Muzikos barai Muzikos meno ir mokslo žurnalas

Medijų operos „TRAVIATA” spektakliai vyksta MUZIKOS SVETAINĖJE (Gedimino pr. 32-2) .

Užsisakyti spektaklį galima ir pageidaujamu laiku (mėnuo, diena, valanda).

Grupėje gali būti iki 50 asmenų.

Užsakymai priimami: el. paštu: info@muzikusajunga.lt telefonu +370 68614066

SVARBU: Visos lėšos, sukauptos už medijų operos „Traviata” spektaklius, skiriamos naujiems pastatymams.

„Pakeliui į operą“ – taip galima trumpai apibūdinti Medijų operos teatro koncepciją. Sausio–vasario mėnesiais rodysime jau paskutinius „Traviatos“ spektaklius. Su pirmuoju pastatymu atsisveikiname viltingai –juk jo dėka išdrįsome svajoti ir kurti dar niekur kitur pasaulyje neegzistuojantį MEDIJŲ OPEROS TEATRĄ. Laimėtas Infrastruktūros plėtros projektas leis įsigyti scenos įrangą ir jau pavasarį tikimės pakviesti į naujo pastatymo premjerą.

Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt

2022 RUGSĖJIS-GRUODIS NR. 9–12 (527–530)

Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Turinys

ŠVENTĖS

Andrius Kasparaitis Didžioji muzikų šventė 2022 / 2 p.

Audronė Žigaitytė Salve piano! / 46 p. Vilniaus rotušėje pristatytas „Steinway & Sons“ fortepijonas

MEISTRIŠKUMO LINK

Birštono vasaros menų akademija 2022 / 8 p.

Tomas Bakučionis Operos olimpo link: dėl Lietuvos vokalinio meno ateities galime būti ramus / 16 p.

Rita Aleknaitė Bieliauskienė Čiurlionio žemėje skamba muzika / 24 p.

Rita Aleknaitė Bieliauskienė Muzikos ir gamtos grožio dermė pamario krašte / 27 p.

Saulė Pinkevičienė Muzika – geriausias tiltas tarp žmonių / 42 p.

PAŽINTIS

Sonata Pakutkienė Pianistė Šviesė Čepliauskaitė: „Kiekvienas muzikos kūrėjas vertas knygos“ / 12 p.

Aleksandra Žvirblytė Amerikietis pianistas Kevinas Kenneris – apie europietiškas vertybes, karą ir ukrainiečių kultūrą / 22 p.

FESTIVALIAI

Daiva Tamošaitytė X tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis / 18 p.

DIDŽIOJI SALĖ

Remigijus Vitkauskas Simfoninės muzikos sezono atidarymo muzikiniai fejerverkai Vilniuje ir Cėsyse / 30 p.

Rita Aleknaitė Bieliauskienė Atsiskleidė įvairiapusis menininko talentas / 36 p.

Apie Luko Geniušo koncertą „Gaidos“ festivalyje „Frederic2“

Ieva Kananavičiūtė Povilas Syrrist-Gelgota: „Tyla yra tarsi drobė, ant kurios tapau muzikinį paveikslą“ / 37 p.

CHORO MAGIJA

Rasa Viskantaitė Jūratė Martinkutė: „Pasirinkau teisingą ir vienintelį kelią“ / 48 p.

IŠ PRAEITIES

Karolina Beinarytė Palekauskienė, Asta Krištaponienė Mokytojai, gyvi prisiminimuose / 66 p.

TAI ĮDOMU...

Ieva Kananavičiūtė Playback teatras Lietuvoje: vieta kiekvienai istorijai / 72 p.

Žaneta Skersytė Muzikinis teatras ir laivų statytojo Pauliaus Lindenau anūkas planuoja bendrus projektus / 98 p.

MOKSLO ORBITOJE

Lina Navickaitė Martinelli Atlikėjo raiška klausytojo patirtyje / 76 p.

Ernesta Juškaitė Ar verta versti vokiškąjį Lied? / 80 p.

Rytis Ambrazevičius Ar įmanoma apie muzikos atlikimą parašyti trumpai? / 85 p.

IŠ ARTI

Kotryna Lukšytė Audronė Žiūraitytė: „Svarbiausia – suvokti savo misiją, kad ir kokia ji būtų“ / 88 p.

Elvina Baužaitė Regina Šilinskaitė: „Opera mane pasirinko“ / 112 p.

PREMJEROS

Žaneta Skersytė Kompozitorius Alvidas Remesa: „Mane domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos“ / 94 p. Audronė Žiūraitytė Meditatyvus „Dievo avinėlis“ / 102 p.

Rita Aleknaitė Bieliauskienė „Rigoleto“ sugrįžimas / 106 p. Klaipėdos publikai pristatytas „Buratinas“ / 110 p.

NAUJI LEIDINIAI

Nuskenavę QR kodą, telefono ekrane pamatysite straipsnį papildančius garso ir vaizdo įrašus, nuotraukas

Rita Aleknaitė Bieliauskienė „Gaidoje“ – Bostono perkusininkai / 38 p.

Rita Aleknaitė Bieliauskienė XX amžiaus muzika mums vis dar šiuolaikiška ir nežinoma / 38 p.

ATEINAME

Elvina Baužaitė Ugnės Tiškutės alto skambesys Karališkajame orkestre / 32 p.

Dainininkė Agnė Buškevičiūtė-Tumalavičienė žengia į naują kūrybos etapą / 35 p.

SUKAKTIS

Gabrielė Dambauskaitė Alytaus muzikos mokykla švenčia 65 metų sukaktį / 40 p.

Liepa Montvilaitė Septyni Eduardo Gabnio gyvenimo dešimtmečiai / 52 p.

Leonidas Melnikas Visada gėrio pusėje / 60 p.

Profesorei Silvijai Sondeckienei – 80

Rita Aleknaitė Bieliauskienė Patirti džiaugsmą muzikuojant / 62 p.

Valentinui Kaplūnui – 80

Jolita Baikauskaitė Klaipėdos kameriniam orkestrui – 30 / 91 p.

KRONIKA

Lietuvių pianistai sužavėjo danus / 44 p.

Daiva Tamošaitytė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ciklo „Alumni Grandi“ koncertas / 44 p.

Vykintė Stundytė Pier Jono Meko muzikinė aplinka / 45 p.

Rita Aleknaitė Bieliauskienė Svetingi lietuvybės namai / 98 p.

Pristatyta Virginijos Apanavičienės knyga „Žvilgsnis į kintančią visuomenę“ / 99 p.

PANORAMA

Ernesta Vanagaitė Sriubienė Noras mokytis subūrė Lietuvos muzikos mokyklų mokytojus / 100 p.

Pilietiškumo ugdymas muzikos pamokose / 101 p. Festivalio „Perliukai“ baigiamieji renginiai / 101 p.

DŪDŲ KAMPAS

Lukrecija Stonkutė Orkestro misija – džiuginti žmones / 120 p.

Lukrecija Stonkutė Koncertų ciklas „Pučiamųjų vasaros spalvos“ / 125 p.

IN MEMORIAM

Rita Aleknaitė Bieliauskienė Vincentas Kuprys / 126 p. Rita Aleknaitė Bieliauskienė Skaidris Kižys / 127 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Pirmieji metai Muzikos svetainėje / 128 p.

kų, rašytojų, žurnalistų atstovai. Jau antrą kartą vykusią apdovanojimų ceremoniją surengė Lietuvos meno kūrėjų asociacija, vienijanti ilgametes kūrybines ir bendruomenines tradicijas puoselėjančias, Lietuvoje bei užsienyje aktyvia kūrybine veikla užsiimančias, valstybės pripažintas meno kūrėjų asociacijas.

Sveikindamas renginio dalyvius, kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius sakė tikintis, kad ši užgimstanti tradicija gyvuos ilgai. Jis padėkojo menininkams už jų veiklą Rusijos agresijos akivaizdoje: „Karo metu reikia atramos. Laikas padėko -

ti meno kūrėjams už tvirtą paramą Ukrainai – jūs buvote tie, kurie drąsiai kėlėte klausimus, įgarsinote tuos, kuriuos agresorius bandė sunaikinti ir nutildyti. Ačiū už plačiai atvertas duris ir širdis mūsų broliams ukrainiečiams.“

Apdovanojimus už praėjusių metų pasiekimus savo nariams įteikė devynios Lietuvos meno kūrėjų asociacijai priklausančios sąjungos. Iš viso išdalyta 17 apdovanojimų.

Dailininkų sąjunga „Aukso mūzą“ už knygų iliustracijų daugiakalbiškumą įteikė grafikei Ievai BabilaiteiIbelgauptienei, už reikšmingą kultū -

rinį palikimą, virtuozišką realistinę tapymo manierą – tapytojui Pranui Griušiui, už techninę meistrystę ir keramikos konceptualumą – keramikei Eglei Einikytei-Narkevičienei.

Rašytojų sąjunga Šimtmečio premija už reikšmingai pakeistą lietuviško sąmojo pobūdį ir gilų pėdsaką vaikų literatūroje, žodžio drausmę bei

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

LMKA prezidentas Jonas Staselis – šventės iniciatorius ir meno vadovas

Iš kairės: šventės vedėjai Saulius Pilinkus, Gabrielė Bartkutė, LMS prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, LMS tarybos nariai profesoriai Dainius Puišys, Leonidas Melnikas ir Aldona Vilkelienė

Renata Marcinkutė-Lesieur šventės dieną vargonavo Liucernoje. Jai skirtą apdovanojimą atsiėmė Kristupo festivalio direktorė Jurgita Murauskienė

Dainius Puišys įteikė apdovanojimą Kauno miesto simfoninio orkestro vadovui Algimantui Treikauskui

Aldona Vilkelienė sveikina Sostinės vaikų ir jaunimo centro choro „Kivi“ vadovę Danguolę Aukselienę

Apdovanojamas Liudas Mikalauskas

unikalų humorą apdovanojo rašytoją Vytautę Žilinskaitę.

Už nuolatinę paramą prancūzų ir frankofoniškų literatūrų kūrinių vertimams į lietuvių kalbą, už minėtųjų literatūrų sklaidą organizuojant knygų pristatymus, susitikimus su rašytojais Bičiulių premiją Literatūros vertėjų sąjunga paskyrė Prancūzų institutui Lietuvoje.

Tautodailės kūrėjų asociacija už aktyvią kūrybinę ir edukacinę veiklą, už lietuvių tautodailės tradicijų tęstinumą ir puoselėjimą kūryboje apdovanojo Jorę Jurgitą Treinytę.

Transporto dizaineriui Tomui Jankauskui įteiktas Dizaino sąjungos Metų dizainerio apdovanojimas už dizaino, integruojančio technologinę ir sociokultūrinę pažangą, atstovavimą ir sklaidą, platų holistinį požiūrį į dizainą.

Kinematografininkų sąjungos apdovanojimą už indėlį į kino kultūrą pelnė režisierė Giedrė Beinoriūtė –knygos „Kino operatorius Audrius Kemežys. Akimirksnis spalvoms suderinti“ autorė.

Žurnalistas Domijonas Šniukas už pagarbą žurnalistikos profesijai, istorijai ir vertybėms įvertintas Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos premija „Žurnalistikos metraštininkas“.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga premijas skyrė: „Fotografijos savaitgalio“ komandai – už bendruomeniškumą ir fotografinio atspaudo kultūros puoselėjimą, dinamišką ir deherarchizuotą fotomenininkų susivienijimą ir

terpės įvairiapusiam fotogafijos vartojimui sukūrimą; televizijos laidų ciklo „Perspektyva“ kūrybinei grupei – už fotografijos meno pristatymą plačiai ir įvairialypei auditorijai, už siekį dokumentuoti ir klasifikuoti nūdienos fotografijos procesus; Skirmanto Valiulio premiją – monografijos „Daugiakalbiai peizažai“ autorei menotyrininkei Ramintai Jurėnaitei už aštrią ir skvarbią žiūrą ir plunksną, kūrybiškus sprendimus formuojant šiuolaikinio meno diskursą.

„Auksinis diskas“, Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimas, nuo 2001-ųjų teikiamas geriausiems metų atlikėjams 4 kategorijose: instrumentininko, dainininko, kolektyvo (instrumentinio arba vokalinio ansamblio, choro, orkestro) ir džiazo muzikos atlikėjo. Laureatus renka Lietuvos muzikų sąjungos taryba ir kviestiniai ekspertai. 2022 metais „Auksinį diską“ už aktyvią koncertinę veiklą ir aukštą meninį lygį pelnė dainininkas Liudas Mikalauskas, vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur, Kauno miesto simfoninis orkestras (vadovas Algimantas Treikauskas, vyriausiasis dirigentas Constantine´as Orbelianas, JAV) ir Sostinės vaikų ir jaunimo centro choras „Kivi“ (vadovė Danguolė Aukselienė).

Visas sąjungas vienijanti Lietuvos meno kūrėjų asociacija savo premiją paskyrė menininkei Daliai Truskaitei už trapios estetikos raišką, filosofinę įtaigą ir stiklo meno konceptualumą.

Renginio sumanytojas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis, įteikdamas asociacijos premiją, sakė: „Esame bendruomenė, visi kartu! Atėjo laikas pasakyti tai, apie ką kalbama porą metų: kultūrai BVP turėtų būti skiriama tiek, kiek ir krašto apsaugai. Turėtume rimtai įvertinti tai, ką mes gintume, kodėl esame čia. Tai yra mūsų vertybinis pagrindas, kaip visuomenės, kaip šalies. Vienoje konferencijoje Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas pacitavo Johną Lennoną – pasvajokim, tai ir įvyks. Ne pabaigai, ne pradžiai, o įvertindamas, kur mes esame, norėčiau pasakyti vieną frazę: Slava Ukraini!“

Lietuvos meno kūrėjų apdovano -

jimų šventę papuošė keli muzikiniai numeriai.

Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos 2 klasės mokinė, VI tarptautinio S. Sondeckio konkurso laureatė Bernadeta Januškaitė (smuikas) ir Lina Šatkutė (fortepijonas) atliko Jeano Baptiste´o Accolay Koncerto smuikui a-moll Nr. 1 pirmąją dalį. Jaunosios smuikininkės mokytoja – Nijolė Prascevičienė.

Buvusi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė Dorėja Atkočiūnas, išvykusi studijuoti į Codartso universitetą Roterdame, Nyderlanduose sukūrė šiuolaikinio šokio kompoziciją „Kur geležinkelis suka į rytus“ pagal Vytauto Kernagio dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Ją iškilmingame vakare atliko 10 kl. mokinė Vasara Burokaitė (mokytoja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė).

Šventinį vakarą vainikavo tarptautinių ir Lietuvos konkursų laureatas Lietuvos vaikų ir jaunimo centro jaunimo choras „Kivi“ (vadovė Danguolė Aukselienė) – jis atliko Onutės Narbutaitės kūrinį „Vasara“. ***

LIUDAS MIKALAUSKAS , atsiimdamas „Auksinį diską“ džiaugėsi, kad kolegų įvertinimu buvo priimtas į tą būrį puikių atlikėjų, kurie nuo 2001 metų yra apdovanoti šiuo prizu ir kuriuos jis labai vertina ir gerbia. „Tai ne tik įvertinimas, bet ir didelis įpareigojimas eiti pirmyn pasirinktame menininko kelyje. Priėmiau prizą ir pagalvojau, kad jis yra gera paskata pagaliau išleisti vinilinę plokštelę su savo mylimiausiais kūriniais. Apie tai jau svajoju nuo tos dienos, kai nusipirkau patefoną! Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenei, prezidentei Audronei Žigaity -

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Šventę papuošė mažoji Bernadeta Januškaitė iš Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos. Jai talkino pianistė Lina Šatkutė

Liudas Mikalauskas su apdovanojimu

tei-Nekrošienei ir nuoširdžiai lenkiu galvą prieš jos šviesaus atminimo tėtį kompozitorių Rimvydą Žigaitį, kuris pirmasis mane pastebėjo ir kurio atminimo nenustosiu puoselėjęs!“

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Liudas Mikalauskas – vienas žymiausių lietuvių bosų, savo išskirtiniu balso tembru ir artistiškumu pelnęs didžiulę publikos meilę. L. Mikalauskas 2011 m. baigė studijas Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, prof. Sabinos Martinaitytės klasėje, yra dvylikos tarptautinių dainininkų konkursų pagrindinių premijų laureatas. Visuose Lietuvos muzikiniuose teatruose yra paruošęs beveik 50 vaidmenų, tarp kurių žymiausi Figaras W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“, Mefistofelis Ch. Gounod operoje „Faustas“, Don Bartolas ir Don Bazilijas G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, Henrikas VIII G. Donizetti operoje „Ana Bolena“, Panglosas L. Bernsteino operetėje „Kandidas“, Žermonas G. Verdi operoje „Traviata“, Hercogas Mėlynbarzdis B. Bartóko operoje „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“, Policijos komisaras R. Strausso operoje „Rožės kavalierius“, Zacharijas G. Verdi operoje „Nabukas“. L. Mikalauskas labai daug koncertuoja visoje Lietuvoje, inicijuoja turiningas programas, kviesdamas drauge jų atlikti ir kolegas, yra keturių pasisekimą pelniusių Lietuvos festivalių sumanytojas ir meno vadovas.

RENATA MARCINKUTĖ-LESIEUR

– bene aktyviausia vargonų muzikos puoselėtoja ir atlikėja Lietuvoje, aktyviai koncertuojanti ir užsienyje. Štai ir šventės dieną ji koncertavo Liucernoje (Šveicarija), kur atliko šiuolaikinių Baltijos šalių kompozitorių kūrinius. Koncertuodama aplankė daugiau kaip 20 Europos ir Amerikos valstybių, nuolatos dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose. Išskirtinė R. Marcinkutės-Lesieur veiklos dalis – koncertų sezonas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, čia ji kiekvieną savaitę ištisus metus rengia labdaringus koncertus. Iš pradžių į sekma -

dieninius koncertus ateidavo kelios dešimtys klausytojų, o pastaraisiais metais (išskyrus karantino laikotarpį) bažnyčia būna perpildyta. Joje, klausydamasi R. Marcinkutės-Lesieur vargonavimo, išaugo ne viena vilniečių karta, daugeliui jų muzika tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Renata yra ir Vilniaus miesto savivaldybės Kristupo vasaros festivalių sakralinės muzikos ciklo meno vadovė.

Šie metai KAUNO MIESTO SIMFONINIAM ORKESTRUI – išties įspūdingi: koncertai didžiausiose arenose su pasaulinėmis muzikos žvaigždėmis, įrašai su garsiausiais šių dienų operos solistais, pasaulinė vienos žinomiausių kompozitorių Leros Auerbach simfonijos premjera. Tad „Auksinis diskas“ kolektyvui tapo džiugiu intensyvios veiklos įvertinimu. Atsiimdamas prizą, orkestro vadovas Algimantas Treikauskas džiaugėsi, kad prestižinių „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantas Kauno simfoninis orkestras pastebėtas ir įvertintas Lietuvoje. Orkestras ne kartą grojo Pažaislio muzikos festivalyje, Tarptautiniame jaunųjų muzikų, kompozitorių M. K. Čiurlionio ir E. Griego festivaliuose, Tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“, koncertavo tarptautiniuose „Fjord Cadenza“ (Norvegija), „Mur -

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Apdovanojamas Liudas Mikalauskas

Kalba Algimantas Treikauskas

ten Classics“ (Šveicarija), „Settimana Mozartiana“ (Italija) festivaliuose. 2020 m. orkestras minėjo 15-ąjį gimtadienį. Per pusantro dešimtmečio buvo įgyvendinta daugybė didelių ir reikšmingų projektų. Orkestro diskografiją sudaro daugiau kaip dvi dešimtys kompaktinių plokštelių, kurios išleistos bendradarbiaujant su legendine klasikinių įrašų kompanija „Delos“. Įrašai sulaukė didžiulio kritikų bei klausytojų pripažinimo. Kompaktinės plokštelės ne kartą buvo paskelbtos geriausiomis pasaulyje ir net tris kartus nominuotos prestižiniams „Grammy“, taip pat Tarptautiniams klasikinės muzikos apdovanojimams (ICMA).

Danguolės Aukselienės vadovaujamas SOSTINĖS VAIKŲ IR JAUNIMO CENTRO CHORAS „KIVI“ – daugelio tarptautinių konkursų laureatas bei Grand Prix laimėtojas. Sėkmė kolektyvą lydėjo Čekijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Švedijoje, Danijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Kinijoje, Austrijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir daugelyje kitų šalių. „Kivi“ – vienas profesionaliausių vaikų ir jaunimo chorų Lietuvoje, dainuojantis populiariąją muziką ir džiazą a cappella . „Kivi“ repertuare – šiuolaikinė lietuvių chorinė muzika, lietuvių liaudies dainos bei džiazo kompozicijos. Choras yra įrašęs 8 kompaktines plokšteles.

PASAULINEI MUZIKOS DIENAI – TURININGAS KONCERTAS VILNIAUS ROTUŠĖJE

Šių metų Didžiojoje muzikų šventėje karaliavo instrumentinė muzika, ją atliko jau pripažinti menininkai ir jaunieji tarptautinių konkursų laureatai. Renginį pradėjo „LAV Trio“ – Loreta Sungailienė (vokalas, tradicinės kanklės), Aistė Bružaitė (koncertinės kanklės) ir Vytautas Pilibavičius (trombonas). Jie atliko kelias Vytauto Pilibavičiaus kompozicijas, kurių esmę sudarė lietuviškas folkloras.

Originaliomis autorinėmis kompozicijomis renginį tęsė svečias iš Norvegijos – dainuojantis altininkas Povilas Syrrist-Gelgota. Skambėjo anglų liaudies baladė „Žaliosios rankovės“, kūriniai „Svajonė“ ir „Šilčiausi linkėjimai“.

Jaunųjų atlikėjų pasirodymus pradėjo VI tarptautinio Sauliaus Sondeckio konkurso laureatai – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės ugdytiniai antrokė Bernadeta Januškaitė (I vietos laimėtoja) ir septintokas Paulius Ubartas (diplomantas). Bernadeta drauge su pianiste Lina Šatkute puikiai atliko Jeano Baptiste´o Accolay Koncertą smuikui a-moll Nr. 1, o Paulius tęsė pasirodymus su bičiuliu pianistu Povilu Ušinskiu (mokytoja ekspertė Raimonda Sližienė). Vaikinai virtuoziškai atliko Henryko Wieniawskio „Kujawiaką“. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė Liepa Jurgutavičiūtė, prof. Rusnės Mataitytės auklėtinė, klausytojus sužavėjo itin jautriai drauge su pianiste Marija Grikevičiūte atlikusi Claude´o Debussy Lėtą valsą.

Smuikininkus scenoje keitė pūtikai, dar kartą paliudiję ypač aukštą pučiamaisiais instrumentais grojančių Lietuvos atlikėjų meninį lygį. Ir VIII tarptautinio konkurso „Muzikinė akvarelė“ laureatai, ir jauniausi LMS nariai – visi žavėjo nepriekaištinga technika, muzikalumu ir programų sudėtingumu.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai ekspertai

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

„Kivi“ džiūgauja

Sostinės vaikų ir jaunimo centro choro „Kivi“ pasirodymas įspūdingai užbaigė šventę

Rimas Gerasimovas ir Albina Šikšniūtė paruošė Lauryną Beinarį (obojus) ir Vytautą Pocių (fortepijonas), Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojai ekspertai Vitalius Žemaitis ir Birutė Kumpikienė – Ameliją Lapinskaitę (klarnetas) ir Kamilę Palekauskaitę (fortepijonas). Po jų pasirodė Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklos auklėtinis (mokytojas ekspertas Gintautas Puskunigis) Tadas Ruzveltas (klarnetas), pradėjęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas doc. Rimvydą Savicką, ir neseniai LMS bendruomenės nariais tapę Monika Ryškutė-Žimailė (fleita) ir Rimvydas Savickas (klarnetas). Pastariesiems scenoje talkino pianistės Lina Šatkutė ir Goda PalskytėMineikienė.

Šventinis koncertas kulminaciją pasiekė pianistei Šviesei Čepliauskaitei atliekant parafrazes Mykolo Kleopo Oginskio polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ tema bei Fryderyko Chopino kūrinių pynę

ir į sceną įžengus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Roberto Beinario vadovaujamam Pučiamųjų kvintetui. Paulius Gefenas (fleita), Tadas Girčys (obojus), Rapolas Bartulis (klarnetas), Ieva Taujanskaitė (fagotas) ir Indrė Kuleševičienė (valtorna) Pasaulinei muzikos dienai skirtą šventę užbaigė Vaidos Striaupaitės-Beinarienės Kvinteto „Laikas“ premjera.

Publika audringais plojimais dėkojo visiems atlikėjams – tai buvo puiki šventė, klausytojus sužavėjusi ir išskirtiniais kūriniais, ir jų nepriekaištingu atlikimu.

Andrius KASPARAITIS

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

Rimvydas Savickas ir Lina Šatkutė

Spalio 1-oji Vilniaus rotušėje. Koncertuoja Aistė Bružaitė ir Vytautas Pilibavičius

Loreta Sungailienė ir Aistė Bružaitė

Mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės ugdytinė antrokė Bernadeta Januškaitė ir Lina Šatkutė

Laurynas Beinaris ir Vytautas Pocius Paulius Ubartas ir Povilas Ušinskis

Tadas Ruzveltas ir Lina Šatkutė

Amelija Lapinskaitė ir Kamilė Palekauskaitė

Šviesė Čepliauskaitė ir Povilas Syrrist-Gelgota

Monika Ryškutė-Žimailė ir Goda Palskytė-Mineikienė

Pučiamųjų kvintetas: Paulius Gefenas (fleita), Tadas Girčys (obojus), Rapolas Bartulis (klarnetas), Ieva Taujanskaitė (fagotas) ir Indrė Kuleševičienė (valtorna)

Birštono vasaros akademijamenų 2022

ITIN AUKŠTO LYGIO ELENOS IR TORSTENO KERLŲ DAINAVIMO MEISTRIŠKUMO PAMOKAS VILNIUJE KEITĖ FORTEPIJONO MUZIKOS PASLAPTIS BIRŠTONE ATSKLEIDĘ UŽSIĖMIMAI SU PIANISTAIS ALEXANDERIU PALEY´UMI IR ŠVIESE ČEPLIAUSKAITE. DAŽNAI AUKŠTUOSIUS MENŲ MOKSLUS BAIGĘ ATLIKĖJAI BŪNA ĮSITIKINĘ, KAD JAU VISKĄ IŠMANO IR YRA PAJĖGŪS SAVARANKIŠKAI SIEKTI AUKŠČIAUSIO MEISTRIŠKUMO. TAČIAU GARSIŲ ATLIKĖJŲ BIOGRAFIJOS LIUDIJA KĄ KITA. KIEKVIENAS AMŽIAUS TARPSNIS SUSIJĘS SU TAM TIKRO POBŪDŽIO MEISTRIŠKUMO ĮGŪDŽIŲ LAVINIMU, TODĖL

Apie 2022 metų Birštono vasaros menų akademiją paprašėme papasakoti renginio sumanytoją ir meno vadovę, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentę prof. Audronę ŽIGAITYTĘ-NEKROŠIENĘ.

Tarptautinis projektas „Birštono vasaros menų akademija“ sumanytas dar 2012 metais. Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė šį išskirtinį muzikos renginį globoja nuo pirmos sumanymo akimirkos – jos kabinete ir

aptarėme mūsų pasiūlytą idėją. Šiandien jau galiu pasidžiaugti ir padėkoti merei už palaikymą. Iki Birštono buvau susitikusi ne su vienos savivaldybės meru, bet nė vienam ilgalaikė kūrybinė bendrystė nerūpėjo. O Birštone netrukome sulaukti didžiulės neįkainojamos pagalbos iš Meno mokyklos kolektyvo ir tuometės direktorės Laimutės Raugevičienės, unikalią organizatoriaus patirtį turinčio Kultūros centro direktoriaus Zigmo Vileikio,

IR ATLIKIMO MENE GALIOJA MOKYMOSI VISĄ GYVENIMĄ DĖSNIS. YPAČ SVARBŪS SUSITIKIMAI SU KITŲ ŠALIŲ PEDAGOGAIS, TURINČIAIS SKIRTINGAS IR SCENOS, IR GYVENIMO PATIRTIS.

Alexanderio Paley´aus ir Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės pokalbis

Alexanderis Paley´us, Šviesė Čepliauskaitė ir Nijolė Dirginčienė

Alexanderio Paley´aus meistriškumo pamoka

garso ir šviesos operatoriaus Antano Ūzo. Džiugu, kad dėmesį akademijai nuo tų pirmųjų dienų rodo ir verslo įmonės, Birštono sanatorijos, ypač „Eglės“ sanatorija ir jos direktorius Artūras Salda, „Tulpė“ ir jos direktorė Liucija Patinskienė. O kaip sunku būtų be informacinių rėmėjų, žinią apie BVMA renginius skleidžiančių ne tik Birštone, bet ir aplinkiniuose miestuose ir miesteliuose.

Tarp daugybės Lietuvoje vykstančių renginių BVMA išsiskiria ilgalaike strategija ir veiklų įvairove. Ateityje svajojame Birštone įkurti menininkų Kartų sugyvenimo namus, prie kurių būtų ir menų inovacijų centras. Tad kiekvienais metais įvairiais veiklos aspektais siekiame įgyvendinti bent dalį svajonės, patikrinti, ar tikrai teisingai mąstome. Birštone gimė koncertų-spektaklių ir medijų operos idėjos, kurias sėkmingai plėtojame Vilniuje, menų inovacijoms kol kas pritaikome savo, Lietuvos muzikų sąjungos būstinės, patalpas.

2018 m. mūsų projektas Prienų ir Birštono krašto žmonių pripažintas Metų renginiu, o projekto dalyviai apdovanoti merės padėkos raštais už indėlį į Birštono kultūros plėtrą. Mums tai buvo labai svarbus įvertinimas. Malonu, kad mūsų forumą savo dalyvavimu palaiko žymūs užsienio ir Lietuvos muzikai.

Jau įvyko aštuonios meistriškumo stovyklos, jose įvairaus amžiaus jaunuoliai ne tik tobulinosi iškilių muzikų užsiėmimuose ir paskaitose, bet ir patys koncertavo. Ypač džiaugiamės stebėdami būrelį Birštono meno mokyklos moksleivių, kurie auga kartu su mūsų akademija ir patys jau aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose.

Kaip ir daugelis menininkų, buvome priverstinai sustabdyti pandemijos – dvejus metus nevykusi, 2022 metais BVMA sugrįžo. Pagrindinis šių metų kviestinis svečias buvo pianistas iš JAV Alexanderis Paley´us, tradiciškai turėjome ir fortepijono pedagogę lietuvę – docentę Šviesę Čepliauskaitę. Jauniesiems dainorėliams pamokas vedė mokytoja ekspertė Rima Daugėlienė, o jai talkino išradingoji Roberta Daugėlaitė.

Olga ZUBAVIČIENĖ, Birštono meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, kalbėdama apie Menų akademijos renginių reikšmę mokyklos ir miesto meno mylėtojų bendruomenėms, sakė: Birštono meno mokykla yra nuolatinė Menų akademijos partnerė. Šis renginys mums labai svarbus, nes mokiniai gali pasisemti patirties iš aukšto lygio muzikos specialistų. Dažniausiai akademijoje dalyvauja dainavimo ir fortepijono skyrių mokiniai. Meistriškumo pamokose jie įgyja labai vertingos patirties, kuri praverčia gyvenime, padeda konkursuose garsinti mūsų mokyklą. Tai – tikras „vitaminas“, nes bendravimas su pripažintais specialistais, profesoriais mūsų mokinius pakylėja. Ir mokytojai gauna metodinės naudos. Visa mūsų mokyklos bendruomenė gali dalyvauti seminaruose, paskaitose, pasisemia daug žinių, praplečia savo akiratį, patobulina kvalifikaciją.

Šiemet į Birštoną atvyko pasaulinio garso atlikėjai – pianistas Alexanderis Paley´us iš JAV, koncertavęs garsiausiose koncertų salėse ir festivaliuose, tarptautiniu lygmeniu pripažinta pianistė Šviesė Čepliauskaitė, todėl gabios mokyklos mokinės Elzė Bisikirskaitė, Agnė Baliūnaitė, Adrija Suchockaitė turėjo progą ne tik tobulinti dainavimo, bet ir grojimo fortepijonu įgūdžius. Tikiuosi, kad kūrybiniame procese merginos atsiskleis netikėtu rakursu.

Visi „Dainų dainelės“ laureatai, kurie garsino Birštono meno mokyklą Lietuvoje, yra lankę Menų akademijos užsiėmimus. Šis faktas rodo, kokia akademija vertinga ir pačiai mokyklai, ir mokiniams. Mokyklos instrumentų bazė yra atnaujinta, todėl turime galimybę bendradarbiauti organizuojant šį renginį ir pasidalinti turima mokomąja baze.

Ir Birštono kurorto bendruomenė yra įsitraukusi – į Menų akademijos koncertus ateina tėvai, juose apsilanko Birštono gyventojai ir svečiai, kurie gauna ir švietimo, ir kultūros dozę.

Labai svarbu, kad Birštono vasaros menų akademijoje užsimezgusios tradicijos tęstųsi.

Koncerte „Linkėjimai iš Prancūzijos“ Alexanderis Paley´us muzikavo drauge su jaunaisiais kolegomis Andriumi Puplauskiu (fagotas) ir Ugniumi Dičiūnu (obojus)

Skambina Naglis Norkevičius

BVMA koncertų ciklą pradėjęs pianistas Alexanderis Paley´us garsėja unikalia charizma, ugningu temperamentu ir išskirtine technika. Ankstyvoje vaikystėje užgimusi svajonė skambinti fortepijonu neblėsta, pianistui iki šiol nėra malonesnio užsiėmimo. Viena didžiausių jo aistrų – koncertų maratonai, kartais trunkantys kelias dienas. Pianistas talentą sieja su aukštesne galia: „Jeigu Dievas man davė dovaną, ji nėra už dyką. Gavęs ją, nesu laisvas daryti, ką noriu.“ Viename interviu, kalbėdamas apie Jeano-Philippe´o Rameau muzikos atlikimą, pianistas pasakė: „Aš nekovoju ir nežaidžiu. Groju tai, ką jaučiu.“

Jau 1991 m. po A. Paley´aus debiuto su JAV nacionaliniu simfoniniu orkestru dienraštis „The Washington Post“ pianisto pasirodymą pavadino „tiesiog nepriekaištingu“, ilgainiui atlikėjas ėmė koncertuoti su garsiausiais pasaulio orkestrais.

Gausybe tarptautinių apdovanojimų įvertintas pianistas visada laukiamas prestižiškiausiose koncertų salėse ir festivaliuose. Tame sąraše puikuojasi tokie pavadinimai, kaip „Radio France“, „Théâtre des Champs-Elysées“, Pleyelio ir Gaveau salės (Paryžius), „Grands Interprètes“ (Lijonas), Lilio fortepijono festivalis, Bezansono operos teatras, „Leipzig Gewandhaus“, „Concertgebouw“ (Amsterdamas), „Laeiszhalle“ (Hamburgas), koncertų salės Kinijoje ir kitur. Tarp Niujorko ir Paryžiaus gyvenantis pianistas kasmet surengia apie 80 koncertų visame pasaulyje.

Birštone pirmojo koncerto „Saulės raktas“ programoje skambėjo šešios Domenico Scarlatti sonatos, Muzio Clementi Sonata f-moll, Alfredo Cassellos 6 etiudai, op. 70, ir Riccardo Pick-Mangiagalli Preliudas ir Tokata. Alexanderis Paley´us prisipažįsta, kad pastaruoju metu patiria itin didelį malonumą – jam pavyko Lietuvoje suburti entuziastus, su kuriais atlieka itin retai koncertų salėse skambančius kamerinės muzikos kūrinius. Ansamblį „Paleasis“ sudaro penki pūtikai, keturi stygininkai ir

pats pianistas. Sudėtis kas kartą priklauso nuo atliekamų kūrinių – grojama ir dviese, ir trise. Birštone, koncerte „Linkėjimai iš Prancūzijos“, prancūzų muziką drauge su pianistu atliko Andrius Puplauskis (fagotas) ir Ugnius Dičiūnas (obojus, anglų ragas).

Pasinerti į Fryderyko Chopino ir kitų kompozitorių valsų erdvę kvietė pianistė Šviesė Čepliauskaitė. Ji baigė asistentūrą-stažuotę ir meno aspirantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Jurgio Karnavičiaus kl.), stažavosi F. Chopino muzikos akademijoje Varšuvoje (prof. Barbaros Hesse-Bukowskos kl.), tobulinosi tarptautiniuose meistriškumo kursuose Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Šviesė Čepliauskaitė rašo nemažai straipsnių, gilinasi į muzikų biografijas ir kūrinių istorijas. Rastomis įdomybėmis Birštone ji pasidalino dviejose paskaitose – „F. Chopinas (1810–1849) ir jo laikmetis“ ir „Emilis Młynarskis (1870–1935): pasaulinio garso muzikas ir Ilguvos dvaro šeimininkas“.

Tarptautinių konkursų laureatė, „Fortūnos“ prizu ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota solistė Raminta Vaicekauskaitė ir talentinga pianistė Evelina Pilipavičiūtė parengė intriguojančią vokalinės muzikos programą, kurioje kvietė pasinerti į vakaro sutemas, išgyventi nakties paslaptis bei auštančio ryto viltį. Programa „Vakaras, naktis, rytas“ dramatinę programos kulminaciją pasiekė „Nakties“ dalyje – juk ir mūsų fantazija geriausiai veikia užsimerkus. Tad publikai buvo pasiūlyta įsivaizduoti akimirką, kai leidžiasi saulė…

Dainininkė Raminta Vaicekauskaitė skaičiuoja jau antrą dešimtį pagrindinių vaidmenų, sukurtų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Vokalo meną ji studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Graco (Austrija) muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete bei žymiausių dainavimo pedagogų meistriškumo kursuose. Atlikėja kuria vaidmenis ne tik Kaune, bet ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kitose teatro meno įstaigose. Jos įkūnytų herojų sąraše puikuojasi Liučija (Gaetano Donizetti opera „Liučija di Lamermur“), Violeta (Giuseppe Verdi

Dainuoja Agnė Baliūnaitė, Rojus Bukauskas ir Elzė Bisikirskaitė

Jaunuosius dainininkus vokalo paslapčių mokė Rima Daugėlienė ir Roberta Daugėlaitė

Dainininkei Ramintai Vaicekauskaitei akompanavo Evelina Pilipavičiūtė

Įdomus dainininkės Charlotte Kilsch ir Mildos Orvydaitės (gitara) duetas

opera „Traviata“), Rozalinda (Johanno Strausso operetė „Šikšnosparnis“), Ledi Makbet (G. Verdi opera „Makbetas“) ir daugelis kitų soprano aukso fondui priklausančių partijų. Įspūdingu balsu apdovanota dainininkė –nuolatinė muzikos festivalių dalyvė, kantatų ir oratorijų soprano partijų atlikėja, kamerinės muzikos projektų iniciatorė. „Man itin artima kamerinė muzika, – sako solistė. – Kiekvieną dieną gyvenu muzika. Ir ji labai skirtinga. Tačiau aš stengiuosi atlikti muziką, kurią myliu.“

Evelina Pilipavičiūtė Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje įgijo ir fortepijono (prof. R. Rikterės klasė), ir dainavimo (prof. V. Prudnikovo klasė) bakalauro laipsnius. Dėsto VDU Muzikos akademijoje koncertmeisterio praktiką. Dirba VDU Muzikos akademijos ir J. Gruodžio konservatorijos koncertmeistere. Kaip pianistė tobulinosi G. Aleknos, E. Minkštimo, F. Pavri, B. Vainiūnaitės, G. Bandzinaitės, J. Fisherio, N. Ralytės meistriškumo pamokose, vokalo techniką tobulino V. Reino, R. Lampsatytės, S. Skjervoldo meistriškumo kursuose. Aktyviai koncertuoja ir kaip dainininkė, ir kaip koncertmeisterė. 2013 m. VIII Klaudijos Taev konkurse pelnė geriausios konkurso akompaniatorės apdovanojimą, dalyvavo kamerinės muzikos festivaliuose „Avanti“, XXII Valerijaus Gergijevo muzikos festivalyje Mikelyje (Suomija). Evelina – aktyvi Birštono vasaros menų akademijos dalyvė nuo pirmųjų forumo metų.

Birštono vasaros menų akademija

jau turi gražią čia profesinį meistriškumą puoselėjusių atlikėjų šeimą. Džiugu, kad nemaža jų dalis tapo aktyviausiais Lietuvos muzikų sąjungos nariais, kiti dar mokosi ir tęsia gražią bendrystę dalyvaudami LMS renginiuose. Džiugina ir tai, kad nuo 2013 metų bendraujant su Birštono meno mokykla, joje išaugo gražus mūsų jaunųjų bičiulių būrys. Ypač smagu stebėti jaunųjų muzikų pažangą, augimą ne tik ūgiu, bet ir muzikos atlikimo suvokimu.

Tad ir baigiamąjį VIII Birštono vasaros menų akademijos koncertą papuošė ir vasarinę nuotaiką kūrė jaunoji LMS narė dainininkė Charlotte Kilsch ir pianistė Roberta Daugėlaitė, dalyvavusios pastarųjų metų meistriškumo kursuose ir abi skirtingais metais pelniusios Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės apdovanojimus čia vykusiuose Liaudies dainos konkursuose. Charlottei šį kartą talkino gitaristė Milda Orvydaitė.

Charlotte Kilsch Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje su pagyrimu baigė fortepijono specialybę. Bakalauro studijas baigė prof. Astos Krikščiūnaitės klasėje, magistro laipsnio siekė pas prof. Ireną Milkevičiūtę. Prieš metus debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ten iki šiol atlieka pagrindinį Alisos vaidmenį operoje „Alisa stebuklų šalyje“. Rengia koncertus Lietuvoje ir Europoje. Milda Orvydaitė – klasikinės gitaros atlikėja, šiuo metu studijuoja klasikinės gitaros meną Karališkojoje Hagos konservatorijoje Nyderlanduose.

Milda pažįstama tiek Lietuvos, tiek ir tarptautinei publikai, neseniai tapo Baltijos šalių klasikinės gitaros konkurso laureate.

Dailę su muzika jungianti Roberta Daugėlaitė dirba Kauno berniukų chorinio dainavimo mokykloje „Varpelis“, vargonuoja, gieda solo chore, dalyvauja įvairiausiuose ansambliuose: tarptautiniame moterų vokaliniame grigališkojo choralo ansamblyje „Graces & Voices“, senosios muzikos merginų ansamblyje „In Campo Aperto“, taip pat ansambliuose „Novum signum“, „HitsCraft“, „G19 trio“.

Baigiamajame koncerte gražiai pasirodė BVMA meistriškumo pamokose dalyvavę jaunieji pianistai ir dainininkai. n

Parengta pagal Prienų ir Birštono krašto laikraščio „Gyvenimas“ publikacijas 2022 m. rugpjūtis

Sonata PAKUTKIENĖ

ATIDŽIAU TYRINĖDAMI SAVO KULTŪRINĮ PAVELDĄ, PAPILDOME ISTORIJĄ NAUJOMIS SPALVOMIS, ĮSITIKINUSI ŽINOMA PIANISTĖ ŠVIESĖ ČEPLIAUSKAITĖ

PUIKIOS ATLIKĖJOS, GEBANČIOS SUBTILIAI INTERPRETUOTI FRYDERYKO CHOPINO KŪRINIUS, ĮTAIGIAI PERTEIKTI ŠIUOLAIKINIUS FORTEPIJONINIUS OPUSUS, VEIKLA NEAPSIRIBOJA VIEN SCENA. Š. ČEPLIAUSKAITĖ PROPAGUOJA LIETUVIŲ KOMPOZITORIŲ KŪRYBĄ, DIRBA DIDELĮ ŠVIETĖJIŠKĄ DARBĄ – DALIJASI SAVO ŽINIOMIS SU ĮVAIRIŲ RENGINIŲ AUDITORIJA, VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO MUZIKOS AKADEMIJOJE JAUNIESIEMS PIANISTAMS PERTEIKIA ATLIKIMO PASLAPTIS, SVETUR VEDA MEISTRIŠKUMO KURSUS. AKADEMINĖ VEIKLA IR JAI PAČIAI PLAČIAU ATVĖRĖ PAŽINIMO VARTUS, UŽ JŲ RANDA TURTIN GĄ, DAR PER MENKAI TYRINĖTĄ LIETUVIŲ MUZIKINĖS KULTŪ ROS PAVELDĄ.

– Studijavote Lietuvoje, o stažuotę pasirinkote Lenkijoje, Varšuvos muzikos akademijoje. Nuo tada palaikote gana glaudžius ryšius su lenkų muzikais, artimiau susipažįsta te su tos šalies muzi kine kultūra. Norisi paklausti, kuo, Jūsų nuomone, skiriasi Lietuvos ir Lenkijos muzikų profesinis gyvenimas.

– Svarbiausius skirtumus, saky čiau, lemia keli veiksniai: Lenkijos dydis, tai, kad ji nepriklausė Sovietų Sąjungai, ir F. Chopinas. Kaip

Pianistė Šviesė Čepliauskaitė: „Kiekvienas muzikos kūrėjas vertas knygos“

valstybė, turinti gerokai daugiau gyventojų, kartu ir muzikų, Lenkija suteikia daugiau galimybių muzikos renginių įvairovei ir muzikantams profesionalams ruošti. Lietuvoje yra dvi aukštosios muzikos mokyklos –VDU Muzikos akademija ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, o Lenkijoje – aštuonios.

Kaip valstybė, priklausiusi Rytų blokui, tačiau neįėjusi į Sovietų Sąjungos sudėtį, ji buvo atviresnė muzikams iš viso pasaulio ir turėjo geresnes sąlygas savo nacionalinei kultūrai puoselėti. F. Chopino kultas – ypatingas reiškinys, žavintis ne tik jo muzikos gerbėjus, bet ir visus turistus, apsilankančius Lenkijoje: tūkstančiai susirenka į koncertus vasaros sekmadieniais Lazienkų parke prie kompozitoriaus paminklo, netrūksta publikos jo gimtojoje Želazova Volioje ir tėvų salone Varšuvoje prie universiteto, jo muzika gyvai grojama kavinėse, kas penkeri metai vyksta jo vardu pavadinti pianistų konkursai.

Šis kultas padarė didžiausią įspūdį, kai keleri metai po nepriklausomybės atkūrimo teko stažuotis F. Chopino muzikos akademijoje (dabar – Muzikos universitetas) Varšuvoje. Beje, ten mane ir atviliojo Chopino muzika ir galimybė mokytis pas garsiąją šopenistę, tikrą fortepijono pasaulio žvaigždę prof. Barbarą Hesse-Bukowską. Jos nuomonė man buvo aukso vertės – manau, kiekvienam jaunam žmogui labai svarbu gauti galimybę pabendrauti su tokio lygio profesionalu. Tai padeda labiau pasitikėti savo interpretaciniais sprendimais, o teigiami įvertinimai prideda svarumo savivertei.

Profesorės namuose ar jos rengiamo festivalio metu pažintos asmenybės – kompozitorius ir pianistas Miłoszas Maginas, dainininkė Maria Foltyn, džiazo pianistas Włodekas Pawlikas ir puiki pianistė Jolanta Pszczółkowska-Pawlik, muzikologai Adamas Rozlachas ir Stanisławas Bukowskis, daugelis kitų – padėjo man geriau pažinti ne tik Lenkijos muziką, bet ir apskritai muzikos pasaulį.

– Kaip kilo mintis disertacijos tema pasirinkti Emilio Młynarskio kūrybą?

– Koncertinį repertuarą visuomet

renkuosi tokį, kuris man įdomus, o rinkdamasi temą straipsniui ar konferencijos pranešimui bandau rasti temą, kaip nors susijusią su Lietuva. Ne visada tas ryšys būna akivaizdus, bet taip dar įdomiau. LDK teritorijoje gyveno ir kūrė daug įvairių tautybių muzikantų, kompozitorių, pilni archyvai įvairios medžiagos. Visa tai laukia tyrinėjimo. Pavyzdžiui, atkakliai ieškojau, kas su Lietuva sieja Chopiną, kurio gyvenimo kelias iš Varšuvos tiesėsi priešinga nei Lietuva linkme – į Vieną ir Paryžių. Ir radau net du įdomius faktus. Pirmasis – F. Chopino tėvas Nicolas Chopinas į Varšuvą atkeliavo dėl to, kad jo gimtąją Lotaringiją išmintingai valdė buvęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, Nansi mieste įsteigęs miesto biblioteką ir Stanislovo akademiją. Tad jaunasis Nicolas, pasiėmęs smuikelį, išvyko aplankyti valdovo gimtosios Lenkijos, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, o vėliau dirbo guverneriu įvairių didikų šeimose. Vienoje jų susipažino su Tekle Krzyżanowska, ją vedęs susilaukė trijų dukterų ir sūnaus Fryderyko.

Antrasis faktas – bendravimas su garsiu to meto menų mecenatu ir muziku kunigaikščiu Antanu Henriku Radvila, beje, gimusiu Vilniuje, kurio pakviestas Fryderykas svečiavosi kunigaikščio medžioklės pilyje Antonine ir rūmuose Poznanėje.

Tad ir temą doktoratui, kurio vadovas F. Chopino muzikos universitete Varšuvoje yra profesorės sūnus prof. Maciejus Piotrowskis, rinkausi iš dviejų su Lietuva susijusių asmenybių: kunigaikščio ir muziko Mykolo Kleopo Oginskio ir dirigento, smuikininko, kompozitoriaus Emilio Młynarskio. Pastarasis Lietuvoje žinomas kaip Beatričės Grincevičiūtės dėdė, kurio dėka būsimoji dainininkė ne tik susidomėjo muzika, bet ir turėjo galimybę jos mokytis Lenkijoje.

Apsilankymas Ilguvos dvare, kurio šeimininku jis tapo vedęs vyriausiąją dvarininkų Grincevičių dukrą Aną, ir perskaitytos istorijos apie ten lankydavusius ir grodavusius garsius muzikus, tarp jų smuikininką Pawełą Kochańskį, kompozitorių Ka -

rolį Szymanowskį, pianistus Ignacą Janą Paderewskį ir Arturą Rubinsteiną, vėliau tapusį Młynarskio žentu, paskatino labiau pasidomėti ne tik Młynarskio, beje, gimusio Virbalyje, gyvenimo istorija, bet ir jo kūryba. Didelis pluoštas laiškų, rašytų paties Młynarskio ar adresuotų jam, taip pat jo šeimos nariams, kūrinių rankraščiai ir kita vertinga dokumentinė medžiaga B. Grincevičiūtės dėka saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje. Sukaupiau labai daug žinių apie jo gyvenimą, istorinės medžiagos. Nors į akademiško turinio disertaciją gula tik menka dalis tos informacijos, tačiau koncertuose, skirtuose 110-osioms Beatričės gimimo metinėms, turėjau galimybę daugiau papasakoti ir apie Młynarskio bei jo šeimos gyvenimo vingius. Manau, apie kiekvieną kompozitorių, apie kiekvieną atlikėją galima parašyti knygą, ir tai yra fantastiška! Tokie pasakojimai žmones gali įkvėpti ateiti į koncertą ar tiesiog sužinoti, kas vyksta meno pasaulyje. Kiekvieno kūrėjo, lietuvio ar gyvenusio ir dirbusio kurį laiką Lietuvoje, pristatymas, pasakojimas apie juos mums patiems yra labai svarbus. Kaip svarbu propaguoti, įvertinti ir dabartinės kartos lietuvių muzikinę kultūrą – muzikos kūrinius, kompozitorius, atlikėjus. Kad galėtume kuo dažniau pasidžiaugti, kol žmogus gyvas. – Stiprinant savo nacionalinį identitetą ir jaučiant nuoskaudą dėl Vilniaus krašto okupacijos, tarpukario Lietuvoje imta atsiriboti nuo lenkiškos kultūrinės

Emil Młynarski

įtakos, lenkų kalbos vartojimo. Dabar imame iš naujo vertinti bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją, kultūrinį palikimą. Koks jūsų požiūris į bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį paveldą? – Turime didelį kultūrinį paveldą, kurio dar nepažįstame. Tai liudija ir kalnai neskaitytos medžiagos mūsų archyvuose. Patinka mums ar ne, bet tam tikru istoriniu laikotarpiu mūsų aristokratai kalbėjo lenkiškai. Taip, tai buvo pavojus, kaip ir spaudos draudimas, lietuvių kalbos išlikimui. Tokia realybė. Tačiau kalbą mes išsaugojome, o nemažai kalbėjusiųjų lenkiškai jautėsi esantys Lietuvos dalis. Pavyzdžiui, grįžtant prie E. Młynarskio, Grincevičiai sakė, kad jie yra lietuviai, nors kalbėjo lenkiškai. Młynarskis simpatizavo lietuviams, juos rėmė (būtent jis pakvietė Stasį Šimkų studijuoti Varšuvoje ir skyrė jam stipendiją), o jo uošvės brolis Bronislovas Rinkevičius, gimęs Kauno apskrityje, buvo labai turtingas ir Pietų Amerikoje garsus inžinierius, nutiesęs geležinkelį tarp San Paulo ir Rio de Žaneiro.

Pas mus Lietuvoje apie jį niekas nerašo, o Lenkijoje rašoma, kad jis buvo lenkas, kaip, beje, ir M. K. Oginskis (mums jis yra LDK pilietis, turėjęs dvarų Lietuvoje ir netgi mokėjęs lietuviškai). Taip yra dėl to,

kad visą sovietmetį negalėjome tinkamai studijuoti ir vertinti savo kultūrinio palikimo. Tuomet buvo bandoma įteigti, kad Lietuvoje nebuvo jokios kultūros, jokio tikro valstybingumo ir pasiekimų, taip žmonėms brukant nevisavertiškumo kompleksus. Kitos tautos, taip pat ir lenkai, galėjo laisvai tyrinėti ir kalbėti apie savo istoriją ir kultūrą. Pas mus nebuvo jokių diskusijų, jokių ginčų, nes tiesiog mūsų –

lietuvių – nebuvo.

Tik dabar, atgavę nepriklausomybę, mes vėl galime liudyti savo kultūrinį palikimą iš ankstesnių nei XX a. laikų. O juk LDK teritorijoje gyveno ir kūrė daug įvairių tautybių muzi -

2022 metų Birštono vasaros menų akademijoje Šviesė vedė meistriškumo pamokas ir skaitė paskaitas

Rečitalis Birštono kurhauze

kantų, kompozitorių, pilni archyvai įvairios medžiagos. Visa tai laukia tyrinėjimo – mūsų istorija praturtėtų, atsiskleistų naujomis spalvomis. Mūsų žemėje kultūrinis gyvenimas vyko ir tebevyksta, tad turėtume domėtis tuo, ką paveldėjome ir kas esame. Man asmeniškai tai labai įdomu.

– Šalia savo mokslinio darbo ir intensyvios koncertinės veiklos Jūs dėstote ir VDU Muzikos akademijoje, dirbate su įvairių tautybių studentais. Kas būdinga dabartiniams studentams, ar skiriasi studentų, atvažiavusių iš kitų šalių, mokymosi ypatybės?

– Šiuo metu VDU Muzikos akademijoje mokosi studentai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Kinijos, Armėnijos, Kazachstano, Ukrainos, Meksikos, Čekijos, Latvijos, Italijos ir kitų šalių. Tai gana marga publika. Pagal tautybę ar kultūrines tradicijas studentų tikrai neskirstome, bet skirtumų, be abejo, yra. Pirmiausia skiriasi pasirengimo studijoms lygis, tad atsižvelgiant į tai, su kokiomis profesinėmis žiniomis ir kokių gebėjimų jie atvyksta studijuoti, gali skirtis mokymo(si) tempai, repertuaras. Reikšmės turi ir kalbos barjeras – kiek studentas gebės suprasti, ką jam sakai.

Gerai būtų, kad visi studentai turėtų tokį muzikinį išsilavinimą, kokį mokiniai įgyja mokydamiesi Lietuvos muzikos gimnazijose, nes, norint sėkmingai studijuoti muzikines disciplinas, reikia turėti didelę muzikologijos žinių bazę – tos žinios padeda atlikėjui tiksliau, sėkmingiau perteikti muzikos kūrinius ir muzikuojant išreikšti save kaip asmenybę.

Skiriasi ir studentų bendravimo kultūra, kitoks visuomenės ir tradicijų suvokimas. Tarkim, Rytų kultūrų atstovai rodo didelę pagarbą dėstytojams, bet stokoja savarankiškumo ir iniciatyvos mokymosi procese, labiau linkę laukti dėstytojo nurodymų, nei veikti savo iniciatyva.

Kiekvieno pedagogo tikslas yra išmokyti studentus dirbti ir mąstyti savarankiškai, tad kai kuriems reikia padrąsinimo – kad jie gali ir turi patys galvoti, priimti sprendimus remdamiesi savo profesinėmis žiniomis. Bet tai sunkiausia padaryti.

Europoje išsilavinimą gavę studentai atrodo labiau pasiruošę sava -

rankiškam gyvenimui, labiau subrendę kaip asmenybės, jie linkę drąsiai savarankiškai mąstyti, priimti sprendimus. Tačiau studentai kinai yra labai motyvuoti. Jie sako, kad Kinijoje muzikos pedagogai labai gerbiami, gerai uždirba, tai tikrai puiki specialybė, todėl studentai suinteresuoti tapti gerais pedagogais. Mūsų uždavinys yra juos paruošti taip, kad baigę studijas taptų puikiais išsilavinusiais muzikantais, būtų geras pavyzdys savo mokiniams.

VDU Muzikos akademijoje „Erasmus“ ir „Erasmus+“ programos ir studentams, ir dėstytojams suteikia galimybių tobulėti: studentai gali pasirinkti studijas mūsų partnerių universitetuose visoje Europoje (ypač aktyviai bendradarbiaujame su Italijos, Vokietijos, Lenkijos ir kt. aukštosiomis muzikos mokyklomis), dėstytojai turi galimybę išvykti dėstymo vizitų, kurių metu vedame meistriškumo kursus, koncertuojame, bendraujame su kolegomis. Dabartiniams studentams sudaromos sąlygos susipažinti su skirtingomis kultūrinėmis ir muzikos interpretavimo tradicijomis dalyvaujant atvykstančių dėstytojų meistriškumo kursuose, klausantis jų koncertų, bendraujant su iš įvairių šalių atvykusiais studijuoti jaunais mu -

zikais. Išvykdami į užsienį ne tik semiamės naujų profesinių patirčių, bet ir pamatome, kaip mus ir mūsų meną vertina naujai sutikti žmonės, turintys savo gyvenimo tradicijas ir požiūrius. Tai leidžia kiekvienam, ypač jaunam žmogui, geriau suprasti save.

– Ko palinkėtumėte jaunuoliams, norintiems rinktis muziko profesiją?

– Muzika – menas, pakylėjantis žmogaus dvasią. Muziko specialybė nuostabi, tačiau kartu ir iššūkis, reikalaujantis įvairiapusių žinių, lakios vaizduotės, valios nuolat tobulėti, atkaklumo siekiant tikslo. Pasirinkę tapti muziku niekada nenuobodžiausite – juk sukurta tiek puikių kūrinių, kad norint visus juos sugroti neužteks vieno gyvenimo.

Visiems muzikos atlikėjams ar norintiems jais tapti palinkėčiau suvokti ir visada prisiminti, kad jums grojant įvyksta stebuklas: muzika, užrašyta natų simboliais popieriaus lape, tampa garsais ir suskamba gražiausiomis melodijomis ir harmonijomis, paliesdama ir paveikdama žmonių širdis ir jausmus. Ar gali būti nuostabiau? n

Birštono vasaros menų akademijos talkininkai ir bičiuliai. Iš kairės: Laimutė Raugevičienė, Zigmas Vileikis, Dalia Laimutė Jegelevičienė, LMS prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir pianistė doc. Šviesė Čepliauskaitė

Tomas BAKUČIONIS

LAPKRIČIO 13-OSIOS POPIETĘ VILNIAUS ROTUŠĖJE FINIŠAVO SAVAITĘ TRUKĘ VOKALO MEISTRIŠKUMO KURSAI, KURIUOS SURENGĖ LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA. JAUNUOSIUS VOKALISTUS OPEROS OLIMPO LINK VEDĖ ŠIANDIEN VIENA RYŠKIAUSIŲ WAGNERIO MUZIKOS ATLIKĖJŲ ELENA KERL.

2019m. liepą po Elenos Kerl – Brunhildos debiuto Richardo Wagnerio operoje „Dievų žuvimas“ K. G. von Karaisas žurnale „Das Opernglas“ rašė: „Išpuoselėtu balsu, lygiai spindinčiu visuose registruose, ji pasiekė dramatizmą, kurio ir reikalauja šis vienas sudėtingiausių operos literatūroje vaidmenų.“ Tuo galėjome įsitikinti meistriškumo kursų dalyvių

Operos olimpo link: dėl Lietuvos vokalinio meno ateities galime būti ramūs

nis lengvumas, su kuriuo dainininkė įveikia painiausius pasažus plačiame diapazone, perteikia sudėtingą vagnerišką dramaturgiją. Nuostabu tai, kad savo meistrystės paslaptimis ji dosniai dalinasi su jaunaisiais vokalistais. Koncerte Vilniaus rotušėje išgirdome visą būrį tikrai pajėgių jaunosios kartos dainininkų, kurie dar studijuoja ar yra neseniai baigę LMTA, tačiau jau išsiskiria savitais tembrais, stabilia vokaline technika.

puikios pianistės Aušrinė Garsonaitė ir Nijolė Baranauskaitė.

koncerto pabaigoje girdėdami Elenos Kerl atliekamą Brunhildos sceną. Šios neparastai sunkios partijos imasi toli gražu ne visos operos primadonos.

Klausantis Elenos Kerl, nepaliauja stebinti jos balso jėga ir kartu vidi -

Koncerto programa, kurią atliko E. Kerl meistriškumo kursų dalyviai ir jos bičiuliai Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė ir Eugenijus Chrebtovas, buvo skirta tikriems operos meno gurmanams. Dainininkams talkino

Koncerto pradžioje skambėjo Oskaro arija iš G. Verdi operos „Kaukių balius“, kurią užtikrintai atliko Erika Kviatkovskaja. Po jos pasirodymo išgirdome Frico ariją iš Lietuvoje dar beveik nežinomo austrų kompozitoriaus Ericho Wolfgango Korngoldo operos „Miręs miestas“. Tai – tikras vėlyvojo romantizmo šedevras, o jį atlikęs Domas Saulevičius išsiskyrė giliu muzikalumu ir savitu vokalu, apimančiu baritono ir tenoro diapazonus. Emilijos Dačinskaitės padai -

Brunhildos sceną dainavo Elena Kerl (Vokietija)

Elenos Kerl meistriškumo pamokos

Muzikos svetainėje Elena Kerl su bičiuliais Edmundu Seiliumi, Kristina Zmailaite ir Aušrine Garsonaite

nuotas Miuzetės valsas (G. Puccini „Bohema“) spindėjo impresionistiniu trapumu, Monikos Kučinskos atlikta Violetos arija iš G. Verdi „Traviatos“ visus tiesiog pribloškė jaunosios dainininkės vokaline technika ir dramatine įtaiga, kurią papildė emociškai stipri Edmundo Seiliaus partnerystė.

E. Seilius pastaraisiais metais gilinasi į vokišką repertuarą, tad šiame koncerte nepriekaištingai atliko Makso ariją iš C. M. von Weberio „Laisvojo šaulio“. Kiek apmaudu, kad ši žavi romantinė opera-pasaka nesulaukia deramo dėmesio Lietuvoje.

Išskirtiniu muzikalumu ir gražiomis vokalo spalvomis žavėjo Emilija Finagėjevaitė, dainuodama Undinės ariją iš A. Dvořáko „Undinės“.

Galingas ir sykiu minkštas Eugenijaus Chrebtovo baritonas papuošia bet kurį koncertą ar spektaklį. Šįsyk solistas atliko Don Picaro ariją iš L. van Beethoveno „Fidelijo“. Dainininkui puikiai talkino pianistė Aušrinė Garsonaitė, nes klavyro partija, kaip ir Weberio, Strausso ir Wagnerio operose, čia yra ne mažiau sudėtinga

ir virtuoziška nei vokalinė.

Kotryna Vainoraitė išsiskiria žemu ir sodriu mecosopranu, tokie balsai nėra dažni. Ji atliko Didonės ariją iš kultinės barokinės H. Purcello operos „Didonė ir Enėjas“. Vis dėlto manęs neįtikino šios arijos interpretacinė koncepcija, nes jai reikia santūresnio vokalo, didesnės koncentracijos į vidinę dramą.

Salomėjos scena iš Richardo Strausso „Salomėjos“ yra tokia pat visais atžvilgiais sudėtinga kaip ir minėtoji Brunhildos scena. Ir čia atsiskleidė visa vokalinė, dramaturginė ir vaidybinė Kristinos Zmailaitės meistrystė. Tai buvo tikras monospektaklis. Tai buvo neįtikėtinai stipru! Po to galėjo skambėti tik jau minėta Brunhildos scena iš R. Wagnerio „Dievų žūties“. Atliekama Elenos Kerl, ji vainikavo visą koncertą, ir tai buvo tas tikrasis operinio vokalo olimpas.

Jau paminėjau pianistę Aušrinę Garsonaitę, tokių pat komplimentų nusipelno ir kitiems solistams talkinusi pianistė Nijolė Baranauskaitė. Abi

Arvydo NEKROŠIAUS nuotr.

jos puikiai susilieja su solistais, seka kiekvieną jų kvėptelėjimą ir atodūsį. Jauni dainininkai, kuriuos išgirdome Vilniaus rotušėje, Lietuvos vokaliniam menui žada gerą ateitį, o „operos olimpo“ idėja šiuo kartu tikrai neišsisėmė, nes Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė -Nekrošienė užsiminė, kad turėtume laukti tęsinio. n

Vakaro dalyviai. Iš kairės: Monika Kučinska, Nijolė Baranauskaitė-Matukonienė, Kotryna Vainoraitė, Elena Kerl, Emilija Finagėjevaitė, Domas Saulevičius, Erika Kviatkovskaja, Emilija Dačinskaitė ir Kristina Zmailaitė

Atsisveikinimas. Iš kairės 1-oje eilėje: Edmundas Seilius, Emilija Finagėjevaitė, Elena Kerl, Kristina Zmailaitė, Kotryna Vainoraitė; 2-oje eilėje: Monika Kučinska, Aušrinė Garsonaitė, Nijolė Baranauskaitė-Matukonienė, Emilija Dačinskaitė, Erika Kviatkovskaja ir Domas Saulevičius

FESTIVALIAI

Tarptautinis M. K. Čiurlionio festivalis muzikos pasaulio padangėje įsitvirtino kaip solidus aukščiausio lygio renginys, sutraukiantis gausią klausytojų auditoriją. Jo sumanytoja, rengėja ir meno vadovė profesorė Aleksandra Žvirblytė siekia ne tik įamžinti ir kuo plačiau paskleisti Lietuvos genijaus vardą, bet ir priartinti jo muziką prie žmogaus. Festivalyje skamba įvairioms atlikėjų sudėtims aranžuoti Čiurlionio kūriniai, klausytojams visada pateikiama naujovių.

Dešimtas festivalis – jubiliejinis. Beveik trys dešimtys jo renginių vyko visoje Lietuvoje, atlikėjų spektras – nuo kviestinių įžymybių iki mokinių. Programa „LRT Klasika“ su visu būriu entuziastų festivalį gražiai atspindi koncertų anonsuose ir aptarimuose.

Lapkričio 4 dieną Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje įvyko

X M.tarptautinis K. Čiurlionio muzikos festivalis

Lapkričio 12 dieną Valdovų rūmuose džiugino Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras (dirigentas Martynas Staškus), solistės Marija Normantaitė ir Ugnė Lamsaitytė – gausus augančių profesionalų būrys. Daug vietos festivalyje skirta ne

tik naujai instrumentuotai įvairių kompozitorių muzikai, bet ir improvizacijoms, džiazui.

Lapkričio 11 dieną fortepijonų salone „Organum“ pianistė Guoda Gedvilaitė ir broliai Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai surengė multiinstrumentinę fiestą. 17 d. Naujų

Muzikos

jaunųjų festivalio dalyvių koncertas „Festivalio preliudas“. Pianistai Julianas Germanowiczius, Kaja ir Klėja Kašubaitės, Dmitrijus Svchkaras, dainininkas Adomas Dimša ir saksofonininkas Domas Ziegoraitis paruošė žavią programą, mintimis apie Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio dešimtmetį dalinosi renginio siela prof. Aleksandra Žvirblytė. Lapkričio 8 dieną rotušėje vyko įžanginis festivalio koncertas „Ateities vardai“, jame muzikavo Davitas Avetysianas, Emilė Brazytė, Pijus Česaitis, Rugilė Juknevičiūtė, Emilis Šarinskas ir Giedra Julija Tutkutė.

Simono LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

svetainėje įvyko jaunųjų festivalio dalyvių koncertas „Festivalio preliudas“. Prie fortepijono – Kaja ir Klėja Kašubaitės

Aleksandra Žvirblytė akompanuoja Liudui Mikalauskui

idėjų kamerinis orkestras NIKO, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir Vilniaus uiversiteto choras „Pro musica“ klausytojus pakvietė į kelionę po Čiurlionio inspiruotą pasaulį. 19 d. koncerte „Class/Jazz“ trio „Inter“ (Fernando Raña (fleita, Ispanija), Rasa Jakutytė (fortepijonas, Lietuva, Ispanija) ir Luisas Caballero (violončelė, Kuba) pažėrė gausybę spalvų ir ritmų. Ir visa tai – tik dalis įdomiausių projektų.

Pirmasis festivalio koncertas lapkričio 10 dieną į Lietuvos nacionalinę filharmoniją sutraukė rinktinę publiką, kuri atėjo pasiklausyti garsenybės, P. Čaikovskio ir F. Liszto konkursų laureato prancūzų pianisto Roger Muraro. Apie jo pasaulį ir lygį iškalbingai byloja vien faktas, kad pianistas mokėsi O. Messiaeno žmonos Yvonne Loriod klasėje ir puikiai skambina jo kūrybą. Vilniuje R. Muraro buvo nebe pirmą kartą, sakė, kad jam labai patinka puiki Filharmonijos salės akustika.

Dviejų dalių koncertas buvo be pertraukos, tačiau klausantis atrodė, kad prabėgo vos keletas akimirkų. M. K. Čiurlionio Preliudą a-moll, „Muzikinį momentą“ A-dur ir „Impromptu“ fis-moll Muraro skambino poetiškai švelniai, ramiai, tapybiškai. Toliau skambėję Roberto Schumanno Romansas Fis-dur ir Davidsbiundlerių šokiai, op. 6, žavėjo savitu

vokiečių kompozitoriaus stiliaus supratimu, grakščia ir žaisminga skambinimo maniera. Antroje koncerto dalyje pianistas, atlikdamas Maurice´o Ravelio ciklą „Atspindžiai“, piešė užburiantį subtilių žybsnių, spindesių ir perlinių pasažų kupiną peizažą. Nepamenu, kada girdėjau tokį tobulą Manuelio de Fallos „Fantasia Baetica“ atlikimą. Sužavėjo ne tiek ugningu koloritu, kiek charakteringu ėjimu į kulminaciją – pergalę. Vis dėlto kiekvienam pianistui iškyla uždavinys sutramdyti šį labai sudėtingą, įvairų technikos ir besikeičiančių ritmų požiūriu kūrinį. Bisui atliktas F. Chopino Noktiurnas nuskambėjo dangiškai. Taigi festivalio atidarymas, pakvietus tikrą fortepijono meno aristokratą, buvo pradėtas aukšta gaida.

Lapkričio 13 dieną Valdovų rūmuose skambėjo operų arijos ir duetai. Pradžioje Aleksandra Žvirblytė paskambino retai atliekamą M. K. Čiurlionio „Miražą“, po jo Vilija Kuprevičienė ir Liudas Mikalauskas atliko kompozitoriaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Beauštanti aušrelė“, aranžuotą solistų duetui. Daina skambėjo neskubriai, jaudinamai, su atsikvėpimais, stabtelėjimais. Toliau girdėjome arijas ir duetus iš lietuvių, italų, amerikiečių operų, operečių, klasikinius ir gerai žinomus numerius. Juos šmaikščiai, artistiškai pristatinėjo L. Mikalauskas, tai labai

pagyvino koncertą ir pelnė publikos simpatijas.

Solistė Vilija Kuprevičienė turi stiprų skambų balsą, gražias viršūnes, profesionaliai, emocionaliai ir įtaigiai atlieka sudėtingas arijas. Santūri koncertinė laikysena leido sutelkti dėmesį į aukščiausio meistriškumo reikalaujančias arijas ir įsigyventi į vaidmenis. Lauksime kitų solistės pasirodymų. Pastebėtina, kad jos vyras Gediminas Kuprevičius yra muzikos mylėtojas ir ilgametis festivalio rėmėjas.

Aleksandrą Žvirblytę iki šiol esu girdėjusi atliekančią tik solo ir kamerinės muzikos programas, tačiau akivaizdu, kad profesorė nepailsta nuolat plėsdama savo galimybes. Puiki technika, maksimalus dėmesys leido jai užtikrintai atlikti labai sudėtingą akompanimentą, lėmė gerą kontaktą su solistais. Bisui buvo pasirinktas Hanos ir Danilos duetas iš F. Leháro operetės „Linksmoji našlė“. Rimta programa, gražūs duetai nuteikė šventiškai, džiugu buvo matyti dėkingų žmonių veidus.

Lapkričio 16 d. koncertas Valdovų rūmuose buvo skirtas JAV ir Lietuvos diplomatinių santykių šimtmečiui. Skambėjo Steve´o Reicho ir George´o Gershwino kūriniai. Perkusininkai Pavelas Giunteris (Lietuva) ir Guntars Freibergs (Latvija) atliko minimalistinę S. Reicho kompoziciją

Simono LUKOŠEVIČIAUS nuotraukos

Koncertų Valdovų rūmuose ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje akimirkos

Pavel Giunter, Guntars Freibergs, Paulius Andersson, Leonardo Colafelice

Skambina legendinis Roger Muraro

„Marimba Phase“, Paulius Anderssonas (Lietuva, Danija) ir Leonardo Colafelice (Italija) dviem fortepijonais paskambino Gershwino „Kubietišką uvertiūrą“. Duetas kūrinį atliko virtuoziškai, muzika tekėjo smagiai. Vėl į sceną išėję perkusininkai pristatė S. Reicho „Nagoya Marimbas“. Šis kūrinys sunkesnis, pagrįstas trimis pasikartojančiais motyvais ir unisonų sesijomis. Šalia muzikantų meistrystės verta pažymėti visada artistišką ir akį traukiantį P. Giunterio įvaizdį, laisvus, tikslius judesius; kūno kalba jis kūrė vaizdo ir garso magiją. Koncerto pabaigoje skambėjo dar vienas S. Reicho kūrinys, Kvartetas dviem vibrafonams ir dviem fortepijonams. Urbanistinių vaizdinių kupinas spalvingas, skambus kūrinys tarsi kvietė pasivaikščioti po Brodvėjų. Bisui visi keturi muzikantai delnais plojo girdėtą ritminį motyvą, įtraukdami publiką ir suteikdami jai malonumą. Labai gera vakaro programa buvo tiksliai subalansuota stilistiškai.

Lapkričio 22 dieną rotušėje vyko koncertas „XX a. didieji: M. K. Čiurlionis ir O. Messiaen“. Neseniai susikūręs kvartetas – Samas Lucasas (violončelė, Australija, Vokietija), Paulius Anderssonas (fortepijonas, Lietuva, Danija), Julija Ivanovaitė (smuikas, Lietuva) ir Rimvydas Savickas (klarnetas, Lietuva) – pasirodė kaip profesionalus kolektyvas, kurio naujų pasirodymų lauksime su nekantrumu. Vėl skambėjo Čiurlionio fortepijoninė kūryba – preliudai g-moll ir H-dur (aranž. violončelei ir fortepijonui), d-

moll ir Des-dur, „Rudenėlis“ (aranž. klarnetui ir fortepijonui), „Lakštingala“, Noktiurnas fis-moll ir Preliudas b-moll (aranž. smuikui ir fortepijonui). Subtilus, jautrus Pauliaus lietimasis prie klavišų derėjo su instrumentininkų partijomis ir kūrė intymų dialogą. Ypač vaizdingai skambėjo „Lakštingala“.

