Muzikos barai

www.muzikusajunga.lt

2021 Nr. 5-8

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina 6 Eur Kaina su CD 12 Eur

Viktoras Kuprevičius 22 p

Imantas Šimkus

Šiame numeryje:

DAVIDAS GERINGAS

34 p.

Paulius Anderssonas

44 p.

J. S. BACH

Suita Nr. 6 D-dur BWV. 1012 penkiastygei violončelei Sonatos violai da gamba ir klavesinui

DAVIDAS GERINGAS, penkiastygė violončelė, viola da gamba HANNSAS MARTINAS SCHNEIDTAS, klavesinas Siuita Nr. 6 D-dur penkiastygei violončelei 1 Prelude 4‘23 2 Allemande 8‘39 3 Courante 3‘24 4 Sarabande 4‘01 5 Gavotte I & II 3‘29 6 Gigue 4‘18 Sonata G-dur violai da gamba ir klavesinui 7 Adagio 3‘53 8 Allegro ma non tanto 3‘31 9 Andante 2‘40 10 Allegro moderato 3‘53 Sonata D-dur violai da gamba ir klavesinui 11 Adagio 1‘58 12 Allegro 3‘57 13 Andante 4‘39 14 Allegro 4‘51 Sonata g-moll violai da gamba ir klavesinui 15 Vivace 5‘06 16 Adagio 5‘26 17 Allegro 4‘21

Masteringas: Arūnas Zujus

TT 72‘ 29

Visi „MUZIKOS BARŲ“ prenumeratoriai žurnalą gauna su šia kompaktine plokštele

2021 GEGUŽĖ-RUGPJŪTIS Nr. 5–8 (519–522) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje nuotraukos Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINĖ SPAUDA. 8,5 SP. L. SPAUSDINO UAB „PETRO OFSETAS“, NAUJOJI RIOVONIŲ G. 25C, LT-03153 VILNIUS TIRAŽAS 1000 EGZ. INDEKSAS 5216.

CD tema: Davidas Geringas „J. S. BACH“

Turinys CD TEMA Audronė Žigaitytė Violončelė ir jos Maestro / 3 p.

Davidui Geringui – 75

DIDŽIOJI SALĖ

Eduardo Balsio kompaktinė plokštelė – „Ondine“ kataloge / 100 p.

Lukrecija Stonkutė Davidas Geringas: violončelininkas ir dirigentas / 11 p.

Gerimanto Statinio monografija „Romas Balčiūnas. Didysis dūdų revoliucionierius“ / 101 p.

Remigijus Vitkauskas Muzikiniai pavasario spinduliai Nacionalinėje filharmonijoje / 24 p.

„Liepaičių“ choras ir Šv. Kristoforo orkestras pristato albumą „Muzikiniai blyksniai“ / 101 p.

Ieva Kananavičiūtė Jaunieji Lietuvos talentai / 26 p.

PANORAMA

Lukrecija Stonkutė Ilgiausių metų Algirdui Martinaičiui / 27 p.

Ieva Kananavičiūtė Tikėjimo vaisiai / 40 p.

Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė Festivalis „Aš padainuosiu dainų dainelę“ / 102 p.

Ieva Kananavičiūtė Muzika laisvei / 111 p.

Klaipėdos birbynių kvintetą lydi sėkmė / 102 p.

IŠ PRAEITIES

Miglė Mosėnienė „Muzikuojantys berniukai“ / 102 p.

Giedrius Kuprevičius Apie Tėvą / 12 p.

Kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus 120-osioms gimimo metinėms

Leonidas Melnikas Pamiršti po pasaulį išblaškytų Lietuvos muzikų vardai / 52 p.

Jashos Heifetzo 120-osioms gimimo metinėms

SUKAKTYS Algimantas Kubiliūnas 50 metų kelias / 20 p.

Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui – 50

Audronė Žigaitytė Praeitis ateities vizijose / 28 p.

Juozui Domarkui – 85

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Širdies šauksmas / 74 p.

Liucijai Stulgienei – 80

KRONIKA Aušra Strazdaitė-Ziberkienė Konferencija „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Paveldas ir dabartis“ / 24 p.

Regina Marozienė Šiauliuose pristatyta monografija „Maestro Saulius Sondeckis“ / 42 p.

Vytautui Landsbergiui suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas / 42 p.

Vilniaus rotušėje įteiktos Šv. Kristoforo statulėlės / 42 p.

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Ieva Kananavičiūtė Pristatyta Jurgio Karnavičiaus pirmųjų kvartetų kompaktinė plokštelė / 99 p.

Muzikos svetainė atgijo jaunųjų balsais / 42 p.

Lukrecija Stonkutė VI tarptautinis Jashos Heifetzo smuikininkų konkursas / 58 p.

Ieva Kananavičiūtė, L. Stonkutė Europa mena meistrą / 59 p.

K. Pendereckio atminimui

PAŽINTIS Ieva Kananavičiūtė Fortepijonas ir... sunkioji atletika / 44 p.

Interviu su pianistu Pauliumi Anderssonu

CHORO MAGIJA

Baigiamajame konkurso „MCC Palanga“ koncerte – miesto grąžinimo Lietuvai šimtmetį įprasminantys kūriniai / 103 p. „Renkuosi Klaipėdą“ – publikai pristatyti geriausieji / 104 p.

Lietuvininkų dainavimo tradicija – Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąraše / 104 p.

Ieva Kananavičiūtė Paroda „XIX a. muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių“ / 105 p.

Lietuva pasaulyje ima garsėti kaip baleto šalis / 105 p.

Baltijos baleto teatro studijos siela M. S. Šimulynaitė: „Svarbiausi principai – meilė šokiui ir dėmesys kiekvienam vaikui“ / 106 p.

Klaipėdos muzikinio teatro bokšte įrengtas iš Prancūzijos atkeliavęs laikrodis / 106 p.

Virginija Kochanskytė Kūryba – tiltas į ateitį / 107 p.

ATLIKIMO MENAS Agnė Railaitė-Jurkūnienė Akompanavimo menas ir amatas: istoriniai rakursai, dabartis ir perspektyvos / 122 p.

PASAULYJE Gabriela Ułanowska „Vyrų grojimas“ Torunėje / 80 p.

Apie Torunės simfoninio orkestro meno vadovo Dainiaus Pavilionio koncertą rašo „Ruch Muzyczny“

„Eglė žalčių karalienė“ debiutavo tarptautinėje lygoje / 120 p. „Skrajojančiam olandui“ – pasaulinis pripažinimas / 121 p.

PREMJERA Ieva Kananavičiūtė, Lukrecija Stonkutė Zara, Siuzana, Ela... Taigi ispaniškai – Zarzuela! / 108 p.

OPERA Lukrecija Stonkutė Keliaujanti „Tarnaitė ponia“ /112 p.

Rasa Viskantaitė Rita Kraucevičiūtė: „Pašaukimą gavau kaip neįkainojamą dovaną“ / 60 p.

Renata Baltrušaitytė „Operos genomui“ pasiūlytos idėjos byloja apie eksperimentinės operos gyvybingumą / 113 p.

Ieva Kananavičiūtė Muzikuojanti Daugėlų šeima / 66 p.

Lukrecija Stonkutė „Bohemos“ sugrįžimas / 114 p.

IŠ ARTI

„Glaistas“ vėl leidosi į pasivaikščiojimus po buvusį Vilniaus getą / 115 p.

Lukrecija Stonkutė Vargonininko ananta: Tomas Bakučionis / 84 p.

Ramunė Vaičiulytė Antanas Jasenka: „Tapyba yra muzika, o muziką aš suvokiu kaip tapybą“ / 90 p.

ATEINAME

Žaneta Skersytė Kazys Kšanas. Du dešimtmečiai su Klaipėdos liaudies opera / 116 p.

IN MEMORIAM Virginija Apanavičienė Petras Juodelė / 124 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Petras Bingelis / 124 p.

Ieva Kananavičiūtė Imantas Šimkus: „Jaunas dirigentas turi būti atviras įvairioms patirtims“ / 34 p.

Netekome profesoriaus Eduardo Juozo Balčyčio / 126 p.

Ieva Kananavičiūtė Arfos menas – iš kartos į kartą / 94 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Pokalbis su arfininke Aiste Baliunyte

NAUJI LEIDINIAI „Adoramus“ pristatė lietuviškos liturginės muzikos leidinį / 41 p.

Ieva Kananavičiūtė Svingas – lengvai ir žaismingai / 96 p.

Pokalbis su džiazo dainininke ir pedagoge Vita Rusaityte

Muzikos barai / 1

CD TEMA

Violončelė ir jos Maestro Davidui Geringui – 75 SAVO 75-ĄJĮ GIMTADIENĮ DAVIDAS GERINGAS PASITIKO SCENOJE. LIEPOS 29-ĄJĄ ŠLĖZVIGO-HOLŠTEINO MUZIKOS FESTIVALYJE SKAMBĖJO RICHARDO STRAUSSO, GIUSEPPE VERDI IR PIOTRO ČAIKOVSKIO MUZIKA. TIK KĄ VIEŠĖJĘS VILNIUJE MAESTRO ATSKLEIDĖ, KAD KOMPOZICIJĄ VERDI „TRAVIATOS“ TEMOMIS ĮKVĖPĖ LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOJE MATYTA MEDIJŲ OPERA „TRAVIATA“... DRAUGE SU D. GERINGU GRIEŽĖ VIOLONČELININKAI JENSAS PETERIS MAINTZAS, THOMAS GROSSENBACHERIS, TROELSAS SVANE, ANDREI´US IONIŢĂ IR PIANISTAS IANAS FOUNTAINAS.

Audronė ŽIGAITYTĖ

... J

ie neatskiriami – senasis italų meistrų Guadagnini šeimos instrumentas ir juo griežiantis Maestro Davidas Geringas. Sunku pasakyti, kur baigiasi instrumento siela (sako, instrumentai gyvi!) ir prasideda juo griežiančio muziko gyvybė, mąstymas. Šiame neišskiriamame tandeme yra dar trečias veikėjas – kompozitorius, pirmasis juodais natų ženklais išgyvenęs tai, kam vėliau gyvybę suteiks atlikėjas ir jo instrumentas. Retas atlikėjas vienodai puikiai supranta ir dabar kuriančio, ir prieš kelis šimtmečius gyvenusio autoriaus mintis, bet Davidas Geringas – vienas iš tų, retųjų. Jis ne tik griežia naujausią muziką, bet ir skatina jos atsiradimą.

Davidas Geringas su jaunąja Tarptautinio festivalio „Vivacello“ (Maskva) dalyve

Jeigu reikėtų išrinkti vieną vienintelį žodį, apibūdinantį meninę Davido Geringo prigimtį, sakyčiau: MEILĖ. Jis griežia nepaprastai lengvai, nuostabų aksominį violončelės tembrą išlaikydamas net ir sudėtingiausiuose techniniuose dariniuose.

Paprastas, bet taip

Muzikos barai / 3

CD TEMA

Violončelininkų orkestrui dirigavo Davidas Geringas

mažai kam pasiekiamas jo išraiškos arsenalas – gražus, gyvas garsas, raiški artikuliacija, kurianti tembro dramaturgiją. Blogos, nejaudinančios muzikos D. Geringas negroja. O gal tiesiog jo ir instrumento sielos taip susilieja, kad jųdviejų atliekama muzika prasiskverbia iki pačių gelmių, paliesdama slapčiausias tavo esybės kerteles...

Recenzuoti Davido Geringo koncertą? Tai jau seniai nebeįmanoma.

Gal kartais ir galima mėginti aprašinėti įspūdžius – savotiška komplimentų ekvilibristika netgi ugdo naujų asociacijų, epitetų paiešką. Tačiau ar ne bejėgiai žodžiai, kai didis sielvartas ar didis skausmas tave paliečia? Ir jei tos jausmų audros kyla dėl muzikos – čia ašarų antplūdžiu, čia juoko banga priversdamos tave pasinerti garsų jūron... Spėju, kad gal nė pats T. Mannas ar H. Hesse žodžiais nepajėgtų perteikti patirto įspūdžio... Į kiekvieną D. Geringo koncertą gali eiti jau iš anksto pasirengęs išskirtinei jausmų puotai. Ir nesvarbu, kad numatytoje programoje bus tau nežinomų vardų ar muzikos. Svarbu, kad ją interpretuos didis muzikas.

Mūsų kraštietis!

Muzikos barai / 4

PENKIASDEŠIMTMEČIO JUBILIEJUS MINĖTAS VILNIUJE

1996 m. rudens viešnagė Lietuvoje D. Geringui buvo ketvirtoji po beveik dvi dešimtis metų trukusio priverstinio atskyrimo nuo gimtosios žemės.

Spalio 14 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengtą puikios muzikos violončelei su orkestru vakarą žymusis muzikas publikai dovanojo... savo penkiasdešimtmečio proga.

Per tikrąjį gimtadienį, liepos 29-ąją, D. Geringas su žmona pianiste Tatjana Schatz-Geringas griežė Šlėzvigo-Holšteino festivalyje ir visai salei giedant gimtadienio giesmę dovanų gavo tortą su žvakutėmis. Vilniuje Maestro buvo apjuostas lietuviška tautine juosta ir, nors niekas taip ir neužtraukė „Ilgiausių metų“, šis linkėjimas tikrai skambėjo aplodismentų lavinos intonacijose, savo kulminaciją pasiekusiose po paskutinio biso: Davidas Geringas violončele pagriežė garsiąją B. Dvariono pjesę smuikui „Prie ežerėlio“. Maestro prisipažino, kad šviesaus atminimo kompozitorius dar 1972 metais jo klausęs, ar tai būtų įmanoma. „Įmanoma!“ – atsakė po daugelio metų pirmą sykį ją grieždamas (atmintinai!) violončelininkas.

Pirmas tą vakarą skambėjo Richardo Strausso Romansas violončelei su orkestru – kompozitoriaus jaunystės opusas, sukurtas, kai jam tebuvo 19 metų. Beje, Lietuvoje jis atliktas pirmą kartą. Gaila, kad solisto valiai ir labai aiškiai atskleidžiamiems interpretacijos sumanymams nesugebėjo paklusti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, tą vakarą sunkiai valdęs jaudulį. Atidesnis klausytojas dar kartą (po ką tik Nacionalinio orkestro atliktos Alpių simfonijos) galėjo žavėtis net ir ankstyvajame kūrinyje ryškiu intelektualiu R. Strausso orkestruotės braižu ir jo interpretacijos subtilybėmis, reikalaujančiomis ir techniškai, ir psichologiškai pasirengusio atlikėjo (ko gero, ir klausytojo).

Sofijos Gubaidulinos Antrasis koncertas violončelei ir orkestrui dedikuotas Davidui Geringui. Pasak paties solisto, šis kūrinys kiekvieną kartą skamba vis kitaip – net ir atliekant su tuo pačiu orkestru ir dirigentu! Tuo galėjo įsitikinti šių eilučių autorė, per metus spėjusi priprasti prie D. Geringo dovanoto CD, įrašyto su Suomijos radijo simfoniniu orkestru, diriguojamu Jukkos-Pekkos Saraste.

Koncertas, sukurtas 1993 m. tarptautinio Kanarų festivalio (Festival de Musica de Canarias) užsakymu, ne tik įrašytas, bet ir per trejus metus spėtas atlikti net 26 kartus. Kad tai retos sėkmės opusas, neslepia ir pats solistas.

O pasisekimo paslapčių, matyt, reiktų ieškoti pačios muzikos įtaigoje.

– Kompozitorės mąstymą apibūdinčiau kaip gebėjimą iš vienos idėjos suformuoti didžiulę arką, kuri paskui dingsta tolumoje. Man labai įdomu tai sekti ir kartu kurti. Gubaidulinos muzikos atlikėjas tampa svarbiausia muzikos dalimi, nes kompozitoriaus darbas jau atliktas: viskas sugalvota ir užrašyta. Scenoje visą įtampą turi sukurti atlikėjas. Man nesunku suprasti kompozitorės emocijas – jos gyvenimas taip pat prasidėjo buvusioje TSRS, o dabar mes esame kaimynai Hamburgo priemiestyje. Tad gavęs visokių ženkliukų primargintą lapą, nesunkiai randu autorę ir emocionaliose diskusijose ieškome abiem priimtinos tiesos, – pasakoja D. Geringas.

Antrasis S. Gubaidulinos koncertas turi programinį pavadinimą „I: prazdnestvo v razgare“ (Ir: puotos įkarštyje), paimtą iš šiuolaikinio čiuvašų poeto Genadijaus Aigi poemos.

Muzikoje nieko šventiška tikrai neišgirsi. Netgi turėdamas puškiniškąją „Puotą maro metu“ mintyje. Jeigu ir vadinsime čia ką nors puota, tai nebent skausmą. Klausydama modernia kalba dėstomų kompozitorės minčių, visų pirma jaučiau sielvartą ir dar sykį išgirdau atsakymą į taip dažnai kankinantį klausimą: svarbiausia žinoti, apie ką tu nori kalbėti, ir tik tada rasi tos kalbos išraišką. O kai įtaigiai kalba du tokio rango menininkai kaip S. Gubaidulina ir D. Geringas, muzika praranda laiko ribas ir klausytojas nebeskirsto jos į moderniąją ar klasikinę.

A. Dvořáko Koncertą violončelei su orkestru h-moll beveik prieš metus toje pačioje salėje griežė M. Rostropovičius su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Nė nemėgindama lyginti abiejų violončelės korifėjų, su nuostaba išgirdau kiekvieno jų stipraus charakterio poveikį gerai žinomos muzikos interpretacijai.

M. Rostropovičius, regis, į viską žvelgia šmaikštaudamas, net ir didžiausią sielvartą palydėdamas nepakartojamu šypsniu, o D. Geringas viską atlieka taip rimtai išgyvendamas, tarsi griežtų tik tą vienintelį kartą... Taip viskas tikra. Taip jautru. Taip trapu.

Ir didinga...

Su Mstislavu Rostropovičiumi. Hamburgas, 1976 m.

prasme), skulptūra. Taigi, profesorius skatino domėtis viskuo, kas vyksta šalia. Meną turėjome gretinti su gyvenimu: Rostropovičius mokė, kad mūsų muzikos atlikimas turi sietis

MOKYTOJAS IR JO MOKINYS

Apie M. Rostropovičių su Davidu Geringu galima kalbėtis be atvangos.

Jo žodžiuose tiek šilumos ir meilės mokytojui!

– Sakote, kad meilės kompozitoriams pasisėmėte Mstislavo Rostropovičiaus klasėje. Ko dar išmokote iš didžiojo violončelininko?

– Visų pirma – meilės pačiai muzikai. M. Rostropovičiaus pamokos pirmiausia buvo MENO (būtent didžiosiomis raidėmis) pamokos. Muzika – turiu mintyje atlikimo meną – būdavo gretinama su vaizduojamaisiais menais: daile, kinu, opera, drama, simfonine muzika (mąstymo

Hamburgas, 1986 m.

su žmogumi, su emocijomis, su kitais menais ir apskritai su viskuo, kas gali vykti gyvenime!

– Kokios emocijos tarp mokinio ir profesoriaus išliko mokiniui pačiam tapus profesoriumi?

– Visų pirma – meilė. Mes labai mylime vienas kitą. Susitinkame ne taip dažnai. Žinoma, aš visuomet jaučiu, kad

mūsų bendravimas yra mokytojo ir mokinio bendravimas. O jis tik su jam vienam būdingu švelnumu kreipiasi į mane (o ypač jeigu aplink yra žmonių): kolega, bičiuli! Beje, nepamenu, kad kada nors būtų buvę kitaip, su jaunimu jis visuomet taip elgdavosi – aukštino, gerbė. Tai įpareigodavo.

Jis niekados nemenkindavo, priešingai – stengdavosi palaikyti, išauginti, padidinti pasitikėjimą savimi, padėti tobulėti. Kartais netgi visiško sunaikinimo būdu! Jis įsigudrindavo suardyti, sunaikinti visas tavo nuostatas, o paskui priversdavo tarsi iš naujo patikėti savimi ir pasiekti, rodos, nepasiekiamų rezultatų. Mstislavas Rostropovičius – nepakartojamas pedagoginis talentas.

– Ar profesorius Geringas visa tai paveldėjo?

– Gal ir taip... Sunku apie tai kalbėti... Bet, manyčiau, na, tiesiog jaučiu, kad taip. Su mokiniais užsimezga tikrai artimi ryšiai. Visas mano gyvenimas, visa tai, ką aš darau, – tokia plati veiklos paletė: atlikimo problemos, repertuaras, kelionės, programų ir koncertų idėjos. Bet didelę savo veiklos dalį aš realizuoju su mokiniais klasėje. Štai, pavyzdžiui, mes surengėme Johanneso Brahmso draugų kūrinių koncertą. Aš pats sau netikėtai atradau dešimt Brahmsą supusių žmonių sonatų violončelei, apie kurias nieko nebuvau girdėjęs! Žinoma, ir nebuvau griežęs. Tokiu būdu mes visi klasėje kartu atrandame ir pažįstame tai, kas dar mums nebuvo žinoma. Ir jokio pirmumo prieš savo mokinius tokiais atvejais nejaučiu.

Mano mokiniai jaučiasi savarankiški, netgi reikšmingi – jie patys siūlo man naujas idėjas, mes kartu jas aptariame, kartu randame geriausią sprendimą. Beje, toks pasitikėjimas mokiniais skatina jų domėjimąsi, jie žino, kad bus išklausyti ir paskatinti ieškoti.

Ypač džiaugiuosi, kad ir palikę mano klasę jie tęsia drauge pradėtą darbą.

Beje, mūsų bendravimas nenutrūksta, aš ne tik žinau, kiek kuriam vaikų gimė, bet ir kuo kuris užsiima. Štai mano mokinys, dabar gyvenantis Ciuriche, dalyvavęs minėtame cikle „Brahmsas ir jo draugai“, įrašė tris Carlo Reinecke sonatas violon-

Muzikos barai / 5

CD TEMA ir paaiškėja – arba yra „meilė man“, kuri ilgainiui dar labiau sustiprėja ir studentas nebenori jokio kito pedagogo, arba viso to nėra ir studijoms pasirenkamas kitas profesorius. Kartais būna, kad ir aš pajuntu, jog su vienu ar kitu jaunuoliu neužsimegs žmogiškas kontaktas, o be jo savo darbo neįsivaizduoju. Galima žmogų labai mėgti, tačiau bendras darbas su juo gali būti neįmanomas.

GIMTASIS NAMAS IR ILGI TYLOS METAI

Su Simonu Rattle´u. Lockenhausas, 2003 m.

Su Isaacu Sternu. „Carnegie Hall“, 1999 m.

čelei ir fortepijonui. Šių kūrinių mes nežinojome! Vadinasi, jis ne tik pratęsė klasėje pradėtą darbą, bet ir nuėjo dar toliau. Kitas mokinys, griežiantis Dortmundo simfoniniame orkestre (beje, pirmoji violončelė), viename koncerte sugrojo A. Šnitkės, S. Gubaidulinos ir I. Suslino kūrinius – aš seniai svajojau taip juos sugretinti, bet vis nerasdavau tinkamos progos.

Taigi, mano domėjimąsi neatrasta muzika, atrodo, perima mano mokiniai. Tai, ką aš pats gavau iš M. Rostropovičiaus, randu ir savo mokiniuose. Pats didžiausias džiaugsmas yra matyti, kaip mokiniai randa savo vietą kultūriniame kontekste ir save gyvenime.

Žavėdamasi garsiojo violončelininko tobulu ir nuoširdžiu muzikavimu, sekdama jo koncertinius turus, aprašomus pasaulio spaudoje, nė kiek neabejoju, kad vieną dieną vėlesnių kartų Lietuvos istorikai netruks susigriebti nė nežiną, kuriame Vilniaus name gimė ir augo garsusis pasaulio muzikas. Kiek šiandien turime versijų ir spėlionių dėl legendinio Jaschos Heifetzo namo! Tad kol Davidas Geringas svečiuojasi Vilniuje, pats metas jo paties paklausti, kur mūsų mieste prabėgo jo vaikystė.

– Gedimino prospekte yra geltonas penkių aukštų namas, kuriame šiandien (1996 m.– A. Ž.) įsikūrusi Sveikatos apsaugos ministerija. Ten prabėgo nedidelė mano vaikystės

dalis. Vėliau persikėlėme į Antakalnį, gyvenome Tramvajų gatvėje. Būtent iš ten eidavau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą (anuomet – Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla). Pirmasis muzikos mokytojas buvo Michailas Šenderovas, kompozitoriaus Anatolijaus tėvas.

Beje, mokytis muzikos man nebuvo taip paprasta – tėvai ne muzikai ir padėti mokytis negalėjo. Tačiau mama labai norėjo, kad mes visi (turiu dar du brolius) muzikuotume. Ji kantriai sėdėdavo pamokose, o namuose stengdavosi paraginti, kad mes netinginiautume. Tikrasis potraukis ir muzikos supratimas man atėjo gerokai vėliau – kai pavyko įstoti į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją.

Kai išvažiavome iš Tarybų Sąjungos, visa mūsų buvusio gyvenimo dalis liko tarsi nukirsta, kažkur už borto... Buvome žiaurios sienos atkirsti nuo visų mums brangių žmonių, giminių ir bičiulių. Juk niekam ne paslaptis anais laikais vyravusi nuostata, kad tie, kurie išvyko, turi būti tarsi mirę. Jų nebelieka. Jiems nebeleidžiama bendrauti net su artimiausiais giminaičiais. Atvykę į Vakarus turėjome iš esmės keisti ir savo pasaulėžiūrą: viskas, kuo mes gyvenome čia, kas mums buvo idealizmo viršūnė, ką mes žinojome ir su kuo augome, vi-

– Ar yra koks nors kriterijus norint patekti į Davido Geringo klasę Liubeko muzikos akademijoje?

– Kriterijus labai paprastas: nugalės stipriausias. Didžioji mokinių dalis į mano klasę ateina jau dalyvavę mano meistriškumo kursuose. Juose

Muzikos barai / 6

Kronbergo akademijos dienomis – rečitalis su žmona Tatjana, 2008 m.

sas TSRS sukrautas mąstymo bagažas virto absoliučiu nuliu. Mes netekome savo šaknų! Ir privalėjome išsiauginti naujas. Laimei, mums su žmona tuomet tebuvo po trisdešimt ir mes sugebėjome susikurti naują gyvenimą.

Koncertinio gyvenimo maršrutai driekėsi į daugelį šalių. Bet tai buvo Vakarų šalys. Socblokas mums buvo neįžengiamas. Ir kai įvyko didžiosios politinės permainos, kai griuvo visos sienos, mes pirmiausia nekantravom pamatyti tai, kas buvo nepasiekiama. Tarsi žvilgtelėti nauju žvilgsniu į tai, ką palikome prieš dvi dešimtis metų... Be to, man visuomet atrodė, kad įvairiausių politinių krizių metu labiausiai nukenčia menas. Kaip menininkui, man kontaktas su publika ne mažiau svarbus už honorarą.

Taigi, vos griuvus sienai tarp Rytų ir Vakarų, nors ir gaudamas gerokai mažesnius nei įprasta honorarus, aš griežiau Berlyne, Maskvoje, Rygoje...

O į Lietuvą skubėjau dar ir dėl to, kad čia mano gimtinė, man buvo svarbu, kad neišblėstų Sauliaus Sondeckio čiurlioniukams pasakotos legendos: čia griežė, o čia sėdėjo Davidas Geringas... (šioje vietoje Maestro veidą nušviečia nepakartojama šypsena) Norėjau tarsi iš naujo susipažinti su Lietuvos publika, susitikti su senais draugais, atkurti tai, kas prarasta. Kartu norėjosi pasidalinti, sudominti visu kuo, ko mes per tuos metus pasiekėme.

Vis dėlto labai svarbi mūsų gyvenimo dalis susijusi su šiuo pasauliu... O man – su Lietuva. Trisdešimties metų taip lengvai neištrinsi iš savo gyvenimo. Matau tokiose kelionėse į gimtinę prasmę. Žinoma, tai – idealizmas... Ir apskritai mano gyvenime labai daug idealizmo. Galėčiau gyventi kur kas paprasčiau: rūpintis sveikata, dažniau atostogauti, griežti tik populiarią, anšlagus užtikrinančią muziką...

LIETUVIŠKAI PRABILĘS GUADAGNINI

1992 m. Šlėzvigo-Holšteino žemės premiją „Kultur Aktuel“, pelnytą už šiuolaikinės muzikos atlikimą ir propagavimą, D. Geringas paskyrė penkiems gimtosios Lietuvos kompozitoriams, prašydamas (užsakydamas) sukurti jam kūrinius ir pažadėdamas

Susitikimas su Vytautu Landsbergiu Hamburge,1992 m.

juos atlikti. Šiandien V. Barkausko, O. Balakausko, B. Kutavičiaus ir A. Šenderovo opusai užėmė tvirtas pozicijas violončelininko repertuare.

Savąjį kūrinį jau įteikė ir M. Urbaitis.

Lietuvių kompozitorių muzikai D. Geringo rečitaliuose visuomet skiriama svarbi vieta. Tai, žiūrėk, mūsų autorių kūrinių premjeras Amsterdamo „Concertgebouw“ Mažojoje salėje jis griežia J. S. Bacho muzikos kontekste ar, pavyzdžiui, Vilniaus koncerte derina su R. Schumanno ir J. Brahmso romantiškais išgyvenimais.

Taip ir turi būti! Tikrąją kūrinių vertę galime pajusti tik šimtmečių kontekste.

Porą dienų prieš jubiliejinį penkiasdešimtmečio koncertą Vilniuje Davidas Geringas griežė rečitalį Londone. Ten vyko „Baltic Arts´96“ festivalis, pristatantis įvairius Baltijos šalių menus. D. Geringas jame atstovavo Lietuvos muzikams. Drauge su Tatjana Schatz-Geringas atliko V. Barkausko „Suite de concert“, op. 98, A. Šenderovo „Cantus I“ ir „Cantus II“ (šis opusas jau įrašytas į CD) bei B. Kutavičiaus „Rhytmus-Arhytmus“ ir „Perpetuum mobile“.

– Man nepaprastai svarbus kontaktas su šiandieniniais autoriais, – pabrėžia Maestro. – Įdomu susipažinti su kompozitoriaus darbo specifika, iš arti matyti kūrinio gimimo procesą, netgi jame dalyvauti. Tai duoda peno ir senesnės muzikos suvokimui. Tiek romantinės, tiek Baroko epochos.

Sykį grojau savo mokytojui M. Rostropovičiui Giuseppe Tartini koncertą, ir profesorius man pasiūlė visai kitą tempą. Nors jo klasėje buvau dar naujokas, išdrįsau paprieštarauti. „Iš

kur tu žinai? Ar jam paskambinai?“ – juokdamasis paklausė M. Rostropovičius. Laikas parodė, kad tuo – gal vieninteliu (jis visuomet būdavo teisus!) – atveju vis dėlto klydo Rostropovičius, o ne aš. Nors Tartini´ui aš ir negalėjau paskambinti, bet kiekvienas žmogus turi tiesiog pajausti savo ritmą, savo alsavimą, kad interpretacija būtu artima jam pačiam. Interpretacija – tai ne tik kompozitoriaus, bet ir mūsų pačių mintys, jausmai. Labai svarbu, kad mes tai išgyventume. O tam nepaprastai svarbios ir žinios.

Literatūra, istorija, dailė, kompozitoriaus biografija ir jo epochoje skambėjusi muzika, amžininkų reakcija ir vėlesnių kartų vertinimas – žvilgsnis „iš toliau“...

– Minėjote, kad J. S. Bacho Šeštąją siuitą griežiate penkiastyge violončele – tokiai ji buvo sukurta. Turite ir senąjį baritoną, ir violončelę da gamba. Šiandien daug diskutuojama, kaip reikia interpretuoti senąją muziką. Vieni teigia, kad tik „autentiškai“, t. y. tais instrumentais, kuriems ji buvo kurta, ir taip, kaip grota anuomet. Kiti, pripažindami, kad niekada, net ir autentiškiausiais instrumentais grodamas, XXI amžiaus išvakarėse nemąstysi ir nejausi taip, kaip jautė anų laikų menininkai, teigia, jog senąją muziką reikia griežti taip, kaip suvoki ją dabar...

– Man atrodo, kad kiekvienas turi ir gali rasti savo interpretaciją. Štai mums M. Rostropovičius yra sakęs, Bacho siuitos – tarsi Shakespeare´o tragedijos. Gal kas kitas taip ir nemano. Nuomonių gali būti įvairių, viską lemia asmenybės stiprumas. Jeigu žmogus ieško savo kelio, jį gali rasti ir per savo jausmus, ir per darbą, gali mėginti įsivaizduoti, kaip tai buvo „anais laikais“. Man atrodo, kad būtent viskas kartu ir gali atvesti mus į svarbiausią tikslą – interpretacijos įtaigą. Ieškant interpretacijos tikrumo, nepaprastai svarbu žinoti, kas kompozitoriui svarbiausia. Aš matau, kad kiekvienas autorius nori atrasti kažką nauja, kas būdinga tik jam vienam. Savo skambesį, savo instrumentarijų, savo muzikinį pasaulį. Tad lygiai taip pamąstykime ir apie Bachą: kodėl jis staiga ėmė ir sukūrė siuitą penkiastygei violončelei? Aišku, kad jam buvo per maža keturių stygų!

Muzikos barai / 7

V. PETRIKO nuotr.

CD TEMA

Davidas Geringas – ir dirigentas

Tačiau jam nereikėjo išradinėti naujo penkių stygų instrumento – jis jau buvo sukurtas. Mes tam tikra prasme esame konservatoriai – dabar naudojame gerokai mažiau instrumentų nei tais laikais.

Taigi, norėdamas atskleisti turtingą violončelės diapazoną, Bachas ir pajuto, kad penktoji styga leis jam tai padaryti kur kas geriau nei keturios.

Jis tikrai puikiai panaudojo penktąją stygą. Beje, tai pasakytina apie visus jo kūrinius. Jis buvo genijus ir labai gerai pažino instrumentus, kuriems rašė.

Arba F. Schubertas. Visi šiandien žinome, kad jo sonatos fortepijonui, kurių anais laikais niekas negrojo, – šedevrai. O negrojamos jos buvo dėl paprastos priežasties – Schubertas rašė natas, kurių neturėjo jo laikų fortepijonas. Jis nujautė fortepijono raidos kryptį ir rašė modernesniam instrumentui, nei turėjo!

Kūrėjai visuomet mąsto šiek tiek į priekį, o atlikėjai nuo jų gerokai atsilieka, todėl man ir svarbu girdėti, matyti ir galvoti apie muziką iš savo laikmečio pozicijos. Taip, kaip aš suprantu ją dabar.

Senosios muzikos nė nesistengiu suvokti kaip kažkokios tolimos egzotiškos praeities. Norėdamas suprasti Bachą, aš stengiuosi sužinoti, iš ko jis mokėsi, kas ir kaip grojo jo laikais, kas ir kaip kūrė prieš jį ir jau po jo. Visa tai suprasdamas ir žinodamas, kas domino kūrėją (tai jau galiu sužinoti iš savo epochos kompozitorių), aš žinosiu, kas buvo nauja jo kūryboje, kokie toniniai netikėtumai šokiravo jo amžininkus, ir geriau suprasiu, kodėl Bacho sūnūs, rašę taip pat puikią

Muzikos barai / 8

muziką, bet visiškai kitokią, nenorėjo pripažinti genialaus tėvo. Kodėl tuoj po Bacho atsirado noras viską rašyti gerokai paprasčiau.

Atradęs tokį pažinimo kelią, radau ir naują požiūrį į muzikos raidą. Man atrodo, kad didžiausi muzikai, atvėrę mums senosios muzikos grožį, kaip tik ir ėjo tokiu pažinimo keliu. Argi ne juo žengė Harnoncourt´as? O dabar tie, kas nori groti taip kaip jis – jau atsiliko, nes šiandien Harnoncourt´as jau diriguoja J. Straussą! Jis jau atranda Verdi! Bachas ar Monteverdi jam jau praeitis.

Reikia rasti tuos išraiškos būdus, kurie tinka konkrečiai muzikai. Jeigu norime groti, tarkim, be vibrato, tai reikia technikos, kuri naudota tuo metu, kai buvo grojama be vibrato.

Juk tais laikais violončelė buvo laikoma tarp kojų statmenai ir dar reikėjo ją ranka prilaikyti, taigi vibruoti neišeidavo! Bet užtat kokia buvo jų stryko technika! Šito reikia mokytis.

Tačiau ir mūsų patirtis negali likti nuošalyje, viskas mus veikia. Taigi mes tikrai negalime girdėti senosios muzikos taip, kaip ją girdėjo anų laikų žmonės.

Beje, visais laikais populiariausia būdavo to meto muzika. Tik mes savo amžininkų nenorime pripažinti. Tai neteisinga. Būtina kuo daugiau groti savo laiko muzikos, nes tik šitaip suprasime ir praeities kūrėjus.

Tai ir yra mano kelias į visų laikų muziką – per patirtį su savo laiko muzika. Be to, atlikėjui visuomet kur kas maloniau ir įdomiau groti specialiai jam parašytus kūrinius – pats tarsi dalyvauji tauriame muzikos gimimo akte. Juk ir mano mokytojas M. Rostropovičius mokė į kiekvieną kūrinį žvelgti kūrinio autoriaus akimis. Nesvarbu, ar tai būtų Bachas, ar Haydnas, ar bičiulis, studijuojantis kompoziciją.

Dažnai bisui pagroju ir paties Mstislavo Rostropovičiaus sukurtą efektingą Humoreską (ją viename iš koncertų girdėjome ir Vilniuje. – A. Ž.).

Bendraudamas su šiandienos kompozitoriais, kitaip pradėjau vertinti ankstesnių autorių kūrinių partitūras. Juk natos, partitūra – tai tarsi kompozitoriaus testamentas. Jei kompozitorius net ir ne viską natose

sužymi, tai iš kitų jo darbų, pagaliau epochos stiliaus, laikmečio mados ar instrumentų techninių galimybių galima nuspėti autoriaus norus. Gal todėl man ir svarbu savo kolekcijoje turėti baritoną, violą da gamba ir penkiastygę violončelę. Patikėkit, šiandien J. S. Bacho siuitas grieždamas Guadagnini violončele aš jau nebegaliu jų interpretuoti taip, kaip grodavau anksčiau – senųjų instrumentų lytėjimas gerokai pakoregavo mano mąstymą ir supratimą.

– Griežiate senuoju Guadagnini šeimos meistrų instrumentu. Bet ar nebūna taip, kad, užuot modernų kūrinį griežęs šia violončele, dedate ją į šoną ir imate gerokai prastesnį instrumentą – negi svarbu, kokiu instrumentu atliksi moderniąją muziką...

– Ne. Tokia mintis man dar niekada nebuvo atėjusi į galvą. Nors – jeigu reikėtų dažnai „mušti“ instrumentą...

Yra toks Pärto Koncertas violončelei, dar iš tų laikų, kai jis save modernistu vadino. Ten aštuoniose vietose reikia stryku trenkti per violončelės korpusą. Rostropovičius šio koncerto premjeroje sulaužė brangiausią savo „Kitelį“ ir kito tokio stryko ilgai negalėjo įsigyti. Mokytojo pamoka verčia ir mane galvoti apie col legno – jeigu man reikėtų taip groti, žinoma, imčiau kitą stryką. Nors šiaip esu įsitikinęs, kad tik geru instrumentu gali tinkamai išreikšti gerą muziką. Beje, aš mėgstu pasišaipyti iš tų, kurie groja „autentiškais“ instrumentais: taip, jūs grojate senąją muziką 1993 metais pagamintu „senuoju“ instrumentu, o aš modernią – pagamintu 1763 metais.

Tai yra tuo laiku, kai savuosius koncertus violončelei sukūrė J. Haydnas ir L. Boccherini. Mano galva, svarbiausia suprasti kiekvieno kompozitoriaus stilių ir kaskart ieškoti ir sau ko nors naujo. Kiekvienas kūrinys atskleidžia mums naujas idėjas, tačiau turi ir naujų sunkumų. Surasti tikrą skambesį kiekvienam kūriniui – štai įdomiausias uždavinys.

– Pasiekėte įspūdingų aukštumų. Kuris muziko karjeros etapas Jums buvo svarbiausias?

– Pirmasis mano mokytojas M. Šenderovas pasakė, kad aš gimęs violončelei. Nebūtų jis šito pasakęs, nebūtų ir mano violončelininko karjeros. Aš

niekada nenorėjau groti jokiu kitu instrumentu. Na, nebent kai išgirsdavau P. Čaikovskio Koncertą smuikui – tada užsimanydavau griežti smuiku.

Dabar Čaikovskio Koncertą smuikui galiu interpretuoti diriguodamas...

– O kas lengviau – pačiam groti ar diriguoti?

cionaliniu simfoniniu orkestru buvo atliktas Paulo Hindemitho Koncertas violončelei. Beje, tada turėjome progos susipažinti ir su D. Geringo bičiuliu dirigentu Hannsu Martinu Schneidtu. Jiedu ne kartą yra muzikavę drauge senaisiais instrumentais: Geringas – viola da gamba, o Schneidtas – klavesinu, J. S. Bacho sonatas violai da gamba su klavesinu netgi įrašė ir išleido CD. O štai svajonė muzikuoti drauge vienam griežiant, kitam diriguojant pirmą kartą išsipildė Vilniuje.

Trečiasis apsilankymas įvyko Anatolijaus Šenderovo ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo Gintaro Rinkevičiaus iniciatyva. Specialiai A. Šenderovo 50-mečio jubiliejui buvo paruoštas Koncertas violončelei, chorui, klavesinui, fortepijonui ir orkestrui „Mano širdis pasirengus...“ („Paratum cor meum...“).

Kitame koncerte su G. Rinkevičiaus vadovaujamu orkestru D. Geringas griežė R. Schumanno Koncertą violončelei.

Evgenyjaus EVTYUKHOVO nuotr.

– Davidas Oistrachas sakydavo, kad jam kur kas lengviau diriguoti, nes tuomet jis nemato priešais sėdinčios publikos.

Aš nepasakyčiau, kad diriguoti labai lengva. Ne vienus metus ir pats grojau orkestre, teko ir su Herbertu von Karajanu. Kartą, kai Zalcburgo festivalyje jis dirigavo Wagnerio „Lohengriną“, netiksliai parodė įstojimą ir vietoj violončelių garsų suskambo tyla... Po kelerių metų panaši istorija nutiko Hamburge – dirigentas neparodė ir niekas neįstojo. Tačiau tą kartą atsirado drąsuolis, čia pat pašmaikštavęs: „Matote, Maestro, – taip skamba dirigentas“... Taigi tą tylą prisimindamas žinau, kad būti dirigentu tikrai nelengva.

*** Keturių pirmųjų Davido Geringo apsilankymų Vilniuje metu išgirdome nemažai retai atliekamos muzikos violončelei.

Pirmiausia tai buvo Luigi Boccherini koncertai violončelei su orkestru Nr. 8 D-dur ir Nr. 9 B-dur (beje, už visų 12-os Boccherini koncertų įrašus D. Geringas pelnė Didįjį disko prizą (Grand Prix du Disque). Su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru tąsyk buvo pagriežtas ir unikalus bisas – prieš dvi dešimtis metų repetuotas J. Haydno Koncerto violončelei finalas. O tarp jų puikiai derėjo ir latvio Pēterio Vasko „Knygos violončelei solo“ fragmentas bei A. Šenderovo Sonata violončelei ir mušamiesiems, papuošusi Lietuvos kompozitorių sąjungos festivalį „Gaida“.

Antrosios viešnagės metu klausėmės lietuvių kompozitorių muzikos – įvyko B. Kutavičiaus, V. Barkausko ir A. Šenderovo kūrinių premjeros, pirmą kartą Lietuvoje su Lietuvos na-

Muzikos barai / 9

Evgenyj EVTYUKHOV nuotr.

CD TEMA

Meistriškumo pamokas prof. Davidas Geringas veda visame pasaulyje

Davido Geringo meistriškumo pamokos 2019 m. vyko ir Lietuvos muzikų sąjungoje

*** 1998 metų pavasarį D. Geringas surengė Violončelės savaitę Lietuvoje, kurioje griežė vienas už kitą įdomesni jo mokiniai, tarp jų ir Vytautas Sondeckis, mokęsis D. Geringo klasėje Liubeke. Maestro tada pasirodė ir kaip dirigentas – su Lietuvos kameriniu orkestru pritarė savo auklėtiniams. (Apie šį renginį skaitykite „Muzikos barų“ 1998 m. kovo mėn. numeryje).

1999 metų pavasarį Davidas Geringas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su pianiste Tatjana Schatz-Geringas surengė rečitalį.

L. Bernsteino Trys meditacijos iš muzikos spektakliui „Mass“, L. van Beethoveno Sonata violončelei ir fortepijonui Nr. 5, A. Dvořáko „Miško ramybė“ ir A. Šnitkės baleto „Peras

Muzikos barai / 10

Giuntas“ epilogas bei bisui atlikti A. Šnitkės „Musica nostalgica“ ir dvi F. Mendelssohno-Bartholdy „Dainos be žodžių“ sukūrė vientisą muzikos dramą, kurios kulminacija tapo kovo 6-ąją toje pačioje salėje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Juozo Domarko, atlikta S. Prokofjevo Simfonija-koncertas violončelei ir orkestrui bei seniai Lietuvoje neskambėjusi P. Čaikovskio Ketvirtoji simfonija.

Tą kartą D. Geringas taip pat dirigavo Lietuvos kameriniam orkestrui – tik ne scenoje, o Vilniaus plokštelių studijoje, kur violončelininkas Vytautas Sondeckis įrašė savo pirmąją kompaktinę plokštelę. 1997 m. konkurse Naujojoje Zelandijoje Vytautas laimėjo pirmąją premiją, kurios dalis – fir-

mos „Naxos“ išleidžiama plokštelė.

Koncertus ir įrašus vainikavo Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose) Lietuvos muzikų sąjungos surengta popietė su D. Geringu ir T. Schatz-Geringas, kurios metu Maestro buvo suteiktas Lietuvos muzikų sąjungos garbės nario vardas.

Stropiai skaičiavę pirmuosius Davido Geringo koncertus po 20 metų pertraukos Lietuvoje, netrukome jo buvimo gimtinėje suvokti kaip neatskiriamos krašto muzikinio gyvenimo dalies. Kai kas liko užfiksuota „Muzikos baruose“, kai kas – „7 meno dienose“ ar „Literatūroje ir mene“.

Nuostabūs koncertai plėtė renginių geografiją: Kaunas, Tytuvėnai, Joniškis, Alytus, Gargždai, Birštonas, Biržai... Ir ilgam „atsiradusi“ Klaipėda – nuo dviejų savaičių meistriškumo pamokų, repeticijų su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru ir diriguotos P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ iki Klaipėdos violončelės muzikos savaitės ir daugybės puikių koncertų su Mindaugu Bačkumi ir jo vadovaujamu kameriniu orkestru.

1996–2021 m., Vilnius

Violončelininką ir dirigentą Davidą Geringą galime drąsiai vadinti unikaliu menininku – klasikinės muzikos padangėje turime nedaug tokių „dvigubų“ profesionalų. Lietuva didžiuojasi, kad šis batutos meistras ir violončelės virtuozas gimė Vilniuje ir čia baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Vėliau studijavo Maskvos konservatorijoje, emigravo į Vokietiją ir pelnė tarptautinį pripažinimą, tačiau nuolat svečiuojasi Lietuvos koncertų salėse.

Po ilgos karantininės pertraukos atvykęs į Vilnių, Davidas Geringas publikai padovanojo didžiulę muzikinę programą. Paskutinį birželio šeštadienį gausus būrys klasikinės muzikos išsiilgusių melomanų Kongresų rūmuose klausėsi koncerto „Davidas Geringas: violončelininkas ir dirigentas“. Maestro drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) atliko W. A. Mozarto Simfoniją Nr. 25 gmoll, F. Schuberto Sonatą a-moll arpedžionui ir fortepijonui (aranž. violončelei ir styginių orkestrui), antroje koncerto dalyje – L. van Beethoveno Simfoniją Nr. 6 F-dur (Pastoralinę).

Vakaro koncertą svečias pradėjo prie dirigento pulto – skambėjo W. A. Mozarto Simfonija Nr. 25 g-moll. Tai pirmoji „tragiškoji“ kompozitoriaus simfonija, sukurta ,,Audros ir veržimosi“ (vok. Sturm und Drang) stiliumi, tad natūralu, kad ją atliekant būta ryškios tempų, dinamikos kaitos, gana ekspresyviai reiškiamų dramatiškų emocijų. Šiek tiek abejonių sukėlė kūrinio stilistinė interpretacija – pritrūko klasicistinio galantiškumo. Gal būtų verta orkestro muzikantams labiau atkreipti dėmesį į skaidrius ir puošnius tam stiliui būdingus epizodus.

Ne paslaptis, kad D. Geringas palaiko šiltus ryšius su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, tad atliekant programos kūrinius buvo jaučiamas bendradarbiavimo nuoširdumas ir abipusė pagarba. Tiesa, kartkartėmis kildavo sunkumų: koncerte matėme atjaunėjusią orkestro sudėtį, o maestro įpratęs diriguoti scenos patirtį turintiems kolektyvams. Tad, pasak atlikėjų įspūdžių po koncerto, jiems trūko išankstinių dirigento nuorodų, kas orkestro muzikantams sukeldavo tam tikrą įtampą.

Vėliau klausėmės F. Schuberto Sonatos a-moll arpedžionui ir fortepijonui, aranžuotos violončelei ir styginių orkestrui. Deja, nebeturime galimybės gyvai išgirsti autentiško kūrinio varianto, nes 19 a. amžiuje atsiradęs arpedžionas, turintis gitaros ir violončelės savybių, netrukus buvo pamirštas. Intymus, trapus, skatinantis filosofiškai žvelgti į gyvenimą F. Schuberto kūrinys – D. Geringo mylimas ir dažnai atliekamas. Ir tą vakarą žavėjo jautrus stygų lietimas, skaidrus garsas. Vietomis pasigedau gilesnio garso, dainingumo, tačiau tai greičiausiai lėmė dėl neveikusios kondicionavimo sistemos salėje tvyrojęs karštis – jis veikė ne tik atlikėjus (suprantama, ir klausytojus), bet ir jų instrumentus, kurių išdžiūvusi mediena ir lipnus paviršius neprisidėjo prie garso kokybės.

Pertraukos metu pagalvojau, kad stigo koncerto vedėjo(-os). Vis dėlto D. Geringas yra neeilinis Lietuvos svečias, tad jo ir kūrinių pristatymas renginiui būtų suteikę solidumo.

Antroje koncerto dalyje skambėjo L. van Beethoveno Simfonija Nr. 6 F-dur (Pastoralinė).

Regis, muzikantai, per pertrauką įkvėpę gaivaus oro, su šviesesne nuotaika grįžo į sceną.

Jau ne kartą šį Beethoveno kūrinį griežęs Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su dirigentu sukūrė įspūdingą garsinį gamtos vaizdą.

Orkestrantams norėtųsi palinkėti gilesnio muzikos pojūčio, nes daugelis, regis, groja vien iš darbinio intereso. Tačiau pagirtinas obojininko Ugniaus Dičiūno pasirodymas – žavėjo intonacijos švara, štrichų dinamika ir garso dainingumas.

Koncerto pabaigoje publika ilgai plojo maestro Davidui Geringui. Norėtųsi šią unikalią asmenybę Lietuvoje matyti dažniau.

Lukrecija STONKUTĖ

Domanto UMBRASO nuotr.

*** Jeigu reikėtų išrinkti vieną vienintelį žodį, apibūdinantį meninę Davido Geringo prigimtį, ir vėl sakyčiau: MEILĖ. Jis griežia nepaprastai lengvai, nuostabų aksominį violončelės tembrą išlaikydamas net ir sudėtingiausiuose techniniuose dariniuose.

Paprastas, bet taip mažai kam pasiekiamas jo išraiškos arsenalas – gražus, gyvas garsas, raiški artikuliacija, kurianti tembro dramaturgiją. Blogos, nejaudinančios muzikos D. Geringas negroja. O gal tiesiog jo ir instrumento sielos taip susilieja, kad jųdviejų atliekama muzika prasiskverbia iki pačių gelmių, paliesdama slapčiausias tavo esybės kerteles... Juk JIE neatskiriami – senasis italų meistrų Guadagnini instrumentas ir juo griežiantis Maestro Davidas Geringas... n

DAVIDAS GERINGAS: VIOLONČELININKAS IR DIRIGENTAS

Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Muzikos barai / 11

Giedrius KUPREVIČIUS

D

ievas sukūrė žmones pagal savo paveikslą, vieną iš jų pavadino Kupriu, davė jam Filipo vardą. Tačiau negera buvo žmogui būti vienam, ir Dievas atvedė Filipui Moterį, kurią pažino, o ši pradėjo ir pagimdė jam Joną, Juozą ir Simoną. Jonui gimė Barbora, Petras, Jonas, Kazimieras, Pilypas, Jadvyga, Elena, Severinas, Liudvikas, Ričardas ir Mykolas; Juozui – Pranas, Juzė, Kazė ir Barbora, o Simonui – Aleksas, Klemensas ir Mikalojus. Pranui gimė Juzė, Kazė ir Barbora, Barborai – Vaclovas ir Jadvyga, Jonui – Elena, Kazimierui – Viačeslavas, o Pilypas vaikų neturėjo.

Petras sulaukė Galinos ir Liudgardos, o Severinas – Severino, Vlado, Genovaitės, Algirdo, Gedimino, Alinos, Kazimiero, Juliaus, Sigito ir Paulinos; Juozo sūnui Pranui gimė Jurgis ir Jadvyga, o kiti trys jo vaikai vaikų nesusilaukė. Taigi, Filipo Kuprio sūnaus Simono Kuprio sūnui Mikalojui Kupriui-Kuprevičiui Moteris pagimdė Jurgį, Liudą, Viktorą Kuprevičius ir Aliną Kuprevičiūtę. Jurgiui gimė Marytė, Liudui – Liudas, Alinai – Aldona ir Jūratė, o Viktorui – Viktoras ir aš, Giedrius Antanas. Atskiromis šakomis išvešėjo Alekso, Klemenso, Vinco, Anupro ir kitų Kuprių-Kuprevičių šakos, su laiku praradusios Kuprių pavardes ir tapusios Placidos Preišelgauskienės ar Reginos Zdanavičienės atšakomis, kurių vaikuose gal dar tekėjo lašelis Kuprių kraujo, tačiau vardai buvo iš esmės pakitę ir nutolę nuo pirmatėvio... Giminės medis didelis, platus, o Kuprevičius (arba, kaip nurodo viena pavardžių banko svetainė – Kuprevich, Kupervich, Kuprveich, Kuprrevich, Kupreich, Kuprevih, Kuprevihc, Kprevich, Kurpevich, Kuuprevich, Kuprevicch, Kuprevcih, Kuprvich, Kupreviich, Kupreevich, Kupreivch, Kuprevic, Kupprevich, Kuprevich, Kuprevvich, Kuprevichh, Kupevich, Kuprevch ir dar 47 su įvairiausiomis raidžių dėlionėmis) sutiksi visame pasaulyje – išsibarsčiusius,

Muzikos barai / 12

Apie Tėvą Kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus 120-osioms gimimo metinėms

pasklidusius, įsiterpusius į kitas tautas ir religijas.

Kupriai niekuo nesiskiria nuo milijonų kitų savo giminės medžius išauginusių šios žemės gyventojų. Skiriasi tik pavardės, vardai bei faktai. Mano giminė tėra mažytis Žmonijos atomas. Taigi, Kuprevičių giminės medis šaknis išleido Kuprių vardu ir siekia XVII amžiaus pabaigą.

Bandymą piešti

mūsų medžio siluetą apsunkina trupiniais išbarstyta giminės istorija.

Kaune gyvenantis Mykolas Kuprevičius atsekė savo šeimos linijas, kuriose įbrėžta ir Viktoro Kuprevičiaus gyvenimo brydė. Kurį laiką Tėvas pasirašinėdavo KuprysKuprevičia – tokia suslavintos pavardės žemaitizacija. Įdomu atsekti

Karlo BAULO nuotr.

IŠ PRAEITIES

Viktoras Kuprevičius. Kaunas, 1943 m.

Viktoro Kuprevičiaus tėvas Mikalojus Kuprevičius

Viktoras Kuprevičius, 1972 m.

ir pavardės šaknies kupra klajones kitomis kalbomis. Žydas Gorbulskis, rusas Gorbačiovas, lenkas Gorbarek, anglas Buckelin, čekas Hrbček, italas Gobba.

Kuprių pilna visur. Net dykumose.

Pavyzdžiui, kupranugariai. Sunku pasakyti, kokioje medžio šakelėje turėtų kyboti Islandijoje gyvenusio prisiekusiojo teisėjo Jozefo Kuprevičiaus pavardė. O Kėdainių rajono ūkininkas Virgilijus, prokuroras Linas, futbolininkas Mindaugas, Lietuvos laisvės sąjungos narys Rolandas, dziudo olimpinės rinktinės narys Alfredas, verslininkas Gediminas, fotografas Audrius, Toronto universiteto komandos ledo ritulininkas Paulius, mokslininkas Vidmantas iš Kanados, orientacinių varžybų dalyvis Gelvydas, verslo partnerė Klivlande Kristina, pianistas Andrius, komandinio darbo ypatumus nagrinėjantis stu-

dentas Jotautas – ant kokių medžio šakų lapų turėtume rašyti šiuos išsibarsčiusius laike ir pasaulyje Kuprevičius? Kas žino, kokiais takais ir genais Kupriai transformavosi į Kuprevičius. Štai Vasilijus Feofilovičius Kuprevičius – biologas, botanikas, 17 metų ėjęs Baltarusijos mokslų akademijos prezidento pareigas, tyręs mirties reiškinį ir tvirtinęs, kad sugalvojusi mirtį Gamta turėjo numatyti ir būdus ją įveikti. Gamta nepasidavė. Mirė 1969-aisiais, sulaukęs 74-erių. Dar vienas Baltarusijoje pagarsėjęs pilietis Vitalijus Kuprevičius sukūrė modernų baltarusiškąjį raidyną, kuriame susistemino kirilicos ir lotyniškųjų rašmenų santykį.

O maskvietis fizikas Ilja Denisovičius Kuprevičius, dirbęs sunkiai ištariamo pavadinimo institute, kitą dieną po savo devynmečio sūnaus gimtadienio – o tai buvo 1997 metų rugsėjo 28-ąją – emigravo į Izraelį ir taip susidomėjo Senuoju Testamentu, tiksliau – senovine judėjų Tora, kuri žydams buvo dovanota paties

Visagalio, kad netrukus pateko į Tel Avive įsikūrusio rašytojo Pašos Amnuelio iš Baku ir fantasto Danilo Kliugerio iš Simferopolio draugiją, pradėjusią leisti fantastinės literatūros žurnalą „Miry“ („Pasauliai“, o gal „Taikos“?..). Šio žurnalo puslapiuose ir pasirodė gana plačiai nuaidėjęs romanas „Kodo žmonės“. Jame aprašoma, kaip Ilja Kuprevičius aptiko besileidžiančio nuo Sinajaus kalno Mesijo pamestą priesakų lentelę, pranešančią apie Jo asmeninį pasirodymą... Šį vaidmenį romane puikiai atliko kitas visos trijulės narys – repatriantas iš Kijevo Ilja Koganas... Knyga vertinga prieš skaitant „Da Vinčio kodą“... Pakartosiu kaip maldą: Filipas Kuprys turėjo tris sūnus: Simoną, Joną ir Juozą. Pirmasis susilaukė keturių dukterų ir trijų sūnų – Alekso, Klemenso ir Mikalojaus. Štai tasai Mikalojus ir yra mano senelis, garsus XIX amžiaus pabaigos laisvamanis, gydytojas, gyvenęs ir tarnavęs žmonėms Biržuose. Mikalojaus Kuprevičiaus žmona Viktorija Švabaitė-Kuprevičienė (vestuvės įvyko 1896 metais) buvo išauklėta lenkiškoje aplinkoje, bet greitai

Muzikos barai / 13

IŠ PRAEITIES kus pas vyrą į Smolenską atvyko ir žmona su vaikais. Viktorija mirė nuo kraujo užkrėtimo, nudraskiusi ant nugaros iššokusį spuogelį... Senelis būtų ją išgelbėjęs, bet ji kategoriškai atsisakė būti gydoma – baisiai bijojo daktarų. Šią savybę paveldėjo ir mano Tėvas – jis alpdavo vos pamatęs švirkštą, o dantų eidavo traukti tik po to, kai priimamajame išgerdavo su jį atlydėjusiu broliu Liudu du degtinės pusbonkius – abu po vieną. Tuomet traukdavo po tris dantis iš karto ir jokio alpulio!

Mano prisiminimai apie Tėvą pirmiausia susiję su muzika ir muziko profesija. Visi pokalbiai, begalė bendrų pasivaikščiojimų po įvairiausias jo darbo vietas – o tuo metu, šeštojo dešimtmečio viduryje, Tėvas dirbo labai intensyviai daugelyje saviveiklos kolektyvų, nes statė priestatą prie senelio namo ir labai stigo lėšų, – visur skambėjo muzika, dainos, visur stebėjau repeticijas, koncertus, peržiūras. Taip pamažu į tą koncertinę veiklą įsitraukiau ir aš.

Tėvas niekada niekam nepasakė nė vieno pikto ar užgaulaus žodžio, jis tik siekdavo, kad dainorėliai, kurių dau-

Viktoras Kuprevičius skambina Kauno karilionu, 1948 m.

pramoko lietuviškai, persiėmė vyro idealais, labai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, steigė chorus, į kuriuos dainuoti ateidavo lietuvių, žydų, lenkų, netgi latvių. Rengdavo labdaros vakarėlius, globojo jaunus menininkus. Jos įkurtam chorui kurį laiką vadovavo tuomet konservatorijos studentas, vėliau garsus kompozitorius Stasys Šimkus. Buvo statomi ir lietuviški vaidinimai. Vienas iš jų va-

Muzikos barai / 14

dinosi „Pirmasis degtindaris“. Viktorija buvo „Varpo“ draugijos aktyvistė, mokėjo skambinti pianinu, tad dalyvaudavo ir tos draugijos koncertuose.

Kuprevičių namuose susirinkusiems savo eiles skaitydavo ir Julius Janonis...

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui senelis buvo mobilizuotas, perkeliamas iš vienos ligoninės į kitą, kol galiausiai pateko į Rusiją. Netru-

Viktoras Kuprevičius prie statomo namo Kaune, 1955 m.

guma buvo paprasti darbininkai, pasistengtų intonuoti švariau, dainuotų ritmingiau ir su didesniu įkvėpimu.

Gal todėl bemaž visi Tėvo vadovaujami mėgėjų vokaliniai ansambliai, duetai ar solistai per tuometines gau-

V. KRIVICKO nuotr.

Pramogos sodelyje, 1973 m.

Viktoras Kuprevičius kursto ugnelę, 1958 m.

sias peržiūras ir konkursus užimdavo pirmąsias vietas. Tuose konkursuose pasirodydavau ir aš su savo improvizacijomis. Nepaprastai daug Tėvas bendravo su vaikais. Jiems parašė kelis šimtus dainų, vadovavo vaikų ir moksleivių chorams, o Jono Jablonskio gimnazijoje su vaikais pastatė savo operą „Žiogas ir skruzdės“ bei baletą „Piemenaitė ir kaminkrėtys“.

1953 metais operą transliavo Vilniaus radijas, savo iniciatyva įrašęs ne pianinu akompanuojamą vaikų dainavimą, kaip per spektaklius Kaune, o su visu orkestru. Bandė kurį laiką vidurinėje mokykloje dėstyti muziką, bet tai, švelniai tariant, jam sekėsi prasčiau. Būdavo, neapsikentęs mokinių elgesio visus išvarydavo už durų.

Klasėje likdavau tik aš vienas. Kai mokyklos direktorius Jurgis Mileris, susidomėjęs to baisaus triukšmo koridoriuje priežastimi, užeidavo į klasę,

Tėvas jam paaiškindavo: „Jie nenori mokytis muzikos.“ Vėliau šią frazę direktorius išmoko atmintinai. Tėvas buvo nepaprastai įdomus pasakotojas, mokėjo bendrauti ir su duobkasiu, ir su ministru. Su visais rasdavo apie ką kalbėti. Labai mėgo šposauti, iš jo lūpų išgirdau begalę neįtikėtinų istorijų apie keliones po Lietuvą, kai kartu su dailininkais rinko tautodailę, kai vadovavo Lietuvos kino studijos orkestrui, kai akompanuodavo žymiausiems Lietuvos dainininkams per gastroles po kraštą. Tėvas buvo pareigos žmogus. Nežinau nė vieno atvejo, kad būtų kur vėlavęs ar neatlikęs pažadėto darbo. Jis labai stebėdavosi nesilaikančiais žodžio, nepunktualiais, meluojančiais ar prastai dirbančiais dėl tingumo ar aplaidumo. Labai domėjosi politika, bet niekada nepriklausė jokiai partijai ar grupuotei. Buvo visų galų meistras ir niekada nedejavo dėl likimo skriaudų ar nelaimių. Niekada iš nieko nesiskolindavo. Gal todėl gyvenome ramiai ir teisingai.

Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Tėvas dirbo M. K. Čiurlionio galerijoje. Tuo metu muziejui vadovavo Paulius Galaunė. Tėvui buvo patikėtos sekretoriaus pareigos, į kurias įėjo ir kasmetinių ataskaitų apie muziejaus veiklą rašymas. Štai jose ir randu nemažai principinės kritikos tuometi-

nei muziejų tvarkai, ministerijai, departamentams ir pačiam direktoriui.

Tėvas be skrupulų įvardydavo visas muziejaus bėdas, nesvarbu, iš kur jos kildavo. Vienoje ataskaitoje pažymi, kad „be muziejaus paruošto kultūros paminklų apsaugos įstatymo paminklų apsaugos darbas [...] tiktai chroniškas nesusipratimas tarp norinčių šią apsaugą vykdyti muziejaus pareigūnų ir suinteresuotų vengti muziejaus kontrolės įvairių paminklų savininkų bei valdytojų arba kultūros paminklų prekiautojų“. Kitoje vietoje rašo apie muziejaus darbuotojams privalomų vykdyti darbų neadekvatų dydį. Dar kitur abejoja apie tikslingą muziejui skirtų lėšų panaudojimą ir pan. 1941 metais Tėvo parašyta itin išsami Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus ketverių metų ataskaita byloja apie reikalų išmanymą ir gyvą reakciją į to meto valdininkų požiūrį į kultūros būklę ne tik Kaune, bet ir visoje šalyje. Žinoma, tokios atviros ir ne visuomet patogios ataskaitos buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Tėvui tas pareigas teko palikti, nors su Pauliumi santykiai visą laiką buvo nepaprastai geri, netgi draugiški.

Svarbiausia Tėvui buvo šeima. Jas turėjo dvi. Pirmoji santuoka pasibaigė teismu ir skyrybomis. Sūnus Viktoras liko gyventi su motina. 1937 metais susikūrė nauja Kuprevičių šeima.

Regina ir Viktoras Kuprevičiai savo sode, 1975 m.

Muzikos barai / 15

s Viktoro Kuprevičiau motina Viktorija Šva baitė-Kuprevičienė

a mokinių jėgomis Viktoro Kuprevičiaus opera vaikams „Žiogas ir skruzdės“, pastatyt gimnazija), 1953 m.

Kauno 8-ojoje septynmetėje mokykloje (dabar – Jono Jablonskio

Viktoras ir Regina Kuprevičiai nam

uose, 1968 m.

Viktoras Kuprevičius su vaikais, 1973 m.

Giedrius ir Viktoras Kuprevičiai

Muzikos barai / 16

po kariliono koncerto Kaune, 1962

m.

saviveivadovavo daugybei Viktoras Kuprevičius e. Vyrų ansamblio repeticija klinių kolektyvų Kaun, 1963 m. „Pergalės“ gamykloje

Viktoro Kuprevičiaus vadovaujamo saviveiklininkų kvarteto koncertas Kauno filharmonijoje, 1962 m.

Iš kairės: Viktoras Kuprevičius, Vyta levskis po kariliono koncerto Kau utas Laurušas ir Dmitrijus Kabane, 1975 m.

Kauno kompozitoriai. Sėdi (iš kairės) Jonas Dambrauskas, Viktoras Kuprevičius, stovi (iš kairės) Giedrius Kuprevičius, Algimantas Kubiliūnas, Vladas Švedas, 1971 m.

Viktoras Kuprevičius su savo vadovaujamu moterų vokaliniu ansambliu „Živilė“, 1938 m.

Giedrius ir Viktoras Kuprevičiai po kariliono koncerto su publika, 1966 m.

previčiai namuose, Regina ir Viktoras Ku .

4 m 197

bos pirmininkas Kauno miesto savivaldybės tary iui įteikia KauVygintas Grinius Viktorui Kuprevič no garbės piliečio ženklą, 1991 m.

Muzikos barai / 17

IŠ PRAEITIES

Viktoras Kuprevičius Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, 1985 m.

Regina Lechavičiūtė-Kuprevičienė pagimdė pirmąjį sūnų, deja, negyvą, o 1944 m. balandžio 8 d. – mane.

Gimdymas buvo sunkus, ropojau iš Motinos įsčių tai šonu, tai užpakaliu, aiškiai nenorėdamas palikti šiltos ir jaukios menės. Į šį pasaulį atėjau tylėdamas ir tik po stipraus pliaukštelėjimo per užpakalį paleidau kakarinę.

Buvau smarkiai panašus į Tėvą. Tik be akinių. Sunkiais pokario metais, kai trūko ir maisto, ir drabužių, kai kiekvieną dieną – nesvarbu, ar vokiečių, ar sovietų okupacijos metais (mes visą laiką gyvenome Kaune), – grėsė represijos ar kiti nemalonumai, Tėvas visą laiką siekė, kad namuose būtų bent minimali gerovė. Tik vėliau supratau, kokia kaina to buvo siekiama.

Motina, kai jau būdavo visai striuka, dirbusi tai braižybos ir dailės mokytoja toje pačioje Jono Jablonskio mokykloje, tai dailininke Kauno jaunojo žiūrovo teatro dekoracijų ceche, galiausiai visą dėmesį sutelkė mano auklėjimui, namams. Be jos išmintingo vadovavimo šeimos biudžetui, be jos kruopščiai surašytų išlaidų ir pajamų sąsiuvinių gyvenimas būtų buvęs kur kas vargingesnis ir sunkesnis.

Tėvo archyve saugoma iškarpa iš XX amžiaus pradžioje kažkokio rusų kalba leidžiamo laikraščio, kuriame rašoma apie „jaunojo pianisto ir kompozitoriaus ponaičio Viktoro

Muzikos barai / 18

Kuprevičiaus kūrinėlius, pasižyminčius novatoriškumu ir geru skoniu“.

Apie jo kūrybą 1971 metais „Vakarinėse naujienose“ gražiai rašė Konradas Kaveckas, 1976 metais dienraštyje „Kauno tiesa“ – muzikologė Eugenija Ragulskienė, kuklius vertinimus pateikė muzikologė Galina Vulfson nedidelėje 1978 metais Rusijoje išleistoje knygelėje „Jie kuria vaikams“. Vėliau apie Tėvą rašė Virginija Vanagienė „Dienoje“ (1996), Lina Ežerskytė „Muzikos baruose“ (1997)... Rasime išbarstytų prisiminimų įvairių kultūros veikėjų memuaruose, enciklopedijose, netgi internete. Įsimintinas jautrus Sauliaus Keturakio straipsnis almanache „Santara“ (1992) su citatomis iš pokalbių su kompozitoriumi.

Neabejotiną Viktoro Kuprevičiaus muzikos gyvybingumą patvirtina ir faktas, kad jau gerą dešimtmetį Klaipėdos muzikinio teatro repertuare tvirtai laikosi muzikinė pasaka „Batuotas katinas“ (1950), kurios pastatymą 2001 metais inicijavo režisierė Rima Sasnauskaitė. 1989 metais baletmeisterio Vytauto Grivicko puikiai surežisuota opera „Žiogas ir skruzdės“ tikrai galėjo ilgiau gyvuoti Kauno muzikinio teatro scenoje, tačiau kažkam pasirodė, kad dviejų Kuprevičių repertuare per daug – tuo metu buvo sėkmingai rodomas ir mano miuziklas „Aš tau siunčiu labų dienų“. Vienam teko trauktis, tuo labiau kad maestro Vytautas po metų netikėtai mirė ir, kaip tokiais atvejais sakoma, nebuvo kam prižiūrėti spektaklio. Spektaklis nuolat vaikų pilnoje salėje buvo parodytas tikriausiai apie 40 kartų. Tarp sveikinimo laiškų radau ir telegramą, pasirašytą Juliaus Andrejevo, Osvaldo Balakausko, Vytauto Landsbergio ir Viktoro Gerulaičio. Joje rašoma: „Premjeros proga didžiuojamės Jumis, truputį pavydėdami Jūsų tvirtybės, optimizmo ir jaunatviško polėkio. Tesaugo Jus visos gerosios jėgos lietuviškos muzikos atgimimui...“ Sėkmė lydėjo ir po metų Vilniuje, Profsąjungų rūmuose, to paties baletmeisterio dar kartą pastatytą operą „Žiogas ir skruzdės“, kur dainavo ir šoko net 112 vaikų!

Priminsiu, kad Tėvas sukūrė keturias radijo operetes vaikams, gyvai trans-

liuotas tarpukaryje Kaune įsikūrusio Radiofono bangomis. Šios radijo stoties bemaž kas savaitę transliuotiems muzikiniams vaidinimams Tėvas muziką nuolat kūrė 1930–1946 metais, ir tokių premjerų suskaičiavau septyniasdešimt vieną. Įdomių patirčių rastume ir gilindamiesi į Tėvo muziką, lydinčią lietuviškosios dokumentikos filmus, apybraižas, kino žurnalus. Prisimenu, visa mūsų šeima 1955 metais buvome nuvykę į garsiuosius Kuršėnų vaikų namus – Tėvas norėjo, kad kuriama muzika atitiktų juose vyravusią atmosferą. Apie Tėvo muziką dar vienur kitur rašyta, informuota, bet negausiai. Tėvo kūrybinis palikimas lig šiol nėra pakankamai nei tyrinėtas, nei įvertintas. Archyve radau keletą recenzijų, parašytų sovietmečiu Valstybinės grožinės literatūros leidyklos rengiamam V. Kuprevičiaus dainų leidiniui. Pabrėžęs „neabejotinus kompozitoriaus meninius gabumus“, recenzentas apgailestauja, kad „dainose nesijaučia lietuviškos liaudies dvasia, kurią galima būtų pasiekti su charakteringu tercijos, kvartos ir tercijos intervalų ėjimu“. Muzikos mokytoju chorvedžiu pasirašęs recenzentas dar ir dabar dainuojamoje dainelėje „Tėviškėlė“ siūlo „5-tam takte pakeisti 3-čio balso dvi mažosios oktavos gaidas a į pirmos oktavos cis“. Apie itin populiarią dainą „Saulės kūdikėlis“ (eilės S. Nėries) kitas recenzentas rašo: „Ar ši daina bus kuo nors įdomesnė ir naujesnė už jau seniai skambančias panašias dainas?

Atrodo, kad muzikos autorius mūsų naujos epochos poetę apvilko viduramžių rūbais. Siūlau kompozitoriui peržiūrėti 11-tą taktą dėl chromatiškų ženklų.“ Ar įsiklausė Tėvas į šias pastabas, ar redagavo melodijas, nežinia.

Tokia vertingų patarimų praktika tais laikais buvo įprasta. Ypač įdėmiai buvo tikrinami ideologiniai aspektai, tekstai. Prisimenu Tėvo pasakojimą apie eilinę perklausą pokario metais Kaune įsikūrusioje Kompozitorių sąjungoje. Tuomet autoriai naujus kūrinius turėdavo pateikti kolegų teismui. Dažniausiai tose perklausose būdavo kompozitorių kūrybinę (ir ne tik) veiklą kuruojantis atstovas iš KGB. Kartą, išklausę Antano Račiūno

Sonatiną obojui ir fortepijonui, visi pripažino neabejotiną kūrinio vertę. Žodžio paprašė ir Atstovas: „O kas parašė žodžius?“ – „Draugas Atstove, sonatinose žodžių nebūna.“ – „Kaip tuomet liaudis supras, apie ką tame kūrinyje kalbama?“ Regėdamas, kad žanro ypatumų paaiškinti nepavyks, Balys Dvarionas pasiūlė tuo klausimu pasikalbėti rimčiau. Taip visa kompanija nukeliavo į artimiausią restoraną, kuriame Atstovui buvo išsamiai paaiškinta vartojant papildomas priemones. Tėvas sakė, kad po to pokalbio daugiau perklausose klausimų nekildavo. Taigi, dažnai recenzentų pastabos muzikai didelės įtakos neturi, ypač jei jos smulkmeniškos ir neprofesionalios. Viską lemia išbandymas laiku. O kad taip yra, jau patyrėme – daug nepaprastai gražių ir įsimintinų Tėvo dainų nuolat atgimsta ir kiekviena karta jas naujai atranda. Tarp atrandančiųjų esu ir aš, retsykiais vieną kitą Tėvo dainą tai pasiūlydamas atlikėjams, tai jų pageidavimu instrumentuodamas ansambliui ar orkestrui. Kelios dainos tapo lyg liaudies – „Skambėk, pavasarėli“, „Pajūriais, pamariais“, „Malūnėlis“, „Saulės kūdikėlis“, „Tėviškėlė“, „Lakštingala“, „Vosilkėliai“... Viename laiške Tėvui klaipėdietis Henrikas Vaitkevičius 1989 metų pavasarį rašo: „Jūsų dainos negali būti užmirštos.

Jos turi būti žinomos tautai ir turi būti dainuojamos.“ Ir prašo atsiųsti penkių dainų natas, kurias ketina „plačiai paskleisti jaunuomenėje“. Įdomi Tėvo kūrinių leidybos pradžia. Dariaus Kučinsko užrašytuose leidėjo Jono Petronio „Prisiminimuose“ skaitau: „1939 metais atostogaujant Palangoje, jaunų karių būryje vieną vakarą labai gražiai dainavo.

Buvau sužavėtas. Jei kas pasiūlydavo, supirkdavau iš gyventojų pavienius gaidų egzempliorius. Tarp supirktųjų gaidų buvo Marko Cirinskio išleistos dainos „Pajūriais“ egzempliorius. Ir staiga prisiminiau šią dainą, girdėtą Palangoje. Pasirodė, kad šios dainos autorius – Viktoras Kuprevičius, žodžiai Petro Babicko.

Nutariau išspausdinti gaidas. Susi-

siekiau su V. Kuprevičiumi (jis mano kaimynas buvo ir tebėra), jis neprieštaravo, net apsidžiaugė, kad jo daina bus išspausdinta (2 000 egz. – G. K).

O kai išspausdinau, atnešė dar du rankraščius – „Tarantelą“ ir „Lakštingalos giesmę“. Ir šiuos kūrinius išspausdinau.“ Dokumentai byloja, kad leidėjas už galimybę išleisti natas autoriams vien per pusmetį išmokėjo 24 240 reichsmarkių. Tėvui honoraras siekė 900 RM. Apie gana didelį atlygį galima spręsti palyginus su naujo tanko „Tiger I“ kaina, kuri tuomet siekė 250 000 RM. Tokia buvo nepailstančio, moderniai mąstančio ir europinius leidybos standartus pasiekusio lietuviškos muzikos leidėjo Jono Petronio veiklos pradžia. Vokiečių okupacijos metai, 1943-iųjų ruduo... Po daugelio metų, 1997-ųjų pavasarį, su V. Kuprevičiaus natoms skirtu leidybos ženklu Jonas Petronis išleido ir mano Preliudą M. K. Čiurlionio atminimui dabarties laikams didžiuliu 1 000 egzempliorių tiražu. Beje, leidėjo nuojauta pasitvirtino – visas Tėvo dainų ir mano Preliudo tiražas, kaip ir anuomet, buvo išpirktas...

