai. Priremtas prie sienos, pripažino kaltę. Vėliau, pakvietus pasiaiškinti visą klasę, R. Karpavičius pasakė, kad buvo priverstas prisipažinti. Klasė jam pritarė. Kitą dieną direktorius Dainius Trinkūnas, nuraminęs partijos sekretorę, R. Karpavičiui pasakė: esate jauni, kvaili ir kakta norite pramušti sieną. Taip besielgdami užsimušite. Viską reikia daryti protingai. Ateis laikas, ir mes jums padėsime. Patriotiškumo ugdymo netrūko ir Danutės Jedzinskienės pamokose. 1963 m. vykusioje respublikinėje parodoje, skirtoje 1863–1864 m. sukilimui, mokinių dėmesį ji atkreipė į mokytojo V. Vildžiūno skulptūrą, vaizdavusią surištą, bet besijuokiantį baudžiauninką. Iš pradžių mokiniai nesuprato jos esmės, kodėl jis, būdamas surištas, juokiasi. D. Jedzinskienė paaiškino: baudžiauninkas juokiasi ne dėl to, kad yra surištas, – jis juokiasi iš pavergėjo, nes viduje yra laisvas.

Akistata su prievarta

Studijų Valstybiniame dailės institute metu būdavo sakoma, kad jame ir Aukštojoje partinėje mokykloje ugdomi ideologiniai darbuotojai, taigi jie turi būti labai „patikimi“. Neabejotina, kad KGB stebėdavo studentus. Vieną gražų rytą R. Karpavičius buvo nuvesdintas į KGB rūmus prie Lukiškių aikštės. Klausinėta apie Čiurlionio mokyklos mokytojus ir Vlado Vildžiūno namus Jeruzalėje. „Malonus“ visą dieną užtrukęs bendravimas baigėsi tokiu pasakymu: jei

Muzikos barai / 78

būsi su mumis, tavęs laukia labai gražios perspektyvos. Pasiūlymas R. Karpavičiaus nesužavėjo, tad jaunuolis prarado „gražias perspektyvas“. Patarus Rimtautui Gibavičiui, nutraukė ryšius su Vildžiūno namais – nenorėjo būti įtariamas ar vadinamas skundiku. Po kurio laiko suprato, kodėl ši tarnyba taip elgiasi – norima suardyti artimus mokytojų ir mokinių ryšius.

Mokytojas

1977 m., baigęs skulptūros studijas Dailės institute, R. Karpavičius grįžo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą dirbti mokytoju. Sutikęs Juozą Budėną sulaukė jo nuostabos ir šmaikščios Pamoka Dailės skyriuje, apie1975 m. replikos: „Dievas ką mylėjo, tai pasiėmė, o ko neapkentė, tą moky- pradžios skaitydavo Dailės skyriaus toju padarė. Pamokose niekada nesi- mokytojai, per pertraukas tarp panervink – kad ir ką mokiniai darytų, mokų kurdavo Romualdas Karpaviviską priimk su šypsena.“ Jaunasis čius, Giedrius Plechavičius, Alfonsas mokytojas jautėsi sugrįžęs į namus, Vincentas Ambraziūnas ir Petras Majam darbas mokykloje buvo šventė. zūras. „Dadzibao“ buvo leidžiamas Vis dėlto skulptoriui nemalo- porą metus, keli jo egzemplioriai nu prisiminti mokytojų ideologines išlikę skulptoriaus archyve. Dailės patikras, priverstines ideologines skyriaus mokytojai dalydavosi ir neužduotis mokiniams ir privalomą legaliai leidžiamomis knygomis rusų marksizmo-leninizmo universiteto kalba: jų R. Karpavičius gaudavo iš lankymą. Kasdienis to meto propa- savo skyriaus vadovo A. Garbausko, gandinis rusiškas klyksmas „Lenin, perskaitęs duodavo mokytojui G. Plepartija, kom-so-mol, Lenin, partija chavičiui. kom-so-mol!“2 varydavo į neviltį, taPrasidėjus Sąjūdžiui, Dailės skyčiau tiek R. Karpavičius, tiek kiti Dai- riaus mokytojų kambaryje atsirado ir lės skyriaus mokytojai neprarasdavo trispalvė, ir pačių nusipiešta Lietuvos humoro jausmo ir sugalvodavo, kaip valstybės istorinė vėliava. R. Karpaiš tuometės būties pasišaipyti. Taip vičius buvo Čiurlionio mokyklos sągimė slaptas Dailės skyriaus mokyto- jūdininkų vedlys, kartu su kolegomis jų kambario savaitraštis „Dadzibao“, rašydavo straipsnius, dalyvaudavo tarsi imituodavęs Kinijos chunveibi- mitinguose, skelbė nepriklausomybės nų, politiškai „subrendusio“ komu- idėjas. nistinio jaunimo būrių, vadinamosios Kalbėdamas apie savo pedagoginę kultūrinės revoliucijos metais ant sie- veiklą, mokytojas ekspertas R. Karnų klijuotus tekstus ir plakatus. Mo- pavičius nedaugžodžiauja. Sako, kad kyklinis „Dadzibao“ buvo ironiškas kaip jis vertino savo mokytojus, taip ideologinių partinių straipsnių iškar- jį vertins ir jo mokiniai. Įdomu stebėti pų, prierašų, nuotraukų ir komentarų visų mokinių likimus, smagu su jais koliažas, šeštadieniais priklijuojamas susitikti, pasikalbėti. Dauguma pasimokytojų kambaryje ant sienos už rinko menininko kelią, ne vienas apspintos. Laikraštį, kurį nuo savaitės dovanotas Nacionaline premija. 2

„Leninas, partija, kom-jau-ni-mas!“

6 klasės mokinių vasaros praktika Kaltanėnuose, 2011 m. birželis

Skyriaus vadovas

1993 m. slaptu balsavimu Dailės skyriaus mokytojai Romualdą Karpavičių išrinko savo vadovu. Prieš tai skyriui vadovavęs jo įkūrėjas vitražistas Antanas Garbauskas kolegą pristatė tuometiniam kultūros ir švietimo ministrui Dainiui Trinkūnui, buvusiam M. K. Čiurlionio mokyklos direktoriui. D. Trinkūnas nusišypsojo, paspaudė ranką ir palinkėjo sėkmės. A. Garbauskas, prieš perduodamas skyrių, patarė: „Romualdai, nepamiršk, kad esi čiurlioniukas, nepamiršk, ką čia gavai, ir tęsk tradicijas.“ Vadovauti nebuvo lengva, ypač pradžioje. Pareigas perėmus iš Antano Garbausko, pripažinto lyderio ir autoriteto, reikėjo pelnyti kolektyvo pasitikėjimą. Be to, atkurtos nepriklausomybės sąlygomis teko keisti sovietinių laikų santykius, megzti naujus ryšius su Dailės institutu. R. Karpavičiaus ir naujojo instituto rektoriaus Arvydo Šaltenio iniciatyva buvo surengta mokyklos ir instituto atstovų diskusija, aptarti bendri tikslai ir nauja, į nepriklausomos valstybės jaunuolių poreikius orientuota, Dailės ugdymo programa, kurios pagrindiniai principai – laisvos asmenybės ugdymas, nuoseklumas,

Dailės skyriaus 7-12 klasių mokinų tekstilės ir keramikos paroda Nacionaliniame operos ir baleto teatre 2010 m.

sistemiškumas, integralumas. Išlaikant deramą akademinių reikalavimų lygį, buvo atverti keliai šiuolaikiškai, individualiai meninei raiškai. R. Karpavičius savo sudarytame M. K. Čiurlionio menų mokyklos 1960–2010 m. Dailės skyriaus mokinių kūrybinių darbų albume rašė: „Pastaraisiais dešimtmečiais išgyvenome laisvėjimo procesą: daugybė parodų, nauja plastinė raiška, individualybių

proveržis. Visur vyko pertvarka. Reikėjo įsiklausyti į laiko pulsą.“ Po 25 vadovavimo Dailės skyriui metų, 2018-aisiais išleidus 1000-ąjį šio skyriaus abiturientą, R. Karpavičius nusprendė, kad laikas skyriaus vairą perduoti jaunesnei, jau pakankamai subrendusiai kartai. n

Muzikos barai / 79

PAŽINTIS

Būti reikalingam Dailininkas Arvydas Každailis

dėmesio, daug pasakodavo apie dailę, rodydavo žymiausių kūrėjų darbų pavyzdžius, ir tai mokiniams darė didelį įspūdį. Vėliau, paskatintas iš Baisogalos kilusių menininkų Vinco Kisarausko, Liucijos Šulgaitės, dailėtyrininkų Romualdo ir Stasio Budrių, Arvydas vos per mėnesį pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir 1957 m. įstojo į tuometį Dailės institutą. Įstojo iš pirmo karto, matyt, buvo įvertintas dėl stropumo ir ryžto. Laikydamas egzaminus sako jautęsis visiškai žalias, palyginti su Telšių, Kauno dailės mokyklų auklėtiniais, ką jau kalbėti apie puikiai pasiruošusius iš Minsko, Peterburgo ar Maskvos atvykusius pretendentus.

Grafikos studijos

tuvai reikšmingos heraldikos kūrėjo Arvydo Stanislavo Každailio biografija – unikali, kupina kūrybos vingių. Niekada nebijojęs naujų, iki tol nepažintų kūrybos sričių, daug ką išbandęs ir palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos dailės istorijoje, prisipažįsta nesilaikantis vieno kūrybos stiliaus, nes stilių suvokia tik kaip vieną iš daugelio raiškų meninei idėjai įgyvendinti. Tokį stilistikos eklektiškumą aiškina noru įgyvendinti ne tik asmeninius kūrybinius užmojus, bet ir atliepti laikmečio iššūkius.

Grafikos studijas pradėjęs A. Každailis jautė, kad jam dar reikia pasivyti bendramokslius, todėl stengdavosi

Pirmosios patirtys

Arvydas Každailis

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

ietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, vieno pirmųjų dabartinės Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojo, grafiko, iliustratoriaus, Lie-

Muzikos barai / 80

Baisogalos vidurinėje mokykloje Arvydas nebuvo ypač uolus mokinys. Per tiksliųjų mokslų pamokas jam būdavo kur kas įdomiau pro langą stebėti gamtos kaitą, besikeičiančias spalvas. Laukdavo pamokų pabaigos, kad galėtų lėkti dviračiu pažįstamais takais. Atėjus laikui galvoti apie ateitį, nemanė, kad mokyklos sienlaikraščių, teatro spektaklių dekoracijų piešimas bus pirmieji jo profesinės veiklos žingsniai. Vidurinėje mokykloje dailės pamokų nebuvo, tačiau mokantis vyresnėse klasėse pasirodęs vokiečių kalbos mokytojas Čebelis, Vilniaus universiteto auklėtinis, Baisogaloje ieškojęs prieglobsčio nuo sovietinių tarnybų

Arvydo Každailio heraldikos darbai

stebėti geriau už save dirbančius. Ryškiausią įspūdį paliko du dėstytojai – Jonas Umbrasas ir Petras Aleksandravičius. Pirmasis, dėstęs ankstyvąją dailės istoriją, pasižymėjo erudicija, įtaigiai pasakodavo apie senąsias kultūras ir jų meną. Piešimo dėstytojas P. Aleksandravičius studijas bebaigiančiam A. Každailiui pirmą kartą paaiškino, kodėl reikia piešti iš natūros. Iki tol kiti dėstytojai nebuvo padėję suvokti piešimo prasmės ir tikslo.

Kūrybinė veikla

Žvalgantis po menininko kūrybą, matyti platus laukas: estampai, knygų dizainas ir iliustracijos, plakatai, medžio drožyba, sienų tapyba, heraldika... Buvo atviras įvairioms meno kryptims, tarp jų siurrealizmui, popartui, optiniam menui. Vienas reikšmingiausių menininko darbų – 1981–1986 m. sukurtas 54 ofortų ciklas Simono Daukanto knygai „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, už ją 1990 m. Pabaltijo knygos meno trienalėje gavo Didįjį gintaro prizą, vėliau buvo įvertintas ir A. D. Gončarovo premija. Įkvėptas pripažinimo, netrukus A. Každailis sukūrė 65 ofortų ciklą Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikai“, už jį 2003 m. dailininkui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Kita ryški kūrybos sritis – heraldika. Ja grafikas susidomėjo 1966 m., nuo tada atkūrė arba sukūrė daugiau kaip šimtą miestų ir miestelių herbų, vėliavų ir spaudų projektų, tačiau svarbiausi darbai – Lietuvos valstybės herbo rekonstrukcija, Prezidento vėliavos, istorinės valstybės vėliavos projektai, už kuriuos 1999 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 1989 m. A. Každailis tapo vienu aktyviausių Lietuvos heraldikos komisijos narių. Dailininkas džiaugiasi atstatytais Lietuvos valdovų rūmais, jiems sukūrė šešis įvairios apimties eksterjero ir interjero puošybos objektus. Jau beveik du dešimtmečius A. Každailis šiltuoju metų laiku gyvena šalia Antalieptės, poeto Fausto Kiršos gimtojoje sodyboje. Už kultūrinę veiklą, poeto gimtinės atstatymą ir memorialinės ekspozicijos įrengi-

mą jam buvo suteiktas Zarasų rajono garbės piliečio vardas. Pastaraisiais metais dailininkas didžiausią dėmesį skiria Lukiškių aikštės pertvarkymui į pagrindinę reprezentacinę valstybės aikštę.

Metai Čiurlionio mokykloje

Po studijų trejus metus A. Každailiui teko darbuotis sąjunginio pavaldumo įslaptintoje įmonėje, vadinamojoje pašto dėžutėje (p. d. 50), elektronikos prietaisų dizaineriu, o paskui, šmaikštauja, dar dešimt metų sapnuoti, kad pametė leidimą ir negali išeiti iš teritorijos. 1965 m. bendrakursiui tapytojui Valentinui Antanavičiui rekomendavus, buvo pakviestas dėstyti Čiurlionio menų mokykloje. Ten pasijuto tarsi po žiemos šalčių būtų atsidūręs oranžerijoje. M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyrius jos vadovo Antano Garbausko pastangomis buvo suformuotas iš aktyvių dailininkų, tuomečio modernizmo atstovų. Visų tikslas buvo pažinti tarpukario Lietuvos dailę, taip pat pasaulio meną ir rasti savąjį autentišką kelią. A. Každailis iš pradžių vaikus mokė šrifto ir piešimo, paskui kompozicijos, vadovaudavo baigiamiesiems darbams, išleido ne vieną gabių grafikų laidą. Dėstyti mažiausiems nedrįso, bijojo pažeisti jų natūralų autentiškumą. Mokytojas A. Každailis stengėsi padėti mokiniams suvokti piešiamo objekto erdviškumą ir jį perteikti plokščiame popieriaus lape. Tuo metu nemažai dėmesio būdavo skiriama šrifto mokymui. Lotynišką raidyną dailininkas laiko didžiuoju pasaulio plastinės kultūros stebuklu, stebinančiu ženklų individualumu ir

stilistiniu vientisumu. Kompozicijos pamokose pastebėjo, kad tiesmukas temos paskyrimas mokiniui tampa tarsi nurodymu iš aukščiau, varžo spontaniškumą ir kūrybingumą, todėl mokytojas turi gebėti užduotį pateikti emocionaliai. Žvelgdamas į mokyklą (joje dirbo 1965–1988 m.) iš laiko nuotolio, A. Každailis ją vertina kaip tam tikrą oazę sovietinėje aplinkoje. Mokinių ir mokytojų bendravimas būdavo nuoširdus ir neformalus, mokiniai norėdavo mokytis, tapti profesionalais ir ateities lietuvių dailės kūrėjais. A. Každailis pripažįsta, kad dėstydamas gavo daugiau, negu pats davė. Tik pradėjęs dirbti, pajuto gyvenimo pilnatvę, pateko į to laiko modernizmo atmosferą, kuri veikė ir mokinius, ir jo paties kūrybą. Mokiniams stengėsi perteikti lietuvių dailės tradicijas, kartu ugdyti jų individualumą. Jo manymu, mokykla gerai parengdavo studijoms aukštojoje mokykloje, padarė įtaką ne vienai Lietuvos dailininkų kartai. A. Každailis prisimena ir mokykloje vyravusią patriotinę atmosferą, Jono Basanavičiaus ir M. K. Čiurlionio sukakčių minėjimus. Tačiau laikui bėgant sovietinė dvasia ėmė skverbtis ir čia, tarp mokinių ėmė rastis abejingumo, mažėjančio pasitikėjimo apraiškų. Gal tai lėmė ir šiandien pastebimą tam tikrą dailininkų uždarumą, net pilietinį abejingumą. Vis dėlto A. Každailis džiaugiasi, kad dauguma M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinių rado savo vietą Lietuvos dailės erdvėje ir tapo kūrybingais menininkais. n

Muzikos barai / 81

PAŽINTIS

Dailės skyrius dabar

Su kaukėmis

Mes esame kaip upė, kurios niekas nesunaikins. Jei kas užtvers upės kelią, ji pasidarys naują. Ir jei užeitų sausra, ir upė išdžiūtų, vis tiek upė bus palikus pėdsaką žemėje. Milda Janauskaitė, 13 m.

Čiurlioniukai su pačių nupieštomis vėliavomis Vasario 16-osios eisenoje „Valstybės keliu“, 2018 m.

Muzikos barai / 82

Ugnė Aliukaitė, 14 m.

Ūla Norvilaitė, 13 m.

Elmis Martinelli, 7 m.

Gytė Blaževičiūtė, 7 m.

Agota Pečkaitė, 10 m.

Ieva Jurkūnaitė, 10 m.

Auksė Pukėnaitė, 8 m.

Barbora Mikalauskaitė, 7 m.

Jurgis Masiulis, 10 m.

Justė Rimkutė, 11 m.

Morta Sederavičiūtė, 8 m.

Agnius Skauronas, 9 m.

Kotryna Janulevičiūtė, 10 m.

Saulė Gilytė, 13 m.

Karolina Valikonytė, 10 m.

Marta Baltinė, 10 m.

Petras Duda, 12 m.

Ieva Kondrotaitė, 7 m.

Laura Degoladdo-Brito, 12 m.

Ignas Vilda, 13 m.

Povilas Žilinskas, 13 m.

Rovena Karvelytė, 13 m.

Gabija Brikytė, 12 m.

Mykolas Šiaulys, 12 m.

Muzikos barai / 83

PAŽINTIS

Piešėjas, mąstantis kaip skulptorius

Dailininkas Mindaugas Lukošaitis

agal įgytą specialybę skulptorius, pagal žinomumą piešėjas Mindaugas Lukošaitis – vienas iš nedaugelio Lietuvos menininkų, kuriam karjeros vartus atvėrė iš pirmo žvilgsnio primiršta tradicinio piešimo sritis. 2003 m. sukurtu šimto piešinių ci-

Muzikos barai / 84

klu „Pasipriešinimas“, skirtu lietuvių pokario rezistencinei kovai įamžinti, dailininkas didelio dėmesio pirmiausia sulaukė užsienyje – 2004 m. dalyvavo tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje San Paule (Brazilija), garsi meno leidykla „Phaidon“ dalį šio ciklo piešinių publikavo knygoje „Vitamin D“. 2005 m. Danijos šiuolaikinio meno muziejus „Louisiana Museum of Modern Art“ įsigijo visą piešinių ciklą, jį 2011 m. eksponavo atskiroje salėje, šalia vykstant Pablo Picasso parodai „Taika ir laisvė“. Piešinių cikluose M. Lukošaitis vaizduoja Lietuvos pokario partizanų, Šiaurės karo, Lietuvos žydų ir Ruandos genocido istoriją. Jo darbus kritikai apibūdina kaip objektyvių, tyrinėjančių linijų ir empatiškos įvykių vizijos derinį. Analizuodamas ci-

klus „Žydai. Mano istorija“ (2011) ir „Moderniojo meno objektai“ (2011), dailės kritikas Virginijus Kinčinaitis sako, kad M. Lukošaičiui piešinys yra ne akademinė techninio įgudimo priemonė, bet „jo asmeninė istorija, jo biografija, vizualus supančio ir įsivaizduoto pasaulio išradimas. Todėl jo piešinio samprata netelpa į formalių ir susvetimėjusių žaidimų rėmus. Jis daugiau primityvus, brutalus, fiziškas, realistinis, sapniškas. Jo piešinio linijos lūžta kartu su dūžtančio automobilio stiklais, gęsta kartu su šąlančiu lavono kūnu, viepiasi vandenžmogio dantų smaigaliais. Tai vienu metu save drąsinantis ir savo atverčių bijantis piešimas. Iš čia ir šio menininko perteikiamų istorijų akibrokštai, jų netikėtumai, neužbaigtumas, bestilistiškumas ir (nekro) realistinis primityvumas. Todėl šiuose piešiniuose taip keistai susibėga

vaikiško piešimo įgūdžiai ar socialistinis realizmas, reklaminė ar vadovėlinė iliustracija, neorealistinio kino filmo ar ankstyvojo komikso kadras. Tai kliedintis, karščiuojantis, persekiojantis arba persekiojamas piešimo procesas.“1 Mindaugas augo meniškoje aplinkoje – jo tėvas buvo žinomas skulptorius Vitalijus Lukošaitis (žuvo, kai sūnui buvo vos šešeri). Sūnus sekė tėvo pėdomis – mokėsi dabartinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Profesinio kelio pradžioje kūrė objektus ir instaliacijas, dabar artimiausia kūrybos sritis yra piešimas. – Kas paskatino stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą?

– Toks buvo Dievo planas: gimiau menininkų šeimoje, augau tarp dailės knygų, paveldėjau šiokių tokių gabumų. Atrodo, kad kito kelio ir nebeturėjau – ėjau tėvo Vitalijaus Lukošaičio pramintu keliu. Menų mokyklos poveikis mano gyvenimui yra visokeriopas ir neišmatuojamas. Visus dailės pagrindus gavau, visą meno gramatiką išmokau būtent ten, turėjau galimybę „paragauti“ įvairių dailės dalykų: tapybos, skulptūros, grafikos, dizaino ir kt. Labai svarbu, kad jaunas žmogus gali ieškoti, kas jam labiau pritinka ir ką norės tęsti ateityje. Sutikau nuostabių mokytojų, jie buvo pavyzdys, kaip reikia mylėti savo pašaukimą. Be mokslo dalykų, būdavo ir pokalbių apie gyvenimą. Mokiausi vertinti pasaulį ne pagal tai, kas kiek ir ko turi, bet kas ir kaip kuria vertę. Mokiausi jautrumo. Mokykla pirmiausia yra ne pamokos, o žmonės, kurie tave supa, su kuriais draugauji ir eini tuo pačiu nežinomybės keliu į gyvenimą. Vieniems kitus įkvepiant, sustiprinant, praturtinant. Mokytis man nebuvo lengva, turėjau savo stiprius „ne“ ir „taip“. Na, bet juk į Čiurlionio mokyklą susirenka gabiausi vaikai, jie kuria labai savitą pasaulį. Įdomu matyti, kaip čia vis keičiasi kartos – geriausi kūriniai 1 Prieiga internete: https://literaturairmenas.lt/daile/virginijus-kincinaitis-grafito-anglies-tamsoje

nugula į fondus, išėjusieji toliau auga ir kuria puikius dalykus. Gera jaustis dalimi meno bendruomenės, kuri tave užaugino ir davė visko, ko tik reikia, kad būtum žmogus.

kur stoti, man stiprų įspūdį darė Dailės akademijos Skulptūros katedros dėstytojai Mindaugas Navakas, Antanas Šnaras, Mindaugas Šnipas, Petras Mazūras ir kiti.

– Ar mokydamasis jautėte kitų menų – muzikos, šokio – poveikį?

– Kuri sritis – skulptūra ar piešimas – Jums artimesnė?

– Man labai patiko, kad šalia visada buvo muzika ir baletas. Nei groti, nei šokti nepramokau, bet galiu atskirti, kas yra kas. Čia pamatai tokią talentų įvairovę! Nori nenori prisiklausai geros muzikos ir pamatai gerų spektaklių. Tai tampa patirtimi ir vaizduotė įgauna dar didesnę jėgą. Menas ten tvyro ore, jis susigėręs į sienas, grindis ir lubas. Didžiulis viso ko koncentratas vienoje mokykloje – niekur kitur taip nėra. – Kokie buvo Jūsų mokytojai?

– Visi mokytojai davė daug – sunku pamatuoti tokius dalykus! Dailininkai – labai saviti žmonės, toje bendruomenėje esama didžiausių kontrastų, todėl labai svarbu, kad mokykloje būtų kuo įvairesnių mokytojų. Vaikai gali iš jų išmokti daug keistų dalykų ir taip kurti savąjį išskirtinumą, formuoti savitą charakterį – nebijoti būti ryškūs, įdomūs, stiprūs. Man didžiausią poveikį padarė mokytojai Egidijus Talmantas ir Daina Steponavičiūtė. Pirmasis buvo neišsenkantis žinių ir istorijų šaltinis, mokėjo jas pasakoti. Buvo be galo savitas žmogus. Su kokia meilę jis ant palangių augindavo keisčiausius augalus... D. Steponavičiūtė – labai jautri ir atsidavusi mokytoja, ji mane išugdė kaip piešėją. Iš jos patyriau, kas ir kaip sukuria piešinio skambėjimą ir įtaigą, išmokau, kad nieko negalima daryti atmestinai. Dar ir šiandien savo piešinius vertinu jos girdimu balsu. Mintyse neretai susitinku su buvusiais mokytojais, su jais „pasitariu“. – Studijoms pasirinkote skulptūrą...

– Mokantis mokykloje ilgainiui atėjo supratimas, kad tolesnės skulptūros studijos duos daugiau atsakymų į man rūpimus klausimus. Nors esu labiau žinomas kaip piešėjas, bet mąstau kaip skulptorius – klausimai, kuriuos sau užduodu reflektuodamas meno dalykus, yra perimti iš skulptūros studijų. Tuo metu, kai svarsčiau,

– Teko daug ką išbandyti, susipažinti su šiuolaikinio meno pasauliu dalyvaujant parodose, meninėse akcijose, bendradarbiavimo projektuose ir pan. Skulptūra, tapyba, piešimas yra daugiau sąlyginis skirstymas, kuris padeda susigaudyti studijuojant meną ar save pristatant visuomenėje, bet kūrėjai dažniau mėgsta universalumą ir geba sujungti skirtingus dalykus. Dailės akademijos Skulptūros katedroje susipažinau, kaip kuriamas konceptualusis menas, buvo svarbu ne tik tai, kaip lipdomos figūros ar kokie bareljefai. Bazinės žinios suteikiamos pirmuose kursuose, o vėliau mokomės mąstyti ir kurti pasakojimus pasinaudodami viskuo, kas paranku ir prieinama. Man skulptūros studijos davė labai plačią šiuolaikinio meno kūrimo patirtį.

– Atrodo, kad pirmiausia buvote pastebėtas ne Lietuvos, bet užsienio dailės galerijų. Kaip tai nutiko?

– Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo visi jauni menininkai ar bent jau tie, kurie jautėsi jauni, pamatė, kiek ir kokio meno yra Vakaruose. Visą à la tradicinį meną metė į šoną, puolė eksperimentuoti su pačiais įvairiausiais žanrais – nuo performansų iki keisčiausių instaliacijų. Mano realistiškas piešinys tada ne vieną klaidino – atrodė nešiuolaikiškas. Tačiau užsienyje ta meno įvairovė, kuri taip akino lietuvius, jau buvo sudėta į knygas, o mano piešinys jiems pasirodė autentiškas ir įdomus. Vėliau lietuviai nusiramino, viską visaip išbandę suprato: gerai tas, kas įdomu. Aš brendau virsmo laikotarpiu, daug ką teko ir pačiam išmėginti kuriant keistus, šiuolaikiškus dalykus, bet vis dėlto piešinio nepaleidau iš rankų. Mes murkdomės tokioje lietuviškoje meno baloje ir esame vieni kitiems reikalingi – gražus gyvenimas provincijoje. Tai nei gerai, nei blogai. Žavu, ir tiek. Tačiau rimti atgarsiai ir įvertinimai iš už sienos taip pat rei-

Muzikos barai / 85

PAŽINTIS kalingi – leidžia pajausti, kas kuo gyvena šiandien, kokios yra tendencijos ir kuo alsuoja meno pasaulis. Kad būtum pripažintas, pirmiausia turi ne šiaip iš tuščios puikybės šito norėti, – reikia kurti gerą, aktualų meną. Geras menininkas randa savo vietą. – Kas lėmė Jūsų piešinių ciklų tematiką?

– Augau istorinio virsmo laikotarpiu, kada Lietuvoje ir pasaulyje viskas kardinaliai keitėsi – griuvo ir kūrėsi valstybės, vyko karai ir perversmai, todėl man svarbūs buvo klausimai, kodėl viskas taip yra ir iš kur tai ateina. Nesu istorijos žinovas, tačiau savitas žvilgsnis į praeitį paėmus pieštuką sukuria įdomių reginių ir nemenkai išjudina vaizduotę. O ar istorija gali būti išskleista be vaizduotės? Faktai ir dokumentai yra tik pradžia to, kas vėliau vaizduotės galia bus kuriama, perkuriama, interpretuojama.

