Stilius

2022 m. vasario 1–7 d.

Nr.5

vIenuolė vIKtorIJA voIdogAItė: „Moteris jaučiasi graži, kai yra suprasta ir mylima“

pAryžIAus podIuMu žengė ir monarchai

IngA ngA norKutė:

„neapkraunu eapkraunu savęs šiukšlėmis, visada jaučiuosi karalienė“

Kaina TIK

1,50 eur

A t­v i­ r ai

Ak­to­rės gink­las –

šyp­se­na

Ak­to­rė In­ga Nor­ku­tė (49 m.) kas­dien at­si­ ver­čia die­no­raš­tį. Kas­dien ji sau at­sa­ko į klau­si­mus, kaip jau­čia­si, ko­kia no­rė­tų bū­ti, už ką yra dė­kin­ga ar kie­no no­rė­tų at­sip­ra­šy­ti šian­dien. „Man ne­sun­ku at­ sip­ra­šy­ti, jei pa­jun­tu, kad no­riu. Bet sten­giuo­si nes­kau­din­ti, gy­ven­ti taip, kad at­ sip­ra­ši­nė­ti ne­rei­kė­tų. Jau esu di­de­lė mer­ gai­tė ir ži­nau, kad ne vi­siems rei­kia sa­ky­ti vis­ką, ką gal­vo­ji“, – at­vi­ra­vo ak­to­rė.

Nuotraukos ir stilius: Reda Mickevičiūtė Grimas ir plaukai: Marija Stanislauskaitė Švarkas iš „Max Mara“, suknelė ir batai iš „Išparduotuvės A“.

8

Š

Lau­ra Bul­vy­dė

a­lia In­gos lo­vos, kad ir kur ji bū­ tų – na­muo­se Šiau­liuo­se ar nuo­ mo­ja­ma­me kam­ba­r y­je Vil­niu­je – gu­li ne­di­de­lė kny­ge­lė „Dė­kin­ gu­mo die­no­raš­tis“. Mo­te­ris ją at­si­ver­čia kas­dien. Ir ra­šo. „Kas­dien tu­riu at­sa­ky­ti ir į klau­si­mą, ko­kia no­rė­čiau bū­ti? At­sa­kau: po­zi­ty­vi, lau­kian­ti, ti­kin­ti, rū­pes­tin­ga. Lai­min­ga, gra­ži, my­li­ma. Svei­ka, pro­tin­ga. Dar­bin­ ga, ge­ros nuo­lai­kos, ne­pai­sant klai­dų. Iš­ kal­bin­ga. Ir taip – kiek­vie­ną die­ną.

Ti­kiu, kad jei pa­lei­siu min­tį į vi­sa­tą, ji ir ateis. Džiau­giuo­si, kad ga­vau do­va­nų šią kny­gą. Ji pri­ver­čia ne tik stab­te­lė­ti, bet ir su­si­mąs­ty­ti, kuo gy­ve­nu, kaip jau­čiuo­si, kas svar­biau­sia“, – pa­sa­ko­jo I.Nor­ku­tė.

Kas In­gai šian­dien svar­biau­sia? Mal­da, kad va­ka­re ne­pa­mirš­tų. Juk per dar­bus, bū­ na, ne­su­si­ran­kio­ja – nuo­lat bėg­da­ma už­ mirš­ta ir sa­ve, ir ki­tus. O vis­ką su­si­ra­šius su­si­dė­lio­ja ir min­tys. Čia pat In­ga ra­šo ir var­dus žmo­nių, ku­rių no­rė­tų at­sip­ra­šy­ti. „La­bai lai­ku šis ge­ras daik­tas pa­te­ko į ma­no ran­kas“, – džiau­gė­si ji. Šiuo me­tu In­ga tu­ri kiek dau­giau lai­ ko sau, mat se­ria­lo „Mo­te­rys me­luo­ja ge­ riau“, ku­ria­me ji įk­ūni­ja Me­dą, fil­ma­vi­mai kol kas bai­gė­si. Ta­čiau lau­kia spek­tak­liai Šiau­lių dra­mos teat­re, ji su­ti­ko da­ly­vau­ ti ir te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „Mu­zi­ki­nė kau­ kė“. Be to, at­sar­giai už­si­me­na apie se­ria­ lą, ku­rį pa­ti re­ži­suo­ja.