P. S. Prisiminimai dažnai tėra interpretacijos, kaip ir istoriniai faktai, kurie kiekvienoje kronikoje vis kitokie. Sunku atsiriboti nuo per laiką gimstančių tolstančios praeities pagimdytų fantazijų, regėjimų, papuošimų, kuriais papildome savo autobiografijas ar memuarus. Knygoje „Koncertas“ tokių „papildymų“ vengiau, nors nuo vertinimų ar refleksijų susilaikiau sunkiai. Tad į visa, ką prisimename ir ką vadiname praeitimi, visuomet verta žvelgti kaip į kadaise gyvenusių žmonių kūrybos paaiškinimą. Kiekvienos epochos kūrėjas ateina į dabartį ne tik su savo kūriniais, tačiau ir su laikmečiu. Toks man dabar ir mano Tėvas, nedaloma visos mūsų muzikinės kultūros – ir ne tik! – dalis. n Fragmentai iš autobiografinės knygos „Koncertas“ („Tyto Alba“, 2014)

Viktoras Kuprevičius skambina Kauno karilionu, 1948 m.

Muzikos barai / 19

SUKAKTIS Algimantas KUBILIŪNAS

J

ei svečias, atvykęs į Kauną, norėtų apsilankyti Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriuje, dažnas miestietis jam negalėtų nurodyti organizacijos buveinės. Šiuo Algimantas Kubiliūnas metu jos paprasčiausiai nėra, o jeigu tiksliau – yra tik formali vieta... Jei svečias būtinai norėtų sužinoti, kur mes renkamės pabendrauti, aptarti organizacinių ir kūrybos reikalų, atsakyčiau: „Dažniausiai – po ąžuolu“. Žinoma, intrigos dėlei vietos „po ąžuolu“ tiksliau nenurodau, bet užtikrinu, kad tai labai draugiška, darbinga ir miela vie-

50 metų kelias ta, čia gimė ne viena veiklos idėja.

Taigi, skyrius – ne pastatas, ne graži iškaba ar vėliava, o vienminčiai dirbantys žmonės.

Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius, šiandien vienijantis aštuonis kompozitorius ir keturis muzikologus, jau skaičiuoja 50-uo-

sius gyvavimo metus. Istorijoje 50 metų – akimirka, tačiau skyriaus veiklos požiūriu juos galime prilyginti ištisai epochai, juolab kad tuo laikotarpiu buvo nemažai istorinės reikšmės įvykių (imperijos griūtis, šalies išsilaisvinimas), ženklinusių ir savaip lėmusių mūsų darbų pobūdį. Jubilie-

Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus nariai Giedriaus Kuprevičiaus namų sode, 2018 m. rugpjūčio 31 d.

Muzikos barai / 20

jinės sukakties proga noriu priminti keletą svarbesnių ir įdomesnių skyriaus istorijos momentų, padėsiančių aiškiau įsivaizduoti ir suprasti miesto pusės amžiaus muzikinio gyvenimo atmosferą.

Prieš 50 metų Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus įkūrimą paskatino kelios priežastys.

Kompozitorių nuomone, skyriaus buvimas galėjo padėti spręsti kai kurias miesto muzikinio gyvenimo problemas ir palengvinti kūrybos sklaidą. O žvelgiant to meto valdžios akimis (ji skyriaus įkūrimą entuziastingai rėmė žodžiais), svarbiausia priežastis, manau, buvo politinė. Bolševikmečiu stengtasi visus, ypač inteligentus ir kūrėjus, kontroliuoti, dėl to Kompozitorių sąjunga, tikėtina, buvo vertinama kaip patogus įrankis kompozitoriams laikyti valdžios akiratyje, jų kūrybai ir visuomeninei kultūrinei veiklai stebėti, per sąjungą kūrėjų darbams subtiliai primesti tam tikrus ideologinius reikalavimus. „Išsiugdykime vešlų socializmo medį ir jo paunksmėje ramiai eksperimentuokime“, – mokė Lietuvos kompozitorių sąjungos suvažiavimo (o gal plenumo – nebepamenu) dalyvius komunistų partijos ideologas Lionginas Šepetys. Kitą kartą piktokai aiškino: „Turime suvokti, kad socializmas Lietuvoje nuga-

Pirmieji Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus nariai (iš kairės): Giedrius Kuprevičius, Algimantas Kubiliūnas, Jonas Dambrauskas, Vladas Švedas, Viktoras Kuprevičius, 1971 m. birželis

stoję aplink didžiulį stalą, 10 ar 15 minučių pasikalbėjome ir paskelbėme, kad Kompozitorių sąjungos Kauno skyrius įkurtas, Giedrių Kuprevičių patvirtinome vadovu (jo pareigos skambėjo labai keistai – atsakingasis sekretorius). Nebuvo nei šampano, nei aplodismentų, nei rankų paspaudimo, taip pat ir skyriaus įsteigimo, jo vadovo rinkimo protokolo...

Jonas Dambrauskas, giesmė „Malda už Tėvynę“, XX a. 3–4 deš.

lėjo visiškai ir galutinai.“ 1971 m. birželio pradžioje į Kauną atvyko Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Vytautas Laurušas ir keli valdybos nariai. Keturi kauniečiai kompozitoriai – Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai, Vladas Švedas ir Algimantas Kubiliūnas (penktasis, Jonas Dambrauskas, sirgo) – ir vilniečiai svečiai (šie, žinoma, pirmiausia apsilankė miesto partijos komitete, ten, matyt, buvo gautas paskutinis palaiminimas kurti skyrių), susirinkome Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos dėstytojų kambaryje. Su-

Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Plokštelė „Kauno dailės muziejaus varpai“.

Skambina Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai, 1968 m.

Juozo Naujalio sūnus Tadas Naujalis ir muziejininkė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė minint J. Naujalio 120-ąsias gimimo metines M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje, 1989 m.

Muzikos barai / 21

Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

SUKAKTIS

Skyriaus atsiradimas tuo metu jau buvo pribrendęs. Po kompozicijos studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) į Kauną grįžęs Giedrius Kuprevičius su sunkiai įsivaizduojama uraganine energija ėmėsi muzikinės kultūrinės veiklos.

Laikraštyje „Kauno tiesa“ įsteigė nuolatinį skyrelį „Muzikinis gyvenimas“, kas savaitę nušviečiantį miesto muzikinio gyvenimo naujienas, užmezgė ryšį su jaunuomene, skaitė paskaitas bibliotekose, mokyklose, organizavo koncertus, Lietuvos televizijoje rengė muzikines laidas. Savo veikla jis tapo pavyzdžiu kolegoms, stengėsi ir juos įtraukti į tą darbų sūkurį. Šiandien, vertinant ano meto įvykius, reikia atvirai pasakyti, kad Giedriaus pastangomis mieste sukeltas kultūrinis sambrūzdis iš esmės buvo jo asmeninis, bet ne skyriaus nuopelnas. Nė vienas po Giedriaus dirbęs skyriaus vadovas mieste nesulaukė tokio populiarumo. Šiandien Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui vadovauja muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė.

Keitėsi laikai, keitėsi reikalavimai ir galimybės, buvo ir ekstremalių situacijų, tad kiekvienam vadovui tek-

Muzikos barai / 22

davo spręsti vis kitokius klausimus.

Labai sudėtingas buvo 1988–1992 metų laikotarpis, kai griuvo senosios valdžios struktūros, formavosi naujos, o toje sumaištyje į sceną lipo garsiai šaukiantys ir nežinia ko reikalaujantys, dažniausiai sveika nuovoka ir profesionalumu nepasižymintys asmenys. „Gana!“ – rėkė vienas muzikas Dramos teatre susirinkusiems Kauno menininkams. – Kompozitoriai jau prisivadovavo, dabar vadovausime mes! Šalin Stalino sukurtą kompozitorių organizaciją!“ Kodėl tokiems „šaukliams“ užkliuvo Kompozitorių sąjungos Kauno skyrius, o ne, pavyzdžiui, rašytojai ar dailininkai, pasakyti sunku. Gal kiek nepatogu buvo jausti kompozitorių įtaką? Tų „mes“, atrodo, nebuvo daug, bet jie kuriam laikui sugebėjo prisiplakti prie dar sunkiai kultūros situacijoje besiorientuojančios naujosios miesto valdžios, ir jų balsas buvo girdimas. Tai jie, nuvykę į Kultūros ministeriją (kartu su aukštu miesto savivaldybės pareigūnu), siūlė panaikinti Kauno muzikinį teatrą ir vietoj jo įsteigti kažkokį muzikinės kultūros centrą ir tada... tada pradėti statyti operas! O tuometis miesto kultūros skyriaus vedėjas Kompozitorių są-

Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

J. Gruodžio muzikos mokyklos pedagogai ir moksleiviai apie 1973–1974 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Jūratė Urbonavičiūtė, Eugenija Ragulskienė, Elena Martinonienė, Alfonsija Želvytė; antroje eilėje: ?, Vladas Švedas, Violeta Kobilinskaitė, Aldona Vaicekauskaitė; trečioje eilėje: Gabija Lauciūtė, Jonas Jučas, Dalia Kairaitytė

jungos Kauno skyriaus vadovui rimtu veidu aiškino, kad atlikti kauniečių kompozitorių kūrinius koncertuose nėra prasmės (taigi, nėra reikalo ir juos organizuoti bei finansuoti), nes, esą, jie nieko vertinga nesukuria. Užbėgdamas į priekį noriu priminti, kad po Nepriklausomybės atkūrimo net trys kauniečiai kompozitoriai už kūrybinius pasiekimus apdovanoti Nacionalinėmis premijomis. Čia tik pora iš didelės gausos to meto „perliukų“, kurie tilptų nebent į nemažos apimties rašinį. Tačiau skyrius sėkmingai praplaukė visokius slenksčius, gyvenimas normalizavosi. Šioje vietoje reikėtų truputį nukrypti į šalį ir paaiškinti, kad bolševikmečiu kompozitoriai iš esmės privaloma tvarka turėdavo teikti savo kūrinius viešoms perklausoms ir viešiems kolegų aptarimams, nes be jų „kolegiško įvertinimo“ Kultūros ministerija autoriams neskirdavo honoraro. Tai buvo tam tikra kūrybos kontrolės forma, dėl to perklausų organizavimas ir kūrinių atlikimas jose būdavo finansuojamas. Esu įsitikinęs, jog perklausos buvo vertingos tik informacijos požiūriu – kaip galimybė susipažinti su kolegų darbais, bet nesu girdėjęs, kad po aptarimų ir kritikos kuris nors autorius būtų redagavęs savo kūrinį.

Perklausos kai kada sukeldavo nereikalingų emocijų, po kritikos priedanga būdavo paranku įgelti kolegai...

Atgavus Nepriklausomybę visa tai, kaip ir įvairūs ataskaitiniai koncertai, skirti bolševikinėms šventėms, Lenino gimtadieniams, dingo ir kilo būtinybė ieškoti kitokių kūrybos sklaidos formų. 1994 m. skyriui pradėjusiai vadovauti kompozitorei Daliai Kairaitytei kilo puiki idėja Kaune rengti

A. Kubiliūnas, B. Kubiliūnienė ir E. Ragulskienė svečiuose pas S. Gruodienę (antra iš dešinės), apie 1983 m.

ryba ir jos sklaidos kelių ieškojimas. Šiandien tam tarnauja festivalis „Iš arti“, tapęs svarbiu vidurio Lietuvos muzikiniu projektu, kauniečių kompozitorių sakralinės muzikos rudeniniai premjerų koncertai, inicijuojami skyriaus vadovės Kristinos Mikuličiūtės-Vait- Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius (iš kairės): A. Kubiliūkūnienės, autori- nas, V. Švedas, D. Kairaitytė, Z. Bružaitė, V. Bartulis, A. Brilius, G. Kuniai kompozitorių previčius, 1996 m. kūrybos vakarai ir kt.

Per visą gyvavimo laikotarpį sky- už darbą negauna atlyginimo, tačiau rius neteko 6 narių: kompozitorių narių entuziazmas, sąmoningumas, Jono Dambrausko, Viktoro Kuprevi- supratimas, kad tokia organizacija čiaus, Vlado Švedo, Daivos Rokaitės- reikalinga miesto muzikiniam gyveDženkaitienės, Lietuvos nacionalinės nimui, palaiko jos egzistavimą. kultūros ir meno premijos laureato Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, Vidmanto Bartulio ir muzikologės kad Lietuvos kompozitorių sąjungos Eugenijos Ragulskienės. Ji, beje, buvo Kauno skyrius – ryški ir svarbi spalva pirmoji Kauno skyriaus muzikologė Kauno muzikinio gyvenimo paletėje. ir pirmoji narė moteris. n Kauno kompozitorių organizacija nėra juridinis darinys, jos vadovė Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį, kuriame savo kūrybą galėtų pristatyti Kauno kompozitoriai.

1997 m. įvyko pirmasis trijų koncertų festivalis „Iš arti“, jame, be lietuvių, dalyvavo ir Talino styginių kvartetas. Renginys sėkmingai augo ir brendo, atsirado rėmėjų. D. Kairaitytei pasitraukus iš pareigų, festivalį toliau puoselėjo šviesaus atminimo kompozitorius Vidmantas Bartulis, vėliau – kompozitorė Zita Bružaitė.

Festivalis „Iš arti“ Kaunui ir kauniečiams davė ir duoda labai daug: į jį atvyksta atlikėjų iš viso pasaulio, koncertuoja geriausi Lietuvos, taip pat ir Kauno, muzikai. Festivalio užsakymu gimė ne vienas naujas kauniečių (ir ne tik) kompozitorių kūrinys ir tai, mano manymu, didžiausias festivalio nuopelnas lietuvių muzikai. Ar ne dėl to Lietuvos kompozitorių sąjungos užkulisiuose vienu metu buvo pasigirdę šnabždesių, kad šis festivalis turėtų būti perkeltas į Vilnių!?

Jie, ačiū Dievui, greit nuslopo, tačiau mane gąsdina, kad mes niekaip neišsivaduojame iš provincialaus mąstymo, kuris trukdo bet kokiai pažangai.

Tiesiog banalu klausti: ar Vilniuje sukoncentravus viską, kas gera, Lietuvos kultūra taptų įdomesnė? Tokio mąstymo šaknys buvo formuojamos dar bolševikų laikais. Pavyzdys: kai praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Kaune buvo kuriamas styginių kvartetas, kai miesto kultūros skyriuje dėl to vyko diskusijos ir buvo priekaištaujama Kompozitorių sąjungos Kauno skyriui, kad jis reikalauja lėšų kvartetui išlaikyti, iš Kultūros ministerijos atskriejo ministro replika: „Ar kauniečiams reikia kvartetų muzikos?

Galime suorganizuoti Kaune kvartetų koncertų, kiek tik pageidaujama...“ Žinoma, posėdžių protokoluose tokių žodžių nerasite, tai diskusijų, svarstymų kalbos, bet jos aiškiai atspindi už kultūrą atsakingų asmenų požiūrius ir nuostatas, kurios lemdavo (ar galėjo lemti) sprendimus.

Kintant Lietuvos kultūriniam gyvenimui, keičiantis visuomeninio ir politinio bei ekonominio valdymo struktūroms, keitėsi ir Kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus veiklos formos. Dabar pagrindinis rūpestis – kū-

Po Kauno kompozitorių sakralinės muzikos premjerų koncerto „Vakaro malda“ Kauno Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje. Pirmoje eilėje iš kairės: Viltė Žakevičiūtė, Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Vytenis Gurstis, dainininkės Simona Liamo ir Nora Petročenko, Aistė Baliunytė; antroje eilėje: Giedrė Pauliukevičiūtė, Raimundas Martinkėnas, Zita Bružaitė, Algimantas Kubiliūnas, Giedrius Kuprevičius, 2020 m. spalio 24 d.

Muzikos barai / 23

KRONIKA KONFERENCIJA „LIETUVOS KOMPOZITORIŲ SĄJUNGOS KAUNO SKYRIUS. PAVELDAS IR DABARTIS“ Kauno miesto muziejaus fonduose saugomi eksponatai liudija istorinį ir kultūrinį Kauno ir visos Lietuvos kontekstą.

Ypač svarbi mūsų istorijos dalis yra muzikinė kultūra. Daugelyje Lietuvos muziejų saugomi pavieniai muzikos paveldo eksponatai, ir tik keliuose jie kryptingai kaupiami ir tyrinėjami.

Vienas tokių – Kauno miesto muziejus, surengęs jau penkias muzikos paveldui skirtas konferencijas, išleidęs pagal ankstesnių konferencijų pranešimus parengtus straipsnių rinkinius „Lietuvos muzikos paveldo tyrimai: rinkiniai, asmenybės, tarpdalykinės sąsajos“ (2018) ir „Lietuvos muzikos paveldo tyrimai: Valstybingumo idėjos ir religinis paveldas“ (2019).

Muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus (kartu su Lietuvos kompozitorių sąjunga) balandžio 9 dieną suorganizuotos penktosios konferencijos objektu buvo pasirinkta Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus, šiemet mininčio penkiasdešimties metų jubiliejų, veikla.

TSRS kompozitorių sąjungos dalimi tapusi Lietuvos kompozitorių sąjunga įsteigta 1941 metais, jos organizacinio komiteto pirmininku buvo paskirtas kompozitorius Juozas Gruodis, kurio dvasia vis dar gyvai

jaučiama Kaune – J. Gruodžio konservatorijoje, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, bet ypač jo namuose, Kauno miesto muziejaus skyriuje. Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius buvo įkurtas 1971 metais, jo gyvavimo laikotarpis apima ir sovietmetį, ir Atgimimą. Į palyginti nesenus laikus neretai žiūrime kiek atsainiai: „ne taip čia ir seniai“, „taigi sovietmetis“, „negi tai jau paveldas“? Be to, dabar kontroversiškai vertinama viskas, kas kaip nors susiję su sovietmečiu. Ir būtent todėl apie tai reikia diskutuoti, juolab kad Kauno miesto muziejaus tikslai – pažinti, įsitraukti, dalintis, burtis, kalbėtis, kartu ieškoti atsakymų, šiuolaikiškai pasakoti Kauno istoriją ir istorijas.

Nuostabu, kad net du iš penkių skyriaus įkūrėjų – kompozitoriai ir pedagogai Algimantas Kubiliūnas bei Giedrius Kuprevičius – ir šiandien yra aktyvūs Kauno muzikinio gyvenimo dalyviai. Skyrius vienija dvylika skirtingų kartų narių: kompozitorius Algirdą Brilių, Zitą Bružaitę, Giedrę Pauliukevičiūtę, Dalią Kairaitytę, Algimantą Kubiliūną, Giedrių Kuprevičių, Raimundą Martinkėną, Viltę Žakevičiūtę, muzikologus Kristiną Mikuličiūtę-Vaitkūnienę, Aliną Ramanauskienę, Aušrą Strazdaitę-Ziberkienę ir Darių Kučinską. Šios konferencijos pranešimai atskleidė LKS Kauno skyriaus veiklos pradžią, pristatė kompozitorių kūrybinius portretus, Tarptautinio festivalio „Iš arti“ veiklą. Giedrius Kuprevičius skaitė pranešimą „Kauno

MUZIKINIAI PAVASARIO SPINDULIAI NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE

Konferencijoje pristatytas daugiaplanis kūrybinis kompozitorės Zitos Bružaitės portretas

kompozitorių ir muzikologų skyriaus aušra: arčiau liaudies, toliau nuo valdžios“. Anot kompozitoriaus, „50 metų Kauno kompozitorių ir muzikologų skyriui – tai ir pusė amžiaus miesto muzikinės istorijos, kurioje įrašyta daugybė įvairios reikšmės muzikinio gyvenimo įvykių. Nuo Kaune gyvenančių ir kuriančių kompozitorių naujų kūrinių premjerų, muzikologų darbų publikacijų, bendrų kultūros reikalų judinimo ir įvairių problemų sprendimo iki socialiai svarbių renginių, kuriuose dalyvauja labai platūs miesto gyventojų sluoksniai.“ Muzikologė Beata Baublinskienė kalbėjo apie keturis skyriaus kompozitorius, Eduardo Balsio mokinius – G. Kuprevičių, D. Kairaitytę, V. Bartulį ir A. Brilių. Algimanto Kubiliūno kūrybinį portretą pateikė kompozitorė Zita Bružaitė. Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė kalbėjo apie, jos nuomone, mačiūniškos dvasios kompozitorių Vidmantą Bartulį, Dainora Merčaitytė pristatė daugiaplanį Zitos Bružaitės portretą. Konferenciją pranešimu apie Kauno skyriaus narių indėlį į Tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį „Iš arti“ baigė muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.

Svarbu pabrėžti, kad nuotoliniu būdu vykusi konferencija pasiekė daugybę klausytojų.

Jos įrašą ir dabar galite rasti Kauno miesto muziejaus „Facebook“ paskyroje, bus paskelbtas pranešimų pagrindu parengtų straipsnių rinkinys.

Aušra STRAZDAITĖ-ZIBERKIENĖ

Gyvenimas padiktavo naujas bendravimo formas – konferencivyko ZOOM‘u

Muzikos barai / 24

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro kūrybiniam gyvenimui pandemija – ne kliūtis. Gal net atvirkščiai – naujos aplinkybės skatina kūrybingai pažvelgti į vertingiausios muzikos pateikimą plačiai simfoninės muzikos gerbėjų auditorijai. Didžiojoje salėje vyksta repeticijos, garso įrašai, virtualūs ir įprasti koncertai. Be abejo, publikos skaičius griežtai ribojamas, klausytojų ir daugumos atlikėjų veidus dengia kaukės. Siekiant maksimaliai riboti kontaktus, orkestras padalintas į dvi grupes, tad koncertų organizatoriams tenka rimtai pasukti galvas atrenkant tokioms sudėtims tinkamą repertuarą. Tačiau matome ir girdime, kad šis uždavinys puikiai sprendžiamas. Šių metų gegužės 14 ir 15 d.

Filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo nuostabi, nedažnai atliekama muzika.

Gegužės 14-ąją Skaitmeninės salės koncerte, kuriam dirigavo kolektyvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas, skambėjo Ludwigo van Beethoveno muzika ir LNSO violončelininko, kompozitoriaus Arvydo Malcio simfoninis kūrinys „Žinia“.

Remdamasis sau būdingais citavimo, ostinatiškumo ir simfoninio koliažo principais A. Malcys raiškiai perteikia dramatiškus L. van Beethoveno vidinio ir išorinio pasaulio konfliktus. Kūrinyje naudojami Vienos klasiko muzikos motyvai, taip pat džiazo ritmai ir kitos šiuolaikinei muzikai būdingos raiškos priemonės.

Dvigubas didingasis L. van Beethoveno penketukas – Penktoji simfonija c-mol (Likimo) ir Penktasis, Imperatoriškasis, koncertas fortepijonui Es-dur. Šių kūrinių skambėjimas priminė mums apie praėjusiais metais minėtą genijaus 250-ties metų jubiliejų.

L. van Beethoveno Penktoji simfonija – repertuarinis, labai dažnai kiekvieno save gerbiančio orkestro atliekamas kūrinys. Atrodytų, ką nauja begalima atrasti...

Tačiau nuo pat pirmųjų repeticijų M. Pitrėnas atskleidė originalų požiūrį į visiems gerai žinomą opusą. Dirigentas orkestrą traktuoja tarsi jautrų muzikos instrumentą,

mokslinių straipsnių ir populiarių knygų autorių, Ženevos universitetinės ligoninės diabetologą-dietologą. Medikas lydi Mūzą ne tik kiekviename koncerte – jis dažnas svečias ir repeticijose. Beje, profesorius laisvalaikiu griežia smuiku Ženevos muzikos mėgėjų orkestre, muzikuoja kartu su gyvenimo drauge.

Skaitmeninėje salėje įrašyti kūriniai su dideliu pasisekimu birželio 22 d. buvo atlikti Filharmonijos Didžiojoje scenoje, Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte „Likimo simfonija“. Į gegužės 15-osios koncertą „Orkestro portretas“ patekti buvo tikrai nepaprasta – Filharmonijos salėje dėl pandemijos apribojimų negalėjo būti daugiau kaip pusantro šimto klausytojų.

Koncertą pradėjo Antono Brucknerio Motetas „Christus factus est“, WAB 11, jį atliko LNSO trombonininkai Rimantas Valančius, Marius Balčytis, Albinas Gražulis, Valentas Marozas ir tūbininkas Sergijus Krisenka. Puiki ansamblio darna, nepriekaištinga intonacija, raiški genialios Bruknerio muzikos interpretacija klausytojus nuteikė šviesiai ir viltingai.

Antrasis kūrinys – Felixo Mendelssohno-Bartholdy Okteto styginiams Es-dur, op. 20, pirmoji dalis. Pirmaisiais smuikais griežė Dalia Dėdinskaitė-Pyšniak ir Laura Savickė, antraisiais – Kristina Morozova ir Dalia Tamošiūnienė, altais – Dovilė Juozapaitienė ir Vidas Vekerotas, violončele – Edmundas Kulikauskas, kontrabosu – Dainius Rudvalis. Puikiai muzikuojantis ansamblis išsiskyrė įdomiais, gerai apgalvotais, suderintais štrichais, nepriekaištingai surepetuotais

Griežia Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro stygininkų grupė Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

gebantį perteikti subtiliausius dinamikos, ritmo, emocinius niuansus. Čia privalome prisiminti mūsų didįjį Maestro, daugiau nei penkiasdešimt metų LNSO vadovavusį Juozą Domarką, kuris su ypatinga atsakomybe formavo talentingų atlikėjų kolektyvą, padėjo tvirtus simfoninės muzikos atlikimo pamatus. Tai ryškiai atsiskleidė simfonijos įžymiajame obojaus solo, kurį puikiai pagrojo obojų grupės koncertmeisteris Tomas Bieliauskas.

J. Domarko mokinio M. Pitrėno interpretacijoje organiškai jungėsi klasikinės atlikimo priemonės, tokios, kaip itin saikingas vibrato naudojimas chordofonų grupėse, stryko judėjimo greitis, jo vieta ant stygos, ir romantiškai subtilus muzikinių paveikslų perteikimas.

Nauja traktuotė tarsi pavasario pumpurą išsprogdino Beethoveno šedevrą, ištraukė iš tradicinių klasikinės muzikos atlikimo rėmų, kiekvienai skambančios partitūros eilutei suteikdama gyvybingo alsavimo, naujų emocinių prasmių.

Mūza Rubackytė – visada laukiama orkestro viešnia. Artistai tarpusavyje kalbasi: „Girdėjai? Vėl grosime su Mūza...“ Neblėstanti elegancija, nuoširdus dėmesys ir pagarba kolektyvui, meistriškas ir emocionalus muzikos atlikimas – šios savybės pelnytai sukūrė fortepijono primadonos aureolę. Solistė skambino įžymųjį Beethoveno Imperatoriškąjį koncertą fortepijonui Nr. 5 Es-dur. Jau pirmieji įžangos akordai leido teisingai nuspėti, kad klausytojų (ir orkestro) laukia tobulai nugludintas šios beveik valandą skambančios partitūros atlikimas. Šiuokart žavėjomės ne vien solistės muzikavimu, bet ir fizine jos forma: dėl smulkių techninių nesklandumų grandiozinį koncertą teko kartoti du kartus su trumpute dešimties minučių pertraukėle. Sunku patikėti, tačiau antrasis variantas buvo dar ryškesnis, įdomesnis ir emocionalesnis. Jis tarsi pratęsė pirmojo varianto nuotaikas, tačiau dabar solistė dar geriau atskleidė subtiliausius genialios partitūros niuansus. Ir visa tai – tarsi žaidžiant, be jokių nuovargio ženklų.

Repeticijų metu solistė trumpai užsiminė apie pandemines nuotaikas: „Neįsivaizduoji, kaip dabar sunku keliaujančiam žmogui...“ Tačiau įrašant koncertą sklandė Mūzai būdingas optimizmas, užtikrintumas ir profesionalumas.

Visada malonu matyti solistės vyrą Alainą Golay, profesorių,

LNSO garbės dirigentas Juozas Domarkas džiaugiasi orkestro muzikantų meistriškumu

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

DIDŽIOJI SALĖ

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras iš arti

Mendelssohnui charakteringais duetais, na, ir finaliniu įspūdingu viso ansamblio unisonu. Mes, atlikėjai, žinome, kiek kantrybės ir profesionalumo reikalauja toks ansamblinės muzikos parengimas ir pateikimas.

Maxo Brucho Okteto styginiams B-dur atrąją ir trečiąją dalis atliko Rasa Vosyliūtė, Agnė Švagždaitė (pirmieji smuikai), Ramunė Grakauskaitė, Inga Aleksienė (antrieji smuikai), Vitalija Raškevičiūtė, Monika Kiknadzė (altai), Onutė Švabauskaitė (violončelė) ir Dainius Rudvalis (kontrabosas).

Muzika prasidėjo gedulinga įžanga, kurią jautriai ir išraiškingai atliko darnus smuiko, dviejų altų ir violončelės kvartetas. Skaidriai liūdna pirmojo smuiko melodija tarsi romantiško rytmečio valtis išniro iš melancholiškų akordų rūko... Puikus, sodrus ir kilmingas Rasos smuiko tembras kėlė klausimą, kad gal griežiama senu kolekciniu italų meistro instrumentu. Tačiau paaiškėjo, kad tai 2012 metų čekų meistro Jano Spidleno smuikas. Jis ypač puikiai skambėjo bravūriškai pavasariškame ciklo finale.

Wolfgango Amadeaus Mozarto Serenados Nr. 11 Es-dur trečiąją, ketvirtąją ir penktąją dalis atliko medinių pučiamųjų oktetas: obojininkai Tomas Bieliauskas ir Viktoras Palejus, klarnetininkai Andrius Žiūra ir Vytautas Giedraitis, fagotininkai Julius Klimavičius ir Martynas Mažeika, valtornininkai Jurgita Jankevičienė ir Egidijus Stanelis. Svajingai ir elegiškai skambėjo trečioji dalis. Žaismingas, jaunatviškai nuotaikingas lendleris (ketvirtoji dalis) atskleidė artistų ansamblinio grojimo pojūtį, o fanfarinis medžioklės

ragų skambesį primenantis finalas klausytojams suteikė galimybę įvertinti ne tik viso ansamblio, bet ir kiekvieno atlikėjo meistriškumą.

Fausto Latėno „Lietuvos Jeruzalė“ – muzika Grigorijaus Kanovičiaus dramai „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Tai dramatiškas prieš pusę metų amžinybėn iškeliavusio talentingo Lietuvos kompozitoriaus, visuomenės veikėjo kūrinys. Jame skamba žydų tautos raudų ir sielvarto persmelkti šokiai. Šią nuostabią F. Latėno muziką variniams pučiamiesiems ir perkusijai atliko Dovas Petras Lietuvininkas, Laurynas Lapė, Andrius Stankevičius ir Povilas Stonkus (trimitai), Jurgita Jankevičienė, Egidijus Stanelis, Arvydas Valatkevičius ir Andrius Dirmauskas (valtornos), Rimantas Valančius, Albinas Gražulis ir Valentas Marozas (trombonai), Sergijus Kirsenka (tūba), Andrius Rekašius ir Vladislavas Šeibakas (perkusija).

Nuo pat pirmųjų taktų jautriai ir meistriškai atliekama talentingo autoriaus muzika tiesiog užbūrė publiką. Nuo raudų iki žydiško kadriliaus – tokia emocinė-žanrinė šio kūrinio muzikos skalė. Po audringų publikos plojimų orkestro inspektoriaus ir trombonininko Mariaus Balčyčio diriguojamas ansamblis bisui atliko Mogenso Anderseno aranžuotą XVI a. Anglijos karaliaus Henriko VIII kūrinį „Laisvalaikis su gera draugija“ (Pastime with Good Company).

Po koncerto publika ilgai plojo atlikėjams ir dirigentui. Orkestro artistai dar kartą pademonstravo aukščiausio lygio muzikavimą ir puikų skonį.

Remigijus VITKAUSKAS

Muzikos barai / 25

DIDŽIOJI SALĖ JAUNIEJI LIETUVOS TALENTAI Šių metų birželio 3-iosios vakarą prieš dvi dienas minėtos Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pakvietė kartu pagriežti talentingiausius Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinius bei svečius iš Ukrainos. Šv. Kotrynos bažnyčioje vykęs koncertas buvo ne tik didžiulė paskata vaikams tobulėti pasirodant su profesionaliu orkestru, bet ir padėjo įvykdyti dar vieną gražią misiją – bendradarbiaujant su organizacija „Gelbėkit vaikus“, renginio metu buvo renkamos lėšos Alytaus rajone vargingoje šeimoje gyvenantiems dviem itin talentingiems broliukams, duetu grojantiems pianinu iš klausos, paremti.

Koncerte pasirodė aštuoni talentingi jaunuoliai, jie su orkestru atliko aukšto profesionalumo reikalaujančius kūrinius.

Vieniems šis koncertas buvo ypatingas tuo, kad pirmą kartą teko groti su orkestru, kitiems tapo puikia galimybe publikai pateikti seniai brandintus kūrinius. Šv. Kristoforo orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas ne tik pristatė jaunųjų talentų atliekamus kūrinius, bet ir papasakojo apie jų laimėjimus, asmenybių ypatumus.

Koncertą pradėjo 8 klasės

mokinė smuikininkė Beatričė Novikevičiūtė (mokyt. Ugnė Jauniškytė), ji atliko Niccolò Paganini Variacijas G. Rossini operos „Mozė Egipte“ tema.

Beatričė – nuolatinė konkursų dalyvė, jų diplomantė, Glazunovo konkurso Paryžiuje II vietos laimėtoja. Nors grieždama N. Paganini kompoziciją ji daugiausia dėmesio skyrė sudėtingai technikai, vis dėlto variacijos skambėjo gana lengvai, ypač turint mintyje, kad tai buvo pirmas Beatričės pasirodymas su orkestru ir kad jai teko pradėti koncertą.

Vienuoliktokė altininkė Kristina Bernadickaitė, Tomo Savicko klasės mokinė, drąsiai ir energingai pagrojo trumpą Balio Dvariono kompoziciją „Quasi sarabanda“. Kristina nuo 7-erių griežė smuiku, yra šalies ir tarptautinių konkursų laureatė, tačiau būdama penkiolikos sulaukė pasiūlymo groti altu ir nuo tada ją užbūrė sodrūs šio instrumento garsai.

Toliau pasirodė septintokė violončelininkė Patricija Kasteckaitė (mokyt. R. Kalnėnaitė). Gana sudėtingą Davido Popperio kūrinį „Tarantella“ Patricija, atsižvelgiant į jos amžių, interpretavo puikiai. Tai buvo ne pirmas jos pasirodymas su orkestru – būdama septynerių ji griežė solo su orkestru Kongresų rūmų scenoje. Jaunoji violončelininkė yra pelniusi ne vieną tarptautinį apdovanojimą.

Gabrielė Mickevičiūtė, vienuoliktokė altininkė (mokyt.

T. Savickas), griežė smuiku, vėliau metus mokėsi kompozicijos, bet prieš dvejus metus jai artimesnis pasirodė altas.

Koncerte G. Mickevičiūtė techniškai, drąsiai ir jausmingai atliko Cezario Kiuji kūrinį „Appassionato“, op. 50, iš ciklo „Kaleidoskopas“. Smuikininkė Ema Fedorcovaitė (mokyt. U. Jagėlaitė) meistriškai pagriežė Camille´io Saint-Saënso „Danse Macabre“. Nors Ema tik aštuntokė, bet jau yra tapusi 7 nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureate.

Išskirtinis buvo dešimtmečio pianisto Benedikto Galvydžio pasirodymas: jis pirmą kartą grojo su orkestru ir pirmą kartą Lietuvoje skambėjo Josepho Haydno Koncerto fortepijonui ir orkestrui F-dur 1-oji dalis.

Mokytojų Loretos Vainorienės ir Justo Dvariono ugdomas Benediktas jau yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas ir Grand Prix laimėtojas. Jaunasis

Smuikininkė Ema Fedorcovaitė

pianistas skambino pasitikėdamas savimi, buvo matyti gebėjimas bendrauti su orkestru.

Koncertą vainikavo seserys pianistės Kaja (12 m.) ir Klėja (11 m.) Kašubaitės. Buvusios M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės nuo 2018 m. gyvena ir mokosi Ukrainoje, Viktoro Kosenkos muzikos mokykloje, profesorės Viktorijos Diubenko klasėje. Vartoti žodį „gyvena“ reikėtų gana atsargiai, nes mergaitės nuolatos keliauja po įvairias šalis, tarp kurių – Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija, Prancūzija, Italija, Indonezija, Kazachstanas bei daugelis kitų, ir skina laurus tarptautiniuose konkursuose. Iš viso abi seserys yra pelniusios beveik 60 pirmų vietų ir 8 Grand Prix solo kategorijoje, 17 pirmų vietų ir 3 Grand Prix kaip fortepijoninis duetas. Koncerte jos atliko Wolfgango Amadeaus Mozarto Koncertą A-dur Nr. 12. Pirmąją dalį – Allegro – skambino Klėja, o dvi paskutines – Andante ir Allegretto – Kaja. Abi atlikėjos pasižymėjo profesionalumu ir rafinuotumu. Šv. Kristoforo orkestras ir jo vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas prisitaikė prie kiekvieno solisto interpretacijų, draugiškai gelbėjo tose vietose, kur jaunuosius atlikėjus įveikdavo scenos jaudulys.

Akivaizdu, kad Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir visoje Lietuvoje yra dar daugybė neatrastų talentų, kurie galėtų surengti koncertus ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Džiugu, kad jau tradiciniais tapę Lietuvos jaunųjų talentų koncertai, inicijuojami Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, sulaukė nemažo publikos dėmesio, o šiuo metu prisideda ir prie kilnių tikslų įgyvendinimo kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“. Reikia tikėtis, kad graži tradicija gyvuos ir toliau, padės jauniesiems talentams siekti profesinių aukštumų.

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Violončelininkė Patricija Kasteckaitė

Muzikos barai / 26

Seserys pianistės Kaja ir Klėja Kašubaitės su dirigentu Modestu Barkausku

ILGIAUSIŲ METŲ ALGIRDUI MARTINAIČIUI! Algirdo Martinaičio 70-mečiui skirtas renginys turėjo įvykti praėjusiais metais, bet gyvenimą pakoregavo pandemija. Vis dėlto šių metų gegužės 13-ąją, iki kompozitoriaus 71-ojo gimtadienio likus keturioms dienoms, Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo surengtas autorinis kompozitoriaus vakaras „Algirdo Martinaičio jubiliejus 70+“. Taigi dar suspėta į jubiliejinius metus...

Vakarą parengė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas), dalyvavo smuikininkė Rūta Lipinaitytė, dainininkė Asta Krikščiūnaitė ir pianistas Daumantas Slipkus. Vakarą vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis, artimas kompozitoriaus draugas nuo pat studijų laikų, tad žodinė koncerto dalis priminė jaukų dviejų bičiulių pokalbį.

Laikas – amžinas, bet ir nuolat mirštantis, nors kartu atsinaujinantis su kiekviena minute, diena, šimtmečiu. Žmogui labai svarbu įprasminti jam duotą gyvenimą, kuris begalybės atžvilgiu tėra akimirka.

Ir kiek per tą akimirką yra nuveikęs kompozitorius Algirdas Martinaitis! Kūriniai orkestrui, chorui, opusai kameriniams ansambliams ir solistams, muzika operoms, teatro spektakliams, kino filmams. Nors Martinaičio muziką sunku įsprausti į konkrečios stilistikos rėmus, jis dažnai pavadinamas neoromantiku, gal kad jo kūryboje gausu gamtiškų motyvų, poezijos, stiprių emocijų. A. Martinaičio kūrybos kaleidoskopas sukasi nuo lietuvių folkloro garsyno iki Rytų kultūrų pajautos, religinių apmąstymų. Kompozitoriaus veiklos ir muzikinių darbų vertę liudija ir apdovanojimai. Jis pirmas iš lietuvių kompozitorių pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją (1989 m., už „Gamtos ciklą“), yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvai, dviem „Auksiniais

Autorinis kompozitoriaus vakaras „Algirdo Martinaičio jubiliejus 70+“ įvyko!

scenos kryžiais“ už muziką spektakliams. Bet labiausiai žavi jokiais apdovanojimais neįvertinama viena gražiausių Algirdo Martinaičio savybių – jo begalinis kuklumas.

Bet grįžkime prie autorinio vakaro. Po ilgos karantininės pertraukos ir atlikėjai, ir publika apimti malonaus jaudulio. Į akis krinta orkestro muzikantų elegancija ir puošnumas, ko anksčiau gal ir nepastebėdavau. Vakaras pradedamas Oskaro Milašiaus eilių įkvėptu kūriniu styginių orkestrui ir fortepijonui „Artizarra“ („Ryto žvaigždė“). Milašiaus poezija buvo lyg ir renginio leitmotyvas, pastebimas kone visose koncerto kompozicijose. „Artizarra“ – vienas iš kūrinių, lydinčių mus į kompozitoriaus muzikos semantikos tankmę.

Ryto žvaigždės simbolika perteikiama skaidria faktūra, švelniais prisilietimais prie instrumentų. Tačiau jį atliekant netrūko ir ryškių spindesio proveržių: aštrių orkestro štrichų, staigių melodinių posūkių, tikslių fortepijono (Daumantas Slipkus) tembrinių intarpų, primenančių svaigių orientalistinių peizažų koloritą. Nuskambėjęs kūrinys tarsi susisiejo ir su šiandienos aktualijomis Pažadėtoje žemėje, bylojo apie tikėjimą, viltį ir kovą už gėrį.

Toliau keliavome čekų kompozitorių Bedřicho Smetanos, Antonino Dvořáko muzikinės stilistikos takais pramaišiui su džiazo, popmuzikos ir Lotynų Amerikos šokių ritmais kompozicijoje „Serenada panelei Europai“. Panašu, kad ja A. Martinaitis fanfariškai apibendrino amžiaus pabaigą, mat kūrinys

Smuikininkė R. Lipinaitytė meistriškai atskleidė gausią A. Martinaičio ,,Trijų m´art komedijų sezonas“ kūrinio ornamentiką

„Medžioklės“ dalyje kompozitorius drauge su dirigentu šėlo trimituodami medžioklės ragus primenančiais pučiamaisiais

parašytas 1999-aisiais. Koncerte išgirdome (ir pamatėme) karantininę „Serenados panelei Europai“ interpretaciją – kūrinio pabaigoje orkestrantų choras dainavo su kaukėmis.

Drauge su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru scenoje pasirodė solistai A. Krikščiūnaitė ir D. Slipkus. Girdėjome kompoziciją „Tolimosios daina“, vėlgi inspiruotą O. Milašiaus kūrybos. Įgudusi ausis kūrinyje galėjo išgirsti ir Johanneso Brahmso Trečiosios simfonijos trečiosios dalies atgarsių. „Tolimosios daina“– emociškai sudėtingas A. Martinaičio kūrinys, iš atlikėjų reikalaujantis ne tik nostalgiškos jaunystės pajautos, bet ir drąsos „kapstytis“ prisiminimuose. Itin lyriškai muzikavusį orkestrą paryškino sodrus ir gilus A. Krikščiūnaitės sopranas bei jautriai D. Slipkaus paskambintas „Baltųjų klavišų“ motyvas.

Antroje renginio pusėje kūrinys styginių orkestrui „Rojaus paukščiai“ priminė gilų A. Martinaičio ryšį su gamta.

Kaip papasakojo V. Gerulaitis, kūrinys buvo sukurtas elektri-

Solistė A. Krikščiūnaitė užbūrė įtaigiu jausmingumu

nei violončelei arba saksofonui su fonograma, tačiau vėliau kompozitorius parašė versiją styginių orkestrui, kurioje aiškiai girdimos egzotinės indų ragos dermės. Džiugino įtaigus orkestro griežimas, dėmesys intonacinėms detalėms, ką lemia kolektyvo ir jo vadovo tarpusavio supratimas. Beje, diriguodamas kūrinį M. Barkauskas dar spėjo pagroti skrabalais.

Jubiliejus negali būti be dovanų, bet šį kartą dovaną gavo publika – pernai parašyto A. Martinaičio kūrinio styginių orkestrui ir sopranui „Valse triste“ (Liūdnas valsas) premjerą.

Solistė A. Krikščiūnaitė užbūrė įtaigiu jausmingumu.

Koncertas smuikui ir orkestrui ,,Trijų m´art komedijų sezonas“ grįstas šiuolaikinėje muzikoje mėgstama metų laikų idėja. Kompozitorius metus suskirstė į tris dalis: „Komedija dell´arte“, „Baletas-komedija“ ir „Medžioklė“. Kūrinyje girdimi įvairių šokių ritmai, ypač ryškus tango. Yra nemažai citatų iš Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, o „Medžioklės“ dalyje kompozitorius drauge su dirigentu šėlsta trimituodami medžioklės ragus primenančiais pučiamaisiais. Pagrindinė šio spektaklio „aktorė“ buvo smuikininkė R. Lipinaitytė, sužavėjusi savo energija, švaria intonacija, meistriškai atskleidusi gausią kūrinio ornamentiką.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jubiliejinis kompozitoriaus Algirdo Martinaičio koncertas pagaliau įvyko! Noriu tikėti, kad tai buvo ne tik šventė kompozitoriui, visai muzikų bendruomenei, bet ir grįžimo į gyvą koncertinį gyvenimą pradžia.

Lukrecija STONKUTĖ

Muzikos barai / 27

SUKAKTIS Audronė ŽIGAITYTĖ

J

Juozui Domarkui – 85

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

uozas Domarkas Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui vadovavo net 51 metus! Šis faktas unikalus ne tik Lietuvos – ir pasaulio muzikos istorijoje. Nuo tada, kai dirigavimas tapo profesija, žinomi tik trys dirigentai, penkis dešimtmečius vadovavę savo kolektyvams: šveicaras Ernestas Ansermetas, Romaniškosios Šveicarijos simfoninio orkestro vadovas (1918–1968), Jevgenijus Mravinskis, Sankt Peterburgo (Leningrado) filharmonijos valstybinio simfoninio orkestro vadovas (1938–1988), ir Juozas Domarkas, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO) vadovavęs nuo 1964 m. iki 2015 m. rudens.

Maestro yra ir ilgiausiai šalyje tam

Praeitis ateities vizijose

Muzikos barai / 28

pačiam kolektyvui vadovavęs dirigentas, šis faktas užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje.

Per turiningą profesinį gyvenimą pelnytas ne vienas garbingas apdovanojimas. Už kūrybinę veiklą 1974 m. dirigentui paskirta Lietuvos TSR premija, 1986 m. jam suteiktas TSRS liaudies artisto vardas (aukščiausias ano meto menininko įvertinimas).

1994 m. J. Domarkas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 1998 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, Norvegijos Karalystės ordinu „Už nuopelnus Norvegijai“, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Didžiuoju kryžiumi. 2000 m. dirigentui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2003 m. suteiktas Plungės miesto garbės piliečio vardas, 2006 m. muzikas apdovanotas Lenkijos Respublikos Kavalieriaus kryžiaus ordinu, 2011 m. – Vilniaus miesto savivaldybės aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“, Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“. 2014 m., minint J. Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50 metų sukaktį, Maestro apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju Kryžiumi.

2018 metų vasario 16 d., minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, iškilmingo koncerto „Gloria Lietuvai“ metu Juozui Domarkui buvo įteikta Lietuvos šimtmečio batuta.

LNSO garbės dirigento Juozo Domarko koncertų grafikas intensyvus ir šiandien: jis laukiamas Sankt Peterburge, Lenkijoje, Maskvoje ir Šveicarijoje... Vadovauja turiningam gimtosios Plungės festivaliui ir, žinoma, diriguoja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, su kuriuo nuolat koncertuoja ne tik Vilniuje, bet ir Trakuose, Marijampolėje, Klaipėdoje, Kaune, Alytuje... *** Kodėl tas pats orkestras vienam diriguojant skamba sodriai, užtikrintai, o stojus prie pulto kitam – nerišliai, kietai? Kodėl vienas diriguoja išraiš-

kingai, beveik šokdamas, o kitas – santūriai, vos mosteldamas paslaptingąja batuta, bet kaip tik tada klausytoją užlieja aistringiausios muzikos garsai?

Tokia ta dirigento specialybė – efektinga, visiems matoma ir kartu nepaprastai paslaptinga.

Dirigentas turi išmanyti viską: orkestro instrumentus ir griežimo jais techniką, įvairių epochų muzikos stilius, išraiškos priemones, sutartinius ženklus ir instrumentavimo paslaptis. Jis – ne tik muzikantų kolega, bet ir kompozitorių patarėjas, kai ruošiamos jų kūrinių premjeros.

Be to, jis turi būti geras pedagogas, psichologas, ryžtingas vadovas. Pagaliau dirigentas yra ir savo tautos muzikinės kultūros autoritetas, jo nuomonė labai svarbi formuojant kultūros politiką. Lietuvos dirigavimo meno istorijoje nemažai ryškių asmenybių – M. Bukša, N. Martinonis, J. Tallat-Kelpša, S. Šimkus, J. Karosas, V. Marijošius, K. Kaveckas, B. Dvarionas, A. Kalinauskas, Ch. Potašinskas, M. Dvarionaitė, R. Geniušas, V. Viržonis, J. Aleksa, A. Žiūraitis, S. Sondeckis... Ir, žinoma, J. Domarkas.

Būtent Juozui Domarkui tenka išskirtinė vieta Lietuvos muzikos istorijoje: jeigu Lietuvos simfoninio orkestro gimimo data laikysime 1919 metus (K. Galkausko diriguoti koncertai), tai daugiau nei pusė jo gyvavimo laiko – 51 metai iš 97 – susiję su Maestro veikla...

Bet Juozas Domarkas ne tik dirigentas. Jis – orkestro vadovas. Nuo 1964 metų vadovaudamas LNSO jis pasiekė, kad orkestras taptų sistemingai ir kryptingai dirbančiu kolektyvu, pripažįstamu daugelyje užsienio kraštų ir, kas svarbiausia, kuriančiu Lietuvos muzikos istoriją. Unikaliu faktu laikyčiau daugiau kaip 100 (!) lietuviškų premjerų sąrašą gausiame J. Domarko diriguotų kūrinių repertuare. Daugelis tų kūrinių ne tik pirmą sykį diriguoti, įrašyti, bet, kas dar svarbiau, inspiruoti kolegiškų santykių su kompozitoriais. Šiandien niekas neabejoja, kad J. Domarkas sukūrė puikų kolektyvą, pajėgų atlikti bet kokio sudėtingumo bet kurio stiliaus muziką. Kartu išugdytos ne tik kelios orkestro muzikan-

tų, jaunųjų dirigentų, bet ir klausytojų kartos.

Pasak dirigento, per 51 jo vadovavimo orkestrui metus teko pereiti visą Dantės pragarą: nuo pirmų vartų iki pirmo debesėlio. Buvo sunku, kartais beviltiška, tačiau nuolatinis ir intensyvus darbas leido pasiekti norimų rezultatų, laimėjimai ir pripažinimas atpirko visus vargus.

Menininkai į pasaulį atkeliauja tarsi pažymėti – kažin ar be įgimtų dalykų jie bus pastebėti, klausomi, skaitomi, – teigia J. Domarkas. – Žinoma, šalia žengia ir gebėjimas mokytis ir išmokti, charakterio stiprybė, tobulėti tinkama gyvenimo terpė. Man pačiam teko įdėti nepaprastai daug pastangų, skirti laiko, daug ko atsisakyti, kad būčiau ten, kur dabar esu. *** Maestro, maždaug 25-erius metus vadovavote orkestrui prie „anos“ valdžios, maždaug tiek pat – ir nepriklausomoje Lietuvoje. Gal trumpai pasakytumėt, kada buvo lengviau, kas buvo sunkiau?

Aš negaliu skųstis, kad man buvo sunku. Man buvo sunkus pats darbo procesas: 1964-aisiais, kada mane pakvietė dirbti su simfoniniu orkestru, buvo praėję dvidešimt metų nuo karo pabaigos, Vilnius, kaip miestas, buvo apniokotas, o gyventojų prasme – visiškai suniokotas ir sunaikintas.

Lenkai išbėgiojo, lietuviai dar nesuvažiavo, žydai kaip reikiant apnaikinti... Kas beliko? Reikėjo tenkintis tais žmonėmis, kurie liko per laimingą atsitiktinumą. Man reikėjo 90–100 muzikantų, kad susidarytų orkestras.

Jų nebuvo, o ir paruošti negalėjome – muzikos mokyklos, aukštoji mokykla dar nebuvo įgavusios pagreičio. Ir tada prasidėjo didelis procesas. Jaunieji muzikantai buvo siunčiami mokytis į didžiuosius miestus Rusijoje – Maskvą, Leningradą. Paskui buvo gautas leidimas, kad Maskvos konservatoriją baigę aukštos kvalifikacijos instrumentininkai – smuikininkai, violončelininkai, kiti muzikantai – galėtų važiuoti į respublikas dirbti pedagoginio, kartu ir kūrybinio darbo kolektyvuose. Šiuo atveju kalbu apie

Muzikos barai / 29

SUKAKTIS katedrų steigėjas. Šalia darbo akademijoje vadovavote ir studentų orkestrui, ir savajam Nacionaliniam. Kaip atėjo į galvą tokie dalykai?

Pradėsiu nuo studentų simfoninio orkestro. Jam vadovavau dvidešimt metų, lygiagrečiai su Filharmonijos orkestru. Kodėl tai dariau? Kad pasiilgau muzikos? Gink Dieve! Nebūčiau suspėjęs jos pasiilgti. Bet man mirtinai reikėjo žmonių, ir turėdavau juos „pačiupinėti“. Per tuos penkerius metus konservatorijos orkestre kiekvieną kiaurai permatydavau, „išmokdavau“ atmintinai. Aš tik pirštu pamodavau – ir jis jau sėdi Nacionaliniame orkestre. Man nereikėdavo tų konkursų, tų etiudų – žmogų jau pažinodavau. Todėl ir dirbau ten.

Ką dar dariau? Mušamųjų katedra... Iki tol, kol aš atvažiavau, Lietuvoje niekas nemokė groti mušamaisiais. Visi mušikai, kurie mušė kokį nors instrumentą, pradedant kaimo kapela ir dūdų orkestru ir baigiant opera ar simfonija, buvo saviveiklininkai. Kiek pamenu, 1973-iaisiais, vienuoliktais mano darbo Vilniuje metais, įkūrėme mušamųjų katedrą.

Reikėjo, kad jai vadovautų aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus. O kur

tokį gausi, jei Lietuvoje tokių nebuvo?

Anei vieno, niekur – nei Sedoj, nei Molėtuose, nei Vilniuje ar Panemunėj. Niekur. Teko iš Kijevo prisivilioti aukštąjį išsilavinimą turintį pedagogą, mušamųjų instrumentų specialistą, kad su juo galėčiau atidaryti klasę Muzikos akademijoje. Paskui ją jau perėmė mūsų nuostabusis Kostia Akopianas, kuris pats ilgus metus grojo simfoniniame orkestre. Puikus mušamųjų specialistas. Jį taip pat man teko „išsirašyti“ iš paties Rusijos vidurio.

Kuluaruose sklando legendos, kad Nacionalinis simfoninis orkestras sugebėdavo ir „suvalgyti“ gerą dirigentą. Jaunimui būdavo labai didelis išbandymas stoti prie pulto.

Nenoriu šitos garbės atiduoti vien Nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Tą gali kiekvienas didelis kolektyvas, juo labiau meno. Simfoninis orkestras yra valstybė valstybėje – čia ne mano žodžiai, tai senas posakis.

Ir ta valstybė turi savo prezidentus, ministrus, įgaliotinius, merus ir taip toliau. Viskas yra viduj. Nepaisant to, kad jis priklauso kokiai nors organizacijai, viduje jis yra valstybė. Ir nebūtinai turi „suėsti“ jauną dirigentą ar

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

Lietuvą, apie sostinę Vilnių. Taip – lašas po lašo...

Orkestras, kuris buvo įkurtas prieš pat karą, turėjo veikti. Ir veikė – tai prigesdamas, tai kiek atsigaudamas, tai vėl prigesdamas tais baisiais karo ir pokario metais. Normaliomis sąlygomis prabėgus dvidešimčiai metų, atrodytų, turėjo prasidėti darbas, bendravimas su publika. Pagaliau – kultūros ir skonio ugdymas. O iš tiesų dirbti nebuvo su kuo, nebuvo žmonių.

Baigdamas Leningrado konservatoriją prašiau keleto žmonių, kad atvažiuotų į Vilnių. Kai kas atvyko iš mums artimos Baltarusijos. Į visas puses kiek galėjome siuntėme saviškius mokytis. Žinoma, ne tokiais mastais kaip dabar, kai daugybė lietuvaičių neišlenda iš londonų, vienų, hamburgų, zalcburgų. Tais laikais mes tiek negalėjome apžioti. Pagaliau neturėjome tiek jaunų žmonių, gavusių pradinio lygio muzikinį išsilavinimą, kuriuos galėtume siųsti mokytis į Maskvos ar Leningrado aukštąsias mokyklas. Tai buvo sunku. O kada lengva? Lengva, kai dirbi.

Gal tai ir paskatino kurti ugdymo sistemą Lietuvoje? Jūs esate akademijos dirigavimo, taip pat mušamųjų

Muzikos barai / 30

ką kitą. Jei nepatiks, nesuės, bet padarys taip, kad jis nebenorėtų ar nebegalėtų daugiau su jais dirbti.

Ir Jūs laikėte tokį savotišką egzaminą? Juk irgi atėjote jaunas.

Aš tik pagal metus buvau jaunas, o kaip vadovas – jau senas. Save laikiau senu. Turėjau taktiką, strategiją, kaip veikti esamoje situacijoje. Be to, šalia buvo bičiulis, kolega, Filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis, prikalbinęs mane, ketvirtakursį, ryžtis vadovauti orkestrui. Ir jis, ir visi kiti matė, kad aš darau tai, kas reikia. Iki tol trejus metus dirigavau dūdų orkestrui. Jame buvo 25 žmonės – tiek turėjome etatų. Tai tik ketvirtis simfoninio orkestro, bet vis šis tas. *** Įžvalgaus ir ryžtingo kultūros ministro Juozo Banaičio pastangomis

1963 m. į atsakingas vadovaujamas pareigas Lietuvoje buvo pradėti skirti jauni muzikai, baigę mokslus prestižinėse Maskvos ir Sankt Peterburgo aukštosiose mokyklose.

Simfoninio orkestro problemas ir jaunojo Juozo Domarko paskyrimą vyriausiuoju dirigentu 1998 m. birželio mėn. vykusiame pokalbyje prisiminė kompozitorius Rimvydas Žigaitis, kuris, su pagyrimu baigęs mokslus Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, 1963–1986 metais vadovavo Lietuvos filharmonijai.

1963 metais paskirtas Filharmonijos meno vadovu, supratau, kad svarbiausia rasti būdų, kaip sutvarkyti be disciplinos, be jokios aiškios meninės krypties dirbantį simfoninį orkestrą.

Tuo metu dauguma orkestro muzikantų buvo žydai, tik apie trečdalį sudarė lietuviai. Į orkestro vadovo

postą mačiau keletą kandidatų, jie buvo „užsieniečiai“ – Vitalijus Katajevas iš Minsko, maskvietis Viktoras Dubrovskis ir estas Romanas Matsovas... Tačiau tuometis kultūros ministras Juozas Banaitis pasiūlė rizikuoti – kviesti Sankt Peterburgo konservatoriją bebaigiantį Juozą Domarką.

Jaunas žmogus – didžiulė rizika.

Orkestras buvo pakrikęs: daug išgeriančių, pratusių pažeidinėti drausmę, nemažai kvalifikaciją praradusių vyresniosios kartos muzikantų. Jie negalėjo pakęsti jauno dirigento reiklumo, pasiaukojimo darbui.

Keisti reikėjo daug ką. Pirmiausia – suformuoti repertuarą. Pradėjome kurti abonementinius ciklus, galvoti apie nuoseklų profesinį orkestro ugdymą. Palaipsniui stengėmės atsisakyti žemos kvalifikacijos muzikantų ir keisti juos profesionaliais orkestrantais. Skausminga atleisti žmogų iš darbo, mėginome tai daryti kiek įmanoma švelniau. Kolektyvas po truputį keitėsi.

O čia užgriuvo dar viena bėda – labai daug kvalifikuočiausių muzikantų išvyko į Izraelį.

Lietuvoje tuo metu labai trūko profesionalų, J. Domarkas savo orkestrui nuolatos ieškojo gerų muzikantų netgi svetur. Nors Lietuvoje jie neužsibūdavo, įtaką kolektyvui spėdavo padaryti, kai kurie net ir auklėtinių išugdydavo. Be gero muzikanto neturėsi gero kolektyvo!

Pamenu pirmuosius repertuaro „daigelius“, publikos sutiktus su išskirtiniu pritarimu. G. Mahlerio Pirmosios simfonijos atlikimas Vilniaus koncertiniame gyvenime buvo didžiulis įvykis. Netrukus repertuare atsirado ir I. Stravinskio „Petruška“, M. Ravelio antroji baleto „Dafnis ir Chlojė“ siuita, R. Ščedrino „Išdaigiškos častuškos“, E. Balsio „Dramatinės freskos“ (premjera)...

1968 metais surengėme kantatų ir oratorijų festivalį, manau, būtent tada J. Domarkas atrado save monumentaliuose žanruose. Netrukus Vilniuje ir Maskvoje buvo atliktas G. Verdi „Requiem“ su puikiais solistais Gražina Apanavičiūte, Nijole Ambrazaityte, Virgilijumi Noreika ir Vaclovu Daunoru (pastarajam su-

sirgus Maskvoje dainavo Jonas Stasiūnas). Tais pačiais metais įvyko ir sėkminga Eduardo Balsio oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ premjera Lenkijoje ir Vilniuje. *** Apie jaunąjį dar mokslų nebaigusį dirigentą ir tuomečio orkestro būvį 1997 m. spalį vykusiame pokalbyje prisiminimais dalijosi Margarita Dvarionaitė, laikinai vadovavusi orkestrui, kai 1961-aisiais prof. B. Dvarionas atsisakė vyriausiojo dirigento pareigų.

Kokį mūsų orkestrą radau baigusi studijas Leningrade? Silpną, labai silpną. Tuometiniams jo vadovams A. Klenickiui ir B. Dvarionui sunku buvo sutelkti kvalifikuotus orkestrantus. Konservatorijoje dar nespėta užsiauginti perspektyvių instrumentininkų, pasirinkimas buvo menkas.

Tuomet iš Rusijos užkampių subėgo žemo lygio ir tokios pat kultūros geresnės duonos ieškantys pusiau profesionalai. Nors buvo vienas kitas šviesesnis muzikantas, bet jie negalėjo išgelbėti orkestro. Domarkas kaip arkangelas iš dangaus pačiu laiku nusileido į mūsų Filharmoniją. Tada ir atsivėrė jo organizacinis, komercinis išradingumas, karjeros talentas.

Padėjo ir tai, kad konservatorijoje jau telkėsi gerokai daugiau gabesnių studentų nei Dvariono ar Klenickio laikais. Domarkas juos sumaniai medžiojo. Medžiojo ir specialistus iš Rusijos, tik jau aukštos kvalifikacijos.

Juozapas – ne pirmas mūsų simfoninio orkestro kūrėjas. Pirmasis buvo Balys Dvarionas, jam talkino architektas prof. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, menų entuziastas, geranoriškai padėjęs sutelkti būsimojo sambūrio branduolį. Bet jaunasis vadovas J. Domarkas buvo pirmas atkaklus, nenuilstantis orkestro puoselėtojas. Visomis įmanomomis priemonėmis jis kaip bitė medų į savo avilį rinko profesionalius muzikantus.

Muzikos barai / 31

SUKAKTIS je tuo metu mokėsi klarneto specialybės. Grojo blogai, atmestinai, prisiversdamas, pats ant savęs pykdamas.

Taip pat ir fortepijoną vos graibė savo Petro Kurmelio letenomis. Vienintelį B. Dvariono „Apsnigtą mišką“ tada įgalėjo, ir tą patį sunkiai.

Troško jis tik vieno: diriguoti.

Buvo apkerėtas tos idėjos. Įstojęs į Sankt Peterburgo konservatoriją puolė prie dirigavimo kaip prie tyro vandens versmės ir, dar nebaigęs mokslo, buvo paskirtas vadovauti mūsų orkestrui. Buvo jau stipriai pasikaustęs.

Atmintyje liko jo pirmoji repeticija ruošiant debiutinį koncertą. Stebino ryški vadovo asmenybė, valios įtaiga.

Vienas įžvalgus senas muzikantas iš karto pastebėjo: „Berniokas toli nužengs!“ Ir nužengė. *** Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Juozas Domarkas tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – LMTA) simfoninio orkestro vadovu, ėmė ugdyti jaunąją pamainą.

Tai nebuvo karjera, tai buvo tikslas: stebėjau kiekvieną savo studentą

– kaip jis dirba, kaip auga, reikalingiausius kviesdavausi į Filharmonijos orkestrą. Mano auklėtinių branduolys jame išliko iki šių dienų. Orkestras pamažu subrendo, jau nebūdavo gėda pasikviesti žinomą solistą, garsų dirigentą. Antrasis mano darbo dešimtmetis iki 1984-ųjų buvo lemiamas. Orkestras buvo suformuotas, visos spragos užpildytos išaugintais muzikantais. Apie 1984–1986 metus atėjo kolektyvo brandos metas. Vyko sėkmingos gastrolės, jas lydėjo palankūs atgarsiai. 1986 metais orkestras pirmą kartą išvažiavo į Vakarus – sėkmingai koncertavo Prancūzijoje.

Lietuva – maža valstybė. Mums „anais“ laikais buvo svarbu ugdyti savus muzikus, dirigentus, pedagogus.

Nors konkursai, galimybė įdarbinti ir tuomet buvo tarptautiniai – galėjo važiuoti žmonės iš visų respublikų. Šiandien Vakaruose nėra poreikio kurti nacionalinių orkestrų, garsiausi pasaulio kolektyvai – internacionaliniai. Konkursuose į 1 orkestranto vietą dalyvauja po 50–60 muzikantų.

JAV, Britanijoje ar Vokietijoje visiškai nesvarbu, iš kur tu atvykai – svarbiausia, ką tu gali ir kiek yra pinigų.

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

Pirmasis sugebėjo išvežti orkestrą gastrolių į užsienį. Tuo metu (1969) gastrolės net Lenkijoje bet kuriam vadovui buvo ganėtinai kebli idėja. Juozapui tai buvo tik pirmas langas į Europą, paskui vienas po kito nusidriekė takai takeliai į žymiausius Vakarų muzikos miestus.

Siekti dirigento profesijos Juozapas buvo apsisprendęs dar mums nesusipažinus. Ir tvirtai. Nežinau, kas pirmas išmokė jį elementarios manualinės technikos. Jis buvo neblogai ją įvaldęs, todėl dirigavimo pas mane mokėsi tik apie mėnesį. Kas kita jam rūpėjo – lavinti savo klausą, ir mes jo ausis „krapštėm“ dvejus metus.

O įspūdžiai apie vaikinuką iš Žemaičių provincijos buvo tokie. Mūsų pirmas pokalbis su dvidešimt vienų metų Juozapu įvyko telefonu. Jis neprašė jam padėti, intonacijoje greičiau slypėjo įsakymas, ir aš jam nevalingai paklusau. Tikroji prašytoja už jį buvo Akvelina Kontautaitė, šauni žemaitė, šviesaus atminimo visų gerbiama asmenybė, konservatorijos raštininkė. Ji papasakojo man apie jo nelaimę (kojos amputaciją), tai kaip čia nepadėsi?

Juozapas Vilniaus konservatorijo-

Muzikos barai / 32

Bet ir dirigentai ten nekviečiami vadovauti – kviečiami diriguoti. Pasauliniams orkestrams vadovauja komitetai, tarybos, vadybininkai. Ir jeigu tu pasiskundei muzikantu – neliks muzikanto, o jei pats neįtikai orkestrantams, greitai ir tavęs gali nelikti.

Tai visiškai kitokie, nežinau, ar Lietuvai kaip mažai valstybei tinkantys santykiai. Pamėginkime paskelbti tarptautinį konkursą – tuoj turėsime ne Lietuvos nacionalinį, o Korėjos ar Kinijos orkestrą... Mažos valstybės orkestras turi turėti vadovą, o ne tik dirigentą.

Perėmęs galingų dirigavimo mokyklų tradiciją, įgijęs neįkainojamos vadovavimo patirties, J. Domarkas inicijavo orkestrinio dirigavimo katedros steigimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pedagogas pagrįstai didžiuojasi savo auklėtinių Modesto Pitrėno, Dainiaus Pavilionio, Modesto Barkausko, Manto Jauniškio, Virgilijaus Visockio, Imanto Šimkaus veikla ir pasiekimais. Paklaustas, ar šiandien patikėtų jauniems, studijas baigiantiems dirigentams vyriausiojo dirigento pareigas, kaip kad jam buvo, Domarkas nė akimirkos nesvyruodamas atsako „taip“.

Tačiau, nors turime savų profesionalių dirigentų, ne viename šalies orkestre šiandien matoma keista tendencija – diriguoja ir vadovauja atvykėliai.

Ar J. Domarkas anais, 1964 metais, būtų likęs Lietuvoje, jeigu būtų žinojęs, kad orkestrui vadovaus trejus ar ketverius metus?

Tikrai ne. Galėjau likti Peterburge, dirbti simfoniniuose arba teatrų orkestruose, vėliau galbūt išvykti į Vakarus. Šiuo keliu nuėjo ne vienas mano kurso kolega. Bet pasirinkau Lietuvos simfoninį orkestrą, nes man rūpėjo nacionalinis orkestras. Neplėčiau geografijos, nepadariau rimtos tarptautinės karjeros, nes pakankamai anksti suvokiau savo vietą ir misiją.

Aukšto lygio kolektyvą turi kurti vienas žmogus ir ne vienus ar dvejus metus... O LNSO ateitį matau tik šviesią. Orkestro sėkmė priklauso nuo to, kas dirbs, kaip ir kiek dirbs, kiek turės

sveikatos, gudrumo, išminties, profesionalumo. Modestu Pitrėnu pasitikiu – juk apie savo mokinio vadovavimą orkestrui kalbėjau bemaž nuo 2003 metų... Galima sakyti, ir ilgaamžio vadovavimo rekordą pasiekiau todėl, kad vis buvo neaišku, ar bus skelbiamas tarptautinis konkursas, ar tiesiog kviečiamas Modestas. Man keista, kad Lietuvoje jau kaip užsienyje sutartys su dirigentu sudaromos 2–3 metams.

Ką tu per juos padarysi? Jei norime, kad kolektyvas būtų aukšto lygio, reikia, kad jį kurtų vienas profesionalus, kūrybingas, iniciatyvus, vedantis į priekį, atsidavęs žmogus. Aš nežinau, kaip išdirbau 51 metus. Nesitaiksčiau su nenorinčiais ir negalinčiais dirbti – tiesiog siųsdavau žmogų ten, kur jam sektųsi geriau nei Nacionaliniame simfoniniame orkestre. Bet kartu ir rūpinausi dirbančiais: vaikščiodavau į valdžios kabinetus ir dėl butų, ir dėl darbo, ir dėl atlyginimų. Kas, jei ne vadovas, jais pasirūpins?

Dabar turime istorinę galimybę kurti nacionalinį meną. Jei tam pasitelktume ypač talentingus užsieniečius, būtų ir naudos, ir prasmės.

Deja, dažnokai kviečiame atsitiktinius žmones: kitur nepritapusius, norinčius naudotis Europos Sąjungos viza, prisipūtusius reklaminių šūkių.

Jei kai kuriems iš mūsų taip yra gerai – nieko nepadarysi. O kultūrai vadovaujantys asmenys į šią problemą nemato reikalo reaguoti. Vadinasi, tiek jiems ir terūpi. Šiandien ilgiuosi tokių kultūros vadovų, kokius turėjome mano jaunystės laikais.

Mano siekius steigti mušamųjų ir orkestrinio dirigavimo katedras suprato ne tik tuometis konservatorijos rektorius Vytautas Laurušas, bet ir švietimo ir mokslo ministras Henrikas Zabulis. Kiek myniau Kultūros ministerijos slenksčius ir varsčiau duris – nuo ministro Juozo Banaičio ir jo pavaduotojo Vytauto Jakelaičio, vėliau Liongino Šepečio, Dainiaus Trinkūno iki finansų ministro Romualdo Sikorskio. Sprendėme problemas, formavome kultūros politikos procesus ir su Rimvydu Žigaičiu, Sauliumi Sondeckiu. Viską matėme plačiai – ugdymo sistemą, abonementinius

koncertus, profesinį meistriškumą auginantį repertuarą. Dirbome sistemiškai.

Kaip anų dienų atgarsis liko mano pomėgis globoti talentingus vaikus.

Ne vieną dešimtį metų turėjome puikų koncertų ciklą „Atžalynas“ būsimiems muzikantams. Nebereikia.

Neliko.

Deja, dabar tokį platų akiratį ir mąstymą turinčių vadovų, kokie buvo mano minėtieji, sunkiai rasime. Todėl ir tūpčiojame vietoje, greičiau viską naikindami (tiesa, vadindami tai reformomis), nei kurdami. *** Ir pabaigai – faustiškas klausimas: jei būtų leista viską pradėti iš pradžių?..

Profesiją tikrai rinkčiausi tą pačią.

Iš savo ilgametės dirigento ir dirigavimo pedagogo patirties galiu teigti, kad dirigavimas yra stebuklas. Talentas. Jis užprogramuotas genuose...

Nebent aplinkybių norėčiau kitokių.

Kai kam gal ir sunku įsivaizduoti, bet trėmimai į Sibirą, slapstymaisi, nuolatinis bėgimas ir nerimas... Aš buvau vyriausias iš keturių vaikų, sesei tebuvo dveji. Tądien tėvai pamišusiomis akimis griebė pagalves, dar kokį apdangalėlį ir lėkėm į mišką.

Mus, vaikus, greitai išdalino po giminę. Buvo baisus, grėsmingas laikas.

Tie patyrimai gyvi ir šiandien, jie nepamirštami... To pakartoti nenorėčiau. Bet klaiki praeitis užgrūdino.

Jaunimas turi tai žinoti, mėginti suprasti.

O aš, aišku, rinkčiausi tą patį gyvenimą, tik kitas aplinkybes... n

Muzikos barai / 33

ATEINAME

Imantas Šimkus: „Jaunas dirigentas turi būti atviras įvairioms patirtims“ Ieva KANANAVIČIŪTĖ

videšimt septynerių dirigentas, pirmasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio dirigavimo doktorantas Imantas Šimkus spalį akademiniams metams išvyks tobulintis į Vienos muzikos ir scenos menų universitetą, prof. Johanneso Wildnerio klasę. Nuo šių metų sausio I. Šimkus dirbo Kauno berniukų ir jaunuolių choro „Varpelis“ meno vadovu, šias pareigas perėmęs iš ilgamečio vadovo ir dirigento Ksavero Plančiūno.

Imanto Šimkaus muzikinis ugdymas, prasidėjęs Šiaulių antrojoje muzikos mokykloje (mokėsi chorinio dainavimo ir skambinti fortepijonu), pagal specializuotą dirigavimo programą buvo tęsiamas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, mokytojos ekspertės Renatos Gilienės klasėje. Puikūs mokymosi rezultatai ir konkursų laimėjimai I. Šimkų atvedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Juozo Domarko

Muzikos barai / 34

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

D

Imantas Šimkus

simfoninio dirigavimo klasę, kurioje nuo 2019 m. tęsia ir doktorantūros studijas.

Jaunojo dirigento kūrybinė veikla apima kelias skirtingas, tačiau viena kitą papildančias sritis: nuo 2013 m.

jis yra Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) narys, vadovauja Vilniaus sakralinės muzikos chorui „Adoramus“, nuo 2017 metų kviečiamas diriguoti Lietuvos

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Imantas Šimkus su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru parengė programą „Muzikos mitai ir legendos“

nacionaliniame operos ir baleto teatre. 2020 m. sausį LMTA Didžiojoje salėje I. Šimkus dirigavo Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ koncertą „Amerikietiška svajonė: nuo Geršvino iki Bernsteino“, rugsėjį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atliko su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru parengtą programą „Muzikos mitai ir legendos“, kurioje skambėjo Maurice´o Ravelio, Claude´o Debussy ir Ferenco Liszto simfoniniai opusai. Šių metų birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, su choru „Jauna muzika“ ir Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vadovas Modestas Barkauskas) Šv. Kotrynos bažnyčioje surengė koncertą „The Fruit of Faith“, kuriame skambėjo Arvo Pärto ir Pēterio Vasko kūriniai.

Dirigentas yra koncertavęs su daugeliu žinomų kolektyvų: Lietuvos nacionaliniu ir Kauno simfoniniu orkestrais, Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“, Rygos kameriniu choru „Ave Sol“, Čekijos Bohuslavo Martinů filharmonijos, Graco filharmonijos (Austrija), Budapešto MAV simfoniniais orkestrais, Hamburgo „Camerata“.

Imantui Šimkui svarbi ir visuomeninė veikla: jis yra LMTA senato (nuo 2015 m.), priėmimo ir atestacijos komisijos narys, Studentų atstovybės tarybos pirmininkas. Nuo 2014 m. žurnale

„Muzikos barai“ publikuoja apžvalginius bei mokslinius straipsnius.

Pirmąją vadovavimo chorui patirtį I. Šimkus įgijo Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, daugumai žinomai Kalvarijų bažnyčios vardu. Septyniolikmetis jaunuolis buvo pakviestas vadovauti kolektyvui, kurį subūrė kartu su konservatorijos bičiuliais.

Ansambliui vėliau buvo suteiktas Šv.

Cecilijos vardas. 2015 m. I. Šimkus pradėjo vadovauti Šv. Jono kongregacijos Vilniaus vienuolyno chorui, o šiam susijungus su Šv. Cecilijos ansambliu gimė sakralinės muzikos choras „Adoramus“. Šiuo metu jame yra keturiasdešimt dainininkų.

2017 m. „Adoramus“ giedojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmėse, 2018 m. – popiežiaus Pranciškaus valstybinio vizito Lietuvoje metu. 2019 m. choras išleido kompaktinį diską „Benedicta Tu“, juo I. Šimkus debiutavo kaip choro kompozitorius – tarp įrašų yra jo sukomponuota giesmė „Ave Maria“, vėliau skambėjusi ir per Austrijos radiją. Vienas ryškiausių praėjusių metų įvykių – „Adoramus“ surengtas Lietuvos liturginės muzikos konkursas, po kurio choro tarybos iniciatyva buvo išleista laureatų sukurtų mišių rinktinė. „Adoramus“ tikslas – puoselėti Lietuvos sakralinę muziką, atliekamą a cappella, skatinti Lietuvos kompozitorių kūrybą. Choro repertuarą

Imantas Šimkus su prof. Juozu Domarku

I. Šimkus apibūdina kaip tradicinės ir šiuolaikinės muzikos derinį.

Su Imantu Šimkumi kalbėjomės apie įvairias kūrybinio gyvenimo patirtis, doktorantūros studijas ir dirigento profesijos ypatumus.

– Amžinas klausimas, kas yra talentas – prigimtinė savybė ar nuoseklaus darbo rezultatas. Kaip talentą suprantate Jūs? Kada išryškėjo gebėjimai ir polinkiai, nulėmę būsimą muziko kelią?

– Talentą suprantu kiek platesne prasme, jis man siejasi su tam tikrais žmogaus charakterio bruožais: žinių troškimu, veržlumu, meile grožiui, gebėjimu įsiklausyti, pamatyti. Žinoma, egzistuoja ir konkretūs talentai – muzikinė klausa, ritmo, intonacijos pojūtis. Vis dėlto tam tikros žmogiškosios savybės, mano galva, yra svarbesnės. Jų bei nuoseklaus darbo derinys duoda geriausių vaisių. Apdovanotas fiziologiniais talentais, bet neturintis vertybių sistemos žmogus tuos talentus gali labai greitai išeikvoti.