Balto lapo magija Dailininkas Saulius Valius

– Kuriuos savo darbus laikote geriausiais?

– Labai nenorėčiau, kad kuris nors piešinių ciklas ar kitas kūrinys (pvz., „Antrieji Valdovų rūmai“, grupės „Blizgė“ laikotarpio darbai) būtų paskelbtas kaip tas geriausias. Man labiau priimtinas laiko patikrinimo principas, kada kūrinys lieka aktualus ir vis iš naujo atrandamas. Arba – užmirštamas... Mano kūryba man pačiam visada atrodo dar nepakankamai tobula – noriu padaryti geriau ir įdomiau. Nebent galėčiau sudaryti geriausių darbų rinkinį iš viso to, ką esu nupiešęs. Gal tai būtų visai įdomus rinkinys.

Saulius Valius

– Kokia Jūsų kasdienybė? Kokiais kūrybiniais projektais gyvenate?

– Gyvenu kaip visi. Šeima, buitis, rūpesčiai, džiaugsmai, praradimai ir atradimai. Norėčiau daugiau laiko skirti kūrybai. Turiu išmokti vis ką nors nauja, jei noriu judėti į priekį. Pastaruoju metu daugėja bendrų kūrybinių projektų. Naujausias įdomus darbas buvo Šiaulių „Aušros“ muziejuje, kur teko įrengti savo piešinių ekspoziciją „Žydai. Mano istorija“. Dabar baigiu piešinių ciklą „Rezistencija“– po daugelio metų vėl grįžau prie šios temos. Turiu ir kitų sumanymų. n Kalbėjosi Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 86

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

aulius Valius – Lietuvoje ir užsienyje pripažintas grafikas, instaliacijų, performansų kūrėjas, projektų kuratorius, tarptautinių simpoziumų ir parodų iniciatorius, Čiurlionio draugijos pirmininkas, Lietuvos kultūros tarybos narys. Nuo kūrybinio kelio pradžios me-

Sauliaus Valiaus meninė instaliacija Pasandravio dvarelyje, Maironio tėviškėje

nininkas įvertintas daugybe Lietuvos ir tarptautinių apdovanojimų, tarp kurių – Estijos kultūros ministerijos premija Talino grafikos trienalėje (1989), II premija už projektą architektūros konkurse, skirtame pasaulinei parodai „EXPO-2000“ Hanoveryje (1991), Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordino Karininko kryžius už ekspoziciją ir instaliaciją „Istorijos puslapiai“ tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje (2003), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija (2006), Grand Prix Diureno popieriaus meno bienalėje (2006, Vokietija), apdovanojimas „Red Dot“ už metų dizaino darbą – „Satler AG“ ekspoziciją Štutgarto parodų centre (2009) ir kt. Per beveik keturiasdešimt profesionaliosios kūrybos metų S. Valiaus veiklos barai keitėsi: iš pradžių kūrė estampus, daugiausia linoraižinio ir litografijos technikomis, šiuo metu užsiima objektais, instaliacijomis, kuruoja ir kuria projektus. Vieni svarbiausių pastarųjų dešimtmečių darbų – Lietuvos ekspozicijų projektavimas parodoms „EXPO 2008“ Saragosoje (Ispanija) ir „EXPO 2010“ Šanchajuje (Kinija). Su įmone „Ekspobalta“ projektavo Nacionalinę dailės galeriją (2009).

Neseniai Maironio tėviškėje Bernotuose S. Valius sukūrė dvi instaliacijas, imituojančias nugriautus poeto namus, parengė ekspoziciją Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, bet daugiausia energijos skiria naujai XX a. dailės ekspozicijai M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune. Saulius Valius kilęs iš dailininkų šeimos: mama Sigutė Valiuvienė – grafikė, a. a. tėtis Vytautas Valius – grafikas ir tapytojas, sesuo Eglė Valiūtė – vitražistė. Atrodytų, vaiko ateitis buvo aiški, tačiau septynmetis pasirinko muziką. M. K. Čiurlionio menų mokykloje jis ketverius metus mokėsi griežti violončele pas Arūną Palšauską, tačiau kai atsirado galimybė stoti į Dailės skyrių (tada į jį priimdavo nuo penktos klasės), Saulius nusprendė pakeisti specialybę. Tėvai ragino gerai apgalvoti, sakydami, kad tai gali būti pati didžiausia gyvenimo klaida, nes dailininko profesija negarantuoja sėkmės,

Sauliaus Valiaus suprojektuotas kosminis laukiamasis atnaujiname Lietuvos etnokosmologijos muziejuje

laukia visiška nežinomybė ir daugybė kliūčių. Vis dėlto Saulius buvo pasiruošęs rizikuoti, nes jau tada suvokė atlikimo meno ribotumą – užrašytų natų interpretacija jo neviliojo. O dailininkas kiekvieną kartą prieš save turi baltą lapą, ir rezultatas priklauso tik nuo jo paties. Ši magija vedė į priekį, įkvėpė ir vyresnės sesers pavyzdys – ji tuo metu jau mokėsi Dailės skyriuje ir berniukas su pavydu stebėdavo jos kūrybinius bandymus.

Išgirdę argumentus, tėvai pritarė sūnaus norui, tik maestro Saulius Sondeckis bandė atkalbėti, nes tuo metu būrė mokyklos orkestrą ir jam reikėjo gabių violončelininkų. Taigi penktokas priėmė sprendimą, nulėmusį visą tolesnį gyvenimo kelią. Tuo metu Dailės skyriuje būdavo mokoma visko: nuo keramikos iki skulptūros, nuo architektūros iki dizaino. Tik rengiant diplominį darbą atsirado galimybė rinktis specializaciją, ir S. Valius pasirinko grafiką, gal dėl didelę įtaką padariusio mokytojo Arvydo Každailio. Kiti mokytojai taip pat daug prisidėjo prie jo asmenybės formavimosi, nebuvo nė vieno, kurį prisimintų su nuoskauda. Mokymosi Čiurlionio mokykloje metus lydi vien geri prisiminimai. Čia, palyginti su kitomis ugdymo įstaigomis, sovietmečiu buvo mažiau juntama režimo priespauda. Dailės skyrius, S. Valiaus požiūriu, buvo tikrų tikriausia sala, tam tikra užuovėja, orientuota į kūrybą, o ne į aklą tarybinio žmogaus ugdymą. Mokytojai, nors ir jausdami saugumo ranką, netiesiogiai, naudodamiesi ezopo kalba, stengėsi įdiegti mokiniams laisvės dvasią. Sakydavo: savo idėjas brangink, bet nebūtinai viešink, nes sistema gali tave sutraiškyti. Nuo vaikystės namuose girdėdavo tėvų pokalbius apie meną, pasaulį, kultūrą, bet ir apie tai, kokiame kalėjime gyvenama. Kita vertus, ir kalėjime yra šviesuolių, tremtiniai baisiausiomis sąlygomis vieni iš kitų mokydavosi filosofijos, užsienio kalbų. Kitaip tariant, laisvas žmogus ir kalėjime yra laisvas, niekas negali surakinti jo sielos ir idėjų. Saulius Valius visuomet domėjosi daugeliu sričių – grafika, skulptūra, architektūra, dizainu, jose iki šiol dirba. Nepamiršo ir muzikos pagrindų, mėgsta improvizuoti violončele, vargonais. Kartais pajuokauja, kad pasuko Čiurlionio keliais, gal todėl yra ir Čiurlionio draugijos pirmininkas. n

S. Valiaus instaliacijų paroda Maironio tėviškėje

Muzikos barai / 87

SUKAKTIS

Baleto skyrius

1952 m. baletmeisterio Vytauto Grivicko, Lietuvos operos ir baleto teatro baleto trupės vadovo ir baletmeisterio Michailo Moisejevo ir pedagogės Klavdijos Salnikovos-Moisejevos iniciatyva prie Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos buvo atidarytas Choreografijos skyrius, jo vadovu tapo baleto solistas Henrikas Kunavičius. 1963–2001 m. skyriui, vėliau reorganizuotam į Vilniaus baleto mokyklą, vadovavo Lili Navickytė-Ramanauskienė. 2001 m. baleto mokykla reformuota į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, jam vadovavo P. Skirmantas, J. Vymerytė, E. Smalakys, L. Puodžiukaitė-Lanauskienė, nuo 2016 metų – Eligijus Butkus. Į Baleto skyriaus klasikinio šokio programas mokiniai priimami nuo pirmos klasės. Per 13 mokymosi metų jie įsisavina klasikinio, šiuolaikinio, charakterinio, lietuvių liaudies, istorinio šokių stilius, taip pat vyksta duetinio šokio, aktoriaus meistriškumo, improvizacijos, grimo, kūno formavimo, gimnastikos, fortepijono, muzikos kūrinių analizės pamokos. Baleto skyriuje moksleiviai rengiami darbui profesionaliuose šalies teatruose, taip pat studijoms Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose. Lietuvos baleto meno raidą sunku įsivaizduoti be ryškiausių artistų – G. Sabaliauskaitės, V. Chlebinsko, L. Bartusevičiūtės, J. Katakino, J. Valeikaitės, P. Skirmanto, R. Railaitės-Butvilienės, A. Gineitytės, A. Cholinos, Ž. Baikštytės, M. Baužio, E. Špokaitės, E. Smalakio, R. Jezerskytės, N. Juškos, N. Beliakaitės, O. Konošenko, M. Rimeikio, B. Molytės, E. Butkaus, R. Ceizario, I. Cibulskytės, G. Gylytės, K. Gudžiūnaitės, J. Lauciaus, J. Krivicko, J. Stankevičiūtės ir daugelio kitų, baigusių Čiurlionio mokyklą. Ne vienas jos absolventas garsino ar garsina Lietuvos vardą šokdamas pasaulio teatruose: J. Dronina (Kanada, Anglija), M. Baužys (JAV),

Muzikos barai / 88

N. Beliakaitė (JAV), V. Putriūtė (JAV), J. Valeikaitė (Vokietija, JAV), G. Potockas (Lenkija), R. RudžionytėJordan (Estija), V. Semakaitė (Taivanas). Nuo 2010 metų Baleto skyriuje pradėti ruošti šiuolaikinio šokio atlikėjai. Jie mokomi modernaus, šiuolaikinio ir klasikinio šokių technikų, aktorinio meno, supažindinami su liaudies, sportiniais, gatvės šokiais, ugdomi improvizaciniai bei kompoziciniai jų gebėjimai. Mokinių profesiniam brandumui didelės reikšmės turi intensyvi kūrybinė veikla, todėl mokykloje kiekvienais metais organizuojami renginiai, skatinantys kūrybiškumą ir tobulėjimą. 2009 m. prie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos atsidarytame Šokio teatre rodomi spektakliai „Baltaragio malūnas“, „Kopelija“, „Metų laikai“, „Piteris Penas“, „Paquita“, „Miško pasaka“, „Juodvarniai“, „Knygnešys“, „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“, „Karalaitė Murzė“, „Vasarvidžio sapnas“, pradinukų spektakliai „Spalvos“, „Skaičiai“, „Niekelis“, projektai „Žmogaus ir gamtos ratas“, „Romantizmo svajos“, „Baleto atmintis“, „Užburianti klasika“, kalėdiniai baleto vakarai „Vive le ballet“, mokinių kompozicijų vakarai, baigiamieji gala koncertai. Baleto skyrius bendradarbiauja su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru – mokiniai dalyvauja teatro klasikinio repertuaro spektakliuose „Miegančioji gražuolė“, „Gulbių ežeras“, „Bajaderė“, „Korsaras“, „Don Kichotas“, „Žizel“, šoka mokyklos spektaklyje „Pelenė“.

Per dvidešimties metų karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Eligijaus Butkaus pelnyti apdovanojimai liudija baleto solisto meninės raiškos įtaigą ir svarbą: 2009 m. pelnytas „Auksinis scenos kryžius“ už Džeimso vaidmenį „Silfidėje“, 2010 m. – „Švyturys“ už Natanaelio vaidmenį „Kopelijoje“ bei Romeo vaidmenį balete „Romeo ir Džuljeta“, 2016 m. – dar vienas „Auksinis scenos kryžius“ už vaidmenį balete „Bolero“. E. Butkus mokėsi pas Pranciškų Peluritį, Birutę Krapavičienę, Antaną Beliukevičių. Charakterinio šokio mokė Aušra Gineitytė, duetinio šokio – Vytautas Kudžma. Mokyklą baigė vadovaujamas LNOBT primarijaus Jono Katakino.

Eligijus Butkus

Direktoriaus pavaduotojas baleto ugdymui: Mokytojas yra ašis, kuri formuoja asmenybę, todėl labai svarbu asmeninis jo ir mokinio santykis, jis privalo būti grindžiamas abipuse pagarba. Baleto artistai mokytojus turi nuo pirmos dienos baleto mokykloje iki paskutinės dienos teatre. Pedagogui būtina metodiškai ir kartu kūrybiškai žiūrėti į savo darbą, savo profesiją, suprasti, kad kiekvienas mokinys yra unikali asmenybė. Man labai svarbu, kad mokiniai, įgiję išsilavinimą, taptų intelektualiais ir dorais piliečiais. Baletas – labai sunki profesija, tačiau be galo įdomi. Mokytis pradedama nuo mažų dienų, ir tik nedaugelis įgyja baleto ar-

tisto diplomą. Didžiuojuosi savo pasirinktu keliu, jeigu reikėtų rinktis iš naujo, viską daryčiau taip pat, tik norėčiau išvengti kai kurių klaidų, pavyzdžiui, laiku, o ne vėliau suvokti kai kurias mokytojo pastabas. Baletas reikalauja nuoseklaus kasdienio darbo. Kartais jis atrodo labai monotoniškas, tačiau kitaip neįmanoma išugdyti baleto artisto. Kiekvienas, norintis pasiekti aukščiausią lygį, savyje turi užmigdyti tinginį iki paskutinės darbo dienos teatre. Balete mane žavi galimybė šokiu, judesiu papasakoti istorijas, atskleisti įvairių personažų gyvenimus. Klasikiniai baletai šiandien gali atrodyti labai šiuolaikiškai, tai pirmiausia priklauso nuo choreografo. Svarbi ugdymo proceso dalis – konkursai. Jauniems ta-

Muzikos barai / 89

SUKAKTIS lentams jie gali padėti, paskatinti siekti savo tikslų, nors kai kuriems ir pakiša koją. Svarbu, kad noras pasirodyti kuo daugiau konkursų netaptų savotišku sportiniu siekiu. Šių metų pavasarį dėl pandemijos teko atšaukti mūsų moksleivių keliones į tarptautinius baleto konkursus JAV, Švedijoje, Latvijoje ir kitose šalyse. Vis dėlto suspėjome į tarptautinį jaunųjų baleto artistų konkursą Lozanoje, kuriame Milda Luckutė, šiuo metu jau besimokanti Londono karališkojoje baleto mokykloje, pateko tarp dvidešimties geriausių šokėjų. Ji tapo ketvirtąja lietuve, dalyvavusia šiame prestižiniame konkurse, o vien pakliūti į jį labai nelengva. Anksčiau čia yra pasirodžiusios Rūta Jezerskytė, Neli Beliakaitė ir Kristina Gudžiūnaitė, visos jos tapo garsiomis šokėjomis. Pandeminiu laikotarpiu mūsų mokyklos atstovės puikiai pasirodė virtualaus tarptautinio konkurso „Youth America Grand Prix“ finale, „Prix du Nord“, „International Baltic Ballet Competition“ ir kituose konkursuose. Tai išties dideli pasiekimai. Taip pasaulyje skleidžiame žinią apie Lietuvą ir apie mūsų mokyklą, po konkursų sulaukiame laiškų, kuriuose teiraujamasi apie galimybes pas mus mokytis. Čiurlionio mokykloje vaikai šokti mokomi nuo pirmos klasės. Dabar turime 60 pradinukų, ir, kas labai džiugina, mergaičių ir berniukų skaičius klasėse yra apylygis. Kiek jų baigia mokslus? Būna įvairiai, bet šiemet, pavyzdžiui, turime gana gausią abiturientų klasę, joje septynios merginos ir trys vaikinai. Baigti mokslus sutrukdo įvairios priežastys: sveikatos sutrikimai, kūno formų pasikeitimas ar tiesiog praėjęs noras dirbti. Be to, po aštuonių klasių dalis moksleivių apsisprendžia tęsti mokslus šiuolaikinio šokio programoje. Šokis turi puikią ateitį, nes labai sparčiai progresuoja tiek klasikinis baletas, tiek ir šiuolaikinis šokis. Šokis aktualus šiandien, neabejotinai bus aktualus ir po šimto metų. Tikiu jo ateitimi, nes matau, kokius puikius klasikinio baleto artistus ir šiuolaikinio šokio atlikėjus parengiame.

Muzikos barai / 90

Bene geriausiai choreografijos skyriaus gyvenimą, laimėjimus ir nesėkmes prisiminė neseniai amžinybėn iškeliavusi ilgametė šio skyriaus vadovė Lili Navickytė Ramanauskienė (1932–2021), klasikinio šokio pedagogikai atidavusi beveik pusę šimtmečio. Ji buvo pirmoji baleto pedagogė, įgijusi aukštąjį išsilavinimą. Bene didžiausias jos nuopelnas Lietuvos baletui – gebėjimas suburti bendraminčių komandą, sudaryti palankias sąlygas mokytis Maskvoje arba tuomečiame Leningrade (kitokio pasirinkimo nebuvo), kelti kvalifikaciją. Per tą pusšimtį metų, atiduotų ne vienai choreografijos absolventų kartai, sukaupta tiek patirties ir žinių, tiek informacijos, kad drąsiai ir pagrįstai ją buvo galima tituluoti vaikščiojančia Lietuvos baleto mokyklos enciklopedija..

Jurgita Dronina, pagrindinė Kanados nacionalinio baleto solistė: Devynerius metus mokykloje būnant po šešias dienas per savaitę, pedagogai tampa daugiau nei vien autoritetingais mokytojais. Jie diena iš dienos nuosekliai ugdė mane ne tik kaip šokėją, bet ir kaip asmenybę. Mokė kantrybės, supratimo, kruopštumo, šokio taisyklių ir pagarbos tradicijoms. Visa tai atsispindi mano darbe ir karjeroje. Mokykla man davė profesiją, kuria didžiuojuosi, išmokė darbo etikos. Mokykla padėjo išvažiuoti į pirmuosius

Lili Navickytė-Ramanauskienė: Pirmiausia reikėjo suburti dėstytojų kolektyvą, nes tuo metu skyriuje dirbo tik du etatiniai pedagogai – Jovaišaitė-Olekienė ir Pranas Peluritis. Nors jų profesionalumas niekam nekėlė abejonių, to nepakako, tad teko kviestis į pagalbą „valandininkus“. Nežinau, kaip būtų pavykę išspręsti šią problemą, jei ne tuomečio mokyklos direktoriaus Dainiaus Trinkūno dėmesys ir visokeriopa parama. Visokiais būdais viliojom savo kolegas, baigiančius sceninę karjerą Operos ir baleto teatre, o suviliotuosius siuntėme į įvairius seminarus, stažuotes, dvejų metų kursus Leningrado ir Maskvos choreografijos mokyklose. Tad netrukus skyriuje pradėjo dirbti mano buvusios kolegės Leokadija ŠveikauskaitėDumšaitienė, Ramutė Janavičiūtė-Kantoravičienė, Irena Kalvaitytė-Požėrienė, Ada Tumalevičiūtė-Nasvytienė. Ir tai davė gražių rezultatų, nors gal ir ne taip greitai, kaip norėjome. Vis dažniau tapdavome įvairių konkursų ir festivalių prizininkais ar laimėtojais. Apie tarptautinius renginius galėjome tik svajoti, kol kas neužtekdavo jėgų ir sėkmės įveikti Maskvos „filtrą“. Ir tik 1987 m. Rūtai Jezerskytei, mokytojos Jelenos Švedaj auklėtinei, pavyko pralaužti užtvarą – į Lietuvą iš tarptautinio konkurso Lozanoje (Šveicarija) ji parvežė aukso medalį. Dabar būtų sunku ir suskaičiuoti, kiek turime įvairių tarptautinių konkursų laureatų. Sutikite, kad iš trijų milijonų parengti tiek gabių ir perspektyvių baleto artistų tikrai nėra lengva – juk savo duoklę paima ne tik krepšinis, lengvoji atletika, kitos populiarios sporto šakos, bet ir pramoginiai šokiai ar gimnastika. Ne visada „antrosios religijos“ atstovai pateisina viltis, ne visada ir choreografijos skyrius į profesionaliąją sceną išlydi būsimas žvaigždes. Viena laida būna geresnė, kita ne tokia gera. Toks gyvenimas. Tačiau tikiu, kad ir šiandien choreografijos skyriaus pedagogai daro viską, kad mes visi galėtume didžiuotis savo auklėtiniais. Tuo labiau kad sąlygos dabartiniams mokiniams tikrai neprastos. Darbas su mokiniais darosi vis sudėtingesnis, jį sunkina ne tik mokinio teisių sureikšminimas, bet ir informacijos srautas, kuriuo reikia mokėti naudotis. Ne viskas, ką surandi internete, nors ir žiba, yra auksas. Mokytojai turi padėti mokiniui atsilaikyti prieš tą srautą, paimti iš jo tiek informacijos, kiek jos reikia profesiniam tobulėjimui ir savo poreikiams. Nemanau, kad reikia mokytojus smerkti už reiklumą, siekį perduoti mokiniams profesionalaus šokio paslaptis, išmokyti juos valdyti savo kūną, nesikliauti vien emocijomis, norais ar supratimu. Ir pritariu savo vyresnės kolegės Jovaišaitės-Olekienės teiginiui: „Tik mes, mokytojai, turbūt ir težinome, kiek savęs atiduodame mokiniams.“

konkursus, kurie atvėrė man pasaulį.

Rūta Jezerskytė, buvusi pagrindinė LNOBT ir Olandijos nacionalinio baleto trupių solistė: Visuomet su didžiuliu dėkingumu prisimenu mokytoją Jeleną Švedaj. Ji išmokė ne tik klasikinio šokio pagrindų, išvedusių mane į tarptautinę areną, bet ir išugdė kaip žmogų, kaip asmenybę. Ji buvo perfekcionistė, to mokė siekti ir savo mokines, reikalaudama iš mūsų idealios rankų pozicijos, muzikalaus kojų judesio. Išsiskyrė kuklumu, švelnumu, jautrumu, visuomet mokėdavo pasidžiaugti mūsų pasiekimais. Ji man buvo ir liko sektinas pavyzdys, visą savo šokėjos karjerą stengiausi eiti panašiu keliu, tiesiog šokti, tai yra dirbti savo mylimą darbą. Dar vienas pedagogas, padaręs man lemiamą įtaką, buvo Jonas Katakinas. Griežtas, principingas ir kartu labai

stiliaus pojūčio, išraiškų drąsos. Esu laiminga, kad buvau pirmos lietuvių balerinos Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės mokinė. Labai vertinau, tiesiog gerte gėriau Leokadijos Šveikauskaitės-Dumšaitienės, Ramutės Janavičiūtės pastabas. Mano fortepijono pedagogė Sofija Laukavičiūtė visiems laikams liko mylima ir mylinti mokytoja. Negaliu nepaminėti ir tuometės baleto skyriaus vadovės Lili Navickytės-Ramanauskienės pastanįdomus. Su juo pirmą kartą kartu žiūrėjome užsienio teatrų pastatymų vaizdo įrašus, važiavome į pirmą tarptautinį baleto šokėjų konkursą Lozanoje... M. K. Čiurlionio menų mokykloje praleisti metai buvo be galo turiningi. Kartu tai buvo ir paauglystės laikas, kupinas įsimylėjimų, nusivylimų ir išdaigų...

Eglė Špokaitė, buvusi LNOBT primabalerina, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno

premijos laureatė:

M. K. Čiurlionio menų mokykloje praleisti metai man suteikė profesinius pagrindus. Buvo ir džiaugsmo, ir nusivylimų. Tie metai nebuvo lengvi, bet tai, ką išmokau mokykloje – neįkainojama. Didžiuojuosi, kad esu lietuviškos baleto mokyklos atstovė, mokėjau naudotis jos pranašumais. Iš savo baleto mokytojos Birutės Makačinaitės-Krapavičienės išmokau atidumo detalėms,

gų geriausiems mokiniams sudaryti papildomų studijų Sankt Peterburge galimybes. Tai nebuvo reglamentuotos mokyklos programos dalys, o individualus dėmesys mokiniui. Jis aktualus, labai reikalingas ir šiandien.

Skaidrė AlišauskaitėBaranskaja, buvusi LNOBT baleto artistė: Visada nustembu, kai išgirstu, kad žmonės net nenori prisiminti mokykloje praleistų metų, jaučia kažkokią nuoskaudą, kalba apie tuščiai praleistą laiką. Man metai Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje visada išliks kaip šviesiausias gyvenimo laikotarpis, gausus pirmųjų atradimų, dvasinių prisilietimų prie didingo Meno pasaulio, pažinčių su įdomiomis asmenybėmis, lydėtas nuostabaus saugumo, jaukumo pojūčio. Šiandien suvokiu, kad ši mano patirtis yra nepaprastai profesionalaus ir nuoširdaus mokyklos pedagogų ugdymo

rezultatas. Menų mokykloje atsitiktinių žmonių tiesiog nebuvo. Iki šiol jaučiuosi priklausanti išrinktųjų klubui, pasėtas kultūros grūdas duoda derlių net ir praėjus beveik trisdešimčiai metų. Nepaprastai šiltai prisimenu savo vienintelę specialybės mokytoją Ramutę JanavičiūtęKantoravičienę, kuri per visus mokslo metus buvo man kaip mama. Galbūt tai, kad aš viena iš visos klasės gyvenau mokyklos internate, lėmė ypatingą mokytojos rūpinimąsi manimi. Puikiai prisimenu jos diegiamus profesionalumo postulatus, atskleistą baletinio judesio grožį (mokytoja gebėjo ne tik gerai paaiškinti, bet ir labai gražiai parodyti), pastangas į mūsų vėjo pilnas galvas įdėti suvokimą, kas yra darbas teatre, kokiems išbandymams mes turime ruoštis fiziškai ir dvasiškai. Bet dar labiau nepamirštamos dienos, kai teko gyventi mokytojos namuose. Jau nepamenu aplinkybių, gal tai buvo atostogų metas, o gal tiesiog mano elgesys reikalavo didesnės kontrolės (tuo metu buvau gana maištingo, nenuspėjamo charakterio), tačiau tos dienos paliko neišdildomą įspūdį ir net suformavo mano asmeninį požiūrį į kasdienio gyvenimo kultūrą. Prisiminimais skambantis butas, kuriame kiekvienas daiktas, knygos turėjo savo istoriją, baletinės nuotraukos ir daikteliai, primenantys scenoje praleistus metus, tuo metu neįprasta, labai aristokratiška maisto gaminimo ir valgymo kultūra, senąjį Kauną menanti

kulinarija (litvakišką įdarytą karpį ir mokytojos obuolių pyragą gaminu iki šiol). Atrodo, tebejaučiu tų namų kvapą. Mokytojos elegancija ir kultūra atėjo į mano širdį. Saugau tą šviesų jau anapilin išėjusios Mokytojos atminimą. Prisimenu ir Borisą Martinkevičių, kuris visada priimdavo mane į vaikinų klasės pamokas, kai mūsų mokytoja mane iš pamokos išmesdavo už eilinį maištą. M. K. Čiurlionio menų mokykloje atsitiktinių žmonių tarp pedagogų nebuvo – dabar tai suvokiu labai aiškiai, ypač šių dienų švietimo sistemos problemų kontekste. Manau, kad gavau labai gerą, tiesiog neįkainojamą bendrąjį išsilavinimą, dėl to lengvai įstojau į Vilniaus universitetą, baigiau bakalauro ir magistro studijas. Žemai lenkiuosi istorijos mokytojai Eugenijai Ambrasienei, teatro istorijos mokytojai Inai Mažeikienei, matematikos mokytojai Angelei Sodeikaitei, chemijos mokytojai Vandai Galinienei, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Vandai Sofijai Raguotienei, aktorinio meistriškumo dėstytojai Aldonai Adomaitytei ir kitiems mokyklos pedagogams, kurių įžiebtą šviesą saugau iki šių dienų. Parengta pagal Jūratės TERLECKAITĖS, Elvinos BAUŽAITĖS, Žilvino DAUTARTO publikacijas ir pranešimus baleto temomis

Muzikos barai / 91

PAŽINTIS

Ištikima teatrui

– Kokia buvo kelio į baletą pradžia? Ar nuo mažens norėjote tapti balerina?