Ga­vu­si kvie­ti­mą pa­si­ro­dy­ti „Mu­zi­ki­nė­ je kau­kė­je“ ak­to­rė kiek sut­ri­ko – pir­mas jos at­sa­ky­mas bu­vo nei­gia­mas. Ta­čiau pa­si­kal­bė­ju­si su drau­gais ir ko­le­go­mis, sa­vo ne­ri­mą atsk­lei­du­si pro­jek­to ren­gė­ jams ga­liau­siai ji ap­sisp­ren­dė – čiups šią ga­li­my­bę už ra­gų. „Man pa­ti­ko bū­ti Bau­bu­ke „Kau­kė­se“ – pui­kus žai­di­mas, sma­gi pa­tir­tis, nuo­ ty­kis. Juk net ko­mi­si­jos na­rė dai­ni­nin­kė Mo­ni­ka Liu, ku­ri ma­nė, kad aš – vai­ki­nas, pap­ra­šė nuo ma­nęs vai­kų! „Mu­zi­ki­nė kau­kė“ – jau ki­taip, čia jau ne­be­pa­sis­lėp­siu po kau­ke. Ne­ra­mu, kad ne­pers­paus­čiau, kad ne­bū­tų pa­ro­di­ja.

Bus – kaip bus, ti­kiuo­si, kad bus dar vie­ nas sma­gus nuo­ty­kis.

Esu per­fek­cio­nis­tė, mėgs­tu lai­mė­ti, pa­ si­ro­dy­ti ge­rai. Jau­di­nuo­si, iš­gy­ve­nu, bet ne­riu!“ – tei­gė ak­to­rė. Šiau­lių dra­mos teat­re ir te­le­vi­zi­jos se­ 2022 02 01

ria­luo­se vai­di­nan­ti ak­to­rė tvir­ta: spe­ci­ fi­ka čia tik­rai skir­tin­ga, bet abi veik­los mie­los šir­džiai. Mąs­ty­ti, ati­duo­ti vi­sas jė­gas, su­si­gy­ven­ti su per­so­na­žu rei­kia ir ten, ir ten. „Vaid­muo, ku­rį tu­ri at­lik­ti, – to­kia ma­ no spe­cia­ly­bės for­ma. Ir nes­var­bu, kur jis at­lie­ka­mas. Ži­no­ma, te­le­vi­zi­jo­je di­des­ni pi­ni­gai. Juk par­duo­di sa­vo vei­dą. Ant ek­ ra­no ak­to­rių daž­niau­siai bur­no­ja tie, ku­ rių te­le­vi­zi­ja nei­ma ar­ba pak­vie­čia tik epi­ zo­di­niams vaid­me­nims.

Vis­ko yra ir teat­re, ir te­le­vi­zi­jo­je. Ir teat­ re bū­na, kad atė­ję jau­ni re­ži­sie­riai pa­tys ne­sup­ran­ta, ko no­ri. Re­ži­suo­ti spek­tak­lių at­vyks­ta ir už­sie­nie­čiai, jie ne­pa­žįs­ta, ne­ jau­čia ak­to­rių, nė­ra net ma­tę mū­sų spek­ tak­liuo­se. Per­for­man­sų ly­gio spek­tak­liai tik­rai var­gi­na, jau net er­zi­na“, – kal­bė­jo gar­si ak­to­rė.

„Sapnuoju tokius sapnus, kad jei būčiau dailininkė, įkvėpimo turėčiau ilgam.

Juos pati sau išaiškinu, galiu juos pati perskaityti, sapnininkų nevartau.“ Inga Norkutė

27 me­tai teat­re, dau­gy­bė vaid­me­nų – toks In­gos ba­ga­žas. O kai re­ži­sie­rius pa­ si­ūlo ak­to­rei men­ka­ver­tį epi­zo­di­nį vaid­ me­nį, ji jau lei­džia sau at­si­sa­ky­ti.

Ji pui­kiai pri­si­me­na lai­kus, kai re­ži­sie­ riai į Šiau­lių dra­mos teat­rą at­va­žiuo­da­vo spe­cia­liai dėl čia vai­di­nan­čių ak­to­rių. Jie iš anks­to ma­tė, ku­ris ko­kiam vaid­me­niui tin­ka, jau­tė ko­lek­ty­vą. Ir, pa­sak In­gos, bū­ tent to­kie spek­tak­liai bū­da­vo itin mėgs­ta­ mi pub­li­kos ir „šau­da­vo“ vi­su pa­jė­gu­mu. „Dau­ge­lis ži­no ma­ne kaip se­ria­lo „Mo­ te­rys me­luo­ja ge­riau“ Me­dą, bet tie, ku­rie ma­tė ma­ne teat­re, su ja ma­no vai­dy­bos ne­sie­ja. Teat­re bū­ta ir dra­ma­tiš­kų, ir gi­lių, ab­sur­diš­kų ar net žais­min­gų vaid­me­nų.

Me­da man ar­ti­ma, sma­gi, šis vaid­muo sėk­min­gas jau 14 se­zo­nų. Gir­dė­jau, kad bus ir 15-as. Tie­siog „San­ta Bar­ba­ra“, – šyp­so­jo­si In­ga.

