Stilius

2020 rugsėjo 29–spalio 5 d.

Nr.37

Gab­rie­la Sa­ba­ti­ni: bu­vu­siai te­ni­so žvaigž­dei li­ki­mas pa­gai­lė­jo šei­mos

Ro­lan­das Vil­kon­čius

Kam ne­ga­li at­sis­pir­ti TV ži­nių ve­dė­jas?

Niu­jor­ke ir Lon­do­ne ma­da per­si­kė­lė į... miš­ką

Dei­man­tų karalienė

Da­na Ri­bas:

„Lie­tu­va – ste­buk­lų kraš­tas“

Kaina TIK

1,30 Eur

A t­v i ­ra i

Už spin­din­čio gy­ve­ni­mo –

ašt­rios dei­man­tų briau­nos

Po dau­ge­lio me­tų iš Iz­rae­lio į Lie­tu­vą sug­rį­žu­si vers­li­nin­ kė, dei­man­tų eks­per­tė Da­na Ri­bas (52 m.) šian­dien gy­ve­ na taip, kaip vi­sa­da sva­jo­jo. Ji džiau­gia­si sėk­min­gu vers­lu, tačiau ne­pa­mirš­ta dar vai­kys­tė­je iš ma­mos gau­tų pamokų. „Ti­kėk ir kas­dien pa­da­ryk po ge­rą dar­bą“, – vis pa­kar­toja ma­mos žo­džius. Todėl taip tvir­tai ir žen­gia per gy­ve­ni­mą, ku­rio ke­lias ne­bu­vo grįs­tas vien spin­din­čiais dei­man­tais.

R

Ka­ri­na PU­KAI­TĖ

y­tą Da­na pra­de­da bė­gio­da­ma bun­dan­čia­me sos­ti­nės Se­na­mies­ ty­je, iš­ge­ria mėgs­ta­mų sul­čių, o kai jau­čia­si pa­si­ruo­šu­si, įžen­gia į pa­čios įkur­tus dei­man­tų na­mus „The Fac­ to­ry Dia­monds and Je­wel­le­ry by Ri­bas“ Stik­lių gat­vė­je. Čia skam­ba ra­mi mu­zi­ka, kve­pia ka­va, pa­sis­vei­kin­ti užei­na jau­nė­lis sū­nus Pat­ri­kas (25 m.), o iš po stik­li­nių vit­ ri­nų akį trau­kia įvai­riab­riau­niai dei­man­tai.

D.Ri­bas gy­ve­na lais­vai, bet už šį jaus­ mą rei­kė­jo pa­ko­vo­ti. „Aš anks­čiau ne­gy­ve­ nau, ma­no gy­ve­ni­mas pra­bė­go lyg žvilg­ te­lė­jus į pa­veiks­lą. At­ro­do, štai, čia ma­no gy­ve­ni­mas, bet... aš ne­su ja­me. Vi­są lai­ ką lė­kiau ir lė­kiau, kai ki­ti pui­kiai lei­do lai­ką, bet... vis­kas į ge­ra“, – šyp­te­li mo­ te­ris, ku­riai ru­ti­na iš­ties ne­bū­din­ga. Juk daug įdo­miau gy­ve­ni­mas „su kal­niu­kais“.

– Ne­ga­liu ne­pak­laus­ti apie mū­sų vi­sų gy­ve­ni­mo rit­mą pa­ko­re­ga­vu­sią ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ją. Vie­ni vers­ lai nut­rau­kė veik­lą, ki­ti ra­do bū­dų pri­si­tai­ky­ti prie neiš­ven­gia­mų po­ ky­čių. O jūs?

– Prieš pan­de­mi­ją skrai­dy­da­vau į Iz­ rae­lį kas dvi sa­vai­tes ar daž­niau, da­bar šis eta­pas sus­to­jęs. Ma­no na­mai nie­kur ne­din­go – jie ir čia, Lie­tu­vo­je, ir Iz­rae­ly­je.