– Nuo 5 metukų lankiau šokio būrelį Kauno pionierių namuose, nors gyvenome Garliavoje. Vienas mokytojas patarė mano tėveliams, kad dalyvaučiau konkurse į M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyrių. Mane priėmė. Šeimoje buvau jauniausia dukra, turėjau 13 ir 14 metų vyresnes seseris, tad už mane viskas būdavo padaroma. Čiurlionkėje gyvenau bendrabutyje su 15 mergaičių, turėjau visko išmokti – pasikloti lovą, išplauti ne tik kambarį, bet ir valgyklą. Susitikti su tėvais nebūdavo paprasta, nes gyvenome neturtingai, net 20 kapeikų kelionei į namus ne visada turėdavau. Bet stengdavomės pasimatyti kas antrą savaitę. Jiems mane aplankius, nenorėdavau, kad išvyktų, o iš namų nenorėdavau grįžti į Vilnių. Tačiau nebuvo minties palikti mokyklą, gailėtis savęs. Buvau taip išauklėta: jei ką nors pradėjai, padaryk iki galo. Tėveliai niekada nebandė atkalbėti nuo baleto.

– Svajojote patekti į teatrą, šokti pagrindinius vaidmenis?

– Visada. Mūsų grupelė, septynios ar aštuonios mergaitės iš internato, eidavome į teatrą žiūrėti spektaklių,

Muzikos barai / 92

grįždavome vėlai. Gaudavome barti iš auklėtojų, nes 6 val. reikės keltis, būsime neišsimiegojusios, pamokų neparuošusios... Bet mes vis tiek pabėgdavome. – Už ką labiausiai esate dėkinga mokyklos pedagogams?

Rūta Railaitė-Butvilienė – M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė. 1976– 1993 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, sukūrė pagrindinius vaidmenis spektakliuose „Baltaragio malūnas“, „Žizel“, „Miegančioji gražuolė“, „Žydrasis Dunojus“ ir kt. 1993–2011 m. Venesueloje dirbo baleto pedagoge privačioje Ninos Novak baleto akademijoje, Karakaso šiuolaikinio baleto trupėje, Teresos Carreño teatre ir Karakaso šokio institute bei Menų universitete, ne vieną jauną baleriną parengė tarptautiniams konkursams, kur jos laimėjo prestižinių apdovanojimų. 2010 m. gavo aukščiausią Karakaso menų universiteto įvertinimą – Garbės pedagogo (Maestro Honorifico) vardą. 2011 m. grįžo į Lietuvą, tapo LNOBT baleto trupės direktore, ja dirba iki šiol.

– Už discipliną, griežtumą. Kai, pavyzdžiui, Leokadija Dumšaitienė pakeldavo balsą, būdavo, susiimi ir padarai. Dabar suprantu, kad griežtesni mokytojai davė daugiau. Iš kiekvieno mokytojo, kad ir koks jis būtų, galima pasimokyti. Internato auklėtojoms esu dėkinga už gyvenimo pamokas. Man, lepūnėlei, jų labai reikėjo. – Jums teko dirbti su įvairių kartų choreografais. Ką labiausiai prisimenate, branginate, ką iš jų perėmėte?

– 1977-aisiais, praėjus metams po mano darbo Operos ir baleto teatre pradžios, choreografas Nikolajus Bojarčikovas pastatė „Romeo ir Džuljetą“. Šį baletą įsimylėjau visiems laikams. Geru žodžiu paminėčiau choreografus Elegijų Bukaitį, Vytautą Brazdylį, Vytautą Grivicką. Pastaraisiais metais daugiausia teko dirbti su Krzysztofu Pastoru. Ypač noriu pabrėžti jo nepaprastą darbštumą. Į teatrą ateidavo prieš 10 val., išeidavo paskutinis. Jis viską norėdavo padaryti tobulai. Į repeticijas ateidavo

Su baletmeisteriu Krzysztofu Pastoru

atrui galiu atiduoti viską: laiką, sveikatą, jėgas. Aš labai gerbiu žmones, kurie dėl teatro aukojasi, susirgę ramina: „Nesirūpink, aš ateisiu.“ – Kas Jums gyvenime svarbiausia?

Klasikinio šokio pamokos metu, dėstytoja Ada Nasvytienė. Pirmoje linijoje iš kairės: Inga Bogdelytė, Inga Gerulskytė, E. Grešnaja. Antroje linijoje iš dešinės: Andželika Cholina, Lina Budrikaitė, Rasa Katiliūtė

pasiruošęs, žinodavo, ko nori, prie šokėjų neimprovizuodavo. Tai buvo didelis autoritetas. Rasdavo laiko ateiti į baleto pamokas, tada mes jį išnaudodavome prašydami pažiūrėti, kaip dirba viena ar kita solistė. Iš visų minėtų choreografų išmokau, kaip reikia elgtis su šokėjais. Prisiekiau sau, kad niekada gyvenime nesielgsiu taip, kaip su mūsų trupe dirbusi vieno choreografo žmona – ji visaip žemindavo artistus. – Turite omenyje Jeleną Vinogradovą?

– Taip. Ji leisdavo sau į šokėjus mėtyti batus, šaukti ant jų, pravardžiuoti. – Ar kurdama vaidmenis visiškai paklusdavote choreografo norams?

– Paklusdavau, bet turėdavau ir savo pasiūlymų. Vykdavo abipusis kūrybinis procesas. Kai su V. Brazdyliu repetavome „Baltaragio malūną“, jis klausdavo: „O kaip tau atrodo?“ Buvome bendraminčiai.

– Kas būdavo sunkiau: atskleisti personažo charakterį ar įveikti techninius dalykus?

– Žinoma, techninė pusė. Dabar mokyklą baigia labai stipriai techniškai pasiruošę šokėjai, jie visa galva aukštesni už mūsų kartos jaunuolius. Kaip reikia šokti, aš supratau tik teatre. Mokykloje darydavau viską, kaip

reikalaudavo, bet nesuprasdavau, kodėl taip reikia. Tik teatre pradėjau suvokti: technikos reikia išmokti kuo anksčiau, kad paskui apie ją nebegalvotum. Ana Pavlova yra pasakiusi: „Noriu taip valdyti techniką, kad kurdama vaidmenį apie ją pamirščiau.“ Jei išėjęs į sceną jaudiniesi, ar pavyks reikiamai pakelti koją, galvoje nebelieka vietos personažo charakteriui. – Sakyčiau, Jūsų kūrybos teatre vizitinė kortelė – Jurga „Baltaragio malūne“.

– Šį vaidmenį šokau 105 kartus. Iš pradžių mano Jurga buvo skrajojanti, puiki ir nuostabi, vėliau norėdavosi jai suteikti daugiau spalvų. Įtakos turėdavo ir partneriai – Girdvainio, Baltaragio, Uršulės vaidmenų atlikėjai. – Ar prie kiekvieno partnerio reikėdavo prisitaikyti, ar jie prie Jūsų taikydavosi?

– Man atrodo, kad tai – abipusis reikalas. Teko šokti su Petru Skirmantu, Jurijumi Smoriginu, Aleksandru Molodovu. Jonas Katakinas per „Žizel“ repeticijas pasakydavo man pastabų apie Mirtos vaidmenį, susitikdavome ir po spektaklių aptarti mano darbo. Jau tuomet ėmė ryškėti jo pedagogo talentas. – Ką gavote iš teatro?

– Teatras man buvo kaip antrieji namai. Supratau, kad jeigu reikia, te-

– Meilė. Meilė darbui, žmogui, artistui, visiems, kurie dirba teatre. Tie, kurie nemyli teatro, jame neužsibūna, o kas juo užsikrečia, lieka ištikimas iki gyvenimo pabaigos. – 1993 m. su vyru ir dviem vaikais išvykote į Venesuelą. Kas Jus nešė į tą galerą?

– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė sienos. Žymus diplomatas Vytautas Antanas Dambrava, dirbęs JAV, o paskui persikėlęs į Venesuelą, tos šalies kultūros ministrui pasiūlė vietoje brangių atlikėjų iš Didžiosios Britanijos, Rusijos pasikviesti nė kiek ne blogesnių Lietuvos menininkų. Buvo atrinkti Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Aušra Stasiūnaitė, Vladimiras Prudnikovas, Jonas Katakinas, Muzikos akademijos pedagogas Vytautas Sereika, smuikininkas Raimondas Butvila. Mes su Loreta Bartusevičiūte turbūt buvome pasirinktos kaip žmonos (V. Noreikos ir R. Butvilos. – J. T.). Vyrui iš karto pasiūlė dirbti muzikos koledže, o aš nusprendžiau būti namų šeimininke. Šokti nebenorėjau, juolab kad mano vaikams buvo 2 ir 6 metukai. Tačiau mūsų nuomojamo namo savininkė, išeivė iš Lietuvos, papasakojo apie privačią buvusios „Ballet Russe de Monte Carlo“ balerinos, pedagogės Ninos Novak mokyklą. Kai nuėjau, manęs paklausė, kokią baleto mokyklą esu baigusi. Išgirdusi, kad A. Vaganovos (M. K. Čiurlionio mokykloje buvo mokoma pagal A. Vaganovos metodiką. – J. T.), pakvietė ateiti rytojaus dieną. Iš pradžių vesdavau pamokas du kartus per savaitę po valan-

Muzikos barai / 93

PAŽINTIS eilėje, privalu jį gerbti. Kaip ir visus teatro darbuotojus. – Kokie dabar didžiausi iššūkiai teatre?

– Dabar gyvenu aukso amžių, nes atėjo Martynas Rimeikis: jaunas, gražus ir daug žadantis. Man patinka, kad naujasis baleto meno vadovas žino, ką reikia daryti, ir nebijo priimti sprendimų. Jis eina teisinga kryptimi, duok, Dieve, jam sveikatos. – Ar galite pasakyti, kad mūsų baleto trupė yra nacionalinė?

– Ką reiškia nacionalinė? Valstybės, bet juk ne visi turi būti lietuviai, daugelio tautų atstovai ateina į mūsų mokyklą mokytis. Labai norėtųsi, kad trupė turėtų savo braižą, nors gal jau ir turi. Pas mus atvažiuojantys šokti artistai pabrėžia, jog mūsų trupė labai geranoriška, šilta, gyva scenoje. Gal mums trūksta technikos, bet publiką paperkame nuoširdumu. – Ar tai Jūsų nuopelnas?

Pas de trois iš baleto „Spragtukas“. Šoka Petras Skirmantas, Rūta Railaitė ir Nijolė Bacevičiūtė, 1970 m.

dą, o vėliau pradėdavau 10 val. ryto, išeidavau pusę devynių vakare... Su savo mokinėmis esu du kartus buvusi Jacksono konkurse JAV. Konkursui rengiau ir atvykusią Jurgitą Droniną, labai laiminga, kad turėjau šią progą. Vėliau su mokinėmis dalyvavome konkursuose Maskvoje, Permėje, Korėjoje. Iš Korėjos parsivežėme auksą. – Kokiomis aplinkybėmis po 18 metų grįžote į Lietuvą?

– Tuo metu buvo atsisveikinama su ilgamete LNOBT baleto trupės meno vadove Tatjana Sedunova. Generaliniam direktoriui Gintautui Kėvišui buvo pasiūlyta surasti mane. Matyt, ieškota neutralaus žmogaus, kad nebūtų palaikoma kuri nors pusė. Aš po tiek metų nepažinojau beveik nė vieno naujos kartos šokėjo, neturėjau galimybių stebėti Eglės Špokaitės, Rūtos Jezerskytės, Mindaugo Baužio karjerų. Kurį laiką su vyru dar svarstėme, ar priimti kvietimą, bet jau buvo pribrendęs laikas grįžti, juolab kad sūnus gavo darbą Švedijoje, dukra išlėkė į Angliją. Klausėme savęs, ką veiksime Venesueloje, bet taip pat supratome, kad 50-mečių niekas

Muzikos barai / 94

nelaukia ir Lietuvoje. Kai grįžome, vyrui, smuikininkui, darbo niekas nepasiūlė. Tačiau nesigailime, kad grįžome į namus. – Ar grįždama į teatrą turėjote savo viziją, planų, ar reikėjo taikytis prie trupės meno vadovo K. Pastoro?

– Mes į teatrą su K. Pastoru atėjome kartu. G. Kėvišui jis iš karto pasakė, kad negalės daug laiko būti su mūsų trupe, nes tuo metu dirbo ir su Olandijos nacionalinio baleto bei Lenkijos nacionalinio baleto trupėmis. Į Vilnių jis atvykdavo tik trumpam, tad reikėjo žmogaus, kuris su mūsų trupe dirbtų nuolatos. Pirmuosius dvejus metus buvo labai sunku. Atsibusdavau antrą valandą nakties ir galvodavau, ką ne taip pasakiau ar padariau. Bet per patirtį įgijau pasitikėjimo ir įgūdžių, K. Pastorui dėl niekų neskambindavau.

– Nemanau. Lietuvoje bet kurio teatro artistai turi širdį, tik reikia mokėti ją atverti ir nebijoti to daryti. – Kurią baleto mokyklą labiausiai vertinate?

– Rusų – Vaganovos. Turiu labai gerus pagrindus, bet nuolat važinėdavau į pedagogų kursus, seminarus. Niujorke, Amerikos baleto trupėje (American Ballet), mėnesį lankiau buvusios Leningrado S. Kirovo operos ir baleto teatro (iki 1920 m. ir dabar – Sankt Peterburgo Marijos teatras) prima balerinos Irinos Kolpakovos repe-

– Kas labiausiai padėjo?

– Teatro darbuotojai, ypač tvarkant dokumentus. Nebijodavau pasakyti, kad man reikia pagalbos. – Kas Jums atrodo svarbiausia šiame darbe?

– Pagarba žmogui. Nesvarbu, ar artistas stovi pirmoje, ar paskutinėje

Baletas „Miegančioji grazuolė“. Šoka Petras Skirmantas ir Rūta Railaitė, 1981 m.

ticijas, tobulinausi Juilliardo mokykloje, Majamio baleto trupėje (Miami City Ballet), kelis kartus – Sankt Peterburgo A. Vaganovos baleto akademijoje. Daug išmokau ir Venesueloje, susipažinau su Kubos mokykla. Venesueloje buvau paprašyta įkurti valstybinę baleto mokyklą, teko atrinkti pedagogus ir sudėlioti mokymosi medžiagą.

premjerų įrašus, bet ar jie visi parodomi, ar „nusėda“ archyve, nežinau. – Bet „Procesas“ rodomas per „Mezzo“ kanalą.

– Nuostabu.

– Kaip vertinate šį spektaklį?

Rimo VILAVIČIAUS nuotr.

– Vienas mano mylimiausių. Puikus, šiuolaikiškas, suprantamas. Kita vertus, neturiu nemėgstamų spektaklių. Tuos, kuriuos „išsėdi“ nuo pat pirmos repeticijos, yra kaip vaikai: vienas mažesnis, – Sovietų Sąjungoje, taip „Baltaragio malūnas“. V. Brazdylis, R. Railaitė J. Smoriginas kitas didesnis, vienas strazpat ir Lietuvoje, baleto šokėdanotas, kitas storesnis, ir tie jai būdavo rengiami tik pagal A. Vaganovos metodiką. O kaip dabar vaikai auga. – Labai neblogai. Mūsų trupės sekasi išvengti eklektikos, kai trupėje – Jaunoji baleto šokėjų karta nekomšokėjai išvaizdūs, gražiai sudėti. Gal šoka įvairių baleto mokyklų atstovai? pleksuota, turi daug daugiau galimybių kiek trūksta technikos. nei Jūsų karta. Vis dėlto kokių jos sa– Tikrai nelengva, bet jauni žmo– Jolanta Valeikaitė, baigusi nės greitai prisiderina. Mūsų trupė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, į tea- vybių pasigendate, ko, Jūsų manymu, geranoriška, dirbant skirtumai pama- trą atėjo kartu su savo pedagoge Ada trūksta ugdymo procese? – Nežinau, ar ko pasigendu, priižu išsilygina. Nasvytiene, kuri toliau dirbo su ja, ruomu juos tokius, kokie yra. Jeigu jiems Mes turime prisitaikyti prie spek- šė vaidmenis. Ar nėra taip, kad mokyklą ko nors trūksta, anksčiau ar vėliau ištaklių choreografų. Manuelio Legris baigęs atlikėjas išbarsto savo talentą, kai neturi jį toliau auginančio pedagomoks. šokiams būdingas greitis, lengvumas. – Ar egzistuoja kartų nesusikalbėjiPastenėjome, kad mums trūksta to go? mo problema? – Nesiūlyčiau visą gyvenimą dirbir ano, smulkesnės pėdų technikos, – Man atrodo, kad šios problemos ir pasikvietėme pedagogę Élisabeth ti su tuo pačiu pedagogu. Teatre su nejaučiu. Su jaunu žmogumi reikia solistais dirba Živilė Baikštytė, ji lanMaurin iš Paryžiaus operos, ji pas kalbėtis ne kaip su nieko neišmananmus atvažiuoja jau kokį trečią sezo- kosi kiekviename spektaklyje, stebi čiu vaiku, o kaip su gerbtinu baleto ną. Kitas mūsų pedagogas – Cédri- juos. Labai rūpestinga pedagogė ir artistu. cas Ygnaceʹas, buvęs Monte Karlo ir Nastia Čiumakova. Su kordebaletu – Kokių savybių reikia turėti ar išsiOlandijos nacionalinio baleto trupių dirba Rasa Taučiūtė, Aurelijus Da- ugdyti, kad taptum profesionaliu baleto raškevičius ir Valerijus Fadejevas. Su solistas. artistu? Voldemaru Chlebinsku tobuliname – Džiaugiatės, kad į teatrą iš – Reikia būti beprotiškai darbšjaunimo vaidybą. 2011 m. buvo tik du M. K. Čiurlionio menų mokyklos ateina čiam. Aišku, būtini ir tam tikri duopedagogai, dabar jų penki. Kita vervis stipresni, geriau parengti šokėjai, menys, ne kiekvienas atėjęs iš gatvės bet kasmet vykstate į vadinamuosius tus, svarbu ne repetitorių gausa, bet taps baleto artistu. Labai svarbu muturgus ieškoti naujų solistų. Kuo tai pajų darbo kokybė. zikalumas, artistiškumas, bet darbšaiškintumėte? Gaila, kad į pensiją išėjo Vytautas – Kiekvienais metais dėl daugelio Kudžma, o trejus metus dirbęs pui- tumas – didelis sėkmės laidas. – Ko Lietuvos baleto 95-mečio propriežasčių trupę palieka 5–6 šokėjai. kus repetitorius Maksimas Clefosas ga palinkėtumėte LNOBT baleto trupei, Vieni dėl traumų, kiti išeina į pensiją, grįžo į Varšuvą. taip pat Kauno ir Klaipėdos muzikinių treti nusprendžia, kad nebenori dau– Kokia baleto misija? teatrų baleto trupėms bei M. K. Čiurliogiau dirbti. Mūsų mokykla kai kuriais – Pati gražiausia pasaulyje: skleisti nio menų mokyklos Baleto skyriaus pemetais išleidžia, pavyzdžiui, keturias gėrį, grožį, ugdyti žmonių dvasingu- dagogams ir moksleiviams? šokėjas, bet į teatrą priimamos tik dvi. mą. Venesueloje dirbęs vienas smui– Duok, Dieve, sveikatos baleto arPraėjusiais metais baigė dvi, atėjo kininkas žydas yra pasakęs: „Jeigu tistams, mokiniams ir pedagogams – viena. Ką daryti su laisvomis vieto- vaikas prisilies prie meno, jis niekada visiems. Ir kuo stipresnė bus kiekviemis? Kartais susidaro tokia situacija, neis žudyti.“ na trupė, tuo tvirčiau eisime pirmyn kad reikia priimti 7–8 atlikėjus, todėl – Sovietmečiu spektakliai dažnai būir mūsų menas bus girdimas, matovažiuoju ieškoti svetur. Daug kas no- davo transliuojami per televiziją. Dabar mas, būsime žinomi. Juk norime būti rėtų šokti mūsų trupėje dėl įvairaus pasigendu laidų apie baletą, šiuolaiki- patys geriausi ne tik Lietuvoje, bet ir repertuaro, bet juos atbaido mažos nio šokio meną. Gal geras tradicijas ver- pasaulyje! tėtų atgaivinti? algos. – Dėkoju už pokalbį. n – Man atrodo, kad šiame baisiame – Kaip pasauliniame kontekste atroKalbėjosi Jūratė TERLECKAITĖ pasaulyje viskas atsimuša į pinigus. do mūsų baleto mokykla ir teatras? Lietuvos televizija daro visų LNOBT

Muzikos barai / 95

SUKAKTIS

Kanklininkė Lina Naikelienė: biografija su legendiniais sąskambiais Audronė ŽENTELYTĖ

oks simboliškas sutapimas! Kanklių virtuozė Lina Naikelienė gimė ir augo Vepriuose – miestelyje, kurio gražiausia legenda pasakoja apie ežere nugramzdintą kunigaikščio dukrą Geldutę, šviesiomis naktimis išnyrančią ant savo kraičių skrynios ir liūdnai kankliuojančią. Tačiau ne paslaptingi kanklių garsai, sklindantys iš Veprių ežero, paskatino mergaitę rinktis muzikės kelią. Meilę muzikai Lina Naikelienė sakosi paveldėjusi iš savo mamos ir močiutės, kilusių iš Upninkų. Pokario metais jos apsigyveno Vepriuose, čia, netoli nuo ežero, gimė ir augo būsimoji kanklininkė. 1956–1964 m. ji lankė Veprių vidurinę mokyklą, kur ir pajutusi norą tapti muzike. „Veprių vidurinėje mokykloje mokytojas Jonas Žentelis pastebėjo mano gabumus muzikai. Teko dainuoti jo vadovaujamame mokyklos chore,

Muzikos barai / 96

buvau pakviesta groti mokyklos orkestrėlyje smuiku. Mokytojas man paskolino savo smuiką, kantriai mokė. Koncertuodavome mokyklos renginiuose, šventėse. Bandymai muzikuoti paskatino mane stoti į Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą (dabar – konservatorija). Mokytis griežti smuiku negalėjau, nes į šią specialybę priimdavo po muzikos mokyklos, bet pasiūlė groti kanklėmis. Nebuvau mačiusi šio instrumento, tačiau labai norėjau muzikuoti ir sutikau“, – pasakojo Lina Naikelienė savo buvusiai studentei, o dabar kolegei Reginai Marozienei.

Lietuvos kanklininkų sąjūdis ir Geldutės legenda

Keturiolikmetė mergaitė iš Veprių, 1964 m. J. Gruodžio muzikos technikume pirmą kartą paėmusi į rankas kankles, negalėjo nujausti, kad taps didžiausia kanklių muzikos puoselėtoja ir organizatore – panašiai kaip kadaise į Kauną iš Skriaudžių atvykęs Pranas Puskunigis, įsukęs tikrą kanklininkų sąjūdį. Jo, o ir kompozitorių Juozo Naujalio,

Aleksandro Kačanausko bei kitų iniciatyva 1925 m. buvo įsteigta Kanklininkų draugija. Ji užsibrėžė tikslą gaivinti ir platinti Lietuvoje tautinę muziką, steigti kanklių ir kitų tautinių instrumentų kursus bei mokyklas, tautinės muzikos mylėtojų ratelius, rengti koncertus ir tautines muzikos šventes, burti kanklių ansamblius. Kanklių ansambliu vepriškiai anuomet pasigirti negalėjo, tačiau vaikų laikraštėlyje „Kregždutė“ 1936 m. pagarsino turį gražią legendą apie kunigaikštytę Geldutę, kurią laumės laikančios ežero dugne ir tik retkarčiais vidurnakčiais leidžiančios jai iškilti į ežero paviršių pakankliuoti. Labai tikėtina, kad ši legenda radosi ant minėtojo kanklių sąjūdžio bangos ar netgi simboliškai byloja apie siekį prikelti

Kanklių muzikos popietė Šv. Jonų bažnyčioje, 2014 m. Dainų šventė. Diriguoja programos meno vadovė L. Naikelienė

Muzikos barai / 97

SUKAKTIS praeitin grimztančią kanklių muzikos tradiciją. 1930 m. draugijos iniciatyva Kaune buvo įsteigta kanklių mokykla, o netrukus imta modifikuoti tradicines kankles iki techniškai lankstaus instrumento, kuriuo, anot jų tobulintojo Justino Strimaičio, būtų „įmanoma paskambinti ir Europos muzikų kūrinius“.

Dvasinės tautos energijos perimamumas – per kankles

Deja, 1940 m. Lietuvos kanklių draugija kartu su kitomis „buržuazinėmis“ organizacijomis buvo uždaryta. Tačiau kanklių entuziastai ir toliau rūpinosi, kad jų skambesys nenutiltų. Vienas iš draugijos steigėjų Justinas Strimaitis 1945–1960 metais kankliavimą dėstė Kauno J. Gruodžio muzikos technikume. Lina Naikelienė technikume kankliavimo mokėsi pas Ireną Mintauč-

Liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora”

Muzikos barai / 98

Lina Naikelienė su savo mokytoju prof. Pranu Stepuliu, 2004 m.

Kauno J. Gruodžio muzikos technikume

kienę, 1968–1973 m. studijas tęsė tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas profesorių Praną Stepulį – prieškario kanklių sąjūdžio entuziastų Prano Puskunigio ir Justino Strimaičio mokinį. Taip kanklių stygomis, susiliečiant mokytojo ir mokinio rankoms, buvo perduodama ir tobulinama ne vien kankliavimo technika – per šį gyvą ryšį iš kartos į kartą tekėjo dvasinė tautos energija. Ilgus amžius buvusi vyrų rankose, dabar lietuviškoji kanklių muzikos tradicija beveik išimtinai puoselėjama moterų. Profesionalių kanklių patriarchu vadinamo Prano Stepulio vieton stojo jo mokinė Lina Naikelienė, nuo 1978 m. pradėjusi dėstyti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, o nuo 1999 m. ėmusi vadovauti Liaudies instrumentų katedrai. Gabi pedagogė per 42 darbo metus

Pirmas rečitalis

išugdė daugiau kaip 50 absolvenčių, tarp jų – šalies ir tarptautinių konkursų laureačių. Buvusios studentės Aistė Bružaitė, Regina Marozienė ir Jolanta Babaliauskienė sutartinai pabrėžia išskirtinę dėstytojos energiją, ugningą temperamentą, kūrybinį azartą, ištvermę ir meilę darbui, profesinį maksimalizmą, kurį ji įstengė perteikti ir savo mokinėms. „Profesorė kažkokiu mistiniu būdu sugebėdavo įsiskverbti į studento vidų ir surasti pačius tikriausius motyvus, kodėl jis turėtų tapti geru atlikėju ir pedagogu“, – liudija Regina Marozienė.

Su Irena Milkevičiūte Pietų Amerikoje

„Sutartinė“ su birbynininku Vytautu Tetensku

Koncertinė veikla – tarsi kultūrinė misija

Visą savo energiją, kurios dalia dalužė jai tikrai nepagailėjo, Lina Naikelienė skyrė profesionaliajai kanklių muzikai puoselėti. Dar studijų metais ji ėmė garsėti kaip talentinga atlikėja. 1968–1975 m. kankliavo liaudies instrumentų ansamblyje „Sutartinė“, šio kolektyvo pasirodymuose skambindavo ir solo. Kone pusšimtį metų kanklių muzikos garsais L. Naikelienė žavėjo Lietuvos ir užsienio šalių klausytojus, koncertuodama su solinėmis programomis, su Kanklių trio, vėliau – su savo įkurtu liaudies instrumentų ansambliu „Kanklės“, 2003 m. pavadintu „Vaivora“ (jam vadovavo 22 metus).

Lietuvos Dailės muziejaus kanklių trio

Japonijoje, 2011 m.

Rečitalis Menininkų rūmuose

Su ansambliu surengta per 600 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, padaryta įrašų Lietuvos, Vokietijos, JAV radijo stotims, išleista kasečių, kompaktinių plokštelių. Pirmąjį muzikos rečitalį koncertinėmis kanklėmis Lina Naikelienė, tada dar Juodytė, surengė konservatorijos baigimo metais (1973). Vėliau paruošė 7 solines kanklių muzikos programas, pristatė daugiau kaip 40 rečitalių Lietuvos ir užsienio klausytojams, koncertavo kartu su birbynininkais A. Smolskumi ir V. Tetensku, dainininkėmis S. Trimakaite, I. Milkevičiūte, G. Kaukaite. Muzikos kritikai pabrėžia tobulą L. Naikelienės kankliavimo techniką, temperamentą, tonų spalvingumą. Platus jos atliekamų kūrinių repertuaras – nuo kanklėms pritaikytų Händelio, Mozarto kūrinių iki šiuolaikinės lietuvių kompozitorių muzikos. Populiarinti lietuvių kompozitorių kūrybą šalyje ir svetur – vienas iš svarbiųjų kanklininkės siekių. Ji yra daugelio lietuvių autorių kūrinių kanklėms redaktorė ir pirmoji atlikėja: parengė 13 premjerų solo kanklėms, 9 duetus su birbyne (lamzdeliu), aranžavo ir pirmą kartą atliko 10 kūrinių. „Manau, kad profesionalaus muzikavimo liaudies muzikos instrumentais prasmė pirmiausia turi būti suvokta čia, Lietuvoje. Liaudies ins-

Muzikos barai / 99

SUKAKTIS trumentinė muzika turėtų skambėti valstybinių švenčių minėjimuose, užsienio diplomatų ar kitų svečių priėmimuose ir pan. Tik puoselėdama savo per šimtmečius išsaugotas kultūros vertybes tauta gali sėkmingai save reprezentuoti ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje“, – sako kanklininkė.

iniciatyva Lietuvoje nuo 2000 m. vyksta tarptautiniai Jono Švedo liaudies instrumentų atlikėjų konkursai, Tarptautinis liaudies instrumentinės muzikos festivalis „Rido“. 1988 m. atkūrus Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugiją „Kanklės“, Lina Naikelienė iškart įsitraukė į jos veiklą, nuo 2004 iki 2011 m. buvo draugijos pirmininkė. Ji sudarė ir organizacijos 80-mečiui skirtą leidinį „Tautos skambesiai“.