Da­bar ypač iš­po­pu­lia­rė­ję nuo­mo­nės for­muo­to­jai, sa­vo gy­ve­ni­mą de­monst­ ruo­jan­tys so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Ta­čiau nei jų veik­la, nei taip už­dir­ba­mi pi­ni­gai In­gos, nors ir ge­rai ži­no­mos mū­sų ša­ly­

je, ne­vi­lio­ja. Sa­vo san­ty­kį su so­cia­li­niais tink­lais ak­to­rė va­di­na „jo­kiu“.

Ne­se­niai vie­na ko­le­gė pa­gy­rė I.Nor­ku­ tės nuot­rau­ką ins­tag­ra­me. Ak­to­rė suk­lu­ so – bet šia­me so­cia­li­nia­me tink­le ji net ne­tu­ri pas­ky­ros! „16 tūks­tan­čių se­kė­jų! Oho! Pa­si­ta­rė­ me, ką da­ry­ti, jei rei­kės, kreip­siuo­si į ati­ tin­ka­mas ins­tan­ci­jas, tik­rai ne­pa­lik­siu šio rei­ka­lo. Pa­ro­dė man nuot­rau­kas, jau il­gus me­tus su žmo­nė­mis kaž­kas bend­ rau­ja už ma­ne...

Nuot­rau­kos ten to­kios, ko­kių ir pa­ti ne­tu­riu, – su tė­čiu so­dy­bo­je, su šu­ni­mi...

La­bai keis­tas jaus­mas, kai kaž­kas ap­si­me­ ta ta­vi­mi. Juo­kiau­si, kai ak­to­rių at­ran­kai pap­ra­šė nuot­rau­kų. Pa­siim­ki­te iš ins­tag­ ra­mo! Pa­ti tiek ne­tu­riu, kiek ten yra“, – ste­bė­jo­si In­ga.

Lais­ves­niu nuo dar­bų me­tu In­gą džiu­ gi­na net tai, kad ga­li iš­si­mie­go­ti, – ne­be­ rei­kia kel­tis 6 val. ry­to ir sku­bė­ti į gri­muo­ to­jos kė­dę, iš ku­rios – tie­siai į fil­ma­vi­mo aikš­te­lę. „Kai kas­dien vyk­da­vo se­ria­lo fil­ma­vi­ mai, tik­rai gy­ve­nau chao­se. Ap­link ne­ tvar­ka, o grį­žu­si vė­lai va­ka­re no­rė­da­vau tik pa­lįs­ti po du­šu, po pa­gal­ve pa­si­dė­da­ vau teks­tą, ku­rį tu­riu iš­mok­ti ryt­die­nai.

Toks jaus­mas, kad nak­tis ding­da­vo, – tik už­si­mer­kei ir vėl rei­kia at­si­merk­ ti. Da­bar sau mie­gu, da­rau­si gro­žio pro­ ce­dū­ras, vei­das be gri­mo il­si­si...“ – pa­sa­ ko­jo mo­te­ris.

Š

ian­dien In­ga gy­ve­na atei­ties pla­ nais – vis­kas, kas bu­vo, juo­kė­si ji, jau nu­leis­ta į klo­ze­tą, o da­bar svar­ bu, kas bus to­liau. „Tik pir­myn, svar­bu, kad svei­ka­tos bū­ tų“, – šyp­so­jo­si ji.

Ko­kia bū­tų to­bu­la I.Nor­ku­tės die­na?

Mo­te­ris il­gai ne­mąs­to: jų, to­bu­lų, ga­li bū­ti įvai­rių. To­bu­la die­na bū­na ta­da, kai sklan­ džiai praei­na va­kar sup­la­nuo­ti dar­bai. Kai pla­nai ne­sug­ri­ūva. Ji to­bu­la, kai at­si­tin­ ka tai, ko net nep­la­na­vo, – pui­kus oras, kas nors pa­si­ūlo lėk­ti į gam­tą. To­bu­la, kai nu­vargs­ta juo­dai, ap­gal­vo­ja, ką pa­da­rė, ir pa­jun­ta, kad vis­kas eina­si har­mo­nin­gai. „Nuo­tai­ka ge­ra, jau­čiuo­si pui­kiai, esu gra­ži – to­bu­la. Pa­si­tei­si­no nuo­jau­ta – to­ bu­la. To­bu­lu­mui man tik­rai ne­rei­kia jo­ kių ma­te­ria­lių da­ly­kų. Esu toks paukš­tis, ku­ris ga­li jaus­tis to­bu­lai bet kur, – pri­si­ tai­kau.

9

P a­ ž in­ t i s

„Tikrai nesu ta susivėlusi ir išprotėjusi mama beždžionė iš vaikiško filmuko, kuri nuolat bėgioja tarp vaikų beždžioniukų ir darbų“, – šypsojosi sesuo Viktorija.