M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui, kurie buvo kompozitoriaus idėjų laboratorija ir ateities opusų užuomazgos, gyvena toliau, įkvėpdami dabarties kūrėjų parafrazes ir kompozicijas. Įstabu, kad įvairiausių ansamblių atliekamos fortepijoninės miniatiūros skamba naujai ir visada įspūdingai. Atrodo, kad lietuvių genijaus, nespėjusio įkūnyti savo muzikinių užmojų, darbą tęsia kolektyvinė sąmonė, ištisa mūsų atlikėjų ir kom -

pozitorių plejada. Tai išties unikalus reiškinys.

Toliau programoje skambėjęs O. Messiaeno kūrinys „Kvartetas laikų pabaigai“, parašytas 1941 metais koncentracijos stovykloje, retai atliekamas dėl ypač sudėtingo muzikinio ir prasminio turinio. Beje, 1989 metais jis buvo pagriežtas Lietuvoje dalyvaujant pačiam kompozitoriui. Tai, kad kvarteto ėmėsi jaunieji atlikėjai, rodo jų pasiektą meistriškumo lygį ir gerą skonį. Fantastišką filosofinės gelmės ir garsinės poezijos kūrinį, šią egzistencinės minties viršūnę, kvartetas perteikė su didele pagarba, beveik dievobaimingu atidumu tekstui. Puiku ir tai, kad salėje atsirado „Steinway“ fortepijonas, labai prisidėjęs prie atlikimo kokybės.

Aštuonios kontrastingos dalys at -

Simono LUKOŠEVIČIAUS nuotraukos

Čiurlionio ir Messiaeno kūrinius grojo Julija Ivanovaitė (smuikas), Paulius Anderssonas (fortepijonas), Samas Lucasas (violončelė) ir Rimvydas Savickas (klarnetas)

Guoda Gedvilaitė, Motiejus Bazaras

Rasa Jakutyė-Biveinienė, Fernando Rana, Luis Caballero

skleidė visą jausmų ir minčių gamą nuo skausmingų, aštrių ir konfliktiškų iki skaidrių, lyrinių momentų. Solinės violončelės, klarneto ir smuiko partijos leido muzikantams pademonstruoti visas savo galimybes. 2 ir 5 dalyse – „Vokalizė angelui, skelbiančiam laikų pabaigą“ ir „Šlovė Jėzaus amžinybei“ – australų violončelininkas pademonstravo gražų toną, jausmingą interpretaciją. 3 dalį „Paukščių bedugnė“ papuošė trapi, rečitatyviška klarnetininko R. Savicko partija. „Įniršio šokis septyniems trimitams“, niūrių, grėsmingų intervalų ir sudėtingo ritmo prisotinta dalis, stebino ansambliškumu ir kraštutinai sunkaus teksto įvaldymu. Buvo matyti, kad įdėta daug darbo. „Vaivorykštės kratinys, skirtas angelui, skelbiančiam laikų pabaigą“ kerėjo Messiaenui būdingais „paukštiškais“ štrichais ir dermėmis, o kvartetas demonstravo garso stebuklus. Pasigėrėtinas buvo P. Anderssono minkštas, matinis ir kartu skambus tušė, žėrintys akordai ir pasažai, tiksliai perteikiantys kontrastą. Paskutinė dalis, „Šlovė Jėzaus nemirtingumui“, – nuostabus smuiko ir fortepijono duetas, jį J. Ivanovaitė, labai techniška ir muzikali, kryptingai dirbanti smuikininkė, kartu su P. Anderssonu, atlikusiu tarsi švelniai prigludusią fortepijono partiją, interpretavo sukauptai ir pakylėtai.

„Kvartetą laikų pabaigai“ naujasis kolektyvas pagrojo virtuoziškai,

įtaigiai ir įprasmintai. Lėtosios dalys kaustė dėmesį, greitosios buvo perteiktos grakščiai, lengvai. Koncerto atmosfera pabaigoje buvo tokia sakrali, kad jautei, jog vyksta kažkas ypatinga, svarbaus, tarsi vertųsi dangaus sferos. Apibendrinant galima pasakyti, kad tai buvo viena festivalio viršūnių ir reta dovana melomanams. Jaudinančio intymumo ir sudėtingumo smuiko partija su flažoletais ir bendras pabaigos pianissimo liko virpėti ore, nesinorėjo ne tik ploti, bet ir krustelėti.

Paskutinis festivalio akordas – lapkričio 23 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs žymaus pianisto iš JAV Kevino Kennerio pasirodymas. Programą jis pasirinko kryptingai, solidarizuodamasis su karo Ukrainoje aukomis. Į sceną pianistas išėjo apsivilkęs ukrainietišką vyšyvanką, kurią gavo dovanų iš ukrainiečių pabėgėlių, o prieš antrąją koncerto dalį pasakė jaudinamą kalbą – pabrėžė, kad ukrainiečiai kovoja už mūsų visų ateitį, kad reikia laikytis principo „vienas už visus, visi už vieną“, nes visos tautos susijusios tarpusavyje ir „mes visi esame ukrainiečiai“. Pianistas susidomėjo ukrainiečių kultūra, kuri, pasak jo, karo akivaizdoje tapo matoma ir kurią jis nori garsinti. Programoje skambėjusius kūrinius – F. Liszto „Viliaus Telio koplyčią“, Chopino Antrąją sonatą ir Žitomire gimusių kompozitorių pjeses – pianistas komentavo kaip herojiškų asmenybių

atspindį fortepijono muzikoje. Ši mintis ir nusiteikimas sukūrė atitinkamą herojišką atmosferą. F. Liszto ciklo „Klajonių metai“ dalis „Šveicarija“ skambėjo kaip iškilus, reljefiškas muzikinis peizažas. Pianistas atsisakė šios muzikos interpretacijai būdingos egzaltacijos, sentimentalumo, kūrinio dramaturgiją grindė racionaliai apmąstyta artikuliacija ir vidine jėga. Žavėjo smulki technika, aukštų registrų „varpeliai“, lyrinių vietų faktūros ažūras, svajingumas, vyriškos kulminacijos. Boryso Lyatoshynskio Elegija-Preliudas dvasia ir išraiškos priemonėmis pasirodė artimas Čiurlionio kūrybai. Maloniai nuskambėjo jo Preliudas, op. 18 Nr. 1, ir bisui atliktas I. Paderewskio Noktiurnas, op. 16 Nr. 4. F. Chopino Sonatą Nr. 2 b-moll, op. 3, K. Kenneris atliko su plačiu užmoju, sutelktai, antrojoje dalyje įspūdingai perteikė tragiškumą, o „Marche funèbre“ (Lento) sukrėtė subtiliu dvasingumu – tarsi girdėjai danguje plevenančių žuvusių sielų pasakojimą... Šis rečitalis tapo vienu ryškiausių sezono įvykių. Kevinas Kenneris – neeilinė asmenybė, padovanojusi publikai daug atradimų. X tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis baigėsi. Prasidėjęs nuo penkių koncertų pajūryje, išaugo į didelį ir svarbų šalies muzikos reiškinį ir šiuo metu yra zenite. Linkime jam toliau gyvuoti ir plėstis. n

Simono

LUKOŠEVIČIAUS nuotraukos

Neseniai susikūręs kvartetas: Samas Lucasas, Rimvydas Savickas, Paulius Anderssonas ir Julija Ivanovaitė

Festivalio žvaigždė – amerikiečių pianistas Kevinas Kenneris

Amerikietis pianistas Kevinas Kenneris –apie europietiškas vertybes, karą ir ukrainiečių kultūrą

„VIENAS PUIKIAUSIŲ VISŲ LAIKŲ AMERIKOS PIANISTŲ“ („CHICAGO TRIBUNE“), „GERIAUSIAS KADA NORS KONCERTŲ SALĖJE GIRDĖTAS VISŲ KETURIŲ F. CHOPINO BALADŽIŲ ATLIKIMAS“ („THE INDEPENDENT“) – TAI TIK PORA IŠTRAUKŲ IŠ SPAUDOS ATSILIEPIMŲ APIE FORTEPIJONO GRANDO KEVINO KENNERIO INTERPRETACIJAS. PIANISTAS, JAU PAKERĖJĘS PUBLIKĄ ANKSTESNIAIS METAIS GRODAMAS TARPTAUTINIAME M. K. ČIURLIONIO MUZIKOS FESTIVALYJE, VĖL GRĮŽO Į VILNIŲ. DVI LAPKRIČIO SAVAITES VYKĘS X TARPTAUTINIS M. K. ČIURLIONIO MUZIKOS FESTIVALIS MELOMANAMS PRISTATĖ

– Jau du kartus esate koncertavęs Lietuvoje. Kokią programą pasirinkote šių metų koncertui ir kodėl?

– Pasirinkimą lėmė du pagrindiniai motyvai. Pirmoji programos pusė – F. Liszto ciklo „Klajonių metai“ dalis „Šveicarija“ – išreiškia mano naujai atrastą meilę gamtos pasauliui, labai sustiprėjusią per tą ilgą koncertinio gyvenimo pertrauką pandemijos metu. Turėjau daug laiko pasivaikščiojimams, savo namų apylinkių tyrinėjimui tyloje ir ramybėje, netrikdomoje automobilių ir lėktuvų ūžesio. Kadangi gyvename tokiais laikais, kai mūsų rūšis dėl savo godumo ir nerūpestingumo gali sunaikinti pasaulį, norėčiau manyti, jog muzikavimas, skirtas motinai gamtai pagerbti, gali padėti mums prisiminti, kad mūsų likimai neatsiejami, kad esame jai skolingi.

Antroji programos pusė atspindi mano susižavėjimą drąsiais ukrainiečiais, kurie paaukojo viską, kad apsaugotų savo žemę ir kultūrą nuo sunaikinimo. Prisimenu didžiojo M. Rostropovičiaus dažnai kartotą frazę, kad esame muzikos kareiviai. Negaliu kariauti kartu su ukrainiečiais, bet galiu rengti koncertus, kuriuose skamba šios tautos kompozitorių paveldas, kūriniai, atskleidžiantys unikalius šalies kultūros ir istorijos vingius. Išgirdus Boryso Lyatoshinskio kūrinius, nebeįmanoma teigti, kad Ukraina ir jos kultūra tėra dirbtinės sąvokos. O kadangi F. Chopinas kadaise taip pat buvo Rusijos agresijos auka, programą norėjau užbaigti jo Antrąja sonata – kūriniu, kuriame išreikštas ne tik asmeninis kompozitoriaus nerimas ir sielvartas, bet ir visos tautos neviltis.

– Jūsų biografija labai įdomi – gimėte JAV, gyvenote Jungtinėje Karalystėje, nemažai metų praleidote Lenkijoje. Dabar vėl grįžote į JAV. Kas lėmė tokius likimo vingius ir kokį poveikį tai padarė Jūsų pasaulėžiūrai?

– Nuo vaikystės troškau būti pasaulio piliečiu, todėl, ko gero, buvo lemta studijuoti užsienyje ir beveik pusę gyvenimo praleisti Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje. Labai branginu tą ilgą laiką, praleistą Europoje. Jaučiuosi glaudžiai susijęs su europiečių gyvenimu

Kristinos IVANAUSKAITĖS ČURILIENĖS

nuotr

Kevin Kenner

ir vertybėmis, todėl grįžti į JAV po tiek metų nebuvo lengva. Grįždamas šiuo ilgu, vingiuotu keliu į tėvynę, supratau, kad tam tikra dalis manęs yra giliai amerikietiška ir ji turi įtakos mano muzikavimo būdui.

– Grojate daug Chopino kūrinių. Ko reikia norint gerai atlikti jo muziką?

– Vienas svarbiausių bruožų, kuris, mano nuomone, išskiria Chopino stilių iš daugelio kitų kompozitorių ir kuris būtinas atliekant bet kurį jo kūrinį, yra lengvumo jausmas. Dauguma Chopino kūrinių techniškai labai sunkūs, pavyzdžiui, keli jo preliudai, etiudai ir ankstyvieji style brillante kūriniai. Tačiau klausytojas neturi jausti tų atlikimo sunkumų. Su lengvumu yra susijusi ir jo išraiškingo grynumo muzikinio stiliaus atžvilgiu idėja. Nors F. Chopino kūriniai labai sudėtingi, raiškos maniera, mano nuomone, geriausiai įtikina, kai muzika natūraliai kalba pati už save. Puikiai atlikti Chopino muziką turbūt yra vienas didžiausių pianisto iššūkių!

Tikiu, kad norint sėkmingai pagroti bet kurio kompozitoriaus muziką, reikia susitapatinti su juo. F. Chopino muzikoje atsispindi jo asmeninės savybės: jautrumas detalėms, rafinuotumas, bet kartu ir gili aistra, tam tikras pažeidžiamumas bei dvasinis ryšys su tėvyne. Jis buvo nepaprastai sudėtinga asmenybė ir, manau, todėl taip sunku jį „atrasti“ savyje. Man vis labiau aiškėja, kad Chopino muzika neveikia, jei ja kaip nors manipuliuojama. Ji turi sklisti iš vidaus, natūraliai. Taigi interpretuojant Chopiną turi įvykti tam tikras apsivalymas. Turiu būti atviras muzikiniam turiniui ir leisti jam kalbėti per mane. – Kokios asmenybės padarė lemiamą įtaką Jūsų, kaip menininko, formavimuisi?

– Skirtingais muzikinės raidos etapais man patiko skirtingos asmenybės. Jaunystėje tai buvo Arthuras Rubinsteinas. Mano tėvai nebuvo muzikantai, tačiau jie mėgo klasikinę muziką ir namuose turėjo daug vinilinių plokštelių. Mane traukė natūralus Rubinsteino įrašų iškalbingumas ir kilnumas, o būdamas vos trylikos net turėjau galimybę jo klausytis savo gimtajame San Diege. Paauglystėje

lenkų kalbos mokytoja supažindino mane su kitų pokario kartos lenkų pianistų, tarp jų Halinos Czerny-Stefańskos ir Reginos Smendziankos, įrašais.

Vėliau mane patraukė rafinuotas Dinu Lipatti muzikavimas. Būdamas dvidešimties susižavėjau intelektualiomis Leono Fleisherio, Arturo Schnabelio, Radu Lupu ir Murray Perahios interpretacijomis. O pastaruoju metu, ieškodamas daugiau asmeninės laisvės savo interpretacijoms, žaviuosi A. Cortot, I. J. Paderewskio ir I. Friedmano įrašais.

– Greta koncertinės veiklos nemažai dėmesio skiriate pedagogikai. Manoma, kad mokymas atima daug energijos iš koncertuojančio atlikėjo. Jūsų pamokos fantastiškos, dirbate atiduodamas visą save. Taigi, kas Jums yra pedagogika?

– Esate unikali asmenybė: iš vienos pusės, turite aiškią menininko poziciją, iš kitos pusės, kaip reta sugebate priimti kitokį požiūrį. To dažnai pasigendame konkursus vertinančiųjų sprendimuose. Kaip išlaikote tokį tobulą balansą?

– Mokymas man yra tarsi abipusio atradimo veiksmas, kurį patiriu kartu su savo mokiniais. Tai bendras procesas, jame riba tarp mokytojo ir mokinio išsitrina. Nemanau, kad mokiniui bus daug naudos, jei tiesiog pasidalinsiu su juo savo asmenine nuomone apie tai, kas man patinka ar nepatinka. Svarbu pasiūlyti mokiniams įrankius, kurie padėtų iššifruoti studijuojamą muziką bei įgalintų juos suprasti kompozitoriaus mintis, atidžiai ir išradingai perskaitant partitūrą. Tai reiškia, kad reikia būti atviram, prie partitūros prieiti nuolankiai ir be išankstinių nuostatų. Be to, reikia užduoti daugybę klausimų. Gerų tiriamųjų klausimų, kartais nesitikint konkrečių atsakymų. Tačiau būtent per klausimus galime geriau suvokti, kas ten iš tikrųjų yra. Ir tada pasiekti laisvę, kuri atlikimui suteikia autentiškumo ir spontaniškumo, tarsi muzika būtų kuriama šią akimirką.

– Malonu, kad pastebėjote. Tikrai labai stengiuosi kitų pasirodymus vertinti atsižvelgdamas ne tik į savo požiūrį. Priešingu atveju aš tiesiog lyginčiau kitus su savimi. Nemanau, kad egzistuoja viena standartinė interpretacija, pagal kurią galima vertinti kitus. Tai paneigtų pačią meno kaip beribės ir įvairiapusės žmogaus sielos raiškos šventės esmę. Štai tokios pozicijos stengiuosi laikytis dalyvaudamas konkursų žiuri. Ieškau interpretacinio vientisumo, vidinio atlikimo darnos ir nuoseklumo, nes būtent tai pagaliau įtikina. Taip pat ieškau individualaus balso, požiūrio, kuris neapsiriboja išstudijuota medžiaga ir atskleidžia tikrą, nuoširdžią išraišką. Originalią ne todėl, kad ji kitokia, o todėl, kad kyla iš žmogaus esybės. Kaip tik tai skiria menininką ir tikrą virtuozą nuo tiesiog atlikėjo. – Rusijos agresija prieš Ukrainą paskatino daugelį menininkų atsigręžti į ukrainietišką kultūrą, atrasti ukrainietišką muziką. Jūs dalyvaujate labdaros renginiuose Ukrainai paremti. Papasakokite apie savo santykį su šia šalimi. – Kijeve esu koncertavęs tik kartą gyvenime, maždaug prieš 10 metų. Išskyrus tai, kad mano žmona turi keletą Ukrainoje gyvenančių pusbrolių ir pusseserių, jokių sąsajų su šia šalimi neturiu. Tačiau tai, kas pastaruoju metu buvo kalbama – kad Ukraina nėra suvereni šalis, kad jos kalba dirbtinė, o kultūra yra tik Rusijos kultūros atšvaitas, mane, kaip žmogų, susijusį su menu, trikdė, kaip ir 2014 m. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą. Štai kodėl nusprendžiau daugiau sužinoti apie Ukrainos istoriją, užmegzti ryšį su žmonėmis ir net pasirūpinti viena pabėgėlių šeima, kurią su žmona labai pamilome. Esu visiškai tikras, kad Putino ketinimas ištrinti Ukrainą iš žemėlapio sustiprino ukrainiečių kultūros pripažinimą ir vertinimą bei visam laikui įtvirtino ją muzikos ir meno pasaulyje. n

Kristinos IVANAUSKAITĖS ČURILIENĖS nuotr

Kevin Kenner

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Ryto vėjo glėbyje giliai alsuoja pušys, atnešdamos mums, klausantiesiems, naujų garsinių įspūdžių. Nemuno pakrantė Druskininkuose kupina niekieno nevaldomo garsyno – tai ūžaujančio, tai rimstančio ar pabyrančio neaprašomomis solinėmis ištaromis. Gamtoje daug spalvingų

Čiurlionio žemėje skamba muzika

garsų, savyje slepiančių muzikinę raišką, jie gali tapti muzikos dalimi, jeigu juos gebės išgirsti žmogus... Druskininkuose rengiamas profesorės Veronikos Vitaitės sumanytas festivalis-konkursas „Muzika be sienų“ siekia, kad pradedantieji muzikantai – instrumentininkai ir vokalistai – tiesiogiai pajustų muzikos meno gelmes, patirtų gimstančio garsų pasaulio paslaptis ir muzikos prasmių paieškos procesą. Ne uždaroje keturkampėje klasėje, ne mokytojui „dresuojant“, bet laisvoje erdvėje, jaučiant sąlytį su gamta ir su klausančiuoju. Patyrę atlikėjai jauniausius muzikantus tik pastūmėja jiems patardami, tiesiog būdami pavyzdžiu. Todėl vaikai ir jaunuoliai daugiau

kaip du dešimtmečius vykstančio festivalio-konkurso „Muzika be sienų“ renginiuose eina į sceną, tarpusavyje varžosi, keičiasi patirtimi, laukia savo numylėtų pedagogų pamokų. Ir šiais metais XXII festivalio-konkurso dalyviai keliavo į Fryderyko Chopino muzikos žinovo, lenkų pianisto profesoriaus Jarosławo Drzewieckio pamokas, klausė si pedagogo iš Danijos Martino Lysholmo Jepseno patarimų, kaip tobulinti manualinę techniką. Mokytojai lauk ė naujų prof. Ulfo Henriko G ö hle įžvalgų – jo rekomenduojami pratimai muzikantams padeda išlaisvinti kūną, atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį į raumenų veiklą. Deja, tokių specialistų Lietuvoje kol kas nėra.

Ieškoti garso prasmių kvietė garsus prancūzų pianistas ir pedagogas Eugenas Indjicius: „Popieriuje parašytų garsinių struktūrų interpretavimo fortepijono klaviatūroje kelias – sudėtingas dialektinis procesas. Šiandien apie tai aktualu mąstyti todėl, kad mokymas skambinti iki šiol dažnai vis dar susijęs su formalizuotais metodais, kurie, neparemti gilesniu mąstymu, neatveria meno esmės ir dėl to nesukuria komunikacinių ryšių su klausytojais. Mokymo skambinti fortepijonu (beje, kaip ir groti bet kuriuo instrumentu) technologijos, pedagoginės mokyklos gali būti produktyvios tik ieškant būdų, kaip perteikti ženklų, pirmiausia garsų, jų niuansų, junginių, loginių ryšių, prieštarų, draminių kolizijų prasmes. Tai neverbalinės, bet garsinės informacijos kūrimas, remiantis konkrečios pianizmo mokyklos, pedagogo skonio, epochos stiliaus nuostatomis.“

Muzikos meną tyrinėjusių žmonių pamąstymai visais laikais buvo ir yra reliatyvūs. Vadinti muziką kalba galima tik labai sąlygiškai, nes ji neturi iššifruojamo žodyno, nepajėgi formuluoti sąvokų, pasakyti aiškios minties. Todėl beveik visos kalbos apie muziką yra tik interpretacinio lygmens, kuris priklauso nuo epochos, jos kultūros lygio, tendencijų, subkultūrų, recipiento intelekto, atlikėjo ir klausytojo emocinio pasaulio, meninės patirties ir kt. Kad ir kokia būtų įdomi kompozitoriaus literatūrinė idėja, jeigu ji nebus įprasmin -

Profesorės Veronika Vitaitė ir Aleksandra Žvirblytė festivalio-konkurso dovaną įteikė prof. J. Drzewieckiui

Festivalio konkurso fondų nuotraukos

no, Godos Gedvilaitės, Aleksandros Žvirblytės, Petro Vyšniausko pasirodymus. Negaliu atsidžiaugti matydama, kaip kiekvieną rugpjūtį (šiais metais 14–23 d.) vaikai skuba į Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje prasi -

ta muzikinių, skambančių garsinių prasmių, kūrinys atrodys beviltiškas. Muzikos raiškos pažinimas prasideda vaikystėje. Todėl reikšmingas kiekvienas profesionalus renginys, kuriame auganti karta, muzikuoti pradedantys vaikai susitinka su iš įvairių kraštų atvykstančiais mokytojais, diskutuojančiais apie muziką ir mėginančiais jauniesiems atlikėjams padėti rasti savo kelią muzikos vandenyne. Pedagogas Viktoras Januškevičius jau daug metų stebi „Muziką be sienų“ ir skatina visus diskutuoti, ieškoti atsakymų į interpretacinius klausimus. Šiemet pakalbėti taip pat buvo apie ką – ir apie pianistės iš Kosovo Fortesos Jusufi Maurice´o Ravelio Sonatinos interpretaciją, ir apie gruzinų pianisto Tchabua Patchkorios, ukrainiečio Rostyslavo Fedynos, Vokietijos atstovo Fabio Romano, jaunųjų Jono Jankausko, Arono Rumino grojimą, ir, be abejo, apie Pauliaus Andersso -

dedantį tarptautinį konkursą-festivalį „Muzika be sienų“. Jie ieško klasių, kuriose muzikuos, klausosi koncertuojančių profesorių, patys susitinka su klausytojais scenoje.

Vildamiesi išmokti garsą paversti menu, Druskininkuose buriasi visi – ir vaikai, ir scenos viliones jau patyrę atlikėjai. Jau tuo renginys yra reikšmingas. Į pagalbą ateina žinomi pedagogai. Disputai, mokslinėmetodinė konferencija, susitikimai, koncertai, meistriškumo klasės. Visada populiarios būdavo J. S. Bacho

muzikos žinovės profesorės Veros Nosinos pamokos. Stebėjau jos darbą su mokiniu, kuris, atlikdamas F. Liszto baladę, besikartojančiam garsui stengėsi suteikti gyvybės, frazei – elastingumo. Toje siekiamybėje ji mokė grojantįjį pasitelkti plastiką, žodį, literatūrines žinias, fantaziją. Kasmet vis naują temą pasiūlantis dr. Ulfas Henrikas Göhle iš Vokietijos kalbėjo apie kvėpavimo valdymą skambinant fortepijonu. Pirmą kartą į renginį atvykusi puiki mokytoja iš Klaipėdos Valdonė Kučinskienė sakė supratusi, kiek daug žinių galėjo pasisemti. „Jau vien ko vertos fortepijono meistrų pamokos! Mano mokinys Aronas dalyvavo net penkiuose koncertuose! Didžiulė nauda mokytojui, nes jis pamato savo ugdytinį tam tikrame specialistų kontekste. Puikią pianistų mokyklą demonstravo ukrainiečiai. Festivalis – gera proga mokiniams pabendrauti. Būtinai atvažiuosime ir kitais metais.“

Paulius Anderssonas sakė šiame festivalyje-konkurse užaugęs. Varžėsi visose amžiaus grupėse, yra pelnęs Grand Prix , o šiais metais, grįžęs po studijų JAV, pasirodė festivalio pradžios koncerte.

1826 metais penkiolikmetis F. Lisztas sukūrė 12 palyginti lengvų pratimų (Étude en douze exercices) Po dešimtmečio buvo paskelbta jau sudėtingesnė versija – „Douze grandes études“ P. Anderssonas atliko 1852 m. publikuotą paskutinę versiją, skirtą Carlui Czerny. Jaunas pianistas oktavų ir akordų, dvigubų garsų, gamų, arpe -

Pedagogė, koncertmeisterė Inga Vyšniauskaitė

Dirigentas, pedagogas, vyriausiasis „Muzikos be sienų“ vadybininkas Rolandas Aidukas

Pedagogė Ala Bendoraitienė

Pianisto prof. Eugeno Indjiciaus pamokoje

gio ir kitų sunkenybių sangrūdoje siekė įgyvendinti aistringo romantiko idėjas. Galima buvo justi laisvos improvizacijos dvasią Preliude, „Mazepos“ dramatiškumą, „Peizaže“ išgirdome gražios lyrikos. Vis tobulėjanti pianisto technika padėjo įveikti ne tik aukščiausio meistriškumo reikalaujant į tekstą, bet ir leido atsiskleisti atlikėjo artistiškumui. P. Anderssono pasiekimais atliekant visą ciklą (dažniausiai koncertuose skamba tik atskiros jo dalys) džiaugėsi ir prof. J. Drzewieckis, ne vienus metu stebėjęs pianisto kelią. Jaunučiams pianistams Paulius Anderssonas – puikus darbštumo, atkaklumo pavyzdys. Verta prisiminti F. Liszto žodžius: „Tik tas pianistas pasiekia tikslų, kuris trokšta įgyvendinti neįmanomus pasiekti, transcendentinius tolius –tai yra, tiksl ą, esantį kažkur už mūsų žemiškųjų praktikų.“

Klausiau M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinuko Jono Jankausko atliekamų šiuolaikiškų Vytauto Barkausko pjesių. Matyt, jo mokytoja Inga Vyšniauskaitė gebėjo kažką atverti vaiko sieloje, ir jo kuriami garsiniai paveikslėliai staiga tapo spalvingais piešiniais. Išgirdome ir Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos mokinio Arono Rumino muzikavimą (mokytoja V. Kučinskienė), kaskart kupiną artistiškumo ir muzikavimo džiaugsmo.

Ryškų profesionalumą demonstravo prof. Veronikos Vitaitės, Violetos Lipniagovienės, Martino Lysholmo Jepseno auklėtiniai. Ypač ryškiai pasirodė prof. Aleksandros Žvirblytės

studentas Tchabua Patchkoria iš Sakartvelo.

Didelį auklėtinių būrį atvežė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogė Ala Bendoraitienė, ne vienas jos auklėtinis buvo premijuotas. Žavu, kad pati pedagogė nevengia muzikuoti, keliuose koncertuose pasirodė propaguodama Stasio Vainiūno kūrybą. Ji kuruoja ir panašų kas dvejus metus Kosta Rikoje rengiamą konkursą-festivalį, tad kaip premijas keliems Lietuvos vaikams skyrė kvietimus dalyvauti tolimajame krašte vyksiančiame konkurse.

Ala Bendoraitienė džiaugėsi Druskininkuose išgirdusi puikiai grojusius jaunuosius ukrainiečių pianistus (jie į festivalį-konkursą buvo pakviesti be dalyvio mokesčio). Rostyslavas Fedyna, Volodymyras Zatsikha ir kiti atlikėjai buvo gerai įvertinti konkurse, su jais klausytojai susipažino ir koncertuose Druskininkų muziejuose, sanatorijose, M. K. Čiurlionio menų mokyklos salėje.

Reikšmingas konkurso poskyris –solistų pasirodymas su orkestru. Kokia tai reta proga ir laimė jauniems pianistams! Aišku, ir iššūkis orkestrui, nes vasaros metu sudėtinga derinti veiklos tvarkaraščius. Šiemet orkestrui dirigavo iš Austrijos atvykęs jaunas dirigentas Laurynas Sadauskas. Ruošdamas kamerinę grupę laiko nepagailėjo violončelininkas Valentinas Kaplūnas. Jaunieji pianistai su orkestru pasirodė ir miesto aikštėje. Čia su konkurso dalyviais koncertavo Nacionalinis Spalvų muzikos orkestras, draugijos „Guboja“ nariai. Lietuviškus ir ukrainietiškus vokalinius kūrinius atliko „Muzikos be sienų“ diplomantas prof. dr. Antanas Kiveris.

Sužavėjo puikios koncertų aikštelės su gerais instrumentais sanatorijose. Čia visada yra klausytojų, dažniausiai atvykusių iš svečių šalių – Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Ukrai -

nos... Ne vienam lietuviškus skelbimus skaitančiam svetimšaliui teko į įvairias kalbas versti informaciją apie rengiamus koncertus, kai kurie specialiai atvyksta stebėti konkurso. Todėl aktualus ir koncertuojančiųjų repertuaras, kuriame visada yra pluoštas lietuviškos muzikos. Profesorių Aleksandros Žvirblytės ir Petro Vyšniausko koncertas buvo skirtas Vilniaus jubiliejui („Dedikacija Vilniui“). Rugpjūčio 18 d. įvyko „Muzikos be sienų“ užsakyto Mykolo Natalevičiaus kūrinio „Koliažas laiko pabaigai“ pasaulinė premjera. Konkurso žiuri nariai lietuviškos muzikos pabėrė koncertuose Čiurlionio namelyje, Meno mokyklos salėje. Koncertas „Vainikas M. K. Čiurlioniui“ buvo skirtas neseniai išėjusių muzikų

„Muzikos be sienų“ laureatas Bohdanas Kovalis „Muzikos be sienų“ laureatas Augustas Vasiliauskas

Scenoje – Paulius Anderssonas

Juliaus Andrejevo, Olego Molokojedovo, dailininko Alfonso Šuliausko atminimui.

Koncertavo argentinietė dainininkė Maria Villar de Rohde, labai įdomus pianistas Fabio Romano (Vokietija).

Išsijuosęs dirbo renginio organizacinės muzikų grupės vyriausiasis vadybininkas, dirigentas ir pedagogas Rolandas Aidukas: repetavo su savo mokiniais, vedė meistriškumo pamokas, rengė medžiag ą spaudai, koordinavo festivalio eigą. Ir dar sugebėdavo pavaduoti koncertmeisterį!

Išskirtinis šio festivalio-konkurso bruožas – premijos. Jų vertę mažiausiai atspindi piniginė išraiška, nes svarbiausia yra laureatams pasiūlyti koncertai – Vokietijoje, Kosta Rikoje, Danijoje, Lenkijoje, Sakartvele, Vilniuje, Druskininkuose.

Lietuvos kultūros tarybai neparėmus aukštos klasės profesionalų rengiamo ir geros vadybos koordinuojamo Druskininkams bei Lietuvos jauniesiems atlikėjams reikšmingo renginio, „Muzikos be sienų“ organizatoriai nuoširdžiai dėkingi žmonėms, suprantantiems įdirbio šioje kultūros, edukacijos srityje reikšmę. Renginį rėmė Gediminas Kuprevičius, Druskininkų sanatorijų „Draugystė“, „Vilnius“, „Eglė“, miesto vadovai, kultūros įstaigos, be abejo, ir M. K. Čiurlionio meno mokykla. Už bendrystę su „Draugystės“ sanatorija dėkojo jos direktorė Violeta Kaubrienė, visada talkinanti „Muzikai be sienų“ ir globojanti jos dalyvius.

Ne vienas jaunas muzikas į festivalį-konkursą atvyksta pakartotinai. Tai liudijo ir žiūrėta dokumentinė apybraiža „Muzika be sienų Čiurlionio žemėje“. Atsisveikindami po paskutinio šventinio koncerto ir vakaronės renginio dalyviai, svečiai ir miesto šeimininkai sakė: „Iki pasimatymo kitą vasarą!“ n

Muzikos ir gamtos grožio dermė pamario krašte

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Ateina vasara, ir žmonės iš visų pakampių patraukia link jūros, link marių. Link mažai jiems žinomos žemės. Ten paukščiai žiemai atsisveiki -

na su Lietuva, ten bastosi šionykščių mylimas gandras Pranis, ten atvykstančiųjų laukia daug staigmenų. Ir ne tik pačiame Ventės rage ar besikuriančiuose vasaros sporto centruose. Jau daugiau kaip dešimtmetį išmoningai, su meile ir pagarba menus ir menininkus čia globoja kintiškė Audra Kiminiūtė-Juodeškienė. Ne menininkė, tačiau visa kūrybiška siela

jaučianti meno esmę ir savo pajautomis siekianti dalintis su gimtojo pamario žmonėmis. Karų ir sovietinių pertvarkų politikos įkaitais tapę tėvai kadaise išpuoselėjo sodybą, o tai, kas buvo prarasta, A. Juodeškienės šeima restauravo, pritaikė šiuolaikiškam gyvenimui. Meilė grožiui, gamtai inspiravo šeimininkę sodybą paversti rožių ir šimtų jurginų plantacijomis. Pamažu Kintai, lietuvninkų kraštas, ir organizuotiems atvykėliams, ir atsitiktinai užklystantiems tapo kur kas svarbesne vieta nei įprastų kelionių tikslas. Kintuose jau nuo 2009 metų aktyviai ir nuosekliai profesionalaus meno, rezidencijų, amatų ir edukacijos srityse veikia pelno nesiekianti organizacija „Kintai Arts“. Ji aktualizuoja pamario kultūrą, stengiasi išsaugoti architektūros objektus, priartinti istoriją restauruojant senovinius laivus, gaminant specifinį šionykštį maistą, išskirtinius marių atributus – vėtrunges. To moko vaikus ir suaugusiuosius. Tai reta kultūros bendruomenė, savo veikloje gebanti derinti istorinį palikimą ir šiandienos vertybinius parametrus. Muzikos meno niša nedaug jo girdėjusiems kintiškiams atsivėrė ne nuo populiarių liaudiškų motyvų ar pigaus popso , bet nuo aktualios šiuolaikinės muzikos. Pasitvirtino muzikos tyrėjų Dono Campbello, Paulo Freire ir kitų mokslininkų teiginiai, kad svarbu žmogų įpratinti suvokti bet kurios muzikos semantiką, ir ji taps sava.

„Kintai Arts“ įkūrėja Audra Juodeškienė kviečia į Kintus ir pamario kraštą tyrinėti istorinių reliktų, filosofuoti apie kultūrą ir čia ištisus metus gyventi kuriant meną. Vienas jos tikslų buvo gyvybinga ir kūrybinga Kintų bendruomenė, todėl ji rūpestingai pradėjo dirbti su vyriausiais

bažnyčios bendruomenės nariais, seniūnija, Šilutės rajono administracija, verslininkais, kultūros židinių darbuotojais, su pedagogais, moksleiviais. Palaipsniui nuo 2009-ųjų, smalsumo vedami, jie pradėjo lankytis renginiuose, vaišinti atvykėlius keistuolius menininkus „skaniausiu pasaulyje“ sūriu. Ir suprato, kad keistai skambančio pavadinimo organizacijos steigėjai – ne plėšikautojai, ne išnaudotojai, bet žmonės, siekiantys keisti jų gimtosios pakrantės veidą. Argi ne to „Kintai Arts“ siekia gražindami ne tik savo rezidencijos, bet ir

aplinkines viešąsias erdves? Jų rūpesčiu netgi tikimasi gauti finansavimą aplinkos tvarkymo ir kultūros išsaugojimo projektui!

Dabar miestelio daržinę menininkai – dailininkai, performansų kūrėjai – ir gandras Pranis lanko tokią apšiurusią, kokią paliko istorijos vėtros. Tačiau 2021 m. jau pradėtas grandiozinis projektas ją transformuoti į Kultūros skūnę. „2024-aisiais galėsime pakviesti dar daugiau profesionalių menininkų“, – fantazuoja Audra. Tuo dabar jau džiaugiasi ir Kintų bendruomenė , ir parapijos kle -

„Kintai Arts“ įkūrėja Audra Juodeškienė

bonas Mindaugas Žilinskas. Šilutės H. Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sakė: „Projektu tikiu. Maisto edukacijos srityje veikla prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, matau ne atmestinai realizuojamus tikslus. Verta prisidėti.“ Kintų pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Jurgita Tamošiūnienė svajoja, kad mokyklą baigę vaikai galės įsijungti į šias veiklas. Beje, jie ir dabar talkina projektuose, o į Kintus atvykusių menininkų pažadintas kūrybingumas ne vieną absolventą nuveda į aukštąsias menų mokyklas. Šiandien jau jie, „savi menininkai“, pasirodo su kūrybiniais projektais. Rita Tarvydienė, Kintų Vydūno kultūros centro direktorė, tiki, kad senojoje mokykloje ir Kultūros skūnėje bus dar labiau išplėtota visiems svarbi edukacinė veikla. „Svarbiausia – rasti sprendimus visiems kartu“, – įsitikinusi A. Juodeškienė.

Į projekto pristatymą Kintuose atvyko svečiai iš Norvegijos. Jie –vieni iš „Kultūros skūnės“ projekto partnerių, įmonės „Biotope“, talkinančios unikalios regyklos pamaryje statybai, atstovai. Tormodas Amundsenas kalbėjo: „Mes užsiimame palyginti nedideliais projektais. Tačiau padirbėsime, pasitelksime vietos meistrus. Gebame pajusti gamtovaizdžio grožį, suprasti bendruomenės poreikį.“

Kintai, norvegų architektų suprojektuota regykla taps ne tik unikalia vieta, kur bus galima stebėti pamario florą ir fauną. Čia tikėtina gamtos ir meno simbiozė, kuriantis žmogus marių pakrantėje galės mėgautis gamta. Kintų meno regykla! Tarsi girdžiu diskusiją apie meno edukacijos galimybes Lietuvoje su programos dalyviais, vietos bendruomene, projekto rėmėjais, „Kintai Arts“ rezidentais ir kuratoriais. Įsivaizduoju ir 1888–1892 m. čia mokytojavusio Vydūno balsą, savitą žodį.

Viešosios įstaigos „Kintai Arts“ misija – tirti, vystyti ir aktualizuoti unikalų pamario krašto materialųjį ir nematerialųjį kultūros bei gamtos paveldą, puoselėti kūrybą, skatinti įvairiapuses refleksijas, idėjų mainus šiandieniniame meno pasaulyje.

Ypač akcentuojamas aktualios muzikos propagavimas, kūrimas, redukavimas. Restauruotos buvusios senosios Kintų mokyklos patalpos šiandien – tarptautinė „Kintai Arts“ meno rezidencija, kurioje plėtojama tarpdisciplininė meno praktika, kuriamos ir įgyvendinamos mokslo ir menų programos. Gražuolis raudonų plytų rezidencijos pastatas, statytas daugiau kaip prieš šimtą metų, buvo miestelio rotušė, vėliau visų kintiškių lankyta mokykla. „Dabar jis sutvarkytas iš vidaus, jo duris atvėrėme visuomenei“, – pasakojo A. Juodeš -

kienė. „Kintai Arts“ – ir amatų centras, tiriantis bei puoselėjantis unikalias krašto tradicijas. Įtraukios visos amatų centro plėtojamos kryptys: maisto gamyba, keramikos dirbtuvės, istorinių valčių statybos edukacija ir išskirtinės vėtrungių kūrybinės dirbtuvės. Bendruomenė jau įsijungia į tradicinio maisto gamybos, į atvykėlės menininkės siūlomą tęstinį projektą „Hamakas ir dainų eilės“. Mezgimas kartu, bendruomenėje, kuria aplinką, skatinančią dalintis vietos kultūriniu paveldu, dainomis, mezgimo technikomis ar asmeninėmis mezgėjų istorijomis. Maria Chiara, įgyvendindama šį projektą Italijoje, Kroatijoje, Ukrainoje, Juodkalnijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, o dabar ir Kintuose, per kolektyvinio hamako kūrimą renka ir archyvuoja senąsias kiekvienos šių kultūrų dainas, bylojančias apie karą, meilę, laimę, gimtosios žemės palikimą. Tad ir Kintų bendruomenė su pasakojimais ir dainomis įsipina į „pasaulio hamaką“. Birželį bendruomenę ir svečius meno rezidencija ir Kintų muzikos festivalis kartu su agentūra „Lithuanian Shorts“ pakvietė į nemokamą lietuviškų trumpametražių filmų seansą. Buvo pristatyta jaudinanti programa „Trumpas kinas. Vienos dienos istorija“, žiūrovai pamatė penkių lietuvių kūrėjų darbus. Visa tai – labai svarbus šią vasarą jau dešimtmetį paminėjusio muzikos festivalio kontekstas. Daugiakryptė edukacija, muzikos ir platesni meno kūrybos pažinimo forumai nutiesė gijas nuo Kintų bendruomenės į Europos kultūros ir švietimo centrus. Tarp partnerių – Sofijos festivalis (Bulgarija), Islandijos, Lichtenšteino, Norvegijos grantų šeimininkai, Geros valios fondas, Lenkijos institutas, supratingi vietos verslininkai. Dėl p rasmingos savalaikės viešinimo politikos, Audros Juodeškienės vadybos, jos kompetencijos, geranoriškumo ir meilės gimtinei „Kintai Arts“ kasmet vis plačiau skleidžia sparnus, o bendruomenė jaučiasi esanti XXI amžiaus pamario kūrėja. n

Pianistė Marta Finkelšteinaitė

Remigijus VITKAUSKAS

Saulėtą rugsėjo keturioliktosios rytmetį Vilniuje prie Lietuvos nacionalinės filharmonijos būriavosi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos studentai – būsimieji muzikos mokytojai. Jie rinkosi paklausyti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro 82-ojo sezono atidarymo koncerto generalinės repeticijos. Programoje – Eduardo Balsio simfoninė poema styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“, Richardo Strausso simfoninė siuita „Rožės kavalierius“ ir legendinis prancūzų impresionisto Maurice´o Ravelio Bolero. Išklausę pasaulinius simfoninės muzikos šedevrus, jaunuoliai nuoširdžiais plojimais padėkojo orkestro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui Modestui Pitrėnui, savo gimtadienio dieną jiems įteikusiam nuostabią muzikinę dovaną...

Prieš repeticiją kalbėjomės su šios žėrinčios programos „režisieriumi“ Modestu PITRĖNU.

Simfoninės muzikos sezono muzikiniaiatidarymofejerverkai Vilniuje ir Cėsyse

Straussas – labai rimtas patikrinimas kiekvienam orkestro nariui, ar tai būtų pūtikas, ar stygininkas, ar perkusininkas, – visi turi darbo. Strausso muzikos įdomu ne tik klausytis, bet ir ją groti. Ką jau kalbėti apie M. Ravelio Bolero, kuris tituluojamas pasaulyje žinomiausiu klasikinės muzikos veikalu, net mažai su muzika susidūręs žmogus, manau, galėtų paniūniuoti jo pradžią. Taip ir susidėliojo programa.

– Gerbiamas maestro, sezono atidarymo koncerto programoje – visa dvidešimtojo amžiaus muzikinių spalvų paletė nuo ankstyvojo impresionizmo iki moderniojo ekspresionizmo. Kas inspiravo tokį pasirinkimą?

– Džiaugiuosi galimybe dirbti su tokiu kolektyvu. Gera kūrybinė atmosfera, žmonės noriai eina į darbą. Man šventė matyti užsidegimą, motyvaciją, vis tobulėjantį stiliaus pojūtį. Juk svarbu, kad orkestrantas atsisėdęs vienodai negrotų Mozarto ir Šostakovičiaus. Šįkart pasirinkta muzika, mano manymu, labai ryškiai atskleidžia orkestro veidą. Aišku, R.

Koncertinio sezono pradžiai turime ir violončelės fiestą – labai įdomų Andráso Mihály 1963 metais parašytą Koncertą violončelei ir orkestrui. Tai mums visiškai nežinomas vengrų solisto Istváno Várdai aktyviai propaguojamas kūrinys, kuriame girdimi vengrų liaudies muzikos bei šios tautos kompozitorių Bélos Bartóko, Zoltáno Kodály kūrybos atgarsiai.

Atliksime ir mums brangią lietuvišką muziką. Eduardo Balsio simfoninė poema styginiams „Jūros atspindžiai“, mano supratimu, yra vienas geriausiai kompozitoriaus muziką reprezentuojančių kūrinių. Balsys –vienas iš banginių, ant kurių laikosi tautinė kompozicijos mokykla. Tiesa, kūrinys šiek tiek eklektiškas, jame jaučiama to meto Lenkijos avangardistų įtaka, tačiau pasižymi neįtikėtina jėga, spalvų įvairove, gausybe dinaminių niuansų.

Dar vienas svarbus momentas –pasaulinė Arturo Maskato Koncerto violončelei ir orkestrui Nr. 2 premjera. Latvių kompozitorius prieš keletą savaičių baigtą kūrinį mums kartu su violončelininku Kristapu Bergu patikėjo atlikti tarptautinio festivalio „Čello Cēsis“ gala koncerte. Smagu būti pirmiems tokios ryškios muzikos atlikėjams. Arturs Maskats – populiarus ir žinomas šiuolaikinis autorius, vasarą jo muzika skambėjo Dresdene, Bostone, Vienoje, Šėnbruno festivalyje, diriguojant Andriui Nelsonui. Kompozitorius yra mano bičiulis nuo darbo Latvijos nacionalinėje operoje laikų, kartu statėme pirmąją jo operą „Valentina“. Ši kūrybinė bičiulystė paskatino autorių kūrinį patikėti mums, tikimės nenuvilti jo ir publikos.

– Sezono atidarymo koncertas žėri visomis muzikinėmis spalvomis. Labai įdomi ir orkestro solistų paletė, savo partijas išskirtinai atsakingai atlieka jauniausi LNSO nariai. Albinui Gražuliui puikiai sekasi virtuozinė trombono partija M. Ravelio Bolero, lemuru nepriekaištingai groja Tadas Girčys, jautriai muzikuoja fleitininkas Giedrius Gelgotas, obojininkas Tomas Bieliauskas, trimitininkas Domas Lietuvininkas, anglų rago pūtėjas Lukas Sarpalius. Visus šaunius jaunus solistus būtų sunku suminėti.

– Visada skatinu ir palaikau jaunimą. Kur kitur tas jaunatviškas plienas gali būti užgrūdintas, jei ne koncertinėje ugnyje. Matau, kad rizika pasi -

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Diriguoja Modestas Pitrėnas

teisina šimtu procentu, jaunimas nėra jau toks žalias, jis gražiai subrendo mūsų orkestre. Kiekvieną kartą labai džiaugiuosi tokiu sužibėjimu, taip pat ir nuoširdžiu vyresnių kolegų palaikymu.

Negaliu nepasidžiaugti etapiniu orkestro įvykiu: koncertmeistere išrinkta Rasa Vosyliūtė, jauna smuikininkė, turinti nemažai muzikinės, taip pat ir orkestrinės, patirties. Kolektyve ji griežia daugiau kaip dešimtmetį, koncertmeisterio kėdėje ji – tarsi uraganinis vėjas, kurio kelyje kartais norisi daugiau struktūros ir ramybės. Tačiau matau, kad gal kaip tik to ir reikėjo – jos atneštos naujos gaivios energijos, naujų idėjų ir garso kultūros. Tikiuosi, visi gražiai žengsime koja kojon.

– Prašyčiau trumpai papasakoti apie būsimus koncertus.

– Po praūžusių vasaros festivalių koncertų orkestras jau apšilęs, pasirengęs rimtam darbui. Kiekvieną šeštadienį atliksime skirtingų stilių muziką. Laukia labai stiprus „Gaidos“ festivalis, išgirsime daug žvaigždžių, tarp jų sereris Katią ir Marielle Labèque (fortepijoninis duetas, Prancūzija), brolius Lucasą ir Arthurą Jussenus (fortepijoninis duetas, Olandija). Šie charizmatiški atlikėjai pristatys šiuolaikinės muzikos programas.

Kalėdinių koncertų man, deja, neteks diriguoti, pirmą kartą per septynerius metus užleidžiu pakylą Vilmantui Kaliūnui. Šį pusmetį matysime ir kitus talentingus lietuvių dirigentus – Robertą Šerveniką, Modestą Barkauską, Martyną Stakionį. O manęs gruodį laukia penki įdomūs spektakliai Frankfurto valstybinėje operoje – diriguosiu Giacomo Puccini „Manon Lesko“ su mūsų žaviąja Asmik Grigorian. Vienas spektaklių bus gruodžio 31 dieną, o Šveicarijoje, mielajame Sankt Galene, sausio pirmąją diriguosiu naujametinius koncertus. Vakarų Europoje naujametiniai koncertai rengiami būtent sausio pirmąją, nes senieji metai palydimi su draugais ir pažįstamais.

***

Po sezono atidarymo koncerto rugsėjo 16 d. Vilniuje maestro Modestas

Pitrėnas pakvietė orkestrą gimtadienio torto, o kitą rytą kolektyvas ir jo meno vadovas keliavo į Latvijos festivalį „Čello Cēsis“. Orkestras Cėsių salėje jau yra koncertavęs 2019-aisiais. Ir šį kartą lietuvius žavėjo statinio architektūra, nepriekaištinga akustika ir šiuolaikiška scenos įranga. Susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, pirmosios ir antrosios fleitų partijas skubiai teko atlikti Raimondai Virvytienei ir Linai Baublytei. Po trumpos repeticijos artistės koncerte puikiai susitvarkė su netikėtai iškilusiomis muzikinėmis užduotimis. Kolektyvas po koncerto koleges apdovanojo audringais plojimais.

Orkestras ir dirigentas šioje vienoje prestižiškiausių Latvijos salių sulaukė puikaus publikos įvertinimo. O grįžusio iš kelionės Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro jau laukė šiuolaikinės ukrainiečių muzikos įrašymo darbai.

***

Pakalbinau naująją orkestro koncertmeisterę, tarptautinio konkurso laureatę Rasą VOSYLIŪTĘ.

– Miela Rasa, Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre groji jau vienuolika metų. O kur smuikavai iki tol?

– Orkestre „Kremerata Baltica“ –nuo pat jo įkūrimo penkiolika metų griežiau prie antrojo pirmųjų smuikų pulto. Gidono Kremerio vadovaujamame kolektyve įgijau pirmuosius aukščiausio lygio orkestrinio muzikavimo įgūdžius, daug keliavome po pasaulį. Link simfoninio orkestro ėjau gana ilgai. Muzikos akademijoje mano mylimiausias profesorius šviesaus atminimo Raimundas Katilius man net žadėjo solinę karjerą. Būdama studentė tarptautiniame Heino Ellerio konkurse laimėjau antrą vietą, grojau

rečitalius ir solinius koncertus su orkestru. Tuo metu G. Kremeris įkūrė žymųjį kamerinį orkestrą „Kremerata Baltica“. Sėkmingai pasirodžiau perklausoje ir pradėjau groti šiame kolektyve. Darbas buvo labai įdomus, repertuaras – įvairiausias, repeticijos vykdavo vis kitoje pasaulio vietoje. Daugeliui iš mūsų tai buvo labai patogu, galėjome bet kur studijuoti. Atvažiuodavome į intensyvias repeticijas, paskui – koncertinis turas, o tada vėl išsiskirstydavome kas kur. Tuo metu laimėjau stipendiją podiplominėms smuiko solo studijoms Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje, jas baigiau su pagyrimu. Darbas su G. Kremeriu visiems „Kremerata Baltica“ nariams buvo didelė mokykla. Visų pirma išmokome vieni kitų klausytis ir girdėti. Supratome, kad muzika niekada nesikartoja, neskamba taip pat. Grojome daug įvairiausio repertuaro, šiuolaikinės ir klasikinės muzikos šedevrus. Mano vyras – Lietuvos diplomatas, tad ir su juo kelionių netrūko. Gimus trečiam kūdikiui supratau, kad teks gyventi sėsliau. Štai tada ir apsisprendžiau jėgas išbandyti simfoniniame orkestre. Labai norėjosi pakeisti žanrą ir leistis į kelionę po nežinomą muzikinę žemę... Pradėjau nuo laisvos vietos Nacionaliniame simfoniniame orkestre – tai buvo ketvirtas antrųjų smuikų pultas. Kilau po laiptelį, vis labiau pažindama grojimo dideliame ansamblyje paslaptis. Kai tik paskelbdavo konkursą į aukštesnę vietą, visada dalyvaudavau ir laimėdavau. Paskui supratau, kad man labai tinka koncertmeisterio pozicija, nes tai vieta, kur esi arčiausiai dirigento, įkvėpėjo ir gali dalintis muzikinėmis mintimis, kartu dalyvauti kūrybiniame darbe, tartis, bandyti. Orkestrą jau tikrai pažįstu, nes esu griežusi įvairiose scenos vietose, gerai žinau, kur ir kaip skamba instrumentai, kokie iššūkiai jų laukia. Dabar beveik kiekvienoje programoje groju simfonijų solo smuikui epizodus, taigi kaip ir išsipildė mano profesoriaus R. Katiliaus pranašystė... – Tuo labai džiaugiamės ir linkime kuo geriausios kūrybinės sėkmės. n

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

LNSO koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė

Elvina BAUŽAITĖ

JUNGTINĖS KARALYSTĖS KARALIŠKOJO FILHARMONIJOS ORKESTRO (ROYAL PHILHARMONIC ORCHESTRA) KONCERTAS SPALIO 12 D. KAUNO „ŽALGIRIO“ ARENOJE BUVO PATI TIKRIAUSIA PUOTA SIELAI, MUZIKOS MENO ŠVENTĖ, KURIĄ PATYRĖ NE TIK IŠSKIRTINIAME RENGINYJE DALYVAVĘ ŽIŪROVAI, BET IR TIE, KURIE PER „LRT KLASIKĄ“ KLAUSĖSI TIESIOGINĖS TRANSLIACIJOS. PIRMOJE KONCERTO DALYJE SKAMBĖJO SERGEJAUS PROKOFJEVO KLASIKINĖ SIMFONIJA IR LUDWIGO VAN BEETHOVENO FANTAZIJA FORTEPIJONUI, CHORUI IR ORKESTRUI. BEETHOVENO KŪRINĮ SU ORKESTRU ATLIKO SIMONAS TRPČESKIS IR KAUNO VALSTYBINIS CHORAS. ANTROJE DALYJE GIRDĖJOME JEANO SIBELIAUS ANTRĄJĄ SIMFONIJĄ, KONCERTO PABAIGOJE ORKESTRAS LIETUVOS PUBLIKAI PADOVANOJO JUOZO NAUJALIO „SVAJONĘ“. KONCERTĄ DIRIGAVO VASILIJUS PETRENKA. KONCERTO KAUNE PROGA KALBĖJOMĖS SU KARALIŠKOJO FILHARMONIJOS ORKESTRO ALTININKE UGNE TIŠKUTE

– Karališkasis filharmonijos orkestras, šiuo metu išvykęs į didelį koncertų turą po Rytų ir Vidurio Europą, užsuko ir į Kauną. Kas ir kaip rezonavo Jumyse atliekant Beethoveno Fantaziją – juk „Žalgirio“ arena, Kauno choras...

– Atliekant didybės kupiną Beethoveno Fantaziją užplūsta labai daug jausmų. Šio kūrinio dažnai negrojame, tad visiems jis yra jautrus ir kupinas atradimų. Iškilmingas Beethoveno opusas skatina susimąstyti apie muzikos galią, jos vienijančią jėgą, kurią jutome ir šiame koncerte, bendradarbiaudami su Kauno valstybiniu choru bei Makedonijos pianistu Simonu Trpčeskiu.

– Kokie koncertų turo po Rytų ir Vidu -

Ugnė Tiškutė

Ugnės Tiškutės alto skambesys Karališkajame orkestre

rio Europą įspūdžiai? Kaip orkestrą sutinka skirtingų šalių publika? Ar esama skirties tarp klausytojų, turint galvoje tautybę, o gal visas skirtybes panaikina bendroji muzikos meno gerbėjo tapatybė?

– Keliaudama po Rytų ir Vidurio Europą, jaučiuosi kaip namie. Viskas taip sava, pažįstama ir jauku. Kolegoms anglams galbūt šiek tiek sunkiau suprasti rytų europiečių gyvenimo stilių ir pačią aplinką. Kai kurie dalykai juos stebina, o kai kuriais jie žavisi.

Mus svetingai pasitinka koncertų rengėjai, viskas puikiai suorganizuota, salės išpuoštos gėlėmis. Labai gražiai pasipuošusi publika, kas, pavyzdžiui, Anglijoje ar Amerikoje nėra įprasta. Žinojau, kad rytų europiečiai į klasikinės muzikos koncertus eina kaip į šventę, orūs, spindintys gera nuotaika, kiekvieną kūrinį palydi gausiomis ovacijomis ir atsistoję. Būtent tai ir patyrėme šiame ture. Anglijoje neįprasta gauti gėlių, o čia puokštės įteikiamos po kiekvieno koncerto. Galbūt publika mus taip vertina todėl, kad retai atvykstame į šias šalis?

Vis dėlto reikšmingo skirtumo tarp klausytojų nematau. Gal jų akyse pastebiu šiek tiek daugiau entuziazmo, ir tai natūralu: juk jie ateiti į mūsų koncertą gali tik kartą per penkerius metus, o ne klausytis jo beveik kas vakarą Londono salėse. – Kada ir kaip tapote Karališkojo filharmonijos orkestro altininke? Ką Jums reiškia būti kolektyvo , globojamo karaliaus Karolio III, nare?

– Prie orkestro prisijungiau beveik prieš šešerius metus. Tuo metu dar studijavau Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, siekiau savo trečiojo meninio-mokslinio laipsnio – Advanced Diploma in solo performance. Žinojau, kad orkestras retai pasirenka studijuojantį atlikėją, tad eidama į perklausą jaučiausi neturinti ko prarasti. Vien norint dalyvauti perklausoje reikia įveikti milžinišką konkursą – kartais pasirodyti pretenduoja net keli šimtai altininkų. Po perklausos keletas laimingųjų priimami bandomajam laikotarpiui, kuris trunka nuo metų iki trejų. Tuo metu patiri daug įtampos, nes nežinai, kaip būsi išbandomas.

Visi orkestro muzikantai partijas

išmoksta neįtikėtinai greitai, o aš, studentė, turėdavau pasimokyti ilgėliau. Orkestro repertuaras didžiulis, iki tol nebuvau grojusi tiek daug orkestrinės muzikos, tad neretai grįžusi po koncerto naktį eidavau mokytis partijos kitai dienai. Kartais repertuaras keičiasi kasdien, kartais – kas tris dienas. Ilgiau dirbantys orkestro nariai savo repertuarą groja jau metų metus, be to, kolegos turi neeilinį talentą skaityti iš lapo – savuosius įgūdžius jie lavina nuo šešerių... Iš tiesų labai norėjau tapti šio ypatingo orkestro dalimi, bet tiesiog negalėjau patikėti, kai po šešių mėnesių bandomojo laikotarpio man pasiūlė tapti jo nare. Iki šiol tebejaučiu didžiulį džiaugsmą, prisimindama tą dieną, kai man paskambino... Tas skambutis nulėmė mano ateitį.

O tada prasidėjo dar vienas išbandymų etapas – kaip ir visuose darbuose, kai pasirašai darbo sutartį. Būti Karališkojo filharmonijos orkestro nare reiškia didžiulę atsakomybę ir įsipareigojimą. Turi būti ne tik aukščiausio meistriškumo pasiekęs profesionalas, bet ir visapusiška didžiadvasė asmenybė. Tu ne tik reprezentuoji orkestrą, bet ir atstovauji Didžiosios Britanijos klasikinei muzikai bei mūsų globėjui Jo Didenybei karaliui Karoliui III.

Didžioji orkestro dalis yra anglakalbiai britai, tad groti jame man, lietuvei, – ypatinga garbė. Karališkasis filharmonijos orkestras – draugiškas ir šiltas kolektyvas, visi palaiko vieni kitus. Didelis gyvenimo tempas Londone ir koncertų gausa bei įtampa gali slėgti, todėl stengiamės pasisemti optimizmo pasitelkdami humorą ir puoselėdami pagarbos vieni kitiems jausmą. Orkestras yra kaip didžiulė šeima, kurios nariai keliauja po pasaulį, nuolat bendrauja tarpusavyje ir kartu nepaliaujamai mokosi. Mus įkvepia darbas su aukščiausio lygio solistais, dirigentais iš viso pasaulio ir, be abejonės, su mūsų vadovu Vasilijumi Petrenka. Repeticijos neleidžia atsipalaiduoti – tai atsakingas ruošimasis tiek asmeniškai, tiek galvojant apie visą orkestro altų grupę. Ir kiekviena repeticija, kiekvienas koncertas duoda labai daug – grojimas Karališkajame orkestre yra tarsi sėmimasis

iš neišsenkančio, tiesiog beribio žinių ir patirčių šaltinio, pradedant techninėmis muzikos atlikimo subtilybėmis ir baigiant giliaprasmėmis kūrinių filosofijos įžvalgomis.

– Akivaizdu, kad norinti tapti Karališkojo orkestro nariu reikia turėti ypatingą muzikinį pagrindą. Tad prašyčiau prisiminti, kokia buvo Jūsų vaikystė, kas pastūmėjo eiti muzikos keliu.

– Vaikystės kelias buvo spalvingas. Muzikos pradėjau mokytis šešerių, įkvėpta mamos, kuri ir buvo mano pirmoji smuiko mokytoja. Pamokose ji piešdavo muzikinius scenarijus ir mokė išgirsti muzikos grožį. Su pirmaisiais koncertais gimė ir stiprėjo noras eiti į sceną ir matyti, jausti klausytojus. Nors, žinoma, ne visada norėdavau groti, kai kiti vaikai lakstydavo kieme ar karstydavosi medžiais. Tačiau labai džiaugiuosi, kad mama nenusileido. Vaikystėje ir paauglystėje taip pat mėgau piešti, galėdavau valandų valandas praleisti dailės pasaulyje, kuris, manau, yra artimas muzikai: juk grojant muzikos garsais tarsi piešiama istorija.

– Mokėtės Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavote Londone, Karališkojoje muzikos akademijoje. Kokios muzikos pasaulio asmenybės Jums padarė didžiausią įtaką?

– Kaip minėjau, daugiausia įta -

Ugnė Tiškutė su mentoriumi bei įkvėpėju altininku Philipu Dukesu prieš koncertą Elbės filharmonijoje

kos man turėjo mama, mokiusi mane daugelį metų. Sudominta alto tembrinių savybių bei techninių galimybių, išvykau mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Mano pirmasis alto mokytojas Tomas Savickas suteikė puikius pradmenis.

Žavėjausi pasaulinio lygio muzikantais – Maximu Vengerovu, seru Elthonu Johnu, Leoneliu Tertisu, baigusiais studijas Karališkojoje muzikos akademijoje. Ši vieta asocijavosi su neribotomis galimybėmis, tad svajojau dalyvauti atrankiniame konkurse, norėjau bent pamėginti.

Išvažiavau niekam nieko nesakiusi, net tuometis mokytojas nežinojo. Gruodžio ketvirtąją atskridusi į Londoną, vykau tiesiai į stojamuosius egzaminus, vos mokėdama anglų kalbą ir vos suprasdama britiškąjį akcentą. Pribloškė nuostabus pastatas, jo marmurinė fojė ir milžiniška salė, kurią buvau mačiusi tik reklaminėse skrajutėse ar Vengerovo meistriškumo pamokų vaizdo įrašuose. Po sunkių harmonijos, dirigavimo, skambinimo fortepijonu, solfedžio užduočių ir, žinoma, griežimo altu, akys raibo matant prie stalo sėdinčius įvairias atsakingas pareigas Karališkojoje muzikos akademijoje einančius žmones. Po antrojo turo jie man spaudė ranką ir šypsojosi sakydami: „Iki pasimatymo.“ Supratau, kad jiems patiko mano profesionalumas.

Labai svarbi man buvo Karališkoji muzikos akademija ir jos teikta para -

ma studijoms, kurios tęsėsi septynerius metus: nuo bakalauro iki magistro, tada įgijau Advanced Diploma in solo performance , patvirtinantį aukščiausią solinio grojimo meninį laipsnį. Visus septynerius metus akademija man skyrė stipendiją mokslams, tačiau ėmiau domėtis ir pedagogine veikla, nes gyventi Londone brangu.

Kalbėdama apie žmones, kurie daugiausia prisidėjo prie mano kaip muzikantės susiformavimo, išskirčiau Philipą Dukesą, Paulą Silverthorne´ą, Martiną Outramą, Rogerį Chase´ą –jie buvo mano specialybės mokytojai Karališkojoje muzikos akademijoje. Labai daug naudos davė akademijoje organizuojami meistriškumo kursai, taip pat tarptautiniai festivaliai, į kuriuos norint patekti reikėdavo įveikti konkursus.

Nepaprastai reikšmingi man buvo tarptautiniai meistriškumo kursai Kornvalyje, pamokos su Thomu Reiblu ir Stevenu Isserliu. Vietovė, vadinama Prūsijos Įlanka (Prussia Cove), – tikras gamtos stebuklas prie pat jūros, čia iš viso pasaulio suvažiavę muzikantai dalyvauja intensyviame seminare bei atvirose pamokose. Daug techninių griežimo subtilybių sužinojau per nepamirštamas dvi savaites su Nobuko Imai Santandero muzikos akademijoje. Visada prisiminsiu Šveicarijos kalnuose įsikūrusią Gštado styginių akademiją, dirbančią pagal Yehudi Menuhino metodiką, ten kelias vasaras tobulinausi pas profesorių Ettore Causa.

– Kaip sekasi pedagoginis darbas?

– Mano pirmieji mokytojavimo įspūdžiai susiję su studijomis Karališkojoje muzikos akademijoje, kai norint gauti pedagogo diplomą teko išanalizuoti nemažai įvairių mokymo metodikų bei idėjų ir parengti ne vieną rašto darbą. Nemažai laiko praleista studijuojant skirtingas atlikimo technikas. Pagaliau reikėjo vesti atvirą pamoką stebint komisijai, argumentuotai pagrįsti ir apginti savąsias pedagogines idėjas. Gavusi mokytojo diplomą su pagyrimu, iš karto supratau, kad noriu gilintis į pedagogiką, kartu tobulinti savo muzikos atlikimo techniką.

Kaip pedagogė keletą metų dir -

busi Londono karališkajame koledže ( Department of Music, King´s College London ), Ilingo muzikos mokykloje ( Ealing Junior Music School ) ir Karališkojoje muzikos akademijoje organizuojamose pamokose kaip kviestinė altininkė, visada prisimenu, kad svarbiausia yra nuolat domėtis naujovėmis, susipažinti su kitų šalių mokymo metodikomis, daug skaityti ir stengtis visada prisitaikyti prie kiekvieno jauno muzikanto, nes mes visi esame labai skirtingi ir individualūs.

Mano pamokos grįstos pagarba muzikai ir savo instrumentui. Kiekvieno žmogaus rankos, pirštai yra saviti, tad reikia būti atidžiai, jautriai ir įžvalgiai, konkrečiam jaunuoliui parinkti jam tinkamą grojimo techniką, repertuarą, kad altininkas ne tik augtų ir tobulėtų, bet ir puikiai pasirodytų egzaminuose. Privalu nepaliaujamai ieškoti muzikos prasmės, rasti būdus, kaip papasakoti istorijas muzikos garsais.

Mano manymu, muzikos mokytojas turėtų būti atviras naujoms idėjoms, trokšti žinių tiek kaip atlikėjas, tiek kaip pedagogas. Mes pasirenkame šį kelią, kad kurtume šviesią ir prasmingą muzikos meno ateitį. Muzika sujungiame žmones, keliame klausimus, kviesdami drauge ieškoti atsakymų, kaskart mėgindami išpildyti geresnio pasaulio lūkestį.

– Griežiate Claudio Manfio 2016 m. pagamintu altu „Emilie Flöge“. Kas Jums yra instrumentas?

– Claudio Manfio altas yra mano muzikinių idėjų raiškos priemonė. Teko pakeisti daug instrumentų, dabar džiaugiuosi atradusi savąjį „balsą“.

– Karališkojo filharmonijos orkestro koncertas Kauno „Žalgirio“ arenoje baigėsi Juozo Naujalio kūriniu „Svajonė“. Kokia Jūsų svajonė ir kartu palinkėjimas muzikos klausytojams?

– Pasitelkiu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žodžius: „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas...“ n

Ugnės Tiškutės kamerinė grupė „Ensemble Mirage“ Londone

Timothy ELLIS nuotr.

DAINININKĖ

AGNĖ BUŠKEVIČIŪTĖTUMALAVIČIENĖ ŽENGIA Į NAUJĄ KŪRYBOS ETAPĄ

Charizmatiška operos dainininkė, mu zikinio televizijos projekto „Žvaigždžių duetai“ nugalėtoja, populiarių lietuviškų serialų „Pone Prezidente“, „Laisvės kaina. Disidentai“, „Laisvės kaina. Sąjūdis“ pa grindinių vaidmenų atlikėja Agnė Buške vičiūtė Tumalavičienė žengia į naują dar neišmėgintą kūrybos etapą. Paskelbusi apie savo pirmosios autorinės dainos „New Start“ premjerą, ji sako su nekantrumu laukianti to, kas galėjo būti realizuota dar prieš šešerius metus.

mo bakalauro laipsnį, 2019 metais – ma gistro laipsnį, metus mokėsi prestižinėje Jeano Sibeliaus akademijoje Helsinkio menų universitete. Siekti mokslų klasikinio dainavimo srityje ją įkvėpė suomių grupė „Nightwish“. „Kartais vienas įvykis gali nu lemti visą gyvenimą“, – apie pamėgto ko lektyvo įtaką sako Agnė.

Artima ir aktorystė

Su dar viena kūryb os sritimi mergina susipažino nuėjusi į serialo „Vyno kelias“ aktorių atranką. Vėliau buvo kviečiama filmuotis serialuose „Pone Prezidente“, „Laisvės kaina. Sąjūdis“, „Laisvės kaina. Di sidentai“.

„Studijuodama šiek tiek pažinau vaidy bos meną. Daug žinių dalyvaudama tele vizijos projekte „Žvaigždžių duetai“ gavau iš mano mokytoju tuo metu tapusio akto riaus Mariaus Jampolskio. Muzika ir akto rystė pasirodė labai arti viena kitos, todėl tikiu, kad man lemta suderinti šias dvi kryptis“, – patikina A. Buškevičiūtė Tuma lavičienė. Ji neabejoja – aktorystė artima, bet muzika yra tarsi oras, be kurio nega lėtų gyventi. „Po pergalės televizijos pro jekte nepasinaudojau tuo metu karjerai galbūt palankia situacija. Tiesiog savęs ne įsivaizdavau populiariojoje scenoje, o kla sikinis dainavimas man buvo lyg profesio nalų sportas – su savo re žimu, taisyk lėmis ir disciplina.“

Raktas į laimę

Paprašyta atskleisti savo sėkmės paslap tį, A. Buškevičiūtė Tumalavičienė neabe joja: „Esu optimistė, manau, kad jei labai nori, daug ko gali pasiekti. Beprotiškai tikiu tuo, ką sakau ir ką darau, o tai, ma tyt, yra raktas į laimę. Kai įvertinu, ką turiu, matau – daugelis mano svajonių jau virto tikrove“, – sako dainininkė.

Ji pastebi, kad dažnai reikia laiko, kol išsipildo net ir karščiausi troškimai. „Ir pa stangų! Kiek kartų esu išgirdusi „ne“... Bet stengdavausi nepasiduoti ir sulaukdavau esančiųjų šalia gero žodžio. Ačiū savo vyrui ir artimie siems, kad ragindavo nepa siduoti, toliau ieškoti naujų kelių“, – bran gių žmonių palaikymu džiaugiasi A. Buške vičiūtė Tumalavičienė.

Pasirinko pati

Besimokydama mokykloje Agnė vis pa galvodavo apie muzikinę karjerą. Tai, kad nori dainuoti, neabejojo, bet neįsivaizda vo, kur galėtų siekti žinių. Tuomet vienas iš bendraamžių papasakojo, kad miesto centre yra mokymo įstaiga, kurioje gali ma suderinti bendrąjį lavinimą ir muziką. Rasti internete reikiamą informaciją apie Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konservato riją dukrai padėjo mama, perklaususi, ar atžala to tikrai norinti.

„Taip pradėjau mokytis dainuoti ir dabar žinau, kad tai – mano kelias, pašaukimas ir likimas“, – neabejoja Agnė.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2017 metais Agnė įgijo klasikinio dainavi

Agnės Buškevičiūtės-Tumalavičienės koncertas Vilniaus rotušėje

Iškilmingas Vilniaus universiteto senato renginys 2021-uosius metus palydint

Jono ŠOPOS nuotr.

Koncertas Kauno filharmonijoje su pianistu Dariumi Mažintu

ATSISKLEIDĖ ĮVAIRIAPUSIS MENININKO TALENTAS

Spalio 29 d. Nacionalinės fil harmonijos salėje skambėjo dviejų bendravardžių kompo zitorių – Frédérico Chopino ir Frederico Rzewskio – muzika. Ją, pademonstruodamas ne tik pianisto talentą, „Gaidos“ festi valio koncerte „Frederic 2“ atliko Lukas Geniušas.

Menas – viena tų sferų, kuri pavienes personas suburia į susikalbančiųjų darinį. To savo menu, tekstais siekė lenkų ir žydų kilmės amerikiečių kom pozitorius Fredericas Rzewskis (1938–2021). „Tik bendrystėje galima atsikratyti ir menininkus slegiančių institucijų grėsmės“, – pokštaudamas sakė kompozi torius. Muzikos meno ir sociali nio gyvenimo ryšius bandžiusio analizuoti kompozitoriaus kū riniai Lietuvoje iki šiol nebuvo skambėję.

Fredericas Rzewskis gyveno Niujorke, Vokietijoje, kurį laiką Briuselyje. Skirtingai nuo dau gelio kompozitorių, laikėsi ato kiau nuo akademinių sluoksnių, nors retkarčiais dirbdavo su studentais – Jeilio ir Sinsina čio universitetuose, Pitsburge, Briuselyje. „Būdamas 18 metų klausydavausi XX a. klasikų –Stockhauseno, Boulezo ir Luigi Nono. Vaikščiodavau į koncer

tus Niujorke ir girdėjau, kaip Davidas Tudoras atlieka Johno Cage´o, Mortono Feldmano muziką. Ir tada pats pradėjau kurti. Jauni kompozitoriai turi klausytis kitų savo amžiaus ar šiek tiek vyresnių autorių kūrybos, susipažinti su jų at radimais“, – interviu yra sakęs Rzewskis.