Kad kanklių skambesys netiltų

Lina Naikelienė ne vieną dešimtmetį tiesiog gyveno dėl šio, anot jos, „dvasingo lietuviško instrumento“, rasdama vis naujų galimybių profesionaliajai kanklių muzikai puoselėti ir skleisti. Profesorė parengė ir sudarė daugiau nei 15 leidinių, 2003 metais papildė ir pasirūpino išleisti savo mokytojo P. Stepulio vadovėlį „Kanklės“, mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje skaitė pranešimus apie kankles ir kankliavimo ugdymą.

Muzikos barai / 100

Muzikinė dovana gimtinei ir mokytojui Jonui Ženteliui. Veprių bažnyčioje koncertuoja Linos Naikelienės studentai, 2019 m. birželio 16 d.

Nuo 1999 m. Lina Naikelienė kasmet organizuoja Liaudies instrumentų pedagogų vasaros seminarus, savo metodine patirtimi dalijasi su muzikos mokyklų ir konservatorijų kanklių mokytojais, yra nuolat kviečiama į šalies ir tarptautinių liaudies instrumentų atlikėjų konkursų vertinimo komisijas, neretai joms ir pirmininkauja. Profesorės

Tarsi kankliuotų šimtai Geldučių…

Vienas iš daugelio tarpukario Lietuvos kanklininkų draugijos užmojų buvo 1930 metų Dainų šventėje, skirtoje Vytauto Didžiojo 500-osioms metinėms, sutelkti kanklininkų orkestrą. Deja, negavus reikiamos paramos iš šalies vyriausybės, tas planas taip ir liko neįgyvendintas. Ko nepadarė kanklių entuziastai vyrai, tai pavyko energingai mote-

riai. Kai 1997 m. svarstant kitų metų Dainų šventės programą, kanklėms nebuvo leista skambėti Kalnų parko koncerte, Lina Naikelienė nepasidavė: pagauta įkarščio, per metus sugebėjo parengti programą ir suburti atlikėjus atskiram kanklių muzikos koncertui „Skambėkite, kanklės“. „Neregėtas buvo kanklininkių entuziazmas visoje Lietuvoje. 1998 m. per Dainų šventę šimtai kanklių Šv. Jonų bažnyčioje suskambo taip galingai, kad skliautai kilnojosi“, – prisimena profesorė Lina Naikelienė. Taip, tarsi būtų kankliavę šimtai Geldučių – galima pridurti. Dainų švenčių Kanklių popiete besidžiaugiantiems sunku įsivaizduoti, kokių milžiniškų Linos Naikelienės pastangų reikia, kad darniai suskambėtų kelių šimtų kanklių orkestras. Nepakanka paruošti programą, tenka apvažinėti visą Lietuvą, dalyvauti ansamblių repeticijose. „Manau, renginį „Skambėkite, kanklės“ subrandino pats gyvenimas, platus ir kūrybingas kanklių sąjūdis. Reikšmingą įtaką turėjo ir visuomenės palaikymas. Todėl drąsiai galima teigti, kad kanklės jau tvirtai įsiliejo į Lietuvos dainų švenčių gyvąją istoriją“, – džiaugiasi visų šių kanklių koncertų (1998, 2003, 2007, 2009, 2014, 2018) meno vadovė L. Naikelienė. Kanklininkės veikla 2009 m., Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga, įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Gimtinėje – legendinių ir koncertinių kanklių sąskambiai

Lietuvą pasaulyje garsinanti muzikė neužmiršta ir savo gimtinės. Jos vadovaujamas liaudies muzikos instrumentų ansamblis „Vaivora“ 2012 m. koncertavo Veprių vidurinėje mokykloje su mokiniams skirta programa „Pasivaikščiokime liaudies instrumentų šalyje“. Lina Naikelienė pabrėžia, kaip svarbu skatinti vaikus ir jaunimą domėtis tautiniais muzikos instrumentais, pasirinkti juos iš pradžių kaip mėgstamą užsiėmimą, o vėliau – kaip profesiją ir gyvenimo kelią. Juk ir jos

LMTA Liaudies instrumentų katedros pedagogai, 2015 m.

pačios kelias į muziką prasidėjo mokykloje, kai mokytojas Jonas Žentelis įdavė jai į rankas smuiką. Profesorė ir dabar pirmajam savo muzikos mokytojui jaučia didžiulį dėkingumą. Į Jono Žentelio devyniasdešimtmečio minėjimą pernai ji drauge su savo studentais buvo atvežusi nuostabią muzikinę dovaną. Gaila, kad mokytojas nebegalėjo jos girdėti – jis tyliai išėjo anapilin 2014-ųjų rugpjūtį. Panašiai kaip dabar, nesulaukusi dukros septyniasdešimtmečio, išėjo

kanklininkės mama dainingoji Ona Juodienė... Senovėje tikėta kanklių galia išlaikyti ryšį su anapilin iškeliavusiais. Guodžia žinojimas, kad kanklių skambesy girdime išėjusiųjų balsus – iki pat amžių glūdumų, iki legendinių vaidilų. O gimtuosiuose Vepriuose skambant koncertinėms kanklėms, gerai įsiklausius buvo galima pagauti ir legendinių kanklių aidą. Čia, Veprių miestelio centre, ant kraičių skrynios su kanklėmis prie šalies sėdi kunigaikštytė Geldutė – ją 1979 m. čia įkurdino vepriškis skulptorius, tada dar Vilniaus dailės instituto studentas Viktoras Žentelis. Geldutės vardu pavadintoje gatvėje, už keliasdešimties metrų nuo skulptūros, stovi namas, kuriame augo mergaitė, gimusi po kanklių ženklu. Lina Naikelienė – nelyginant toji legendinė Veprių kankliuotoja, iš mitinės erdvės persikėlusi į realią Lietuvos kultūros erdvę ir pripildžiusi ją kanklių skambesio, sklindančio toli už šalies ribų. n Parengta remiantis pokalbiais su profesore Lina Naikeliene

Ki t i ša l t i ni a i

Po apdovanojimo prezidentūroje su Valdu Adamkumi

A l e n s k a s V. Pranas Puskunigis – kanklių ir kankliavimo propaguotojas. – Gimtasai kraštas, 2016 (2), 63–65. Kanklių popietė „Skambėkite, kanklės“. Kalbamės su programos meno vadove Lina Naikeliene. – Liaudies kultūra, 2007 (3), 10–13. M a r o z i e n ė R. Kanklininkė profesorė Lina Naikelienė. – Vepriai. 19-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija, Vilnius, 2010, 1171– 1173. M a r o z i e n ė R. „Aš tikiu kanklių muzikos stebuklu“ arba keletas štrichų profesorės Linos Naikelienės portretui. – Tautos skambesiai, Vilnius, 2014, 52‒59. M a r o z i e n ė R. Juozo Lašo kanklės lietuviškų kanklių raidos kontekste. – Tradicija ir dabartis, 2012 (7), 48–61. Va i t k e v i č i u s V. Apie kankles ir apie vėles, 2019. Prieiga internete:http://lituanistusamburis.lt/vykintas-vaitkevicius-apie-kankles-irapie-veles/ V y ž i n t a s A. Kanklės ir kanklininkai – anuomet ir dabar. – Draugas. Šeštadieninis priedas „Menas. Literatūra. Mokslas“, 2005, 100 (21).

Liaudies instrumentų pedagogų Palangos vasaros seminaras, kasmet sukviečiantis šimtus mokytojų ir moksleivių iš visos Lietuvos. Prof. Lina Naikelienė – antroje eilėje ketvirta iš dešinės, 2011 m.

Muzikos barai / 101

DIDŽIOJI SALĖ SUGRĮŽIMAS

Dainininkės Viktorija Miškūnaitė, Gunta Gelgotė, Anastasia Lebedyantseva ir dirigentas Modestas Pitrėnas

fijas. Itin sudėtinga programa, parengta per keletą repeticijų, koncerte sulaukė gražaus publikos įvertinimo. Ne paslaptis, kad ilgą laiką Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistai J. Domarko mokinius linksmai vadindavo burtininko mokiniais, pirmiausia, matyt, dėl burtininko lazdelės ir batutos panašumo. Tad simfoninės muzikos programos „Burtininkas ir jo mokiniai“ atsiradimas – tarsi įdomių, žaismingų, legenda tapusių Maestro posakių ir nuotaikingo orkestrantų humoro įsikūnijimas. Kartu tai istorinis įvykis:

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Gana ilgai prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto nematėme ilgamečio kolektyvo vadovo ir vyriausiojo dirigento, dabartinio garbės dirigento Juozo Domarko. Matyt, ir dėl pandemijos nulemtų apribojimų, ir dėl kitų aplinkybių. Tačiau antroje vasaros pusėje garbusis Maestro grįžo su naujomis jėgomis. Sėkmingi koncertai su Lietuvos kameriniu orkestru, Trakų festivalio koncertas Užutrakio dvare, originali programa Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su trimis mokiniais, Mažeikių meno festivalio atidarymo koncertas, baigiamasis Plungės M. K. Oginskio festivalio koncertas ir daugelis kitų didesnių ar mažesnių muzikinių renginių atskleidė neblėstančią Juozo Domarko energiją, muzikinį skonį, jaunatvišką norą ir gebėjimą diriguoti didelės apimties simfoninius koncertus. ...Saulėtas vakaras Užutrakio dvaro terasoje, iš kurios atsiveria romantiškas vaizdas į Galvės ežerą. Pandemija neišgąsdino klausytojų, visos sėdimos vietos užimtos. Be abejo, visi su apsauginėmis veido kaukėmis, tačiau

švytinčiomis akimis. Koncerto vedėjas V. Gerulaitis kaip visada šmaikščiai, o kartu ir dalykiškai pristato koncerto programą, atlikėjus ir orų prognozę... Dailiai sukomponuota programa ir ją papildžiusi šilto vasaros vakaro „ant melsvo ežero bangų“ atmosfera paliko neišdildomą įspūdį tiek publikai, tiek atlikėjams. Pagarbiai stovėdami orkestrantai ir koncerto klausytojai pasitiko ir išlydėjo koncerto režisierių ir dirigentą Maestro Juozą Domarką. Rugsėjo vienuoliktąją J. Domarko mokinys, LMTA doktorantas Imantas Šimkus Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įdomiai pristatė sudėtingą edukacinę programą, skirtą visai šeimai. Koncerte skambėjo spalvingos, dirigentui ir orkestrui nepaprastos partitūros: Maurice´o Ravelio antroji siuita iš baleto „Dafnis ir Chloja“, Ferenco Liszto Simfoninė poema Nr. 5 „Prometėjas“ ir Claude´o Debussy Simfoninis preliudas „Fauno popietė“. I. Šimkus – neeilinė asmenybė, jis studijuoja dar ir filosofiją Vilniaus universitete. Jaunasis dirigentas atidžiai išstudijavo ne tik koncerto kūrinių partitūras, bet ir jų atlikimo tradicijas, kompozitorių biogra-

Gėlės maestro Juozui Domarkui

Muzikos barai / 102

viename koncerte stebėjome keturis tos pačios lietuviškos dirigavimo mokyklos atstovus. Ypatingas jausmas apima scenoje matant galingą ąžuolą ir greta jau didelių laimėjimų pasiekusius ąžuoliukus, taikančius tuos pačius dirigavimo principus ir taip pat be galo atsakingai žvelgiančius į unikaliąją dirigento misiją... Rugsėjo 19 d. įspūdingą pasirodymą pradėjo pats Maestro, publikai pristatydamas Camille´io Saint-Saënso didingąją Simfoniją Nr. 3 c-moll (Vargonų simfoniją). Vargonų partiją atliko solistė Renata Marcinkutė-Lesieur. Nuo pat pirmųjų taktų pajautėme glaudų dirigento ir orkestro ryšį. Šiandien didžiąją kolektyvo dalį sudaro atlikėjai, drauge su Maestro griežę daugybę muzikos šedevrų, todėl tiek dirigentui, tiek orkestrui nekilo jokių sudėtingo kūrinio pateikimo keblumų. Muzika liejosi tarsi savaime, nepalikdama abejonių dėl interpretacijos, konceptualumo, atlikimo tobulumo. Dar kartą įsitikinome puikiomis Filharmonijos atnaujintos salės akustinėmis savybėmis. Antrasis koncerto dirigentas – Karolis Variakojis. Šis J. Domarko studentas 2013 m įkūrė šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, kurio vardas vis garsiau skamba tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jaunasis atlikėjas diriguoja ne vien simfonijas, bet ir operas, kitus stambaus žanro kūrinius. Koncerte jaunatve kunkuliuojantis dirigen-

Lebedyantseva. Nuskambėjus paskutiniams koncerto garsams, į sceną vėl buvo pakviesti visi simfoninio vakaro dalyviai. Maestro Juozas Domarkas tiesiog nepajėgė apglėbti visų dovanotų puokščių. Dėkingumą už muzikinę ir pedagoginę veiklą reiškė mokiniai, orkestras, kolegos. Simfoninės muzikos koncertų publika pastebi LNSO atsinaujinimą – kolektyve vis daugėja jaunų atlikėjų. Tai natūralus, nors gal ir ne visiems malonus procesas... Jaunimas – veržlus, energingas, talentingas, ir tas kartais pastebimas orkestrinio repertuaro išmanymo sprageles ar ansamblinio muzikavimo patirties trūkumą, tikėtina, padės įveikti nuoširdžios jaunųjų muzikantų pastangos. Prabėgus vos keletui dienų po koncerto Filharmonijoje prasidėjo naujų J. Domarko programų Mažeikiuose ir Plungėje repeticijos. Tarptautinio meno festivalio Mažeikiuose atidarymo koncerte skambėjo Ludwigo van Beethoveno Trečioji (Herojinė) simfonija ir uvertiūra „Egmontas“. Sudėtinga kūrinių dramaturgija, gausybė subtilių dinaminių nuorodų reikalauja dirigento ir orkestro pastangų, išskirtinio dėmesio ir didelio kūrybinio darbo. Miesto valdžia, rėmėjai ir festivalio meno vadovas smuikininkas Džeraldas Bidva dėkojo koncerto dalyviams už puikiai atliktą pasaulio genijaus, kurio 250-ąsias gimimo metines šiemet minime, muziką. Ta pati programa pakartota Plungės kunigaikščių Oginskių rūmuose vykusiame baigiamajame XV tarptautinio Mykolo Kleopo Oginskio festivalio koncerte. Stulbinamą įspūdį paliko restauruota koncertų salė – viskas nauja, skoninga ir kokybiška, o akustikos gali pavydėti iškiliausios Lietuvos salės. Plungiškiai broliai Domarkai yra šio festivalio sumanytojai ir organizatoriai, o Maestro Juozas Domarkas – ir renginio meno vadovas, tad išskirtinis šiltas dėmesys orkestrui ir dirigentui lydėjo visos viešnagės Plungėje metu. Remigijus VITKAUSKAS

ROMANTIŠKASIS RUSŲ ROMANSAS

Pilna Vilniaus paveikslų galerijos salė, atrodo, virpa nuo laukimo. Klausytojų rankose – puokštės gėlių. Tokioje aplinkoje baigiantis vasarai Nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Julija Stupnianek ir pianistė Nijolė Baranauskaitė pristatė naują savo kompaktinę plokštelę. Joje – rusų kompozitorių romansai pagal Aleksandro Puškino eiles. Visi dainininkais besiruošiantys tapti jauni žmonės dainuoja rusų romansus, kurių daugelis yra romantinės poetikos šedevrai, todėl plokštelę parengusioms atlikėjoms teko didelė atsakomybė. Julija Stupnianek – darbšti, atkakli, kūrybinga menininkė. Ji kartu su pianiste Nijole Baranauskaite dažnai girdimos Lietuvos scenose. Jos rengia koncertus Nacionalinėje filharmonijoje, Lietuvos mokslų akademijos salėje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, Vilniaus rotušėje, puošnioje Rašytojų sąjungos renginių salėje, muziejuose... Tai nebūna šiaip pasirodymai visuomenei – atlikėjos visada siekia nustebinti dar negirdėta muzika ar nauja interpretacija. Julija dainavo nuo vaikystės. Talentą mano paveldėjusi iš muzikalaus austrų kilmės senelio Raimondo Stupnianeko, o ir senelė turėjo reto grožio balsą. J. Stupnianek Vilniaus konservatorijoje baigė chorvedybos ir dainavimo (dėst. Tamara Kornejeva), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – magistro dainavimo studijas (prof. Irenos Laurušienės kl.), 2003 už meno projektą LMTA jai suteikė meno licenciato laipsnį. Dabar jau 15 metų J. Stupnianek pati ruošia jaunus dainininkus. Ji privalo būti scenoje – tai Julija žinojo nuo studijų metų. Norėjo dainuoti įvairios stilistikos kūrinius, įtikinamai juos perteikti klausytojams. Dalyvavo Baroko muzikos festivalyje Lenkijoje (1997), Usedomo (Vokietija; 2000), Helsinkio (2000) festivaliuose, šiuolaiki-

G. MALKOVSKIO nuotr.

tas sugebėjo išgauti itin plačią orkestro skambesio dinaminę skalę, pateikti ansambliškai darnų spalvingo, temperamentingo Manuelio de Fallos trijų šokių iš baleto „Trikampė skrybėlė“ skambesį. Paulio Dukas Simfoninio skerco „Burtininko mokinys“ vardu buvo pavadinta viso vakaro programa. Kūrinį dirigavo tarptautinių konkursų laureatas, Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas. Jam teko atsakingas uždavinys – pateisinti vakaro programos dedikaciją, profesionaliai atskleisti žaismingą ir kartu giliai prasmingą sudėtingos partitūros idėją. Rafinuotas artistiškumas, elegancija ir tvirti mostai pelnė ne tik publikos, bet ir daug dirigentų mačiusio orkestro muzikantų pripažinimą bei padėką. Baigiamasis įspūdingo simfoninio vakaro akordas buvo finalinis Sofijos, Maršalienės ir Oktaviano trio iš Richardo Strausso operos „Rožių kavalierius“. Jį publikai pateikė daugiausia muzikinių laimėjimų pasiekęs Maestro Juozo Domarko mokinys Modestas Pitrėnas. Jis vadovauja ne tik mūsų Filharmonijos orkestrui, bet ir nuo 2018 m. yra Šveicarijos Sankt Galeno operos teatro ir simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas, LMTA docentas, tarptautinių konkursų vertinimo komisijų narys. M. Pitrėnas – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos ir Baltijos asamblėjos meno premijos laureatas, tarptautinio G. Fitelbergo dirigentų konkurso pirmosios premijos ir aukso medalio laimėtojas, apdovanotas Latvijos Pripažinimo kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi ir dar daugybę kitų įvertinimų pelnęs menininkas. Lakoniškas, tačiau įtaigus M. Pitrėno dirigavimas atskleidė nenutrūkstamą R. Strausso muzikinio šedevro melodizmą, ypatingomis spalvomis žėrinčią kūrinio orkestruotę, kurioje solistų partijos darniai jungiasi su orkestro muzika. Vokalo partijas atliko Gunta Gelgotė, Viktorija Miškūnaitė ir Anastasia

Julija Stupnianek-Kalėdienė

nės muzikos festivalyje „Gaida“ (2000), tarptautiniame festivalyje „Sidabro amžiaus muzika“ Vilniuje (2001). Koncertavo Italijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Austrijos, Rusijos, Suomijos Slovėnijos, Švedijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos salėse. Bendradarbiavo su daugeliu dirigentų – T. Voitechovskiu, J. Wallnigu, B. Zibereru, M. Honecku, S. Lano, J. Aleksa, G. Rinkevičiumi, M. Staškumi, R. Šerveniku, D. Katkumi. Parengtos sudėtingos programos, pradedant A. Vivaldi koncertais, didžiosiomis J. Haydno, W. A. Mozarto arijomis. Puiki klausa Julijai visada leidžia prasmingai atlikti XX a. naujadarų prisodrintus S. Prokofjevo, R. Ščedrino, V. Laurušo kūrinius. Solistės parengtos operų partijos – Mimi, Rozina, Liu, Tatjana, Amelija, Adina, Fiordilidži, Dona Ana, Violeta – laukia naujų pasirodymų scenoje. Darbas grūdino. Kiekvienas atkaklios dainininkės kūrybinio kelio vingis tarsi būdavo užtvirtinamas konkursuose. Laureatės vardai pelnyti J. Dichlerio konkurse (Viena, 1999), „Romansiadoje 2000“ (Maskva), pirmoji vieta – V. Jonuškaitės-Zaunienės konkurse (2001, 2002), Grand Prix – tarptautiniuose konkursuose Kijeve („XXI a. menas“, 2005), Lempelėje (Lempäälä, Suomija, 2006) ir Lonige („Musical Perfomanse and Pedagogy“, Italija, 2011),

Muzikos barai / 103

G. MALKOVSKIO nuotr.

DIDŽIOJI SALĖ

Nijolė Baranauskaitė, Julija Stupnianek, Irena Žilinskienė

2018 m. San Marine, konkurse „Romanzata“, laimėtas aukščiausias apdovanojimas „Regina di Romansa“ (Romanso karalienė). 2003-iaisiais J. Stupnianek pelnė LNOBT apdovanojimą „Metų operos viltis“. Kuo dainininkė įtikina vokalinio meno žinovus ir malonumo ieškančius klausytojus? Recenzentai rašo: „Operų „Visos jos tokios“ ir „Užburtoji fleita“ fragmentuose įsitikinome J. Stupnianek dainavimo technikos stabilumu ir mokėjimu valdyti balsą.“ „Puiki kantilena ženklino Adrianos Lekuvrer ariją iš to paties pavadinimo F. Cilea operos, jaudino dramatiška Amelijos scena ir arija iš G. Verdi operos „Kaukių balius.“ „Nuoširdžių emocijų buvo kupini rusų kompozitorių romansai ir žavios J. Gruodžio miniatiūros.“ „J. Stupnianek geba neforsuodama, perteikdama piano grožį, dainuoti ir koloratūras.“ „Jauna dainininkė gražiu, gerai valdomu balsu perteikė ilgesingą, lyg Rusijos lygumų balkšva beržų juosta tolin nutįstančią S. Rachmaninovo „Čia gera“ melodiją, akvarelišką paveikslą „Bachčisarajaus rūmų fontane“, žmogaus dramos fragmentą romanse „Ne aš lauke žolelė buvau“. Apie dainininkus lydinčius pianistus rašoma retai. O gaila,

Muzikos barai / 104

nes jų vaidmuo kuriant bendrą koncerto nuotaiką – didelis. Nijolė Baranauskaitė, profesorių Sergejaus Okruško ir Nijolės Ralytės auklėtinė, Lietuvoje ir užsienyje koncertuoja su dainininkais J. Stupnianek, A. Pilibavičiūte, V. Miškūnaite, J. Gedmintaite, L. Pautieniumi, instrumentininkais V. Zabrodaite, I. Belickaite ir kitais. Tarptautiniuose konkursuose Italijoje, Lietuvoje, Rusijoje yra pelniusi geriausios koncertmeisterės diplomų, laureatės vardų. Pianistė gerai jaučia scenos partnerį, kartu su juo kuria įtaigias įvairios stilistikos kūrinių interpretacijas, meistriškai valdo fortepijono spalvinę paletę. Scenoje atkreipia dėmesį savita grojimo maniera, elegancija. Grįžkime prie kompaktinės plokštelės kūrinių ir koncerto, kurį vedusi I. Žilinskienė stengėsi sukurti intymią atmosferą, pateikė daug informacinės medžiagos. Antrojoje XIX a. pusėje Europos muzikinės kūrybos ir estetinių krypčių gausoje reikšmingą vietą užėmė Rusijos kultūroje susiformavęs „Galingasis sambūris“. Kompozitorius Cezarį Kiuji, Modestą Musorgskį, Nikolajų Rimskį-Korsakovą, Aleksandrą Borodiną vienijo ne tik draugystė, bet ir panašus požiūris į muzikos meno esmę,

jos vaidmenį visuomenėje, kūrybos kryptis. Kiti kompozitoriai, kaip A. Dargomyžskis, sekė Michailo Glinkos pėdomis, Piotras Čaikovskis buvo gilus romantikas. Drąsūs, saviti šių kompozitorių kūriniai žymėjo novatoriško rusų muzikos kelio pradžią. Atnašaudami operos žanrui, programinei instrumentinei muzikai, didžiulį dėmesį jie skyrė ir dainos žanrui, kurio estetinius kriterijus grindė turtingu rusų folkloru. Kiekviena rusų kompozitorių daina, romansas – išbaigtas sceninis paveikslas, emocinis įvaizdis. Garso įraše nepasinaudosi vizualiniais efektais, viską reikia pateikti balsu. Svarbus neforsuoto garso ir intymumo balansas. Juk tai romantikų kūryba! Didelę rusų romansų atlikimo praktiką turinčios J. Stupnianek ir N. Baranauskaitė kiekvienoje miniatiūroje siekė perteikti jos autoriaus savastį, atskleisti aktualizuotą mintį, jausminį pradą. A. Dargomyžskis – miesto romansų autorius. Jo „Malda“ klausytojų dėmesį prikaustė išsakoma emocinga tiesa, dainininkės gražiai vedama linija, estetine jos raiška. N. Rimskis-Korsakovas rašė tobulos formos, gilaus lyriškumo kupinus romansus. Koks melodikos grožis! Tačiau jam perteikti dainininkė privalo pasitelkti visą vokalinės technikos arsenalą. J. Stupnianek puikiai pajuto kantileną. Šviesus pianissimo ir trumpas ekspresijos proveržis... A. Rubinšteino „Naktis“ – subtilus meilės prisipažinimas, intymaus pianissimo paruoštas meilės šauksmas. Dainuojant M. Glinkos kūrinius reikia geros vokalinės technikos, temperamentingos raiškos. Tai girdėjome atliekant jo romansą „Aš čia, Inezilija“. O štai ekspresyvus, bet intymus iš Vilniaus kilusio kompozitoriaus C. Kiuji vaizdelis „Sudegintas laiškas“. Ir kitas jo romansas – „Carskoje Selo statula“ – klausytojus įtikino dainininkės gebėjimu reikštis daug meistrystės, nuoširdumo, dramaturgijos suvokimo reikalaujančiame kameriniame žanre. Tai patvirtino

ir P. Čaikovskio „Lakštingala“, A. Rubinšteino „Naktis“. Solistės ir pianistės dueto brandą atskleidė paskutiniai koncerte nuskambėję romansai – dramatiškasis A. Verstovskio „Senas vyras“ ir A. Vlasovo jaudinanti pastoralė „Bachčisarajaus rūmų fontanas“. Koncertas baigėsi Julijos vaikystės prisiminimu – nostalgiškai, labai muzikaliai nuskambėjo „Verpėja“. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS SEPTINTOJO DEŠIMTMEČIO IŠVAKARĖSE Pamąstymai apie skambėjusią muziką Šešiasdešimtmečio sulaukęs Lietuvos kamerinis orkestras rugsėjo 26 d. Nacionalinės filharmonijos salėje surengė vienos dalies koncertą. Verta žavėtis Filharmonijos atkaklumu ir atlikėjų ryžtu besitęsiančios pandemijos sąlygomis rengti naujas programas ir neprarasti klausytojų. Lietuvoje visada laukiamas Lukas Geniušas skambino Josepho Haydno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 D-Dur, Hob. XVIII:11, orkestras atliko Franzo Schuberto Styginį kvartetą Nr. 14 d-moll, D. 810 („Mirtis ir mergelė“; Gustavo Mahlerio orkestruotė styginių orkestrui). Dirigavo Giedrė Šlekytė. Koncerte girdėjome du skirtingai brendusius profesionalus. Neperrašinėdami sėkmingų jų kūrybinių biografijų, galime džiaugtis, kad abu atlikėjai daug koncertuoja ir Europoje garbingai pristato Lietuvą. Muzika, bet ne savo vizualizacija besirūpinanti jauna dirigentė rodo realias galimybes siekti brandžios menininkės ateities.