14

2022 02 01

Pa­šė­lu­si rau­don­ba­tė vie­nuo­lė

į kiek­vie­ną žvel­gia su vil­ti­mi Ji daug lai­ko ski­ria sa­vo įkur­tam vai­kų dar­že­liui, vyks­ ta pas pa­bė­gė­lių vai­kus į Ruk­lą, mo­ko­si edu­ko­lo­gi­ jos dok­to­ran­tū­ro­je, dės­to stu­den­tams ir yra įsi­ti­ki­nu­si, kad jos mi­si­ja – su vil­ti­mi ži­ūrė­ti į kiek­vie­ną. „Mo­ti­nys­ tės ke­lias la­bai gra­žus, bet ne­ži­nau, kas dau­giau at­si­sa­ ko – ma­mos ar aš. Kiek­vie­nas pa­šau­ki­mas ir gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mas, jei jis pri­siim­tas rim­tai ir su at­sa­ko­my­be, rei­ka­lau­ja ati­duo­ti“, – sa­kė Nuk­ry­žiuo­to­jo Kris­taus se­se­ rų bend­ruo­me­nės vie­nuo­lė Vik­to­ri­ja Voi­do­gai­tė (37 m.).

P

LAU­RA BUL­VY­DĖ

a­bu­du­si Vik­to­ri­ja skai­to kny­gą.

6.55 val. eina į Mi­šias, 8.20 val.

– pus­ry­čiai. 8.30 val. ji sė­da prie dar­že­lio laiš­kų. 9.30 val. jau lau­ kia su­si­ti­ki­mas su dar­že­lio bend­ruo­me­ ne. Vė­liau – su­si­ti­ki­mai su mo­ky­to­jo­mis, gra­fi­kų de­ri­ni­mas, pie­tūs. Po jų – stab­te­ lė­ji­mas su mal­da, šiek tiek poil­sio ir dar­ bas su stu­den­tų bai­gia­mai­siais dar­bais. „Ra­šau jiems įver­ti­ni­mus, pas­ta­bas ir, ži­no­ma, pa­lai­kan­čius laiš­kus. Bū­ti­nai pri­ me­nu, kad ne­bi­jo­tų“, – šyp­so­jo­si ko­le­gi­ jos ir uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja dir­ban­ti se­ suo Vik­to­ri­ja.

Tą­dien, kai kal­bė­jo­mės, ji ren­gė­si ir sun­kiam pa­ly­dė­ji­mo po­kal­biui su ser­ gan­čiuo­ju on­ko­lo­gi­ne li­ga, po ku­rio lau­ kė va­ka­rie­nė su se­se­ri­mis.

Pas­ku­ti­nei, il­ges­nei, die­nos mal­dai se­ suo su­si­kau­pia 19.30 val. Po va­lan­dos, ti­ ki­si, ga­lės pas­kam­bin­ti ir ma­mai, o prieš mie­gą lai­ką vėl skirs skai­ty­mui – gal gro­ ži­nės li­te­ra­tū­ros, gal moks­li­nės.

Vik­to­ri­jos lai­kas sup­la­nuo­tas ko­ne mi­ nu­čių tiks­lu­mu. Pen­kios mi­nu­tės, juo­kė­si 2022 02 01

ji, kar­tais itin rei­ka­lin­gos tam, kad die­na bū­tų kiek ra­mes­nė, bū­tent to­dėl se­se­ rys šven­čia Mi­šias ne 7, o 6.55 val. – kad po jų tu­rė­tų ke­lias mi­nu­tes dau­giau per­ bėg­ti kie­me­lį – į ka­ta­li­kiš­ką vai­kų dar­že­ lį „Ma­žu­tė­liams“, ku­ria­me dau­ge­lis jų ir dar­buo­ja­si.

– Vik­to­ri­ja, jū­sų vi­sas lai­kas kruopš­ čiai sup­la­nuo­tas: baž­ny­čia, dar­že­lis, moks­lai, pa­gal­ba ki­tiems. Ar įma­no­ ma išs­kir­ti, ku­ri veik­la jums ar­ti­miau­ sia, ar­čiau­siai šir­dies?

– Pak­lau­siu jū­sų: ar pa­sa­ky­tu­mė­te, kad šei­ma yra jū­sų veik­la? Ma­tyt, ne. Taip pat ir man dėl vie­nuo­lės gy­ve­ni­mo.

Mes neišs­ki­ria­me ir ne­pa­si­ren­ka­me vie­ ną die­ną ką nors da­ry­ti, o ki­tą ne – nei jūs šei­mos, nei aš – vie­nuo­lės kas­die­ny­bės. Tai ir yra gy­ve­ni­mas. Ži­no­ma, man svar­biau­sias – vie­nuo­liš­ kas, bend­ruo­me­ni­nis gy­ve­ni­mas, ku­ria­ me yra ir lai­kas mal­dai. Šei­mos pag­rin­di­ nė po­ra – tė­tis ir ma­ma – tu­ri pa­si­kal­bė­ti tar­pu­sa­vy­je, taip aš tu­riu pa­si­mels­ti, skir­ti ko­ky­biš­ko lai­ko bu­vi­mui su Die­vu.