F. Rzewskiui visada buvo įdo mu, kas vyksta ne tik šiuolaiki nėje klasikinėje muzikoje, bet ir džiaze, popmuzikoje. Jis netgi turėjo grupę „Musica Elettroni ca Viva“ (MEV).

Kompozitoriaus stilistika es mingai formavosi apie 1970 metus. Aštuntajame dešimtme tyje Rzewskis kūrė daug kame rinės muzikos. Kaip pianistas jis pasirodydavo atlikdamas JAV avangardistų ir savo kūrinius. „Kas būtų, jeigu sėdėčiau na muose ir tik kurčiau – priklausy čiau nuo kitų žmonių malonės atlikti mano muziką!“ Pasirodė daug jo kompozicijų fortepi jonui, įvairiems kameriniams ansambliams. Kūryboje įsitvir tino naujos raiškos priemo nės, pavyzdžiui, įvairaus tipo serijos, aleatorika, ritmo, ins trumentuotės laisvė. Atsirado potraukis verbalizacijai, gimė instrumentinės kompozicijos su kalbamuoju tekstu. Tiesa, septintajame–devintajame de šimtmečiuose tokių modernių kūrinių pasirodė ir daugiau: D. Kramo „Laiko ir upės aidas“ (1967) pagal F. G. Lorkos teks tą, V. Globokaro „Prisilietimas“ (1985) pagal B. Brechtą, Vaka

rų šalyse lietuvių kalba dažnai atliekama V. Baltako „Pasaka“ (1995–1997).

F. Rzewskis naudojo litera tūros klasikų, aktualių literatų tekstus. Jam buvo svarbi muzi kos ir žodžio vienybė, todėl gro ti ir skaityti tekstą turėdavo tas pats atlikėjas. Kompozitorius laisvai elgdavosi su literatūros šaltiniu, tekstą emocionaliai su siedamas su muzikine medžia ga ir tiksliai išdėstydamas parti tūroje. Joje sužymėta ir visa kita papildoma garsinė medžiaga: plojimai, beldimai ranka ir pirš tais, kaukšėjimai, spragsėjimai, jaustukų, atodūsių diapazonas.

Tačiau turime kalbėti ir apie tai, ko niekas negali pažymėti natose. Tai kūrinį atliekančio menininko saviraiška, jo santy kis su apmąstoma idėja, tekstu ir garsine materija. Ją kūriniuo se sudaro ne tik tekstas fortepi jonui, bet ir visi garsiniai žmo gaus emocijų reiškimo būdai. Nauja muzikos kūrinio drama turgija sukūrė pretekstą teatra lizacijai.

Lukas Geniušas, koncertą pradėjęs Frédérico Chopino Noktiurnu Fis dur, op. 15 Nr. 2, tarsi parengė intymią atmosfe rą F. Rzewskio kūriniui „Rubins teinas Berlyne“ (2008), kuriame atsiveria garsaus pianisto Art huro Rubinsteino autobiogra fijos „Mano jaunystės metai“ fragmentas – apie besikaupian čias neapmokėtas sąskaitas, tragiškas galimo atsisveikinimo su gyvenimu minutes... Tačiau pasakojantįjį gelbsti muzika, skamba Chopino Noktiurnas. „Gyvenimas gražus. Verta gy venti.“

Luko palytėti F. Chopino kūriniai Barkarolė, op. 60, Etiu das Nr. 11 Es dur ir N r. 2 c moll tapo romantiškos muzikos per lais: emocinis nusiteikimas, gar so valdymas, natūralus frazių kvėpavimas. Net ir vadinamasis Revoliucinis etiudas buvo be utriruotų herojiškų proveržių. F. Rzewskio „De profundis“ (1992) – kitokio plano kūrinys. Jo tekstas yra Oscaro Wilde´o Ridingo kalėjime rašyto laiško lordui Alfredui Douglasui fra gmentai, muzika – tarsi melo deklamacijai skirtas saikingas emocinis pagrindas. Visa garsi

nė medžiaga vientisa, pasižymi tikslia minties ir vidinės emoci jos raiška.

Tekstas fortepijonui ne itin sudėtingas, tačiau reikšmingas šiame dramati škame herojaus atsivėrime. Hipnotizavo ir žo dis, ir kitokios garsinės faktūros, ir emocinį toną ar inspiracijas suteikianti fortepijono partija. Kad ir trečioji dalis – paslaptin gai pašnibždomis pasakojama apie baisoką situaciją kalėjime (autoriaus remarka: „ne senti mentaliai ir su savitu humoru“).

Kūrinio dalys neturi atski r ų siužetų. Tai tik past raipos, kurios baigiasi savotišku mu zikiniu apibendrinimu. Nepa teikdamas kompozitorių pa vardžių, Rzewskis gana tiksliai nurodo jų stilistiką: „groti kaip klasikinės muzikos atlikėjui, be pedalo, artikuliuojant.“ Gal kas nors iš klausiusiųjų manė, kad tai orientuota į Bachą, bet sudėtingiausias kūrinio epizo das – dvigubų natų, alteracijų prisodrinta muzika – tik iš pir mo žvilgsnio primena senąją klasiką. Kaip ir prieš penktąją dalį nuvilnijantys pasažai, tarsi žaidimas karoliukais, gerokai nutolę nuo galbūt įsivaizduoja mo Chopino.

„Kentėjimas – vienintelis mūsų egzistavimo būdas...“ – sako herojus. Penktojoje dalyje skamba keista ekspre syvi jo daina be žodžių. „Ak, ak...“ Šeštoji dalis klausytojui pateikia visą sceną , kurioje herojus ir loja, gal kaukia šuns balsu, kudakuoja kaip višta, ir pritaria klaksonu, o septintojo je jau švilpia tiksli omis natomis nusakytą melodiją.

Tekstą L. Geniušas skaitė an glų kalba. (Gaila, kad koncerto organizatoriai nepasistengė lie tuviško vertimo pateikti klausy tojams.) Pianisto dikcija puiki! Stebino pateikto naratyvo into navimo įvairovė – visa paremta vidine motyvacija ir giliamin tiškumu. Pastarąjį dešimtmetį negirdėjau taip subtiliai tekstą skaitančio aktoriaus.

Koncertas į pasąmonę įsirašė ilgam.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Lukas Geniušas

POVILAS SYRRIST-GELGOTA: „TYLA YRA TARSI DROBĖ, ANT KURIOS TAPAU MUZIKINĮ PAVEIKSLĄ“

Jau beveik penkis dešimtmečius spalio 1 ąją minima Tarptau tinė muzikos diena. Ta proga Lietuvos muzikų sąjunga Vilniaus rotušėje rengia tradicinę Didži ąją muzikų šventę . Kaip ir kasmet, šių metų šventėje pasirodė daugybė žinomų Lietuvos atlikėjų ir jaunoji muzikų karta. Į renginį iš Norvegijos buvo atvykęs ir alti ninkas Povilas Syrrist G elgota, derinantis muzikinę veiklą Norve gijoje ir Lietuvoje. Pastaraisiais metais pandeminė situacija atlikė ją kiek atitolino nuo pasirodymų tėvynėje, todėl dabar jis surengė ne vieną koncertą, tarp jų ir solinį spalio 3 d. Muzikos svetainėje. Jame P. Syrrist G elgota pristatė savo kūrybą bei jam dedikuotus kitų kompozitorių kūrinius.

Koncertinė veikla – tik viena iš P. Syrrist G elgotos kūrybos sričių, nes jis yra ir kompozitorius, turtinantis alto bei kitų ins trumentų repertuarą. Pandemijos laikotarpis skaudžiai palietė kultūros lauką, tačiau altininkas tą laiką išnaudojo prasmingai, susikoncentruodamas į muzikos komponavimą. Ši s pomėgis Po

vilo gyvenime atsirado jau nuo mokyklos laikų, pajutus individu alios muzikinės saviraiškos poreikį. Pirmosios kompozicijos buvo skirtos tik altui arba altui su akompanuojančiu instrumentu, jas autorius nešiodavosi savyje daug mėnesių, net metų. Tačiau ėmęs užra šinėti natas ir jas viešai skelbti, iš įvairiausių pasaulio kraštų sulaukė didelio susidomėjimo ir skatinimų toliau kurti. P. Syrrist G elgotos kūryba yra neoromantinė, kupina dainingų melodijų ir jausminių išraiškų. Kompozitorius muziką laiko, pir miausia, jausmų kalba, todėl jo muzika yra labai jausminga, me ditatyvi, kartu programiška ir abstrakti. „Tyla yra mano muzikos išeities taškas“, – teigia muzikas ir pratęsia mintį sakydamas, kad „tyla yra tarsi drobė, ant kurios tapau muzikinį paveikslą. Man at rodo, kad tyloje, tarsi sėkloje, slypi muzikinis medis. Kūrinys išau ga iš tylos, išsiskleidžia, o paskui vėl sugrįžta į tylą. Manau, kad kiekviena nata turi būti užrašyta tik tada, kai tai tikrai būtina. O jei būtinybės nėra, geriau tos natos ir atsisakyti. Juk ir gyveni me visi patiriame momentų, kai mažiau žodžių perteikia daugiau prasmės. Deja, dažnai klausydamas šiuolaikinių kūrinių jaučiu tarsi muzikinę infliaciją – garsų, efektų ir išraiškos priemonių tiek daug, kad jos užgožia viena kitą. Gera klausytis muzikos, kurioje garsai turi erdvės skleistis.“

Pastarųjų eilučių prasmė atsiskleidė altininko koncerte Muzi kos svetainėje. Programos pagrindą sudarė paties P. Syrrist G el gotos kompozicijos. Skambėję kūriniai „Meditacija“, „Skrisk“, „Su die“, „Legenda“, „Dėkingumas“, „Dosnumas“, „Dangus“, „Akimirka“, „Išsilaisvinimas“, „Ramybė“ bylojo apie jausmams, aplinkai, šeimai jautrią muziko asmenybę. Kiekvienas kūrinys buvo palydimas pasakojimo apie jo atsiradimo aplinkybes, įtaką padariusius žmo nes, vertybes, kurias siekta atskleisti. Atlikėjas taip pat pristatė ir jam dedikuotus Taivano liaudies muzikos motyvais grįstus norve gų kompozitoriaus Vidaro Kristenseno kūrinius „Tamsus dangus“ ir „Kalniečių daina“, kurie vakarui suteikė egzotinių atspalvių. Neliko neatskleistas ir kitas atlikėjo unikalumas – griežimo altu derinimas su dainavimu. Tokiu būdu buvo atlikt a Johno Newtono krikščioniško himno „Amazing Grace“ originali P. Syrrist G elgotos aranžuotė, norvegų ir lietuvių liaudies dainos „Ingen vinner frem“ ir „Oi giria giria“, kurias vainikavo originalus P. Syrrist G elgotos muzikinis apibendrinimas.

Pastarieji metai P. Syrrist G elgotos karjeroje buvo pažymėti po kyčių ženklu – dvidešimt metų Oslo filharmonijos orkestre griežęs altininkas nusprendė eiti individualiu keliu. Šiuo metu muzikas koncentruojasi į solinius bei kamerinės muzikos projektus, peda goginį darbą ir aktyvią veiklą Norvegijos altininkų sąjungoje.

Paklaustas, kokia yra jo kūrybos misija, kompozitorius sako norintis pasidalinti savo muzikinėmis mintimis, vaizdiniais ir po jūčiais. „Dalinuosi savo muzika tikėdamasis, kad kam nors ji bus reikalinga, suteiks ramybę ar šiltų jausmų, gal trupiniu daugiau stiprybės einant gyvenimo keliu. Esu girdėjęs ne iš vieno, kad taip jau atsitinka, ir tai man suteikia labai daug džiaugsmo ir įkvėpi mo“, – sako P. Syrrist G elgota. Muzikui linkint didžiausios kūrybi nės sėkmės, įkvėpimo ir prasmingų idėjų, reikia tikėtis, kad atras ta ir plėtojama nauja kūrybinė veikla paskatins jį dažniau susitikti su Lietuvos publika. Plačiau su Povilo Syrrist G elgotos biografija ir kūryba galima susipažinti Muzikų sąjungos svetainėje https://www.muzikusa junga.lt/naujiena/povilas sy rrist g elgota no riu k ad ma no mu zi ka butu reikalinga . Savo kūrinių natas kompozitorius viešai skelbia svetainėje https://www.syrristgelgota.info/ .

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

„GAIDOJE“ – BOSTONO PERKUSININKAI

Penktadienio vakarą Lie tuvos nacionalinės filhar monijos scenoje koncertui buvo paruošta visa „puokštė“ mušamųjų instrumentų, juos aptarinėjo besirenkantys klau sytojai. Kaip reta, su tėveliais atėjo ir nemažai vaikų, tad koncertas atliko dar ir eduka cinę funkciją. 2019 m. Bostono (JAV) mu šamųjų instrumentų meistrai kvartetą „Boston Percussion Group“ (BPeG) sukūrė norė dami groti dabar rašančių kompozitorių muziką. Galima būtų pasakyti, kad klausyto jams siekiama atverti muzikos radimosi šiandien paslaptį.

Kada ritminiai dariniai, kaukšėjimai, intensyvus, klausantiesiems euforiją daž nai sukeliantis įvairių būgnų siautėjimas tampa muzika? Iš praeities perimta muzikos raiška remiasi tarsi nepajudi namu fundamentu, apimančiu ritmiką, aukščio parametrus,

dinamiką, tembrą, tempą, skambėjimo intensyvumą. Tačiau XX a. kompozitoriams vis trūkdavo dar kitokios, įvairesnės muzikos kalbos, netgi atsiradusi elektronika ne visada tenkino kuriančiųjų po reikius. Muzikantai vis bandė įspėti, koks garsas galėtų tapti visiems suprantamu „muzi kos kalbos elementu“ (Pierre Boulez).

Kitokią muzikos prasmę bando rasti ir BPeG. Vienas labiausiai žinomų grupės mu zikantų – Mattas Sharrockas, universalus marimbininkas, perkusininkas ir dirigentas. Jis – nuolatinis Bostono „Chame leon Arts Ensemble“ perkusi ninkas, koncertavęs ir su gru pėmis „Boston Musica Viva“ , „Sound Icon“, „Lorelei Ensem ble“, „Dinosaur Annex“. Groja su Naujojo Hampšyro muzikos festivalio orkestru, Bostono, Indian Hillo orkestrais, kitais kolektyvais. Žinomi jo įrašai plokštelėse. Ansamblio sudė tis kito, dabar su Sharrocku girdėjome grojančius puikius perkusininkus Jonathaną

Hessą, Gregą Simondsą ir Mike´ą Williamsą. Pirmą kartą Lietuvoje viešėjusios grupės koncerto klausiau galvodama, kiek daug muzikos poteksčių gali atverti melodinių (marim ba, vibrafonas, kampanela) ir įvairių ritminių mušamųjų instrumentų deriniai!

Beveik visi Bostono muzikantų atlikti kūriniai Lietuvoje skambėjo pirmą kartą. Nesužavėjo Josepho M. Colombo garso kaleidosko pas – kintančio garso iliuzijos besisukančiame debesyje. Tembriškai turtingų vibrafonų ritminės figūros paskendo per daug intensyviame elektroni kos sluoksnyje, neleido pajusti siekto mirgančio garso kaitos efekto.

Meistriškai buvo atliktos Emmanuelio Séjourné, Ellen Reid, Curtiso H. Hugheso, Annos Meadors, Dano Van Hasselio kompozicijos: gerai jaučiant formą, meninį skonį, formuojant garsinį kūrinių karkasą, išmoningai kuriant dinaminę ir artikuliacinę raišką. Ypatinga aura gaubė kompozitoriaus Beau Kenyono kūrinį „Žvelgiant į žvaigždes“ („...and when considering the stars“). „Tokia ryški buvo naktis, kurioje skleidėsi mano siela...“ – šią kūrinio autoriaus nurodytą potekstę atlikėjai, vibrafono garsą valdę strykais, perteikė ypač muzikaliai. Hipnotizuojančiai skam bėjo Steve´o Reicho kūrinys „Muzika medžio gabalėliams“ („Music for Pieces of Wood“) konkrečiu aukščiu suderin toms skirtingo dydžio cilindro formos medžio lentelėms. Sa vitas jų kanonas žavėjo didele perkusininkų meistryste. Įvairiapusę negirdėtos muzikos programą atlikusių perkusininkų meistrišku mas leido įvairios patirties, estetinio skonio klausytojų auditorijai atverti modernaus meno grožį, įtikinamai įvei kiant atstumą tarp kūrinio ir klausytojo santūrų stebėtoją paversti apstulbusiu kūrinio gimimo vyksmo dalyviu.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

XX

AMŽIAUS MUZIKA MUMS

VIS DAR ŠIUOLAIKIŠKA IR NEŽINOMA

Spalio 22 d. Lietuvos naci onalinės filharmonijos salėje 32 ojo tar ptautinio aktualios muzikos festivalio „Gaida 2022“ koncerte dalyvavo klasikinės muzikos žvaigždės, naciona liniam simfoniniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas. Pir moje koncerto dalyje skambėjo Valentino Silvestrovo Devintoji simfonija (sukurta 2017 m.), an trojoje pasirodė puikių muzikių Katios ir Marielle Labèque for tepijoninis duetas.

„Gyvenimas yra tai, kas de dasi aplinkui. Jį turime matyti ir vertinti“, – sakė Vilniuje viešėjęs ukrainiečių kompozitorius ir pi anistas Valentinas Silvestrovas. V. Putiną pavadinęs tarptautiniu teroristu, su dukra ir vaikaite iš Kijevo bėgo kovo 8 osios naktį. Kūryboje jis – ramių garsų pyni mo, kamerinės raiškos meistras. „Dabar tampa aišku, kaip mažai mes vertiname taikos metą. Ci vilizacija, pasirodo, tokia trapi... Argi galime kurti masyvius kū rinius?“ – sakė kompozitorius. Jis teigia, kad pasaulis tiek įklimpęs monumentalių idėjų kelyje, kad jaučiasi nuovargis ir norisi kuo greičiau grįžti į tylą, į ramybės prieglobstį. Gyvenime mėgstantis ramybę... Kijevas, Berlynas... Tai tarsi tik kelionė nuo vieno fortepijono prie kito. Pokariu būdavo rodomi tro fėjiniai filmai apie Beethoveną, Mozartą. Ekrane jie sėdasi prie instrumento ir pradeda lengvai lietis naujos muzikos pusla piai... „Aš naiviai maniau, kad taip lengvai viskas vyks ir mano kūryboje“, – sako Silvestrovas. Tačiau teko nusivilti ir mokytis. Tik 1954 aisiais jis pradėjo išties kurti. Dabar to laiko įspūdžiai atgimę kūrinyje „Naivi muzika“. Įdomu, kad Silvestrovas savaip džiaugėsi gyvenęs „negąsdina mų paukščių“ laike. Jokios XX a. muzikos naujadaros jaunų žmonių sovietmečiu beveik ne palietė.

Jaunystėje Silvestrovas studi javo techniškus mokslus, tačiau

muzikos nepaliko. Vis dėlto, improvizuodamas prie fortepi jono, jausdavo teorinio pagrin do trūkumą. Širdis neišlaikė, ir iš trečiojo Statybos instituto kurso atsidūrė pirmame kon servatorijos kurse.

Kompozitorius sako, kad jis gaudo muziką – kaip žvejys. „Aš „nedarau“ muzikos. Ji turi iš kažkur atsklisti, o man ją reikia pajusti ir priglobti. Muziką ku riu ne formuodamas natų teks tą, bet stengdamasis užrašyti pasąmonėje skambančius gar sus. Mano muziką tarsi lengva atlikti, bet būtina pajusti ramy bės būseną deformuojančius mikroelementus. <...> Svarbu ne gigantiška kūrinio aprėptis, bet įprasminto laiko pojūtis...“

Bandžiau V. Silvestrovo mąs tymo esmę suvokti Filharmoni jos salėje klausydama jo Devin tosios simfonijos. Prisiminiau jo elegiją, skambėjusią žiūrint Ivano Marčuko paveikslus. Pri siminiau vakarus Čiurlionio na muose Vilniuje, kai girdėjome Valentino Silvestrovo kūrinių įrašus, o tų namų direktorius Stanislovas Urbonas dalinosi prisiminimais apie susitikimus su kompozitoriumi. Intriguo jančios kalbos apie mistinį pa saulio suvokimą, jo įprasmini mo mene būdus.

jonu skambinami dainos moty vai. Sakrališkai, šviesiai, elegiš kai. Jei tai atspindėjo žmogaus gyvenimą, neįtikėtina. Per ra mus ir nekonfliktiškas... Keli so drūs varinių instrumentų epizo dai lyrinio herojaus neišjudino konfliktams.

1958–1964 m. V. Silvestrovas studijavo Ukrainos nacionali nėje P. Čaikovskio muzikos aka demijoje Kijeve. Ją po penkerių metų baigė ir bendraamžis Os valdas Balakauskas. Abiejų pe dagogas buvo kompozitorius Borisas Lyatoshynskis. Silves trovo meditatyvinės drobės ne rado pritarimo sovietinio realiz mo epochoje, tačiau kūrė daug sau mielos kamerinės muzikos, yra ne vieno filmo (taip pat ir garsios režisierės Kiros Murato vos) garso takelio autorius.

Koks V. Silvestrovo santykis su klasikine ir modernia muzika? Jis jau studijų metais susidomėjo naujomis kompozicijos techni komis. Aišku, kad pažintis vyko neformaliuose susibūrimuose, bendraujant grupėje „Kijevo avangardas“. Kūryboje pasiro dė ir dodekafonijos, ir sonoris tikos, ir puantilizmo elementų. Svarbiausia, kad šios technikos padėjo susiformuoti individu aliam Silvestrovo braižui. Jo lyrikai, emoci

skleistis. Kompozitorius naujo mis išraiškos priemonėmis sie kė perteikti lyrizmą, nostalgiją, skausmą, liūdesį. Gimė „Tylios dainos“, „Paprastos dainos“ ir kiti panašūs kūriniai. Gal tai dabar neaktualios aliuzijos į romantikų kūrybą? Kompozito rius atsigręžė į miesto romanso žanrą, gerai sustyguotą popu liarios muzikos, namų muzika vimo versiją. Jo muzikoje girdė ti ir „praeities balsai“. Devintoji simfonija visa tai patvirtino. Tai buvo ilgas ir nostalgiškas gyvenimo atvė rimas. Būdamas reiklus savo tekstui kompozitorius gal ne davė valios dirigentui suvienyti ištisinėje tėkmėje skambėjusių klausimų, fragmentiškų, lyrinių potemių. Jas norėjosi sukaup ti, sudėti į aktyvesnį rezginį, išsaugoti skambančioje parti tūroje su gilesniais konfliktais. Šiuolaikišką, aktualią muzikos kalbą pradėjęs plėtoti nuo trio smuikui, violončelei ir forte pijonui, linko prie vis gilesnio meditatyvumo. Išryškėjo tylos estetikos svarba. Pagalvokime: kodėl daugelis vis ieško garso, triukšmo, aktyvaus ritmo... Ukrainos nepriklausomybės metais Silvestrovas pelnė daug apdovanojimų, tarp jų nacio nalinę Taraso Ševčenkos pre miją (1995). Kūryba įvertinta ir tarptautiniu mastu: jis pelnė Kusevickio kompozicijos premi ją JAV (1967), pirmąją premiją tarptautiniame konkurse „Gau deamus Muziekweek“ Amster dame (1970), „Opus Classik“ nominaciją (2022) ir kt.

Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos klausytojams prisista tė Katios ir Marielle Labèque fortepijoninis duetas. Pianistės atliko Philipo Glasso „Four Mo vements“ dviem fortepijonams (2008) ir pirmą kartą Lietuvoje Bryce´o Dessnerio Koncertą dviem fortepijonams su orkes tru (2017), o entuziastingai pu blikai plojant – ir nuotaikingą M. Ravelio pjesę „Mano motina žąsis“.

Žavėjausi pianisčių grojimu. Puikiai valdomas garsas. Dau gybė atspalvių, įprasminusių Glasso minimalistines faktūras. Katia ir Marielle mokytis

skambinti pianinu pradėjo va dovaujamos mamos, Paryžiaus konservatorijoje baigusios Mar guerite Long fortepijono klasę. Ir pradėjo nuo Olivier Messiae no siuitos „Visions de l´Amen“ interpretacijos bei įrašo Jau daug metų jos, nesutikusios būti solistėmis, nes norėjo gro ti kartu, yra prancūzų muzikos ambasadorės. Įstabiausia tai, kad bėgantys metai moterų „neužkonservavo“. Jos domėjo si džiazu, roku, pačios įvairiau sios stilistikos muzika. Netgi grojo vienoje kitoje populiario sios muzikos grupėje. Tai sutei kė joms daug sceninės laisvės, savivokos ir energijos. Jau ne vieną dešimtmetį puikių pianis čių susitikimai su klausytojais vyksta garsiausiose pasaulio koncertų salėse ir festivaliuose.

Aktuali muzika seserų Labèque kūrybiniame kelyje prasidėjo nuo George´o Gersh wino, plėtėsi per visą XX amžių atliekant vis naujus, specialiai duetui parašytus kūrinius. Po džiazo ir kamerinės muzikos patirčių pianistės semiasi ramy bės bei naujų idėjų namuose – vienuose iš Borgia šeimai pri klausiusių rūmų Romoje arba Katios partnerio kompozitorius, gitaristo ir prodiuserio D. Chal mino įrašų studijoje Baskijos pakrantėje... Matyt finansinę situaciją laviruoja ir Labèque leidykla „KML Recording“ , prisi jungusi prie istorinės leidyklos „Deutsche Grammophon“ .

Koncerte Vilniuje pianistės Glasso minimalizmui suteikė gyvybės, Dessnerio koncertui –reikiamos energijos ir aliuzijų į džiazo pasaulį. Puikiai valdyda mos garsą, fortepijono faktūro je rado daug niuansų: spinde sio, skambumo, žibėjimo, pilkos spalvos, kontrastų. Jų muzikos ritmikos pasaulis priminė klau sytojams apie gyvenimą, kuria me turime būti. Pianistės suge bėjo visa sujungti į logišką ir emocionalią visumą. Girdėjome ne „susigrojusį ansamblį“, bet vieningai mąstantį duetą.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Katia ir Marielle Labèque

ALYTAUS MUZIKOS MOKYKLA ŠVENČIA 65

METŲ SUKAKTĮ

Alytaus muzikos mokyklos 65 metų jubilie jaus renginyje netrūko sveikinimų, emocijų ir, žinoma, muzikos. Lapkričio 18 oji buvo ypatinga diena mokyklos bendruomenei, jos bičiuliams, svečiams, Alytui, visiems, kam rūpi profesionalus muzikinis ugdymas.

Sveikinimo kalboje mokyklos direktorė Gabrie lė Dambauskaitė palygino mokyklą su muzikanto sielos namais, su bičių aviliu, kuriame iki saulėly džio dūzgia įvairios melodijos. Per 65 metus mo kykla Alytaus kultūros ir meno istorijoje įrašė ne vieną garbingą puslapį: išugdyta nemažai garsi ų klasikinio, populiariojo ir liaudies meno atlikėjų, kompozitorių, mokslininkų, muzikos pedagogo kelią pasirinko ir savo profesija didžiuojasi ne viena dešimtis absolventų, kurie ne tik moko, bet ir kuria savo mokyklas, studijas Lietuvoje ir pasaulyje. Alytaus koncer tų salės visada pilnos išsilavinusių, meno vertę suvokiančių klausy tojų. O ir miesto meno mėgėjų kolektyvai gali pasikliauti Muzikos mokyklos auklėtiniais, jų patirtimi.

„Ne veltui lyginu muzikantus su darbščiomis bitelėmis, – sakė di rektorė. – Muzika reikalauja pasiaukojamo darbo ir sparnų, kurie nuskraidina į gražiausius spalvingus žiedynus. Žaliuojančių puš ų supamos mokyklos aplinkoje sklando kūrybos dvasia, jaučiame miesto bendruomenės, vadovų, socialinių partnerių paramą, kole gų profesionalų palaikymą. Švęskime visi drauge!“

Renginio vedėja Vida Grišmanauskienė trumpai priminė istoriją. Alytaus muzikos mokykla įkurta 1957 metais, nuo tada išleista 2300 absolventų. Įstaigai vadovavo Albinas Lisauskas, Mindaugas Aižinas, Viktorija Matulevičienė, Nijolė Regina Jasiukėnienė, prof. dr. Aldona Vilkelienė, dabartinė direktorė – Gabrielė Dambauskaitė. Visais lai kais vadovai tęsė tradicijas ir kūrė naujas, puoselėjo vaikų talentą, jų pilietiškumą, ieškojo naujų muzikinio ugdymo formų, metodų, nuosekliai rūpinosi muzikos instrumentų baze, mokyklos aplinka ir stengėsi užtikrinti, kad muzika būtų svarbi visiems alytiškiams.

Šiuo me tu mokykloje dirba 52 mokytojai (5 mokytojai ekspertai, 21 mokytojas metodininkas, 15 vyr. mokytojų). Daugiau kaip pusė mokytojų yra buvę mokyklos auklėtiniai, jie grįžo dirbti į gimtą jį miestą. Beveik pusė pedagogų turi magistro laipsnį, sklandžiai bendrauja užsienio kalbomis, dalyvauja tarptautinėse projektinėse veiklose, skaito metodinius pranešimus.

Mokykloje yra septyni skyriai – Fortepijono, Styginių instrumen tų, Liaudies instrumentų, Akordeono, Pučiamųjų instrumentų, Teo rinis ir Teatro, juose mokosi 585 mokiniai. Jie gali rinktis iš 35 moky mo programų, groti pučiamųjų, akordeon ų , liaudies instrumentų, simfoniniame orkestruose ir daugybėje instrumentinių ansamblių. Mokyklos kolektyvai aktyviai dalyvauja konkursuose, festivaliuose, moksleivių ir suaugusiųjų dainų šventėse. Mokiniai koncertuoja savo mokyklos, miesto renginiuose, kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje.

Daugiau kaip 20 metų Muzikos mokykloje integruojami vaikai, turinys sveikatos ar raidos sutrikimų, sudarytos sąlygos skleistis kiekvieno gabaus muzikai mokinio talentui.

Alytaus muzikos mokykloje gimusi meilė muzikai atvėrė didžią sias scenas talentingiems mokiniams, tarp jų operos primadonai Justinai Gringytei, smuikininkei Ūlai Kinderytei, pianistei Rasai Vit kauskaitei ir daugeliui kitų. Š iandien pačius gabiausius mokinius remia ir skatina Justinos Gringytės labdaros ir paramos fondas, Alytaus miesto klubai „Zonta“, „Rotary“, „Dzūkijos Lions“, choras „De

Žavu“, verslo atstovai, Alytaus miesto savivaldybė.

Alytaus muzikos mokykloje nuo 2005 metų vyksta projektinė veikla. Dalyvauta projektuose „Grundvig“, „Comenius“, „Erasmus“. Bendradarbiavimas tarptautinėje erdvėje atvėrė daugybę naujų galimybių, užmegzti ryšiai su ugdymo institucijomis Europos S ą jungos šalyse, JAV, Turkijoje. Muzikos mokykloje vykdomi ir vietos projektai, Kultūros paso programa. Pu šyne įsikūrusios mokyklos klasės ir kiemelis nenutyla net birželio mėnesį. Vasarą vyksta užsi ėmimai gamtoje, intensyviai ruošiamasi miesto šventėmis, festiva liams, konkursams, organizuojamos kūrybinės stovyklos, atvyksta kompozitoriai iš Lietuvos ir užsienio, jie dalijasi muzikinio pasaulio paslaptimis. Rengiami koncertai susitikimai su buvusiais mokyklos auklėtiniais.

Pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Juozo Gruodžio ir Juozo Tallat Kelpšos konservatorijomis, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vytauto Didžiojo universitetu, o tai plečia galimybes konsultuotis dėl tolesnės mokinių profesinės karjeros, stebėti bu vusių mokinių, dabartinių studentų, pasiekimus, vykdyti bendrus meninius projektus.

Jau kelis dešimtmečius Alytaus muzikos mokykla bendradarbiau ja su Lietuvos muzikų sąjunga, ji suteikia galimybę mokyklos sce noje išgirsti tokius pasaulyje pripažintus atlikėjus, kaip prof. Davi das Geringas, Kasparas Uinskas ir daugelį kitų.

Mokyklos sukaktis į miesto teatro Didži ąją salėje sukvietė gau sų būrį svečių ir draugų – pasveikinti atvyko Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis, mero pavaduotoja Jurgita Šukevičien ė , Lietuvos Respublikos Seimo nariai Julius Sabatauskas ir Robertas Šarknickas , Alytaus miesto savivaldybės administracijos, miesto š vietimo įstai gų, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos atstovai, klubų „Zonta“, „Rotary“, „Dzūkijos Lions“ nariai, Lietuvos muzikų sąjungos prezi dentė prof. Audronė Žigaitytė Nekrošienė, Lietuvos auk š tųjų mu zikos mokyklų, konservatorijų, meno ir muzikos mokyklų atstovai, Alytaus muzikos mokyklos mokiniai ir jų tėveliai

Alytaus meras Nerijus Cesiulis padėkojo mokyklos bendruome nei ne tik už plačiai pasaulyje skleidžiamą muziką, bet ir garsinamą Alytaus vardą. Buvusi Alytaus muzikos mokyklos direktorė prof. dr. Aldona Vilkelienė džiaugėsi, kad pusę gyvavimo laiko, 32 metus, mokykla veikia nepriklausomoje Lietuvoje, kai dirbama ir ugdoma kitaip. Prisiminė pirmosios laidos mokinę, buvusią ilgametę šios mokyklos solfedžio mokytoją Danutę Vaitkienę, palygino pirmuo sius mokinius su šių laikų vaikais, klausdama, kas juos sieja. Pasak profesorės – talentas ir pašaukimas.

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė

Alytaus muzikos mokyklos direktorė Gabrielė Dambauskaitė, mero pavaduotoja Jurgita Šukevičienė ir ilgametė mokyklos direktorė Aldona Vilkelienė

Nekrošienė džiaugėsi tokia gausia mokyklos bendruomene ir gra žia jos istorija, pabrėžė, kad mokyklos veikla įsilieja į visos Lietuvos muzikų veiklą. Ji išreiškė viltį, kad stipri kultūra regionuose skleis muzik ą, švies ą ir ties ą visoje Lietuvoje. Kolegos, mokyklų vadovai kalbėjo, kad muzikuojantys mokiniai pasiekia daug geresnių rezul tatų ir bendrojo ugdymo pamokose.

Kad Alytaus muzikos mokykla ugdo tikrus talentus, jauniems žmon ėms padeda išskleisti kūrybos sparnus, į tikino šventinis kon certas, kuriame drauge su mokiniais ir mokytojais muzikavo buvę mokiniai: Tadas Pasaravičius, saksofonininkas, kolektyvo „The Col lective Abroad“ narys, džiazo festivalių ir koncertų organizatorius, Lietuvos kariuomenės mechanizuotosios pėstininkų brigados „Ge ležinis vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono orkestro narys; Skirmantė Kirkliauskaitė, pianistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Petro Geniušo IV kurso studentė; Irmantas Mikalonis, birbynininkas, Klaipėdos karalienės Luizės jau nimo centro mokytojas metodininkas, tautinės muzikos ansamblio „Ralio“ vadovas.

Šventiniame renginyje buvo pagerbti Alytaus muzikos mokyklos mokytojai ir darbuotojai – jiems įteikti direktor ės ir miesto mero padėkos raštai. Renginio svečiams nuostabios muzikos padovano jo mokyklos instrumentinis ansamblis (vadovė Rita Frendzelienė), jaunosios vokalistės (mokytoja Birutė Jočienė), Pučiamųjų instru

mentų orkestras

(vadovė Rūta Vaičaitienė) ir simfoninis orkestras „Svajonė“ (vadovė Daiva Martikonytė, dirigentas Vytautas Kiminius).

Šventė baigėsi, bet Muzikos mokyklos bendruomenė negrįžta prie kasdien ės rutinos – prieš akis k alėdiniai renginiai, metodinių dienų, konkursų ir festivalių kupinas pavasaris, meninės kūrybos vasara. Netruks prabėgti penkeri metai, likę iki mokyklos 70 mečio, o iki to laiko užsibrėžta daug tikslų, kuriems įgyvendinti reikės drąsių svajonių, bendruomenės sutelktumo ir daug valandų, pra leistų muzikuojant, kad jaunas talentas išsiskleistų ir su žydėtų gražiausiomis melodijomis.

(vadovas Rimantas Jočys), Liaudies instrumentų orkestras (vadovas Dainius Stepanavičius), Akordeonistų orkestras

Gabrielė DAMBAUSKAITĖ

Šventėje koncertavo skaitlingi mokyklos kolektyvai

Jubiliejaus proga mokyklos bendruomenę pasveikino Alytaus meras Nerijus Cesiulis ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Padėkos raštais apdovanoti mokyklos pedagogai

Saulė PINKEVIČIENĖ

„MUZIKA – GERIAUSIAS TILTAS TARP ŽMONIŲ“ – TOKIĄ TAIKOS ŽINUTĘ PASAULIUI PASIUNTĖ ALYTAUS MUZIKOS MOKYKLOS SIMFONINIS ORKESTRAS „SVAJONĖ“ KARTU SU LIETUVOJE VIEŠĖJUSIAIS SVEČIAIS IŠ JAV, SAVO PROJEKTĄ ĮVARDIJĘ DR. CHARLESO H. BOROWSKY ŽODŽIAIS. BAIGIAMOJO PROJEKTO KONCERTO AKCENTU „SVAJONĖ“ NEATSITIKTINAI PASIRINKO UKRAINIEČIŲ DAINININKĖS, DAINŲ KŪRĖJOS RUSLANOS LYZHYCHKO KŪRINĮ „WILD DANCES“, 2004 METAIS LAIMĖJUSĮ „EUROVIZIJOS“ DAINŲ KONKURSĄ.

KARO AKIVAIZDOJE PASIRYŽIMAS ĮGYVENDINTI PROJEKTĄ TIK SUSTIPRĖJO

Paskutinę rugpjūčio savaitę vyko projekto „Muzika – geriausias tiltas tarp žmonių“ renginiai: iš JAV atvykusio ansamblio „The American Virtuosi“ koncertas Audiovizualinių menų centre žydų tragedijos aukoms Alytuje ir Lietuvoje atminti, dr. Charleso H. Borowsky paskaitos, meistriškumo pamokos jauniesiems solistams, dirigento Vytauto Kiminiaus vadovaujamos bendros orkestro ir solistų repeticijos, trukusios kasdien po 6 valandas, įsimintini koncertai Veliuonos vasaros muzikos festivaly -

Muzika –geriausias tiltas tarp žmonių

Borowsky šeimos ansamblis „The American Virtuosi“ (JAV)

Projekto „Muzika – geriausias tiltas tarp žmonių“ baigiamojo koncerto akimirka

Fausto AUGUSTINO nuotraukos

je bei Alytaus kultūros centre.

Projekto idėja brandinta ilgai. Per antrąjį karantiną buvo daug nerimo ir abejonių, ar pajėgs orkestras išmokti programą, ar nesukliudys kovidas. „Pasiryžome. Intensyvus pasirengimas projektui prasidėjo šių metų pradžioje, o vasario 24 dieną Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Karo akivaizdoje pasiryžimas įgyvendinti projektą tik sustiprėjo, nes suvokėme, kad kiekviena kultūros žmonių pasauliui siunčiama taikos žinutė yra aktuali kaip niekada iki šiol“, – sako projekto organizatorė, viena orkestro „Svajonė“ vadovių Daiva Martikonytė.

Projektas orkestrui buvo labai svarbus, nes suteikė naują požiūrį į veiklą, pasiūlė konkrečių ateities planų. Pasak vadovės, „Svajonės“ kolektyvas dabar ypač susitelkęs ir motyvuotas, muzikantai pasiryžę intensyviai dirbti ir per porą metų išaugti į laisvai, su polėkiu muzikuojantį orkestrą: „Būtent laisvai, kai muzika yra komunikacija tarp žmonių. Mums visiems projektas padėjo dar kartą įsigilinti, suvokti šį esminį dalyką. Šį suvokimą įprasmina ir dr. Charleso H. Borowsky mintis, kad muzika yra geriausias tiltas tarp žmonių, tapusi projekto pavadinimu.

„SVAJONĖ“ PAKVIESTA SURENGTI KONCERTINĮ

TURĄ JAV

Alytuje viešėjęs Borowsky šeimos ansamblis „The American Virtuosi“ – pasaulyje garsus profesionalių muzikantų kolektyvas. Jo nariai Frances (violončelė), Elizabeth (fortepijonas) ir Emmanuelis (smuikas), taip pat tarptautinės muzikos bičiulių asociacijos prezidentas dr. Charlesas H. Borowsky susitikime su Alytaus miesto savivaldybės vicemere Jurgita Šukevičiene išsakė mintį apie galimą šio projekto tęsinį – jaunimo orkestro „Svajonė“ koncertinį turą JAV – Niujorke, Bostone ir kituose miestuose. Šį turą alytiškiams organizuotų muzikos agentūra „Intermuse Performing Artists Bureau“, dirbanti su profesionaliais muzikais.

„Svajonė“ džiaugsmingai sutiko tokį sumanymą – muzikuojantis jaunimas yra pasiruošęs atkakliai dirbti,

kad po dvejų metų, patobulėję, profesionaliai užaugę, užsidirbę kelionei reikalingų lėšų dalį, jie išvyktų į JAV per muziką skleisti taikos žinios.

Kaip pasakoja D. Martikonytė, šiuo metu į JAV jau išsiųsta visa projekto „Muzika – geriausias tiltas tarp žmonių“ medžiaga, agentūroje planuojamas pokalbis apie „Svajonės“ gastrolių galimybes, o orkestro nariai nekantriai laukia jo rezultatų. „Tikime, kad ne tik Alytus išgirdo jaunimo muzikos ir taikos žinutę, kad ji pla -

Po koncerto

– pašėlusiu „Wild Dances“. Mes labai džiaugiamės, kad „3A studija“ padarė puikų koncerto įrašą, jis visiems prieinamas „YouTube“ kanale.“

čiai pasklis šalyje ir pasaulyje, kartu nešdama žinią apie Alytų – Lietuvos kultūros sostinę, turinčią unikalų jaunimo simfoninį orkestrą“, – sako projekto organizatorė D. Martikonytė.

„Per visą žmonijos istoriją muzika skatino bendravimą ir santykius tarp tautų visame pasaulyje, nepaisant sienų. Net ir šiais laikais muzika yra galinga priemonė, puoselėjanti taiką, toleranciją ir žmogiškąsias vertybes, taip pat kultūrinę ir politinę diplomatiją bei tarptautinius santykius“, – teigė dr. Charlesas H. Borowsky pokalbiuose su jaunaisiais muzikantais, šiomis mintimis jis, taikos ir meno ambasadorius pasaulyje, dalinosi paskaitose.

„Mes drauge išgyvenome emocijų ir kūrybos kupiną laiką, – apie pasirodymus su JAV ansambliu „The American Virtuosi“ pasakojo D. Martikonytė. – Pakylėtas buvo bendras koncertas, kuriame nuskambėjo jaudinantis Lietuvos nepriklausomybei skirtas kūrinys „In Memoriam: Deportations. Gulag. Resurrection“. Kūrinio finale publika ir muzikantai susikibo rankomis kaip Baltijos kelyje. Koncertas baigėsi jaunatviškai nuoširdžiu palaikymu ukrainiečių tautai

Dirigento Vytauto Kiminiaus nuomone, patirtis, kurią rugpjūčio 23–29 d. įgijo orkestro „Svajonė“ nariai, vadovai, mokytojai bei visas tuo metu dirbęs personalas, yra neįkainojama. „Nuostabus momentas, kai susitinka nepažįstami skirtingų tautybių žmonės, kurių vertybės bei požiūris į gyvenimą skiriasi, bet juos vienija muzika. Muzika, apie kurią gali kalbėti ir kalbėti arba tiesiog vieni kitų klausytis. Taip ir vyko Alytaus simfoninio orkestro repeticijos su „The American Virtuosi“. Nuostabu, kad šeimos ansamblis ne tik grojo atskirai, bet ir įsiliedamas į orkestrą pastiprino pirmųjų smuikų bei violončelių grupes. Koncerto repertuarą sudarė L. Andersono, E. Griego, L. van Beethoveno, F. Chopino, M. Brucho ir B. Dvariono opusai. Labai džiaugėmės, kad svečių noras pažinti mūsų šalies kultūrą, architektūrą bei meną paskatino Emmanuelį Borowsky pagriežti B. Dvariono pjesę „Prie ežerėlio“.

„Jūsų muzikos mokykla, turėdama simfoninį orkestrą, yra ne tik europinio, bet ir pasaulinio lygio“, – tai Dr. Charleso Borowsky mintis, išsakyta per susitikimą su Alytaus muzikos mokyklos direktore Gabriele Dambauskaite. n

QR kodui: https://www.muzikusajunga.lt/vaizdo irasu galerija/muzika ger iausias tiltas tarp zmoniu

Solo Frances Borowsky (violončelė), dirigentas Vytautas Kiminius

KRONIKA

LIETUVIŲ PIANISTAI SUŽAVĖJO DANUS

Spalio 10–16 dienomis Danijoje, Orhuso (Aarhus) karališkojoje muzikos aka demijoje, vyko Fortepijono muzikos festivalis „Opus 22“, į kurį vesti meistriškumo pa mokų ir koncertuoti buvo pakviestos profesorės Ve ronika Vitaitė ir Aleksandra Žvirblytė. Šio forumo išskir tinumas – meistriškumo pa mokas vedantys kviestiniai pedagogai privalo atsivežti ir savo ugdytinių. Tad į Da niją su profesorėmis vyko LMTA studentai ir stažuoto jai J. Germanovičius, S. Pukinskaitė, T. Pachkorija, E. Šarinskas bei Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivis J. Mikužis. Meistriškumo pamokose ir koncertuose dalyvavo įvairių šalių jaunimas – danai, švedai, kinai, japonai, studijuojantys Orhuso muzikos akademijoje, taip pat aplinkinių miestų muzikos mo kyklų auklėtiniai. Rengėjų parinktas pianistų repertuaras buvo gana tradicinis – D. Scarlatti, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, F. Schuberto, F. Chopino, F. Liszto, S. Rachmaninovo, A. Skriabino, C. Debussy kūriniai. Tačiau būta ir įdomių netikėtumų – Danijoje mėgstami įspūdingi G. F. Händelio ciklai, reikalaujantys ypatin gos precizikos ir išskirtinio dėmesio melizmams, improvizacijai bei formos pojūčiui. M ūsų profesorėms teko padirbėti ir su an sambliu, kuris paruošė R. Strausso, H. Volfo ir L. van Beethoveno kūrinius violončelei ir fortepijonui.

Viešnagės dienomis lietuvių pianistai lankėsi visose pagrin dinėse Orhuso muzikos akademijos salėse, kurios įsikūrusios pagrindiniame miesto muzikos centre – Muzikos namuose, mo derniame, labai patogiame darbui pastate. Ypač džiugino puikūs instrumentai, nuostabą kėlė specifinė salių – simfoninės, kame rinės, mušamųjų instrumentų muzikos, solistų ir kt. – akustika. Šeštadieniais ir sekmadieniais rūmai svetingai atveriami miesto visuomenei, čia vyk sta įvairūs susitikimai, bažnytinių giesmių re peticijos, paskaitos, koncertai.

Festivalio dienomis vyko kursų dalyvių ir pedagogų koncertai, visi jie buvo įrašyti. Gausiai susirinkusiems klausytojams Orhuso akademijos Fortepijono katedros vedėjas prof. S. Rastogi ir prof. M. Jepsenas pristatydavo atlikėjus, suteikdavo įdomios informa cijos apie skambėsiančius kūrinius.

Lietuvos jaunieji pianistai tur ė jo didelį pasisekimą, juos pu blika sutiko itin šiltai. Į atvykusių lietuvių pianistų būrį įsiliejo Orhuso muzikos akademijos doktorantūroje pas prof. S. Rastogi studijuojanti LMTA absolventė V. Gurvičiūtė.

Užbaigti Fortepijono muzikos festivalį „Opus 22“ buvo pati kėta abiem kviestinėms profesorėms. Baigiamajame koncerte A. Žvirblytė paskambino C. Debussy preliudų, F. Chopino val sų, Mazurką ir Baladę As dur. Keturiomis rankomis V. Vitaitė ir A. Žvirblytė atliko M. K. Čiurlionio Ekspromtą fis moll, S. Rach maninovo Siuit ą , op. 11, o koncerto pabaigoje – Vytauto Bar kausko Variacijas dviem fortepijonams C dur. Nugriaudėjus ova cijoms, bisui atliktos dvi M. Shmitzo pjes ė s dar labiau išjudino šiaurietišką publiką. Muzikos akademijos vadovyb ė, sužav ėta puikios Lietuvos fortepijono mokyklos, žada mūsų pedagogus, taip pat jų studentus kviestis ir į būsimus festivalius. MB inf.

NACIONALINĖS M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOS CIKLO „ALUMNI GRANDI“ KONCERTAS

Gruodžio 7 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje pasirodė jauni ir talentingi Lietuvos muzikantai – pianistas virtuozas Paulius Anderssonas ir Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO. Paulius – muzikos pasaulyje jau įsitvirtinęs atlikėjas, 16 tarp

moll, BWV 855a, Ferenco Lisz to redaguotu Preliudu ir fuga a moll, BWV 543, Aleksandro Borovskio versija „Jesu Bleiber meine Freude“ iš Kantatos Nr. 147. Ramiai, gražiu tonu skam binamas Bachas suspindo nau jomis spalvomis, nes buvo justi Pauliui būdingas improvizacinis pradas, leidęs žinomus kūrinius pateikti taip, lyg jie gimtų čia ir dabar. Sudėtingos atlikti su dvigubintos melodinės linijos skambėjo galingai, akordika buvo gražiai įforminta. Puikų virtuozišką jam dedikuotą kom

tautinių konkursų laureatas, daug koncertuojantis Lietuvoje ir užsienyje. Ir mokykloje, ir mu zikos akademijose pas puikius pedagogus Emą Miklaševskają, Aleksandrą Žvirblytę, Zbignevą Ibelhauptą, Paolo Giacometti ir Keviną Kennerį mokęsis pianis tas pasižymi profesionalumu, plačiu repertuaru, atsakingu požiūriu į atliekamų kūrinių kompozitorių sumanymus ir epochų stilių. 2017 m. jis išleido pirmąją kompaktinę plokštelę, joje skamba klasikų ir roman tikų kūriniai. Už pasiekimus muzikoje P. Anderssonui buvo paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos stipendija, nuo 2022 metų jis tapo reziduojančiu Drozdoffo draugijos (Drozdoff Society) ar tistu Niujorke. Pasirodymą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ciklo „Alumni grandi“ koncer te P. Anderssonas pradėjo J. S. Bacho kūriniais: Alexanderio Silotti redaguotu Preliudu h

pozitoriaus Kristupo Bubnelio (g. 1995) kūrinį „Plaktukai be fortepijono“ Paulius atliko įtai giai ir įdomiai, nuotaikingai perteikė jo spalvas ir charakterį. Pirmosios koncerto dalies pa baigoje girdėjome ilgą, sudėtin gą trijų dalių Viktoro Kosenko (1896–1938) Sonatą fortepijonui Nr. 2, op. 14. Sveikintinas jau nų atlikėjų noras į repertuarą įtraukti Lietuvoje mažiau žino mų autorių kūrinius. Ukrainiečių kompozitoriui būdingą postro mantinį braižą pianistas perteikė su skriabiniška jėga, atskleisda mas savo technines galimybes ir muzikalumą. Per pertraukėlę Gerūtos Griniūtės pakalbintas Paulius šnekėjo trumpai ir sąmo jingai. Be kita ko, pasakė, kad „po Čiurlionio menų mokyklos viskas yra lengva“ ir kad jis dėkingas savo mokytojams. Puiki moky kla ir pianisto darbštumas išties daug žada.

Antrojoje koncerto dalyje P. Anderssonas pasirodė su Naujų idėjų kameriniu orkestru (diri

Prie fortepijono – festivalio pedagogės profesorės Aleksandra Žvirblytė ir Veronika Vitaitė

Paulius Andersson

gentas Gediminas Gelgotas), kuris pateikė Antonio Vivaldi–Maxo Richterio rekompozicijas iš „Keturių metų laikų“ („Vasara“ ir „Žiema“), Mikalojaus Konstan tino Čiurlionio–Gedimino Gel goto kūrinį „Beauštanti aušrelė“, G. Gelgoto Siuitą „2020–2022“, opusus „Transitory“ ir „Never Ignore the Cosmic Ocean“. Pa saulio scenose ir svarbiuose Lietuvą reprezentuojančiuose renginiuose sužibėjęs G. Gelgo tas tiek savo minimalistinėmis kompozicijomis, tiek inovatyvia scenos raiška jau pelnė pripa žinimą: turi muzikos leidybos kompanijos „Peermusic Classi cal“ paramą, 2020 m. jam buvo įteiktas aukščiausias Lietuvos Respublikos kultūros ministeri jos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Nekelia abejonių NIKO muzikantų profesionalu mas ir atsidavimas vadovo me ninėms idėjoms. Jų atliekamas

Vivaldi kūrinys tarsi nutiesia tiltą tarp praeities ir dabarties. Paties G. Gelgoto kūryba aprė pia ne vien muzikines realijas, panaudodamas daugiastilisti nę prieigą jis išryškina tai, kas šiandien svarbu jauniems žmo nėms, kūrėjams. Tiek intymi „Transitory“ ekspresija, tiek „Ne ver Ignore the Cosmic Ocean“ kone deklaracija apie pasaulio būvį liudija didelį šuolį šiuolai kinės muzikos kūrėjų ir atlikėjų baruose. NIKO ir jo vadovo ge niali įžvalga, energija ir talentas ne tik užkariauja tarptautines erdves, bet ir suteikia viltį, kad mūsų kultūra bus reikšminga pasaulio kultūros dalis. Lietuva gali didžiuotis tuo, kad gausus būrys talentingiausių meninin kų ir atlikėjų yra puikūs mūsų kultūros ambasadoriai.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

JONO MEKO MUZIKINĖ

APLINKA

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus renginių ciklas „Jono Meko muziki nė aplinka“ lapkričio 9–12 dienomis kvietė susipa žinti su mažiau žinomais vieno ryškiausių išeivijos menininkų Jono Meko kūrybos kontekstais, ypač tais, kurie susiję su muzika.

Projekto inspira cija tapo dar 2019 metais Edvardo Šu milos (jis yra ir pro jekto kuratorius) žurnale „Lithuanian Music Link“ iš spausdintas tekstas „Niujorko scenos ir aidai iš Lietuvos: Jono Meko muziki nė aplinka“, kuriame aptariamas menininko kūrybos muzikalu mas, jo ryšiai su Niujorko avangardo, eksperimentinės muzikos, roko ir džiazo scena, dalinamasi jo draugų įžvalgomis.

Per keturias renginių dienas lankytojai turėjo galimybę susi pažinti su Lietuvoje neeksponuota Jono Meko garsine instalia cija „Petrarkai, vaikščiojusiam Provanso kalvomis“ („To Petrarca Who Walked Over the Hills of Provence“, 2003), išvysti jo filmą „Kelionės dainos“ („Travel Songs“, 2003) su gyvu Jono Meko bi čiulio tapytojo ir muziko Eugenijaus Varkalio akompanimentu. Taip pat vyko Jono Meko muzikinei aplinkai skirta diskusija, joje dalyvavo jo sūnus Sebastianas Mekas, Eugenijus Varkulevičius ir Dalius Naujokaitis (moderavo Juta Liutkevičiūtė). Buvo galima pamatyti Niujorke gyvenančio fotomenininko Rolando Andri jausko darbus iš parodos „Susitiksim antologijoje“, įvyko keturi koncertai, savaip susiję su Jono Meko muzikine aplinka arba įkvėpti jo kūrybos.

Renginių ciklas pradėtas nebylių Jono Meko filmų „Viljams burgas, Bruklinas“ (2002), „Keliaudamas į Fudži kalną mačiau...“ (1995) ir „Kasis“ (1966), atspindinčių skirtingus jo gyvenimo ir kūrybos tarpsnius, peržiūra. Pasitelkdami eksperimentines gar so priemones, filmams gyvai akompanavo Kristupas Gikas ir Si monas Nekrošius. Kitą dieną koncertavo Jono Meko muzikinis bendražygis Dalius Naujokaitis, Paulius Vaškas, Arminas Bižys ir Eugenijus Varkalys. Ypatingo dėmesio sulaukė ansamblio iš Jungtinės Karalystės „Apartment House“, kuriam vadovauja An tonas Lukoszevieze, programa – girdėjome Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Mindaugo Urbaičio, Ritos Mačiliūnaitės, Dominyko Digimo kompozicijas, įkvėptas Jono Meko kūrybos. Kartu su ansamblio nariais muzikavo ir lietuviai Karolina Ramo nė, Medeinė Mickevičiūtė, Kristupas Gikas. Kitoje ansamblio pro gramoje „Niujorko avangardas ir muzikinė aplinka“ skambėjo su praeito šimtmečio Niujorko scenomis susijusių kompozitorių ir menininkų Johno Cage´o, Yoko Ono, Alberto M. Fine´o, Jurgio Mačiūno, Juliuso Eastmano kūriniai, įvyko ir dvi specialiai šiai progai užsakytų Žibuoklės Martinaitytės ir Ramūno Motiekaičio kūrinių premjeros.

Vykintė STUNDYTĖ-PIER

Jonas Mekas su ansambliu „Himalayas“, apie 2010 m.

Dalius Naujokaitis

Visi koncerto dalyviai su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriumi Dainiumi Numgaudžiu

Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO

SALVE PIANO!

Fortepijono „Steinway & Sons“ pristatymas Vilniaus rotušėje

Sekmadienį, rugpjūčio 28 dieną, Vilniaus rotušėje įvyko ilgai laukta šventė – visuo menei buvo pristatytas ką tik įsigytas for tepijonas. Visi muzikai iki šiol žinojo, kad pačioje Vilniaus širdyje įsikūrusioje nuosta bioje, istorines muzikos renginių tradicijas turinčioje erdvėje neverta planuoti pianistų ar kamerinių fortepijoninių ansamblių kon certų. Dešimtmečiais vieni kitus įspėdavo: Vilniaus rotušėje nėra fortepijono!

Renginio išvakarėse rotušės valdytojas Perlis Vaisieta neslėpė džiaugsmo: „Net mane, aktorių, pasiekė kelis dešimtmečius trunkanti Vilniaus rotušės problema: nors čia yra du fortepijonai, koncertuoti netin kamas nė vienas. Prieš dešimt metų lyg ir buvo mėginta įsigyti gerą koncertinį for tepijoną, bet procesą sutrikdė viešųjų pir kimų procedūra. Žinodami tokią patirtį, šį kartą netgi samdėme teisininką, kad viskas vyktų sklandžiai ir teisėtai. Paskutiniame etape varžėsi du fortepijonai – „Bechstein“ ir „Steinway“. Keliais balais laimėjo antra sis. Į Hamburgą iš trijų pasiūlytų fortepijo

Vilniaus mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė ir Vilniaus rotušės valdytojas Perlis Vaisieta skelbia inauguracijos pradžią

nų išsirinkti vieno važiavo D. Narmontas, A. Žvirblytė ir A. Anusauskas, unikalios progos dalyvauti svarbioje procedūroje nepraleido ir Frankfurte gyvenanti Goda Gedvilaitė. Ir visi keturi vieningai išrinko mums instrumentą. Esame dėkingi Vilniaus miesto tarybai, kad pagaliau skyrė lėšų puikiam fortepijonui įsigyti. Instrumentą apdraudė BTA. Juokaujame, kad naująjį „kū dikį“ prižiūrime ir puoselėjame, kaip kas ga lime, – jam pasiūtas specialus apdangalas, pagaminta speciali platforma su kilimine danga. Šito fortepijono niekas nekilnos –jis bus atvežamas į atlikėjo pageidaujamą vietą ir prie fortepijono platformos bus

montuojami kiti scenos segmentai. Tačiau žinovai įspėja, kad negalima girti naujo, tik ką pagaminto instrumento, nes tikrasis jo skambesys atsiskleis tik po kelerių metų –ir fortepijonas turi subręsti.“

„Šiandien šventiška diena: pagrindinė reprezentacinė miesto salė įsigijo aukščiau sios klasės muzikos instrumentą. Tai koky bės ir kultūros, prestižo ir brandos ženklas salei, įstaigai, miestui“, – kalbėjo fortepijo no inauguracijos iškilmes pradėjęs pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas profe sorius Vytautas Landsbergis. Jis pirmasis ir paskambino karališkuoju instrumentu.

Po V. Landsbergio skambino prof. Alek sandra Žvirblytė, prof. Artūras Anusauskas, Guoda Gedvilaitė, Sonatos Zubovienės ir Roko Zubovo fortepijoninis duetas, Naujų idėjų kamerinio orkestro NIKO vadovas, kompozitorius ir pianistas Gediminas Gel gotas.

„Šįvakar ypatinga, neeilinė proga: tokio instrumento mūsų miestas laukė ne vieną dešimtmetį. Esu dėkinga, kad visi mies to tarybos nariai, priimdami 2022 m. biu džetą, vieningai palaikė sprendimą įsigyti fortepijoną. Dėkoju ir muzikams profesi onalams, kurie ilgus dešimtmečius dova nos neįkainojamas akimirkas vilniečiams ir

miesto svečiams“, – kalbėjo Vilniaus mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė.

Pasak specialistų, toks instrumentas turė tų tarnauti mažiausiai 50 metų.

Šiek tiek apie „Steinway & Sons“ for tepijonus. Tai vieni garsiausių muzikos instrumentų, manoma, kad net 98 proc. žymiausių pasaulio pianistų savo koncer tams dažniausiai renkasi „Steinway“ dėl jų ypatingo garso ir techninio tobulumo. Žy mių pasaulio koncer tų salių organizatoriai sako, kad neturėdami „Steinway´aus“ kon certams galite nepri sikviesti tarptautinių žvaigždžių.

Pasak Lietuvos mu zikos ir teatro akade mijos Fortepijono ka tedros vedėjos prof. Aleksandros Žvirblytės, šis fortepijonas pajėgus su kaupu įgyvendinti visas anksčiau puoselė tas garsines vizijas, bet žinoma, kad labai gerą muzikos instrumentą, kaip ir labai gerą au

tomobilį, reikia sugebėti tinkamai valdyti. Pianistai renkasi „Steinway & Sons“ forte pijoną, nes jis leidžia išgauti ryškų, subtilų muzikos skambesį. Be to, kiekvienas muzi kos instrumentas, kaip ir kiekvienas žmo gus, yra unikalus, niekaip nerastume dviejų vienodų.

Tokį pripažinimą fortepijonui lėmė net šiandien, masinės gamybos eroje, išsaugo tas rankų darbas, įmonės meistrai naudoja tuos pačius įrankius ir technologijas kaip ir prieš šimtą metų.

Bendrovės, kurioje gimė garsieji „Steinway“ fortepijonai, ištakos susijusios su dviejų šeimų – Grotrianų ir Steinwegų – istorija. 1835 m. Heinrichas Engelhartas Steinwegas įsteigė fortepijonų gamybos įmonę, kurią, išvykdamas į JAV (ten tapo Henry Steinway´umi), paliko sūnui Theodo rui. Šio partneriu 1856 m. tapo Friedrichas Grotrianas, įmonė buvo pavadinta „Gro trian–Steinweg“. 1865 m. Theodoras išvyko pas tėvą į Ameriką, savo akcijas pardavęs Grotrianų šeimai. H. Steinway JAV įsteigė bendrovę „Steinway & Sons“.

Nuo XIX amžiaus pabaigos „Steinway & Sons“ fortepijonai gaminami Niujorke ir Hamburge: Niujorko gamykla aprūpina Šiaurės ir Pietų Ameriką, Hamburgo – visą likusį pasaulį. Šiandien „Steinway & Sons“ garbės menininkų sąraše yra 1800 pianistų, tarp jų – lietuviai Mūza Rubackytė ir Edvi

nas Minkštimas. „Steinway“ fortepijonas gaminamas maž daug metus. Naudojama daugelio rūšių mediena – pušies, eglės, klevo, raudonme džio, riešutmedžio, Indijos rožmedžio. Vie nas instrumentas turi maždaug 12 tūkstan čių detalių, jo konstrukcija pagrįsta daugiau kaip 100 patentų.

Naujojo fortepijono priežiūrą Vilniaus ro tušėje numatoma patikėti šio instrumento atrankos ekspertų ko misijoje dalyvavusiam žinomam fortepijonų meistrui ir derintojui Dariui Narmontui. Audronė ŽIGAITYTĖ

Šventės dalyviai (iš kairės) Perlis Vaisieta, Gediminas Gelgotas, Rokas ir Sonata Zubovai, Vytautas Landsbergis, Guoda Gedvilaitė, Aleksandra Žvirblytė ir Artūras Anusauskas

Sonata Zubovienė ir Rokas Zubovas

Vytautas Landsbergis Aleksandra Žvirblytė

Artūras Anusauskas

Guoda Gedvilaitė

Gediminas Gelgotas

Guoda Gedvilaitė negaili liaupsių naujajam fortepijonui

Jūratė Martinkutė:

„Pasirinkau teisingą ir vienintelį kelią“

SU UKMERGĖS ANTANO SMETONOS GIMNAZIJOS MUZIKOS MOKYTOJA EKSPERTE, ŠIOS GIMNAZIJOS JAUNIMO CHORO, UKMERGĖS KULTŪROS CENTRO FOLKLORO ANSAMBLIO „DAGILĖLIS“ IR ŠIO CENTRO MIŠRAUS VOKALINIO ANSAMBLIO „KLASIKA“ VADOVE JŪRATE MARTINKUTE KALBASI RASA VISKANTAITĖ

– Iš kur Tavo ryšys su muzika? Gal kas nors vaikystėje paliko didelį muzikinį įspūdį, kas nors užkabino, ir Tu patraukei muzikos pasaulio link?

– Tradiciškai turbūt visi mes, kurių gyvenimas susijęs su muzika, tą pomėgį atpažinome vaikystėje... Nie -

kas šeimoje profesionaliai nemuzikavo, bet buvo muzikalūs ir dainingi. Dainuodavome tiek liaudies dainas (senelis Antanas – tikro, autentiško liaudiško dainavimo pavyzdys), tiek visas populiarias dainas, kurių pririnkti sąsiuviniai vis dar nepamesti...

Tėtis buvo valdininkas, baigęs žurnalistikos mokslus, turėjo gražų balsą ir mokėjo groti akordeonu. Kai juo užgrodavo, mums būdavo didžiausia

Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos choras 2018 m. Dainų šventės atrankoje

šventė! Mama, agronomė, taip pat gražiai dainavo, buvo šokėja, baigė kursus pas garsųjį Juozą Lingį ir vakarais vadovaudavo tautinių šokių būreliams. Svajojo, kad nors viena dukra būtų šokėja, ir aš nuo vaikystės buvau tam ruošiama. Lankiau tautinių šokių būrelį, baletą, net vežė mane parodyti M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografams, bet šie pasakė, kad būsiu aukšta, stambių kaulų – šokti galiu puikiai, bet ne profesionaliai... Tada tėvai ir nusprendė leisti mane į muzikos mokyklą, bet man jau buvo apie 10 metų, tad priėmė tik į akordeono klasę.

Baigusi muzikos mokyklą apie jokius tolesnius muzikos mokslus negalvojau. Gerai mokiausi, viskas neblogai sekėsi, net fizikos mokyklą „Fotonas“

baigiau, ir vis dėlto atsigaudavau ir džiaugdavausi tik po pamokų... Visa galva pasinėriau į saviveiklą: dainavau mokyklos chore (tuo balsu, kurio tą dieną trūkdavo), ansamblyje, su sese duetu ir solo, sukūriau roko grupę, rašydavau jai dainas, akompanuodavau mamos šokių rateliams, rašydavau scenarijus ir vesdavau mokyklos renginius... Kieme suburdavau viso namo vaikus ir rengdavau pasirodymus: I dalis – spektaklis, II dalis – koncertas, visi dainuodavo, o aš, vadovė, grodavau... Baigdama vidurinę mokyklą nebuvau apsisprendusi, ką norėčiau studijuoti, blaškiausi. Stojau į Kauno politechnikos institutą, bet neįstojau. Dirbau sėklų inspekcijoje, sekretoremašininke kultūros skyriuje, svajojau apie veterinarijos, isto -

Ukmergės kultūros centro folkloro ansamblis „Dagilelis“ 2021 m. šventė 35 metų sukaktį

Vasario 16-osios koncertas

Jūratė Martinkutė

rijos, teisės studijas, kol mamai trūko kantrybė ir liepė tuoj pat apsispręsti... Tada aš nedrąsiai pagalvojau: kaip būtų nuostabu būti muzikos mokytoja! Mano muzikos mokytoja Stasė Smalinskaitė buvo išūžusi man galvą ragindama tai padaryti. Ji sakė, kad aš tikrai sugebėsiu, kad tai mano pašaukimas! Tada pirmą kartą nuvažiavau į Klaipėdą, į atvirų durų dieną, kurią rengė tuomečiai Klaipėdos muzikos fakultetai. Man labai labai patiko, susižavėjau ir miestu, ir fakultetais, ir perspektyva būti muzikos mokytoja! Įstojau ir baigiau!

– Gimei Vievyje, mokeisi Trakuose, studijavai Klaipėdoje, dirbai Anykščiuose, nuo 1986 m. esi tikra ukmergiškė...

– Baigdama studijas Klaipėdoje, neketinau grįžti į Trakus, norėjau važiuoti į kokį nors nedidelį, bet gražų miestą Aukštaitijoje. Ir kaip svajonės išsipildymas buvo Anykščių Antano Vienuolio mokyklos direktorės viešnagė fakultetuose. Ji atvažiavo ieškoti muzikos mokytojo, nes jau kelerius metus jo neturėjo. Fakulteto dekanas Fabijonas Sereika pasikvietė mane ir pasiūlė tą vietą. Labai apsidžiaugiau, Anykščiuose dirbau 3 metus. Tuomet įsitikinau, kad pasirinkau teisingą ir vienintelį kelią. Po 3 metų kažkaip spontaniškai nutariau važiuoti į Ukmergę, kur buvo susikėlusi visa mūsų šeima. Ukmergėje dirbu nuo 1986 m.

– Ar buvo ypatingų asmenybių tarp Tavo mokytojų, dėstytojų?

– Aš manau, kad visi mokytojai ir dėstytojai, o dabar ir kolegos, yra vienaip ar kitaip mane mokę, lavinę, pasitikėję, dalinę savo išmintį, žinias, patirtį, visi man buvo ir yra svarbūs ir ypatingi. Turbūt negalėčiau išskirti vieno ar kito kaip vienintelio, esu dėkinga visiems, kuriuos sutikau savo profesiniame kelyje.

– Kaip Tavo gyvenime atsirado folkloras?

– Kaip ir sakiau, liaudies daina man buvo artima nuo vaikystės. Dainuodavome susibūrę prie stalo per šventes, keliaudami automobiliu pas

Muzikos barai / 50

kad norėčiau pati įkurti mažesnį, mobilesnį ir pajėgesnį kolektyvą. Taip 2000 m. atsirado „Klasika“.

– Kuo skiriasi choro dirigento darbas su mokiniais ir su suaugusiaisiais? Ar sveika dainuoti ir chore, ir folkloriniame ansamblyje? Kas arčiau širdies – chorinė muzika ar folkloras?

senelius. Senelis mokėjo daug dainų (tas, kurias spėjau užsirašyti, dainavome su folkloro ansambliu), turėjo ypač gražų balsą, buvo pagarsėjęs dainininkas savo aplinkoje. Mokydamasi Klaipėdoje sutikau nuostabią dėstytoją Rūtą Vildžiūnienę, ji pakvietė mane į folklorinį ansamblį ir įkvėpė tokią meilę šiam žanrui, kad iki šios dienos man jis labai mielas, savas, suprantamas ir brangus.

– Po studijų – darbas. Ar tai Tu Antano Smetonos gimnazijoje suorganizavai mišrųjį chorą, Ukmergės kultūros centre įkūrei folklorinį ansamblį ir mišrųjį ansamblį „Klasika“?

– Taip, visi šie kolektyvai mano įkurti. Dirbdama mokyklose, visada turėjau chorus ir folkloro ansamblius. Anykščiuose vadovavau tuo metu tradiciniams jaunučių, jaunių ir mišriems chorams, o į folkloro ansamblį panoro ateiti tiek mokinių, kad pirmaisiais metais turėjau net kelias grupes... Atvykusi į Ukmergę dirbau 5-ojoje vidurinėje mokykloje ir ten taip pat turėjau mažiausių vaikų folkloro grupę bei vyresniųjų klasių mišrųjį chorą. Kai perėjau dirbti į gimnaziją, pirmaisiais metais subūriau mišrųjį ansamblį, jau antrais darbo metais jį išauginau iki choro. „Dagilėlio“ ansamblis atsirado dar man dirbant Anykščiuose – važinėdavau repetuoti su medikais, panorusiais įkurti folklorinį ansamblį. Kai atvykau gyventi į Ukmergę, tiesiog tęsiau darbą (su „Dagilėliu“ dirbu jau 36 metus). Pati norėjau dainuoti chore, tad gana ilgai lankiau Kultūros centro chorą, bet paskui nusprendžiau,

– Manau, kad didelio skirtumo nėra, ypač kai aš dabar dirbu ne visai su vaikais, o su jaunimu. Tiesiog gal daugiau skiriasi kontekstas, bendravimas, repertuaras, tikslai, bet chorinio dainavimo principai tie patys.

Klausimas, ar sveika dainuoti ir chore, ir folkloriniame ansamblyje, man atrodo, kyla tik chorvedžiams. Teisingo, „sveiko“ dainavimo principai yra tie patys, skiriasi tik stilius.

Kas arčiau širdies? Manęs to klausti yra tas pat, kaip klausti motinos, kuris vaikas mielesnis. Man abu šie muzikos žanrai vienodai svarbūs ir mieli.

– Ar jautiesi savo vietoje? Jei galėtum rinktis iš naujo, ar ką nors darytum kitaip?

– O taip, tikrai jaučiuosi savo vietoje! Sunku net įsivaizduoti, kaip būčiau dirbusi inžiniere, jei būčiau įstojusi į KPI ar kur kitur...Tada turbūt save realizuočiau kaip saviveiklininkė, įvairių kolektyvų dalyvė. Jei reikėtų rinktis, neabejodama vėl viską daryčiau taip pat. Tik dabar žinočiau, į ką mokantis reikia daugiau dėmesio kreipti, būčiau stropesnė studentė ( juokiasi ).

– Choro dirigento profesija greičiau vyriška nei moteriška – reikalauja labai daug kantrybės, ištvermės, susitvardymo. Ar kada nors buvo minčių viską mesti?

– Manau, kad toks požiūris šiais laikais ne visai teisingas... Juk vis dažniau chorams, ypač moksleivių, jaunimo, vadovauja moterys. Manau, kad jos turi ne mažiau kantrybės, ištvermės, susitvardymo, o gal net ir daugiau... Be to, jos gal mažiau ambicingos, gali daryti ir ne tokį matomą, bet labai reikalingą, kruopštų darbą,

Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos choras 2018 m. Dainų šventėje

nesitikėdamos didelių pasiekimų ar įvertinimų.

– Kas Tau maloniausia darbe?

– Bendrauti su jaunimu (džiaugiuosi, kad mūsų draugystė nenutrūksta jiems baigus mokyklą, kad jie ateina į kitus chorus), būti tarp žmonių, koncertuoti, pasiekti užsibrėžtų tikslų...

– O kas sunkiausia?

– Kai darbas mielas, nėra sunku, viskas išsisprendžia... Sunkiausia, kai kiti nesupranta, nepalaiko.