Vis dėlto norėtųsi pamąstyti apie interpretacijas. Jeigu paminėsiu šio orkestro įkūrėjo Sauliaus Sondeckio pavardę, tai nebus jo garbinimo aktas, bet priminimas, kad Europoje jis buvo vertinamas kaip vienas įtaigiausių Vienos klasikų kūrybos interpretatorių, puikiai jautęs epochos muzikos stilistiką ir mokėjęs ją perteikti. Norom nenorom jo požiūrio į XVIII a. muzikos interpretaciją koncerte ir pasigedau. Ar nereikėtų partitūrai dėmesingai dirigentei, gebančiai rasti gerą santykį su solistu, atkreipti dėmesį į orkestro tutti, forte artikuliacijos charakterį (partitūroje tik 4 kartus pažymėtas sforzando...). Interpretacijoje pasigedau didesnės elegancijos, gracijos – juk Haydno kūryba buvo pereinamasis laikotarpis iš baroko į klasicizmą. Ankstyviausi naujojo instrumento – fortepijono – koncertai buvo sukurti Londone. XVIII amžiaus antroje pusėje fortepijonas tapo dažniausiai naudojamu klavišiniu instrumentu. Prasidėjo nauju mąstymu pagrįsta epocha, atsivėrė kitokios visuomeninio gyvenimo erdvės, o naujasis instrumentas leido idėjas reikšti kitaip. Kompozitoriai noriai kūrė fortepijonui kartu su nedideliu styginių ansambliu, kad šis neužgožtų subtilaus instrumento skambesio. Leisdavo solistui iš tikrųjų spindėti. Priešingai nei Mozartas, Haydnas nebuvo klaviatūros virtuozas. Mus pasiekė tik trys Haydno fortepijoniniai koncertai iš Eizenštato, Esterházy rūmų kapelmeisterio, laikotarpio. Dėl patrauklių, gaivių melodijų, harmoningų niuansų ir aiškios klasikinės architektūros Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 grojamas dažniausiai. Jis yra trečias ir paskutinis koncertas klavesinui arba naujajam instrumentui – fortepijonui (kažkodėl vis reikia tikslinti programėlėje muzikologų pateikiamus duomenis...). 1784 m. Haydno leidėjas Vienoje Cario Artaria Koncertą pateikė visuomenei. Haydno aktyvumą 1783 m. pažadino Mozartas, tais metais visuome-

nei pristatęs tris naujus koncertus ir tarsi paruošęs dirvą šio žanro plėtrai. Haydnas savo Koncertu tęsė tradicijas, bet kartu tai buvo jau naujos muzikos eros pradmenų deklaracija. Tuomet kompozitoriaus Trio Nr. 39 (dar vadinamas „Čigonišku rondo“) sukėlė tikrą klausytojų furorą. Koncerto partitūra parengta manant, kad pats pianistas galėtų diriguoti, kas praktikuojama ir šiais laikais. Partitūroje ryškiai skiriasi forte ir piano. Pučiamieji groja tutti (šįsyk ansamblio „kaltininkas“ buvo obojus...), tačiau skambinantįjį palydi tik styginiai. „Kas mane gerai pažįsta, gali jausti, kad esu daug skolingas F. E. Bachui, kurį stengiausi suprasti ir kruopščiai studijavau“, – rašė J. Haydnas. Gal todėl ir kilo koncerto interpretacijos klausimų. F. E. Bachas ypatingą reikšmę teikė „dainavimui“ instrumentu, tačiau „negalima dainuoti kaip dresuotam paukščiui: dainavimas turi veržtis iš širdies. Muzikoje privalo derėti klasikinė rimtis ir aiškumas, „Sturm und Drang“ įkvėpta žmogiškoji prigimtis“, – rašė F. E. Bachas, didžiojo Johanno Sebastiano sūnus. L. Geniušo interpretacijoje keistai atrodė abiejų pedalų naudojimas, skubant neišgirstų pobalsių stoka, kantilenos charakteris. F. Schuberto muzikoje dirigentė siekė perteikti romantikų poezijos atmosferą, ši liejosi kvartetui būdingoje dialogų erdvėje, per smuikų ir violončelių santykį, dramatiško kontrasto ir širdingos lyrikos priešpriešą. Mirties ir gyvenimo priešprieša visada yra santykinė. Mirtis – ko nors naujo gimimo pradmuo. Ir Lietuvos kamerinis orkestras, šiemet pažymintis biografijos 60-metį, tenebūna pamirštas Don Kichotas ieškojimų ir pripažinimo kelyje, o naujasis dešimtmetis teatveria duris į nepatirtą XXI amžiaus kompozitorių ir jaunų interpretatorių pasaulį. Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

VI „ŠV. JURGIO MENO SEZONAS“ MARIJAMPOLĖJE

Liepos 6–26 d., simboliškai pasipuošęs Sūduvos sostinės Marijampolės globėjo vardu, vyko VI profesionalaus meno festivalis „Šv. Jurgio meno sezonas“, įsiliedamas į miesto kultūrinę programą „Vasaros akvarelės“. Šešiuose festivalio koncertuose skambėjo simfoninė ir kamerinė, taip pat liaudies muzika. Šiais metais festivalis tapo tarptautiniu – liepos 23 d. koncerte Marijonų vienuolyno sode skambėjo italų kompozitoriaus ir dirigento Antonio D´Anto festivalio užsakymu parašyti kūriniai: krikščioniškasis himnas „Te Deum“ ir „La Grande Messa“ (Didžiosios mišios), dedikuotos Lietuvos globėjui šv. Kazimierui. Kaip sakė koncertą vedusi muzikologė Jūratė Katinaitė, net ir sakralinei Antonio D´Anto muzikai būdingas itališkas melodingumas ir jausmingumas. Kūrinius atliko ilgamečiai festivalio draugai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), choras „Vilnius“ (vadovas Artūras Dambrauskas) ir Česlovo Sasnausko kamerinis choras (vadovas Mindaugas Radzevičius), solistai Kristina Zmailaitė, Aistė Miknytė, Edmundas Seilius ir Egidijus Dauskurdis. Festivalio sumanytojo ir meno vadovo tenoro Edmundas Seiliaus teigimu, festivalio tikslas – publikai pristatyti naujas arba mažai girdėtas muzikines programas. Renginio idėja iš Marijampolės kilusiam operos solistui gimė siekiant paneigti stereotipą, „kad Sūduva – tai kaimiečiai ir stačiokai“. Jau įsitvirtinusios festivalio tradicijos – programų „įrėminimas“ didelės apimties atidarymo ir uždarymo koncertais, Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvų ir choro „Vilnius“ dalyvavimas. Keletą metų festivalio koncertai būdavo rengiami senuosiuose Marijampolės cukraus fabriko sandėliuose, tačiau jau kuris laikas tokios galimybės nebėra. Šiemet dėl pandemijos koncertus teko perkelti į lauko scenas, o kai kuriuos dėl atlikimo specifikos ar negalėjus atvykti užsienio atlikėjams atidėti iki kitų metų. Vis dėlto susiklosčiusi situacija turėjo ir teigiamų aspektų – pasidairius po apylinkes rasta naujų koncertinių vietų. Edmundas Seilius šmaikštavo, kad jų apstu, tad festivalis gali pritrūkti koncertų. Pirmajame koncerte liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje pasirodė Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas (vadovas kpt. Ričardas Čiupkovas), solistai Jurgis Brūzga, Neringa Nekrašiūtė, Violeta ir Vilius Tarasovai, Kristina Zmailaitė, Edmundas Seilius. Liepos 8 d. Marijampolės liuteronų bažnyčios ir Rygiškių Jono gimnazijos kieme ansamblis „Lietuva“ ir liaudies instrumentų orkestras atliko programą „Aistmarės“. Skambėjo šiuolaikinių lietuvių kompozitorių Osvaldo Balakausko, Algirdo Martinaičio, Giedriaus Svilainio ir Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūriniai, aranžuoti tautiniams instrumentams. Solo partijas atliko kanklininkė Aistė Bružaitė (jai dedikuotas vienas iš programos kūrinių – A. Martinaičio „Aistmarės“) ir obojininkas Robertas Beinaris. Liepos 13 d. Sinagogos kiemelyje įvyko trečiasis festivalio renginys – rašytojos Vidmantės Jasukaitytės ir skaitovo Arkadijaus Gotesmano projektas „Šeštasis Dievo įsakymas: Nežudyk“, įkvėptas Holokausto temos. Akordeonu griežė Arnas Mikalkėnas. Liepos 17 d. Marijampolės senamiesčio Kačių kiemelyje skambėjo ansamblio „Folk trio“ parengta lietuviško folkloro programa „Legendos apie mus“. Ansamblio nariai – liaudies dainų atlikėja Ineta Meduneckytė-Tamošiūnienė (vokalas), Nerijus Bakula (akordeonas), Janas Maksimovičius (saksofonas). Festivalio uždarymo koncertas „La Serata italiana“ įvyko liepos 26 d. Marijonų vienuolyno sode. Klasikos melodijas ir San Remo festivalio šlagerius atliko Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras (dirigentas Jonas Janulevičius), solistai Kristina Zmailaitė, Edmundas Seilius, Evelina Sakalauskaitė, Sandra Lebrikaitė, Ramūnas Urbietis, Osvaldas Petraška. Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 105

DIDŽIOJI SALĖ ĮVEIKTI IŠŠŪKĮ Alexanderio Paley´aus maratonas Kintų muzikos festivalyje

Kintų muzikos festivalyje niekada netrūkdavo išskirtinių koncertų. Čia muzikavo daugybė ryškių Lietuvos atlikėjų bei svečių iš užsienio, lankėsi žymūs kompozitoriai Pēteris Vasks, Peteris Michaelis Hamelis ir kt. Tačiau šių metų finalinis festivalio koncertas nustebino milžinišku užmoju – dvylikos valandų trukmės maratonu. Kamerinės muzikos maratono „Klasikos viražai“ idėja kilo Moldovoje gimusio, JAV gyvenančio pasaulinio garso pianisto virtuozo Alexanderio Paley´aus iniciatyva. Nuo 10 val. ryto iki beveik 23 valandos (žinoma, su pertraukomis) atlikėjas su publika dalinosi savo aistra fortepijonui. Sumanytą iššūkį pianistui padėjo įgyvendinti jo scenos partneriai: smuikininkai Amiramas Ganzas (Urugvajus, Italija) ir Raimondas Butvila, mecosopranas Ieva Prudnikovaitė, styginių kvartetas „Mettis“. Ambicingą klasikinės muzikos šventę globojo Lietuvos Respublikos pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Šis maratonas A. Paley´ui nebuvo pirmasis: prieš dvejus metus panašią iniciatyvą jis įgyvendino Klaipėdoje, „Silberauto“ salone. Tąkart atlikėjas fortepijonu skambino aštuonias valandas. Šį kartą pianistas išsikėlė dar didesnį iššūkį – surengti pusę paros trunkančią muzikos šventę. Kaip prieš renginį minėjo festivalio direktorė Audra Juodeškienė, tikriausiai šį įvykį galima buvo prašyti registruoti Lietuvos Gineso rekordų

Muzikos barai / 106

knygoje, tačiau A. Paleyúi tai mažai terūpėjo. Atrodo, kad toks maratonas pianistui buvo natūralus kasdienio gyvenimo būdo įprasminimas. A. Paleyús yra sakęs: „Jei tik kiekvieną dieną galėčiau išeiti į sceną ir groti, man nieko daugiau nereikėtų... Tas maratonas mano gyvenime vyksta kasdien: atsikeliu, užkandu ir... groju – ištisai! Mano supratimu, jeigu Dievas man suteikė tokią didelę dovaną, vadinasi, aš turiu groti kasdien ir nuolat Jam už tai dėkoti, kitaip ta dovana gali dingti.“ Taigi Kintų muzikos festivalyje įkūnytą idėją galima vadinti šventiška kasdienybe, kai įpročiai įvelkami į proginį koncerto drabužį, dalinantis savo dovana su publika. Maratonui A. Paleyús sudėliojo programą, kurioje dominavo kompozitorių ro-

mantikų kūryba, papildyta pora Vienos klasiko Ludwigo van Beethoveno sonatų smuikui ir fortepijonui. Viena iš jų – Penktoji, „Pavasario“, – maratoną pradėjo, kita – Devintoji, „Kreicerio, – skambėjo renginio pabaigoje. „Klasikos viražai“ suteikė progą išgirsti Lietuvoje retai atliekamus kūrinius. Tarp tokių – Johanesso Brahmso ir Antoníno Dvořáko fortepijoniniai kvintetai, vertinami kaip vieni vertingiausių šio žanro pavyzdžių, Camille´io SaintSaënso fortepijoninis Kvintetas a-moll. Šiuos kūrinius A. Paley´us atliko su styginių kvarteto „Mettis“ nariais Bernardu Petrausku (smuikas), Karoliu Rudoku (altas) ir Roku Vaitkevičiumi (violončelė) bei A. Ganzu, pakeitusiu „Mettis“ smuikininką Kostą Tumosą. Dar vienas pianisto užmojis

Alexanderio Paley´aus maratonas Kintų muzikos festivalyje

– atlikti visus Franzo Schuberto kūrinius smuikui ir fortepijonui bei fortepijoninius trio. Drauge su A. Ganzu jis pagrojo tris sonatinas (D-dur, a-moll ir g-moll), Sonatą A-dur, Rondo brilliant h-moll ir Fantaziją Cdur. „Tai vienas sudėtingiausių kūrinių fortepijonui. Sudėtingesnis nei visi Rachmaninovo koncertai kartu sudėjus“, – apie Fantaziją C-dur yra sakęs rusų pianistas Nikolajus Luganskis. Taip pat skambėjo trys fortepijoniniai trio – Pirmasis, B-dur, op. 99, Antrasis, Es-dur, op. 100, ir vienos dalies Trio Es-dur „Noktiurnas“. Su A. Paley´umi juos atliko A. Ganzas ir R. Vaitkevičius. Maratone mažiau kūrinių atliko, tačiau dėl to tikrai ne mažiau verti dėmesio buvo smuikininkas R. Butvila ir mecosopranas I. Prudnikovaitė. Aštuoniolika metų praleidęs Venesueloje, 2011 m. grįžęs į Lietuvą ir dabar dėstantis bei koncertuojantis R. Butvila su pianistu pagriežė melodingąją A. Dvořáko Sonatiną A-dur bei lyrišku grožiu žavinčią Richardo Strausso Sonatą Es-dur. Atlikimo įtaiga dėmesį kausčiusi I. Prudnikovaitė, A. Paley´aus talkinama, padainavo Roberto Schumanno vokalinį ciklą „Moters meilė ir gyvenimas“, subtiliai atskleidžiantį moters psichologinį portretą, teatrališkai atliko (ir suvaidino) Modesto Musorgskio vokalinį ciklą „Vaikų kambarys“. Visą dieną muzikinio maratono iniciatorius ir pagrindinis at-

likėjas tryško energija. Su scenos partneriais jis sugrojo 18 kūrinių, kurių trukmė svyravo nuo keliolikos minučių iki kone valandos. A. Paleyáus ištvermė kėlė nuostabą. Taip, paskutines maratono valandas nuovargis prakaito lašais spindėjo ir jo, ir A. Ganzo, kuris scenoje praleido turbūt pusę renginio laiko, veiduose. Neabejotinai reikia didžiulio meistriškumo, norint atlikti tokios apimties programą. Kita vertus, kyla klausimas, ar tokiame maratone šalia puikios technikos lieka vietos apgalvotai, išjaustai kūrinio interpretacijai? Ar pianisto pirštai netampa tiesiog muzikos „fabriku“? Savo repertuare A. Paleyús yra sukaupęs daugiau kaip 50 koncertų fortepijonui ir orkestrui, kelis šimtus fortepijoninės ir kamerinės muzikos kūrinių. Jo repertuaras – ne tik gausus, bet ir platus, aprėpiantis tiek senąją baroko, tiek šių dienų muziką. Vis dėlto atrodo, kad romantizmas jam labiausiai prie širdies. Ir pernai Kintų muzikos festivalyje A. Paleyús savo koncertą skyrė išskirtinai romantiko Roberto Schumanno kūriniams. Šiemet dar kartą įsitikinome pianisto pomėgiu emocijų kupinai muzikai, taip pat ir jo ištverme: pianistas pusę paros energingai vertė skambėti vintažinį bažnyčios fortepijoną. Neeilinė muzikos šventė klausytojams paliko didžiulį įspūdį. Vieni sakė, kad tai buvo galimybė visai dienai atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių ir jausti, kaip muzika pamažu išvalo galvą nuo slegiančių minčių. Kitiems didžiulį susižavėjimą kėlė A. Paleyáus pasišventimas, talentas ir ištvermė. Tačiau svarbiausia, kad šis ambicingas, neramiais laikais įgyvendintas renginys patvirtino žmonių muzikos ir bendrystės poreikį.

KAZIO DAUGĖLOS SUKAKTYS Dirigentas, kompozitorius ir aranžuotojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Kazys Daugėla mini gimimo 60-metį ir kūrybinės veiklos 40-metį. Vienas ryškiausių Lietuvos orkestrinės muzikos puoselėtojų gražias sukaktis spalio 17 d. Priekulės kultūros centre šventė su savo krašto žmonėmis. Muzikui pagerbti Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio mjr. Egidijaus Ališausko, parengė nuotaikingą koncertinę programą. Dalyvavo solistai Deividas Norvilas (tenoras), Egidijus Ališauskas (birbynė), Antanas Daugėla (trombonas), koncertą vedė aktorius Mantas Cegelskas. Kazys Daugėla muzikos pagrindus įgijo Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1979 m. įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), ten studijavo obojų, dirigavimą ir kompoziciją. Kelerius metus grojo obojumi Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre ir valstybiniame pučiamųjų orkestre „Trimitas“, pastarajame tris dešimtmečius dirbo dirigentu ir aranžuotoju. Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto instrumentuotę, aranžavimą, pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų istoriją, kuria įvairių stilių ir žanrų kompozicijas, tarp jų ir pučiamųjų ansambliams.

Aktorius Mantas Cegelskas, solistas Deividas Norvilas (tenoras), Kazys Daugėla ir Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio mjr. Egidijaus Ališausko

Glaudus kūrybinis bendradarbiavimas K. Daugėlą sieja su Lietuvos kariuomenės orkestru. Nuo pat jo įsteigimo pradžios 1991 m. drauge rengtos naujų kūrinių premjeros ir autorinės programos, diriguota koncertuose. Nemažą orkestro repertuaro dalį sudaro specialiai šiam kolektyvui K. Daugėlos sukurti kūriniai ir aranžuotės. 1998 m. patriotinis maršas „Tėvynė šaukia“ laimėjo pirmąją vietą geriausių Lietuvos kariuomenės maršų konkurse, maršas ,,Ąžuolėlis“ įtrauktas į Normano E. Smitho 2000 m. geriausių pasaulio maršų enciklopediją (March Music Notes). Pastarieji kūriniai jau tapo Lietuvos kariuomenės orkestro vizitine kortele. Kompozitoriaus aranžuota V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tapo oficialia valstybės himno pučiamųjų instrumentų orkestrui versija, kurią atliekant Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos orkestrui sutinkami ir palydimi Lietuvos Respublikoje apsilankantys užsienio valstybių vadovai. Originalius ir aranžuotus Ka-

zio Daugėlos kūrinius atlieka nemažai Lietuvos ir Europos šalių orkestrų. 2011 m. jo choralinė fantazija „Šv. Kazimiero choralas“ laimėjo geriausios kompozicijos konkurse. „Lithuanian Dances“ atrinktas kaip privalomasis kūrinys Europos varinių pučiamųjų orkestrų čempionato jaunimo orkestrų konkurso „Development“ kategorijoje. Kompozitorius yra aranžavęs per 700 įvairių autorių kūrinių „Trimitui“ ir kitiems orkestrams. Kazys Daugėla žinomas ir kaip paklausus muzikos ekspertas, lektorius, tarptautinių konkursų vertinimo komisijų narys, kviestinis dirigentas. Koncerte Priekulėje skambėjo populiariausi K. Daugėlos per 40 metų sukurti ir aranžuoti kūriniai pučiamųjų orkestrui. Vienas iš išskirtinių opusų – keturių dalių siuita „Metai“ skaitovui ir pučiamųjų instrumentų orkestrui, kurią kompozitorius parašė remdamasis K. Donelaičio poemos siužetais ir Vytauto Kazimiero Jonyno medžio raižinių iliustracijomis. Siuitoje panaudotos K. Daugėlos gimtojo Mažosios Lietuvos krašto liaudies dainų melodijos. MB inf.

Paulina Sofija NALIVAIKAITĖ

Diriguoja Kazys Daugėla

Muzikos barai / 107

DIDŽIOJI SALĖ POPIETĖ SU IRENA MILKEVIČIŪTE

Spalio 7 d. popietę Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje konferencijų salėje vyko ciklo „Profesorius ir jo mokykla“ renginys – susitikimas su Lietuvos operos primadona Irena Milkevičiūte ir jos mokiniais. Buvo ir kita proga: pasirodė žurnalistės Aurelijos Arlauskienės knyga „Operos legenda Irena Milkevičiūtė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Joje pasakojama apie iškilios solistės gyvenimo ir kūrybos epizodus, profesorės mokiniai kalba apie nuoširdžią, dėmesingą savo pedagogę, pateikiami literatūros, žiniasklaidos šaltiniai. Knyga parašyta nuoširdžiai, tačiau atsiminimuose daug pasikartojimų, trūksta vaidmenų analizės, nėra diskografijos, kas pritiktų leidiniui apie tokio rango dainininkę. Tiesa, gražus knygos dizainas (Deimantės Rybakovienės), gera poligrafija. Popietėje, kurią vedė prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, skambėjo muzika. Irena Milkevičiūtė atliko Aleksandro Kačanausko ir Kazio Binkio dainą „Vai gražu“, Algimanto Raudonikio ir Eduardo Selelionio „Švelnumą“ paskyrė didžiojo Maestro Virgilijaus Noreikos atminimui. Dainavo ir profesorės studentai: Austėja Zinkevičiūtė, Jekaterina Šarapova, Aija Jermoloviča, Juozapas Aksamitas, Emilija Finagėjevaitė, Nerijus Noreika (koncertmeisterė Raminta Gocentienė). Gražiai skambėjo jų balsai, lietuvišką repertuarą papildė S. Rachmaninovo, G. Puccini muzika. Renginyje dalyvavęs profesorius Vladimiras Prudnikovas prisiminė jaunystės laikus, kai abu su I. Milkevičiūte scenoje kūrė įsimintinus personažus, panašiu metu tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatais. Papasakojo ne tik apie vieną kitą linksmą įvykį scenoje, bet ir kalbėjo apie šiandienos aktualijas, dėmesio menininkams stoką. Ar tikrai mūsų teatras nacionalinis? Ar deramai rūpinamasi jaunosios kartos ugdymu? „Juk Lietuva garsėja puikiais dainininkais, vaidinančiais tikrai garsiausiuose pasaulio teatruose. O dėmesio jiems mažoka“, – sakė profesorius. Kalbinama Irena Milkevičiūtė prisiminė vaikystę, kurioje skambėjo muzika, kankliavimą – pirmąjį takelį į didžiąją sceną, debiutą Milano teatre „La Scala“, kuriame buvo įtvirtinta jos vokalo mokykla, pedagoginiai principai. Klausytojai susidomėję klausėsi solistės pasakojimų apie darbą kituose teatruose. Popietė buvo jauki, klausytojai padėką ir meilę dainininkei ir pedagogei Irenai Milkevičiūtei išreiškė nuoširdžiais plojimais ir gėlėmis. Marius JOKUBAITIS

Muzikos barai / 108

MUZIKINĖ LIETUVOS JERUZALĖ Rugsėjo 16 d. salėje „Organum“ koncertavo ansamblis „Lietuvos Jeruzalė“, kurį dar praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio viduryje subūrė smuikininkas Borisas Traubas ir iki šiol jam vadovauja. Ansamblis atliko neseniai įrašytos plokštelės programą. Plokštelė gimė čia pat, fortepijonų salone „Organum“, o nuostabus, nepaprasto skambesio ir raiškos koncertinis fortepijonas „Bösendorfer“, priklausantis salono vadovui Dainiui Sverdiolui, buvo svarbus ir įrašo, ir koncerto „personažas“. „Lietuvos Jeruzalė“ – ir ansamblio, ir plokštelės pavadinimas. Tai nėra atsitiktinis sutapimas, jis greičiau liudija muzikinius pamąstymus apie tai, kas buvo ir yra, kas padaryta, kur nueita, ką reiškia muzika tautos gyvenime. Lietuvos Jeruzalė, Šiaurės Jeruzalė – taip žydų dažnai vadinamas Vilnius. Čia daugelį amžių buvo gausi, spalvinga žydų bendruomenė, ilgainiui Vilnius tapo litvakų protėvių įžadų laikymosi citadele. Sąsaja su Jeruzale, žydams šventa vieta, liudijo čia griežtai saugomas ir puoselėjamas tautines tradicijas ir vertybes: tikėjimą, ištikimybę ir meilę artimui, išsimokslinimo aukštinimą, specifinį gyvenimo būdą. Taip formavosi nepakartojama Vilniaus aura, įsižiebė iš jo sklindanti dvasingumo šviesa – taip ir gimė Lietuvos Jeruzalė. Kita vertus, Vilnius nebūtų tapęs savotišku prarastosios Jeruzalės atitikmeniu, o vilniečiai žydai nebūtų pelnę tautinių tradicijų saugotojų šlovės, jei gyvenimo būdas čia būtų „apsamanojęs“, sustabarėjęs. Priešingai, šis miestas buvo gyvas ir besikeičiantis, čia visada gyveno ir kūrė iškilūs mąstytojai bei menininkai, čia buvo atvykstama semtis žinių ir įkvėpimo, o daugelis likdavo ir tapdavo vilniečiais. Ir, aišku, čia visada skambėjo muzika: sakralinė, pramoginė, o vėliau ir akademinė. Akademinė muzika žydams atsivėrė XIX a. viduryje, kai imta vaduotis iš pyktį skleidžiančių stereotipų, įsigalėjusios socialinės atskirties ir suvaržymų. Akademinė muzika daugeliui žydų tapo gyvenimo ir saviraiškos erdve, tuomet ir gimė legenda apie ypatingą žydų muzikalumą. Legenda turėjo realų pagrindą: pasaulinės šlovės sulaukė net du vilniečiai – pianistas Leopoldas Godowsky (1870–1938) ir smuikininkas Jascha Heifetzas (1901–1987). Abu šie muzikai iškilo į muzikos olimpą, abiem buvo lemta brėžti pasaulio meno raidos kelius, rodyti didį pavyzdį. Ar tai ne stebuklas? Chronologiškai Godowsky buvo pirmas. Jis – dviejų šimtmečių žmogus: gimė dar XIX amžiuje, tuomet subrendo kaip menininkas, žengė į pasaulio koncertų sales, bet savo kūryboje atvėrė jau XX a. meno horizontus. Dviejų epochų pynė bei priešprieša paliko pėdsaką ir jo gyvenime, ir muzikos istorijoje. Jo vaikystė ir jaunystė Vilniuje nebuvo itin palankus metas muzikos studijoms, akademinės krypties muzikinis ugdymas čia žengė tik pirmuosius žingsnius. Godowsky, neturėdamas tinkamų mokytojų, skambinti fortepijonu išmoko pats. Jam ši ugdymo sistemos spraga virto likimo dovana: tai, kas daugeliui būtų užkirtę ateities karjeros kelius, jam nesutrukdė tapti žymiausiu savo epochos virtuozu. Gal net priešingai – nepatirdamas kitų įtakos, jis jautėsi laisvas realizuoti savo paties kūrybinę viziją. Jis buvo kitoks, toks ir liko istorijoje. Heifetzas gimė trisdešimčia metų vėliau. Muzikinis lavinimas per tuos dešimtmečius jau buvo gerokai pažengęs, būsimas smuiko virtuozas turėjo puikius pedagogus ir Vilniuje, ir Sankt Peterburge, ten būdamas devynerių įstojo į konservatoriją. Jis išėjo puikią smuikavimo mokyklą, perėmė iškilių mokytojų patirtį. Bet ir jis buvo kitoks – talentas ir neprilygstamas meistriškumas leido jam būti pačiu savimi, įtvirtinti kūryboje savo paties muzikos supratimą, savo ateities matymą. Godowsky ir Heifetzas – du muzikos gigantai – savo genialia veikla nušvietę ne tik muzikos padangę, bet ir tautiečių gyvenimą. Jų pavyzdžio paskatinti ir padrąsinti žydai užsidegė svajone savo vaikus paversti vunderkindais, patikėjo galimybe jiems sulaukti ge-