16

– 1992-aisiais iš­te­kė­jo­te už Lie­tu­ vos žy­do, per­si­kė­lė­te į Iz­rae­lį, įgi­jo­te šios ša­lies pi­lie­ty­bę. Tuo­met sug­rį­ žo­te į gim­ti­nę, bet po se­sers mir­ties nusp­ren­dė­te gy­ve­ni­mą ir vėl kur­ti Iz­rae­ly­je. Ko­kią Lie­tu­vą pa­li­ko­te, kai li­ki­mas pa­ver­tė jus emig­ran­te?

– Lie­tu­va man at­ro­dė kaip ša­lis, ku­ri ne­si­rū­pi­na sa­vo pi­lie­čiais, nes ji dar tik pa­ti kū­rė­si. Da­bar, kai sug­rį­žau, kai dėl pan­de­mi­jos ne­tu­rė­jau ga­li­my­bės išsk­ris­ ti, iš nau­jo pa­mi­lau sa­vo ša­lį!

Sup­ra­tau, ko­kia esu lai­min­ga, kad gi­ miau Lie­tu­vo­je, kad esu šios ša­lies da­lis.

Kaip Lie­tu­va su­ge­bė­jo su­sit­var­ky­ti, kaip žmo­nės su­si­vie­ni­jo, kaip vals­ty­bė rū­pi­no­ si žmo­nė­mis – čia kaip ro­jaus kam­pe­lis.

Gal lie­tu­viai to neį­ver­ti­no, bet gal­būt jie tie­siog ne­tu­ri su kuo pa­ly­gin­ti? Emig­ ra­vę tau­tie­čiai tu­rė­tų sug­rįž­ti ir bu­čiuo­ti šią že­mę. Čia tiek ga­li­my­bių, dar­bo – jei­gu tik ga­lė­čiau sa­ve pa­da­lin­ti į ke­lias da­lis...

– Čia, jū­sų sa­lo­ne, akį trau­kia ne vie­nas tvis­kan­tis dei­man­tas, bet kiek­vie­nas šis spin­din­tis ak­me­nu­ kas tu­ri ir ne vie­ną briau­ną. Jū­sų gy­ve­ni­mas – kaip šie jus su­pan­tys bran­gak­me­niai, su vi­so­mis ašt­rio­ mis briau­no­mis?

– Ma­no gy­ve­ni­mas tik­rai toks – su vi­ so­mis briau­no­mis. La­bai gai­la, kad emig­

„Sup­ra­tau, ko­kia esu lai­min­ga, kad gi­miau ir dabar gyvenu Lie­tu­vo­je.“ Da­na Ri­bas

ran­tai neg­rįž­ta į Lie­tu­vą, ša­liai tai bū­tų di­džiu­lis tur­tas. Kai Iz­rae­lis su­tei­kė ga­li­ my­bę sug­rą­žin­ti žy­dus iš So­vie­tų Są­jun­ gos ša­lių, eko­no­mi­ka šo­vė į vir­šų. Anks­ čiau to ne­sup­ra­tau – se­suo mi­rė, vis­kas, at­ro­dė, bu­vo juo­dos spal­vos.

Iz­rae­ly­je ma­no sū­nūs su ma­ni­mi kal­ bė­jo heb­ra­jiš­kai, jie gy­ve­ni­mą kū­rė ten, nors skris­da­mi į Lie­tu­vą jau lėk­tu­ve 2020 09 29

tomas vyšniauskas

„Vis­kas, apie ką pa­gal­vo­ju, iš­si­pil­do – svar­bu tik tą svajonę prisijaukinti“, – sa­ko Da­na Ri­bas.

17

Ta­da i r da­b ar

28

Žibėjo teniso kortuose, bet

li­ki­mas pa­gai­lė­jo

šei­mos ir vai­kų

„No­rė­čiau tu­rė­ti šei­mą, tris vai­kus ir pa­sau­li­nė­ je rin­ko­je tu­rė­ti 50 rū­šių sa­vo var­di­nių kve­pa­lų“, – taip prieš 19 me­tų duo­da­ma išs­kir­ti­nį in­ter­viu „Sti­liui“ sva­jo­jo bu­vu­si gar­si te­ni­si­nin­kė Gab­rie­la Sa­ba­ti­ni (50 m.). Ta­čiau šios sva­jo­nės li­ko neį­gy­ ven­din­tos. Gab­rie­la ne­su­kū­rė šei­mos, ne­su­si­lau­ kė vai­kų ir nep­ris­ta­tė pus­šim­čio rū­šių kve­pa­lų.