Pačiam kalbėti apie savuosius talentus sunku. Vaikystėje daug dainuodavau, grodavau fortepijonu, tačiau nemanau, kad pasižymėjau kokiais nors vunderkindiškais gabumais. Ketverių tėvai mane nuvedė į dainavimo būrelį, o septynerių savo tetos dėka pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Nuo mažumės išryškėjo polinkis vadovauti, kas galėjo sufleruoti

Muzikos barai / 35

Rido DAMKEVIČIAUS nuotr.

ATEINAME

Choras „Adoramus“ repetuoja Vilniaus Šv. Jono vienuolyno bibliotekoje

ateities profesiją, bet nebūtinai susijusią su menu. Be jokio vargo gebėdavau sutelkti būrį žmonių. Manau, toks bruožas dirigentui labai svarbus, nes jis yra ne tik menininkas, muzikas, bet kartu ir kolektyvo vadovas.

– Kas paauglį paskatino iš Šiaulių keltis į Vilnių?

– Susižavėjęs Lietuvos dainų švenčių tradicija, paskutiniais muzikos mokyklos metais užsidegiau noru stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją Vilniuje ir tapti choro dirigentu. Ši profesija man atrodė labai žavi, subtili, net paslaptinga, nes buvo sunku suprasti, kaip dainų šventėje toks būrys žmonių gali darniai dainuoti, paklusdamas vieno žmogaus mostams. Tad trylikos metų pasakiau mamai, kad vyksiu į Vilnių. Iš pradžių ji nesutiko, nes konservatorija buvo ir Šiauliuose (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija), o ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija buvo kiek arčiau nei Vilniaus.

Tačiau man pavyko ją įtikinti. Su šeimos palaiminimu būdamas penkiolikos išvykau į Vilnių.

Kodėl Vilnius? Čia intensyviausias kultūrinis gyvenimas, mokymosi konservatorijoje metai man siejosi su teatru, Filharmonija, koncertais.

– Penkiolikmečiui, vienam atvykusiam į sostinę, turėjo kilti daug iššūkių ir pagundų...

– Konservatorijoje man sekėsi gerai, ji užbūrė tikrąja to žodžio prasme.

Mokykloje tvyrojo nuostabi aura, sukurta puikių joje dirbusių pedagogų.

Mokiniams buvo suteikta saviraiškos, idėjų, kūrybos ir mąstymo laisvė. Žinoma, krūvis buvo didelis, kartais

Muzikos barai / 36

Choras „Adoramus“ gieda mišiose

vykdavo po dvylika pamokų per dieną. Tačiau visa tai labai tiko mano būdui. Nors esu dar pakankamai jaunas, bet drįstu teigti, kad tai buvo vieni gražiausių mano gyvenimo metų.

Kai mokiausi, konservatorija dar buvo įsikūrusi senajame pastate Didžiojoje gatvėje, šalia – Lietuvos nacionalinė filharmonija. Puikiai atsimenu vakarus, kai po fortepijono pamokų mokytoja Janina Kalinaitė kviesdavo kartu apsilankyti Filharmonijos koncertuose. Visi mokytojai stengdavosi įtraukti mokinius į Vilniaus koncertinį gyvenimą, mes lankydavomės ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Vilniaus orkestrų repeticijose. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija man davė labai daug.

– Kada tvirtai apsisprendėte, kad būsite dirigentas? Ar teko patirti svarstymo, paaugliams būdingo maišto laikotarpį?

– Paaugliško maišto laikotarpį išgyvenau penktoje, šeštoje klasėse, tada buvau nusprendęs mesti muzikos mokyklą, tačiau to padaryti neleido mama. Ji yra tvirto žemaitiško charakterio, o ir mūsų giminėje vyrauja nuostata baigti viską, ką pradėjai.

Svarstymo ir abejonių, manau, neišvengia nė vienas atlikėjas, kai tenka rinktis, kokio lygio profesionalu nori tapti. Atvykęs mokytis į konservatoriją jau žinojau, kad noriu diriguoti, tačiau dar nebuvo aišku, kaip man tai seksis. Dirigavimas – labai plati specialybė, reikalaujanti lavinti humanitarines, vokalo, fortepijono, dirigavimo kompetencijas. Nuoširdžiai palaikomas specialybės mokytojos

Renatos Gilienės, įsitraukiau į konkursinę veiklą ir pasiekiau neblogų rezultatų, jie paskatino tvirčiau apsispręsti dėl būsimos profesijos.

– Kokiu dirigentu norite tapti?

– Labai artima opera, sintetinis menas, nes joje susijungia visos dirigavimo kompetencijos. Tačiau tiek chorinio, tiek simfoninio žanro muzika man taip pat labai brangi. Manau, kad jaunas dirigentas turėtų būti atviras įvairioms patirtims. Mano didžiausias siekis – turėti galimybę dirbti su žmonėmis, kurie mylėtų meną ir su kuriais galėčiau realizuoti sudėtingiausias kūrybines idėjas. Ar tai būtų choras, ar orkestras, man yra antrinis klausimas.

– Kodėl pasirinkote simfoninio dirigavimo studijas, nors konservatorijoje mokėtės diriguoti chorui?

– Choras man liko labai artimas, jis užima didelę mano profesinės veiklos dalį. Vis dėlto pasikeitusi studijų finansavimo tvarka sutrukdė eiti tradiciniu dirigavimo mokslo keliu: anksčiau buvo įprasta dirigentams pirmiausia studijuoti choro dirigavimą ir tik vėliau gilintis į simfoninio dirigavimo specifiką, nes ši profesija reikalauja gausybės įgūdžių ir išmanymo, jiems įgyti reikia daug laiko.

Planavau studijuoti choro dirigavimą Graco universitete, Austrijoje, tačiau, patartas mokytojos ekspertės R. Gilienės, išdrįsau pasikalbėti su prof.

Juozu Domarku, ir jis paskatino iš karto stoti į jo simfoninio dirigavimo klasę LMTA. Jau mokydamasis konservatorijoje žinojau, kad prof.

Juozo Domarko mokykla yra laikoma aukščiausios kokybės ženklu, ją mu-

zikai labai vertina. Ypač pabrėžčiau profesoriaus manualinės dirigavimo technikos mokyklą – net ir „padrikos“ rankos, papuolusios į maestro pedagoginį akiratį, įgyja profesionalią raišką. Patekti į prof. J. Domarko klasę buvo mano didelis siekis.

– LNSO meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas studijų prof. Juozo Domarko klasėje laikotarpį vadina Maestro epocha. Kaip Jūs apibūdintumėte profesoriaus dėstymo metodiką, svarbiausias iš jo išmoktas profesines ir žmogiškąsias pamokas?

– Apibendrinti Juozo Domarko asmenybę keliomis eilutėmis – labai sudėtinga užduotis. Pirmiausia reikia pasakyti, kad profesorius yra labai tėviškas, savo studentais rūpinasi ne tik studijų metu, bet ir už klasės ribų, nuolat patardamas, ką skaityti, kokius koncertus aplankyti, kokius dirigentus stebėti, pagaliau, kaip pasielgti kebliose situacijose. Dėl kiekvieno net ir jautriausio klausimo galiu drąsiai į jį kreiptis. Visuomet ras laiko, tinkamą žodį. Profesinė maestro patirtis neišsemiama – Juozas Domarkas yra visame pasaulyje žinomos Peterburgo dirigavimo mokyklos (prof. Iljos Musino) atstovas. Išskirčiau ypatingą J. Domarko metodiką, studentams padedančią profesionaliai įvaldyti manualinę dirigavimo techniką, išraiškingai perteikti kompozicijų semantines gelmes. Profesorius, kiekvienam studentui puikiai pritaikydamas tinkamą repertuarą, geba identifikuoti esmines judesio, mąstymo klaidas, kitaip tariant, atlieka profesionalią „diagnostiką“.

– Įdomu sužinoti, kaip sekėsi perprasti orkestro specifiką, nes iki tol Jūsų veikla daugiausia buvo susijusi su choriniu dirigavimu.

– Vokietijoje dirigentų ugdymas neatsiejamas nuo klavyro. Prieš tapdami operos ar simfoninio orkestro dirigentais, studentai labai daug groja fortepijonu, daug metų praleidžia būdami korepetitoriais operos teatre.

Fortepijonu intensyviai skambinau 17 metų, jį gerai įvaldžiau, dėl to man nekilo sunkumų 2018 m. stažuojantis Vienos muzikos ir scenos menų universitete, prof. Johanneso Wildnerio klasėje. J. Domarkas visada pabrėžia būtinybę valdyti bent jau vieną or-

kestro instrumentą, todėl nuo antrojo bakalauro studijų kurso privačiai mokiausi griežti violončele pas Valentiną Kaplūną, ilgametį Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterį. Taip pat lankiau teorines orkestro styginių instrumentų štrichų paskaitas pas violončelininką, LNSO koncertmeisterį Edmundą Kulikauską. Teorinė ir praktinė patirtis man leido susipažinti su griežimo styginiais instrumentais specifika, ir tai tikrai praverčia repeticijose.

– O kokie dirigavimo orkestrui ir chorui skirtumai?

– Drįsčiau teigti, kad manualinė dirigavimo technika abiem atvejais iš esmės nesiskiria. Juk esminė dirigento funkcija lieka ta pati – kolektyvui suprantamai teikti reikalingą informaciją. Tačiau dirigavimas simfoniniam orkestrui reikalauja monumentalesnio mąstymo, nes simfoninių opusų ilga trukmė, gausi jų instrumentuotė. Diriguodamas tokį kūrinį privalai matyti daug toliau, aprėpti ilgesnę, monumentalesnę frazę. Kūriniuose chorui muzikinę mintį paprastai diktuoja tekstas, o tai iš dirigento reikalauja kalbų mokėjimo, gebėjimo perprasti literatūrines subtilybes. Žinoma, yra daug programinių simfoninės muzikos kūrinių, kuriais išreiškiamos konkrečios siužetinės idėjos, tačiau choro dirigavimas glaudžiau susijęs su kalba, kirčiavimu, konkretaus žodžio reikšme. O štai opera apima viską. Apibendrinant galima pasakyti, kad dirigavimo menas reikalauja visokeriopų kompetencijų.

– Kasdienybėje susiduriate su visais minėtais žanrais: simfonine, chorine muzika, opera. Kaip pavyksta persiorientuoti? Kokių savybių reikalauja toks universalumas?

– Pritariu, kad tenka persiorientuoti. Pirmiausia išskirčiau žmogiškąjį aspektą – turi prisitaikyti prie kiekvieno kolektyvo, su kuriuo dirbi. Visi esame gyvi žmonės: skirtingo mentaliteto, išsilavinimo, su savo stiprybėmis, silpnybėmis, ambicijomis. Labai svarbu individualiai jausti kiekvieną asmenybę, greitai identifikuoti esmines problemas ir rasti tinkamiausią raktą, kaip sinchronizuoti kolektyvinį atlikimą. Atsižvelgdamas į padėtį, dirigentas tam tikra prasme

turi keistis, tapti aktoriumi, personažu, sugebančiu rasti tinkamus įrankius kokybiškam rezultatui pasiekti.

Tai reikalauja ypatingų kompetencijų, universalumo, gebėjimo prisitaikyti. Svarbia dirigento savybe laikau kolektyvinės ir individualios psichologijos išmanymą.

Kitos darbui su kolektyvu reikalingos savybės – metodiškumas, gebėjimas planuoti bei gerbti atlikėjų laiką, nusistatyti repeticijos tikslus ir produktyviai jų siekti. Svarbi diplomatija, pagarbus bendravimas siekiant kolektyvo darnos. Muzikai – jautrūs žmonės, todėl dirigentas, stovėdamas ant vadinamojo pjedestalo, nuo kolektyvo negali nieko nuslėpti.

– Siekdamas visapusiškumo Vilniaus universitete studijavote humanitarines disciplinas...

– Domėtis literatūra, istorija, filosofija konservatorijoje skatino klasės auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja Solgita Vaitiekūnienė. Bakalauro studijų metais užsimezgė nuostabi pažintis su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Ališausku. Klausiausi daug jo skaitomų paskaitų: filosofijos, antikinės literatūros, praėjusiais metais kartu gilintasi į šv.

Augustino raštus. Taip pat lankiau Immanuelio Kanto studijų kursą pas prof. Alvydą Jokubaitį. Šie žmonės bei iš jų perimtos žinios padėjo formuoti savo asmenybę, suteikė humanitarinių kompetencijų tęsiant studijas meno doktorantūroje. Humanitarinis išsilavinimas taip pat moko vengti kategoriškumo bendraujant, ypač profesinėje aplinkoje. Todėl manau, kad šis pasirinkimas gali būti siejamas tiek su asmeniniais, tiek su profesiniais tikslais.

– Matyti, kad jaučiate dėkingumą Jus ugdžiusiems pedagogams...

– Gyvenime man teko milžiniška laimė turėti labai daug nuostabių pedagogų ir draugų, o dažniausiai tai susijungdavo į viena. Giliausią įspaudą mano kaip profesionalo ir kaip žmogaus formavime paliko jau minėti prof. Juozas Domarkas, prof. Vaclovas Augustinas, mokytoja ekspertė Renata Gilienė, prof. Vytautas Ališauskas.

Studijuodamas teorines simfoninio dirigavimo disciplinas jaučiau šiltą

Muzikos barai / 37

ATEINAME kompozitorės prof. Audronės Žigaitytės-Nekrošienės rūpestį. Daug nuoširdaus, neatlygintino laiko skyrė fortepijono dėstytojai – mokytoja Janina Kalinaitė, lektorė Jūratė Tamulėnienė, profesorius Gérard´as Talbot. Šį sąrašą dar galima būtų ilgai tęsti...

– Nuo 2017 m. kaip kviestinis dirigentas bendradarbiaujate su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Prie kokių pastatymų Jums teko prisidėti?

– Buvau pakviestas asistuoti Juliui Geniušui, dirigavusiam kompozitorės Ramintos Šerkšnytės operą vaikams „Penki Merės stebuklai“.

Vėliau asistavau dirigentui Robertui Šervenikui, ruošiant Gintaro Sodeikos dviejų veiksmų operos „Post futurum“ premjerą, kuri buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio minėjimui. Deja, šios operos premjeros gyvai taip ir neteko pamatyti, nes išvykau į stažuotę Vienoje. Grįžęs dirigavau kamerinę operą vaikams, ją atlikti teko per 20 kartų, ir jei ne ta nelemta pandemija, būtų dar dešimčia kartų daugiau. O praėjusių metų vasarą ir rudenį asistavau dirigentams Sesto Quatrini ir Ričardui Šumilai Gaetano Donizetti operoje „Ana Bolena“ ir Giuseppe Verdi „Traviatoje“. Aplinkybėms leidus, kitais metais planuojame tęsti bendradarbiavimą.

– Kokios yra dirigento asistento funkcijos?

– Juodas darbas (juokiasi). Asistentas diriguoja repeticijose. Funkcijos tokios pat kaip dirigento, tik asistentas neišeina į sceną operą rodant publikai. Man tai nuostabi patirtis ir puiki mokykla.

– Po magistrantūros Vienos muzikos ir scenos menų universitete stažavotės prof. Johanneso Wildnerio klasėje. Kaip užsimezgė Jūsų pažintis? Kuo jo dėstymas skiriasi nuo prof. Juozo Domarko?

– Su profesoriumi Johannesu Wildneriu bendraujame iki šiol. Tikiuosi, kad pasibaigus visuotinei pandemijai galėsiu dar kartą apsilankyti jo dirigavimo klasėje Vienoje, tik šį kartą jau kaip doktorantas. Susipažinome 2018 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, į kurį jis buvo pakviestas diriguoti W. A. Mozarto operos „Idomenėjas“, o aš dirigavau vaikų spektaklius. Jau tada

Muzikos barai / 38

planavau pasitobulinti Vienoje, ir jis, pamatęs mano diriguojamą spektaklį, pakvietė studijuoti būtent jo klasėje. Negalėjau nepasinaudoti tokia galimybe, kadangi prof. J. Wildneris pasaulyje žinomas dirigentas ir pedagogas, puikus smuikininkas, grojęs legendiniame Vienos filharmonijos orkestre. Ypatinga jo stiprybe laikyčiau orkestro styginių instrumentų grupės išmanymą ir nepaprastą mokslinę erudiciją. Vis dėlto manualinei dirigavimo technikai Austrijoje dėmesio skiriama kiek mažiau nei Lietuvoje.

Dirigavimas – vienas jauniausių atlikimo menų, tad atsirinkti tinkamus pedagogus yra gana sudėtinga.

Nėra vienos universalios, nusistovėjusios dirigavimo technikos, kuria remtųsi visi pasaulio dirigavimo profesoriai. Stebėti įvairių dirigentų darbą yra labai naudinga ir netgi privalu, tačiau nuspręsti, kas jaunam dirigentui yra tinkamiausia, turėtų padėti konkretus specialybės pedagogas.

Mano atveju tai buvo ir yra prof. Juozas Domarkas.

– Viena – klasikinės muzikos sostinė.

Kuo išskirtinė Austrijos muzikinė kultūra, ko ten gali pasisemti dirigentas?

– Lietuvos ambasados Austrijoje dėka gavau išskirtinį leidimą kiekvieną dieną stebėti visas Vienos valstybės operos teatro repeticijas, jose mačiau garsių atlikėjų darbą: mecosoprano Elīnos Garančos, tenoro Jono Kaufmanno, Editos Gruberovos, dirigentų Danielio Barenboimo, Semiono Byčkovo... Kartais net praleisdavau rytines paskaitas, nes maniau, kad repeticijų stebėjimas suteikia daugiau patirties. Universiteto profesoriai dėl to nepykdavo. Nutikdavo ir įdomių sutapimų. Žiūrėdamas S. Byčkovo diriguojamą R. Wagnerio operą „Parsifalis“, atkreipiau dėmesį į jo interpretacijos koncepciją, rankų judesius – jie man padarė didelį įspūdį. Dar kartą patikrinęs dirigento biografiją, sužinojau, kad jis, nors ir kilęs iš Amerikos, studijavo Peterburge pas tą patį Ilją Musiną, kuris buvo ir maestro Juozo Domarko profesorius.

Manau, kad miesto koncertinis, kultūrinis gyvenimas, repeticijų stebėjimas sudarė daugiau kaip penkias-

dešimt procentų studijų Vienoje vertės. Žinoma, universitete praleidau daug laiko ir, norėdamas pasisemti kiek įmanoma daugiau patirties, lankiau įvairius kursus (fortepijono, partitūrų skaitymo, moderniosios muzikos, choro, operos, simfoninio dirigavimo).

– Koks šiuolaikinio dirigento vaidmuo? Kuo jaunoji dirigentų karta skiriasi nuo savo pedagogų, vyresniųjų kartos? Kokio dirigento reikia šiuolaikinei muzikinei kultūrai?

– Dirigento vaidmuo kinta. Dabar vyrauja orkestro meno vadovų ir dirigentų ribotų kadencijų tendencija, sudaromos terminuotos sutartys. Dirigentas imamas traktuoti kaip koncertuojantis atlikėjas ir daug mažiau kaip meno vadovas, formuojantis ilgalaikę orkestro perspektyvą. Dėl to jauniems dirigentams yra paprasčiau patekti į prestižinius orkestrus, anksčiau pasiekti karjeros aukštumų. Pavyzdžiu galima laikyti Vienos filharmonijos orkestrą, kuris jau nuo 1933 m. remiasi tik kviestinių dirigentų terminuotų sutarčių sistema. Šią tendenciją vienaprasmiškai vertinti sunku: viena vertus, didesnė kaita jauniems dirigentams leidžia lengviau pradėti profesionalią karjerą, kita vertus, tokia sistema nėra naudinga orkestro ilgalaikės strategijos požiūriu. Nuolatinė dirigentų kaita bei trumpėjantis repeticijų laikas lemia techniškai sudėtingų opusų atlikimo trūkumus, kurių yra tekę įžvelgti net ir klausantis Paryžiaus filharmonijos orkestro.

– Kaip atrodo simfoninio dirigavimo meno doktorantūros studijos?

– Meno doktorantūra apima kelias sritis – tiriamąją ir praktinę meninę veiklą, pastarajai skiriama nemažai dėmesio. Lietuvoje simfoninio dirigavimo daktarų kol kas nėra, tad visa tai ganėtinai nauja.

– Ką ruošiate baigiamajam studijų projektui?

– Mano meno projektas sudarytas iš skirtingų koncertinių programų, kurias per ketverius doktorantūros studijų metus tikiuosi atlikti su įvairiais Lietuvos kolektyvais. Keli koncertai jau įvyko – praėjusių metų sausį LMTA Didžiojoje salėje kartu Lietuvos valstybiniu pučiamųjų

instrumentų orkestru „Trimitas“ atlikome koncertinę programą „Amerikietiška svajonė: nuo Geršvino iki Bernsteino“, kurioje skambėjo Aarono Coplando „Koplando portetas“, Leonardo Bernsteino uvertiūra ir siuita iš operetės „Kandidas“, George´o Gershwino „Žydroji rapsodija“. Rugsėjį kartu su LNSO Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatėme koncertą „Muzikos mitai ir legendos“. Programą sudarė Maurice´o Ravelio Antroji siuita iš baleto „Dafnis ir Chloja“, Ferenco Liszto simfoninė poema Nr. 5 „Prometėjas“ ir Claude´o Debussy simfoninis preliudas „Fauno popietė“. Sausį turėjo įvykti ir kitas koncertas – su choru „Jauna muzika“ ir Šv.

Kristoforo orkestru turėjome atlikti Arvo Pärto ir Pēterio Vasko kūrinius, tačiau dėl pandemijos koncertas buvo perkeltas į šių metų birželio 14 dieną.

Su LNSO taip pat ketiname parengti Igorio Stavinskio baleto „Petruška“ koncertinį atlikimą. Kitas koncertas, kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru, bus skirtas kompozitorės Sofijos Gubaidulinos 90-mečiui.

Su Lietuvos kameriniu orkestru esame numatę paruošti W. A. Mozarto Koncertą Nr. 20 d-moll ir 41-ąją simfoniją C-dur („Jupiterio“). Studijų pabaigą turėtų vainikuoti LNSO koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – Dmitrijaus Šostakovičiaus 5-oji simfonija d-moll, op. 47, ir Gustavo Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainos“. Esu labai dėkingas Filharmonijos generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei ir orkestro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui Modestui Pitrėnui, kurie supratingai padėjo sudaryti ketverių metų planą ir užtikrina koncertinių programų įgyvendinimą.

Meno tyrimo tema – metroritminės fabulos, paprasčiau tariant, metroritminės įvykių eigos interpretacija dirigavimo mene. Tyrime dirigentams ir kolektyvinės muzikos atlikėjams bandau siūlyti kūrinio metroritminės struktūros analizės metodus, atkreipdamas dėmesį į analizės tikslingumą kolektyvo sinchronizavimo ir kokybiško meninio atlikimo požiūriu.

Kokybiškos metodinės, mokslinės dirigavimo srities literatūros yra gana

Choras „Adoramus“ palaiminimo metu

mažai, tad šiuo aspektu tikiuosi būti naudingas.

Darbe bandau susisteminti geriausias skirtingų dirigentų praktikas, įžvelgdamas bendruosius partitūros analizės principus, partitūros žymėjimo būdus. Tyrimo tikslas – atsakyti į klausimą, kaip metroritminės fabulos analizės metodais galima geriausiai atskleisti semantines kūrinio prasmes.

Daugumą meno tyrime analizuojamų kūrinių yra mano meno projekto koncertinės programos. Stengiausi, kad jos būtų visapusiškos – tiek simfoninio, tiek oratorinio, tiek kamerinio pobūdžio. Juk ir man pačiam naudinga teoriniais atradimais pasidalinti su orkestrantais. Jaučiu, kad teorinis tyrimas jau pasitarnauja praktinėje veikloje.

– Kada Jūsų gyvenime atsirado kompozicijos niša? Kokia Jūsų muzikos stilistika?

– Kūrybai laiko skiriu tik protarpiais, parašau viso labo vieną kitą miniatiūrą per metus. Mano muzika – išimtinai chorinės kompozicijos, skirtos atlikti a cappella. Dauguma kūrinių parašyta chorui „Adoramus“, nes matydamas repertuaro trūkumą ji pildžiau savomis kompozicijomis.

Labai mėgstu regėti darbo vaisius.

Parašyti kūrinį tam, kad jis gulėtų stalčiuje, – ne mano būdui. Jau rašydamas matau, kas ir kaip kompoziciją atliks. Taip dažniausiai ir nutinka.

Daugiausia muzikos esu parašęs Prancūzijoje, Taizė vienuolyne, kuriame jau 10 metų vasaromis praleidžiu nemažai laiko, vadovaudamas vienuolyno chorui. Ten gaunu atskirą kambarį, bendruomenės broliai ir seserys ruošia nuostabų maistą.

Turiu puikią progą ne tik kurti, bet ir nuolat būti greta gyvo choro. Šias sąlygas laikau nuostabia galimybe ir ja stengiuosi pasinaudoti kiek galima produktyviau. Kol kas mano kompo-

zicijų sąrašas nedidelis – popiežiaus Pranciškaus vizitui sukurta giesmė „Ave Maria“, kelerius metus kurtos trumposios Mišios cis-moll, „Beatitudines“ pagal Mato Evangelijos 5-ąjį skyrių, kurias dedikavau savo artimam bičiuliui pianistui Williamui Garlickui, – būtent jis pasiūlė šio teksto idėją. Jaunųjų kompozitorių konkursui „Vox Juventutis“ esu parašęs kūrinį „Der Weg“, grįstą Gustavo Mahlerio muzikos temomis, kurį, mano didelei laimei, atliko choras „Jauna muzika“. Kompozicija „Duok man save, mano Dieve“ parašyta remiantis šv. Augustino „Išpažinimais“, ji skirta mylimam profesoriui Vaclovui Augustinui.

– Kokią muziką labiausiai mėgstate diriguoti? Kokie kūriniai vis dar yra siekiamybė?

– Visą gyvenimą troškau atlikti Georges´o Bizet operą „Karmen“.

Vienam bičiuliui minėjau, kad padirigavęs „Karmen“ galėčiau ir numirti (juokiasi). Mano mėgstamiausi simfoninės muzikos autoriai – Gustavas Mahleris, Piotras Čaikovskis, Johannesas Brahmsas. Žavi ir Dmitrijus Šostakovičius, Richardas Straussas, ypač pastarojo simfoninė poema „Mirtis ir pragiedrėjimas“. Su choru turiu svajonę kada nors paruošti Johanno Sebastiano Bacho didžiuosius motetus bei Sergejaus Tanejevo 12 chorų, op. 27, paminėčiau Arvo Pärto, Davido Lango chorinę kūrybą. Iš jau diriguotų simfoninių kūrinių išskirčiau P. Čaikovskio 5-ąją simfoniją emoll, op. 64, Koncertą smuikui D-dur, op. 35, Felikso Mendelssohno Koncertą smuikui e-moll, Antono Brucknerio

Muzikos barai / 39

ATEINAME Simfoniją Nr. 3. Esu atviras visai muzikai, tačiau neneigsiu, kad kai kuri yra artimesnė.

– Kada dirigentas pasiekia savo brandą?

– Paklauskite po penkiasdešimt metų (juokiasi). Manau, kad į šį klausimą geriau galėtų atsakyti maestro Juozas Domarkas.

– Ką laikote iki šiol didžiausiu savo laimėjimu?

– Kalbėjimas apie laimėjimus prieštarauja mano prigimčiai. Nors mano artimieji teigia, kad nuo kuklumo neturėčiau mirti, tačiau pasiekimus vis dėlto leisiu vertinti kitiems.

– Ar mūsų visuomenei svarbūs laimėjimai?

– Taip, jie svarbūs. Galbūt dėl to šiek tiek liūdna, tačiau taip yra.

– Jaunam dirigentui turbūt nelengva įsilieti į jau pripažintų dirigentų bendruomenę?

– Galiu remtis tik savo asmenine patirtimi. Įsilieti į dirigentų bendruo-

Birželio

14-ąją Šv. Kotrynos bažnyčioje Gedulo ir vilties diena paminėta įspūdingu koncertu „The Fruit of Faith“ (Tikėjimo vaisius). Jame pasirodė Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas) ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas Modestas Barkauskas), jiems dirigavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantas Imantas Šimkus.

Koncerte skambėjusi sakralinė muzika simboliškai įprasmino tragišką lietuvių ir kaimyninių tautų istorijos laikotarpį, prasidėjusį prieš 80 metų masiniais trėmimais į Sibirą. Kaip rašoma koncerto anotacijoje, teroras vienodai trypė visus – lietuvius, latvius ir estus, katalikus, protestantus ir stačiatikius, tačiau meilė tėvynei ir tikėjimas neleido žmonėms palūžti.

Girdėjome estų kompozitoriaus ortodokso Arvo Pärto (g. 1935) ir latvių kompozitoriaus liuterono Pēterio Vasko (g.

1946) kūrinius. Trumpame pokalbyje su teksto autore dirigentas Imantas Šimkus sakė kvietęs P. Vaską atvykti į koncertą, tačiau, deja, kompozitorius negalėjęs. Beje, pasaulyje pripažintas kūrėjas studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir puikiai išmoko lietuviškai. P. Vasko tėvas buvo aukštas liuteronų dvasininkas, ir dėl politinių priežasčių sūnui nebuvo

Muzikos barai / 40

menę man nebuvo ypač sunku, teko laimė būti tarp labai nuoširdžių menininkų. Dirigentai Sesto Quatrini, Ričardas Šumila į mane žvelgia kaip į jaunesnį kolegą, visuomet elgiasi draugiškai, pagarbiai, prireikus pataria ir suteikia pagalbą. Tokiu pat būdu galiu bendrauti su maestro Juozu Domarku, Modestu Pitrėnu, Robertu Šerveniku, Vaclovu Augustinu, Modestu Barkausku. Bendrauju ir su užsienio dirigentais: prof. Johannesu Schlaefli, prof. Nicholás Pasquet, prof. Ulrichu Windfuhru, prof. Johannesu Wildneriu, Markandu Thakaru ir kt. Manau, kad dirigentus – ambicingus, veržlius, kūrybingus ir empatiškus žmones – vienija meno, kultūros, tikėjimo, moralinių vertybių puoselėjimo tikslai. Bendraudamas su jais nevalingai ugdaisi šias savybes, ne kartą koncertuose pačiam teko užleisti dirigento vietą jaunesniems kolegoms, kuriems tuo metu ši

TIKĖJIMO VAISIAI leista studijuoti Latvijoje.

Koncerto programą sudarė penki dramaturgiškai susiję kūriniai. Pirmiausia klausytasi Arvo Pärto minimalistinės kompozicijos „Da pacem Domine“ (Suteik ramybę, Viešpatie), po jos – Lietuvoje pirmą kartą atliekamo to paties kompozitoriaus kanono pagrindu parašyto kūrinio „Prayer“ (Malda). Imantas Šimkus pabrėžė „Prayer“ ir vėliau nuskambėjusio A. Pärto opuso „Salve Regina“ (Sveika, Karaliene) sąsajas, nes pirmasis kūrinys baigiamas žodžiais „Melski už mus, Marija“, o antrajame girdime pasveikinimą Švč. Mergelei Marijai.

Dirigentas paminėjo ir asmeninį santykį su Švč. Mergelės Marijos simboliu – prie Aušros vartų 2018 m. jam teko diriguoti grigališkąjį choralą „Salve Regina“ popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje metu. „Lietuvoje sakralios rezistencijos apraiškos nėra naujos. Ir Adomo Mickevičiaus gyvenamuoju laikotarpiu Aušros vartų koplyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslas buvo rezistencijos simbolis, prie jo buvo meldžiamasi prašant sugrąžinti tautą iš tremties. Galvoje skamba ir Česlovo Sasnausko kūrinys „Marija, Marija“, kurio paskutiniame posme yra žodžiai „Apsaugok tėvynę nuo priešo baisaus“. O

patirtis atrodė reikalingesnė.

– Kas Jus įkvepia dirigento profesijoje?

– Aš tikiu kultūros misija. Taip pat kaip krikščionis tikiu, kad žmogus šiame pasaulyje gyvena ne veltui. Tai motyvuoja ir skatina tobulėti. Mane palaiko grožinė literatūra, stengiuosi daug skaityti. Įkvepiančios knygos: Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“, šv. Augustino „Išpažinimai“, Platono „Valstybė“, Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio darbai, žinoma – Biblija. Taip pat žaviuosi kitais menais – dailė, architektūra, kinas užima didžiąją dalį mano laisvalaikio. Palaiko šeimos, bičiulių pastabos, patarimai. Tad tikėjimas, kultūra ir artimieji būtų tie esminiai dalykai, kurie padeda likti savimi.

– Dėkoju už pokalbį.

n

kūrinyje „Salve Regina“ sakoma: „Tu mus iš tremties parveski.“ Tad tremties, sakralumo koreliacijų yra labai daug, taip pat ir šio koncerto programoje“, – teigė I. Šimkus. Įtaigus, dramatiškų muzikinių linijų kupinas Pēterio Vasko „Da pacem Domine“ tapo vakaro kulminacija, o visą programą tarsi apibendrino kompozitoriaus kūrinys „The Fruit of Silence“ (Tylos vaisius), pagal kurį ir buvo pavadintas koncertas. Jame panaudotos penkios šv. Motinos Teresės maldos eilutės: „Tylos vaisius yra malda, maldos vaisius yra tikėjimas, tikėjimo vaisius yra meilė, meilės vaisius yra tarnystė, tarnystės vaisius yra ramybė.“ Anot I. Šimkaus, žmonių, kurie buvo ištremti ir kurie kentėjo nuo sovietų teroro, tikėjimo vaisius yra dabartinė laisvė, nepriklausoma Lietuva. „Buvau tam tikrame transe, kurį sukėlė programos dramaturgija. Ir atlikėjai sakė patyrę didelį malonumą“, – teigė I. Šimkus. Nors jis pirmą kartą dirigavo tiek chorui „Jauna muzika“ (kuriame pats dainuoja nuo 2014 m.), tiek Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui, tai darė meistriškai, tad kūriniai skambėjo įtaigiai ir klausytojams leido patirti ypatingą sakralinės muzikos poveikį.

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

NAUJI LEIDINIAI Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“ kovo pabaigoje išleido Lietuvos liturginės muzikos kompozicijų konkurso natų leidinį, kuriame – Kristinos Vasiliauskaitės, Linos Kairytės, Vilimo Norkūno, Luko Butkaus ir Mykolo Treščenkino ciklai mišriam chorui. Ši rinktinė – didelis mūsų muzikinės kultūros įvykis, nes lietuvių liturginės muzikos žanras nuo J. Naujalio ir Č. Sasnausko laikų buvo menkai puoselėjamas.

Idėja paskatinti nacionalinę liturginę kūrybą kilo choro „Adoramus“ meno vadovui ir dirigentui Imantui Šimkui, panorusiam atnaujinti ne tik savo kolektyvo repertuarą, bet ir sudaryti galimybes lietuvių kompozitorių muziką mišiose atlikti kitiems kolektyvams, puoselėti giedojimo a cappella tradicijas. Choro iniciatyva buvo surengtas Lietuvos liturginės muzikos kompozicijų konkursas, kurio rezultatas – bažnyčios oficialiai patvirtintas natų leidinys, išleistas net tūkstančio egzempliorių tiražu.

Konkurso dalyviams buvo keliamos kiek neįprastos užduotys: kūriniai turi būti atliekami a cappella, mišiose giedamų ciklų dalys privalo būti „įkandamos“ ne tik profesionaliems, mėgėjų, bažnytinių bendruomenių chorams, bet ir liturginėse apeigose dalyvaujantiems tikintiesiems, todėl buvo ir teksto kalbos – lietuvių – reikalavimas.

Konkurse dalyvavo trylika kompozitorių. Pirmų trijų vietų laimėtojų Kristinos Vasiliauskaitės, Linos Kairytės ir Vilimo Norkūno nuomone, didžiausi išbandymai buvo susiję su laiko limitu, lietuvių kalba ir kūrinio prieinamumu skirtingų pajėgumų dainininkams. „Didžiausias iššūkis – neprarandant meninės vertės parašyti kūrinį, įveikiamą ne tik geriausiems chorams, bet ir mėgėjams. Kad būtų gražu ir gera klausytis, patogu atlikti. Lietuvoje nėra daug parapijų, kur žmonės aktyviai giedotų lietuviškai, todėl stengiausi, kad jie galėtų tai daryti“, – apie kūrybinį procesą pasakojo V. Norkūnas. „Mišių lietuvių kalba idėją nešiojausi dar gerokai prieš konkursą. Mano kūryboje sakralios muzikos daug, tačiau mišių lietuvių kalba nebuvo.

Konkursas skatino ištaisyti šią klaidą ir išbandyti savo jėgas. Rašant muziką prisilieti prie aukštųjų vertybių, todėl su didžiausia atsako-

„ADORAMUS“

mybe rašau kiekvieną natą, ypač – bažnyčiai skirtos muzikos“, – mintimis dalinosi kompozitorė Kristina Vasiliauskaitė.

Liturginių kūrinių reikšmę akcentavo ir antrosios premijos laureatė vargonininkė Lina Kairytė: „Paprastiems choreliams giesmių yra prikurta, tačiau jei nori giedoti su pajėgesniais, didesniais chorais, neberandi ko išsirinkti.

Kaip kompozitorė esu jauna, anksčiau liturginės muzikos neteko kurti, tad buvo smalsu įkelti koją į šį žanrą. Siekiau muzika išreikšti maldą, kad ir mano choras, ir bendruomenė ja „užsikrėstų“.

Bandžiau įsijausti lyg pati giedočiau, garbinčiau Dievą.“ Pasak konkurso organizatorių, liturginė muzika sudėtinga vertinimo požiūriu, tad stengtasi suburti kompetentingą komisiją, kurią sudarė kompozitoriai, chorvedžiai ir liturgijos žinovai. Konkurso dalyvių kūrinius vertino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros vedėjas kompozitorius prof. Vaclovas Augustinas, LMTA profesorė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, LMTA Choro dirigavimo katedros vedėjas doc. Gintautas Venislovas, Valstybinio choro „Vilnius“ chormeisterė Milda Zapolskaitė, kunigas Eugenijus Puzynia SJ ir Vilniaus arkivyskupijos atstovas kunigas Kęstutis Palikša, oficialusis liturgijos vertintojas.

Lietuvos kultūros tarybos, S. Karoso labdaros ir paramos fondo bei Vilniaus arkivyskupijos paremta choro „Adoramus“ iniciatyva gaivinti nacionalinę liturginę muziką turi plačius sklaidos ir tęstinumo užmojus: natų leidinį galės įsigyti visi norintieji, tikimasi ateityje išleisti kūrinių įrašus, rengti edukacines programas. „Vaclovas Augustinas visada sako, kad geriausias kūrybos indikatorius – pats choras. „Adoramus“ jau repetuoja ir, kaip projekto ambasadorius, naujuosius kūrinius įtrauks į savo nuolatinį repertuarą – Vilniaus miesto gyventojai ir svečiai kiekvieną penktadienį turės galimybę vis kitą ciklą išgirsti Šv. Jonų bažnyčioje per mišias. Tikiu, kad kūriniai chorui pritiks, ir tai turbūt būtų didžiausias įvertinimas“, – sakė choro vadovas Imantas Šimkus.

PRISTATĖ LIETUVIŠKOS LITURGINĖS MUZIKOS NATŲ LEIDINĮ

Parengta pagal Marijos radijo laidą „Tikėjimas ir kultūra“ (ved. Rimas Macevičius)

Muzikos barai / 41

KRONIKA MUZIKOS SVETAINĖ ATGIJO JAUNŲJŲ BALSAIS

ŠIAULIUOSE PRISTATYTA MONOGRAFIJA „MAESTRO SAULIUS SONDECKIS“ Birželio 29 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Konferencijų salėje įvyko Leonido Melniko monografijos „Maestro Saulius Sondeckis“ pristatymas. Dalyvavo knygos autorius prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, prof. Silvija Sondeckienė, Maestro sūnus Saulius Sondeckis, renginį moderavo Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė ŽigaitytėNekrošienė.

Vakaras buvo kupinas šiltų Maestro Sauliaus Sondeckio šeimos narių ir bendražygių, vakaro svečių, prisiminimų.

Leonidas Melnikas papasakojo apie darbą rengiant monografiją, pagalbą, kurios sulaukė iš Maestro.

A. Žigaitytė-Nekrošienė, pažinojusi Saulių Sondeckį nuo vaikystės (Sondeckių ir Žigaičių šeimos draugavo), pasidalijo ne tik asmeniniais įspūdžiais, bet ir muzikologinėmis įžvalgomis.

Renginio dalyvius pasveikino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir miesto mero pavaduotojas Egidijus Elijošius.

Koncertavo Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokiniai Ugnė Krikščiūnaitė, Agnius Juška, Paulius Ubar-

Raimonda Sližienė vedė koncertą

Muzikos barai / 42

Leonidas Melnikas knygą apie Saulių Sondeckį pristatė Šiauliuose

Nuoširdų žodį renginyje tarė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

tas (mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė), Povilas Ušinskis (mokytoja ekspertė Raimonda Sližienė) ir Šiaulių kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Vilhelmas Čepinskis). Koncertą vedė Raimonda Sližienė.

Simboliška, kad monografija pirmiausia buvo pristatyta Šiauliuose, prof. Sauliaus Sondeckio gimtajame mieste.

Regina MAROZIENĖ

Prof. Silvija Sondeckienė

Prisiminimais dalinosi ir Maestro sūnus Saulius Sondeckis

Renginyje griežė Šiaulių kamerinis orkestras, vadovaujamas Vilhelmo Čepinskio

Birželį Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje įvyko trys gražūs renginiai.

19 d. Vytauto Didžiojo universiteto docentė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė surengė savo mokinių ir studentų koncertą. Dalyvavo jaunosios čiurlioniukės – antrokė Maja Dikšaitytė, ketvirtokė Sofija Rosinaitė ir septintokė Patricija Kasteckaitė, VDU III kurso studentas Kasparas Šerpytis, I kurso magistrantai Viltė Dobilaitė ir Marius Sakavičius, jiems akompanavo koncertmeisterės Jūratė Kaminskienė ir Agnė Petraitytė.

Po romantinės muzikos sklidino vakaro publika neskubėjo skirstytis – užsimezgė turininga diskusija apie atlikimo meną ir jo paslaptis. Ilgametis violončelės pedagogas Romanas Armonas pasakė esminį dalyką: „Kiekvieno atlikėjo išprusimą ir jautrumą liudija išgaunamas garsas. Kuo įdomesnė ir jautresnė asmenybė – tuo gražesnis ir tauresnis garsas. O technika – natos – savaime suprantamas kasdienis darbas, bet jis anaiptol neužtikrina visapusiškos sėkmės scenoje.“ Muzikos svetainės jaukumas tapo impulsu čia pat po koncerto gimusiai idėjai birželio 22 dieną surengti trio „Vita Chordis“ vakarą. Markéta Fraňková (smuikas), Miglė Kristina Sakavičiūtė (arfa) ir Marius Dominykas Sakavičius (violončelė) į renginį pasikvietė bičiulę iš Če-

Muzikos svetainėje griežia R. Kalnėnaitės ugdytinis Marius Sakavičius

kijos Kristýną Broučkovą (violončelė). Skambėjo Camille´io Saint-Saënso, Jules´io Massenet, Claude´o Debussy, Henriette Renié ir Broniaus Kutavičiaus kūriniai.

Birželio 23 dienos popietę dainininkas Liudas Mikalauskas ir pianistas Justas Čeponis susitiko su Vilniaus Naujininkų gimnazijos moksleiviais. Liudo aktorinė prigimtis ir meilė Lietuvai padėjo tuoj pat užmegzti kontaktą su gimnazistais ir juos atlydėjusiais pedagogais. Tėvo Stanislovo gyvenimas tapo draminiu muzikinės programos siužetu, tad daugeliui puikiai žinomi kūriniai dainininko sumanytame kontekste suskambo naujai. Koncerto kulminacija tapo bendra daina, kurią noriai dainavo ne tik pedagogai (tai – jų jaunystės muzika), bet ir moksleiviai.

Tą pačią dieną jaunasis mūsų atlikėjų „desantas“ – dainininkė Austėja Lukaitė ir fleitininkas Justinas Mačys – keliavo į Telšių „Kranto“ gimnaziją. Susitikime su moksleiviais dalyvavo ir pianistė Gražina Zalatorienė.

MB inf.

VYTAUTUI LANDSBERGIUI SUTEIKTAS VILNIAUS GARBĖS PILIEČIO VARDAS

Minint Valstybės dieną Vilniaus rotušėje miesto meras Remigijus Šimašius buvusiam Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui prof.

Vytautui Landsbergiui įteikė Vilniaus garbės piliečio vardo regalijas.

Pats prof. V. Landsbergis tvirtino, kad įvertinimas jį kiek nustebinęs: „Nežinau, kam driokstelėjo idėja, kurią nutarėte įveiksminti šiandien, bet nutariau neprotestuoti – pakaks protesto balsų artimoje aplinkoje ir be manęs...“ Padėkos kalboje V. Landsbergis prisiminė visada mėgęs istoriją, o kylant Lietuvos Sąjūdžiui „su būreliu draugų pamėginęs netgi daryti istoriją“. „Pavyko sukelti šurmulį, nelemtą geopoliti-

MB inf.

Vytautui Landsbergiui įteikiamos Vilniaus garbės piliečio regalijos

VILNIAUS ROTUŠĖJE ĮTEIKTOS ŠV. KRISTOFORO STATULĖLĖS

Liepos 25-osios vakarą miesto rotušėje dešimt praėjusiais metais labiausiai savo darbais pasižymėjusių vilniečių sulaukė garbingo apdovanojimo: jiems Vilniaus meras Remigijus Šima-

nę katastrofą, kai Vilniaus–Kauno ašis ėmė suktis, taisydama senės Europos žemėlapį. Ši dvipolė ašis yra Lietuvos jėga, kurią branginkime nesimėtydami graužtukais, nes ant jos laikysis ir, tikiu, liks Lietuva. Aš irgi, kaip matote, dvipolis, iš dviejų šaknų. Dabar, žinoma, jau visai susenau kaip vilnietis, bet nepamirštu to ir noriu, kad Lietuva būtų vieninga“, – sakė naujasis Vilniaus miesto garbės pilietis.

šius įteikė Šv. Kristoforo statulėles. Kandidatūras gauti šį apdovanojimą teikė vilniečiai, įmonės, bendruomenės, mokslo ir meno pasaulio atstovai.

Tarp apdovanotųjų buvo ir vargonininkė Reanata Marcinkutė-Lesieur, jai Šv. Kristoforas įteiktas už labdaringą veiklą.

Daugelis vilniečių jau spėjo pamilti vargonininkės ir Reli-

Autografas LMS prezidentei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei

ginės muzikos centro vadovės R. Marcinkutės-Lesieur organizuojamus labdaringus koncertus. Pandemijai pradedant trauktis, miestiečiai ir vėl laukiami nemokamuose koncertuose Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur kiekvienam atėjusiajam suteikiama galimybė patirti ne tik sakralinės muzikos grožį, bet ir bendruomeniškumo jausmą.

MB inf.

Su moksleiviais Muzikos svetainėje susitiko Liudas Mikalauskas

Koncerto akimirka

Šv. Kristoforo statulėlė įteikiama Renatai Marcinkutei-Lesieur

Jaunosios kolegės apdovanojimu džiaugėsi prof. Leopoldas Digrys

Muzikos barai / 43

PAŽINTIS

Fortepijonas ir... sunkioji atletika Interviu su pianistu Pauliumi Anderssonu

Muzikos barai / 44

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

1948 m.

Londono olimpinėse žaidynėse žymi prancūzų pianistė ir atletė Micheline Ostermeyer pelnė aukso medalį rutulio stūmimo rungtyje ir tą patį vakarą, švęsdama pergalę, be pasiruošimo publikai paskambino vieną sudėtingiausių Ludwigo van Beethoveno sonatų Nr. 29, op. 106, dar vadinamą „Hammerklavier“. Nors toks profesinis derinys gana retas, tačiau tiek sporto, tiek muzikos atlikimo sričių tyrėjams jau gerai žinoma, kad sportas ir muzikavimas yra viena kitą papildančios veiklos. Sportas muzikams gali sumažinti prieš koncertus užklumpančią įtampą, padidinti ištvermę, kurios prireikia atliekant ilgos trukmės kūrinius, sustiprinti raumenų ir kaulų sistemas. Muzikavimas sportininkams naudingas ugdant motyvaciją, ištvermę, koordinaciją, ritmikos pojūtį.

O kokio fizinio pasirengimo reikia pianistui? Kokia sporto šaka yra tinkamiausia norint visada būti geros formos? Vladimiras Majorovas ir Samuelis Tacas leidinyje „Muzikanto rankos“ (2005)1, pabrėždami, kad pianistai ir kiti muzikantai turi išmanyti ne tik savo rankų, bet ir viso kūno anatomiją, suprasti, kaip dirba raumenys, raiščiai ir sąnariai, nurodo rekomenduojamas sporto šakas.

Prie bendros mankštos, pratimų su svarmenimis, plaukimo, važiavimo dviračiu atsiduria ir krepšinis, tenisas, tinklinis, futbolas, nors žaidimai kelia didesnę riziką susižeisti. Vis dėlto, autorių nuomone, atsakingai 1 Majorovas V., Tacas S. Muzikanto rankos. Kaunas: Šviesa, 2005, 1–112.

Mažasis Paulius su Olegu Molokojedovu

žaidžiant, šios sporto šakos padeda ugdyti koordinaciją ir lavina ištvermę.

Ką manytumėte, jei rytą sporto klube sutiktumėte raumeningą vaikiną, kilnojantį svarmenis, o vakare garsioje koncertų salėje subtiliai ir emocionaliai atliekantį sunkiausias L. van Beethoveno sonatas? Toks yra jaunosios kartos pianistas 26-erių Paulius Anderssonas, aktyvią tarptautinę koncertinę veiklą derinantis su jėgos trikove ir sunkiąja atletika.

Pauliaus Anderssono biografija įspūdinga – būdamas 11 metų jis pirmą kartą grojo W. A. Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui D-dur su Šv. Kristoforo orkestru, diriguojamu Donato Katkaus. P. Aderssonas yra 16-os tarptautinių konkursų Europoje dalyvis, iš jų dešimtyje pelnė I vietą arba Grand Prix. Naujausias ryškus laimėjimas – II vieta prestižiniame Sergejaus Rachmaninovo pianistų konkurse Maskvoje 2020 m.

Pianistas solo ar su orkestrais nuolat pasirodo įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, rengia rečitalius Lietuvoje ir užsienyje – ne tik Europoje, bet ir Japonijoje, JAV, Indonezijoje.

2017 m. išleido pirmąjį albumą su L. van Beethoveno, F. Chopino, F. Schuberto, J. Vītolo ir M. Ravelio kūriniais. Pianistui ypač reikšminga 2021 m. pradžia, kai kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru įrašė Sergejaus Rachamaninovo amži-

ninko Nikolajaus Medtnerio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 e-moll „Baladė“, op. 60. Be to, Paulius – ne tik akademinės muzikos atlikėjas, bet ir fortepijono bei būgnų džiazo improvizacijų entuziastas, už kurias taip pat yra pelnęs apdovanojimų.

Viena Pauliaus sėkmės gijų eina iš šeimos – jis yra trečios kartos pianistas. Pauliaus mama ir močiutė – žymios pianistės, LMTA profesorės Aleksandra Žvirblytė ir Veronika Vitaitė, kartu jie pasirodo kaip trio „Dinastija“. Be to, Pauliaus senelis Vytautas Žvirblis buvo žinomas choro dirigentas ir pedagogas.

Būdamas vos penkerių Paulius pradėjo groti fortepijonu ir būgnais bei mokytis improvizacijos B. Dvarionio dešimtmetėje muzikos mokykloje, žymaus džiazo atlikėjo Olego Molokojedovo klasėje. Septynerių įstojo į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, kur iš pradžių mokėsi E. Miklaševskajos, vėliau savo mamos prof. A. Žvirblytės klasėse. Bakalauro studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Zbignevo Ibelhaupto klasėje, o šių metų birželį tikisi baigti magistro studijas Diuseldorfo Roberto Schumanno aukštojoje mokykloje pas prof. Paolo Giacometti. Šių metų vasara pianistui ypatinga, nes jau rugpjūtį jis pradės mokytis Phillipo ir Patricios Frostų muzikos mokykloje (geriau žinomoje kaip Frostų muzikos mokykla), įsikūrusio-

Muzikos barai / 45

PAŽINTIS – Ir kiek laiko tai užima?

– Nuo vienos iki pusantros valandos.

– O kaip sportuojate gastrolių metu?

Po koncerto su močiute ir mama

Su tėvu

je Majamio universitete (JAV). Ten, gaudamas stipendiją, studijuos žymaus pedagogo Kevino Kennerio klasėje, kurioje dirbs ir jo asistentu.

Apie sėkmės scenoje paslaptis, apie pedagogus, dirigentus ir kompozitorius, apie sportą ir kitus pomėgius pianistą kalbinome kartu su profesore Audrone Žigaityte-Nekrošiene. Pradėjome nuo sporto...

APIE SPORTĄ – Stebint Jūsų veiklą socialiniame tinkle „Facebook“, akis vis užkliūva už vaizdo įrašų, kuriuose keliate iš pažiūros be galo sunkias štangas...

– Šiuo metu praktikuoju jėgos trikovę ir olimpinę sporto šaką sunkiąją atletiką. Pastarąja užsiimu jau daugiau kaip metus, o jėgos trikove – ketverius. Rutina tapo ir intensyvios kardiotreniruotės su „Crossfit“ elementais. Paauglystėje ilgokai lankiau korėjiečių kovos meno tekvondo treniruotes.

– Kaip šios pianistui netradicinės sporto šakos atsirado Jūsų akiratyje?

Juk yra didelė rizika susižaloti, ypač rankas...

Muzikos barai / 46

– Turbūt lėmė iš a. a. dano tėvo paveldėti genai. Iš jo pusės turiu tris vyresnius brolius, ir visų jų taip pat labai geri fiziniai duomenys. Kristofferis yra svorių stūmimo kojomis Europos čempionas, Thomas, nors pagal specialybę ekonomistas, savo malonumui užsiima jėgos trikove ir imtynėmis, turi karatė juodąjį diržą, o sūnėnas Manu yra profesionalus plaukikas, Europos jaunimo čempionas, rengiasi dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Giminėje yra ir daugiau žmonių, kurie užsiima profesionaliu sportu arba turi tam gebėjimų. Tad stebint jų, ypač brolių, sportinius pasiekimus, natūraliai atsirado noras į juos lygiuotis.

– Kuo jėgos trikovė ir sunkioji atletika naudingos pianistui?

– Pradėčiau nuo to, kad žmonės dažnai painioja jėgos trikovę su kultūrizmu. Pastarojo esmė yra raumenų estetika, todėl pratimai, kurių kiekvienas kartojamas daugybę kartų, skirti raumenims „pripumpuoti“. O štai jėgos trikovės atstovai štangos daugiau kaip penkis kartus nekelia, nes šios sporto šakos tikslas yra jėgos, stuburo raumenų stiprinimas, laikysenos, lankstumo ugdymas. Aš nedarau daugybės pratimų rankoms, riešui – man svarbūs tik keletas pagrindinių jėgos trikovės ir sunkiosios atletikos pratimų, o kiti tik pagalbiniai. Žinoma, nutinka, kad intensyviai pakilnojus štangą ar netyčia neteisingai atlikus pratimą kitą dieną skauda rankas, tačiau jos nebūna pažeistos. Labai svarbu pratimus atlikti teisingai, nepraleisti apšilimo ir tempimo pratimų, protingai suplanuoti treniruočių laiką.

– Kiek dienų per savaitę einate į sporto klubą?

– Penkias.

– Jeigu gyvenu viešbutyje su sporto sale, einu į ją. O jeigu jos nėra, turiu susidaręs pratimų sąrašą, kuriuos galiu atlikti kambaryje. Taip pat naudoju gumas – jos lagamine daug vietos neužima, einu pabėgioti, išsinuomoju dviratį. Bet kokiomis aplinkybėmis stengiuosi suteikti savo kūnui fizinį krūvį, kad neprarasčiau formos.

– Kaip tuos štangų kilnojimus įvertino Jūsų mama ir močiutė?

– Kadangi jos puikiai žino, kad esu žmogus, neįtelpantis į tradicinius rėmus, per didelio šoko joms nesukėliau. Tik močiutė iš pradžių į tai žiūrėjo gana skeptiškai...

– Tikriausiai bijojo, kad galite pertempti rankas ir nebegalėsite groti...

– Nepasakyčiau, kad rizika tokia didelė. Neteisingai laikant, jas pertempti galima ir važiuojant ilgesnį atstumą dviračiu. Kartą važiavau dviračiu iš Vilniaus į Palangą...

– Dviračiu į Palangą?!

– Taip, kartu su violončelininku Augustu Gocentu, pasiėmę palapines, dviračiais keliavome į Palangą.

– Kiek dienų važiavote?

– Keturias.

– Ar nepavojinga važiuoti dviese?

Juk kas nors gali ir užpulti!

– Nelabai bijau užpuolikų, nes turiu savigynos instruktoriaus licenciją, be to, užsiimu koviniu sportu ir nesu panašus į žmogų, kurį kas nors norėtų užpulti (šypsosi).

– Vadinasi, gležno, visuomet sušalusio ir šaliku kaklą apsivyniojusio, rankas sukišusio į pirštines, bijančio bet kokios traumos ar ligos pianisto įvaizdis Jums visiškai netinka?

– Toks esu ne vienas. Kolegė smuikininkė Olga Rukavishnikova iš Ukrainos yra Europos karatė čempionė. Kitas draugas pianistas, taip pat ukrainietis Yevhenii Motorenko, su kuriuo kartu studijavome Diuseldorfe, užsiima boksu.

– Boksu? Pianistas?!

– Taip, tačiau jis niekada nedalyvauja varžybose. Taip pat pažįstu pianistą iš Armėnijos Levoną Avagyaną, kuris skambinti fortepijonu pradėjo keturiolikos ar penkiolikos metų, o iki tol buvo profesionalus boksinin-

kas. Šiuo metu jam apie trisdešimt, jis yra laimėjęs daugybę tarptautinių konkursų ir laikomas vienu perspektyviausių jaunesnės kartos pianistų.

– Būtų įdomu sužinoti, ar jėgos trikovė ir sunkioji atletika kaip nors paveikė skambinimą fortepijonu?

– Pirmiausia, nebejaučiu nugaros skausmų, atsiradusių po vaikystėje nutikusio perpūtimo. Pasikeitė mano sėdėsena, ji pasidarė tiesesnė, padidėjo ištvermė scenoje. Pavyzdžiui, praėjusiais metais tarp pirmojo ir antrojo karantinų Olandijoje penkias dienas iš eilės grojau rečitalius ir sugebėjau tokį krūvį pakelti. Muzikantas privalo demonstruoti aukštą meninį lygį, bet būtina ir labai gera fizinė bei emocinė sveikata. Pabrėžčiau bet kokio sporto naudą žmogaus smegenims, nes fizinė iškrova suteikia joms ir visam kūnui daugiau deguonies, o tada geriau funkcionuoja protas.

– Muzikos atlikėjui taip reikalingas emocionalumas sporte tarsi nėra svarbus, čia reikia pasiekti tam tikrą rezultatą, išreiškiamą skaičiais (pakeltais kilogramais ar minutėmis, per kurias įveikiama distancija). Kaip pavyksta persiorientuoti iš svorių kilnotojo į jausmingo pianisto vaidmenį?

– Nepasakyčiau, kad sporte nėra emocijų – sportuodamas jų patiriu labai daug. Puikiai atsimenu sukilusį adrenaliną ir džiugesį dalyvaujant nedidelėse varžybose, kuriose buvo proga išbandyti save ir sulaukti daugybės palaikančių žmonių dėmesio.

Azartas apima ir kai stengiuosi kuo geriau atlikti kokį nors sudėtingą pratimą. Žinoma, tai nėra meno keliamos emocijos, bet ir sportas, ir grojimas fortepijonu man suteikia džiaugsmo.

Be to, grojimą laikau tokiu pat darbu, nes įkvėpimas grojant aplanko tik vieną kartą iš penkių šimtų. Rasčiau ir daugiau panašumų: ir muzikoje, ir sporte siekiant vis aukštesnių rezultatų, reikia planuoti laiką ir užduotis, išsikelti tikslus, numatyti jų įgyvendinimo būdus, plėsti savo psichologines ribas. Todėl negalėčiau atsakyti į klausimą, kaip man pavyksta persiorientuoti iš vieno vaidmens į kitą – tiek sportuojant, tiek grojant man tai išeina natūraliai.

– Ar grojimą fortepijonu prilygintumėte sportui?

– Gal tik iš dalies. Skambinimas fortepijonu yra meninė veikla, kupina emocijų, kūrybos... Tačiau tam tikri aspektai gali būti panašūs, pavyzdžiui, ir treniruotes, ir grojimą kiekvieną dieną tiksliai susiplanuoju – kiek laiko skirsiu, ką darysiu. Dar pridurčiau techniką, nes neteisingai grojant, kaip ir sportuojant, galima pertempti rankas. Sąsajų meniniu požiūriu, žinoma, nėra. Sportas man padeda nuo visko atitrūkti, pailsėti ir negalvoti apie fortepijoną.

– Kuo, Jūsų manymu, pianisto profesija gali pasitarnauti siekiant sportinių rezultatų?

– Save laikau nestandartiniu ir nuo tradicijos nutolusiu pianistu, dėl to į šį klausimą atsakyti gana sunku.

Galbūt išskirčiau kūrybiškumą, kuris gali būti pritaikomas ir sporte. Pavyzdžiui, karantino laikotarpiu užsidarius sporto salėms, teko panaudoti savo kūrybiškumą Valakampių aikštelėje ieškant naujų, įvairesnių sporto pratimų esamomis sąlygomis.

– Ar sportuojantys draugai ateina į Jūsų koncertus? Ar domisi tuo, ką darote?

– Vokietijoje sporto klubo administracija ir kai kurie lankytojai klausė, kuo aš užsiimu. Kai pasakiau, kad esu pianistas, jie negalėjo patikėti, manė, kad meluoju. Kaip tik tuo metu turėjau groti žymaus vokiečių akustinių pianinų gamintojo C. Bechsteino centre Diuseldorfe, tad juos mielai pakviečiau į koncertą. Ir jie atėjo.

imti net ir krepšiniu, tinkliniu ar futbolu, nors šie komandiniai žaidimai didina traumų riziką...

– Traumų rizika egzistuoja bet kurioje sporto šakoje, netgi užsiiminėjant joga. Vienam mano bičiuliui trūko kojos raištis atliekant jogos tempimo pratimą, nors jis tuo užsiima jau dešimt metų. Taigi niekur nėra garantijos, kad neištiks trauma.

– Ar Jums pačiam jau yra tekę patirti traumų?

– Buvo vienintelis kartas paauglystėje, kai per tekvondo varžybas neužsidėjau kelių apsaugų ir suskilo girnelė. Buvau hiperaktyvus vaikas, tad esu nukritęs nuo garažo stogo, dviračio, tačiau, išskyrus nubrozdinimus ar sumušimus, nieko rimta nesu patyręs.

– Gal kai kurie Lietuvos publikai pažįstami pianistai taip pat užsiima kokiomis nors netradicinėmis sporto šakomis?

– Žinau, kad profesorius Jurgis Karnavičius bėgioja, dalyvauja orientacinėse varžybose, važinėja dviračiu.

Mano draugas Tauras Olšauskas, kuris mokėsi pas mano močiutę, užsiima jėgos trikove. Prieš ketverius metus, kai susitikome sporto salėje Druskininkuose, jis mane ir išvedė iš kelio...

– Ir kaip į Jus žiūrėjo po koncerto?

– Buvo labai nustebę. Vokietijoje, kaip ir čia, Lietuvoje, vyrauja toks pats stereotipas, kad pianistai negali užsiimti jėgos trikove ir tokiame sporte pasiekti gerų rezultatų.

– O kokios kitos sporto šakos naudingos pianistui?

– Manau, kad visos sporto šakos, kurios padeda sutvirtinti stuburą.

Grojimas fortepijonu – sėdimas darbas, jis atliekamas būnant nenatūralioje padėtyje, todėl bet kokia fizinė veikla, kuri teikia džiaugsmo, stiprina raumenis bei kaulus, yra naudinga. Taip pat reikia ir kardiotreniruočių, stiprinančių širdį, ištvermę ir atsparumą stresui.

– Žymus pianistas ir medikas Vladimiras Majorovas siūlo pianistams užsi-

Muzikos barai / 47

PAŽINTIS APIE POMĖGIUS – Žinoma, kad auginate šunį. Kaip jis laikosi?

– Bokseris, vardu Herbie Hanockas, laikosi gerai, šiuo metu yra kitame kambaryje ir bando čia įsiveržti.

– Kas jį globoja, kai būnate išvažiavęs?

– Ruošdamasis studijuoti Vokietijoje, ketinau jį pasiimti su savimi, bet mama norėjo juo rūpintis, kol aš būsiu išvykęs. O kai mūsų visų nėra namie, Herbie Hanocką globoja kaimynai, kurie taip pat turi šunį, jie abu puikiai sutaria.

– Ar dar turite kitų pomėgių?

– Važinėju bekele prieš metus įsigytu visureigiu.

– Į pelkes nepataikote?

– Mano visureigis būtent tam ir skirtas, važinėjuosi juo miškais ir purvynais.

– Kaip viską spėjate?

– Man atrodo, kad kuo daugiau esu užsiėmęs, tuo labiau viską spėju.

O turėdamas daug laisvo laiko, nieko doro nenuveikiu. Didelį dėmesį skiriu laiko planavimui, stengiuosi visus darbus atlikti iki savaitės pabaigos, kad savaitgalis būtų laisvesnis.

– Artėkime prie muzikos... Kartą kalbantis su Jūsų močiute profesore Veronika Vitaite, ji pasidalijo svajone LMTA Fortepijono katedroje įkurti tik pianistams skirtą biblioteką. Įvairiuose interviu Jūs taip pat pabrėžiate visapusiško išprusimo, ypač literatūrinio, reikšmę.

Kokia literatūra bei kiti menai Jums daro didžiausią įtaką?

– Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, turėjau nuostabų istorijos mokytoją Albiną Galinį, jis mane paakino domėtis istorija. Baigus mokyklą šis įprotis ir noras domėtis savo atliekamos muzikos autorių gyvenimo bei laikmečio istorija, literatūra išliko. Visuomet skaitau daug istorinių knygų, straipsnių, mėgstu ir mokslinę literatūrą.

APIE PEDAGOGUS IR PEDAGOGIKĄ – Ankstyvojoje vaikystėje grojote ne tik fortepijonu, bet ir būgnais...

– Mano muzikavimas prasidėjo nuo būgnų. Dar visai mažą mama nuvedė pas džiazo pianistą ir pedagogą Olegą Molokojedovą, su juo grodavo-

Muzikos barai / 48

me laisvąjį džiazą ir dalyvaudavome įvairiuose festivaliuose. Vėliau, įstojęs į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nuo pirmos klasės skambinau fortepijonu, bet trečioje kaip antrą specialybę pradėjau lankyti būgnų pamokas pas Zenoną Bagavičių.

– Ar nekyla ūpas toliau mušti būgnų?

– Kartais kyla noras sugrįžti, tačiau dabar koncentruojuosi tik į fortepijoną.

– Priklausote garsiajam trio „Dinastija“, nuolat skambinate kartu su savo mama ir močiute. Koks Jūsų santykis, kaip derinate šeiminį ir profesinį bendravimą?

– Šiuo metu nebėra ribos tarp profesijos ir šeimos. Šeimos aplinkoje mes bendraujame kaip šeimos nariai, o repeticijose stengiamės bendrauti profesionaliai. Tačiau mano paauglystės metais būdavo visko... Nuo penktos klasės mokiausi pas mamą ir jai gyvenimą savo elgesiu tikriausiai sutrumpinau dešimčia ar penkiolika metų (juokiasi).

– Kodėl mokėtės ne pas močiutę?

– Dirbdama su manimi ji būtų gavusi infarktą (juokiasi). Iš tiesų tikslios priežasties nežinau, močiutė su mama taip nusprendė.

– Vis pabrėžiate, kad savo artimiesiems gadindavote sveikatą...

– Labai daug ginčydavausi, buvau užsispyręs, kategoriškas, nieko nepaisydavau. Klausydavausi įrašų, juos kopijuodavau ir nepriimdavau jokios kitos nuomonės. Kai mama pasakydavo kokią pastabą, į ją nereaguodavau ir darydavau viską savaip.

Tačiau visa tai jau praėjo, šiuo metu mes puikiai atskiriame šeimos ir profesinius santykius.

– Gimėte garsių pianisčių šeimoje ir nuo pat vaikystės, turėdamas stiprų muzikinį užnugarį, skambinote garsiausiose salėse su žymiais orkestrais, buvote tarptautinių konkursų laureatas. Kaip manote, ar tokių ankstyvų rezultatų galėtų pasiekti žmogus, augęs kitokioje aplinkoje? Kokia yra pianisto sėkmės paslaptis?

– Žinoma, šeima prie mano karjeros daug kuo prisidėjo. Tačiau nemanau, kad muzikali šeima yra svarbiausia pianisto sėkmės priežastis. Mano požiūriu, visose profesijose reikalingas vidinis variklis, kuris skatintų žmogų kilti. Aš visą laiką

vadovaujuosi posakiu: „Belsk, ir bus atidaryta.“ Daug žmonių po vos kelių nesėkmingų bandymų nuleidžia rankas, manydami, kad nebeįmanoma ko nors pasiekti.

– Sėmėtės ir nuolatos semiatės žinių iš daugybės pedagogų, dažnai dalyvaujate meistriškumo kursuose. Ar šiais laikais tarp jaunųjų pianistų dar egzistuoja pedagoginės mokyklos sąvoka?

Ką ji reiškia Jums? Juk mokėtės ir LMTA, ir Diuseldorfe, dabar keliaujate į Majamį... Šmaikščiai tariant, ar skirtingi pedagogai Jūsų negadina?

– Mano požiūriu, kiekviena mokykla (rusų, vokiečių, prancūzų ar anglų) turi ir pranašumų, ir trūkumų. Taip pat egzistuoja ir individualios pedagogų dėstymo metodikos, kurios, mano nuomone, atlikėjo visai negadina. Su mama anksčiau žaisdavome žaidimą: klausydamiesi įrašų mėgindavome atspėti, kokiai mokyklai atstovauja pianistas. Po mėnesio praktikos dažniausiai atspėdavome tiek mokyklas, tiek atskirų pianistų atlikimo braižus. Tad skirtingų mokyklų išmanymas labai naudingas.

– Ar nenutinka taip, kad naujas profesorius sako: „O Dieve, pas ką Jūs mokėtės, visiškai viską ne taip darote...“

– Ne, to niekada nebuvo. Tarp fortepijoninių mokyklų didelių techninių skirtumų nėra. Žinau, kad pučiamųjų ar styginių instrumentų srityse rankų padėtis gali smarkiai skirtis, bet grojant fortepijonu jų padėtis gana vienoda. Galbūt išsiskiria tik prancūzų mokykla, pagal kurią pirštai turi būti plokštesni. Klausime paminėtas atvejis gali pasitaikyti tik mokantis pas kiek išsišokėlišką metodiką taikantį pedagogą. Vokietijoje teko sutikti dėstytoją, kuris paskaitose studentus moko sėdėti itin žemai, daryti speficinius kūno judesius ir net veido mimikas.

– Kokiai mokyklai priskiriate save?

– Studijų Lietuvoje laikotarpiu mano mokykla buvo rusų su nežymiais vokiečių mokyklos bruožais.

Vokietijoje studijavau pas Paolo Giacometti, kuris yra Alicios de Larocchos mokyklos atstovas. Jis taip pat ir vengrų mokyklos atstovas, nes studijavo pas du pedagogus. Studijuoti pas jį buvo labai įdomu, jis atskleidė visiškai kitokią grojimo specifiką,

kuri man atvėrė daugybę naujų garso išgavimo ir kitų niuansų. O dabar važiuoju į Ameriką pas Keviną Kennerį, kuris yra Arthuro Schnabelio mokyklos atstovas, nes mokėsi pas Leoną Fleisherį, o šis buvo vienas paskutinių A. Schnabelio mokinių. Taip pat tobulinsiuosi ir pas Frostų mokyklos Fortepijono skyriaus vedėją Santiago Rodriguezą – jis yra atlikęs visą Rachmaninovo kūrybą, priklauso senajai ikirevoliucinei rusų mokyklai, yra mokęsis pas pedagogę Rosiną Lhévinne, „atvežusią“ šią mokyklą į Ameriką.

– Kas Jus paskatino studijuoti Amerikoje?

– Su K. Kenneriu susipažinome viename festivalyje Lenkijoje. Vėliau jis vedė meistriškumo kursus Lietuvoje ir man pasiūlė studijuoti jo klasėje. Labai nudžiugau ir iš karto nusprendžiau pasiūlymą priimti, nes jis yra ne tik puikus pianistas, bet ir fantastiškas pedagogas. Be to, Majamyje įsikūrusioje Frostų mokykloje dirba vieni geriausių pedagogų, tad ji nenusileidžia, o gal net ir perkopia Juilliardo mokyklos lygį.

– Jūs ne tik mokysitės K. Kennerio klasėje, bet ir dirbsite jo asistentu. Tai labai didelis pripažinimas, tiesa?

– Aš manau, kad taip. Ne tik grosiu, bet ir dirbsiu su K. Kennerio bakalaurantais ir magistrantais.

– Koks Jūsų santykis su pedagogika?

Ar turite pedagogo gyslelę?

– Studijuodamas Vokietijoje dirbau su savo profesoriaus jaunesniais studentais. Danijoje esu vedęs meistriškumo kursus, turėjau keletą suaugusių privačių mokinių, kartais pavaduodavau mamą M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje jai kur nors išvykus, tad pedagoginis darbas man nėra svetimas. Nelabai patinka dirbti su mažais vaikais, tačiau tikrai įdomu su paaugliais ir suaugusiaisiais.

– Kas Jums padeda neužmigti ant laurų? Kaip išlaikote laimėjimų ir kasdienybės balansą?

– Tiesą sakant, negaliu pasakyti.

Esu perfekcionistas, retai įtinku pats sau, dėl to tai apsaugo mane nuo laurų ir šlovės pojūčio. Nemėgstu „sužvaigždėjusių“ žmonių; susidūrus su jais man dažniausiai kyla noras paprovokuoti juos diskusijoms ar nu-

mesti keletą replikų apie jų skambinimą.

– Kaip manote, ar grįšite į Lietuvą po Amerikos?

– Manau, kad grįšiu.

– Ar Lietuva traukia?

– Prieš išvykdamas studijuoti į Vokietiją labai piktinausi Lietuvos valdžia, maniau, kad Vokietijoje gyvenimas kur kas geresnis. Tačiau per pirmą karantiną užstrigęs Lietuvoje iš naujo pažinau Vilnių ir susidariau apie Lietuvą gerokai pozityvesnį požiūrį. Tiesą sakant, gyventi noriu čia. Žinoma, noriu ir keliauti bei koncertuoti kitose šalyse, tačiau gyventi – gimtinėje.

APIE ORKESTRĄ IR DIRIGENTUS – Ar dažnai grojate su orkestru?

– Pakankamai dažnai. Per metus visada turiu po du tris koncertus su orkestru. Visus savo repertuaro koncertus esu atlikęs su orkestru.

– Ar labai skiriasi grojimas su orkestru ir solo?

– Žinoma, skirtumas labai didelis.

Atlikdamas kūrinius solo jauti didesnę kūrybinę laisvę, o grojant su orkestru reikia bendradarbiauti su dirigentu, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas.

– Šių metų gegužės 7 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje atlikote Nikolajaus Medtnerio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 e-moll „Baladė“, op. 60. Kaip sekėsi bendradarbiauti su Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavusiu Modestu Barkausku?

– Su juo groti man ypač patiko, nes jis konkrečiai formuluoja savo interpretacijos viziją, tačiau atsižvelgia ir į mano pastabas bei poreikius. Esu susidūręs su dirigentais, kurie yra groję su žymiausiais pasaulio muzikantais ir be jokių išlygų tikisi, kad kiekvienas pianistas atliks geriausiųjų sukurtas interpretacijas. Dirbti su maestro Modestu Barkausku man labai patiko, nes scenoje buvome lygiaverčiai partneriai.

– Lietuvoje tikriausiai nėra dirigentų, kurie neatsižvelgia į solisto poreikius?..

– Lietuvoje tokių sutikti neteko. Užsienyje kartą su dirigentu iš Ukrainos Vlodymiru Syvokhipa grojau S. Rachmaninovo Koncertą Nr. 2

Su maestro Juozu Domarku

c-moll, op. 18. Jis puikiai valdė orkestrą, tačiau dirigavo tokiu greitu tempu, kad fiziškai nebuvo įmanoma spėti. Vis dėlto aš grojau savo tempu, tad jam teko prisitaikyti.

– Ar turite mėgstamiausius dirigentus, su kuriais mielai bendradarbiautumėte dažniau ir kurie atlieptų Jūsų poreikius?

– Kartą esu grojęs su dirigentu ir obojininku iš Portugalijos Leandro Alvesu. Su juo Torunėje (Lenkija) atlikome E. Griego Koncertą a-moll, op. 16. Pasirodymas buvo labai sėkmingas, kaip sakoma, mūsų „chemija“ sutapo. Kalbant apie Lietuvos dirigentus, ypač įsiminė grojimas su maestro Juozu Domarku, kuris visada labai palaiko jaunimą. Vienoje kūrinio vietoje, atsimenu, ne ten įstojau, o jis sugebėjo sudiriguoti taip, kad net klausydamas įrašo neišgirdau savo klaidos. Taip pat puikiai atsimenu savo pirmąjį pasirodymą su tuo metu Donato Katkaus vadovaujamu Šv.

Kristoforo orkestru, kai man buvo 11

Muzikos barai / 49

PAŽINTIS

Po koncerto su mama ir močiute

Su Paolo Giacometti po jo rečitalio

metų. Pastaraisiais metais retai grojau su Lietuvos dirigentais, dėl to sunku buvusias patirtis įvertinti dabartiniu žvilgsniu.

kyla klausimų, bet dažniausiai viską pasirenku pats arba tariuosi su savo specialybės dėstytoju. Apskritai jau turiu suformavęs savo koncertinį repertuarą, todėl šiuo metu kreipiu dėmesį į mažai žinomų kompozitorių kūrybą ir dar negirdėtų kūrinių atlikimą. Tai darau ne tik dėl koncertų, bet ir dėl savo, kaip muzikanto, akiračio plėtros.

APIE REPERTUARĄ IR KOMPOZITORIUS – Kaip pasirenkate kūrinius? Ar juos lemia koncertų rengėjų užsakymai?

– Keletą kartų esu grojęs pagal užsakymą, bet tai dažniausiai būdavo ne solinė programa, o kamerinė muzika arba muzika su orkestru. Jau minėtą E. Griego koncertą Torunėje prieš dvejus metus atlikau pagal užsakymą, nors greičiau tai buvo ultimatumas. Mane pakvietę renginio organizatoriai išsirinko E. Griego koncertą. Tuo metu negalėjau jo mokytis, buvo netinkamas laikas, tačiau jie man pareiškė: „Arba grojate Griegą, arba koncertas neįvyks.“ Negalėjau atsisakyti pasirodymo didelėje prestižinėje Jordankų kultūros ir kongresų centro salėje, tad kūrinį teko išmokti. Taip pat pagal užsakymą 2019 m. gruodį esu grojęs Vokietijoje, Kelno radijo salėje. Atlikau Ludwigo van Beethoveno Trio Nr. 1 c-moll, op. 3, ir Variacijas Es-dur, op. 35, kompozitoriaus 250-osioms gimimo metinėms skirtas koncertas buvo transliuojamas per radiją.