NAUJI LEIDINIAI

resnio rytojaus, šviesesnės ateities. Kai kuriems tai pavyko labiau, kai kuriems mažiau, bet muzika suspindo vilties simboliu, gėrio galia. Svarbiausia, visa tai vyko Vilniuje, čia pat, šalia... Plokštelė „Lietuvos Jeruzalė“ tarsi primena visa tai, muzikine kalba pasakoja didingą ir tragišką čia gyvenusios tautos ir paties miesto istoriją, sugrąžina prarastą ano meto koloritą, perteikia ypatingą atmosferą. Šio pasakojimo personažai nėra vien išminčiai ar meno kūrėjai, kurių darbai tapo pasaulio kultūros paveldu. Tai veikiau paprasti žmonės, darbštūs ir nagingi, beatodairiškai stojantys ginti savo tiesos ir įsitikinimų, dažnai susiduriantys su neteisybe ir pykčiu, bet neprarandantys vilties, gebantys iš savęs pasijuokti. Pasakojimas pradedamas Sergejaus Prokofjevo (1891–1953) Uvertiūra žydų temomis klarnetui, fortepijonui ir styginių kvartetui (1919). Žydų muzikinio folkloro intonacijos čia susilieja su Prokofjevui būdinga veržlia motorine muzikinės kalbos maniera bei nuostabiai gražiai į muzikinį audinį įpintais melodingais lyriniais intarpais. Rusų kompozitoriaus sukurta žydų muzika pati savaime yra puiki metafora, atspindinti tautinės santarvės ir tolerancijos idėją, be kurios nebūtų įmanoma vilnietiškos Lietuvos Jeruzalės egzistencija. Iškalbinga ir inspiracija, pastūmėjusi autorių imtis šio darbo: Prokofjevas kūrinį parašė bendramokslių Sankt Peterburgo konservatorijoje prašymu, kai šie sumanė burtis į žydų muzikinį ansamblį „Zimro“. Būtent Sankt Peterburgo konservatorija XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugeliui litvakų muzikų buvo tapusi prieglobsčiu nuo carinėje Rusijoje klestėjusio antisemitizmo, pastūmėjo muzikinės karjeros link, iškėlė į muzikinį olimpą. Josephas Achronas (1886–1943) – kitas Sankt Peterburgo konservatorijos absolventas, gimęs nedideliame Lietuvos štetle Lazdijuose. Mokslus baigė legendinio Leopoldo Auerio klasėje, išgarsėjo kaip kompozitorius ir smuikininkas. Jo Žydiška melodija (1914) – širdį draskanti rauda, savotiškas Holokausto tragedijos numatymas. Taip ji skambėjo griežiant vilniečiui Jaschai Heifetzui, taip ji interpretuojama ir šiuolaikinių atlikėjų, nes per šimtmetį, skiriantį mus nuo kūrinio atsiradimo, nedaug kas tepasikeitė: neapykanta, sukėlusi Holokaustą, ne kartą išsiverždavo ir vėliau, kitomis formomis tebesireiškia iki šiol. Todėl skausmas, sklindantis iš Achrono Žydiškos melodijos, vis dar aktualus. Ernesto Blocho (1880–1959) „Baal Shem. Trys vaizdeliai iš chasidų gyvenimo“ (1923) – vienas ryškiausių ir populiariausių žydų muzikinio repertuaro kūrinių. Ciklą sudaro trys pjesės: Vidui – Atgaila (Contrition), Nigun – Daina be žodžių, Simchas Torah – Šventė. Ir čia daug liūdesio, bet kartu neišpasakyto džiaugsmo, šviesą nešančio

tikėjimo. Kūrinys skirtas iškiliam mąstytojui, mistikui rabinui Israeliui ben Eliezeriui (1698–1760), žinomam Baalo Shem Tovo vardu. Folklorui bei sakraliniam giedojimui artimos intonacijos suteikia kūriniui atpažįstamą tautinį koloritą. Chasidų motyvai girdimi ir nedidelėje Joelio Engelio (1868–1927) pjesėje „Volksnigun“, op. 19 Nr. 1 (1919). Tai, kaip ir Blocho „Baal Shem“, į profesionaliąją muziką perkeltas nigunas – melodija be žodžių, vėliau imta pritaikyti skaitant Šventąjį Raštą, muzikuojant per vestuves. Kaip tik toks yra Engelio „Volksnigun“. Pjesę kompozitorius parašė fortepijonui, o Traubui ją perdirbus klarnetui ir styginiams, ji įgavo naujų, charakteringų spalvų. Litvakai nepripažino chasidiškos tikėjimo krypties, bet vertino muziką, tad ir Engelio kūriniuose pasireiškiantys chasidų motyvai nesutrukdė pagerbti šio menininko muzikinių nuopelnų: kompozitoriui mirus, jo vardas buvo suteiktas didžiausiam kada nors Lietuvoje suburtam tautiniam žydų chorui, tarpukariu aktyviai koncertavusiam Kaune ir kituose Lietuvos miestuose bei štetluose. Joachimo Stutschewskio (1891–1982) „Klezmerių vestuvių muzika“ (1955) nuosekliai pristato tradicinę žydų vestuvinę ceremoniją. Atrodo, kad kompozitorius buvo užsibrėžęs tikslą nepraleisti nė menkiausio šventinio ritualo epizodo. Tačiau atidžiau įsiklausius aiškėja ir bendresnė kūrinio mintis – tai gyvenimo rato atspindys: čia aušra ir saulėlydis, džiaugsmas ir liūdesys, liūdesio kupina lopšinė, grąžinanti į jaunosios vaikystę, išreiškianti jausmus išleidžiant nuotaką iš tėvų namų, ir ugningasis Feierlach, vainikuojantis vestuves, įtraukiantis visus į šokio sūkurį... Dainos „Žydų mama“ (A Yiddishe mame, 1925) ir „Apie rabiną Elimelechą“ (Az der Rebbe Elimelech, 1927) yra tokios populiarios, kad dažnas neabejodamas galėtų priskirti jas folklorui. Taip nėra, kiekviena jų turi autorių: pirmąją sukūrė Jackas Yellenas (1892– 1991), antrąją – Moshe Nadiras (1885–1943). „Žydų mama“ – lyrinė daina apie beribę motinos meilę, atsidavimą ir pasiaukojimą dėl savo vaiko. „Apie rabiną Elimelechą“ – komiškas pasakojimas apie įkaušusį rabiną (gebėjimas pasijuokti iš savo paties silpnybių – charakteringas žydų mentaliteto bruožas). Šias abi dainas aranžavo žinomas miuziklų ir kino muzikos kūrėjas Dovas Seltzeris (g. 1932), puikus instrumentuotės meistras. Šios instrumentuotės pagrindu Traubas parengė savo perdirbinį. Humoro gaidelė jaučiama ir Boriso Borisovo (1937–2016) „Senajame Vilniuje“ (1993). Tai šviesus, nostalgiškas prisiminimas apie Vilnių, koks jis buvo anksčiau ir kokio jau nebėra. Fortepijoninio trio sumanymas savotiškai siejasi su kompozitoriaus gyvenimo istorija: jis mokėsi Vilniuje, čia kūrė, o paskutinius metus praleido JAV... Baigiamasis plokštelės akordas – Fausto Latėno (g. 1956) „Lietuvos Jeruzalė“. Tai muzika Grigorijaus Kanovičiaus spektakliui „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Kanovičiaus pjesė pasakoja apie sunkų žydų likimą, vaikus, tolstančius nuo tėvų, tėvus, juos besivejančius, bet nepavejančius, apie tikėjimą, padedantį įveikti visas negandas. Tačiau visa tai pateikiama su šypsena, be suvaidintų ašarų. Štai toks „Lietuvos Jeruzalės“ muzikinis metraštis – vis apie tą patį ir vis kitaip... n Leonidas MELNIKAS

Muzikos barai / 109

SVETUR

Zalcburgo festivalio scenoje Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian įkūnijo gyvenimo ir mirties jėgas R

ichardo Strausso vienaveiksmei operai „Elektra“ (1909), sukurtai pagal Hugo von Hofmannsthalio libretą, šie metai ypatingi – viena įspūdingiausių praėjusio amžiaus operų pastatyta jubiliejiniame, šimtajame, Zalcburgo festivalyje (Austrija). O festivalis ypatingas ir Lietuvos muzikinei kultūrai – pagrindinius vaidmenis operoje sukūrė Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian. Pasižvalgykime, ką apie dirigento Franzo Welserio-Mösto ir lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio pastatymą ir Lietuvos solisčių duetą „Felsenreitschule“ teatro salėje rašė mūsų ir užsienio spauda.

Bernd UHLIG nuotr.

Zalcburgo festivalis pandemijos akivaizdoje

Muzikos barai / 110

Siaučiant koronavirusui, šimtametis Zalcburgo festivalis, kartais vadinamas klasikinės muzikos Kanais, ryžosi gerokai kuklesnei programai dėl pasauliniu mastu paskelbtų apribojimų. „Šiemet patirsime kitokią šventę Asmik Grigorian (Chrisotemidė) ir Aušrinė Stundytė (Elektra)

Aušrinė Stundytė (Elektra) ir Derekas Weltonas (Orestas)

– su kur kas mažiau renginių, mažiau parduodamų bilietų ir lankytojų. Tai festivalis, atitinkantis visus saugumo reikalavimus“, – sakė renginio meno vadovas Markusas Hinterhäuseris. Istorinės muzikinės šventės prezidentė Helga Rabl-Stadler prieš atidarymą rašė: „Nė vienos minutės neabejojau, kad festivalis vyks“. Kaip teigia A. J. Goldmannas straipsnyje „The New York Times“, iš pirmo žvilgsnio festivalio eiga atrodė business as usual (kaip įprasta), tačiau koncertų salėse trūko Amerikos, Rusijos bei Azijos šalių gyventojų, nes jiems nepavyko atvykti į Austriją dėl privalomo karantino. Autorius taip pat pastebi, kad netgi smarkiai sumažinus bilietų skaičių – 80 000 vietoj 242 000 – visi buvo išpirkti tik į kelis pasirodymus. Iš numatytų 7 operų festivalyje parodytos dvi – Richardo Strausso „Elektra“ ir Wolfgango Amadeaus Mozarto „Visos jos tokios“ (Così fan tutte“), kitos nukeltos į 2021 metus. Viename iš pokalbių Asmik Grigorian teigė: „Šiemet žemai lenkiu galvą prieš visą Zalcburgo festivalio komandą už tai, kad jie laimėjo kovą ir neuždarė festivalio. Manau, jog šiandien labai svarbu parodyti pasauliui,

kad spektaklius rodyti galima būnant labai atsargiems. Visų repeticijų metu mus kas savaitę testavo, kaukės buvo būtinos. Viskas buvo sudėliota taip, kad jaustumėmės saugūs.“ Solistės nuomone, tai labai svarbu žinoti ir žiūrovams – taip skleidžiama žinia, kad tokiu metu menas yra reikalingas gal net labiau nei paprastai. „Tai pajautėme susitikę su publika, ji buvo išsiilgusi tikro kontakto su atlikėjais. Suvokdama, kokią didžiulę atsakomybę prisiėmė festivalio vadovai, galiu jiems išreikšti didžiausią pagarbą“, – sakė A. Grigorian.

Richardo Strausso opera „Elektra“

XX a. pradžios modernisto Richardo Strausso vienaveiksmės operos „Elektra“ siužetas paremtas graikų mitologija ir Sofoklio tragedija. Operos libreto autoriui Hofmannsthaliui ir Straussui svarbiausias buvo Elektros personažas, jos patiriamos emocijos ir psichologinės būsenos susitinkant su kitais operos veikėjais – motina Klitaimnestra, kuri kartu su meilužiu Aigistu nužudė savo vyrą Agamemnoną, seserimi Chrisotemide ir broliu Orestu. Operos veiksmas prasideda Elek-

tros gedėjimo scena Mikėnų rūmų sode, kur ji aprauda savo tėvo Agamemnono nužudymą šiam grįžus iš Trojos karo. Pasirodžiusiai tėvo šmėklai Elektra pažada kartu su seserimi ir broliu atkeršyti už jo mirtį. Chrisotemidė perspėja, kad motina ir jos meilužis ketina Elektrą uždaryti į bokštą. Sesuo, mažiau apsėsta keršto minčių nei Elektra, svajoja pabėgti iš šios slegiančios vietos ir pradėti normalų gyvenimą, ištekėti, susilaukti vaiko, kad ir nuo valstiečio. Elektra nepaiso Chrisotemidės patarimo vengti motinos. Kai jos susitinka, ši prašo Elektros patarimo, kaip išsivaduoti iš naktinių košmarų. Elektra iš pradžių apsimeta užjaučianti motiną, tačiau netrukus išpranašauja žūtį nuo sūnaus Oresto rankos. Gavus žinią apie Oresto mirtį tremtyje, Elektra nusprendžia – dabar pareiga atkeršyti motinai tenka joms su seserimi, bet Chrisotemidė palieka Elektrą vieną. Vis dėlto paaiškėja, kad Orestas gyvas ir grįžęs jis nužudo motiną ir Aigistą. Elektra sušoka triumfo šokį, sukniumba ant žemės ir miršta. Muzikos kritikų ir istorikų opera vertinama kaip ypač ryškus eskpresionistinis kūrinys, kuriame gausu

Muzikos barai / 111

SVETUR

Tanja Ariane Baumgartner (Klitaimnestra) ir Aušrinė Stundytė (Elektra)

Aušrinė Stundytė (Elektra)

disonansų, atonalių leitmotyvų, suteikiančių ir taip įtemptam, smurto ir kančios kupinam siužetui dar daugiau dramatizmo. Christianas Longchampas Zalcburgo festivalio svetainėje rašo, kad „nuo pat pirmų akordų kompozitorius įtraukia klausytoją į unikalią įtampos būseną. Elektros aimanos, jos pirmasis monologas „Viena! Deja, vienų viena!“ prieš tėvo Agamemnono iškvietimą iš mirusiųjų pasaulio, beviltiška malda prašant tėvo vėlę grįžti į tą valandą, kai jis buvo nužudytas Klitaimnestros, – moderniosios muzikos šedevras, nepamirštamas kartą išgirdus.“

„Elektra“ Zalcburgo festivalyje

Šių metų rugpjūčio 1-ąją teatro uždanga pakilo solistams, Vienos valstybės operos chorui, Vienos filharmonijos orkestrui bei tūkstančiui kaukėtų žiūrovų. Senovės graikų mi-

Muzikos barai / 112

tologija paremta R. Strausso opera „Elektra“, nagrinėjanti šeimos santykius, pavydą, mirtį, atskleidžianti vidinius demonus, kultūriškai aktuali ir šiandien. Royʹus Westbrookas klasikinės muzikos svetainėje bachtrack. com rašė, kad šis K. Warlikowskio pastatymas ir „Felsenreitschule“ salė yra tarsi sukurti vienas kitam – net ir žiūrint spektaklį internetu tai atrodo tobulas fonas Strausso ir Hoffmansthalio galingai mitinei psichodramai. Pagrindinius vaidmenis tądien atliko mecosopranas iš Vokietijos Tanja Ariane Baumgartner (Klitaimnestra), sopranai Aušrinė Stundytė (Elektra) ir Asmik Grigorian (Chrisotemidė), vokiečių tenoras Michaelis Laurenzas (Aigistas) ir australų kilmės bosas-baritonas Derekas Weltonas (Orestas). Muzikologė Ona Jarmalavičiūtė portale operawire.com primena, kad operos siužetas apima dvi kartas ir penkis šeimos narius, jų likimai susipynę gyvenimo ir mirties, meilės ir neapykantos gijomis. Kiekvienas skęsta savo asmeninėse tragedijose, praranda sveiką protą, tapatybę ir galų gale gyvenimą. Šio pastatymo personažų interpretacijos yra labiau žmogiškos, emociškai kiekvienas jų labai jautrus. Klausytojai salėje kartu su herojais scenoje patiria isteriją, sumaištį ir savidestrukciją. Aušrinės Stundytės Elektra moteriškesnė ir labiau pažeidžiama paly-

ginti su ankstesnėmis šio vaidmens versijomis. Artistė pirmiausia ją interpretuoja kaip mažą mergaitę, kuri matė savo motiną nužudant tėvą. Dėl to režisierius Krzysztofas Warlikowskis operą pradėjo nauju prologu – giedant cikadoms Elektra stebi motiną, prisipažįstančią nužudžius tėvą. Klausantis motinos monologo jos akyse spindėjusį troškimą gyventi pakeičia tuštuma ir atsiveria niekuomet neužgyjanti žaizda, skatinanti jos kerštą ir destrukciją. Režisierius įterpė ir kitą dramaturginį nuokrypį – Chrisotemidė padeda savo broliui nužudyti motiną ir jos meilužį, vėliau nuplauna jų kūnus prieš palaidojimą. Kaip apibūdino Christianas Longchampas, jaunosios operos herojės reprezentavo du draminius polius: Elektra – mirties, ir Chrisotemidė – gyvenimo jėgą.

Elektra – Aušrinė Stundytė

Pagrindinį vaidmenį sukūrusi Aušrinė Stundytė puikiai pažįstama Vienos, Paryžiaus, Liono, Miuncheno, Helsinkio, Ciuricho ir daugelio kitų operos teatrų, tarptautinių festivalių ir didžiųjų pasaulio koncertų salių lankytojams. Kai 2018 metais solistė Berlyno valstybinėje operoje sudainavo Salomėją R. Strausso operoje, kritikai ją pavadino nepriekaištinga atlikėja, scenai atiduodančia visą širdį. Šių metų Zalcburgo spektaklio dirigen-

Michael Laurenz (Aegisth) ir Aušrinė Stundytė (Elektra)

tas Franzas Welseris-Möstas Aušrinę žaviai apibūdino kaip „<...> negriežto balso Elektrą. Ji trapi, vaikiška, pažeidžiama, daugiasluoksnė asmenybė, bet ne harpija.“ „Tam padeda ir jos gebėjimas dainuoti šią milžinišką partiją, rodos, niekados nepertempiant vokalo, verčiau griebiantis šauksmo, kai tenka galynėtis su sunkesniais Strausso orkestro momentais“, – rašoma svetainėje bachtrack.com. O. Jarmalavičiūtė, priešingai, įžvelgė A. Stundytės herojės nuožmumą ir temperamentą: „Plėšrios pumos akys atspindi nuodingą, nuožmią, pilną neapykantos, cinizmo, pavydo ir tuštumos Elektros asmenybę. Organiškai sujungta su R. Strausso muzika, kuri ne mažiau grėsminga, ši opera tampa tikra plėšrūne, grasinančia akimirksniu įkąsti auditorijai.“ Davidas Niceʹas portale theartdesk.com taip pat pabrėžė įtikinamą Stundytės Elektrą kaip beprotybei ir nepaguodžiamam likimui pasmerktą moterį. Vis dėlto autorius pateikė ir šiek tiek konstruktyvios kritikos – pirmame monologe jos sustingusi kūno plastika nenuteikė žiūrovo iškilmingai operos kulminacijai – triumfo šokiui po motinos ir jos meilužio nužudymo. Taip pat pastebėjo, kad nors solistės vokalas neabejotinai tinkamas šiam vaidmeniui, reikia laiko, kol klausytojas pripranta prie šiek tiek prikimusio balso tembro.

Chrisotemidė – Asmik Grigorian

2018 m. Zalcburgo festivalį pribloškusi pagrindiniu vaidmeniu R. Strausso vienaveiksmėje operoje „Salomėja“ ir tapusi pasauline žvaigžde, Asmik Grigorian „Elektroje“ įkūnijo Chrisotemidę, vėl pasižymėdama puikiu vokalu ir akį traukiančia kūno kalba. „Ji yra idealus kontrastas Elektrai. Chrisotemidė toli gražu ne tik „normali“ sesuo, norinti šeimos, daug švelnesnė ir viltingesnė. Ji patyrė tą pačią šeimos istoriją, yra pažeista ir bando susitvarkyti su vidinėmis problemomis“, – rašo R. Westbrookas svetainėje bachtrack.com. Beje, A. Grigorian Zalcburge debiutavo 2017 m., tada Albano Bergo „Voceke“ atliko Marijos vaidmenį. 2019 m. ji buvo pripažinta geriausia operos soliste pasaulyje. „The Times“ Grigorian Chrisotemidę įvertino taip: „Ji buvo atlikta sensacingai, ryškiu vokalu ir lyg magnetas traukiančia dramine vaidyba. Lietuvė neabejotinai nusipelnė būti vadinama naująja diva, kurią scenoje privalo išvysti kiekvienas.“ Jimas Pritchardas teigia, kad A. Grigorian šviesus, tonaliai tobulas atlikimas padėjo jai įkūnyti žmogiškesnį, tačiau pažeidžiamą Elektros sesers paveikslą, kuris tapo tarsi atsvara pagrindinės herojės moteriškumui, kurio ši sau neleido išreikšti.

Dvi lietuvės Zalcburgo scenoje

Šiandien viena didžiausių operos pasaulio žvaigždžių tapusi Asmik Grigorian mano, kad dvi lietuvės šimtmečio sulaukusio Zalcburgo festivalio scenoje visų pirma yra didelis įvykis Lietuvai. „Dėl to yra labai smagu ir gera būti kartu. O man, be abejo, buvo labai gera pažinti Aušrinę kaip žmogų. Nors mes abi mokėmės pas mano mamą (prof. Ireną Milkevičiūtę. – Red.), esame prasilenkusios, nes man įstojus į Muzikos akademiją, Aušrinė išvyko iš Lietuvos ir iki dabar nebuvo progos tiek daug pabendrauti“, – teigė A. Grigorian viename iš gausių interviu po sensacingos premjeros. Aušrinė Stundytė pritarė kolegei, sakydama, kad „tokio masto pastatyme turėti dvi atlikėjas iš to paties miesto, tos pačios dainavimo klasės, – to dar nebuvo. Ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Galimybė dirbti su Asmik buvo tikra dovana, – geras partneris scenoje užveda ir iškelia energiją į kitą lygį. Elektros ir Chrisotemidės scena ilga ir statiška, tad greitai gali pasidaryti nuobodi. Tikiuosi, kad su mumis nuobodu nebuvo.“ n Pagal Lietuvos ir užsienio spaudą parengė Rūta GINIŪNAITĖ ir Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 113

PRISIMENAME Audronė ŽIŪRAITYTĖ

enkeri metai be vargonininkės ir pedagogės Jūratės Bundzaitės (1952 m. liepos 4 d. – 2015 m. rugsėjo 21 d.) prabėgo akimirksniu. Kasmet tarp artimųjų pagerbdami jos atminimą šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje, kur ji ne kartą vargonavo, ir kitomis ypatingomis progomis, o neretai ir be jų prisimename ją buvus ir jaučiame esant. Metams praėjus po netekties klausėmės kamerinės muzikos koncerto „In memoriam Jūratei Bundzaitei“, tada kamerinio ansamblio „Musica humana“ dalyviai ir kiti atlikėjai muzikavo Šv. Kazimiero bažnyčioje. Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos renginių ciklo, skirto anapilin išėjusių mokytojų atminimui, vakare (2019 m. lapkričio 25 d.) klausėmės Jūratės draugų ir kolegų, mokyklos direktorės Laimutės Užkuraitienės bei mokinių nuoširdžių prisiminimų, žiūrėjome Jūratės mokinio Igno Gudelevičiaus sukurtą filmą, skambėjo esamų ir buvusių mokyklos mokinių įvairiais instrumentais, tarp jų ir vargonais, atliekama muzika. Su Jūrate Bundzaite sėdėjome viename M. K. Čiurlionio mokyklos suole. Ji pasižymėjo įvairiais talentais, tarp jų ir tiksliųjų mokslų, – per matematikos, geometrijos pamokas pirmoji išspręsdavo užduotis, buvo mokytojos numylėtinė. Kartu žaidėme krepšinį, lankėme meninę gimnastiką. Vėliau slidinėdavome kalnuose, jos padedama mokiausi vairuoti automobilį. Jūratė gimė ir su seserimi Elona (šiandien – LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė) augo gydytojos Elenos ir architekto Julijono šeimoje. Per atostogas mamos tėvų kaime Matjošiškėse (Šakių r.), kuriame gausiai susiburdavo giminaičiai, įsitaisiusi ant žolės megzdavo, siūdavo, imdavosi įvairių rankdarbių. Artimųjų nuomone, ne tik veido, bet ir charakterio bruožais buvo panaši į močiutę Antaniną Dailidienę, nuolat triūsiančią prie namų Jūratė Bundzaitė

Muzikos barai / 114

Jūratė Bundzaitė – buvusi ir esanti

ir ūkio darbų, gal tik vakarais su seneliu Juozu Dailide prie Vatikano radijo priglusdavusią. Beje, Jūratės senelis buvo labai muzikalus, grojo armonika ir svajojo tapti vargonininku. Jis džiaugdavosi anūkės pasiekimais. J. Bundzaitė buvo puiki duktė, sutuoktinė, marti, mama, močiutė, bičiulė, kolegė. Su Arūnu Navaku, pianistu ir kompozitoriumi, užaugino dukrą Liną, pianistę ir vokalistę, šiuo metu gyvenančią Drezdene, ir sūnų Joną, B. Dvariono mokyklos auklėtinį, obojininką ir ekonomistą. Su didžiule meile ir atsakomybe padėjo auginti pirmąją anūkę Laurą, o dabar jų turėtų net keturias. Buvo Mokytoja. Paskutinis jos įrašas dienoraštyje: „Prasidėjo mokslo metai“ (2015 m. rugsėjis). Jūratė gyveno nesusireikšmindama, lyg nesuvokdama, kad atlieka labai daug svarbių, didelių ir sunkių darbų. Nuolat puoselėjo savo meninę individualybę, plėtė ir gilino vidinio pasaulio ribas. Ar įvertinome, ar pažinome ją giliau, sunku pasakyti, nes visada būdavo pasirengusi išklausyti kitus ir kur kas rečiau atsiskleisdavo pati. Kartais lyg tarp kit-

ko prasitardavo: „Na, tave tai jau labai gerai pažįstu“. O aš ją – kažin... Mūsų, kaip ir daugelio, bičiulystės pagrindas, matyt, buvo panašios vertybės aptariant meno, kultūros, gyvenimo reiškinius. Kartais gal nepritardavo – tuomet dažniausiai nutylėdavo arba replikuodavo „na, palauk, reikia žmoniškai“, priversdavo susimąstyti. Susipykti su Jūrate būdavo neįmanoma, jos buvimas šalia lyg savaime, natūraliai skleisdavo ramybę, paguosdavo, pakylėdavo. Kartais iki ašarų juokdavomės, bet esu mačiusi ją ir labai graudžiai verkiančią, tiesiog raudančią per bendraklasės Aušrelės Žigaitės ar mano mamos laidotuves. Gal tai buvo ne vien gailesčio, bet ir laimingo žmogaus, suvokiančio būties laikinumą, ašaros, o gal prasiveržusi trumpo gyvenimo nuojauta. Iš pradžių J. Bundzaitė fortepijono meno pagrindų mokėsi M. K. Čiurlionio mokykloje pas Teresę Rubackienę ir Ireną Gomolickaitę, pamokos vykdavo jų namuose Senamiestyje, istorinėje S. Skapo gatvėje. Vėliau

fortepijono studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Sulamitos Žiūraitienės ir Erikos Dineikaitės fortepijono klasėje, kurią baigė 1975 metais. Dar būdama studentė akompanuodavo baleto artistams Operos ir baleto teatre, pagal paskyrimą keletą metų dirbo Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. Grįžusi į Vilnių pradėjo dirbti Balio Dvariono muzikos mokykloje, nuo 1986 m. buvo Fortepijono ir vargonų katedros vedėja. J. Bundzaitė nepasitenkino fortepijono specialybės diplomu, nuo 1977-ųjų, 1978 m. pradžioje pagimdžiusi dukrą, tęsė mokslus ir 1982 m. prof. Leopoldo Digrio klasėje įgijo dar vieną – vargonų atlikėjos – specialybę. Nuo tada prasidėjo ir gana aktyvus koncertinis gyvenimas. Grota Lietuvoje ir už jos ribų, ansambliuose ir solo, didžiaisiais katedrų ir parapinių bažnyčių vargonais. Kiekvienais metais J. Bundzaitė vargonuodavo koncertuose „Sekmadienio muzika“ iš ciklo „Sakralinės Jūratė Bundzaitė po koncerto su mokiniais

Muzikos barai / 115

PRISIMENAME

Jūratė Bundzaitė po koncerto

muzikos ir susikaupimo valanda“ Vilniuje, taip pat per tarptautinį festivalį „Musica sacra“ Kauno arkikatedroje. Ir paskutinis ar vienas paskutinių vargonininkės solo pasirodymų buvo 2014 m. sausio 26 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje – ten skambėjo Claudeʹo Balbastreʹo „Votre bonté Grand Dieu“, Niccolò Moretti Sonata Nr. 11 (Pastoralė, Rondo), Ferenco Liszto „Malda“, Arūno Navako „Vargonų muzika“. Daug koncertuota Muzikų rėmimo fondo rengiamame festivalyje „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“. Čia pasirodydavo kartu su Ramute Kalnėnaite, Sigute Trimakaite, Angelika Auler, Karolina Glinskaite, Robertu Beinariu, Ona Matusevičiūte, Eugenija Klivickaite. Kita dažnai lankyta vietovė – Neringa, vargonų ir vokalinė muzika ne kartą atlikta Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje su islandų dainininke Arndis Halla, koncertus remiant P. P. Schautesui1. Čia 2008 m. liepos 22 d. surengtas šio meno mecenato atminimui skirtas vakaras. Su vokaliste A. Halla taip pat koncertuota Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (2000). Menų festivaliuose Jūratė muzikuodavo ir su savo vaikais – dukra dainininke Lina Navakaite, sūnumi obojininku Jonu Navaku. Tarp įvairaus pobūdžio renginių, 1 Vokiečių teisininkas, didelis lietuvių šiuolaikinės ir vargonų muzikos gerbėjas Peteris Paulius Schautesas parėmė vargonų įrengimą B. Dvariono mokykloje, Jūratei ir kitiems Lietuvos vargonininkams padėjo organizuoti koncertus Vokietijoje, Islandijoje.