29

Ž v a i gž­d ė s

36

Ma­dos iko­na

die­vi­na fut­bo­lą ir... alų Net ne­ky­la abe­jo­nių, kad Clau­dia Schif­fer – vie­na žy­ miau­sių pa­sau­ly­je Vo­kie­ti­jos ats­to­vių. Ir netgi jeigu po sa­vo įs­pū­din­gos su­per­mo­de­lio kar­je­ros ir ves­tu­vių 2002-aisiais su bri­tų ki­no pro­diu­se­riu, re­ži­sie­riu­mi ir sce­na­ris­tu Matt­hew Vaugh­nu (49 m.) mė­gau­ja­si pri­va­ tu­mu Sa­fol­ke, gra­fys­tė­je Ry­tų Ang­li­jo­je, į le­gen­di­nę gra­ žuo­lę iki šiol kryps­ta vi­so pa­sau­lio ma­dos ger­bė­jų akys.

T

ri­jų vai­kų – sū­naus Cas­pa­ro (17 m.), duk­te­rų Cle­men­ti­ne (15 m.) ir Co­si­mos (10 m.) – mo­ti­na neseniai atš­ven­tė 50-ąjį gim­ta­die­nį. Ta pro­ga as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą jau dau­ge­lį me­tų aky­lai sau­gan­tis su­per­ mo­de­lis Vokietijos žiniasklaidai prask­lei­ dė šir­mą, gau­bian­čią jos pri­va­tų pa­sau­lį.

– Jeigu jū­sų gy­ve­ni­mą ats­pin­dė­tų dai­na, ko­kia ji bū­tų?

– Vo­kie­ti­jos elekt­ro­ni­nės pop­mu­zi­ kos gru­pės „Alp­ha­vil­le“ dai­na „Fo­re­ver Young“. Ji man pa­ti­ko paaug­lys­tė­je, o su­lau­kus 50-ies su­ke­lia ilgesį.

– Paž­vel­gus į praei­tį ko­kios la­ biau­siai jau­di­nan­čios bu­vo pas­ta­ rų­jų 50 me­tų aki­mir­kos?

– As­me­niš­kai – ves­tu­vės, mū­sų vai­kų gi­mi­mas ir kai ku­rios ypa­tin­gos mū­sų šei­ mos aki­mir­kos. O nuos­ta­biau­sios to­kios: esant gra­žiam orui plauk­ti su šei­ma val­ ti­mi, gurkš­no­ti šal­tą kaip le­das ro­ži­nį vy­ ną ir ste­bė­ti sau­lė­ly­dį.

Pro­fe­si­niu po­ži­ūriu są­ra­šas il­gas... „Guess“ fo­to­se­si­ja su El­len von Un­werth su­tei­kė neį­ti­kė­ti­nai daug ma­lo­nių aki­mir­ kų ir žy­mė­jo ma­no kar­je­ros pra­džią. Ma­no pir­ma­sis „Vo­gue“ vir­še­lis, ku­rį fo­tog­ra­fa­ vo Her­bas Ritt­sas, reiš­kė kar­je­ros gai­res.

Vir­še­lis su gru­pe su­per­mo­de­lių, skir­ tas JAV žur­na­lo „Vo­gue“ 100-me­čio ju­ bi­lie­jui, ku­rį su­kū­rė le­gen­di­nis fo­to­me­ ni­nin­kas Pat­ric­kas De­marc­he­lier, bu­vo ne­pa­kar­to­ja­mas ir ma­no kar­je­rą pa­ky­ lė­jo į nau­ją lyg­me­nį.

2020 09 29

Ir Kar­lo La­ger­fel­do „Cha­nel“ ko­lek­ci­ ja, Ric­har­do Aven­do­no fo­to­se­si­ja „Ver­sa­ ce“, Art­hu­ro El­gor­to – ma­dos na­mams „Va­len­ti­no“, ir dar daug ki­tų pro­fe­si­nių aki­mir­kų, ku­rios nie­ka­da neišb­lės iš ma­ no at­min­ties.