– Kada ir kaip ilsiesi? Ir ar ilsiesi? Juk choro dirigento darbas – be poilsio dienų, be ramių naktų. Ką mėgsti? Ar turi hobį?

– Nebūsiu originali, jei pasakysiu, kad man labai suprantami Konfucijaus žodžiai: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.“ Tikra tiesa! Bet aišku, kad daugybė darbų, įpareigojimų ir įsipareigojimų, dideli organizaciniai darbai nuvargina, o ir energija, sveikata nebe jauniklės, dažnai norisi poilsio... Didžiausias poilsis – kelionės, tiek tolimos, tiek po Lietuvą ar savąjį kraštą. Tiesiog su drauge ar keliomis – į mašinikę ir į kelią... O dar – bendravimas, aplankytas koncertas ar renginys, filmas. Mėgstu grybauti, tiesiog vaikščioti miške. Kartais mezgu riešines, pinu aukštaitiškas juostas...

– Ką galėtum pasakyti apie nuotolinį, arba, kaip patikslino viena choro vadovė, nuostolinį darbą su chorais? Ar įsivaizduotum nuotolinę dainų šventę?

– Pritariu, kad tai – nuostolinis darbas, kad tie karantino metai iškrito iš normalaus gyvenimo ir dar iki galo negrįžome į ankstesnį ritmą. Man atrodo, kad daugumai tai buvo tik darbo imitacija. Dar neturime tokių priemonių, kad choras galėtų sėkmingai repetuoti internetu, o gal man pačiai trūksta tokių kompetencijų. Pačioje karantino pradžioje choristai lyg ir jungdavosi, bandydavo dalyvauti, mokytis partijas (daugelis mano dainininkų savarankiškai to daryti negali), bet po truputį motyvacija ir noras blėso, apsiribodavome bendravimu.

Nuotolinė dainų šventė? Neįsivaizduoju ir net neremčiau tokio sumanymo. Man atrodo, kad tai jau nebūtų šventė! Pati dainų šventėse dalyvauju nuo 1969 m., iš pradžių kaip moksleivė, vėliau kaip studentė,

o kai tapau mokytoja – su savo suburtais chorais. Nedrąsiai svajoju savo karjerą baigti 2024 m., šimtmečio Dainų šventėje – tikroje, gyvoje, labai jaudinančioje ir skambioje!

– Ką apskritai manai apie chorų ateitį? Ar norinčių dainuoti vaikų ir suaugusiųjų nemažėja? Ar bus kam dainuoti dainų šventėse?

– Situacija nėra optimistinė. Provincijoje padėtis – sudėtinga. Štai Ukmergėje yra keli chorai, bet jų lygis nėra aukštas, o didžiausia problema – jauni žmonės. Choruose ir apskritai saviveikloje labai trūksta vyrų, o ir iš kur jų bus, jei jaunių choruose dainuoja tik po kelis berniukus... Paskaičiuokime, kiek iš viso chorų yra mokyklose. Visą gyvenimą dirbu su jaunimo mišriais chorais ir žinau, kad tokių visoje Lietuvoje dabar gal būtų 10... Labai nepatinka ir tai, kai mūsų eteris, net LRT kanalai, visiškai pasinėrę į populiariosios muzikos transliacijas. Kada per televiziją ar radiją girdėjome chorinės muzikos? Vokalinių ansamblių, autentiškų liaudies dainų ar dainų švenčių fragmentų? Tik specifinės, atskiros laidos, kurių visuomenė nei žiūri, nei klauso... Negali patikti tai, ko nežinai, nepažįsti, nesi girdėjęs. Tie, kas nors kartą dalyvavo dainų šventėje, pajuto, kaip tai nuostabu, ir tikrai norės dalyvauti ateityje! Bet gyvenimas labai keičiasi... Norėčiau, kad dainų švenčių tradicija gyvuotų dar nors kelis dešimtmečius.

– Kokia esi vadovė – autokratė ar demokratė?

– Manau, kad per vidurį... Norint sėkmingai dirbti, reikia mylėti savo dainininkus: tartis su jais, įsiklausyti į jų pageidavimus ir norus, prisiderinti, kitą kartą ir negirdėti ar nesureikšminti, pagailėti, užjausti, patarti... Bet siekiant rezultato dažnai reikia ir paspausti, pareikalauti, išsprūsta ir griežtesnis žodis... Gal reikia laviruoti? Štai dažnas pašalietis sako man, kad aš griežta, manęs mokiniai bijo, bet, jei jie manęs bijo, tai kodėl kiekvienais metais į chorą ateina iki 100 vaikų, o mokslo metus baigia apie 70. Išeina tik tie, kurie nemoka susiplanuoti laiko, neįvertina krūvio, apsileidžia, randa kitų užsiėmimų. Bet neretai būna, kad ir vėl sugrįžta.

– Už darbą su jaunimo choru pernai laimėjai Lietuvos chorų sąjungos premiją, o Kupiškyje vykusiame vokalinių ansamblių festivalyje-konkurse „Dainų sodai“ su Ukmergės kultūros centro mišriu vokaliniu ansambliu „Klasika“ –geriausio kolektyvo vadovo ir dirigento vardą ir premiją. Kokie koncertai, gal ir iš ankstesnių metų, Tau yra palikę ypatingą įspūdį, kurio niekada negalėsi užmiršti?

– Daug tų koncertų buvo... Žinoma, nepamirštamą įspūdį paliko moksleivių dainų šventės Vilniuje 2012 m. ir 2016 m., jose diriguodama patyriau daug jaudulio, bet ir džiaugsmo.

Įsimintini pasirodymai su gimnazistų choru dainų šventėse ir festivaliuose, per gimnazijos jubiliejaus šventes, 15 metų Ukmergėje mūsų rengiamoje šventėje „Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą“.

Su folkloro ansambliu surengėme daugiau kaip 500 koncertų, vakaronių, aplankėme festivalius Belgijoje, Anglijoje, Turkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, parengėme daug teminių programų. Na, o su „Klasika“ buvo apie 150 koncertų, iš kurių paminėti galiu visus „Sidabrinių balsų“ konkursus, vokalinių ansamblių koncertą Filharmonijoje 2018 m. Dainų šventės metu, koncertines keliones į Nidą ir Vokietiją.

– Koks Tavo ryšys su sportu?

– Nėra artimas ( juokiasi ).

– Neoriginalus klausimas: kaip elgiesi absurdo, neteisybės akivaizdoje?

– Emocingai, deja... Dūsauju, piktinuosi, verkiu...

– Kas įsimintiniausia ir gražiausia Tau nutiko gyvenime?

– Gyvenu jau ilgai ir tų nutikimų daugybė, negaliu išskirti... Didžiausias nutikimas ir yra pats gyvenimas...

– Kaip manai, kas būtų, jei visas pasaulis vienu metu uždainuotų?

– Chaosas, to visai nereikia. Kas gi klausytų?

– Gal Visata?... Ačiū, Jūrate, už atsakymus. Nuoširdžiai linkiu, kad išsipildytų svajonė sulaukti 2024 metų Dainų šventės. n

Septyni Eduardo Gabnio gyvenimo dešimtmečiai

Liepa MONTVILAITĖ

Šių metų kovą garbingos jubiliejin ės sukakties proga ilgiausių metų linkėjome Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui akordeonistui Eduardui Gabniui.

E. Gabnio muzikinis kelias prasidėjo gimtajame Panevėžyje, vaikų muzikos mokykloje, vėliau tęsėsi Panevėžio ir J. Tallat-Kelpšos aukštesniosiose muzikos mokyklose. Meilė akordeono muzikai ir pačiam instrumentui paskatino studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (tuometės Valstybinės konservatorijos) Liaudies instrumentų katedroje, doc. dr. Alberto Baikos akordeono klasėje. Paminėtinas reikšmingas laikotarpis Ukrainos P. Čaikovskio nacionalinės muzikos akademijos (tuometės Kijevo valstybinės konservatorijos) asistentūroje-stažuotėje akordeono ir kamerinio ansamblio klasėse, kur teko laimė studijuoti pas iškilius Ukrainos muzikus, akordeono meno korifėjus M. Davydovą, M. Ryzolį, I. Jaškevičių. Meistriškumo semtasi ir tarptautiniuose interpretacijos kursuose Bialystoke (Lenkija), Zalcburgo „Mozarteumo“ universitete (Austrija).

Dar studijų metais prasidėjo E. Gabnio kūrybinė veikla. Akordeonistas beveik dešimtmetį dalyvavo Eduardas Gabnys

liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ koncertinėse programose, o baigęs akademiją jau kaip solistas pasirodydavo Nacionalinės filharmonijos scenoje, Lietuvos kompozitorių autoriniuose koncertuose, darė įrašus Lietuvos radijo ir plokštelių studijose.

Tolesniam menininko kūrybiniam keliui ypač reikšmingas buvo aštuntasis dešimtmetis ir lemtinga pažintis su akordeonistu Genadijumi Savkovu. Kone penkis dešimtmečius trunkančios kūrybinės draugystės vaisiai – per 700 dueto koncertų Lietuvoje ir dar 32-ose šalyse. Daug koncertuota Europoje, grota Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Turtinga dueto įrašų kolekcija: vinilinė ir kompaktinė plokštelės, keturios garsajuostės, gausybė radijo ir televizijos įrašų. Atlikėjų koncertinių programų afišose matyti išskirtinis dėmesys lietuvių autorių kūrybai. Siekis propaguoti lietuvišką muziką skatino ne tik bendradarbiauti su kompozitoriais, bet ir nuolat rūpintis, kad akordeono muzikos repertuaras atsinaujintų, būtų aktualus, leistų atskleisti įvairias instrumento galimybes. Šio bendradarbiavimo rezultatai iškalbingi – E. Gabnys ir G. Savkovas buvo J. Tamulionio, F. Bajoro, V. Ločerio, V. Bagdono, V. Mikalausko, A. Klovos, V. Juozapaičio, ukrainiečių kompozitoriaus V. Zubickio originalių kūrinių akordeonui pirmieji atlikėjai ir redaktoriai.

Reikšmingi ansamblio laimėjimai tarptautiniuose akordeonistų konkursuose Italijoje ir Vokietijoje. Tarptautiniame Astoro Piazzollos konkurse muzikantai buvo apdovanoti specialiu prizu už geriausias šio garsaus argentiniečių kompozitoriaus kūrinių aranžuotes. Tarptautinį pripažinimą ir konkursinių apdovanojimų E. Gabnys pelnė grodamas Baltijos akordeonistų kvintete „Excelsior“. Pabrėžtina plati kvinteto koncertinė geografija – Lietuva, Vokietija, Suomija, Danija, Italija, Lenkija, Rusija, Baltarusija, Latvija, reikšmingas įrašų palikimas – trys kompaktinės plokšteles bei trys kvinteto muzikos DVD.

Profesorius Eduardas Gabnys – iškilus pedagogas, savo profesine patirtimi dalijęsis su daugiau kaip 100

mokinių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos ir Daugpilio universitetuose. E. Gabnio akordeono klasės absolventai yra daugelio tarptautinių konkursų laureatai, aktyvūs šalies muzikinio gyvenimo dalyviai, žymūs scenos atlikėjai ir savo darbui atsidavę mokytojai. Profesoriaus pedagoginė veikla sulaukė pripažinimo ir svetur: jis yra vedęs akordeono meistriškumo kursus Olandijoje, Serbijoje, Anglijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir kt.

Greta meninės ir pedagoginės veiklos svarbus buvo ir 18 m. trukęs vadybinis administracinis darbas: E. Gabnys ėjo LMTA studijų prorektoriaus, vėliau ir rektoriaus pareigas, daugelį metų buvo renkamas akademijos senato ir tarybos nariu, Lietuvos muzikų sąjungos tarybos nariu, yra tarptautinės aukštųjų mokyklų studijų programų akreditacijos ekspertas. Reikšmingas E. Gabnio indėlis steigiant Lietuvos akordeonistų asociaciją, vėliau būnant vienu iš šios organizacijos vadovų. Asociacijos iniciatyva Lietuvoje pradėti rengti tarptautiniai akordeonistų festivaliai, konkursai, meistriškumo kursai, ilgainiui tapę tradiciniais ir svariai Lietuvos muzikinę kultūrą turtinančiais renginiais.

Trumpą vasaros atokvėpio valandą paprašėme profesoriaus pasidalinti mintimis apie kūrybą, pedagogiką, ateities planus ir svajones.

– Profesoriau, jubiliejinė sukaktis visuomet paskatina stabtelėti ir apmąstyti nuveiktus darbus, reflektuoti išgyventus įvykius ir brangias akimirkas, o kartu vėl planuoti, panirti į naujas idėjas. Kokios mintys aplankė Jus šventei pasibaigus?

– Šventė praėjo, nuaidėjo, nenorėčiau jos labai sureikšminti. Ir vis dėlto jos laukiau, jai ruošiausi, žinoma, kartu su savo studentais ir absolventais.

Tradiciškai gyvenimą matuojame dešimtmečiais, kiekvienas jų yra reikšminga prabėgusio laiko atkarpa, kupina svarbių įvykių, galbūt tik mums svarbių... Kadangi dar jaučiuosi esantis įvykių sūkuryje, darbų ir rūpesčių turiu pakankamai, norėjau jubiliejų pažymėti kolegų ir bendraminčių rate, pakviesti juos į tokią mums svarbią erdvę – LMTA Didžiąją koncertų salę. Labai malonu išgirsti buvusius studentus, jau patyrusius atlikėjus, o greta jų talentingą jaunimą, dar studijuojantį akademijoje. Džiaugiausi, kad visi pakviestieji sutiko dalyvauti šventiniame koncerte. Susirinko didelis būrys mano buvusių mokinių, draugų, kolegų. Jubiliejaus šventė savaime nėra labai svarbus gyvenimo įvykis, nuoširdžiai taip manau. Daug svarbesnė gyvenimo dalis tarp švenčių, na, ir pasirengimas šventei. Nepaisant sudėtingos pandeminės situacijos ir įsisiūbavusių politinių audrų, šventė įvyko, ją pajautė mano studentai, draugai, šeima. Niekas nesusirgo, tai irgi labai svarbu. Na, o dabar jau atsirado laiko gilesniems pamąstymams apie (ne)padarytus darbus, artimiausius planus.

– Jūsų veiklos sritys labai įvairios –koncertai, pedagoginis darbas, vadyba. Ar galite išskirti vieną Jums pačią brangiausią sritį?

– Šiandien tai padaryti labai lengva. Veiklų liko nedaug, ir jos turi tendenciją mažėti, trauktis. Administracinio darbo apskritai nebeliko, o akordeoną, nors ir skaudančia širdimi, į rankas paimu vis rečiau. Ištikimas lieku tik studentams. Na, o per aktyviuosius penkis kūrybinio darbo dešimtmečius buvo visaip.

Po studijų Lietuvos ir Ukrainos akademijose geriausiai jausdavausi scenoje, joje teko pasirodyti šimtus

Eduardas Gabnys ir Genadijus Savkovas

kartų. Vėliau tvirčiau pradėjau jaustis pedagoginiame darbe. Bet ir šiandien galiu pasakyti, kad ne viską esu išmokęs. Akordeonas toks dinamiškas instrumentas, nuolatos besikeičiantis atlikimo galimybių ir repertuaro prasme, verčiantis nuolatos tobulėti, mokytis.

Kone 18 metų atiduota administraciniam darbui. Turbūt šis gyvenimo laikotarpis buvo pats intensyviausias. Meninė veikla tuo metu buvo ne tokia aktyvi, bet niekada nenutrūko, o kartais ir netikėtai išaugdavo. Jau dirbdamas akademijos rektorate pradėjau groti tarptautiniame Baltijos akordeonistų kvintete „Excelsior“, kurį sukūrėme su muzikantais iš Lietuvos, Latvijos ir Rusijos. Nors repeticijoms turėdavome labai mažai laiko, tačiau pasiekėme gerų rezultatų:

įrašėme keletą CD ir DVD, sėkmingai pasirodėme keliuose konkursuose, o koncertiniai maršrutai nusidriekė per visą Europą. Be to, buvo nemažai studentų, norinčių studijuoti mano klasėje. Taigi, viską suderinti buvo nelengva, bet stengdavausi kiek galėdamas neskriausti studentų. Ar visada tai pavykdavo, nesu visiškai tikras... Administracinis darbas gerokai slėgė, atimdavo ir laisvalaikį. Ir šiandien esu dėkingas kolegoms, kurie visados suprato mane, toleruodavo mano gastroles ir repeticijas. Juk atlikėjas negali pamiršti savo instrumento ir atidėti koncertus „geresniems“, „lengvesniems“ laikams. O kur dar veikla Lietuvos akordeonistų asociacijoje, kurios meno vadovas esu nuo įkūrimo pradžios 1989 m., Lietuvos muzikų sąjungoje, kurios tarybos nariu buvau kelias kadencijas. – Jei grįžtume į tolimuosius 1976 metus ir prisimintume akordeonų dueto gimimą – ar tai įvyko atsitiktinai, o gal buvo jaučiamas tokio žanro atlikėjų poreikis, kuris ir paskatino sukurti ansamblį?

– Akordeonų dueto gimimą lėmė begalinis noras groti, koncertuoti, ieškoti savo kelio. Baigę studijas LMTA su kolega Genadijumi Savkovu savęs klausėme: o kas toliau? Negi mums neprieinama didžioji scena, o visa jaunystė, paaukota mylimam instru -

mentui, tos nesuskaičiuojamos repeticijų valandos prabėgo veltui? Negalėjome su tuo susitaikyti. Reikėjo ką nors sugalvoti, nes niekas lengvos išeities nepasiūlė. Teko spręsti daugelį problemų, pradedant kokybiškų instrumentų įsigijimu ir baigiant originalaus akordeono repertuaro paieška.

O duetas gimė dėl studijų metais užsimezgusios draugystės. Juk dviese koncertuoti daug drąsiau ir smagiau. Beje, groti duetu mes pradėjome studijuodami prof. Aldonos Radvilaitės klasėje, ten patyrėme tikrą ansamblinio muzikavimo džiaugsmą. Vėliau, kai įgijome atlikimo patirties ir pajutome pasitikėjimą savo jėgomis, pradėjome dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, kūrėme naują akordeono repertuarą, išvykome studijuoti į Ukrainos nacionalinę akademiją. Su mūsų dueto, o ir kolegų sukurto akordeonistų kvinteto „Concertino“ gimimu Lietuvoje ėmė plačiau skambėti akordeono muzika, kūrėsi kameriniai ansambliai, drąsiau ėmė reikštis solistai, kompozitoriai pradėjo dažniau rašyti akordeonui. Tad tokia buvo mūsų kelio pradžia.

– Prašyčiau palyginti grojimo koncertiniu akordeonu tradicijas Lietuvoje Jūsų muzikinės karjeros pradžioje ir dabar.

Su studentais ir absolventais po 60- mečio koncerto

Po koncerto su LMTA studentėmis Austėja Adomaityte, Anželika Fiodorova ir Silvija Butkute

Meistriškumo pamokoje su Leonardu Lici (Gargždai, 2017 m.)

– Pradėjęs mokytis Panevėžio aukštesniojoje muzikos mokykloje neturėjau instrumento, tekdavo skolintis iš bendramokslių. Tačiau jau antrame kurse, 1969 m., kartu su savo dėstytoju šviesaus atminimo Petru Lukoševičiumi išsiruošėme į Maskvą pirkti tikro, kaip mums atrodė, koncertinio instrumento. Kelionė buvo sėkminga ir įsimintina. Suradę Maskvos pakraštyje vokiškų prekių parduotuvę „Leipcig“, abu nusipirkome po „Weltmeister supita“ – tuo metu garsiausios Sovietų Sąjungoje VDR firmos, iš kurios buvo įmanoma įsigyti instrumentų, akordeonus. Po skrydžio lėktuvu „TU-104“ dar ilgai spengė ausyse, bet džiaugsmas buvo neišpasakytas. Panevėžyje tik mes turėjome taip puikiai skambančius instrumentus... Tačiau jau po kelerių metų, studijuodamas LMTA, supratau, kad mano akordeonas toli gražu negali būti laikomas koncertiniu dėl pasenusios kairiosios klaviatūros sistemos. Groti tikrai koncertiniu instrumentu išmokau tik baigęs studijas akademijoje, atlikęs savo akordeono rekonstrukciją. Ir tik jau laisvoje Lietuvoje mums su Genadijumi atsirado galimybė įsigyti šiuolaikinius koncertinius instrumentus. Džiaugiuosi, kad mūsų studentai groja kokybiškais šiuolaikiniais akordeonais, daugiausia itališkais.

– O kaip keitėsi akordeono repertuaras? Kada įvyko lemtingas lūžis ir pradėti rašyti jam skirti kūriniai?

– Profesionalus akordeono repertuaras, kaip ir pats instrumentas, keičiasi nepaprastai dinamiškai. Pirmieji specialiai akordeonui skirti kūriniai Lietuvoje pasirodė praeito amžiaus viduryje, jų autoriai buvo B. Gorbulskis, V. Paketūras, V. Švedas, V. Bagdonas, V. Mikalauskas, V. Ločeris ir kiti. O lūžio tašku galima laikyti 8–9 dešimtmečius. Ypač reikšmingai šiuolaikinį akordeono repertuarą papildė kompozitorius J. Tamulionis, sukūręs visą seriją stambios formos opusų. Vakarų šalyse šis procesas prasidėjo gerokai anksčiau.

– Akordeono meno raidai Lietuvoje itin svarbios Jūsų pastangos propaguoti lietuvišką muziką. Nemenkas pluoštas mūsų autorių kūrinių skirtas būtent jūsų duetui. Kaip vykdavo kūrybinis bendra -

darbiavimas su kompozitoriais? Ar jis visuomet būdavo sklandus?

– Akordeono muzikos atlikėjai, tiek solistai, tiek kameriniai ansambliai, visais laikai spręsdavo originalaus repertuaro problemą. Nacionalinio repertuaro kūrimas visuomet aktualus, šiam tikslui pasiekti visų pirma reikalingos atlikėjų pastangos, dažniausiai jų iniciatyva gimsta nauji kūriniai. Ir tai dažniausiai vyksta glaudžiai bendradarbiaujant su kompozitoriais, norinčiais ir galinčiais rašyti akordeonui. Akordeonas – gana specifinis instrumentas, kompozitorius turi jį gerai pažinti. Išorinis panašumas su fortepijonu apgaulingas, daugiau bendrumo matyčiau su vargonais.

Turiu nemažą kūrybinio bendradarbiavimo su kompozitoriais praktiką. Kūrybinio kelio pradžioje teko nemažai dirbti su šviesaus atminimo kompozitoriumi Vladu Švedu, esu pirmasis jo Sonatos Nr. 1 akordeonui atlikėjas. Tai vienas pirmųjų lietuvių autorių stambios formos kūrinių šiam instrumentui. Sonatą įrašėme Lietuvos radijo fondams, taip pat ir į vinilinę autorinę V. Švedo kūrinių plokštelę. Teko įdėti daug energijos, kad kūrinys atsirastų, tačiau reikia pripažinti, jog kompozitoriui nepavyko visiškai perprasti akordeono specifikos. Nors meninių vaizdų, muzikinės kalbos novatoriškumo prasme (sonata parašyta 1975 m.) kūrinys gana brandus, daugelis faktūrinių sunkumų, nepakankamas instrumento skambėjimo, akustikos ypatybių pažinimas lėmė gana menką Sonatos populiarumą tiek tarp atlikėjų, tiek tarp klausytojų.

Reikia pasakyti, kad kompozitoriai atkreipė dėmesį į mūsų su Genadijumi ansamblį. Tikras kūrybinis bendradarbiavimas užsimezgė su V. Mikalausku, V. Bagdonu, J. Tamulioniu, V. Ločeriu, A. Klova, F. Latėnu, ukrainiečiu V. Zubickiu. Daugeliu atvejų mes inicijavome naujų kūrinių gimimą, kartu su autoriais sprendėme specifines, tik akordeonui būdingas, problemas, dažnai jautėmės, tarsi būtume kūrinio bendraautoriai... Mūsų iniciatyva atsirado stambūs kūriniai akordeonų duetui: J. Tamulionio

Koncertas dviem akordeonams, siuita „Reminiscencijos“ dviem smuikams ir dviem akordeonams, V. Mikalausko Baladė-fantazija, V. Bagdono akordeonui aranžuotų lietuvių liaudies dainų ciklas „Šalia kelio“ ir kt. Manyčiau, kad atlikėjų dalyvavimas, jų inspiracija yra labai svarbūs naujų kūrinių gimimo momentai, dažnai nulemiantys tolesnį jų gyvavimą.

– Kaip galėtumėte apibūdinti šiandien vykstantį lietuvių autorių ir atlikėjų kūrybinį bendradarbiavimą? Ar kompozitorių dėmesys akordeonui neslopsta?

– Reikia pasakyti, kad naujų kūrinių akordeonui solo ar su kitais instrumentais randasi nuolatos. Neretai akordeoną išgirstame ir su simfoniniu orkestru. Galbūt norėtųsi dažnesnių premjerinių koncertų, bet vis dėlto nauja muzika akordeonui skamba. Situacija nepasikeitė, atlikėjai ir toliau inspiruoja naujų kūrinių gimimą, bet tai yra gerai. Tai garantuoja kūri -

Kvintetas „Excelsior“ Sankt Peterburgo stotyje: Genadijus Savkovas, Vladimiras Ušakovas, Svetlana Stavickaja, Sergejus Lichačiovas ir Eduardas Gabnys

Po koncerto Buenos Airėse: Eduardas Gabnys, Antanas Smolskus, Genadijus Savkovas (apie 1997 m.)

niui tolesnį gyvenimą, neapsiribojant premjeriniu atlikimu. Išaugęs atlikimo lygis leidžia sulaukti žymiausių mūsų kompozitorių dėmesio, vis dažniau akordeonui parašo pripažinti muzikos grandai, jaunoji kompozitorių karta, ir studentai dažnai papildo akordeono repertuarą. Akordeonui rašo F. Bajoras, O. Balakauskas, A. Malcys ir kiti, jam kūrė šviesaus atminimo A. Šenderovas. Turiu paminėti ir atlikėjus, pakankamą dėmesį skiriančius šiuolaikinei muzikai. Visų pirma tai kolegos prof. Raimondas Sviackevičius, Agnė Dūkštaitė ir Tadas Motiečius, neseniai mus netikėtai palikęs Kazys Stonkus, mano klasėje studijavęs Laimonas Salijus, Raimonds Ungurs. Su pastaruoju mus sieja ypatingi ryšiai: prieš porą metų baigė mano akordeono klasę LMTA, domisi šiuolaikine muzika, bando jėgas kūryboje. Esu stebėjęs jaunojo kompozitoriaus naujų opusų gimimą iš labai arti, tad nuoširdžiai tikiu, kad Raimonds sukurs dar daug geros muzikos akordeonui.

– Žinome, kad ne vieną dešimtmetį tęsiasi Jūsų kūrybinė draugystė ir su kitų šalių kompozitoriais, akordeono muzikos atlikėjais. Ar galima sakyti, kad viskas, kas šiandien parašoma akordeonui, pasiekia ir mūsų atlikėjus bei klausytojus? Kokie autoriai sulaukia didžiausio atlikėjų dėmesio?

– Su kolegomis iš kitų šalių – kompozitoriais ir atlikėjais – mus sieja glaudūs ryšiai. Ir apskritai akordeono bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja visame pasaulyje. Mus jungia bendri renginiai – tarptautiniai konkursai, festivaliai, meistriškumo mokyklos, seminarai. Aktyviai dalyvaujame studentų ir dėstytojų mainų programose, būrelis mūsų akordeonistų studijuoja užsienio aukštosiose mokyklose. Žinoma, mus jungia ir šiuolaikinė muzika. Ypač jaučiame Vakarų Europos kūrėjų įtaką, nauja muzika mums labai svar-

bi tiek profesionaliosios akordeono mokyklos raidos, tiek nacionalinio repertuaro kūrimo prasme. Galiu drąsiai tvirtinti, kad mūsų studentai pajėgūs atlikti sudėtingiausius šiuolaikinių kūrėjų opusus. Norint dalyvauti tarptautiniuose akordeonistų konkursuose, būtina įvaldyti šiuolaikinę atlikimo kalbą.

Akordeonas – labai jaunas instrumentas, jam tik apie 200 metų, o šiuolaikiniai modernūs variantai buvo sukurti pirmoje XX a. pusėje, tad mūsų studentai ugdomi daugiausia remiantis XX–XXI a. muzikos tradicijomis. Akordeono repertuaro raida nepaprastai dinamiška, kiekvienas dešimtmetis, o gal ir penkmetis, atskleidžia naujus modernios akordeono muzikos klodus, išgirstame vis naujas kūrėjų pavardes. Ar ši moderni muzika populiari plačiame akordeono muzikos mėgėjų rate, yra kitas klausimas, jis suteikia erdvę diskusijoms. Šiandien kuriamą akordeono muziką galėtume suskirstyti bent į dvi kryptis. Profesionalioji akademinė, kamerinė muzika skirta labiau išprususiam klausytojui. Ryškesni tokios muzikos kūrėjai – P. Makkonenas, L. Berio, S. Mossenmarkas, A. Nordheimas, S. Gubaidulina, J. Ganzeris, B. Lorentzenas, V. Zubickis ir kiti. Na, o populiarioji muzika gali sudominti platesnį klausytojų ratą. Manau, kad abi šios kryptys mūsų šalyje turi savų gerbėjų.

Po karštų diskusijų prorektoriaus kabinete... Profesoriai Juozas Slankauskas, Valentas Leimontas, Algirdas Budrys, Algirdas Vyžintas, Eduardas Gabnys

Ansamblis „Excelsior“ tarptautiniame konkurse Castelfidardo mieste (Italija) 2003 m.

– Jūsų pastangomis šiuolaikinė akordeono muzika populiarinama ir tarptautiniuose festivaliuose, Lietuvoje rengiamuose nuo 1986 metų. Kaip kito festivalių programų turinys, atlikėjų geografija, publika?

– Akordeono festivalių reikšmė didžiulė. Manyčiau, kad pradėdami juos organizuoti dar sovietmečiu, 1986 m., suteikėme didelį impulsą Lietuvos akordeono meno raidai. Buvo labai svarbu suaktyvinti akordeono bendruomenę – atlikėjus, kompozitorius, klausytojus, suteikti jiems pasitikėjimo savo jėgomis. Tais pačiais 1986-aisiais su kolega prof. Ričardu Sviackevičiumi įkūrėme Lietuvos akordeonistų asociaciją, kuri remia įvairiausias šalies akordeonistų iniciatyvas. Pradžia buvo sunki, ypač nelengvai galėjome komunikuoti tarptautiniu lygmeniu. Pirmaisiais metais teko pasikliauti tik savo draugais, kolegomis iš Sovietų Sąjungos respublikų. Gerai, kad turėjome stiprių asmeninių ryšių didžiuosiuose akordeono, bajano centruose Maskvoje, tuomečiame Leningrade, Kijeve, Minske. Kolegos mielai atsiliepė, noriai dalyvaudavo festivalio koncertuose Vilniuje. Deja, anuo metu buvo įmanoma tik viena geografinė kryptis.

Mūsų jaunieji akordeonistai, studentai ir mokiniai, akordeono muzikos fanai gausiai lankydavosi koncertuose, šie vykdavo perpildytose salėse. Šalies atlikėjai naudodavosi galimybe pagroti svarbiausiose muzikos scenose – Filharmonijoje, Menininkų rūmuose (dabar – Prezi -

Su jaunaisiais akordeonistais Dainų šventėje Rokiškyje (apie 1990 m.)

Ansamblis „Excelsior“ po koncerto Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje

Su kolega prof. Ričardu Sviackevičiumi

Tarptautinio konkurso žiuri: Kimo Matilla, Zita Abromavičiūtė, Eduardas Gabnys

dentūra), Muzikos akademijoje. Nuo pirmųjų festivalių koncertų pastebėjome akivaizdų susidomėjimą akordeono menu, šalies muzikinio ugdymo institucijose daugėjo norinčių mokytis groti akordeonu. Galiu drąsiai teigti, kad per renginio gyvavimo laikotarpį užauginome kelias atlikėjų ir akordeono muzikos fanų kartas, Vilniaus festivaliuose lankosi žymiausios akordeono pasaulio žvaigždės. Tad tikslas pasiektas.

Mūsų festivalis nuėjo ilgą kelią, įvyko didžiuliai kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai. Šį lapkritį organizuojame jau 20-ąjį festivalį, pažadėjo dalyvauti atlikėjai iš keleto šalių. Festivalio metu bus rengiami metodiniai seminarai, meistriškumo pamokos, vyks teminiai koncertai, vieną jų skirsime ukrainiečių kompozitorių kūriniams. Skambės daug modernios muzikos, bet girdėsime ir džiazo improvizacijų, nuotaikingų varjetė melodijų.

– Nuolat dirbate su jaunimu, tad įdomu paklausti, kaip šiuolaikinę muziką vertina studentai – būsimi atlikėjai ir pedagogai. Gal jiems vis dėlto mielesni akordeonui pritaikyti Mozarto ar Chopino kūriniai?

– Dirbdami su jaunimu stengiamės formuoti jų meninį skonį, plačias estetines pažiūras. Akordeono meno specifika iš atlikėjo reikalauja tam ti -

kro universalumo, sunku numatyti, kokius iššūkius būsimam absolventui kels jo darbo vieta. Ir apskritai, kokia ji galėtų būti? Ar mūsų auklėtiniai bus pajėgūs patys susikurti darbo vietą? Siekiame, kad studijų laikotarpį studentai išnaudotų kūrybingai. Jų skoniai ir pomėgiai yra įvairūs, ir tai gerai.

Visokeriopai skatiname studentų savarankiškumą pasirenkant atlikimo stilistikos kryptį. Būtina įgyti įgūdžius atliekant Baroko muziką,

J. S. Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ sąsiuviniai yra mūsų kasdienė duona. Tačiau visiems privaloma išbandyti save ir XXI amžiaus muzikoje, parašytoje sudėtinga, moderniausia kalba. O kur dar pramoginė muzika? Ir jos reikia paragauti – toks universalus mūsų instrumentas. Na, o Jūsų paminėti Mozartas ir Chopinas – tik išskirtiniais atvejais ir labai atsargiai, iš tolo... Šiuos pasaulinės muzikos grandus daugelis mūsų studentų interpretuoja grodami fortepijonu, ir kartais visai neblogai.

– Kaip manote, kuo studentui vertinga pažintis su šiuolaikinių autorių akademine kūryba akordeonui? Ko naujo išmokstama?

– Interpretuodami šiuolaikinę muziką studentai neretai iš naujo atranda savo instrumentą. Tiksliau sakant, susipažįsta su naujomis išraiškos priemonėmis, kurios dažnai leidžia peržengti įprasto, tradicinio atlikimo ribas. Turiu galvoje įvairius mechaninius triukšmus, pastuksenimus ir pan. Atonalios muzikos interpretacija lavina atlikėjo klausą, perrikiuoja jo muzikinį mąstymą. Be to, šiuolaikinės muzikos interpretacija atveria akordeonistams plačias kamerinio muzikavimo galimybes, skatina kurti įvairių instrumentų sudėčių ansamblius, ieškoti aktualaus repertuaro. Šiais tarpdisciplininio meno laikais labai svarbu pažadinti studentų inici -

LMTA rektoriaus inauguracijos iškilmės, 2005 m.

Koncerte su dukra Giedre

atyvą, skatinti naujos modernios muzikos atsiradimą.

– Jūsų akordeono klasę baigė būrys studentų, šiandien savo menine veikla garsinančių Lietuvą ir pasaulį ar kantriai ugdančių naujas akordeonistų kartas šalies ir užsienio muzikinio ugdymo įstaigose. Su kiekvienu jų nuo studijų laikų iki dabar puoselėjate labai glaudžius ir draugiškus ryšius. Kuo ši draugystė svarbi ir prasminga Jums pačiam?

– Su visais savo mokiniais stengiuosi palaikyti nuolatinius ryšius. Daugiausia jų darbuojasi pedagoginiame bare. Reikia pripažinti, kad retam absolventui pavyksta išvengti pedagoginio darbo, bet tai natūralu. Nuolatos bendraujame konkursuose, seminaruose, festivaliuose. Labai malonu stebėti buvusių mokinių darbą, ypač kada jiems gerai sekasi. O tokių buvusių mano mokinių, kurie tapo gerais pedagogais, yra nemažai. Kartais tenka pagelbėti mokytojams, ruošiantiems savo mokinius konkursams, festivaliams. Toks bendradarbiavimas labai malonus. Būrelis LMTA studentų jau yra parengti buvusių mano studentų – greitai sukasi gyvenimo ratas, bet jis labai prasmingas, labai mielas. Ypač malonu stebėti tuos buvusius mokinius, kurie nenuleidžia rankų, nepadeda savo mylimo instrumento į spintą, o toliau eina pasirinktu keliu, patirdami visus atlikėjo veiklos džiaugsmus ir sunkumus. Taip norėtųsi, kad jų būtų kuo daugiau. Deja, atlikėjo duona ne visiems įkandama.

– Šiandieninio muzikinio ugdymo erdvėje itin daug diskutuojama apie pozityvų mokytojo ir mokinio santykį, darantį įtaką ugdytinio motyvacijai muzikuoti, lemiantį pasiekimus, profesinės karjeros sėkmę. Kokia Jūsų patirtis? Kaip pedagogui tinkamai balansuoti tarp ugdymo programų reikalavimų, reiklumo ir noro kurti draugišką tarpusavio ryšį?

– Manau, kad mokytojas draugas yra labai svarbi ir pageidautina samprata. Ypač tai svarbu jautrioje meninėje aplinkoje. Žinoma, išvengti formalių programinių reikalavimų neįmanoma, o ir neverta. Tačiau būtina rasti kelią į kiekvieno mokinio širdį, bent jau į daugelio. Tai be galo sunkus uždavinys. Mokytojo ir mokinio santykis, bendravimas klasėje

turėtų būti artimas, kaip ir šeimoje. Šito reikia siekti. Kiekvienas mokinys – atskiras pasaulis ir į jį būtina rasti kelią. Mokytojas turi gebėti įteigti mokiniui meilę muzikai, tai svarbiausia. Daug svarbiau nei nuolatine prievarta versti įvykdyti visas namų užduotis ir kitus formalius reikalavimus. Labai svarbu išugdyti mokinio pasitikėjimą savo jėgomis, padėti jam pajusti muzikavimo džiaugsmą, na, ir motyvuoti sunkiam darbui. Bet tai nuolatinė mokytojų ir edukologų diskusijų tema...

– Nemažai metų atidavėte administraciniam darbui, ėjote LMTA prorektoriaus, rektoriaus pareigas. Ką reikšminga, Jūsų nuomone, pavyko nuveikti?

– Kodėl ėmiausi šios sudėtingos veiklos, net ir šiandien sunku atsakyti, nors jau prabėgo daugiau kaip 10 metų, kai neinu jokių pareigų LMTA administracijoje. Tada buvau gana jaunas, 42 metų, ištroškęs naujų iššūkių. Galbūt norėjosi išbandyti save visiškai naujoje aplinkoje, nes iki tol vadybinės patirties turėjau nedaug – Liaudies instrumentų katedroje vadovavau akordeonistų sekcijai, ėjau Lietuvos akordeonistų asociacijos meno vadovo pareigas, prisidėdavau prie akordeono festivalių, metodinių seminarų organizavimo. LMTA rektorius prof. Juozas Antanavičius tikriausiai pastebėjo mano kuklias veiklas ir pasiūlė studijų prorektoriaus pareigas. Prisipažinsiu, man tai buvo netikėta, apsisprendžiau nelengvai. Šiandien nesigailiu tuomet žengęs tokį atsakingą žingsnį. Laikotarpis, kurį praleidau dirbdamas rektorate, buvo nepaprastai sudėtingas, kupinas naujų ieškojimų ir patirčių, jis iš esmės pakeitė mano asmeninį ir viešąjį gyvenimą. Ar nesigailiu? Tikrai ne.

Atsakyti į antrą Jūsų klausimo dalį dar sunkiau. Gyvenimas parodys, kurie atlikti darbai turėjo didesnę svarbą. O spręstinų problemų ir uždavinių netrūko. Pakanka pasakyti, kad mano administracinio darbo laikotarpis (1994–2012 m.) sutapo su šalyje vykdoma aukštojo mokslo reforma. Prisimenu jį kaip išskirtinės įtampos, nuolatinių pokyčių metą. Aukštojo mokslo studijos buvo reor -

ganizuotos į universitetines ir neuniversitetines. LMTA teko persitvarkyti pagal naujus universitetinių studijų reikalavimus, nueiti sudėtingą bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijų programų akreditavimo kelią. Reikėjo pakeisti akademijos bendruomenės, įskaitant ir mus, vadovus, tradicines, gal kiek inertines nuostatas, kad negalima ardyti per ilgus metus nusistovėjusios tvarkos. O juk prisimename, kad ta tvarka buvo tiesiogiai priklausoma nuo sovietinės aukštojo mokslo sistemos, buvo jos dalis.

Studijų reorganizavimo procesas judėjo lėtai, tačiau kryptingai, tikslas sėkmingai buvo pasiektas ir LMTA integruota į Europos aukštojo mokslo erdvę. Ypač didelių pastangų reikalavo akademijos finansavimo klausimai. Už kiekvienų metų biudžetą tekdavo rimtai pakovoti konkuruojant su kolegomis iš kitų universitetų. Deja, ir šiandien menų studijos šalyje finansuojamos nepakankamai. Reikėjo atlaikyti aukštojo mokslo reformatorių pastangas „optimizuoti“ Lietuvos universitetų skaičių. Būdama viena mažiausių aukštųjų mokyklų, LMTA nuolat jautė pavojų, turėjo dėti daug pastangų norėdama išlikti savarankiška mokykla.

– Pabaigoje – tradicinis klausima apie naujus kūrybinius planus, idėjas, svajones.

– Toks klausimas gal pernelyg „sunkiasvoris“ įvertinant dabartinę mano situaciją. Darbų sumažėjo, gyvenimo tempas tapo lėtesnis. Galbūt ne Lento , bet greičiausiai Andante Tikrai nenuobodžiauju ir turiu pakankamai darbų. Manęs laukia studentai LMTA, darbuojuosi Daugpilio universitete. Ir šį akademinį sezoną ketiname dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Nemažai laiko tenka skirti darbui įvairių konkursų žiuri. Dar esu reikalingas Lietuvos akordeonistų asociacijai, dalyvauju jos renginiuose. Džiaugiuosi, kad pagaliau daugiau laiko galiu skirti laisvalaikiui ir sportui. n

Visada gėrio pusėje

Profesorei Silvijai Sondeckienei – 80

MELNIKAS

Kiekvienas eina savo gyvenimo keliu. Jame neįmanoma išvengti istorijos kataklizmų, jie nulemti likimo, tačiau pats žmogus nusprendžia, kurią pusę – gėrio ar blogio – rinktis, vadovautis sąžine ar rūpintis vien savo interesais ir taikstytis su blogybėmis.

Silvija Narūnaitė gimė 1942 m. Kaune. Tai buvo blogio metas – vyko Antrasis pasaulinis karas, masinės žydų žudynės. Mergaitė šito atsimin -

ti negalėjo – buvo per maža. Bet jos tėvai nepamiršo. Silvijos mamytė po karo dirbo vaikų namuose, globojo be tėvų likusius žydų vaikus. Jų istorijas Silvija žinojo, tie pasakojimai liko visam gyvenimui.

Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo teroras, trėmimai. Silvijos tėvas, Lietuvos kariuomenės karininkas, atsidūrė pavojuje. Suvokdamas, kuo tai gresia artimiesiems, jis žengė drastišką žingsnį – išsiskyrė su žmona. Apie save negalvojo, tikėjosi, kad taip gal išsaugos šeimą. Žmoną ir dukterį išgelbėjo, bet pats, kurį laiką slapstęsis, buvo pagautas ir ištremtas

į Sibirą. Žmonai spėjo pasakyti: „Silvutei reikia mokytis muzikos. Muzikuodama užsidirbs duonos kąsnį, ramiai gyvens, svarbiausia, kalbėti nereiks.“ 1 Šie tėvo žodžiai tarsi nubrėžė gyvenimo kelią, apsaugojo nuo saugumo pinklių ir kitokių sovietmečio pavojų.

Silvijos mama buvo meniškos natūros žmogus, turėjo daug pažinčių meno pasaulyje. Ji žinojo, kad norint tapti muziku, reikia gabumų, darbštumo, taip pat gerų mokytojų, kurie nukreips, patars, bus pavyzdžiu. Tuo vadovaudamasi ji su dukra persikėlė iš Kauno į Vilnių. Silvija įstojo į muzikos mokyklą, kuriai vėliau buvo suteikt i ir M. K. Čiurlionio, ir nacionalinės mokyklos vardai. Tačiau jau ir tuomet, kai mokykla dar netu -

Leonidas

1 Pokalbis su Silvija Sondeckiene, 2022 10 11. Autoriaus archyvas.

Silvija Sondeckienė prisimena

rėjo ne tik tokio statuso, bet ir savo namų (glaudėsi tuometėje Lietuvos konservatorijoje), ji buvo ir nacionalinė, ir pati geriausia, nes ten karaliavo muzika ir gėris.

Silvija ėmė mokytis griežti violončele. Jos mokytojai tikrai buvo geriausi. Levas Seidelis, kuris dar XX a. pradžioje baigė Sankt Peterburgo konservatoriją pas prancūzą Louis Abbiate, išmokė ne tik grojimo technikos, bet ir meilės muzikai. Baigusi mokyklą ir įstojusi į Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Silvija dvejus metus buvo profesoriaus Povilo Berkavičiaus studentė. Šis mokytojas taip pat turėjo kuo pasidalyti su studentais –atlikimo patirties jis sėmėsi ir Peterburge pas tą patį Abbiate, ir Leipcige pas legendinį Julių Klengelį, į muzikinę sceną išleidusį geriausius XX a. pradžios violončelininkus. Netrukus mergina atsidūrė apskritai pas geriausią iš geriausiųjų – Mstislavą Rostropovičių, neprilygstamą XX a. muziką. Ketverius metus ji lankė profesoriaus klasę Maskvos konservatorijoje, studijas baigė su pagyrimu. Kiekvienas iš mokytojų davė ką nors ypatinga, o Silvija gebėjo susieti tas patirtis, surado savo individualų braižą.

Retai kam likimas duoda tiek daug, bet Silvija buvo to verta – ją gyrė mokytojai, ja žavėjosi kolegos ir klausytojai. Jai dar besimokant mokykloje, Amerikos smuikininkas Isaakas Sternas, viena ryškiausių XX a. žvaigždžių, 1960 m. apsilankęs Vilniuje ir ištaikęs progą susipažinti su tuometės Meno mokyklos auklėtinių pasiekimais, susižavėjo Silvijos atliekamu Saint-Saënso Koncertu violončelei ir padovanojo jai savo nuotrauką su užrašu: „Silvijai Narūnaitei – nuostabiam talentui. Aš tikiu, kad

kaip muzikė Jūs turėsite daug laimingų dienų.“ 2

Ne mažiau įspūdingi buvo ir Rostropovičiaus Silvijai Sondeckienei skirti žodžiai: „Dar studijų metais dėl talento ir darbštumo ji iškilo iki žymiausių savo kartos violončelininkų. Vėliau stebėjau jos augimą ir kaip muzikės, ir kaip pedagogės. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai. Girdėjau jos mokinius ir manau, kad jos pedagoginės veiklos rezultatai yra išskirtiniai.“ 3

Tokių dviejų muzikų įvertinimai galėjo atverti Silvijai geriausias pasaulio koncertų sales. Tačiau ji gyveno Sovietų Sąjungoje – šalyje, atsiskyrusioje nuo viso likusio pasaulio, todėl ir solinės karjeros keliai jai buvo užginti. Tačiau vis vien pasiekė savo – su Lietuvos kameriniu orkestru užkariavo muzikinį pasaulį. Tiesa, prieš

2 Silvijos Sondeckienės asmeninis archyvas.

3 Ten pat.

tai atidavė daug laiko ir jėgų padėdama kurti šį orkestrą.

1960 m. Silvija, dar mokinukė, atėjo į pirmąją būsimo Lietuvos kamerinio orkestro repeticiją. Saulius Sondeckis ją pakvietė į kolektyvą, kurio dar nebuvo, bet ji nė akimirkos nedvejojo. Buvo viena jauniausių orkestro narių, tačiau jauniausias nereiškia prasčiausias. Priešingai, Silvija jau penkerius metus buvo griežusi Sondeckio vadovaujamame Meno mokyklos orkestre, vadinasi, buvo įsisavinusi tai, ką jos vyresniems kolegoms dar reikėjo išmokti. Ji visam gyvenimui liko šiame orkestre – griežė jame studijuodama Vilniaus konservatorijoje, griežė baigusi Maskvos konservatoriją, griežė ir tapusi Lietuvos konservatorijos profesore. Harmoningai derino koncertinę ir pedagoginę veiklą – buvo orkestro violončelių grupės koncertmeisterė, o per koncertus scenoje šalia sėdėdavo jos buvę mokiniai. Orkestro šlovė jau griaudėjo pasaulyje. 1967 m. Silvija ištekėjo už Sauliaus Sondeckio. Jie labai tiko vienas kitam: vadovavosi tomis pačiomis vertybėmis, palaikė, suprato vienas kitą. Silvija buvo ramstis vyrui. Ji sake: „Mačiau, kaip mano studijų draugai Maskvos konservatorijoje, jau tuomet tapę pasaulinio garso žvaigždėmis, nesugebėdavo išsaugoti santuokos. Vienoje šeimoje dviem žvaigždėms

Yehudi Menuhinas, Silvija Sondeckienė ir Saulius Sondeckis

Smagaus juoko kelia Mstislavo Rostropovičiaus vyno rūsyje pozicionuojamas tuometinio TSRS vadovo Leonido Brežnevo šaržas

ankšta, sunku sugyventi. Kuris nors vienas turi užleisti vietą kitam. Žinojau, kokio talento yra Saulius, nenorėjau su juo varžytis. Nusprendžiau viskuo jam padėti, kad kiltų vis aukštyn. Kai jam sušlubavo sveikata, pasitraukiau iš orkestro, kad daugiau laiko skirčiau jam, galėčiau jį lydėti nesibaigiančiose gastrolėse po visą pasaulį. Mes gražiai su juo sugyvenome.“4

Sondeckių sūnūs Paulius ir Vytautas – puikūs muzikantai, vienas išgarsėjo Austrijoje, kitas Vokietijoje ir Prancūzijoje, koncertuoja ir visame pasaulyje. Tėvams džiaugsmas turėti tokius vaikus. Saulius Sondeckis sūnums buvo didis pavyzdys, Silvija Sondeckienė – šilumos ir meilės šaltinis.

Saulius Sondeckis mirė 2016 m.. Paskutiniais metais Maestro sunkiai sirgo, ir Silvija darė viską, ką galėjo, kad palengvintų jo būseną. Jam išėjus, gyvenimas tarsi sustojo... Tai buvo didelis smūgis Silvijai. Deja, ne paskutinis.

Praėjus trejiems metams, Maestro Saulius Sondeckis buvo apkaltintas, neva sovietmečiu bendradarbiavo su KGB. Sondeckiui esant gyvam tokių kaltinimų niekas nekėlė – turbūt bijota jo atsako. Po mirties buvo paviešintas KGB dokumentas, dingęs sugriuvus sovietų valdžiai, vėliau vėl atsiradęs. Akcentuotos trys pavardės: kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir Saulius Sondeckio.

Trys anapilin išėję iškilūs Lietuvos žmonės atsidūrė ne savo vietoje – jų vardai buvo įkelti į dokumentą akivaizdžiai prieštaraujant bendram jo kontekstui, „suguldyti“ į likusius tuščius puslapius be jokio ryšio su ankstesne (originalia) medžiaga, nepaisant bendros leksikos ir duomenų pristatymo logikos, pažeidžiant tekste griežtai prisilaikomos chronologinės sekos, šią naują medžiagą įrašant netvarkingai, su klaidomis. Jau vien vizualus prierašų vaizdas kėlė abejonių, ar tai ne klastotė. Tačiau užuot išsiaiškinus nuo originalių tekstų aiškiai besiskiriančių prierašų 4 Pokalbis su Silvija Sondeckiene, 2022 10 11. Autoriaus archyvas.

kilmę ir autorystę, jie buvo paskleisti per visą Lietuvą. Į skandalingą žinią sureaguota žaibiškai, bet visai ne taip, kaip, matyt, buvo sumanyta akcijos rengėjų – kilo protesto banga, visuomenė pasipiktino, atsisakė pripažinti niekuo neparemtus gandus.

Lietuvos Respublikos įstatymai aiškiai reglamentuoja procedūrą, kuria remiantis nustatomi bendradarbiavimo su sovietiniu saugumu faktai. Teisė spręsti patikėta tarpžinybinei Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSSR specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisijai. Sondeckio šeima kreipėsi į šią komisiją ir paprašė išnagrinėti iškeltus kaltinimus. Komisija atliko tyrimą ir konstatavo, jog „negali pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai Saulius Sondeckis ir Donatas Banionis slapta bendradarbiavo su KGB.“ 5

Atrodytų, viskas aišku – teisinė institucija atmetė kaltinimą, tiesa nugalėjo. Deja, Silvijai Sondeckienei nepalengvėjo – patirta trauma niekur nedingo, įžeidžiantys žodžiai liko. Tokia blogio galia – įgelti iš pasalų, kur skaudžiau.

Silvija Sondeckienė yra gėrio pusėje. Ranka rankon ji ėjo gyvenimo keliu su Sauliumi Sondeckiu, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, garsino Lietuvos vardą pasaulyje. Jos mokiniai ir jos vaikai tęsia pradėtus darbus – atstovauja Lietuvos menui, gražina savo šalį.

Dora, grožis, džiaugsmas, gėris –šios vertybės įprasmino Silvijos Sondeckienės gyvenimą. Esame dėkingi jai už tai. Švęsdami jos gražią sukaktį, linkime sveikatos, ištvermės, laimės.

Ilgiausių metų! n

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Violončelė – didelis instrumentas. Nugulęs į saugų dar didesnį futliarą – visas kalnas. Tačiau kai jį nešasi violončelininkas Valentinas Kaplūnas, jis tarsi tampa kūno dalimi, suauga su juo ir tada net nepastebi gabaritų. Ir taip susitinkame jau 60 metų. Dabar vainikuojamas aštuntas violončelininko dešimtmetis.

„Amžius yra reliatyvus dalykas. Jei toliau dirbi ir suvoki tave supančio pasaulio grožį, supranti, kad sukakę metai nebūtinai reiškia senėjimą. Bent jau ne įprasta prasme. Išvengti senėjimo padeda darbas!“ – yra sakęs didysis muzikas, violončelininkas Pablo Casalsas.

Valentiną Kaplūną sutinku gatvėje keistai neskubantį. Kas atsitiko, nebedirbi? Pasirodo, energijos kupinas ilgametis Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos pedagogas neteko mokinių, kuriuos dar reikėjo išleisti į gyvenimą. Administracija mokytojui uždarė duris, o bebaigiantys mokyklą tik bręstantys muzikantai liko tarsi našlaičiai. Ir vėl atsigręžiu į beveik iki šimto metų su mokiniais dirbusį Casalsą. „Daug ką jaučiu intensyviau nei bet kada anksčiau, ir man gyvenimas darosi vis žavesnis. Aš negaliu svajoti apie išėjimą į pensiją. Nei dabar, nei kada nors. Išeiti į pensiją? Žodis man svetimas, o mintis nesuvokiama. <...> Mano darbas yra mano gyvenimas. „Išeiti į pensiją“ man reiškia pradėti mirti. Darbas ir domėjimasis vertingais dalykais yra geriausias vaistas nuo amžiaus. Kiekvieną dieną aš atgimstu iš naujo“, – rašė P. Casalsas, o Lietuvoje jo mintims pritaria ne vienas pedagogo darbą priverstas palikti profesorius, dėstytojas. Diskriminacija pagal amžių vis dėlto galioja, atsidūstu. Tačiau užveriantieji duris tikriausiai net nežino Casalso pavardės...

5 Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSSR spe cialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo komisijos 2018 05 14 išvada Nr. 97 4. Sondeckių šeimos archyvas.

Vis dėlto V. Kaplūnas gyvenimo spalvas geba atrasti tarsi iš naujo. Štai jis veda meistriškumo pamoką: įvairiais klausimais gali patarti, pateikti daug naudingų pavyzdžių, atmintyje sukauptų iš skaitytų knygų, susiti -

Patirti džiaugsmą muzikuojant

kimų su puikiais muzikais. Pirmos minimos pavardės susijusios su Fledžinskų šeima. Kiek jie turėjo išminties ir kokia degė meile muzikai! Vakarais konservatorijos antrojo aukšto koridoriuje ar klasėje būdavo galima rasti profesorių Jurgį besikalbantį su studentais – apie girdėtus koncertus, muzikos įrašus, apie Lietuvos kvarteto gastroles Tolimuosiuose Rytuose ar tarptautinių konkursų ypatumus, apie tolimų kalnų grožį ir slidinėjimo

Valentinas Kaplūnas

Fortepijojinis trio „Musica camerata Baltica“: Leonidas Melnikas, Valentinas Kaplūnas ir Borisas Traubas

Koncertas Mažojoje baroko salėje (iš kairės) vargonininkė Virginija Survilaitė, Valentinas Kaplūnas ir dainininkė Aldona Vilčinskaitė-Kiselienė

malonumus. Tereikėdavo užkalbinti profesorių Saulių Sondeckį, ir galėdavai valandą praleisti su juo diskutuodamas apie muziką ir muzikantus. Ilgaamžis Valentino tėvas ragindavo valandėlę kitą skirti šachmatams –protui pamankštinti. Rinkdavo įvairiausioje spaudoje pasitaikančius straipsnelius, kurie „gali būti naudingi paskaityti“ sūnui.

Konservatorijoje susibūrę Fledžinsko, Kornelijos Kalinauskaitės, Eugenijaus Paulausko įkvėpti vienminčiai studentai kūrė kvartetą. Tai buvo Vilniaus kvarteto pradmenys. Jo iniciatoriai Petras Kunca, Donatas Katkus pakvietė ir Valentiną, juolab kad jį rekomendavo ir Fledžinskas. Pasirinkus kitus muzikantus, Kaplūnas liko šone. Sakyčiau, gaila.

Baigusius konservatoriją vyrus tais laikais imdavo į sovietinę armiją. Tarnavo ir Kaplūnas. Vilniuje muzikantus priglobdavo Šiaurės miestelyje veikusio orkestro vadovas Manžuchas, tačiau Valentino į orkestrą nesisekė paskirti, tad teko kurį laiką pabūti neklaužadų būrio auklėtoju. Sunku greta vulgarių keikūnų įsivaizduoti inteligentišką, ramų, mėgstantį logiškai išaiškinti situaciją viršininką! Kartą mato, kaip jo „auklėjamieji“ smaginasi į tvorą mėtydami didelius peilius. Bandė sutramdyti, moralizuoti. Tačiau sulaukė tik patyčių. Galop ramiai pasakė: tai kad

mėtyti nemokat! Neklaužados sukluso. Nesitikėdami atsako šūkaliojo: tai parodyk kaip. Ne itin galingo kūno Valentinas ramiai paėmė didžiulį peilį, neskubėdamas pasiruošė ir susikaupęs sviedė. Ore nubrėžęs keistą trajektoriją, jis tiksliai įsmigo į tvorą. „Auklėtiniai“ net žagtelėjo. „Tai buvo didžiausias gyvenimo pasiekimas. Aš tapau neabejotinu autoritetu, lyderiu, kurio bet kokia pastaba šiai kompanijai būdavo šventa“, – pasakojo Kaplūnas. Mokėjo jis visokių berniukiškų žaidimėlių – juk vaikystė prabėgo Kijevo kiemuose...

Geri muzikantai nesimėtydavo, tad V. Kaplūną pakvietė groti prof. S. Sondeckis. Ilgalaikė etatinė darbo vieta Juozo Domarko pastangomis atsirado Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre. Valentinas pradėjo gilintis į koncertmeisterio pareigas. Ramus, nesiblaškantis, gerai išmanantis muziką, gebantis taikiai bendrauti su įvairių kartų muzikantais ir iškiliais dirigentais.

Tai buvo dešimtmečiai, kai į Lietuvą kaip Europos prieangį Maskvoje esanti koncertinė organizacija „Goskoncert“ siųsdavo užsieniečius dirigentus. Žinojo, kad bus kultūringai priimti, turės reikiamas sąlygas gyventi ir repetuoti. Dirigentai, solistai atvažiuodavo ne tik uždarbiauti, jiems būdavo įdomu giliau pažvelgti į tą sovietinę periferiją. „Valstybinės

filharmonijos simfoniniam orkestrui dirigavo visi garsiausi Sovietų Sąjungos dirigentai, taip pat menininkai iš Vokietijos, Prancūzijos, Britanijos, Italijos. Programos būdavo įdomios, mes daug sužinodavome apie interpretacijos meną. Orkestras brendo. Atsimenu Pietro Argento, Wernerį Müllerį ir kitus dirigentus. Ne juokai man, jaunam, buvo pagroti Johanneso Brahmso Antrojo koncerto violončelės solo. Daug metų bendradarbiavome su iškiliuoju violončelininku ir dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi, kuriam pasakiau, kad pirmą kartą jį išgirdau 1957-aisiais. O, sako, koks senas tu mano draugas! Taip į mane ir kreipdavosi: „Labas, senasis drauge.“

Kaplūnas atmena nutikimą, liudijantį jo profesionalumą, pasitikėjimą. Vysbadene J. Domarkas su orkestru turėjo akompanuoti M. Rostropovičiui, grosiančiam Camille´io Saint-Saënso Koncertą violončelei. Tačiau Rostropovičius negalėjo atvykti į repeticiją su orkestru! Ką daryti? Domarkas greitai susiorientavo ir paprašė Kaplūną per repeticijas pabūti solistu. Aišku, koncertą jis mokėjo, išmanė Rostropovičiaus interpretacijos ypatumus. Repetavo visą savaitę, išmoko ir Domarkas, ir orkestras. Po koncerto Rostropovičius buvo nustebęs: po vienos repeticijos taip visi susigroję? „Maestro, aš visą savaitę jus vaizdavau!“ – paaiškino Valentinas. Kartu nusifotografavo, nuotrauka su Rostropovičiumi Kaplūnui iki šiol brangi.

Rostropovičius orkestre buvo mėgstamas. Kol kuri nors grupė žymėdavosi naujus artikuliacijos ženklus, maestro kitus orkestrantus linksmindavo anekdotais. „Girdėjome ir ilgam įstrigusių patarimų. Domarkas klausia: kiek laikyti fermatą? Maestro sako: žiūrėk į mano stryką, kai jis baigsis, baigsis ir fermata. Kaip protingai patarta. Negi aiškinsi žmogui apie akustiką, muzikos ypatumus ir kt.? Labai gerbė muzikantų bendriją. Kartą diriguodamas „Romeo ir Džuljetą“ piktokai šaukia: kodėl negroja trombonai? Šie sako: mums neparašyta. Nubėgo patikrinti. Tikrai, partijos buvo kitos redakcijos ir trombonai neturėjo groti. Maestro atsiprašė. Negirdėtas dalykas: DIRIGENTAS

Valentinas Kaplūnas ir Veronika Vitaitė

atsiprašė!“ – prisimena V. Kaplūnas. Gyvenimas spalvingas, o Valentino atmintis puiki, ilgai gali pasakoti. Kiek koncertų pagrota! Su orkestru pritardavo ne tik svetimiems solistams, bet bendramoksliams Maskvos, Sankt Peterburgo konservatorijų absolventams. Atmena dažniausiai grojusią pianistę Aleksandrą Juozapėnaitę, smuikininkę Audronę Vainiūnaitę. Koncertuose pasirodydavo pianistas Jurgis Bialobžeskis, Povilas Stravinskas, klarnetininkas Algirdas Budrys.

Su ne vienu iš jų V. Kaplūnas grodavo ir kamerinę muziką. Nemažai koncertuodavo trise – su Stravinsku ir Budriu. Netradicinis buvo ansamblis su arfininke Sigizmunda Sabalyte, sukaupė nemažą duetų arfai ir violončelei repertuarą. Daug griežė su vargonininkėmis, dainininkėmis Baroko salėje, Arkikatedroje, Šv. Jonų bažnyčioje.

Daugybė Lietuvos filharmonijos Vaikų ir jaunimo skyriaus rengtų nesudėtingų edukacinių programų grota visoje Lietuvoje. Kartą P. Čaikovskio „Rudens dainą“ į šaltą kaimo kultūrnamio salikę sunkvežimiu atvežtiems veltiniuotiems vaikams teko griežti be akompanimento – net išklerusio pianino nebuvo. Tačiau vaikai ilgesingos violončelės melodijos klausėsi lyg užburti...

Aspirantūrą Maskvoje V. Kaplūnas baigė grodamas L. van Beethoveną, tačiau jo repertuare visada būdavo ir nemažai lietuvių autorių muzikos. „Ne vieną naują Lietuvos kompozitoriaus kūrinį esu atlikęs pirmą kartą. Vienų premjeros liko istorijai, kiti kūriniai grojami iki šiol. Vytauto Klovos Koncertą violončelei ne tik grojau, bet ir parengiau partitūros redakciją. Klausytojams pristačiau naujus Vytauto Paltanavičiaus, Vytauto Klovos, Valentino Bagdono, Vytauto Jurgučio ir kitų kompozitorių kūrinius“, – prisimena V. Kaplūnas. Jis visada džiaugiasi gražiai skambančiais, melodingais, nuotaikingais opusais. Chorvedžio Jono Kavaliausko pjesė violončelei, gražūs Tauro Adomavičiaus kūriniai dažnai skamba Kaplūno pasirodymuose ir šiandien.

Telefono skambučiai kartais primena V. Kaplūno ugdytus mokinius,

kurie šiandien groja visuose Lietuvos orkestruose, kameriniuose ansambliuose, užsienio kolektyvuose. Kasdien grodamas orkestro repeticijose, koncertuose, daug mokinių negalėdavo turtėti. „Tačiau esu laimingas, kad beveik visi rado savo vietą muzikos pasaulyje. Siekiau įdiegti meilę muzikai, logišką mąstymą, prasmingų emocijų sampratą, teisingą violončelės manualinės technikos suvokimą.“

Dabar tai vis prisiminimai. Bet kiekviena diena džiugina naujais dalykais. „Niekada nemaniau turėsiąs sodą. Taip susiklostė, kad neseniai su žmona įsigijome. Koks grožis stebėti patekančią ar besileidžiančią saulę! Įbristi į skaidriausią greta telkšančio ežero vandenį, matyti, kaip bręsta gėlių žiedai...“ Vasaros mėnesiais jau ne vienus metus jo laukia festivalis-konkursas „Muzika be sienų“ Druskininkuose. V. Kaplūnas – ne tik žiuri narys, bet ir pagalbininkas organizuojant festivalio orkestrą. Paruošia instrumentų grupes, pats pagroja, pedagogų koncertuose pasirodo ir kaip solistas.

Sau pasiskyrė užduotį sveikinti buvusius Filharmonijos kolegas su gimtadieniais (anksčiau tai darydavo Filharmonijos solistė Liudmila Mackonienė). Visiems malonu, kai kas nors prisimena ir dar gerą žodį pasako... Ačiū jam.

Prieš saulutę susėdome prisiminti Valentino vaikystės. Tiek metų kartu suktasi, bet ko nors vis nepaklausdavau. Žinojau, kad į Vilnių atvažiavo iš Kijevo, nepamiršo ukrainiečių kalbos. Muziką mėgo mokslininkai tėvai. Jos mokslus Valentinas pradėjo nuo pažinties su liaudies instrumentais, grojo mandolina, bet orkestro vadovui atrodė, kad muzikalus berniukas gali mokytis groti „rimtesniu“ instrumentu. Tačiau šeštoje klasėje pradėti smuikuoti ar skambinti fortepijonu jau buvo vėlu. Violončelę į rankas įdavė profesoriaus Levo Seidelio mokinys simfoninio orkestro koncertmeisteris. Berniukas buvo kruopštus, tikslingai mokėsi, ir mokytojas nutarė jį parodyti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje dirbusiam profesoriui L. Seideliui. 1960 m. per konsultaciją Valentinas klausėsi geriausios profesoriaus mokinės Silvijos Narūnaitės

(vėliau Sondeckienės) griežimo. Buvo įspūdinga. Labai jaudinosi, bet profesorius buvo geras psichologas: jau namuose vaišino arbata, kalbėjo apie muziką, paklausė kelių Valentino atliekamų kūrinių. Vaikinas patiko ir profesorius pasiūlė atvažiuoti į Vilnių studijuoti jo klasėje.

Deja, L. Seidelis po metų mirė. Valentinas lankė profesoriaus našlę iki jos gyvenimo pabaigos. Užėjęs turėdavo progą pabendrauti su kita kartu gyvenusia išskirtine muzike – pianiste Nadežda Dukstulskaite. Mokiniui profesorių šiandien primena dovanų gautas archyvinių natų pluoštelis.

Lietuvos konservatorijoje Valentinas mokslus tęsė globojamas puikių muzikų. Įdomi asmenybė buvo violončelininkas profesorius Povilas Berkavičius. Specialybės pamokas tęsė jo mokinio Domo Svirskio klasėje. Ar tik ne jo įtaka jaučiama ir Kaplūno pedagogikoje? D. Svirskis, matydamas aktyvų studentą, daug su juo dirbo. „Nematau jokio ypatingo nuopelno, kad būdamas vaikas norėjau būti menininku. Gimiau su muzika savyje, tai viskas.“ Bet, kaip sakė Casalsas, reikia branginti šią dovaną, nešvaistyti to, kas duota: „Dirbk, nuolat dirbk ir maitink savo talentą.“ Dabar atrodo, kad Valentinas taip ir gyveno. Ir šiandien jis atsimena, kaip Saulius Sondeckis sakė, kad per penkerius metus padarė tai, ko kiti pasiekia per penkiolika metų! Gyvomis muzikos pamokomis Valentinui tapo ir susitikimai su smuikininke Kornelija Kalinausaite, altininku Jurgiu Fledžinsku.

Dabar klausausi Valentino pasakojimo ir suprantu, kad ir mane įtraukia toji nuostabi gyvenimo istorija ir žmonės.

„Lekiančiame gyvenime matome daug stebuklų. Pirmiausia – gamta. Tai gali būti tiesiog šešėlis kalno šlaite, voratinklis, spindintis rasa, arba saulės šviesa ant medžio lapų. Dabar dar mūsų ežerėlis su nuostabiai skaidriu vandeniu... Ir muzika, kuri suveda žmones ir leidžia pajusti emocijų pilnatvę“, – sako violončelininkas Valentinas Kaplūnas, vis dar jaunatviškai keliaujantis su neišskiriama drauge violončele ant pečių. Tegul dar būna ilgas jų kelias. n

Visi mes nuo pat mažens mokomės, klystame, bręstame, kaupiame patirtį. Susidūrę su kliūtimis, ieškome sprendimo būdų, stengiamės jas įveikti sunkiu darbu ir atkaklumu, patyrę nuosmukius vėl mėginame atsitiesti. Ir visada mus lydi mokytojai. Galima sakyti, kad mokytojai yra visi – tėvai, seneliai, tetos, dėdės, darželio auklėtojos, mokyklos pedagogai. Mokytoju gali būti autoritetas, kuriuo norisi sekti, norisi į jį lygiuotis, –garbingas ir kilnus žmogus, gebantis perduoti savo patirtį kitiems, suteikti viskam prasmę ir sustiprinti tikėjimą savimi.

Ypač svarbus mokytojo vaidmuo ugdant muzikantus, menininkus. Tai sunkus kasdienis, ne visada matomas darbas, atveriantis plataus muzikinio pasaulio galimybes. Tris tokius mokytojus, ryškias asmenybes – Vladą Varčiką, Kęstutį Ivaškevičių ir Konstantiną Vilnių Petrauską – turėjome Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Neatsitiktinai gimnazijos Kamerinėje salėje matome tris atminimo lentas (skulptorius Gediminas Pašvenskas), primenančias, kokie jie buvo svarbūs savo mokiniams ir kokią patirtį perdavė ateities kartoms. V. Varčikui skirtą atminimo lentą finansavo Geros valios fondas, parėmė buvę mokiniai. Idėjos autorės – mokytojo dukros Ramunė ir Ligija, ją palaikė gimnazijos direktorius Raimundas Simanavičius. Vėliau buvo nuspręsta atminimo lentomis pagerbti ir kitus du pedagogus.

Norėtųsi į praeitį pažvelgti akimis žmonių, kuriems likimas lėmė šias asmenybes sutikti savo gyvenimo kelyje. Paprašėme mokinių, kolegų ir artimųjų pasidalinti prisiminimais apie mokytojus – kokie jie buvo, kokią įtaką padarė jų gyvenimams.

Mokytojai, gyvi prisiminimuose

Vladas VARČIKAS

Vladas Varčikas (1915–2008) buvo ne tik žymus pedagogas ir smuikininkas, bet ir humanistas, Pasaulio tautų teisuolio vardą pelnęs žmogus. Jis vokiečių okupacijos metais padėjo slėpti žydus, gelbėjo į getą patekusius studijų draugus. Mokytojas V. Varčikas į kultūros pasaulį išleido daugybę mokinių. Tarp jų – altininkas, dirigentas, muzikologas Donatas Katkus, Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkai Vilija Pranckienė (Vitkutė), Kristijonas Venslovas, buvusi Kauno kvarteto altininkė Adrija Vitkutė, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro altininkė Daiva Valentaitė, smuikininkas, dainininkas, prodiuseris, kompozitorius Linas Adomaitis, dr. Benas Ulevičius, mokytoja ekspertė Violeta Valerija Polianskienė ir daugelis kitų. V. Varčiko atminimo lentos atidengimo iškilmėse griežė buvęs jo mokinys smuikininkas ir pedagogas prof. Petras Kunca.

Petras KUNCA: „Stebiuosi, kad mano vaikystės prisiminimai, sulaukus aštuoniasdešimtmečio, išliko tokie ryškūs. Kai 1949 m. rugsėjo 1 d. pradėjau mokslus Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje, mus, karo metų vaikus, pokario nepritekliai persekiojo kiekviename žingsnyje. Vis dėlto gerokai vėliau suvokiau, kaip mums pasisekė, kad tokiu sunkiu metu galėjome mokytis muzikos ir skaityti geres -

Petras Kunca ir Vladas Varčikas

Vladas Varčikas su ilgametėmis kolegėmis E. Petravičiene ir A. Vladimirskaja

nio, harmoningo pasaulio mintis. Tebejaučiu didelį dėkingumą tuometės mokyklos mokytojams, išleidusiems mane ir klasės draugus į platų muzikos pasaulį. Įsimintinus anų dienų įvykius sudėjus į knygą, tikriausiai išeitų įdomus epochos dokumentas.

Gyvenimo patirtis visus tuos dešimtmečius tebedėlioja istorijos puslapius, suteikia naujų spalvų jos vertinimams, apšviečia juos nauja šviesa, tad praeities pažinimo procesas nenutrūksta. Šiame kontekste ypač ryškiai iškyla mano smuiko specialybės mokytojo Vlado Varčiko asmenybė. Likimas man skyrė keletą dešimtmečių bendrauti su šiuo giliu žmogumi, protingu ir įžvalgiu pedagogu. Nepasimiršta pirmosios smuiko pamokos jo klasėje, kai aš vengdavau jas lankyti dėl man rūsčiai atrodančių mokytojo veido bruožų, pabrėžiamų išpuoselėtais juodais ūsais. (Vėliau sužinojau, kad charakteringi jo veido bruožai buvo atkreipę dailininko J. Janulio dėmesį, kai šis tapė istorinės tematikos portretus Kauno operos teatrui.) Mokytojas ne kartą aplankė Kuncų šeimos namus ir korektiškai aptarė mano elgesį. Turėjau išpasakoti savo baimes, o mokytojas, su geranoriška šypsena išklau -

sęs mano „išpažintį“, visiškai pakeitė bendravimo būdą ir pamažu mane prisišnekino smuiko mokslams. Studijuodamas Vilniuje ir vėliau susitikdamas su mokytoju mūsų mokykloje, pokalbiuose su juo ieškodavau atsakymų į svarbius meninius ir asmeninio gyvenimo klausimus.