– Ar dabar sudarant programas svarbi mamos ir močiutės nuomonės?

– Su jomis pasikonsultuoju, jeigu

Muzikos barai / 50

– Kaip Jūsų akiratyje atsirado Nikolajus Medtneris ir kodėl juo taip susidomėjote? Šiek tiek provokuojant, ar čia viešųjų ryšių strategija pirmam atlikti dar nelabai žinomo, sudėtingo autoriaus muziką? Ar vis dėlto imtis jo muzikos paskatino intelektinis ir emocinis susižavėjimas?

– Pirmiausia pabrėžčiau, kad yra daugybė pamirštų kompozitorių, kurių muzikos niekas neatlieka. O N. Medtnerio kūryba mano gyvenime atsirado, kai man buvo gal 17 metų.

Kolega viename festivalyje grojo jo kūrinius, ir man ši muzika labai patiko. Vėliau netikėtai „YouTube“ kanale ėmiau sulaukti jo kūrinių pasiūlymų, perklausiau visas jo sonatas ir koncertus ir pats pradėjau groti Medtnerio muziką.

– Kurias jo kompozicijas jau esate įvaldęs?

– Pirmoji buvo Medtnerio Sonata g-moll, op. 22, ją įterpiau į Sergejaus Rachmaninovo, Aleksandro Skriabino ir jų amžinininkų koncertinę programą. Šią sonatą atlikau ir 2019 m. fes-

tivalyje „Campus Kleve“ Olandijoje ir Vokietijoje, kuriame lankėsi su visa N. Medtnerio kūryba gerai susipažinęs ir vienas geriausių šio kompozitoriaus atlikėjų australas prof. Geoffrey Douglas Madge´as (su juo turėjau ir pamoką). Išklausęs mano koncerto, profesorius pasakė, kad ši muzika man labai tinka, pasiūlė išmokti ir Sonatą Nr. 2 („Nakties vėjas“), op. 25.

Jos įrašas buvo transliuojamas Olandijos radijo laidoje „Concertzender“ šių metų kovą.

– Kurių kompozitorių muzika Jums taip pat artima?

Su dirigentu Leandro Alvesu

– Mane tokio tipo muzika visuomet traukė. Labai patinka ir Karolis Szymanowskis, labai mėgstu Leopoldo Godowsky muziką. Vertinu visų XX a. I pusės vėlyvojo romantizmo kompozitorių kūrybą, ji mane labai žavi, bet ypač patinka N. Medtneris.

Sakyčiau, Kristupas yra vienas perspektyviausių jaunosios kartos lietuvių kompozitorių. Man dedikuotą jo kūrinį „Plaktukai be fortepijono“ skambinau savo rečitalyje Paryžiuje, kompozitorius net buvo atskridęs į koncertą! Šį kūrinį esu atlikęs ir Danijoje, Vokietijoje, Lietuvoje, Indonezijoje. Grojau ir K. Bubnelio Kamerinį koncertą orkestrui ir fortepijonui, buvau pirmasis jo atlikėjas.

– Kas lengviau: groti muziką, kuri visiems žinoma, ar būti pirmuoju atlikėju?

Po koncerto Filharmonijoje su S. Sondeckiu, Z. Ibelhauptu, J. Karnavičiumi, mama ir močiute

Be to, labai įdomi jo gyvenimo istorija. Jis buvo geriausias S. Rachmaninovo draugas, jie kartu rašydavo, dažnai taisydavo vienas kito kūrinius, juos vienas kitam dedikuodavo.

Pavyzdžiui, Medtnerio Sonata „Nakties vėjas“ bei Koncertas Nr. 2 c-moll, op. 50, yra skirti S. Rachmaninovui, o pastarojo Koncertas Nr. 4 g-moll, op. 40, dedikuotas N. Medtneriui.

Kalbant apie N. Medtnerio biografiją, jis, kaip ir S. Rachmaninovas, iš pradžių buvo labai geras, perspektyvus pianistas. Yra net keletas jo įrašų „YouTube“, jei norėtumėte pasiklau-

syti. Nors puikiai skambino fortepijonu, jį labiau traukė kompozicija, be to, buvo gana kuklus žmogus ir nelabai gerai orientavosi komerciniuose dalykuose, nemokėjo to, kas šiandien vadinama rinkodara. Šiais klausimais jam labai padėjo Rachmaninovas, tad Medtneris galėjo koncertuoti užsienyje, ten vėliau ir gyveno.

– O koks Jūsų ryšys su savo kartos kompozitorių kūryba? Ar atliekate jų muziką?

– Taip, atlieku. Keletą kūrinių man yra parašęs Kristupas Bubnelis, su kuriuo kartu mokėmės LMTA.

– Manau, kad didelio skirtumo nėra, viskas priklauso nuo to, kaip ji parašyta. Kartą esu mėginęs groti vieno kompozitoriaus (pavardės neminėsiu) kūrinį, kurio fiziškai neįmanoma atlikti. Dažnai juokauju, kad jeigu turi sveikas rankas ir nori jas susigadinti, imkis šio kūrinio. Jį pats turėjau perrašyti, kad galėčiau atlikti.

Kalbant plačiau, smagu groti „nenugrotus“ kūrinius arba naujus, nes jie dar nėra įsprausti į tam tikro atlikimo kanono rėmus. Dažnai žmonės pradeda štampuoti visiems gerai žinomas kompozicijas sakydami, kad septintą taktą reikia atlikti būtent taip, o antros dalies šešta eilutė turi skambėti taip. Turiu mintyje, kad žmonės jau nebepriima kitokio atlikimo, net jei tai daroma profesionaliai ir su pagarba kompozitoriui. Taip yra, pavyzdžiui, su Chopino muzika – labai daug žmonių neabejoja, ypač Lenkijoje, kaip jį reikėtų groti, tam tikra per daugiau nei pusantro šimtmečio susiformavusi tradicija trukdo atsirasti naujoms interpretacijoms. Atlikdamas naują kūrinį atlikėjas patiria kur kas mažiau streso. Kita vertus, tai ir sunkiau, nes jauti didelę atsakomybę tarsi diktuodamas naujo kūrinio atlikimo taisykles. Naũja, mano požiūriu, yra sudėtingiau nei sẽna.

– Dėkojame už pokalbį!

n

Koncerto Danijoje afiša

Koncerto Lvovo filharmonijoje afiša

Muzikos barai / 51

IŠ PRAEITIES

Pamiršti po pasaulį išblaškytų Lietuvos muzikų vardai Jaschos Heifetzo 120-osioms gimimo metinėms

Leonidas MELNIKAS

2021 m.

minime iškilaus smuikininko Jaschos Heifetzo 120-ąsias gimimo metines. Po daugelio dešimtmečių tylos šis vardas pagaliau tapo žinomas ir Lietuvoje – juk dar 1992 m. Vytautas Povilas Jurkštas rašė: „<...> ar prisiminė savo didįjį sūnų [Jaschą Heifetzą] Vilnius? Gėda prisipažinti: labai ilgai – ne, išskyrus nevaisingus ir niekuo neįpareigojančius pokalbius muzikos kuluaruose.“1 Džiaugiamės šio muziko kūrybiniu paveldu, didžiuojamės jo ryšiu su mūsų šalimi.

Heifetzo genijaus stebuklas neatsiejamas nuo Vilniaus. Čia jis gimė, mokėsi, žengė pirmuosius žingsnius šlovės link. Jo dvasinis formavimasis buvo veikiamas šio miesto kūrybinės aplinkos, žmonių, tradicijų. Tačiau ir miesto aura, dvasiškai turtinusi čia gyvenusius žmones, ir iškilūs vilniečiai, teikę didį pavyzdį, – visa tai galėjo ir turėjo paveikti ne tik Heifetzą, bet ir daugelį kitų, ir jie turėjo jausti galingą paskatą siekti aukštumų, atverti naujus horizontus. Aišku, Heifetzas – nepakartojamas ir ypatingas, bet šalia jo buvo ir daugybė talentingų bendraamžių, kvėpavusių tuo pačiu Vilniaus oru, besimokiusių pas tuos pačius mokytojus. Natūraliai kyla klausimas: kodėl šian1 Jurkštas Vytautas Povilas. Dar vienas konkursas? Vilniuje galop prisimintas Jaša Heifecas. – Respublika, 1992 m. gegužės 7 d.

Muzikos barai / 52

Jascha Heifetzas

dien žinome vien tik Heifetzą, kur dingo visi kiti?

Atsakymas į šį klausimą labai aktualus, užmaršties spragos bado akis. Genialūs mokslininkų atradimai, neblėstanti meno kūryba pralaužia sienas, tampa vertybe visiems – pasaulis ne tik platus ir margas, bet ir vientisas, turintis daug bendrumų. Grąžinkime į Lietuvą vardus tų didžių muzikų, kurie dėl įvairių priežasčių paliko savo tėvynę, bet išsaugojo meilę jai. Prisiminimai apie vaikystę lydėjo juos visą gyvenimą, maitino jų meną.

Tokia kelionė į praeitį leis naujai pažvelgti į istoriją,

garsaus profesoriaus Juliuso Klengelio mokinys. Po trejų mokymosi metų, būdamas vos dvylikos, Misha jau buvo priimtas į operos orkestrą. Maždaug tuo pat metu jis pirmąkart patyrė ir kvartetinio muzikavimo džiaugsmą – kartu su okupuotame Vilniuje įsikūrusiais vokiečių kariškiais atliko Haydno ir Mozarto kvartetus kalėdiniame koncerte.

Jau tuomet jam sužibo viltinga perspektyva.

1920 m. Misha Schneideris išvyko studijuoti į Leipcigą pas J. Klengelį (pasirinkimą neabejotinai lėmė Kinkulkino pasakojimai apie šį iškilų pedagogą). Bendramoksliai J. Klengelio violončelės klasėje buvo vėliau įžymybėmis tapę Emanuelis Feuermannas ir Gregoras Piatigorsky. Baigęs studijas ir gavęs aukštosios muzikos mokyklos diplomą, Schneideris buvo pakviestas dėstyti Frankfurto prie

Paminklinė lenta ant namo Vilniaus g. 25, kur buvusioje muzikos mokykloje mokėsi Jascha Heifetzas

bus kupina netikėtų atradimų. Menininkai, kuriuos pažinsime, suteiks dvasinio peno, padrąsins siekti didžio meno nepaisant jokių kliūčių.

Saulius Sondeckis ir Yehudi Menuhinas prie Jaschos Heifetzo namo

Broliai Schneideriai

Gjon MILI nuotr.

Žvelgiant į Heifetzo kartos muzikus, vardijant jo pasekėjus bei sėkmės tęsėjus vilniečius, pirmiausia prisimintini broliai Misha (1904–1985) ir Sasha (1908–1993) Schneideriai. Vyresnysis buvo violončelininkas, jaunesnysis – smuikininkas. Abu rado savo kūrybos kelius ir susilaukė pasaulinės šlovės.

Jie skyrėsi nuo Heifetzo (kitaip negalėjo būti). Heifetzas ir scenoje, ir gyvenime buvo solistas – vienintelis ir neprilygstamas; net koncertuodamas ansamblyje jis būdavo pirmas, jo žodis ir jo smuikas skambėjo ryškiausiai ir Smuikininkas Aleksandras Schneideris, vienoje rankoje laikantis smuiką ir diriguojantis orkestrui svariausiai. O broliai Schneideriai išgarsėjo kaip kamerinės muzikos tradicijų puoselėtojai, jie įrodė, kad XX amžius buvo ne vien solistų virtuozų epocha.

Nauji laiko ženklai, naujai besiformuojanti meno estetika, kintantys kūrybos prioritetai pagimdė visiškai naują meno fenomeną – XX a. kameriškumą. Tai neatsitiko savaime ir gaivališkai.

Naujus meno kelius mynė konkretūs žmonės, pajutę atsinaujinimo poreikį, atsiliepę į aktualius kūrybos iššūkius. Schneideriai atsidūrė šio proceso epicentre.

Savo šlovingą kelią į didžiąją pasaulinę sceną broliai Schneideriai pradėjo Vilniuje. Pirmasis Mishos violončelės mokytojas buvo Efremas (AffreBudapešto styginių kvarteto muzikantai šmaikštauja pozuodami fotografui savo persirengimo kambaryje mas) Kinkulkinas, Leipcigo prieš pasirodymą Portlande. Iš kairės: smuikininkas Aleksandras Schneideris, violončelininkas Misha Schneikonservatorijos auklėtinis, deris, smuikininkas Borisas Kroytas ir smuikininkas Josephas Roismanas, 1957 m.

Muzikos barai / 53

IŠ PRAEITIES Maino konservatorijoje. 1930 m. jis tapo Budapešto kvarteto violončelininku.

Budapešto kvartetas, susikūręs 1917 m., išgarsėjo ne tik menine veikla, bet ir ansamblyje įteisintu demokratiniu vadybos modeliu: visi svarbūs sprendimai tiek kūrybiniais, tiek ekonominiais klausimais būdavo priimami balsuojant. Tai atrodė labai pažangu, nes anksčiau vadovavimo teisės būdavo sutelktos primarijaus rankose2.

Naujasis narys labai sustiprino ansamblį. „Kvartetas pasirinko teisingai. Misha turbūt buvo žymiausias violončelininkas kamerinės muzikos istorijoje. Ir, matyt, ne mažiau svarbu: dėka jo vieną dieną prie kvarteto prisijungė brolis Sasha Schneideris.“3 Sasha žengė brolio pramintais takais. Smuiko mokslus pradėjo penkerių, o kiek pramokęs ir įgudęs, pateko pas Vilniaus įžymybę – Elijų Malkiną, Heifetzo mokytoją.

Kaip ir brolis, dar besimokydamas griežė operos orkestre.

Vilniaus laikotarpis baigėsi 1924 m., kai vyresniojo brolio paskatintas Sasha išvyko į Vokietiją ir įstojo į Frankfurto konservatoriją (Misha tuo metu ten jau dėstė). Jaunuolio smuiko pedagogu tapo Adolfas Rebneris – Hindemitho mokytojas, Schönbergo draugas. Studijos Frankfurte buvo visiškai nauja patirtis, naujas muzikos suvokimo lygis, palyginti su mokslais Vilniuje. Studijos sekėsi gerai, gyvenimas Vokietijoje Veimaro respublikos laikais buvo įdomus ir spalvingas.

Gal sekdamas brolio pavyzdžiu, o gal ir pats jausdamas poreikį, studijų metais Sasha grojo daug kamerinės muzikos. Jis griežė įvairiuose orkestruose, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Tai taip pat buvo gera mokykla.

1927 m. Sasha laimėjo Sarbriukeno orkestro koncertmeisterio vietą, 1929 m. tokias pat pareigas gavo Šiaurės vokiečių radijo orkestre Hamburge. 1932 m. Budapešto kvartete atsiradus laisvai antrojo smuikininko vietai, jis apsisprendė prisijungti prie šio ansamblio. Taip abu broliai Schneideriai tapo Budapešto kvarteto nariais.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kvartetas išgyveno meninę krizę, jo kūrėjai dėl įvairių priežasčių vienas po kito traukėsi iš kolektyvo. Jų vieton atėjo jaunimas, kitaip jaučiantis ir girdintis, keliantis visai kitus tikslus. Būtent tai lėmė ansamblio atsinaujinimą, suformavo nepakartojamą jo braižą.

Kita aplinkybė, paveikusi kvarteto būtį, buvo susijusi su istorine situacija. Fašizmo bacila sparčiai plito Europoje, nuodijo žmonių protus ir sąmonę. Situacija darėsi vis grėsmingesnė. Iš pradžių kvartetas iš Vokietijos persikėlė į Prancūziją, o 1938 m. galutinai apsisprendė ieškoti prieglobsčio JAV. Taip Budapešto kvartetas, buvęs Europos muzikos kolektyvas, tapo JAV kultūros pažiba. Į Ameriką atvykę Budapešto kvarteto nariai turėjo po trisdešimt keturiasdešimt metų, jie buvo puikūs stygininkai, sukaupę kamerinio muzikavimo patirties, jau paragavę šlovės, kupini jėgų ir ryžto. Jų ambicingi planai turėjo rimtą pagrindą, ir jie negaišo laiko, sparčiai ėmė kopti į pasaulinį pripažinimą.

2 Brandt Nat. Con brio. Four Russians Called the Budapest Quartet. New York, Oxford: Oxford University press, 1993, 34–35.

3

Ten pat, 42.

Muzikos barai / 54

Jų vietą pasaulio muzikos hierarchijoje liudija faktai: 1940 m. JAV Kongreso biblioteka, viena įtakingiausių pasaulyje kultūros institucijų, suteikė kvartetui ypatingą rezidento statusą – Quartet-in-Residence. Tai nebuvo vien garbės ženklas, bet turėjo ir apčiuopiamą materialinę išraišką: ansamblis Kongreso bibliotekos salėje rengdavo viešus koncertus, o juos „Columbia Broadcasting Corporation“ transliuodavo JAV ir pasauliui; muzikantams buvo perduoti kolekciniai Stradivarijaus instrumentai, kuriais jie buvo įpareigoti griežti koncertuose. 1948 m. atsiradus ilgai grojančių plokštelių gamybos technologijai, jie buvo vieni pirmųjų akademinės muzikos atlikėjų, kuriuos imta įrašinėti. Taip buvo įamžintos ir po pasaulį išplatintos nuostabios jų kvarteto klasikinio repertuaro interpretacijos. 1957 m. kvartetas tapo pirmuoju kameriniu ansambliu, gyvai grojusiu televizijos studijoje. Budapešto kvarteto vardas buvo žinomas visame pasaulyje, suprantamas vos ne kaip bendrinis žodis, kamerinės muzikos ansamblio sinonimas.

Budapešto kvartetas koncertavo iki 1967 m. Tačiau net ir baigęs muzikuoti neprarado savo legendinės aureolės.

Budapešto kvarteto įrašai tebeleidžiami iki šiol (dabar tai daro kompanija „Sony Classical“, perėmusi leidybos teises iš „Columbia Recording Corporation“ ir „CBS Records“) – tai auksinis akademinės muzikos fondas, kvarteto meno etalonas.

Seserys Reisenberg

Garsių vilniečių muzikų plejadai priskirtinos ir seserys Reisenberg – Nadia (1904–1983) ir Klara (1911–1998). Jos nuo mažų dienų pasižymėjo ryškiais muzikiniais duomenimis ir tapo garsiomis muzikėmis.

Fortepijono mokslus Nadia pradėjo šešerių – jos dėdė, matydamas dukterėčios gabumus, nupirko jai pianiną.

Nežinome, kas buvo pirmasis mergaitės mokytojas, bet akivaizdu, kad jis suteikė puikius grojimo pagrindus. Tai liudijo pedagoginę kompetenciją ir nuo mažens įskiepytą meilę muzikai. Praėjusio amžiaus pradžioje Vilniuje būta gerų muzikos mokytojų!

Nadios pažanga buvo nepaprastai greita, ir tai privertė tėvus susimąstyti dėl tolesnių studijų. Dešimties metų ji įstojo į Sankt Peterburgo konservatoriją. Beje, tokio pat amžiaus buvo ir Jascha Heifetzas, kai išvyko mokytis į tą pačią mokyklą.

Patekti į Sankt Peterburgo konservatoriją nebuvo lengva. Nadiai tai ne tik pavyko – ją į savo klasę priėmė Leonidas Nikolajevas, tuomet jaunas ir išrankus profesorius, kylanti fortepijono pedagogikos žvaigždė (jo mokiniai Nadios bendraamžiai Dmitrijus Šostakovičius, Vladimiras Sofronickis, Marija Judina vėliau pelnė pasaulinę šlovę).

Studijos pas tokį profesorių padėjo tvirtus profesinius pamatus tolesnei karjerai.

Nadiai įstojus į konservatoriją, keltis į Sankt Peterburgą nusprendė visa šeima – tėvai nesiryžo išleisti į didmiestį dešimtmetės dukters vienos. Tarsi savaime muzika tapo šeimos egzistencijos ašimi – į tai buvo sutelktos mintys, kalbos, interesai, siekiai, rūpesčiai. Ši situacija palankiai

Abi seserys ir vėl grįžo prie mokslų. Nadia iš pradžių mokėsi pas Alexandrą Lambertą, Liszto mokinį, aukštai vertinamą fortepijono pedagogą (kolegų požiūrį liudija Clara Rockmore ir Leonas Tereminas Godowsky´o jam dedikuotas ciklas „Miniatiūros“), vėliau – pas Josifą Hofmaną, Antono Rubinšteino mokinį, pasaulinio lygio pianistą virtuozą, ilgametį Curtiso muzikos instituto direktorių.

Studijos pas tokius korifėjus Nadiai buvo rimta paskata imtis koncertinės veiklos. JAV gimusi viena elektroninės muzikos ji debiutavo 1922 Lietuvoje pionierių – atsispyrusi teremino išradėjui, liko m.: „Carnegie ištikima jo sukurtam instrumentui Hall“ kartu su Niujorko simfoniniu orkestru atliko Ignacy Paderewski´o „Lenkiškąją fantaziją“, pasiklausyti savo kūrinio buvo atėjęs kompozitorius. Koncertinis prisistatymas buvo labai įspūdingas, Nadiai atsivėrė viliojanti meninės veiklos perspektyva. Ji ėmė aktyviai koncertuoti, megzti ryšius su koncertų partneriais ir rengėjais. Jos programose skambėjo daug įvairios muzikos: ne tik fortepijoninė klasika, bet ir XX a. pradžios kompozitorių kūriniai, o jos atliekami vilniečio Leopoldo Godowsky´o opusai primindavo apie ryšį su Lietuva.

1938–1939 metų koncertiniame sezone Nadia, pritariant orkestrui, atliko visus Mozarto fortepijoninius koncertus, juos Niujorko radijo kompanija WOP transliavo visai šaliai. Tai buvo pirmasis šio ciklo atlikimas JAV, jis sulaukė didžiulio klausytojų dėmesio ir aukščiausio kolegų įvertinimo. Vilniuje gimusios pianistės projektas tarsi išpranašavo po pusės amžiaus, 1986–1987 m., Sauliaus Sondeckio su rusų pianistu Vladimiru Krainevu pirmąkart Lietuvoje atliktą ir 1994–1995 m. jau su Lietuvos solistais pakartotą tą patį ciklą.

Net Nadiai baigus koncertuoti, susidomėjimas jos kūryba neatslūgo. 1998 m. buvo išleistas keturių plokštelių komplektas bendru pavadinimu „Nadia Reisenberg. Chopin Treasury“ (Chopino lobynas), kuriame buvo jos 1947– 1957 m. įrašyti Chopino kūriniai. Plokštelių komplektą reVikipedijos nuotr.

veikė ne tik Nadios studijas, bet ir jos mažąją sesutę uždegė muzikavimo aistra. Vos dvejų metukų Klara sesers pianinu bandydavo iš klausos paskambinti populiarias melodijas, ir tai jai gerai sekėsi.

Tėvai nusprendė ir ją nukreipti muzikos keliu – Klara ėmė mokytis griežti smuiku. Visai tikėtina, kad instrumento pasirinkimą lėmė tuomet Sankt Peterburgo konservatorijoje besimokiusio ir jau plačiai žinomo Heifetzo šlovė.

Klara sėkmingai įstojo į Sankt Peterburgo konservatorijos parengiamąjį skyrių.

Stojamųjų egzaminų programą jį griežė užkelta ant kėdės. Jai tebuvo ketveri, ji tapo Nadia Reisenberg jauniausia ir mažiausia ūgiu konservatorijos „studente“. Rektorius kompozitorius Aleksandras Glazunovas buvo sužavėtas mažyle.

Abiem seserims sekėsi puikiai: Nadia gausino repertuarą, jos fortepijono technika tobulėjo, muzikos supratimas plėtėsi; Klara taip pat sparčiai žengė į priekį, juk konservatorijos smuikininkai (net ir mažieji) tuomet lygiavosi ne į bet ką, bet į genialius profesoriaus Auerio mokinius.

Deja, idilė truko neilgai. Istorinė situacija darėsi vis grėsmingesnė: vyko Pasaulinis karas, vidiniai socialiniai neramumai drebino carinę Rusiją, artėjo katastrofa.

1917 m. įvyko bolševikinis perversmas, prasidėjo atviras teroras. Seserų mokslai konservatorijoje nutrūko, likti Petrograde, taip tuomet imta vadinti Sankt Peterburgą, tapo pavojinga.

1918 ar 1919 m. Reisenbergų šeima grįžo į Vilnių. Situacija čia taip pat nebuvo stabili: 1919 metais Vilnių užėmė lenkų legionieriai, surengė žydų pogromą. Šeimą slėgė finansiniai sunkumai, trūko maisto produktų. Seserys ėmė drauge koncertuoti, taip padėdamos tėvams sudurti galą su galu.

Dukterų koncertiniai pasirodymai patraukė dėmesį – klausytojams buvo smagu scenoje matyti dvi gražiai muzikuojančias seseris. Koncertų geografija plėtėsi, lygis kilo. Ypač sužibėjo Nadia – 1921 m. su Varšuvos simfoniniu orkestru ji atliko Rimskio-Korsakovo koncertą. Tai buvo pirmas pianistės pasirodymas su orkestru.

1921 m. šeima išvyko į JAV. Ten buvo giminių, tikėtasi, kad seksis geriau. Išties, Amerika, svajonių šalis, svetingai sutiko Reisenbergus. Nors pradžia, kaip ir visų emigrantų, nebuvo lengva, bet ateitis teikė vilčių.

Muzikos barai / 55

cenzavęs Bryce´as Morrisonas jį įvertino taip: „Plokštelių serijos pavadinimas „Chopino lobynas“ visiškai atitinka Reisenberg įrašus – tai tikras lobynas“ 4.

Tai vos keli Nadios pianistinės karjeros fragmentai, bei jie atspindi jos veiklos mastą ir lygį, indėlį į pasaulio muzikos kultūrą.

Klaros muzikinė karjera buvo kur kas labiau vingiuota nei sesers. Daug vilčių teikęs sistemingas, nuoseklus smuiko mokymasis pas puikius dėstytojus Peterburge nutrūko, tad Amerikoje tėvai ir giminaičiai pasirūpino, kad Klaros mokslai vyktų aukščiausiu lygiu – ją į savo smuiko klasę priėmė Leopoldas Aueris (labiau pasižymėjusio talentų ugdytojo tuomet nė nebuvo). Klara su užsidegimu ėmėsi mokslų, ir atrodė, kad viskas klostosi puikiai: pedagogas buvo patenkintas savo mokine, planavo jos viešą pasirodymą, jau buvo numatyti koncertai, kuriuose ji su orkestru turėjo atlikti Beethoveno smuiko koncertą...

Bet planai nebuvo įgyvendinti – Klara susirgo. Jai išsivystė rankų artritas, ji prarado galimybę smuikuoti.

Atrodė, kad Klaros muzikinė karjera baigta. Tačiau įvyko stebuklas: 1928 m. Niujorke Klara susipažino su išeiviu iš Rusijos Levu Tereminu. Jis buvo fizikas, inžinierius, išradėjas, šiek tiek pasimokęs griežti violončele. 1920 m. jis sukonstravo bekontaktį elektromagnetinių bangų pagrindu veikiantį muzikos instrumentą tereminą, dar vadinamą terminvoksu. Susidomėjimas šia naujove buvo didelis, bet į jį buvo žiūrima kaip į žaisliuką, juolab kad Tereminui nelabai sekėsi pačiam jį demonstruoti.

Klara susižavėjo instrumentu, tai buvo galimybė jai ir vėl muzikuoti. Ji greitai įvaldė specifinę atlikimo techniką ir, pasitelkusi savo talentą, žinias ir muzikinius įgūdžius, „prakalbino“ instrumentą. Pradėjusi koncertuoti, jį pakerėjo publiką, išgarsėjo visame pasaulyje. Ji tapo pirmąja gestais valdomu jutikliniu instrumentu koncertuojanti atlikėja, atskleidė jo netikėtą ir paslaptingą raišką. Kompozitoriai rašė jai kūrinius, ji pati aranžavo klasiką. Tereminas tapo neatsiejamas nuo Claros Rockmore vardo (po santuokos Klara Reisenberg paėmė vyro pavardę). Taip prasidėjo elektroninės muzikos era.

Nadia ir Clara nemažai koncertuodavo drauge. Tai buvo labai savotiškas fenomenas – jos, abi išėjusios akademinę atlikimo mokyklą, susiejo dvi labai skirtingas muzikos rūšis: klasikinę tradicinę ir naujųjų XX a. technologijų pagimdytą muziką. Taip susipynė garsų meno praeitis ir ateitis, akademinė muzika įgavo naują egzistencinę būtį.

Broliai Hofmekleriai

Ne visi Heifetzo kartos muzikai išvyko iš Lietuvos – priešingai, tokių buvo mažuma. Tarp likusių Lietuvoje buvo daug talentingų, sėkmingai dirbusių menininkų, kurie daug prisidėjo prie Lietuvos muzikinės kultūros klestėjimo, paliko joje ryškų pėdsaką. Tokie buvo ir broliai Hofmekleriai.

Hofmeklerių šeima buvo nepaprastai muzikali: tėvas grie4

Morrison Bryce. Nadia Reisenberg. Chopin Treasury.

Prieiga internete: https://www.gramophone.co.uk/review/nadia-reisenberg-a-chopin-treasury

Muzikos barai / 56

VGŽIM nuotr.

IŠ PRAEITIES

Michelis Hofmekleris (1898–1965)

žė visais styginiais instrumentais, universalių muzikinių gebėjimų turėję vaikai sekė jo pėdomis. Du iš jų – Michelis ir Leiba – tapo iškiliais Lietuvos muzikais, bet ir visi kiti daug pasiekė. Hofmekleriai gyveno Vilniuje, bet 1920 m., lenkams užėmus jų gimtąjį miestą, persikėlė į Laikinąją sostinę.

Michelis (1898–1965) buvo puikus smuikininkas, dirigentas, reiškėsi kaip kompozitorius. Pirmiausia muzikos jį mokė tėvas, vėliau įstojo į Malkino smuiko klasę ir ten mokėsi ketverius metus (1911–1915). Šie mokslai Michelį kilstelėjo į profesines aukštumas, akademinio muzikavimo kanonus gerai perpratęs septyniolikos metų jaunuolis jau buvo pajėgus pradėti savarankišką profesinę veiklą.

Michelis pradėjo griežti Vilniaus orkestre. Jam gerai sekėsi, bet labai traukė nuo vaikystės girdimas džiaugsmingas ir ironiškas klezmerių muzikavimas, išsiliejantis laisva improvizacija. Malkino įskiepytas akademinis pradas niekur nedingo, bet nebuvo kaip jo susieti su klezmerių tradicija. Blaškydamasis nuo vieno kraštutinumo prie kito, Michelis pagaliau rado savo nišą – Lietuvoje tik pradėjusią leisti šaknis pramoginę muziką, dar vadinamą mažąja scena. Tai leido suderinti lyg ir nesuderinamus dalykus: savo dvasia klezmerių muzikavimui artimą grojimo manierą ir potekstėje jaučiamą akademinę mąstyseną. Žengiant šiuo keliu išradinėti nieko nereikėjo – pramoginė muzika jau gyvavo Europos didmiesčiuose, ji sklido ir iš Rytų, menančių linksmus pobūvius, kurie amžiaus pradžioje vyko brangiuose restoranuose tuomet bolševikų dar nesutryptoje Rusijoje.

Taip Michelis, sujungęs akademinės ir pramoginės muzikos stilius, tapo mažosios scenos virtuozu. Kaune jo įsteigtas instrumentinis ansamblis, vadintas Hofmeklerbandu, neturėjo lygių, o į „Metropolio“ restoraną, kur specialiai buvo įrengta scena jam ir jo bendraminčiams muzikuoti, plūdo gerbėjai. Hofmeklerbandas gastroliuodavo po Lietuvą, vasarą savo pasirodymus rengdavo Palangoje.

Visur jis buvo laukiamas ir mylimas, atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio, iš pirmos natos.

Kauno radijas, įkurtas 1926 m., savo pirmai muzikinei transliacijai pasirinko Michelio orkestro koncertą, ir nuo to laiko kas sekmadienį jo grojimu džiugino savo klausytojus. Lietuvoje atsirandant vis daugiau gramofonų, pasipylė Hofmeklerio plokštelės. Kaune jas įrašinėjo firma

Leidinio „Lietuvos muzikos paveldo tyrimai“ nuotr.

nių orkestrą ir jam vadovavo. Šio orkestro veikla įgavo platų tarptautinį rezonansą, ne tik meninį, bet ir politinį. Su juo koncertuodavo iškilūs muzikai, tarp jų buvo ir Leonardas Bernsteinas.

Kauno „Metropolio“ orkestro vadovas ir nacių kalinių orkestro kūrėjas bei dirigentas – tai epochos ženklai, įsispaudę Michelio gyvenimo kelyje. Jis buvo kūrėjas ir darė tai, kas buvo svarbu jo amžininkams.

Savo misiją jis įvykdė.

Leiba Hofmekleris (1900–1942), kaip ir Michelis, tarpukariu taip pat buvo gerai žinomas Lietuvoje. Tiesa, jo veiklos sritis buvo kiek kitokia negu brolio – jis daugiausia reiškėsi akademinėje muzikoje ir jo nuopelnai pirmiausia sietini su ja.

Leiba savo kelią pradėjo kaip pianistas, ir tai lengvai paaiškinama: tėvas ir vyresnysis brolis buvo stygininkai, tad namų muzikavimui reikėjo akompaniatoriaus. Taigi Leiba ėmė mokytis skambinti fortepijonu. Beje, akompaniatoriaus poreikis Hofmeklerių šeimoje nuolat augo, nes vis daugėjo stygininkų: 1903 m. gimė Danielius (būsimas violončelininkas), 1904 m. – Zelda (smuikininkė), 1905 m.

– Ruvimas (violončelininkas).

Leiba tapo puikiu akompaniatoriumi: lengvai skaitė iš lapo, jautė ansamblio partnerius ir akimirksniu reaguodavo į jų interpretacinius viražus. Šis gebėjimas ypač atsiskleidė ir išryškėjo Kaune. Jis tapo nepamainomu akompaniatoriumi, koncertuodavo su atvykstančiomis žvaigždėmis – Fiodoru Šaliapinu, Davidu Oistrachu.

Tačiau ir išgarsėjęs toliau dalyvaudavo brolio Michelio rengiamuose koncertuose – klezmerių muzika buvo visų Hofmeklerių kraujyje. Brolių muzikavimas yra įamžintas plokštelėse.

Kaune išryškėjo ir Leibos dirigento talentas. Jis ėmė diriguoti Valstybės teatre – ir baleto spektakliams, ir operoms. Dirigavo lietuvių kompozitorių baletų premjeras – Balio Dvariono „Piršlybas“, Juozo Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“.

Tuometė Kauno baleto trupė buvo ypatinga – joje šoko daug artistų iš legendinių Europos sostines drebinusių Sergejaus Diagilevo „Rusų sezonų“ trupių (tarp jų ir Tamara Karsavina). Baletui gastroliuojant Europos miestuose, Leiba Hofmekleris važiuodavo kartu. Jo pasirodymai nenublankdavo šalia žvaigždžių, kritikai jį pastebėjo, rašė negailėdami pagyrimų. Štai keli tokie atsiliepimai apie gastroles Londone, išspausdinti Kauno savaitraštyje „Apžvalga“5:

Michelio Hofmeklerio ansamblis

„Odeon“, Londone – „Columbia“, Kopenhagoje – „His Master´s Voice“. Iš viso M. Hofmekleris įrašė daugiau kaip 30 plokštelių, jose tilpo per 120 kūrinių. Jis aranžuodavo įvairių autorių pjeses ir pats komponuodavo. Jo kūriniuose derėjo ir lietuviški, ir žydiški motyvai, muzika buvo ryški, įtaigi ir spalvinga. Būdamas puikus smuikininkas, jis nevengdavo demonstruoti savo virtuozinių gebėjimų, bet niekada nenutoldavo nuo savo klausytojų, suprato jų pomėgius ir lūkesčius.

Už savo meninę veiklą ir nuopelnus populiarinant lietuvišką muziką M. Hofmekleris 1932 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Jis buvo tapęs šalies pažiba, savo laiko simboliu.

Visiems dovanodavo šventę, ir klausytojai jam buvo už tai dėkingi.

Tačiau vieną dieną visa tai dingo: ir šventė, ir linksma muzika, ir valstybė... Tuomet Michelis atsiskleidė visai kitu kampu, pasirodė esąs drąsus ir valingas žmogus. Okupantų uždarytas gete, jis sukūrė geto kalinių orkestrą.

Muzika neleido pamiršti, kad esi žmogus. Tomis sąlygomis tai buvo žygdarbis.

Karo pabaigoje atsidūręs konclageryje Vokietijoje, jis sugebėjo Valstybės operos teatro artistai. Iš išgyventi.

Išlaisvintas kairės: pianistas ir dirigentas Leiba Hofmekleris, solistai Julija DvarioJAV kariuomenės, 1945 naitė, Adelė Galaunienė, Juozas Biem. subūrė nacių kankiliūnas

5

B. Hofmeklerio pasisekimas užsienyje. – Apžvalga, 1936 m. birželio 7 d., 6.

Muzikos barai / 57

IŠ PRAEITIES Griežimas orkestro, sudaryto daugiausia iš Londono simfoninio orkestro muzikantų, Hofmeklerio diriguojamo, yra pasiekęs aukštesnio lygio, kaip kad esame pripratę girdėti West-End baleto pastatymuose, o tatai žymiai padidino šio vakaro malonumą (The Times).

Puikus orkestras buvo gerai vedamas p. Hofmeklerio. Tai yra dirigentas, kuris aiškiai supranta šokius (The Daily Telegraph).

Orkestras, sudarytas iš apie 60 griežikų, buvo vedamas L. Hofmeklerio ir visur parodė esąs tinkamoje aukštumoje. Orkestrui griežiant vietoje uvertiūros Rimskio-Korsakovo „Capriccio Espagnol“, publika nepaprastą atlikimą įvertino tiek klausydamasi, tiek ir pritardama, o užbaiga iš viso negalėjo būti puikesnė (The Daily Mail).

Tame pačiame „Apžvalgos“ numeryje buvo paminėti L. Hofmeklerio pasirodymai ir kitose šalyse: Mūsų valstybės teatro operos ir baleto dirigentas L. Hofmekleris keletą mėnesių išbuvo Montekarlo, kur dirigavo baleto pastatymus. <...> Hofmekleris pakviestas gastrolių į Barselonos operą ir į Pietų Ameriką. Į Lietuvą sugrįš apie rugsėjį mėnesį.

Tokia tarptautinė veikla nebuvo dažnas reiškinys tarpukariu. Jau tada Hofmekleris garsino Lietuvos vardą pasaulyje.

Hofmekleris nesiribojo baleto ir operos dirigento šlove, jis nevengė ir simfoninės muzikos: aktyviai bendradarbiavo su Vinco Kudirkos, Kauno, vėliau ir Vilniaus radiofono orkestrais. Sugrąžinus Vilnių, jis persikėlė į atgautą sostinę – savo gimtąjį miestą. Tikėjosi kūrybingo darbo ir šviesios ateities. Išėjo kitaip – užklupo fašizmas.

Leiba Hofmekleris buvo nužudytas 1942 m. Vilniuje.

Paneriuose nužudyta ir visa jo šeima: žmona Sonia, devynmetis sūnus Garikas ir dvejų metukų dukrelė Tamara.

Tai nebuvo vien Leibos Hofmeklerio ir jo artimųjų tragedija – tai buvo visos jo kartos, visos Lietuvos tragedija.

VI TARPTAUTINIS JASCHOS HEIFETZO SMUIKININKŲ KONKURSAS

Dažnai sakoma, kad tarptautiniai muzikos konkursai atlikėjams leidžia išbandyti jėgas, tačiau jie suteikia ir kur kas daugiau galimybių. Renginių dalyviai aplanko svečias šalis, susipažįsta su jų kultūriniais ypatumais, užmezga pažinčių su vietos muzikais, pasisemia patirties iš bendraamžių ir vyresniųjų kolegų. Tad galime didžiuotis, kad Lietuvos muzikų bendruomenė rengia aukšto meninio lygio konkursų, kuriuose dalyvauja talentai kone iš visų žemynų. Vienas ryškiausių tokių renginių – kas ketverius metus Vilniuje vykstantis Tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas.

Visų šešių konkursų vertinimo komisijų pirmininkas Gidonas Kremeris yra pasakęs: ,,Jascha Heifetzas buvo smuikininkų smuikininkas.“ Smuiko karaliumi, XX amžiaus Paganiniu ir kitais skambiausiais vardais vadinamas atlikėjas pasižymėjo išskirtiniu virtuoziškumu ir emocionalumu, žavėjusiu daugelio pasaulio koncertinių salių klausytojus.

Kaip žinoma, Heifeztas gimė Vilniuje, tad Lietuvoje seniai sklandė mintis surengti tarptautinį jo vardo konkursą. Auštant nepriklausomybei iniciatyvos ėmėsi prof. Saulius Sondeckis, bet dėl įvairių priežasčių pirmasis konkursas įvyko tik 2001 metais prof. Petro Radzevičiaus ir jo kolegų pastangomis. Šiemet šeštajame Jaschos Heifetzo konkurse dalyvavo 39 atlikėjai, gimę ne anksčiau kaip 1994 m.

I ir II turai vyko nuotoliniu būdu, peržiūrint specialiai konkursui padarytus vaizdo įrašus.

Gegužės 26–27 dienomis Lietuvos nacionalinėje filharmo-

*** XX amžiaus pradžios Vilniaus kultūrinis ir dvasinis kontekstas nulėmė retą istorinį fenomeną – ištisos iškilių muzikų kartos formavimąsi. Šis fenomenas akivaizdžiai paliudija, kad talentas ir tinkama kultūrinė bei meninė aplinka sudaro sąlygas meno stebuklui gimti.

Praėjo šimtmetis, daug kas pasimiršo, bet ryškių menininkų įspaustas pėdsakas liko. Niekur nedingo ir jų ryšys su Vilniumi. Šiandien minėdami didžius vilniečius muzikus, turime prisiminti nuostabų jų vaikystės miestą, o grožėdamiesi išlikusiais autentiškais jo kampeliais, negalime pamiršti čia gyvenusių žmonių. n

nijoje turėjome galimybę gyvai (taip pat ir internetu) pamatyti ir išgirsti šešis konkurso finalininkus: Leonardą Toschevą (Vokietija), Amią Janicki (Šveicarija), Lorenzą Karlsą (Švedija), Manon Galy (Prancūzija), Evą Rabchevską (Ukraina) ir Javierą Comesañą (Ispanija). Pagal konkurso nuostatus finaliniame ture buvo privaloma atlikti vieną iš keturių koncertų smuikui ir orkestrui: P. Čaikovskio Koncertą D-dur, op. 35, J. Sibeliaus Koncertą d-moll, op. 47, M. Brucho Koncertą Es-dur (Škotiškąją fantaziją), op. 46, bei J. Conuso Koncertą e-moll.

Finalo dalyviai griežė su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), diriguojamu Modesto Barkausko.

Smuikininkų pasirodymus vertino tarptautinė žiuri: Gidonas Kremeris (pirmininkas, Latvija), Goranas Končaras (Kroatija), Rūta Lipinaitytė (Lietuva), Svetlana Makarova (Šveicarija), Rusnė Mataitytė (Lietuva), Isabelle Van Keulen (Nyderlandai) bei Sergejus Krylovas (Italija). Pastarieji du nariai pasirodymus stebėjo ir vertino nuotoliniu būdu.

Konkurso diplomu apdovanotas Leonardas Toschevas, atlikęs P. Čaikovskio Koncertą smuikui ir orkestrui D-dur. Jauniausiam konkurso dalyviui – vos šešiolika, tad patekimas į finalinį turą jam yra didelis pasiekimas. Šiandienos atlikėjai neretai mėgsta lyrinius kūrinio epizodus interpretuoti perdėm ekspresyviai, todėl itin žavėjo L. Toschevo kruopščiai apgalvoti artikuliaciniai niuansai piano dinaminėje skalėje.

Vis dėlto smuikininkui pritrūko meninės išraiškos laisvės, ją kiek užgožė švarios intonacijos ir techninės precizikos siekis.

Diplomu įvertinta Amia Janicki (Šveicarija) griežė J. Sibeliaus Koncertą smuikui ir orkestrui d-moll.

Smuikininkė klausytojams tarsi

Mindaugo MIKULĖNO nuotr.

Remia Lietuvos kultūros taryba

VI tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso laureatai

Muzikos barai / 58

KRONIKA pasakojo emocijų kupiną asmeninę istoriją, iliustruojamą atšiauriais suomiškais peizažais. Tą patį kūrinį atlikdamas trečiasis konkurso diplomantas Lorenzas Karlsas jį interpretavo kiek santūriau, tačiau minties vedimo logika pasirodė aiškesnė.

Trečioji premija ir publikos prizas įteikti smuikininkei Manon Galy, griežusiai J. Sibeliaus Koncertą smuikui ir orkestrui d-moll.

Pabrėžtinas atlikėjos muzikalumas bei atidus įsiklausymas į orkestro partiją, į akis krito gebėjimas išvengti didelės fizinės įtampos.

Antrosios premijos laureatė Eva Rabchevska atliko P. Čaikovskio Koncertą smuikui ir orkestrui D-dur. Smuikininkė puikiai jaučia muzikinę formą, pasižymi labai gera technika, tačiau norėjosi daugiau laisvės, o ne vien racionalių sprendimų.

VI tarptautinio J. Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtoju tapo Javieras Comesaña. Jis pelnė ir koncertinį prizą – rečitalį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kitais metais bei solo pasirodymą Kintų muzikos festivalyje 2022 arba 2023 metais. Grieždamas M. Brucho Škotiškąją fantaziją J. Comesaña pademonstravo muzikinę brandą, filosofinį mąstymą, stilistikos pojūtį. Apdovanojimų ceremonijos pabaigoje nugalėtojas publikai padovanojo N. Paganini Kapričą smuikui solo Es-dur, Nr. 14, op. 1.

Konkurso laureatai apdovanoti ir piniginėmis premijomis: pirmosios vietos laimėtojui teko 10000 Eur, antrosios vietos – 5000 Eur, trečiosios – 2000 Eur, diplomantams – po 1000 Eur. Marijai Pranskutei įteiktas specialusis prizas kaip geriausiai konkurso atlikėjai iš Lietuvos. Dar vienas specialusis prizas paskirtas Qingzhu Wengui (Kinija) už geriausią kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kūrinio „Stygos ir pirštai“ interpretaciją.

Pagyrimo žodį norisi tarti Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir dirigentui Modestui Barkauskui, nuoširdžiai padėjusiems jauniesiems talentams kuo geriau atsiskleisti. Su keletu finalo dalyvių teko asmeniškai pabendrauti socialiniuose tinkluose, ir jie išreiškė didžiules simpatijas orkestrui ir jo dirigentui.

Konkursą surengė Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir Natų knygynas, pagrindiniai rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Lukrecija STONKUTĖ

EUROPA MENA MEISTRĄ

Lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis (1933–2020) – vienas originaliausių ir didžiausių XX a. II pusės – XXI a. pradžios kūrėjų, savo muzikoje įamžinęs dramatiškus praėjusio šimtmečio istorijos puslapius. Tarp žymiausių jo kompozicijų – „Rauda Hirošimos aukoms“ ir „Lenkiškasis requiem“.

Liepos 15 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas) surengė koncertą, skirtą K. Pendereckio mirties metinėms paminėti. Koncertas „Krzysztofas Pendereckis: Europa mena Meistrą“ (taip vakaro Vakaro vedėja Rasa Murauskaitė ir Lenkijos kompozitorių sąjungos ir Lenkijos muzikos vedėja Rasa Murauskaitė išvertė kažkodėl anglišką informacijos centro vadovas Mieczysławas Korenginio pavadinimą „Krzysztof Penderecki: Eurominekas pe in Tribute to the Master“) buvo suorganizuotas bendradarbiaujant su Lenkijos kompozitorių sąjunga ir Lenkijos muzikos informacijos centru, kitais partneriais.

Prieš prasidedant koncertui sveikinimo žodį tarė Lenkijos kompozitorių sąjungos ir Lenkijos muzikos informacijos centro vadovas Mieczysławas Kominekas, jis padėkojo Lietuvai už gražią ir simbolišką partnerystę. K. Pendereckis buvo geras Lietuvos bičiulis, tad jo netektis skaudžiai palietė ir mūsų kūrėjų bendruomenę. Verta priminti, kad kompozitoriaus užmiesčio rezidencijoje Luslavicuose 9-ojo dešimtmečio pradžioje rengtuose muzikos festivaliuose skambėjo ir jo užsakymu parašyti Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro opusai. Šv. Kotrynos bažnyčioje girdėjome K. Pendereckio neoklasikinės stilistikos Simfonijetę styginių orkestrui, kompozitoriaus mokinių, taip pat jo vardo konkurso laureatų kompozicijas, lietuvės Ramintos Šerkšnytės opusą „De profundis“. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Modesto Barkausko, meistriškai pagrojo K. Pendereckio Simfonijetę.

Matyt, neatsitiktinai K. Pendereckio atminimui skirtam koncertui buvo pasirinktas R. Šerkšnytės kūrinys ,,De profundis“: abu kompozitorius sieja tam tikri stilistiniai panašumai, stiprus dramatizmas, sonoristinės komponavimo technikos elementai.

K. Pendereckio muzikinė kalba naujai atgimė jaunosios kartos lenkų kompozitorių muzikoje. Tuo galėjome įsitikinti klausydamiesi Wojciecho Kostrzewos Noveletės 16-ai styginių (1 vietą 3-iajame Krzysztofo Pendereckio tarptautiniame kompozitorių konkurse „Arboretum“ 2018 m.), K. Pendereckio studento Maciejaus Bałenkowskio Simfonijetės „Time is Ticking“ („Laikas tiksi“) styginių orkestrui (1 vieta kompozitorių konkurse „Sinfonietta per Sinfonietta“ 2018 m.), Andrzejaus Ojczenaszo kūrinio „Tech-uniques“ (1 vieta 5-ajame K. Pendereckio kompozitorių konkurse 2019 m.). Ypač įtraukianti buvo W Kostrzewos Noveletės 16-ai styginių energetika, klausytojui atsikvėpti neleido intensyvi M. Bałenkowskio Simfonijetė ,,Time is ticking“.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Meistrui skirtame koncerte skambėjo kokybiška kokybiškai atliekama muzika.

Ieva KANANAVIČIŪTĖ Lukrecija STONKUTĖ

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas) surengė koncertą, skirtą K. Pendereckio mirties metinėms paminėti

Muzikos barai / 59

CHORO MAGIJA

Rita Kraucevičiūtė: „Pašaukimą gavau kaip neįkainojamą dovaną“ CHORO DIRIGENTĖ RITA KRAUCEVIČIŪTĖ GIMĖ VILNIUJE, GYDYTOJŲ ŠEIMOJE. MOKĖSI M. K. ČIURLIONIO VIDURINĖJE MENO MOKYKLOJE (DABAR – NACIONALINĖ M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLA), BAIGĖ LIETUVOS VALSTYBINĘ KONSERVATORIJĄ (DABAR – LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA). PO STUDIJŲ DIRBO LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS VAIKŲ CHORE, BUVO VILNIAUS DAILĖS INSTITUTO (DABAR – VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA) CHORO CHORMEISTERĖ. 1990 M. ĮKŪRĖ CHORĄ „LANGAS“, 1995 M. – BERNARDINŲ BAŽNYČIOS GIEDOJIMO MOKYKLĄ. ŠIOJE BAŽNYČIOJE RADO SAVO KŪRYBINĮ ĮKVĖPIMĄ IR DVASINIO AUGIMO ŠALTINĮ. SU RITA KRAUCEVIČIŪTE KALBASI RASA VISKANTAITĖ.

– Iš kur Tavo ryšys su muzika? Gal kas nors vaikystėje paliko didelį muzikinį įspūdį, kas nors užkabino ir Tu pa-

Muzikos barai / 60

Autoportretas

Repeticija

Anatolijaus SAMOILENKO nuotr.

traukei į muzikos pasaulį? Kaip atsidūrei M. K. Čiurlionio meno mokykloje?

– Pamenu, vaikų darželyje laukdavau muzikos mokytojos, nes labai mėgau dainuoti, buvau solistė.

Esu dėkinga mamai, kuri norėjo, kad jos vaikai mokytųsi muzikos. Ji nuėjo kryžiaus kelius, kol nupirko labai gerą čekišką pianiną – jį ir dabar turiu. Mano vyresnioji sesuo Alė jau lankė Čiurlionio meno mokyklą ir namie grodavo pianinu. Man tai būdavo šventė! Dažnai atsisėsdavau šalia, klausydavausi ir

Choras Mogiliave

Muzikos barai / 61

CHORO MAGIJA dainuodavau melodiją. Buvau išmokusi padainuoti vienos J. S. Bacho invencijos pradžią ir vis prašydavau, kad sesuo ją pagrotų. Labai mėgau klausytis muzikos, išmokau pasileisti vinilinę plokštelę. Mėgstamiausia buvo Edvardo Griego „Nykštukų eisena“, ją sukdavau po šimtą kartų per dieną. Broliui grojant akordeonu šokdavau prieš veidrodį. Kai tėtis budėdavo ar būdavo išvykęs, mama mane vesdavosi į koncertus Filharmonijoje, į senąjį Operos ir baleto teatrą. Muzika mane užburdavo – jos galėdavau klausytis valandų valandas.

Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, tėvai, kaip ir seserį, išleido mane į M. K. Čiurlionio meno mokyklą.

Buvo labai juokingas įvykis: po stojamųjų egzaminų paklausiau, ar mane priims į tą mokyklą. Mama pasakė, kad komisija svarstys, ką priimti, o ko ne. Per vakarienę kimšau viską iš eilės nesustodama. Tėvai susirūpino, ar nebus per daug. Aš atsakiau: „Taigi mane svarstys!“ Man atrodė, kad šis žodis reiškia svėrimą svarstyklėmis. Šeima mirė iš juoko... Labai norėjau į mokyklą, bet man tada buvo tik 6-eri (aš gimusi lapkritį), todėl teko metus palaukti.

– Mokykloje ir konservatorijoje mokeisi choro dirigavimo. Jums privalomas instrumentas buvo fortepijonas, bet Tave mokykloje matydavau grojant išilgine, vėliau ir skersine fleita.

– Aštuntoje klasėje mokyklos choro vadovas Rimantas Zdanavičius per mokinių atostogas grupelę vyresniųjų klasių mokinių nuvežė į Karpatus paslidinėti. Vieno Ukrainos kaimelio turguje nusipirkau suvenyrinę dūdelę. Grįžtant namo, traukinyje išsitraukiau ją ir pamėginau pagroti. Labai patiko – tai buvo kaip meditacija.

Vėliau svajojau nusipirkti tobulesnį instrumentą. Dešimtoje klasėje nuvažiavus į Rytų Vokietiją pirmas mano pirkinys buvo išilginė fleita, ja išmokau visai neblogai groti. Natūralu, kad vėliau kilo noras turėti ir skersinę fleitą, nes jos galimybės dar didesnės.

Skersinę fleitą nusipirkau už pinigus, kuriuos tėtis padovanojo konservatorijos baigimo proga (1500 rublių).

Kaip ja groti, pamokė draugės vyras Valentinas Gelgotas. Man tas vienišas fleitos garsas – užburiantis. Ypač

Muzikos barai / 62

mėgdavau groti kaime ar kur nors kalnuose, laukuose, kur garsui būdavo pakankamai erdvės sklisti.

– O dabar nebegroji?

– Pūsti fleitai reikia turėti sveikatos. Supratau, kad per vėlai pradėjau mokytis...

– Kaip prisimeni M. K. Čiurlionio meno mokyklą?

– Ji man davė gerą muzikinį išsilavinimą ir supratimą, kad muzikantas turi daug dirbti... Tie, kurie ją baigdavo, jau būdavo profesionalai. Su meile ir pagarba prisimenu pradinių klasių mokytoją Irena Stalauskienę, savo fortepijono mokytoją Ireną Gaškaitę, dirigavimo mokytoją Nadieždą Kazakauskienę, choro vadovą Antaną Jozėną, istorijos mokytoją Ambrasienę, matematikos – Mažeikienę, fizikos – Šarką, biologijos – Piesliakienę... Šie mokytojai motyvuodavo pasitempti, pasistengti. Būdavo gėda neišmokti pamokos, nusišnekėti, nepagroti, kas užduota. Labai esu dėkinga mokytojui Viktorui Navasaičiui už tai, kad vesdavosi mus į žygius, organizuodavo keliones baidarėmis. Po Antano Jozėno atėjęs choro vadovas Rimantas Zdanavičius mums parodė Karpatus ir išmokė kalnų slidinėjimo. Tai užgrūdino ir liko visam gyvenimui.

Mūsų klasė mokykloje pradėjo tradiciją per Naujuosius metus pastatyti operą. Parodėme dvi operas – „Traviatą“ ir „Sevilijos kirpėją“, abi jas dirigavo Rasa Brundzaitė. Aš mėgau režisuoti ir atlikau charakterinius vaidmenis. Smagiausia būdavo įsitraukti į kūrybinį procesą: po pamokų su klase repetuoti, juoktis, fantazuoti. Tai labai vienijo, brangiausia ir buvo ta bendrystė – nesinorėdavo eiti namo...

– Pamenu, mokykloje su Rasa Brundzaite (dabar Gelgotiene) buvote neišskiriamos draugės...

– Viename suole sėdėjau su Edita Taleikyte. Ji buvo pirmūnė, stropi, tvarkinga, gero elgesio. Mane su ja pasodino, kad perauklėtų, o išėjo atvirkščiai... Tada prie mūsų prisijungė Rasa ir mes kaip kokie trys muškietininkai tapome galinga trijule, klasės lyderėmis. Mokytojams su mumis būdavo nelengva.

Draugystė nenutrūko iki šiol – su Rasa esame surengusios bendrų mūsų chorų koncertų, su Edita kartu

keliaujame, važiuojame grybauti ir uogauti. Įvairiomis progomis susitinkame ir visos trys.

– Toliau – konservatorija, dirigavimo mokeisi pas puikų dėstytoją Albiną Petrauską.

– Man labai pasisekė, turėjau tikrai išskirtinį specialybės dėstytoją.

Albinas Petrauskas buvo Lietuvos patriotas, jis neturėjo nieko tarybinio.

Inteligentas, labai apsiskaitęs, išprusęs ir įdomus žmogus. Iš jo daug sužinojau, išmokau dirigavimo technikos paslapčių, pagarbos partitūrai, kitų dalykų, kurie man padeda laisvai jaustis muzikoje.

Esu dėkinga visiems savo mokytojams, nes kiekvienas mane ko nors išmokė. Mokė net tie, kurie nebuvo mano pedagogai, bet mokė savo pavyzdžiu. Visa tai susidėjo į visumą, kuri ir suformavo mano profesinį bagažą, mano supratimą, prioritetus, skonį ir santykį su muzika.

– Prieš daugelį metų įkūrei chorą „Langas“, iki šiol jam vadovauji. Kiek pamenu, iš pradžių tai buvo dailininkų choras. Kaip atsidūrėte bažnyčioje?

– Chorą „Langas“ įkūriau prieš 30 metų. Jeigu sąžiningai, tai ne visai aš jį įkūriau, tiesiog per mano jaunatvišką karštumą, puikybę ir paklydimą dalis Vilniaus dailės instituto choro, kuriame dirbau chormeistere, atsidūrė su manimi gatvėje (nes aš susipykau su choro vadovu ir nepaklusau rektoriui).

Laimė, Dievas mus pakelia ir duoda progą pasitaisyti, nuo tada savo profesiniu keliu einu Dievo vedama.

Taigi vienos choristės dailininkės pakviesta sutikau Šv. Mikalojaus bažnyčioje suorganizuoti nedidelį chorą.

Dalis jo narių buvo dailininkai, kiti – tikinčiųjų bendruomenės jaunimas.

Ketverius metus su grupele choristų dailininkų ėjome per „dykumą“, prisiglausdami įvairiose vietose: Dailininkų sąjungoje, Parodų rūmuose, galerijoje „Langas“ (iš ten išsinešėme pavadinimą), Subačiaus g. ligoninėje (Misionierių bažnyčioje), Lietuvos mokslų akademijoje, kol pasiekėme „pažadėtąją žemę“ – Bernardinų bažnyčią. Prie mūsų jau buvo prisijungę choristai iš Šv. Mikalojaus bažnyčios, nes ten pasikeitė klebonas ir choro jau nebereikėjo. Taip susiformavo choras „Langas“. Visus tuos ketverius me-

tus klaidžiojau po Vilnių ir dirbau su choru be atlygio. Ką aš tada galvojau ir ko tikėjausi, dabar sunkiai suvokiu – tiesiog ėjau...

Vieną vasarą ilsėdamasi kaime ir klausydama per radiją „Mažosios studijos“ laidos, išgirdau, kad atšventinta Bernardinų bažnyčia. Pamaniau – būtų gerai mums ten prisiglausti, bet turėjau daug abejonių... Nedrįsau eiti prašyti, kad mus priimtų, nes bijojau, jog nesugebėsiu įkalbėti žolę rūkančių dailininkų giedoti bažnyčioje. Be to, atrodė neįmanoma paruošti visų metų liturgijos repertuarą ir įsipareigoti kiekvieną sekmadienį dalyvauti mišiose.

Atėjo ruduo. Vieną sekmadienį man paskambino Romas Gražinis ir pakvietė pasikalbėti į Bernardinų bažnyčią. Nuėjau. Manęs laukė keli jauni muzikantai, brolių pranciškonų draugai, ir vyriausiasis restauratorius Petras. Jie manęs paklausė, ar nenorėčiau su choru dalyvauti šios bažnyčios atgimime. Pasakiau, kad pagalvosiu ir pasitarsiu su choru. Po pokalbio važiuodama namo supratau, koks tai didelis iššūkis, bet taip pat supratau, kad tai – Dievo kvietimas, kurio negaliu nepaisyti. Pagalvojau: jeigu dabar neišdrįsiu šokti į tą nežinomybės bedugnę, jeigu nepriimsiu iššūkio, tai galiu palaidoti savo svajonę dirbti su choru ir turėsiu ieškotis kito darbo.

Pamenu, užsukusi į Dailės instituto valgyklą, sutikau porą choristų ir pasakiau, kad ketinu su choru eiti į bažnyčią. Tuomet vienas jų paaiškino, kad bažnyčioje jį supykina nuo smilkalų (jis vis dėlto nepaliko choro ir ateidavo į kiekvienas mišias – turbūt dėl chebros). Taip prasidėjo „paklydusių avelių“ atsivertimo kelias...

Mišių metu, per pamokslą, dalis vyrų išeidavo parūkyti – raudonuodavau ir kentėdavau ne vienus metus, bet brolių pranciškonų kantrybė ir meilė viską nugalėjo!

Dabar „Langas“ – tikras bažnyčios choras, puikiai papildantis liturgiją. Pradėjome girdėti ir matyti, išmokome per mišias giedoti, o ne koncertuoti. Niekam nekyla minčių per įkvepiančius brolių pamokslus kur nors eiti... Suaugome su bažnyčia ir jos gyvenimu, tapome tikrais

bendruomenės nariais. Pažįstame bendruomenės žmones, jie mus myli ir po kiekvienų mišių dėkodami ploja. O pradžia buvo sunki: neturėjome patalpų, repetuodavome koplyčioje arba bažnyčioje. Žiemą būdavo šalta, garas virsdavo iš burnų...

Mūsų chore giedojo kunigas Mozė, būsimas kunigas Linas. Kai randa laiko, prisijungia ir klebonas brolis Evaldas. Su broliais mus sieja stipri draugystė, dažnai kuris nors lydi mus kelionėse.

– Kaip ir kada įkūrėte muzikos mokyklą prie bažnyčios?

– Į bažnyčią atėjome 1994-aisiais, o po metų su tuomečiu bažnyčios rektoriumi broliu Benediktu įkūrėme Giedojimo mokyklą – keturis vaikų chorus pagal amžiaus grupes: mažylių chorą „Brangenybės“ (4–6 m.), vaikų chorus „Angelai“ (7–8 m.) ir „Serafimai“ (9–11 m.), jaunimo chorą „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ (12–17 m.). Visi šie pavadinimai atsirado ne iš karto, jie išplaukė iš įvairių psalmių tekstų, iš visų mūsų dvasinio augimo ir bendrystės. Kai pirmą kartą mane pamatęs brolis Benediktas pasakė,

kad bažnyčioje norėtų aukšto giedojimo lygio, aš atsakiau, kad tada reikia pradėti nuo vaikų. Jam ta mintis patiko. Išdėsčiau savo viziją (ją nešiojausi jau keletą metų) – taip viskas ir prasidėjo, ir, ačiū Dievui, iki šiol tęsiasi.

– Dirbai ir Ispanijoje. Kuo skiriasi choro dirigento darbas ten ir čia?

– Kai gavau pasiūlymą pravesti kursus dviem chorams, per 2 mėnesius išmokau ispanų kalbą. Paskui buvo dideli projektai su visos provincijos chorais. Ispanijoje mūsų profesijos specialistai niekur neruošiami, todėl ten chorams vadovauja tiesiog muzikos pasimokę žmonės. Dirbau su chorais, kuriems vadovauja kunigas, banko tarnautojas, matematikos mokytojas... Ten chorų vadovai negauna oficialaus atlyginimo. Savivaldybė ar Kultūros institutas organizuoja įvairius chorų koncertus (pvz., Kalėdų, Joninių ar kitų švenčių progomis) visame regione ir už juos kolektyvams sumoka nuo 400 iki 600 eurų. Labai populiaru kviesti chorus giedoti per santuokos ceremoniją, tai kainuoja apie 600 eurų. Yra vadovų, kurie jokio atlyginimo nenori, nes

Choras „Langas“

Muzikos barai / 63

CHORO MAGIJA vadovavimą chorui laiko savo hobiu, bet kai kurie su choru susitaria dėl atlygio. Aš dirbau ir su pasaulietiniais, ir su bažnytiniais chorais. Ispanams geriau sekasi dainuoti nacionalinę muziką, ispaniškų dainų harmonizacijas. Jie gerai jaučia ritmą ir tų dainų stilių. Su klasikine muzika, renesanso ir šiuolaikine sakraline muzika problemų būna daugiau. Dirbdama su įvairiais chorais daug išmokau, nes kaskart ieškai sprendimų, kaip jiems padėti, kaip padaryti, kad kūrinys suskambėtų ir visiems teiktų džiaugsmą. Man su jais smagu – jie moka džiaugtis, dėkoti ir mylėti. Tenai jaučiuosi reikalinga, laukiama ir mylima... Prieš kelerius metus dirbau su gimnazijų chorais, tai iki šiol kur nors iš kitos gatvės pusės koks vaikas ima mojuoti ir entuziastingai šaukti „Holla, profesora Rita!“ – Ar jautiesi savo vietoje? Ar dirbi iš pašaukimo? Gal turi kokių dar neišnaudotų talentų?

– Tvirtai žinau, kad pašaukimą gavau kaip didelę ir neįkainojamą dovaną, už kurią kiekvieną dieną dėkoju ir priimu kaip didžiausią meilės ženklą.

Nors ši profesija labai sunki, reikalaujanti atiduoti visą save ir dar daugiau, laikanti tave nuolatinėje įtampoje, pasisavinanti kiekvieną tavo gyvenimo minutę, bet, jeigu man reikėtų profesiją rinktis iš naujo, pasirinkčiau tą pačią.

Antrasis mano pašaukimas yra medicina. Jeigu neturėčiau klausos ir kitų muzikinių gabumų, būčiau gydytoja. Nuo vaikystės noriu padėti žmonėms, juos gydyti. Man visada būdavo gaila ligonių, pagyvenusių ir silpnų žmonių. Visada domėjausi vaistažolėmis, išmanau apie jas.

Moku pasigaminti jonažolių aliejų, kurį darydavo mano senelė. Jį mes, vaikai, vadindavome stebuklingais vaistais (jis tikrai viską stebuklingai gydo). Dar man labai patinka vairuoti ir būti kelyje. Kartais pagalvoju, kad patiktų vežioti žmones tolimųjų reisų autobusu.

– Gal Tavo sesuo tapo medike?

– Ne, Alė Gutauskienė – muzikologė, dirba Teatro, muzikos ir kino muziejuje.

– Choro dirigento profesija greičiau

Muzikos barai / 64

vyriška nei moteriška – reikalaujanti labai daug kantrybės, ištvermės, susitvardymo. Ar kada nors buvo minčių viską mesti?

– Beveik prieš kiekvieną koncertą kyla noras viską mesti, ne kartą esu pagalvojusi, kad geriau troleibusą vairuočiau arba sėdėčiau 15 parų...

– O kas Tau maloniausia darbe?

– Mane labiausiai uždega gera muzika, kurią noriu padovanoti kitiems, patinka repeticijos, kai susirenka visas choras ir netrūksta jokių balsų – tada mane pagauna įkvėpimas! Atsiranda tas ypatingas ryšys su choru, kažkas atsiveria, oras įkaista, vyksta kūryba ir stebuklai. Man labiausiai patinka repetuoti, pasinerti į patį kūrybos procesą.

– Ir kas sunkiausia?

– Sunkiausia, kad niekada neturi tokio choro, kokio nori ir kokio tuo metu reikia. Sunkiausia susitaikyti su blogu lankomumu, amžinu tenorų trūkumu, tuo, kad žmonės ne visada gali ir nori ateiti, ne visada jaučia atsakomybę ir ne visada pasiryžę siekti kokybės... Bet labiausiai nemėgstu popierizmo, ataskaitų ir visokio organizacinio darbo.

– O jo bažnyčioje būna?

– Milijonas...

– Kada ir kaip ilsiesi? Žinau, kad choro dirigento darbas – be poilsio dienų, be ramių naktų... Bet gal dirbant bažnyčioje yra kitaip, ramiau?

– Dirbant bažnyčioje tas pat, tik dar neturi beveik visų savaitgalių ir švenčių. Be to, reikia paruošti ir nuolat laikyti repertuare daug įvairių liturginių laikotarpių kūrinių įvairių progų mišioms. Kai galiu, stengiuosi pabėgti ir pailsėti: mėgstu keliauti, būti gamtoje, grybauti, uogauti, bandau kapstytis žemėje, einu pasivaikščioti. Pastaruoju metu man patinka kulinariniai eksperimentai. Pabėgu į knygą, į gerą kiną, į koncertą, į maldą.

Svarbiausia, kad atjungtų ir įtrauktų.

Daug metų neturėdavau normalių atostogų, bet dabar stengiuosi surasti laiko poilsiui – Ką mėgsti? Ar turi hobį?

– Kokio vieno hobio neturiu, bet domiuosi viskuo – kartą per atsitiktinumą pakliuvau net į golfo kursus ir išlaikiau egzaminus (turiu žalią kortelę)... Man labai patiko, visai norė-

čiau, kad tai būtų mano hobis.

– Ką galėtum pasakyti apie nuotolinį, arba, kaip patikslino viena choro vadovė, nuostolinį darbą su chorais?

– Labai taikliai pavadinta – nuostolinis. Taip, visi dabar priversti dirbti ir dirbame nuostoliniu būdu, bet tik iš bėdos. Ieškome išeičių, kažką darome, nepasiduodame, bet gyvų repeticijų ir susitikimų su publika niekas nepakeis.

– Šiuo metu vis tiek yra planuojami festivaliai, dainų šventės. Ar įsivaizduoji nuotolinę dainų šventę?

– Neįsivaizduoju ir nemėginu įsivaizduoti. Tai būtų kaip nuotoliniai pietūs geriausiame restorane...

– Ką apskritai manai apie chorų ateitį, kai šitaip viskas tarsi sustingsta. Atrodo, kad gali natūraliai nebelikti dainų švenčių. Kas tada?

– Tikiuosi, kad taip nebus. Dar neprarandu vilties.

– Koks Tavo santykis su tikėjimu?

– Dabar esu katalikė. Augau ateistinėje šeimoje, darželyje ir mokykloje mus mokė, kad Dievo nėra. Bet nepaaiškinamas ilgesys, atsakymų į klausimus ir tiesos ieškojimas vedė į atsivertimą. Anksčiau buvo populiaru manyti, kad religija – tamsių, ribotų, neišsilavinusių žmonių reikalas, bet dar vaikystėje mačiau, kokia mano tikinti senelė yra išmintinga, stipri ir visada besišypsanti. Mačiau, kaip jie su seneliu vienas kitą myli, gerbia ir saugo.

Atėjusi į bažnyčią radau labai protingus, laisvus, plačiai ir giliai mąstančius, išsilavinusius žmones, kurie mokosi mylėti vieni kitus, net savo priešus. Skaitau Šventąjį Raštą ir ten randu visus atsakymus į man kylančius klausimus. Tikėjimas – tai ėjimas mokinystės keliu, kuriame atrandu tikrą tiesą, tikrą viltį, tikrą meilę, laisvę ir gyvenimo prasmę. Ne visada būna patogu ir malonu – atvirkščiai, tai nuolatinė kova su savo egoizmu, aistromis ir demonais. Gyventi tiesoje nelengva, ji retai kada būna patogi, bet tik iš tikrųjų pažinęs save išmoksti neteisti kitų. O tai ir yra svarbiausia, nes čia prasideda Meilė.

– Kokia esi vadovė – autokratė ar demokratė?

– Esu autokratė, bet mėginu būti ir demokratiška, nors dažnai tai nepa-

siteisina. Demokratija be tikrų vertybių, man atrodo, yra slidus reikalas, be to, ji ne visur ir ne visiems tinka – jai reikia pribręsti. Šiais laikais, kai tiesos nėra paisoma, kai ji prilyginama bet kokiai nuomonei, demokratija tampa manipuliavimo įrankiu. Deja.

– Už trejų metų nuopelnus šiemet laimėjai Lietuvos chorų sąjungos premiją.

Koks ar kokie koncertai, gal ir iš ankstesnių metų, Tau yra palikę ypatingą, netikėtą įspūdį, kurio niekada negalėsi užmiršti?

– Džiaugiuosi, kad kolegos mano darbą taip gerai įvertino, esu jiems labai dėkinga. Tie treji paskutiniai metai nebuvo kuo nors ypatingi. Įsiminė koncertas Mogiliavo katedroje, kai atsisukusi nusilenkti pamačiau verkiančią vienuolę. Buvau labai laiminga, kai gavau konkurso geriausio dirigento diplomą (tokio dar nebuvau gavusi ir nesitikėjau gauti). Lietuvos chorų konkurse mums pavyko gerai padainuoti privalomąjį kūrinį – Donato Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“, už jį gavome specialųjį prizą. Smagu, kad man pavyko „atrakinti“ šį nuostabų kūrinį, kad choras suprato ir padarė taip, kaip reikia. O šiaip per visus tuos 30 metų buvo koncertų, kai pati negalėdavau patikėti, kad Tai vyksta. Kartais apsiverkdavo ir choristai, ir klausytojai... Manau, visi esame patyrę tokių akimirkų, kai supranti, kad pavyko pasiekti svajotą rezultatą, ir tai parodo publikos reakcija. Kai ta vizija, kurią turi dirigentas, tampa lygiai taip pat suprantama ir kiekvienam choro dalyviui, visiems kartu ją pavyksta įgyvendinti šimtu procentų.

tam atrama, kai ištiko skaudi netektis. Silvestras 9 metus mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje – griežė violončele, mokėsi groti fortepijonu.

Baigęs 9-ą klasę nusprendė tapti lakūnu ir perėjo į Žvėryno gimnaziją.

Dėka gerų mokytojų Romano Armono ir Raimondos Savickienės meilė muzikai nepradingo. Sūnus turi puikų balsą, dainavo Vytauto Versecko vadovaujamame chore „Kariūnas“ (buvo solistas), kartais padainuoja ir su „Langu“. Nusipirko baltą mechaninį pianiną „Yamaha“ ir groja įvairią muziką. Su fortepijono mokytoja Raimonda Savickiene ir dabar, laisvu nuo skraidymo metu, susitinka, eina konsultuotis, gauna patarimų, kaip įveikti techniškai sunkias vietas.

Nors mažiuką reikėdavo griežtesniu žodžiu versti groti, dabar sūnus man dėkoja už tai, kad gali muzikuoti.

– Žinau, kad Tavo a. a. brolis Vladas buvo sportininkas. Koks Tavo ryšys su sportu?

– Vladas buvo plaukikas. Aš taip pat lankiau baseiną ir moku plaukti visais stiliais. Treneris sakė, kad turiu labai gerus duomenis ir perkėlė mane į vyresnių vaikų grupę, bet mokytis muzikos ir treniruotis padidintu krūviu baseine neišėjo. Aš pervargau ir turėjau rinktis. Pasirinkau muziką.

Mokykloje mano mėgstamiausios pamokos buvo choras ir fizinis lavinimas... Žaidžiu stalo ir lauko tenisą, slidinėjau, mėgstu plaukioti, į darbą dažnai važiuoju dviračiu. Pastebėjau

– kai mažai judu, blogai jaučiuosi.

– Neoriginalus klausimas: kaip elgiesi absurdo, neteisybės akivaizdoje?

– Neteisybė mane labai žeidžia, todėl reakcija dažnai būna audringa.

Pavydžiu žmonėms, kurie geba išlikti ramūs bet kokioje situacijoje. Neteisybė – bjaurus dalykas, bet dažnai mes nieko negalime padaryti. Tokiais atvejais padeda viena malda: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“.

– Ar esi laiminga?

– Taip, esu laiminga.

– Kas įsimintiniausia ir gražiausia Tau nutiko gyvenime?

– Silvestro gimimas.

– Ar muzika tvarko, ar jaukia gyvenimą?

– Klasikinė muzika savaime yra harmoninga. Manau, kad ji tvarko gyvenimą. Disciplinuoja. Bet yra ir kitokios, destruktyvios muzikos. Aš jos vengiu.

– Kaip manai, kas būtų, jei visas pasaulis vienu metu uždainuotų?

– Manau, kad tada niekas niekur nebekariautų...

Linkiu kad ateitų geros permainos, kad bet kuris praradimas virstų naujais atradimais ir naujomis galimybėmis.

– Ačiū Tau už labai atvirą, įdomų ir prasmingą pokalbį.

n

– Ar choro dirigento profesija suderinama su šeima?

– Šita profesija sunkiai suderinama su šeima, ypač moterims (manau, kad ji ne vienintelė). Kai visą save atiduodi vienoje vietoje, kitur tavęs nebelieka. Man pasisekė, kad turėjau vyrą, kuris viską kantriai kęsdavo ir leido man dirbti. Mano a. a. vyras Michailas buvo ypatingas, sakyčiau, šventas žmogus, nes šventumas ir yra, kai tu save aukoji ir kitam tarnauji iš meilės. Aišku, stengdavausi ir aš, kiek man tai pavykdavo. Labai myliu savo sūnų Silvestrą, mus sieja stiprus ryšys. Buvome vienas ki-

Su sūnumi Silvestru

Muzikos barai / 65

CHORO MAGIJA Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Š

ių metų birželio 6 d. Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje apsilankė svečiai iš Kauno – muzikų Daugėlų šeima: žymus chorvedys, Pasaulio lietuvių ir Kauno bei Lietuvos moksleivių dainų švenčių dirigentas, festivalių grupės „Lituania cantat“, vieno pirmųjų Lietuvoje chorų sakralinės muzikos festivalio „Cantate Domino“ sumanytojas ir meno vadovas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentas Rolandas Daugėla, jo žmona vokalo pedagogė Rima Daugėlienė, jų duktė koncertmeisterė ir vokalistė Roberta Daugėlaitė, sūnus muzikos prodiuseris ir atlikėjas Romantas Daugėla kartu su savo širdies drauge Patricija Mazuronyte.