– K.La­ger­fel­das ne­ma­žai pri­si­dė­ jo prie jū­sų sėk­mės. Ar pa­si­gen­da­te jo as­me­niš­kai ir ar jo trūks­ta ma­ dos vers­lui?

– Kar­las bu­vo ma­no „ma­gic dust“, kaip sa­ko­ma Ang­li­jo­je, ma­no ste­buk­lin­ga pud­ ra. Ma­ne, dro­vią vo­kie­tę mer­gai­tę, jis pa­ ver­tė su­per­mo­de­liu.

Jis ma­ne vis­ko iš­mo­kė apie ma­dą, sti­ lių ir kaip iš­si­lai­ky­ti ma­dos pa­sau­ly­je. Ką An­dy War­ho­las reiš­kė me­nui, K.La­ger­fel­ das – ma­dai. Jis – vie­nin­te­lis žmo­gus, ku­ ris juo­da ga­lė­jo pa­vers­ti spal­va, ir už tai jam bū­siu am­ži­nai dė­kin­ga.

– Kai žvel­gia­te į da­bar­tį, ar dar ma­to­te ga­li­my­bę gau­siems ma­dos ren­gi­niams ir su­per­mo­de­liams, kaip jūs de­šim­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, ša­ lia Nao­mi Camp­bell, Chris­ty Tur­ ling­ton, Lin­dos Evan­ge­lis­tos ir Cin­ dy Craw­ford?

– Są­vo­ka „su­per­mo­de­lis“, ku­ri tai­ko­ ma mi­nė­tiems de­šim­to­jo de­šimt­me­čio mo­de­liams, man reiš­kia išs­kir­ti­nę ma­dos vers­lo erą. Rink­čiau­si ki­to­kį ter­mi­ną sėk­ mės ly­di­miems šių die­nų mo­de­liams, ku­ rie gy­ve­na ir kvė­puo­ja, vaiz­džiai sa­kant, so­cia­li­ne ži­niask­lai­da, nes vis­kas yra vi­ siš­kai ki­taip.

37

Ž v a i gž­d ė s

42

Tik­ra­sis Pa­ris Hil­ton vei­das Di­džiau­sio pa­sau­ly­je vieš­ bu­čių tink­lo „Hil­ton“ pa­vel­ dė­to­ja, skan­da­lin­go­ji Pa­ris Hil­ton (39 m.) ne­ti­kė­tai pa­ reiš­kė, jog ji nė­ra eks­cent­riš­ ka ir eg­zal­tuo­ta. Da­bar ji no­ri pa­ro­dy­ti sa­vo tik­rą­jį vei­dą.

ONA KA­CĖ­NAI­TĖ

Scanpix

D

au­giau nei du de­šimt­me­čius švie­siap­lau­kė gra­žuo­lė Pa­ris Hil­ton bu­vo va­di­na­ma aukš­ tuo­me­nės va­ka­rė­lių li­ūte. Ji jau pa­dir­bė­jo mo­de­liu, di­džė­ja­vo, su­kū­ rė sa­vo ma­dos ir kos­me­ti­kos li­ni­ją. Ir kas po­rą mė­ne­sių pris­ta­to vis nau­ją my­li­mą­jį. Ži­niask­lai­da Pa­ris va­di­na mar­gas­pal­ viu Hil­to­nų di­nas­ti­jos paukš­čiu. At­ro­do, kad pas­to­vūs iš­lie­ka tik jos san­ty­kiai su se­se­ri­mi Nic­ky (36 m.) ir mo­ti­na Kat­hy (61 m.). Neišb­lė­so P.Hil­ton mei­lė ir sa­ vo šu­ne­liams.