Muzikos barai / 116

kuriuose yra dalyvavusi J. Bundzaitė, minėtini Peterio Ebeno kūrybos dienos Vilniuje (1997), Virtuozinės muzikos vakaras Lietuvos menininkų rūmuose (1998), Renesanso epochos muzikos ir poezijos vakaras „Europos Tarybai – 50“ Vilniaus paveikslų galerijoje (1999), koncertai Laisvės gynėjų dienai Nacionalinėje filharmonijoje (2000), Gedulo ir vilties dienai – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (2002), Vargonų muzikos valandos, skirtos LMTA 75-mečiui (Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia, 2008), koncertai LMTA vargonų klasės jubiliejams (2002, 2012), vakaras Onos Erikos Laimos Dineikaitės jubiliejui (LMTA, 2005). Užsienyje teko griežti įvairaus tipo instrumentais: Steinfelde – istoriniais vargonais, Braunšveigo katedroje – didžiaisiais „Schuke-Orgel“, Reikjavike – Halgrimo bažnyčios, beje, aukščiausio pastato Islandijoje, instrumentu. Muzikuota didelėse Bohemijos miestų Gėrlico, Bauceno katedrose, Švedijos mieste Malmėje, Kopenhagos, Kanados bažnyčiose. Skirtingi instrumentai ir erdvės kėlė skirtingas ir drauge panašias, bet nelengvas užduotis. Didelės vargonų galimybės siejamos su registruotės sudėtingumu, bet jis išlieka ir grojant mažesniais vargonais. Čia ypač svarbus jais atliekamos senosios muzikos stilistikos pojūtis, kuriam J. Bundzaitė buvo itin dėmesinga. Jūratė interpretuodavo aukščiausio meistriškumo reikalaujančius opusus: D. Buxtehude Tokatą C-dur, J. S. Bacho Choralinę partitą, Fantaziją ir fugą cmoll, G. F. Händelio opusus, R. Schumanno Eskizus, Fugą B-A-C-H tema, F. Liszto Preliudą ir fugą B-A-C-H tema, C. Francko Didžiąją simfoninę pjesę, M. Regerio kūrinius, rečiau atliekamą Marcelio Dupre „Kryžiaus kelią“, op. 29. Mažesniais vargonais J. Bundzaitė stilingai, jausdama štrichų specifiką, įvaldžiusi smulkią grojimo techniką, atlikdavo klasikines N. Moretti, B. Galuppi sonatas, F. Devienneʹo, F. Couperino muziką, XIX a. gyvenusio ispano Felipe Gorriti klasikinio stiliaus Sonatą D-dur, XVII–XVIII a. autorių B. Černohorský, S. Wesly, J. Stanley, A. Solero, W. Hayeso kon-

certus vargonams. Jos repertuare buvo ir XX–XXI a. kūrėjai Milošas Sokola, Peteris Ebenas, Oscaras G. Blarras, W. Mathiasas, M. Williamsonas, Otmaras Mácha, Lubošas Sluka. Iš pažiūros rami, net kiek flegmatiška J. Bundzaitė grodavo intensyviai, energingai, tai liudija ir užsienio leidinių recenzijos. Po koncertų Štreleno ir Klevės miestų katalikų bažnyčiose 2001 m. išsaugotose laikraščių skiautėse skaitome: „Sakralinės muzikos sezoną Štreleno Šv. Petro ir Povilo katedroje pradėjo Jūratė Bundzaitė, aukščiausios klasės solistė iš Vilniaus, klausytojui siūlydama įdomią, įvairią programą. Kūriniuose buvo jaučiamas muzikavimo intensyvumas ir gyvybingumas, užpildantis visą bažnyčios erdvę. J. Bundzaitei pavyko spalvų įvairove bei nuostabiu melodijos frazavimu prikaustyti klausytojų dėmesį. F. Gorriti Sonata skambėjo gyvybingai, nė vienu momentu nesijautė konstruktyvumo. Vargonininkės muzikalumas atsiskleidė ir R. Schumanno Trijuose kanonuose bei Fugoje „Hommage B-A-C-H“. Žėrinti buvo M. Dupre „Kryžiaus kelio“ interpretacija.“ Recenzentas Thorstenas Campsas reziumavo, kad „J. Bundzaitė pateikė puikią vizitinę kortelę. Pageidautinas šios atlikėjos pakvietimas kitiems koncertams.“ Kita recenzija skelbia: „Rieger“ vargonai Klevės miesto parapinėje bažnyčioje skambėjo virtuoziškai, spalvingai, J. Bundzaitė vientisai pagriežė ir šešis XIX a. kompozitorių kūrinius. M. Dupre „Kryžiaus kelio“ programiškumas esmingai, giliai atsispindėjo interpretacijoje. Nukryžiavimo smūgiai buvo perteikti tarsi brutalumo pranašai. Džiaugsmingai interpretuota ispano F. Gorriti Haydno ir Mozarto stiliumi sukurta Sonata, faktūros figūrų tekėjimui suteikiant šviesos. Įspūdingas, giliai sukrečiantis, ekstatiškas viso koncerto finalas – J. Alaino kūrinys „Deux danses à Agni Yavishta“. Labai svarbią J. Bundzaitės repertuaro dalį sudarė lietuvių, latvių, estų kompozitorių kūryba. Suprantama, pirmiausia tai buvo Čiurlionio Fuga cis-moll, c-moll, „Kyrie“, L. Digrio

PAŽINTIS perdirbta vargonams, taip pat šiuolaikinių autorių kūriniai: Broniaus Kutavičiaus Sonata „Ad Patres“, Vidmanto Bartulio Choralas ir Tokata, Alvydo Remėsos „Stygmatas“, Pēterio Vasko „Te Deum“, Juozo Naujalio „Malda“, Arūno Navako „Vargonų muzika“ bei jo opusai su ansambliu – „Šaltinis“ fonogramai, violončelei ir vargonams, „Nuolankumo litanija“ pagal Viliaus Orvydo tekstą sopranui, mecosopranui ir vargonams. Interpretuota senoji (XVI–XVII a.) Lietuvos muzika – Preambulės iš „Kražių vargonų tabulatūros“, pjesės iš „Sapiegų vargonų tabulatūros“, jos įrašytos į CD. J. Bundzaitė su įvairiais ansambliais, chorais atliko F. Latėno, K. Vasiliauskaitės, G. Samsono, R. Žigaičio, V. Germanavičiaus, Š. Nako, Edgaro Arro, Aivaro Kalējo opusus, grojo A. Martinaičio oratorijoje „Pieta“. Buvo kai kurių kūrinių pirmoji atlikėja. Lietuvai atgavus nepriklausomybę J. Bundzaitė daug nuveikė, kad mūsų vargonininkai galėtų tobulintis įvairiuose kursuose. Austrijoje bendraujant su teologu prof. Franzu Nicolaschu atsivėrė galimybės kelti meistriškumą ne tik jo gimtajame Milštate, bet ir kituose vargonų kultūrą puoselėjančiuose Europos miestuose. Su kolegomis J. Bundzaitė grojimo įgūdžius nuolat ugdė kursuose Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Austrijoje pas žinomus profesorius J. Guillou, M. Schneiderį, G. Litaizeʹą, G. Bouvet, M. Schlechtą. Kursuose Milštate J. Bundzaitė sėmėsi žinių iš Huberto Meisterio, anglų profesoriaus Nicolaso Danby, vokiečių profesorės Almut Rössler, O. Messiaeno mokinės, pirmosios šio kompozitoriaus kūrinių atlikėjos. Beje, Jūratė dalyvavo pirmame Lietuvoje koncerte iš ciklo, skirto O. Messiaeno 90-osioms gimimo metinėms, – Vilniaus rotušėje su Regina Maciūte atliko Tris melodijas (1998 m. gruodžio 3 d.). Jūratės ir Arūno šeimą siejo draugystė su Horsto ir Ruth Kuzonų šeima iš Vokietijos2. Su gimnazijos bigbendu Horstas koncertavo Lietuvoje, 2 Horstas Kuzonas – muzikos, matematikos ir tikybos mokytojas, jis vadovavo džiazo orkestrui, chorui, buvo daugelio muzikinių projektų, kuriuose dalyvavo ir Jūratė, organizatorius Mönchengladbacho mieste ir apylinkėse.

B. Dvariono mokykloje. Kaip tik Kuzonai 1995 m. supažindino Jūratę su fleitininke Angelika Euler, Lietuvoje ir užsienyje jos drauge grojo dešimtyse koncertų. Angelika prisimena: „Nuo pirmos akimirkos darniai sutarėme žmogiškais ir muzikos interpretacijos klausimais. Pasitikėjimas leidžiantis į vienodai suvokiamus muzikinius potyrius lydėdavo kiekvieną mūsų koncertą ir nuolat skatindavo plėsti repertuarą. Greta to,

Jūratė man parodė savo gimtinės grožį, o aš jai – Vokietijos. Esu laiminga ir dėkinga, patyrusi šią draugystę, kuri labai praturtino mano gyvenimą.“ Laimingi visi, kurie pažino Jūratę Bundzaitę – rūpestingą, pareigingą, darbščią, savęs kitų labui netausojusią gražią moterį, pedagogę, vargonininkę, gilios sielos asmenybę. n

Kalbėti apie Mokytoją būtuoju laiku keista. Jos portretą dažnai mintyse regiu pats mokydamas vaikus toje pačioje šilumos sklidinoje Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Dvylikos metų laikotarpį, praleistą su Mokytoja, labai branginu. Nepamirštamas jos visada ramus ir padrąsinantis žvilgsnis (o juk pasitaikydavo visko, taip pat ir tinginystės apraiškų), vėlyvi susitikimai, kai po teorinių pamokų pas Mokytoją skambinti eidavau jau apytuščiu koridoriumi. Gyvenome tame pačiame rajone, tad Mokytoja, neskaičiuodama nei minučių, nei valandų, šeštadienių rytais rengdavo pamokas savo namuose. Prisimenu ir paskutinį jautrų mūsų susitikimą pavasarį po mokslo metų pabaigos koncerto (2015). Vasarą telefonu dar pasidžiaugėme sėkmingais mano stojamaisiais egzaminais į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o rudenį jau išlydėjau Mokytoją Amžinybėn... Pamokose J. Bundzaitė didelį dėmesį skirdavo net ir pačiam mažiausiam muzikos elementui, tinkamam jo atlikimui. Detaliai studijuojant vieną muzikinę mintį kartais prabėgdavo ir visa pamoka. Kiekvienas prisilietimas prie fortepijono turėdavo būti prasmingas, subtilus ir iš anksto apgalvotas. Ignas GUDELEVIČIUS

Su Mokytoja labai daug dirbdavome. Kai ji išėjo, atrodo, viskas pasikeitė. J. Bundzaitė žinojo, kokią muziką mėgstu atlikti, parinkdavo sunkesnius kūrinius nei tiko mano amžiui. Tikrai žinau, kad turėjau kur kas daugiau pamokų, negu priklausė iš tikrųjų. Be skambinimo fortepijonu, bandžiau groti ir vargonais, nors Mokytoja sakė, kad man labiau tiktų klavesinas. Emilija PELAKAUSKAITĖ

Ji buvo ypatinga Mokytoja – mokydavo ne tik groti... Kiekvienas koncertas būdavo šventinis. Viename skambinau žinomą kūrinį ir susimoviau. Mokytoja neparašė blogo pažymio, o vėliau, skaičiuodamos mano trimestro rezultatus, juokėmės prisiminusios tą įvykį. J. Bundzaitė buvo stilinga moteris, mokydavomės iš jos. Prisimenu, turėjo ilgus, iki kelių, ryškiai rožinius lakinius batus. Mums, mergaitėms, jie labai patiko. Laukdavome, kad greičiau atšaltų orai, o tuomet didžiąją pamokos dalį spoksodavome į batus ir žavėdavomės savo ypatinga Mokytoja. Augustė LADUKAITĖ

Su J. Bundzaite praleidau paskutinius trejus mokymosi Balio Dvariono muzikos mokykloje metus. Daug koncertų, festivalių, konkursų – man tai buvo savotiško virsmo laikotarpis. Groti mėgau nuo mažumės, tačiau labai bijodavau scenos, kiekvienas išėjimas prieš žiūrovus būdavo nepaprastas įvykis. Būtent Mokytoja išmokė pajausti grojimo malonumą ir buvimo scenoje prasmę. Juk ji buvo ne tik puiki pedagogė, bet ir aktyviai koncertuojanti atlikėja. Sakydavo: „Ona, tam ir mokomės groti, kad vėliau muzika pasidalintume su klausytojais.“ Atmintyje ryškus prisiminimas, kai mokykloje, Edvardo Griego festivalyje, grojau šio kompozitoriaus kūrinį „Dėkingumas“. Jau sėdėdama scenoje prie fortepijono dirsteliu į klausytojus, matau daugybę žmonių... Užsimerkusi prisimenu Mokytojos žodžius ir pradedu skambinti. Tai buvo vienas geresnių mano pasirodymų. Ona ČEPAITYTĖ-GAMS

J. Bundzaitė buvo Mokytoja iš didžiosios raidės, dažnai ją prisimenu. Kai buvau dar tik šešerių, Mokytoja tarsi parodė tikslą, muzika tapo mano kelrode žvaigžde. Kartais, ypač paauglystės metais, muzikos pažinimo siekdavau ne visai užtikrintai, tačiau Mokytoja mane pastatydavo į vietą. Už tai jai esu labai dėkinga. Jei šiandien būtų su mumis, jai labai padėkočiau. Greta GARMAŠAITĖ

Muzikos barai / 117

IŠ ARTI

Virtuali opera: netikėti atradimai ir neišvengiama tradicijų kaita

LIETUVOS NACIONALINĖJE M. MAŽVYDO BIBLIOTEKOJE VYKO LIETUVOS NACIONALINIO OPEROS IR BALETO TEATRO INICIJUOTA DISKUSIJA „OPERA ONLINE – BŪTINYBĖ, GALIMYBĖ AR PRARADIMAS?“ IR BŪTINYBĖ (KAI GYVI SPEKTAKLIAI PER KARANTINĄ NERODOMI), IR GALIMYBĖ (KAIP NAUJA SKLAIDOS PRIEMONĖ), IR NOSTALGIŠKŲ TRADICIJŲ ATSISAKYMAS – TAIP TRUMPAI REZIUMUOTUME RENGINYJE IŠSAKYTAS MINTIS. DISKUSIJOJE DALYVAVO „OPEROMANIJOS“, FESTIVALIO NOA IR LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS MENO CENTRO VADOVĖ ANA ABLAMONOVA, RADIJO PROGRAMOS „LRT KLASIKA“ VADOVAS JULIJUS GRICKEVIČIUS, LIETUVOS NACIONALINIO OPEROS IR BALETO TEATRO SOLISTAS RAFAILAS KARPIS. POKALBIUI VADOVAVO MUZIKOLOGĖ RASA MURAUSKAITĖ. ILGIAU KAIP VALANDĄ TRUKUSIOJE DISKUSIJOJE BUVO IŠSAKYTA NEMAŽAI MINČIŲ, ATSKLEIDŽIANČIŲ Į INTERNETINĘ ERDVĘ PERSIKELIANČIOS OPEROS PRANAŠUMUS IR TRŪKUMUS, KURIE YRA AKTUALŪS IR KITIEMS SCENOS MENAMS.

Julijus Grickevičius: Kaip melomanas, sakyčiau „ačiū“ internetui ir kitoms audiovizualinėms priemonėms už galimybę stebėti pastatymus, sukurtus ten, kur mes patys negalime fiziškai nuvažiuoti taip greitai, kaip norėtume. Kai „Metropolitan Opera“ pradėjo transliuoti savo spektaklius kino teatruose, tai tapo reikšmingu įvykiu visiems melomanams. Žinoma, ant kelių pasidėjus kompiuterį žiūrėti, tarkim, 4,5 val. trukmės „Parsifalį“ nėra lengva, ypač „YouTube“ erą keičiančios „TikTok“ eros akivaizdoje...

Muzikos barai / 118

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Rasa Murauskaitė: Ar mėgstate stebėti operas virtualiai – internete, per TV, kino teatruose?

Diskusijos dalyviai. Iš kairės: Julijus Grickevičius, Ana Ablamonova, Rafailas Karpis ir Rasa Murauskaitė

Ana Ablamonova: Nesu tokio operos stebėjimo būdo mėgėja, nes manau, kad įspūdžio, kurį patiriame gyvai girdėdami atlikėjus, internetu patirti neįmanoma. Kita vertus, kas tai yra: ar tiesiog vaizdo įrašas, kurį galime peržiūrėti dienos darbų fone,

ar bendruomeninė patirtis, įgyjama skirtingose pasaulio šalyse tuo pačiu metu daugeliui žmonių stebint tą pačią operą. Esu turėjusi vienintelę tokios rūšies patirtį, sukėlusią man katarsį: tai buvo režisieriaus Jano Fabre spek-

taklis „Olimpo kalnas“. Jis truko 24 val., atlikėjai galėjo tarp vaidinimo dalių po 40 min. pamiegoti scenoje. Mes, internetu stebėdami vaidinimą skirtinguose pasaulio kraštuose, tuo metu taip pat galėdavome numigti, tiesa, su žadintuvu rankose: labai jau nesinorėjo praleisti svarbių spektaklio detalių... O štai daugelį kitų įrašų užtekdavo prasukti, nes labai retai scenai sukurti spektakliai būna nufilmuoti kokybiškai. R. Karpis: Aš, kaip ir daugelis solistų, mokiausi žiūrėdamas įrašus spektaklių, kurių negalėjau pamatyti gyvai. Visai neseniai platformoje „OperaVision“ žiūrėjau mūsų teatro „Lošėją“, kurio iš salės nesu matęs. Buvo įdomu, bet visai kas kita negu salėje... Šią vasarą pačiam prieš kamerą teko atlikti koncertą, transliuojamą internetu. Keistas jausmas, bet geriau prie to priprasti, negu tiesiog užsidaryti ir neturėti praktikos. Nes praktika mums, solistams, be galo reikalinga. Be jos mes prarandame įgūdžius. R. M.: Opera internetu kaip auditorijos plėtros galimybė: ar iš tikrųjų tai veikia?

siog būtina kiekvienam teatrui, kad šis išgyventų šiuolaikiniame pasaulyje. Žinoma, jokios gyvos patirties internetinis variantas atstoti negali. Tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kokius vartojimo įpročius mes išsiugdome, kas mums patiems pradeda atrodyti normalu ir leistina. Pagaliau prisiminkime, kad „Metropolitan Opera“ spektaklių transliacijos kino salėse padėjo šiam teatrui spręsti savo finansines problemas. Juk vienu metu spektaklis žiūrovų stebimas dešimtyse kino teatrų, o bilieto kaina skirtingose šalyse svyruoja nuo 10 iki 50 Eur. Susidaro visai nemenkos įplaukos. Auditorija, sutinkanti ignoruoti faktą, kad viskas vyksta „Forum Cinemas“ kino salėje, jau susiformavo... R. M.: Tačiau ar nėra taip, kad, tarkim, „Metropolitan Opera“ transliacijų žiūrovai nustoja vaikščioti į tikrą operos teatrą?

J. G.: Tokia mintis ir man buvo kilusi: pirmųjų transliacijų su kokybišku garsu ir fantastiškais atlikėjais įspūdis buvo toks stiprus, kad tada, prieš dešimtį metų, maniau, jog niekada nebeisiu į gyvus operos spektaklius Lietuvoje. Kryptingai planuo-

kurie turi gausų repertuarą ir mažai gastroliuoja. Aktyviai gastroliuojančioms šiuolaikinės operos kompanijoms tiražuoti savo kūrino internete neapsimoka, nes tuomet jos gaus mažiau pasiūlymų iš užsienio festivalių, taip praras ir pajamas, ir galimybes. Daugelis festivalių pageidauja išskirtinių, tik jiems sukurtų operų, tad ilgesnės jų ištraukos internete negausina gastrolių. R. K.: Bet kartais teatrai ar festivaliai turi pastatymų, sukurtų netradicinėms erdvėms. Šiuo atveju būtent internetinis formatas yra galimybė pristatyti tas erdves ir režisierių sumanymus dar įdomiau. Tarkim, Izraelio kalnuose rengiamas ypatingas Masados festivalis. Arba Klaipėdos elinge šią vasarą rodytas „Skrajojantis olandas“, kuriame man pačiam teko dainuoti: manau, nufilmuotas jis atrodys dar įdomiau nei gyvai stebint. Beje, „Lošėjo“ įraše irgi pastebėjau kameros priartintų smulkių detalių, kurios greičiausiai nebūtų įžiūrėtos sėdint teatro salėje. J. G.: Tuo labiau kad didžiuosiuose užsienio operos teatruose mums ne visada tenka sėdėti geriausiose vietose. Tarkim, iš Miuncheno operos trečio balkono paskutinių eilių jūs nematysite scenos, tik girdėsite operą. Vadinasi, ir apsilankius spektaklyje nebūtinai patiriamas didelis pasitenkinimas. O tai dar viena prielaida formuotis „sofutės operos“ kultūrai... R. M.: Bet operos gali būti specialiai kuriamos audiovizualinėms platformoms. Egzistuoja netgi videooperos žanras, kurio vienas pionierių buvo Michaelas Gordonas, jau 1991 m. pristatęs operą „Van Goghas“. O šių metų balandį, per patį karantino piką, menininkė Kamala Sankaram sukūrė pirmąją pasaulyje operą „Zoom“ platformai. Gal teko girdėti ir Lietuvoje sklandančių panašių idėjų?..

Diskusija „Opera online – būtinybė, galimybė ar praradimas?“

J. G.: Jei nufilmuosime spektaklį ir įdėsime jį į „YouTube“, plėtrai jis greičiausiai nepadės, tiesiog pritrauks vieną kitą atsitiktinį klaidžiotoją po interneto tyrus. Tačiau jei tą įrašą „apvilksime“ kitais rinkodaros veiksmais, jis virs priemone, kuri tie-

jant ir vystant, tai yra labai galingas įrankis. Opera „Lošėjas“ platformoje „OperaVision“, kurioje vyksta savotiška teatrų konkurencija, yra tarsi mūsų teatro vizitinė kortelė. A. A.: Tačiau tai labiau tinka tradicinei operai ir dideliems teatrams,

A. A.: Kiek pamenu, buvo toks populiarus karantino meto juokelis: „Dabar kursime operą Zoomʹui...“ O kas nors ėmė ją ir sukūrė. Ir dėl to, kad sukūrė pirmieji, išgarsės. Bet kiek čia tikrosios meninės vertės?.. Reikia turėti omenyje, kad žiūrovai dažniausiai nebūna išrankūs techninei įrangai: spektaklius žiūri ir klauso išmaniuosiuose telefonuose su nežinia

Muzikos barai / 119

IŠ ARTI kokios kokybės ausinėmis ar apskritai be jų... Kūrėjai to negali kontroliuoti, vadinasi, ir negali būti atsakingi už galutinį produktą. Taip atsiranda didelė rizika, kad žiūrovai patirs visai ne tai, ko tikėjosi kūrėjai. Muzikinio teatro srityje galima būtų bandyti eksperimentuoti su 3D garsu, tačiau tokiu atveju vartotojas privalėtų vadovautis instrukcijomis, kaip tokio kūrinio klausytis. R. M.: Ar jums būtų įdomi tokio operos stebėjimo perspektyva?

J. G.: Šiandien tai vertiname kaip žaidimą ar eksperimentą, tačiau patirtis rodo, kad visos tam tikru metu atsiradusios technologijos (radijas, TV, internetas) būdavo greitai pasitelkiamos muzikos kūrėjų. Logiška manyti, kad ir dabartinės naujovės bus pritaikytos muzikos ir teatro pasaulyje. Daugelis meno vadybininkų šiandien siekia multiplatformiškumo, leidžiančio vartotojui klausytis muzikos jam įprastu būdu. O ir pačių vartotojų įpročiai sparčiai kinta. Jei nutiktų taip, kad dar kokį pusmetį negalėtume laisvai lankytis koncertuose ir teatruose, publikos įprotis ten eiti neišvengiamai transformuotųsi, ir tai dar plačiau atvertų kelią alternatyvoms. Kartu iškeltų labai daug klausimų teatrams apie operų transliacijoms reikalingas kūrybines pajėgas ir resursus. R. M.: Rafailai, ar Jums būtų įdomu dainuoti tokioje operoje? Ir koks esmi-

padaro du skirtingus reginius. Ne visuomet filmavimo režisierius tariasi su spektaklio režisieriumi. Mano nuomone, tai būtina, nes jų matymo kreivės skiriasi. Beje, minėtoje operoje „Lošėjas“ pastebėjau režisierių bendradarbiavimą, nes filmuotoje medžiagoje buvo išryškintos tam tikros smulkios detalės, kurių iš salės galima buvo ir nepastebėti. R. M.: Turbūt įmanoma, kad nufilmuotas spektaklis, kuriame sudėliojami truputį kitokie akcentai, gali jam sukurti papildomą vertę?

R. K.: Tikrai taip. Kaip minėjau, filmuodamas spektaklį režisierius kai kuriuos akcentus gali sudėlioti aiškiau. Tačiau viskas priklauso ir nuo to, ar spektaklis filmuojamas, ar tiesiogiai rodomas, – režisūriniai sprendimai dažnu atveju skiriasi. R. M.: Neseniai leidinyje „The New Yorker“ teko skaityti puikų interviu su filosofu, „The Guardian“ autoriumi ir dramaturgu Michealu Freinu. Jis pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo, kad galbūt ateityje, gal ne tokioje ir tolimoje, publika teatrų ir koncertų salėse galės atsidurti hologramų pavidalu. Taip pat kalbėjo ir apie virtualią realybę, leidžiančią kitaip patirti meno kūrinį. Tad kaip jums atrodo, ar virtuali realybė galėtų atnaujinti operą?

A. A.: Kol kas virtualios realybės operos srityje neįsivaizduoju kaip visa apimančios. Man atrodo, kad kuriant operas kur kas perspektyvesnis dalykas yra dirbtinis intelektas. Išduosiu vieną idėją: mes žinome, kad Mika-

lojus Konstantinas Čiurlionis norėjo sukurti operą „Jūratė ir Kastytis“, jo laiškuose net yra šiek tiek informacijos, koks tai galėjo būti kūrinys. Galbūt pasinaudojus dirbtinio intelekto galimybėmis būtų galima į jį „įdiegti“ visą – tiek vaizdinę, tiek garsinę – Čiurlionio kūrybą, ir dirbtinis intelektas pasiūlytų, kaip galėjo skambėti ir atrodyti kompozitoriaus opera. Žinoma, ne be gyvų žmonių įsitraukimo, tačiau man atrodo, kad tai labai perspektyvi ir prasminga erdvė kūrybai. Tačiau abejoju, ar verta kurti virtualią realybę tam, kad ji pakeistų gyvą įspūdį scenoje... Galbūt operą atnaujinti galėtų 3D garso technika, suteikianti kūriniams naujų spalvų. J. G.: Sutinku su Ana dėl dirbtinio intelekto pagalbos kūrėjams, turint mintyje, kad panašūs eksperimentai jau vyksta literatūros srityje. Kalbant apie virtualios realybės ir vartojimo sąsajas, kviečiu prisiminti, kad Vakarų šalyse koncertinis gyvenimas dar tik palaipsniui atsigauna, kartu matome ir itin pakitusius vartotojų įpročius. Jei dabartinė situacija tęstųsi dar kurį laiką, žmonių įprotis socializuotis, eiti į koncertus ir siekti kolektyvinių potyrių transformuotųsi. Šiandien galime savęs paklausti, kaip mes dabar stebime spektaklius ar klausomės koncertų, kaip jautriai reaguojame į informaciją apie renginius ir norą į juos eiti? Ar tikrai neimsime ieškoti alternatyvų? Mano nuomone, klausimų kyla daugiau negu atsakymų.

nis teatro scenoje vykstančio ir kompiuterio ar televizoriaus ekrane stebimo operos spektaklio skirtumas?

R. K.: Ne, tokioje operoje nedalyvaučiau – opera „Zoom“ platformai man labiau atrodo kaip džiaugsmo po ilgo nesimatymo išraiška. Pagrindinis gyvai atliekamos operos ir jos vaizdo ekrane skirtumas – režisūriniai sprendimai, kurie tarsi

Muzikos barai / 120

Scena iš operos „Samsonas ir Dalila“. Samsonas – Kristianas Benediktas

R. M.: Julijaus išsakytos mintys – labai geras įvadas į kitą klausimą, susijusį su operos rituališkumu, tradicijomis, pavyzdžiui, aprangos, socialinės elgsenos ir kitomis. Šiuolaikinė opera tokių tradicijų tarytum stengiasi atsisakyti. Ar operų rodymas internetu nesikėsina į jas, kai sudaroma galimybė spektaklius patogiai stebėti namų aplinkoje?