Vi­si ki­ti san­ty­kiai su­ka­si apie tą san­

ty­kį. Ir to san­ty­kio nei jūs šei­mo­je, nei aš ne­va­di­na­me dar­bu. Pa­tys tai pa­si­rin­ ko­me ir bū­na­me ta­me kas­dien.

Man pa­čiai la­bai pa­tin­ka dar­bas su stu­ den­tais, jau­nais mo­ky­to­jais. Ir ne­bū­ti­nai Vil­niaus ko­le­gi­jo­je, kal­bu ir apie tuos pe­ da­go­gus, ku­rie atei­na dirb­ti į mū­sų dar­ že­lį ir mo­ko­si dar­že­lio pe­da­go­gų mo­kyk­ lo­je. Man tai – la­bai pras­min­gas dar­bas, nes tie žmo­nės pas­kui dir­ba su vai­kais.

Ki­tas svar­bus mo­men­tas – pa­lai­ky­ti ry­šį su dar­že­lio vai­kų tė­vais. Kai ku­rie jų sa­vo vai­kų ne­ma­to ir po 10 va­lan­dų per pa­rą, nes dir­ba. No­riu sug­rą­žin­ti jiems tuos da­ly­kus, ku­riuos jie pra­ran­da, no­ riu telk­ti bend­ruo­me­nę. Tam tu­riu pa­ži­ no­ti kiek­vie­ną vai­ką.

To­dėl kas­ryt pa­ti ap­lan­kau vi­sus vai­ kus, ži­nau, kam pra­si­dė­jo akių už­de­gi­ mas, kam no­ri­si mie­gu­čio, o kas ry­te ne­ pa­si­da­li­jo žais­lo su se­se.

Ma­no stu­di­jos svar­bios ne ma­žiau.

Mo­kau­si ant­ra­me dok­to­ran­tū­ros kur­se, tad pir­mas dar­bas ry­te, dar prieš einant mels­tis, – skai­ty­ti moks­li­nę li­te­ra­tū­rą, sa­vait­ga­liais ra­šy­ti straips­nius. Skai­tau ir va­žiuo­da­ma auto­bu­su. Ga­liau­siai tas skai­ty­mas vis tiek su­gu­la ir gai­vi­na šir­dį. Šeš­ta­die­nis vi­sa­da ati­duo­tas: su mo­ ky­to­jais sa­va­no­riais va­žiuo­ja­me į Ruk­lą ir bū­na­me su pa­bė­gė­lių vai­kais.

Vi­sos šios veik­los ra­miai pa­sis­kirs­to lai­ ke, vi­soms joms ati­duo­du šir­dį. Ne­da­rau vis­ko iš kar­to, tad ir neat­ro­do, kad to vei­ ki­mo la­bai daug. Tik­rai ne­su ta su­si­vė­lu­si ir išp­ro­tė­ju­si ma­ma bež­džio­nė iš vai­kiš­ ko fil­mu­ko, ku­ri nuo­lat bė­gio­ja tarp vai­ kų bež­džio­niu­kų ir dar­bų.

Ki­ta ver­tus, juk esa­me aš­tuo­nios se­se­ rys, pa­si­nė­ru­sios į šias veik­las. O vei­ki­ mas kar­tu su­tei­kia ra­my­bę ir sta­bi­lu­mą.

Bė­gio­ti mums ne­rei­kia – ra­miai vaikš­ to­me. Tik­rai ne­sa­me pa­čios svar­biau­sios ir rei­ka­lin­giau­sios pa­sau­lio gel­bė­to­jos.

– Sa­ko­te, kad jū­sų šeš­ta­die­nis – ati­duo­tas. Ma­no aki­mis, vi­sas vie­ nuo­lių gy­ve­ni­mas yra ati­duo­tas ki­ tiems žmo­nėms.

– Taip, bet apie tai ne­mąs­tau. O Ruk­la – ga­na nau­jas da­ly­kas. Są­mo­nin­gai pa­si­ rin­kau va­žiuo­ti. Ir va­žiuo­ju kas sa­vai­tę. Va­ žiuo­jant pir­myn pu­sant­ros va­lan­dos kal­ba­ mės su sa­va­no­riais, va­žiuo­jant at­gal – tiek pat lai­ko da­ro­me ref­lek­si­ją: sten­gia­mės pa­ žin­ti sa­ve, sa­vo jaus­mus, iš­gy­ve­ni­mus.