Mes, V. Varčiko mokiniai, bendraudami su mokytoju jautėme jo jautrumą, dėmesį kiekvienam iš mūsų. Teisybės ieškotojo talentas ir vidinė kultūra, aukščiausios krikščioniškos vertybės sudarė jo asmenybės esmę. Muzikos menas buvo ta terpė, kurioje jis visiškai realizavo save, atsiskleisdamas kaip ryškus mūsų aktyviosios inteligentijos atstovas. Jam teko pažinti gniuždantį gyvenamosios epochos – karo ir pokario metų –įvykių poveikį, tačiau jis rado jėgų nepasiduoti, kovoti, atsilaikyti. Jo karštas charakteris tarytum reikalavo dalyvauti visuomenės įvykiuose, nuolat tobulinti save, padėti kenčiantiems žmonėms. Už žydų tautybės Lietuvos piliečių gelbėjimą karo metais jis pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu.

Meilė gerai muzikai, meniniai ir pedagoginiai interesai derėjo su jo mąsliu žvilgsniu į visuomenę, su jo pagarba žmonėms. Tikiu,

kad savo interesų pločiu, humanistinėmis ir holistinėmis pažiūromis, kūrybiška smuiko ugdymo metodika V. Varčikas daugeliui mokinių, kolegų ir jį pažinojusių žmonių tebėra taurios asmenybės pavyzdys. Ryškus Kauno ir Lietuvos šviesuomenės atstovas, garbingai tarnavęs meno žmonėms ir visai visuomenei, buvo ištikimas Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojas iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Šiandien pagalvojau, kad Kauno –

Vlado Varčiko klasės mokiniai, 1954 m. birželis Apačioje kairėje Zigmas Maksimovas (dabar inžinierius), dešinėje – Petras Kunca. Centre – mokytojas Vladas Varčikas, už jo kairėje – Vitolis Petronis, vėliau ilgametis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkas, dešinėje – Romas Kuprevičius, taip pat buvęs LNSO smuikininkas, vėliau dirbo Lietuvos TV garso režisieriumi

Vilija Vitkutė ir mokytojas Vladas Varčikas mokinių koncerte, 1983 m.

Vilija ir Adrija Vitkutės su mokytoju Vladu Varčiku, 1983 m.

Jaunystėje Vladas Varčikas grojo antruoju smuiku styginių kvartete

2022 metų Europos kultūros sostinės vainike spindi ir mano Mokytojo prasmingi kūrybiniai darbai. Jaučiu begalinį ilgesį mokytojui V. Varčikui, mintyse su juo tariuosi iki šiol.“

Vilija PRANCKIENĖ: „Esu be galo dėkinga likimui ir savo tėveliams, nuvedusiems mokytis pas Vladą Varčiką – nuostabų pedagogą, iškilią asmenybę. Iš pradžių mane prikaustydavo jo tvirta ir tiesi eisena, nors jau buvo perkopęs šešiasdešimt, it erelio skvarbus žvilgsnis, kuris, rodos, galėdavo įžvelgti visas slapčiausias mano mintis. Vėliau tas žvilgsnis švelnėjo ir tapo visai draugiškas. Mokytojas kaipmat mane pakerėjo savo humoru, elegancija, išmintimi ir nuostabiais pasakojimais apie Kauno muzikinį teatrą, kultūrą bei šviesuomenę. Koncertų lankymas ir įspūdžių pasakojimas buvo privalomas nuo pirmųjų klasių. Gal tai ir pastūmėjo mane į muziką žiūrėti atsakingai, profesionaliai, gal todėl muziką myliu visą savo gyvenimą.

V. Varčikas buvo ne tik genialus smuiko pedagogas, bet ir puikus gyvenimo mokytojas. Visada prisiminsiu nuostabų laiką ne mokykloje, o jo sode, kai likus dviem savaitėms iki naujų mokslo metų pradžios ten važiuodavome

repetuoti, dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, semtis jo gyvenimiškos išminties. O kokie įsimintini būdavo grybavimai kartu su tėveliu ir mokytoju! Ir kokios diskusijos apie laikmetį, kultūrą, politiką ir pedagogiką! Tose diskusijoje visada buvo jaučiama begalinė tolerancija ir pagarba kito žmogaus nuomonei, nors požiūriai ne visada sutapdavo. Tai mane ugdė, brandino, mokė kitą žmogų priimti su jo nuomone. Be galo už tai esu jam dėkinga.“

Kristijonas VENSLOVAS: „V. Varčikas buvo principingas ir reiklus pedagogas. Savo mokiniams diegė pagarbą, toleranciją ir atsakingumą. Vadovavosi principu „Ką darai, daryk gerai“. Gerbė kolegas ir buvo kitų gerbiamas.“

Ramunė JAROCKA, dukra: „Mokytojas ekspertas, Pasaulio tautų teisuolis... Taip, tai mano tėvelis Vladas Varčikas. Visas jo gyvenimas buvo kupinas meilės, įtampos ir pasiaukojimo, pareigos ir atsidavimo kitiems.

Su tėčiu likimas atkirpo daugiau kaip pusę amžiaus buvimo kartu. Jis viską darė su didžiule aistra. Ne visi žino, koks buvo aistringas žvejys, taigi turėjau puikų žvejybos mokytoją. Vasaras leisdavome kaimo sodyboje netoli

Zarasų, aplink buvo penki ežerai. Pamenu, kaip mama suakmenėjo iš baimės pamačiusi mus baidarėje ežero viduryje. Man tada buvo treji metukai. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, nes mokiausi slieką ant kabliuko pritaisyti, kartais jį ir patrumpinti reikėdavo. Mes buvome tokie laimingi. O tie nuostabūs vakarai prie laužo, naktinis bučių ruošimas vėžiams gaudyti. Iš to laiko ir mano mylimiausia daina „Ant kalno karklai“. Jaučiausi tokia saugi ir svarbi, nes buvau tėvelio žvejybos partnerė. Mokėjau irkluoti mūsų baidarę, kurios vardas buvo „Ramunė“. Kokia būdavau išdidi irkluodama valtį, kai tėvelis žvejodavo Kauno mariose. Žuvimis džiaugdavosi visi kaimynai. O koks tėvelis buvo puikus šokėjas! Dar ir dabar atsimenu mūsų šokamą tango.

Žodis „buvo“ jam netinka. Jis visada kartu, šalia... Dar ir dabar su juo aptariu iškilusias problemas, klausiu patarimo. Dėkoju likimui už padovanotą laiką kartu su tėčiu. Tai mano stiprybė, mano prisiminimų aukso fondas...“

Kęstutis IVAŠKEVIČIUS

Smuiko pedagogo Kęstučio Ivaškevičius (1924–2010) beveik per šešis dešimtmečius išugdyti mokiniai plačiai pasklido po šalies ir užsienio meno kolektyvus, daugelis jų taip pat perduoda smuiko paslaptis įvairiose mokymo įstaigose. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Undinė Jagėlaitė, Toronto (Kanada) simfoninio orkestro pirmasis smuikas prof. Atis Bankas, Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris Eugenijus Urbonas, smuikininkas virtuozas, dirigentas, pedagogas Vilhelmas Čepinskis, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterė Almina Statkuvienė, Kauno muzikinio teatro orkestro koncertmeisteris Povilas Grigas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos smuiko pedagogės, įvairių ansamblių dalyvės smuikininkės Ilona Klusaitė, Indrė Čepinskienė, įvairiuose orkestruose griežiančios Laimutė Bliujienė, Barbora Domarkaitė-Armonienė, Rasuolė BartulytėČiuladienė ir daugelis kitų. Visų mokinių prisiminimuose K. Ivaškevičius išliko kaip be galo reiklus, griežtas ir įžvalgus, bet kartu

šiltas, rūpestingas ir mokiniams labai atsidavęs pedagogas.

J. Naujalio muzikos gimnazijos mokytojų kolektyvas. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – Kęstutis Ivaškevičius, ketvirtoje eilėje šeštas iš kairės – Vladas Varčikas, penktoje eilėje ketvirtas iš dešinės – Vilnius Konstantinas Petrauskas, 1966 m.

Kęstutis

Povilas GRIGAS: „Prieš 40 metų baigiau mokyklą, bet iki šiol savo mokytoją Kęstutį Ivaškevičių prisimenu kaip rūpestingą, šiltą žmogų, kuris visada rasdavo įkvepiantį, padrąsinantį žodį. Į jo pamokas visada eidavau noriai, pasiruošęs, nes mokytojas buvo reiklus sau ir kitiems. Maloniai šypsodamasis visada įtikindavo, kad reikia siekti geriausio rezultato. Man jis visuomet išliks kaip geriausias smuiko pedagogas, jam esu be galo dėkingas.“

Rasuolė BARTULYTĖ-ČIULADIENĖ:

„Kęstutis Ivaškevičius mane išmokė valdyti instrumentą, įskiepijo norą nuolat ieškoti... Dabar atmintyje iškyla svarbiausios mokytojo savybės – inteligencija ir kantrybė. Jei neišmokdavau kokios sunkesnės kūrinio vietos, jis užsimerkdavo ir tyliai pasakydavo: „Susimildama...“ Tai būdavo baisiausias pabarimas! Esu dėkinga likimui, kad teko mokytis pas Kęstutį Ivaškevičių.“

Almina STATKUVIENĖ: „Iš prigimties Kęstutis Ivaškevičius buvo labai švelnus ir taikus žmogus, todėl jam buvo lengva priimti mokinius tokius, kokie jie buvo. Brangino ir mylėjo visus, nuoširdžiai dirbo tiek su gabiais ir talentingais, tiek su vidutinių gabumų vaikais. Niekada jų nežemino ir neskaitė jiems pamokslų, niekada negąsdi -

no, kad jeigu daug negrosi, nieko iš tavęs gyvenime nebus. Mokytoją mes irgi mylėjome. Pamokose jausdavomės laisvai, nebijodavome, nes žinojome, kad nepavykus gerai pagroti mokytojas vis vien ras gerą žodį, pagirs.“

Barbora DOMARKAITĖ-ARMONIENĖ:

„K. Ivaškevičius niekada nėra pakėlęs balso, buvo santūrus, inteligentiškas, pagirdavo, bet žodžiais nesišvaistė. Jeigu pagrodavau taip gerai, kaip niekas nesitikėjo, priėjęs tardavo: „Labai neblogai!“, nors viduje tikrai džiaugdavosi. Kartais laukdavau laisvų dienų, kad galėčiau padūkti, bet mokytojas pasižymėjo geležine sveikata ir niekada nesirgdavo! Tik vienintelį kartą nebuvo kelių pamokų, kol gydė žaizdas, mat kažką užstojo laiptinėje nuo banditų, tad pamenu sutvarstytą ranką... O kartą vasarą, kai mokiausi pirmoje klasėje, automobiliu „Pobeda“ atvažiavo į kaimą... Siaubas, buvo net kelios pamokos! Miela prisiminti jo šviesą... Vėliau, kai jau nebedirbo mokykloje, vis klausinėdavo apie meno pasaulį, domėdavosi viskuo, kas vyksta.“

Karolina BEINARYTĖ-PALEKAUSKIENĖ: „Pamenu trumpą epizodą, kai mes, keli smuikininkai, kartu turėjome griežti F. Kreislerio Preliudą ir allegro su mokyklos

orkestru. Mums tai buvo didžiulis iššūkis, nes tokį sudėtingą kūrinį šešiems mokiniams nėra lengva unisonu sugroti švariai. Pamenu, K. Ivaškevičius mus pasikvietė į klasę, ištraukė plokštelę, papasakojo apie atlikėjus ir tada paleido muziką... Visi klausėmės tyloje. Atrodo, nieko ypatinga, bet man kažkodėl tai paliko bendrystės įspūdį.“

Vilnius Konstantinas PETRAUSKAS

Violončelės pedagogas Vilnius Konstantinas Petrauskas (1936–2017), 1962 metais baigęs mokslus pas garsų violončelininką profesorių Povilą Berkavičių, atvažiavo dirbti į Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją. Taip ir liko čia visam laikui. Jo klasėje visada buvo padėta nuotrauka su P. Berkavičiumi.

Juozo Naujalio gimnazijoje V. K. Petrauskas dirbo 54 metus (1962–2016), visas jo pedagoginis stažas – 60 metų. Jo klasę baigė daugiau kaip 30 mokinių, nemažai jų tapo žinomais violončelininkais. Tai Bernardas Krevnevičius, ilgametis Kauno muzikinio teatro violončelių grupės koncertmeisteris, Kauno miesto simfoninio orkestro koncertmeisteris, pedagogas Virginijus Tamulis, šio orkestro nariai Gintarė Stasiūnaitė, Norbertas Veršulis, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai Tomas Grigas, Domantė Ramančiūnienė, Kauno styginių kvarteto narys bei pedagogas Saulius Bartulis, styginių instrumentų meistras Vytas Trečiokas, buvęs Nacionalinio simfoninio orkestro bei ansamblio „Musica humana“ narys Raimundas Jasiukaitis, LNSO violončelininkai Tomas Ramančiūnas, Vytenis Pocius, Gaudas Krištaponis, styginių kvarteto „Mettis“ narys ir Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro violončelių koncertmeisteris, pedagogas Rokas Vaitkevičius. Pirmasis V. K. Petrausko mokinys Gracijus Urbonavičius vis dar dirba J. Naujalio muzikos gimnazijoje.

Gracijus URBONAVIČIUS: „Šeštoje klasėje likau be mokytojo, nes Romualdas Kulikauskas išvyko į Vilnių. Man pasisekė, kad į mokyklą atėjo dirbti Vilnius Petrauskas, su juo iškart radome bendrą kalbą. Buvau vyriausias klasėje, jaučiausi šiek tiek privilegijuotas. Man patiko mokytojo darbo metodai, idėjos, charakterio bruožai.

Ivaškevičius su mokiniais. Iš kairės: Neringa Jakutavičiūtė, Kęstutis Ivaškevičius, Barbora Domarkaitė, Indrė Čepinskienė. Vlado Varčiko 70-metis, 1986 m.

V. K. Petrauskas buvo doras žmogus, nepakentė melo ir tinginystės. Mėgo staigmenas, pavyzdžiui, septintoje klasėje atnešė pageltusį natų rankraštį – tai buvo Juozo Karoso jaunystės kūrinys ,,Daina be žodžių“. Per dvi savaites turėjau išmokti šią pjesę ir pagroti susitikime su kompozitoriumi. Autorius buvo priblokštas, susijaudino iki ašarų, mums dėkojo, nes manė, kad kūrinys yra dingęs. Mokyklos baigimo metais vyko kalėdinis koncertas. Jame turėjau griežti dalį iš J. S. Bacho Antrosios siuitos ir D. Popperio pjesę ,,Elfų šokis“. Per repeticiją jaučiau nerimą, todėl pasakiau, kad pjesės koncerte negrosiu, bet atliksiu dar vieną dalį iš Bacho siuitos. Mokytojas pyko, skėsčiojo rankomis, taršė savo impozantišką ševeliūrą, bet galų gale sutiko, nors koncertmeisterė O. Okruško specialiai atvyko groti su manimi šį kūrinį. Aš iš karto atsipalaidavau ir tame koncerte tikriausiai buvo pats geriausias Bacho atlikimas mano karjeroje.“

Saulius BARTULIS: „Turėjo jis keistus, retus vardus Vilnius Konstantinas, todėl mes jį vadindavome paprastai, sutrumpinę jo pavardę – Petras. Buvo visų mokinių siaubas, reiklus, labai griežtas, bet tei -

singas... Pamokos mums neretai tekdavo laukti net porą valandų, nes jis dirbdavo neprognozuojamai ilgai, pamoka su kitais mokiniais kartais užtrukdavo net iki 2,5 valandų. O laukti reikėdavo būtinai grojant. Sistema tokia: vienas grodavo už klasės durų, kitas kiek toliau, trečias dar toliau – ritmikos salėje, ketvirtas ant laiptų, penktas klasėje už laiptų. Ir visi grodavo, nes, neduok Dieve, jei jis sumanydavo kur nueiti (pvz., į rūsį pas meistrą Trečioką) ir nerasdavo kurio nors grojančio mokinio. Tada kildavo nežmoniškas triukšmas, eidavo jo ieškoti po visą mokyklą.

Vieną kartą mane radęs vaikštinėjantį trečiame aukšte, pagriebė už ausies, bet neužsuko jos, kaip buvo galima tikėtis, o visą kelią taip vedė per mokyklą, kol pasodino prie violončelės. Ir savo dailyraščiu į dienoraštį parašė pastabą: „Saulius prieš specialybės pamoką negrojo, vaikštinėjo trečiame aukšte. Paprašytas dienoraščio melavo, kad neturi. Dienoraštis buvo rastas portfelyje, užkištas už gaidų aplanko.“ Gausybe tokių pastabų buvo išmarginta visa pažymių knygelė. Tada mobiliųjų telefonų nebuvo, o ir laidinius ne visi turėjo (mums įvedė tik 1964 metais), tad mokytojas su tėvais komunikuodavo pastabomis.

Rašydavo labai daug pažymių. Vieną pamoką gaunu kuolą (vienetą penkiabalėje sistemoje), kitą pamoką – 5. Net juokas ima, kaip jie kaitaliodavosi: dvejetas – penketas, vienetas – penketas. Nes taip ir būdavo: po gero pažymio nusiramindavau ir namie nepagrodavau... Turbūt kaip ir visi vaikai. Labai pykdavome ant mokytojo ir jo bijodavome, bet vėliau supratom: tik su tokiu reiklumu, meile, kantrumu ir galima išmokyti išdykusius vaikus. Vėliau tai įvertinau ir laikau Petrauską pačiu geriausiu mokytoju Lietuvoje. Išleido į gyvenimą daugybę violončelininkų, jie dirba geriausiuose Lietuvos kolektyvuose. Jų grieži -

Vilnius Konstantinas Petrauskas su mokiniais Kauno filharmonijoje per savo 80-mečio jubiliejų, 2016 m.

Vilnius Konstantinas Petrauskas su savo mokytoju Povilu Berkavičiumi, 1956 ar 1957 m.

Vilnius Konstantinas Petrauskas su Gracijumi Urbonavičiumi

mas išsiskiria labai gražiu garsu, o svarbiausia, kad mokytojas jiems išugdė labai didelį reiklumą sau. Mokytojas turėjo labai gerą muzikinį skonį. Reikalaudavo lankyti Filharmonijos koncertus, nepasiteisinsi, kad negalėjai nueiti... O atvykdavo į Kauną ypatingi atlikėjai: violončelininkai M. Rostropovičius, D. Šafranas, dirigentas S. Ozava su San Fransisko simfoniniu orkestru, altininkas J. Bašmetas, smuikininkai D. Oistrachas, V. Spivakovas, L. Koganas, G. Kremeris, pianistas S. Richteris ir begalė kitų įžymybių. Jų klausydamiesi augome kaip muzikai, ir tai taip pat neįkainojama.

Dar vienas man netikėtas dalykas – ypatingas Petrausko patriotizmas. Sovietų laikais visi slėpė savo pažiūras, bet atgavus Nepriklausomybę žavėjo jo nenuilstama veikla Lietuvos labui, lietuvybės skleidimas. Jo visur būdavo pilna – mitinguose, minėjimuose, jis niekada nelikdavo nuošaly.“

Tomas GRIGAS: „Man mokytojas Vilnius Petrauskas buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Įskiepijęs meilę muzikai, išugdęs atsakomybę, reiklumą, principingumą. Mokytojo tėviškas rūpestis suteikė pasitikėjimą ir motyvaciją siekti užsibrėžtų tikslų. Jį prisimenu su didele pagarba, dėkingumu ir meile.“

Rokas VAITKEVIČIUS: „Neatsimenu, kurioje klasėje buvau, bet tą dieną turėjo būti techninis atsiskaitymas (gama, etiudas). Pavasaris, graži diena. Buvau krepšinio mėgėjas, mokyklos aikštelėje nepraleisdavau progos su kuo nors vis pažaisti. Žinojau, kad laukia atsiskaitymas, bet pagalvojau, ai, nors truputį pamėtysiu. Taip užsižaidžiau, kad mokytojas atėjo manęs ieškoti. Suradęs visą suplukusį nusivedė tiesiai į salę, kur komisija laukė manęs. Nelabai malonu buvo, ir mokytojas tikrai nepagyrė, bet ilgai nepyko.

Buvau ir iš pamokos išvytas, ir pastabų tėvams prirašyta, tačiau

mokytojui esu dėkingas už įskiepytą meilę muzikai, atsakomybę visų pirma sau pačiam. Jis ne tik išmokė groti violončele, bet ir davė daug gyvenimo, žmoniškumo pamokų.“

Tomas RAMANČIŪNAS: „Kartą mokytojas pasakė: violončelė bus geriausia tavo draugė, kai bus liūdna, galėsi groti, ir pasidarys linksmiau. Niekada nesakysi, kad neturi ko veikti, o imsi instrumentą ir grosi.“ Vilnius Petrauskas ne tik puikiai mokė griežimo technikos, muzikavimo, bet ir gebėjo sudominti viskuo, kas siejasi su šiuo instrumentu. Jo klasėje ant sienos kabėjo žymių buvusių ir esamų violončelininkų nuotraukos, apie juos daug pasakodavo, duodavo skaityti knygas ir koncertų recenzijas. Mokytojas netgi pats taisydavo instrumentus, pamenu, turėjo tokią elektrinę viryklę, ant kurios dubenėlyje šildydavo medienos klijus, vėliau jais klijuodavo instrumentus.“

Vytenis POCIUS: „Mano mokytojas Vilnius Petrauskas pasižymėjo didžiule kantrybe, tai supratau pats pradėjęs dirbti J. Naujalio muzikos gimnazijoje. Kartu su juo dalinomės klase, kurioje kadaise mokiausi. Stebėdavau jo pamokas, o jis kartais mano. Retsykiais primindavo: „Neskubėk, viskas savo laiku, pagal kiekvieno mokinio galimybes.“ Jis turėjo gebėjimą įžvelgti mokinio potencialą bei didžiulę kantrybę išlaukti rezultatų.“

Asta KRIŠTAPONIENĖ: „Su mokytoju Vilniumi Petrausku susipažinau mokydamasi Kauno J. Gruodžio konservatorijoje pas Virginijų Tamulį, jo buvusį mokinį. Kartais jis ateidavo, kai reikėdavo pagalbos, taip pat vesdavo ir styginių orkestro repeticijas (1965 m. Dainų šventėje dirigavo mokinių orkestrui). Vėliau susitikome, kai studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas jį atlikau pedagoginę praktiką. Tuo metu nemąsčiau, kiek naudingos man

bus tos pamokos, tad kai kada jas praleisdavau – vis trūkdavo laiko. V. Petrauskas nepyko, bet kartą man pasakė: „Atidirbsi.“ Tada buvo linksma, bet dabar, dirbdama J. Naujalio muzikos gimnazijoje, suprantu, ką jis turėjo mintyje... Šis darbas tikrai reikalauja ypatingos kantrybės, meilės ir stiprybės. Jis turėjo visas šias savybes. Prisimenu, mokytojas rekomendavo mane priimti į mokyklą. Manau, kad iki šiol galima daug ko iš jo pasimokyti.

Pabaigsiu Gracijaus Urbonavičiaus žodžiais: „Vilnius Konstantinas Petrauskas buvo puikus žmogus, patriotas, pedagogas, tų laikų šviesuolis.“

Karolina BEINARYTĖ-PALEKAUSKIENĖ: „V. Petrauskas man buvo vienas iš tų mokytojų, pro kuriuos bijodavau praeiti, nes atrodė, kad jis vis kažko pyksta. Tačiau kartą, kai man reikėjo suklijuoti skilusį smuiką, mano mokytoja liepė nueiti pas jį, nes jis buvo ne tik violončelės mokytojas, bet ir mokyklos instrumentų meistras. Klijuodavo, taisydavo, keisdavo strykų plaukus ir pan. Labai bijojau, bet nedrįsau to pasakyti savo mokytojai, tad sukaupusi visą drąsą nuėjau ir... labai nustebau, koks jis malonus! Ir linksmas, šmaikštus! Daugiau jo nebebijojau, kaip tik atvirkščiai, net norėdavau sutikti, nes pagirdavo, jei gražiai pagrodavau egzamine, koncerte, o vėliau, kai pradėjau griežti Kauno styginių kvartete, ateidavo į koncertus, pagarbiai lenkdavosi, dėkodavo, tarsi nusižemindamas prieš mus, atlikėjus...“

PABAIGAI...

Prisiminimai apie iškilias asmenybes visuomet suteikia vilties ir skatina sekti jų pėdomis, tad norisi tikėti, kad dar ne kartą minėsime buvusius, esamus ir būsimus Mokytojus ne tik kultūros ir meno leidiniuose, spaudoje, portaluose, bet ir knygų puslapiuose. n

Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Playback teatras Lietuvoje: vieta kiekvienai istorijai

Šių metų birželio–rugsėjo mėnesiais Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje vyko dviejų playback teatro trupių iš Ukrainos – „Sargybiniai“ ir „Gyvasis veidrodis“ – pasirodymai. Angliškas terminas playback lietuviškai galėtų būti verčiamas kaip atkartojimas, atkūrimas, tačiau tokiu principu grindžiamas teatras apima daugiau prasmių. Playback metodas yra artimas psichodramai, turi ir forumo teatro elementų. Dirigentas (angl. conductor ) kalbina žiūrovus, „ištraukia“ iš jų emociją ar istoriją ir nurodo aktoriams ir muzikantams, kokia forma tai turi būti atspindėta. Ekstremalios emocijos ir jautrūs prisiminimai, rutina ir kasdienybė, kavos puodeliai ir neperskaitytos žinutės – iš viso to gimsta unikalios garso, kūno judesių, žodžių ir emocijų simbiozės.

Lietuvoje iš esmės naujas teatro žanras sulaukė didelio susidomėjimo. Muzikos svetainėje apsilankė gausus būrys tarptautinės publikos, su ja teatro trupių aktoriai bendraudavo ir po pasirodymų. Užsimezgę šilti ryšiai ir gimusios naujos idėjos tapo akstinu plačiau pasidomėti teatro žanru, iki šiol Lietuvoje neturinčiu analogų. Apie playback teatro istoriją, specifiką ir asmeninį santykį su juo kalbėjomės su ukrainiečių trupių pasirodymų iniciatoriumi Edžiu GALVONU.

– Kas yra playback teatras ir kokia šio žanro specifika?

– Playback forma nėra sena, ją 1975 m. Amerikoje sukūrė Jonathanas Foxas kartu su Jo Salas, inspiruoti Nepalo genčių tradicijos, kai vakare prie laužo reflektuojami dienos įvykiai – vieni juos pasakoja, o kiti atkuria, įprasmina per garsus, emocijas. Playback teatrui įtaką padarė ir pischodrama, jos eigos principai, tad sujungus senąsias genčių tradicijas, psichodramą ir improvizaciją, gimė naujas reiškinys, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į problemas, skirtingus požiūrius ir galimus spren -

dimus. Viena pagrindinių playback misijų yra empatija, įsiklausymas ir situacijos išgyvenimas drauge.

Playback teatras nukreiptas į socialinę sritį, ypač į joje vyraujančius konfliktus, problemas. Šis žanras ypač išplėtotas Rusijoje, Ukrainoje, Kinijoje, Meksikoje, t. y. tose šalyse, kuriose daug opių socialinių problemų.

Ukrainoje playback teatras įsitvirtino po 2014 m., prasidėjus Rusijos sukeltam politiniam konfliktui. Trupė „Gyvasis veidrodis“ gyvuoja nuo 2014 m., „Sargybiniai“ – nuo 2016 m. Jų veikla tiesiogiai priklauso nuo playback teatro trenerės Jelenos Kalašnikovos, kuri, 2014 m. prasidėjus Rusijos kariniams veiksmams prieš Ukrainą, pasinėrė į teatrinę veiklą. Ji yra karo medikė, jai teko būti frontuose, gelbėti žmones, o paskui su tais pačiais žmonėmis dirbti. „Sargybiniai“ žiemą atvyko į Lietuvą ir čia pasiliko, o „Gyvojo veidrodžio“ nariai iki šiol gyvena Ukrainoje.

– Ar teisinga sakyti, kad svarbiausias playback teatro tikslas yra ne meninė forma, bet socialinių problemų sprendimas?

– Toks teatras tiesiogiai nesprendžia problemų, jis tik jas atskleidžia ir padeda suvokti. Tai vieta, kur žmogus išklausomas, o jo papasakota istorija reflektuojama per meninę

formą, tokiu būdu įtraukiant ir kitus bendruomenės narius. Playback teatras gali talkinti psichologams, verslo konsultantams, siekiantiems tam tikrų tikslų.

– Playback teatre aktoriai publikos papasakotas istorijas tuoj pat paverčia vaidinimu. Kaip tai vyksta, kokiu būdu aktoriai susitaria dėl pasirodymo eigos?

– Standartinę trupę sudaro dirigentas, moderuojantis istorijų pasakojimo ir vaidinimo eigą, aktoriai ir muzikantas. Dirigentas turi būti pa -

tyręs, mokėti klausytis, suprasti istorijos esmę, gebėti suformuluoti ją atskleidžiančius klausimus. Kartais istorija būna apie vaikystės šuniuką, bet pasirodo, kad ji iš tiesų byloja apie nepasitikėjimą gyvenimu. Išgryninus istoriją, dirigentas parenka vaidinimo formą ir paprašo aktorių tą istoriją suvaidinti. Jos esmę aiškiai turi suvokti ir aktoriai, todėl svarbus komandinis įdirbis, būtina jausti vienam kitą. Istorijų pateikimo formų yra per keturiasdešimt. Jei parenkama, pavyzdžiui, bliuzo forma, vadinasi, bus dainuojamas bliuzas, bet nežinoma, kokio jis bus ilgio, kiek ir kas bus kalbama. Nuo to, kokia buvo istorija – linksma ar liūdna, – priklauso pasirodymo turinys. Forma padeda visiems suvokti, kas bus daroma, t. y., kad neatsitiktų taip, jog vienas pradės šokinėti, o kitas dainuoti. Taigi išklausius istoriją ir parinkus formą, jos rėmuose pradedama improvizuoti. Improvizacija nėra visiškai laisva, kartais pasiskirstoma vaidmenimis, tačiau juos aktoriai renkasi nesitardami, tik pagal pasakojimo eiliškumą ar esmę.

– Kokia muzikanto funkcija? – Pats trupėse būnu muzikantas ir, mano požiūriu, jis turi paryškinti aktoriaus darbą. Išklausyti istoriją, suvokti, kokia ji yra ir ko iš jos galima tikėtis, pagal nurodytą formą pasirinkti instrumentus ir, stebėdamas aktorius, juos papildyti. Yra muzikantų, manančių, kad jie gali vadovauti visam pasirodymo procesui, tačiau man atrodo, jog pagrindinius istorijos akcentus sudeda aktoriai, o muzikantas pratęsia jų mintis.

– Kaip renkatės instrumentus? Ar intuityviai, ar jau iš anksto turite paruoštą rinkinį, atliepiantį trupės poreikius?

– Visos istorijos yra skirtingos, tad kuo daugiau instrumentų, tuo geriau, tuo tiksliau galima atvaizduoti emocijas, akcentus. Pats nemėgstu elektronikos, man patinka akustiniai instrumentai: gliukofonai, taurės, rankiniai būgnai. Teko lankytis pasirodymuose, kuriuose buvo naudojamos kanklės. Tai nuostabus instrumentas, jis geriau už gitarą. Praėjusiais metais iš Meksikos parsivežiau mirties švilpuką, simbolizuojantį actekų mirties

Drauge su Ukrainos teatro trupe pasirodė ir lietuviai: prie būgnų Edis Galvonas

Playback teatro pasirodymai Muzikos svetainėje

dievą gepardą. Šis švilpukas imituoja švokščiantį gepardo balsą, tas garsas labai tinka karo metui.

– Ar playback teatrams būdinga kokia nors griežtesnė organizacinė struktūra?

– Kaip minėjau, playback teatras gimė Amerikoje, vėliau jo idėja ėmė plisti pasaulyje. Pastebėjus žanro populiarumą ir reikalingumą, buvo įkurtas Playback teatro centras (angl. Centre for Playback Theatre ). Ši organizacija sertifikuoja praktikuojančius asmenis ir playback teatro trenerius. Siekiant tapti treneriu, kelias nėra lengvas – reikia išdirbti tam tikrą kiekį valandų, dalyvauti mokymuose, stovyklose, imtis projektų. Tapus treneriu, galima mokyti kitus, burti trupes, kurti spektaklius. 1990 m. įkurtas Tarptautinis playback teatrų tinklas (angl. International Playback Theatre Network (IPTN) ) organizuoja renginius, padeda teatro trupėms ir jas remia, skleidžia šio teatro idėją.

– O kaip tapti playback teatro aktoriumi?

– Treneriai rengia atviras repeticijas, renkasi galinčius pajusti emocijas ir jas perteikti žmones. Vėliau asmuo gali lankyti kursus ir tapti sertifikuotu praktiku. Sertifikuotas aktorius pats gali rengti mokymus, burti savo trupę ir tapti treneriu.

Playback teatrų veikloje dalyvauja įvairiausi žmonės. Vieni tik vaidina, kiti tik groja, kai kuriems tai pagrindinis gyvenimo darbas, kitiems – tik hobis. Pavyzdžiui, programuotojai, dirbantys IT kompanijose, playback teatre ieško kultūrinių patirčių, kurios jiems suteiktų žmogiškumo ( šypsosi ). Taigi playback teatre veikia labai skirtingi žmonės su skirtingais lūkesčiais. Bet juos vienija tai, kad jie moka klausyti, išgyventi ir parodyti.

– Kaip playback teatras atsirado Jūsų akiratyje?

– Pernai teko lankytis Ukraino -

je. Likimas taip lėmė, kad netyčia pakliuvau į tarptautinę playback teatro stovyklą. Ten vyko labai įdomūs mokymai, susiję su savęs ir kito supratimu, emocijomis, jų perteikimu. Tai buvo tarytum kitas pasaulis, jis man labai tiko kaip atsipalaidavimo būdas. Žinojau, kad Lietuvoje tokio teatro nėra, tad gimė mintis jį čia parodyti. Norėjosi į Lietuvą pakviesti labai profesionalią ukrainiečių trupę „Sargybiniai“ ir pažiūrėti, kaip lietuviai reaguos į šį žanrą.

Pirmą kartą į Lietuvą ukrainiečiai atvyko šių metų sausį. Pasirodymai sulaukė pasisekimo, todėl trupė vėl ketino atvykti kovą vienam savaitgaliui. Tačiau nuojauta man kuždėjo, kad geriau būtų atvykti vasarį ir visai savaitei. Vasario 18 d. „Sargybiniai“ vėl atkeliavo į Lietuvą, surengė tris pasirodymus, o 24 d. Ukrainoje prasidėjo aktyvūs karo veiksmai. Žmo -

nės negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, bet vis dėlto nusprendėme tą dieną suplanuoto pasirodymo neatšaukti. Darbas visiems tapo atrama, padedančia išgyventi, pagelbėti kitiems.

– Teatras ėmėsi ir socialinės misijos?

– Pirmą mėnesį gyvenome taip: dieną ieškodavome humanitarinės pagalbos Ukrainoje likusiems žmonėms, organizuodavome transportą, žmonių atvežimą, o vakarais susidėdavome instrumentus ir keliaudavome į performansus. Po jų grįždavome namo ir toliau tęsdavome darbus.

Aplink tvyrojo didžiulė įtampa ir playback teatro pasirodymai tapo tarsi atsipalaidavimo pertraukėlėmis.

– Ar galite prisiminti vasario 24 dienos pasirodymą? Koks jis buvo?

– Pasirodymas vyko Lindyhop.lt klubo salėje. Istorijos buvo įvairios, atsirado ir karo tematika. Vėliau, prasidėjus solidarumo su Ukraina akcijoms, ilgą laiką buvo vien karo temos, nors labai skirtingos. Lietuviai prisiminė buvusius karus, Lietuvos nepriklausomybės atgavimą, ukrainiečiai kalbėjo apie dabartį. Skirtinguose miestuose būdavome priimami šiltai, nors labai nevienodai. Didelei auditorijai galėdavome tiesiog pristatyti playback teatrą kaip žanrą, mažesniame rate – labiau gilintis į playback specifiką. Rekomenduojama, kad pasirodyme dalyvautų ne daugiau kaip šešiasdešimt žmonių. Kai susirenka tik apie penkiolika, atmosfera tampa labai jauki, vos ne kiekvienas dalyvis gali papasakoti savo istoriją.

– Kaip lietuvių publika priimdavo playback teatro pasirodymus iki karo ir jam prasidėjus?

– Lietuviai yra santūrūs ir iki karo šią teatro formą priimdavo gana atsargiai. Keliuose naminiuose pasirodymuose, kuriuose dalyvavo mums pažįstami žmonės, atmosfera buvo šilta. Prasidėjus karui playback teatru pradėta kur kas labiau domėtis, ukrainiečių trupes kviesti net po keletą kartų, įtraukti į bendrus projektus. Galiu pasidžiaugti, kad per pusmetį surengėme daugiau kaip penkiasdešimt pasirodymų visoje Lietuvoje. Pristatėme patį žanrą, pasikalbėjome su daugybe žmonių, pasakojome apie tikrąją Ukrainos padėtį. – Po pasirodymų Muzikos svetainėje „Sargybiniai“ prie arbatos bendraudavo su publika. Ką iš jos išgirdote? Kaip ji reflektavo tai, ką pamatė?

– Pasisėdėjimų tikslas būdavo ne tiek refleksija, kiek diskusijos, bendravimas, susipažinimas. Kai kuriuos labai domino, kokiu būdu aktoriai geba improvizuoti, susitarti dėl pasirodymo eigos, kas lėmė vieną ar kitą frazę. Kai kada visi toliau reflektuodavo istorijas, gvildendavo problemas. O kartais tai būdavo bendrų idėjų aptarimai. Man asmeniškai teko susipažinti su kai kuriais meno atsto -

vais iš Ukrainos, surengėme aktorių fotosesiją Ukrainos menininkės parodai apie ukrainiečių ir lietuvių santykius karo metu.

– Atrodo, kad tokiu būdu buriate ukrainiečių bendruomenę ir padedate jiems integruotis į Lietuvos gyvenimą?

– Į kai kuriuos pasirodymus ateidavo beveik vien lietuviai, kiti buvo skirti ukrainiečių publikai. Siekiant tarpusavio supratimo, aktoriams tekdavo vaidinti net penkiomis kalbomis, ir tai labai pasiteisino. Pastebėjau, kad lietuviai vis dėlto yra uždaresni ir ne visada linkę dalintis istorijomis, bendrauti, o rusakalbiai atsiveria lengviau.

– Šiandienos situacija skatina mus būti solidarius, padėti Ukrainai ir jos žmonėms. Jūs kuruojate dvi ukrainiečių playback teatro trupes, rūpinatės jų buvimu čia, ir ne tik žmogiškųjų poreikių patenkinimu, bet ir jų profesine veikla.

– Prasidėjus karui atrodė, kad darau labai mažai, kad mano pagalba nelabai reikšminga. Tačiau vėliau supratau, kad darau, kiek galiu, ir tai nėra mažai – Lietuvoje pristatytas įdomus playback teatro žanras. Pirminė idėja buvo parodyti playback teatrą Lietuvoje, ir jei ne visi tie siaubingi įvykiai, gal susidomėjimas juo būtų buvęs mažesnis.

Lietuvoje „Sargybiniai“ buvo gražiai priimti, pasirūpinta jų materialiniu pagrindu. Tačiau to, mano požiūriu, nepakanka – juk žmonės yra įpratę veikti, todėl stengiausi užtikrinti ir jų profesinę gerovę. Tam tikra prasme jaučiu už juos atsakomybę, nes pats pasikviečiau į svetimą šalį, dar nežinodamas apie būsimus įvykius. Dabar galiu sakyti, kad tikslas pasiektas – playback teatras yra Lietuvoje, be to, žmonės jau surado gyvenamuosius būstus, darbus, užsiima kultūrine veikla ir nesijaučia esantys kitokie. Jie jau integravosi ir žino, ką veiks rytoj, jau gali kurti savo gyvenimą čionai. Žinoma, kai kurie galvoja apie grįžimą namo arba svarsto apie kitas šalis.

– Ar dabartinė situacija daro playback teatrą aktualesnį ir kokia jo perspektyva Lietuvoje?

– Europoje šis teatro žanras pasitelkiamas verslo konferencijose, gru -

pių mokymuose, taip pat kalėjimuose, ligoninėse, mokyklose, t. y. visur, kur yra problemų, kurias teatras padeda analizuoti. Karas playback teatrą suaktualino. Atsirado pabėgėlių, kuriuos reikia integruoti, suprasti jų mentalitetą. Negaliu prognozuoti, ar toks teatras įsitvirtins Lietuvoje, tačiau jo aktualumas dabar kur kas didesnis.

Mano kuruojamos trupės nori kurti ir lietuvišką playback teatrą, t. y. teatrą lietuvių kalba. Žinoma, refleksijos yra įmanomos per garsus, judesius, emocijas, tačiau sunku išsiversti be žodinių elementų. Idėja labai reali, tikimės, kad ją pavyks įgyvendinti jau šiais metais.

– Nuoširdžiai to linkiu. O ką Jums pačiam duoda playback teatras?

– Labai mėgstu klausytis ir suprasti, todėl playback teatras yra ta vieta, kurioje pasijutau kaip namuose. Čia žmonės iš tikrųjų moka klausytis, suvokia emocijas, yra tolerantiški, aš kartu su jais išgyvenu tas emocijas ir turiu galimybę suprasti, kaip jas išgyvena kiti. Aš augu kartu su playback teatru.

– Kokios pasirodymų istorijos buvo įsimintiniausios?

– Papasakoti istorijų negaliu, nes playback teatro pasirodymai yra konfidencialūs. Šis teatras remiasi žmonių vidiniu pasauliu, jų giliais potyriais, emocijomis. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad buvo nemažai nuoširdžių vaikų istorijų, tiek linksmų, tiek liūdnų, kurios leido atsiriboti nuo sunkių temų, tačiau sujaudino suaugusiųjų širdis. Kaip minėjau, buvo daug istorijų apie karą, apie pabėgimą iš gimtosios šalies ir įsikūrimą svečiojoje. Neapsieita be lengvesnių gyvenimiškų patyrimų – meilės, išsiskyrimo, nuotykių su augintiniais. Iki karo vyravo linksmos istorijos, ypač apie šunis ir kates. Bet vykstant karui žmonėms rūpi, kaip toliau klostysis jų ir pasaulio likimas.

Playback teatras gali suburti konfliktuojančių pusių žmones ir, jeigu jie žmoniškumą laiko aukščiausia vertybe, padėti rasti dialogą. Tikiuosi, kad teatras sėkmingai atliks savo misiją. – Dėkoju už pokalbį.

n

Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai intensyvėjant muzikos atlikimo meno tyrimams, ima rastis ir skirtingų šių tyrimų atmainų. Domimasi atlikimo mokyklų skirtumais, analizuojamas paskirų asmenybių menas ir jų įtaka bendriesiems atlikimo kultūros procesams, gilinamasi į atlikėjų psichologiją bei fiziologiją, ansamblinio muzikavimo ypatumus, ieškoma įvairių laikotarpių ir regionų atlikimo praktikų bei tendencijų bendrybių ir skirtumų.

Viena iš tyrimų sričių – muzikos atlikimo raiška ir jos suvokimas. Vis dažniau pasitelkdami socialinių bei tiksliųjų mokslų metodus ir žiūros perspektyvas, muzikologai tiria įvairius muzikos atlikimo suvokimo aspektus, pavyzdžiui, emocijų, atlikėjo gestų raiškos, muzikos sudėtingumo, virtuoziškumo ir kitų elementų percepcijos niuansus. Apie tokius tyrimus, kuriais siekiama skvarbiau pažvelgti į atlikėjų ir klausytojų santykius ir kurie atliekami bendradarbiaujant su koncertinėmis institucijomis, muzikos inovacijų studijų, tiksliųjų mokslų centrais, virtualiai kalbėjausi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Kauno technologijos universiteto profesoriumi Ryčiu AMBRAZEVIČIUMI ir Šefildo universiteto (Jungtinė Karalystė) Atlikėjo ir publikos tyrimų centro SPARC įkūrėja profesore Stephanie E. PITTS 1

1 Interviu parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslininkų grupių projektą „Muzikos atlikimo raiškos suvokimas. Tarpkultūriniai aspektai ir lietuviškasis atvejis“, sutarties Nr. S MIP 19/49 / F16 503.

Atlikėjo klausytojoraiška patirtyje

– Stephanie, prieš trejus metus, 2019-aisiais, man teko dalyvauti Jūsų organizuotoje pirmoje Menų publikos tyrimų konferencijoje, kurią SPARC surengė kartu su Tarptautiniu scenos menų publikos tyrimų tinklu. Konferen -

cija aprėpė labai įvairias sritis, joje dalyvavo ne tik muzikos, bet ir kitų scenos menų tyrėjai. Žvelgiant į tą renginį iš laiko perspektyvos: pirma, ar jis atliepė Jūsų lūkesčius atspindėti aktualiausią šios srities problematiką ir, antra, kokią matote dabartinę srities plėtotę? Kokius naujus įdomius projektus ir iniciatyvas Šefildo universitete ar kitose institucijose paminėtumėte?

Pitts: Vienas iš tos konferencijos dalyvių apibūdino ją kaip ypatingą auditorijos tyrimų etapą. Ir išties ją galima laikyti pirmąja tokio masto šios disciplinos perspektyvos ir meno srities kompetencijų jungtimi. Akivaizdu, kad pandemija gerokai sutrikdė daugumos audito -

Lina NAVICKAITĖ-MARTINELLI

Stephanie

Stephanie Pitts

Lina Navickaitė-Martinelli

Tomo TEREKO / LKS nuotr.

rijos tyrimų tempą, o meno organizacijoms ir akademikams iškart po jos teko ieškoti naujų būdų savo auditorijai suprasti ir galvoti apie tai, kaip dėl ilgų mėnesių užsidarymo ir paslaugų teikimo internetu pasikeitė publikos įpročiai ir motyvai. Šefilde kartu su dr. Sarah Price dirbame tarpdisciplininėje grupėje, kuri siekia išanalizuoti COVID-19 poveikį vietinei meno ekologijai, tirdama konkrečias vietas, organizacijas ir auditorijas pačia plačiausia prasme ir pritaikydama tai įvairioms meno rūšims 2 . – 2019 m. Jūs išleidote vadovą „Understanding Audiences for the Contemporary Arts“ (Suprasti šiuolaikinių menų publiką), kuriame pristatomi tarpiniai taip pat pavadinto (UACA) projekto rezultatai, o 2021-aisiais – knygą „Understanding Audience Engagement in the Contemporary Arts“ (Suprasti publikos įsitraukimą į šiuolaikinius menus). Kad ir nelengva glaustai apibūdinti tokį didelį tyrimą, vis dėlto norėčiau paklausti, kokius šio projekto pasiektus tikslus laikote svarbiausiais.

S. P.: Projektas prasidėjo nuo labai paprasto klausimo: „Ar esama šiuolaikinio meno auditorijai skirtų sąsajų?“ Tačiau kadangi akademinių tyrėjų darbas yra viską sukomplikuoti, ši aplinkybė paskatino mus įsivelti į sudėtingesnes diskusijas apie kultūrinę vertę, prieinamumą ir įtraukumą, meno formų pasirinkimus ir konvencijas bei tai, kaip auditorija priartėja prie anksčiau nepažintos meno rūšies (arba pasirenka to nedaryti). Pasiekėme savo tikslą įgyti gilių, kokybiškų įžvalgų apie auditorijos patirtį ne tik kokio nors vieno įvykio, vietos ar meno rūšies atveju, bet ir holistiškai, auditorijos akimis žvelgiant į žmonių įsitraukimo mastą bei ribas, taip pat ir apie tai, kaip tam tikra vieta formuoja auditorijos pasirinkimą ir požiūrį. Šefilde vykdant ankstesnius tyrimus, publika visada kalbėdavo apie išskirtinį miesto charakterį ir jo aprūpinimą menu. Žinoma, mes pastebėjome, kad ir kitų miestų publika tai daro – nebūtinai sakydama tuos pačius dalykus, bet panašiai aprėpdama tai, kuo didžiuojasi, ko trūksta ir kaip vietiniai žmonės padeda formuoti 2 Daugiau informacijos apie tai galima rasti internete: https://www.sheffield.ac.uk/city region/enhancing cultur al vibrancy/covid research 0.

tam tikrą meno sceną. Vykdydami UACA projektą padėjome kiekvieno miesto institucijoms bendradarbiauti kuriant šiuolaikinio meno organizacijų tinklus ir taip suteikti joms stipresnį balsą vietos valdyme ir politinėse diskusijose bei suvokti save ne kaip konkuruojančius, bet vykdančius tą pačią misiją – pasiekti savo miesto auditoriją.

– Gal įvyko kokių nors visiškai nelauktų posūkių – tokių, kokių tirdami šiandienos meno publikos percepciją visai nesitikėjote rasti?

S. P.: Studijuodamas 187 pokalbių įrašus tarsi susirandi tiek pat naujų draugų: įgyji supratimą apie žmonių gyvenimus, emocijas ir abejones dėl pasirinkimo, kurį jie daro kaip meno vartotojai. Viena pagrindinių išvadų buvo ta, kaip Londonas skiriasi nuo regioninių Jungtinės Karalystės miestų. Suprantama, tai nebuvo didžiulė naujiena, tačiau išryškino, kiek daug prielaidų daroma į Londoną orientuotoje politikoje, finansavimo sprendimuose ir, tiesą sakant, moksliniuose tyrimuose. Prielaidų, kurių tiesiog neįmanoma perkelti, pritaikyti kitoms vietoms. Pavyzdžiui, Londone jaučiamas gerokai menkesnis lojalumas renginio vietai, o štai pojūtis, kad toje kultūrinėje maišalynėje prieinama absoliučiai viskas, ko tik gali panorėti, žmones skatina veikiau riboti savo pasirinkimą nei atvirkščiai. Kur kas daugiau frustracijos jiems sukelia užduotis išsiaiškinti, kur ir kada vyksta kokie nors renginiai. Man taip pat įdomūs atradimai, susiję su žmonių įsitraukimo ribomis. Mes klausėme, ar jie pajėgūs viską aprėpti. Šios aplinkybės neretai nepaisoma galvojant apie auditorijos plėtrą. Kai kuriems žmonėms pakanka to, ką jie daro, ir meno rinkodaros specialistams tai gali būti sunki pamoka. Be to, klausdami žmonių apie visas meno rūšis, o ne tik tas, kurių atžvilgiu jie buvo entuziastingi, pasiūlėme idėją, kad „kiekvienas lankytojas kartu yra ir potencialus nelankytojas“. Gauname įžvalgų apie nepažįstamus ar netgi nemėgstamus meno potyrius, kuriuos auditorijos tyrėjams gali būti nelengva užčiuopti.

– Porą metų trukusi pandemija perkėlė mūsų koncertines patirtis į virtualią erdvę. Kaip tai paveikė atliekamos muzikos ir, dar svarbiau, atlikimo raiškos (su kuria iš esmės tiesiogiai visai nebekontaktuojame) suvokimą? Turiu pripažinti, kad kai kurie virtualūs koncertai man tapo kone stipresne patirtimi kaip tik dėl atlikėjo veido ir rankų priartinimo –šių atlikimo elementų sėdėdami salėje neturėtume galimybės taip atidžiai stebėti. Ką manote apie muzikos patyrimą per medijas?

Rytis Ambrazevičius: Visiškai sutinku. Pandeminė situacija, kad ir kaip būtų keista, pateikė medijavimo įrankių, kuriems skirti dėmesio anksčiau nebuvo ypatingo reikalo. Žvelgiant iš muzikos atlikimo tyrimo pozicijų, čia svarbu, koks yra koncerto ar kitokio muzikinio įvykio perteikimo per medijas tikslas – meninis ar „etnografinis“ produktas. Taikant atlikimo dėsnių tyrimo metodą kruopščiai fiksuojamos atlikimo detalės. Neatsitiktinai ir pasibaigus pandemijai ieškome tam tikro balanso tarp gyvų ir nuotolinių muzikos potyrių.

S. P.: Mano pačios kaip žmogaus, o ne tyrėjos patirtis rodo, kad internetinės paslaugos dažnai priversdavo dar skaudžiau pasiilgti gyvo meno. Pirmaisiais karantino mėnesiais žiūrėdavau nemažai internetinio teatro, bet tai vyko tuo metu, kai iš kalendoriaus teko išbraukti išvykas į teatrą su draugais, todėl tai tikrai man nepakėlė nuotaikos. Vis dėlto galimybės rizikuoti ir išbandyti ką nors nauja, kurios paprastai yra kliūtis tiesioginiams renginiams su bilietais, didžiąja dalimi buvo paskatintos internetinės pasiūlos. Tai nulėmė, kad, atsiradus gyvų renginių galimybei ir visiškai atsivėrus koncertų salėms,

Rytis Ambrazevičius

žmonės galėjo iš naujo apsibrėžti, kas jiems priimtiniau. Taip pat galime iš naujo apsvarstyti pristatymo formatus; antai britų pianistas Stephenas Houghas laikraštyje „The Guardian“ publikavo straipsnį apie tai, kaip dėl koronaviruso saugumo priemonių priverstas atlikti trumpesnius koncertus jis suprato, kad jam jie labai patinka 3. Ir aš tikrai tam pritariu!

– Ar neteko pastebėti didesnio susidomėjimo atlikėjo ir klausytojo sąveikos klausimais bei atlikimo suvokimo niuansais vis labiau plintant meniniams tyrimams? Ar atlikėjai vis dėlto labiau linkę fokusuotis į savą muzikos atlikimo procesų perspektyvą?

R. A.: Turbūt yra įvairių atlikėjų. Kaip ir kompozitorių. Vienas polius: kompozitoriaus intencijos ir muzikinė kalba turi atitikti klausytojo gebėjimus, muzikinio mąstymo sistemą. Fredas Lerdahlis yra pateikęs visą rinkinį tokių apribojimų kompozitoriui, kuriuos galima laikyti net tam tikromis kūrėjo pataikavimo klausytojui gairėmis4. Kitame poliuje – nuostata apskritai nekreipti dėmesio į kompozitoriaus ir klausytojo kontaktą (kompozitorius ir jo muzika vertingi patys savaime). Pakoreguojant Lerdahlį, vėliau sutinkama, kad kompozitorius ne tik turi prisitaikyti prie klausytojo; jo misija – ir lavinti klausytoją, t. y. išeiti šiek tiek už jo gebėjimų ribų, jas plėsti, kad ir palengva.

Manau, panašiai yra ir su atlikėjais. Tačiau aksioma, kad atlikėjai stengiasi patikti klausytojams – vieni daugiau, kiti mažiau. Apskritai atli -

3 Prieiga internete: https://www.theguardian.com/ music/2020/nov/29/dont stop axe mood ruining bar scram bling interval covid stephen hough.

4 Lerdahl Fred. Cognitive constraints on compositional sys tems. – Contemporary Music Review , 1992, 6(2), 97–121.

kėjo ir klausytojo sąveika tikriausiai labiau (statistiškai) domina tuos atlikėjus, kurie yra susidūrę su meniniais tyrimais, patys juos atlikę.

– Ryti, ankstesniuose savo tyrimuose esate išskyręs atlikimo dėsningumus. Kaip juos apibūdintumėte, kas juos lemia ir kokią įtaką tie dėsningumai daro muzikos suvokimui?

R. A.: Muzikos atlikimas nuo jos atvaizdo natomis skiriasi įvairiais netikslumais. Kitaip tariant, kaip tik netikslumai, netolygumai ir daro muziką gyvą, tikrovišką. Pavyzdžiui, net stengiantis tiksliai mechaniškai perteikti ritmą, rezultatas vis tiek bus su paklaidomis – pirmiausia dėl trukmės diferencinės ribos (t. y. dėl to, kad maži trukmių skirtumai nėra suvokiami). Tai chaotiški netolygumai, „atlikimo triukšmas“ (angl. performance noise ). Tačiau kur kas įdomesni sistemingi netolygumai, kuriuos lemia muzikinis kontekstas, emocija; jie netgi pageidaujami, be jų muzika skambėtų nenatūraliai. Tokie netikslumai apibūdinami atlikimo dėsniais (angl. performance rules ). Šie dėsniai teigia, kad gyvam muzikos atlikimui būdingi dėsningi nuokrypiai nuo tikslaus (mechaniško, monotoniško) prototipo, jie objektyvizuojami konkrečiomis tendencijomis, formulėmis, algoritmais. Atlikimo dėsniai veikia įvairiuose domenuose – laiko, garso aukščio, dinamikos (garso lygio), tembro. Juos gali lemti įvairūs reiškiniai: specifiniai kognityviniai fenomenai (pavyzdžiui, vedamojo tono „gravitacija“ link tonikos smuiko, vokalo ir kt. laisvai ar beveik laisvai intonuojamoje muzikoje), muzikos atlikimo ar šokio motorika (pavyzdžiui,

Vienos valso ritmo formulė SLI, angl. Short-Long-Intermediate ), emocija (pavyzdžiui, didesnis ritmo kontrastingumas siejamas su džiaugsmu, mažesnis – su liūdesiu) ir t. t.

Bene parankiausias objektas atlikimo dėsniams tyrinėti – fortepijono muzika, ypač romantizmo epochos ir ypač ritmikos požiūriu. Taip yra dėl fortepijono garso, matavimų metodikos ir stiliaus ypatybių. Fortepijono garsų atakos trumpos, taigi iš garso įrašų nėra sunku pakankamai tiksliai išmatuoti garsų trukmes. Be to, tokius matavimus galima ir automatizuoti –prie klaviatūros prijungus daviklių sistemą arba naudojant sintezatoriaus klaviatūrą (tai net paprasčiau). Romantiniam atlikimui būdingas išraiškingumas suponuoja pakankamai dideles nuokrypių vertes, dėsniai aiškiai artikuliuojami. Todėl nenuostabu, kad tokių tyrimų daugiausia.

Atlikimo dėsnių esmė – jie veikia kaip muzikos atlikimo stiliaus žymekliai (jeigu jų išraiška, būdinga tam tikram stiliui, pakinta, muzika gali skambėti nenatūraliai, keistai ar net nepriimtinai) ir kaip emocijos komunikavimo įrankiai.

– Ar savo tyrimuose apsiribojate vakarietiškosios kompozicinės muzikos, o gal tam tikro regiono ar laikotarpio muzikos atlikimu, ar mėginate derinti skirtingas perspektyvas (kaip kad tradicinė vs kompozicinė rimtoji muzika ar šiuolaikinis vs klasikinis repertuaras)?

Ar tos skirtingos sritys galėtų suponuoti skirtingą atlikėjo ir klausytojo santykį, kitokius suvokimo dėmenis ir būdus?

S. P.: Dirbau su džiazo, kamerinės muzikos publika, pastaruoju metu –su įvairių meno rūšių deriniais. Mane

Tomo TEREKO / LKS nuotraukos

„Twenty Fingers duo“

ypač domina tai, ką kartais vadinu auditorijos mainais: kaip paskatinti kultūriškai angažuotus žmones patirti ką nors jiems visiškai nepažįstamo? Labai svarbu apsibrėžti savo, kaip tyrėjo, ribas: kai pradėjusi tuo domėtis prisipirkau knygų, kurių pavadinimuose figūravo žodis „auditorijos“, labai nusivyliau – paaiškėjo, kad jos yra apie kiną ir televiziją (nors vėliau atsigriebiau, nes mano pačios sudarytos knygos „Kosėjimas ir plojimai“ pavadinime nėra muzikos, nes tai daro ir teatro žiūrovai!). Žinoma, esama skirtumų tarp atlikėjo ir publikos santykių skirtinguose kontekstuose –pavyzdžiui, džiazo vakare ir operoje, tačiau mane labiau domina klausimai, kaip kinta abiejų pusių elgsena ir kaip tam tikros konvencijos keičiasi bėgant laikui ir skirtingose vietose. Gali atsirasti dar kas nors, ko publika norės po pandemijos visiškai kitaip nei atlikėjai, nes internetinių renginių metu bus įpratusi pastaruosius „turėti“ savo svetainėse.

R. A.: Pagrindinis mano tyrimų objektas – tradicinis lietuvių dainavimas. Tiriama įvairiais aspektais – ir akustiniais, ir psichologiniais, ir šiuolaikinės raiškos, ir praktinės rekonstrukcijos. Tačiau esu patyrinėjęs ir lietuvių tradicinę instrumentinę muziką, ir kitų tautų tradicinę muziką apskritai. Remiuosi šiuolaikine pasauline etnomuzikologijos, muzikos akustikos ir ypač muzikos psichologijos žinija ir metodais. Ir akustikos, ir psichologijos tyrimų objektai pasaulyje – dažniausiai vakarietiškosios kompozicinės muzikos reiškiniai. Taigi neišvengiamai remiuosi tokių tyrimų rezultatais kaip atskaitos tašku, kartu lyginu akademinės ir tradicinės muzikos reiškinius. Randu tų reiškinių universalijas, panašumus ir skirtumus, taip pat ir atlikėjo bei klausytojo santykio aspektu.

– Muzikologija, bent jau Lietuvoje, vis dar gana retai atkreipia dėmesį į muzikos atlikimą kaip į reiškinį, ir čia itin svarbus yra etnomuzikologų bei populiariosios muzikos atstovų vaidmuo – būtent jų tyrimai ir yra tiesiogiai susiję su gyvai skambančia muzika ir tais, kas ją atlieka. Ką įdomaus šiuo atžvilgiu iš etnomuzikologinės tyrimų tradicijos verta būtų perimti ir akademinės muzikos tyrėjams?

R. A.: Pirmiausia pabrėžčiau muzikos psichologijos ir etnomuzikologijos santykio aspektą. Dauguma muzikos psichologijos eksperimentų atliekami vakarietiškos muzikinės kalbos aplinkoje, su vakariečiais klausytojais. Remiantis tokiais eksperimentais nustatyti bendrieji muzikos suvokimo dėsningumai. Tačiau ar iš tikrųjų šie dėsningumai yra bendri, universalūs? Gal jie atspindi tik vakarietišką muzikinį mąstymą? Šiuo klausimu grindžiamas tarpkultūrinių muzikos suvokimo tyrimų poreikis. „Kadangi suvokimo ir pažinimo teorijos buvo sumanytos vakarietiškoje aplinkoje ir monokultūroje, psichologijos teorijas būtina įvertinti ir patikrinti kontekstų įvairovėje“; „prieraišumas prie vakarietiškojo mąstysenos modelio slopino teorinius ir empirinius ieškojimus, kaip muzika kuriama, atliekama, suvokiama, naudojama ir išmokstama įvairiose kultūrinėse aplinkose“ 5 .

Muzikos atlikimas – vienas iš muzikos psichologijos tyrimo objektų. Taigi suvokimo reiškinių tradicinėje muzikoje tyrimai gali reikšmingai prisidėti atskleidžiant universalius ir lokalius (būdingus tam tikroms muzikinėms kultūroms) muzikos suvokimo ir kartu atlikimo dėsnius.

Kita vertus, muzikos psichologija etnomuzikologijai gali pasiūlyti solidų empirinių tyrimo metodų rinkinį, kuris padėtų patvirtinti ar paneigti jos teorijas. Pavyzdžiui, galima nustatyti, kada etnomuzikologinės interpretacijos atitinka nagrinėjamą muzikinę kalbą, o kada tėra „klausos apgaulių“, kylančių iš kategorinio suvokimo, eminių sistemų sandūros ir pan., padarinys.

Šiaip jau tiriant muzikos atlikimą gerokai padėtų aktyvesnis klasikinės akademinės muzikologijos, etnomuzikologijos ir muzikos psichologijos sričių bendradarbiavimas.

– Šiais laikais daug tyrimų projektų ar mažesnės apimties iniciatyvų vykdoma bendradarbiaujant su koncertinėmis įstaigomis, įvairiomis kultūros organizacijomis, taip pat jie gali būti klasifikuojami kaip taikomieji, reikminiai tyrimai. Ar manytumėte, kad tai neiš5 Stevens Catherine J. Music perception and cognition: A review of recent cross cultural research. – Topics in Cognitive Science , 2012, 4, 653–667.

vengiamas kelias norint suartinti praktiką su tyrimais ir pasiekti, kad mokslinių tyrimų rezultatai duotų daugiau naudos visuomenei ar muzikų bendruomenei? S. P.: Manau, kad meno organizacijų ir akademikų bendradarbiavimas apibrėžiant tyrimo klausimus ir suvokiant tyrimų išvadų svarbą bei poveikį yra nepaprastai vertingas. Akivaizdžiai mačiau savo vykdytų auditorijos tyrimų pokytį per pastaruosius dešimt ar daugiau metų: nuo tada, kai pradėjau kreiptis į organizacijas su savo klausimais ir prašyti prieigos prie jų auditorijos, iki UACA projekto, kurį ir paskatino menų rinkodaros vadybininko užklausa. Skirtingos abiejų sektorių žinios gali naujai nušviesti vienas kito darbą. Kartais tos žinios gali ir suerzinti, pavyzdžiui, paaiškėjus, kad universitetiniame sektoriuje prireikia daug daugiau laiko norint gauti finansavimą ar užbaigti kokį nors darbą. Akademikai turi stengtis išlaikyti griežtumą ir intelektinį tikslą, o ne būti įtraukiami į vertinimo projektus (nebent jiems aišku, kad būtent tai jie nori daryti), tačiau galų gale kultūros ir akademinis sektoriai turi daug ko vienas iš kito išmokti 6 R. A.: Tikrai taip. Aišku, nereikia turėti iliuzijų, kad tokie tyrimai kaip nors kolosaliai pakeis muzikos bendruomenės ar net visos visuomenės santykį su muzika. Manau, trūksta ne tiek tokių tyrimų, kiek jų rezultatų viešinimo. Tai jau mokslo populiarinimo sritis ir bėdos. Gal mažiau to trūksta muzikos bendruomenei, bet ypač prastai prieinama plačiajai visuomenei. Galiu pasakyti iš savo etnomuzikologijos bokšto: kad ir kaip būtų gaila, plačiosios visuomenės (iš dalies net ir folklorinės „subkultūros“) samprata apie tradicinę muziką ir tradicinę kultūrą apskritai yra siaubingai lėkšta. Mūsų elito influencerių žinios ir refleksija apie tradicinę muziką baigiasi ties klumpakojais ir vyžomis. Aišku, tai pačių etnomuzikologų kaltė. n

6 Mes tai tiriame Kultūros vertybių centre, kurio asocijuota direktorė esu, ir jau pradedame dalytis ištekliais, kuriuos sukaupė apie bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje rašę ekspertai iš akademinės ir praktinės sričių. Daugiau informacijos apie tai –https://www.culturalvalue.org.uk.

Ar verta versti vokiškąjį Lied?

Ernesta JUŠKAITĖ

Šio straipsnio tema – vokiškojo Lied , kaip tam tikroje kultūrinėje terpėje egzistuojančio žanro, perkėlimas į kitą, lietuviškosios kultūros, terpę, verčiant dainų tekstus iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą . Tyrimo idėja kilo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos archyve radus sovietmečiu įrašytų Richardo Strausso dainų lietuvių kalba, jos ir paskatino atlikti ne tik dviejų kultūrinių terpių, bet ir dviejų vokalinio atlikimo tradicijų sandūros analizę.

Kas yra vertimas? Pasak Liongino Pažūsio, tai „teksto viena kalba pakeitimas kita kalba, išlaikant tą pačią arba beveik tą pačią reikšmę“ (Pažūsis 2014: 11), kitaip – rašytinio teksto prasmės perkėlimas iš vienos kalbos į kitą. Pirmieji samprotavimai apie vertimą randami Cicerono (106–43 m. pr. Kr.) traktate „Oratorius“ („De optimo genere oratorum“, 46 m. pr. Kr.), apie vertimą jau kalbėjo ir Plinijus Jaunesnysis (apie 100 m. po Kr.), Kvintilianas (apie 35–96 m. po Kr.), tačiau mokslinį pagrindą vertimo teorijos įgijo tik XX a. viduryje, kai dienos šviesą išvydo viena pirmųjų teorijų, kurios autoriai buvo Jeanas-Paulis Vinay (1910–1999) ir Jeanas Darbelnet (1904–1990).

Nuo Cicerono laikų iki pat vertimo mokslo atsiradimo daugiausia diskusijų tarp vertėjų kėlė klausimas, kaip versti – laisvai ar pažodžiui. Tai aiškiai atsispindi jau Vinay ir Darbelnet teorijoje. Joje mokslininkai pateikė tam tikrą klasifikaciją: tiesioginis vertimas atliekamas pažodžiui, nevengiant skolinių ir kalkių, netiesioginis – naudojant transpoziciją, moduliaciją, ekvivalentus, adaptaciją. Romanas Jakobsonas (1896–1982) išskyrė tris vertimo rūšis: vertimą vienos kalbos ribose (tos pačios minties persakymą kitais žodžiais), interlingvistinį (vienos kalbos ženklų perteikimą kitos kalbos ženklais) ir intersemiotinį (kalbos ženklų perteikim ą nekalbiniais ženklais) vertimus. Pirmojo vertimo modelio kūrėjas Eugene´as Nida (1914–2011) teigė, kad vertimas galimas taikant formalųjį ekvivalentiškumą (pažodinį vertimą) arba dinaminį ekvi -

valentiškumą (laisvąjį vertimą) – panašiai kaip ir funkcionalizmo atstovai Katharina Reiss ir Hansas Josefas Vermeeris, plėtoję skopos (gr. skopos – tikslas) vertimo teoriją ir siekę įrodyti, kad tą patį tekstą, atsižvelgiant į tikslą, galima išversti skirtingai. Šią mokslininkų mintį perėmė ir išgrynino Christiane Nord, tačiau ji prieštaravo Vermeeriui teigdama, kad ne kiekviena veikla ir ne visi vertimai gali turėti tikslą. Nord manymu, svarbiausia vertimo savybė turi būti funkcionalumas ir ištikimybė tekstui. Trumpai ir itin glaustai apžvelgus vertimo teorijų raidą, verta išskirti tas, kurios labiausiai tiktų analizuojant Lied verbalinių tekstų vertimus į lietuvių kalbą.

Kaip žinoma, muzikinis ir verbalinis tekstai Lied kūrinyje neatsiejami vienas nuo kito. Kompozitorius, kurdamas dainos žanro kūrinio notacinę sistemą, ypatingą dėmesį skiria verbalinio teksto, kiekvieno jo žodžio tinkamam įprasminimui muzikinėje sistemoje. Vadinasi, toks iš pirmo žvilgsnio paprastas ir trumpas, tačiau itin subtilus kūrinys reikalauja puikių muzikinės retorikos žinių, notacinio ir verbalinio teksto konstrukcinės sąveikos ir komunikacijos išmanymo, taip pat vokalinės technikos ir balso kaip instrumento galimybių pažinimo.

1 pavyzdys. Intonacinio ritmo palyginimas Richardo Strausso dainos „Kornblumen“ (Rugiagėlės), op. 22 Nr. 1, ištraukoje (eilės Felixo Dahno, lietuviško teksto autorius nežinomas; LRT laikmenos Nr. [OP 5802])

1 pavyzdyje aiškiai atsispindi Strausso dainos „Kornblumen“ originalo teksto ir vertimo teksto ritmo nesutapimai.

Atsižvelgiant į minėtus kompozicinius aspektus, galima teigti, kad Lied žanro kūrinys turėtų būti verčiamas taikant verbum pro verbo principą, nes tik taip būtų išsaugoma kiekvieno vertimo vieneto – žodžio – reikšmė bei tiksliausia semantinės prasmės sąsaja su muzikiniu tekstu. Tad šioje vietoje verta prisiminti jau minėtą E. Nida´ą bei aptarti jo formaliojo ir dinaminio ekvivalentiškumo sampratas.

Formalusis ekvivalentiškumas (formal equivalence) iš esmės yra orientuotas į originalo kalbos struktūrą, vertimas privalo kaip įmanoma labiau atitikti tos kalbos formą bei turinį. Formaliajam ekvivalentiškumui būdinga atkartoti tam tikrus formaliuosius teksto elementus: 1) gramatinius vienetus; 2) žodžių vartojimo nuoseklumą; 3) teksto prasmę originalo kalbos kontekste. Gramatinių vienetų reprodukcija vyksta: a) daiktavard į verčiant daiktavardžiu, veiksmažodį – veiksmažodžiu; b) nepažeidžiant frazių ir posakių; c) išsaugant visus formaliuosius indikatorius (Nida 2003: 165). Tokia gramatinių vienetų reprodukcija skambėtų taip:

Dinaminio ekvivalentiškumo pavyzdys

2 pavyzdys. Richardo Strausso dainos „Zueignung“, op. 10 Nr. 1, ištrauka (1885 m., eilės Hermanno von Gilmo, lietuviško teksto autorius nežinomas; LRT kartotekoje įrašytas pavadinimas „Lemtis“)

Dinaminis ekvivalentiškumas (dynamic equivalence), kontrastingas formaliajam ekvivalentiškumui, naudojamas siekiant skaitytojui per vertimo kalbą perteikti originalo kalbos teksto poveikį. Pats Nida šį būdą apibūdina kaip artimiausią natūralų ekvivalentą vertimo kalbai (Nida 2003: 166). Dinaminio ekvivalentiškumo teorijoje esama trijų esminių sąvokos „ekvivalentai“ taikymo krypčių: 1) ekvivalentai, nurodantys į originalo kalbos tekstą; 2) natūralū s ekvivalentai, nurodantys į adresato kalbą; 3) artimiausi ekvivalentai, kurie susieja abu orientyrus (t. y. originalo ir adresato kalbas) į bazinį aukščiausio laipsnio tarpusavio priartėjimą. Verta paminėti, kad natūralus vertimas apima dvi adaptacijos sritis – gramatiką ir leksiką. Formaliojo ekvivalentiškumo pavyzdys

3 pavyzdys. Richardo Strausso dainos „Morgen!“ (Rytoj!) ištrauka, op. 27 Nr. 4

Iš esmės gramatinės modifikacijos gali būti atliekamos lengvai, nes daugybę jų pakitimų diktuoja privalomos vertimo kalbos struktūros. Tokiu atveju daiktavardį tekste galima pakeisti veiksmažodžiu ir panašiai. Originalo kalbos leksines struktūras sunkiau perteikti paisant vertimo kalbos semantinių reikalavimų, na, o poezijos vertimai, pasak Nida´os, apima akivaizdžiai daugiau literatūrinių korekcijų negu prozos vertimai, nes radikaliai skiriasi verbalinio teksto ritminės formos bei žanro estetika. Remiantis Nida´os modeliu, galima pažvelgti į vertimo procesą, kuriame dalyvauja nebe vienas, o du tekstai – poetinis ir muzikinis. 4 pavyzdyje pradiniame vertimo proceso taške originalo tekstas (OT) ir muzikinis tektas (MT) pažymėti kaip neatsiejami vienas nuo kito. Toliau atliekama originalo teksto ir muzikinio teksto bendroji analizė, po jos abu tekstai perkeliami į vertimo kalbos kultūrinę terpę, kurioje turėtų būti perdaromi bei pritaikomi prie vertimo kalbos kultūros. Vertimo tekstą (VT) sugretinus su muzikiniu tekstu išryškėja verbalinio ir muzikinio teksto tarpusavio saitų irimo problema. Dėl kitos kalbos struktūrinių ypatumų pakitusi verbalinio teksto konstrukcinė sistema nebegali funkcionuoti derėdama su muzikiniu tekstu. Vadinasi, toks vertimas, kurio procese dalyvauja ne vienas, o du tekstai – verbalinis ir nuo jo neatsiejamas muzikinis – negali būti laikomas sėkmingu.