Priežasčių pasikalbėti su svečiais buvo ne viena: vasarį paminėtas Rolando Daugėlos 60-metis, Rimos Daugėlienės mokinių ir Robertos laimėjimai pirmajame krikščioniškos sakralinės muzikos konkurse „Garbė Visagaliui“ bei tą pačią dieną vykęs baigiamasis jo laureatų koncertas Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Malonus pokalbis atskleidė nepaprastą Daugėlų šeimos kūrybiškumą ir atsidavimą muzikai.

Tokiame tekste įprasta atsakančiųjų į klausimus vardus ir pavardes žymėti pirmosiomis raidėmis, tačiau visų Daugėlų inicialai yra R. G.! Tad tegul bus leista rašyti tik pašnekovų vardus.

– Gerbiamas Rolandai, veiklos Jums turbūt niekada netrūksta?

Rolandas: Jau gerą mėnesį jaučiu muzikinio gyvenimo atsinaujinimą. Šiuo metu su savo vadovaujamu choru „Cantate Domino“ baigiame projektą „Sibiro Madonos litanija“, kurios premjera numatyta birželio 13 d.

Kaune, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje, o 14 d. ji turėtų skambėti Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Muzikos barai / 66

Muzikuojanti Daugėlų šeima

partneriais kartu su festivaliu „Kaunas cantat“, kuris ir vyks ateinančiais metais, o kai kurie darbai numatyti dar ir šiemet. Bet kokia kaina bandysime išsaugoti 10-ąjį „Šiauliai cantat“ festivalį ir 29-ąjį „Cantate Domino“, kuriam šiek tiek lėšų pavyko gauti iš „Europa cantat“ rėmimo fondo.

– Keliems chorams šiuo metu vadovaujate?

Daugėlų šeima: Roberta, Rima, Rolandas ir Romantas

– Kokia pagrindinė šio projekto idėja?

Rolandas: Idėja labai patriotinė – išreikšti pagarbą Švč. Mergelei Marijai ir Sibiro tremtiniams. Garsioji Švč. Mergelės Marijos skulptūra, išdrožta 1955 m. politinio kalinio Jono Maldučio, buvo pastatyta Korbiko kapinėse (Krasnojarsko kraštas), prie jos tremtiniai susirinkdavo melstis. Ji buvo vienintelis bendras paminklas visoms tremties ir kalinimo aukoms Sibire, dėl to įgijo Sibiro Madonos vardą. 2010 m. skulptūra pargabenta į Lietuvą, po sudėtingo restauravimo 2018 m. pastatyta Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje.

Dalyvauti projekte mūsų chorą pakvietė Gintautas Bukauskas. Poetas Rimvydas Stankevičius, gavęs užsakymą parašyti litaniją, pirmiausia nuėjo pasimelsti prie Madonos, ir po šio apsilankymo žodžiai jam liejosi tarsi savaime... Kompozitorius Antanas Prancevičius savo vardo kūrinių aprašyme tikriausiai neskelbs siekdamas parodyti pagarbą religiniam tekstui. Štai taip gimė 25 minučių trukmės litanija.

– Prašyčiau papasakoti ir apie kitus savo darbus.

Rolandas: Prasideda Kauno, 2022 m. Europos kultūros sostinės, programos parengiamieji darbai. Birželio 21–23 dienomis vyks Kauno kantatos kūrimo ir kompozitoriaus Philipo

Millerio vedami meistriškumo kursai. Birželio 10 d. VDU akademinis studentų choras „Vivere cantus“ dainuos Laisvės alėjoje renginyje „Kiemų dienos“. Dabar ir baigiamųjų egzaminų VDU Muzikos akademijoje bei Kauno Juozo Naujalio gimnazijoje metas, dar neaišku, ar jie vyks nuotoliniu, ar kontaktiniu būdu. Su mano vadovaujamu Juozo Naujalio muzikos gimnazijos choru „Cantica“ rengiame įrašus, o su specialybės mokiniais ruošiamės dirigentų konkursams. Dukra Roberta vargonuoja Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kurioje, leidžiant sąlygoms, keturiese ar penkiese giedame mišraus choro repertuarą. Gaila, bet nevyksta festivaliai „Lituania cantat“.

– Ar prognozuojate, kada vėl galėsite rengti festivalius?

Rolandas: Kol kas prognozės prastos, nes per pirmą paraiškų teikimo etapą negavome finansavimo. Jei taip bus ir antrą kartą, teks daug ką atšaukti. Mėginame prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Festivalį „Kaunas musica religiosa“ pakeitėme į „Kaunas musica fiesta“ ir perkėlėme į birželį, tačiau jis neįvyko. Planuojame jį organizuoti rugsėjo mėnesį nuotoliniu būdu, mėgindami išlaikyti ir tarptautinę komisiją. Šiuo metu neturime jokios paramos, jokių pajamų. Vis dėlto reikalai kiek pajudėjo, tapome projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“

Rolandas: Vadovauju trims chorams: Juozo Naujalio muzikos gimnazijos chorui „Cantica“, Vytauto Didžiojo universiteto akademiniam chorui „Vivere cantus“ ir jau kitais metais savo trisdešimtmetį švęsiančiam Vytauto Didžiojo bažnyčios kameriniam chorui „Cantate Domino“.

Pernai „Vivere cantus“ turėjo paminėti savo 5-metį, o šiemet aš – savo 60metį. Progų daug, tačiau jų atšvęsti galimybių nebuvo...

– Roberta, šį vakarą Jūs koncertuojate Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Koks tai koncertas ir kokia kita veikla dabar užsiimate?

Roberta: Esu koncertmeisterė, dirbu Kauno berniukų chorinio dainavimo mokykloje „Varpelis“. Akompanavau mokiniams, kurie rengėsi kovą dalyvauti Lietuvos pirmajame krikščioniškos sakralinės muzikos konkurse „Garbė Visagaliui“. Pildydama paraiškas pastebėjau, kad konkurse yra mano amžiui tinkanti kategorija D ir pamąsčiau, kad nieko neprarasiu pabandžiusi jame dalyvauti ir pati.

Su broliu Romantu Vytauto Didžiojo bažnyčioje padarėme konkursinių giesmių įrašus, juos išsiunčiau ir pamiršau... O Velykų laikotarpis dovanojo staigmeną – diplomą, kuriame nurodyta, kad laimėjau pirmąją vietą.

Toks įvertinimas patvirtina, kad einu teisingu keliu, suteikia drąsos. Tad labai džiaugsmingai laukiu netrukus įvyksiančio koncerto, nes giedosiu pirmąkart po ilgojo karantino.

Pavasaris ir pirmasis vasaros mėnuo – labai intensyvūs, nes nuotoliniu būdu vyksta daug įvairiausių konkursų. Greta grojimo, daug tenka padirbėti ir su kompiuteriu, suvedinėjant mokinių kūrinius. Be to, esu kelių kolektyvų narė ir bendramintė: su „Novum signum“ grupe (esu jos klavišininkė ir vokalistė) atlieka-

Muzikos barai / 67

CHORO MAGIJA me savo kūrybos muziką, dainuoju prieš metus susibūrusioje grupėje „HitsCraft“, skleidžiančioje praėjusio amžiaus paskutinių dešimtmečių šokių muzikos hitų dvasią. Visai neseniai pavasarį vykusiame „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekte „Švęskime upę“ susibūrėmė su Ieva Laučkaite (smuikas) ir Giedriumi Balbieriumi (multiinstrumentininkas), netikėtai gimė eksperimentinis ansamblis „G19 trio“. Liko nepaminėti mano svarbiausi kolektyvai – tarptautinis moterų vokalinis grigališkojo choralo ansamblis „Graces & Voices“ ir senosios muzikos merginų ansamblis „In Campo Aperto“. Jie labiausiai buvo nuskriausti pandemijos, su „Graces & Voices“ ilgai negalime repetuoti ir susitikti. Pandemija atėmė ir nuostabaus turinio bei patirties kupinas rugpjūčio dienas Birštone, kompozitorės prof. Audronės Žigaitytės-Nekrošienės rengiamoje Vasaros menų akademijoje.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado tarptautinis ansamblis „Graces & Voices“?

Solo koncertas

Robertos grafikos darbas

Muzikos barai / 68

Roberta: Į jį įsiliejau neatsitiktinai.

Aktyviai dalyvavau Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto organizuojamoje grigališkojo choralo ir Bažnyčios studijų savaitėje „Ad Fontes“ Kražiuose (akademijos įkūrėjas Mindaugas Kubilius), į kurią patarė nuvykti ten dalyvavę tėvai. „Ad Fontes“ akademijoje pradėjau domėtis neumomis, grigališkojo choralo stilistika, giedojimu, senosiomis giedojimo tradicijomis, monodijos technika. Tuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau fortepijoną, vėliau baigiau koncertmeisterio magistrantūrą.

Stengiausi kiek įmanoma daugiau gilintis į platų muzikinį pasaulį. Laikau likimo dovana pažintį su į grigališkojo choralo studijų savaitę „Ad Fontes“ atvykusia dirigente Adrija Čepaite, su kuria susipažinus gimė gražus žmogiškas ryšys ir vėliau, 2011 metais, iš jos gavau kvietimą prisijungti prie tarptautinio ansamblio „Graces & Voices“ (vad. Adrija Čepaitė ir Antanina Kalechyts).

Taip pat giedu ansamblyje „In Campo Aperto“ (vad. Beatričė Baltrušaitytė ir Viktorija Silenkovaitė) Vilniuje. Mes, penkios merginos

(sopranai), atliekame ankstyvosios muzikos lobyno kūrinius. Paskutinis mūsų koncertas įvyko praėjusių metų rugpjūtį Anykščiuose, dabar, pasibaigus karantinui, tikimės pradėti rengti įrašus ir ruoštis būsimam senosios muzikos festivaliui „Banchetto musicale“ Vilniuje.

Keisčiausia, kad karantino metu ne tik netrūksta aktyvios muzikinės veiklos, bet ir pildosi sena svajonė – gaunu užsakymų piešti animacinius klipus. Smagu, kad piešimas, kurį laikau tik hobiu, sulaukia profesionalų dėmesio.

Rolandas: Dar švilpavimo nepaminėjai...

Roberta: Čia iš tiesų juokingas, visiškai buitinis dalykas. Kadangi namuose gyvena vien muzikai, čia visuomet skamba įvairių žanrų klasika, mama, plaudama indus, dainuoja fragmentus iš operų. Kartą spontaniškai ėmiau švilpauti vienos arijos iš Mozarto operos „Nakties karalienė“ motyvą ir juo pasidalinau „Facebook“ paskyroje. Kolega, radęs mano įrašą, parodė jį vienam kompozitoriui, o šis pakvietė mane į rudenį vyksiantį Muzikos, teatro ir kino muziejaus projektą.

Netikėtų pasiūlymų sulaukiu ir daugiau. Dar praėjusiais metais aktorė Edita Niciūtė iš Kauno kamerinio teatro pakvietė į projektą „Linamynis“ – buvo renkamos lietuvių liaudies sutartinės ir dainos, susijusios su linų apdirbimu. Įgyvendinę projektą, toliau muzikuojame su Kaune įsikūrusiu ansambliu „Kadujo“, vadovaujamu Lauros Lukenskienės. Dabar į koncertinę programą įtraukėme retai atliekamas senąsias Vydūno dainas ir giesmes, taip mėginsime viešinti užmirštą jo kūrybą. Labai smagu prisiliesti prie mūsų liaudies kūrybos, kartu su moterimis giedant sutartines pajusti meditatyvinę šios muzikos pusę.

Praėjusios vasaros pabaigoje iš Editos Niciūtės sulaukiau ir pasiūlymo Kauno Šilainių rajono bendruomenei sukurti dainų albumą pagal to rajono poezijos būrelio narių eilėraščius.

Pusantro mėnesio gyvenau eilėraščių gausoje, kol atsirinkau dainoms tinkamus tekstus. Įrašų studijoje kartu su broliu įrašėme albumą „Virsmas“,

Rima: Kai Roberta darė įrašus, Patricija buvo jos vizažistė ir plaukų stilistė. Tad visų mūsų veiklos susilieja į vieną visumą.

– Gerbiamoji Rima, dabar norėtųsi išgirsti apie Jūsų veiklą.

Rima: Dirbu vokalo pedagoge Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir Kauno berniukų chorinio dainavimo mokykloje „Varpelis“. Šiuo metu su mokiniais ruošiamės baigiamiesiems egzaminams, abiturientą, daugelio tarptautinių konkursų laureatą Igną Sčesnulevičių rengiu stojamiesiems egzaminams į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Beje, norėjau įsiterpti į Romanto kalbą pasakydama, kad jis daro mano mokinių koncertų ar konkursų įrašus. Roberta „Varpelio“ mokykloje akompanuoja mano mokiniams, taigi dirbame visi kartu. Su mokiniais dalyvaujame galybėje konkursų, todėl jų pasirodymus reikia įrašyti, nufilmuoti, tad be vaikų pagalbos būtų sudėtinga visa tai įgyvendinti. O grįžus į namus visuomet girdėti švilpavimas, grojimas, chorinė ir kita muzika... Mums kitaip neišeina, mes visi tokie.

Linamynis

– O kuo šiuo metu gyvena Romantas Daugėla?

Romantas: Baigiu muzikos produkcijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje baigęs fleitos specialybę, norėjau studijuoti klasikinę muziką, bet šiek tiek pritrūko bendrųjų mokslų balų, tad nepavyko gauti nemokamos vietos. Nenorėdamas praleisti metų, įstojau į muzikos pedagogiką. Ten ilgai neužsibuvau, jaučiau, kad tas kelias ne man, todėl įstojau į džiazo fleitos specialybę, bet po dvejų studijų metų vėl pasukau kitur. Įgijau daug patirties įvairiose grupėse grodamas fleita, fortepijonu, gitara ir kitais instrumentais. Blaškymasis tarp įvairių muzikos sričių mane atvedė prie muzikos prodiuserio ir elektroninės muzikos bei nu jazz, kitaip vadinamo džiaztronika, atlikėjo specialybės.

Esu įkūręs savo įrašų studiją, šiuo metu tai yra mano gyvenimo duona ir džiaugsmas. Čia darbo valandų nėra, nėra net ir darbo, nes ar darydamas tai, ką myli, gali vadinti darbu? Dėl to pasirinkau muzikos produkcijos studijas, su keliais kurso draugais įkū-

rėme įrašų studiją „4B Studio“. Kaip tik praėjusią savaitę sceniniu slapyvardžiu Roman Douglas išleidau savo autorinį kūrinį „Hear Yourself“, planuoju išleisti kelis mažuosius (EP) albumus ir vieną didesnį, kuriuose skambės elektroninė muzika ir elektroninis džiazas. Save matau kaip atlikėją, todėl stengiuosi daug laiko skirti ne tik užsakymams, bet ir autorinei kūrybai bei asmeniniam tobulėjimui.

– Ar šeima prisideda prie festivalių „Lituania cantat“ rengimo?

– Vis dėlto grojimo fleita neapleidote...

Rolandas: Festivalių tradicija gimė iš pirmojo festivalio „Cantate Domino“, kuris kitais metais minės trisdešimtmetį. Idėja kilo bendraminčiams, norėjusiems atvykti į Kauną koncertuoti. Žmona Rima inicijavo jaunimo koncertus Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje. O kalbant apibendrintai, festivalių grupė „Lituania cantat“ jau pasiekė tokį lygį, kad vien

Romantas: Fleita iki šiol yra mano pagrindinis instrumentas, tikriausiai jo niekada nepaleisiu. Tačiau dabar galiu atsiskleisti ir muzikos produkcijos, kūrybos, aranžavimo srityse. Kartu su kolegomis dalyvaujame įvairių žanrų muzikos projektuose, taip pat labai dažnai tenka bendradarbiauti su seserimi.

– Kaip ir Roberta, derinate įvairius stilius.

Romantas: Taip, ir man tai labai patinka. Tačiau dažniausiai mąstau ne apie konkretų stilių, bet apie kokybišką idėjos įgyvendinimą. Vieno asmeninio kūrybos žanro tikrai negalėčiau išskirti, kiekviena dieną muzikoje man atneša naujų dalykų.

– Gal ir Patricija muzikuoja?

Patricija: Deja, ne.

Visi: Bet ji labai gražiai dainuoja!

Rima: Ir labai gražiai mus papuošia...

Patricija: Aš dirbu grožio srityje, daugiausia užsiimu plaukų stilistika.

– Juk tai irgi menas!

VikaFOTO nuotr.

mums talkino ir Ieva Laučkaitė (smuikas), vokalistas Ignas Ščesnulevičius.

Albumas pasirodė gruodžio mėnėsį, skaitmeninė versija yra „YouTube“ platformoje. Turime planų „Virsmą“ pristatyti ir gyvame koncerte, dalyvaujant tekstų autoriams.

Visos patirtys mane turtina kaip muzikantę, niekam neuždarau durų.

Į gastroles

Muzikos barai / 69

CHORO MAGIJA šeimos rankų nebepakanka.

Roberta: Pridurčiau, kad tėčio organizuojamuose festivaliuose galima pasirodyti su savo minėtais kolektyvais ir įvarių epochų repertuaru.

Rolandas: Romantas labai daug prisideda prie koncertų ar konkursų įrašymo. Be to, visi vaikai yra dainavę „Cantate Domino“ chore, net ir Patricija – puikus altas. Aš, kaip vadovas, norėčiau, kad jie dainuotų nuolat, tačiau dėl užimtumo pasirodo tik premjerose. Šeimoje stengiamės vienas kitam netrukdyti, nes mūsų darbo sritys skiriasi, tik retkarčiais susiburiame į vieną ar kitą projektą.

Roberta: Bet turime tradiciją šeimos rate pritariant gitarai padainuoti tėvų jaunystės dainų.

– Rolandai, Jūs grojate ir gitara?

Rolandas: Ja brazdinti pradėjau paauglystėje, vėliau mokyklos turistiniuose žygiuose, išvykose su draugais kartais pagrodavau ir akordeonu, nes šią specialybę baigiau Kauno vakarinėje muzikos mokykloje.

Roberta: Su broliu puikiai mokame tėvų jaunystės dainas.

Rima: Atrodo, kad mūsų dainų vaikai negirdėdavo, bet be Vytauto Kernagio ir Vytauto Babravičiaus dainų jie vakarėlio pradžios įsivaizduoti negalėjo. Jau nekalbant apie chorinius kūrinius, bendrai atliekamus vakarojant. Nuo mažens juos vesdavomės į choro repeticijas, sudėtingus konkursinius kūrinius, tokius kaip Vytauto V. Barkausko „Stabat Mater“, „Commedia dell arte“, Jono Tamulionio „Narcisso“, „Lacrimosa“ ar Samuelio Barberio „Agnus Dei“, Roberta galėtų ir dabar atmintinai pakartoti, nes nuolat būdavo tarp choristų ir kartais net trukdydavo jiems dainuoti.

Dažnokai esame raginami rengti bendrus šeimos koncertus, tačiau mes visi esame per daug skirtingi ir to padaryti, matyt, nepavyks... Nors, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada...

Rolandas: Sutinku, tikrai sunkoka būtų iš mūsų suburti ilgalaikį darnų ansamblį, nes visų charakteriai labai skirtingi, bendri projektai įvyksta tik ekspromtu. Nors su choru „Cantate Domino“ į konkursus vis dėlto važiuoja visa šeima, taip pat ir Romanto draugė Patricija.

Muzikos barai / 70

Romantas

– Kartu galėtumėte surengti Rolando Daugėlos jubiliejinį koncertą...

Rolandas: Turėjome tokį sumanymą, tačiau kol kas tai ir liko sumanymu, nes dėl karantino chorai yra praradę formą, o ir galimybės pakviesti visus į bendrą didelio masto renginį ligi šiol nėra.

– Kaip tokiai veikliai šeimai sekėsi išgyventi karantino laikotarpį?

Rolandas: Iš pradžių negalėjau patikėti, kad niekur nereikia eiti, įsivyravo spengianti tyla. Galimybė nieko neveikti man buvo didelė staigmena ir net palaima. Visos dienos, vakarai ir net savaitgaliai – laisvi. Ėmiausi namų ūkio darbų, pradėtų prieš dešimtmečius. Tiesa, pedagoginis darbas nenutrūko, jis vyko nuotoliniu būdu, tad teko rasti tokio darbo pranašumų, kuriuos mielai pritaikysiu ir ateityje. Seniau nuolat keliaujant, su savo kolektyvais dalyvaujant konkursuose, dirbant vertinimo komisijose, vedant seminarus paskaitos ir pamokos nevykdavo. O dabar matau, kad daugelį neatidėliotinų darbų galima nuveikti ir nuotoliniu būdu. Žinoma, mūsų specialybėje nuolat tokio darbo metodo nepritaikysi, tai prilygtų susinaikinimui.

Rima: Nuotolinis mokymas atėmė labai daug laiko. Mokiniai galėdavo jungtis tik jiems patogiu laiku, tad dažnai nutikdavo, kad pamoką tekdavo vesti iki pusės vienuoliktos vakaro. Tiek šeštadieniai, tiek sekma-

Studijoje

dieniai nebebūdavo laisvi, nes tėvai įrašus iš namų galėdavo atsiųsti tik savaitgaliais. O juos dar reikėdavo išklausyti, pakoreguoti ir išsiųsti pataisas...

Roberta: Iš tiesų buvo gera pailsėti nuo bėgimo ir intensyvaus gyvenimo tempo. Pagaliau atsirado daugiau laiko susivokti, pabūti ramybėje su artimaisiais ir suprasti, kad nieko nėra neįmanoma, nes žmogus yra lankstus ir geba greitai prisitaikyti prie pokyčių.

Romantas: Karantino laikas suteikė progą išgryninti kūrybines idėjas.

Savo studijoje ramiai darbavausi, nebuvo pernelyg didelio skirtumo nuo įprasto laiko.

– Rolandai, noriu paklausti, kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?

Rolandas: Vaikystėje, kaip ir visi, dainavau spaliukų chore, buvau netgi solistas. Vėliau mano kiek vyresnis kaimynas įsigijo pianiną ir jį mokykloje per atranką pakvietė dainuoti į Pionierių rūmus. Kartu nutariau eiti

dainuoti ir aš – kas, kad nekviestas.

Ilgainiui visi mano draugai išėjo ir pas pirmąją savo dainavimo mokytoją Genutę Ulevičienę likau vienas.

Traukdavau „Šlubavo karalius namo palengva“, pagal priedainį net buvau pravardžiuojamas „Tirjam, tirjarim jam tirjam“. Vėliau nežinia iš kur atsirado siaubinga scenos baimė. Puikiai atsimenu, kaip turėjau dainuoti Kauno profsąjungų rūmuose vykusiame televizijos koncerte, dar keleri metai iki atsirandant TV konkursui „Dainų dainelė“. Pasirodymui programą ruošėme visus metus, o tą dieną scenoje iš baimės vis painiojau žodžius ir husaro uniforma pasipuošusiam berniukui nieko gero neišėjo... Po šio įvykio dainavimas baigėsi.

Nuo paauglystės mano gyvenime viskas kažkodėl klostėsi pavėluotai.

Norėjau kuo nors groti, tad instrumento nesirinkau. Atsirado akordeonas, bet stojamieji jau buvo pasibaigę.

Vis dėlto į vakarinę muzikos mokyklą dar suspėjome. Ją baigiau būdamas 9-oje klasėje, o stoti į aukštesniąją muzikos mokyklą buvo galima po 8 klasių, tad pavėlavau antrą kartą. Vidurinėje mokykloje šaunioji šviesaus atminimo choro mokytoja Albina Jakubonienė manyje matė choro dirigentą, todėl įstojau į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. O čia jau pakliuvau į puikios chorvedės Leokadijos Januškienės klasę, kur galutinai pamėgau savo būsimą profesiją.

Po aukštesniosios muzikos mokyklos įstojau į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), bet užklupo dar vienas vėlavimas: po pirmo kurso dvejus metus teko tarnauti armijoje, tad konservatoriją baigiau jau būdamas arti trisdešimties.

Tačiau ne viskas buvo vėlu: studijuodamas akademijoje jau dirbau vyrų chore „Sakalas“, o likus vieniems metams iki baigimo buvau pakviestas dirbti į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Mūsų su žmona vėlokai įgytam muzikiniam išsilavinimui trūko visapusiškumo, todėl savo vaikams nutarėme laiku suteikti tvirtus muzikinius pagrindus.

– Ar suskaičiuojate, kelių chorų vadovu esate buvęs?

Rolandas: Esu vadovavęs dešimčiai chorų ir vienam ansambliui, iš jų tris pats įkūriau: Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinį chorą „Cantate Domino“, Vytauto Didžiojo universiteto mišrų chorą „Vivere cantus“ ir Juozo Naujalio muzikos gimnazijos jaunuolių ansamblį „Šeši plius“. Pirmasis choras, kuriam dirigavau, buvo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos vyrų choras „Sakalas“, vėliau dirbau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto choru, taip pat su chorais „Diemedis“, „Guoba“, „Ainiai“ ir VDU Muzikos akademijos choro studija.

Dar vienu svarbiu veiklos baru laikau dirigavimą Pasaulio lietuvių ir Kauno bei Lietuvos moksleivių dainų šventėse. Bėgant metams jos man tampa vis svarbesnės. Kol buvome jauni dirigentai, šių masinių renginių nevertinome kaip labai prestižinių, koncentruodavomės tik į savo vadovaujamus chorus, savo braižą. Tačiau netrukus supratau, kad labai klydau, nes šios šventės yra ir praeitis, ir dabartis, ir mūsų ateitis... Jei mes jomis nesirūpinsime, po kiek laiko nebeliks norinčių dainuoti savo krašto, kad ir liūdnų, bet mūsų, niekieno kito, dainų, kad vien trankia „vežančia“ muzika galime likti niekam neįdomūs ir nereikalingi, nes populiariosios muzikos festivalių yra visur, o unikalias dainų šventes turime tik mes.

– Gerbiamoji Rima, kaip muzika atėjo į Jūsų gyvenimą?

Rima: Mano mama ir tėtis puikiai dainavo. Mama jaunystėje grojo septyniastyge gitara, akordeonu ir dainavo moterų ansamblyje. Ir aš, paskatinta mamos, mokykloje pradėjau groti akordeonu, tačiau Rolandui negalėčiau prilygti. Vėliau įstojau į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (nors dar nebuvau baigusi vidurinės), nes balsas jau buvo pakankamai subrendęs studijoms.

Tapusi konkursų laureate, trečiame kurse gavau pasiūlymą stoti į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Tai ir padariau.

– Ar tuo metu į konservatoriją buvo galima stoti nebaigus mokyklos?

Rima: Kadangi buvau konkursų laureatė ir balsas jau buvo subrendęs,

mane priėmė į II parengiamąjį kursą.

Vėliau dėl kelių priežasčių mokslus teko atidėti trejiems metams. Šviesaus atminimo tuometis operos studijos dirigentas Jonas Aleksa bei režisierė ir vokalo pedagogė Vlada Mikštaitė pastebėjo mano dainavimo pokyčius ir patarė paimti akademines atostogas. Tuo laikotarpiu gimė Roberta, todėl ir akademinės atostogos buvo laiku; esu labai dėkinga dėstytojai Jolantai Čiurilaitei, kuri sugebėjo sugrąžinti pasitikėjimą savimi ir sėkmingai pasiruošti baigiamiesiems egzaminams. Sudėtinga patirtis, kai teko mokytis pas keletą vokalo pedagogų, man labai praverčia ugdant jaunuosius dainininkus, atskleidžiant kiekvieno balso individualų ir natūralų skambesį, netaikant vienodų darbo principų skirtingiems balsams.

Baigusi studijas pasirinkau pedagoginį darbą, jame radau save. Džiaugiuosi už kiekvieną mokinį, ypač už tuos, kurie ateina mokytis tarsi neturėdami klausos, o paskui puikiausiai dainuoja. Ypač mėgstu dirbti su berniukais, jų balsai man yra nuostabūs. Taigi jau daugiau kaip 25 metus dirbu Kauno berniukų ir jaunuolių chorinio dainavimo mokykloje „Varpelis“. Prieš gerą dešimtmetį buvau pakviesta į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, kad prižiūrėčiau berniukų balsus mutacijos laikotarpiu. Labai džiugu, kad kasmet mano mokiniai įstoja į aukštąsias muzikos mokyklas studijuoti solinio dainavimo. Dainininko kelią tęsia mano išugdyti mokiniai Žygimantas Galinis, Mykolas Stanevičius, Rokas Laureckis, Jurgis Kemežys, Ignas Melnikas, Grantas Šileikis, Modestas Sireikis, Gintautas Lukšas ir daugelis kitų.

Visuomet tėvams, kurie nori kreipti savo vaikus muzikos keliu, sakau, kad į muzikos mokyklą juos vestų kuo anksčiau, nes visi gimsta su muzikine klausa, tik ją reikia kuo anksčiau pradėti lavinti. Taip pat labai mėgstu ir berniukų mutacijos periodą, juos meiliai vadinu mutantais.

Sugrįžus po vasaros atostogų iš karto matyti, kad ir nosytė padidėjusi, ir rankytės pailgėjusios, o jie manęs klausia: „Kas čia man dabar yra?“ Aš atsakau: „Tavo balsas vyriškėja.“

Muzikos barai / 71

CHORO MAGIJA Vėliau didžiausias džiaugsmas būna stebėti jų ateitį, klausytis jų, dainuojančių teatrų, koncertų salių scenose.

Tai man pati geriausia padėka, nes suprantu, kad tai, ką darau, yra ne veltui.

– O kas Robertai ir Romantui parinko muzikos instrumentus?

Rima: Mes su Rolandu vėlai pradėjome skambinti fortepijonu, todėl nusprendėme, kad mūsų dukra turėtų mokytis groti šiuo instrumentu.

Roberta puikiai baigė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, mokytojos Birutės Kumpikienės klasę, ir toliau mokslus tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taip pat džiaugiuosi sūnaus pasirinkimu groti fleita, jis sėkmingai baigė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją.

Roberta: Mylima mokytoja Birutė Kumpikienė yra tikros mokytojos pavyzdys, ji supranta, kad laikotarpis, kai mokinys nematydamas prasmės mokytis muzikos nuleidžia rankas, yra laikinas. Ji sugeba įžvelgti mokinio potencialą ir išvesti jį į platųjį muzikos pasaulį. Jei ne ji, būčiau pametusi muziką ir pasukusi į grafiką arba į zoologiją. Visada mėgdavau piešti, bet, ko gero, nesuklydau dėl pasirinkimo, nes muzikos vyksme jaučiu daug daugiau emocijų, daug gilesnį žmogaus pasaulio pajautimą.

Dailėje tas jausmas būtų sustingęs. O ir mūsų šeimoje buvo tiek muzikos, visa vaikystė prabėgo tėvų chorų repeticijose: jose ir piešdavau, ir nejučia išmokdavau visas choristų partijas, nes ausis neprašyta dirbdavo.

Romantas: O aš neturėjau pasirinkimo (šypsosi). Kai man buvo vos keleri metai, jau dainavau „Varpelyje“, kuriame dirbo mama. Tuomet Robertai reikėjo kokio nors instrumento, kuriam ji galėtų akompanuoti, tad pasirinkau fleitą (juokiasi). O dabar padedu daryti įrašus. Dėl to labai džiaugiuosi, nes visada žinojau, kad savo kelią siesiu su muzika, tačiau ieškojau tos srities, kur labiausiai galėčiau būti savimi.

– Nes fleitą ir dirbdamas muzikos produkcijos nišoje galite pritaikyti...

Romantas: Taip, dabar praverčia viskas, ko esu išmokęs. Pastebiu silpnąsias grojimo instrumentais ir vo-

Muzikos barai / 72

kalinių gebėjimų vietas, todėl nuolatos mokausi, kad galėčiau kokybiškai viską perteikti savo kūryboje. Žinoma, yra labai daug kolegų instrumentininkų, kurie padeda darant įrašus.

Roberta: Jokia patirtis nenueina veltui...

Rima: Kai sūnų raginome: „Romantėli, jau reikia pasirinkti instrumentą“, jis atsakė: „Norėčiau groti arba fleita, arba smuiku.“ Maniau, jei pasirinktų smuiką, namuose išprotėtume, kol jis pagaliau pataikytų į reikiamą toną (juokiasi). Bet apsisprendė: noriu groti fleita. Įstojęs į J. Naujalio muzikos gimnaziją pas puikų pedagogą V. Žemaitį pradėjo groti išilgine fleita. Vėliau mokėsi D. Gedvilo klasėje.

Roberta: Romantas ir bažnyčioje groja. Neretai išlydime jaunavedžius, kartu tenka groti vestuvėse, ką prieš daugelį metų darydavo mūsų tėvai.

– Rolandai ir Rima, kaip jūs susipažinote?

Rolandas: Buvo 1981-ųjų metų išvakarės. Kauno autobusų stotis. Lyja.

Mes, Juozo Gruodžio konservatorijos bendramoksliai, susirinkome prie autobuso, nes važiavome švęsti Naujųjų pas draugus į Pravieniškes. Apie Rimą iki tol žinojau tik iš savo bičiulių pasakojimų. Taigi, kaip sakoma, ji man krito į akį, tad taip ir susipažinome, po Naųjųjų metų šventės netrukus pradėjome draugauti. Greitai švęsime 40-metį, kaip esame kartu.

Rima: Tuo metu Rolandas buvo antrame konservatorijos kurse, o aš – pirmame.

Rolandas: Turėjome trejus metus slapstytis nuo mano mokytojos, kuri, kaip minėjau, matė manyje būsimą dirigentą, kuris turi daug mokytis, todėl nepritarė jokioms rimtoms draugystėms su merginomis.

Rima: Niekam net nepranešėme apie savo vestuves, nes Rolandas bijojo mokytojos. Tačiau dabar su ja puikiai bendraujame, dažnai susitinkame Nidoje.

– Kas įkvepia pedagoginiame darbe?

Rima: Neapsakomai smagu, kai mokinys patiki pedagogu, kad gali dainuoti, atsiskleisti scenoje, nors jau ir buvo „nurašytas“, siūlyta keisti specialybę. Didžiausias džiaugsmas apima, kai mokinius vertinant mano-

ma, kad jų gebėjimai yra prigimtiniai.

Tai reiškia, kad pavyko atskleisti natūralų balso skambesį. Tai ir yra didžiausias įkvėpimas.

Rolandas: Man, kaip ir Rimai, džiugu stebėti mokinius, kurie toliau sieja savo gyvenimą su muzika. Taip pat gera matyti, kad buvę J. Naujalio muzikos gimnazijos mokiniai, turėdami galimybę išvykti mokytis į Vilnių ar į užsienio šalis, nusprendžia pasilikti Kaune, nori toliau mokytis mano klasėje ir sieja savo ateitį su darbu mokykloje. Turbūt daugiau nei dešimt mano mokinių yra įkūrę savo chorus universitetuose, bažnyčiose, įstaigose. Tai be galo glosto širdį.

Roberta: Mano santykis su pedagogika kiek kitoks. Iš aplinkos dažnai sulaukiu raginimo dirbti pedagoginį darbą, tačiau sau to leisti negaliu, nes puikių dėstytojų ir mokytojų dėka žinau, kad tikrų mokytojų, kurie myli savo darbą ir jaučią tikrą pašaukimą, nėra daug. Tai ypač tauri ir daug pasiaukojimo, atsakomybės reikalaujanti profesija.

Rinktis koncertmeisterio specialybę mane įkvėpė šviesaus atminimo mokytojas Aveniras Ūsas, studijas tęsiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas jo seserį prof. Ireną Uss-Armonienę, taip pat išskirčiau akademijos dėstytojus prof. Petrą Kuncą ir prof. Aleksandrą Žvirblytę.

Man jie yra didžiausi autoritetai.

Rima: Aš manau, kad Roberta būtų puiki pedagogė, nes vaikai ją labai myli...

– O kodėl Romanto neįkvėpė pedagogika, kurią jis šiek tiek studijavo?

Romantas: Mano santykis su pedagogika iš esmės yra geras, bet kol kas noriu prisikrauti karutį, kad galėčiau ko nors iš jo duoti mokiniams.

Nors ir dabartinėje mano veikloje yra reikalingos pedagogikos ir psichologijos žinios. Štai kad ir dabar įrašų studijoje tenka padėti keliems pradedantiems atlikėjams. Esu labai atidus detalėms ir dažnai stabdau įrašus, kad būtų ištaisomos klaidos. Aš nieko nereikalauju, tiesiog pasakau pastabas. Bet jeigu neklauso, tada jau pareikalauju (šypsosi). Tačiau tai dažniausiai lemia gerą rezultatą, tinkantį tiek man, tiek užsakovui, nes mūsų

tikslas – sukurti originalų ir kokybišką produktą.

– Ar šeimoje būna dienų „ne apie darbą“?

Rima: Nebūna. Tai Romantas atsiunčia peržiūrėti naujus įrašus, tai Roberta pakviečia į savo koncertą...

Romantas: Mūsų šeimoje visuomet vyksta muzikinė veikla, nuo jos tiesiog neįmanoma atsiriboti.

Rolandas: Kai darbas sutampa su kasdieniais rūpesčiais, sunku ir nustatyti, kada kalbamės apie savo darbus, o kada apie kitas veiklas ir planus. Viskas labai susipynę.

– Iš ko semiatės energijos ir įkvėpimo?

Roberta: Žinau atsakymą – mus įkvepia kiti žmonės. Mes negalime būti po vieną, užsidaryti prie darbo stalo ilgą laiką. Jaučiame prasmę būdami drauge ir dalindamiesi mintimis, žodžiais ir darbais. Taip sukasi gražus energijos ratas.

Rima: Mums neleidžia sustoti Rolandas...

Rolandas: Jeigu būtume užsidarę ir iki dabar gyvenę sovietinėje sistemoje, tikriausiai tiek daug nenuveiktume. Tačiau, prasivėrus sienoms, pasaulį ėmėme matyti kitomis akimis, pažinome įvairias tradicijas puoselėjančius įvairių tautų ir valstybių chorus. Puikiai atsimenu vieną pirmųjų pažinčių su dirigentu iš Singapūro, kuris vienu metu vadovavo dešimčiai chorų – tai padarė didžiulį įspūdį, nes mūsų pasaulėvokoje du, trys chorai jau buvo daug. Tuomet užsibrėžiau tikslą savo mokiniams ir vaikams parodyti, kad chorvedys gali pragyventi iš savo darbo. Iš pradžių viską dariau pats: nuo choro organizavimo, mokymo, programų rinkimo ir begalinio repetavimo, konkursų, koncertų ieškojimo, duomenų siuntimo iki pačios kelionės organizavimo, apgyvendinimo ir t. t. Tai buvo milžiniškas krūvis turint vienintelį chorą.

Sukaupta patirtis parodė, kad darbus reikia pasidalinti ir choro meno vado-

vui užsiimti menu, o ne kitais rūpesčiais. Tuomet visa energija nukreipta į vieną tikslą.

Vienu metu esu vadovavęs net penkiems chorams, bet ne dėl pragmatinių priežasčių, o dėl to, kad manęs jiems tiesiog reikėjo. Teko dirbti net su senolių choru, ir tai man buvo gera patirtis. Visus chorus gerbiau, kiek galėdamas puoselėjau ir perleidau savo mokiniams. Tokiu tęstinumu labai džiaugiuosi.

Rima: Kai ketinome surengti Rolando jubiliejinę šventę, mąstėme, kas būtų, jei pakviestume visus mokinius su savo chorais. Galbūt dar spėsime tai įgyvendinti...

– Linkiu, kad taip įvyktų, ir dėkoju už pokalbį.

n

Kamerinis choras „Cantate Domino“ Vilniuje

Muzikos barai / 73

SUKAKTIS

Širdies šauksmas

LIETUVOS MUZIKŲ RĖMIMO FONDAS 2022-AISIAIS MINĖS VEIKLOS TRISDEŠIMTMETĮ. KELERI PASTARIEJI METAI FONDUI BUVO SUNKŪS, IR NE TIK DĖL MUZIKINĮ GYVENIMĄ SUSTINGDŽIUSIOS PANDEMIJOS, BET IR DĖL MAŽŲ MAŽIAUSIAI KEISTOS TOKIŲ ORGANIZACIJŲ DARBŲ VERTINIMO IR JŲ FINANSAVIMO POLITIKOS. TAČIAU FONDO ĮKŪRĖJA IR JO DIREKTORĖ LIUCIJA STULGIENĖ NEKETINA NULEISTI RANKŲ.

BEJE, ŠIEMET PIRMĄ KARTĄ PER 29 METUS LEIDO SAU IŠEITI SAVAITEI ATOSTOGŲ, NORS IR PER JAS TVARKĖ ĮSTAIGOS ARCHYVĄ.

SAKO, BUITIES DARBAI JAI NIEKADA NERŪPĖJĘ...

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ Stipriai galvok apie didelius dalykus ir žinok, kad mintis yra vienintelė realybė pasaulyje...

Miguel de Cervantes

K

lausausi Lietuvos muzikų rėmimo fondo įkūrėjos ir beveik tris dešimtmečius jam vadovaujančios Liucijos Stulgienės. Neseniai aštuoniasdešimtmečio slenkstį peržengusios pašnekovės kaip iš rašto klojamos mintys mano vaizduotėje pirmiausia tapo ryškų jos vaikystės paveikslą.

Tėvas naujagimės dokumentuose įrašė rūpestingos, autoritetą turėjusios tetos pasiūlytą vardą – Liucija.

Gal nujautė, kad šis vardas simbolizuoja šviesą (iš lot. lux). „Gimiau per Mozarto gimtadienį, tik... 185 metais vėliau“, – Liucija Stulgienė juokaudama pateisina savo posūkį link muzikinės veiklos.

Liucė Maselskytė augo Pakruojo rajono Šukionių kaime, 1947–1958 m. mokėsi Pakruojo vidurinėje mokykloje. Sportiška, energinga, smalsi mergaitė bandė visokias veiklas: ją viliojo knygos, tautinių šokių būrelis, krepšinis – kova, atviros emocijos. Mėgino dainuoti chore, bet tikriausiai buvo

Muzikos barai / 74

linkusi į tėvą – svarbu tai, kas išprotaujama, padaroma, o daina... Tačiau girdėdavo namuose, vestuvėse dainuojančią ar pakasynose giedančią mamą.

Gerai besimokiusi Liucija sėkmingai įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) Fizikos-matematikos fakultetą. Visų organizacijų dalyvė, pirmaujanti studentė puikiai baigė matematikos studijas, 1963– 1969 m. šiame institute dėstė. Nors jau buvo pasirinkusi ir disertacijos temą, mokslininkės duona neviliojo, akademinių studijų tęsinys aspirantūroje sumenko prieš galimybę susiformuluotus gyvenimo principus įgyvendinti platesnėje pilietinėje visuomenėje. Matematikės gebėjimus nusvėrė vadybinė veikla.

Puikiai įsivaizduoju merginą degančiomis akimis, siekiančią studentų, vėliau ir visų miestiečių gyvenimą įprasminti neįtikėtinomis idėjomis, nauju turiniu. Tai buvo pastebėta, ir veiklioji Liucija 1969 m. buvo pakviesta dirbti Šiaulių miesto vykdomajame komitete. Tapo komiteto pirmininko pavaduotoja – kuravo kultūrą, švietimą, mediciną, socialinius reikalus ir sportą. Kultūra tuo metu (beje, kaip ir dabar) atrodė sulaukianti mažiau dėmesio, gal todėl daugiausia energijos ir pastangų jaunoji Vykdomojo komiteto vadovybės darbuotoja skirdavo kultūros sričiai. Šiauliuose dar sklandė legendos apie Juozo Karoso 1939 metais įkurtą Valstybinę vidurinę muzikos mokyklą (vėliau – Šiaulių muzikos technikumas, Aukštesnioji muzikos mokykla ir kt., dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija), aktyvią jos puikių pedagogų muzikinę veiklą.

1948 m. atidarius ir septynmetę muzikos mokyklą (dabar – Šiaulių 1-oji muzikos mokykla), į Šiaulius atvyko Lietuvos valstybinės konservatorijos absolventų, muzikinis miesto gyvenimas dar suintensyvėjo.

1958 m. dirigentui ir pedagogui, tuomečio Šiaulių muzikos technikumo direktoriui Petrui Juodelei kilo mintis suburti miesto simfoninį orkestrą, jo pirmasis koncertas įvyko 1962 m. gegužės 12 d. Šiaulių dramos

Liucija Stulgienė, poetas Justinas Marcinkevičius ir tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto rektorius Vytautas Bendikas

teatre. Per trisdešimt metų orkestras surengė šimtus koncertų, tai buvo puiki muzikavimo praktika muzikos mokyklos dėstytojams ir moksleiviams. Šiaulių koncertinėje scenoje įsitvirtino dainininkė, tuosyk 11-osios vidurinės mokyklos mokytoja Zinaida Varanavičienė, skambindavo kelis metus dėstytojavęs pianistas Gytis Trinkūnas.

Kiekvienas Šiaulių kultūrinio gyvenimo laikotarpis buvo sėkmingas tiek, kiek rasdavosi kūrybingų žmonių ir jiems talkinančių bendraminčių. Aštuntajame dešimtmetyje viena svarbiausių miesto kultūrinės veiklos organizatorių buvo Liucija Maselskytė, vėliau tapusi Stulgiene.

Nuo to laiko daug vandens Nerimi nutekėjo, vienas jubiliejus vijo kitą. Bet šiandien, sulaukusi aštuoniasdešimtojo, p. Liucija gali pasidalinti mintimis apie kultūros, kuriančių žmonių labui nuveiktus darbus.

Pažinusi ir gebėjusi įvertinti praeitį, ji kreipia žvilgsnį į ateitį. „Negaliu pamiršti Šiaulių vykdomojo komiteto pirmininko kūrybingojo Viliaus Kazanavičiaus (jau šiais laikais išrinkto Šiaulių garbės piliečiu) priesako: „Turime visi susitelkę dirbti, kad šiauliečiams būtų gera gyventi mieste.“ Nebūdami tuometės ideologijos vergai, visi Šiaulių vadovai tą nelengvą miesto plėtros, jo gražinimo

vežimą tempėme viena kryptimi, o svarbiausia – galvodami apie žmonių sveikatą, švietimą, kultūrą, sotesnį kąsnį“, – pasakoja L. Stulgienė.

Kad taip dabar tas Lietuvos vežimas judėtų viena kryptimi... „Turėdama visapusišką pirmųjų miesto vadovų paramą, nesunkiai galėjau įgyvendinti visas kultūros idėjas, – tęsia L. Stulgienė. – O tų idėjų semtis būdavo iš ko. Domėjausi miesto istorija, buvo minimi žymių prieškario muzikų, teatralų, muziejininkų, švietėjų vardai. Veikla garsėjo Šiauliuose gimę ir kūrybinį kelią čia pradėję Lietuvos kultūros šviesuoliai S. Sondeckis, V. Noreika, E. Paulauskas, D. ir G. Trinkūnai, V. Laurušas...

Susitikdavome su Šiaulių dailės patriarchu vadintu G. Bagdonavičiumi, mano darbo kabinete aptardavome miesto dailės tradicijų puoselėjimo klausimus. Man tie susitikimai tapdavo nepakartojamomis dailės pamokomis. 7-ąjį dešimtmetį Šiauliuose apsigyvenę V. Trušys, A. Toleikis, V. Tribandis, vėliau ne viena dešimtis kitų talentingų dailininkų mieste suformavo tvirtas dailės tradicijas.

Augo ir muzikos profesionalų gretos.

Ypač reikšmingą vaidmenį suvaidino į miestą atvykę ir čia šeimas sukūrę jauni muzikai – Veronika Vitaitė ir Vytautas Žvirblis, Danutė Dumbraitė ir Sigitas Vaičiulionis, smuikininkas

Muzikos barai / 75

SUKAKTIS Algirdas Stulgys, muzikos mokyklos direktorė pianistė Olga Gusakova.

V. Žvirblį prikalbinome vadovauti tuo metu labai šiuolaikiškos Televizorių gamyklos, taip pat medicinos darbuotojų chorams, – prisimena pašnekovė. – Lietuvoje garsėjo Šiaulių mokytojų choras „Varsa“, vadovaujamas talentingojo Jeronimo Žitkevičiaus, „Jovaro“ dainų ir šokių ansamblis (vadovai A. Ivanauskienė ir V. Masionis), jis konkursuose įveikdavo net Vilniaus universiteto ansamblį. Muzikines programas sėkmingai rengė, Šiauliuose ir Lietuvoje daug koncertavo Veronikos Vitaitės ir Algirdo Stulgio ansamblis, V. Vitaitės ir Andriaus Povilaičio fortepijoninis duetas. Šokio stebuklus mieste kūrė ypatingo talento baletmeisterė Aldona Šidlauskaitė-Masėnienė. 1969 m. ji įsteigė vaikų baleto studiją, iš kurios išaugo garsus vaikų šokių kolektyvas „Želmenėliai“. Šokio meną šiauliečiai pristatė daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, aplankė Lenkiją, Portugaliją, Olandiją, Švediją, Rusiją ir kitas šalis, dalyvavo įvairiuose konkursuose ir festivaliuose. Aukščiausią profesionalumą, pagarbą kiekvienam aktoriui skiepijo į dramos teatrą kad ir neilgam atvykusi įdomi režisierė Aurelija Ragauskaitė. Muzikinės pedagogikos baruose sušvito Eduardas Balčytis, aprūpinęs visą Lietuvą savo metodika grįstais muzikos vadovėliais, įrašų mokiniams komplektais.“ Iki šiol L. Stulgienės kartos šiauliečiai prisimena, kaip miesto muzikai, aktoriai pirmieji Lietuvoje pradėjo rengti Naujųjų metų sutikimo koncertus. Aldonos Ivanauskienės sukurtos pramoginės šokių programos „Geluvos“ restorane važiuodavo žiūrėti šio žanro mėgėjai iš visos Lietuvos, beje, ir iš Vilniaus. Sako, kad slapta atvykdavo net užsieniečių. Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje dėstė mokyklos absolventas, puikus smuikininkas, geraširdis žmogus Algirdas Stulgys. 1963 m. jis baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, 1966 m. – šios konservatorijos aspirantūrą. Kaip Valstybinės filharmonijos solistas išmaišė visą

Muzikos barai / 76

Lietuvą, kurį laiką (1978–1981) grojo Lietuvos kvartete, koncertavo daugelyje Europos šalių, net Japonijoje.

1974 m. Sigitas Vaičiulionis drauge su žmona Danute Dumbraite-Vaičiulioniene įkūrė Šiaulių kamerinį chorą „Polifonija“ ir 1986–2005 m. jam vadovavo. Choras buvo kviečiamas rengti programas Valstybinės filharmonijos koncertams, gastroliavo Brazilijoje, Argentinoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kt. Nuo 1978 m.

S. Vaičiulionis buvo Šiauliuose rengiamų tarptautinių religinės muzikos festivalių iniciatorius ir meno vadovas. „Padėjau Vaičiulioniams iš jų suburto vokalinio ansamblio išauginti kolektyvą, vėliau tapusį valstybiniu „Polifonijos“ choru, – pasakoja

L. Stulgienė. – Beje, Vaičiulioniai siekė suburti ir berniukų chorą, tačiau dėl didelio užimtumo pristigo laiko. Šią idėją puikiai įgyvendino 1990 metais į Šiaulius atvykęs chorvedys Remigijus Adomaitis – jis įkūrė ir išaugino aukščiausio meninio lygio berniukų ir jaunuolių chorą „Dagilėlis“, 1999 metais įsteigė „Dagilėlio“ dainavimo mokyklą. Džiaugiuosi, kad Šiaulių garbės pilietis R. Adomaitis yra pelnęs daugybę miesto, Lietuvos ir užsienio šalių apdovanojimų, padėkų, 2020 metais jo veikla įvertinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Taip pat džiaugiuosi, kad Šiaulius pasaulyje garsinantis choras yra dažnas Lietuvos muzikų rėmimo fondo renginių dalyvis.“ Energinga, kupina idėjų Liucija nesikliovė kokiu nors laisvuoju mąstymu. Ne tas buvo laikas. Bet svajodama, kūrybingai ir atsakingai veikdama sugebėjo ano laikotarpio tikrovėje šiauliečiams pasiūlyti situacijas, ku-

riose jie galėtų oriai jausti miesto, šalies, tautos tapatumo žymes. Ji tapo kultūrinio sąjūdžio mieste varikliu: skatino ir koordinavo sportinę, kultūrinę ir meninę veiklą, aplink save būrė žmones.

Liucijos pasąmonėje brendo ir gilus kamerinės muzikos pajautimas, jis stiprėjo lankantis koncertuose, kituose muzikiniuose renginiuose.

Kilnios muzikos ištroškusią sielą pakerėjo smuikininko Algirdo Stulgio ekspresija, artistinis žavesys. „Žavėjausi Stulgio grojimu. Grįždavo iš Maskvos ir koncertuodavo. Buvo labai muzikalus, jautrus menui ir žmogui. Dabar neįsivaizduoju šeimos, kurioje neskambėtų muzika“, – prisipažįsta L. Stulgienė. Iškilusis menas jai vis stipriau leisdavo patirti emocijų audras ir ramybę, ligi tol neišpaikintai ausiai muzika ėmė atskleisti savo slaptingąsias vizijas. Pasirodo, kad jos prigimtoji dvasia tik snaudė, bet pagaliau atgijo, atsivėrė visaapimančiam gyvenimo džiaugsmui ir prasmei.

Taip rutuliojosi naujas Liucijos mąstymas, paženklinęs ir naują muzikinės kultūros gyvastį Lietuvos erdvėse. Dirbti kuriant – tai tapo jos gyvenimo tikslu.

Atsirado galimybių veikti, entuziastingų muzikos profesionalų palaikoma žengė į užburtą muzikos ratą, kuriame atrado meno galią. Ir jau ne iš reikalo Liucija sėdėdavo salėje – žinojo, patyrė, ką reiškia muzikoje ieškoti kelio į savastį.

Pamokų gyvenime būta visokių.

Kartu su Šiaulių muzikais nuvažiavo į Jelgavą dalyvauti Mstislavo Rostropovičiaus koncerte. Pasibaisėjo: salėje jo klausėsi vos kelios dešimtys žmonių. Kai profesorius Saulius Sondeckis pasiūlė surengti garsaus violončelininko koncertą Šiauliuose, L. Stulgienė pasiryžo visiems parodyti, kad čia maestro turi tikrų gerbėjų. Ji taip suorganizavo koncertą, kad salė lūžo. Bilietus nusipirko visa miesto inteligentija: pedagogai, medikai, inžinieriai. „Surengtame priėmime maestro taip aistringai kalbėjo apie muziką, jos vietą gyvenime, kad visi patikėjome, jog muzika, kaip tei-

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Su dirigentu Jonu Aleksa

Su Lietuvos Respublikos Prezidentu Algirdu Brazausku

Vaclovas Juodpusis, Sergejus Larinas, Liucija Stulgienė ir Lilija Deksnytė

gė Y. Menuhinas, išgelbės pasaulį.“ Beje, Lietuvos partinė valdžia rengti priėmimą buvo uždraudusi, tačiau šiauliškiai draudimo nepabūgo.

Koncertinis gyvenimas L. Stulgienei tapo kasdienine duona. O Stulgio smuikas jau skambėjo ir namuose.

Grojo ne tik Algirdas, bet ir mažoji Dalytė, vėliau tapusi Berlyno jaunimo orkestro RIAS, J. Frantzo vadovaujamo Tautų filharmonijos, Kopenhagos radijo simfoninių orkestrų gastroliuojančia koncertmeistere, nuo 1999 metų – Dresdeno filharmonijos simfoninio orkestro koncertmeistere (dabar yra ir šio orkestro tarybos pirmininkė), pelniusi aukščiausią Vokietijos apdovanojimą Kammervirtuosin. „Dalia, dar visai nedidukė, tik pradėjusi lankyti M. K. Čiurlionio menų mokyklą, klausėsi namuose Lietuvos kvarteto, kurio pirmuoju smuiku tuo metu grojo A. Stulgys, repeticijos, – prisimena mama. – Per pertrauką prof. K. Kalinauskaitė (antrasis smuikas) užsiminė Daliai, kad sensta ir jos vietą kvartete galės užimti Dalia. Ši drąsiai paprieštaravo: „Aš grosiu tik pirmuoju smuiku!“ Taigi, Dalia jau tada „prognozavo“ savo ateitį.“ L. Stulgienė seniai atitolo nuo kasdienių Šiaulių problemų, tačiau visada mato miesto pasiekimus ir skaudulius. Vilniuje nuolat bendrauja su Šiauliečių klubu, padeda koordinuoti jo veiklą. Mane domina, kokie darbai būtų svarbūs, jeigu grįžtų tas aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis... „Daug ką, matyt, daryčiau panašiai,– mano L. Stulgienė. – Tačiau daugiau dėmesio skirčiau miesto simfoniniam orkestrui, kad tas pasodintas ąžuoliukas skleistų vis daugiau šakų, tvirtėtų jo kamienas. O kad dabar jis atgimtų, reikia gal prof. J. Do-

marko ar G. Rinkevičiaus klasėse dirigavimo studijas baigusio absolvento, kuris įsikurtų Šiauliuose ir pasiaukojamai dirbtų miesto labui. (Reikėtų, kad tokį orkestrą turėtų ne tik Šiauliai, bet ir kiekvienas didesnis Lietuvos miestas). Orkestras atvažiuotų į Vilnių ir koncertuotų Nacionalinės filharmonijos scenoje. Dalyvautų ir iš Šiaulių kilę solistai: operos dainininkė Viktorija Miškūnaitė, smuikininkė Dalia Stulgytė-Richter, grotų ir jaunasis akordeonininkas Jonas Vozbutas...

Gal dar spėčiau pasirūpinti, kad salė būtų pilnutėlė...“ Matematinis protas, gebėjimas kritiškai, struktūriškai mąstyti dar sovietmečiu, 1976-aisiais, L. Stulgienę atvedė į vadovaujančią šalies instituciją – LTSR Ministrų Tarybą. Iš pradžių dirbo Kultūros skyriaus vyriausiąja referente, vėliau – premjero konsultante. Ar menininkai tuomet ją čia pastebėdavo? „Negalėjo nepastebėti, – įsitikinusi L. Stulgienė. – Tapau nuolatine koncertų, teatrų lankytoja. Gilėjo Šiaulių laikų muzikos pažintys, mezgėsi naujos. Vidurnaktį pakelta būčiau galėjusi pasakyti, kokie artimiausi koncertai Vilniuje, kokios numatytos teatrų premjeros. Taip pat žinojau visų „Žalgirio“, „Vilniaus statybos“ krepšinio komandų rezultatus – varžybų beveik nepraleisdavau. Iki šiol esu „Žalgirio“ ir Šiaulių komandų fanė. Daug laiko tekdavo praleisti ir rengiant vyriausybės nutarimus, ruošiant medžiagą jos posėdžiams.“ L. Stulgienė šiltai prisimena 1988 metus, kai teko tvarkyti šūsnis Jaunimo simfoninio orkestro kūrimo dokumentų: „Orkestro krikštatėviai buvo du muzikos fanai – ministrai H. Zabulis ir R. Sikorskis, bet sukurti

dokumentus, juos suderinti ne su viena ministerija, dešimtimis darbuotojų teko man. Gavau ir atlygį – 1989 metų sausio 30 dieną buvau pakviesta į pirmąjį reikšmingu kultūros įvykiu tapusį koncertą. Šiam orkestrui iki šiol jaučiu ypatingus sentimentus.“ Sausio 30-oji, tik 1992 metų, – ir L. Stulgienės įkurto Lietuvos muzikų rėmimo fondo gimimo diena. Malonus gimtadienių sutapimas.

L. Stulgienės pareigos Vyriausybėje aprėpė meno ir sporto sričių reglamentavimo ir administravimo funkcijas. Atrodytų, tai, kas kitapus kūrybos, tačiau iš tiesų viskas buvo kitaip. Liucija buvo entuziastinga sporto gerbėja, suprato kiekvieną sportuojantįjį, visiems norėdavo padėti. Iki šiol buvę sporto vadovai Z. Motiekaitis, A. Poviliūnas, A. Raslanas ir kiti prisimena ne tik bendravimą tvarkant sporto reikalus, bet ir vėliau savo globotus Muzikų rėmimo fondo koncertus olimpiečiams, sporto veteranams. L. Stulgienė apgailestauja, kad su dabartinio Olimpinio komiteto vadovais tokių ryšių nepavyko užmegzti. Ne visiems skirta suprasti, kad meno teikiama sielos atgaiva padeda siekti pergalių...

Tačiau pagrindinis, kryptingas, besitęsiantis Liucijos Stulgienės kelias, jos įsipareigojimas Lietuvai – muzikos atlikėjų kūrybos puoselėjimas. „Esu beveik dėkinga premjerui Gediminui Vagnoriui, mano likimą pakreipusiam įdomia vaga. Paaukštinęs pareigas, padėkojęs už profesionaliai parengtą Kretingos muziejaus plėtros klausimą viename iš 1991-aisiais vykusių vakarinių Vyriausybės pasėdžių, kitos dienos rytą su manimi atsisveikino – buvo suma-

Muzikos barai / 77

SUKAKTIS žinti Vyriausybės aparato etatai...“ Penkiasdešimties tesulaukusi Liucija Stulgienė tapo bedarbe. Tačiau netrukus sulaukė pasiūlymo eiti aukštas pareigas Kultūros ministerijoje, kvietimų dirbti kitose, pelningesnėse, žinybose. Bet problemos sprendėsi tarsi savaime. Patardama tuomečiam Kompozitorių sąjungos pirmininkui Juliui Andrejevui – siūlydama jam naujais pagrindais kuriamoje visuomenėje galimą kūrybinės sąjungos veiklos modelį, nejučiomis formavo būsimo Muzikų rėmimo fondo veiklos principus. Matyt, dar tik pasąmonėje rutuliojo mintį pačiai susikurti įdomų darbą ir užsidirbti pragyvenimui. Laikas laisvesnei veiklai, saviraiškai buvo patogus. „Maniau, pabandysiu organizuoti muzikinius renginukus, bendrausiu su menininkais, jausiu gyvenimo ir muzikos pilnatvę, – pasakoja L. Stulgienė. – Į galvą net nebuvo atėjusi mintis, kad toks sumanymas virs didelės apimties, daug atsakomybės reikalaujančia veikla, skirtingų socialinių sluoksnių ir įvairaus amžiaus žmonių auditoriją aprėpiančia kūryba, dovanos pasitenkinimą savo darbu. Jame galėjau realizuoti net ir vidinius išgyvenimus. O tai žmogui svarbiausia.“ Fondas neketino perimti Filharmonijos funkcijų. Pasikeitęs laikas darė didžiulį poveikį Lietuvos nacionalinės filharmonijos veiklai: buvo stiprinami tarptautiniai ryšiai, kuriamos Lietuvos prestižo tėvynėje ir

Smuikininkė Dalia Stulgytė-Richter

Muzikos barai / 78

užsienyje strategijos. Tačiau švietėjiškoji, edukacinė, jaunų menininkų rėmimo sritys neprasiplėtė, dėmesio laukė ir regionai. Muzikų rėmimo fondas tarsi užpildė minėtas spragas.

Tai matome ne tik iš rengiamų programų pavadinimų, bet ir iš klasikinės muzikos koncertuose apsilankančiųjų skaičiaus. Fondo darbuotojai žino direktorės „ligą“ – koncertai rengiami klausytojams, todėl salėje visos vietos turi būti užimtos. Ir netiesa, kad atlikėjams tas pats, kiek salėje klausytojų. Kitos organizacijos nuolat domisi, kaip fondui pavyksta užpildyti sales.

Atsakymas vienas – reikia vis naujų idėjų, reikia daug ir lanksčiai dirbti.

Norint realizuoti idėjas svarbiausia buvo suburti darbų prasmę su-

prantančią bei atsakingai gebančią juos realizuoti komandą, išmokti gauti lėšų, o tam reikia nemažų diplomatinių ir administracinių gebėjimų.

Kultūros ministerijos sistema, deja, nesutelkė pakankamai išmanančių žmonių, galinčių atskirti pelus nuo grūdų. Meno kūrybos negali vertinti atsitiktinės kokius nors diplomus turinčios panelės, juolab kad ši kūryba – ne tik tiesioginis produktas.

Tai plati erdvė, kurioje turi sutartinai funkcionuoti antreprenerystės idėjos, fantazija, „protingos“ emocijos, profesinė išmintis ir racionalus mąstymas. „Visada pasidairau teatrų, koncertų salėse: nematau tų žmonių, kurie lyg ir yra pašaukti puoselėti kultūrą: vykstančių renginių vertintojų, Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų, Seimo, Vyriausybės žmonių, pedagogų... Deja, – apgailestauja L. Stulgienė. – Matyt, nevarto jie ir kultūrinės spaudos. Įdomu, kuo jie savo sielą maitina? Ką pamatai kom-

piuteryje ar televizijos ekrane – netikra. Nejuntamas tiesioginis fluidų poveikis.“ Dar dirbdama Šiauliuose Stulgienė suprato, kad meninės veiklos organizatorius (kaip ir jos vertintojas) privalo pažinti atlikėjo meną, subtiliai įsiklausyti į patikimų profesionalų vertinimo argumentus. Jausti skirtingų klausytojų srautų poreikį ir savąja pasiūla gebėti jį kilstelti link aukštesnės meno pajautimo kartelės. Valdyti klausytojų srautus reikia mokytis. Per patirtį, labai retai pasitaikiusias klaidas fondas tapo organizacija, savo veikla žinoma kaip gebanti suburti aukštos kvalifikacijos menininkus, juos išgirstančius klausytojus. Tai pavyzdys, kaip reikėtų nuolat dirbti su rėmėjais ir mecenatais.

Niekada nebus pamiršta buvusio susisiekimo ministro, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus J. Biržiškio, vėliau šios įmonės vadovo S. Dailydkos ir kitų parama.

O kur dar tokie rėmėjai kaip Marytė ir Rimvydas Jasinavičiai, Danutė ir Juozapas Budrikiai, Rūta ir Edmundas Kulikauskai, Raimunda ir Jonas Karčiauskai, Edualija ir Edvardas Venckai – iškilūs žmonės, meno mylėtojai, kuriuos gali matyti Filharmonijos, teatrų salėse! Jų parama piliečiams ir valstybei sunkiu metu buvo ypač svarbi. Tik paradoksas: daugėja milijonierių, bet mažėja rėmėjų, daugėja diplomuotų jaunų žmonių, tačiau aukštasis menas juos pasiekia vis sunkiau. Ne kartą teko matyti parfumuotą verslininką orkestrui griežiant simfoniją kalbantį telefonu, o teatro salėje gurkšnojatį iš skarbonkės.

Pavėluotai pradėta kalba apie mecenatystės svarbą. „Manyčiau, tobulintinas sprendimas mecenatais vadinti nuo pusės iki milijono eurų aukojančius rėmėjus. Gal čia bandyta perkelti turtingų užsienio šalių praktiką? Norėtųsi, kad rastųsi būdų įvertinti kad ir 50 ar 100 tūkstančių eurų paaukojusius. Būtų gerai, kad internete skelbiant Lietuvos turtingiausiųjų pelnus, šalia atsirastų ir grafa, kiek jie paaukojo kultūrai. Gal tai ir būtų geriausias paskatinimas“, – mano L. Stulgienė.

Atlikėjų keliai vis dažniau sukdavo

link fondo, jo veikla plėtėsi. Kartu su iki šiol ištikimiausia pagalbininke – savo pavaduotoja, programų direktore Egle Ugianskiene – L. Stulgienė pradėjo fantazuoti. Viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos nevyriausybinių organizacijų išskleidė sparnus. Taip gimė 10 fondo veiklos krypčių – programų, kurios įgyvendinamos su ištikimais ir kūrybingais bendradarbiais Genovaite Šalteniene, Vaclovu Juodpusiu, Stase Garšvaite, Laima Jurgelevičiūte.

Geru žodžiu prisimenamos ilgametės fondo darbuotojos Elvyra Užkurėlytė, Irta Šimkienė, Aušra Duobienė, savitą spalvą ir nuotaiką įnešė išradingieji Saliamonas Sverdiolas ir Valerijonas Indrikonis. Kūrybingai veiklą fonde pradėjo ir sėkmingai ją tęsia muzikologė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė, radijo laidas puikiai rengianti Gabija Narušytė.

Fondas tapo memorialinių kompozitoriaus ir pianisto prof. Stasio Vainiūno namų šeimininku: čia, padedant kompozitoriaus dukroms pianistei Birutei ir smuikininkei Audronei Vainiūnaitėms išsaugota menininko dvasia, instrumentai. Tai ne šiaip butas, ne šiaip atlikėjų priebėga – Vainiūno namai tapo Vilniaus muzikiniu salonu. Tokiu, kokių yra Paryžiuje, Vokietijos miestuose. Vainiūno namai kunkuliuoja gyvybe. Įdomu, ar tie, kurie niekaip nelinkę skirti finansavimo šio miesto kultūros centro veiklai, yra čia buvę? Ar matė, kaip muzikos mokyklos (ir ne tik Vilniaus) varžosi dėl pavakarės, kada čia galės koncertuoti jų mokiniai? Vilniuje sunaikinus Menininkų rūmus, Vainiūno namuose muzikai gali pasidžiaugti nauja knyga, pagerbti jubiliatus, pabendrauti, kiti Lietuvos miestai, rajonai – pristatyti sostinei savus laureatus, brandžius kūrybinius darbus. Kiekvieną rudenį prasideda tradiciniai Trečiadienio vakarai – rengiami koncertai, atidaromos parodos, kurias taip pat lydi klasikinė muzika. Namų kambariuose nuolat renkasi neįgalieji: piešia, groja, dainuoja. Vaclovas Juodpusis čia ieško įkvėpimo ir ramybės kurdamas Muzikos kalendorius.

Memorialinį muziejų gaubia kūrybos dvasia, ir tai yra didelis jo veiklai vadovaujančio muzikologo

V. Juodpusio bei jam savo neišsenkamomis idėjomis talkinančios L. Stulgienės nuopelnas. Tik „muzikos ekspertai“ nesupranta, kokia kultūros vertybė yra Vainiūno namai.

Fondas užsiima ir leidyba. Čia svarbiausi „kaltininkai“ – fondo veiklą gerai pažįstantys dailininkai Dalė ir Romas Duboniai. Išleista ne tik nemažai natų rinkinių, bet ir L. Korkutienės parengtas albumas „Maestro“, kurio nuotraukose įamžintos žymiausių Lietuvos dirigentų muzikinio gyvenimo akimirkos, knygos apie lietuvių tautinio meno ansamblį „Čiurlionis“ ir jo kūrėjus muzikus Mikulskius, Juozo Urbšio ir Beatričės Grincevičiūtės ryšius, Algimantą Raudonikį, Aleksandrą Livontą ir Olgą Šteinberg, Dainių Trinkūną, iškiliausią Lietuvos finansininką Romualdą Sikorskį, globojusį ir fondą.

Viena reikšmingiausių Fondo programų – „Alma mater musicalis“. Ji skirta jauniems klausytojams, akademinei bendruomenei. Profesorius Juozas Antanavičius rašė: „Ciklas „Alma mater musicalis“ prasmingas savo tęstinumu, profesionaliai parengtais koncertais, kiekvieną jų lydinčiu muzikologo žodžiu. Tai patvirtina nemažėjantis studentų, dėstytojų, buvusių studentų susidomėjimas šiuo ciklu.

Prieš kiekvieną šio ciklo koncertą tradiciškai kalba aukštosios mokyklos vadovas.“ 1992 m. minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną fondas

inicijavo iškilmingą koncertą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tik vėliau fondo iniciatyvą Kovo 11-ąją minėti koncertu perėmė valstybinės įstaigos. Ir į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinę mokyklą fondas pirmasis pakvietė Lietuvos kamerinį, Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrus, kuriems dirigavo prof. S. Sondeckis ir G. Rinkevičius, žymiausius solistus. Nuolat ieškota kontaktų su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, tautinėmis bendrijomis.

Fondo pastangomis ir lėšomis 1994 m. rugsėjo 27 d., dalyvaujant Lietuvos Respublikos kultūros ministrui, JAV ambasadoriui Lietuvoje, kitiems aukštiems šalies ir užsienio pareigūnams, prie namo Vilniuje, S. Skapo g. 4, buvo atidengta atminimo lenta Vilniuje gimusiam iškiliam pasaulio muzikui Jashai Heifetzui, o Lietuvos menininkų rūmų Baltojoje salėje įvyko fondo surengtas iškilmingas koncertas, kuriame dalyvavo Lietuvos kamerinis orkestras, D. Stulgytė (jai ta proga kompozitorius B. Borisovas parašė specialų kūrinį) ir kiti atlikėjai.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas fondui pareiškė padėką ir jį apdovanojo atminimo ženklu „už skirtą laiką ir žinias rengiant popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje“, bet Kultūros taryba fondo programos „Musica sacra“ projektui lėšų nebuvo skyrusi. Renginys buvo toks svarbus,

Renginio dalyviai su Lietuvos Respublikos Prezidentu Gitanu Nausėda ir p. Diana Nausėdiene

Muzikos barai / 79

SUKAKTIS kad jį vis dėlto parėmė Vyriausybė.

Tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“, rengiamas nuo 1993 metų, fondo planuose atsirado tada, kai atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo lankytis išeivijos pianistai A. Kepalaitė, A. Smetona, kiti muzikai. Fondas pirmasis ėmėsi stiprinti ryšius su užsienyje gyvenančiais ar studijuojančiais Lietuvos muzikais, pradėjo juos kviesti koncertuoti gimtinėje. Kiekviename „Sugrįžimų“ koncerte skamba Lietuvos autorių kūriniai, kuriuos muzikai įsipareigoja atlikti ir užsienyje. Taip skleidžiama ir Lietuvos kompozitorių kūrybą.

Festivalio renginių formos labai įvairios – ne tik koncertai, bet ir susitikimai, pokalbiai, atviros pamokos... Už galimybę pasirodyti Lietuvos scenose jaunieji atlikėjai dėkingi ne tik fondui, bet ir buvusiems renginio globėjams – užsienio reikalų ministrams A. Saudargui, L. Linkevičiui ir kitiems, Vilniaus miesto savivaldybei, Norvegijos, Didžiosios Britanijos ambasadoms, Amerikos centrui, įvairioms verslo bendrovėms. Kreipdamasi į visus šio festivalio dalyvius, rėmėjus, klausytojus ir linkėdama patirti pačių gražiausių meninių įspūdžių, festivalio globėja p. Alma Adamkienė 2000 metais rašė: „Džiaugiuosi galėdama pasveikinti visus, dalyvaujančius tradiciniame Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiamame „Sugrįžimų“ festivalyje. Gražu, kad Lietuvos jaunieji muzikai semtis žinių vyksta į platųjį pasaulį ir ten daug ko išmoksta, bet dar gražiau, kai, pasiekę kūrybinę brandą, jie nepamiršta kelio į Tėvynę Lietuvą.“ Žymiausios JAV aukštosios Juilliardo muzikos mokyklos prezidentas Josephas W. Polisi fondo direktorei L. Stulgienei rašė: „Gerbiama p. Stulgiene, dėkoju jums už laišką, kurį gavau liepos 17 d. <...>.

Man buvo labai malonu sužinoti apie studentų, besimokančių Juilliarde, sėkmingą pasirodymą Lietuvoje. Dėkoju už kvietimą ir ateityje lankytis jūsų puikioje šalyje...“ „Šį festivalį puošia pasaulyje, Europoje pripažintos dalyvių pavardės: šviesaus atminimo S. Larino, L. Ge-

Muzikos barai / 80

niušo, M. Gražinytės-Tylos, E. Montvydo, K. Smorigino, J. Gringytės, D. Stulgytės-Richter, Vykinto Baltako... Tad ar ne patyčiomis dvelkia Kultūros tarybos požiūris į šį unikalų festivalį, kuris yra Seimo, Vyriausybės patvirtintas kaip „Globalios Lietuvos“ programos dalis? O gal vadinamieji ekspertai (jeigu sprendimai priklausė nuo jų) tiesiog nepamatė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė, Pakruojo garbės pilietė Liucija Stulgienė

nesuprato, ką reiškia rasti tinkamų, patrauklių būdų į Lietuvą koncertuoti (be honorarų!) pakviesti svetur mokslus tęsusius, jau įsitvirtinusius menininkus? Būtent nuo šio festivalio sugrįžimų tematika pasirodė ir kitų menų padangėje. Grįžę į Lietuvą menininkai ne tik džiugina savo artimuosius, bet ir paakina valstybines institucijas ieškoti su jais ryšių, kurti bendrus projektus“, – konstatuoja L. Stulgienė.

Festivalyje muzikologo V. Juodpusio iniciatyva buvo pristatyta, dažnai pirmą kartą, mūsų muzikos egzodo kūryba – J. Krikštolaitytės-Daugelienės, G. Gudauskienės-Nasvytytės, S. Santvaro, V. Jakubėno, S. Baro, V. Jonuškaitės-Zaunienės, S. Valiukienės, A. ir O. Mikulskių, F. Strolios, S. ir P. Sližių, J. Žilevičiaus ir kitų. „Sugrįžimų“ festivalis – šalies, Kultūros ir Užsienio ministerijų vadovų, koncertų sales gausiai užpil-

dančių klausytojų, į Lietuvą atvykstančių svečių šalių atlikėjų aukštai vertinamas renginys. Viena labiausiai prityrusių muzikos sklaidos vadybininkių, kompozitorė, Muzikų sąjungos prezidentė A. Žigaitytė-Nekrošienė yra sakiusi, kad Stulgienei vien už „Sugrįžimų“ festivalio sumanymą galima pastatyti paminklą. L. Stulgienė šypsodamasi prieštarauja: „Paminklo nereikia, bet Kultūros tarybos, ekspertų pagarbos festivalis tikrai nusipelno. Ir, aišku, rėmimo. Juk reikia padengti atvykstančiųjų kelionės išlaidas, labai norisi sumokėti nors kokius honorarus... Analitika besidomintys žurnalistai galėtų pasidomėti įvairių festivalių finansavimo analize.

Ar kai kurie koncertai dosniai finansuojami todėl, kad juose atlikėjai šoka nuogi? Mūsų renginiai gal pernelyg kultūringi?“ Tik festivalio autoritetas, žinomumas tarp užsienio lietuvių muzikų, lietuvių bendruomenių, rėmėjų parama, ypatingos organizatorių pastangos „Sugrįžimus“ ne vienus metus gelbėjo nuo sunykimo.

Bet... O jeigu atlikus eksperimentą: tegu bent vieną tokį festivalį surengia projektus vertinantys, vadybos temomis pamokslaujantys, bet patys nieko nesukuriantys ekspertai! Sąlyga: turint tą patį fondui tarybos skirtą simbolinį finansavimą...

Iškalbingi kitų fondo projektų pavadinimai: „Dainuojame tėvynei ir laisvei“ („Beauštanti aušrelė“), „Atmintis“, „Sekmadienio muzika“, „Pavasario muzika Visagine“, „Musica terrae Vilnensis“...

Nuo 1998 vykdytos programos prasmingu pavadinimu „Dainuoju Lietuvą“ idėja L. Stulgienei gimė švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo 1000-metį. Šį su Justinu Marcinkevi-

Vaclovas Juodpusis veda susitikimą Stasio Vainiūno namuose

čiumi derintą autorinį pavadinimą ėmė kopijuoti net televizija... Didžiulio klausytojų dėmesio sulaukė muzikinė programa „Mūsų miesteliai“.

Nuo 2003 metų kartu su Druskininkų savivaldybe Lietuvos muzikų rėmimo fondas rengė tarptautinį menų festivalį „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“. Šis ypatingas, visą vasarą trunkantis ir rugsėjo 22ąją, Čiurlionio gimimo dieną, baigiamas festivalis iš viso pasaulio atvykstantiems žmonėms atvėrė Lietuvą, jos kultūrą ir muzikos savitumą. Festivalis išaugo iš 1996 m. pradėtos rengti Smuiko muzikos vasaros mokyklos, kurioje jauniems muzikantams dėstydavo kasmet vis kiti iškilūs pasaulio smuiko pedagogai. Puikus Druskininkų savivaldybės ir fondo duetas vasaros vakarus, popietes miesto gyventojams ir kurorto svečiams padėdavo užpildyti prasmingais renginiais ir skleisdavo gerąją žinią apie Lietuvą ir Čiurlionį.