Da­bar vieš­bu­čių tink­lo „Hil­ton“ pa­vel­ dė­to­ja atsk­lei­džia, kas dau­ge­lį de­šimt­ me­čių slė­pė­si už jos spin­de­siu ap­gaub­ to gy­ve­ni­mo. „Kar­tais ir pa­ti ne­ži­nau, kas esu. Tie­ siog esu įp­ra­tu­si vai­din­ti šį vaid­me­nį“, – sa­ko P.Hil­ton. Šis aukš­tuo­me­nės va­ka­rė­lių li­ūtės pri­ si­pa­ži­ni­mas nė­ra at­si­tik­ti­nis. Apie tai by­lo­ja į „YouTu­be“ ka­na­lą įkel­tas do­ku­ men­ti­nis fil­mas „This is Pa­ris“. Jį su­kū­ rė re­ži­sie­rė, „Em­my“ pre­mi­jos lau­rea­tė Ale­xand­ra Dean.

Vieš­bu­čių tink­lo pa­vel­dė­to­ja do­ku­men­ ti­nė­je juos­to­je pir­mą kar­tą at­vi­rai pra­bi­ lo apie sa­vo, tuo me­tu 17-me­tės, gy­ve­ni­ mą Pro­vo Kan­jo­no mo­kyk­lo­je. El­ge­sio ir psic­hi­kos svei­ka­tos rai­dos mo­kyk­lo­je Pa­ ris pra­lei­do 11 mė­ne­sių, iki 18-ojo gim­ ta­die­nio.

Pa­sak jos, in­ter­na­te dė­me­sys bu­vo ski­ ria­mas ne pa­mo­koms. Dar­buo­to­jai ty­ čio­jo­si, nuo ry­to iki va­ka­ro šau­kė, rė­kė.

Paaug­lė Pa­ris pa­ty­rė pa­ni­kos prie­puo­lius ir kiek­vie­ną die­ną ver­kė.

Dar­buo­to­jai, kaip tei­gia ji pa­ti, prieš in­ter­na­to auk­lė­ti­nius smur­tau­da­vo fi­ziš­ 2020 09 29

Seserys Pa­ris (kairėje) ir Nicky Hil­ton.

kai, muš­da­vo ir net smaug­da­vo. Jų tiks­ las esą bu­vo įva­ry­ti bai­mės, kad mo­ki­niai bū­tų pak­lus­nūs.

Apie žiau­rų mo­kyk­los dar­buo­to­jų el­ ge­sį, koš­ma­riš­kus moks­lus P.Hil­ton ban­ dė ne kar­tą pa­pa­sa­ko­ti sa­vo tė­vams. Bet jos pas­tan­gos bu­vo tuš­čios.

Do­ku­men­ti­nia­me fil­me pra­by­la ir trys bu­vę P.Hil­ton bend­rak­la­siai. Apie Pro­vo Kan­jo­no mo­kyk­lą jie at­si­lie­pė pa­na­šiai. Į in­ter­na­tą Pa­ris ati­da­vė tė­vai Ric­ky ir Kat­hy Hil­to­nai, ku­riems at­si­bo­do ne­tin­ ka­mas vy­res­nės duk­ters el­ge­sys. Paaug­ lė maiš­ta­vo, slap­ta pras­muk­da­vo į klu­ bus ir va­ka­rė­lius.

Griež­ti tė­vai baus­da­vo duk­te­rį atim­da­ mi iš jos te­le­fo­ną, kre­di­ti­nę kor­te­lę, bet ji vis tiek išei­da­vo links­min­tis.

Ko­dėl apie tai P.Hil­ton pra­bi­lo tik po 20 me­tų? Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad at­vi­ru­mas pa­dės jai iš at­min­ties išt­rin­ti šiuos bai­ sius pri­si­mi­ni­mus.

43

M o­z a i­k a

Ba­va­rui šei­ma svar­bes­nė

už bet ko­kią tau­rę

Han­si Flic­ko (55 m.) tre­ni­ruo­ja­mas Miunc­he­no „Bayern“, nu­ga­lė­jęs Pa­ry­žiaus „Saint-Ger­main“, ta­po 2019–2020 m. se­zo­no Čem­pio­nų ly­gos nu­ga­lė­to­ju. Praėjusią savaitę klu­bo ran­ko­se at­si­dū­rė ir UEFA Su­per­tau­rės tro­fė­jus. Bet ži­nios apie į per­ga­les Miunc­he­no „Bayern“ nu­ve­du­sį stra­te­gą ir jo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą šykš­čios – jis re­tai da­li­ja in­ter­viu.