4 pavyzdys. Verbalinio teksto vertimo procesas, grįstas E. Nida´os vertimo modeliu, kuriame tam tikras sąlygas diktuoja muzikinis tekstas. Straipsnio autorės schema

Kai pirmieji funkcionalizmo atstovai Vermeeris ir Reiss siekė įrodyti, kad tą patį tekstą, priklausomai nuo skopos (tikslo), galima išversti skirtingai, Nord, apžvelgdama teksto analizės procesą, akcentavo, kad tekstas negali būti

izoliuotas nuo kultūrinės terpės veiksnių nei jį kuriant, nei skaitant, nei interpretuojant, tad šalia funkcionalumo svarbūs yra ir teksto struktūriniai aspektai, kurių galima nepaisyti tik tuomet, kai to reikalauja vertimo skopos

MT; vertimo strategijos planavimas + MT; VT + MT ir t. t. Grįžtant prie LRT archyve rastų vokiškųjų Lied kūrinių vertimų į lietuvių kalbą, reikia konstatuoti faktą, kad norint juos įvertinti ir suvokti, kokiais vertimo teorijų aspektais buvo remiamasi atliekant vertimo procesą, reikalingas pradinis taškas, nuo kurio būtų galima pradėti vertinimą. Ir tai yra interkalbinis vertimų palyginimas.

Ch. Nord, pateikdama savo ciklinį modelį (looping model), jį grindžia teiginiu, kad vertimas yra ne linearus, progresuojantis procesas, vedantis nuo pradinio taško –originalo teksto į galutinį – vertimo tekstą, o ciklinis, rekursyvus procesas, apimantis neribotą kiekį grįžtamojo ryšio ciklų, į kurių ankstesnes analizes galima ir netgi patartina sugrįžti.

7-ame pavyzdyje naudojami individualūs straipsnio autorės žymėjimai: „visiškas atitikmuo“, „ekvivalentas“ ir „neatitikmuo“. Žvelgiant į šį pavyzdį galima teigti, kad originalo teksto reikšmė ir semantinė prasmė suardyta pritaikant tolimus kontekstinius atitikmenis, vadinasi, ne tik vertimo kalba stipriai nutolo nuo originalo teksto, bet ir dviejų tekstų – originalo ir vertimo – visuma kaip kūrinys prarado savo pirminę intenciją bei prasmę. Be abejonės, nesėkmingas Lied kūrinio vertimas lemia verbalinės ir muzikinės sintaksės nesutapimus, dėl to įvyksta poetinių ir muzikinių akcentų bei muzikinių retorinių figūrų destrukcija. Tai aiškiai matyti 8 pavyzdyje. 8-ame pavyzdyje žaliais taškais pažymėti originalo teksto, raudonais – vertimo teksto intonaciniai akcentai. Tokie poetinio teksto akcentų poslinkiai muzikinio teksto atžvilgiu sudarė sąlygas rastis transformuoto kūrinio vokalinio atlikimo problemai.

Apžvelgiant dainos „Zueignung“ lietuviškos versijos akcentų slinktis bei verčiant atsiradusius retorinius neatitikimus, išryškėjo tam tikri kūrinio atlikimo faktoriai, kurie neleistini šių dienų dainavimo kultūroje, – neteisingi kirčiai (ne tuose žodžių skiemenyse), balsių ir priebalsių asimiliacija (girdima LRT archyvinėje medžiagoje) vokalinės dikcijos požiūriu. Tokia problema aktuali net ir šiandien – kai kurie kamerinės vokalinės muzikos atlikėjai tam tikras kritines jau klasika tapusi ų kūrinių vietas dainuoja paklusdami muzikinės notacijos konstruktui ir ignoruodami verbalinės kalbos akcentų sistemas. Tokių akcentų nesutapimo vietų kūrinyje nevertėtų bijoti koreguoti, ypač jeigu problema iškyla atliekant ne originalų kūrinį, o jo verbalinio teksto vertimą į kitą, dainininkui žinomą, kalbą.

Į Nord ciklinį modelį įvedant muzikinio teksto (MT) kategoriją bei muzikinio teksto skopos, matyti (žr. 6-ą pavyzdį), kaip Nord nurodytų trijų žingsnių modelis įgyja dar vieną, ketvirtąjį, žingsnį (MT), į kurį vertėjas, atlikdamas dainos vertimą, privalo sugrįžti kaskart padarydamas išvadas originalo teksto (OT) ar vertimo teksto (VT) elementų funkcijų atžvilgiu. Kadangi muzikinis tekstas yra suvokiamas kaip nekintama multikultūrinės aplinkos kategorija, cikliniame modelyje muzikinio teksto funkcija su poetinio teksto (originalo teksto ir vertimo teksto) funkcijomis yra gretinamos vienu paraleliu žingsniu, t. y. OT +

Kalbant apie kokią nors verstinio teksto korekciją, būtina suvokti, kad ji gali iškreipti pirminę kūrinio prasmę, tai, ką sukūrė kompozitorius. Pats kūrinio vertimas jau yra didesnis ar mažesnis nukrypimas nuo originalios idėjos, tad derėtų visais būdais stengtis išlaikyti nepakitusią muzikinės notacijos sistemą. Norint išspręsti verbaliniame kūrinio tekste iškilusią neteisingų akcentų problemą, visų pirma derėtų įvertinti vertimo teksto konstruktą ir jo santykį su muzikiniu konstruktu, išskaidant metroritmines dalis į smulkesnius notacinius vienetus taktuose, išsiaiškinti, ar esama būdų, leidžiančių verbalinio teksto akcentus perkelti į muzikinių akcentų pozicijas. 9 pavyzdyje matyti viena iš dainos „Zueignung“ vertimo problemų –poetiniai kirčiai neatitinka muzikinių akcentų, natūraliai susiformuojančių stipriosiose taktų dalyse. 9 pavyzdys. R. Strausso dainos „Zueignung“, op. 10 Nr. 1, ištrauka

5 pavyzdys. Christiane Nord ciklinio modelio schema

6 pavyzdys. Christiane Nord cikliniu modeliu grįsta straipsnio autorės schema

7 pavyzdys. Interkalbinis Richardo Strausso dainos „Zueignung“, op. 10 Nr. 1, palyginimas (vertėjas nežinomas, atlikėja Regina Tumalevičiūtė, 1958 m.)

8 pavyzdys. Akcentų poslinkiai ir retorinių prasmių pokyčiai R. Strausso dainos „Zueignung“, op. 10 Nr. 1, vertime į lietuvių kalbą

Šioje situacijoje esama bene vienintelio problemos sprendimo būdo – perkelti kirčiuotus leksemų skiemenis į stipriąsias takto dalis. Tačiau toks perkėlimas reikalauja koreguoti muzikinio teksto ritmą, t. y. prieštaktyje esantį notacinį vienetą G suskaidžius į dvi smulkesnes ritmines vertes (iš vienos ketvirtinės į dvi aštuntines), verbalinio teksto vieneto – leksemos – „atskirta“ pozicija leidžia į prieštaktį perkelti papildomą skiemenį. Toks morfemų perkėlimas suteikia galimybę sugrąžinti pirminius poetinio ir muzikinio teksto akcentus, pavyzdžiui: 10 pavyzdys. R. Strausso dainos „Zueignung“, op. 10 Nr. 1, ištrauka

Kaip matyti, po verbalinio teksto korekcijos pasikeitė tik ritmo kategorinis vienetas, o metro, garso aukščio, harmonijos kategorijos liko nepakitusios. Dar viena kritinė dainos „Zueignung“ vieta balso linijoje matyti 11 pavyzdyje.

Vertimo teksto leksemos „taurei“ kirtis akivaizdžiai nesutampa su muzikiniame tekste natūraliai atsirandančiu akcentu stipriojoje takto dalyje. Šiuo atveju verbalinių morfemų perkėlimas nėra įmanomas, tad atliekant kūrinį derėtų atsižvelgti į tai, kaip būtų galima silpnojoje takto dalyje esančią morfemą pabrėžti, o esančią stipriojoje takto dalyje – deakcentuoti.

12 pavyzdys. R. Strausso dainos „Zueignung“, op. 10 Nr. 1, ištrauka

Kaip matyti 12 pavyzdyje, kritinė kūrinio vieta gali būti išspręsta netikėtu ketvirtojoje metrinėje takto dalyje atsirandančiu muzikiniu akcentu, kuris sėkmingai susisietų su fortepijono partijoje esamu arpeggio . Pabrėžiant silpnąją takto dalį, kaip atsvarą jai stipriąją takto dalį rekomenduotina deakcentuoti, „nutylint“, pavartojant sub. pp garsui E. Kartu siūloma sutrumpinti šį notacinį vienetą viena jo ritmine verte (viena aštuntine), paliekant ketvirtinę ritminę vertę be taško; jo vietoje gali būti įterpiama menama (neatliekama) pauzė. Taip pakoregavus muzikinį tekstą galima konstatuoti, kad metro, harmonijos, garsų aukščio kategorijos liko nepakitusios, o ritmo ir dinamikos kategorijos buvo nežymiai pakeistos, palyginti su pirmine kompozitoriaus idėja.

Pavyzdžiuose pateikti ir siūlomi akcentuacijos problemų sprendimo būdai grįsti straipsnio autorės ilgamete praktinio darbo patirtimi bei rezultatais, gautais empiriškai tyrinėjant vokalinės dikcijos niuansus. Vienas iš šio tyrimo uždavinių buvo išsiaiškinti, kaip atliekamą kūrinį paveikia poetinio teksto vertime pakitusi akcentų sistema ir ar įmanoma ją koreguoti. Galima teigti, kad tokie verbalinio teksto akcentuacijos poslinkiai daro didelę įtaką kūrinio atlikimui: 1) išprovokuoja netaisyklingą žodžių kirčiavimą; 2) fortepijono partijoje esanti individuali akcentuacija nebetenka prasmės; 3) pianistas, stengdamasis išlaikyti fortepijono partijoje nurodytą notacinę akcentuaciją, turi ignoruoti dainininko atliekamus, po vertimo proceso neteisingose metroritminėse taktų dalyse atsiradusius, akcentus. Koreguoti kritines vertimo teksto akcentuacijos vietas yra įmanoma remiantis tik ritmo ir dina -

11 pavyzdys. R. Strausso dainos „Zueignung“, op. 10 Nr. 1, ištrauka

minės raiškos aspektais, tačiau būtina suvokti, kad tokios korekcijos negali pažeisti kompozitoriaus sumanymo bei pirminės kūrinio idėjos.

Taigi, ar verta versti Lied kūrinius? Šio straipsnio autorės nuomone – neverta. Tačiau prireikus atlikti į kitą kalbą išverstą verbalinio teksto variantą, dainininkas, remdamasis savo kompetencija ir vokalinės technikos žiniomis bei galimybėmis, gali ir turi pakoreguoti vertimą taip, kad šis kuo tiksliau atlieptų muzikinį tekstą ir klausytojui atskleistų unikalią pirminę kompozicinę kūrinio idėją. n

LITERATŪRA

Ballard Michel. De Cicéron à Benjamin . Presses Universitaires du Septentrion, 2007.

Brūzgienė Rūta. Muzika ir literatūra: formos ir tematizmo aspektai. – Literatūros ir kitų menų sąveika , parengė Rūta Brūzgienė (215–224). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.

Burton Raffel. The Art of Translating Poetry . Penn State University Press, 1988.

Caskel Julian. Die Theorie des Rhythmus . Bielefeld: Transcript Verlag, 2020.

Černiuvienė Liucija. Vertimo minties raida Europoje Vilnius: VU FLF VSK, 2013.

Česnulevičiūtė Vita. Muzikos komponavimo principų analogijos XX a. lietuvių poezijoje . Daktaro disertacija. Vilnius: LMTA, 2012.

Franzon Johan. Choices in Song Translation. – The Translator 14 (2), 37–399. Manchester: St. Jerome Publishing, 2008.

Gustaitė Jūratė. Iš žodžio ir muzikos sąveikos teorijos: terminija, klasifikacijos, analizės metodika. – Menotyra 14 (15–32). Vilnius, 1986.

Jakobson Roman. On Linguistic Aspects of Translation in Achilles Fang. – On Translation , 232–239. Cambridge, Mass: Harvard University Press, 1959.

Jefferson Alan. The Lieder by Richard Strauss . Cassell, 1971.

Kazlauskienė Asta. Bendrinės lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos pagrindai . Kaunas: VDU, 2018.

Nida Eugene. Contexts in Translating . John Benjamins P. C., 2001.

Nida Eugene. The Theory and Practice of Translation . Brill, 1982.

Nida Eugene 2003. Toward a Science of Translating. E. J.. Brill.

Nord 2005. Christiane Text Analysis in Translation Rodopi B. V.

Pažūsis Lionginas 2014. Kalba ir vertimas : VU FLF VSK.

Reiss Katharina. Problématiques de la traduction Paris, 2009.

Reiss Katharina und Vermeer Hans J. Grundlegung einer allgemeinen Translations – Theorie . Tübingen: Niemeyer, 1984.

Vermeer Hans J. Aufsätze zur Translationstheorie Verlag Vermeer (Selbstverl.), 1983.

Vinay Jean-Paul, Darbelnet Jean. Comparative Stylistics of French and English . John Benjamins Publishing, 1995.

Ar įmanoma apie muzikos atlikimą parašyti trumpai?

Rytis AMBRAZEVIČIUS

Ne, neįmanoma. Tačiau pabandysiu trumpai apžvelgti pagrindines muzikos atlikimo tyrimų tendencijas ir problematiką, išryškėjusią pastaraisiais dešimtmečiais. Kertinis tokių tyrimų dėmuo yra muzikos atlikimo stilistika; beje, muzikos stilius ir muzikos atlikimo stilius neretai painiojami.

Pirmosiomis moderniomis muzikos atlikimo tyrimų publikacijomis laikomi dar XX a. pradžioje pasirodę Charle´io Emilio Seashore´o ir vėlesni Dirko-Jano Povelo, Ingmaro Bengtssono ir Alfo Gabrielssono darbai, kuriuose nagrinėjama ekspresyvioji laiko raiška atliekant muziką. Ilgainiui empiriniuose muzikos atlikimo tyri -

nėjimuose vis daugiau dėmesio būdavo skiriama atlikėjų judesiams ir reakcijoms, vizualiems komponentams, sceninio atlikimo ir pasiruošimo jam psichologijai. Muzikos interpretacijos ir atlikimo meno reiškiniai apžvelgti įvairiuose moksliniuose straipsniuose ir monografijose. Svarbūs ir muzikos interpretacijos meną nagrinėjantys psichologiniai, kognityviniai tyrimai. Vis dėlto didžioji dalis tų tyrimų paprastai apima vakarietiškosios muzikos atlikimą ir ribotą respondentų geografiją (daugiausia Vakarų Europą ir JAV). Palyginti mažai žinoma apie muzikos atlikimo reiškinius kitose kultūrose, todėl, pavyzdžiui, tradicinės muzikos (senuose įrašuose

Rytis Ambrazevičius

MOKSLO ORBITOJE

ir dabar gyvuojančios) atlikimo fenomenai, tikėtina, vestų prie kitokių įžvalgų, be to, netgi šiuolaikiniai atlikėjai turi lokalaus muzikos atlikimo bruožų.

Pradėkime nuo vadinamųjų muzikos atlikimo dėsningumų (ar dėsnių, taisyklių (angl. performance rules ), tik žodis „taisyklės“ gal mažiau tinkamas, nes turi imperatyvo atspalvį). Gyva muzika nuo tiksliai, mechaniškai atliekamos muzikos skiriasi įvairiais netikslumais. Kitaip sakant, būtent netikslumai ir daro muziką gyvą. Net stengiantis tiksliai mechaniškai perteikti ritmą, rezultatas vis tiek bus su paklaidomis. Taip pat ir gyvas melodijos garsų intonavimas šiek tiek skirsis nuo numanomos tikslios darnos (čia pirmiausia turima galvoje laisvai ar iš dalies laisvai intonuojama muzika – balso, styginių instrumentų, kurie neturi fiksuotų padalų, ir pan.).

Maži netikslumai yra tiesiog nesuvokiami. Didesnius (ir suvokiamus) netikslumus gali lemti fiziologijos, motorikos galimybės. Tai vadinamasis atlikimo triukšmas (angl. performance noise ). Tačiau kur kas įdomesni sistemingi netikslumai, kuriuos lemia muzikinis kontekstas, emocija; jie netgi pageidautini, nes be jų muzika skambėtų nenatūraliai. Tokie netikslumai grindžiami minėtais atlikimo dėsniais. Tai gyvam muzikos atlikimui būdingi dėsningi nuokrypiai nuo tikslaus (mechaniško, monotoniško) prototipo (nominalios partitūros), objektyvizuojami konkrečiomis tendencijomis, formulėmis, algoritmais. Pavyzdžiui, aptariant ritmo interpretavimo dėsnius nurodoma, kokia dalimi, kiek procentų (bent apytiksliai) pakinta garsų trukmės, kalbant apie intonavimo dėsnius – kokia pustonio dalimi pasikeičia garso aukštis. Šios vertės dažnai susijusios su interpretuojamos muzikos stiliumi: jos gali gerokai skirtis, t. y. pakeitus tam tikrą vertę sudaromas kitokio stiliaus įspūdis arba atlikimas apskritai atrodo nenatūralus.

Atlikimo dėsnius tyrinėjo ir bene išsamiausiai aprašė švedų mokslininkų grupė (Andersas Fribergas ir kolegos). Jos pateiktoje klasifikacijoje atlikimo dėsniai sugrupuoti pagal

įvairius muzikos elementus, kuriuos dažnai ir susieja. Pavyzdžiui, metrical patterns and grooves (svingavimo tendencija pailginant pirmąją iš vienodų ritminių verčių ir kt.) ar high sharp (intervalų plėtimas ir pan.) taikomi uždaroms laiko ar garso aukščio erdvėms, tačiau high loud (kuo aukščiau, tuo garsiau) ar melodic charge (melodinės įtampos pabrėžimas akordo kontekste) susieja garso lygį (suvokiamą garsumą) su garso aukščiu ar garso lygį bei trukmę su jo harmoniniu kontekstu.

Atlikimo dėsnių tyrimai pirmiausia priklauso muzikos psichologijos ir estetikos sričiai. Jie svarbūs tikrinant ir tobulinant muzikos atlikimo, suvokimo ir pažinimo teorijas. Pabrėžtina, kad atlikimo dėsniai ne tik atspindi, išreiškia tam tikrus dėsningumus, bet ir padeda gvildenti tų dėsningumų prigimtį, jų priežastis. Pagrindinė atlikimo dėsnių funkcija – padaryti muziką lengviau suvokiamą, identifikuojamą. Pavyzdžiui, jeigu nebūtų taikomas frazės arkos dėsnis (arkos formos tempo ir garsumo kitimas frazėje), klausant tokio atlikimo būtų kur kas sunkiau suvokti frazavimą ir juo grindžiamas struktūras. Pakartosime: konkreti šių dėsnių raiška nustatyta remiantis akademinės muzikos (daugiausia klasikinės, taip pat džiazo) atlikimo pavyzdžiais. Spėjama, kad kitokioje muzikoje ta raiška gali būti kitokia... Ar atlikimo dėsnių sistema, sukurta vakarietiškosios muzikos pagrindu, taip pat gerai tinka tiriant šiuolaikinį tradicinės muzikos atlikimą? Kokie šiuolaikinio tradicinės muzikos ir akademinės muzikos atlikimo panašumai ir skirtumai aptariamuoju požiūriu?

Kita tema – muzikos atlikimo emocinis aspektas, emocijų (at)kodavimas. Prieš ją aptariant išskirtinos dvi prieigos – emotyvistinė ir kognityvistinė. Trumpai sakant, emotyvistinis rakursas veda link klausytojo patiriamų emocijų, o kognityvistinis aptaria būtent minėtus kodus – kokiais muzikos, netgi fiziniais akustiniais parametrais (beje, pridėkime dar ir atlikimo vizualiką) užkoduojama konkreti emocija. Kaip sėkmingai pavyksta užkoduoti – perteikti

– įvairias emocijas? Kaip sekasi klausytojui jas atkoduoti? Klausytojo atkoduotos ir patiriamos emocijos gali sutapti, bet gali ir nesutapti. Tarkime, viena ryškiausių jūsų patirčių –„Happy Birthday“ skambėjimas gimtadienyje, kurio metu jūs išsiskyrėte su savo mylimąja(-uoju). Atkoduota emocija akivaizdžiai teigiama – mažoras, tempas, galų gale ekstramuzikiniai dėmenys – poetinis tekstas, bendras standartinis kontekstas. Bet patirta emocija išgirdus tą melodiją turbūt visai kitokia... Čia veikia vadinamasis epizodinės atminties (angl. episodic memory ) mechanizmas. „Tai procesas, kai klausytojui sukeliamos emocijos, nes muzika primena konkretų jo gyvenimo įvykį.“ Čia ir toliau cituoju kultinį Patriko N. Juslino ir Danielio Västfjällo straipsnį „Emotional responses to music: The need to consider underlying mechanisms“ („Behavioral and Brain Sciences“, 2008, t. 31, 559–621). Kitas ekstramuzikinis patiriamos emocijos atvejis – vaizdinė asociacija (angl. visual imagery ). „Tai procesas, kai klausytojui sukeliamos emocijos, nes klausydamas muzikos jis susikuria vaizdinius (pavyzdžiui, gražaus kraštovaizdžio).“ Kitaip sakant, emocija kyla ne tiesiogiai iš muzikos, o per tarpininką – muzikos sukeliamą vaizdinį. Pavyzdžiui, klausydamas Stingo „Desert Rose“, „matau“ saulėlydį virš mūsų Baltijos (kažkodėl tai nesusiję su Stingo intencija; šypsenėlė...) ir būtent tas vaizdinys sukelia emociją. Dar vienas patiriamos emocijos atvejis – emocinis užkratas (angl. emotional contagion ). „Tai procesas, kai muzikos kūrinys sukelia emociją, nes klausytojas suvokia emocinę muzikos išraišką ir tarsi mėgdžioja tą išraišką viduje. [Šis mėgdžiojimas] periferiniu grįžtamuoju ryšiu iš raumenų [veiklos] arba tiesioginiu atitinkamų emocinių reprezentacijų smegenyse aktyvavimu indukuoja tas pačias emocijas.“ Tokį mėgdžiojimą sustiprina atlikėjo motorika, mimika, klausytojas jo tarsi užkrečiamas, juos susieja empatija. Yra ir daugiau ekstramuzikinių patiriamos emocijos mechanizmų, jie aptariami minėtame straipsnyje ir

gausiuose vėlesniuose to straipsnio inspiruotuose tyrimuose.

Kognityvinė prieiga lyg ir paprastesnė – gal tiesiog aiškesnė, be tokios mechanizmų gausos ir įvairovės. Tam tikri parametrai – intervalai, dermė, tempas, tembras, garsumas – koduoja tam tikras emocijas. Žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, jau seniai (1936) tokius kodus tyrinėjo Kate Hevner. Banalu: mažoras – linksma, minoras – liūdna (supaprastinu, bet tiek to). Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio banalu. O kodėl taip? Davidas Huronas tai sieja su tam tikra intervalikos statistika; neeuropinėse muzikos sistemose (ne Europos common practice music ) gali būti visai kitaip. Emocijų (at)kodavimas tiriamas audialiniais eksperimentais. Pateikiami muzikos pavyzdžiai ir klausiama, su kokia koduota emocija jie pirmiausia asocijuojasi. Tai gali būti viena iš keturių bazinių emocijų: džiaugsmas, liūdesys, pyktis, ramybė. Jos atitinka dvi emocijų dimensijas – sužadinimą ir valentingumą. Džiaugsmas – stiprus sužadinimas, teigiamas valentingumas. Liūdesys – silpnas sužadinimas, neigiamas valentingumas. Pyktis – stiprus sužadinimas, neigiamas valentingumas. Ramybė – silpnas sužadinimas, teigiamas valentingumas. Gali būti ir baimė –stiprus sužadinimas, neigiamas valentingumas. Bet baimė ir pyktis yra sunkiausiai skiriamos emocijos, jas abi atitinka stiprus sužadinimas ir neigiamas valentingumas. Toliau gali būti pateikiami papildomi emocijų rinkiniai: iškilmingumas, švelnumas, linksmumas, nuostaba, įtampa, pasibjaurėjimas, kančia...

Tarpkultūriniai muzikos atlikimo emocijų kodavimo bei komunikavimo aspektai yra šiek tiek tirti. Nustatyta, kad emocija iš esmės perteikiama gana patikimai, tačiau sava ar gimininga muzika emocijos požiūriu identifikuojama geriau. Požymių pertekliaus modelyje, pasiūlytame Lauros-Lee Balkwill ir Williamo Forde Thompsono (1999), teigiama, kad „klausytojai jaučia muzika išreikštą emociją nepažįstamoje toninėje sistemoje; ją pajusti padeda ir psichofiziniai požymiai“.

Klasikiniame Paulo Ekmano modelyje (1970; 1972) emocijos vaizduojamos veidų mimikos paveikslėliais. Vis dėlto netgi Ekmano emocijų kodavimas mimika neveikia idealiai; geriausiu atveju įvairiose kultūrose vis tiek skiriasi emocijų kodavimo intensyvumas.

Taigi, viena vertus, ligšioliniais tyrimais atskleista, kad atkoduojant (atlikėjo užkoduotas) emocijas veikia tam tikri visiems žmonėms būdingi biologiniai (psichofiziniai) fenomenai, tačiau, kita vertus, esama ir tam tikrų kultūrinių skirtumų, netgi tarp kultūrų (subkultūrinių) grupių. Kaip, pavyzdžiui, emocijas, užkoduotas atliekamoje akademinėje vakarietiškoje muzikoje, lietuvių etninėje muzikoje ar net indų klasikinėje muzikoje, atkoduoja lietuvių muzikologai ir etnomuzikologai, taip pat nelietuviai (tiksliau ar svarbiau, neturintys lietuvių tradicinės muzikos, kitokios muzikos klausymo ar praktikavimo patirties)? Vadinasi, rengiant audialinius eksperimentus svarbus ir respondentų grupės aspektas.

Sukeltai emocijai, ypač vienam iš jos komponentų – patikimui, reikšmės turi ir muzikos sudėtingumas. Galima išvesti tam tikrą patikimo tendenciją kaip matematinę sudėtingumo funkciją. Ji vaizduojama Berlyne´o apverstos U kreive: per paprasta muzika nepatinka, kuo sudėtingesnė, tuo patinka labiau. Tačiau yra tam tikras optimalus sudėtingumas, nes dar sudėtingesnė muzika patinka vis mažiau. Tas optimumo taškas yra individualus ir priklauso nuo muzikinės patirties. Muzikos sudėtingumas yra gana sunkiai apibrėžiama savybė. Imkime paprasčiausią atvejį – tonaliąją muziką su aiškiai išreikšta melodijos linija. O gal dar paprasčiau – tiktai pačią melodijos liniją. Kaip sunku būtų išgirstą (ypač iki tol negirdėtą) melodiją tuojau pat pakartoti (padainuoti, pagroti)? Tai audialinio eksperimento klausimas. Vertinant, pavyzdžiui, balais, jie ir rodytų tos muzikinės medžiagos sudėtingumą. Potemė – ritmo sudėtingumas. Čia eksperimento klausimą galima būtų formuluoti taip: įsivaizduokite būgnininką, akompanuojantį

muzikos ištraukai. Ar jis muštų kažką labai paprasto, lengvai suvokiamo ir atkartojamo, ar kažką labai sudėtingo – sunkiai suvokiamo ir atkartojamo? Įdomu, kaip skirtųsi įvairių rūšių muzikos, įvairių klausytojų grupių tyrimų rezultatai, kokios būtų įžvalgos apie sudėtingumo kriterijų sistemą. Kaip išvestinis imanentinio muzikinės medžiagos sudėtingumo elementas galėtų būti analizuojamas atlikimo virtuoziškumo dėmuo. Atsispiriant nuo kultūrinės arba etinės virtuoziškumo reikšmės ir remiantis virtuoziškumo kaip kūrybiškumo apraiškos samprata, virtuoziškumas galėtų būti tiriamas kaip potencialiai turintis didelį poveikį klausytojo suvokimui.

***

Kol kas tiek apie muzikos atlikimą. Čia pateikiau nemažai klausimų. Į daugelį jų šiuo metu ieškoma atsakymų atliekant tyrimus pagal mokslinį projektą „Muzikos atlikimo raiškos suvokimas. Tarpkultūriniai aspektai ir lietuviškasis atvejis“ (2019–2023; finansuoja LMT). Tokie tarpkultūriniai tyrimai padeda atskleisti, kas yra universalu, o kas lokalu, tačiau galbūt anksčiau, grindžiant vienos (paprastai vakarietiškos) muzikinės kultūros tyrimais, laikyta universalija. Kaip teigia Stevenas J. Morrisonas ir Stevenas M. Demorestas (2009), muzikos suvokimo tyrimas iš kultūros pozicijų leis geriau suprasti esminius suvokimo procesus ir atskleis, kaip tokie procesai pagimdė įvairias pasaulio muzikos formas ir išraiškas. n

Audronė Žiūraitytė:„Svarbiausia – suvokti savo misiją, kad ir kokia ji būtų“

MUZIKOLOGĖ, BALETO KRITIKĖ, KNYGŲ IR MONOGRAFIJŲ AUTORĖ, ILGAMETĖ LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJOS DĖSTYTOJA PROF. DR. AUD-RONĖ ŽIŪRAITYTĖ LAPKRIČIO 7 D. ATŠVENTĖ GRAŽIĄ GYVENIMO SUKAKTĮ – 70-METĮ. ŠIA PROGA –KOTRYNOS LUKŠYTĖS POKALBIS SU PROFESORE APIE GYVENIMĄ MUZIKOJE.

– Visą gyvenimą einate muzikos keliu. Kaip ši kelionė prasidėjo?

– Mano profesinis likimas buvo nulemtas iš anksto, nes gimiau muzikų šeimoje. Mama, Valerija Žiūraitienė, kelerius metus studijavo vokalą, tėvas Algis Žiūraitis tuomet buvo fortepijono klasės absolventas bei pradedantysis dirigentas. Kaip sakoma, ne aš pasirinkau muziką, bet ji mane pasirinko. Dar prieš mokyklą groti fortepijonu mokė pedagoginę praktiką atlikdavę Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės studentai.

Mano bendraklasiai M. K. Čiurlionio meno mokykloje buvo violončelininkas, šiuo metu LMTA profesorius Rimas Armonas, puikios knygos „Vil -

Audronė Žiūraitytė

niaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu. 1785–1915“ ir daugelio kitų mokslinių publikacijų autorė Vida Bakutytė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje sėkmingai besidarbuojanti Alytė KraucevičiūtėGutauskienė, jau prieš septynerius metus į amžinybę iškeliavusi ir žiojėjančią tuštumą palikusi suolo bei gyvenimo bičiulė, pedagogė ir vargonininkė Jūratė Bundzaitė... Mokykloje tais laikais (1959–1970) nebuvo galimybės įgyti specialių muzikologijos žinių, o scenos baimė lėmė, kad apsisprendžiau tapti ne pianiste, bet muzikos istorike. Tuomet tėvų jaunystės pakeleivis prof. Julius Juzeliūnas pasiteiravo, ar mėgstu knygas. „Reikės daug skaityti, labai daug skaityti“, –sakė jis.

– Jūsų tėvelis Algis Žiūraitis – ryški praėjusio amžiaus antrosios pusės muzikinė figūra. Kaip tai paveikė Jūsų gyvenimą?

– Lemtingai. Nuo paauglystės mamos raginama bendrauti su tėvu, ėmiau kasmet važinėti į Maskvą, kur jis nuo 1960 m. iki mirties 1998-aisiais dirigavo Maskvos Didžiajame teatre. Su Jūrate Bundzaite per žiemos atostogas ne tik sėdėdavome šiame ir kituose teatruose, bet ir stovėdavome eilėse lauke spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, norėdamos patekti į parodų sales, įvairius renginius, muziejus. Pavyzdžiui, į žymųjį A. Puškino vaizduojamojo meno muziejų, kuriame, be nuolatinių ekspozicijų, būdavo ir puikių iš užsienio atvežamų parodų. Svarbu ir tai, kad tuomet pažinau tėvo – labai darbštaus, užsispyrusio vienišiaus, vegetaro, užsiimančio joga žmogaus, panirusio į draudžiamas knygas, kurias rizikuodamas lagaminais tempdavosi iš užsienio, – gyvenimą, iš arti mačiau neįtikėtinai kuklią (išskyrus aistrą automobiliams) jo buities kasdienybę. Taip pat stebėjau jo artistinį švytėjimą Didžiojo teatro orkestro ložėje, kartais susierzinimą, staigius emocijų protrūkius nuoširdžių ir įkyrių gerbėjų apsuptyje. Tėvo gastrolių metu su juo vykau į Paryžių, JAV, nuodugniai tyrinėjome Peterburgą. Kompleksavau dėl to, kad tėvas daugiausia buvo siejamas su Rusijos kultūra. Palengvėjo,

kai viena Sibiro tremtinė papasakojo, koks būdavo džiaugsmas ir atgaiva tremtyje per radiją išgirsti lietuvio pavardę ir jo diriguojamą muziką.

– Kokia šiais metais Jūsų pedagoginio darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sukaktis? Kas Jus labiausiai įkvepia kaip pedagogę?

– Pridėjus septynerius darbo metus po studijų (jas baigiau 1975 m., beje, raudonu diplomu) Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, o prieš tai dar ir dėstymą J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, būtų jau ir visi 50 metų.

Pedagoginiame darbe visų pirma būtinas reiklumas sau, kurį liudijo ir mano buvę dėstytojai, vėliau kolegos – šviesaus atminimo Jadvyga Čiurlionytė, Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Adeodatas Tauragis, Vytautas Venckus, taip pat Jonas Bruveris, Jūratė Gustaitė, Danutė Palionytė. Jie savo pavyzdžiu ugdė profesines ir žmogiškąsias savybes. Manau, visuose švietimo etapuose labai svarbus ir asmenybės formavimo veiksnys.

Po didelių mokyklos krūvių, kuriuos siekdavau stropiai įveikti, įstojus į muzikos istorijos specialybę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje iš pradžių buvo keistai erdvu – nereikėdavo kasdien groti fortepijonu, atsirado galimybė patinginiauti. Tačiau aplinka įkvėpė ir įpareigojo. Beje, studijavau viename kurse su Mindaugu Urbaičiu, Algirdu Martinaičiu, Zita Kelmickaite, Virginija Kligyte-Apanavičiene, jau minėtomis klasės draugėmis. Įkvėpė ir nepriklausomybės laikais atsiradusi galimybė tobulinti profesinį meistriškumą įvairiose tarptautinėse konferencijose, IMS (Tarptautinės muzikologijos draugijos) kongresuose – buvau net penkiuose, „Erasmus“ mainų programose (Leipcige, Berlyne, Rygoje). Žinoma, įkvėpdavo ir puikūs, dabar jau buvę, studentai – nuo Vytauto Juozapaičio iki Ievos Prudnikovaitės. Pedagogui nuolat privalu tobulėti nelaukiant ypatingos paspirties iš šalies, todėl jau nespėdama su laiku po truputį mažinu pedagogines „apsukas“, pasilikdama tik individualius užsiėmimus su doktorantais.

– Ar per tuos dešimtmečius keitėsi akademija ir jos studentai? Ar neblėso jų susidomėjimas Jūsų dėstomomis temomis?

– Ir taip, ir ne. Beje, keitėsi mano dėstomi dalykai ir jų turinys. Kai kurie išnyko, tačiau atsirado naujų, daugėjo nuotolinio mokymo, ypač pandemijos sąlygomis. Įsteigus meno aspirantūros, vėliau doktorantūros studijas, atsivėrė įdomi veiklos sritis – vadovavimas meninio projekto tiriamajai daliai, tad tęsiau darbą su meno aspirantais (dabar – meno licen -

Su tėvu, pirmieji žingsniai į muziką

Po koncerto Nacionalinėje filharmonijoje Algis Žiūraitis su dukra Audrone Žiūraityte, 1997 m.

ciatais), taip pat magistrantais. Tenka su jais pasiginčyti, bet ir iš jų pasimokyti. Studentai įvairūs, jų lygis, žinios skiriasi, todėl stengiesi bent minimaliai prisitaikyti, nes vieniems dėstoma medžiaga per sudėtinga, kitiems – neįdomi, arba ir viena, ir kita. Per prievartą nė vieno nesiekiu įtikinti. Visada tarp studentų yra tokių, kurie domisi, klauso ir klausinėja, užduočių atlieka net daugiau, nei reikalauju. Džiaugiuosi savo buvusių ir esamų doktorantų Roberto Beinario, Vytenio Gursčio, Imanto Šimkaus, aspirantų Vytauto Lukočiaus, Deivido Staponkaus, Tomo Ambrozaičio, Mindaugo Bačkaus akademinėje ir interpretacijos sferose žinomais pasiekimais...

Šiuo metu profesinis stojančiųjų į LMTA lygis smuktelėjęs, stengiamasi jį kelti. Bet randasi ir nauja Vakaruose jau pastebima tendencija, kai profesiškai silpni, bet užsidegę, darbštūs jaunuoliai, suteikus jiems galimybę studijuoti, per ketverius metus pasiekia stulbinamų rezultatų. Mano kartos pedagogams, manau, tai kol kas sunkokai įveikiama užduotis, nes esame labiau įpratę prie pakankamai gerai išlavintų pirmakursių.

– O kaip lietuviška muzika? Kokias jos perspektyvas kaip muzikologė galite įžvelgti?

– Muzikos kūrimas nepažįstant natų, neįsisavinus muzikos lobyno, sintetinis garsynas... Įvairios priemonės miksuojamos, kriterijai skęsta. Nors ne visada pavyksta, mokausi būti tolerantiška. Juk pagaliau kūrinio vertę lemia individo vaizduotės, talento galia ir profesionalumas pasirinktoje

srityje. Esu akademinio išsilavinimo žmogus, todėl man svarbiausias yra gryno muzikinio naratyvo išlikimas nepaisant kitų su juo sąveikaujančių sluoksnių, tarp kurių dėl percepcijos savybių pavojingiausias vizualusis, pajėgus užmušti muziką. Visa muzikos istorija – svyravimai: nuo grynosios muzikos prie programinės, nuo serializmo prie aleatorikos, nuo polistilistikos prie minimalizmo... Ir visada atsiranda „aukso vidurio“ ar kraštutinių tendencijų šedevrų. Pripažįstant, kad žmogaus kūrybinės galios neišsenkamos, tikiuosi, taip bus ir ateityje. O bet kuri atsvarą ignoruojanti hipertrofija gali būti pražūtinga.

– Viena iš Jūsų domėjimosi sričių –baletas. Kuo ir kaip Jus patraukė būtent šis žanras?

– Manau, kad šokis – idealus menas savo abstrakčia raiška, analogiška muzikai. Tai sudaro prielaidas panirti į gelmes, kurios kitoms meno rūšims nepasiekiamos. Džiaugiuosi choreografų darbais – kadaise Jurijaus Smorigino, dabar Martyno Rimeikio, baleto naujovėmis, atsiradusiomis, kai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupei ėmė vadovauti Krzysztofas Pastoras (2011–2020). Vertinu M. Rimeikio pastangas rasti balansą tarp realistinės istorijos ir šokio abstrakcijos dviejų dalių pastatyme „Procesas“, sukurtame pagal Franzo Kafkos romaną. Kompozitoriaus M. Urbaičio „Proceso“ partitūra maloniai nustebino minimalistinės, repetityvine technika grindžiamos muzikos gyvybingumu. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio

šokio priemonėmis gvildenti egzistencines žmogaus būties problemas buvęs Lietuvos baleto meno vadovas K. Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Literatūrinių šaltinių neiliustruojantis, savarankiškas M. Rimeikio choreografinis stilius išlaikomas ir balete „Eglė žalčių karalienė“ (abu spektakliai pirmieji iš Lietuvos transliuoti per televizijos kanalą „Mezzo“). Humanistinės problemos dvasinių ir materialių vertybių sandūros aspektu sprendžiamos ir naujausiame M. Rimeikio darbe – F. Bajoro operoje-balete „Die -

Renginys Lietuvos kompozitorių sąjungoje „Vakaras su muzikologėmis“ „Vakaras su muzikologėmis“. Kalba Audronė Žiūraitytė

Martyno ALEKSOS / LKS nuotraukos

Su kolegėmis muzikologėmis Jūrate Katinaite ir Danute Petrauskaite

Su altininke Audrone Matulionyte-Pšibilskiene ir Vygintu Bronium Pšibilskiu

vo avinėlis“, čia muzikos choreografinė interpretacija subtili, atpažįstamai autentiška. Šiame pastatyme M. Rimeikis pradėjo kaupti patirtį ir kaip režisierius.

– Dar vienas Jūsų tyrinėjimo objektas – Onutės Narbutaitės kūryba. Kuo ji Jums įdomi ir svarbi?

– Dabar šiais tyrimais užsiimu mažiau, bet ketinu prie jų grįžti. Kompozitorė Onutė Narbutaitė subtiliais niuansais, kamerinėmis ir monumentaliomis formomis užčiuopia esminius būties reiškinius, dažnai iškylančius mirties akivaizdoje. Nepaprastas kruopštumas, profesinis sąžiningumas drauge su išskirtine vaizduotės dovana, ne tik muzikos, bet ir poezijos kūrėjos, piešėjos talentas lemia stulbinamą rezultatą. Jį išryškina mūsų, o gana dažnai ir užsienio atlikėjai. O. Narbutaitė idealiai atitinka mano šiuolaikinės muzikos pajautą ir jos supratimo galimybes. Subjektyviai manau, kad geriau nei kitų kompozitorių suvokiu jos natūralią ir originalią kalbą, dėstomas mintis. Džiaugiuosi naujausio kompozitorės opuso „Otro río“ („Kita upė“, 2022; dedikuotas dirigentui Juhai Kangui ir Ostrobotnijos kameriniam orkestrui) sėkme Suomijoje, tęsiant vaisingą bendradarbiavimą su šiemet 50-metį pažyminčiu Ostrobotnijos orkestru.

– Nemažai kalbėjomės apie muziką. Kas dar, be muzikos, Jus domina?

– Kadangi priklausau kartai, kuri dalyvavo Sąjūdžio įvykiuose ir išgyveno Sausio 13-ąją, šiuo metu, kaip niekada anksčiau, domina laisvos Lietuvos (iš)likimas, taikos išsaugojimas. Rūpi amžini žmonijos santykio su Dievu klausimai.

Laiminga jaučiuosi, kai skaitau knygą, žavėdamasi kūrėjo išmone, kai tuščia galva vaikštau miške ar pajūryje, kai maudausi ežere ar jūroje, kai bendrauju su bičiuliais, kolegomis.

– Ir pabaigai: ko palinkėtumėte jauniems muzikams?

– Neskubėti nusivilti. Jiems suteikiama galimybė prisiliesti prie genijų kūrybos, būti tarp išskirtinių asmenybių, bendrauti su jomis ar tokiomis tapti. Reikėtų tai įvertinti ir suvokti savo misiją, kad ir kokia ji būtų. n

Klaipėdos kameriniam orkestrui –

Klaipėdos kamerinis orkestras. Solistai – orkestro įkūrėja Liuda Kuraitienė ir dabartinis vadovas Mindaugas Bačkus

– Kaip Jums gimė idėja suburti Klaipėdos kamerinį orkestrą?

Apie pirmuosius orkestro kūrybinės veiklos žingsnius pasakoja jo įkūrėja ir pirmoji meno vadovė altininkė Liuda KURAITIENĖ.

– Nuo pat vaikystės, kai pradėjau muzikuoti, svajojau groti kolektyve. 1973 metais iš Vilniaus persikėliau gyventi į Klaipėdą, čia teko groti įvairių sudėčių kolektyvuose. Visada mėgau ką nors kurti, mokytis, tobulėti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visoje šalyje buvo juntamas didelis dvasinis pakilimas, steigėsi nauji kolektyvai. Tuo metu, dėstant Klaipėdos universitete, kilo noras suburti kamerinį or -

SUKAKTIS

kestrą. Su kolege dėstytoja Valentina Taratunina prikalbinome groti orkestre savo studentus ir 1992 m. lapkričio 7 d. įvyko pirmoji repeticija, o gruodžio 22 d. – pirmasis koncertas.

– Kokia buvo naujojo orkestro veiklos pradžia?

– Mums trūko dirigento. Nusprendėme pasikviesti Dmitrijų Zlotniką. Kartu parepetavę pusantro mėnesio, išdrįsome surengti koncertą. Jis buvo gal kiek mėgėjiškas. Grojome iš entuziazmo ir, žinoma, be jokio honoraro. Kurį laiką repetuodavome mums skirtose universiteto patalpose, vėliau kolektyvą priglaudė Muzikos centras, įsikūręs buvusiuose karininkų rūmuose. Nuo 1994 metų kovo nusprendėme groti be dirigento, kas dar labiau sutelkė kolektyvą, ėmėme geriau girdėti vieni kitus. Per likusius metų mėnesius surengėme 29 koncertus Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose. Vėliau oficialiai įgijome Muzikos centro kolektyvo statusą. Augo biudžetas, pradėjome gauti nedidelius atlyginimus. Mūsų profesiniam tobulėjimui didelę įtaką padarė nuoširdus Saulius Sondeckio palaikymas. Profesorius labai padėjo asmeniniais patarimais, ir dėl repertuaro, daug kartų dirigavo mūsų koncertuose.

– Koks buvo pirmasis orkestro koncertas?

– Klaipėdos universiteto salė buvo pilna. Koncertą pradėjome J. S. Bacho Arija. Prisimenu tuos pirmus nedrąsius garsus, visų orkestrantų jaudulį, neri -

mą, kaip publika mus priims. Pirmame koncerte skambėjo L. Boccherini Menuetas, B. Britteno Paprastoji simfonija, J. Naujalio „Svajonė“, W. A. Mozarto Divertismentas F-dur, G. B. Pergolesi Koncertino.

– Kokios ryškiausios asmenybės ir kūrybiniai projektai prisidėjo prie sėkmingo Klaipėdos kamerinio orkestro augimo?

– Mums labai daug padėjo tuometis Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Reinhardtas Krausas – jis buvo ne tik mūsų mecenatas, bet ir pats grodavo altu. Daug kartų atvažiuodavo pagroti su orkestru, organizavo koncertinius turus po Lietuvą ir Vokietiją. Per beveik 17 mano vadovavimo orkestrui metų griežėme su įvairiais dirigentais – profesoriumi Sauliumi Sondeckiu, Robertu Šerveniku, Tomu Ambrozaičiu, Mindaugu Piečaičiu. Su pastaruoju „YouTube“ platformai įrašėme videokoncertą „Catcerto“ su „žymiąja pianiste“ kate Nora. Šis įrašas jau yra surinkęs daugiau kaip 8,6 milijono peržiūrų. Labai didelis postūmis orkestrui buvo bendradarbiavimas su italų dirigentu Dante Anzolini, su juo paruošėme vieną sunkiausių programų (taip pat B. Bartóko „Divertismentą“, A. Dvořáko Serenadą, O. Respighi Senovinių šokių siuitą). Esame groję itin sudėtingą amerikiečių kompozitorių programą su dirigentu Mario de Bonaventura iš JAV, Dariumi Lapinsku iš JAV, Georgu Maisu iš Vokietijos. Griežėme su daugeliu Lietuvos solis -

tų – Ingrida Armonaite, Audrone Pšibilskiene, Raimundu Katiliumi ir dar daugeliu kitų. Keletą kartų dalyvavome festivaliuose Lenkijoje, nuolat pasirodydavome „Klaipėdos muzikiniame pavasaryje“, Šiaulių festivalyje „Resurexit“, Palangos „Nakties serenadose“ ir kt. Orkestro iniciatyva kas mėnesį būdavo rengiami koncertai „Muzikos laiškai“ su muzikos mokyklų vaikais, labdaros koncertai. Sunku visus ir suskaičiuoti – buvo daugiau kaip 500. Išleidome keletą bukletų, kompaktinių diskų.

– Kaip šiandien vertinate orkestro kūrybinę veiklą?

– Labai džiaugiuosi, kad orkestrui vadovauja Mindaugas Bačkus, entuziazmo kupinas muzikas. Orkestras yra gerose rankose. Vadovo indėlis į orkestro profesinį augimą akivaizdus – kolektyvas groja puikiai, išsiplėtė repertuaras, atsirado daugiau šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Klaipėdos kameriniame orkestre griežia labai aukšto lygio muzikantai. Kolektyvui linkiu darnaus muzikavimo, draugystės, būti kaip kumštis.

Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas violončelininkas Mindaugas BAČKUS pasakoja apie savo darbo pradžią, kolektyvo

Mindaugas Bačkus

Eglės SABALIAUSKAITĖS nuotr. pokyčius ir jo dabartį.

– Kokia buvo pirmoji pažintis su Klaipėdos kameriniu orkestru?

– Gyvenau ir dirbau Vilniuje, kartais

atvažiuodavau koncertuoti į Klaipėdą. Girdėjau, kad gyvuoja toks kolektyvas – Klaipėdos kamerinis orkestras, bet mažai apie jį žinojau. Prisimenu, tai buvo vienas iš tų kartų, kai atvykau groti į Klaipėdą. Įėjau į apytamsę miesto koncertų salę, prisėdau pasiklausyti orkestro repeticijos. Dirigavo profesorius Saulius Sondeckis. Klausiau, kaip griežia atskiros instrumentų grupės, kaip žmonės jaučia muziką, kokią energiją skleidžia. Tuo metu jau žinojau, kad kandidatuosiu į Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo vietą, todėl norėjosi suprasti, kuo galėčiau būti naudingas kolektyvui, kokį kelią jiems turėčiau siūlyti. Vėliau klausiausi orkestro kompaktinės plokštelės. Pamenu, pirmasis kūrinys buvo Edwardo Elgaro Serenada styginiams. Atlikimas man labai patiko.

– Kokį Klaipėdos kamerinį orkestrą prisimenate, kai pradėjote su juo dirbti?

– Orkestro nariai visada buvo bičiuliški ir nuoširdūs. Pamaniau, kad tai būdinga mažesnėms bendruomenėms mažesniuose miestuose, gal žmonės čia geriau vieni kitus pažįsta ir artimiau bendrauja. Kai prieš 12 metų atėjau dirbti su orkestru, jame jau buvo suformuota draugiška tarpusavio santykių filosofija, tam tikros tradicijos. Visa tai išliko iki šiol. Daugelis dirigentų atkreipia dėmesį, kad kolektyve vyrauja gera atmosfera, ir tai itin svarbu. Dažnai dirigentai ar solistai atvažiuoja į

koncertą su savo prašymais, įpročiais ir interpretacijomis. Orkestras, visa tai geranoriškai priimdamas, tampa kūrybiškesnis. Tokia ir buvo idėja – turėti atvirą, kūrybiškumo prasme truputį „alkaną“ kolektyvą.

– Kaip pasikeitė orkestras?

– Man sunku įvertinti pokyčius. Objektyviau tai galėtų padaryti žmogus iš šalies, nedalyvaujantis kolektyvo repeticijose kiekvieną dieną. Mes grojame daug šiuolaikinės, eksperimentinės muzikos, džiazo, roko spalvų turinčių kūrinių. Ėmėme labai rimtai studijuoti barokinę muziką, kvietėmės vienus geriausių pasaulio specialistų, kad jie mums padėtų tinkamai suprasti muziką, parašytą prieš 300–400 metų.

Mano pareiga – inspiruoti idėjas, dėl kurių kolektyvas išlieka spalvingas ir profesiškai patrauklus, gebantis prisidėti prie ateities muzikos formavimo ir muzikinės kultūros tendencijų puoselėjimo ne tik mieste, bet ir visoje šalyje. Orkestro ideologija – būti atviriems, geranoriškiems, iš anksto nenusiteikusiems prieš naujoves ar kūrybinius ieškojimus.

– Kokiais orkestro pasiekimais labiausiai didžiuojatės?

– Man atrodo, labiau didžiuojuosi mūsų artumu. Suprantu, kad tai gali būti iliuzija, juk kiekvienas jaučiame savaip. Bet ypatingas ryšys tarp mūsų man yra didžiausias stebuklas. O profesiniai laimėjimai ar sėkmingi koncer -

tai įspūdingose vietose, pavyzdžiui, Berlyno filharmonijos salėje, Ciuricho „Tonhalle“, Sankt Peterburgo Marijos teatre, yra svarbūs orkestro biografijos faktai.

– Kokiomis savybėmis Klaipėdos orkestras išsiskiria iš kitų panašių sudėčių kolektyvų?

– Klaipėdos kamerinis orkestras yra pristatomas kaip vienas dinamiškiausių profesionalių Lietuvos orkestrų. Man dinamiškumas reiškia paslankumą. Kai grojame su barokinės muzikos specialistu, pavyzdžiui, iš Prancūzijos, mes priartėjame prie prancūziškos kultūros, kuri yra savaip išskirtinė, atpažįstama tik mažam specialistų ratui. Na, muzika, aišku, labai graži, todėl ir nesuprasdamas jos subtilybių gali mėgautis. Bet repeticijose mes susitapatiname su prancūzišku atlikimu ir tai jau yra kolektyvo ribų plėtimas ir dinamiškumo augimas. Be to, Klaipėdos kamerinis orkestras groja su daug skirtingų solistų ir dirigentų, jie kolektyvo muzikavimui suteikia naujų spalvų. Manau, jei nori būti dinamiškas, pirmiausia turi būti atviras.

– Kaip ketinate pažymėti Klaipėdos kamerinio orkestro 30-uosius veiklos metus?

– Noriu palikti intrigą, bet galiu atskleisti, kad gimtadienio koncertas gruodžio 22 dieną bus ne visai standartinis, klausytojai išvys tokių dalykų, kokių galbūt dar nėra matę, jų laukia nemažai netikėtumų, improvizacijų. Girdėsime orkestro istorijoje žymę palikusius kūrinius ir atlikėjus. Jubiliejinis koncertų sezonas bus spalvingas, gastroliuosime Šveicarijoje, Ispanijoje, į Klaipėdos koncertų salę atvažiuos naujų, įdomių pasaulio kūrėjų, darančių didelę įtaką akademinės muzikos raidai pasaulyje. Toliau tobulėsime ir klysime, tikėsime, liūdėsime ir būsime dėkingi vieni kitiems už kelionę kartu per trumpą, bet turiningą muzikinį gyvenimą. Orkestro nariams linkiu branginti tarpusavio artumą ir jo neprarasti. n

Žaneta SKERSYTĖ

„KLAIPĖDA GIMĖ NE IŠ UOSTO, BET IŠ BAŽNYČIOS, ŠVENTOVĖS, VIENUOLYNO. KLAIPĖDĄ LAIKYČIAU NE TIK SENIAUSIU, BET IR LIBERALIAUSIU DABARTINĖS LIETUVOS MIESTU, ATLAIKIUSIU NELENGVĄ ISTORINIŲ PERVARTŲ LAIKOTARPĮ. ŠIANDIEN JAI LINKIU NEVENGTI ISTORINĖS TIESOS, KAD IR KOKIA SKAUDI JI BŪTŲ, IŠKLAUSYTI SKIRTINGŲ MIESTE GYVENANČIŲ ETNINIŲ GRUPIŲ, BENDRUOMENIŲ, SOCIALINIŲ SLUOKSNIŲ BALSUS, PUOSELĖTI PAGARBĄ VIENI KITIEMS“, – MIESTUI IR JO GYVENTOJAMS LINKI KOMPOZITORIUS, PRANCIŠKONAS PASAULIETIS ALVIDAS REMESA , RUGPJŪČIO 1-ĄJĄ KLAIPĖDOS PILIAVIETĖJE PRISTATĘS SAVO ORATORIJOS „SAKMĖ APIE MĖMELBURGĄ“ PREMJERĄ. TEATRALIZUOTU ORATORIJOS PA STATYMU RŪPINĘSIS KLAIPĖDOS VALSTYBINIS MUZIKINIS TEA TRAS JUO ATVĖRĖ ANTROJO KLAI PĖDOS FESTIVALIO PROGRAMĄ IR PAŽYMĖJO MIESTO 770-ĄJĮ GIM TADIENĮ.

– Esate vienas iš Lietuvos pranciš konų pasauliečių ordino atkūrimo iniciatorių ir pirmasis jo vadovas. Jūsų paties kaip pranciškono pa sauliečio (brolio Jeronimo OFS) veiklos barai itin platūs, tad turbūt geriausiai galite papasakoti, kaip mūsų miesto atsiradimas su sijęs su pranciškonais.

– Pranciškonų kaip meno ir kultūros me cenatų tradicija Vaka rų Lietuvoje menama nuo XIII Norime šito ar ne, visa Klaipėdos istorija susijusi su pranciško nais. Remiantis isto riniais dokumentais, pranciško

Kompozitorius Alvidas Remesa: „Mane domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos“

Alvidas Remesa

Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

nas vienuolis Henrikas Liucelburgietis, būdamas Kuršo vyskupu (1250–1263), ne tik prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, bet ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Su šiaurės vakarų žemaičiais pranciškonai jau anuomet palaikė ryšius, kadangi Kretingos, Palangos ir kitų apylinkių gyventojai priklausė Klaipėdos Šv. Mikalojaus parapijai.

Taigi Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Apie ką mąstė pirmieji Klaipėdos architektai statydami šventyklą? Deja, šito nebepavyks sužinoti, tačiau tikėtina, kad pirmųjų architektų ir statytojų vienintelis ir svarbiausias tikslas buvo sukurti Dievo karalystę mūsų gražioje vakarų Baltijos pakrantėje. Apsukus 770 metų istorijos ratą, lyg ir vėl atsiduriame išeities taške. Atrodytų, kad Klaipėda įkuriama antrą kartą, tačiau šį kartą ji neša prisikėlimo įvaizdį ir aureolę.

Gyvename gražiausiame Lietuvos mieste prie Baltijos jūros, prieškario europiečių neretai vadintu Šiaurės Venecija. Miestą kuriančių žmonių širdys ir protai dovanoja bendruomenei materialinę ir dvasinę gerovę. Jie įaudžia į savo miesto sielą gilias dvasines tradicijas. Prisiminkime, kokia iškili Klaipėda buvo prieškariu. Miestas apėmė vos trečdalį dabartinės teritorijos, tačiau čia buvo vienuolika maldos namų, bažnyčių su puikiais vargonais, chorais. Prieškariu čia veikė simfoninis orkestras, atlikdavęs net Ludwigo van Beethoveno simfonijas.

Galima tik pasidžiaugti, kad šiuolaikinių pranciškonų iniciatyva Klaipėdoje gimė naujas dvasinis ir kultūrinis centras – Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčia, o su ja ir brolių pranciškonų globojamas naujas dvasinės, psichosocialinės pagalbos centras onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Argi tai ne prisikėlimo požymis?

– Klaipėdos publikai esate žinoma s ir kaip ne vieno kūrinio didelėms atlikėjų

pajėgoms autorius: nuo 1987 m. parašyto „Paprasto requiem“ (Edmundo Kelmicko eilės), 1991 m. sukurtos oratorijos „Šv. Pranciškus Asyžietis“ iki septynių simfonijų, iš kurių naujausia – 2018 m. vasarą Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje skambėjusi simfonijaoratorija „In Assumptione BMV“. Šios, kaip ir ankstesnių simfonijų, premjerą pristatė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, choras ir orkestras, diriguojami Stanislavo Domarko. Papasakokite plačiau apie savo ilgametį kūrybinį bendradarbiavimą su Muzikiniu teatru.

– Mūsų bendravimas prasidėjo 1985 metais, kai tuometėje Klaipėdos liaudies operoje buvo pastatyti mano pirmieji sceniniai kūriniai –vienaveiksmė opera „Pakeisti širdį širdimi“ ir baletas vaikams „Raudonodžių vadas“. Vėliau ėmėme glaudžiai bendradarbiauti su ilgamečiu teatro vadovu ir dirigentu maestro Stasiu Domarku, jis dirigavo visų mano septynių simfonijų premjeras.

Simfonija Nr. 1 „Universitas“ (1996) buvo skirta Klaipėdos universiteto gyvavimo penkmečiui. Ją Muzikiniame teatre surengtose iškilmėse atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S. Domarko. Vėliau, 1996–1997 metais, man teko dalyvauti orkestro gastrolėse Olandijoje, kur geriausiose Amsterdamo koncertų salėse surengtuose koncertuose pagal olandų dirigento Pierre´o Schuitemakerio sudarytą programą buvo atliekami ir mano simfoniniai kūriniai.

2000 m. išvakarėse pažymint krikščionybės 2000 metų jubiliejų ir dalyvaujant vyriausiems Lietuvos dvasininkams Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo atlikta mano ketvirtoji simfonija „Ecce homo“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir trims solistams. Specialiai šiam jubiliejui sukurtą kūrinį atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, Muzikinio teatro mišrus ir Klaipėdos kamerinis chorai. Kūrinys buvo atliktas ir kitais metais spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną, Kretingos pranciškonų vienuolyno Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje. Kompaktine plokštele išleistas kūrinio įrašas sulaukė populiarumo tarp Europos ir Lietuvos dvasininkų.

2004 m. Muzikiniame teatre buvo atlikta mano penktoji simfonija „Atradimai“, griežė Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras. 2011 m. užbaigiau šeštąją simfoniją „Prisikėlimas“ simfoniniam orkestrui, mišriam chorui ir dviem solistams. Dviejų dalių kūrinyje rėmiausi nežinomo autoriaus grigališkojo choralo velykine sekvencija „Victimae paschalis laudes“, datuojama X–XII a. Simfonijos premjera sutapo su mano 60-mečiu ir kūrybinės veiklos 40-mečiu. Premjerą ir dar tris mano simfoninius kūrinius XIV tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ koncerte „Bravo Maestro“ Nidos amfiteatre atliko Muzikinio teatro simfoninis orkestras, vokalines partijas lotynų ir aramėjų kalbomis dainavo teatro mišrus choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), solistai Danutė Petrauskaitė (sopranas) ir Artūras Kozlovskis (bosas), dirigavo S. Domarkas. Antroji simfonijos premjera įvyko Pakutuvėnų pranciškonų vienuolyno koncertinėje erdvėje „Angaras“ festivalio „Pakūtos dozė“ metu. Po septynerių metų, 2018-aisiais, tie patys atlikėjai į pasaulį palydėjo ir mano septintąją simfoniją. Septynių dalių simfonija, sukurta Švč. Mergelės Marijos septynių džiaugsmų pranciškoniškojo rožinio pagrindu (liturginis tekstas lietuvių, lotynų, aramėjų kalbomis) ir skirta Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo (Žolinės) iškilmei, užbaigė festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programą.

– Kuo ypatinga Jūsų oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“, kurios premjera atvėrė antrus metus rengiamo Klaipėdos festivalio programą?

– Oratoriją, susidedančią iš septynių dalių ir įžangos, atliko Muzikinio teatro simfoninio orkestro varinių pučiamųjų grupė, mišrus choras, solistai (diskantas, sopranas, tenoras ir baritonas), mušamųjų grupė, smuikas, violončelė, birbynė ir elektroninis klavišinis instrumentas. Libreto autorius – Klaipėdos pranciškonų vienuolyno vyresnysis brolis Benediktas Jurčys OFM. Pagrindiniai oratorijos veikėjai – Kuršo vyskupas Henrikas Liucelburgietis, pilies komtūras, Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardas iš Zaino bei

Mėmelė – tai senovinis Nemuno upės pavadinimas, įgavęs simbolinį moterišką pavidalą. Oratoriją pradėjo teatralizuota eisena iš senamiesčio piliavietės link. Ten atviroje erdvėje ir buvo pristatytas kūrinys. Oratorijoje nesiekėme tiksliai išlaikyti istorinės Vakarų Lietuvos chronologijos, veikiau norėjome pateikti žmogiškąją, suromantintą miesto įkūrimo istorijos versiją. Oratorijos pabaigoje pagarsinamas miesto įkūrėjo vyskupo Henriko Liucelburgiečio testamentas.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos bruožus? Kaip, turėdamas tiek įvairios veiklos, sugebate neapleisti kūrybos?

– Galima sakyti, kad sakralinė ir

bažnytinė muzika mane lydi jau 50 metų. Niekada muzikoje neieškojau technikos, mechanikos, greičio ar sporto. Neparašiau nė vieno kūrinio, tarnaujančio reklamai ar konkretiems daiktams. Mano veikla siejasi tik su dvasine sritimi. Diplominį darbą kūriau dar sovietmečiu. Įkvėptas žymiojo Salvadoro Dali paveikslo, pavadinau jį „Paskutine vakariene“, bet tai buvo slaptas pavadinimas. Tuo metu negalėjai rašyti kūrinio religine tematika. Man imponuoja siurrealizmo idėjos, nes vienas pagrindinių jo postulatų – suderinti visiškai nesuderinamus dalykus. Tai daryti bandau ir aš, mane žavi siurrealizme slypinti

intriga, domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos. Nesiekiu demonstruoti meistriškumo. Išbandžiau įvairiausius muzikos žanrus, norėdamas išgirsti garsą už linijos, o dvasingumą už garso.

– Viename interviu Klaipėdą pavadinote ne uostamiesčiu, o miestauosčiu. Save vadinate kauniečiu tremtyje, mat gimėte ir mokslus baigėte Kaune, paskui studijavote kompoziciją Vilniuje, o į Klaipėdą atvykote iškart po studijų ir štai jau beveik keturis dešimtmečius esate „miestauosčio“ gyventojas. Ko norėtumėte palinkėti Klaipėdai jubiliejaus proga?

– Klaipėdos miesto (ne uosto) kultūriniam gyvenimui paskyriau brandžiausius keturiasdešimt kūrybos metų, o 24 pasaulio šalyse skambėjusi ir tebeskambanti mano muzika garsina ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos vardą.

Visi žinome, kiek uostas svarbus valstybei: jis smarkiai papildo šalies biudžetą, yra svarbus strateginis taškas. Tačiau su visa pagarba biudžetui, manęs žodis „uostamiestis“ nežavi, nes jis neatspindi realybės. Kodėl uostamiesčiais nevadinami tokie miestai kaip Hamburgas, Amsterdamas, Niujorkas? Jie taip pat turi uostus. Tėvas Stanislovas kartą akcentavo vizualines klaidas, kurias daro žiniasklaida, o ir visos Lietuvos žmonės. Pavyzdžiui, Palangos tiltas. Koks tiltas, jei jis nieko nejungia? Tačiau jį visi atkakliai ir toliau vadina tiltu. Kultūriniu požiūriu man mieliau skamba „miestauostis“, nors, tai, žinoma, skonio reikalas.

Klaipėda kilo ne iš uosto, bet iš bažnyčios, šventovės, vienuolyno. Klaipėdą laikyčiau ne tik seniausiu, bet ir liberaliausiu dabartinės Lietuvos miestu, atlaikiusiu nelengvą istorinių pervartų laikotarpį. Šiandien jai linkiu nevengti istorinės tiesos, kad ir kokia skaudi ji būtų, išklausyti skirtingų etninių grupių, bendruomenių, socialinių sluoksnių balsus, puoselėti pagarbą vieni kitiems. Priminsiu Oscaro Wilde´o žodžius: „Geriau bloga taika negu geras karas“... Pasidžiaukime, kad šiandien Klaipėdoje gyventi gera, būkime tikri miestauosčio piliečiai. n

Martyno ALEKSOS nuotr. Martyno ALEKSOS nuotr.

Pranciškonų vyskupo Heinricho iš Liucelburgo testamentą skaitė brolis Astijus Kungys

Oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ kūrėjai

MUZIKINIS TEATRAS IR

LAIVŲ STATYTOJO PAULIAUS LINDENAU ANŪKAS PLANUOJA BENDRUS PROJEKTUS

Žinomo laivų statytojo Pauliaus Lindenau istorinis elingas kasmet tampa jūrą ir meną sujungiančia scena išskirtiniams Klaipėdos festivalio pastatymams. Į šį „uostą“ trejus metus atplaukdavo Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ laivas, o 2023 metais žiūrovus nustebins nauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) premjera. P. Lindenau anūkas Konradas Chr. Göke, režisierius, rašytojas bei prodiuseris, į netikėčiausias vietas perkeliantis filmus ar net operas, kitais metais planuoja aplankyti Klaipėdos festivalį ir ištyrinėjęs jo šeimai svarbios vietos išskirtinumą į lietuvišką pajūrį grįžti kaip KVMT spektaklių kūrėjų kolega.

– Kas Jums yra Klaipėda?

– Klaipėdą gerai pažįstu iš savo senelio, iš mamos, kuri buvo kanojininkė, pasakojimų.

Vykdamas į Klaipėdą visada jaučiuosi, lyg grįžčiau namo. Europoje gyventi nuostabu, bet važiuodamas į Klaipėdą, į Lietu vą, visada pagalvoju, kaip gerai, kad ši šalis laisva, kad laisvos visos Baltijos šalys, kurias buvo okupavusi Rusija. Tas jausmas, kad laisvė būtina, ypač aktualus dabar, kai žinome, kas vyksta Ukrainoje. Neseniai man teko organizuoti Ukrainos jaunuolių orkestro koncertus Vokietijoje. Net prieš atskrisdamas į Lietuvą porai dienų rengiau šio kolekty vo koncertą, į jį susirinko apie 2000 susidomėjusių žmonių. Sunku nusakyti, ką jauti, kai scenoje matai jaunuolius nuo 13 iki 18 metų, kurių broliai, tė vai šiuo metu kariauja Ukraino je, kurių artimieji likę karo ali namoje šalyje. Tu matai jų akis,

klausaisi tų nesibaigiančių bai sių istorijų, ir taip gaila... Man daugiau kaip 70 metų ir aš nie kada nebūčiau patikėjęs, kad dar teks išgirsti ir pajausti, jog Europoje vėl karas. Ir Lietuva, ir kitos Europos šalys taip arti agresyvios Rusijos, kad man neramu. Mes turime kuo grei čiau ją sustabdyti, nes ji kelia pavojų visam pasauliui, o ypač kaimyninėms šalims. Su minė tu Ukrainos jaunuolių orkestru aš dirbu trejus metus, ne kar tą lankiausi Ukrainoje, mačiau publikuojamas nuotraukas iš 2014 metų Krymo ir Donba so įvykių. Gaila, kad mes visi į tai nepažiūrėjome pakanka mai rimtai ar net ignoravome. Karas Ukrainoje, prasidėjęs vasarį, pažadino visą pasaulį. Mes pernelyg naiviai tikėjo me, kad žmogus iš Rusijos yra mūsų draugas, o jis, pasirodo, nori atkurti Rusijos imperiją. Putinas, kaip ir Hitleris, yra kri minalinis nusikaltėlis, jį būtina teisti Hagos teisme.

– Ir ši istorija artima jūsų šeimos išgyvenimams?

– Paulius Lindenau buvo žmogus, turėjęs svajonę ir ją įgyvendinęs. Jam nesutrukdė tai, kad jis buvo paprasto dar bininko vaikas. Kodėl jis norėjo sukurti būtent laivų statyklą, aš nežinau, bet tai buvo jo sva jonė, kurios jis atkakliai siekė. Mūsų visuomenei būtini žmo nės, turintys svajonių ir pasi ruošę jas paversti realybe. Aš dažnai apie tai primenu savo vaikams, kad jie turi įgyven

dinti savo gyvenimo svajones, deginančias jiems krūtinę bei kaitinančias vaizduotę. Jei kada nepavyksta – nieko tokio. Juk tai svajonės. Tačiau didžiausia klaida net nepabandyti! Ne vel tui amerikiečiai sako, kad viena iš žmogaus teisių – būti laimin gam. Ir niekas jam šiame kelyje negali sutrukdyti: nei tautybė, nei religija, nei odos spalva.

Man gera, kad būtent Klai pėdoje, ant jūros kranto, mano senelis Paulius Lindenau pa matė vietą, kur gali įgyvendinti savo svajonę statyti laivus. Ir čia gimė daug gražių dalykų. 1919 m. jis supirko įmones Pietinia me rage ir įkūrė Klaipėdos lai vų statyklą. 1922–1944 m. joje pastatyta daugiau kaip 80 įvai

raus tipo laivų, plaukiojančiųjų dokų ir uosto kranų. Beje, šio je statykloje buvo surenkami autobusai ir lėktuvai. 1939 m. pastatytas didžiausias keleivi nis laivas „Helgoland“, galėjęs plukdyti 2000 keleivių. Laivas plaukė varomas elektros tur binų, plukdė poilsiautojus iš Hamburgo į Helgolando salą. P. Lindenau savo gamyklą, tu rėjusią du dokus ir du vilkikus, į Vokietiją perkraustė 1944 me tais, bėgdamas nuo karo ir kar tu veždamasis kelis tūkstančius išsigandusių darbuotojų su šei momis. Į dokus buvo sukrauta ir visa brangiausia laivų statyklos technika. Mažasis dokas, iš pra džių nuplukdytas į Pilau, vėliau buvo velkamas į Vokietiją, bet jį nuskandino lėktuvų numestos bombos. Didysis dokas, kuris vis dar stovi Vokietijoje, iš pra džių buvo nuplukdytas į Gdynę (Lenkija), o paskui į Kylį, kur po karo pradėjo dirbti P. Lindenau statykla.

Pirmas laivas Kylyje pastaty tas 1952 m., Pauliaus Lindenau vardu pavadinta laivų statykla ir toliau čia tęsia savo veiklą. Mes ją valdėme iki 2012 metų, vėliau pardavėme investicinei grupei. Pavadinimas nebuvo pakeis tas ir gamykla toliau veikia. Beje, vokiškosios P. Lindenau statyklos atributikoje ir dabar išvysite klaipėdietiškos laivų statybos tradicijos bei Mėmelio simboliką. Statyklos ženklas yra

Konradas Chr. Göke ir KVMT vadovės pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė

KVMT nuotr.

Konrad Chr. Göke

beveik toks pat kaip Klaipėdos miesto herbas, tik jame kitoks laivelis.

– Koks buvo jūsų senelis?

– Mano senelis buvo stam bus, geraširdis, garsiai kalban tis. Juokaudamas vis sakydavo, kad mažai sveria, kad svarbiau sia prieš veidrodį atsistoti šonu, ir tada jokių apvalumų nepaste bėsi.

Atvykęs į Klaipėdą aš jaučiu šios vietos ypatingumą. Juk bū tent čia prieš šimtmetį gyveno ir kūrė mano senelis. Apie šį kraštą jis mums, anūkams, pa sakodavo nuolat, kaip ir mano mama. Kokia nuostabi šalis ta Lietuva. O aš nuo mažens atsi menu ankstyvus rytus, kai su seneliu eidavau į laivų statyklą Kylyje, jūros, metalo kvapą, kurį jaučiu būdamas ir Pauliaus Lin denau senajame elinge Klaipė doje.

Aš esu meno žmogus – ope rų režisierius, tačiau dirbda mas suprantu ir savo senelį. Juk nesvarbu, ar statai laivą, ar kuri operos spektaklį, privalai surinkti tinkamą komandą, mo kėti su ja sutarti. Šios savybės vienodai svarbios tiek laivų, tiek operų statytojui. Kai statai Giu seppe Verdi ar Giacomo Pucci ni kūrinį, turi vadovautis ne tik taisyklėmis, o (svarbiausia!) pajautimu, kaip viską sujungti į visumą. Komanda, kartais net gebėjimas sau prisipažinti, kad buvai neteisus, – svarbiausia. Gaila, kad negalėjau atvykti į Klaipėdos festivalį ir gyvai iš vysti Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“, rodytos elinge, bet su malonumu pažiū rėjau įrašą. Koks nuostabus or kestras, solistai, dirigentas Mo destas Pitrėnas! Kokie talengi šio miesto žmonės ir kviestiniai kūrėjai. Jūs turite labai didžiuo tis tokiu pastatymu.

– Gal bus ir bendrų projektų?

– Aš jau turiu idėjų, ką gra žaus senajame elinge galėtume sukurti kartu su Muzikiniu te atru 2027 m. Be to, labai noriu kitais metais atvažiuoti į Klapė dos festivalį ir pakviesti kartu atvykti savo kolegas. Tikiuosi, kad šis susitikimas bus kūrybiš kai vaisingas ir grįš į Klaipėdą

naujais kultūriniais projektais. Svarbiausia, kad mūsų suma nymams pavyktų rasti finansinį palaikymą. Ir nenustoju džiaug tis, kokia didelė laimė būti laisviems: laisvė galvoti, laisvė planuoti kultūros projektus. Ne pamirškime to! Vertinkime!