Smuiko muzikos šventė su žymių Europos pedagogų meistriškumo kursais, M. K. Čiurlionio studijų savaitė su tarptautine moksline konferencija „M. K. Čiurlionis ir pasaulis“ (jos pranešimai spausdinami almanache) įtvirtino mūsų genialiojo menininko vardą atvykstančiųjų į Lietuvą pasaulio žmonių sąmonėje.

Renginiuose dalyvaudavo žymūs mokslininkai, Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai iš Suomijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Rusijos, Argentinos, žymiausi Lietuvos muzikologai, dailėtyrininkai. Festivalio metu būdavo surengiama apie 40–50 koncertų, pasirodydavo M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursų laureatai, vykdavo literatūriniai vakarai, Lietuvos ir užsienio dailininkų darbų

sas. Kultūros viceministrė G. Žemaitytė festivalį įvertino kaip vieną svarbiausių Čiurlionio kūrybos aktualinimui skirtų renginių.

Manau, kad sužlugdyti festivalį galėjo tik du veiksniai: Vievio meno mokyklos vakaras Stasio Vainiūno namuose korupcinis – kažkam, nepasižyminčiam veiparodos, moksleivių rašinių ir pieši- klos rimtumu, patirtimi, reikėjo įsinių konkursai, filmų apie Čiurlionį tvirtinti ir sunaikinti labai solidžius peržiūros. Festivalyje įvyko Lietuvos konkurentus; arba politinis – prieš nacionalinės kultūros ir meno pre- Lietuvą nukreipta griaunamoji veimijos laureatų kompozitorių Vytau- kla, nes festivalis užsienio muzikos to Barkausko, Zitos Bružaitės, Jurgio specialistams, mėgėjams ir poilsiauJuozapaičio, Anatolijaus Šenderovo tojams liudydavo aukštą mūsų valskūrinių premjeros, atlikėjų iš Japoni- tybės kultūrą. Kuriam jų pasitarnavo jos, Argentinos, JAV, Norvegijos, Vo- Kultūros taryba? O gal yra ir trečias kietijos, Austrijos, D. Britanijos, Rusi- motyvas: bobos liežuvis burnoj sušaljos, Latvijos, taip pat Lietuvos meno tų, jei ji artimo šlovės juo nemaltų? meistrų koncertai. Renginių sulauk„Džiaugiuosi talentingo mero davo ir Senoji Varėna, Liškiava.

Ričardo Malinausko vadovaujamų Reikšminga festivalio ypatybė Druskininkų visapusiška plėtra. Pa– jaunųjų muzikantų pasirodymas garbus dėmesys čia rodomas kultūrai. greta profesionalų. Tai jaunuosius Festivalio globėjas vicemeras Linas atlikėjus skatina pasitempti, pajusti Urmanavičius – profesionalaus meno pagarbą scenai. Tokia praktika įpras- gerbėjas, tik retą jo renginį praleidžia. ta Europos šalyse, tačiau, kaip sako Perduodami festivalį į tikrų kultūros L. Stulgienė, „esmės nesuprantan- vertybių puoselėtojų – kurorto vatys projekto vertintojai šioje akcijoje dovų, kultūros, švietimo įstaigų darįžvelgė neigiamų aspektų. Drąsiai buotojų – rankas esame tikri, kad jo rašė nepagrįstas išvadas, kurios su- tradicijos bus kūrybiškai tęsiamos ir stabdydavo arba iki minimumo su- turtinamos“, – mano L. Stulgienė. mažindavo projekto finansavimą.

L. Stulgienės iniciatyva Lietuvos Fondo darbuotojai nustėrę skaitė miestuose, kaimuose, bažnytkaigrėsmingą pastabą: „greta meninin- miuose įvyko daugybė Virgilijaus kų virtuozų koncertuoja ir vidutinio Noreikos koncertų, teikdavusių dimeistriškumo lygmens atlikėjai, taip džiausią palaimą ir jų rengėjams, ir pat muzikos mokyklų arba gimnazi- klausytojams. V. Juodpusis džiaujų moksleiviai.“ Kai kurios ekspertų gėsi surinkęs gausią medžiagą apie pastabos dėl fondo veiklos net dvelk- dainininką ir jo meną. Pasitikslinu: davo patyčiomis...“ ar fondas teikė Virgilijaus Noreikos „Tradicija tapęs projektas „Drus- kandidatūrą Nacionalinių kultūros kininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ ir meno premijų komisijai? „Net tris yra tas renginys, kuris suteikia di- kartus teikėme Virgilijaus Noreikos, džiulę dvasinę atgaivą, pakylėdamas nepralenkto Lietuvos dainiaus, kanį neišsemiamą ir neaprėpiamą grožio didatūrą, – prisimena L. Stulgienė. – pasaulį. Jo programa ypač plati ir tu- Kaskart kandidatūrą atmetus, įskaurininga, kad ir į Lietuvą atvažiavęs dintas Maestro niekam nesiskųsdavo, žmogus pajustų jos muzikinio gyve- nevaikščiodavo po įvairius kabinetus, nimo alsavimą. Tai didelė šventė ne tik kartą oriai pareiškė: „Aš lenkiuosi tik Druskininkams, jų svečiams, bet ir scenoje prieš mane gerbiančius klauvisai Lietuvai“, – rašė Lietuvos Res- sytojus, dar prieš savo žmoną, o prieš publikos Seimo narys Justinas Karo- visagaliais save laikančius – nieka-

Muzikos barai / 81

SUKAKTIS da.“ Tik trečias kartas buvo sėkmingas. Premijų skirstytojai iki šiol turėtų raudonuoti!

Gaila, žinoma, kad nė vienas premijų skirstytojas, matyt, nebuvo nė viename fondo surengtų Maestro koncertų (kuriuose pasirodydavo ir jo ugdytiniai) prestižinėse Lietuvos koncertų salėse, regionų kultūros centruose, mokyklose, bažnyčiose, neįgaliųjų pensionuose. „Dabar galiu ir numirti – išgirdau pasaulio stebuklą“, – po vieno koncerto kaimo kultūros namuose ištarė pagyvenusi moteris. O po koncerto Gruzdžių bažnyčioje klebonas taip išreiškė savo emocijas: „Pabuvau prie Dangaus vartų.“ Tebesidžiaugiu, kad man prie Dangaus vartų teko pabūti beveik 200 kartų – tiek kartų V. Noreiką esu lydėjusi į koncertus.

Vis pagalvoju, kad gal kažkokia nepagydoma visagalybės liga yra užklupusi premijų skyrimo komisijos narius. Jau du kartus teikėme žymiausio Lietuvos klarnetininko Algirdo Budrio kandidatūrą. Pedagogo, parengusio beveik 200 Lietuvos ir užsienio šalių aukščiausio lygio jaunųjų muzikų, tarptautinėse enciklopedijose minimo tarp 40 įžymiausių pasaulio klarnetininkų. Komisija ją atmetė.

Maestro būti teikiamas trečią kartą atsisakė: „Nenoriu būti taip žeminamas.“ Dar bandysime įkalbėti visą gyvenimą didžiajai muzikai, jaunimo ugdymui atidavusį žymųjį menininką. Gal pavyks?“ Pirmoji ir bene svarbiausia buvo fondo jaunųjų talentų globos programa. Ji apima labai gabių vaikų paiešką periferijoje, tarptautinių konkursų laureatų ir jų pedagogų pagerbimą, švenčių „Muzikos žvaigždės ir žvaigždutės“ organizavimą. Pirmaisiais fondo veiklos metais buvo teikiama parama jauniesiems atlikėjams, vykstantiems į tarptautinius konkursus, pagalba įsigyjant muzikos instrumentus.

Mokslo metų pradžios ir Laisvės dienos šventė „Dainuojame Tėvynei ir Laisvei“ (ankstesnis pavadinimas „Beauštanti aušrelė“) – laukiamas pedagogų, studentų, moksleivių ir jų tėvelių renginys. Gaila, kad jis nebeviešinamas visai Lietuvai. Šventės

Muzikos barai / 82

meninis lygis, atlikėjai tarsi rodo, kad ši programa – tai ne pasitursinimas Katedros aikštėje, bet gražia emocija ir gera muzika į rimtą mokslo kelią jaunuosius palydinti šventė. Prasčiokiška kultūra valstybėje neturėtų nurungti aukštesnes dvasines vertybes ugdančios klasikos. Nejaugi iš tiesų mąžta šią mintį ginančiųjų? Graži tradicija matyti solidžius menininkus rugsėjo pirmąją reiškė užduodamą gerą toną visuomenei, mokyklų bendruomenei. Tačiau vietoj dvasią gaivinančio, pakylėjančio koncerto pateikiamas dažniausiai prastas populiarios muzikėlės, išjudinančios fiziologinius pojūčius, rinkinys liudija, kad išgyvename didelę vertybių krizę. Viename iš ankstesnių rugsėjo pirmąją vykusių koncertų dalyvavo operos artistai V. Juozapaitis, R. Karpis, instrumentininkai E. Ališauskas, J. Vozbutas, Lietuvos kariuomenės orkestras, Kauno valstybinis choras, „Lietuvos“ ansamblis ir kiti pripažinti menininkai. Tačiau jų pasirodymą Kultūros taryba įvertino kaip „netinkamo meninio lygio“. Pasirodo, jie honorarų nenusipelno. Ar fondas privalėtų mokslo metų pradžios ir Laisvės dienos šventei pasikviesti atlikėjų iš Brodvėjaus, Niujorko operos? Šio projekto meninis lygis ir visa projekto pozicija įvertinta 17 balų iš 30. Anoniminiai ekspertai apie projekto netinkamumą paaiškinti negali...

Tarptautinių konkursų laureatų, jaunųjų muzikų ir jų pedagogų pagerbimas – didžiulė, unikali fondo organizuojama šventė. Koks tvyrodavo džiaugsmas ir orumo pojūtis Prezidentūros salėje! Per 29 metus buvo pagerbta per 4000 šalies prezidentų apdovanotų atlikėjų ir jų mokytojų. Šventė reikalinga ne fondui, bet nuo mažumės sėkmės siekiantiems jaunuoliams ir pedagogams. Mačiau, kaip į šią laureatų pagerbimo šventę verždavosi tėvai, kaip pakiliai nusiteikę ateidavo jaunųjų talentų mecenatai, įteikdavę mažesnes ar didesnes pelnytas premijas. Keista, kad Kultūros taryba nesuvokia šio renginio esmės ir taip paniekina fondą, mecenatus ir visą laurų meno pasaulyje siekiančią pedagogų bei jų ugdytinių bendruomenę.

Originalus, įdomus L. Stulgienės sumanytas projektas, Pakruojo rajone gimusio Eduardo Mieželaičio eilėraščio eilute „Melodija. Paveikslas. Žodis“ sujungęs muzikos, dailės ir literatūros kūrėjų meną į žmogaus dvasią ugdantį vienį. Iš šio rajono kilę menininkai Juozas Pakalnis, Julius Juzeliūnas, Stasys Ušinskas, Algimantas Švėgžda, Eduardas Mieželaitis, Juozas Paukštelis projekte pynėsi į gražų talentingų kūrėjų vainiką, kurį būtų įgarsinęs Čiurlionio kvartetas, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, operos solistė Julija Stupnianek, fleitininkė Viktorija M. Zabrodaitė, aktorė Gražina Urbonaitė, skaitovas Juozas Šalkauskas, žinoma dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė, muzikologas, J. Pakalnio kūrybos tyrinėtojas Vaclovas Juodpusis. Deja, šis unikalus projektas buvo pasmerktas, nes, Kultūros tarybos ekspertų nuomone, „labai abejotina jo meninė vertė“. Įdomu, ar abejotini tų kūrėjų darbai, ar Čiurlionio kvartetas, ar kiti atlikėjai? Sakyčiau, tokius projektus reikėtų net įpareigoti įgyvendinti kiekviename rajone, kad dabar gyvenančios kartos nepamirštų čia gimusių kūrėjų, puoselėtų palikimą.

Fondo direktorės klausinėju apie darbą su neįgaliaisiais. Vainiūno namuose ne kartą teko matyti jų susibūrimus, eksponuojamus jų darbus. „Dirbame ne tik todėl, kad Seimas ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Suprantame šių žmonių gyvenimą ir poreikius. Juk menas – labai veiksminga terapija. Atvykę į dideles ir reikšmingas sales jie pasijunta vertinami. Tačiau Kultūros taryba 27-ą kartą rengiamą Tarptautinei neįgaliųjų dienai skirtą koncertą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvertino kaip perteklinį projekto renginį ir neparėmė. Ar bent įsivaizduoja, koks yra darbas jį surengti? Ir tai mes sėkmingai atliekame savo jėgomis. Nepaprastai dėkingi Nacionalinės filharmonijos kolektyvui, generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei, Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriui Jonui Sakalauskui, jo pavaduotojai Jurgitai Skiotytei-Norvaišienei už supratingumą, pagarbą neįgaliems žmonėms. Kokią

laimę patiria neįgalus žmogus, kartu su profesionalu galintis išeiti į sceną!

Tačiau Kultūros tarybos ekspertai rašo: „Jei koncertuose dalyvaus neįgalūs atlikėjai, jie negarantuos meninio lygio.“ Ar tai ne patyčia, ne nusikalstamas požiūris?“ – klausia L. Stulgienė. Šiuose, kaip ir kituose renginiuose, dalyvaudavo, nuoširdžiai fondo veikla domėdavosi prezidentai, ministrai. Tačiau ekspertai, turintys spręsti apie „objekto kultūrinės veiklos kokybę“, „projekto aktualumą“, „komandos ir vadybos darbą“ – niekada. O gaila, nes galėtų pasimokyti, kaip reikia generuoti idėjas, kaip kurti vadybinius planus, kaip pasiekti, kad menininkų ir publikos susitikimas taptų meilės muzikai himnu.

Fondas – viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos nevyriausybinių organizacijų. Jo pagrindinis siekis yra kuo uoliau prisidėti prie valstybinės muzikinio ugdymo politikos įgyvendinimo, populiarinti prasmingą palikimą ir šiuolaikinę kūrybą tarp Lietuvos žmonių, tuo suteikiant mūsų šalies meno meistrams ir jauniesiems atlikėjams puikią galimybę reikštis šiame procese. O šį vyksmą organizuoja palyginti labai kuklus, bet labai šiam reikalui pasišventęs ir profesionaliai veikiantis darbuotojų būrelis.

Fondo perpetuum mobile – Liucija Stulgienė, programų vadovėms ne visuomet lengva išlaikyti intensyvų aštuonių dešimčių sukaktį pažymėjusios vadovės diktuojamą tempą...

Nors Kultūros taryba, projektams neskirdama finansavimo, fondą pasmerkė išnykimui, bet gyvenimas nesibaigia, dar girdėti gyvybingi širdies dūžiai. Tik kyla abejonių, kad naikinant veiklią organizaciją „sutaupytos“ ar į atsitiktinių žmonių sąskaitas patekusios lėšos prisidės prie fondo plėtotų edukacinių procesų tąsos, kad regionuose atsiras organizacijų, gebėsiančių vykdyti tokią mūsų menininkų kūrybos sklaidą. Ir kokia numatoma alternatyva? Deja, netoliaregiškas, valstybės strategijos nesuvokiantis, pilietinės visuomenės gyvenimo pulso nejaučiantis ir muzikinio švietimo prasmės nesuprantantis veiklos rėmimo kromelis atsakymų nepateikia.

Gal kada išgirsime jo ekspertų atvirai išsakomą nuomonę? „Džiaugiamės, kad Kultūros ministerijos iniciatyva pagaliau prieita prie Lietuvos kultūros tarybos finansavimo modelio analizės ir revizijos“, – rašoma Lietuvos meno kūrėjų asociacijos rašte. Ar tikrai?

Vartau prieš mane gulinčią didžiulę kupetą apdovanojimų. Ji liudija, kad Liucija Stulgienė ir jos komanda įvertinta už Lietuvos muzikinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą, už šalies žmonėms suteiktą galimybę pažinti muzikinį palikimą ir šiuolaikinį meną. Sidabro medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“, apdovanojimai už darbą Tarptautiniais pagyvenusių žmonių metais, už reikšmingą indėlį į Lietuvos meną ir kultūrą. 2001 m. L. Stulgienės veikla buvo įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, ji yra gavusi Lietuvos Respublikos Seimo ženklą „Atkurtai Lietuvai 100“, Lietuvos edukologijos universiteto 80-mečio jubiliejinį medalį „Už nuopelnus“, Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Pakruojo rajono savivaldybės taryba L. Stulgienei suteikė rajono garbės pilietės vardą.

Koks paradoksas: Kultūros taryba atmeta programas kaip netinkamas, o, pasirodo, jos rezultatyvios, darbas vaisingas ir visuomenei reikalingas!

Kas galėtų pakomentuoti? Aš norėčiau paklausti kiekvieno programas vertinusio eksperto: ką savosios profesijos erdvėje nuveikė jis – tautai, savo tėviškei, Lietuvai? „Gerbiamoji Direktore p. Liucija Stulgiene, esame susipažinę su Jūsų vadovaujamo Lietuvos muzikų rėmimo fondo (toliau – Fondo) veiklos apimtimis, sklaida ir temų įvairove, gebėjimu suburti ir motyvuoti jaunus talentingus muzikos atlikėjus ir pripažintus menininkus, Fondo programomis, atliepiančiomis šaliai aktualias, įtaigiai įprasmintas temas. Jūsų darbai matomi, gerbiame Jūsų siekius aktualizuoti profesionaliojo meno tradicijas, iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, nuolatinį dėmesį lietuvių muzikos propagavimui. Pagrįstai esate vertinama

kultūros ir meno veikėja, apdovanota ir gerbiama už svarbias iniciatyvas ir darbus Lietuvos kultūros raidai“, – tai buvusio kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko įvertinimas. „Visą laiką maniau ir dabar esu tos nuomonės, kad profesionalus darbas, jo rezultatai, visuomenės pripažinimas turėtų būti geriausias poveikis ekspertams, Kultūros tarybai priimti objektyvius sprendimus, – sako L. Strulgienė. – Su Kultūros taryba kalbos neranda ir daug kitų profesionaliai dirbančių žmonių. Kažkodėl neremiamas ir plačiai muzikiniam gyvenimui apžvelgti, praeities muzikams prisiminti, atlikėjų portretams pristatyti skirtas visuomenei reikalingas žurnalas „Muzikos barai“! O kas vietoj jo? Kultūros taryba nenusiteikusi remti ir tarptautinio festivaliokonkurso „Muzika be sienų“. O kas vietoj jo? Meninio gyvenimo organizatorių ir tarybos konfliktinę situaciją bandė taisyti kultūros ministras Simonas Kairys. Keistai nuskambėjo viešas jo pareiškimas: paramos negavusius svarbius projektus reikia teikti vėl ir tikėtis paramos atgaline data.

O lėšų paskirstymas nebus peržiūrimas. Tai bent! Neskaidru, bet viskas gerai... nieko netaisysime.“ Sveikindamas fondą penkiolikos metų proga jo direktorei Liucijai Stulgienei Justinas Marcinkevičius parašė: „Buvo gera diena, šviesi ir skambi diena buvo, kai prieš 15 metų susikūrė Lietuvos muzikų rėmimo fondas.

Tarytum atsivėrė durys į neaprėpiamą, aukštą ir gilų pasaulį, garsų ir spalvų pilną. Pasaulį, kuriame užsimezga ir ima funkcionuoti paslaptingas dvasinis ryšys tarp kūrinio, atlikėjo ir klausytojo. Ačiū Jums, kad neapleidžiate mūsų, kad stiprinate šį ryšį, raginate mus klausyti ir išgirsti. Patirti muziką. Išgyventi ją savyje ir su visais. Pažinti save ir kitus. Tas duris, kurias prieš 15 metų atvėrėte, saugokite, kad koks skersvėjis jų neužtrenktų. Su dėkingumu galvojame apie fondo rėmėjus, padedančius išlaikyti šias duris atvertas.“ n

Muzikos barai / 83

IŠ ARTI

Vargonininko ananta: Tomas Bakučionis Lukrecija STONKUTĖ

N

orint prisidėti prie vargonų meno puoselėjimo ir sklaidos Lietuvoje, kilo idėja parengti publikacijų ciklą apie ryškiausius ir aktyviausius šalies vargonininkus. Ciklą pradedu kalbindama vargonininką Tomą Bakučionį, kuriam nesvetima ir muzikos kritika, pedagogika, be to, jis yra baigęs teisės magistrantūrą ir dirba privataus teisininko darbą.

Su Tomu Bakučioniu susitikome prie Vilniaus Išganytojo (Joanitų) bažnyčios barokinio stiliaus vargonų, įrengtų praėjusių metų gruodį. Nors vargonai nedideli, tik 15 balsų, tačiau pasižymi ryškiu skambesiu ir šiuolaikiniuose instrumentuose nebepasitaikančia barokinio derinimo sistema „Werckmeister III“. Vargonus 1982 m. bendrovė „Gebr. Van Vulpen“ pastatė Arnhemo (Nyderlandai) evangelikų liuteronų bažnyčioje, o 2018-aisiais juos įsigijo Šv. Jono kongregacijos Vilniaus vienuolynas (permontavimo darbus atliko prancūzų meistrai Christophe´as Cailleux ir Michelis Gaillard´as). T. Bakučionis pasidžiaugė bažnyčios rektoriaus Tėvo Jurgio

Muzikos barai / 84

iniciatyva įsigyti vargonus ir galimybe gėrėtis instrumento skambesiu ne tik mišių metu – antradieniais, po vakarinių apeigų, Išganytojo bažnyčios bendruomenė kviečiama į vargonų muzikos koncertus.

PASIRINKIMŲ KRYŽKELĖS – Jūsų muzikinės biografijos pradžia – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Bet tikriausiai būta ir ankstesnių sąsajų su muzika?

– Dar labai ankstyvoje vaikystėje pasižymėjau skardžiu balsu ir labai gera klausa, tad traukdavau septintojo dešimtmečio pabaigoje per radiją skambėdavusius šlagerius. Kai su tėvais vasarodavome prie Siesarčio ežero, nuo dainų aidėdavo visas vandens telkinys. Mano tėvai teisininkai, tačiau mama mokėsi Šiauliuose dainininko Jono Byros įkurtoje muzikos mokykloje, fortepijono klasėje. Tuo jos muzikiniai mokslai ir užsibaigė, tačiau ilgus metus mūsų namuose susirinkdavusiems svečiams mama antikvariniu tarpukario laikotarpio Berlyno manufaktūros pianinu skambindavo F. Chopino Valsą e-moll.

Iš pradžių tėveliai svarstė, ar mane leisti į tuometę Vilniaus pirmąją vaikų muzikos mokyklą (dabar – Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), ar į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tačiau logistiniais sumetimais, kad bendras ir muzikinis mokymas vyktų vienoje vietoje, įstojau į pastarąją. Čia penkerius metus mokiausi fortepijono specialybės pas Edmundą Gedgaudą, vėliau pasukusį į muzikologiją. Per jo pamokas sėdėdavau išsižiojęs, nes gaudavau milžinišką informacijos kiekį. Man, pradinukui, tai atrodė neišsemiamas žinių kosmosas.

E. Gedgaudas – be galo gilus žmogus, tikras muzikos filosofas.

– Vėliau treji metai Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje...

– Tikriausiai neskyriau per daug dėmesio grojimui, tad perėjau į šią mokyklą. Čia įvyko tam tikras lūžis, nusprendžiau, kad noriu įgyti muzikinį vidurinio mokslo diplomą ir įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija).

Tais laikais Kelpšoje vyravo bohemiška atmosfera. Vienu metu mama dėl manęs kiek nerimavo, nes būdavo nemažai vaikščiojimų po kavines.

Senamiestis, gyvenimas verda, pagundų daug… Mokiausi Virginijos Domeikaitės klasėje, ji – buvusi Balio Dvariono ir Aldonos Dvarionienės mokinė. Mano dėstytoja nuo pat pirmo kurso stengėsi mane nuteikti rimtai mokytis. Dalyvaudavau Lietuvos jaunųjų pianistų konkursuose, esu laimėjęs prizinių vietų, ir tai buvo tarsi įrodymas, kad privalau žengti muzikos keliu. Nors, pamenu, konkuravimas man buvo svetimas dalykas, per daug varžė ir ribojo. Norėjosi groti kūrinius ne tik pagal programą.

– Mokyklos baigimas – vienas sunkiausių pasirinkimo laikotarpių, kurį dažnai lydi klausimas „O kas toliau?“ Ar buvote tvirtai apsisprendęs studijuoti konkrečią specialybę?

– Taip, jau buvau apsisprendęs.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, studijavau fortepijoną prof. Kęstučio Grybausko, kompozitoriaus ir pianisto Stasio Vainiūno mokinio, klasėje. Pagrečiui lankiau vargonų fakultatyvą Virginijos Survilaitės klasėje, o būdamas trečiame kurse įstojau į prof. Leopoldo Digrio vargonų klasę. Kartu lankiau ir klavesino fakultatyvą pas prof. Virginiją Dapkutę-Palšauskienę. Šiuo instrumentu susidomėjau dar paauglystėje, nes namų fonotekoje turėjome nemažą klasikinės muzikos vinilinių plokštelių kolekciją, o joje buvo klavesinu atliekamos baroko muzikos, kurios labai mėgdavau klausytis. Vienas draugas papasakojo, kad iš fortepijono labai lengvai galima pasidaryti klavesiną, reikia tik į plaktukus vadinamąsias knopkutes įsegti. Skambėjo gal ir panašiai kaip klavesinas, bet mama vaikščiojo susiėmusi už galvos manydama, kad sugadinau instrumentą.

Antrame kurse grodavau vien J. S. Bacho muziką (pusę rečitalio).

Po vieno iš koncertų į užkulisius atėjo E. Gedgaudas ir sako: ,,Žinai, tu labai klavesiniškai groji fortepijonu.“ Nuo tada pradėjau rimčiau lankyti klavesino pamokas. Mano fortepijono

profesorius K. Grybauskas toleravo ir net skatino mokymąsi groti kitais instrumentais.

Po penkerių studijų metų įgijau fortepijono, dar po dvejų – ir vargonų specialybės diplomą. Su malonumu prisimenu savo studijų bendramokslius – vargonininkę Dianą SokolovąEncienę, kuri taip pat baigė prof. Leopoldo Digrio vargonų klasę, džiazo pianistą Egidijų Buožį, studijavusį prof. K. Grybausko klasėje.

– Kodėl dar tęsėte studijas Vokietijoje?

– Per tuos kelerius metus Štutgarto valstybinėje aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje išmokau to, ko negalėjau išmokti Lietuvoje – kalbu apie baroko klavyrinę muziką. Tuo metu, paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, Lietuvoje tik pradėta domėtis barokinio atlikimo interpretacijomis, o Vokietijoje jau buvo susiformavusios senosios muzikos atlikimo tradicijos. Autentiško klavyrinės muzikos interpretavimo mokiausi prof. Ludgerio Lohmanno vargonų ir prof. Jono Laukviko klavesino klasėse. Štutgarte įgijau klavesino meno magistro laipsnį.

Vokietijoje išgyvenau tam tikrą virsmą, išsilaisvinau iš kultūrinių gniaužtų, kuriuos patyrėme okupacijos laikotarpiu. Nemažai žymių Lietuvos pedagogų buvo vienaip ar kitaip susiję su studijomis Maskvos konservatorijoje, tad norint susipažinti su kitomis atlikimo mokyklomis geriausias variantas buvo stažuotis Čekijoje arba Vokietijoje.

Apmaudu, kad Lietuvoje neturėjome vakarietiškos barokinių instrumentų bazės, vieninteliai originalūs barokiniai Šv. Dvasios bažnyčios vargonai pastatyti XVIII a. antroje pusėje Adamo Gottlobo Casparini (iki šiol nesutvarkyti). Dar paminėčiau Vilniaus evangelikų liuteronų bei Šv.

Jonų bažnyčių barokinius-neobarokinius vargonus, geri neobarokinio stiliaus instrumentai yra Vilniaus arkikatedroje bei Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tačiau tokie vargonai, kokius, pavyzdžiui, turi, Prancūzija, mums yra nepasiekiamas kosmosas. Beje, aš save laikyčiau frankofilu, labai mėgstu prancūzų kompozitorių muziką.

Muzikos barai / 85

IŠ ARTI Kalbu ne tik apie mums gerai pažįstamus C. Debussy, M. Ravelį ar O. Messiaeną, bet ir baroko kompozitorių kūrybą. Deja, bet prancūzų baroko muzikos atlikimas Lietuvoje sudėtingas – mūsų vargonai neturi tinkamų liežuvėlių registrų ir balsų dispozicijos. Tačiau vargonų situacija Lietuvoje 1990-aisiais, kai baigiau studijas, ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis.

Net baigiamojo valstybinio egzamino programą grojome tuometėje Mažojoje baroko salėje (dabar – Vilniaus Šv.

Kryžiaus bažnyčia) – ten stovėjo čekų firmos „Rieger-Kloss“ dviejų manualų aštuoniolikos registrų vargonai (dabar jie yra rotušėje, tragiškos būklės).

– Kaip sekėsi?

– Žvelgiant į bendrą europinį kontekstą, tai buvo absoliutus skurdas.

Jei kolegoms vokiečiams papasakodavome apie šį egzaminą, jie suglumę klausdavo: „Kaip? Kas? Kodėl?“ – Kokie buvo studijų metų tikslai, svajonės?

– Baigiantis studijoms, paskatinti kamerinio ansamblio dėstytojo kompozitorius Juliaus Andrejevo, akademijoje su draugais susibūrėme į barokinį repertuarą atliekantį kamerinį ansamblį „Atrium“. Šviesaus atminimo J. Andrejevas buvo puikus pianistas, bet nepriekaištingai valdė ir klavesiną, jaunystėje juo skambino Lietuvos nacionalinės filharmonijos kameriniame ansamblyje „Musica humana“. Dėstytojas paliko gražiausius prisiminimus, iš jo gavau daug naudingų kamerinio muzikavimo pradmenų.

Mūsų suburtą ansamblį ,,Atrium” sudarė fleita, smuikas, basso continuo (klavesinas, violončelė). Priklausomai nuo repertuaro, kartais prisijungdavo obojus, fagotas, antra fleita ar smuikas. ,,Atrium“ buvo šaunių muzikantų grupė, gyvavusi apie 10 metų. Visus mielai prisimenu: Darių Gedvilą, Šarūną Kačiūną, Gintarą Lukoševičių, Ingridą Kaunaitę, Ievą Sipaitytę, Vaidą Paukštienę, Vidą Lubauską, Vytenį Giknių, Zbignevą Levickį, Eugeniją Budzilo. Labai gaila, bet vėliau gyvenimas įvedė savų korekcijų – kolegos dirbo orkestruose, tad nelabai likdavo laiko koncertinei

Muzikos barai / 86

veiklai su kameriniu ansambliu.

2000–2001 metais surengiau nemažai klavesino rečitalių. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atlikau J. S. Bacho Goldbergo variacijas, bendradarbiavau su Lietuvos kameriniu orkestru – teko skambinti ir basso continuo, ir solines klavesino bei vargonų partijas. 2002-aisiais su smuikininke Ingrida Armonaite pagrojome visas šešias Bacho sonatas smuikui ir klavesinui. Paskui buvo dar keletas mano solinių vargonų koncertų Šv.

Kazimiero bažnyčioje ir koncertų turas su Šv. Kristoforo orkestru.

– Ar galima teigti, kad Jus kaip atlikėją labiausiai domina senoji muzika?

– Tikrai taip. Joje randu ir dar tikrai rasiu nepaprastai daug dalykų, nes tai yra kosminio dydžio repertuaras. Esu įsitikinęs, kad vargonų prigimtį ir instrumento koncepciją geriausiai atskleidžia būtent baroko muzika. Neteigiu, kad kitose epochose nebuvo sukurta vertingos muzikos.

Labai mėgstu didžiuosius prancūzų vargonų „simfonistus“ Ch.-M. Widorą, L. Vierne´ą. Jų muzika – fantastiška, nuostabi vargonų repertuaro dalis. Romantizmo epochoje keitėsi instrumentai, jų dispozicijos, taigi natūralu, kad orkestrinio simfonizmo principus buvo stengiamasi perkelti ir į vargonus. XX a. ir šiuolaikiniame repertuare taip pat randu labai įdomios muzikos, tačiau esame šiek tiek ribojami asociacijos LATGA apmokestinimo. Suprantu, kad kūrinių autoriai privalo gauti atlygį už viešą jų kūrinių atlikimą, tai visiškai normalu ir civilizuota, tačiau kol mūsų kultūros finansavimas yra toks, koks yra, ir kol Kultūros taryba finansuoja taip, o ne kitaip, esame priversti ieškoti kompromisinių variantų ir atlikti senesnių epochų repertuarą. Pridurčiau, kad repertuaras taikomas ir prie konkrečių vargonų. Visada prisimenu prof. L. Digrio pasakytą frazę: ,,Vargonininkas yra prizmė tarp vargonų, kompozitoriaus ir kompozitoriaus epochos stilistinių bei estetinių vertybių. Tuos tris spindulius vargonininkas turi sugerti ir „perlaužti“ – interpretuoti.“ Manau, kad čia ir slypi visa vargonų atlikimo meno kvintesencija.

VARGONAI IR RELIGIJA – Ar bažnyčiose skambančių kūrinių repertuarui turi įtakos dažnu atveju gerokai konservatyvių pažiūrų kunigai?

– Kunigai šiuo požiūriu labai skirtingi. Žinoma, yra tam tikrų „cenzūros“ dalykų, visada pageidautina liturgijai artima arba religinio-filosofinio plano muzika. Baroko muzika susijusi su bažnyčia, tad vos su keliomis išimtimis yra visiškai toleruojama. Galiu pasidžiaugti, kad brolių joanitų bendruomenė į šiuolaikinės muzikos atlikimą žiūri labai teigiamai. Rektorius Tėvas Jurgis man ne kartą yra pabrėžęs, kad bendruomenės interesas – plati kultūrinė veikla Vilniaus Išganytojo bažnyčioje ir aplink Šv. Jono kongregacijos Vilniaus vienuolyną. Taigi man šios bažnyčios erdvė, ši brolija ir bendruomenė yra labai gražus atradimas.

– Ar nuodėmė vargonininkui netikėti į Dievą ir nepripažinti religinių dogmų?

– Santykis su Dievu, mano supratimu, yra individualus dalykas. Tikėjimas pasireiškia labai įvairiomis formomis. Vienas kunigas man yra sakęs: „Bažnyčioje yra dvi šventos vietos – altorius ir vargonai.“ Tad jeigu groji šiuo instrumentu, manau, negali būti abejingas tikėjimui.

– Tačiau yra vargonininkų, kurie užsiima vien koncertine veikla.

– Nemanau, kad koncertuojantis vargonininkas yra labai nuo religijos nutolusi asmenybė. Mano nuomone, griežimas vargonais sukuria ryšį su tuo, kas yra Tenai. Neseniai radijo laidoje mūsų žymus vargonininkas Bernardas Vasiliauskas pasakojo apie savo potyrį: „Vargonuodamas tuščioje bažnyčioje vakare, sutemus, pajunti tikrąją jos atmosferą. Tuomet ir vargonai skamba visiškai kitaip.“ Galiu patvirtinti – tai tikrai ypatingas jausmas, jį patyriau vakarais grodamas Išganytojo bažnyčioje. Tada susilieji su visa bažnyčios aplinka, atrodo, galėtum visą naktį praleisti prie vargonų...

– Ar bažnyčios vargonininko pareigas galima vadinti darbu? Neretas teigia, kad tai meditacija, poilsis, auka Dievui.

– Tai yra darbas. Bažnyčios vargonininkui būtina gerai išmanyti liturgiją, jis turi turėti bent minimalius

vokalo pagrindus, nuolat treniruoti balsą, paisyti bendruomenės tradicijų.

– Kuris iš trijų įvaldytų instrumentų Jums artimiausias?

– Vargonai. Gausesnis repertuaras, daugiau galimybių, iššūkių. Neatmetu ir klavesino, bet pas mus nėra tiek daug progų juo praktikuotis, ruošti programas. Priešingu atveju prioritetas gal ir pasikeistų. Šiaip jau abu instrumentai visuomet greta, nes klavesinas – mažasis vargonų brolis, baroko laikais pedalinę klaviatūrą turintis klavesinas tarnaudavo kaip vargonininkų „treniruoklis“.

– Kodėl vargonai vadinami instrumentų karaliumi?

– Turbūt todėl, kad tarnauja bažnyčiai, tikėjimui, yra arčiausiai Dievo. Be to, instrumentas pasižymi plačiausiomis spalvų, dinamikos, tembrų galimybėmis. Manau, kad karaliaus titulas vargonams priskirtas romantizmo laikais, kai atsirado milžiniškų instrumentų, turinčių po 4–5 manualus, iki 100 balsų dispozicijas ir pan. Beje, esu girdėjęs versiją, kad fortepijonas yra karalius, o vargonai – imperatorius.

PEDAGOGINIAI IŠŠŪKIAI – Dirbote koncertmeisteriu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, fortepijono mokytoju Trakų meno mokykloje, dabar vedate bendrojo fortepijono pamokas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ar pedagoginė veikla – Jūsų pašaukimas?

– Tai ir pašaukimas, ir būdas duonai (nors ir be sviesto) užsidirbti. Man patinka pedagoginis darbas, žavu stebėti, kaip auga žmogus. Kai pas tave į pirmą klasę atkeliauja mokinukas ir jį „paleidi“ dvyliktoje, o paskui dar susitinki festivaliuose, koncertuose – tai labai stiprus emocinis dalykas, smagu, kad prisidėjai prie naujo menininko gimimo. Beje, mokiniai, turintys bendrojo fortepijono pamokų, pasižymi didesne motyvacija groti. Nesyk esu girdėjęs, kaip pradinių klasių mokinys pareiškia, kad jis nenori griežti fleita ar smuiku, jam geriau būtų skambinti fortepijonu. Toks noras, matyt, atsiranda dėl to, kad pradžioje bet kuriuo soliniu instrumentu sunkiau mokytis groti negu fortepijonu.

– Dažnai sakoma, kad ne tik pedagogas kitus moko, bet ir pats mokosi iš savo mokinių. Kokios Jūsų patirtys?

– Vienas mano buvusių mokytojų yra įspėjęs: „Tik pradėjęs dirbti sugadinsi tris mokinius, o ketvirtas jau bus profesionalas.“ Išties, su kiekvienu mokiniu sužinome tokių profesinių paslapčių, kokių neišmokys nė viena muzikos akademija. Sunkiausia pradėti mokyti pirmokus, nes ilgą laiką vyksta pratinimasis vienas prie kito. Taip pat nemenkas iššūkis, kai mokinys ekstravertas – jis nori visko iškart, čia ir dabar. Tokiu atveju ieškau specialių mokymo metodų, kurie stipriai susieti su pedagogikos psichologija.

MUZIKOLOGIJOS TERITORIJOJE – Dar viena Jūsų veiklos sritis – muzikos kritika.

– Man visada patiko recenzijos žanras. Dar mokyklos laikais, klausydamasis koncerto, mėgdavau jį analizuoti. J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje muzikos literatūros dėstytoja Veronika Lapėnienė liepdavo mums lankyti koncertus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir į sąsiuvinį rašyti įspūdžius. 1995 ar 1996 m. pirmą kartą parašiau koncerto recenziją ir ją atidaviau „Lietuvos ryto“ priedo „Mūzų malūnas“ redakcijai. Nuo to karto jie pradėjo spausdinti mano darbus. Pradžioje pasirašydavau slapyvardžiu, nes jaučiausi nesmagiai recenzuodamas koncertus, kai pats esu atlikėjas.

Galų gale skaitytojai išsiaiškino, kas slepiasi po slapyvardžiu, ir mane pakvietė bendradarbiauti žurnalo „Muzikos barai“ redaktorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Nuo to laiko ir sukuosi žurnalo orbitoje. Anksčiau rašydavau dažnai, dabar jau kiek rečiau. Laikui bėgant rašymas nuvargina, išsisemia idėjos. Pajunti, kad pradedi kartotis, neberandi įdomesnės teksto išraiškos. Tuomet kuriam laikui tenka padaryti pauzę.

– Kas muzikos kritikoje Jus domina labiausiai?

– Tuo laiku, kai intensyviai rašydavau recenzijas, altininkė prof. Audronė Pšibilskienė labai dėkojo už vieną jos koncerto recenziją: „Jūsų

Praha, 1987-ieji. Klavesino ir vargonų meistriškumo kursai. Nuotraukoje iš kairės: Audra Telksnytė, Tomas Bakučionis, prof. Virginija Dapkutė, prof. Giedrė Lukšaitė

pastabos labai taiklios. Apmąsčiusi pamėginau į jas atsižvelgti ir rezultatas patiko.“ Žinoma, toks atvejis – išimtis, mat Lietuva yra specifinis kraštas, kuriame visi esame pažįstami, tad daugeliui baugu kritikuoti draugus. Šiuo požiūriu žanras nėra paprastas. Įdomus ir smagus atradimas buvo dviejų kritikų dialogo-diskusijos žanras, jį išbandėme su muzikos kritikėmis Daiva Tamošaityte ir Laima Slepkovaite. Pamenu, kai muzikologas E. Gedgaudas rengdavo apskritojo stalo diskusijas savaitraštyje „Literatūra ir menas“, kokių dabar reta.

– Kaip žiūrite į jauno recenzento kritiką jau vardą turinčiam atlikėjui?

– Na, ir ką? Turime nustoti bijoti kritikos. Nematau jokios problemos, kiekvienas dirbame savo darbą. Jeigu susvyravo atlikėjo forma, tai jam labai svarbu atsižvelgti į kritiko pastabas. Bet vėlgi – viską lemia maža mūsų meno ir kultūros rinka. Beje, labai gaila, kad mūsų medijose nunyko tiriamosios žurnalistikos žanras.

O kas gi yra muzikos kritika, recenzavimas? Taip pat tam tikros srities tiriamoji žurnalistika. Tačiau kai didžiojoje žiniasklaidoje žurnalistika tampa viešaisiais ryšiais arba kieno nors knakcijimu pagal politinį užsakymą, natūralu, kad tai pereina ir į meno sritį. Atlikėjams linkiu, kad kūrybinis vanduo neužsistovėtų.

– Ar dabar rinktumėtės studijuoti muzikologiją?

– Vakaruose taip, bet ne Lietuvoje.

Mūsų dėdžių, tetų ir draugų krašte nesi laisvas, turi kam nors atidirbinėti ir tarnauti – čia prisiminčiau Lietuvos kultūros tarybos pinigų skirstymą.

Neteigiu, kad Vakaruose nėra tokių

Muzikos barai / 87

IŠ ARTI instrumentus į šalį – trylikai metų.

Supratau, kad investuoju labai daug, o už koncertą sumokama vos 200 litų.

Lėmė ne tik piniginiai dalykai – pajutau, kad nebegaliu realizuoti savęs.

Studijuoti teisę paskatino ir mama, sakydama, kad esu raštingas, tad kodėl nepabaigus teisės mokslų? Taigi baigiau M. Romerio universitetą ir 2006-aisiais pradėjau dirbti advokato padėjėju. Į teisę pasukau norėdamas susikurti veiklos alternatyvą. Paskui natūraliai, įgydamas naujų kompetencijų, profesinės patirties, pradėjau veikti ir kultūros politikos srityje.

– Ir tikrosios politikos – buvote Lietuvos socialdemokratų sąjungos kandidatas į Seimo narius. Kuo Jums artima ši politinė ideologija?

Po paskutinio vasaros ciklo „Vox organi cathedralis“ koncerto. Iš kairės: Agnė Petruškevičiūtė-Caldara, Diana Encienė, Tomas Bakučionis, Paulius Grigonis, Gražina Petrauskaitė, Indrė Gerikaitė, Eglrė Rudokaitė, Dovilė Savickaitė, Audra Telksnytė, Jurgita Kazakevičiūtė, Balys Vaitkus, 2018 m.

„Vox organi cathedralis“ koncerte

dalykų, bet jų visuomenė laisvesnė, sukuria daugiau prielaidų laisvai kūrybai ir menininko, recenzento nepriklausomumui.

PROFESINIS POSŪKIS – Baigėte studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir štai Mykolo Romerio universitete jau studijuojate teisę... Svajojote ir apie šią specialybę?

– Soliniai koncertai ir projektai su kitais muzikantais paskatino padėti

Muzikos barai / 88

– Lietuvos socialdemokratų sąjunga veikė kaip neparlamentinė partija, ji savo egzistenciją baigė 2014 metais.

Tai buvo nepatogi organizacija didžiajai socialdemokratų partijai. Man, kaip ir mano buvusiems politiniams bendražygiams, didžiausias autoritetas buvo ir yra Vasario 16-osios akto signataras Steponas Kairys, tikras demokratas Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius ir tarpukario Šiaulių burmistras Jackus Sondeckis (artimas Stepono Kairio bendražygis, šviesaus atminimo dirigento Sauliaus Sondeckio tėvas). J. Sondeckis dažnai didesnę savo burmistro algos dalį aukodavo vargšams šelpti, o Steponas Kairys kadaise yra pasakęs labai taiklią frazę: „Pasiskelbti socialdemokratu labai lengva, daug sunkiau juo iš tiesų būti.“ Šiandien tai taikytina ne tik socialdemokratijai, bet ir kitoms ideologijoms, nes dabar viešojoje politikoje vyksta visiška jų permaiša. Besiskelbiantys liberalais priiminėja autoritarinius sprendimus, konservatoriai ir socialdemokratai nukrypsta į visišką liberalizmą ir pan., tad sunku kritiškai nevertinti viešosios politikos...

– Kaip politikos ir teisės išmanymas Jums padeda siekti pokyčių muzikiniame gyvenime?

– Išmanymas padeda, bet vienas lauke – ne karys, reikia aktyvios bendruomenės. Nerimauju dėl Lietuvos muzikų sąjungos, nes dauguma jos narių viską stebi iš šalies, o keli žmonės kovoja dėl visos bendruomenės

gerovės. Stinga visuotinio sujudimo.

Tačiau galiu pasidžiaugti, kad fotografą Joną Staselį išrinkus Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentu vyksta daug gerų pokyčių visame meno kūrėjų organizacijų lauke.

– Kokioms organizacijoms priklausote Jūs?

– Pati seniausia organizacija, kuriai priklausau, – Lietuvos muzikų sąjunga. Buvau aktyviau įsitraukęs į Antakalniečių bendruomenės veiklą, vieną kadenciją buvau ir jos pirmininku. Nuo 2017 m. esu Nacionalinės vargonininkų asociacijos narys, nuo 2019 m. – Lietuvos teisininkų draugijos narys, tais pačiais metais su kolegomis įsteigėme Lietuvos advokatų padėjėjų asociaciją. Šalyje turime išties didelį būrį advokatų padėjėjų – apie 900.

– Kuo skiriasi advokato ir advokato padėjėjo pareigos?

– Geras klausimas. Pats pavadinimas „advokato padėjėjas“ pagal veiklos turinį yra visiškai netikslus ir ydingas, nes tarsi suponuoja pavaldumą advokatui. O juk padėjėjas vykdo iš esmės tas pačias funkcijas kaip ir advokatas, tik neturi advokato licencijos. Advokato padėjėjo profesinės veiklos esmė – konsultuoti, atstovauti fiziniam asmeniui ar įmonei teisiniuose reikaluose, teismuose.

Darbas įdomus tuo, kad turiu galimybę pasijausti reikalingas ir naudingas žmonėms. Tačiau problema ta, kad mūsų visuomenės teisinė kultūra, deja, yra žemo lygio. Dažnai žmonės ateina pas teisininką, kai parašas jau būna kur nors padėtas. Lieka tik paklausti, o kur jūs buvote anksčiau?

– Man atrodo, kad apie teisę kalbate emocionaliau negu apie muziką...

– Labai įdomus Jūsų pastebėjimas.

Gal todėl, kad per teisinę prizmę matau daugiau negatyvių, skaudžių reiškinių. Tačiau be teisės aš galėčiau gyventi, be muzikos – ne.

SMALSUMO SKILTELĖ – Muzika, teisė, politika… O laisvalaikio pomėgiai?

– Kalnų slidinėjimas, nuo 15-os metų. Čia tariu ačiū J. Tallat-Kelpšos mokyklos fortepijono dėstytojai Izolinai Zdanavičienei, kuri 1980-ųjų žiemą grupę mūsų, pirmakursių, išsivežė į

PASAULYJE Karpatų kalnus slidinėti. Nuo tada ir užsikrėčiau kalnų slidinėjimo liga.

– Kokia drąsi dėstytoja!

– Išties! Jeigu šiais laikais kas nors išvystų tokį vaizdelį, turbūt gautų šoką. Anuomet nebuvo nei tokio saugumo, nei geros įrangos, nei išlygintų trasų. Bet įspūdžiai liko visam gyvenimui...

– Kaip suderinate racionalųjį protą su jausmais? Klausimas kyla turint galvoje Jūsų profesijas ir veiklas.

– Sunkiai, bet tenka. Ta proga prisiminiau žydišką anekdotą: „Ну, как жизнь, Абрам?“ – „Да как тебе сказать, Изя. Жизнь как на корабле – тошнит, но плывёшь.“ („Na, kaip gyveni, Abramai?“ – „Kaip čia tau pasakius, Izia. Gyvenu kaip laive – pykina, bet plauki.“)

P. S. Praėjus vos savaitei po pokalbio su Tomu Bakučioniu Vilniaus arkikatedroje bazilikoje klausiausi jo atliekamos koncertų ciklo ,,Vox organi cathedralis 2021“ programos. Taip jau sutapo, kad tą dieną, liepos 8-ąją, Tomas šventė savo gimtadienį.

Koncerte skambėjo prancūzų kompozitoriaus Jacques´o Boyvino (1649–1706) Pirmojo tono siuita (Suite du premier ton) ir jo tėvynainio Camille´io Saint-Saёnso (1835–1921) Fantazija Es-dur.

Nepaprastai gera buvo klausytis didingos vargonų muzikos, kuri, užpildydama visą Arkikatedros erdvę, skverbėsi į klausytojų sielas. Žavėjo T. Bakučionio artikuliacinė švara, kūrinių interpretacija liudijo atlikėjo erudiciją, skirtingų epochų stilistikos išmanymą, bet kartu ir atlikimo laisvę.

Verta paminėti T. Bakučioniui asistavusią vargonininkę D. Savickaitę.

Po koncerto klausytojai plojo atsistoję, ir tai buvo įrodymas, kad atlikėjui tinka interviu pacituotas Leopoldo Digrio apibūdinimas: vargonininkas yra prizmė tarp vargonų, kompozitoriaus ir jo epochos stilistinių bei estetinių vertybių.

Linkime Tomui Bakučioniui ilgiausių metų ir su nekantrumu laukiame kitų pasirodymų. n

„VYRŲ GROJIMAS“ TORUNĖJE

Tam, kad nuo 2010 metų Lenkijos muzikos rinkoje egzistuojantis „Vyrų grojimas“1 aplankytų Mikalojaus Koperniko miestą, prie turo idėjos reikėjo pritaikyti klasikinės muzikos koncerto programą. Sujungti žinomą formulę ir savo vadovaujamo kolektyvo solistų talentą sugalvojo Torunės simfoninio orkestro direktorius Przemysławas Kempińskis. Šių metų kovo 12 dieną prestižinėje Jordankų kultūros ir kongresų centro salėje įvykusio koncerto pradžioje skambėjo Giuseppe Torelli Koncertas trimitui ir orkestrui D-dur, G. 28, solistas – nepaprastai talentingas trimitininkas Michałas Tyrańskis. Subtilus ir švelnus jo instrumento garsas, elegantiškas frazavimas klausytojams suteikė galimybę pasinerti į XVII amžiaus Bolonijos dvaro atmosferą. Iš ten, griežiant obojininkui Mateuszui Kubańskiui, klausytojai persikėlė į Neapolį – miestą, kuriame jaunasis Vincenzo Bellini sukūrė Koncertą obojui ir orkestrui Es-dur. Šis džiaugsmingas šokio pobūdžio kūrinys skambėjo tarsi orkestro tutti ir vieno geriausių Torunės simfoninio orkestro solistų dialogas – dainingas, žaismingas, kartais išraiškingas tembriniu požiūriu. Pastarojo kūrinio nuotaiką išlaikė ir daugiau kaip 40 metų su orkestru bendradarbiaujantis altininkas Krzysztofas Blekas. Jis pagriežė Johanno Nepomuko Hummelio Fantaziją altui ir orkestrui, op. 94. Šio austrų kompozitoriaus populiarių melodijų spalvinga pynė labai tiko „Vyrų grojimo“ programai, nes joje dera pramoga ir solidūs meniniai uždaviniai. Solisto ir jo kolegų orkestrantų skleidžiamą bendro muzikavimo džiaugsmą atliepus publikai, radau koncerto sąsajų su namų muzikavimo tradicija.

Tolesnei koncerto eigai virtuoziškumo suteikė Mateuszo Szwankowskio grojimas. Jis atliko Carlo Marios von Weberio Concertino klarnetui Es-dur, op. 26. Gera klarnetininko technika, gražūs piano epizodai, šilti tembriniai atspalviai, ramybė ir interpretacijos laisvumas sužavėjo klausytojus. Paskutinį koncerte skambėjusį kūrinį – Antoníno Leopoldo Dvořáko Koncertą violončelei h-moll, op. 104, – atliko Torunės muzikos mokyklos mokinys aštuoniolikmetis Dominikas Gawarkiewiczius, griežęs su dideliu malonumu.

Pasirodo, buvo verta būtent jam, mažiausiai koncertinės praktikos turinčiam muzikantui, patikėti sunkiausią tą vakarą skambėjusį kūrinį. Jaunojo menininko interpretacija buvo labai patraukli, joje atsiskleidė violončelininko talentas. Prie sėkmingo atlikimo labai prisidėjo dirigentas. Daugelį metų Torunėje būnantis Dainius Pavilionis nuo 2019 metų eina Torunės simfoninio orkestro meno vadovo pareigas. Šis profesionalus ir patyręs dirigentas visuomet siekia tobulo meninio rezultato. Šįkart menininkas pademonstravo, kaip diskretiškai, su dideliu dėmesiu niuansams ir kartu užtikrintai orkestras gali akompanuoti solistams. Dvořáko kūrinyje dirigentas atskleidė orkestro gyvybingumą, energiją ir skambesio grožį. Klausydamasi orkestro, prisiminiau, kad pirmojo „Vyrų grojimo“ koncertinio turo metu buvo pristatoma daina „Visi muzikai yra kariai“. Pastarasis pavadinimas idealiai tinka Torunės simfoninio orkestro koncertui apibendrinti, nes orkestras tarsi įšvirkštė publikai veiksmingą, muzikavimo džiaugsmo kupiną skiepą nuo pandeminės depresijos.

Gabriela UŁANOWSKA. „MĘSKIE GRANIE w Toruniu“, „Ruch Muzyczny“ Vertė Vera BADJANOVA 1 Taip vadinamas koncertinis turas, 2010 m. inicijuotas prekių ženklu „Żywiec“ žymimo lenkiško alaus gamintojų. Įvairiuose miestuose kasmet pasirodo žymiausi Lenkijos muzikai, nuo 2014 metų turo koncertams suburiamas orkestras. – Red. past.

Dainius Pavilionis prie Torunės simfoninio orkestro dirigento pulto

Muzikos barai / 89

IŠ ARTI

Muzikos barai / 90

Paveikslai groja simfoniją – Turbūt pats banaliausias klausimas: ar esate labiau kompozitorius, ar tapytojas?

– Dabar jau nežinau. Režisierius Oskaras Koršunovas juokaudamas sako, kad kompozitorius jau yra mano šalutinė profesija (juokiasi). O

Artis DZERVE (Latvija) nuotr.

ĮS I VA I Z D U O K I T E , K A D E S A T E N E A P ČI U O P I A M O J E T R I M A T ĖJ E E R D V ĖJ E , K U R I O J E S K A M B A 50 H E R C Ų D A ŽN I S , V I L N I J A SIELOS VIBRACIJOS, O APLINK SUSIDARO RADIOAKTYVUS FON A S . J ŪS B A N D O T E U ŽP I L D Y T I V I D I N Ę T U ŠT U M Ą I R S TA I G A AT PA ŽĮS TAT E ŽM O G Ų (S AV E ?), PA S I R O D ŽI U S Į TA R S I S A R E M O S S A L O S P E I Z A ŽE .

V I S A TA I V Y K S TA N E T E A T R O S C E N O J E , O ŽI ŪR I N T Į M E N I N I N K O A N TA N O J A S E N K O S PAV E I K S L U S . I R N E , ČI A N I E K A S N E S U PA I N I O TA : A N TA N A S – PA S A U LY J E ŽI N O M A S K O M P O Z I T O R I U S (K U R I A N T I S I R P O E Z I J Ą!), O G A L E R I J O J E „K U N S T K A M E R A “ E K S P O N U O T O J E PA R O D O J E „P S Y C H E “ J I S AT S I S K L E I D Ė I R K A I P L A B A I ĮD O M U S , G I L U S TA P Y T O J A S .

A P I E TA I – R A M U N ĖS VA I ČI U LY T ĖS P O K A L B I S S U M E NININKU, KURIO GYVENIMAS ĮS T R I G ĘS T R I K A M P Y J E TA R P M UZ I K O S , TA P Y B O S I R P O E Z I J O S .

Antanas Jasenka

man pačiam tiek muzikos, tiek tapybos svoriai gyvenime panašūs.

Galbūt esu labiau žinomas kaip kompozitorius, muzikos žmogus, bet viduje jaučiu, kad šios dvi nors ir skirtingos kategorijos užima panašią vietą ir viena kitą atsverdamos papildo. Turiu galvoje dar ir tai, kad

pasirinkau aliejinę tapybą kaip visai priešingą formą skaitmeninei muzikai. Aliejus verčia neskubėti, išlaukti, kad galėtum nubrėžti brūkšnį. Kartais, kai manęs klausia, per kiek laiko nutapau paveikslą, atsakau: per 10 minučių mintyse, bet reikia metų, kad tai perteikčiau drobėje.

– Muzika ir tapyba vieno menininko gyvenime – ne toks jau retas reiškinys, bet kai ieškojau Jums lygiaverčio kūrėjo, supratau, kad galiu įvardinti tik Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Ne dėl Jūsų kūrybos panašumo, bet dėl paties principo. Lietuvoje su muzika susiję tapytojai dažniausiai ją tik atlieka, o Jūs kuriate – ir muziką, ir dailę. Ar kada nors esate galvojęs apie tai?

– Visą laiką. Gal būčiau pasukęs į tapybą, bet Kėdainiuose, kuriuose prabėgo mano vaikystė, nebuvo dailės mokyklos, tad teko eiti į muzikos mokyklą, kurioje sutikau nuostabią mokytoją Olgą Lukšienę. Ji pastebėjo mano polinkį į tapybą, tad kai nesisekdavo groti, pavyzdžiui, Bacho fugų, ji liepdavo man jas piešti.

Aš nepabėgau nuo savęs: ir muzikoje, ir tapyboje darau tai, kuo gyvenau, eksperimentavau ir ką dariau dar vaikystėje. Tik dabar turiu daugiau žinių ir patirties.

– Kiek muzikos yra Jūsų paveiksluose?

– Turiu tokią taisyklę: muziką tapau, o tapyba man turi skambėti. Tai

Antanas Jasenka. „Trys žuvys stebi saulėlydį“, 2021 m.

Antanas Jasenka. „Šv. Jono galva už du gramus kokaino“, 2021 m.

Muzikos barai / 91

IŠ ARTI nėra dizainas ir kompozicija – tapyba skamba per spalvas, formas, vidinę konstrukciją, o muzika turi „atsitikti“ laike, linijoje, garsų potėpyje.

– Ką „groja“ Jūsų tapyba?

– Simfoniją, masyvų žanrą. Tapyboje tai išreiškiama per mintį, idėją, esmines problemas. Jos mano kūryboje išties suskamba kaip simfonijoje – gali ryškiai, o gali ir taip subtiliai, kaip Claude´o Debussy pirmoji Noktiurnų dalis „Debesys“.

Didžiausią įtaką daro teatras – Esate minėjęs, kad Jūsų muzikinį skonį vaikystėje formavo džiazas – augote su Thelaniouso Monko, Mileso Daviso, Louis Armstrongo muzika. O į kieno paveikslus teko žiūrėti?

– Kai dar buvau vaikas, kartą vienas mano giminaitis, šviesaus atminimo fotografas Rimas Daukša, nusivežė į Maskvos Tretjakovo galeriją, kurioje pamačiau daugelį autorių – pradedant Ivanu Aivazovskiu ir baigiant Henri Matisse´u. Man tai padarė tokį didelį įspūdį, kad mes grįžome į Lietuvą, o aš tarsi likau ten, toje galerijoje. Įspūdį tada darė ir dabar daro lietuvių dailė. Šiandien man nepaprastai įdomi scenografo Gintaro Makarevičiaus tapyba, taip pat Arvydo Šaltenio, Lino Katino, Eglės Karpavičiūtės darbai. Visada yra iš ko mokytis.

– Kokie žmonės Jus formavo kaip asmenybę?

– Mokytojai ir tėvai, kurie man, piešti pradėjusiam aštuonmečiui, anuomet, kai visko buvo sunku gauti, per pažįstamus sugebėjo nupirkti didelę dėžę aliejinių dažų. Beje, aš tą dėžę labai saugojau ir gal tik pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais pabaigiau – yra darbų, nutapytų būtent tais, vaikystės, aliejiniais dažais.

Muzikos mokykloje didelį poveikį darė minėta mokytoja O. Lukšienė, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje – dėstytoja Vita Karužaitė, išmokiusi disciplinos. Paskui pasaulėžiūrą ne tik man, bet ir daugeliui studentų suformavo Muzikos ir teatro akademijos profesorius Rimantas Janeliauskas, kompozicijos dėstytojai Osvaldas Balakauskas ir Vytautas Laurušas.

– O dabar, kai, tiesą sakant, kuriate tarp žvaigždžių, ar kas nors dar daro Jums įtaką?

Muzikos barai / 92

– Turbūt labiausiai – teatro žmonės, su kuriais aš pats ir užmezgiau ryšį. Kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją, gatvėje pamačiau šviesaus atminimo režisierių Eimuntą Nekrošių ir priėjęs pasakiau, kad noriu jam rašyti muziką. Jis sako: „Užeikite kada“. Aš neužėjau, bet 2018 m. mes pirmą ir paskutinį kartą dirbome kartu – statėme spektaklį „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną Klaipėdos dramos teatre. Tada jis prisiminė, kad prieš daugybę metų buvau prie jo priėjęs.

Pažintis su kitu man įtaką padariusiu režisieriumi O. Koršunovu taip pat prasidėjo panašiai. Aš nuėjau pas jį ir pasakiau: „Noriu Tavo teatrui kurti noise music (triukšmo muziką).“ Kartą buvau pakviestas, pradėjome bendradarbiauti, ir tai vyksta iki šiol.

Išties teatras ir jame kuriantys menininkai daro poveikį – kaip ir aš jiems. Tai natūralu: kurdamas muziką teatrui privalau atidėti į šoną savo ego ir kartu išlaikyti identitetą. Tapyti gali ką nori, o teatre iš tavęs reikia tik tiek, kiek reikia.

Kūrėjas – pats sau didžiausias kritikas: savęs neapgausi!

– Vadinasi, kompromisų tapyboje yra mažiau?

– Gyvenime turėjau vienintelį užsakymą už pinigus – nutapyti portretą. Žmogus patenkintas išsinešė darbą, bet aš pajutau, ką reiškia prisiderinti. Juk užsakovas vis tiek nori matyti atpažįstamą ir gražiai nutapytą asmenį, o aš tapau šiek tiek kitaip, nors ir atpažįstamai – tai gali būti žmogus, būtybė, pavyzdžiui, kad ir žuvies veidu.

Tapyboje tikrai yra mažiau kompromisų, nes čia dirbu vienas. Teatre – su daugybe žmonių. Bet jei ten pakviečia, tai jau esu pagerbtas: vertinama mano nuomonė, gebėjimai ir greitas, tinkamas rezultatas.

– O kaip tapyboje? Kada ten menininkas jaučiasi pagerbtas?

– Tikriausiai panašiai – kai tave susiranda tokia galerija kaip „Kunstkamera“ ir pasiūlo surengti parodą.

– Ar Jums svarbi kritikų nuomonė?

– Ne. Kritikai rašo pagal savo tu-

rimą patirtį ir supratimą. Ji nebūtinai menka, bet gali nesutapti mūsų pasaulėžiūros, tam tikrų dalykų suvokimas ir t. t. Pats geriausiai matai ir girdi, ką padarei ne taip. Gal kam nors tai bus gražu, bet savęs neapgausi. Niekada nerodau savo tapytų paveikslų ir negroju savo muzikos, jei pats turiu abejonių.

– Esate sakęs, kad menininkas per gyvenimą įgyvendina vieną idėją.

– Taip, nes reikia tapyti save, tai, kas tave jaudina, kaip tu jautiesi, kaip matai pasaulį. Kūrinys tik taip įgyja tikrąją vertę. Juk negali sakyti: „Man vis tiek, bet čia pakalbėsiu, pavyzdžiui, apie meilę.“ Niekas tuo nepatikės.

– O kokia Jūsų idėja?

– Mano tapybos personažas yra šiandien gyvenantis žmogus. Aš vaizduoju, koks jis, ką patiria ir kas yra aplink jį. Gyvenimas nėra džiugus, lengvas, kol kas laimi blogis. Jis net gėrį sugeba paversti blogiu. Kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu kuriame Shakespeare´o „Otelą“, kur būtent apie tai ir kalbame.

Mūzų medžioklė ir šiuolaikinės metaforos – Jūsų kūryboje daug kodų, ypač – pavadinimuose. Kodėl šią parodą pavadinote „Psyche“?

– Tai – skambesio dalykai: žodyje „psyche“ y ir e skamba kaip garso architektūra. Be to, žodis „psyche“ graikų kalboje reiškia sielą – tai, kas neapčiuopiama ir apie ką tapau.

– Graikų deivė Psychė turi įvairių raiškos formų – šešėlio, drugelio, paukščio, mergaitės. Parodoje jų nėra, bet ryškus žuvies leitmotyvas. Gal paveiksle „Three fish watch the sunset“ (Trys žuvys žiūri į saulėlydį) į saulėlydį vis dėlto žiūri ne žuvys, bet mergaitės?

– Tai yra tos trys mūzos – muzika, dailė, poezija, kurias sudėtinga sugauti kaip žuvį. Ji gali būti pagauta, o gali būti ir laisva.

Man labai imponavo ta (ne)pagavimo akimirka – kaip menininkas medžioja paveikslą. Aš kiekvieną dieną kantriai einu į studiją ir mėtau meškeres, laukiu tos žuvies. Paveikslo reikia laukti – jis turi ateiti. Negaliu praleisti to momento: reikia budėti, būti pasiruošusiam, nes žuvis gali bet kada

užkibti. Pagavimo momento – kaip ir saulėlydžio ar tų 50 hercų – negali pačiupinėti. Tai neapčiuopiama akimirkos būsena tarsi spragtelėjimas pirštais, bet staiga imi ir pačiumpi.

Beje, žuvies leitmotyvas labai ryškus ir krikščionybėje.

Šiandien gali būti parduotas ir už eurą, o pakartas – už mintį ar žodį.

Bet taip buvo visada. Šia prasme niekas nesikeičia.

Tuštuma, kuri užpildo erdvę – Jūsų tapyba įdomi ne tik temų, bet ir žanro požiūriu: abstrakcijos, peizažai ir lietuvių ne itin mėgstamas portretas...

Bet kitoks – tuštumos portretas.

– Jūs tikintis?

– Tarybiniais laikais niekas daug neaiškino, aš pats priėjau prie to – mano bažnyčia yra dažai, garsai, paskui puikūs santykiai su artimaisiais, draugais.

Save laikau tikinčiu, tik kokia abstrakcija aš tikiu? Universumu? Metafora? Kitų pasakytomis tiesomis?

– Aš manau, kad daugybė žmonių patiria tą tuštumos būseną, ieškodami atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę. Jos nėra – yra tik tuštuma, kurią mes užpildome prasme. Juk kasdien keltis septintą, išgerti karšto vandens ir vitaminą D, pusryčiauti pusę dešimtos, tada groti gamas ir pan. iš esmės yra beprasmiai dalykai – galima juk negerti nei to karšto vandens, nei vitaminų. Bet mes kiekvienas užpildome tuštumą dalykais, kuriuos suvokiame kaip prasmę.

Tuštuma būna ir vidinė, kurią reikia užpildyti. Tai – praradimai, mirtys, vienatvė, nereikalingumo jausmas ir pan.

Pagaliau kiekvienas turi užpildyti savo tuščią dieną savimi. Kuo užsipildysi ir kuo būsi šiandien? Juk nuo to priklausys, kaip elgsiesi, kalbėsi. Tas tuščios erdvės pildymas yra kūryba.

O toliau, kai į tą nutapytą tuštumą žiūri žmogus, atsiskleidžia erdvės būvis – čia jau galima fantazuoti. Ir kiekvienas tai darys savaip – gal ma-

tys tą tuštumą, o gal jau bus iš jos išėjęs. Žiūrėjimas į paveikslą vis dėlto yra patirčių visuma. Esu tai išbandęs muzikoje, vienoje operoje, kurioje ne žiūrovas stebėjo operą, bet pati opera – su visais mano kurtais muzikiniais personažais – žvelgė į žiūrovą. Kas į ką žiūri? Paveikslas į tave ar tu į jį?

Didelis klausimas.

– Aliejus ir drobė, pastelė ir popierius. Kodėl tokie pasirinkimai ir ką teikia tokie deriniai?

– Popierius man yra pieštukas – su juo galima padaryti tai, kas paskui atsiduria drobėje. Pastelė – jau žingsnis į aliejų, ir ji man labai patinka. Gal taip atsiskleidžia tam tikras mano naivumas?

Aš jaučiuosi nesuvaržytas ir už tai turiu dėkoti teatrui: jis mane atrišo ir paleido, nes ten nėra žodžio „negalima“.

– Kokius savo muzikos kūrinius rekomenduotumėte klausyti žmonėms, kurie žiūrės į Jūsų paveikslus?

– Apie tai negalvojau, nes žmogus tikriausiai klausysis to, ko pats nori klausytis. Aš tik stengiuosi, kad mano paveikslai skambėtų. Tai jau ir tampa muzika.

– Ačiū už pokalbį.

n

Parodos plakatas

– Tai, matyt, Jums ir leidžia krikščioniškus siužetus atskleisti per šiuolaikinius, kartais provokuojančius įvaizdžius, pavyzdžiui, matomus paveiksle „The head of St. John for two grams of cocaine“ („Šv. Jono galva už du gramus kokaino“).

– Aš neturiu tikslo provokuoti, bet taip jau išeina palietus jautrias temas: Kristus buvo parduotas už trisdešimt sidabrinių, o šiandien tai gali įvykti ir už gramą kokaino.

Artis DZERVE (Latvija) nuotr.

Manau, kad teikiant viešumon naują muzikos kūrinį ar nutapytą paveikslą turbūt didesnio tikėjimo nė negali būti. Išdrįsti teikti, kad kiti išgirstų, pamatytų, – tam savyje reikia turėti daug tikėjimo.

Deja, pamatuoti žmogaus tikėjimą nėra galimybės… Čia kaip tie 50 hercų, kuriuos jauti.

Antanas Jasenka savo studijoje

Muzikos barai / 93

ATEINAME

Arfos menas – iš kartos į kartą Pokalbis su arfininke Aiste Baliunyte

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

T

ikriausiai nėra didesnės padėkos pedagogui kaip jo mokinio laimėjimas prestižiniame konkurse. Tokią padėką už meistriškumo pamokas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro arfininkei Aistei Baliunytei išreiškė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 8 klasės mokinė Giedra Julija Tutkutė, šiais metais lai-

mėdama pirmąsias vietas Tarptautiniame arfininkų konkurse „Glowing Harp“ (Charkovas, Ukraina) ir Vokietijos arfininkų draugijos konkurse.

Ukrainoje jaunoji atlikėja pelnė dar ir specialųjį prizą – arfą.

A. Baliunytė prisimena pirmą susitikimą su būsima mokine: „Mūsų pažintį labai gerai apibūdina viena nuotrauka, kur po mano, tuo-

met dvyliktokės, koncerto M. K. Čiurlionio menų mokykloje ketverių su puse metukų Giedra JuArfininkė Aistė Baliunytė ir jos mokinės Giedros Julijos Tutkutės padėka ir diplomai

Muzikos barai / 94

lija sėdi man ant kelių su mažyte bardų arfa. Taigi galima sakyti, kad pažįstu ją visą gyvenimą – mačiau, kaip pradėjo groti, stebėjau jos augimą, išdykavimus prie arfos, o grįžusi iš Paryžiaus pamačiau jau visai brandžią jauną muzikantę. Tikrai neperdedu vadindama Giedrą labai talentinga ir perspektyvia arfininke, turinčia puikią pirštų techniką ir išlavintą muzikos pajautimą. Taip pat žavi ir jos improvizaciniai gebėjimai bei mokėjimas susikoncentruoti reikiamu momentu. Dar ji turi puikią mamą Jolitą Mikalkevičiūtę, labai palaikančią Giedrą jos muzikinėje kelionėje.“ Keturiolikmetė G. J. Tutkutė ne tik skambina arfa, bet ir kuria muziką, ji yra

pelniusi ne vieną apdovanojimą abiejose srityse. Jaunoji kūrėja praėjusiais metais pelnė antrą vieta II tarptautiniame Kazachų nacionalinio menų universiteto kompozitorių konkurse „New Music Generation“ už kamerinę kompoziciją, pirmą vietą ir geriausio atlikėjo diplomą XI nacionaliniame moksleivių muzikos kūrinių konkurse „Mano nata“.

Kai Aistė Baliunytė buvo Giedros amžiaus, jos muzikavimas taip pat buvo įvertintas: ji tapo pirmąja lietuvių arfininke, įrašiusia kompaktinę plokštelę. „Plokštelę įrašiau 2007 m.

Japonijoje. Tuomet tai atrodė ypač reikšminga. Kai „International King Records Inc.“ pasiūlė programą ir projekto pavadinimą „Harp Revolution“, man buvo 14 metų“, – pasakoja atlikėja. Be to, A. Baliunytė taip pat mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau – Paryžiaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, studijavo Nacionalinėje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje. Kas žino, galbūt ir jaunoji arfininkė G. J. Tutkutė paseks savo mokytojos pėdomis ir gyvenimą susies su arfos menu.

Su Aiste Baliunyte kalbamės apie pedagoginį darbą, skirtingas arfos mokyklas bei ką tik pasaulį išvydusius dvynukus.

– Kas Jus labiausiai žavi pedagoginiame darbe, o kas kelia tam tikrų iššūkių?

– Pedagoginis darbas mane be galo įkvepia ir pripildo, neabejotinai praturtina mano pačios grojimą. Jau mokydamasi Paryžiuje prieš dešimt metų pradėjau mokyti kitus ir tai darau iki šiol. Šiuo metu dirbu tik privačiai, turiu tris mokinius.

Didžiausias iššūkis, sakyčiau, yra perteikti mokiniui savą kūrinio viziją, kartu paliekant vietos jo paties mintims ir interpretacijai. Būtent kiekvieno mokinio atlikimo autentiškumas man yra viena svarbiausių pedagoginių užduočių.

– Kokias svarbiausias pamokas perėmėte iš savo pedagogų, tarp jų ir a. a. mamos Jolantos Baliunienės, buvusios LNOBT arfininkės?

– Muzikos atlikėjai, kaip ir profesionalūs sportininkai, aukštą lygį gali pasiekti tik nuosekliu kasdieniu darbu. Nėra jokios paslapties – šitai tikriausiai išmokau iš savo a. a. mamytės dar vaikystėje per vasaros atostogas vežiojantis arfą į kaimą pas močiutę, kad galėčiau kasdien miklinti pirštukus. O mokydamasi Paryžiaus muzikos konservatorijoje išmokau klausytis tylos grojimo metu, supratau muzikinių pauzių reikšmę.

– Prašyčiau palyginti arfos dėstymą Prancūzijoje ir Lietuvoje.

– Prancūziška arfos mokykla laikoma viena ryškiausių pasaulyje, turinti labai stiprias dėstymo tradicijas. Daug dėmesio skiriama kūrinio interpretacijai, spalvoms, dinaminiams niuansams. Lietuvoje mokymo skambinti arfa tradicija nėra sena, ji atėjusi iš rusiškos arfos mo-

kyklos. Šioji pasižymi intensyviu technikos lavinimu, sodriu garsu bei skambių akordų išryškinimu. Tačiau gerai, kad šiandien mūsų jaunos arfininkės turi galimybę studijuoti įvairiose pasaulio šalyse, susipažinti su skirtingomis arfos mokyklomis ir grįžusios savo žinias pritaikyti bei jomis dalintis Lietuvoje.

– Kuriuos muzikus laikote savo autoritetais?

– Gal nuskambės per drąsiai, bet manau, kad autoritetų neturiu. Nors yra nemažai atlikėjų, kuriuos vertinu, žaviuosi jų muzikalumu, kūrinių interpretacijomis, technika, džiaugiuosi jų pasiekimais, tačiau į juos žiūriu labiau kaip į kolegas, bendraminčius, siekiančius bendro tikslo ir priklausančius paslaptingai muzikantų „sektai“. Visi jie puikiai išmano to nematomo darbo kainą, kartais žmogiškai klysta virdami tame pačiame muzikiniame burbule. Vis dėlto norėtųsi išskirti savo profesorę Isabelle Moretti – labai vertinu jos grojimo stilistiką, taip pat arfininką Alexanderį Boldachevą (Aleksandrą Boldačiovą) už jo kompozicijas, idėjų inovatyvumą ir puikią techniką bei legendinę pianistę Marthą Argerich, visai neseniai paminėjusią 80-ąjį gimtadienį, bet vis dar žavinčią virtuoziškumu.

– Kokia muzika Jums mieliausia?

– Turbūt labiausiai širdį atgaivina kamerinė muzika. Tai dialogas tiek tarp žmonių, tiek tarp instrumentų, reikia gebėti rasti bendrą kalbą, kartu išgyventi scenos jaudulį. Su fleitininku Vyteniu Gursčiu įkūrėme duetą „H2F“, ateityje labai norėčiau turėti ir tokios sudėties ansamblį kaip Paryžiaus instrumentinis kvintetas (Quintette instrumental de Paris).

– Kokie reikšmingiausi pastarųjų metų profesiniai projektai ir įvykiai?

– Labai svarbus praėjusių metų įvykis – LNOBT orkestro arfų grupės koncertmeisterio pozicija, kurią laimėjau rugsėjo mėnesį vykusiame konkurse. Neabejoju, kad šis darbas bus viena reikšmingiausių patirčių net ir ateinančiais metais, grįžus iš motinystės atostogų.

Džiaugiuosi būdama edukacinio projekto „Muzika mažoms ausytėms 2“ kolektyvo dalimi, nes pavyko su muzika supažindinti pačius mažiausius klausytojus tiek Vilniuje, tiek Lietuvos regionuose. Taip pat verta paminėti spalio mėnesį įvykusį koncertą „Vakaro malda“ Kauno Jėzuitų

bažnyčioje, kuriame arfa skambėjo net keturiose lietuvių kompozitorių kūrinių premjerose, taip pat mūsų „H2F“ dueto pasirodymą Klaipėdos koncertų salėje.