P

er Čem­pio­nų ly­gos fi­na­li­nes rung­ ty­nes ba­va­rų ko­man­dos tre­ne­ris ža­lio­jo­je ve­jo­je bu­vo vie­nin­te­lis žmo­gus, ku­rio vei­de ne­bu­vo ma­ ty­ti jo­kių emo­ci­jų. O juk tuo me­tu jo vai­ ki­nai, kaip H.Flic­kas va­di­na žai­dė­jus, ko­ vo­jo dėl trokš­ta­mos tau­rės.

Kai 59-ąją mi­nu­tę „Bayern“ fut­bo­li­ nin­kas Kings­ley Co­ma­nas (24 m.) įmu­ šė per­ga­lin­gą­jį įvar­tį į Pa­ry­žiaus „SaintGer­main“ var­tus, H.Flic­kas trum­pam į vir­šų iš­kė­lė ran­kas, šyp­so­jo­si. Dau­giau – jo­kių emo­ci­jų. „Tai bū­din­ga Han­si. Jis su vi­sais el­gia­ si vie­no­dai pa­gar­biai – žai­dė­jais, auto­bu­ so vai­ruo­to­ju, sek­re­to­re ar klu­bo val­dy­ ba. Jam svar­biau­sia pa­gar­ba, ge­bė­ji­mas 44

įsi­jaus­ti į ki­to pa­dė­tį, emo­ci­nę bū­se­ną ir bend­ra­vi­mas. Han­si – san­tū­rus žmo­gus, ne­sis­ten­gia bū­ti dė­me­sio cent­re. Pir­mą­ ją aki­mir­ką da­ro dro­vaus įs­pū­dį, bet ge­ ba pat­rauk­ti žmo­nes ir pa­si­ti­ki sa­vi­mi pro­fe­si­niu po­ži­ūriu. Jis be­veik nie­ka­da ne­pyks­ta ant ki­tų, net jei jo vi­du­je kun­ ku­liuo­ja, po Čem­pio­nų ly­gos fi­na­lo sa­kė vie­nas H.Flic­ko bend­ra­dar­bių. Šei­ma – žmo­na Sil­ke, duk­te­rys Kath­ rin ir Han­nah, žen­tai ir an­ūkai – ba­va­ rų stra­te­go cent­ras. H.Flic­kas ir jo žmo­ na Sil­ke – jau 37 me­tai stip­ri ko­man­da. „Han­si – vi­siš­kai šei­mos žmo­gus. Han­ si ir Sil­ke san­ty­kiai – dar­nūs, ar­ti­mi. Jei kas nors nu­tik­tų vie­nam iš jo ar­ti­mų­jų, jis tuoj pat at­si­sa­ky­tų dar­bo, kad bū­tų ša­

lia. Jis my­li fut­bo­lą, bet sa­vo šei­mą dar la­biau“, – sa­kė il­ga­me­tis H.Flic­ko bi­čiu­lis.

2019-aisiais H.Flic­kas sa­kė: „Man pa­ tin­ka šei­mi­nis gy­ve­ni­mas su žmo­na, ku­ ri vis­kuo rū­pi­na­si. Dau­giau nei 37 me­tai ga­liu su ja pa­si­keis­ti nuo­mo­nė­mis. Kar­ tais jos po­ži­ūris bū­na ki­toks. Ir tai man lei­džia paž­velg­ti ki­taip – ir tai yra ge­rai.“ Įgi­jęs pro­fe­si­nį iš­si­la­vi­ni­mą H.Flic­ kas mo­kė­si ban­ko tar­nau­to­jo spe­cia­ly­ bės. Šei­mos na­mas yra jo gim­to­jo­je Ba­ men­ta­lio sa­vi­val­dy­bė­je (2015-aisiais ta­po jau­niau­siu jos gar­bės pi­lie­čiu) prie Hei­del­ber­go.