J. G.: Aš manau, kad klasikinė kultūra gali būti apibūdinama žodžiu „negalima“. Į teatrą eiti dėvint džinsus negalima, spektaklio metu kosėti negalima, kalbėti ir komentuoti taip pat. Simfoninės muzikos koncertuose dar sudėtingiau: jeigu netyčia paplosi ne vietoje, užsitrauksi tūkstančio žmonių nemalonę. Tačiau dalis šių ritualų kiekvienoje kultūroje skiriasi, ir kuo jie konservatyvesni, tuo labiau jaučiame arba gana didelį provincialumą, arba kad esame tam tikroje institucijoje ar muziejuje. Ne visi ritualai visada sveikintini, tačiau klausantis gyvai atliekamų muzikos kūrinių egzistuoja tam tikras socialinis aspektas, mus traukiantis į vieną ar kitą renginį. Mes jam ruošiamės, jo laukiame, jį išgyvename kartu su kuo nors, dalinamės įspūdžiais pertraukos metu ar po jo – tai ir yra kolektyvinės patirties ritualas. Sėdint namuose vienam ant sofos ir stebint tą patį pasirodymą, šie ritualai išnyksta. Iš kitos pusės, teatre sėdint trečio balkono paskutinėje eilėje ir nematant scenos, gali nepatirti stipraus išgyvenimo ir pasitenkinimo, kad dalyvauji gyvame vyksme. Taigi manau, kad tai galėtų būti prielaida „sofutės kultūrai“. A. A.: Tradicijas ir ritualus keičia žmonės. Žvelgiant į klasikinės operos ritualų kaitą, ji pakankamai akivaizdi ilgalaikėje perspektyvoje nuo žanro atsiradimo iki dabartinių jo formų. Pokyčiai vyko, tačiau kiekvienas operos teatras turi savas tradicijas, pavyzdžiui LNOBT įprasta sieti su vaikščiojimais ratu per pertraukas arba karštu šokoladu. Kiekviena bendruomenė kuria savo tradicijas, ir jas, mano manymu, privalu gerbti ar bent jų neneigti. Šiuolaikinės ir klasikinės operos bendruomenių tradicijos skiriasi, tačiau jos neneigia vienos kitų ir darniai gyvuoja drauge. R. K.: Man šiek tiek sudėtinga ko-

mentuoti, nes dėl darbo krūvio nedažnai tenka stebėti operą iš žiūrovo vietos. Vis dėlto manau, kad mūsų žiūrovai labai skirtingi – vieniems opera siejasi su Julijaus minėtomis tradicijomis, kitiems jos atrodo atgrasios ir snobiškos. Žiūrovai mums gyvybiškai reikalingi, tad turime būti atviri tradicijų kaitai, bet neperžengti ribų. Mane labai piktina žiūrovai, kurie spektaklių metu naudojasi mobiliaisiais telefonais. Tam tikros taisyklės turėtų galioti ir žmonės privalėtų jų paisyti, o jas suformuoti tikriausiai galime tik mes. A. A.: Kinijoje kai kuriose teatruose nustatyta tokia tvarka: jeigu žiūrovas spektaklio metu žiūri į mobilųjį telefoną, šalia stovintis prižiūrėtojas į jį nukreipia lazerio spindulį. Kadangi Kinijoje žmonės ganėtinai prisirišę prie savo telefonų, žiūrėdama spektaklį pasijutau kaip filme „Žvaigždžių karai“ ar lazerių šou. Tad skirtingose šalyse tradicijos skiriasi. J. G.: Atkreipsiu dėmesį, kad XIX a. grojant uvertiūrą žmonės kalbėdavosi, valgydavo, bendraudavo – tai klasikinio ložių teatro bruožas. Tam galą mėgino padaryti Richardas Wagneris, teigdamas, kad ši tradicija nepriimtina, žiūrovai turi koncentruotis tik į tai, kas vyksta scenoje. Jo troškimą stengiamės įgyvendinti iki šių dienų, siekdami atsiriboti nuo tam tikrų pašalinių dalykų, auditoriją išnaudoti ne kaip socialinę erdvę, o kaip vietą žiūrovams stebėti veikalą, dėl kurio jie atėjo. R. M.: Pabaigai, atliepiant diskusijos pavadinimą, prašyčiau atsakyti, ar matote būtinybę operą perkelti į interneto erdvę? Ką tokiu atveju suvoktumėte kaip didžiausią praradimą, o gal kaip priemonę išplėsti žanro galimybes?

A. A.: Nemanau, kad tai yra būtinybė. Galbūt labiau galimybė. Negaliu pasakyti, ar tai praradimas – galbūt tiesiog papildoma priemonė, kurią protingai naudojant galima pritraukti daugiau žiūrovų ir kūrėjų, padidinti susidomėjimą žanru. Aš tai laikau kita kategorija, kuri, derinama su realiuoju muzikos teatro reiškiniu, pastarajam gali padėti. R. K.: Pritariu Anai manydamas, kad tai labai gera galimybė veikti gre-

Scena iš Philipo Glasso operos „Echnatonas“

ta, suteikiant prieigą prie spektaklių, kai žiūrovai negali fiziškai atvykti į teatrą. Kartu tikiuosi, kad būtinybės perkelti operą vien į internetą nebus. Jeigu prarastume galimybę stebėti spektaklius gyvai, tai būtų praradimas. Tačiau kai žygiuojama drauge, kai protingai prodiusuojama, manau, galima pagausinti operos mylėtojų gretas, ir tai yra iš tikrųjų didelis laimėjimas. J. G.: Nebūčiau toks atsargus, sakydamas, kad tai yra ne blogis, o labiau gėris. Manyčiau, kad tai neabejotinas gėris. 2020-aisiais diskutuoti, ar opera virtualioje erdvėje reikalinga, ar ne, yra šiek tiek nešiuolaikiška – aišku, kad taip. Vis dėlto Lietuvos teatralams kyla kitokių klausimų – ar turime tam resursų, kas tai padarys, ar žinome, kaip daryti, kaip elgtis. Karantino laikotarpiu Lietuvos kultūra labai lėtai ėjo į online formatą. O tos šalys, kurios tai darė nuolat, kaupė savo archyvus ir fondus, išsyk turėjo ką pasiūlyti – organizavo peržiūras, sesijas ir pan. Tai tam tikra online kultūra ir ji turi būti vystoma kaip kultūra. Ši sritis šiandien reikalauja jau atskiro didelio dėmesio. n Parengė Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 121

SUKAKTIS

Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklai – 40 Virginija APANAVIČIENĖ

alių miškų supamo Kazlų Rūdos miesto bendruomenė spalio 9 dieną paminėjo Rimvydo Žigaičio meno mokyklos įkūrimo 40-metį. Renginys sutapo su kompozitoriaus ir pedagogo, ilgamečio Lietuvos valstybinės filharmonijos vadovo, „Didžiųjų muzikos paradų“ organizatoriaus, Lietuvos muzikų sąjungos prezidento, „Muzikos barų“ žurnalo puoselėtojas, Kazlų Rūdos garbės piliečio gimtadieniu. Liepos 10 d., minint kompozitoriaus 10-ąsias mirties metines, prasidėjo pirmasis R. Žigaičio menų festivalis, remiamas Lietuvos kultūros tarybos. Jis truko net tris mėnesius – didelėje muzikos ir meno šventėje dalyvavo Lietuvos kamerinis orkestras, Kauno choras, Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“, aktorė Virginija Kochanskytė, dainininkai Judita Leitaitė, Liudas Mikalauskas, pianistės Virginija Unguraitytė, Beata Vingraitė. Festivalio koncertuose Kazlų Rūdoje, Višakio Rūdoje, Antanave, Plutiškėse skambėjo R. Žigaičio vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai. Spalio 9 ir 10 dienomis Kazlų Rūdoje vyko R. Žigaičio jaunimo meno dienos ir IV R. Žigaičio jaunimo ir vaikų kamerinės muzikos konkursas-festivalis. Dalyvavo kelios dešimtys atlikėjų iš Kauno 1-osios muzikos mokyklos, Marijampolės meno mokyklos, Marijampolės krikščioniškosios kultūros centro meno mokyklos, Jurbarko Antano Sodeikos, Pagirių meno mokyklų, Šakių rajono meno mokyklos ir jos Kudirkos Naumiesčio filialo, Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklos. Organizatoriai – Kazlų Rūdos menų mokykla ir Kazlų Rūdos savivaldybės Kultūros skyrius.

Muzikos barai / 122

Pano Rimvydui Žigaičiui

Kazlų Rūdos menų mokykla garsėja plačia bendruomenine veikla, įdomiais renginiais, gabiais moksleiviais, dalyvaujančiais įvairių Europos šalių muzikiniuose konkursuose. Mokyklai antri metai vadovaujanti dailininkė Milda Palkauskaitė nuolat skatina mokinius teikti kūrybines idėjas ir jas įgyvendinti. Naujausias projektas, į kurį įsitraukė 15 Menų mokyklos bei Prano Dovydaičio pagrindinės mokyklos mokinių, – didžiulis ant greta mokyklos esančio namo sienos nušvitęs Rimvydo Žigaičio, sėdinčio prie fortepijono scenoje, pano, vaikų ir Mildos Palkauskaitės nutapytas per savaitę... Pano atidengimu, skambant R. Žigaičio muzikai, spalio 9 dieną ir pradėtas mokyklos 40-mečio minėjimas. Jame dalyvavusi Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, kompozitoriaus dukra Audronė Žigaitytė-Nekrošienė susirinkusiems priminė apie entuziastingo meno renginių organizatoriaus Rimvydo Žigaičio veiklą, pavyzdžiui, atokiausiuose Lietuvos kampeliuose jis įsteigė per 100 Filharmonijos filialų, kuriuose klausytojus džiugindavo ryškiausi Lietuvos akademinės muzikos kolektyvai, solistai bei jų grupės. Sužinojęs apie įkurtą Kazlų Rūdos muzikos mokyklą, tuoj pat jos pedagogus pasveikino telegrama... Mokyklos mokiniai jubiliejui sukūrė filmą, jį salėje pademonstravo jo autorius Kazio Griniaus gimnazijos dvyliktokas Tadas Janušaitis. Nuo pat mokyklos įkūrimo joje dirba mokytojai Valda ir Gintautas Puskunigiai, tik metais trumpiau – mokytoja Laima Rotomskienė, choro vadovė Salomėja Vitukynienė. Mokosi beveik pusantro šimto mokinių, veikia choras, folkloro ansamblis, fortepijono, pučiamųjų, liaudies instrumentų, mušamųjų, solinio dainavimo klasės.

Kazlų Rūdoje ir tolimuose kraštuose

Kasdienis pedagogų darbas matomas ne tik miesto bendruomenei, bet ir Lietuvai, nes atneša pripažinimo laurų iš įvairių Europos šalyse vykstančių konkursų ir festivalių.

Audronė Žigaitytė prie moksleivių gatvės meno piešinio „Skambina R. Žigaitis“ mokyklos kiemelyje

Muzikos skyriaus mokiniai dalyvauja renginiuose, vykstančiuose Nepriklausomybės Akto signataro Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje (akompanuoja poezijos skaitovams), pasirodo advento vakaruose, Šeimos dienoje, koncertuoja kitose mokyklose, vaikų darželiuose. Jau 20 metų jaunieji pianistai kasmet vyksta į jaunųjų pianistų festivalį-maratoną Kaune, kur vienu metu susirenka net 500 vaikų ir jaunuolių iš visos Lietuvos, koncertai rengiami įvairiose miesto salėse. Draugiški ryšiai Kazlų Rūdos mokyklą sieja su Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykla: Jurbarke dalyvaujama renginyje „Pavasario mozaika“, o Kazlų Rūdoje vyksta lietuviškos muzikos festivaliai. Fortepijono mokytojų Valdos Puskunigienės ir Laimos Rotomskienės iniciatyva nuo 2015 m. kas antri metai organizuojami gerosios sklaidos seminarai-praktikumai Sūduvos krašto mokytojams. Juose skaitomi pranešimai, vysta meistriškumo pamokos, dalijamasi darbo patirtimi ir turima muzikine literatūra, su naujausiais muzikos pedagogikos pasiekimais dažnai supažindina Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytojos ekspertės R. Derbutienė, R. Bimbaitė,

IV R. Žigaičio jaunimo ir vaikų kamerinės muzikos konkurso-festivalio dalyviai

Muzikos barai / 123

SUKAKTIS

Mokyklos direktorė Milda Palkauskaitė

J. Žemaitytė, mokytoja metodininkė R. Morkūnienė. R. Žigaičio mokyklos mokytojai drąsiai rengia vaikus konkursams „Garsų išdaigos“, „Muzikinė mozaika“, „Muzikinės akimirkos“, „Linksmieji pirštukai“, „Skambioji klaviatūra“, nuotoliniam konkursui „Muzika @“ (šiais metais diplomus pelnė M. Stankevičiūtė ir M. Mickevičiūtė.), tarptautiniams konkursams „Rimini Fest“ (Italija), „Winter Stars in Dresden“ (Vokietija), „Edelweis“ (Viena). Šių konkursų laureatai – M. Avižienytė, T. Janušaitis, R. Kalvaitytė, R. Jieznytė. Mokykloje labai populiari pučiamųjų instrumentų specialybė, nes mokytojas Gintautas Puskunigis moka sudominti vaikus. Jo parengti mokiniai kasmet sėkmingai dalyvauja Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkursuose. Klarnetininkas Tadas Ruzveltas yra laimėjęs pirmąsias vietas tarptautiniuose konkursuose „Baltijos perlai“ ir „Stars at Tenerife 2019“, trečiąsias vietas XII tarptautiniame klarnetininkų konkurse Lenkijoje ir „Kaunas sonorum 2017“, III tarptautiniame Rimvydo Žigaičio jaunųjų atlikėjų konkurse pelnė specialųjį A. Žigaitytės prizą, Grand Prix konkursuose „Magic Bridges of Budapest“, „Winter Stars in Dresden 2020“... Mokytojos V. Puskunigienės iniciatyva 2017 m. susikūrė Tito Chmieliausko (saksofonas) ir Rimantės Kalvaitytės (fortepijonas) kamerinis ansamblis. Jau pirmaisiais metais jis laimėjo Gran Prix tarptautiniame konkurse „Edelweis“ Vienoje, pelnė pirmąsias vietas tarptautiniuose konkur-

Muzikos barai / 124

suose „Magic Bridges of Budapest“ (2018), „Rimini Fest‘ 2019“, „Winter Stars in Dresden 2020“. Tado Ruzvelto ir Rimantės Kalvaitytės ansamblis 2018 m. vykusiuose IV tarptautiniame jaunimo muzikos konkurse „Su muzika per Europą“ bei Rimvydo Žigaičio jaunųjų atlikėjų konkurse pelnė 3-iąsias vietas. Devinti metai mokykloje populiarėja solinio dainavimo programa, kuriai vadovauja mokytoja metodininkė Birutė Pavalkienė. Mokiniai mielai renkasi dainavimą, koncertuoja, dalyvauja konkursuose. Esta Aleknavičiūtė tapo jaunųjų talentų konkurso Italijoje „Eurokids“, Minske vykusio tarptautinio konkurso-festivalio „Minsko sankryžos 2015“ diplomante, Jūrmaloje „Christmas Wave 2015“ konkurse pelnė laureatės vardą. Šiais metai ji baigė Rygos Jāzepo Medinio muzikos mokyklą. Ieva Dekaminavičiūtė Lenkijoje vykusiame tarptautiniame dainininkų konkurse laimėjo 3-ią vietą. Abi moksleivės dalyvavo ir „Dainų dainelės“ konkurse. Dailės skyriaus, įsikūrusio tik prieš dešimtmetį, moksleiviai įamžina miesto architektūrinį palikimą ir rengia parodas „Nykstanti istorija“, o grįžusių iš kelionių darbuose atsispindi pasaulio miestų vaizdai. Bendraudami su policijos komisariatu, gamina informacinius lankstinukus, šviečiančius saugos ženklus, dalyvauja Angelų sargų dienose, M. Palkauskaitės rengiamose vasaros stovyklose prisideda prie pastatų, susijusių su krašto istorija, tapybinės renovacijos, o per Atvelykį – Vaikų Velykėles – iš įvairiausių medžiagų gamina margučius. Tokios šventės sutraukia arti 200 vaikų, daugelis jų yra iš kitų mokyklų, bet visus užkrečia Menų mokyklos mokinių kūrybiškumas. Svečiai sužino netikėtų dalykų, pavyzdžiui, tapybos ant kūno nusiplaunančiais dažais paslapčių, padedami Dailės skyrių lankančių draugų gali pasigražinti gėlėmis ar fantastiniais piešiniais... Rugsėjo pabaigoje Kazlų Rūdoje pradėjo veikti Atvira jaunimo erdvė, kurioje apsilankė ir Milda Palkauskaitė, nes mokyklos Dailės skyrius palaiko glaudžius ryšius su bendruomene.

IV R. Žigaičio jaunimo ir vaikų kamerinės muzikos konkurso-festivalio laureatai Titas Chmieliauskas, Rimantė Kalvaitytė ir Tadas Ruzveltas

Muzika miesto erdvėse

Kai miesto parko estradoje įvyko pirmoji atvira pučiamųjų instrumentų specialybės moksleivių pamoka, tai buvo nauja ir smagu ir patiems vaikams, ir klausytojams. O kodėl lauke negalėtų vykti mušamųjų egzaminas? Miesto mero Manto Varaškos iniciatyva parke buvo pakabinti hamakai, ir juose, o ne ant kieto suoliuko galima skaityti čia pat esančias knygas skambant Muzikos mokyklos atviros pamokos garsams... Tada į parką ren-

kasi močiutės, seneliai, kiti šeimos nariai, ateina vis daugiau miesto gyventojų. Kazlų Rūdos savivaldybės meras M. Varaška, su kuriuo susitiko Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, atskleidė lėtojo gyvenimo miesto viziją, senamiesčio senojo laiko atgaivinimo idėją, pažintinio kaimiškojo turizmo, vykstant iš miesto be mobiliųjų įrenginių rankose, vystymo galimybes. Kazlų Rūdoje, apsuptoje ošiančių miškų, rekreacinio poilsio plėtra tarpsta natūraliai. O kultūros (ir muzikos kultūros) asmenybių gyvenimo ir veiklos faktai galbūt užpildys Šviesuolių klubo planuojamą šio krašto monografiją.

IV Rimvydo Žigaičio konkursas-festivalis

Erdvioje Kultūros centro salėje spalio 10 d. vyko IV Rimvydo Žigaičio vaikų ir jaunimo kamerinės muzikos konkursas-festivalis. Konkurse, kurio vertinimo komisijai vadovavo prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, dalyvavo 15 įvairiais instrumentais (fortepijonu, smuiku, klarnetu, saksofonu, akordeonu, kanklėmis) grojančių solistų ir ansamblių. Į daugelio vaikų programas buvo įtraukta Rimvydo Žigaičio pjesių. Solistų kategorijoje muzikalumu sužavėjo pianistė Elzė Spustinaitytė (Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykla; I vieta), ansamblių – Titas Chmieliauskas ir Rimantė Kalvaitytė (Kazlų Rūda, I vieta). Konkurso Grand Prix atiteko Tadui Ruzveltui, atlikusiam Ph. Gaubertʹo Fantaziją klarnetui ir fortepijonui ir A. Piazzollos kūrinį „Oblivion“ (koncertmeisterė Rimantė Kalvaitytė). Specialiu A. Žigaitytės-Nekrošienės Grand Prix ir pinigine premija apdovanotas dainininkas Ignas Icikevičius, kuriam akompanavo kanklininkių trio (Samanta Lopetaitytė, Meda Masaitytė ir mokytoja Rima Balčiūnienė; Jurbarko meno mokykla). Visi laureatai gavo Lietuvos muzikų sąjungos dovanų: „Muzikos barų“ žurnalo prenumeratą, diskų su įžymių atlikėjų įrašais. Festivalyje dalyvavo Marijampolės meno mokyklos, Marijampolės

KAZLŲ RŪDOS RIMVYDO ŽIGAIČIO MENŲ MOKYKLOS MOKINIAI Pirmasis mokinys – Remigijus Adomaitis, mokytojas ekspertas, choro dirigentas, tarptautinių konkursų laureato Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas nuo 1990 m., „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos įkūrėjas. Mokytojos V. Puskunigienės fortepijono klasės auklėtinis.

Susitikimas su Kazlų Rūdos meru Mantu Varaška

krikščioniškosios kultūros centro meno mokyklos, Kauno 1-osios muzikos mokyklos, Kazlų Rūdos R. Žigaičio menų mokyklos solistai ir ansambliai. Tęsdami Sūduvos krašto ir netoliese esančiuose Skriaudžiuose išlikusias vyrų kankliavimo tradicijas, kanklėmis skambino ir jomis savo dainavimui pritarė R. Žigaičio menų mokyklos mokinys Augustinas Česnavičius (fortepijonu akompanavo Tomas Janušaitis), o šios mokyklos folkloro ansamblio „Sūduoniukai“ (vadovė Eglė Bernotienė) atliekamai dainai „Ta gegutė, drabna paukštelė“ kanklėmis pritarė Tolmintas Matonis. Visiems konkurso ir festivalio dalyviams bei jų mokytojams buvo įteikti padėkos raštai, muzikinės dovanos. Penktą dešimtmetį pradėjusios Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklos pedagogai kupini ne tik entuziazmo, bet ir neišsipildžiusios svajonės kada nors sulaukti naujo gero koncertinio fortepijono... n

Andrius Puskunigis – obojininkas, baigė studijas Prancūzijoje, Meco konservatorijoje (aukso medaliu), ir Vokietijoje, Sarbriukeno konservatorijoje. Heidelbergo simfoninio orkestro solistas, Meco pučiamųjų kvinteto artistas, groja simfoniniuose orkestruose, dėsto Prancūzijos konservatorijose. Išleido 4 kompaktines plokšteles. Mokytojo G. Puskunigio klasės auklėtinis. Agnė Pilkauskaitė – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro smuikininkė. Buvę mokiniai – pedagogai, orkestrų artistai, atlikėjai: Agnė Sidabraitė, Robertas Uldys, Albinas Gražulis, Jonas Kneizevičius, Marija Gražulytė, Vera Vasiliauskaitė, Giedrius Poška, Ramūnas Rėčkus, Estela Aleknavičiūtė, Alina Kliujeva. Muziką studijuoja Enrika Brundzaitė, Justina Motiejauskaitė, Skirmantas Latvaitis, Orenda Čekanauskaitė. Muzikos mokėsi 3 Navasaičių, 7 Gurskių, 3 Ališauskų, 3 Savickų šeimų nariai.

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 9 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 19 000 Eurų

Muzikos barai / 125

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Beethoveno efektas Kultūros naktyje Andrius ŽARA

ilniečiams jau įprasta Kultūros nakties renginius atrasti tiesiog klaidžiojant po gražuolį Vilnių. Šiųmetė naktis, iš birželio nukelta į rugsėjo 25-ąją, buvo vasariškai šilta ir palanki kultūrinėms klajonėms. Einantys Gedimino prospektu jau nuo Vasario 16-osios gatvės suklusdavo ir imdavo dairytis, iš kur čia skamba ne ritminiai bumčikai, o neįprasta fortepijono muzikos romantika... Tik gerokai priartėję prie namo, pažymėto 32uoju numeriu, suprasdavo: fortepijono garsai sklinda iš čia. Smagu, kad šį kartą Lietuvos muzikų sąjunga pasinaudojo šiuolaikine technika ir pro atvirus Muzikos svetainės langus Gedimino prospektą už-

Muzikos barai / 126

liejo Beethoveno muzikos garsais. Koncertas-maratonas, skirtas Ludwigo van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms paminėti, sustabdė ne vieną praeivį pusvalandžiui ar net valandai, o kai kurie išdrįso užsukti ir į pačią svetainę, nors dėl pandemijos klausytojų skaičius čia buvo griežtai ribojamas. Istorinėje, tik ką atnaujintoje Muzikos svetainėje maestro Sauliaus Sondeckio asmeniniu fortepijonu „Petrof“ atlikėjai skambino genialiojo kompozitoriaus kūrinius beveik 5 valandas trukusiame koncerte. Skambėjo patys įvairiausi kūriniai nuo ekosezų iki vėlyvųjų sonatų. Įkvėptai Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, kompozitorė prof. Audronė Žigaitytė

muzikavo Lietuvos muzikos, menų mokyklų, konservatorijų ir LMTA jaunieji atlikėjai. Renginį drauge su šio prasmingo edukacinio projekto sumanytoja Lietuvos muzikų sąjungos prezidente, kompozitore

prof. Audrone Žigaityte vedė Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos mokytoja Raimonda Sližienė ir jaunoji muzikologė Ieva Kananavičiūtė. Vakarą pradėti buvo patikėta Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokiniams. Jaunuosius sondeckiukus Tautvydą Kerą, Povilą Ušinskį ir Paulių Ubartą koncertui parengė mokytojos Raimonda Sližienė ir Nijolė Prascevičienė. Šiauliečius keitė Meda Siliūtė iš Šilutės meno mokyklos (mokyt. Liudmila Sandra Tunaitienė), Justė Kačinskaitė iš Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos (mokyt. Vera Konkova), Justinas Zinkevičius iš Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos (mokyt. Aldona Jakavonienė), daugelio jaunatviškų Muzikų sąjungos renginių dalyviai Kretingos meno mokyklos mokytojos Kilnutės Skripkauskienės ugdytiniai Gabrielius ir Beatričė Žiubriai. Smagu matyti, kaip vaikai auga, kaip tobulėja jų muzikos supratimas ir raiška. Visas būrys jaunųjų pianistų atklegėjo iš Biržų

Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos mokytoja Raimonda Sližienė

Vlado Jakubėno muzikos mokyklos – mokytojų Romualdos Butkevičienės ir Dalios Bukienės ugdytiniai Danielė Vaitužytė, Luka Stakelytė, Lauryna Bukytė ir Pijus Valotka. Šauniai „Turkų maršą“

iš ciklo „Atėnų griuvėsiai“ keturiomis rankomis atliko Alicija Klimaševska ir jos mokytoja Birutė Bizevičiūtė (muzikos mokykla „Mūza“). Pasirodė Eglė ir Rūta Palenskės (Vilniaus B. Dvarionio dešimtmetė

muzikos mokykla, mokyt. Regina Jurkonienė), Salomėja Narmontaitė ir Vasarė Lapienytė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, mokyt. Violeta Lipniagovienė), net iš Ukrainos atvykusios Kaja ir Klėja Kašubaitės (Kijevo V. Kosenko muzikos mokykla, mokyt. Viktorija Diubenko). Kaja Kašubaitė solo paskambino Sonatos fortepijonui Nr. 2, op. 10, I dalį. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogė Ala Bendoraitienė galimybe dalyvauti koncerte-maratone sudomino net penkias savo mokines – Evą Kavaliauskaitę, Smiltę Užupytę, Sofiją Jankauskaitę, Eglę Valuckaitę ir Ugnę Lazdinytę. Iš tos pačios mokyklos Beethoveno muziką atliko ir dvi Neringos Puišytės mokinės – Emilija Rimkutė ir Lina Abukauskaitė bei Violetos Lipniagovienės parengta Valda Bekešiūtė. Kotryną Baltrimaitę iš Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytojos Birutos Vaišienės klasės taip pat jau seniai pažįstame ir džiaugiamės jos

augančia meistryste. Ypač nudžiugino Simono Mikniaus iš Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos (mokyt. Motiejus Bazaras) ir Amelijos Būrytės iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (prof. Petro Geniušo klasė) muzikavimas. Tolimiausia šalis, atstovauta koncerte, buvo Japonija. LMTA meno doktorantas Yusuke Ishii stebino ne tik muzikavimu, bet ir lietuvių kalba. Publikos nuomone, brandžiausiai pasirodė Diuseldorfo R. Schumanno muzikos akademijos 1 kurso magistrantas Paulius Anderssonas (prof. Paolo Giacometti kl.), paskambinęs Beethoveno Sonatą Nr. 31 As-dur, op. 110. Renginį užbaigė LMTA absolventė Milda Umbrusevičiūtė-Kavaliauskienė. n

Jaunoji muzikologė Ieva Kananavičiūtė

Paulius Andersson

Milda Umbrusevičiūtė-Kavaliauskienė

Muzikos barai / 127

Tautvydas Keras

Povilas Ušinskis

Paulius Ubartas ir Povilas Ušinskis

Meda Siliūtė

Justė Kačinskaitė

Justinas Zinkevičius

Gabrielius Žiubrys

Beatričė Žiubrytė

Danielė Vaitužytė ir Luka Stakelytė

Alicija Klimaševska ir Birutė Bizevičiūtė

Eglė ir Rūta Palenskė

Eva Kavaliauskaitė

Smiltė Užupytė

Sofia Jankauskaitė

Eglė Valuckaitė

Ugnė Lazdinytė

Emilija Rimkutė

Lauryna Bukytė

Lina Abukauskaitė

Pijus Valotka

Yusuke Ishii

Salomėja Narmontaitė ir Vasarė Lapienytė

Valda Bekešiūtė

Kaja Kašubaitė

Kaja ir Klėja Kašubaitės

Kotryna Baltrimaitė

Simonas Miknius

Amelija Būrytė

https://www.muzikusajunga.lt