Galiu tik apgailestauti, kad pastarieji metai dėl pandemijos visame pasaulyje buvo gana skurdūs kultūros prasme, beveik visi suplanuoti renginiai ir koncertai perkelti ar visai atšaukti. Pavyzdžiui, „H2F“ dueto koncertas, dar lapkritį turėjęs įvykti Gariūnų kultūros ir verslo centre, taip ir neįvyks, nes koncertų salė uždarė savo duris klausytojams.

– Ar neseniai gimę dvynukai ilgam nesustabdys Jūsų profesinės veiklos?

Kada ketinate grįžti į sceną?

– Manau, kad suderinti dviejų mažylių auginimą su intensyvia koncertine veikla būtų tikras iššūkis, tad daug koncertų neplanuoju, be to, labai norisi pasidžiaugti išlaukta motinyste. Keletą pastarųjų mėnesių gyvenimas pasiūlė man pailsėti nuo arfos, tad pirmąkart per 22 metus padariau tokio ilgio pertrauką. Neabejotinai gyvenimo ritmas ir tempas kol kas visai pasikeitęs, teko atsisakyti ne vieno koncerto bei projektų pasiūlymų, tačiau kartu suteikė galimybę pailsėti ir grįžti prie instrumento su naujais pojūčiais ir idėjomis. Vis dėlto labai ilgai „atostogauti“ be koncertinės veiklos neplanuoju – vasarą jau dalyvausiu keletoje privačių švenčių, į rudenį iš vasario mėnesio perkeltas koncertas su Valstybiniu Vilniaus kvartetu Paliesiaus dvare.

– Kaip manote, ar kreipsite savo mažylius muzikos keliu?

– Šiuo metu prasmingiausia atrodo vaikus lavinti kuo įvairiapusiškiau, supažindinti su daugeliu sričių, žinoma, ir su muzika, kad jie turėtų bent jau bendrą muzikinį išsilavinimą, o paūgėję patys galėtų pasirinkti, kas jiems arčiau širdies.

Be abejo, muzika mažylius lydėjo jau nuo pirmųjų dienų pilvelyje, tad labai nenustebčiau, jeigu ji būtų artimas širdžiai gyvenimo kelias. Juolab kad genetiškai perdaviau jiems tiek jų močiutės a. a. arfininkės Jolantos Baliunienės, tiek savo pačios žinias ir meilę muzikai. O ar bus profesionalai, ar mėgėjai, parodys gyvenimas.

– Dėkoju už pokalbį.

n

Muzikos barai / 95

NAUJI LEIDINIAI

Svingas –

lengvai ir žaismingai

Pokalbis su džiazo dainininke ir pedagoge Vita Rusaityte

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

N

eseniai knygynuose pasirodė džiazo muzikantų ir pedagogų poros – vokalistės Vitos Rusaitytės ir trombonininko Skirmanto Sasnausko – vokalinio lavinimo metodinė priemonė „Svingas lengvai ir žaismingai“. Tai – 9 smagių vokalinių pratimų ir 4 bliuzo improvizacijų bei ritminių pratimų rinkinys. Leidinyje teigiama, kad Lietuvos muzikinės kultūros ištakos glūdi turtingoje liaudies kūryboje ir klasikinėje muzikoje, tačiau „praeitame šimtmetyje į Lietuvos klausytojų fonoteką drąsiai įsiliejo įvairūs afroamerikietiškos muzikos kilmės stiliai, vienas jų – džiazas. Vienas svarbiausių džiazo muzikos stilių yra svingas. Jam būdingi išraiškos elementai dažnai kontrastuoja su Vakarų Europos klasikinės muzikos dėsniais, todėl, norintiems dainuoti šią muziką, reikalingos papildomos muzikinės studijos.“ Autoriai pabrėžia, kad mokytis dainuoti svingo stiliumi galima tiek nuo mažų dienų, tiek vyresniame

Muzikos barai / 96

amžiuje, todėl metodinės priemonės turinys yra pritaikytas ir mažiems, ir jau įgudusiems muzikams.

Plačiau apie leidinį ir savo muzikinę veiklą pasakoja džiazo ir populiariosios muzikos dainininkė, pedagogė, aranžuotoja ir kompozitorė, Lietuvos muzikų sąjungos narė Vita Rusaitytė.

– Leidinyje „Svingas lengvai ir žaismingai“ minite, kad jo atsiradimą lėmė Jūsų dukros muzikavimas.

– Leidinį sukūrėme kartu su Skirmantu Sasnausku. Abu esame sukaupę nemažai pedagoginės patirties, o karantinas suteikė laiko išteklių bent daliai šios patirties susisteminti.

Esame labai dėkingi Lietuvos kultūros tarybai, kurios finansinė parama leido įgyvendinti šį projektą. Tačiau, kaip ir minėjote, leidinio pobūdį vis dėlto lėmė mūsų dukra Gabrielė ir jos įgimtas poreikis dainuoti. Praktiškai nebūna minutės, kad ji neniūniuotų kokios nors melodijos – ar iš animacinio filmuko, ar iš muzikinio filmo, ar šiaip ką nors pati kuria, improvizuoja. Remiantis ilgamete pedagogine patirtimi bei muzikuojant su dukra ir gimė šis leidinys.

– Koks pagrindinis jo tikslas?

– Tai metodinė džiazinio vokalo priemonė. Norėjome jaunuosius dainininkus supažindinti su svingo stilistika pasiūlydami lengvų ir žaismingų praktinių priemonių – prasidainavimo, ritminių pratimų, bliuzinės improvizacijos. Pateikiame įvairaus sunkumo užduočių nuo lengvučių priešmokyklinio amžiaus vaikams iki sudėtingų improvizacijų, apimančių platų diapazoną ir reikalaujančių nemenko profesinio pasirengimo. Pastarosios skirtos pažengusiems, didesnių ambicijų turintiems dainininkams.

Leidinys novatoriškas, nes užduotims atlikti pasitelktas ir lietuviškas tekstas – parinkti lietuviški žodžiai, pagal skambesį artimi tradicinei džiazinio vokalo scat technikai. Be to, prie kiekvieno prasidainavimo pratimo, skirto mažiesiems, siūlomi žaidybiniai elementai, padėsiantys pedagogui išlaikyti vaikučių dėmesį. Toks sprendimas sudaro galimybę geriau integruoti svingo vokalinės muzikos mokymą į pačių mažiausiųjų muzikinį ugdymą. Leidinyje yra ir fonogramų bei įdainuotų pavyzdžių. Fonogramas įgrojo profesionalus džiazo pianistas Richardas Banys, vokali-

populiariosios muzikos konferencijose, vokaliniuose mokymuose, vykstančiuose įvairiose Vakarų Europos šalyse. Tačiau ne mažesnę įtaką daro ir nuolatinis bendradarbiavimas su vokalo kolegomis tiek Lietuvoje, tiek už-

– Nors pedagogine veikla tiek aš, tiek Skirmantas Sasnauskas užsiimame daug metų, tačiau tik per karantiną sumąstėme tokia forma pasidalinti savo patirtimi. Dienos šviesą leidiniui išvysti padėjo leidykla „Muzikija“.

Labai džiaugiamės, kad knygelė iliustruota dailininko Simono Gutausko piešiniais ir fotografo Vytauto Suslavičiaus nuotraukomis.

– Ar planuojate parengti daugiau panašių leidinių?

Vita Rusaitytė

nius pavyzdžius įdainavome kartu su Skirmantu Sasnausku.

Lietuvoje tokio tipo metodinių priemonių labai trūksta. Tikimės, kad leidinys bus pagalba mokytojams, padės praturtinti pamokų turinį.

– Iš kur semiatės vokalo žinių ir kuo rėmėtės kurdama šią metodinę priemonę?

– Vokalo žinių semiuosi nuolat.

Tiesioginiu būdu jų įgyju džiazo ir

sienyje. Be to, esu žmogus, nemėgstantis monotonijos, todėl mokydama dainuoti ieškau vis kitų būdų tikslui pasiekti. Taip ir gimsta nauji pratimai. Na, o kuriant šią metodinę priemonę, ypač jos dalį, skirtą mažiesiems, mums su Skirmantu padėjo ankstyvojo muzikinio ugdymo specialistė, edukacinių knygų autorė Sonata Latvėnaitė-Kričenienė.

– Atrodo, tai pirmasis Jūsų tokio pobūdžio leidinys.

– Šūsnys įvairiausių pratimų, susikaupusių per vestus seminarus bei meistriškumo kursus, lyg ir kužda poreikį juos išleisti. O galvoje taip pat kirba visokiausių idėjų. Kai kurios jau skinasi kelią į dienos šviesą, tik laiko stoka ir finansinės galimybės ne visada leidžia įgyvendinti sumanymus. Bet planuose yra bent du nauji leidiniai.

– Prašyčiau plačiau papasakoti apie save. Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?

– Mano sieloje muzika buvo nuo pat pirmos akimirkos, kurią aš prisimenu. Tačiau profesionalus kelias prasidėjo gerokai vėliau: mokykloje visai mielai mokydavausi matematikos, nevengdavau dalyvauti olimpiadose. Tačiau širdis vis tiek nukreipė gyvenimą keliu, kuriuo labai džiaugiuosi. Profesionalų kelią pradėjau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje (tuometėje aukštesniojoje mokykloje), ten įgijau choro dirigento specialybę. Esu be galo dėkinga šiai mokyklai – ji man paklojo tvirtą muzikinį pamatą.

– Kodėl pasirinkote būtent džiazą ir populiariąją muziką?

Skirmantas Sasnauskas ir Vita Rusaitytė

– Dar studijuodama Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, pradėjau dainuoti Artūro Noviko džiazinio vokalo grupėse „Jazz Island“ ir „Jazz Land“. Tai buvo nuostabi pažintis su džiaziniu vokalu.

Muzikos barai / 97

NAUJI LEIDINIAI Susidomėjusi šia muzika, mielai laisvalaikį leisdavau konservatorijoje, buvusiame Estradinės muzikos skyriuje (dabar – Populiariosios muzikos metodinė grupė). Tokiu būdu mano supratimas apie džiazo muziką vis plėtėsi, o muzikinis išsilavinimas tapo visapusiškesnis.

Baigusi J. Tallat-Kelpšos konservatoriją pasukau džiazo keliu – mokslus tęsiau Klaipėdos universitete, kur buvo tuomet vienintelės Pabaltijyje džiazo muzikos studijos. Kartais pati savęs klausiu, kodėl pasirinkau džiazą, nes labai mėgstu ir klasikinę muziką. Manau, kad mane džiazas priviliojo laisve bei interpretacinėmis galimybėmis. Improvizacija – tai tokia erdvė, kurią kiekvienas menininkas užpildo remdamasis savo įvairialype gyvenimo patirtimi. Ji visada gyva ir visada kintanti. Tai mane ir žavi.

Plečiant savo muzikinę veiklą, susipažįstant su įvairiomis vokalo technikomis į mano muzikinį gyvenimą atėjo ir kiti vakarietiškos populiariosios muzikos žanrai – bliuzas, ritmenbliuzas, taip pat retro.

– Pas kokius pedagogus mokėtės?

Kokias svarbiausias pamokas iš jų perėmėte?

– Turėjau begalę puikių pedagogų.

Net sunku viską susisteminti, kiek iš jų išmokau. Bene ilgiausiai trunka galimybė mokytis iš savo vyro – džiazo muzikanto Skirmanto Sasnausko.

Su juo muzikuojame nuo 2003 metų.

Studijų metais neįkainojamų žinių bei praktinių patarimų man suteikė Steponas Januška, Pranciškus Narušis, Vytautas Grubliauskas ir grupė „Doudy Jazz Band“, Saulius Šiaučiulis, šviesaus atminimo Romualdas Malinauskas ir kiti. Už tvirtą muzikinį pagrindą esu be galo dėkinga Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos mokytojams. Vėliau didžiulę įtaką man padarė šviesaus atminimo Sigitas Giedraitis, jis mane formavo pedagogikos srityje. Na, o mano vokalo studijos ir toliau nenutrūksta – nuolatos konsultuojuosi su operos dainininke Aušrine Stundyte, tobulinuosi Vakarų Europoje vykstančiuose įvairiuose mokymuose, konferencijose. Ir dar norėčiau padėkoti savo studentams bei mokiniams, dėl kurių

Muzikos barai / 98

taip pat nuolatos tobulėju.

– Kiek laiko dirbate pedagoginį darbą? Kuo jus žavi muzikos pedagogika?

– Pedagoginį darbą pradėjau dar studijuodama magistrantūroje – 2004 m. mane pakvietė Vilniaus kolegija bei Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija dėstyti džiazo ir populiariosios muzikos vokalą bei improvizaciją. Man bendravimas su mokiniais ir studentais reiškia ne tik profesinį, bet ir asmenybės tobulėjimą. Su kiekvienu ugdytiniu stengiuosi surasti žmogišką ryšį, suprasti jo siekius, palaikyti jį sunkesnę akimirką ir skatinti tobulėti. Man patinka, kad turiu galimybę pažinti vis naują kartą, stebėti, kaip keičiasi jaunimas nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikų. Turiu pripažinti, kad jie yra laisvi, sąmoningi ir labai draugiški žmonės. Šiuo metu ir toliau dirbu Vilniaus kolegijoje bei J. TallatKelpšos konservatorijoje, pirmojoje nemažai metų vadovauju Ritminės muzikos katedrai, antrojoje – Populiariosios muzikos metodinei grupei.

Tai įpareigoja mane plačiau žvelgti į muzikos atlikėjo profesiją, gilintis į nacionalinius ir tarptautinius šios muzikos atlikimo standartus bei tendencijas.

– Jūsų biografijoje minima, kad pedagoginį darbą dirbote ir užsienio šalyse.

– Taip, esu dėsčiusi Anglijoje, Italijoje, Latvijoje, Suomijoje, Azerbaidžane. Dėstymas svečioje šalyje visada yra šioks toks iššūkis, nes reikia būti pasiruošusiam visiems lygiams. Tik susitikus su studentais paaiškėja tikrosios užduotys, tą pačią akimirką turi apsispręsti, kokią metodiką bei kokias praktines priemones naudosi.

Kartu yra be galo įdomu pažinti kitas kultūras, žmonių pasaulėžiūrą, pabendrauti su savo srities specialistais, padiskutuoti įvairiais mums visiems aktualiais klausimais.

– Ne tik dainuojate, bet ir kuriate, aranžuojate muziką. Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Kūryba, mano supratimu, yra visapusiška menininko gyvenimo patirtis, perteikiama naudojant konkrečiai meno sričiai būdingas raiškos prie-

mones. Manau, kad visi menininkai semiasi įkvėpimo iš mus supančio pasaulio. Tiesiog menininkai negali nekurti (šypsosi).

O aranžavimas – dar viena mano aistra. Ši kūrybos forma žavi galimybe suteikti kūriniui kitą gyvenimą, nuspalvinti jį naujomis harmonijos bei ritmikos spalvomis, žaisti instrumentų tembriniais tonais.

– Kuri kūrybos sritis Jums artimiausia?

– Manyčiau, kad aranžavimas. Tada pamirštu viską pasaulyje – jei pagauna įkvėpimas, galiu dirbti ištisomis naktimis, nepaisydama savijautos ar įsipareigojimų. Manau, tai būdinga visiems kūrėjams.

– Kokiuose įsimintinuose projektuose dalyvavote pastaraisiais metais?

– 2020 metais ėmėmės tarptautinio projekto su Latvijos muzikantais „Trombomania“. Muzikavome septyniese – Skirmantas Sasnauskas, Lauris Amantovs, Arkadijus Gotesmanas, Artis Orubs, Viktors Ritovs, Andris Grunte ir aš. Skambesys išsiskyrė tembriniu trombonų ir moteriško vokalo žaismu. Didelį dėmesį skyrėme etniniam abiejų tautų palikimui, jį integravome į programą, savitai aranžavome. Tai buvo išties didelis įvykis pandemijos laikotarpiu, nes spėjome ne tik parengti, surepetuoti programą, bet ir atlikome ją keliuose tarptautiniuose festivaliuose Latvijoje. Šiais metais, padedami Lietuvos kultūros tarybos, tęsiame šį projektą – įtraukiame trombonininką iš Estijos Eduardą Akuliną, rengiamės garso įrašams.

– Kokie Jūsų ateities planai?

– Pandeminė situacija daugumai menininkų bei pedagogų sujaukė planus. Ne išimtis ir aš. Tad planuoju atnaujinti neįvykusį dėstymo vizitą Estijoje. O šiuo metu kartu su Skirmantu Sasnausku esame tarptautinio Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių projekto „Trombomania“ kūrimo įkarštyje.

– Dėkoju už pokalbį. n

PRISTATYTA JURGIO KARNAVIČIAUS PIRMŲJŲ KVARTETŲ KOMPAKTINĖ PLOKŠTELĖ Gegužės 12 d. vakarą Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje buvo pristatyta Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) pirmųjų kvartetų – Nr. 1 g-moll, op. 1, ir Nr. 2 d-moll, op. 6, – kompaktinė plokštelė. Kompozitoriaus opusus įamžino Valstybinis Vilniaus kvartetas, bendradarbiaudamas su Suomijos įrašų leidykla „Ondine“.

2020 m. Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė (I smuikas), Artūras Šilalė (II smuikas), Kristina Anusevičiūtė (altas) ir Deividas Dumčius (violončelė) – minėjo 55-ąją savo gyvavimo sukaktį. Nors jubiliejinių iškilmių dėl karantino nebuvo, šventinis sezonas pažymėtas reikšmingais darbais. Praėjusį pavasarį Vilniaus kvartetas iš prestižinės Suomijos įrašų kompanijos „Ondine“ sulaukė užsakymo įrašyti keturis Jurgio Karnavičiaus kvartetus, kurie šiuolaikinei publikai beveik nežinomi, nes po kompozitoriaus mirties yra skambėję tik keletą kartų, atliekami Lietuvos ir Čiurlionio kvartetų. Ilgametis Vilniaus kvarteto narys violončelininkas prof. Augustinas Vasiliauskas prisimena, kad jie yra griežę Kvartetą Nr. 4, bet tikslus atlikimo laikas nėra užfiksuotas. Žinomos užsienio leidyklos dėmesys lėmė ir Vilniaus kvarteto puoselėjamos koncertų ciklų tradicijos tęstinumą. Vienas svarbiausių kolektyvo tikslų – klasikinės muzikos sklaida ir užmirštų partitūrų atskleidimas, tad 2020 m. pradėtas naujas koncertų ciklas „Atverk užmaršties vartus“, kuriuo siekiama publikai pristatyti visus Jurgio Karnavičiaus bei vėlyvuosius Ludwigo van Beethoveno kvartetus. Ciklo pavadinimą inspiravo rugsėjo 27 d. koncerte nuskambėjęs Onutės Narbutaitės Antrasis koncertas.

Dėl šalyje paskelbto karan-

tino antras ciklo koncertas 2020 m. lapkričio 28 d. buvo transliuojamas iš Filharmonijos Skaitmeninės salės. Buvo atlikti, o prieš tai ir įrašyti paskutiniai J. Karnavičiaus kvartetai – Nr. 3 ir Nr. 4. Na, o gegužės 12 d., trečiajame ciklo koncerte, skambėjo jau minėti du pirmieji kvartetai. Jų įrašus Vilniaus kvartetas padarė praėjusių metų pavasarį.

Rengiant J. Karnavičiaus kūrinių įrašus, Vilniaus kvartetui teko susidurti su partitūrų problema, nes ne visi kvartetai buvo atlikti Lietuvoje. Dalia Kuznecovaitė atskleidžia įrašymo aplinkybes: „Puolėme ieškoti partitūrų, o juk visos bibliotekos, muzikos centrai uždaryti... Pirmieji kvartetai Lietuvoje nebuvo atlikti, tad partitūrų ieškojome muzikos archyvuose, taip pat kreipėmės į kompozitoriaus anūką pianistą Jurgį Karnavičių. Trečiojo kvarteto spausdintos partijų versijos taip ir neradome, o rankraščio įskaityti buvo beveik neįmanoma, todėl nemažai laiko teko praleisti karpant atskiras eilutes iš partitūros ir klijuojant po taktą. Toliau – kasdienis daug valandų trunkantis pasiruošimas įrašams dėvint kaukes, kurios taip neįprastai liečiasi prie instrumento ir neleidžia pajusti įprasto kontakto su juo. Ir vis dėlto buvome be galo laimingi ir dėkingi, turėdami galimybę karantininį laikotarpį įprasminti prasmingais darbais bei neprarasti profesinės savirealizacijos.“ Prieš aptariant koncerte skambėjusius kūrinius, verta prisiminti kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus biografiją bei kompozicijų atsiradimo aplinkybes.

Lietuvoje J. Karnavičius geriausiai žinomas kaip operų „Gražina“ ir „Radvila Perkūnas“ autorius, tačiau jo kūrinių sąraše yra ir nemažai instrumentinių opusų, tarp kurių – keturi kvartetai, sukurti 1913–1925 m. laikotarpiu.

Muzikines (kompozicijos ir dainavimo) žinias įgijęs Sankt Peterburgo konservatorijoje, Pirmąjį

kvartetą kompozitorius sukūrė iškart po studijų, tačiau jo premjeroje, įvykusioje 1916 m., nedalyvavo, nes 1914 m. buvo mobilizuotas į Rusijos armiją, o 1916 m. vokiečių paimtas į nelaisvę ir iki 1918 m. gyveno Jozefštadte, prie Vienos; ten 1917 m. buvo sukurtas Antrasis kvartetas. Manoma, kad šis opusas pirmą kartą buvo atliktas kompozitoriui grįžus į Peterburgą, viename iš vakarų-susitikimų, kuriuos rengdavo Šiuolaikinės rusų muzikos propagandos draugija. Kūrinys galėjo būti atliktas ir anksčiau, belaisvių stovykloje Jozefštadte, nes ten Jurgis Karnavičius buvo subūręs styginių kvartetą ir pats jame griežė altu.

Pirmasis kvartetas pasižymi tradicine keturių dalių struktūra, klasicistiškai skaidria muzikos kalba, šviesių melodijų ir kiek dramatiškesnių sąskambių kaita. Koncerte Nacionalinėje filharmonijoje itin išryškėjo kompozitoriaus dėmesys instrumentų grupėms, nes teminės linijos plėtojamos skambant tik smuikams, pirmajam smuikui ir altui, antrajam smuikui ir violončelei ir pan. Antrasis kvartetas išsiskiria dramatiška tematika, gaivališka ekspresija, tiršta melodine ir harmonine faktūra. Kaip teigiama koncerto programėlėje, šiame opuse, labiau nei Pirmajame kvartete, „atsiskleidžia „ s i d a b r o amžiaus“ pasau-

lėjautos atgarsiai: atsiranda daugiau intonacinių prasminių planų, harmoninių muzikos vingrybių, suteikiančių skambesiui ypatingo rafinuotumo“. Įrašų kompanijos „Ondine“ dėmesį patraukė ne tik kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus kvartetai. 80-ojo sezono jubiliejų mininčiai Lietuvos nacionalinei filharmonijai bendradarbiaujant su minėta kompanija, įrašyta ir daugiau lietuvių kompozitorių opusų.

Praėjusių metų gegužę išleista Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių simfoniniam orkestrui kompaktinė plokštelė (kūrinius atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno), rudenį buvo parengtas Eduardo Balsio muzikos diskas.

Pabaigai norėtųsi pateikti apibendrinamąją Vilniaus kvarteto primarijės Dalios Kuznecovaitės įžvalgą: „Kompleksinis žvilgsnis prikeliant ir aktualizuojant mūsų muzikinį paveldą – kūrinius atliekant koncertuose, juos kokybiškai įrašant ir išleidžiant – yra nepaprastai prasmingas. Galima tik pasidžiaugti, kad iš esmės atsinaujinęs kvartetas tęsia ilgametes savo tradicijas imtis nedažnai grojamų, naujų kūrinių ir atlieka juos pačiu aukščiausiu profesionalumo lygiu.“ Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 99

NAUJI LEIDINIAI EDUARDO BALSIO KOMPAKTINĖ PLOKŠTELĖ – „ONDINE“ KATALOGE

nistinių ir dodekafonine technika grįstų kūrinių. Jo kūryba atspindi lietuvių muzikos raidos posūkius ir vingius nuo ideologiškai motyvuoto „folklorinio“ romantizmo (iki 1958 m.) link naujų stilistinių krypčių ir kompozicijos technikos.

Pirmasis smuiko koncertas (1954), parašytas baigus aspirantūros studijas tuometėje Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatorijoje, tapo E. Balsio pirmojo kūrybos laikotarpio viršūne. Čia kompozitorius tarytum žengė žingsnį naujos stilistikos link.

Kita vertus, tai vis dar tradicinis kūrinys, kuriame galima įžvelgti Piotro Čaikovskio ar Aramo Chačaturiano smuiko koncertų įtaką. „Draminės freskos“ smuikui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui (1965) žymi vėlyvojo kompozitoriaus kūrybos laikotarpio pradžią. Vienos dalies kūrinyje susilieja kelių žanrų – instrumentinio koncerto, poemos ir simfonijos – bruožai, soliniai instrumentai čia traktuojami kaip pagrindiniai orkestro elementai.

Kūrinyje kompozitorius apibendrintai išreiškia dramatiškus mūsų epochos konfliktus, karo grėsmę. „Jūros atspindžiai“ (1981), poema styginių orkestrui, yra vienas paskutinių E. Balsio orkestrinių kūrinių. Muzika kupina ekspresyvių nuotaikų, ryškių kontrastų, kompozitorius skaido styginių partijas ir taip disponuoja balsų gausa.

Naujoji kompaktinė plokštelė tarptautinei publikai pristato ir vienus ryškiausių Lietuvos simfoninės muzikos kultūros puoselėtojų – Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą ir jo meno vadovą bei vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną.

Primename, kad „Ondine“ savo CD sklaidą užtikrina per kompanijos savininkės, bene didžiausios klasikinės muzikos įrašų leidyklos „Naxos“, tinklą.

Suomių muzikos leidykla „Ondine“ savo internetiniame kataloge jau paskelbė naują lietuvių muzikos – Eduardo Balsio kūrinių – kompaktinę plokštelę. Ji buvo įrašyta praėjusių metų rudenį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

„Labai džiaugiamės žinia, kad leidyklos „Ondine“ katalogas praturtėjo dar vienu muzikinės lituanistikos šedevru – Eduardo Balsio kūrinių kompaktine plokštele, įrašyta lietuvių muzikantų ir šaunios Skaitmeninės koncertų salės garso įrašų komandos“, – sako Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė.

E. Balsio muzikos plokštelę 2020 m. rudenį įrašė Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir solistai – kompozitoriaus anūkė pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkas Džeraldas Bidva. Buvo pasirinkti Eduardo Balsio 100-mečio jubiliejinį sezoną Filharmonijoje skambėję kūriniai: „Dramatinės freskos“ smuikui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui, Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 a-moll, Poema styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“.

Pasak leidyklos, naujas albumas tarptautinę auditoriją supažindins su vienu svarbiausių Lietuvos muzikos kūrėjų Eduardu Balsiu (1919–1984). Jo ankstyvasis kūrinys Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 ir du vėlesni opusai atskleidžia kompozitorių kaip turtingų, spalvingų orkestro partitūrų meistrą.

E. Balsio kūryba patyrė nemažą evoliuciją nuo ankstyvųjų klasikine forma parašytų kompozicijų iki vėlyvųjų ekspresioEduardo Balsio muzikos plokštelę 2020 m. rudenį įrašė Modesto Pi-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

trėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras

Įrašant Eduardo Balsio kompaktinį diską. Prie fortepijono – Indrė Baikštytė

Muzikos barai / 100

LNF inf.

„LIEPAIČIŲ“ CHORAS IR ŠV. KRISTOFORO ORKESTRAS PRISTATO ALBUMĄ „MUZIKINIS BLYKSNIS“

GERIMANTO STATINIO MONOGRAFIJA „ROMAS BALČIŪNAS: DIDYSIS DŪDŲ REVOLIUCIONIERIUS“ Profesionalus muzikantas, keliautojas, žurnalistas, knygų autorius, televizijos laidų vedėjas Gerimantas Statinis birželio 29 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatė savo naujausią knygą „Romas Balčiūnas: didysis dūdų revoliucionierius“.

Romas Balčiūnas – pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ dirigentas, puoselėtojas ir nepakartojamas žanro herojus. Jo pastangomis Vilniaus centrinio poilsio parko kapela išaugo iki solidaus orkestro, pelniusio skambų „Trimito“ vardą ir valstybinio kolektyvo statusą.

Apie R. Balčiūną (1934–2009) iki šiol sklando legendos, jo amžininkai mielai dalijasi kuo geriausiais prisiminimais apie „Trimitą“ ir jo vadovą.

Muzikologas Vaclovas Juodpusis sako: „Juozas Gudavičius – pirmasis Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris, Bronius Jonušas – kapelmeisteris ir kompozitorius, Vitas Žilius – pučiamųjų orkestro, būsimo „Trimito“, įkūrėjas. Taip ta tąsa ir eina. O R. Balčiūnas – tos piramidės viršūnėje... Jis turėjo tiesiog Dievo dovaną, tokį visapusišką talentą, kuris atitiko pučiamųjų orkestro vadovo braižą ir žanrą. Dabar iki jo sunku priartėti ir pasiekti tą lygį.“ „Po karo Sovietų Sąjungoje buvo tik kariniai orkestrai, o jų muzika skirta tik oficialiems renginiams ar paradams, ir tai, ką padarė R. Balčiūnas, sujudino visą Sovietų Sąjungą, tai buvo pučiamųjų muzikos perversmas. Visi stebėjo R. Balčiūną, žavėjosi juo ir mokėsi iš jo“, – prisiminimais dalinasi klarnetininkas, pučiamųjų orkestro dirigentas Vytautas Skripkauskas. „Jeigu prisimintume Dainų šventes, tai jis visuomet ten dalyvaudavo. Vyriausiasis dirigentas eidavo priekyje, ne tas žodis – eidavo, jis tiesiog skrisdavo, ir jį tik žemė prilaikydavo, o diriguodavo jau pakilęs nuo jos... „Trimitas“ labai prisidėjo ir prie Lietuvos įvaizdžio, ji buvo laikoma vakarietiškiausia iš tuometinių tarybinių respublikų“, – prisimena to meto kultūros veikėjas Lionginas Šepetys. Laidų ir renginių vedėja Sigita Stankevičiūtė sako, kad „jis buvo vienas populiariausių žmonių šalyje, savo puoselėjamą žanrą iškėlęs iki tokių aukštumų, jis nepaprastai rūpinosi „Trimitu“ – pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais surengė daugybę varginančių užsienio kelionių, garsindamas Lietuvos vardą ir aprūpindamas muzikantus uždarbiu, kitaip orkestras gal būtų išsivaikščiojęs...“ MB inf.

Gerimantas Statinis (dešinėje) Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kolegoms pristatė savo naujausią knygą

Spalvinga kompozitorės Zitos Bružaitės kūryba, net trys Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ chorai, Šv.

Kristoforo kamerinis orkestras, dainuojantys aktoriai – tokią muzikinę dovaną albumo pavidalu gauna chorinės muzikos mėgėjai.

Koncertas „Muzikinis blyksnis“, įvykęs dar 2019 m. per Velykas Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, jau buvo transliuotas virtualiu būdu, o šiandien albumo įrašai pasirodė „Spotify“, „Pakartot“ ir kitose skaitmeninėse platformose. „Tikriausiai blyksnį daugelis suprantame kaip šviesos kibirkštį, tačiau šiuo atveju tai yra nedidelė muzikinė kibirkštis, kuri įsiplieskė nuo idėjos dainas ir daineles atlikti ne tik su fortepijono pritarimu, kaip jos yra sukurtos, bet ir papuošti jas naujais tembrais, pasitelkiant styginių orkestrą, fleitą, dainuojančius aktorius, suteikti joms žaismės“, – apie koncerto sumanymą pasakoja kompozitorė Zita Bružaitė.

Naujų spalvų chorinėje Z. Bružaitės kūryboje padėjo rasti pianistas Povilas Jaraminas, fleitininkė Jūratė Staškienė, žinomi aktoriai bei atlikėjai Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas. Koncerto scenarijų parengė režisierė Eglė Storpirštienė, scenografiją – dailininkai Jolita Česonytė ir Raimondas Gnižinskas.

2019 m. su dirigento Modesto Barkausko vadovaujamu Šv.

Kristoforo kameriniu orkestru surengtas koncertas nebuvo pirmas projekto pristatymas. Pirmą kartą „Muzikinis blyksnis“ nuskambėjo 2018 m. Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje, tada „Liepaitės“ pasirodė kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (dirigavo M. Barkauskas). Vėliau koncerto programa dar skambėjo Šiauliuose, Klaipėdoje ir Kaune. „Apie koncertą ir kompozitorės Zitos Bružaitės muziką man liko labai šilti prisiminimai. Norėčiau dar bent kartelį prisiliesti prie jos kūrybos ir pamatyti tas gerų velnių priėdusias Aistės ir liepaičių akis, patirti, kaip smagu būti šitoje šiltoje kompanijoje“, – sako D. Vaitiekūnas. „Norėčiau paminėti koncerto ir jo įrašo iniciatores – Vilniaus chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“, chorų vadoves Dianą Mickevičiūtę, Editą Jaraminienę, Audronę SteponavičiūtęZupkauskienę ir, žinoma, šios idėjos globėją, lydinčią mane nuo blyksnio gimimo iki finalo, – mokytoją Jurgitą Dirgėlaitę“, – padėkos vertus žmones vardija kompozitorė.

Albume „Muzikinis blyksnis“ skamba ne tik vaikams, bet ir suaugusiems žinomos dainos, parašytos pagal Martyno Vainilaičio, Sigito Gedos, Algimanto Baltakio, Ramutės Skučaitės, Henriko Radausko eiles. Pasak kompozitorės, būtent šių poetų kūryboje ji randa daugiausia dainingumo.

Albumas „Muzikinis blyksnis“

Spotify: https://spoti.fi/3tETVf3 Pakartot.lt: https://www.pakartot.lt/album/muzikinis-blyksnis-kompozitores-zitos-bruzaites-da Virtualus koncertas: https://youtu.be/gPffef7Am4g

Muzikos barai / 101

PANORAMA

Festivalis „Aš padainuosiu dainų dainelę“

Balandžio 30 d. įvyko paskutinis II ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų virtualaus dainų festivalio „Aš padainuosiu dainų dainelę“ renginys. Balandžio 16 d. švenčiama Pasaulinė balso diena, todėl Vilniaus r. Riešės vaikų darželis jau antrą kartą inicijavo šios dienos minėjimą festivaliu, pabrėžiant vaikų vokalinio ugdymo svarbą.

Pedagogai entuziastingai atsiliepė į kvietimą, tad festivalio tinklalapis „Facebook“ platformoje mirgėjo ne tik įvairiais muzikiniais pasirodymais, bet ir pasipuošė vaikų piešiniais, iliustruojančiais, kaip jie supranta dainavimą. 53 muzikos mokytojus sujungusiame tinklalapyje atsirado net 33 smagūs muzikiniai filmukai. Dainelės skriejo iš įvairiausių Lietuvos vietų – Kauno, Lazdijų, Šiaulių,

Utenos, Vilniaus miesto ir rajono.

Daugiausia filmukų sulaukta iš Rudaminos, ypač aktyvios buvo vaikų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ mokytoja, Vilniaus r. savivaldybės muzikos mokytojų metodinio būrelio narė L. Jaskevičienė ir Ferdinando Ruščico gimnazijos mokytoja R. Sudnikavičienė.

Vaikų repertuare skambėjo ir liaudies dainos, ir šiuolaikinių kompozitorių kūriniai. Išsiskyrė Vilniaus m. vaikų lopšelio-darželio „Puriena“ ugdytiniai (mokyt.

V. Vošterienė), atlikę sutartinę „Gervela dai čiūto“, nes tokio tipo kūriniai nelengvai įveikiami net suaugusiesiems. Džiugu, kad festivalyje buvo dainuojama net trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir rusų, tad vaikai gimtąja kalba galėjo giliau išreikšti savo jausmus ir mintis. Kūrinius atliko ir solistai, ir kvartetai, ir itin gausios pajėgos – visa darželio grupė. Daugiausia dėmesio sulaukė Šiaulių vaikų lopšelio-darželio „Žirniukas“ (mokyt. R. Varpučianskienė) ir Kauno menų darželio „Etiudas“ (mokyt.

J. Urnižienė) ugdytiniai. O mačiusiems dvejų metukų Elijos Sakalauskaitės iš Vilniaus r. Glitiškių vaikų darželio (mokyt. E. Malinovskienė) pasirodymą nuotaika turbūt praskaidrėjo visai dienai.

Festivalis baigtas nuotoline metodine valanda, skirta vokaliniam ugdymui. Pranešimus skaitė doc. dr. V. Jucevičiūtė-Bartkevičienė (Vytauto Didžiojo universitetas), E. Povilaitienė (Vilniaus m. vaikų lopšelis darželis „Jovarėlis“).

Tiek teorinės, tiek praktinės pranešėjų įžvalgos atliepė muzikos mokytojų keliamus klausimus ir pastebimas problemas. Didelis dėmesys skirtas vaikų balsų saugojimo, diapazono plėtros dalykams. Pabrėžta, kad neteisinga tonacija gali atimti iš vaiko galimybę gerai dainuoti. Dažnai po pirmųjų nesėkmių vaikai ima manyti, kad visiškai nemoka dai-

Klaipėdos birbynių kvintetą lydi sėkmė

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto birbynių kvintetas – Irmantas Mikalonis, Anatolijus Tumanovas, Žygimantas Blaževičius, Darius Sungaila ir Aivaras Lidžius (vadovas prof.

Vytautas Tetenskas) – 2021 metų vasarį–balandį sėkmingai dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Nors visas pasaulis buvo sukaustytas pandemijos, tačiau Klaipėdos birbynininkams tai nesutrukdė ruoštis tarptautiniams konkursams ir juose aktyviai dalyvauti.

Kvintetas tapo šešių konkursų laureatu. Vasarį Ispanijoje, konkurse „Auksinis talentas Madride“, ansamblis laimėjo I vietą, Nur Sultane (Kazachstanas), renginyje „Astana Grand Festival“ – Grand Prix. Pirmosios vietos pelnytos kovą Minske vykusiame festivalyje „Muzikos šviesa“ ir balandį Charkovo festivalyje „Art-Dominanta“. Balandžio 24 d. Baranovičiuose (Baltarusija), festivalyje „Naujasis džiazas“, laimėta I vieta, balandžio 30 d. Kemerove (Rusija), festivalyje „Džiazas Tomijuje“, – Grand Prix.

Reikia įvertinti pasiaukojamą birbynininkų ansamblio ir jų vadovo darbą sunkiomis karantino sąlygomis. Visuose konkursuose dalyvavo daugiau kaip po tūkstantį dalyvių ir ansamblių iš Prancūzijos, Italijos, Portugalijos, Turkijos, Kipro, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Izraelio, Lenkijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Uzbekistano, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Moldovos, todėl vertinimo komisijų nariams buvo nelengva išrinkti pačius geriausius. Kvintetas grojo originalius ir aranžuotus lietuvių kompozitorių kūrinius, teko parengti ir džiazinės muzikos repertuarą. Kaip matyti iš apdovanojimų, birbynininkams puikiai pavyko.

MB inf.

nuoti, praradę motyvaciją apskritai vengia muzikinio ugdymo.

Nemažai sunkumų kelia ir populiarioji muzika, kurią vaikai nuolat girdi ir patys nori ją dainuoti. Vis dėlto jie dar nėra pasirengę dainuoti tokiu plačiu balso diapazonu ir tam tikru stiliumi ar tembru, kurį bando mėgdžioti. Šalia puikių populiariųjų dainų yra daug ir tokių, kurios netinkamos mažiesiems ugdytiniams atsižvelgiant į jų amžių, ir būtent muzikos mokytojas turi surasti įtikinamų argumentų ir įvairių alternatyvų, kurios paskatintų vaikus dainuoti deramus kūrinius.

Vaiva JUCEVIČIŪTĖ-BARTKEVIČIENĖ

Kadrai iš vaikų virtualiam dainų festivaliui „Aš padainuosiu dainų dainelę“ atsiųstų filmukų

Muzikos barai / 102

„Muzikuojantys berniukai“

Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos organizuojamas prasmingas renginys – tarptautinis konkursas „Muzikuojantys berniukai“, – jau trečiasis, įvyko šių metų kovo 26 d. Surengtas jis nelengvomis visuotino karantino sąlygomis, nuotoliniu būdu. Šis konkursas, kuriame savo talentus atskleidžia jaunieji pianistai ir stygininkai, kiekvieną kartą tampa išskirtine, įkvepiančia muzikos švente. Vos gimęs originalus sumanymas pakviesti berniukus į muzikos atlikimo meno varžytuves sulaukė didelio susidomėjimo įvairiose Lietuvos bei kitų šalių muzikos ugdymo įstaigose. Jau į

čių buvo įvertinti laureatų ir diplomantų vardais. Grand Prix laimėjo ryškiausiai, profesionaliausiai ir muzikaliausiai konkurso programą atlikę pianistai Nojus Galvydis, Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos mokinys (mokyt.

I. Skirsgilienė), Vilius Krivelis, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinys (mokyt. N. Puišytė), Arminas Suchovas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokinys (mokyt. B. Kumpikienė); stygininkai Pranas Razmus, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos mokinys (violončelė, mokyt. A. Krištaponienė), Jekabs Karkls, Liepojos menų mokyklos mokinys (violončelė, mokyt.

D. Barona), Rokas Diržys, Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokinys (smuikas, mokyt. D. Galdikienė), Dovydas Levickis, Panevėžio muzikos mokyklos mokinys (violončelė, mokyt. K. Petkutė).

Nudžiugino Klaipėdos muzikos ugdymo įstaigų auklėtiniai. Konkurso laureatais tapo J. Karoso muzikos mokyklos mokiniai pianistai Matas Normantas (1 vieta), Joris Pilibaitis (2 vieta), Liutauras Zinkus (2 vieta), Gleb Toločko (2 vieta), Andrej Golubev (3 vieta), Tumas Jurkšas (3 vieta), Aironas Genutis (3 vieta) ir smuikininkas Domantas Kairys (1 vieta); Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos mokiniai pianistai Emilijus Zabukas (1 vieta), Petras Lučka (2 vieta), Mark Rubcov (1 vieta), Ilja Polianin (3 vieta), Arnoldas Lygnugaris (2 vieta), Rapolas Tamolis (2 vieta); Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniai pianistas Aronas Ruminas (1 vieta) ir violončelininkas Benediktas Zonys (3 vieta).

Nemažai prizinių vietų pelnė ir kitų Lietuvos bei Latvijos miestų jaunieji atlikėjai.

Dėl karantino sąlygų šio konkurso gerbėjai neturėjo galimybės išgirsti gyvų pasirodymų, pajusti emocinio jaudulio kupinos, pakylėtos muzikos šventės atmosferos, tad dalinamės vertinimo komisijos narių įspūdžiais.

Pianistų žiuri narė B. Vaišienė sakė: „Kiekvienas konkurso dalyvis, nors ruošėsi sudėtingomis sąlygomis, programą atliko profesionaliai. Buvo įdomu klausytis įrašų ne tik iš gražių salių, klasių, bet ir iš namų. Dėkoju mokytojams už tokiomis aplinkybėmis puikiai paruoštus pianistus.“ Stygininkų vertinimo komisijos narė L. Kuraitienė pabrėžė: „Labai aukštas atlikėjų lygis parodė, kad, nežiūrint sunkesnių mokymosi

sąlygų, muzikos mokymo srityje einama teisingu keliu.“ Komisijos pirmininkė S. Grinberga atkreipė dėmesį į labai išaugusį konkurso lygį.

Už sklandų konkurso organizavimą visų vertinimo komisijos narių, konkurso dalyvių, mokytojų, tėvelių vardu reiškiame nuoširdžią padėką renginio organizatorėms D. Tetenskienei ir I. Skirsgilienei bei J. Karoso muzikos mokyklos direktoriui Sigitui Kusui.

Iki susitikimo 2023-iaisiais!

Miglė MOSĖNIENĖ

Baigiamajame konkurso „MCC Palanga“ koncerte – miesto grąžinimo Lietuvai šimtmetį įprasminantys kūriniai

Gegužės 9 d. naujų kūrinių pučiamųjų orkestrams kūrybinis konkursas „MCC Palanga 2020“ pakvietė į baigiamąjį projekto renginį – internetu transliuotame koncerte publikai buvo pristatyti septyni nauji kūriniai.

Praėjusiais metais surengtas konkursas „MCC Palanga“ buvo tarsi įžanga į mūsų šaliai svarbius 2021-uosius: šiemet kovo 30 d. sukako 100 metų, kai Palangos kurortas ir dalis Latvijai priklausiusio Baltijos pajūrio ruožo buvo grąžinti Lietuvai. Visus šiuos metus Palanga švenčia sugrąžinimo Lietuvai jubiliejų, tad ir konkursui pateiktos kompozicijos skirtos Palangai – jos istorijoms ir legendoms.

Konkursą inicijavusios VšĮ Pa-

langos orkestro vadovo ir vyriausiojo dirigento Vyganto Rekašiaus teigimu, renginiu pirmiausia siekta paskatinti Lietuvos kompozitorius kurti originalius, aukštos meninės vertės kūrinius pučiamųjų orkestrams. „Džiugu, kad Palangai svarbią sukaktį pavyko įprasminti muzika – net septyniais naujais vertingais kūriniais, kurie, esame tikri, ilgam įsitvirtins ne tik mūsų, bet ir kitų orkestrų repertuaruose“, – kalbėjo V. Rekašius.

Keturioms „MCC Palanga 2020“ kategorijoms buvo pateikta 12 paraiškų, jas vertino tarptautinė komisija: kompozitorius ir dirigentas iš Nyderlandų Karalystės Janas de Haanas, šveicarų kompozitorius Oliveris Waespi ir Lietuvos atstovas kompozitorius Kazys Daugėla. Komisijos sprendimu į konkurso finalą pateko septynios kompozicijos. Keturiems pagrindinių prizų ir trims paskatinamųjų premijų laureatams paskirstytas 6500 eurų prizinis fondas.

Baigiamajame „MCC Palanga 2020“ koncerte skambėjo visi septyni geriausiais pripažinti kūriniai: Rimvydo Stanaičio „Vaidilutės šokis“, Rapolo Šileikio „Milžino Naglio kelionė“, Tado Zakarausko „Gintaro rūmai“, Andriaus Šiurio „Jos sapnai tylėt įpratę“, Miko Karoso „Mylėti karžygį“, Jono Tamulionio „Trys vizijos ant Naglio kalno“ ir Lino Rupšlaukio „Tiltai“. Kompozicijas atliko profesionalus kolektyvas Palangos orkestras.

MB inf.

Deivido KRYŽEVIČIAUS nuotr.

pirmąjį konkursą „Muzikuojantys berniukai“ (2017 m.) susirinko 60 dalyvių, antrajame (2019 m.) pasirodė 101 atlikėjas iš Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Estijos. Konkurso idėja kilo J. Karoso muzikos mokyklos smuiko mokytojai metodininkei Dainorai Tetenskienei ir fortepijono mokytojai ekspertei Irinai Skirsgilienei, jos tapo ir renginio organizatorėmis. Konkurso tikslas – sustiprinti berniukų norą groti išnaudojant jų prigimtines savybes: poreikį varžytis, patirti iššūkio jaudulį, greičiau pasiekti akivaizdų rezultatą, kuriuo ir tampa sėkmingas pasirodymas scenoje kaip atlygis už didžiulės kasdieninės kantrybės, kruopštumo ir atidumo reikalaujantį darbą.

Trečiasis tarptautinis konkursas „Muzikuojantys berniukai“ sulaukė net 78 dalyvių iš daugelio Lietuvos miestų bei rajonų, taip pat iš Latvijos – Liepojos, Rygos, Malpilio, Jekabpilio. Sudėtingomis karantino sąlygomis tai buvo didelis pasiekimas ir konkurso populiarumo bei reikalingumo patvirtinimas.

Kaip ir daugelis šiuo metu organizuojamų renginių, konkursas vyko nuotoliniu būdu (klausyti ir vertinti vaizdo įrašai). Svarbu paminėti, kad ne tik įrašų darymas, bet ir visas mokymo procesas jau beveik pusę metų vyko per nuotolį. Tai neįtikėtinas iššūkis, nes mokant groti svarbu ir atidus klausymas, ir aiškus girdėjimas, kūno padėtis, judesių tikslumas, muzikos pojūtis, emocija, energija ir dar daugybė kitų dalykų. Visa tai perteikti mokytojui ir suvokti mokiniui, kai juos skiria ekranas, išties sunku, tad visi, sugebėję pasiekti gerų rezultatų, verti didžiulės pagarbos ir dėkingumo žodžių.

Laisvai pasirinktą skirtingo amžiaus (6–18 metų) grupių konkurso dalyvių programą vertino dvi tarptautinės žiuri: pianistų – Latvijos muzikos akademijos profesorius Normuds Viksne (pirmininkas), profesorius Rokas Zubovas ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Biruta Vaišienė; stygininkų (smuikininkų ir violončelininkų) – Sandra Grinberga (pirmininkė, Latvija), LMTA lektorė, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos, Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Kristina Kupšienė ir Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Liuda Kuraitienė.

Dalyvių pasirodymai (vaizdo įrašai) pagal surinktų balų skai-

Rotondoje – Palangos orkestras, vadovas ir vyriausiasis dirigentas Vygantas Rekašius

Muzikos barai / 103

PANORAMA Lietuvininkų dainavimo tradicija – Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąraše

„Renkuosi Klaipėdą“: publikai pristatyti geriausieji

Birželio 19 d. uostamiesčio Žvejų rūmuose publikai buvo pristatyta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro jaunųjų atlikėjų rezidencijos programa „Renkuosi Klaipėdą“.

Rezidencijos programa vyko šalį sukausčiusio karantino metu, tad veikla žiemą buvo nuotolinė, o sausio pradžioje planuotas koncertas nukeltas.

Tačiau finalininkai ir jų pedagogai aktyviai dalyvavo virtualiuose mokymuose, gilinosi ne tik į muzikos atlikimo paslaptis – daug dėmesio skirta psichologiniam bei fiziniam jaunųjų talentų pasiruošimui.

Jaunieji atlikėjai perėjo net keletą atrankų turų. Juos vertino žymių muzikų komisija: Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis (pirmininkas), Muzikinio teatro garbės dirigentas Stasys Domarkas, Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos fortepijono mokytoja ekspertė Vaiva Purlytė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Vilmantas Bružas, šios akademijos lektorės Lina Marija Songailė ir Ingrida Spalinskaitė-Kurienė.

Finaliniame koncerte dalyvavo Adrijus Alminas (trombonas, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorija, mokyt. E. Miknius), Urtė Didžiulytė (smuikas, Klaipėdos E. Balsio menų gimnazija, mokyt. S. Domarkienė), Kaja Kašubaitė (fortepijonas, individualus pasiruošimas, mokyt. V. Diubenko), Klėja Kašubaitė (fortepijonas, individualus pasiruošimas, mokyt. V. Diubenko), Gustas Leskauskas (klarnetas, Klaipėdos E. Balsio menų gimnazija, mokyt. A. Milerius), Izabelė Orlaitė (fortepijonas, Klaipėdos J. Karoso muzikos mokykla, mokyt. L. Vainorienė), Izabelė Vasiliauskaitė (vokalas, Mažeikių V. Klovos muzikos mokykla, mokyt. D. Olberkienė).

Baigiamajame rezidencijos renginyje jaunieji talentai kūrinius atliko su Muzikinio teatro simfoniniu orkestru, dirigavo rezidencijos meno vadovas T. Ambrozaitis.

KVMT inf.

Muzikos barai / 104

Urtė Didžiulytė

Adrijus Alminas

Izabelė Orlaitė

Izabelė Vasiliauskaitė

Klėja ir Kaja Kašubaitės

Liepos 7 d. Vilniaus rotušėje įvyko Nematerialaus kultūros paveldo vertybių įrašymo į nacionalinį sąvadą sertifikatų įteikimo ceremonija. Iškilmėse dalyvavo ir į sąvadą įtrauktą lietuvininkų dainavimo tradiciją pristatė Klaipėdos universiteto profesorė dr. Lina Petrošienė, Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė, dainas atliko folkloro ansamblių „Kuršių ainiai“, „Kuršiukai“ ir „Jorė“ atstovai.

Lietuvininkų dainavimo tradicija – ryškus Mažosios Lietuvos tapatybę reprezentuojantis kultūros dėmuo, kurio savitumą atspindi XVII–XX a. užrašyta dainuojamoji tautosaka ir papročiai. Lietuvininkai gamtos ir žmogaus gyvenimą vaizduojančias dainas išdainuodavo vienbalsėmis plačios apimties, spalvingų dermių melodijomis.

Regiono dainavimo tradicijai išskirtinumą suteikia Baltijos jūros, Kuršių marių, Nemuno deltos pakrančių žvejų gyvensena.

XX a. istoriniai įvykiai dramatiškai pakeitė Mažosios Lietuvos gyventojų demografinę sudėtį, nuolat mažėjo vietinių žmonių,

tad geso ir natūralioji dainavimo tradicija. Ją perėmė ir sąmoningai palaiko Klaipėdos krašto folkloro kolektyvai ir čia gyvenantys lietuvininkų kultūrai pasišventę žmonės, siekiantys įamžinti krašto istoriją, atkurti ir kūrybiškai vystyti lietuviškąją regiono tapatybę.

Greta lietuvininkų dainavimo tradicijos, sąvadą papildė dar šešios vertybės: šilinių dzūkų grybavimas, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere, Lietuvos totorių gastronomija, Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje. Šiuo metu sąvade yra 39 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis. Sąvado duomenų valdytojas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Iškilmių dalyvius sveikino ir įrašymą į nacionalinį sąvadą liudijančius sertifikatus įteikė Lietuvos Respublikos kultūros ministras Simonas Kairys, Sąvado komisijos pirmininkė prof. Daiva Vyčinienė ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa.

Iškilmes vedė Ugnė Siparė, koncertavo Girmantė Vaitkutė ir Andriaus Polevikovo grupė.

Paroda „XIX a. muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių“

Liepos 14 dienos vakarą Lietuvos teatro ir muzikinio teatro istorijos mėgėjai rinkosi į Jašiūnų dvaro sodybos rūmus, kuriuose buvo atidaryta paroda „XIX a. muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių“. Paroda surengta muziejui bendradarbiaujant su Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centru, ji veiks liepos–rugsėjo mėnesiais.

Jašiūnų dvarą nuo XV iki XVIII a. pabaigos valdė Radvilos, 1811 m. iš Dominyko Radvilos dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras, Uždauguvio taurininkas Ignotas Balinskis. 1820 m. jo sūnui istorikui Mykolui Balinskiui vedus Sofiją Sniadeckytę, čia apsigyveno intelektualų Sniadeckių šeima (Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius, dėdė Jonas Sniadeckis – astronomas, matematikas ir Vilniaus universiteto rektorius), todėl didelė dalis ekspozicijos skirta Sniadeckių šeimos istorijai. Dabar dvaro ekspoziciją papildė XIX a. renginių afišos, senosios muzikinės dėžutės, muzikiniai instrumentai ir dar daug vertingų eksponatų.

Parodos atidarymo dalyvius su XIX a. muzikinės kultūros pavyzdžiais supažindino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro

Lietuva pasaulyje ima garsėti kaip baleto šalis

Pasibaigė didžiausias ir svarbiausias pasaulyje Jaunimo baleto konkursas „European Youth America Grand Prix 2021“, kuriame dalyvavo ir stipriausių Lietuvos baleto ugdymo įstaigų atstovės.

Lietuvos vardas vis skambėjo finale, Lietuvos merginos laimėjo neproporcingai daug apdovanojimų – net dešimt.

Pasak Kristinos Sliesoraitienės, Lietuvos tarptautinės baleto akademijos (LTBA) vadovės, mūsų šalis stipriai veržiasi į pasaulio baleto viršūnes dėl lietuvėms būdingo užsispyrimo, ryžto ir visuomenėje kylančio susižavėjimo baletu.

Vaikų grupėje (9–11 m.) 1 vieta klasikinio šokio kategorijoje atiteko Adelijai Kondra-

solistė Julija Stupnianek-Kalėdienė (akompanavo pianistė Nijolė Baranauskaitė). Ji atliko Undinės ariją iš XIX a. antrosios pusės čekų kompozitoriaus Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ I veiksmo, Vilniuje kūrusio kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos dainą „Vilija“. Koncerto programą papildė lietuviškuoju modernistu laikomo kompozitoriaus Juozo Gruodžio dainos „Rugiagėlės“ ir „Aguonėlės“ bei rusų romantizmo atstovo Sergejaus Rachmaninovo daina „Paslaptingos nakties tylumoje“.

Parodos atidaryme kalbėjo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė, parodos kuratorė dr.

Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė, restauratorius Paulius Steponavičius, pranešimą apie XIX a. teatro ir muzikinio teatro kultūrą skaitė muzikologė ir teatro istorikė Vida Bakutytė-Jauniškienė.

taitei (LTBA). Jaunimo grupėje (12–14 m.) 1 vietą klasikinio šokio kategorijoje ir 3 vietą šiuolaikinio šokio kategorijoje laimėjo Akvilė Šulcaitė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), 2 vietą klasikinio šokio kategorijoje iškovojo Paulina Kuraitė (LTBA).

Suaugusiųjų grupėje (15–20 m.) 3 vietą klasikinio šokio kategorijoje pelnė Nora Straukaitė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Į dvyliktuką pateko dar šešios lietuvaitės: Alicija Klimaševska, Goda Budrevičiūtė ir Jogailė Staikūnaitė (LTBA), Eva Bugakova ir Ieva Repšytė iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos bei Simona Genytė, Nerijaus Juškos baleto mokyklos auklėtinė.

MB inf.

1 vieta klasikinio šokio kategorijoje atiteko Adelijai Kondrataitei

Vaiva Zaleckytė

Paulina Kuraitė

Alicija Klimaševska

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 105

Baltijos baleto teatro studijos siela M. S. Šimulynaitė: „Svarbiausi principai – meilė šokiui ir dėmesys kiekvienam vaikui“

Prie Baltojo tilto įvyko šiltas ir vasariškas Baltijos baleto teatro studijos sezono uždarymo koncertas. Gamtos apsuptyje ir Vilniaus bokštų fone specialiai įrengta scena šį kartą buvo skirta studijos nariams – jaunosios balerinos pristatė savos kūrybos šokius. Jų choreografiniai bandymai buvo įvertinti publikos aplodismentais ir pedagogės bei BBT studijos įkūrėjos Marijos Simonos Šimulynaitės sveikinimo žodžiais.

Tarp koncerto dalyvių buvo ir vos trejų metukų šokėjos, ir pirmoji iš Lietuvos Kanų baleto mokyklos atranką perėjusi Amelija Keršanskaitė, taip pat kitos perspektyvios balerinos.

Apie nelengvus metus vainikavusią moksleivių kūrybą ir Baltijos baleto teatro studijos išskirtinumą pasakoja jos įkūrėja M. S. Šimulynaitė.

– Vilniuje šiandien netrūksta privačia iniciatyva įsteigtų baleto mokyklų.

Kuo Baltijos baleto teatro studija yra išskirtinė?

– Mūsų moto – meilė šokiui ir dėmesys kiekvienam vaikui. Studiją kūriau atsižvelgdama ne tik į sukauptą didelę scenos, pedagoginę ir darbo įvairiuose pasaulio teatruose patirtį, bet ir prisimindama savo mokymosi metų išgyvenimus.

Turbūt kiekvienas esame patyręs, kaip sunku būti nepastebėtam, kai tavo klaidos praleidžiamos pro akis, o pastangos ir pažanga – neįvertinamos.

Kiekvieną šokėją, nesvarbu, koks jo amžius, studijoje pasitinkame kaip individualybę. Darbas prasideda nuo psichologinės būsenos „patikros“: ar esama kompleksų, traumų, kankinančių baimių.

Išsiaiškinę, kas slegia ar kelia nerimą, išsikeliame tikslus ir tik tuomet keliaujame

prie fizinio pasirengimo dalykų.

Niekada nesiekiau suburti šimtų moksleivių. Dirbame mažose grupėse, nes kokybė ir kiekvieno vaiko psichologinis komfortas, asmenybės augimas yra ir bus mūsų studijos prioritetas bei išskirtinumas.

– Baleto menas yra vienas sudėtingiausių ir trapiausių meno šakų. Kaip pavyksta išlaikyti moksleivių dėmesį ir motyvaciją visus metus?

– Esame baleto studija, šokis – mūsų pagrindinė išraiškos priemonė, tačiau mokomės ir daugelio kitų dalykų. Susipažįstame su komandiniu darbu, nuomonės

formavimu, argumentais, ypatingą dėmesį skiriame kūrybiškumo ugdymui. Visada turime tikslą ir jo siekiame, tai padeda neprarasti motyvacijos. Žinoma, turbūt labiausiai motyvuoja pasiekti rezultatai ir jų įvertinimas tokiuose koncertuose kaip šis.

Tikiuosi, tai taps gražia mokslo metų pabaigos tradicija.

– Baleto salė neįsivaizduojama be veidrodžių, tačiau ne viename interviu minėjote, kad balete žiūrėti į save ne visada naudinga. Kodėl?

– Baltijos baleto teatro studijoje dirbame pagal skandinavų metodus, kuriuos kaip baleto šokėja savo kailiu išmėginau dar studijų metais įvairiuose teatruose ar šokio trupėse. Pagrindinė idėja – darbas be veidrodžių atpalaiduoja vaiko psichiką, išlaisvina protą ir jis gali koncentruotis į judesio atlikimą, kūno pajautą, o ne į savo atvaizdo veidrodyje šlifavimą. Žinoma, veidrodžiai būtini repetuojant kordebaleto kombinacijas, taip pat retkarčiais reikalingi savikontrolei, tačiau nuolatinis žiūrėjimas į save nukreipia dėmesį nuo pagrindinių dalykų.

– Ką Jums kaip kūrėjai, choreografei duoda darbas su vaikais ir jaunimu?

– Kaip kūrėjai labiausiai patinka stebėti besiskleidžiantį unikalų kiekvieno vaiko potencialą. Kaip pedagogę labiausiai įkvepia mintis, kad vaikams galiu suteikti galimybę pamilti baleto meną per pažinimo malonumą, o ne per kančią ir traumas. Taip, tai sunki ir trumpalaikė profesija, ir aš suprantu, kad meno aukštumas pasiekia vienetai, tačiau iš baleto galime pasiimti kur kas daugiau, nei atrodo: ir psichologinio tvirtumo, ir kūno balanso, ir dailios laikysenos. Šių nei nuo amžiaus, nei nuo profesijos nepriklausomų dalykų ir padedu siekti savo studijos nariams.

Baltijos baleto teatro studijos sezono uždarymas

Muzikos barai / 106

Olesios KASABOVOS nuotr.

PANORAMA

Klaipėdos muzikinio teatro bokšte įrengtas iš Prancūzijos atkeliavęs laikrodis

Rekonstruojamo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bokštas pasipuošė išskirtiniu laikrodžiu, kurį suprojektavo ir įrengė garsi prancūzų firma „Bodet“. „Bokštas be laikrodžio – ne bokštas. Muzikinio teatro bokštas laikrodį visada turėjo, tad ir rekonstruojant pastatą ieškota, kokį laikrodį čia įkurdinti. Tyrinėjome rinką ir pasirinkome vienus stipriausių šios srities profesionalų Europoje – prancūzų firmą „Bodet“, kuri daugiau kaip 150 metų specializuojasi projektuodama ir įrengdama bokštų, pilių, bažnyčių, aerouostų ir kitų išskirtinių objektų laikrodžius. „Bodet“specialistai pasiūlė mūsų pastatui tinkantį nuosaikų klasikinį laikrodžio dizainą. Jis pritaikytas Klaipėdos klimatui: vėjui, vandeniui ir kitiems gamtos veiksniams.

Tikimės, kad laikrodis bus ilgaamžis ir rodys tikslų laiką.

Jis bus apšviestas, todėl gerai matomas ir tamsoje“, – pasakojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Strateginio ir investicijų valdymo skyriaus vedėjas Naglis Stancikas.

Muzikinio teatro laikrodis bus matomas iš toli: jo skersmuo – 4 metrai, didžiosios rodyklės ilgis – 1,75 metro, valandas žymintis brūkšnys – net pusės metro ilgio.

KVMT inf.

Kūryba – tiltas į ateitį Graikų mąstytojas Platonas svarstydamas, kurie menai labiausiai tiktų jo idealios valstybės sampratai, pasirinko muziką ir dainas, nes „ritmas ir harmonija giliausiai įsiskverbia į sielos gelmes ir stipriausiai ją paveikia. Ritmas ir harmonija patys yra grožis ir žmogų padaro gražų“. Šią tiesą jau ketvirtą kartą paliudijo Rietavo tarptautinis kamerinės muzikos festivalis-konkursas „Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“, vykęs balandžio24–25 dienomis nuotoliniu būdu. Deja, šį kartą teko atsisakyti kūrybinio džiaugsmo potyrių baigiamajame laureatų koncerte nuostabiai gražioje Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurią pastatė M. K. Oginskio sūnus Irinėjus Oginskis.

Tradiciškai pirmąją konkurso dieną savo talentą atskleidžia dainininkai. Vokalistų gebėjimus vertino garbi komisija: prof. Irena Milkevičiūtė, doc. Auksė Marija Petroni iš Rostoko muzikos ir teatro akademijos (Vokietija), doc.

Giedrė Zeicaitė ir prof. Tomas Ladiga.

M. K. Oginskis knygoje ,,Laiškai apie muziką“ rašo: ,,Garsus ir moduliacijas man pasufleruodavo entuziazmo protrūkis, meilė, draugystė arba graudulys, kartais skausmas arba gilus sielvartas, kūrinyje perteikdavau mane apėmusius jausmus ir sielos būklę“. Tik tokią kūrybos sampratą turintis poetas, kompozitorius M. K. Oginskis ir galėjo sukurti tiek daug jaudinančių dainų bei romansų. Jaunieji dainininkai, subtiliai įsiklausydami į kompo-

Grand Prix laimėjo pianistė Milda Marija Kiškūnaitė Festivalio konkurso atidarymas. Renginio vedėjai aktorė Virginija Kochanskytė ir Rietavo M. K. Oginskio meno mokyklos direktorius Nerijus Jasinskas. Fone – laureatų diplomas ir Grand Prix

zitoriaus sielos virpesių atgarsius jo kūryboje, dovanojo galimybę visiems besiklausantiems giliau pažinti ir patį kūrėją.

Tarp dainininkų geriausiu pripažintas Vilius Venckus (LMTA Klaipėdos fakultetas) – jis laimėjo Grand Prix ir 500 eurų premiją.

Pirmųjų premijų laureatai – Eva Ravluševič (Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), Kamilė Ašinskaitė ir Klaudijus Šimkus (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija). Už geriausias M. K. Oginskio romansų interpretacijas diplomais apdovanotos Adrijana Balsytė (Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija) ir Kamilė Dilniakaitė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). ,,Konkursas svarbus ne tik Lietuvai, bet ir Europai, – sakė dainininkų vertinimo komisijos pirmininkė prof. Irena Milkevičiūtė. – Konkurso organizatorių

Tarp dainininkų geriausias buvo Vilius Venckus

prisiimta misija – neleisti užmiršti Lietuvos istorijos iš praeities keliant asmenybes, kovojusias už valstybingumą, kūrusias jos dvasinį veidą – yra itin svarbi, aktuali ne tik šiandienos, bet ir ateities Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

M. K. Oginskis buvo nepelnytai primirštas, tad jo vardo konkursas atveria galimybę susipažinti su kompozitoriaus kūryba tiek jauniesiems atlikėjams, tiek pedagogams. Oginskio muzika, dainos, romansai grįžta į sceną, kartu skatina ir klausytojus įvertinti šios asmenybės darbus.“ Jaunųjų pianistų pasirodymus vertino prof. Rokas Zubovas (komisijos pirmininkas), Elina Bambane, Daugpilio vidurinės muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja, Vaiva Purlytė ir Šviesė Čepliauskaitė.

Grand Prix ir 500 eurų premiją laimėjo Milda Marija Kiškūnaitė (Šiaulių „Juventos“ progimnazija, Šiaulių J. Janonio gimnazija).

Pirmųjų vietų laimėtojai: Guoda Gulbė (Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokykla), Evelina Tamošaitytė, Urtė Rutavičiūtė, Gabrielė Zinkutė, Emilija Stanišauskytė, Fausta Rudytė (Klaipėdos J. Karoso muzikos mokykla), Matas Stabingis (Plungės Mykolo Oginskio meno mokykla), Saulė Norvaišaitė, Kotryna Baltrimaitė (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija).

Už geriausią M. K. Oginskio kūrinių interpretaciją apdovanoti Emilija Stanišauskytė, Kotryna Baltrimaitė, Eva Rimkutė ir Milda Marija Kiškūnaitė.

Sveikindamas konkurso nugalėtojus, prof. Rokas Zubovas pastebėjo, kad „dalyvavimas šiame konkurse karantino sąlygomis – tai ne tik dalyvių, bet ir tėvų bei mokytojų nuopelnas, visų, kurie esant technologiniams, psichologiniams ir dar įvairiausiems sunkiai įvardinamiems sunkumams supranta, kad muzika padės mums išspręsti šio sudėtingo

laikotarpio iššūkius ir nuves į normalų gyvenimą, kuriame galėsime gyvai muzikuoti ir bendrauti.“ Festivalio-konkurso organizatorius Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos direktorius Nerijus Jasinskas dėkojo renginio globėjui Rietavo merui Antanui Černeckui už nuolatinį geranorišką palaikymą, Lietuvos kultūros ministerijai – už dalinį rėmimą, organizaciniam komitetui (aktorė Virginija Kochanskytė, pianistė Vaiva Purlytė, dainininkė Giedrė Zeicaitė) – už entuziastingą dalyvavimą konkurso paruošiamuosiuose darbuose. N. Jasinskas pasidžiaugė, kad didžiųjų prizų laimėtojams vėl gali įteikti puošnius obeliskus, pagamintus iš prabangios medienos, papuoštus auksiniu kunigaikščių Oginskių giminės ženklu ir asmenine dedikacija. Didįjį prizą (autoriai Rimas Kurlavičius ir Voldemaras Želkauskas) laureatams dovanoja „Reval MGB“.

Didžio Lietuvos patrioto, labdaringos veiklos puoselėtojo, aktyvaus kultūrinio gyvenimo dalyvio M. K. Oginskio aristokratiška dvasia mus pripildo kūrybinių galių. Laiške ,,Priesakai sūnui“ keturiolikos metų Irinėjui jis rašė: ,,Gerai pagalvok, ką reiškia žodis „gyvenimas“: tai ne tik pareiga gyventi, nes gyvybė yra bendras visų gyvų būtybių požymis, bet ir menas gyventi, todėl teks pamąstyti, kaip gyvensi ir koks bus tavo gyvenimo tikslas. Tegul žodis „mąstyti“ nebaugina tavęs, mano mielas vaike; nė viename gyvenimo tarpsnyje žmogus nenustoja mąstęs, o gyvenimo menas nesiskiria nuo kitų mokslų, išmokti galima visko, bet svarbiausia – pažinti save.“ Virginija KOCHANSKYTĖ

Muzikos barai / 107

PREMJERA

Zara, Siuzana, Ela...

Taigi ispaniškai –

Martyno ALEKSOS nuotr.

Zarzuela!

Kamile Bontė – Zara Breton, Evelina Greiciūnaitė – Siuzana Barbjeri , Indrė Anankaitė – Ela Chapi operetėje „Sarsuela“

B

irželio 10-ąją Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) Didžiosios salės scena tapo Andalūzijos taverna, kupina juoko, linksmybių ir meilės aistrų. Gyvo teatro išsiilgę žiūrovai išvydo operetės „Sarsuela“ premjerą. Spektaklio koncepcijos autorius ir muzikos vadovas – maestro Vladimiras Prudnikovas.

Sarsuela (isp. zarzuela) – Ispanijoje susiformavęs lyrinis draminis žanras,

Muzikos barai / 108

„Zarzuela“ yra ispanų muzikinės dramos žanras, apjungiantis vokalinius pasirodymus, pokalbių dialogus ir šokius. Jis gavo savo vardą iš karališkosios Zarzuelos rezidencijos, esančios netoli Madrido, kurioje pirmasis tokio tipo spektaklis įvyko XVII a. Taip pat yra ir patiekalas Sarsuela

kuriam būdinga kalbamųjų ir dainuojamųjų scenų kaita. Pastarosiose dažniausiai atliekamos operinės arijos bei įvairios populiariosios dainos ir šokiai. Žodžio „sarsuela“ kilmė nėra iki galo aiški, bet manoma, kad jis susijęs su Sarsuelos rūmais, karaliaus medžioklės rezidencija šalia Madrido. Greičiausiai kaip tik čia 17-ame amžiuje pirmą kartą buvo parodytas spalvingas muzikinis vaidinimas. Rūmus supo vešlūs gervuogynai, tad jų pavadinimas (zarzas) ir buvo paimtas žanrui įvardinti.

Kaip kilo mintis ispaniškąjį temperamentą perkelti į Lietuvos sceną?

V. Prudnikovui yra tekę daug keliauti po Ispanijos regionus ir ten stebėti sarsuelas, atliekamas kamerinėse, jaukiose erdvėse ir prabangiuose, specialiai pastatytuose teatruose. Susižavėjęs šiuo žanru maestro prieš aštuonerius metus pasiryžo sukurti savąją sarsuelą.

Pirmieji trys spektakliai buvo pastatyti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, ketvirtoji redakcija – LNOBT scenoje.

V. Prudnikovas pabrėžia: ,,Nors sarsuelų muzika labai graži, melodinga, bet sudėtinga perteikti – virtuoziškos arijos, plati dinaminė skalė, taip pat neatsiejamas pietietiškas temperamentas, charakterių spalvingumas. Tos muzikos abejingai atlikti negali – tada ji tiesiog neskambės. Joje turi pajusti pietų karštį, vyno skonį, tamsiaakės ispanės viliones...“ V. Prudnikovas ne tik atrinko muzikinius kūrinius, bet ir sukūrė libretą, remdamasis garsiausių XIX–XX amžių sandūros sarsuelos kompozitorių Ruperto Chapi, Francisco Asenjo Barbieri, Tomo Bretóno, Manuelio Fernándezo

Caballero, Pablo Sorozábalo ir kitų muzika. Keletą kūrėjų pavardžių „pasiskolino“ spektaklio veikėjoms pavadinti – taip atsirado Ela Chapi, Siuzana Barbjeri, Zara Breton...

Libreto pagrindą sudaro trys meilės istorijos, kurias perteikia ispaniškos arijos ir dainos, atskleidžiančios siužeto vingius, personažų charakterius. „Scenos pradžioje girdėti arijos, tarsi suformuojančios istorijos pagrindą, o artėjant finalui skamba duetas, vienaip ar kitaip išsprendžiantis veikėjų tarpusavio santykius“, – aiškino spektaklio režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė. Labai svarbus spektaklio komponentas – pietietiški šokiai: solistai šoka flamenko ir argentinietiškąjį tango, kurie ir yra ispaniškosios dvasios esmė.

Pirmajame veiksme žiūrovus pasitinka tavernos orkestras – Lina Giedraitytė (fortepijonas), Tadas Motiečius (akordeonas), Martynas Kuliavas (gitara), Ugnė Gaučaitė (altas), Juriy Markaryan (kontrabosas), Ernestas Verba, Lukas Budzinauskas (mušamieji) – ir tavernos šeimininkas (aktorius Gintaras Liutkevičius) kartu su padavėja Siuzana Barbjeri (Evelina Greiciūnaitė). Pirmoji meilės istorija ima rutuliotis scenoje pasirodžius Elai Chapi (Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė) – išlepintai aikštingai merginai, kuri aprauda savo nelaimingą vienišės dalią ir nepasiduoda vietinio jaunuolio Chosė (Steponas Zonys) vilionėms. Vis dėlto po kelių arijų nuskambėjęs jų duetas pakeičia Elos jausmus, ir jaunuoliai, išpažinę vienas kitam amžinąją meilę, susižieduoja.

Sugrįžęs šeimininkas pasigenda mylimųjų ir praneša Siuzanai apie at-

vykstantį garsų impresarijų iš Madrido senjorą Migelį (Tomas Pavilionis).

Jis, sužavėtas kylančios žvaigždės Zaros Breton (Kamile Bonté), pats atvyksta įsitikinti jos talentu. Norėdamas likti inkognito, Migelis pasirodo vilkėdamas nušiurusius drabužius, tad Siuzanai nė į galvą nešauna, kad tai žymusis laukiamas svečias. Staiga mergina suklinka išvydusi didžiulį tarantulą ir, besivaikydama jį po visą taverną, sužavi senjorą Migelį savo temperamentu ir priverčia ją įsimylėti.

Antrojoje operetės dalyje į taverną užsuka senas šeimininko draugas Fabijus (Mickael Spadaccini). Jam dainuojant pasirodo Zara, lydima kuklios padėjėjos (mimanso artistė Kamilė Mazrimė). Fabijus jaučiasi vis dar mylintis Zarą, tad pasiryžta sužavėti merginą pakviesdamas ją šokti tango.

Tačiau Zara atsisako, todėl jis šoka su padėjėja. Zarai, slapčia stebinčiai puikiai tango šokantį Fabijų, grįžta seni jausmai ir ji, atsilygindama už puikų reginį, sudainuoja įspūdingą dainą, po kurios įvyksta trečiasis spektaklio veikėjų meilės prisipažinimas. Operetės pabaigoje visi spektaklio veikėjai sugrįžta į sceną. Staiga senjoras Migelis suklūsta: „Zara, Siuzana, Ela...

Taigi ispaniškai – Zarzuella!!!“ Kaip pavyko šias ispaniškąsias aistras įkūnyti LNOBT scenoje? Apie birželio 10-osios premjerą kalbasi jaunosios muzikologės Lukrecija Stonkutė ir Ieva Kananavičiūtė.

Lukrecija Stonkutė: Ieva, koks Tavo premjerinis įspūdis?

Ieva Kananavičiūtė: ,,Sarsuela“ – linksmų istorijų spektaklis, jis man asocijavosi su vasaros pradžia. Pastatymas suteikė gaivos ir gero atlikimo pojūtį. O kaip Tau pasirodė?

L. S: Pritarčiau Tavo minčiai, kad tai žengimas į vasarą, kartu pridurčiau, jog tai ir atlikėjų mėginimas sugrįžti į muzikinio gyvenimo ritmą. Kokybės atžvilgiu šis pastatymas mane ne itin nudžiugino.

I. K.: Spaudos konferencijoje dalyvavusi operetės režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė sakė: ,,Mūsų spektaklyje flamenko šoks ne profesionalūs šokėjai, o dainininkai. Jiems teko galynėtis su sudėtingomis sinkopinių ritmų virtinėmis, kai viena yra dainuojama, o kita šokama.“ Ji žadėjo, kad solistai pademonstruos labai gerai išmoktus flamenko judesius ir atskleis šio žanro specifiką, tačiau pažadas nebuvo iki galo

Muzikos barai / 109

PREMJERA

Indrė Anankaitė (Ela Chapi)

Evelina Greiciūnaitė (Siuzana Barbjeri)

Kamile Bontė (Zara Breton)

ištesėtas. Vyravo kelių žingsnių kompozicijos, judesiai atrodė kiek nerangūs. Didžiausią aistrą ir charizmą šokyje pademonstravo Kamile Bontè (Zara Breton). Turint galvoje, kad tai apskritai buvo pirmas solistės pasirodymas operos scenoje, įsikūnijimas į vaidmenį nustebino.

L. S.: Šokių judesiai man pasirodė pernelyg kuklūs, atlikėjams trūko laisvės ir pietietiško temperamento. Galbūt kituose spektakliuose galėtų šokti profesionalai? Tai, ką matėme premjeroje, pavadinčiau lietuvišku santūrumu.