15

S v e i­ k a­ t a i r g r o­ž i s

Kai kū­nas

su­sarg­di­na sie­lą

Stre­sas – kenks­min­gas ir daž­nai tam­pa psic­ho­so­ma­ti­nių li­gų prie­žas­ti­mi. Bet bū­na ir ki­taip: daž­niau, nei ma­no­ma, in­fek­ci­jos su­ke­lia dep­re­si­ją, as­me­ny­bės sut­ri­ki­mus ir bai­mę.

S

e­niai ži­no­ma, kad dva­si­nė bū­se­ na da­ro po­vei­kį fi­zi­nei sa­vi­jau­tai ir prie­šin­gai. Per­ne­lyg il­gai ken­ čian­tiems stre­są, įtam­pą or­ga­niz­ mas daž­nai siun­čia sig­na­lus.

Ser­gan­čių­jų chro­niš­ka li­ga ty­ko pa­vo­ 24

jus, kad ne­ga­la­vi­mai at­si­lieps dva­si­nei bū­ se­nai, – dep­re­si­ja, bai­mė­mis, fi­zi­nio ak­ ty­vu­mo su­ma­žė­ji­mu.

Ty­rė­jai nus­ta­tė, kad net in­fek­ci­jos ar už­de­gi­mai ga­li su­kel­ti psic­hi­kos po­ky­ čius. Tai ty­ri­nė­ja psic­ho­neu­roi­mu­no­

lo­gi­ja ar­ba psic­hoi­mu­no­lo­gi­ja. Svar­bi, bet dar ga­na nau­ja sri­tis, nag­ri­nė­jan­ ti cent­ri­nės ner ­vų ir imu­ni­nės sis­te­ mų są­vei­ką.

JAV psic­ho­lo­gas Ro­ber­tas Ade­r is 1974-aisiais įro­dė gal­vos sme­ge­nų, el­ge­ 2022 02 01

chi­kos sut­ri­ki­mo ir ki­tus sun­kios dep­ re­si­jos gy­dy­mo bū­dus.

V

is­kas pa­dė­jo – jei apsk­ri­tai pa­ dė­jo – trum­pą lai­ką, li­ga vis at­s i­n au­j in­d a­v o. At­s i­r a­d o klie­de­siai, lai­kui bė­gant, pa­cien­to būk­lė blo­gė­jo.

Il­gą lai­ką šio vy­riš­kio at­ve­jis bu­ vo vie­nas su­dė­tin­giau­sių pro­fe­so­riaus T.Bscho­ro prak­ti­ko­je.

Kai vy­riš­kį iš­bė­rė, vie­nas gy­dy­to­jas sky­rė jam an­ti­bio­ti­ką dok­si­cik­li­ną, ku­ris var­to­ja­mas bak­te­ri­jų ir tam tik­rų pa­ra­zi­ tų su­kel­toms in­fek­ci­joms gy­dy­ti. Po pen­ kių die­nų dep­re­si­jos po­žy­mių ne­be­li­ko.

Dar prieš ke­le­tą me­tų bu­vo neį­si­vaiz­duo­ja­ma, kad psic­hi­kos li­gas ga­li­ma sutramdyti an­ti­bio­ti­kais.

Pro­fe­so­rius ma­no, kad ne­ti­kė­tą po­ sū­kį lė­mė iki šiol daž­nai ne­nus­ta­to­ma sut­ri­ki­mo prie­žas­tis. T.Bscho­ro tei­gi­ mu, pa­cien­to imu­ni­nė sis­te­ma bu­vo ta­pu­si ne­kont­ro­liuo­ja­ma.

Imu­ni­nė sis­te­ma – vie­nas su­dė­tin­ giau­sių žmo­gaus or­ga­niz­mo mec­ha­niz­ mų. Dva­si­nės kri­zės su­ke­lia psic­hi­kos sut­ri­ki­mus, o tai api­bū­di­na­ma psic­ho­ so­ma­ti­kos są­vo­ka.

Pa­vyz­džiui, nuo­la­ti­nis stre­sas silp­ni­ na imu­ni­nę sis­te­mą, da­ro ją neats­pa­rią li­goms. Bet ga­li nu­tik­ti ir prie­šin­gai – kū­ nas su­sarg­di­na ir sie­lą. Tai nė­ra re­tas fe­ no­me­nas, bet jis sis­te­min­gai ty­ri­nė­ja­mas tik 15 me­tų.

D sio ir imu­ni­nės sis­te­mos ry­šius. Ką tai reiš­kia, pa­ty­rė psic­hiat­ri­jos ir psic­ho­te­ ra­pi­jos spe­cia­lis­tas vo­kie­čių pro­fe­so­rius To­mas Bscho­ras.

2017-ųjų va­sa­rą į jį krei­pė­si pa­cien­ tas, ku­rio vi­si ne­ga­la­vi­mo po­žy­miai by­ lo­jo, kad jis ser­ga dep­re­si­ja.