– Gal galite daugiau papasakoti apie save?

– Aš myliu žmones, ypač tu rinčius idėjų. Per savo gyveni mą išbandžiau daug ką: studi javau vokiečių kalbą ir dirbau mokytoju, bandžiau save kaip aktorius, buvau žurnalistas ir viešųjų ryšių specialistas, studi javau politiką ir neseniai tapau miesto tarybos nariu. Dirbau re žisieriaus padėjėju ir iš pradžių tik galėdavau jam paduoti van dens ( juokiasi ). Pradžia būna sunki, bet jei tu atkakliai sieki svajonės – tau pavyksta. Dabar aš operos režisierius, rašytojas. Žinote, ką svarbiausio aš turiu sukurti dirbdamas su koman da? Taiką. Šis žinojimas labai svarbus. Reikia būti ir geram organizatoriui, o svarbiausia –dideliam optimistui ir aplinki niams suteikti gerų jausmų. Kai dirbu su muzikantais ar solis tais, mane labiausiai erzina, jei šie žmonės nemėgsta muzikos ar nevertina to, ką daro. Tai ne įmanoma. Aš nenoriu su tokiais bendradarbiauti. Kam? Jie ne gali įsijausti į muziką ir sukurti gero kūrinio. Tu turi jausti tai, ką darai, nes tik tada paliesi žiūro vų širdis. Geriausi kūriniai gims ta, kai visos komandos širdys plaka vienu jausmu, muzikos pajauta.

Kai esu klausiamas, kas man yra gyvenimo prasmė, aš kaip žmogus, išbandęs įvairias pro fesijas, galiu tvirtai atsakyti, kad pinigai nėra svarbiausi. Svar biausia – būti laisvam ir daryti tai, kas tau patinka. Ir, žinoma, kovoti už savo tiesas, padėti žmonėms. Man svarbu paliesti žmonių širdis istorijomis, kurias scenoje pasakoja mano prista tomų siužetų herojai! Man jau daug metų, esu laimingai vedęs daugiau kaip 40 metų, žmona mane ragina apsiraminti. Aš jai žadu, kad taip ir bus ( juokiasi )...

Žaneta SKERSYTĖ

SVETINGI LIETUVYBĖS NAMAI

„Noriu padėkoti tėvams, Marijai ir Jurgiui Šlapeliams, kad mus – dvi dukras Laimutę, Gražutę ir sūnų Skaistutį – užaugi no, išmokslino, kad išmokė mylėti Lietuvą ir lietuvišką knygą“, – rašė Gražutė Šlapelytė Sirutienė. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vyko kova dėl lietuvių kalbos, mokyklų. Pirmieji vaisiai buvo matyti 1904 m. gegužės 7 d. panaikinus spaudos draudimą: prad ėjo kurtis lietuviškos draugijos, laikraščių redakcijos, spaustuvės. 1906 m. vasarį Vilniuje, tryliktu numeriu pažymėtame Šv. Jono gatvės

name, duris atvėrė Marijos Piaseckaitės Šlapelienės lietuvių knygynas. Ji su vyru kalbininku ir gydytoju Jurgiu Šlapel iu pa liko gilų pėdsaką amžiaus pradžios Vilniaus ir visos Lietuvos kultūroje, taip pat šalies muzikinės kultūros istorijoje. Šlapelie nės rankraščiuose randame tokią Alfredo Nobelio sentenciją: „Knygos yra stipresnės už mano dinamitą: ko neįveikia dina mitas, tą padaro knyga.“ Šlapelių šeima suprato knygų istori nę ir kultūrinę vertę, jas bei įvairius kitus spaudinius kaupė ir platino. Abu šviesuoliai palaidoti Rasų kapinėse. O mes galime naudotis jų sukauptu ir Knygų rūmams, Vilniaus universitetui perduotu turtu.

Marija Piaseckaitė Šlapelienė ir Jurgis Šlapelis buvo iš skir tingų socialinių terpių. Jurgis – iš lietuviško kaimo, Marija – iš bajoriško luomo aplinkos. Tėvas Dominykas, atsidūręs Vilniu je, vertėsi statybų verslu. Marija giedojo Šv. Rapolo bažnyčios chore, soprano partiją atlikdavo Šv. Jonų bažnyčioje vykdavu siuose garsiuose religinės muzikos koncertuose. Čia rinkdavosi miesto aristokratija, kaip vėliau rašė Šlapelienė, „bažnyčia dvel kė kvepalais, šlamėdavo šilkas“.

Žinomi istoriniai Vilniaus lietuvių susibūrimai, vadinti arbatvakariais. Pirmasis 1900 metais surengtas kunigo Ambraziejaus iniciatyva Mykolo Römerio namuose Bokšto gatvėje. Dainavo choras, vyko šokiai. Kelios moterys vilkėjo tautinius drabužius, Lietuvišką kostiumą pasisiuvo ir Marija. Nu tarta organizuoti lietuvių kalbos kursus. 1901 m. vasarį ar batvakaris vyko grafų Umiastowskių namuose Trakų gatvėje. Policija gavo skundą, nes susirinkusieji dainavo lietuviškai.

Lietuviški vaidinimai, kuriuose dalyvaudavo Marija, rengti ir Antano Vileišio bute Jurgio prospekte. 1906 aisiais M. Šlapelie

Dainius Puišys

Ingos DINGOS nuotr.

nė vaidino „Vilniaus kanklių“ draugijos pastatytoje Marcelino Šikšnio tragedijoje „Pilėnų kunigaikštis“, tais pačiais metais lap kričio 6 d. dabartinės Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko Gabrieliaus Landsbergio Žemkalnio ir Miko Petrausko sukur tos pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ premjera. Birutės vai dmenį atliko Marija Piaseckaitė Šlapelienė, tuo įėjusi į Lietuvos operos istoriją.

Arbatvakariai buvo lietuviško žodžio ir naujų idėjų jam pla tinti Vilniuje erdvė, todėl labai prasminga mintis buvo XXI amžiuje juos atgaivinti, dabarties žmogui priminti lietuvybės istoriją ir jai pasišventusius piliečius. O gal pakalbėti ir apie šiandienos problemas, tautinės kultūros, švietimo būseną ir žmones, kuriems tai vis dar rūpi.

Kūrybiškai peržvelgti archyvai, permąstytas Šlapelių gyve nimas ne vieną menininką skatina 1996 m. dukrai grąžintame name esančiame memorialiniame muziejuje rengti popietes, vakarus, primenančius kūrybingus šeimininkus ar jų inspiruo tas idėjas. Pamažu nuo nedidelių susibūrimų prie arbatos puo delio autentiškoje aplinkoje, greta istorinių eksponatų, buvo artėjama prie šio to daugiau negu pokalbiai ar padainuotos dainos posmas.

2020 m., ruošiantis Vilniaus 700 metų jubiliejui, gimė idėja surengti festivalį „SALVE!“. Nepriklausomi menininkai profe sionalai įvairiomis meninės raiškos formomis siekė atskleisti istorinį Vilniaus naratyvą. Festivalio pavadinimui pasirinktas paslaptingas akronimas SALVE, kas iššifravus reiškia „Su[si]kurk artistiškai laisvą Vilniaus erdvę“. 2020 m. akcentuotos M. Pia seckaitės Šlapelienės 140 osios gimimo metinės, 2021 aisias pagerbtas dr. Jonas Basanavičius.

Šiais metais rugsėjo 16–18 dienomis vykusiuose renginiuose dėmesys buvo skirtas Domicelei Tarabildienei, Marija i Peč kauskaitei Šatrijos Raganai, Viktorijai Daujotytei, Stanislavui Moniuškai, žymiam Vilniaus gitaros meistrui Markui Sokolovs kiui. Vyko gatvės teatro pasirodymas „Gekumen“, edukaciniai renginiai vaikams.

Vakaronėje „Žvaigždžių dulkės“ iš užmaršties prikelti Lietu vos operos šviesuliai: Veronika Podėnaitė (1902–1933), Jadvy ga Vencevičaitė Kutkuvienė (1898–1984), Aleksandras Kutkus (1899–1969), Jonas Būtėnas (1892–1962) ir 2023 m. 150 ąsias gimimo metines minėsiantis Jurgis Baltrušaitis. Kristijonas Si paris skaitė poeto eiles ir kiekvieno vakaro herojaus biografi jas. Operos artistai prisiminti muzika: dainavo Irena Zelenkaus kaitė (sopranas), Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas), Kęstutis Alčauskis (tenoras) ir Dainius Puišys (baritonas). Akompanavo pianistė Lina Giedraitytė.

Idėjos autorė ir režisierė – Eglė Tulevičiūtė. Tiesą sakant, apie režisūrą kalbėti netenka. Gal norėta sukurti praeityje populiarų „vaidinimą su muzika“, tačiau tai buvo vienas po kito ėję kon certiniai numeriai, tik kažkodėl su nesuprantama apranga. Juo di triko, balti marškiniai ir baisoki XVIII amžių simbolizuojantys perukai. Kodėl? Nei artimi Šlapelių laikui, jų kultūros tendenci joms, nei tam butui, nei Vilniaus peizažui. Tarsi iškrito iš namų aplinkos.

Sausakimšai klausytojų auditorijai skambėjo G. Puccini Ba terflai, Toskos arijos, P. Čaikovskio Lenskio ariozo, G. Verdi Azu čenos daina, C. Saint Saënso Dalilos, R. Wagnerio Volframo, Ch. Gounod Valentino arijos. Graži muzika, jauki atmosfera ir prasmingas atminimo aktas. Klausytojai išėjo patenkinti ir dai rysis kitų renginių šiuose svetinguose namuose.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

PRISTATYTA VIRGINIJOS APANAVIČIENĖS KNYGA „ŽVILGSNIS Į KINTANČIĄ

VISUOMENĘ“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje rugsė jo 12 d. buvo pristatyta nauja muzikologės, LMTA lektorės Virginijos Apanavičienės knyga „Žvilgsnis į kintančią visuomenę“. Tai – šešto ji autorės knyga. Joje skelbiami straipsniai kultūros ir visuomenės gyvenimo temomis bei pastarųjų metų moksliniai straipsniai, na grinėjantys globalios kultūros įtakas akademinei lietuvių muzikai. Meno bei muzikos pasaulį veikiant ketvirtosios pramonės revoliu cijos (Industry 4.0) fenomenui, pirmąkart pavartotas terminas „mu zika 4.0“, susijęs su dirbtinio intelekto įtaka muzikos kūrybai. V. Apanavičienės knygoje pateikiami 1989–2022 m. įvairiuose Lietuvos periodiniuose leidiniuose paskelbti autorės straipsniai ne tik muzikos, bet ir visuomen ės gyvenimo temomis, susiję su auto rės veikla įvairiose nevyriausybinėse organizacijose. „Noriu paska tinti švietimo ir kultūros darbuotojus būti aktyviais kultūros proce sų dalyviais – fiksuoti, užrašyti, publikuoti savo pastebėjimus, kurti savo bendruomenės, mokyklos bei krašto istoriją“, – renginyje kal bėjo autorė. Skaitytojai knygoje ras kelis pastarųjų metų mokslinius straipsnius, skelbtus užsienio leidiniuose anglų kalba (leidinyje jie pateikiami lietuvių kalba). Knyga iliustruota fotografijomis. MB inf.

Noras mokytis subūrė Lietuvos muzikos mokyklų mokytojus

Šiandieninė mokykla greitai kinta, tai lemia vertybių, šeimos sampratos, visuomenės, kultū ros, politikos pokyčiai. Kasdieniai susidūrimai su įvairiomis situa cijomis bei iššūkiais pedagogus skatina vis iš naujo pažvelgti į savo darbo tikslus. Problemos, kurios kyla norint pasiekti aukš tesnių rezultatų, prisidėti prie visos mokyklos darbo kokybės gerinimo, dažnai užduoda daug klausimų, į kuriuos atsakymų mo kytojai ieško bendradarbiaudami su mokiniais, tėvais ir kolegomis. Būtent tai ir paskatino surengti seminarą praktikumą „Pradinio muzikavimo styginiais instru mentais įgūdžių formavimas. Kas,

kaip ir kodėl?“. Jis vyko spalio 15 d. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje hibridiniu būdu – gy vai arba stebint tiesioginę vaizdo transliaciją internetu.

Seminaro lektoriai – styginių instrumentų dalykų autoritetai, Lietuvos muzikos ir teatro aka demijos dėstytojai, muzikos mo kyklų mokytojai. Jų daugiametė darbo patirtis bei žinios sudomi no pedagogus iš daugelio Lietu vos vietų: Šilutės, Utenos, Kau no, Širvintų, Kuršėnų, Kėdainių, Klaipėdos, Rokiškio, Panevėžio, Mažeikių, Pagirių, Radviliškio, Pakruojo, Marijampolės, Šalči ninkų, Vilniaus. Esant nepalankiai šiandienos ekonominei situacijai seminaro dalyviai džiaugėsi gali mybe jame dalyvauti nuotoliniu būdu ir užduoti klausimus lekto riams.

LMTA profesorius Jurgis Dva rionas pranešime „Kaip išmokti gražiai groti“ kalbėjo apie grieži mo smuiku technikos ypatybes, smuiko muzikos istoriją, pasida lijo įžvalgomis apie šiandienos aktualijas ne tik muzikiniame kontekste. Profesoriaus manymu, mokytojų darbas su pradinio ug dymo mokiniais yra daug sunkes nis negu aukštųjų mokyklų dės tytojų, nes užduotys sudėtingos, jų daug, o mokinius sudominti sunku. J. Dvarionas ragino į kie kvieno vaiko galimybes žvelgti individualiai, pastebėti gabius mokinius.

Asta Krištaponienė, Kauno Juo zo Naujalio muzikos gimnazijos bei Aleksandro Kačanausko mu zikos mokyklos violončelės mo kytoja metodininkė, pranešime „Pirmieji įgūdžiai ir vaizduotės pasitelkimas. Klasicizmo epochos kūrinių pritaikymas violončelei“ pabrėžė, kaip svarbu jau pirmai siais mokymo metais tinkamai

parinkti repertuarą, kad vaikas rankų technikos galėtų mokytis ne vien atlikdamas pratimus. Mo kytojams pasiūlyta violončelei kūrybiškai pritaikyti klasicizmo epochos kūrinius, nes jie me lodingi ir mokiniams lengviau įsimenami. Pasitelkusi vaizdines priemones lektorė pademonstra vo, kaip mažasis mokinys visai ki taip nei suaugęs girdimus garsus sutapatina su aplinkos spalvomis ir pojūčiais, taip lengviau juos įsi mindamas. Įdomų pranešimą pateikė Na cionalinės Mikalojaus Konstan tino Čiurlionio menų mokyklos smuiko mokytoja ekspertė, LMTA Styginių instrumentų katedros vedėja profesorė Rūta Lipinai tytė. Pranešimo tema „Fiziologi nės įtampos griežiant smuiku: kylančios problemos, priežastys, prevencija“ buvo aktuali ne tik smuikininkams, bet ir seminare dalyvavusiems altininkams bei violončelininkams. Profesorė na grinėjo žmogaus raumenų struk tūras, veikimo principus, kūno judesius grojant, aptarė galimas grėsmes ir būdus, kaip jų išveng ti.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro smuikininkė, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos vyr. mokytoja Viorika Petrakovė pristatė pranešimą „Instrumento (ne)laikymas. Kaip padėti moki niui?“ Pedagogė akcentavo, kad pradiniame smuikavimo etape svarbiausia teisingas smuiko, stryko laikymas, fizinių įtampų šalinimas, motyvacijos bei dėme sio išlaikymas.

Vilniaus Algirdo muzikos mo kyklos violončelės mokytoja me

todininkė Neringa Augustauskie nė kalbėjo apie repertuaro svarbą mokant pozicijų ir štrichų tech nikos. Pedagogė pabrėžė, kaip svarbu repertuarą derinti prie besikeičiančios mokinių aplinkos, sąlygų, pasaulėžiūros. Vaikų susi domėjimo ir dėmesio išlaikymo, griežimo technikos mokymo sė kmė daug priklauso nuo tinkamų kūrinių parinkimo.

Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos smuiko mokytoja me todininkė Rasa Smolinskytė pri statė naujausius styginių instru mentų dalykų metodinės grupės mokytojų išleistus leidinius.

Prof. Jurgis Dvarionas bendravo su pedagogėmis

Seminaro dalyvės

Sveikinimo žodį tarė Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos direktorė Aldona Skruibytė

Mokytojas metodininkas Man tas Makrickas parengė rinkinį „Lietuvių kompozitorių kūrinių transkripcijos altui ir fortepijo nui“. Į jį įtraukti Balio Dvariono, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Vytauto Klovos, Tado Šerno, Ole go Bogdanovo, Eugenijaus Čiplio, Dainiaus Danilaičio kūriniai. Dau gelyje jų patikslinta arba naujai sužymėta aplikatūra, štrichai, dinamika, frazuotės, transkribuo jant pritaikytas altui tinkamas re gistras ir tonacijos.

Mokytoja metodininkė Rima Švėgždaitė išleido knygelę „Groju smuiku iš natų: 50 lietuvių liau dies dainų smuikui solo“, kurios idėją puoselėjo nemažai metų. Mokytoja siekė, kad mokiniai susipažintų su turtinga lietuvių liaudies dainų melodika, ritmika, dermėmis.

Sudaryti rinkinį „Diena su lietu viška pjese. Lietuvių kompozito rių pjesės smuikui ir fortepijonui“ mokytoją metodininkę Editą Nar montienę paskatino kiekvieną pavasarį Vilniaus Karoliniškių mu zikos mokykloje rengiamas tarp tautinis styginių instrumentų jau nųjų atlikėjų konkursas. Leidinyje surinktos gražiausios, dažniausiai konkursuose grojamos, taip pat nepelnytai pamištos B. Dvariono, J. Gruodžio, E. Balsio, T. Šerno, J. Gaižausko, G. Kuprevičiaus, F. Ba joro ir kitų kompozitorių pjesės.

Mokytoja metodininkė Rasa Smolinskytė pristatė savo rinki nį „Šimtas stygų susirinko“, kurį sudaro aranžuotės jaunųjų sty gininkų ansambliams. Kūriniai skirti II–IV klasių muzikos moky klų stygininkams, yra tinkami an samblinio muzikavimo įgūdžiams formuoti. Rinkinį sudaro įvairių epochų ir žanrų kūriniai, pritaiky ti styginių ansambliams ir orkes trams.

Seminare lektoriams grojo Vil niaus Karoliniškių muzikos mo kyklos jaunieji violončelininkai bei smuikininkai: Marija Motie jauskaitė (mokyt. E. Narmon tienė), Giedrė Kairytė (mokyt. R. Švėgždaitė), Saulė Baltrušai tytė (mokyt. D. Ramančiūnienė), Nada Charrouf (mokyt. J. Taloč kienė), Kinga Šalkovska (mokyt. R. Ugianskienė).

Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos bendruomenė džiau giasi, kad jos surengtas semina ras prisidėjo prie Lietuvos meno mokyklų pedagogų tobulėjimo ir, tikėtina, geresnės neformalaus ugdymo ateities.

Ernesta VANAGAITĖ-SRIUBIENĖ

Pilietiškumo ugdymas muzikos pamokose

Spalio 18 d. popietę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kar jeros ir kompetencijų centras, re aguodamas į švietimo sistemoje vis labiau akcentuojamą patrio tinį moksleivių ugdymą, sukvietė Lietuvos vidurinių mokyklų muzi kos mokytojus į nuotolinį renginį aptarti mokinių pilietiškumo ug dymo klausimų.

Švietimo, mokslo ir sporto mi nisterijos Bendrojo ugdymo de partamento Pagrindinio ir viduri nio ugdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Rimantas Jokimaitis pristatė Pilietiškumo ugdymo programos pokyčius, aptarė pi lietinio ugdymo aktualijas įtvir tinant jaunimo pilietinį, kultūrinį tapatumą, ryšį su tauta, akcen tuodamas jaunimo socialinės at sakomybės, pagarbos žmogaus laisvėms aspektus. Buvo atkreip tas dėmesys į muzikos reikšmę gyvenime, jos telkiančią galią, lietuvių liaudies dainų svarbą ug dant tautinį identitetą, išskirtinę himno kaip žanro reikšmę bei į pasaulio kultūrų įvairovę, tauti nių mažumų muziką bei pagar bą autorių teisėms. R. Jokimaitis pabrėžė būtinybę ugdyti medijų raštingumą ir praktinius mokslei vių gebėjimus, skatinti kūrybišku mą muzikos pamokose.

LMTA dėstytoja muzikologė Virginija Apanavičienė, aptarda ma etninės tapatybės lietuvių kompozitorių kūryboje klausi mus, paminėjo V. Kudirkos „Tau tiškos giesmės“, J. Naujalio dainos „Lietuva, brangi“, S. Šimkaus „Lie tuviais esame mes gimę“, dainų švenčių fenomeną, lietuvių kom pozitorių J. Karnavičiaus, V. Klo vos, B. Dvariono operas istoriniais siužetais, kompozitorių J. Juzeliū no, B. Kutavičiaus, A. Žigaitytės, O. Narbutaitės, G. Kuprevičiaus ir kitų kūrinius, susijusius su regio nine tematika. Anot prelegentės, kai kurie kūriniai yra tapę muzi kiniais paminklais išnykusioms gentims (V. Bartulio oratorija „Kuršiai“, B. Kutavičiaus „Iš jotvin gių akmens“ ), Mažosios Lietuvos kultūriniam regionui (G. Kuprevi čiaus opera „Prūsai“, A. Žigaitytės „Mažvydas“, A. Bražinsko „Kristijo nas“).

Savo įžvalgomis ir patirtimi dalinosi kompozitorė, muzikos kritikė ir apžvalgininkė, žurnalo „Muzikos barai“ leidėja ir redakto rė, Lietuvos muzikų sąjungos pre zidentė profesorė Audronė Žigai

tytė Nekrošienė. Ji yra aplankiusi arti šimto Lietuvos mokyklų bei sukūrusi naują meninį eduk acinį kūrybos žanrą – medijų operą. 2012–2015 metais A. Žigaitytė Nekrošienė aktyviai dalyvavo Lietuvos meno kūrėjų asociacijos projekte „Aukštosios kultūros im pulsai mokykloms“. Profesorė su pedagogais pasidalino savo vei klų idėjomis bei metodiniais pa tarimais, galinčiais padėti ugdyti mokinių pilietiškumą. A. Žigaitytė Nekrošienė, kal bėdama apie kultūrinį tapatumą ir kompozitoriaus pilietiškąsias nuostatas, rėmėsi savo sukurtų operų pavyzdžiais: „Mažvydas“ (pagal J. Marcinkevičiaus poetinę dramą), dienos šviesą išvydęs dar iki Sąjūdžio gimimo, „Žilvinas ir Eglė“ (pagal V. Mykolaičio Putino poemą), prikėlęs legendinį lietu vių epą, opera misterija „Praregė jimas“, kurios premjera įvyko Ty tuvėnų festivalio iniciatyva 2005 metais, menine raiška tarytum pranašavo mūsų išgyvenimus tik ką prasiautusio karantino metu, o operoje fantasmagorijoje „Frank´Einstainas – XXI amžius“ kalbama apie bioinžinerijos ban dymus keisti žmogaus kūną ir mąstymą. Kompozitorė pabrėžė operos žanro svarbą ugdant fan taziją, kūrybingumą, sisteminį ir asociatyvinį mąstymą. Juk tai vie nintelis žanras, gebantis jungti senąsias patirtis ir naujausius iš raiškos būdus, literatūrą, muziką ir vizualines raiškos priemones. A. Žigaitytė Nekrošienė mu zikos mokytojus informavo apie programoje „Kultūros pasas“ dalyvaujančius Lietuvos muzikų sąjungos projektus. Interaktyvių susitikimų ciklas „Muzikos pa slaptys“, edukacinės programos „Tarp natų“, „Operos žavesys“ gali pasiekti mokyklas per realius susitikimus arba per nuotolines pamokas. Moksleiviai laukiami ir Vilniuje, Lietuvos muzikų sąjun gos Muzikos svetainėje. Būtent čia veikia Medijų operos teatras, kurio pirmasis pastatymas skir tas Lietuvos operos gimimui, valstybingumo simboliu tapusiai

„Traviatai“. Pasak pranešėjos, su kūrybingu jaunimu rasta meni nė eduk acinė operos raiškos for ma leis sukurti ne vieną daugia prasmį pastatymą.

Virtualiame renginyje dalyva vo 295 įvairių Lietuvos mokyklų mokytojai. Jie pateikė klausimų apie galimybę bendradarbiauti su Lietuvos muzikų sąjunga, apie muzikos ir kitų dalykų galimą te minę integraciją bendrojo ugdy mo procese.

MB inf.

Festivalio „Perliukai“ baigiamieji renginiai

Lapkričio 8–11 d. Vilniuje ke lionę po šalies regionus baigė Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ renginys – V įtraukaus muzikavimo konkursas festivalis „Perliukai“.

Šis kas trejus metus organizuo jamas konkursas festivalis ugdo vaikų ir jaunuolių (nuo 3 iki 35 metų), turinčių negalią, kūrybiš kumą, jame dalyvauja vokaliniai, instrumentiniai ansambliai ir so listai. 2021–2022 m. vykusiame V konkurse festivalyje dalyvavo daugiau kaip 500 atlikėjų ir jų pedagogų. Įvyko 5 regioniniai konkursai festivaliai Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Vilniuje, Kau no r. (Raudondvaryje). Taip pat buvo rengiamos laureatų kon sultacijos, kūrybinės dirbtuvės, koncertai.

„Perliukų“ uždarymo rengi niuose Vilniuje pasirodė visų 5 regioninių konkursų festivalių laureatai, kiti atlikėjai. Kartu su laureatais koncertavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas saksofoninin kas prof. Petras Vyšniauskas, ope ros dainininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Deividas Staponkus, kompozito riaus, aranžuotojo, klavišininko Dainiaus Pulausko grupė, Nacio nalinės M. K. Čiurlionio menų mo kyklos pučiamųjų instrumentų skyriaus mokiniai, Sostinės vaikų ir jaunimo centro vokalinė studija „Kivi“ (vadovė Danguolė Aukse lienė), draugijos „Guboja“ Spalvų muzikos orkestras (vyr. dirigentai Natalija Pugačienė ir Romualdas Brūzga).

MB inf.

Meditatyvus „Dievo avinėlis“

Martyno ALEKSOS nuotr.

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

Turtinga, 40 metų trunkanti, plačiai spaudoje, įvairiuose susitikimuose atspindėta Felikso Bajoro hibridinio veikalo (opera-baletas) „Dievo avinėlis“ priešistorė sukūrė ypatingą spektaklio pasirodymo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje laukimo atmosferą. Ją kaitino ir Rusijos karo akivaizdoje pasaulyje sustiprėjusi apsisprendimo „kieno tu pusėje“ problematika, F. Bajoro kūrinyje pateikiama nedeklaratyviai, įvairiapusiškai, siejant su tragiškomis pokario Lietuvos rezistencinių kovų akistatomis (stribai, miškiniai), kolektyvinės sąmonės apraiškas derinant su asmeninių, neretai prievartinių patirčių skausmu. Atskleidžiamas ne tik „liaudies gynėjų“ karingumas, bet ir miškinių desperacija mirties akivaizdoje ar tiesiog susivokti bandančio žmogelio išgyvenimai (sovie -

tams, beje, tai buvo paranku). Tačiau veikalo libretas greičiau sapniškas nei dokumentinis ir drauge simultaninis, kai tuo pačiu metu polifoniškai derinami keli įvaizdžiai. Tarp jų svarbiausi egzistenciniai, vertybiniai, materialaus ir dvasinio pasaulių susidūrimo išprovokuoti.

Nuoseklaus naratyvo išvengta: pagal antrąją Rimanto Šavelio romano „Dievo avinėlis“ (1974) dalį libreto apmatus pateikė pats rašytojas, vėliau juos užpildė Marcelijus Martinaitis, konkretizavo Sigitas Geda. Švieslentėje rodomas tekstas kartais realistiškai pagardintas liaudiškumu, bet dažniausiai fragmentišku poetiškumu. Tai sukuria ypač palankias baleto meno raiškos, scenoje atkuriant anapusinį pasaulį, prielaidas. Jį meistriškai interpretuoja 17 baleto artistų, solistas Jeronimas Krivickas – nušautas partizanas Kvedaras (lapkričio 17 d. matytame spektaklyje). Įtampų kupiną gyvųjų pasaulį kuria sudėtingus muzikinius tekstus ir judesius įveikę dainininkai Steponas Zonys (Titas), Kamilė Bontè (Gabija), Kšištofas Bondarenko (Apolinaras), Tigrūnas (Karolis Kašiuba), kiti solistai, svarbus veikėjas yra teatro choras (meno vadovas Č. Radžiūnas).

„Dievo avinėlio“ muzika tyrėjų išgvildenta, joje bene svarbiausia, kad greta įvairiausių naujai traktuojamų operos dramaturgijos metodų bei komponavimo technikų (anot G. Rinkevičiaus, „nuo Richardo Wagnerio iki Arnoldo Schönbergo per Giacomo

Puccini prie Felikso Bajoro“) aukštu profesiniu lygmeniu integruojamas „lietuviškumas“ (polkučių, dainų nuotrupos, liaudiškas vokalo stilius ir kt.). Visa sulydoma į autentišką Bajoro stilių su komplikuotomis ritmo, garso išgavimo artikuliacijomis, maleriškų kontrapunktinių linijų (ir leitmotyvų) perimamumo sudėtingumu, išnaudojant orkestro registrų apimtis, sukuriant detaliai simfonizuotą veikalą. Sudėtingą partitūrą G. Rinkevičiaus vedamas orkestras interpretavo, manau, atliepdamas kompozitoriaus įsivaizdavimą, kaip turi būti atliekama ne tik vokalinė, bet ir instrumentinė muzika. O būtent taip, kaip dainuojamos liaudies dainos: „Ilgos natos turi būti išlaikytos vienoje dinamikoje, aukštesnės natos turi būti stipresnės, žemesnės – silpnesnės. Ir, aišku, be vibrato.“ Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad dirigentas ir orkestras tikrai gyveno atliekama muzika.

Paradoksaliu būdu nematomą, dvasinį pasaulį atspindinčią, į amžinybę iškeliavusiųjų liniją „Dievo avinėlyje“ įprasmina regėjimui ypač pavaldus šokio menas. Anot F. Bajoro, „judesys yra ritmas, vadinasi, jis irgi yra muzikos dalis. Tik žodžiuose – vienas ritmas, o judesyje – jau kitas.“ M. Rimeikio choreografinė interpretacija subtili, jis neišsigalvoja nebūtų dalykų, originalių koncepcijų, bet įsiklauso į teatriškai raiškų grynai simfoninės (baleto scenos), kartais ir su vokalu muzikos turinį, perteikia jo faktūrų dinamiką, giliąsias prasmes.

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Feliksas Bajoras

Felikso Bajoro opera-baletas „Dievo avinėlis“

Išlaikomas autentiškas, ypač „Procese“, „Eglėje žalčių karalienėje“ išryškėjęs literatūrinio šaltinio neiliustruojantis, savarankiškas M. Rimeikio choreografinis stilius. Nuostabu, kad Elvitos Brazdylytės kostiumų linijos ir spalvos taip pat neiliustratyvios, išryškinančios šokio kompozicijų turinį, neužgožiančios choro, ansamblių judėjimo sinchroninių ir kontrapunktinių trajektorijų. Balti elegantiški kordebaleto kostiumai su atlapotais švarkais kūrė subtilią aliuziją į medžių siluetus, bet, svarbiausia, darė puikiai matomą choreografo sumanytą „nematomo“ dvasinio pasaulio piešinį.

Marijaus Jacovskio scenovaizdis – tarsi matytas, bet netrukdantis, įsiliejantis į visumą. Atmintyje iškilo neužmirštamas Adomo Jacovskio „sparno“ įvaizdis „Pragiedrėjusioje naktyje“ ir Marijaus „Šventojo pavasario“ kabantys natūralaus medžio strypai (drauge su horizontaliais, judančiais neoninių šviesų punktyrais). Beje, natūralistiniais „Dievo avinėlio“ akcentais tampa nusileidžiantys purvo gumulai, lyg išrauti partizanų bunkerius dengiantys kelmai. Spektaklyje tarsi pro rūką (Levo Kleino apšvietimo svarba) įžiūrimas niūrokas, operos turinio atmosferą įprasminantis vaizdas. Jis ypač imponuoja pirmame, trumpiausiame, veiksme, kuris tarsi preliudas sukuria bendrą spektaklio dermę, punktyru nužymi veiksmo judėjimo kryptį – nuo mirusiųjų link gyvųjų. Scenovaizdyje vyrauja kybančios trobos (klėties, bažnyčios) stogo konstrukcijos, vestuvių scenoje virstančios šiaudiniu sodu. Išskirtinė Martyno Rimeikio režisuoto „Dievo avinėlio“ ypatybė – sudedamųjų jo dalių vientisumas, tiksliau, sinergija, savita stilistinė švara.

Ji monotoniška, meditatyvi. Matyt, joje nėra vietos „realiems“ sukrėtimams, ryškiems kontrastams. Antrasis veiksmas netapo, anot M. Jacovskio, Rumšiškėmis, nes sprendžiamas tuo pačiu apibendrintu, nors akivaizdžiai liaudišku stiliumi. Trečias veiksmas kiek prailgsta liūdint (o gal nuobodžiaujant?) ir laukiant atperkančios tiesos siekio kulminacijos (ji puiki!) ir viltingo post scriptum kaip katarsio.

Norėdama viską geriau suprasti į pagalbą pasitelkiau repetityvinės muzikos, minimalizmo estetikos kūrinių suvokimo ypatybes. Suvokiant operą-baletą susidaro įspūdis, kad visuma homogeniška, kaip atsiranda, taip ir išnyksta, o juk drauge dėl vos pastebimų niuansų kinta (lyg žiūrint į laikrodį), tampa heterogeniška ir polifoniška. Ar perfrazuojant pastatymo procesą reflektavusius kontekstus, po spektaklio patobulėjome, dvasiškai sustiprėjome, pasiryžome siekti tiesos? Išlepusiam pasauliui, manau, reikėtų stipriau išgyventi scenoje matomą daugiaprasmę realybės tragediją (kad ji netaptų gyvenimiška realybe) ir apsispręsti, „kurioje pusėje“ būti. 1982-aisiais, sovietų laikais, siekiant išlikti, to būti negalėjo, priešingai, net ir literatūrinio šaltinio „abejones skausmingai išgyvenantys veikėjai“ (beje, 1976 m. į rusų kalbą išverstas R. Šavelio romanas Maskvoje buvo premijuotas), taip pat ir moderni muzikos kalba Lietuvoje už kultūros padėtį atsakingus asmenis, atrodo, gąsdino.

Santūrus susikaupimas, lydėjęs

visą spektaklį, nenustelbė džiugesio, kad pagaliau „Dievo avinėlį“ išvydome didžiojoje scenoje. Ypač reikšmingas G. Rinkevičiaus nuopelnas – maestro iškėlė šio pastatymo idėją LNOBT su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Dirigentas „Dievo avinėlio“ muziką pažino ir aukštai įvertino jau 1991 m., kai tuomet dar su Jaunimo simfoniniu orkestru ją įrašė Jono Vaitkaus spektakliui Nacionaliniame dramos teatre. Dar anksčiau (1983) pats kompozitorius F. Bajoras operą įrašė Vilniaus plokštelių studijoje su fortepijonu, pagrindines partijas dainavo operos solistai Regina Maciūtė, Vladimiras Prudnikovas,

Martyno

ALEKSOS nuotraukos

Egidijus Dauskurdis, Tomas Pavilionis, Arūnas Malikėnas, Steponas Zonys, Edgaras Davidovičius ir Rafailas Karpis

Gintaras Rinkevičius

Ernestas Barčaitis

atverti teatro sceną. Beje, J. Juzeliūnas, turėdamas karčią patirtį, kadaise įspėjo F. Bajorą, kad „neprasidėtų su opera“. Šiandien tikrai neabejojame, kad ir Feliksas Bajoras, ir Julius Juzeliūnas – grandai, kurie turi būti Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. n

Audrius Rubežius, kitas – pats muzikos autorius. Panašus likimas ištiko ir Juliaus Juzeliūno operą „Žaidimas“ („Avarija“), kurią kompozitorius užbaigė dar 1968 m., tačiau veikalo statyti niekas nesiėmė. G. Rinkevičiaus iniciatyva 2007 m. publika išgirdo J. Juzeliūno operos koncertinį atlikimą, jis buvo įrašytas, o 2016 m. „Žaidimą“ savo jėgomis LVSO pastatė Vilniaus kongresų rūmuose. LNOBT direktorius Jonas Sakalauskas svarsto galimybę šiam J. Juzeliūno veikalui

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Feliksas Bajoras ir Martynas Rimeikis po premjeros

Kamilė Bontè, Steponas Zonys

„Dievo avinėlis“. Dvasios Jeronimas Krivickas

„Dievo avinėlio“ finalinė scena

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

2022–2023 metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezonas paženklintas iškilaus italų kino ir teatro režisieriaus, scenografo Franco Zeffirelli menu – pagal jo paliktus eskizus ir režisūrines pastabas pastatyta Giuseppe Verdi opera „Rigoletas“. F. Zeffirelli šią operą ketino realizuoti Omano sostinės Maskato karališkajame operos teatre, tačiau nebespėjo, sumanymą įgyvendino jo bendražygiai – režisierius Stefano Trespidi, scenografas Carlo Centolavigna, kostiumų dailininkas Maurizio Millenotti, šviesų dailininkas Paolo Mazzonas. Maskate operos premjera įvyko sausį, o pastatymo partnerio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje – rugsėjį. Lietuviško spektaklio dirigentai – Ričardas Šumila ir Martynas Staškus, choro meno vadovas – Česlovas Radžiūnas. Per spektaklio premjerai skir

„Rigoleto“ sugrįžimas

ankstesnius „Rigoleto“ pastatymus

Lietuvoje primenantį spaudinį (redaktorė Eglė Ulienė). Įvairaus skonio ir pakraipų leidiniuose pasirodė platesnių, kartais intymumu intriguojančių pasakojimų apie F. Zeffirelli, jo gyvenimą ir nuveiktus darbus. Neaptikau svarbiausio – įvertinto režisieriaus, scenografo santykio su muzika. O juk tai ir išskiria jį iš kitų kūrėjų. Neseniai radijo pokalbyje su operas režisuojančiu Gintaru

Varnu pasigirdo klausimas: ar tikrai kompozitoriaus sukurtai sceninio veikalo partitūrai suteikiant kūniškumą scenoje, atspirties taškas yra muzika. Klausimas keistas, nes yra tik vienintelis atsakymas: taip. Partitūros ir sceninio veiksmo santykis – pats svarbiausias. Nors operoje kelios meno rūšys, anot Zeffirelli, susikibusios už rankų, vis dėlto pirmenybė atitenka muzikai. Dėmesinga partitūros analizė neleidžia režisieriui nukrypti nuo muzikos stilistikos, tempo ir ritmo, garsiniame audinyje fiksuotos jausmų logikos, skatina ieškoti adekvačių sceninio veiksmo atitikmenų. Tuo ir pasižymėjo visi genialūs scenos meistrai, kūrę žiūrovus jaudinusias muzikines dramas, komedijas, farsus, tragedijas. Kompozitoriaus muzika, jos siekiama perteikti idėja rasdavo atitikmenį režisūroje. Kiti būtino vienio elementai – scenografija, solistų vaidyba turi klusniai sekti paskui dirigento interpretuojamą muziką ir režisieriaus suvoktą jos pajautą sce -

Tai puikiai suprato didieji operas statę režisieriai Walteris Felsensteinas (1901–1975), Berlyne 1947 m. įkūręs Komiškos operos teatrą (Komische Oper Berlin), Giorgio Strehleris (1921–1997), JeanasPonnelle´is (1932–1988), Borisas Pokrovskis (1912–2009), Luchino Visconti (1906–1976), taip dirba

Rigoletas – Sándoras Balla

Robertas Wilsonas (g. 1941). Ne vieną jų darbą įvairiais pavidalais teko matyti ir jais žavėtis.

Tai suprato ir iškilusis muzikinio teatro režisierius Franco Zeffirelli (1923–2019), nuo vaikystės žavėjęsis operos stebuklu. Nors iš pradžių studijavo architektūrą, bet gyvenimą susieti su scena paskatino filme „Henrikas V“ vaidinęs Laurence ´ as Olivier ir artimas ryšys su režisieriumi Luchino Visconti. Zeffirelli debiutavo „La Scalos“ scenoje 1954 m. G. Rossini opera „Italė Alžyre“ . Londono Karališkojoje operoje debiutavo 1959 m. režisuodamas „Liučiją di Lamermur“, kuri buvo Joanos Sutherland tarptautinės karjeros pradžia.

1964 m. Visconti jaunąjį Zeffirelli nuvedė pas garsų operos meno meistrą dirigentą Tullio Serafino. Čia susitiko su kiek apvalaina, tada dar stokojusia elegancijos jauna dainininke, scenoje žengusia pirmuosius žingsnius kaip „dieviškoji Callas“. „Jūs negalite iki galo suvokti emocijų audros, kuri kyla ją išgirdus pirmą kartą. Balsas pažadina ekstazę. <...> A š akimirksniu tapau jos gerbėju, –prisiminė Zeffirelli. – Ji buvo daugelio tobulybių derinys. Puikiai išsilavinusi: dikcijos, žodžio dermė su muzikos linija buvo išskirtinė. Ypatingu tais metais balsu ji

galėjo dainuoti bet ką. Tai ir darė. Callas gebėdavo visiškai įsikūnyti į savo personažą, iki galo juo tikėdavo.“

Tokio dainininko-aktoriaus F. Zeffirelli ieškojo teatre. Tikro, jo sukurtoje „tikroje“ aplinkoje. Zeffirelli spektakliai b ūdavo didingas, prabangus, tikroviškas gyvenimo, muzikos ir vaizdo derinys. Puikūs pavyzdžiai –jo pastatyti R. Leoncavallo „Pajacai“, G. Verdi „Traviata“ ir kt. Žinoma, kartais režisieriaus karjera primindavo mūšio lauką. Priešindavosi tiems kritikams, kurie jį vadino senamadišku. „Nesu tas režisierius, kuris klasikiniuose kūriniuose mėgsta keisti datas ar istorinį laikotarpį. Galų gale tai beprasmiškas pratimas, kurio rezultatai labai menki. Reikia gerbti kompozitoriaus viziją!“ Zeffirelli sėkmingai patenkino savo norą kurti tikrovišką aplinką: „Tai verizmo pranašumai, jį galite atgaivinti per kasdienę realybę.“

Opera, kuri visada atrodė aplenkianti Zeffirelli talentus, buvo Mozarto „Don Žuanas“. Eksperimentavęs, aštuonis variantus pastatęs režisierius pareiškė: „Negalima pateikti galutinės „Don Žuano“ interpretacijos. Išsiaiškinus vieną mįslę, atsiranda dar tūkstantis. <...> Tai opera, kuri auga ir keičiasi kartu su tavimi. Kartais užtenka dai nininko ar dirigento

pamąstymų apie kitokią muzikos interpretaciją, ir žiūrovams galima pateikti dar geriau suprantamas Mozarto muzikos genialumo sąsajas.“

Žurnalistai klausdavo režisieriaus, ar jam nenusibosta po keletą kartų statyti vis tas pačias operas, kaskart grįžti prie tų pačių personažų. „Nė kiek nenusibosta, – guviai atšaudavo Zeffirelli. – Man tai kaip su draugu nutrūkęs po -

Martyno ALEKSOS nuotr.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Rigoletas – Sándoras Balla, Džilda – Leonor Bonilla

PREMJEROS

kalbis, kurį bet kuria proga smagu atnaujinti. Kaip gali nusibosti Verdi arba Puccini muzika? Kartais atrandi joje sau tiek daug nauja... Be to, laikui bėgant mano pastatymai tapdavo vis geresni. Išimtis nebent „Traviata“, kurią 1958 m. pastačiau su Maria Callas: jai jau niekas nesugebės prilygti.“

Dabartinio „Rigoleto“ projektas nebuvo pirmoji Zeffirelli akistata su šia Verdi opera. Pirmąkart „pokalbį“ su „Rigoletu“ jis užmezgė Londono Karališkajame operos teatre beprotiškai produktyviais sau 1964-aisiais. Buvo pastatyti Vincenzo Bellini „Puritonai“, operomanų ikona virtusi Giacomo Puccini „Toska“ su M. Callas. Televizijos operatorių įamžinta „Toska“ (teatro repertuare ji išsilaikė 40 metų) yra vienas iš dviejų įrašų, ateinančioms kartoms išsaugojusių autentiškus primadonos sukurtus operų personažus. Antrasis – Norma iš taip pat Zeffirelli 1964 m. pastatymo Paryžiaus operoje. Divos šlovė net pritemdė kitus to meto režisieriaus darbus.

Anuomet Zeffirelli pats nekūrė „Rigoleto“ dekoracijų ir kostiumų –šią užduotį patikėjo nuolatinei savo partnerei dailininkei Lilai de Nobili (1916–2002). Ją F. Zeffirelli pasitelk ė ir statydamas operas „Minjon“, „Orfėjas“, „Falstafas“, „Aida“. Nors šian -

dien vertinant „Rigoletą“ dažniausiai kalbama apie istoriškumu, prabanga kerinčią scenografiją, tačiau pastatymų esmė – režisūriniai Zeffirelli sprendimai, gebėjimas įžvelgti giluminius personažo emocijų, konfliktinių peripetijų klodus, kurie atsispindi vaidmenyje ir muzikoje. Su Teresa Stratas ir Placido Domingo realizuota G. Verdi „Traviata“ – idealus muziką girdinčio ir gebančio ją vizualiai perskaityti režisieriaus darbas.

Nepamirštami F. Zeffirellio sukurti dramos spektakliai, W. Shakespeare ´o interpretacijos, ypač filmas „Romeo ir Džuljeta“ (1968).

Pirmasis F. Zeffirelli „Rigoletas“ Londone buvo dažnai kritikuojamas dėl stiliaus, kurį jis pats apibūdino kaip „labai prabangų ir begėdiškai teatrališką“. Tačiau ne vienas režisieriaus darbas traukė masinę auditoriją kaip tik dėl įspūdingų vaizdų ir reginio atlikimo meistrystės. Kritikai rašė, kad kavinė „Momus“ jo „Bohemoje“ atrodo tokio pat dydžio kaip Koliziejus, „Toska“ – tikras „Perillo turas“ po Romą, „Carmen“ – garsiojo kino režisieriaus Cecilio B. DeMille´io talento vertas čigonų cirkas.

„Žmonėms patinka mano kūriniai, nes jie yra tokie, kokių norėjo autorius <...> Tam reikia žinių ir pasirengimo – daugiau nei išminties.

O visa tai nedaugelis režisierių turi. Aš esu tradicionalistas, ar tai blogai? A š myliu dainininkus. Žaviuosi jais. Turiu pasakyti, kad visada renkuosi dirbti su tais dainininkais, kuriuos žinau mylėsiąs. Domingo vis dar yra pirmas numeris. Jo balsas – stebuklas“, – sakė Zeffirelli. Jis aiškiai išreiškė panieką šiuolaikiniams tuštokiems teatro efektams netgi „Metropolitan Opera“ scenoje.

Reikšmingiausiame pasaulio operos teatre, „Metropolitan Opera“, kiekvieną Zeffirelli spektaklį, vos pakilus uždangai, pasitinka įprastos publikos ovacijos. G. Verdi „Falstafas“ čia likęs dar nuo 1964-ųjų. Per keturis paskutinius gyvenimo dešimtmečius būtent šiame teatre režisierius pastatė daugelį pagrindinių italų operos kūrinių: „Kaimo garbę“, „Pajacus“, „Otelą“, „Toską“, „Bohemą“, „Turandot“, „Traviatą“, „Karmen“ ir „Don Žuaną“... „Jis reprezentuoja savotišką MET aukso amžių“, – yra sakęs teatro generalinis direktorius Peteris Gelbas.

Lietuvos žiūrovai labai laukė naujo „Rigoleto“ pastatymo, bilietai išpirkti net į pavasarį planuojamus spektaklius. Daugelis buvo išsiilgę tradicinio operos sprendimo ir pozityvaus estetinio įvaizdžio. Per visus premjerinius spektaklius salėje buvo jaučiama šventė. Juolab kad prieš vieną jų buvo pagerbtas žymus lietuvių operos baritonas Eduardas Kaniava, kadaise dainavęs ir Rigoletą, – šią vasarą 85-erių metų jubiliejų minėjusiam solistui suteiktas LNOBT emerito garbės vardas. Prieš kitą premjerinį spektaklį pristatyta monografija „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė“. Tarsi perimdama estafetę iš ryškios Lietuvos teatro primadonos, tą vakarą susirinkusiai publikai dainavo pirmus žingsnius scenoje žengiantis mecosopranas Evelina Volodkovič (akompanavo Giedrė Muralytė). Tai vis išreikšta teatro pagarba praeičiai.

Taigi kaip mūsų scenoje pavyko realizuoti F. Zeffirelli konstruotą muzikos, istoriškos scenografijos ir prasmingos veiksmo logikos dermę?

Scenovaizdis, kostiumų draperijų, spalvų žaismė, galvos apdangalų įvairovė, renesansinės menės pra -

Martyno ALEKSOS nuotr.

Hercogas – Edgaras Montvidas, Džilda – Leonor Bonilla

banga pribloškė žiūrovus („Rigoleto“ scenografija ir kostiumai pagal Zeffirelli eskizus su atidžia režisieriaus autorinių teisių paveldėtojų priežiūra buvo gaminami Italijoje). Įtrauki ir kitų veiksmų scenografija: Džildos aplinka, įspūdinga Sparafučilės buveinė – apšiuręs laivas. Tačiau drįstu suabejoti, ar Zeffirelli sumanymas tiksliai įgyvendintas. Labai atmestinai realizuotas scenos apšvietimas, vienas pačių svarbiausių scenografijos elementų. Teatras turi puikių apšvietėjų, gerai išmanančių savo darbą, tad būtina juos pasitelkti ir dėmesingiau laikytis apšvietimo partitūros. Daug neapgalvotų mizanscenų, kurios herojų ne išryškina, bet savotiškai jį niveliuoja. Pirmoje menės scenoje svarbus choro fone vykstantis Hercogo ir Borso pokalbis bendrame šurmulyje dingo. Hercogą dainuojantis Giulio Pelligra lyg netyčia išnyra jau beveik po baladės. Gražus artisto balsas, bet vaidmuo paviršutiniškas.

Hercogas – Egdaras Montvidas baladei randa gerą erdvę ant laiptų, taip jis išsiskiria iš minios. Prasmingai suskamba fermata aukštoje tesitūroje, jis elegantiškai, nors tarsi povas grožėdamasis savimi, giriasi sergąs „damų kerėjimo liga“. Puikus sprendimas. Visada žaviuosi E. Montvido protingu vokalo valdymu, savikontrole, stiliaus pojūčiu. Momentais duete su Džilda („Adio, adio...“) net buvo girdėti tipiškos emocinės itališkos priegaidės. Muzikine mintimi, personažo charakteriu pateisinta laikysena, pagrįstos mizanscenos. Spaudos konferencijoje solistas sakė, kad jo biografijoje tai jau ketvirtas „Rigoleto“ pastatymas. Šį kartą su istoriniais drabužiais. „Nepamenu, kada juos dėvėjau“, – pokštavo E. Montvidas. Tačiau tai leidžia geriau pajusti personažą.

Kompozitorius Rigoletą išleidžia į sceną dainuojantį du taktus orkestrui tylint. Zeffirelli nebūtų galėjęs to nepastebėti! Bet mūsų statytojai į tai nesureagavo, svarbus muzikoje užkoduotas sceninis akcentas niekaip neparyškintas. Panašiai partitūroje sureikšminta ir dueto su Sparafučile pradžia („tas senis mane prakeikė“), tačiau avanscenoje ji visai „neperskai -

tyta“ ir neįprasminta. Kaip ir gerai dainavusio vyrų choro epizodas („Tyliai, tyliai...“). Statytojai atsainiai peržiūrėjo genialaus operų režisieriaus palikimą.

Graikas Dimitris Tiliakosas – balsingas, nors aukštame registre girdėti tremolo. Tačiau jo Rigoletas labai statiškas. Kitas solistas, amerikietis Sebastianas Catana, – įdomesnis, emocingesnis, šiltesnis, sodresnė ir jo balso spalva.

Džildos vaidmeniu debiutavo Monika Pleškytė. Sukūrė charakterį, prasmingus santykius su partneriais, gebėjo perteikti psichologines herojės būsenas. Mano girdėta kadencija arijoje nenusisekė, do diezas buvo tarsi aukščiau solistės galimybių. Matyt dar nemažai reikia tobulinti aukštą balso diapazoną ir koloratūrų dainavimą. Leonor Bonila Caballos – tvirtesnio charakterio Džilda, mažiau įdomi, bet vokalas skambėjo gerokai lygiau, visame diapazone nešdamas mintį į salę.

Abi Madalenos (Ieva Prudnikovaitė ir Marvic Monreal) gražiai skambėjo ypatingame šios operos kvartete, santūriai bendravo su scenos partneriais. Nacionalinėje scenoje nedideliu Džovanos vaidmeniu debiutavo Evelina Volodkovič. Gražus, neforsuotas balsas organiškai skambėjo dialoguose. Jovitos Vaškevičiūtės forsavimas ansambliuose atrodė kiek dirbtinis. Deja, neteko išgirsti Sparafučilę dai -

nuojančio visada laukiamo Tado Girininko. Gerai skambėjo Liudas Norvaišas, jį ypač šiltai priėmė publika. Malonu, kad bendrame operos ansamblyje gražiai derėjo visi mažesnių vaidmenų atlikėjai.

R. Šumila spektaklį vedė keistokai. Tiesiog akompanavo solistams: tai labai nutildydamas orkestrą, tai, tarsi užsimiršęs, juos užgoždamas. M. Staškus nuosekliai kūrė operos dramaturgiją. Visus solistus girdėjome, ryški buvo ne tik dinamika, bet ir jos prasmė. Raiškios buvo Džildos scenos. Pabrėžtas partitūroje ritminiais trumpais dariniais įprasmintas nerimas ir kontrastas pasirodžius Hercogui – emocionaliai tekančios kantilenos, besibaigiančios abiejų veikėjų kadencija ir atsisveikinimu vivacissimo.

LNOBT žiūrovams padovanojo didelį malonumą suteikusį spektaklį. Publika susipažino su vienu iš geriausių istorinio operos pastatymo pavyzdžių, arčiau prisilietė prie didelio menininko mąstymo apie operos meną principų, pamatė jų realizavimo scenoje rezultatus. Ateityje gal išgirsime ir savą Rigoletą? Juk šitiek turime baritonų! Gal brandinama ir dar viena Džilda? Mūsų jauni dainininkai turi būti scenoje, juk teatras nacionalinis. O dainavimas greta meistrų –ypač svarbi mokykla. n

Martyno ALEKSOS nuotr. Scena iš spektaklio - Finalas

Klaipėdos publikai pristatytas „Buratinas“

Lapkričio 19–20 d. pajūrio publika audringomis ovacijomis pasitiko Jurgio Gaižausko edukacinės operos vaikams „Buratinas“ premjerą. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui teko ieškoti didesnės salės, bet ir tai nepadėjo patenkinti visų mažų ir didelių žiūrovų noro pamatyti „Buratiną“.

Pastaruosius metus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vykdoma jaunimo rezidencijų programa tęsia jaunųjų menininkų, vaikų ir jaunimo įtraukimo į įvairių muzikinio teatro žanrų kūrybą bei praktinę veiklą tradiciją. 2022 m. birželio–lapkričio mėnesiais teatre vykusią jaunimo rezidenciją vainikavo naujas Jurgio Gaižausko (1922–2009) edukacinės operos vaikams „Buratinas“ pastatymas, skirtas kompozitoriaus gimimo 100-osioms gimimo metinėms. Jau artimiausiu metu spektaklis papildys Muzikinio teatro repertuarą.

DIDŽIUOJAMĖS JAUNAISIAIS SOLISTAIS!

Jausmingą „Buratino“ istoriją scenoje pasakojo jaunimo rezidencijoje dalyvavę talentingi pajūrio vaikai ir jaunuoliai kartu su Muzikinio teatro solistais. Publika audringais plojimais sutiko Buratiną, jautriai palaikė nelaimingą meil ę Malvinai išgyvenantį Pjerą. Karabasas Barabasas pralaimėjo kovą dėl auksinio raktelio, tad visi pasakos herojai, įveikę Kvailių šalies karaliaus kėslus, laimingai atrakino paslaptingąsias už židinio pasislėpusias dureles! Per pertrauką visi skubėjo nusifotografuoti su Lape Alisa ir Katinu Bazilijumi. Gyvenime jie gana meilūs ir visai nenorėjo nieko apgauti! Edukacinėje operoje Buratino partiją dainavo Giedrius Gečys (rezidentas), Tėtės Karlo bei Kvailių šalies karaliaus – Valdas Kazlauskas (KVMT), Karabaso Barabaso – Vilius Trakys (KVMT), Malvinos partijas atliko rezidentės Mirabela Zakrevskaja (19 d.) ir Virginija Bartušytė (20 d.), Lapės Alisos – taip pat rezidentės Smiltė Murencevaitė (19 d.) ir Žyginta Jašinskaitė (20 d.), Katino Bazilijaus – Farshadas Abbasabadis (KVMT), Vėžlienės Tortilos – rezidentės Ieva Andriulionytė (19 d.) ir Evelina Liasytė (20 d.), Pjero – rezidentas Nojus Vytis Gutauskas, Svirplio – rezidentas Ignas Smilgevičius, Berniuko – rezidentas Vytautas Valys jaunesnysis.

Lėlėmis, publika, geniais, Buratino klasės draugais ir net Kvailių šalies gyventojais virto rezidentė Yana Somova ir Klaipėdos vaikų operos studijos jaunieji atlikėjai (vadovas Vytautas Valys).

KURTA SU DIDELE MEILE

Į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro jaunimo rezidenciją ir naują edukacinės operos pastatymą dalyviai buvo atrinkti net keliais etapais. Į programą ir premjeros rengimą pateko dešimt jaunųjų atlikėjų, besimokančių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Vilniaus ir Klaipėdos fakultetuose) bei Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje. Įdomu tai, kad tarp jų yra ne vien klasikinį, bet džiazo bei miuziklo vokalą studijuojantys dainininkai. Pasak šiam

Giedrius Gečys – Buratinas DKFOTO nuotr.

pastatymui vadovaujančio dirigento Giedriaus Vaznio, „ne tik klasikinio vokalo ragavę dainininkai operą nuspalvino netikėtomis spalvomis. Operos muzika vietomis išties moderni, dinamiška, atspindinti to laikmečio didžiųjų kompozitorių įtakas. Savito žavesio prideda protarpiais pasigirstančios lietuvių liaudies dainų intonacijos. Operos personažai turi labai aiškius savo leitmotyvus, leittembrus, kūrinys parašytas su didele meile, remiantis geriausiomis operos žanro tradicijomis. Visi atlikėjai su dideliu jaunatvišku entuziazmu kibo į darbus ir atsakingai ruošėsi premjerai.“ Jiems deramai pasirengti padėjo ir rezidencijos meno vadovas, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, „Taško“ teatro aktorius ir režisierius Kristupas Biržietis, KVMT profesionalai – režisieriaus asistentė Karina Novikova, grimo dailininkė Aira Braždienė, šviesų dailininkas Andrejus Lavrinovičius. Džiugu tai, kad į edukacinės operos pastatymo kūrybinę komandą įsitraukė jaunos kūrybiškos rezidentės, Vilniaus dailės akademijos studentės – kostiumų dailininkė Augustė Zukaitė (mados dizaino specialybė) ir Izabelė Narečionytė (scenografijos specialybė).

„BURATINO“ ISTORIJA

Šis „Buratinas“ scenoje atgimė jau ketvirtą kartą. Tai vis dar populiariausia lietuviška opera vaikams, su kuria užaugo kelios žiūrovų kartos. 1968 m. kompozitoriaus J. Gaižausko

ir libreto autoriaus Anzelmo Matučio pagal Aleksejaus Tolstojaus pasaką „Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“ sukurta trijų veiksmų (10 paveikslų) opera „Buratinas“ pirmą kartą 1969 m. buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pirmoji lietuviška opera vaikams pagrindinėje šalies operos scenoje be pertraukos rodyta keturis dešimtmečius (1985 m. ją ten pat iš naujo pastatė dirigentas Rimas Geniušas, režisierius Eligijus Domarkas ir dailininkas Algis Kariniauskas). 1989 m. R. Geniušo diriguojamą operą įrašė Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, o 2008 m. LNOBT išleido operos garso įrašą (dirigentas Martynas Staškus). Pats kompozitorius apie savo operos ilgaamžiškumo priežastis yra taip kalbėjęs: „Ji vis dar scenoje todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Melodijos turi būti paprastos. Jos esti visokios, bet svarbu, kad būtų gražios, lietuviškos ir ne pernelyg sudėtingos. Be to, puikus, skambus Anzelmo Matučio libretas, o ir pats siužetas geras. Ma -

žiesiems svarbu, kad būtų veiksmas, būtų įdomu. O čia dar scenoje ir patys vaikai veikia, nugali visas kliūtis, pasiekia laimę...“

Taip sutapo, kad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Buratinas“ pirmąkart buvo pastatytas kompozitoriaus mirties metais. Jį sceniniam gyvenimui 2009-aisiais prikėlė jaunų menininkų komanda –tuometis teatro vyriausiasis dirigentas Vytautas Lukočius, režisierė Gražina Jonuškaitė, dailininkė Viktorija Bardauskaitė, choreografės amplua debiutavusi baleto šokėja Jolanta Mineikytė. Buratino vaidmenį spektaklyje kūrė tuomet operos scenoje dar tik pirmuosius žingsnius žengę solistai Tomas Pavilionis ir Judita Butkytė. „Buratino“ premjera tąkart tapo debiutu ir kitiems šiandien gerai žinomiems Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ir Stasio Šimkaus konservatorijos auklėtiniams – Rokui Spalinskui (Katinas Bazilijus), Vitalijai Trinkei (Lapė Alisa), Eugenijui Chrebtovui (Karabasas Barabasas)... 2022-ųjų „Buratinas“ KVMT –edukacinė operos versija. Pastatymas kameriškesnis dėl sumažintos choro ir orkestro sudėties. Atliekama kupiūruota originalios operos versija, jau anksčiau įamžinta vaizdo ir garso įrašuose. n

KVMT inf.

Dirigentas Giedrius Vaznys

DKFOTO nuotr.

DKFOTO nuotr.

Regina Šilinskaitė: „Opera mane pasirinko“

Elvina BAUŽAITĖ

2022-AISIAIS OPEROS SOLIS TĖ SOPRANAS REGINA ŠILINS KAITĖ MINI SCENINIO GYVE NIMO 30-METĮ, KITAIS METAIS PASITIKS ASMENINĮ JUBILIE JŲ. 1992-AISIAIS DEBIUTAVUSI KAUNO VALSTYBINIAME MU ZIKINIAME TEATRE DŽILDOS VAIDMENIU G. VERDI OPEROJE „RIGOLETAS“, PER SAVO KAR JERĄ DAINININKĖ SUKŪRĖ DAUGYBĘ RYŠKIŲ, IŠSKIRTINIŲ PERSONAŽŲ. KŪRYBINIO GYVENIMO RETROSPEKCIJA LEIDŽIA UŽČIUOPTI REIKŠMINGAS PATIRTIS, KURIANČIAS MENININKO TAPATYBĘ, TAIP PAT IR ŽMOGAUS ASMENYBĘ JO BŪTIES TIKROVĖJE. APIE TAI IR KALBĖJOMĖS SU REGINA ŠILINSKAITE.

„Hofmano istorijos“

Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

Regina Šilinskaitė – Olimpija J. Offenbacho operoje

VAIKYSTĖ

– Gerbiamoji Regina, vaikystė – žmogaus gyvenimo ištakos, dažnai lemtingai suformuojančios individo linkmes. Pasidalinkite ankstyviausiais prisiminimais.

– Vaikystė buvo labai įdomi. Augau didelėje šešių vaikų šeimoje, buvau pati jauniausia, tarp vyriausiojo brolio ir manęs – dvidešimt penkerių metų skirtumas. Gimiau giliame sovietmetyje, žinoma, to tada nesupratau... Tačiau dabar atmintyje iškyla mamos pasakojimai apie karą, trėmimus. Apie priglaustą rusų mergaitę, gražią, ilgom kasom, pilnom utėlių... Apie tai, kaip užėjus rusų kariuomenei, ji tiesiog, nepasakiusi „sudie“, dingo... Tada aš tik klausydavau, visa tai buvo nerealu ir tolima. Bet, atrodo, tai, kas pasakota, kartojasi dabartyje. Vėl rusai, karas, namuose priglaustos keturios mamos su vaikučiais.

Mano gimtinė – Molėtai. Ten gyveno labai daug žydų. Juokaujame, kad miestelyje buvo aštuoniasdešimt procentų žydų, o visi kiti – Šilinskai ( juokiasi ). Mano tėtis – iš keturiolikos vaikų šeimos, tad mūsų giminė labai plati, o dar ir vizualiai esame panašūs – mūsų išraiškingos nosys, ta igi žydiškoje Molėtų bendruomenėje neišsiskirta ( juokiasi ).

Antrojo pasaulinio karo metu Molėtus nusiaubė genocidas. Įsirėžė atmintin mamos pasakotos skausmingos istorijos apie žydų getą ir apie tai, kaip tėvai, rizikuodami gyvybe, nešdavo bidonėlius pieno, ridendavo juos į pakalnę... Dažnai girdėti pasakojimai išliko manyje, o dabar visa tarytum ataidi. Menu užtrauktas užuolaidėles, dengiančias pusę lango. Žvelgdamas iš kiek tolėliau, nematai, kas viduje, o tu per viršų regi esantįjį lauke. Gyvenome prie pat bažnyčios, nuo kelio iš karto pas mus galėjai užsukti, tad laikydavome kieme šunis, kad praneštų apie besiartinantį prašalaitį. Tada nesupratau, kad mama bijodavo užklystančiųjų. Užėjus doram žmogui – viskas gerai, o jeigu atklydėlis įtartinas – nuotaika ir situacija namuose kitokia. Tėčio sesuo nuo sovietinio režimo buvo pabėgusi į Jungtines Amerikos Valstijas, tad mūsų šeima visada buvo po didi -

namuoju stiklu.

Mama buvo savamokslė siuvėja, tėtis – profesionalus vyriškų kostiumų, paltų siuvėjas, turėdavo mokinių. Juokaujame, kad šiais laikais jis būtų tikrų tikriausias dizaineris. Aš taip pat pramokau siūti ir vienu gyvenimo tarpsniu taip užsidirbdavau pragyvenimui.

Net ir giliu sovietmečiu visada švęsdavome šv. Kalėdas, šv. Velykas. Tai pačios didžiausios šventės. Buvau vaikas, tad su manimi nekalbėta apie draudimus, religines šventes švenčiančių žmonių persekiojimus. Aš nieko nebijojau, drąsiai eidavau į bažnyčią. Mano vaikystės laikais Molėtuose vykdavo didžiuliai atlaidai, mes, vaikai, klūpodavome prie altoriaus. Mergaitės baltomis suknelėmis, su vainikėliais ant galvos... Dar yra nuotrauka išlikusi. Tiesa, vienuolė Stasė, kuri mokė mus melstis, nevesdavo mūsų į bažnyčią tiesiu keliu, nors gyvenome visai čia pat, eidavome aplink, per kapines, kad kuo mažiau kas pamatytų. Tada man, vaikui, atrodė labai keista.

Vaikystėje buvau aktyvi, turėjau be galo daug draugų. Kažkodėl maniau, kad visi aplinkui turi būti mano draugai ( juokiasi ). Skaudu, bet patys geriausi vaikystės draugai, kurie, atrodė, tokie liks iki gilios senatvės, pradingo. Stiprūs draugystės ryšiai sieja su vėlesnio meto bendraklasiais.

Visada mėgau visus reguliuoti, aiškinti, ką ir kaip reikia daryti. Jeigu kas man nepritardavo ar nepaklusdavo – išvarydavau iš kiemo ( juokiasi ). Galbūt taip manyje reiškėsi artistės pradas?..

– Kokie garsai, melodijos supo vaikystėje? Galbūt turite vaikystės, gyvenimo muzikos leitmotyvą?

– Muzikinės melodijos ankstyvuoju laikotarpiu namuose neskambėdavo. Vėlai ir televizorių, nespalvotą, įsigijome. Sesuo, išvažiavusi į Kauną ir pradėjusi dirbti, nusipirko patefoną, jis atsidūrė pas mus kartu su keliomis plokštelėmis. Šį patefoną turime iki šiol. Prisimenu, ištisai leisdavau Beethoveno „Mėnesienos“ sonatą. Man ji tokia graži buvo... Taip pat turėjome „The Beatles“ plokštelę, jos irgi dažnai klausydavausi, nors

nesupratau, apie ką dainuojama, nežinojau, kad tai labai garsi grupė. Tiesiog ji man patiko.

Patys pirmieji instrumento garsai – vargonų muzika. Mūsų bažnyčioje buvo vargonai, jais grodavo įspūdingas vargonininkas – labai aukštas, stambus. Taip man mažai atrodė, gal jis visai toks nebuvo... Kai jis užlipdavo ant viškų , kai pradėdavo groti... Tiesiog nepaprasta. Tas spaudžiamų dumplių uuufff uuufff mane ilgai persekiojo. Manau, kad būtent išgirdusi bažnyčios vargonus, užsinorėjau į muzikos mokyklą eiti.

Ilgainiui vargonai buvo apleisti. Tačiau 2000-aisiais, prieš dvidešimt

Martyno ALEKSOS nuotr. Regina Šilinskaitė – Eudoksija, Tomas Pavilionis – Leopoldas J. F. Halévy operoje „Žydė“

dvejus metus, jau būdama operos solistė, vien dėl to stipraus vaikystės įspūdžio su kraštiečiu kolega, pasitelkę draugus molėtiškius, sutarėme atgaivinti vargonų muziką Molėtų bažnyčioje, nes vargonai yra šauklys, sukviečiantis ir sutelkiantis pamaldoms. Visa mano šeima įsitraukė į šį projektą, kuriame mano rankos ir akys buvo Jurgita Šimėnaitė. Kiekvieną vasarą rengėme didžiulius koncertus ir rinkome lėšas vargonams. Po septynerių metų juos atkūrėme, įvyko įspūdingas baigiamasis koncertas, kuriame dalyvavo pažįstami, man artimi muzikai: amžiną atilsį Bernardas Vasiliauskas ir profesorius Leopoldas Digrys, choras „Vilnius“, profesorė Irena Milkevičiūtė, amžiną atilsį profesorius Virgilijus Noreika, daugybė kolegų... Šis sumanymas atspindi mano charakterį, begalinį užsispyrimą: jeigu ištariau žodį „reikia“, vadinasi, tai ir turi būti padaryta iki galo. Tad tokia vaikystė – be galo įdomi, turininga, audringa, tik labai trumpa, nes kai buvau vienuolikos, mirė tėtis, o mamą atsimenu nuolat sergančią. Galima sakyti, kad sulaukus vos dešimties prasidėjo suaugusio žmogaus gyvenimas. Reikėjo padėti rūpintis namais, ūkiu, tiesa, karvės melžti neišmokau – nė viena manęs neprisileido. Dėkoju joms ( juokiasi )! Namuose likome trise – vyriausias ir jauniausias broliai ir aš, kiti greitai paliko namus. Taip mes gyvenome iki 1982-ųjų, o tada išvažiavau į Vilnių, pradėjau studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

NUO SPORTO IKI MUZIKOS

– Kada ir kaip atradote muziką savyje, supratote, kad būtent ji yra Jūsų kelias? Ar Jūs pasirinkote muziką, o galbūt ji pasirinko Jus?

– Ko gera, opera mane pasirinko. Mokykloje užsiėmiau viskuo, kuo tik buvo galima užsiimti. Pirmiausia –sportas: buvau labai stipri rankininkė, taip pat lengvaatletė, bėgikė. Kur tik reikėdavo kokias rungtis laimėti, visada tekdavo man!

Kartą prieš lengvosios atletikos varžybas atėjo treneris ir sako: „Regina, reikia dalyvauti ieties metimo

rungtyje.“ Aš niekada ieties rankose nebuvau turėjusi, bet jis nuramino: „Esi rankininkė, gerai mėtai, padirbėsim porą vakarų ir galėsi dalyvauti.“ Sutikau – įdomu pabandyti, be to, treneris pažadėjo, kad, jeigu dalyvausiu varžybose, gausiu sportbačius. Mes gyvenome kukliai, tėtis jau buvo išėjęs anapilin, gaudavau našlaitės pašalpą, tad kaip būčiau galėjusi nesutikti?! Anie sportbačiai – ne šių dienų apavas, bet vis tiek tai buvo sportbačiai! Ietį numečiau gana sėkmingai...

O muzika į mano gyvenimą atėjo, kai mokantis ketvirtoje klasėje į Molėtų muzikos mokyklą atvyko nauja mokytoja Stasė Skurulskienė. Jauna specialistė ėmė burti muzikinius kolektyvus. Iki tol buvau tautinių ir pramoginių šokių šokėja, o nuo mokytojos Stasės Skurulskienės prasidėjo mano dainininkės karjera ( juokiasi ).

Pradžioje buvo duetai, tercetai, kvartetai, greta ir solinis dainavimas, nors dainininkės „karjera“ man nelabai sekėsi – nuolat sirgdavau, kamuodavo ūminė angina, sloga... Tačiau su bendramoksliais dalyvaudavau „Dainų dainelės“ konkursuose iki pat vidurinės mokyklos baigimo 1982-aisiais. Dažnai tapdavome laureatais, tad dalyvaudavome baigiamuosiuose koncertuose, filmavimuose.

Begalinį įspūdį paliko 1980 ir 1982 metų laureatų koncertai Operos ir baleto teatre: didžiulis pastatas, grimo kambariai, erdvūs koridoriai, kuriuose vis paklysdavome... Tais laikais buvo privaloma vienos iš pen -

kiolikos Sovietų Sąjungos respublikų daina. Aš pasirinkau ukrainiečių liaudies dainą „Ти ж мене підманула“ (Tu mane apgavai). Tokia netikėta būtojo laiko ir dabarties sąsaja: ataidi mano mamos, mano pačios jaunystės patirtys, bet suskamba naujai ir labai jautriai, nes šiandien mano namuose glaudžiasi nuo Rusijos karinės agresijos pabėgusios ukrainietės su vaikais. Baigusius vienuoliktą klasę rytą po išleistuvių mus nuvežė į Operos ir baleto teatrą. Ten pirmą kartą pamačiau operą, tai buvo Giuseppe Verdi „Traviata“. Negaliu pasakyti, kad labai sužavėjo, turbūt ne tai buvo galvoje... Po išleistuvių nemiegoję visą naktį, pasitikę saulę, su pirmąja meile norėjome, kad spektaklis kuo greičiau baigtųsi ir galėtume eiti pasivaikščioti po Vilnių. Tada tikrai nesiruošiau studijuoti dainavimo, neketinau tapti operos soliste...

MOKYTOJAI

Veikiausiai studijų pasirinkimą lėmė mokytoja Stasė Skurulskienė, ji labai kryptingai mane vedė muzikos keliu. Važinėjau į konsultacijas konservatorijoje, dainavau atvirų durų dienų perklausose. Gavau patarimą pabandyti. Vidurinėje mokykloje gerai mokiausi, be to, jeigu dalyvaudavai „Dainų dainelėje“, nereikėdavo laikyti vieno baigiamojo egzamino. Tą dieną, kai visi laikė lietuvių kalbos egzaminą, aš dainavau laureatų koncerte, tad man į atestatą įrašė visų mokslo metų pažymių vidurkį. Tai

Muzikos barai / 114

Martyno ALEKSOS nuotr.