I. K.: Vėl prisiminsiu spaudos konferenciją, kurioje sakyta, kad šiuo metu į operas ar operetes nėra įtraukiami teatro baleto šokėjai, nes jie labai užimti. Gal būtų galima pasitelkti teatro mimanso artistus arba solistams įdėti daugiau pastangų.

L. S.: Antroji operetės dalis mane džiugino labiau nei pirmoji. Aukštesnė dainavimo kokybė, išraiškinga vaidyba su ispanų karštam kraujui derančiu kaklaskarės nuplėšimu, vyno išliejimu, cigaretės dūmais…

I. K.: Pameni, teatro fojė per pertrauką aptarinėjome Indrės Anankaitės (Ela Chapi) pasirodymą. Mane labai sužavėjo jos aksominis vokalas.

L. S.: Indrės Anankaitės melodinės frazuotės aiškios, tačiau man atrodo, kad šiam vaidmeniui jos balsas per švelnus. Jeigu grįžtume prie pirmosios dalies, man didžiausią įspūdį paliko Evelina Greiciūnaitė (Siuzana Barbjeri) – ir jos vokalas, ir šokis, ir vaidyba. Pagirtinas ir Tomo Pavilionio (Migelis) pasirodymas. Šio dueto atlikėjai puikiai jautė vienas kitą.

I. K.: O kaip Tavo akimis pasirodė Steponas Zonys (Chosė)?

L. S.: Susikaustęs. Nors jam tik įžengus į sceną ir pradėjus kalbėti tikėjausi nemažai – atrodė drąsus, laisvas, ryžtingas, bet vėliau šie bruožai ėmė blėsti.

I. K.: Man spektaklyje apskritai pritrūko ugnies, polėkio – juk operetėje kalbama ir dainuojama apie meilę. Bet nepamirškime, kad tai pirmas pokarantininis pastatymas LNOBT ir atlikėjai jau ilgą laiką nebuvo buvę scenoje. Taigi manau, kad šiam spektakliui reikia laiko, ir tikiu, kad atlikėjai įgaus daugiau pasitikėjimo.

L. S.: Ar Tau neatrodo, kad Gintarui Liutkevičiui (tavernos šeimininkas) būtų pravertęs įgarsinimas? Aš sėdėjau 8-oje eilėje, bet kartais suabejodavau, ar gerai išgirdau tekstą. O ką girdėjo sėdintieji balkone? Ir vis dėlto aktorius puikiai suvaidino energingą ir temperamentingą tavernos šeimininką.

Pratęsiant mintį apie įgarsinimą, ar neatrodo, kad jis reikalingas ir orkestrėliui?

I. K.: Ne, man garso pakako.

L. S.: Aš pasigedau alto skambesio. Juk tai instrumentas, galintis griežti portamento technika (sklandus, nenutrūkstamas perėjimas nuo vieno garso prie kito), būdinga ispanų muzikai ir pabrėžiančia pietietišką aistrą. Tačiau muzikantai pakankamai atsipalaidavę, puikiai įsilieję į tavernos gyvenimą.

I. K.: Mane sužavėjo Gintarės Jonaitytės scenografija: žaluma, languotos staltiesės.

Norėjosi užlipti į sceną ir prisėdus drauge su solistais išgerti vyno...

L. S.: Tikrai! Neužmirštamas Andalūzijos regiono žalumos vaizdas, spalvota girlianda byloja apie ispanų jausmų paletę. O kokios ryškiaspalvės klostuotos suknelės! Kokios vėduoklės, rožės plaukuose! Tikrai puikus kostiumų dailininkės Ugnės Tamuliūnaitės darbas. Dar norėčiau atkreipti dėmesį į minimalistinį Levo Kleino apšvietimą. Salėje palikta blausi šviesa žiūrovams tarsi leidžia pasijusti tavernoje.

Tačiau jei kalbėtume apie ,,Sarsuelos“ siužetinę liniją, man ji pasirodė nuobodoka:

kažin ar verta net tris kartus rodyti, kaip vaikinas stengiasi užkariauti merginos širdį, o ši pagaliau jį pamilsta?

Spektaklio koncepcijos autorius ir muzikos vadovas Vladimiras Prudnikovas spaudos konferencijoje pasakojo, kaip norėjęs atrinkti gražiausius sarsuelų fragmentus ir juos sujungti į vieną dramaturginę liniją.

Vientisos linijos, istorijos nėra, tai veikiau trys duetiniai numeriai. Gal vertėjo pamąstyti apie tris skirtingas situacijas, ne vien meilės istorijas…

I. K.: Gal ir taip, bet sarsuelos žanras turbūt nereikalauja ypatingos dramaturgijos, tai labiau dainų ir dialogų lipdinys.

L. S.: Tam tikrų keblumų kelia operetės dvikalbiškumas. Pastebėjau tokį momentą: Siuzana, pasakodama savo istoriją lietuviškai, sako Migeliui: ,,Ak, juk jūs nesuprantate ispaniškai!“ Ir staiga Migelis uždainuoja ispanų kalba. Labai greitai išmoko…

I. K.: Čia tikrai pritrūko logikos tarp kalbų.

Bet apskritai operetė ,,Sarsuela” – pakankamai geras reginys, ypač po ilgos pertraukos. Žiūrovams jis padovanojo gaivališkumo, o solistams buvo gražus sugrįžimas į sceną.

Spektaklį vertinčiau stipriu aštuonetu.

L. S.: O aš septynetu. Nors tai naujas vėjo gūsis LNOBT repertuare, pažintis su ispaniška kultūra. Operetė tikrai nuotaikinga, lydima žiūrovų juoko proveržių. Be to, ji mobili, visai kaip ,,Tarnaitė ponia“, galinti keliauti vilkiko priekaboje!

I. K.: Nedaug atlikėjų, tik keli staliukai ir augalai. Tad spektaklis gali vykti bet kur.

L. S.: Labai norėčiau, kad jis būtų parodytas ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir regionuose.

Tomas Pavilionis (Migelis)

Muzikos barai / 110

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Mickaelis Spadaccini (Fabijus), Gintaras Liutkevičius (tavernos šeimininkas)

n

Steponas Zonys (Chosė)

Baltarusijai Šoka Olesia Šaitanova

MUZIKA LAISVEI

Gegužės 30 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko neeilinis renginys – teatro artistai, reaguodami į gegužės 23 d. Baltarusijos valdžios įvykdytą į Lietuvą skridusio keleivinio lėktuvo užgrobimą, surengė koncertą Baltarusijos politiniams kaliniams paremti. Svarbiausias koncerto tikslas buvo surinkti lėšų fondams, besirūpinantiems toje šalyje persekiojamais kovotojais už demokratiją. Nemokamas koncertas transliuotas ir „Facebook“ bei „YouTube“ platformose, jose žmonės taip pat galėjo aukoti minėtiems fondams, teikiantiems paramą daugiau kaip keturiems šimtams Baltarusijos politinių kalinių ir jų šeimoms.

Tai buvo jau ne pirmas kartas, kai teatras sureagavo į Baltarusijos įvykius. Pernai rugpjūtį LNOBT bendruomenė, reikšdama palaikymą prieš Lukašenkos režimą protestuojantiems kaimyninės šalies žmonėms, ant pastato fasado pakabino istorinę Baltarusijos vėliavą, o spalio mėnesį kviestinė baltarusių kilmės solistė Margarita Levchuk visus operetės „Kandidas“ spektaklius, kuriuose dainavo Kunigundos partiją, dedikavo drąsiems ir ryžtingiems tautiečiams. Šarvų motyvais ir istorinės Baltarusijos vėliavos spalvomis papuoštoje teatro scenoje paramos koncertą jo vedėja Jurgita Skiotytė-Norvaišienė pradėjo Baltarusijos žmones palaikančia kalba.

Pirmoji koncerto solistė Margarita Levchuk lietuvių ir baltarusių kalbomis taip pat tarė tėvynainius remiančius žodžius, juos palydėdama specialiai solistei sukurta jausminga kompozitoriaus K. Yaskou´o daina „Malda už Baltarusiją“. Vėliau žiūrovai klausėsi įvairių epochų ir stilių kūrinių, kuriuos atliko ryškiausi LNOBT solistai, jiems akompanavo pianistai Justas Čeponis ir Lina Giedraitytė. Joana Gedmintaitė padainavo A. Vivaldi ariją „Vedro con mio diletto“ (Pasimatymas su mylimąja), Jovita Vaškevičiūtė – A. Kačanausko dainą „Vai gražu“, Mindaugas Jankauskas – H. Duparco „Chanson triste“ (Liūdna daina), Viktorija Miškūnaitė – P. Mascagni „Ave Maria“, Tomas Pavilionis – A. Raudonikio „Švelnumą“.

Liudas Mikalauskas atliko Skalno dainą „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ iš G. Kuprevičiaus miuziklo „Devynbėdžiai“, LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas kartu su teatro simfoninio orkestro kvartetu „Archi“ (Vitalija Makrickienė, Ginta Kriščiūnaitė, Ugnė Gaučaitė, Mykolas Rutkauskas) – I. Narkutės dainą „Raudoni vakarai“, Eugenijus Chrebtovas – V. Kernagio dainą „Šaukiu aš tautą“.

Balerina Olesia Šaitanova atliko Mirštančios gulbės šokį pagal C. Saint-Saënso kūrinį „Gulbė“, jai akompanavo Dalia Leigienė (violončelė) ir Gabrielė Beinarytė (arfa). Pianistas Justas Čeponis

Kęstučio PLEITOS nuotraukos

Apie LNOBT koncertą Baltarusijos politiniams kaliniams palaikyti

Pianistas Justas Čeponis, solistai Margarita Levchuk ir Liudas Mikalauskas

Dainuoja LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas

paskambino Vidmanto Bartulio kūrinį „Hanami“, kartu su soliste Regina Šilinskaite improvizavo lietuvių liaudies dainos tema „Vai ant kalno“.

Koncerto pabaigoje tarsi abiejų tautų muzikinės ir dvasinės bendrystės simbolis nuskambėjo Margaritos Levchuk ir Liudo Mikalausko atliekamas šiuolaikinio baltarusių kompozitoriaus M. Shcheglovo-Kulikovichiaus kūrinys „Pahonia“ („Vytis“).

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Muzikos barai / 111

OPERA KELIAUJANTI „TARNAITĖ PONIA“

Keliaujanti „Tarnaitė ponia“

Liudas Mikalauskas (Uberto) ir Monika Pleškytė (Serpina)

Scena iš spektaklio

operos gimtinėje Italijoje, Venecijoje, pradėjo veikti pirmasis viešas operos teatras – Teatro di San Cassiano (1637 m.).

Bet grįžkime prie ryškiaspalvių „rūmų“. Jų interjeras sukomponuotas iš raudonos ir mėlynos spalvų gobelenų, rožinių baldų. Gal kiek neįprastas, bet akį traukiantis ir prabangos įspūdį sudarantis derinys. Netrukus pasirodė rūmų muzikantai: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro styginių kvartetas – Rusnė Matutienė (I smuikas), Giedrė Mišeikytė (II smuikas), Kęstutis Pleita (altas), Lukas Abromaitis (violončelė) – ir Milo Longo (klavesinas). Neįprastoje scenoje pradėjo šėlti tarnaitė Serpina (sopranas Monika Pleškytė) su tarnu Vespone (aktorius Lukas Ignatavičius), o jų raminti atskubėjo ponas Ubertas (bosas Liudas Mikalauskas).

Pasigirdusius žiūrovų kuždesius, matyt, sukėlė spalvingi artistų kostiumai, suknelės, pirštinaitės, bateliai, balti perukai ir ryškiai nupudruoti veidai. Pagirtinas režisieriaus Gedimino Šeduikio, režisieriaus asistentės Agnės Ambrozaitytės, scenografės Sigitos Šimkūnaitės ir kostiumų dailininkės Ugnės Tamuliūnaitės darbas.

Beje, panašios sudėties komanda praėjusiais metais Klaipėdos elinge pastatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“, sulaukusią publikos pripažinimo dėl unikalios meninės koncepcijos ir jos įgyvendinimo. Naujojo spektaklio dekoracijos, kostiumai ir grimas puikiai atitiko baroko ir klasicizmo epochų sandūroje vyravusias madas. Tačiau būtų verta pagalvoti apie tankesnį audeklą, dengiantį scenos apačią, kad smalsios žiūrovo akies netrauktų veiksmas „užkulisiuose“.

Nudžiugino Monikos Pleškytės, Liudo Mikalausko ir Luko Ignata-

Muzikos barai / 112

Martyno ALEKSOS nuotraukos

„Ak, koks ryškiaspalvis namelis, norėčiau ir aš tokiame bent savaitėlę pagyventi!“ – pirmojo įspūdžio pagauta sušukau savo draugei, Verkių rūmų parke išvydusi vilkiką su puspriekabe, kurioje buvo sumontuotos dekoracijos, vaizduojančios prabangius turtuolio rūmus. Birželio 4-osios vakarą į parką rinkosi publika stebėti Giovanni Battistos Pergolesi vienaveiksmės komiškos operos (opera buffa) „Tarnaitė ponia“ (režisierius Gediminas Šeduikis).

Artėjant Vilniaus 700 metų sukakčiai, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras drauge su Nacionaliniu muziejumi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija yra parengę trejų metų trukmės projektą „Keliaujanti opera“. Taigi jau antrus metus iš eilės atlikėjai dekoruotu sunkvežimiu keliauja po įvairius Lietuvos miestus bei miestelius ir pažindina publiką su galbūt dar neatrastu operos žanru. Neturintiems galimybės atvykti į sostinę, tai puiki proga pasimėgauti kultūriniu renginiu, vykstančiu pagal visus sveikatos saugos reikalavimus.

Projektu „Keliaujanti opera“ pabrėžiamas ir Vilniaus indėlis į Europos operos istoriją. Prisiminkime, kad mūsų sostinėje Marco Scacchi opera „Elenos pagrobimas“ nuskambėjo anksčiau (1636 m.), negu

Liudas Mikalauskas

vičiaus aktoriniai gebėjimai. Įtikinanti vaidyba, emocijų išraiška net privertė užmiršti, kad esame Verkių rūmų parke. Operos metu dažnai skambėjo žiūrovų juokas, ypač nuotaikingos buvo užsispyrusio viengungio pono Uberto ir jo žmona siekiančios tapti aikštingos ir apsukrios tarnaitės Serpinos scenos.

Pagyrimo vertas vokalinis spektaklio lygmuo. Solistai gerai jautė žanro stilistiką, rečitatyvuose charakteringai perteikė kalbos intonacijas. Gera atlikėjų dikcija leido lengvai suprasti tekstą (libretą iš italų kalbos 1970-aisiais išvertė režisierė, operos solistė Vlada Mikš-

taitė). Be abejo, rengiant pastatymą neapsieita be didelio teatro koncertmeisterės Olgos Taškinaitės indėlio.

Prie spektaklio kokybės prisidėjo ir LNOBT simfoninio orkestro styginių kvartetas bei klavesinininkas Milo Longo. Tiesa, gal ne visada iki galo buvo išlaikomas klasicizmo epochos pradžiai būdingas muzikos atlikimo galantiškumas, jis kartkartėmis nesutapo su solistų balsų skaidrumu.

Prisiminiau prieš keletą metų viename interviu režisieriaus G. Šeduikio pasakytą mintį: nepamirštamam spektakliui ar koncertui sukurti būtina gera muzika, stiprūs vizualiniai sprendimai ir talentingi atlikėjai; kai visa tai susideda, pasirodymas pavyksta.

Manau, kad „Tarnaitės ponios“ pastatymas pavyko, tad žiūrovus kviečiu apsilankyti kitose numatytose projekto „Keliaujanti opera“ maršruto stotelėse – Šalčininkuose, Antazavėje, Leliūnuose ir Vilkaviškyje. Drąsiai rekomenduoju atsivesti ir mažuosius, nes vos 50 minučių trukmės spektaklis neprailgs stebint komiškų operos personažų gyvenimą.

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

Rūta Stanevičiūtė

Jurgita Skiotytė

Vaidas Jauniškis

Modesto ENDRIUŠKOS nuotr.

Monika Pleškytė

Paaiškėjo menininkai, kuriems bus suteikta galimybė eksperimentinės operos idėjas plėtoti bendrame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) ir „Operomanijos“ kūrybiniame projekte „Operos genomas“.

Po antrojo atrankos etapo – komisijos narių pokalbių su paraiškas pateikusiais menininkais – toliau eiti „Operos genomo“ keliu atrinkti penki kūrybiniai projektai. Dvi idėjas pateikė individualūs kūrėjai – režisierė Kamilė Gudmonaitė ir kompozitorius Jonas Jurkūnas, kitas tris įgyvendins bendraminčių kolektyvai: režisierė Agnė Ambrozaitytė, koncepcijos ir dramaturgijos autorius Edvardas Šumila, libreto autorė Paulina Pukytė, kompozitorius Dominykas Digimas; režisierė Greta Štiormer, dramaturgė Agnė Jokšė, kompozitorė Marija Paškevičiūtė, scenografas Antanas Lučiūnas, videomenininkė Aurelija Bulaukaitė, choreografas Denisas Kolomyckis; kompozitoriai Rūta Vitkauskaitė ir Jensas Hedmanas, operos solistė Asa Nordgren („Spatial Opera Company“).

Projektus atrinko vertinimo komisija: „Operomanijos“ vadovė Ana Ablamonova, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, LNOBT Meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė, muzikologė, LMTA profesorė dr. Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, režisierius Gediminas Šeduikis ir LNOBT vyriausiasis

dirigentas Ričardas Šumila. „Dėl gerų idėjų gausos ir įdomių kūrėjų įvairovės komisijai sprendimai nebuvo lengvi. Jaučiamas nemenkas menininkų susidomėjimas šiuolaikine opera ir jos teikiamomis galimybėmis.

Su daugeliu pasiūlytų sumanymų būtų galima dirbti toliau, tačiau turėjome pasirinkti. Neatrinktų sumanymų autoriams palinkėčiau neprarasti susidomėjimo šiuolaikiniu muzikos teatru, pasiūlytas idėjas bandyti plėtoti kituose kontekstuose“, – pataria A. Ablamonova. „Maloniai nustebino paraiškų autoriai, sugebėję suburti net tarptautines kūrėjų komandas.

Dalyvavo ir Austrijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV gyvenantys lietuvių kūrėjai – tai liudija, kad visame pasaulyje eksperimentinės operos žanras yra labai gyvybingas. Daugelis siūlomų projektų apskritai nepretenduoja į didžiąją sceną. Paraginti kūrėjus drąsiems eksperimentams ir buvo mūsų pradinė mintis. Pokalbiuose išvydome jaunų kūrybingų žmonių, kuriuos buvo įdomu pažinti ir kurių gebėjimai ateityje teatrui galėtų praversti kituose projektuose“, – sako J. Skiotytė–Norvaišienė. „Matyti, kaip sparčiai keičiasi muzikinio scenos žanro galimybių samprata: dauguma pasiūlymų atstovauja postoperos ar išplėstinio muzikinio teatro atmainoms, pateikta intriguojančių tarpžanrinės ir tarpdisciplininės sąveikos idėjų, kurių plėtotė gali atverti daug intriguojančių netikėtumų. Toks pat platus muzikinės stilistikos spektras – nuo postminimalizmo, videooperos, eksperimentinės muzikos inspiracijų iki džiazo ir glitch estetikos. Akivaizdu,

Lauryno MEŠKUTAVIČIAUS nuotr.

„Operos genomui“ pasiūlytos idėjos byloja apie eksperimentinės operos gyvybingumą

Lukrecija STONKUTĖ

kad jaunoji kompozitorių karta smalsiai žvalgo šiuolaikinių scenos žanrų ribas bei galimybes ir apmąsto tarptautinės scenos aktualijas“, – džiaugiasi R. Stanevičiūtė-Kelmickienė. „Sampratų ir žvilgsnių į operą buvo pateikta „nuo – iki“. Tradicinė, siužetinė kelių veiksmų opera ir tik idėja, kurią plėtos visi miestiečiai. Opera scenoje sėdintiems ir opera po miestą vaikštantiems, panaudojant virtualios realybės technologijas atsiduriantiems Cheopso piramidėje ar prie Anglijos krantų...

Tai liudija tradicijų nesukaustytą kūrėjų žvilgsnį į šį žanrą ir leidžia tikėtis ne tik gyvo, bet ir aktualaus, šiai dienai svarbaus kūrinio. Įdomūs, viltingi pažadai. O jei viltis mirtų paskutinė – tai irgi būtų operos vertas finalas“, – pastebi V. Jauniškis.

Penkių atrinktų idėjų autoriams bus pasiūlytos jų kūrinių vystymo strategijos ir pradėtas jų įgyvendinimas. Įdomiausi projektai 2022–2023 m. sezono metu bus realizuoti teatre ar kitoje konkretų sumanymą geriausiai atliepiančioje erdvėje.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ana Ablamonova

Muzikos barai / 113

OPERA ,,BOHEMOS“ SUGRĮŽIMAS

Giacomo Puccini „Bohema“ Lietuvos operos scenoje pirmąkart buvo pastatyta 1927 m., praėjus trims dešimtmečiams po kūrinio premjeros Turine. Vėliau mūsų publika matė dar keturias naujas šios ypač populiarios veristinės operos interpretacijas. Ypač didelė sėkmė lydėjo 2006 m. Vilniaus kongresų rūmuose režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus pastatytą spektaklį, kuriame ryškius vaidmenis sukūrė Asmik Grigorian, Edgaras Montvydas ir kiti jauni solistai. Nuo tada trupės, vėliau įgijusios Vilniaus miesto operos (Vilnius City Opera) vardą, nariai vadinami bohemiečiais.

Per 15 metų pastatymo koncepcija ir estetika nė kiek nepaseno, todėl Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kartu su bohemiečiais sumanė jį atgaivinti. Pirmieji premjeriniai spektakliai parodyti birželio 25–27 dienomis festivalyje „LNOBT Open“ Valdovų rūmų kieme, o ateinantį sezoną „Bohemą“ bus galima pamatyti teatro scenoje. Žiūrėjau paskutinį premjerinį spektaklį. Pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, režisierius statytojas Gediminas Šeduikis, scenografas Dirkas Birdas, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius ėmėsi atnaujinti legendinį spektaklį ir suteikė galimybę „Bohemoje“ pasirodyti jauniesiems Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistams, pademonstruoti kokybišką vokalą ir aktorinius gebėjimus.

Aistė Pilibavičiūtė itin jautriai ir subtiliai perteikė Mimi dramą. Monikai Pleškytei stiprus balsas ir išraiškinga kūno kalba leido atskleisti pašėlusį Paryžiaus dainininkės Miuzetės charakterį. Publiką žavėjo varganoje mansardoje skurdžiai, bet linksmai gyvenančių draugų ketvertukas: poetas Rudolfas – Merūnas Vitulskis, dailininkas Marčelas – Steponas Zonys, filosofas Kolinas – Kšištofas Bondarenko ir muzikantas Šonaras – Romanas Kudriašovas. Nepastebėtas neliko ir Artūro Kozlovskio Benua – namo valdytojas, atėjęs pasiimti iš jaunuolių pinigų už nuomą.

Antrame veiksme žiūrovai mato Lotynų kvartalą, kuriame verda gyvenimas: čia gausu parduotuvėlių, gatve bėgioja dainuojančių vaikų būrys (LNOBT Vaikų operos studijos choras, vadovė Samanta Bielskytė), prie kavinės staliukų vyną gurkšnoja damos su ponais (LNOBT choras, meno vadovas Česlovas Radžiūnas).

Juozo Statkevičiaus kostiumai perteikia 19 amžiaus paryžietiškos bohemos madas, nors gal kiek daugoka juodos spalvos. Šviesų dailininko Levo Kleino spalvų pojūtis padėjo sukurti bohemišką, meilės aistrų kupiną atmosferą, atmintin įsirėžė fejerverkų blyksniai. Veiksmą pagyvino ir mimanso artistai.

Kaip ir pridera veristinei, realų gyvenimą vaizduojančiai, operai, „Bohemos“ pabaiga tragiška – nuo džiovos miršta Rudolfo mylimoji Mimi. Nepaprastai gražus ir jautrus, įtikinamas buvo paskutinis jų duetas.

LNOBT simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos, solistams akompanavo jausmingai, nepritrūkdamas garso atspalvių.

Naujasis G. Puccini operos „Bohema“ pastatymas vertintinas labai gerai. Tačiau norėtųsi, kad organizuojant tokius festivalius kaip „LNOBT Open“ nebūtų pamirštami ir svarbūs spektaklio dalyviai – žiūrovai.

Garsinis raginimas užklupus lietui prisidengti lietpalčiais vargu ar tenkintų operos entuziastus.

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Aistė Pilibavičiūtė (Mimi) ir Merūnas Vitulskis (Rudolfas)

Merūnas Vitulskis (Rudolfas), Steponas Zonys (Marčelas), Artūras Kozlovskis (Benua), Romanas Kudriašovas (Šonaras), Kšištofas Bondarenko (Kolinas)

Muzikos barai / 114

Lukrecija STONKUTĖ

„Bohemos“ sugrįžimas

„GLAISTAS“ VĖL LEIDOSI Į PASIVAIKŠČIOJIMUS PO BUVUSĮ VILNIAUS GETĄ

yra parašomos kai kurios iš tų knygų“, – sako dramaturgas R. Ribačiauskas.

Glaisto kūrėjai – dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys.

„Glaistas“, garso kelionė su muzikiniais fragmentais po buvusio Vilniaus geto teritoriją, kritikų vadinamas vienu įdomiausių pastarojo meto kūrinių. Iki karantino jis buvo parodytas net 117 kartų, o gegužės 11–16 d. pakvietė dar į 20 naujų pasivaikščiojimų, iš užmaršties prikeliančių autentiškus miesto istorijos pasakojimus.

Modesto ENDRIUŠKOS nuotr.

Ilmės VYŠNIAUSKAITĖS nuotr.

Pas Fridą Sohat

Ilmės VYŠNIAUSKAITĖS nuotr.

Kūrinio herojais tapo su jo autoriais Izraelyje 2019 m. bendravę Baruchas Shubas, Frida Sohat, Sorė Voloshin, Joshua Zakas. „Glaiste“ girdimi Holokaustą išgyvenusių, tačiau siaubingą Vilniaus geto realybę patyrusių žmonių liudijimai. „Šiomis dienomis „Facebook“ nuotraukos kaip tik priminė prieš dvejus metus gegužės pradžioje vykusią kūrybinės komandos ekspediciją į Izraelį, kur vyko susitikimai su pagrindiniais kūrinio herojais. Tada dar nelabai žinojome, kuo virs pokalbių garso įrašai. Kai kurių iš tų nuotraukų žvelgiančių litvakų jau nebėra, bet jų balsai ir istorijos tęsia savo gyvenimą garso patirtyje „Glaistas“, – prisimena „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova.

Istorijos trapumą rodo ne tik išeinantys žmonės, bet ir nepaprastai greitai kintantis miestas – Vilnius nepaliaujamai dengiasi naujais statybinių medžiagų sluoksniais, tad gyvoji scenografija, vienas išskirtinių „Glaisto“ bruožų, nuolatos kinta. Gali būti, kad gegužę kai kurias miesto vietas autentišku pavidalu buvo galima išvysti paskutinį kartą.

Praėjusį lapkritį „Glaistas“ buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ – už geriausią dramaturgiją įvertintas Rimantas Ribačiauskas. Jo tvirtinimu, pastaruoju metu Holokausto tema, ypač literatūroje, labai populiari. Deja, dalis istorijų apie šią XX a. tragediją tampa kičiniais pasakojimais. „Per karantiną pasiilgau ne tik teatro, bet ir knygynų. Tų akimirkų, kai trumpam užbėgi peržiūrėti naujienų lentynų. Padariau tai iškart, kai tik knygynai atsidarė, ir apstulbau pamatęs, kiek daug naujų knygų apie Holokaustą. Tiesa, didžiąją jų dalį galima priskirti kategorijai, Justynos Sobolewskos pavadintai kičiniu Holokausto apdaru, – romanuose mums neįsivaizduojama istorinė realybė yra autorių išgalvotų aštrių siužetų ir meilės istorijų tarnaitė. Atrodo, tokiame fone „Glaisto“ aktualumas tik auga. Dabar man norisi, kad kiekvienas, perskaitęs bent vieną iš tų populiariųjų romanų, apsilankytų ir mūsų spektaklyje. Patirtų, būtent patirtų – nes „Glaistas“ yra patyrimas – kitokį pasakojimą, juolab kad gyvoji atmintis mus palieka taip pat sparčiai, kaip kad

Pas Joshua Zaką

Muzikos barai / 115

SUKAKTIS Žaneta SKERSYTĖ

ENTUZIASTŲ PASTANGOMIS GYVAVUSI UOSTAMIESČIO LIAUDIES OPERA PRIEŠ 34 METUS TAPO KLAIPĖDOS VALSTYBINIU MUZIKINIU TEATRU. KALBAMĖS SU KLAIPĖDOS LIAUDIES OPEROS TEATRO VADOVU KAZIU KŠANU, DAUGIAU KAIP ŠIMTĄ OPEROS PROFESIONALŲ IR MĖGĖJŲ 20 METŲ ĮKVĖPDAVUSIU KŪRYBINEI VEIKLAI. MAESTRO YRA DIRIGAVĘS APIE TŪKSTANTĮ KONCERTŲ IR MUZIKINIŲ SPEKTAKLIŲ, PASTATĘS DEŠIMT OPERŲ. LIETUVOS NUSIPELNĘS ARTISTAS, KLAIPĖDOS UNIVERSITETO PROFESORIUS EMERITAS, KLAIPĖDOS KULTŪROS MAGISTRAS K. KŠANAS DAUGIAU KAIP PENKIASDEŠIMT METŲ VADOVAUJA IR MIESTO MIŠRIAM CHORUI „KLAIPĖDA“.

KARTU SU MAESTRO BANDOME APŽVELGTI ISTORINIUS KULTŪRINIUS ĮVYKIUS, PRISIMINTI PIRMUOSIUS PASTATYMUS IR RYŠKIAUSIUS JUOSE DALYVAVUSIUS ŽMONES.

Kazys Kšanas.

Du dešimtmečiai su Klaipėdos liaudies opera

– 1966–1986 m. buvote Klaipėdos liaudies operos teatro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Operos kolektyvą sudarė 130–140 entuziastų: dainininkų, choro, orkestro artistų ir šokėjų.

Per du kūrybinio darbo dešimtmečius pasiekta daug svarių meninių rezultatų.

Papasakokite apie savo veiklos pradžią.

– Man baigus Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), dirigavimo dėstytojas Klemensas Griauzdė, pokario metais vadovavęs Klaipėdos muzikinės komedijos teatrui, paragino vykti į Klaipėdą ir imtis vadovauti ten jau nuo 1956 m. veikusiam, bet tuo metu beveik iširusiam (tik aš to nežinojau) Liaudies operos teatrui.

K. Griauzdė primygtinai kartojo, kad Klaipėdoje būtina atgaivinti operos idėją: „Kazy, važiuok, reikia, kad Klaipėdoje būtų muzikinis teatras.“ Dirigentas Kazys Kšanas

Muzikos barai / 116

Solistė Klementina Gružinskienė, dirigentas Kazys Kšanas, koncertmeisterė Margarita Vaicekauskienė ir operos solistas Algirdas Čiplys

G. Verdi „Traviatos“ solistai: Danguolė Juodikaitytė, Šarūnas Juškevičius ir Andrius Bielskis, 1981 m.

Atvažiavęs pamačiau, kad operos teatras egzistuoja tik popieriuje: spektakliai nerodomi, koncertinė veikla – vangi ir nereguliari. Tebuvo pora solistų ir keliolikos žmonių choras.

Teko atgaivinti visų teatro grandžių – simfoninio orkestro, choro, solistų – funkcionavimą. Per gana trumpą laiką suorganizavau didoką mišrų chorą, nes paskelbus priėmimą atsirado labai daug norinčiųjų. Susigrąžinau buvusius solistus – A. Bielskį, K. Jocį, V. Kubilienę, K. Krisiūnienę-Gružinskienę, A. Aušrą. Radau ir naujų solistų: E. Vasilevskį, E. Lučkienę, E. Ambrasienę, G. Iljiną, J. Grikšienę, S. Donskovą, Š. Juškevičių, S. Šniukštą ir kt. Netrukus prisidėjo konservatorijas baigę vokalistai N. Mameniškienė, V. Kuraitė, A. Bajerčius. Prie atgimstančios operos orkestro pultų susikviečiau instrumentininkus – muzikos mokyklos pedagogus, mokinius, vėliau – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto dėstytojus ir studentus.

Nežinau, ar šiandien kas nors gali įsivaizduoti, bet tuomet man vienam teko dirbti su visomis grupėmis: choru, orkestru, solistais, repetuoti, diriguoti spektaklius, ieškoti repertuaro, natų, partitūrų, perrašinėti partijas

(kopijavimo technikos nebuvo), rūpintis visais pastatymų reikalais ir pan. Šiek tiek padėjo Klaipėdos kultūros skyrius ir Kultūros namai.

Darbas buvo sudėtingas dar ir dėl to, kad rėmėsi tik entuziazmu ir begaliniu noru turėti savą Klaipėdos operą; visi dirbo be jokio atlygio (menką atlyginimą gaudavau tik aš, koncertmeisterė ir pastatymo dalies vedėjas). Netrukus vadovų gretas papildė

chormeisterė G. Maironienė.

Man reikėjo sugebėti dirbti taip, kad žmonės po savo tiesioginio darbo sutiktų be atlygio repetuoti ir statyti rimtus muzikinius veikalus. Visų buvusių atlikėjų garbei galiu pasakyti, kad jie dirbdavo atsidavę, užsidegę, sąžiningai, negailėdami nei jėgų, nei laiko. Juk repeticijos užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, neretai ir iki vidurnakčio.

G. Verdi opera „Traviata“: Vytautas Navakauskas, Šarūnas Juškevičius, Vlada Kubilienė, Edmundas Kuodis, 1983 m.

Muzikos barai / 117

SUKAKTIS

Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotr.

– Kaip ir kiekviename teatre, vieni spektakliai būdavo rodomi rečiau, kiti – ilgai nenueidavo nuo scenos. „Aleką“, be generalinės repeticijos, kurią stebėjo pilna žiūrovų salė, parodėme gal penkis kartus, dar po kartą – Liepojoje ir Vilniuje. „Čigonų baronas“ vaidintas daugybę kartų.

Džiaugiuosi, kad 1972-aisiais, praėjus metams po Opera „Čigonų baronas”: solistas V. Noreika, dirigentas K. Kšanas, solistė V. Kubilienė ir režisierius V. Paukštė, 1972 m. premjeros, man pavyko susitarti su ką tik iš Milano – Gal žinote kokį burtažodį? Nes su„La Scalos“ grįžusiu garsiuoju mūsų burti daugiau kaip šimtą žmonių, dirbančių neatlygintinai, sunki misija. tenoru Virgilijumi Noreika, kad jis – Nėra jokių paslapčių. Tiesiog padainuotų dviejuose „Čigonų barogražiai, nuoširdžiai elgiausi su žmo- no“ spektakliuose. Tai buvo didžiulis nėmis, mokėjau bendrauti, steng- įvykis mieste. Publika netilpo salėje, davausi sudominti. O kai solistui žmonės stovėjo fojė. Vėliau V. Noreipasisekdavo scenoje, jis pats užsi- ka mūsų „Traviatoje“ dainavo Alfrekabindavo, džiaugdavosi, kad yra dą. reikalingas ir publikos laukiamas.

Norėdamas paįvairinti spektaPasitaikė ir tokių, kuriais teko nusi- klius, dar labiau sudominti publiką, vilti. Operų statymo, koncertų ren- vis dažniau kviesdavausi žymius gimo procesą sunkino nuolatinis re- Vilniaus, Kauno, Talino, Maskvos peticijoms tinkamo laiko ieškojimas, solistus. Mūsų operose dainavo E. derinimas dėl artistų užimtumo tie- Kaniava, I. Milkevičiūtė, S. Stonytė, sioginiuose darbuose, kurie buvo jų V. Prudnikovas, R. Vešiota, D. Juodipragyvenimo šaltinis. Darbo diena kaitytė, E. Kuodis, P. Zaremba ir dauišsitempdavo nuo ryto iki nakties. gelis kitų. „Traviatoje“ Violetos ir AlfNetenka stebėtis, kad prieš mane redo partijas yra dainavę beveik visi Klaipėdos liaudies operos teatrui va- pagrindiniai LNOBT solistai: vieną dovavę keturi dirigentai (A. Pozdne- savaitę vienas, kitą savaitę – kitas. Tai jevas, A. Buzys, A. Kepenis, R. Var- labai žadindavo ne tik publikos susinas), pastatę po vieną spektaklį, domėjimą, bet ir viso kolektyvo norą neištverdavo varginančio darbo ir dar geriau dirbti. įtampos, tad po 2–3 metų pasitraukSu didele pagarba prisimenu ledavo, išvykdavo ieškoti laimės į ki- gendinį estų tenorą Hendriką Krumtus miestus. Paskutinis iš jų buvo R. mą, kuris, atlikęs Alfredo partiją „TraVarnas, 1963 m. pastatęs P. Mascagni viatoje“, paprašė surengti ir jo solinį operą „Kaimo garbė“, paliko teatrą ir koncertą su simfoniniu orkestru. Konišvažiavo į Kauną. certo programai reikalingas partitūras Mažai kas tikėjo, kad ir aš liksiu il- jis atsivežė pats. Lietuvos konservagam. Tačiau, kaip matote, tai užtruko torijos Klaipėdos fakultetuose įvyko du dešimtmečius. įspūdingas koncertas su dar algos – Nuo ko priklausydavo pastatymų negaunančiu orkestru (juokiasi). Taip, sėkmė? Ar į Klaipėdą atvykdavo kviestitai buvo neeilinis koncertas miesto isnių žinomų solistų? torijoje! Beje, į Klaipėdą H. Krummas

Muzikos barai / 118

atvyko tiesiai iš Maskvos, Didžiajame teatre padainavęs Manriko partiją G. Verdi operoje „Trubadūras“, tuo parodydamas mums didelę pagarbą.

Juk ir lagaminus su partitūromis Klaipėdos koncertui teko tampyti po Maskvos viešbučius...

– 1985 metais buvo pastatyta J. Offenbacho opera „Hofmano pasakos“ – vienas sudėtingiausių ir reikšmingiausių Jūsų darbų uostamiesčio operoje.

– Atėjo momentas, kai išaugęs, profesionaliu tapęs Klaipėdos liaudies operos teatras galėjo imtis vieno sudėtingiausių operos literatūroje veikalo, turinčio gausybę solinių partijų.

Nuo 1984 m. mūsų teatro simfoninio orkestro muzikantai (jų buvo 50) jau buvo etatiniai darbuotojai ir gaudavo atlyginimą, tad nebereikėdavo jaudintis dėl drausmės ir repeticijų lankomumo. Daugiau kaip pusė solistų taip pat gaudavo atlyginimus. Solistų trupės meninį lygį kėlė aktyviai dirbantys profesionalai – V. Kurnickas, M. Gylys, V. Tarasovas, V. Balsytė, V. Kirstukaitė, A. Sauspreikšaitis, V. Vadoklienė, A. Bajerčius ir kt. Į Liaudies operos gretas labai sėkmingai įsiliejo tuomet dar studijavęs talentingas choro dirigentas V. Konstantinovas (dabartinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyr. chormeisteris), daug padėjęs dirbant su operos choru, kurio bent pusė taip pat jau buvo apmokama. Pagerėjus sąlygoms, visi matė spartų teatro kokybinį ir kiekybinį augimą. Dirbome reguliariai, per mėnesį parodydavome 4–6 spektaklius ar koncertus. „Hofmano pasakas“ buvau tiesiog įsimylėjęs, nors statyti sekėsi nelengvai. Dekoracijos, gaminamos Vilniaus operos teatre, vėlavo (savo dirbtuvių, kaip ir kostiumų siuvėjų padalinio, neturėjome), stabdydamos režisūrinius sprendinius. Valdžia kaltino mane dėl atidedamos premjeros, o iš tikrųjų stabdys buvo dekoracijų vėlavimas.

Pagaliau įvykusi premjera turėjo didžiulį pasisekimą, apie ją labai palankiai atsiliepė muzikos kritikai.

Paraleliai su „Hofmano pasakomis“ statėme ir G. Rossini operą „Vedybų vekselis“ (1985). Į ją pakviečiau dar vieną savo atrastą estrados solistą Adolfą Jarulį. Įsivaizduokite – talentingas žmogus, nepažįstantis natų,

dainavo itališkoje operoje! Jis atliko ir Vilko vaidmenį V. Gokielio operoje vaikams „Raudonkepuraitė“ (1982).

– Iš kur Klaipėdos liaudies opera ir jos entuziastai pastatymams gaudavo dekoracijų, kostiumų? Ar sulaukdavote režisierių pagalbos?

– Lėšų dekoracijoms, kostiumams skirdavo Klaipėdos kultūros namai.

Scenografus, dailininkus dažniausiai kviesdavomės iš Vilniaus. „Aleko“ scenografiją kūrė dailininkas M. Labuckas, „Čigonų barono“ – Igoris Ivanovas, „Meilės eliksyro“ – Henrikas Ciparis, visi trys iš Lietuvos operos ir baleto teatro, „Studento elgetos“ – klaipėdietė Sofija Kanaverskytė, antrojo „Čigonų barono“ pastatymo – vilnietės dailininkės L. Černeckaitė ir D. Vanagienė, „Vedybų vekselio“ – klaipėdietė O. Ronkaitienė, „Hofmano pasakų“ – D. Vanagienė.

Režisuoti kviesdavau žinomus Klaipėdos teatro žmones: aktorius Balį Juškevičių, Eleną Savukynaitę, operos solistę Genovaitę Avižienienę, antrąjį „Čigonų baroną“ ir „Raudonkepuraitę“ režisavo profesionali dramos režisierė Angelė Juškevičienė.

Didelė garbė man buvo dirbti su garsiu aktoriumi Vytautu Paukšte, kuris režisavo „Čigonų baroną“, „Meilės eliksyrą“ ir „Traviatą“.

Sudėtinga jiems buvo kurti Klaipėdos liaudies operoje, nes nebuvo tam tinkamų sąlygų, neturėjome nei dekoracijų sandėlio, nei sceninių drabužių saugyklos.

tarė ir Lietuvos finansų bei kultūros ministerijos.

Klaipėdos liaudies operos teatrui patiriant virsmą į valstybinį muzikinį teatrą, aš dirbau ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Vyriausybei patvirtinus valstybinį muzikinio teatro statusą, jam vadovauti buvo paskirti žmonės iš Kauno. Man pasiūlė vyr. chormeisterio pareigas, bet tik su sąlyga, kad atsisakysiu darbo fakultetuose. Tačiau aš nenorėjau mesti darbo aukštojoje mokykloje, netekti profesūros galimybių. Taip ir palikau Muzikinį teatrą: 20 metų buvau pratęs vadovauti pats sau, kitaip nebemokėjau (juokiasi).

– Šventa vieta tuščia nebūna?

– 1987 m. iš naujo subūriau mėgėjų mišrų chorą „Klaipėda“ (jame, beje, buvo daug Liaudies operos teatro choristų), kuris ir dabar gyvuoja, yra įsikūręs Žvejų rūmuose. Iki šiol su šiuo choru rengiu įvairiausias programas: dainų apie jūrą, Klaipėdą, harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, Mažosios Lietuvos kompozitorių dainų, sakralinių kūrinių. Tačiau labiausiai mėgstame dainuoti ištraukas iš operų bei operečių, dažnai pasikviečiame žymių Klaipėdos ir kitų miestų solistų. Dalyvaujame Lietuvos ir regiono dainų šventėse, gastroliuojame Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Makedonijoje, Lenkijoje, Estijoje ir kt.

Man labai malonu, kad jau daug metų choro koncertmeisterė yra mano dukra Miglė Mosėnienė.

– Kokią žymę Jūsų gyvenime paliko 20 metų Klaipėdos liaudies operoje?

– Tie 20 metų buvo patys sunkiausi, sudėtingiausi, bet kartu ir patys laimingiausi mano gyvenime. Dirbau darbą, kurį be galo mylėjau, kaip ir žmones, ėjusius su manimi. Nors esu baigęs choro dirigavimą, o simfoninio dirigavimo skonį patyriau tik stažuodamasis Sankt Peterburgo konservatorijoje, tačiau stambios formos, ypač opera, man pagal vidinį jausmą, muzikinės dramaturgijos suvokimą buvo artimiausios. Liaudies operos teatre dirbau neskaičiuodamas valandų, nekreipdamas dėmesio į poilsio dienas (tokių man kaip ir nebuvo), kažkodėl nelabai jaudino ir menkas atlyginimas. Dirbau, daug ko atsisakydamas, neretai aukodamas šeimos interesus.

Tačiau tai nenuėjo veltui. Pastangos ir įdėtas darbas pasiekė mano ilgai brandintą, išsvajotą rezultatą – Klaipėdoje gyvuoja Valstybinis muzikinis teatras, septynmyliais žingsniais einantis meninio meistriškumo link.

Praėjus jau 30 metų nuo mano darbo operos teatre pabaigos, kartais ir dabar sapnuose padiriguoju kokį nors muzikinį spektaklį. n

– 1986 m. Klaipėdos liaudies opera tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Papasakokite apie tuos lemtingus įvykius.

– Kaip minėjau, palaipsniui augant Liaudies operos teatro meniniam lygiui, vis noriau į jį atvažiuojant jauniems profesionalams solistams ir instrumentininkams, nuolat pilnoje salėje rodant spektaklius, rengiant pasisekimą turinčius koncertus, didėjant finansavimui, buvo akivaizdu, kad Liaudies opera jau seniai išaugo iš mėgėjiško drabužio, kad atėjo metas Liaudies operos teatrui suteikti valstybinį statusą. 1986 m. aktyvumą pradėjo rodyti ir miesto valdžia – Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė. Idėjai pri-

Daiva Kšanienė ir Kazimieras Kšanas su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistu Artūru Kozlovskiu ir dirigentu Ilmars´u Harijs´u Lapinsch´u, 2006 m.

Muzikos barai / 119

PASAULYJE „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“ DEBIUTAVO TARPTAUTINĖJE LYGOJE

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ balandžio 27 dieną parodytas garsiajame Prancūzijos „Mezzo“ kanale, turinčiame daugiau kaip 60 milijonų gerbėjų 80-yje šalių.

1996 m. įkurtas„Mezzo“ kanalas – vienas populiariausių klasikinės muzikos, operų, baletų, šokio spektaklių ir džiazo transliuotojų pasaulyje. Tai kultūros sklaidos tinklas, apimantis visą pasaulį. Europoje didžiausiu žiūrovų skaičiumi išsiskiria Prancūzija, ItaMartynas Rimeikis lija, Ispanija, Šveicarija, Lietuvoje kanalo programas stebi daugiau kaip 220 000 prenumeratorių. „Mezzo“ programos populiarios ir ne europietiškos kultūros šalyse – Turkijoje, Indonezijoje, Honkonge, Katare ir kt. „Mezzo“ transliuoja geriausių Europos bei kitų žemynų meno įstaigų ir festivalių produkciją.

XX a. lietuvių muzikos klasiko Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas. 2019 m. sukurtas šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ (dirigentas Modestas Barkauskas) pelnė net du Lietuvos „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus: Martynas Rimeikis tapo geriausiu 2019-ųjų choreografu, o pagrindinio vaidmens atlikėja Julija Stankevičiūtė apdovanota kaip geriausia metų šokėja. Klaipėdoje šis spektaklis vadinamas ryškiausiu 2019 m. miesto ir visos šalies teatrinio gyvenimo įvykiu, apdovanotas „Padėkos kauke“.

Choreografas M. Rimeikis, kalbėdamas apie „Eglės žalčių karalienės“ pristatymą „Mezzo“ kanale, sakė, kad virtualios premjeros laukimo negalima prilyginti pirmam susitikimui su publika. „Virtualus teatras niekada neprilygs tikram. Jausmas, kai jaudiniesi prieš pirmąją premjerą, su niekuo nesulyginamas. Artėjant virtualiai premjerai jautiesi ramiau, nes džiaugsmo daugiau nei jaudulio. Kad spektaklį išvys platesnė auditorija – džiugu, nes tai galimybė pasauliui pristatyti kompozitoriaus Eduardo Balsio muziką. Man labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių pažintų šio kompozitoriaus kūrybą, išvystų unikalią mūsų šalies legendą. Taip mes tarsi dar labiau priartėjame prie pasaulio ir dar labiau galime pasijusti jo dalimi“, – sakė šiandien vienu geriausių šalies choreografų laikomas M. Rimeikis.

M. Rimeikis dažnai dirba su scenografu Marijumi Jacovskiu. „Esame kartu pastatę ne vieną spektaklį. „Eglės žalčių karalienės“ debiutas tarptautiniame kanale man yra ne tik didžiulė garbė, bet ir kūrėjo veiklą įprasminantis prestižas. Jei meną lygintume su sportu, „Mezzo“ yra aukščiausia lyga! Tai labai malonu, bet jauti ir atsakomybę. Kuriant nėra laiko gręžiotis ir galvoti apie buvusius kūrinius, nes daugiau dėmesio reikia skirti būsimiems. Tačiau šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ man brangus, nes manau, kad gerai pavyko perteikti jo dvasią“, – teigė M. Jacovskis.

Choreografo Martyno Rimeikio „Eglė žalčių karalienė“ į Lietuvos šokio spektaklių istoriją bus įrašytas kaip antras lietuviškas spektaklis, transliuotas Prancūzijos muzikos kanalu „Mezzo“ (pirmasis – M. Rimeikio LNOBT pastatytas „Procesas“. – Red.).

KVMT inf.

Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“

Muzikos barai / 120

„SKRAJOJANČIAM OLANDUI“ – PASAULINIS PRIPAŽINIMAS

„Skrajojantis olandas“ operos gerbėjus paskatino atrasti Klaipėdą“; „Skrajojantis olandas“: geriau nebūtų sugalvojęs net R. Wagneris“; „Siūlau šiam pastatymui suteikti geriausios praėjusių metų operos apdovanojimą“ – tokius ir panašius susižavėjimo kupinus komentarus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „YouTube“ paskyroje po Richardo Wagnerio operos įrašu paliko pasaulio operos gerbėjai. Milijoninei publikai „Skrajojantį olandą“ pristatė tarptautinė operos platforma „OperaVision“.

Kur ta Klaipėda? Į didžiuosius tarptautinius vandenis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išplaukė kaip vienos įtakingiausių tarptautinių asociacijų „Opera Europa“ narys. Balandžio 2-osios vakarą milijoninė Europos ir pasaulio auditorija gėrėjosi vaizdais iš Klaipėdos senojo elingo, kuriame praėjusių metų rugpjūčio 1 d. įvyko ir LRT buvo nufilmuota R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjera. „Didžiuojamės ne tik suburtos komandos dėka užgimusiu „Skrajojančio olando“ pastatymu, pelnytais „Auksiniais scenos kryžiais“, praėjusių metų geriausio Klaipėdos spektaklio titulu ir „Padėkos kauke“. Smagu, kad pasaulio operos gerbėjai susidomėjo Klaipėda ir Lietuva. Būta komentatorių iš Vokietijos, Meksikos, Suomijos, Amerikos, Ispanijos ir net Zimbabvės, kurie dėl spektaklio Klaipėdos vardą išgirdo pirmą kartą. Džiugu skaityti, kad gerbėjai įvertino operos režisieriaus Daliaus Abariaus ir visos komandos pasirinkimą R. Wagnerio kūrinį pastatyti ant marių kranto. Visi spektaklio kūrybos procese patirti iššūkiai nublanksta sulaukus daug pozityvių atsiliepimų ir virtualių šūksnių „bravo“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

kitais kompozitoriaus kūriniais, tai šis pastatymas domino su kiekviena nauja veiksmo minute. Klaipėdos „Skrajojantis olandas“ – vienas geriausiai pastatytų R. Wagnerio spektaklių istorijoje ar net geriausiai kada nors pastatyta opera apskritai“, – rašo Bryanas Leechas.

Ir dar daugybė atsiliepimų: „Puiki koncepcija ir atlikimas.

Dainavimas taip pat puikus“; „Unikalus ir jaudinantis pastatymas magiškame mieste – Klaipėdoje“; „Stebuklas! Likome visiškai užburti. Sveikiname visus, viena gražiausių mano matytų operų! Linkėjimai iš Lenkijos!“

Virtualūs plojimai – komandai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tarptautinei auditorijai pristatė sudėtingiausią ir didžiausią savo pastatymą, vadinamą 2020-ųjų Lietuvos operos įvykiu. Vasarą R. Wagnerio opera pirmą kartą Lietuvoje skambėjo ten, kur pati aplinka audrino žiūrovų vaizduotę, – tarpukariu Klaipėdoje veikusios Paulo Willy Lindenau laivų statyklos komplekso elinge, iškilusiame 1937–1938 m. Spektaklį kūrė dirigentas Modestas Pitrėnas, koncepcijos autorius ir režisierius Dalius Abaris, režisierius Gediminas Šeduikis, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų ir grimo dailininkė Sandra Straukaitė, choreografas Aurelijus Liškauskas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Olando partiją atliko Vokietijoje ir kituose Europos teatruose dainuojantis bosas-baritonas Almas Švilpa, Zentos – žinomas sopranas Sandra Janušaitė, Dalando – Vokietijos ir Šveicarijos operos teatruose pasirodantis bosas Tadas Girininkas. Žiūrovai taip pat pamatė ir išgirdo Rafailą Karpį (Vairininkas), Dalią Kužmarskytę (Marija), latvių tenorą Andrį Ludvigą (Erikas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorą, simfoninį orkestrą, baleto bei mimanso artistus.

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Teatro vadovės nuomone, publikos palaikymas teatro kolektyvą įkvepia ir toliau spektakliams ieškoti netikėtų erdvių.

Pasaulio publikos vertinimai Pirmosios transliacijos metu nenutrūkstamu srautu liejosi spektaklį stebėjusiųjų žinutės. „Nuostabus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas, nuostabus miestas, turintis turtingą su Lietuva ir Vokietija susijusią istoriją. Verta aplankyti – juk tai miestas, buvęs net R. Wagnerio radare!“ – žavėjosi Simon Shilton. „Tai buvo pats geriausias šios operos pastatymas. Kas nusprendė šią operą pastatyti laivų statykloje, lauke, prie pat vandens, – genijus. Pagarba drąsiems dainininkams, kurie vaikščiojo tais šlapiais pastoliais. Tai buvo puiku!“ – rašė Markas Beckas.

Anot Steveno Tetreaulto, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Skrajojančio olando“ pastatymu didžiuotųsi net pats R. Wagneris. „Nežinia, ar tokią įspūdingą scenografiją ir pateikimą būtų sumanęs net pats kompozitorius. Ačiū, kad pasaulio operos gerbėjams pristatote tokius įspūdingus pastatymus“, – rašė jis.

R. Wagnerio kūryba – kietas riešutėlis ne tik atlikėjams, kurie šio kompozitoriaus kūrinius gali atlikti tik ne vienus metus tobulindami balsus ir būdami geriausios formos, bet ir klausytojams. Andrew Williamsas rašė: „Nuostabu. Tai buvo mano pirmoji R. Wagnerio opera, kurios klausiausi, ir aš ją įsimylėjau. Esu tikras, kad tai tik ilgo kelio pradžia ir kaskart R. Wagnerio kūrybą atrasiu iš naujo.“ „Neįtikėtinas „Skrajojančio olando“ pastatymas visais aspektais. Tai tapo mano įsimintiniausiu matytu operos įrašu: garso ir vaizdo kokybė – aukščiausios klasės, daugybė judančių kamerų, įgarsintas kiekvienas solistas ir net choro artistas, įsimintinas dirigento darbas. Dainavimas buvo stiprus, tikras ir įtikinamas. Jei ši R. Wagnerio opera kartais atrodo truputį nuobodi, palyginti su

KVMT inf.

Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“

Muzikos barai / 121

ATLIKIMO MENAS

Akompanavimo menas ir amatas: istoriniai rakursai, dabartis ir perspektyvos

Agnė RAILAITĖ-JURKŪNIENĖ

„J

is turi būti geras pianistas, jis turi turėti jautrias ausis, gebėti suvokti muziką. O ypač būtina – tik retai kam jos pakanka – tikroji žmogiškų jausmų išraiška <…>, kitaip tariant – Žmogaus širdis.“1 Taip garsus britų pianistas ir akompaniatorius Geraldas Moore´as (1899–1987) apibūdino akompanuojančiam pianistui privalomas savybes. Šimtmečius akompanavimas fortepijonu buvo laikomas antraeile muzikine veikla, palyginti su soliniu grojimu, tačiau maištingojo romantizmo laikotarpio kūrėjai Robertas Schumannas, Franzas Schubertas, Johannesas Brahmsas, Hugo Wolfas, Gabrielis Fauré pakeitė tradicinę 1 Moore G. Freimütige Bekenntnisse eines Begleiters. München: Heimeran, 1961, 112. (Originalus leidinys anglų k. – The Unashamed Accompanist, 1943).

Muzikos barai / 122

Franz Schubert. Daina „Erlkönig“, op. 1, D 328

akompanavimo kaip pagalbinės funkcijos sampratą, akompanimento partijai suteikdami lygiaverčio muzikinio dėmens statusą.

Apie akompanavimo meną kaip atskirą pianistinio atlikimo specializaciją ir su tuo susijusias problemas plačiau imta diskutuoti praėjusio šimtmečio viduryje, o iškilūs akompaniatoriai Geraldas Mooras, Hamiltonas Harty, Ivoras Newtonas, Bruno Walteris ir kiti savo amatui suteikė individualumo ir kūrybiškumo bruožų, taip praplėsdami iki tol lydimąją funkciją atlikdavusio akompanimento ribas.

Minėtų XIX amžiaus Vakarų Europos kompozitorių kūrybiniai ieškojimai, išpopuliarėję vokiškasis lied, prancūziškasis mélodie žanrai formavo naują solisto ir akompaniatoriaus santykį, skatino diskusijas apie kamerinio ansamblio partnerių lygiavertiškumą, sudarė prielaidas akompanavimą vertinti jau kaip atskirą atlikimo meno sritį.

Kalbant apie akompanavimą, svarbu aptarti amato ir meno santykį, turint galvoje pianisto veiklos dau-

Franzas Schubertas. Josefo Kriehuberio litografija, 1846 m.

giaplaniškumą. Neverta priešinti šių dviejų sąvokų, tikslingiau būtų jas sugretinti, taip pabrėžiant tos veiklos vientisumą.

Akompaniatorius turi būti įval-

dęs visą amatui privalomą techninių priemonių arsenalą, tarp jų gebėjimą skaityti iš lapo ir partitūras, atlikti orkestrinių partijų perdirbinius. Būtinas repertuaro, muzikinės literatūros, balso subtilybių, atskirų instrumentų specifikos išmanymas, rengiant vokalinius kūrinius pageidautinas lingvistinis išprusimas – vokiečių, prancūzų, italų kalbų pagrindai. Bendraujant su scenos partneriais, reikalingas charakterio lankstumas, kantrumas, korektiškumas, motyvacija, praverčia psichologijos žinios, net organizaciniai ir vadybiniai gebėjimai.

Akompanuojančio pianisto veikloje iš anksto užkoduota tam tikra individualumo (kūrybiškumo) ir priklausomumo nuo atlikėjo, kuriam jis akompanuoja, priešprieša, kaip teigė J. Mooras, „akompaniatoriaus menas didžia dalimi yra nesavarankiškas“2.

Vis dėlto akompaniatoriaus atliekama partija yra neatsiejama muzikinės visumos dalis. Taigi svarbu suvokti, kad akompanuojantis pianistas yra ne tik solisto ar kamerinio ansamblio pagalbininkas, bet ir partneris, dalyvaujantis meninės kūrybos procese.

Ieškojimai, susiję su dinamika, agogika, tembru, artikuliacija neabejotinai yra ansamblio kūrybinės interpretacijos dalis, todėl akompaniatorius negali būti laikomas vien „įrankiu“ ar „fonu“. Įdomu, kad COVID-19 pandemijos metu vykusios koncertų be žiūrovų transliacijos atskleidė daugelio akompaniatorių individualumą, atkreipė dėmesį į tai, kad jie yra tokie pat kūrėjai kaip ir jų scenos partneriai.

Tendencijos. Anksčiau aptarti akompanavimo sampratos pokyčiai turėjo įtakos ir akademiniam pianistų ugdymui. Dar 1947 metais Pietų Karolinos (JAV) universitete buvo sukurtas bendradarbiavimu grindžiamų fortepijono studijų (collaborative piano) modulis. 1963 metais Juilliardo aukštojoje muzikos mokykloje (Niujorkas) įsteigta magistro studijų programa, apimanti kamerinės muzikos repertuarą, skaitymą iš lapo, skambinimą ne tik fortepijonu, bet ir klavesinu, basso continuo, repeti-

toriaus įgūdžių formavimą, dirigavimo, darbo su vokalistais (vocal coaching) pradmenis. Šioje mokykloje dėstęs pianistas Samuelis Sandersas (1937–1999), siekdamas padidinti specialybės prestižą, suformulavo bendradarbiaujančiojo pianisto (collaborating pianist) sąvoką. Šiandien JAV yra arti šimto aukštojo mokslo įstaigų, kuriose siūlomos būtent bendradarbiavimu grindžiamos fortepijono studijos, tokios tendencijos pastebimos ir kitų šalių, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės, Australijos aukštųjų muzikos mokyklų programose. *** Detaliai išanalizavus akompanuojančiojo pianisto veiklos ypatybes, akivaizdu, kad akompanavimo meno be amato nebūna, lygiai kaip ir neturėtų būti amato, nesiekiančio tapti menu. Tačiau muzikinėje visuomenėje dar giliai įsišaknijęs požiūris į akompanuojantį pianistą neleidžia deramai įvertinti jo veiklos. Pandemija ryškesne šviesa apšvietė sceninį atlikimo meną, nukreipdama jį į skaitmenines erdves, tad dabar klausimas būtų toks: kokiais pavyzdžiais seksime mes? Juk informacijoje apie renginius vis dar su didinamuoju stiklu reikia ieškoti „to kito“ ansamblio partnerio, akompanuojančiojo pianisto, pavardės. n

2 Moore G. Bin ich zu laut? Erinnerungen eines begleiters.

Tübingen: Rainer Wunderlich Verlag, 1970, 218–219.

Muzikos barai / 123

IN MEMORIAM PETRAS JUODELĖ

PETRAS BINGELIS

(1924–2021)

(1943–2020)

Gegužės 15 d. netekome vyriausio Lietuvos muzikų sąjungos nario, birbynininko, dirigento ir pedagogo Petro Juodelės.

Vos penkių dienų pritrūko iki 97-ojo maestro gimtadienio.

Iki paskutinio atodūsio P. Juodelė aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir kūrybinėje veikloje. Net ir gyvendamas globos namuose, domėjosi kultūriniu ir politiniu Lietuvos gyvenimu, skaitė paskaitas globos namų senjorams, rašė eilėraščius ir prisiminimus.

Daugybė P. Juodelės mokinių ir kolegų prisimins išskirtinį jo optimizmą.

Trisdešimt vieni P. Juodelės metai prabėgo Vilniuje, dėstant Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, vėliau – kolegijoje, kartu dirbta ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prieš tai – 14 metų Šiaulių aukštesniojoje ir vaikų muzikos mokykloje (buvo direktoriaus pavaduotojas, vėliau direktorius).

Baigęs gimnaziją P. Juodelė mokytojavo Bajoruose, Svėdasuose, kur vadovavo ir mokinių chorui. Šiauliuose, į kuriuos atvyko 1952 metais baigęs studijas Vilniuje, neapsiribojo tik pagrindine darbo vieta – muzikos mokykla. Jis vadovavo Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos berniukų chorui, tęsdamas šimtametes šios buvusios berniukų mokyklos tradicijas, Šiaulių „Statybininkų“ bei „Jovaro“ liaudies dainų ir šokių ansambliams, Šiaulių galanterijos fabriko ir Šeduvos vidurinės mokyklos kanklininkių ansambliams, Muzikos mokyklos pučiamųjų ir liaudies instrumentų orkestrams bei Šiaulių simfoniniam orkestrui, kurį, kaip ir daugelį kitų kolektyvų, pats įkūrė. Darbo su kolektyvais polėkis atsirado dar tada, kai 1946–1952 metais, studijuodamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Petras Juodelė dirbo ir Lietuvos valstybinio dainų ir šokių ansamblio orkestro artistu.

Koncertinio gyvenimo svarba visuomenei, nelepintai iš sostinės ar dar iš toliau atvykstančių profesionalių kolektyvų gausos, paskatino Petrą Juodelę įkurti fenomenu tapusį Šiaulių simfoninį orkestrą.

Daugybė Petro Juodelės mokinių ir kolegų prisimins išskirtinį jo optimizmą, patirtą rūpestį ir globą.

Lietuvą, Dainų šalį, paliko jos tikrasis sūnus – Petras Bingelis iš balsingosios Dzūkijos, nuo Mardasavo...

O atrodo, kad taip neseniai vėlyvais vakarais susibėgę konservatorijos trečiojo aukšto auditorijoje vartydavome įvairių partitūrų lapus, klausydavomės rečiau skambančios muzikos, taip jaunatviškai diskutuodavome. Jau tada Petras buvo pasinėręs į orkestrinių kūrinių studijas.

J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, Edmundo Sapranavičiaus klasėje, gavęs puikius chorinio dirigavimo pagrindus, Petras Bingelis mokslus tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Daug laiko skyrė stambios formos vokalinių kūrinių studijoms, lietuvių muzikai – jam visada artimas buvo savas kraštas, dzūkiška daina. Studijų pedagogas prof. A. Budriūnas išugdė pagarbų požiūrį į tautinę muziką, suvokimą, kokia svarbi Lietuvai chorinės kultūros plėtra. Po A. Budriūno mirties P. Bingelis studijas baigė prof. Rimtauto Kašponio klasėje.

Savo profesine veikla Petras Bingelis tarsi tęsė A. Budriūno žygį į Lietuvą su chorine muzika.

Dar studijų metais padirbėjęs choro „Varpas“ chormeisteriu, pučiamųjų orkestro „Trimitas“ dirigento asistentu, buvo pradėtas kalbinti kurti profesionalų kolektyvą prie Filharmonijos. Didžiausias tokio choro entuziastas buvo Filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis, jo skatinamas ilgai mąstęs P. Bingelis labai atsakingai ėmėsi šios misijos. Jo sukurtas Kauno valstybinis choras jau paminėjo savo 50-metį.

Reikšmingos buvo P. Bingelio studijos Leipcige, F. Mendelssohno-Bartholdy aukštojoje muzikos mokykloje. Darbo su choru ir dirigavimo simfoniniam orkestrui įgūdžius tobulino pas profesorius Rolfą Reuterį ir Kurtą Masurą.

Iš savo pedagogų P. Bingelis perėmė dėmesį žodžiui, jo prasmei, gal todėl tokia puiki jo vadovaujamo choro artikuliacija. Suvokdamas, kad agoginiai niuansai tėra tik priemonė poetinei prasmei atskleisti, kartais santūriai išreikšdavo

Virginija APANAVIČIENĖ Liepos 4 ir 5 dienomis Lietuva atsisveikino su Petru Bingeliu

Muzikos barai / 124

nepritarimą su simfoniniu orkestru ir jo choru repetuojančiam dirigentui dėl pasirenkamų per greitų tempų. Jo choras labai gerai jaučia kalbos vokalizavimo esmę, išlavinta atlikimo kultūra atskleidžia „išklotą“ dainos grožį. Jį kūrė neforsuodamas, ir tyloje, ir galingame forte jausdamas muzikos esmę.

Petras Bingelis, kaip ir vyresnis jo kolega profesorius Lionginas Abarius, užpildė ypatingus Lietuvos muzikinės kultūros puslapius: parengė ir magnetofono juostose, radijo, televizijos studijose įrašė daugybę lietuvių klasikų chorinių kūrinių, stambių formų opusų. Gerai, kad tai padaryta sovietmečiu: laisvoje Lietuvoje, pasikeitus jaunosios valdančiosios kartos mentalitetui, ši mūsų muzikos aprėptis būtų neįmanoma.

Maestro P. Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras buvo mūsų simfoninių orkestrų partneris rengiant žinomas ir negirdėtas partitūras. Tai J. S. Bacho Mišios h-moll, Kalėdų oratorija ir „Pasija pagal Matą“, G. F. Händelio „Mesijas“ ir „Samsonas“, W. A. Mozarto „Requiem“ ir „Missa brevis“, J. Haydno „Pasaulio sukūrimas“ ir Timpanų mišios, F. Schuberto Mišios As-dur, L. Che-

Kauno valstybinis choras su savo steigėju ir vadovu atsisveikino atminimo koncertu

rubini „Requiem“, G. Rossini „Tankredas“ ir „Stabat Mater“, H. Beliozo „Requiem“, F. Mendelssohno-Bartholdi „Paulius“, G. Verdi „Requiem“, A. Dvořáko „Stabat Mater“, J. Brahmso „Vokiškasis requiem“, K. Saint-Saënso „Tvanas“ ir Kalėdų oratorija, F. Liszto „Kristus“, K. Szymanowskio „Stabat Mater“, C. Orffo „Carmina Burana“ ir „Afroditės triumfas“, M. Tippetto oratorija „Mūsų laikų vaikas“, K. Jenkinso „Stabat Mater“, Č. Sasnausko „Requiem“, J. Juzeliūno „Patarlių simfonija“, J. Kačinsko „Juodasis laivas“, V. Švedo „Rožės prie IX forto“, T. Makačino „Saulės poema“, V. Bartulio „Requiem“ ir kt.

P. Bingelio vadovaujamas Kauno choras, dažnai bendradarbiaudamas su žymiais pasaulio atlikėjais, Lietuvos meną yra pristatęs daugelyje visų žemynų šalių, tarp jų Norvegijoje, Rusijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Egipte, Graikijoje, Argentinoje.

P. Bingelis – Pažaislio muzikos festivalio įkūrėjas (1996 m.) ir meno vadovas, buvo daugelio Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, ketvirtį amžiaus – Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. Dirbdamas Lietuvos muzikos akademijos Choro dirigavimo katedroje, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedroje profesorius išugdė didelį būrį jaunųjų dirigentų.

Maestro apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (1993), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1995), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi (2003) ir Didžiuoju kryžiumi (2020), Kauno miesto savivaldybės I laipsnio Santakos garbės ženklu už nuopelnus miestui (2005), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2013), Lietuvos muzikų sąjungos „„Auksiniu disku» (2010).

Sakoma, nepakeičiamų žmonių nėra. Tačiau yra asmenybių, kurios bręsdamos kaip ąžuolai galiūnai išaugina visą ošiančią girią.

Toks buvo Petras Bingelis, ir jo praradimas Lietuvai be galo skausmingas.

Teošia jam pasaulio ąžuolai, o jų šakose gieda devynbalsės pečialindos...

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

*** 2021 m. liepos 5-ąją į gimtąjį Dainavos kraštą amžinojo poilsio grįžo Maestro Petras Bingelis.

Dar gerokai prieš numatytą laidotuvių laiką į Mardasavo kaimo kapinaites rinkosi žmonės. Tik čia pabuvęs gali suprasti, kodėl amžinam poilsiui Maestro pasirinko grįžimą tėviškėn. Tarp miškų įsiterpusi nedidelė ramybės oazė: kapai, medžiai ir dangaus lopinėlis virš jų... Čia pat palaidoti tėvai Jonas ir Melanija, seneliai, artimųjų ir kaimynų gentys... Iš Mardasavo, Merkinės, Varėnos, Vilniaus ir, žinoma, Kauno rinkosi žmonės – regis, visi viens kitą pažįstantys būriavosi, dalijosi prisiminimais. Valanda laukiant paskutinės atsisveikinimo akimirkos neprailgo.

Kartu su laidotuvių procesija atvyko Kauno valstybinis choras – tokios jėgos giesmių Mardasavo kaimo kapinaitės dar negirdėjo.

Varėnos rajono meras A. Kašėta gražia dzūkiška tarme priminė Petro Bingelio nuopelnus Lietuvai, sakė, kad jis mums visada bus Petrulis, kuris prisimindavo savo kaimą ir Varėnos kraštą: „Mano tėviškė – pačioje Dzūkijos širdyje, pačiuose gražiausiuose pušynuose esantis Mardasavo kaimas. Dažnai prisimenamas, bent mintimis aplankomas. Esu įsitikinęs, kad gerbti ir mylėti Tėvynę galima išmokti per dainą, per protėvių išsaugotą kultūrą…“, – citavo meras išėjusiojo žodžius.

Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta tardamas atsisveikinimo žodį pabrėžė, kad jei ne Maestro Petro Bingelio kūrybiškumas, neturėtume Kaune muzikos akademijos, neturėtume Kauno simfoninio orkestro, Pažaislio festivalio…

Paskutinę akimirką, chorui užgiedojus Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“, giesmę, lydėjusią Petrą Bingelį nuo pirmųjų choro gyvavimo akimirkų visus 51 metus, – jau ne protu, o širdimi galėjai suvokti didžio kūrėjo gyvenimo prasmę – ėjimą Lietuvos link: nuo „atsitiktinio“ sutapimo „Lietuva brangi“ atlikti vos gimusio choro koncerte Vilniaus paveikslų galerijoje - Arkikatedroje vasario 16-ąją iki daugybės koncertų net ir atokiausiuose Lietuvos miesteliuose Sąjūdžio metais ir gražiausiose šventėse atkurtos Lietuvos dienomis.

Anot dabar chorui vadovaujančio Roberto Šerveniko, „buvo sakoma „Bingelio choras“ ir niekam nereikėjo aiškinti, koks tai choras... “ Audronė ŽIGAITYTĖ

Maestro palaidotas gimtojo Mardasavo kaimo kapinaitėse šalia senelių ir tėvų

Muzikos barai / 125

IN MEMORIAM NETEKOME PROFESORIAUS EDUARDO JUOZO BALČYČIO

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA

2021 m. gegužės 20 d. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos ir visos šalies pedagogų bendruomenę pasiekė liūdna žinia – netekome žinomo Lietuvos muzikologo, pedagogo, habilituoto daktaro profesoriaus emerito Eduardo Juozo Balčyčio.

Ramutė KALNĖNAITĖ Violončelininkė (birželio 8 d.)

Eduardas Juozas Balčytis gimė 1937 m. Pauparių kaime, Šilutės valsčiuje. 1958 m. baigė valtornos specialybę Klaipėdos muzikos mokykloje (dabar – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija), 1962 m. Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) įgijo muzikos mokytojo specialybę ir buvo paskirtas dėstyti į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą. 1964–1967 m. studijavo aspirantūroje Maskvoje (Pedagogikos mokslų akademijos Moksliniame tiriamajame meninio auklėjimo institute). Grįžęs į Šiaulius 1968 m. apgynė muzikos pedagogikos srities kandidatinę disertaciją.

1971 m. E. Balčyčiui buvo suteiktas docento, 1992 m. – profesoriaus vardas. 1994 m.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apgynė habilitacinį darbą tema „Muzikinio ugdymo Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje (V–XII klasė) sistema“. 1971– 2000 m. su pertraukomis ėjo Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) Muzikos katedros vedėjo pareigas.

Pagal E. Balčyčio parengtus mokymo planus ir programas 1974 m. Šiaulių pedagoginiame institute buvo sukurta dviguba pradinių klasių mokytojo ir muzikos mokytojo studijų programa, 1993 m. – muzikos mokytojo studijų programa, taip pat pedagogikos magistrantūra.

Plati, šakota E. Balčyčio pedagoginė ir mokslinė veikla. Jis vienas pirmųjų pradėjo rengti naują muzikos mokymo programą Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms, muzikos vadovėlius, metodinius leidinius muzikos mokytojams, įvairias mokymo priemones.

Mokslininkas sukūrė ir Lietuvos mokyklose įgyvendino savitą ir originalią kompleksinę muzikinio ugdymo sistemą (dainavimas, muzikavimas ir muzikos klausymas), eksperimentais pagrindė jos principus ir turinį.

E. Balčyčio pastangomis 1971 m. Šiauliuose buvo įkurta pirmoji Lietuvoje sustiprinto muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykla (pagarsėjusi 12-oji vidurinė mokykla, dabar – „Juventos“ progimnazija), paskatinusi tokias mokyklas steigti ir kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose.

Profesorius vienas arba su kolegomis parengė ir išleido daugiau kaip 20 muzikos vadovėlių. Muzikos mokytojams parašė per 10 knygų, parengė keletą mokymo programų, fonochrestomatijų ir kitokių mokymo priemonių, iš kurių išsiskiria 1000 lietuvių liaudies dainų rinkinys „Beauštanti aušrelė“, taip pat paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių ir recenzijų.

E. Balčyčio rūpesčiu Šiaulių pedagoginiame institute nuolat veikė 3–4 chorai. Jo pastangomis šioje mokymo įstaigoje buvo pastatyti unikalūs didieji mediniai vargonai (juos pagamino ir sumontavo Jonas ir Algirdas Kulikauskai). 1974 m. prie Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedros jos vedėjo iniciatyva buvo įkurtas vokalinis senosios muzikos ansamblis, vėliau išaugęs į profesionalų Valstybinį kamerinį chorą ,,Polifonija“.

Prof. E. Balčytis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo pirmosios Šiaulių miesto tarybos narys, taip pat Lietuvos muzikų draugijos, Lietuvos kompozitorių sąjungos, Muzikos mokytojų asociacijos, Lietuvos muzikinio ugdymo koordinacinės tarybos, Lietuvos muzikos mokytojų kvalifikacijos komisijos narys, kurį laiką – jos pirmininkas.

Mokslininkas aktyviai darbavosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, buvusio Vilniaus pedagoginio universiteto ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto disertacijų gynimo komitetuose ir jiems vadovavo.

1986 m. prof. E. Balčytis buvo apdovanotas Valstybine premija, 1988 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio dėstytojo vardas, 1994 m. už naujus vadovėlius paskirta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos premija.

Profesorių Eduardą Balčytį jo buvę studentai ir kolegos visada prisimins kaip šiltą, komunikabilų, smalsų, didelės erudicijos žmogų, visą savo gyvenimą paskyrusį pedagoginei ir mokslinei veiklai.

Ilsėkis ramybėje, mielas Mokytojau, po mėlynu Lietuvos dangum...

MB inf.

Muzikos barai / 126

Gediminas GELGOTAS Kompozitorius, dirigentas (birželio 12 d.)

Egidijus ALIŠAUSKAS Birbynininkas, dirigentas, LMTA docentas (birželio 17 d.)

Regina MACIŪTĖ Dainininkė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, LMTA profesorė (birželio 18 d.)

Audrius RUBEŽIUS Dainininkas (birželio 29 d.)

SRTRF remia: projektą „Lokaliai ir globaliai – disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ – 9 000 Eurų „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – 19 000 Eurų

Muzikos barai / 127

MUZIKŲ SĄJUNGOJE JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Julija STUPNIANEK-KALĖDIENĖ Dainininkė (liepos 7 d.)

Vytautas TETENSKAS Birbynininkas, LMTA Klaipėdos fakulteto profesorius (liepos 11 d.)

Inga MAKNAVIČIENĖ Pianistė, LMTA Klaipėdos fakulteto docentė (liepos 27 d.)

Juozas DOMARKAS Dirigentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, LMTA profesorius (liepos 28 d.)

Aleksandra ŽVIRBLYTĖ Pianistė, LMTA profesorė (liepos 3 d.)

Robertas SEMENIUKAS Gitaristas, aranžuotojas, dainų autorius (rugpjūčio 12 d.)

Violeta URMANAVIČIŪTĖ-URMANA Dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (rugpjūčio 19 d.)

Eugenijus JANUTĖNAS Smuikininkas (rugsėjo 7 d.)

Arūnas PEČIULIS Dirigentas (rugsėjo 7 d.)

Vaiva PURLYTĖ Pianistė (rugsėjo 9 d.)

Pranas DAPŠAUSKAS Trombonininkas (rugsėjo 19 d.)

Muzikos barai / 128