Penk­tą de­šim­tį įpu­sė­ju­siam vy­riš­kiui gy­dy­to­jai sky­rė me­di­ka­men­tų nuo psi­ 2022 02 01

i­de­lį su­si­do­mė­ji­mą me­di­kų pa­ sau­ly­je su­kė­lė Ko­pen­ha­gos (Da­ ni­ja) uni­ver­si­te­to ty­rė­jų stu­di­ jos. Spe­cia­lis­tai ste­bė­jo vi­sų 1995–2012 m. ša­ly­je gi­mu­sių vai­kų būk­lę.

Sta­tis­ti­kos duo­me­nų įver­ti­ni­mas at­ sklei­dė aiš­kų in­fek­ci­nių li­gų ir vė­les­nių psic­hi­kos li­gų ry­šį. Vai­kai, ku­rie anks­ti dėl sun­kių in­fek­ci­jų bu­vo gy­do­mi li­go­ ni­nė­je, tu­rė­jo 84 proc. di­des­nę ri­zi­ką su­ sirg­ti psic­hi­kos li­go­mis.

Prie jų prik­lau­so as­me­ny­bės ir el­ge­sio sut­ri­ki­mai, autiz­mas, hi­pe­rak­ty­vu­mas ir neu­ro­zės. Dar prieš ke­le­tą me­tų bu­ vo neį­si­vaiz­duo­ja­ma, kad psic­hi­kos li­gas ga­li­ma su­val­dy­ti an­ti­bio­ti­kais.

Nuo­tai­ką le­mia ir ki­tos li­gos ◆ ◆ Ame­ri­kie­čių ak­to­rei Sel­ mai Blair (49 m.) gy­dy­to­jai 2018-aisiais nus­ta­tė iš­sė­ ti­nę skle­ro­zę. Tai – cent­ ri­nės ner­vų sis­te­mos, t.y. gal­vos ir nu­ga­ros sme­ge­ nų, lė­ti­nė li­ga. ◆ ◆ Vo­kie­čių ak­to­rius Eri­cas Steh­fes­tas (32 m.) dau­ge­lį me­tų sir­go ši­zof­ re­ni­ja. Tai – lė­ti­nė psic­hi­kos li­ga, ku­ri pa­žei­ džia jaus­mų, mąs­ty­mo, su­vo­ki­mo ir va­lios sfe­ras. Sa­vo pa­tir­tį ak­to­rius per­tei­kė trum­ pa­met­ra­žia­me fil­me„Ši­zof­re­ni­ja“. ◆ ◆„Os­ka­ro“, Auk­si­nio gaub­ lio lai­mė­to­ja, iš Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­kos (PAR) ki­lu­si ak­ to­rė Charlize The­ron (46 m.) pro­diu­sa­vo fil­mą apie mo­te­rį, ku­ri dėl in­fek­ci­jos ko­ne per nak­tį ta­po bep­ro­te. ◆ ◆ Ame­ri­kie­čių ak­ to­rė Em­ma Sto­ne (33 m.) vai­kys­tė­je pa­ty­rė pa­ni­ kos ata­kas ir bai­mę, jau­ tė­si tik­ra keis­tuo­lė. Ar tai anks­čiau bu­vu­sios in­fek­ ci­jos pa­sek­mė? Bet ko­kiu at­ve­ju jai pa­dė­jo gy­dy­mas. ◆◆ Ame­ri­kie­čių re­pe­ris, dai­nų auto­rius, ak­to­rius Aaro­nas Car­te­ris (33 m.) tu­ ri il­gą li­gų są­ra­šą.„Aš ken­čiu nuo dau­gy­bi­nio ti­ po as­me­ny­bės ir bi­po­li­nio sut­ri­ki­mų, ši­zof­re­ni­ jos, bai­mės“, – pri­si­pa­ži­no A.Car­te­ris. ◆ ◆Prieš ke­le­tą me­tų at­li­kė­jui Ka­nye Wes­tui (44 m.) bu­vo diag­no­zuo­tas bi­po­li­nis sut­ ri­ki­mas, ar­ba ki­taip – ma­ nia­ki­nė dep­re­si­ja. Da­bar, iš­ mo­kus gy­ven­ti su li­ga, vy­rui pa­vyks­ta kont­ro­liuo­ti ma­ni­ jos ir pa­ni­kos epi­zo­dus. Bi­po­li­ niu sut­ri­ki­mu ser­ga dau­gy­be gar­se­ny­ bių, tarp jų – ir Se­le­na Go­mez bei Ma­riah Ca­rey. ◆ ◆„Ti­ta­ni­ko“ žvaigž­dę Leo­nar­do Di­Cap­rio (47 m.) vai­kys­tė­je užk­lup­da­vo įvai­rūs el­ge­sio sut­ri­ki­mai: no­ras vis­ką kont­ro­liuo­ti, skalb­ti. Vė­ liau vi­sa tai Ho­li­vu­do žvaigž­dė su­ge­bė­jo įveik­ti. ◆ ◆Nors fil­muo­se Ji­mas Car­rey (59 m.) vi­ suo­met vai­din­da­vo šmaikš­čius ir pui­kiai nu­si­tei­ku­sius vy­rus, rea­lia­me gy­ve­ni­me ken­tė nuo dep­re­si­jos.