Elektra W. A. Mozarto operoje „Idomenėjas“

buvo didžiausia laimė, nes lietuvių kalbos kaip tik labai bijojau.

Jaučiau, kad mano pašaukimas –medicina. Kaip jau minėjau, mama dažnai sirgdavo, tad išmokau leisti vaistus. Man ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai, gal kiek mažiau chemija, bet vyliausi įstoti, nors tais laikais konkursas būdavo nepaprastai didelis. Stojamieji į konservatoriją vykdavo anksčiau, todėl, nieko labai nesitikėdama, nuvažiavau ir pabandžiau. Įstojau. Neturėjau didelio noro, bet kai jau įstojau, apėmė begalinis džiaugsmas: ačiū Dievui, nebereikės mokytis chemijos! Visos knygos – šonan! Nuostabu! Egzaminai išlaikyti, dabar galiu atostogauti ( juokiasi ). Matyt, kad opera mane pasirinko.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte profesorės Vlados Mikštaitės dainavimo klasę. Ši asmenybė – legenda, tad kas esmingiausia buvo mokantis dainavimo pas ją?

– Parengiamajame ir pirmame kursuose mokiausi pas Leoną Kalasauską. Parengiamaisiais metais daug dirbome, nes į pirmą kursą patekdavo ne visi. Maniau, jeigu neįstosiu, važiuosiu mokytis medicinos į Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą. Bet įstojau, likau pas tą patį mokytoją. Mūsų kursas buvo stiprus, šiandien dauguma – žymūs savo srities profesionalai, sėkmingai tęsiantys karjerą. Vienas bendrakursių, paklausęs, kaip dainuoju egzamine, pasakė, kad man reikėtų kito mokytojo, nes netobulėju, neaugu.

Profesorės Vlados Mikštaitės dainavimo klasė buvo visiškai užpildyta, todėl patekti pas ją, galima sakyti, nebuvo įmanoma. Jau tada Mikštaitė buvo tikrų tikriausia legenda, žinoma kaip gera dainininkė, puiki režisierė bei dėstytoja, pas kurią mokytis labai nelengva... Ką reiškia „nelengva“? Man „nelengva“ – nieko nereiškė, jeigu noriu, vadinasi, turiu patekti. Žinoma, niekas mano norų netenkino, paskyrė studijuoti pas kitą dėstytoją. Nesutikau! Jeigu ne pas Mikštaitę, tada išvis nesimokysiu. Ėmiau nebelankyti specialybės paskaitų, paskirtoji dėstytoja ieškodavo manęs, bandė įkalbinėti, o aš vis beldžiausi į profesorės Mikštaitės širdį. Sakiau jai:

„Būkit gera, paimkit mane ! Jeigu ne, metu studijas.“ Taip susiklostė, kad man paskirtoji dėstytoja netikėtai iškeliavo anapilin ir pagaliau profesorė Mikštaitė priėmė mane į savo klasę. Pas Mikštaitę mokytis iš tikrųjų nebuvo paprasta, ji, perfekcionistė, reikalaudavo maksimalių pastangų. Kadangi prie jos klasės prisijungiau vėliau, liepė kartoti kursą. Žvelgdama atgal, suprantu viską, ką ji tada sakydavo, bet tuo metu buvo labai sunku suvokti. Kai esi jaunas ir tau atrodo kad, moki dainuoti, o staiga sužinai, kad nemoki, kad dar daug ko

trūksta. Profesorės reikalavimai buvo tikrai teisingi. Dabar, pati mokydama kitus, prašau to paties. Tačiau svarbiausia, ko linkiu visiems, – išgirsti žmogų. Kalbant apie Mikštaitę, ji buvo nuostabi vien tuo, kad ugdė mus visapusiškai: reikalavo ne tik tobulo dainavimo, bet ir vidinės dramaturgijos, prasmės suvokimo ir giluminės pajautos atliekant kiekvieną ariją ar dainą. Jaunam žmogui tai ne visada pavyksta. Profesorės reiklumas kartais būdavo tiesiog beribis, todėl tik labai stiprūs žmonės galėjo ir gebėjo būti šalia jos. Turbūt visi jos

Elvyra G. Verdi operoje „Ernanis“

Martyno ALEKSOS nuotr.

mokiniai pasakytų tą patį. Vieną dieną iš jos galėjai išgirsti, kad tu nieko nemoki, nieko nesugebi ir išvis netapsi dainininke, o kitą dieną, kai gerai padainavai, jau nuspręsdavo, kad vis dėlto ne – tu gali. Jausdavomės lyg vaikščiotume briaunomis.

Studijų metais ištekėjau. Mama sakė: „Tu gerai pagalvok, gal pirmiausia reikia baigti konservatoriją...“ Tuo metu jau stiprėjo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo judėjimas, kaip tik nenorėjau nieko atidėlioti. Pirmiausia susituokėme Molėtų bažnyčioje – slapta, o po dviejų savaičių įvyko civilinės metrikacijos ceremonija Vilniuje.

Greitai ėmiau lauktis pirmagimio. Mikštaitė buvo labai prieš, sakė, kad vaikus reikia gimdyti pabaigus mokslus ir pradėjus karjerą, bet kai pagimdžiau, labai džiaugėsi.

Iš tiesų Vladai Mikštaitei esu be galo dėkinga, turbūt tik profesorės dėka siekiu tobulai atlikti visus savo vaidmenis.

– Koks, Jūsų manymu, turėtų būti dainavimo mokytojas?

– Tai amžinas klausimas kalbant

tiek apie operos solisto ruošimą, tiek apskritai. Pirmiausia mokytojas, mano supratimu, turi girdėti ir matyti žmogų. Tai labai sunku, išeikvoja energiją iki paskutinio lašo, nes išgirsti kiekvieną žmogų, ypač vaiką, galima tik atsiduodant, netaikant stereotipinių taisyklių, gebant į žvelgti unikalią asmenybę. Šešerius metus dirbu su vaikais, žinau, koks įpareigojantis mokytojo darbas. Kalbėdama apie savo mokytojus, išskirčiau profesorę Vladą Mikštaitę ir profesorių Rimą Geniušą, vadovavusį operos studijai. Jis rūpinosi mumis, jaunaisiais solistais, jo įžvalgos atvedė mus į operos ir baleto teatrą, kur buvo sudarytos sąlygos tobulėti ir darniai įsilieti į spektaklius.

Reikšminga paskutinių studijų metų patirtis Kauno filharmonijoje, kai aš, būdama septintą mėnesį nėščia, dainavau Georgo Friedricho Händelio operos „Acis ir Galatėja“ koncertiniame pastatyme (dirigavo Jonas Aleksa). Pastatymas buvo dinamiškas, daug fizinio veiksmo. Bėgiodama su pirmagimiu įsčiose pargriuvau, pakeliu galvą – profesoriaus

Aleksos veidas baltas baltas... Tada supratau, kaip jis nerimavo, jaudinosi dėl manęs. Visą laiką jaučiau jo globą, bet tąkart pamačiau akivaizdžiai. Aleksa buvo labai griežtas, kritiškas, nors nieko nesakydavo, viską išskaitydavai jo veide. Iki šiol esu jam labai dėkinga, jeigu ne jis, mažai ką būčiau pasiekusi.

SCENA

– Operos menas – ko jis ne(at)leidžia, kuo apdovanoja?

– Opera – labai visapusiškas menas, daug reikalaujantis, bet daug ir duodantis. Pirmiausia pats turi būti visapusiškas: išprusęs, gilaus mentaliteto. Kurdamas vaidmenį turi leistis tiek į psichologines, tiek į filosofines gelmes. Tai tave apdovanoja, veda į priekį.

Dar studijų laikais buvau tiesiog pamišusi dėl visokių naujų dalykų. Lankydavau aktorių kurso paskaitas, nes man buvo labai įdomu sužinoti, ko jie mokosi, kaip dirba. Be galo įspūdinga patirtis – sąlytis su amžiną atilsį Modriu Tenisonu, legendiniu pantomimos meno pradininku Lietuvoje. Į užsiėmimus, kuriuos dabar vadintume meistriškumo kursais, mes, dainininkai, veržte verždavomės. Įspūdis – milžiniškas, išlikęs iki šiol. Dar ir dabar tarytum matau Tenison ą, rodantį, kaip valdyti kūną. Nesuvokiau tada, o ir dabar iki galo negaliu suprasti, kaip tobulai dirbo jo kūnas, kiekvienas raumuo. Visi būdavome it transe, paveikti jo vidinės galios. Rodos, būtų galėjęs visus mus vesti, kur panorėjęs. Jeigu būtų ištaręs: „Mesk akademiją, eik, dirbk kokioje nors trupėje, kurk“, – būčiau paklususi, nes jo įtaiga buvo beribė.

Taip pat nepaprastai įdomios buvo Aleksandro Alekseičiko psichologijos paskaitos, gaudyte gaudėme informaciją, jos buvome ištroškę.

Ko opera neatleidžia? Negali išeiti į sceną nepasiruošęs – žiūrovai to neatleidžia. Atrodo, visi turėtų suprasti, kad gali sirgti, prastai jaustis, asmeniniame gyvenime patirti krizių, todėl nepajėgi sudainuoti tobulai, tačiau niekam tai nesvarbu! Eidamas į sceną turi būti tinkamai pasiruošęs, reikiamos formos. Dėl to ir sakoma, kad į

Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

Ch. W. Glucko opera „Orfėjas ir Euridikė“

sceną kiekvieną dieną turi eiti lyg paskutinį kart ą. Nesvarbu, ar iš laidotuvių esi grįžęs, ar namuose slaugytum artimąjį – scenai turi atsiduoti šimtu procentų, duoti geriausia, ką gali šiandien. Veikiausiai tai tinka kiekvienai profesijai, specialybei, tik mes, scenos menų atstovai, esame tarytum nuogi. Scena apnuogina, joje nėra už ko pasislėpti.

Tačiau scena kartu ir labai daug duoda, ugdo dvasinę ir fizinę tvirtybę. Ne tik operoje, apskritai visose scenos meno srityse išlieka stipriausieji, atlaikantys konkurenciją, liežuvavimus, visus užkulisinius išbandymus ( juokiasi ).

– Kuriuos savo vaidmenis išskirtumėte kaip didžiausius iššūkius ir išbandymus, kurie jų (su)formavo Jūsų, solistės, o gyvenimo tikrovėje – moters, tapatybę?

– Visus vaidmenis be galo myliu. O pats sudėtingiausias mano karjeroje – Konstanca Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Pagrobimas iš Seralio“. Apskritai Mozarto muzika nėra lengvai gliaudomas riešutėlis. Kada ėmiausi šio vaidmens, atrodė, tai –mano, be galo artima, man tinkanti muzika. Vyko staigus šuolis karjeroje, tačiau tuo metu buvo sunkus laikas asmeniniame gyvenime – slaugėme labai sunkiai sergantį brolį, netrukus jį išlydėjome į amžinybę. Konstancos vaidmuo pas mane „atėjo“ būtent tada. Atrodė, kad viską galėsiu įveikti, kad sugebėsiu atskirti gyvenimą ir darbą. Deja, esu labai empatiška, viską giliai įsileidžiu į save. Aš dirbau, tačiau atsirado sveikatos problemų. Iš pradžių bandžiau nekreipti dėmesio, kol galų gale man buvo pasakyta, kad esu pernelyg išsekusi, todėl negaliu tinkamai dainuoti – būtina pailsėti. Iš tiesų buvau labai liesa, balso stygos sausos, visa gleivinė išdžiūvusi... Man tikriausiai reikėjo pasiryžti nedainuoti, bet tada dar nebuvau LNOBT trupės narė, tik kviestinė solistė. Konstancos vaidmuo man buvo vienas didesnių pasiūlymų, atrodė, jeigu atsisakysiu, manęs daugiau niekas niekada nekvies, todėl turiu jo imtis nepaisydama aplinkybių.

„Pagrobimas iš Seralio“ – be galo graži opera, bet ir labai sunki, o man

ir liko pati sunkiausia. Repetuojant vėl lydėjo Jonas Aleksa. Nors ne jis dirigavo, bet visą laiką b ūdavo šalia, drąsindavo: „Nusiramink, gražiai skamba, viskas gerai.“ Vieną kartą netgi įšoko į orkestro ložę sakydamas: „Na, leisk, aš pažiūrėsiu ir parodysiu.“ Man taip buvo gera dainuoti, atrodė, kad jis kaip tėtis nori man patarti, nes nesiseka, stengiuosi, bet nepavyksta. Pasirodė Aleksa ir – „Matai, kaip viskas gerai.“

Ilgainiui supratau, kad vis dėlto save reikia saugoti. Būtina to išmokti, nors ne visada pavyksta. Žvelgdama i š dabarties perspektyvos manau, kad man reikėjo dar dešimtmečio, kol pasiekiau operai reikiamą brandą, turint galvoje tiek balsą, tiek personažo charakterio suvokimą.

Vienas iš brangiausių vaidmenų – princesė Eudoksija (R. Šilinskaitė už jį pelnė „Auksinį scenos kryžių“. – Red.) Jacques´o Fromentalio Halévy operoje „Žydė“. Ką tik atnaujintas „Žydės“ pastatymas tiesiog genialus tiek režisieriaus Günterio Krämerio, tiek visos kūrybinės komandos darbas. Su šiuo spektakliu apkeliavome daug pasaulio scenų, visur jis padarė labai didelį įspūdį. Pavyzdžiui, didžiulio pasisekimo sulaukė Varšuvos didžiajame teatre, ir mane ten labai šiltai priėmė, įvertino. „Žydės“ labai stiprus psichologinis užtaisas, ir ne tik dėl tematikos, bet ir dėl režisieriaus gebėjimo paveikiai ją perteikti.

Iš tiesų visi vaidmenys, prie kurių teko prisiliesti, taip pat ir žmonės, su kuriais teko dirbti, paliko labai ryškų pėdsaką mano gyvenime.

– Kuo ypatingos būna gastrolės?

– Išvažiuoti, pasirodyti kitur – privalu. Dabar jaunajai kartai visi keliai atviri; mano karta – šiek tiek prarastoji... Mokėmės sovietmečiu, karjerą pradėjome jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai imta taikyti sutarčių sistemą, kurios mes neišmanėme, nemokėjome savęs parduoti. Dabar tai visuotinai priimta ir gerai žinoma – vykstama į agentūras, siunčiami įrašai, mokama save pateikti. Mes buvome kitokie žmonės – naivoki šiuo klausimu (š ypteli ).

Dirbant vieno teatro trupėje apie dainininką susiformuoja tam tikra

nuomonė, vieni mylimi labiau, kiti mažiau. Tik išvažiavęs ten, kur tavęs nepažįsta, nežino, ką esi pasiekęs, gali pasitikrinti, ko esi vertas iš tiesų. Tokios patirtys labai naudingos, kaip ir į mūsų teatrą atvykstant užsienio kūrėjams. Atrankos tam tikro spektaklio konkrečiam vaidmeniui labai daug duoda. Ruošimasis atrankai, pasirodymas, juo labiau jeigu tave pasirenka, kaip ir išvykimas svetur, leidžia save tarsi iš naujo pažinti, tam tikra prasme pasitikrinti, kiek gebi įtikinti kitoki ą auditoriją.

Tiesa, gastrolės nėra būdas pažinti svečius kraštus. Bent jau aš, būdama gastrolėse, niekur nevaikštau, nes dainuoti spektaklyje yra didžiulė atsakomybė, todėl visą laisvą laiką praleidžiu viešbutyje ruošdamasi, ilsėdamasi, saugodama balsą. Šioje specialybėje pirmiausia – scena, o paskui visa kita. Šiaip ar taip, gastrolės labai sustiprina savivertę, grįžęs visiškai kitaip save jauti, vertini, tai leidžia padaryti šuolį karjeroje. Veikiausiai tai galioja visiems scenos menų atstovams, nes patiriama satisfakcija visada teikia papildomos motyvacijos.

– XXI amžiuje neretai matome sušiuolaikintas operas. Kaip Jūs jas priimate, vertinate?

– Ak! Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Jeigu būtų kuriama tikra klasikinė opera, laikantis visų tradicijų, atkuriant to meto drabužius, visus amžių bylojančius atributus, tada visiškai palaikyčiau, bet dabar, kai klasikinė opera tik imituojama, pasirenkamos paprasčiausios priemonės ir

Elektra W. A. Mozarto operoje „Idomenėjas“

niekas iš tiesų neįprasmina ir neperteikia laiko dvasios, esu prieš tokius pastatymus. Geriau jau darykime moderniai. Atkurti scenoje istorinį vaizdą labai brangu, veikiausiai dėl to mažai kas to imasi.

Šiuolaikiškumas kartais yra priimtinas ir man netgi labai patinka, jei neperlenkiama lazda. Pasiekti koncepcijos ir jos meninių sprendimų pusiausvyrą, kuri liudytų visa ko reikalingumą ir prasmingumą, yra didelis išbandymas. Svarbiausia, kad būtų suprantama, logiška, meniškai pagrįsta. Ne viską pernelyg supaprastinant, bet pateikiant taip, kad žiūrovui būtų įdomu, kad jis būtų skatinamas mąstyti, ieškoti atsakymų. Dabar yra labai daug nuogybių. Operoje jos man ne visada tinka, dažniausiai tai nėra reikalinga. Tačiau, pavyzdžiui, 2022ųjų pavasarį per festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ LNOBT scenoje įvyko graikų choreografo Dimitrio Papaioannou spektaklio „Transverse Orientation“ premjera. Ėjau žiūrėti nusiteikusi šiek tiek skeptiškai. Tačiau šis

kūrėjas yra tikrų tikriausias genijus! Puiki idėja, visi šokėjai – tiesiog fantastiški! Vis mąsčiau, kaip galima sugalvoti tokius dalykus ir kaip tai įmanoma šitaip realizuoti?! Šiuolaikiška, o kartu genialiai paprasta. Visiškas minimalizmas, galima sakyti, tuščia scena. O iš tiesų „Transverse Orientation“ ji buvo užpildyta taip, kad net nepajutau, kaip prabėgo laikas.

Klausimą palieku atvirą. Esmė – idėjos „perskaitymas“. Nesvarbu, kokia forma, koks stilius ir žanras, jeigu idėja pasiekia žiūrovus, tai yra nuostabu!

– Pastaraisiais metais gana ryški tendencija, kai opera yra režisieriaus koncepcijos įprasminimas. Tačiau ar operos solistui nesinorėtų grįžti prie vokalo kaip esminio operos sando?

– Aš manau, kad ratas apsisuks ir bus grįžta prie dainavimo meno. Apskritai šis menas yra pats sudėtingiausias, jį reikia puoselėti. Kalbant apie operą, ji yra pagrįsta menų sinteze. Profesorė Vlada Mikštaitė siekė būtent tokios sintezės, muzikos ir režisūrinės koncepcijos, pagrįstos originalia interpretacija, darnos. Tokia yra siekiamybė.

KŪRYBOS PARTNERIAI

– Dirigentas, režisierius – kas jie operos solistui? Koks yra, turėtų būti idealus santykis su jais?

– Labai norėčiau, kad dainininkas būtų kūrėjas. Deja, ne visada taip būna... Operos solistas prisideda prie režisieriaus vizijos, jo koncepcijos įkūnijimo, tačiau vis vien tėra įrankis, turintis atlikti užduotis. Žinoma, siūlome savo matymą ir įsivaizdavimą, bet labai norėčiau, kad dainininkas galėtų daugiau prisidėti, drauge kurti su dirigentu ir režisieriumi. Geriausias rezultatas pasiekiamas kalbantis ir susikalbant.

– Taigi akivaizdu, kad operos solistas yra kūrėjas, scenoje realizuojantis tai, ką parašė kompozitorius, libreto autorius ir ką sumanė režisieriaus. Bet, matyt, labai svarbi ir sceninė partnerystė?

– Geras partneris yra daugiau kaip pusė sėkmės. Scenoje mes vieni nuo kitų labai priklausomi, jeigu partneriui kas nors negerai, tai, žiūrėk, ir tau negerai. Nesu sutikusi partnerių, kurie specialiai kištų koją, kaip nors

trukdytų, kenktų – niekada man taip nebuvo, apskritai gyvenime mažai ką bloga patyriau. D žiaugiuosi kiekviena partneryste, kiekvienu spektakliu. Tikiuosi, kad ir mano partneriai džiaugėsi ir džiaugsis mūsų bendromis patirtimis. Vienas naujausių vaidmenų – Anina Richardo Strausso operoje „Rožės kavalierius“, joje mes su Rafailu Karpiu, įkūnijančiu Falcakį, esame tiesiog „du viename“. Režisierius mums suteikė kūrybos laisvę! Tai – charakteriniai vaidmenys, tad daug juokiamės, drauge improvizuodami scenoje, suprantame vienas kitą iš mirktelėjimo. Aukščiausio lygio partnerystė, kai iš tiesų pasitiki kolega, atrodo, perskaitai jo mintis vien iš mimikos, menkiausio judesio. Žinoma, yra numatytos tam tikros mizanscenos, kas, kada ir kaip turi įvykti, tačiau spektaklio vyksme būna be galo daug netikėtumų. Geras partneris visada jaučia tave, žino, ką daryti reikiamu momentu.

– Kas Jums yra repeticija? Kaip rengiatės spektakliui ir kaip išgyvenate būtį scenoje?

– Repeticijos – mūsų darbo dalis. Jose randasi pradmenys, eskizai, kurie ilgainiui „aprengiami“ per tas pačias repeticijas. Būtent repeticijose kuriamas vaidmuo, visas spektaklis, jo atmosfera, įvyksta pirmasis sąlytis ir užsimezga ryšys su partneriu. Repetuodamas išbandai daug daugiau, negu reikia spektakliui, tačiau būtent taip formuojasi partnerystės jungtys, o kartu ir tavo asmeninis vaidmens pajautimas ir suvokimas. Tikrini vaidmens ribas, ieškai jo kontūrų. Mėgstu tiek bendras kūrybines repeticijas, darbą su partneriais, tiek ir asmenines. Repeticijos – nuostabiausias laikas.

Spektaklis yra galutinis kūrybos taškas, jos rezultatas. Prieš spektaklį visada be galo jaudinuosi. Tą dieną vėlai keliuosi, ilsiuosi, šeima žino, kad man nereikia trukdyti, turiu pabūti su savimi. Kartojuosi tekstą, perverčiu klavyrą. Viską darau mintyse –dainuoju be balso, prisimenu partijas, mizanscenas. Labai mažai valgau.

Spektaklis – tikra satisfakcija: susitikimas su orkestru, su partneriais, su publika; tai tavo darbo įvertinimas.

Martyno ALEKSOS nuotr.

Manon J. Massenet operoje „Manon“

Kartais po spektaklio būna labai smagu, kartais mažiau, tačiau visada jauti adrenalino antplūdį ir, žinoma, didelį nuovargį. Laukia bemiegė naktis. Dar kartą viduje išgyveni spektaklį, analizuoji, jei kas nepavyko. Pagaliau paryčiais užmiegi. Ir taip būna visada, nesvarbu, koks vaidmuo, koks spektaklis. Tokia operos solisto tikrovė. Toks mano gyvenimas.

OPERA NIEKADA NEMIRS

– Kokia šiandienos publika, ar ji myli operą? Kokią regite operos meno ateitį, galvodama apie jaunąją kartą?

– Publika išprususi. Žmonės, ateinantys žiūrėti operos, paprastai žino, kur ir kodėl atėjo. Neprivalo visi mylėti operos, tačiau tie, kurie lankosi teatre, ją myli, todėl šis žanras niekada nemirs. Opera be galo paveiki, labai galinga, ji turi didžias perspektyvas, ilgainiui, manau, tik stiprės.

Galbūt dabartis kiek sudėtinga: pandemija, du karantinai, netgi Rusijos karas prieš Ukrainą šiek tiek išbalansavo kūrybos procesus, bet menas gyvas, kūryba niekad neužges, ji nugali visa.

Jaunoji karta labai talentinga. Mano manymu, jie lygiai tokie pat kaip mes, tik turi daug daugiau galimybių, todėl yra drąsesni, labiau pasitiki savimi. Tai labai gerai. Jie nori viską pasiekti greitai, tai ir daro. Dėl to galime tik džiaugtis.

Mes – balsinga tauta. Labai daug vaikų lanko muzikos mokyklas, vėliau stoja į akademiją ar išvyksta ieškoti savęs užsienyje. Tai tik patvirtina geras perspektyvas tiek operos menui, tiek visai mūsų tautai. Dažnai kalbame apie tai, kas ir kaip buvo, kada nors jaunoji karta kalbės apie mūsų dabartį kaip apie tai, kas buvo. Natūralu – gyvenimo ratas sukasi, viskas kinta. Tai nepaliaujamas vyksmas, kuriuo galime tik džiaugtis.

– Kiek Jums svarbi kritika? Kiek ir kokios, Jūsų manymu, esama Lietuvoje?

– Mano manymu, pas mus nėra specializuotos operos kritikos. Norėtųsi, kad opera būtų analizuojama profesionaliai, detaliai, išmanant vokalą ir kitus dalykus. Pasigendu konstruktyvios kritikos, o ji labai reikalinga.

Kritikas turėtų būti objektyvus, nepaisyti asmeniškumų, nesivadovauti simpatijomis–antipatijomis. Tačiau Lietuva – maža šalis, čia visi vieni kitus pažįsta, todėl sunku to išvengti. Dėl to, kaip jau minėjau, būtina išvykti svetur pasitikrinti. Jeigu Lietuvoje visada esi gerai vertinamas, o užsienyje tave paplaks, turėtum tai priimti kaip akstiną tobulėti. Menas apskritai be kritikos negali egzistuoti. Mes turime mokėti ją deramai priimti, įvertinti ir pasinaudoti ja.

– Įdomu, kokia pati esate operos žiūrovė? Kokie kiti menai Jus domina, žavi ir įkvepia?

– Operos žiūrėti nemėgstu ( juokiasi ), nes visai kitaip ją stebiu – negaliu atsipalaiduoti, mėgautis. Tai mane šiek tiek liūdina. Mėgstu klausytis koncertų, ypač simfoninės muzikos, taip pat kamerinės, kurią ir pati su malonumu atlieku. Mane jaudina prancūzų kompozitorių kūriniai, Franciso Poulenco kamerinė muzika tiesiog eina per širdį...

Myliu meną, tačiau pastaruoju metu, tiesą pasakius, labai mažai jam turiu laiko. Žinau, blogai, bet tokia tikrovė. Graužiuosi, kad save išbarstau, išdalinu. Padėtos knygos guli, laukia manęs nesulaukia, tačiau, neabejoju, tikrai sulauks ( juokiasi ).

IDILĖ

– Koks Jums garso – muzikos – ir tylos santykis?

– Tyla dabar man yra pati gražiausia melodija. Siūlau pasiklausyti Johno Cage´o kūrinio „4´33“ – tai viena gražiausių muzikų, būtent toji tyla, kurios man dabar labai stinga. Ryti nė tyla, kada išeini į kiemelį, į sodą atsigerti kavos ir tave savo giesme pasitinka strazdas... Veikiausiai absoliučios tylos pasaulyje nėra, bet kada esi gamtos apsuptyje, girdi paukščių simfoniją su vėjo ošimu... Štai pati gražiausia muzika. Žmogiškoji idilė, kurioje ištirpsta siela.

– Kokios gėlės Jums gražiausios, kokiame peizaže geriausiai save įsivaizduotumėte?

– Visos gėlės yra nuostabios!

Net ir žydinčių piktžolių puokštė –įstabus grožis. Pas mane Molėtuose ant stalo visada pamerkta nedygiųjų dilgėlių, pienių... Taip, jos greitai suglaudžia žiedlapius, mažai savosios saulės terodo, bet vis vien džiugina natūraliuoju gamtos grožiu. Bet kuri gėlelė teikia gėrį sielai. Ko gero, laukų gėlės yra pačios gražiausios, kai eini per pievą... Nesinori nė skinti, tiesiog eini, grožiesi... Kažkas nepaprasta.

Mane veikiausiai reikėtų įsivaizduoti gamtoje arba Molėtų sodybos kiemelyje su guminiais batais, pirštinėmis, ravinčią daugiamečių gėlių darželį... Jas prižiūrėti, kaskart apeiti, puoselėti – vienas didžiausių malonumų.

– Ko palinkėtumėte sau pačiai, taip pat ir didžiajam operos menui, jo kūrėjams ir patyrėjams šiandien ir ateityje?

– Sau, kaip Reginai, teatre visų vadinamai Reginute (net nežinau, kodėl), linkiu nieko nesureikšminti –nei savęs pačios, nei įvairių niuansų, aplinkybių, nes gyvenimas yra nuostabus savo nuostabumu, tereikia būti atvirai, neužsimerkti, žvelgti ir matyti viską, neišskirti ko nors vieno, nes tai riboja.

Operos menui linkiu klestėti, kaip klesti ir klestės toliau. Linkiu džiaugtis vieniems kitais! Prisiminti, kad esame laikini, kad ateiname ir išeiname, kad ateina kiti, kurie lygiai taip pat išeis. Svarbiausia gerbti ir mylėti vieniems kitus. n

Muzikos barai

Regina Šilinskaitė su šeima

Orkestro misija – džiuginti žmones

Lukrecija STONKUTĖ

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro, kurio pirmtakas buvo Lietuvos policijos orkestras, istorija prasidėjo beveik prieš šimtmetį. Buvęs orkestro būgnininkas J. Bartkus savo atsiminimuose rašė, kad Lietuvos policijos orkestro pradžia reikia laikyti 1924 metus: „Klaipėdos krašto pasienio policijos buvo sudarytas pučiamųjų instrumentų orkestrėlis, veikęs komisariato viršininko Povilo Krygerio žinioje. Pirmuoju orkestro vedėju buvo Alfonsas Juzumas. Orkestrantai laisvu nuo tarnybos laiku rinkdavos porą kartų per savaitę 2–3 valandų grojimo pratimams“ ( Draugas, 1971 m. rugpjūčio 19 d.). Kaip policijos ir vidaus reikalų sistemos dalis kolektyvas patyrė daug politinės kaitos peripetijų. Išgyvenęs dvi okupacijas, gyvavo iki 1944 m. birželio, kai į Lietuvą grįžo sovietų kariuomenė ir valdžia. Šviesaus atminimo pulkininko Algirdo Kazimiero Radzevičiaus pastangomis 1989-aisiais, tautinio pakilimo laikotarpiu, orkestras buvo atkurtas, o 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis tęsė savo veiklą kaip Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras.

Šiandien orkestrui vadovauja direktorius Artūras Maniušis (nuo 2019 m.), meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Eimantas Anskaitis (nuo 2018 m.). Su jais kalbėjomės apie orkestro istoriją, kūrybines vizijas, artėjančias permainas, asmenines patirtis.

ISTORINĖ RAIDA

– Beveik prieš šimtmetį, 1924-aisiais, buvo įkurtas Lietuvos policijos orkestras. Kaip manote, kuo tas įvykis buvo svarbus šaliai?

Artūras Maniušis: Manyčiau, kad orkestras gimė iš būtinybės policijai

Lietuvos policijos orkestras,1939 m.

deramai prisistatyti visuomenei, oriai pasveikinti užsienio svečius ir, žinoma, didžiulio muzikantų entuziazmo groti drauge. Vos pripažinus Lietuvos nepriklausomybę bei atgavus Klaipėdos kraštą (1923 m.), susibūrė ir šis orkestras, o 1935 m. jis oficialiai tapo Policijos orkestru ir laivu per Nemuną iš Šilutės buvo atplukdytas į Kauną.

Eimantas Anskaitis: Buvo svarbūs ir statutiniai veiksniai, mat Lietuvos policija turėjo vykdyti demonstracines žygiuotes, o tai daryti be orkestro sunku. Toks kolektyvas buvo labai reikalingas ir įvairioms ceremonijoms – vėliavos pakėlimo, perdavimo, naujų komisariatų, nuovadų steigimo iškilmėms.

– Pirmaisiais dešimtmečiais orkestras patyrė įvairių pokyčių – buvo išformuotas, likviduotas, atkurtas. Kas juos lėmė?

A. M.: Orkestras išgyveno nemažai sudėtingų etapų dėl politinių ir karinių aplinkybių. Bene sunkiausias laikotarpis kolektyvui prasidėjo, kai 1940 m. prisistatęs uniformuotas rusas pareiškė, kad nuo šios dienos orkestras likviduojamas ir muzikantai turi išsiskirstyti – mat toks „muzikinis darinys“ nėra tinkamas sovietų valdžiai. Tiesą pasakius, orkestras iškart nebuvo išformuotas, bet, atlaikęs

skirtingų okupantų nurodymus, 1944 m. liepą buvo uždarytas.

Po gana ilgos pertraukos, 1989-aisiais, pulkininkas Algirdas Kazimieras Radzevičius atkūrė orkestrą – Priešgaisrinės apsaugos departamento patalpose jis savo veiklą pradėjo kaip Jaunimo orkestras, o po poros metų gavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro statusą.

E. A.: Turėčiau pridurti, kad orkes -

tras patyrė sunkumų ne tik dėl Antrojo pasaulinio karo veiksnių, bet ir dėl gana dažnos kolektyvo vadovų kaitos. Per maždaug 17 pirmųjų veiklos metų orkestrui vadovavo dirigentai Alfonsas Juzumas, Julius Radžiūnas, Bronius Jonušas. Priprasti prie naujo vadovo nėra lengva, tad kolektyvui kildavo keblumų stengiantis išlaikyti aukštą meninį lygį.

– Kodėl Jaunimo orkestras tapo VRM reprezentaciniu pučiamųjų orkestrą?

E. A.: Kaip minėta, 1989 m. iš perspektyviausių Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studentų buvo suburtas Jaunimo orkestras. Visoje šalyje pūtė pertvarkos vėjai, tad menininkus buvo apėmusi nuojauta, kad orkestras, atliekantis patriotinę muziką, yra reikalingas. Iš pradžių ką tik suburtą kolektyvą priglaudė Priešgaisrinės apsaugos departamentas...

A. M.: ... tačiau spėju, kad departa -

Priešgaisrinės apsaugos departamente, 2018 m

mentui nebuvo patogu, nes jų didžiojoje salėje nuolat vykdavo orkestro repeticijos, čia buvo laikomi instrumentai. Muzikos garsai turbūt trikdė kasdienę įstaigos darbuotojų veiklą.

E. A.: Po dvejų metų orkestrą savo globon paėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, bet iki 2001-ųjų profesionalai turėjo groti drauge su privalomosios karinės tarnybos kariais. Vėliau orkestras iš statutinio kolektyvo virto civiliu, jame liko tik profesionalūs muzikantai. Tai neabejotinai kilstelėjo kolektyvo lygį, iki tol vien tik maršinę muziką atlikdavęs orkestras savo repertuarą jau galėjo papildyti ir koncertinės klasikos programomis.

Artūras Maniušis ir Eimantas Anskaitis

ASMENINĖS MUZIKINIO KELIO PATIRTYS

– Gerbiamieji Artūrai ir Eimantai, abu muzikos kelią pradėjote dar vaikystėje. Kas paskatino tokį pasirinkimą?

A. M.: Vaikystėje labai mėgdavau dainuoti, darželyje tai pastebėjo muzikos mokytoja. Būtent ji paskatino tėvus leisti mane mokytis muzikos. Tačiau tuo metu jie man tikrai nebuvo pirmoje vietoje. Na, ir dabar didžiąją veiklos dalį sudaro direktoriavimas, o ne muzikavimas...

Mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mušamųjų klasėje, – tuo metu perkusininkų labai trūko. Vėliau įstojau į anuometę Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, taip pat mušamųjų klasę, paskui studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar bakalauro studijų metu buvau pakviestas dirbti į Valstybinį pučiamųjų orkestrą „Trimitas“, netrukus pradėjau groti ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre. Po studijų teko garbė 10 metų groti Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Ir šiandien dažnai orkestro esu kviečiamas kaip laisvai samdomas muzikantas.

E. A.: Muzika mano gyvenime atsirado dėl neišsipildžiusios tėvo svajonės. Jis labai norėjo būti muzikantas, bet pokario metais neturėjo galimybių. Pirmą smuiką jam padarė mano

senelis: deka buvo iš faneros, strykas – iš pušies šakelės ir arklio uodegos plaukų, stygos – iš telefono laido. Tačiau pamatęs, kad rezultatas nekoks (juokiasi) , nupirko tikrą smuiką iš vietinio kaimo muzikanto. Nuo tada visą savo jaunystę tėtis grodavo jaunimo šokiuose.

Tėtis man visada kartodavo, kad muzika yra pats švenčiausias dalykas gyvenime, ir man šie žodžiai skambėjo stebuklingai. Dar mokykloje savo muzikos mokytojai pasisakiau norintis išmokti skambinti fortepijonu. Artimiausia muzikos mokykla buvo už 12 km nuo mūsų kaimo. Dažnai dėl techninių kliūčių autobusas nevažiuodavo, tad tekdavo eiti pėsčiomis. Bet niekada nesiskųsdavau, juk muzika – šventas dalykas!

Tuomet sugalvojau stoti į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija), chorinio dirigavimo specialybę. Kai mamai pranešiau naujieną, kad įstojau, ji patyrė nemenką šoką. Mat labai jaudinosi, iš ko valgysiu duoną būdamas muzikantas…

Vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokiausi choro dirigento ir choro pedagogo specialybių. Kai buvau pašauktas į kariuomenę, jos orkestre pradėjau groti saksofonu, nors iki tol jo niekada nebuvau laikęs rankose. Šiek tiek išmokęs groti, labai susiža-

vėjau saksofonu, kartu supratau, koks nuostabus jausmas muzikuoti orkestre.

Grįžęs iš kariuomenės akademijoje ėmiau lankyti simfoninio dirigavimo fakultatyvą doc. Algimanto Kalinausko klasėje. Jo buvęs studentas Lietuvos kariuomenėje buvo įkūręs savanorių pajėgų orkestrą, tad dėstytojas pasiūlė per egzaminą diriguoti šiam orkestrui. Komisijos nariai pasakė: „Kaip gražu – jaunas dirigentas ir karinis orkestras. Reikia akademijoje įsteigti karinio orkestro kapelmeisterio specialybę.“ Taip ir įvyko, o aš tapau pirmuoju šios specialybės studentu doc. A. K. Radzevičiaus klasėje. – Kaip prisimenate savo mokytojus?

E. A.: Mano dėstytojas doc. Algimantas Kalinauskas buvo tikras eruditas, vaikščiojanti enciklopedija. Penktadieniais su juo turėdavau 45 minučių trukmės paskaitą, tačiau kartu praleisdavome beveik visą dieną. Dėstytojas man pasakodavo apie iškilius meno žmones, kompozitorius, tokių istorijų nė vienoje knygoje nebūtum radęs!

A. M.: Per savo muzikinį gyvenimą sutikau daug įdomių žmonių, tačiau manau, kad svarbiausi buvo mano specialybės mokytojai: Liutauras Balčiūnas, puikus dirigentas, taip pat Arvydas Vainius, Vladas Šeibakas, Saulius Astrauskas. Džiaugiuosi turėjęs galimybę pažinti ir dirigentą Joną Aleksą, kuris įkvėpė ne vieną menininką. Jis buvo visiškai atsidavęs muzikai, nepraleisdavo nė vienos smulkmenos partitūroje, o gyvenime – tikras inteligentas.

Mano žvilgsnis į muziką pasikeitė, kai pradėjau dainuoti „Aidijos“ chore (vad. Romualdas Gražinis). Prieš tai įvairiuose orkestruose grodavau mušamaisiais, tad man muzikoje svarbiausia buvo vertikalė (ritmas), bet dainuodamas chore išmokau matyti ir horizontalę (melodiją). Beje, pastarosios suvokimas ne ką mažiau svarbus grojant ir perkusiniais instrumentais.

– Artūrai, kaip 2019-aisiais tapote VRM reprezentacinio pučiamųjų orkestro direktoriumi? Buvote pakviestas ar pats pareiškėte norą?

A. M.: Viskas įvyko labai staiga. Kolegos perkusininko feisbuko pa -

Kuršėnai, 2021 m.

skyroje pamačiau, kad ieškomas žmogus į orkestro direktoriaus pareigas. Buvo likusios dvi dienos, per kurias turėjau pateikti paraišką, sutvarkyti dokumentus ir išsilaikyti anglų kalbos egzaminą – situacija absoliučiai va banque... Bet, kaip matote, konkursą laimėti vis dėlto pavyko (juokiasi) . Dabar eidamas šias pareigas jaučiuosi visiškai savo vietoje, esu laimingas.

E. A.: O man labai smagu, kad mūsų orkestro direktorius yra muzikantas. Ankstesni įstaigos vadovai buvo administratoriai, su muzika neturėję nieko bendra, tad su jais kalbėti apie meną man būdavo sudėtinga. Artūras Maniušis, kuris pernai rudenį pučiamųjų orkestrų čempionate Palangoje grojo solo marimba, tikriausiai yra vienintelis toks muzikos kolektyvo direktorius Lietuvoje. Beje, šiame čempionate laimėjome pirmą premiją ir buvome pripažinti geriausiu koncertiniu orkestru šalyje.

– Buvote aktyvūs ir kitų orkestrų nariai, muzikinių ansamblių dalyviai, solistai. Kaip bendradarbiavimas su įvairiais kolektyvais padėjo susiformuoti jūsų, orkestro vadovų, požiūrį į įstaigos valdymą?

E. A.: Mano požiūriu, orkestre negalima slopinti orkestrantų iniciatyvų, idėjų. Jų palaikymas kelia orkestro lygį ir kuria malonią darbinę aplinką.

A. M.: Grodamas įvairiuose kolektyvuose pastebėdavau, ką kiekvienas vadovas daro neteisingai. Tad dabar pats siekiu abipusio vadovų ir orkestro muzikantų supratimo. Nors kar -

Broniaus Jonušo vadovaujamas Lietuvos policijos orkestras Tiškevičių rūmų parke Palangoje

Vidaus reikalų ministerijos orkestras ir „Vilniaus“ choras Broniaus Jonušo šimtmečio minėjimo koncerte

Policijos dienos iškilmės

tais tenka pabūti ir griežtam, noriu pabrėžti, kad niekada nebūsiu despotas, kuris leistųsi į perteklines muštro ar bausmių peripetijas – tokios „komunikacijos“ įstaigoje nenoriu.

ORKESTRAS ŠIANDIEN: IDĖJOS, SIEKIAI, PERMAINOS

– Kaip pastaraisiais metais pakito orkestro repertuaras, koncertų geografija?

E. A.: 1989 m. atkurto orkestro koncertų poreikis nebuvo didelis, tad ir repertuaras buvo labai ribotas, tuometės vietinių kompozitorių kūrinių aranžuotės pučiamųjų orkestrui –abejotinos kokybės, o iš užsienio natų dar negaudavome. Paprastai tariant, grodavome tai, ką rasdavome natų bibliotekose. Dabar laikai pasikeitė, esame laisvi rinktis, galime nusipirkti natų ir groti bene viso pasaulio muziką. Taigi mūsų repertuaras – nuo maršų, estradinės muzikos iki klasikos, džiazo. Tenka groti net laidotuvių ceremonijose... Mano nuomone, pučiamųjų orkestras aprėpia plačiausią muzikos skalę.

Savo orkestre turime puikų aranžuotoją Roką Podėlį, šiuo metu einantį dirigento asistento pareigas. Esame atlikę jo aranžuotas programas „Nauji senųjų Vilniaus bokštų stogai“, „Apie ką kalba žvaigždės“ ir kt. Mielai padeda kompozitorius ir mūsų

orkestro trombonininkas Vytautas Pilibavičius, jis yra sukūręs nemažai kompozicijų būtent mūsų sudėčiai. Štai neseniai drauge su dainininke, televizijos laidų vedėja Loreta Sungailiene bei džiazo dainininke Rasa Serra parengė lietuvių liaudies dainų aranžuotes pučiamųjų orkestrui folkdžiazo stiliumi.

A. M.: Kalbant apie koncertų geografiją, ji priklauso nuo koncertų skaičiaus. Žiūrovai, išgirdę mūsų orkestrą, dažnai juo susižavi ir kviečia atvykti į kitas koncertines erdves. Dedame daug pastangų, kad orkestras kuo daugiau koncertuotų, būtų pastebėtas visuomenės. Su mielu noru atlieku ne tik direktoriaus, bet ir vadybininko pareigas, kasdien ieškau naujų koncertinių vietų, skambinu kolegoms, derinu galimybes.

– Didžioji dalis orkestrantų – jauni studijuojantys arba neseniai mokslus baigę žmonės. Ar didelė orkestro narių kaita?

E. A.: Pūtikai – gerokai banguojantys muzikantai (juokiasi) . Vienais metais išeina valtornininkai, šiemet netikėtai mus paliko ir trombonininkas, tad orkestrantų kaita dažna. Jauni žmonės išeina tikriausiai dėl nežinomybės ir garantijų nebuvimo. Štai ir dabar dėl planuojamos reorganizacijos jie mieliau renkasi darbą kituose koncertinės įstaigos statusą turinčiuose orkestruose. Liūdna, bet šiuo metu savo kolektyve neturime

obojininkų, fagotininkų.

– VRM orkestras akis pirmiausia patraukia išskirtine apranga...

E. A.: Mes turime dvi policijos aprangas – žalią ir juodą. Antroji, vakarinė ir paradinė, buvo sukurta tam, kad scenoje grodami koncertinę programą dėvėtume į smokingus panašius kostiumus. Pasirinkti tokias uniformas mus įpareigoja VRM pavaldūs statutiniai padaliniai, kuriuos mes reprezentuojame.

– Kokia orkestro misija?

A. M.: Reprezentuoti policijos, pasienio, priešgaisrinės apsaugos tarnybas Lietuvoje ir užsienyje. Bendradarbiaujant su kitų šalių statutinių tarnybų orkestrais rengti bendrus koncertus ir projektus. Puoselėti profesionalųjį meną, siekti meninės kokybės ir pagal galimybes orkestrantams sudaryti sąlygas kelti savo profesinį lygį.

– Kuo didžiuojasi dabartinis orkestras?

A. M.: Pirmiausia minėta I vieta praėjusių metų pučiamųjų orkestrų čempionate Palangoje. Taip pat didžiuojamės savo gretose turėdami kompozitorių Vytautą Pilibavičių. Jo kompozicijų ir aranžuočių pagrindu paruoštos programos sulaukia daug dėmesio tarp profesionalų.

E. A.: Pritariu Artūrui ir noriu pridurti, kad mūsų kolektyvas yra vienas draugiškiausių Lietuvoje. Jame vyrauja rami atmosfera, esame tarsi

Su nauja policijos uniforma, 1996 m.

didelė šeima, kurioje vieni kitiems pasirengę padėti bet kokioje situacijoje.

– Kaip visuomenė vertina orkestro profesinį lygį, kolektyvo reikalingumą?

E. A.: Aš manau, kad žmonės labai džiaugiasi mūsų orkestru. Štai kad ir liepos 13, 20 ir 27 dienomis vykęs mūsų koncertų ciklas „Pučiamųjų vasaros spalvos“ Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kieme – jis jau tapo gražia tradicija. Žmonės vis klausia, ar kitais metais toks koncertų ciklas vėl bus rengiamas. Net turime minčių minimą ciklą išplėtoti iki festivalio, kuris vyktų visą vasarą, –koncertuotume patys ir kviestumės kitus pučiamųjų orkestrus.

Mus labai palaiko ir šios bažnyčios kunigas Algirdas Toliatas. Dažnai per pamokslus jis kalba žmonėms apie muzikos meno prasmę, apie orkestrą kaip apie susikalbėjimo, harmonijos ir skirtumų suderinamumo pavyzdį, pabrėžia balansą tarp solistų individualumo ir visumos grožio; šį balansą gyvenime reguliuoja įstatymai, o orkestre – dirigentas.

– Kokie artimiausi orkestro planai, gal ir pokyčiai?

E. A.: Esame labai pasiilgę koncertinių kelionių po užsienį, nes pandemija šiuos kelius buvo uždariusi.

A. M.: Artimiausia numatyta kelionė – lapkričio mėnesį į Vokietiją, dalyvausime pučiamųjų orkestrų muzikos festivalyje „Berlin Tattoo 2022“. Eimantas jau yra pakviestas būti vyriausiuoju festivalio dirigentu!

E. A.: Nekantriai laukiu šio festivalio. Na, o kalbant apie pokyčius, mes pirmiausia norime stabilumo ir tikimės, kad netolimoje ateityje tapsime prestižiniu orkestru, kurį visuomenė priims su pagarba.

A. M.: Ateityje viliamės susidurti su kuo mažiau techninių kliūčių, o tai leistų mums susikoncentruoti į muziką, orkestro muzikantų išlaikymą. Netrukus mūsų orkestrą ketinama perduoti Policijos departamentui, kur, tikimės, mūsų laukia naujos galimybės.

Mūsų galvose šmėžuoja begalė kūrybinių idėjų, turime daug vidinės energijos ir pasiutimo, tad tikime rytojumi! n

KONCERTŲ CIKLAS „PUČIAMŲJŲ VASAROS SPALVOS“

„ Muzika yra sielų žvejyba“ – taip Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro liepos 13, 20 ir 27 dienomis surengtą koncertų ciklą „Pučiamųjų vasaros spalvos“ apibendrino policijos kapelionas Algirdas Toliatas. Pasak orkestro direktoriaus Artūro Maniušio bei meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Eimanto Anskaičio, kapelionas ypač palaiko ir padeda organizuoti jau tradicija tapusį kasmet Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kieme lyje vykstantį rengin į.

Buvęs orkestro būgnininkas J. Bartkus savo atsiminimuose ( Draugas, 1971 m. rugpjūčio 19 d.) rašė, kad Lietuvos policijos orkestro pradžia reikia laikyti 1924 metus. Taigi, VRM reprezentacinio pučiamųjų orkestro (anksčiau vadinto Lietuvos policijos orkestru) veikla trunka jau beveik šimtmetį. Kaip policijos ir vidaus reikalų sistemos dalis kolektyvas patyrė daug politinės kaitos peripetijų. Išgyvenęs dvi okupacijas, gyvavo iki 1944 m. birželio mėnesio, kai į Lietuvą grįžo sovietų kariuomenė ir valdžia. Šviesaus atminimo pulkininko Algirdo Kazimiero Radzevičiaus pastangomis 1989 m. tautinio pakilimo epochoje orkestras buvo atkurtas, o 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis vėl tęsė savo veiklą kaip Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras.

Liepos 13-osios vakarą, likus vos 15 minučių iki koncerto, šiek tiek sunerimau, nes Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kieme buvo vos vienas kitas žiūrovas. Netrukus pasiekė žinia, kad VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras pasirodymą pradės Rotušės aikštėje. Nuskubėjusi ten, išvydau žaliomis policijos uniformomis pasipuošusius ir gražiai išsirikiavusius orkestro muzikantus su dirigentu E. Anskaičiu priešakyje, o aplinkui būriavosi daugybė susidomėjusių žiūrovų. Orkestras demonstravo puikiai įvaldytus žygiuotės elementus ir džiugino ūpą keliančia muzika. Vėliau koja kojon su orkestru, skambant maršui, žygiavome siaura Savičiaus gatvele, džiugin dami praeivius bei kavinių lankytojus. Eisena buvo masiškai fotografuojama ir filmuojama mobiliaisiais telefonais. Panašų vaizdą buvo galima išvysti prieš visus tris ciklo koncertus.

Atžygiavęs į bažnyčios kiemelį, orkestras mums dovanojo daugiau kaip valandos trukmės muzikinę programą „Asimetrija pietų kryptimi“. Skambėjo daugeliui puikiai pažįstamos įvairių šalių kompozitorių sukurtos šokių melodijos ir jų aranžuotės pučiamųjų orkestrui, tarp jų Mikio Theodorakio „Zorbos šokis“, Etienne´o Crausazo „Balkanų šokis“, Airto Moreiros „Rio de Žaneiro samba“ ir kt.

D žiugino pakili orkestrantų nuotaika – tai, žinoma, prisidėjo prie labai geros kūrinių atlikimo kokybės. Taip pat pagirtina, kad kiekvieną opusą pristatė ir intriguojančių muzikinių istorij ų papasakojo orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas E. Anskaitis. Norėtųsi išskirti orkestro fleitininkę Gretą Pocevičiūtę, atlikusią nemažai solo partijų, – ji sužavėjo puikia technika ir muzikalumu.

Liepos 20-osios koncerte orkestras pristatė jau kitokio stiliaus programą „Grūvo mašina“. Tikriausiai retas, afišoje išvydęs šį pavadinimą, galėtų apibūdinti, kas tas grūvas (groove), todėl koncerto pradžioje A. Maniušis ir E. Anskaitis publikai suprantamai paaiškino ir grūvo, ir fanko muzikinių stili ų esmę. Nors fankas siejamas su afroamerikieči ų muzika, tačiau koncerte skambėjo daugiausia Europos šalių autorių kompozicijos.

Antrajame ciklo koncerte įspūdingi buvo saksofonininko Tomo Želvio soliniai epizodai. Atlikėjas yra puikiai įvaldęs ne tik žemesnio diapazono saksofonų šeimos instrumentus, bet ir sopraninį saksofoną – sakoma, kad pastaruoju groti sudėtingiausia.

Baigdamas „Pučiamųjų vasaros spalvų“ ciklą, liepos 27-ąją orkestras dovanojo lietuviškos muzikos programą „Tebūnie šviesa“, priminusią Baltijos kelią, tą laiką, kai iš esmės keitėsi Lietuvos visuomenės gyvenimas. Skambėjo Eduardo Balsio, Laimio Vilkončiaus, Tomo Leiburo, Algimanto Raudonikio ir kitų lietuvių kompozitorių kūriniai.

Trys VRM reprezentacinio pučiamųjų orkestro vidurvasario koncertai pademonstravo labai plačią atliekamos muzikos žanrų ir stilių amplitudę: kolektyvas pajėgus atlikti ne tik maršus ar estradinę muziką, bet ir klasiką, džiazą, be to, muzikantai geba grodami žygiuoti, šokti. Akivaizdu, kad tokio orkestro pasirodymai džiugina visuomenę.

Lukrecija STONKUTĖ

VINCENTAS KUPRYS

(1937–2022)

Kadaise dobilų laukais palei Šušvę ir ta baluojančiu lieptu per ją teko laimė klajoti tėtės Jono Aleknos tėviškėje. Nuo kaimo prie kaimo su istorijos palikimą piešiniais fiksavusiu menotyrininku Romualdu Ale kna. Kubiliūnai, Eitviliai, Dvareliai, Kasciuš kai, Pašušvio dvaras ir stilinga bažnyčia, vos už kilometro – gimtasis Vincento Kuprio Paskerdūmio kaimas prie Šušvės intak o Skerdūmės.

Pašušvio pievų aromatai, turtingas miš kas, 248 hektarai išmintingai tvarkomos Kuprių žemės, soti tėvų duona, liūliuojantis mamos balsas ilgam liko vaiko pasąmonė je. Bet ketverių Vincukas su šeima jau dardėjo link Altajaus. Tėvas Vincentas, Krakių kredito unijos direktorius, buvo „reikiamai įvertin tas“: atskirtas nuo šeimos ir įkalintas Rešotų lageryje. Po mėnesio mirė iš bado. Sibiro taigoje motinai Jadvygai teko auginti keturis vaikus.

Mama sunkiausių darbų vietose – gal didesnį duonos kąsnį gaus savo vaikams. Vincas mažiausias. Tačiau ir jis tuojau keliaus į Katū nės upę žvyro sijoti. O dabar dar per mažas, bet pasisukiodamas aplink valgyklą šeimai parneša bulvių lupenų, kartais randa valgo mų žolių šaknelių, paukščių kiaušinių, uogų...

1947 m. mama su vaikais slapta pabėgo į Lietuvą. Net brandžia me amžiuje Vincentui buvo sunku suvokti, kaip ji atliko tokį žyg darbį! Negalėjo pasinaudoti Krakėse stovėjusiu dviaukščiu mediniu šeimos namu, kuriame vyras buvo įsteigęs banką, paštą. Paskerdū mio kaime iki 1940 ųjų tėvas išlaikė pradinę mokyklėlę, o dabar jo Vincukas turėjo eiti į Alksnėnų mokykl ą

Slapstydamiesi Kuprienė su sūnumis tėvynės rytmečiais tesi džiaugė dvejus metus – vėl sugavo, vėl išvežė į šiaurę... Tremties vaizdai šokiravo visą kelią iki Irkutsko, plaukiant Lenos upe. Pusgy viai pasiekė Bodaibo gyvenvietę. Tai buvo Lenos aukso kasyklų cen tras. Skurdas, ligos, atšiaurus klimatas ir nuožmūs žmonės . „Alkis buvo mano jaunystės palydovas“, – yra sakęs V. Kuprys. Nuo mirties jį išgelbėjo tremtinys gydytojas Jonas Enrikas Gurskas (1925–1990).

Bodaibo, vadintame „Ne dai bog“, Vincentas susitiko su dar vienu šviesuoliu tremtiniu – mokytoju Mykolu Simonaičiu, kuris jį at vedė į muzikos pasaulį. „Bodai bo lietuviai vasaros sekmadie niais rinkdavosi aikštelėje prie kapinių. Dainuodavo, šokdavo šliafoksą . Simonaitis grodavo akordeonu, mokėjo virpinti klarnetą. Pats gražiai tenoru dainuodavęs, ragino ir mus“, –pasakojo Kuprys.

Brolis Vytautas, gavęs dar bą Novosibirske, atsivežė ir Vincentą. Čia baigė vidurinę mokyklą. Sunkiai dirbo, meldėsi už sergančią mamą, pradėjo dainuoti. „Ei, uchnem“ buvo gal viena pirmųjų dainų, sudainuo tų mokykloje.

Inspiruotas Fiodoro Šaliapino radijo įrašų, filmo apie Enrico Caruso, Vincentas, dar moky

damasis Novosibirsko vidurinėje moky kloje, nutarė tapti dainininku. Pasimokęs Uralo politechnikos instituto metalurgijos fakultete, vis dėlto įstojo į Uralo Modesto Musorgskio konservatoriją Sverdlovske (iki 1924 m. ir nuo 1991 m. – Jekaterinburgas).

Koks atsitiktinumas: konservatorijai vado vavo Konstantinas Černecovas , pokario me tais buvęs Vilniaus konservatorijos direkto riaus pavaduotojas. Jo žmona – gerbiama vokalo mokytoja Liudmila Menabeni, Ele nos Čiudakovos ir ne vieno kito daininin ko pedagogė ir konsultantė. Černecovas , išgirdęs, kad Kuprys lietuvis, iškart priėmė jį studijuoti ir kitaip padėjo.

1961 m. V. Kuprys baigė konservatori jos Jurijaus Vigasino ir Fridos Finkelštein Obrazcovskajos klasę. Joje vadovautasi Pauline ´os Viardot mokyklos principais. Taip Vincentas artėjo prie europietiškos vokalinės kultūros. Daug skaitė, klausė muzikos. Sverdlovske mokėsi likimo bendrai Hermanas Perelšteinas, Žibu tė Gelgotaitė, teatre dirbo baleto artistas Česlovas Žebrauskas. Pedagogai ugdė platų jauno dainininko raiškos diapazoną: nuo herojinį charakterį galinčio kurti basso cantante , charakteringojo basso buffa iki žemos tesitūros basso profundo . 1959 metais studijų dar nebaigęs Vincentas buvo pakviestas į Sverdlovsko operos ir ba leto teatrą, teturėdamas 23 metus debiutavo Gremino vaidmeniu. Įvertinimai buvo puikūs : „Laisvai liejosi galingas dainininko bosas, subtiliausiai, neskubriai, psichologiškai giliai, tikroviškai, tauriai ir paprastai išryškindamas kiekvieną muzikos frazę. Ypač darė įspūdį žemos natos. V. Kuprio sukurtas Greminas pirmiausia jaudino muzi kiniu raiškumu. Tai svarbiausia. Salė ilgai ir karštai plojo.“ Sverdlovsko spauda skelbė, kad V. Kuprys – pats ryškiausias iš konservatoriją baigiančiųjų vokalistų. Artisto ir dainininko talentas, profesinės žinios leido jam tapti visaverčiu teatro nariu. Ruošė vieną vaidmenį po kito, teatro direktorius sudarė sąlygas vykti stažuotis į „La Scalą“. Deja, KGB budėjo. Neįleido į Italijon skrendantį lėktuvą. Vincentas rizikavo ir išskrido į Lietuvą. R. Geniušui rekomendavus padainavo Mefistą. „Supratome, kad jis yra Dievo apdovanotas“, –pripažino tuomet Vytautas Viržonis. „Nuo pat pirmos iki paskutinės frazės iš Mefistofelio – Kuprio dvelkė magiška, demoniška jėga, ir žiūrovai karštomis ovacijomis apdovanojo dainininką. <...> Kuprio sukurtas Mefistofelio paveiks las ilgai liks atmintyje visų, kas turėjo laimės tą vakarą jo klau sytis“, – 1962 m. rašė F. Karcub. Gimė vaidmuo po vaidmens: kunigaikštis Gudalas A. Ru binšteino „Demone“, Ruslanas M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“, Don Bazilijas G. Ros sini operoje „Sevilijos kirpėjas“, Malūnininkas A. Dargomyžskio „Undinėje“, Ivanas Chovans kis M. Musorgskio „Chovanš činoje“ ir kt. „Manau, kad prie Sverdlovske mano sukurtų vaidmenų sėkmės prisidėjo ir atitinkamai parinktas grimas. To mane mokė talentinga gri muotoja Klavdija Porosionkova. Spektakliai Sibire, Maskvoje. Pasisekimas!“ Šiame teatre dai nininkas sukūrė 45 vaidmenis.

Pilypas G. Verdi operoje „Don Karlas“

Mefistofelis Ch. Gounod operoje „Faustas“ (Sverdlovsko operos teatras)

Sibire V. Kuprys išbuvo 25 metus. Tačiau Lietuva viliojo. „Lau rušas man – šviesiausia asmenybė. Jo pastangomis aš atsira dau Lietuvoje. Išrūpino butą, skatino atsivežti ir mamą“, – sakė V. Kuprys.

1962 m. Lietuvos operoje debiutavęs Mefisto vaidmeniu, nuo 1967 m. solistas tapo trupės nariu. Ir vėl per 40 naujų vai dmenų: Don Bazilijas, Leporelas, Končakas, Pilypas, Dalandas... Su džiaugsmu imdavosi lietuviškų operų personažų. Tarp jų buvo Vydūnas Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkelėje“, Milžinas Jurgio Juozapaičio „Marių paukštėje“, Rimvydas Jurgio Karna vičiaus „Gražinoje“.

Operos scenoje V. Kupriui buvo svarbus persikūnijimas. Tai mokėjo daryti. Vladimiras Prudnikovas sakė, kad jis buvo tikras artistas. Gebėjo sukurti ne tik charakterį, bet ir vizualų hero jaus paveikslą. Buvo labai pareigingas, tvarkingas, visuomet pasiruošęs išeiti į sceną. Gerbdavo kolegas, nebuvo pavydus ar užgaulus. Visą laiką stengėsi iš kitų ko nors mokytis. Kokios di delės buvo jo pastangos ištisas operas persimokyti lietuviškai! V. Kuprys širdies damų neieškojo, tačiau greitai į akį krito gra ži jauna pianistė. Sakė esanti graikų kilmės, žinanti apie trem ties patirtis... Melitina Diamandidi (1949–2021) netrukus tapo rūpestinga žmona, drauge, partnere. Ji mokėjo organizuoti gyvenimą, taip pat ir koncertinį, kaupė vyro kūrybinį palikimą. Kuprių ryšys buvo toks stiprus, kad dabar Vincentas paliko šį pasaulį tarsi skubėdamas pas žmoną, vos metai žvelgiančią iš aukštybių... Kupriai užaugino dukrą pianistę Eugeniją. Kartu su Melitina Vincentas nuolat rengdavo vis naujas kon certų programas, jas pristatydavo Lietuvos ir užsienio salėse. Kuprio balsas skambėjo Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, tuome tėje Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Suomijoje, Itali joje, JAV, Kanadoje, Australijoje. O dar įrašai radijo, plokštelių studijose (per 150 fondinių įrašų), pastangos telkti kraštiečius. Kuprys – kėdainiečių klubo steigėjas, šios bendruomenės pre zidentas, Czesławo Miłoszo gimtinės fondo steigėjas, Lietuvos ir Graikijos draugijos kūrėjas, Šv. Kazimiero, Čekijos Šv. Vaitie kaus (Adalberto) ordinų narys, garbės riteris. Apdovanotas Lie tuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Kembridžo tarptautinis biografijų centras dainininkui suteikė Metų žmogaus vardą (1997–1998).

Vincentas Kuprys su žmona nuolat talkindavo tremtiniams, nuo 1994 m. dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių ansamblio „Girių aidas“ koncertinėje veikloje. V. Kuprio galingas ir jautriai niuansuojamas balsas paliko gilius įspūdžius klausytojams Kalifornijoje, ten skambėjo pagal Bernardo Brazdžionio eiles ansamblio vadovo A. Paulavičiaus sukurtos dainos. Kupriai su partizanų dainų ansambliu koncertavo JAV, Kanadoje ir kitur, Čikagoje juos priėmė Lietuvos partizanų globos fondas.

Kupriai gražiai bendradarbiavo su Valstybine filharmonija ir jos meno vadovu Rimvydu Žigaičiu – dalyvaudavo Muzikos dienų renginiuose miestuose ir miesteliuose, pristatydavo naujus lietuvių kompozitorių kūrinius, ruošdavo teminius kon certus. Scenoje skambėdavo kompozitorių romantikų kūryba, rusų autorių romansai, dainos. Atlikdavo labai daug lietuvių kompozitorių kūrinių, liaudies dainų. Šią veiklą tęsė ir per Lie tuvos muzikų sąjungą. 1986–1998 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

„Mano žirgas krito, tačiau aš, išmynęs naują, siaurą, bet savą jį takelį, pro retėjantį mišką juo stūmiausi vis pirmyn, kol paga liau Vakaruose išvydau tą kitokių žolių ir gėlių gaiviais kvapais dvelkiantį slėnį...“ – yra sakęs Vincentas Kuprys. Jame daininin kas atnašavo muzikai, operai, kuri „irgi malda – malda grožiui, meilei, asmens laisvei.“

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

SKAIDRIS KIŽYS

(1940–2022)

Šį p asaulį paliko puikus mu zikantas valtornininkas Skai dris Kižys.

Kadaise manė rasiąs gyveni me lobyną, prikrautą brange nybių, ranka rašytų knygų apie nebūtus kraštus, apie tolimas padanges, nuotykių ieškoto jus, pasaulio vandenyną tyri nėjančius... Kas žino, kaip būtų pasisukęs likimas, jei ne tėvo tremtis. Sibiras sužalojo kaip ir ne vieną kitą šeimą.

Skaidris gimė Kaune. Nedidukas švelnaus būdo berniukas labai atitiko savo vardą – taikus, empatiškas ir labai muzikalus.

Mokėsi Juozo Tallat Kelpšos muzikos technikume Vilniuje. Reikė jo užsidirbti pragyvenimui, tad pradėjo groti Vito Žiliaus įkurtame Centrinio kultūros ir poilsio parko pučiamųjų orkestre. Repertuaras buvo neišrankus, tačiau tarp vyresniųjų formavosi orkestrinio groji mo įgūdžiai.

Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro aka demija) valtornos meną studijavo pas vyresnės kartos muzikantus – muziką mylinčius puikius žmones, saugojusius studentus nuo po kario audrų, tačiau toliau gimtinės nieko nemačiusius pedagogus. Jo mokytojas buvo Alfonsas Baužinskas, Klaipėdos konservatorijos 1930 metų absolventas, patyręs garsiojo čekų noneto impulsus, Stasio Šimkaus entuziazmą propaguojant simfoninę muziką. Iki pat 1968 ųjų grojo Lietuvos operos ir baleto teatre, pasirodydavo ir kaip solistas. Svarbi praktika Skaidriui buvo groti greta pedagogo. Tik ne ilgai teko...

Tačiau Baužinsko ir kito valtornininko, konservatorijos Pučiamųjų instrumentų katedros vedėjo Eduardo Brazausko, tarpininkavimas atvedė Kižį į Lietuvos simfoninius orkestrus. Aleksandro Skriabi no, Johanneso Brahmso, Johno Adamso, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Osvaldo Balakausko, daugybės kitų autorių ir jaunosios kartos lietuvių kompozitorių kūriniai koncertuose, festivaliuose Lietuvoje bei užsienio šalyse ne tik brandino muzikantą. Juozas Do markas, Jonas Aleksa, Rimas Geniušas ir kiti Lietuvos bei užsienio šalių dirigentai plėt ė jo muzikos suvokimo lauką, atskleidė didžiu lę atlikėjo potenciją. 48 metai praleisti Filharmonijos orkestre, 25 metai bendradarbiauta su Operos ir baleto teatro orkestru, Romo Balčiūno kviečiamas pagrodavo ir „Trimite“ ar kuriame nors impro vizuotame ansamblyje.

Prigimtinis muzikalumas, profesijos išmanymas, gražus tembras –visa tai buvo svarbu grojant orkestruose ir ansambliuose, atliekant ilgam įsiminusias solo partijas Brahmso, Skriabino ar Piotro Čaikovs kio simfoniniuose opusuose.

Atsisveikinome su Skaidriu perversdami jo gyvenimo puslapius. Nuotraukos su mama, su Svajūnu, daug metų drauge nugyvenusia smuikininke Nijole, krikšto dukra Ieva Prudnikovaite. Kadrai, užfik savę gastrolių įvairiose šalyse, žūklės tėviškės ežeruose momentus. Šiam pomėgiui skirdavo daug laiko.

Kai krokai pavasarį kels galveles, prie amžinos atminimo vietos ateis artimi žmonės, besistengiantys savo atmintyje prisišaukti Tavo atvaizdą ir savajame slaptame lobyne likusius prisiminimus. Ilsėkis ramybėje...

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Skaidris Kižys

MUZIKOS SVETAINĖS ŠVENTĖS IR

ŠIOKIADIENIAI

2022 metus galime pagrįstai vadinti sė kmingais ir kūrybingais. Po priverstinės ramy bės pandemijos mėnesiais, kai Muzikos sve tainėje vyko tik repeticijos ir įrašai, šiais metais po truputį įsibėgėjo ir įvairūs renginiai. Didžiausias šiais metais Muzikos sve tainėje vykęs renginys – Lietuvos muzikų sąjungos ataskaitinė rinkimų konferenci ja. Konferencijoje apsilankė ir susirinku siuosius pasveikino garbingi sve čiai: LMS garbės narys Davidas Geringas, Ministrės Pirmininkės patarėja kultūros klausimais Gabrielė Žaidytė ir Lietuvos meno kūrė jų asociacijos prezidentas Jonas Staselis. Išrinkta naujos kadencijos t aryba – doc. Šviesė Čepliauskaitė, doc. dr. Vaiva Juce vičiūtė Bartkevičienė, prof. Petras Kunca, doc. Inga Maknavičienė, prof. habil. dr. Le onidas Melnikas, prof. Dainius Puišys, doc. Rimvydas Savickas, prof. Aldona Vilkelienė ir prof. Juozas Domarkas; revizijos komisija – prof. Ričardas Sviackevičius, prof. Ramu nė Kryžauskien ė ir Gabrielė Dambauskai tė. LMS prezidente išrinkta prof. Audronė Žigaitytė Nekrošienė. Jauki svetainės aplinka labai tinkama

meistriškumo pamokoms. Vasarį čia daina vimo pamokas surengė Edmundas Seilius. Šių metų Birštono vasaros menų akade mijos renginiai vyko ne tik Birštone, bet ir Vilniuje. Liepą ir lapkritį Muzikos svetainėje operos olimpo link vokalistus vedė Elena Kerl ir Torstenas Kerlas, o rugpjūtį fortepi jono meno paslap čių Birštone mokė Ale xanderis Paley´us ir Šviesė Čepliauskaitė , su jaunaisiais dainininkais muzikavo Rima Daugėlienė ir Roberta Daugėlaitė.

SRTRF remia: projektą

„Lokaliai ir globaliai –disputai apie muziką ir kultūros politiką, medijų menai ir kritikos tribūna“ –9 000 Eurų

„Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ –19 000 Eurų

Vasarą Muzikos svetainėje viešėjo pia nistai Alexanderis Paley´us ir Evgeny Kis sinas, Lietuvos meno kūrėjų asociacija su rengė susitikimą su Latvijos menininkais, vyko operos „Neringa“ spaudos konfe rencija ir pristatymo vakarai. Tarptautinės d žiazo muzikos dienos proga įspūdingą improvizacijų vakarą surengė pianistas Egi dijus Buožis, koncertas maratonas „Im presijų naktis“ praturtino „Kultūros nakties“ programą, koncertavo styginių kvartetas „317“ (Ieva Paukštytė, Ramunė Grakauskai tė, Monika Mikalajūnaitė ir Domas Jakštas), įvyko X tarptautinio M. K. Čiurlionio festi valio jaunųjų dalyvių koncertas „Festivalio preliudas“, o rudens mėnesiais koncertavo dainuojantis altininkas Povilas Syrrist G el gota, dainininkė Charlotte Kilsch ir Milda Orvydaitė (gitara), aktorė Nomeda Bėčiūtė ir kanklininkė Regina Marozienė. Šiais metais Muzikos svetainėje vyko ir tradiciniai koncertai susitikimai su Lietu vos muzikos ir meno mokyklų mokslei viais ir pedagogais. Pas mus lankėsi Šiaulių Sauliaus Sondeckio m enų gimnazijos, Na cionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, Vilniaus Karoliniškių, Balio Dvariono dešim tmetės, „Lyros“, Alytaus, Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklų bei LMTA ir VDU MA moksleiviai, studentai ir jų pedagogai.

Aktyviai dalyvavome „Kultūros paso“ pro gramoje – įvyko apie 40 renginių 1– 12 kla sių moksleiviams.

Palaikydami karo Ukrainoje dienomis Vil niuje prieglobstį radusius playback teatro aktorius, Muzikos svetainėje surengėme 11 šio žanro spektaklių.

Ši emet daugiau kaip 50 kartų parody ta medijų opera „Traviata“ pelnė išskirtinę sėkmę: laimėjome Infrastruktūros plėtros

projektą – įsigysime scenos įrang ą Medijų operos teatrui. Taigi, apibendrindami šių metų rezultatus, galime drąsiai svajoti apie būsimų metų veiklos strategiją: konceptu alios teatralizuotos muzikinės programos – repertuariniai koncertai ir nauji Medijų operos spektakliai padės mums sukurti uni kalią, patrauklią susitikimams ir jaukiems renginiams Muzikos svetainę.

Sveikina LMS garbės narys Davidas Geringas

Lietuvos muzikų sąjungos ataskaitinė rinkimų konferencija

Latvijos ir Lietuvos meno kūrėjų susitikimas

Ukrainiečių Playback teatras rado prieglobstį Muzikos svetainėje

Kazys Daugėla ir Jonas Staselis

Povilas Syrrist-Gelgota

Operos „Neringa“ pristatymo vakarai

Pianistė Olga Eleonora Taškinaitė, Elena ir Torstenas Kerlai

Koncerto-susitikimo su Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos moksleiviais ir pedagogais dalyviai ir svečiai Raimondas Butvila ir Saulius Sondeckis

Styginių kvarteto „317“ koncertas

Susitikimas su Alexanderiu Paley´umi (vedė Leonidas Melnikas)

Muzikos svetainėje lankėsi žymusis Evgeny Kissinas

Regina Marozienė (kanklės) ir aktorė Nomeda Bėčiūtė

Kaja ir Klėja Kašubaitės

Tarptautinė džiazo diena su Egidijumi Buožiu

Dainuoja Adomas Dimša

Elenos Kerl meistriškumo pamokos

Elenos Kerl meistriškumo pamokos

www.muzikusajunga.lt

info@muzikusajunga.lt Visi leidiniai: www.muzikusajunga.lt/leidiniai

Bet kurį leidinio numerį galite užsakyti el. p.:

Prenumeruoti galima:Prenumerata.lt AB Lietuvos paštasinfo@muzikusajunga.lt Prenumeratos kaina metams –30 Eur