25

mada

„Chanel“ modeliai.

Prin­ce­sė ant žir­go

L

e­gen­di­nė ma­dos žur­na­lo „Har­ per’s Ba­zaar“ re­dak­to­rė Car­mel Snow (1887–1961) yra pa­sa­kiu­ si: „Ele­gan­ci­ja yra ge­ras sko­nis plius tru­pu­tis drą­sos.“ Ir iš tie­sų paž­vel­ gus į nau­jau­sias Pa­ry­žiaus aukš­to­sios ma­ dos ko­lek­ci­jas da­ro­si aki­vaiz­du, kad ra­fi­ nuo­tu­mas ir sek­sua­lu­mas šil­tuo­ju me­tų lai­ku žengs ko­ja ko­jon.

Kaip ži­no­ma, du kar­tus per me­tus Pa­ ry­žiu­je de­monst­ruo­ja­ma aukš­to­ji ma­da rei­ka­lau­ja išs­kir­ti­nio kruopš­tu­mo: vie­ ne­ti­niai ran­kų dar­bo dra­bu­žiai siu­va­ mi iš ko­ky­biš­kiau­sių me­džia­gų, ge­riau­si siu­vė­jai ir di­zai­ne­riai jų kū­ry­bos pro­ce­se pra­lei­džia va­lan­dų va­lan­das.

Vis dėl­to Pran­cū­zi­jos ma­dos na­mų „Dior“ kū­ry­bos di­rek­to­rė Ma­ria Gra­zia Chiu­ri (57 m.) aukš­tą­ją ma­dą nu­ta­rė pa­ ky­lė­ti į dar aukš­tes­nį ly­gį. Nau­jau­sio­ je 2022 m. pa­va­sa­riui ir va­sa­rai skir­to­je

30

pra­ban­gos pre­kės ženk­lo ko­lek­ci­jo­je ypa­ tin­gas dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas su­dė­tin­ goms rū­bų konst­ruk­ci­joms. De­ta­lės, to­ kios kaip siu­vi­niai, įp­ras­tai tik puo­šia dra­bu­žius, ta­čiau „Dior“ ko­lek­ci­jo­je jos ta­po ir jų for­ma­vi­mo prie­mo­ne.

Siu­vi­niai pa­puo­šė ir „Cha­nel“ kū­ri­nius. „Tai va­sa­ros ko­lek­ci­ja, tai­gi ji la­bai gai­ vi, su dau­gy­be siu­vi­nių“, – api­bū­di­no ją ma­dos na­mų kū­ry­bos di­rek­to­rė Vir­gi­nie Viard (60 m.). Įk­vė­pi­mo šil­ta­jam se­zo­nui skir­tiems aukš­to­sios ma­dos ap­da­rams di­zai­ne­rė sė­mė­si iš va­ka­rė­liais ir džia­zo mu­zi­ka pa­gar­sė­ju­sio praė­ju­sio am­žiaus tre­čio­jo de­šimt­me­čio, įvaiz­džiuo­se at­gi­ mu­sio plunks­no­mis ir ryš­kiu ma­kia­žu. Šou vi­zua­li­za­ci­ja pa­si­rū­pi­nęs gar­sus pran­cū­zų me­ni­nin­kas Xa­vier Veil­ha­nas (58 m.) neat­si­li­ko – mū­zų ieš­ko­jo prieš šim­tą me­tų vy­ku­sio­se pa­sau­li­nė­se pa­ro­ do­se. Di­džiau­sia ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mo 2022 02 01

„Valentino“ modeliai.

2022 02 01

agnė mačiulytė

staig­me­na ta­po ant pa­ky­los žir­gu at­jo­ju­ si žy­mio­sios Ho­li­vu­do ak­to­rės Gra­ce Kel­ ly (1929–1982) an­ūkė Mo­na­ko prin­ce­sė Char­lot­te Ca­si­rag­hi (35 m.). „Man pa­tin­ka kla­si­ki­nis „Cha­nel“. Taip pat man pa­tin­ka spor­tas. Sma­gu gal­vo­ ti, kad „Cha­nel“ dra­bu­žius ga­li­ma dė­vė­ti žai­džiant gol­fą ar jo­di­nė­jant žir­gu“, – sa­ kė X.Veil­ha­nas.

„Cha­nel“, Scanpix

„Alexandre Vauthier“ modeliai.

31