Ten gy­ve­na ir H.Flic­ko duk­te­rys. Han­ nah Flick – fo­tog­ra­fė, dvie­jų vai­kų ma­ma, Kath­rin Flick dir­ba vie­nos sta­ty­bos bend­ ro­vės rin­ko­da­ros va­dy­bi­nin­ke.

Abi po ves­tu­vių pa­si­li­ko mer­gau­ti­nes pa­var­des – tai by­lo­ja ar­ti­mus jų san­ty­ kius su tė­vais.

K.Flick krikš­ta­tė­vis – bu­vu­si fut­bo­lo žvaigž­dė Lot­ha­ras Matt­hau­sas (59 m.).

Jis su sa­vo bi­čiu­liu H.Flic­ku de­vin­ta­ja­ me de­šimt­me­ty­je rung­ty­nia­vo Miun­che­ no „Bayern“.

2020 09 29

2020 09 29

ONA KA­CĖ­NAI­TĖ

Scanpix

M

iunc­he­ne su­tuok­ti­niai Flic­kai iš­si­nuo­mo­jo na­mą. Nors pa­se įra­šy­ta Han­sas Die­te­ris, jis no­ ri bū­ti va­di­na­mas Han­si – kaip jam su­ gal­vo­jo tė­vas.

Ba­va­rų stra­te­gas – di­de­lis šu­nų drau­ gas. Šei­mai prik­lau­so ir lab­ra­do­ras. H.Flic­ kas žai­džia gol­fą ir te­ni­są, va­ži­nė­ja dvi­ra­ čiu, o atos­to­gas su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu lei­džia na­muo­se ar Is­pa­ni­jo­je.

Pra­ban­ga H.Flic­kui sve­ti­ma. Jo ne­ šio­ja­ma ma­din­ga „Yama­mo­to“ beis­bo­lo ke­pu­rai­tė gau­ta iš Miunc­he­no „Bayern“ rė­mė­jo „Adi­das“. Per rung­ty­nes H.Flic­ kas vil­ki daž­niau­siai tam­siai mė­ly­nas me­džia­gi­nes kel­nes ir spor­ti­nius marš­ ki­nė­lius.

Pa­sak vie­no bi­čiu­lio, Han­si be­veik ne­ var­to­ja al­ko­ho­lio. Jei kar­tais sau lei­džia, tai tau­rę bal­to­jo vy­no. „Ne­su sva­jo­to­jas, esu rea­lis­tas“, – taip apie sa­ve sa­ko H.Flic­kas.

Ir vis dėl­to jis vėl įgy­ven­di­no sa­vo ir mi­li­jo­nų fut­bo­lo aist­ruo­lių sva­jo­nę – iš­ ko­vo­jo pres­ti­žiš­kiau­sio Euro­pos fut­bo­ lo tur­ny­ro – Čem­pio­nų ly­gos – tau­rę.

Han­si Flic­kas su žmona Silke viešumoje rodosi retai.

45

P a­ k y­l a

Ma­da pa­bė­go

į miš­ką

Žvel­giant į pra­ūžu­sias Niu­jor­ko ir Lon­do­no ma­dos sa­vai­ tes gal­vo­je sus­kam­ba le­gen­di­nės gru­pės „Queen“ kū­ri­nio „Show Must Go On“ (liet. „Šou tu­ri tęs­tis“) eilu­tės. Ne­ pai­sant di­džiu­lių iš­šū­kių – griež­tų sau­gu­mo rei­ka­la­vi­mų ir dėl ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos ge­ro­kai smu­ku­sio par­ da­vi­mo – Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų ir Di­džio­sios Bri­ ta­ni­jos di­zai­ne­riai vis tiek pris­ta­tė sa­vo dar­bus, ku­pi­nus di­de­lių lū­kes­čių dėl bū­si­mo šil­to­jo ki­tų me­tų se­zo­no.

V

ie­toj įp­ras­tų šou šį­kart bu­vo pa­si­telk­tos tech­no­lo­gi­jos. Be ži­ūro­vų ar­ba jiems sė­dint vie­ nas nuo ki­to sau­giu ats­tu­mu ma­dos na­mai kū­ri­nius ro­dė gy­vų trans­ lia­ci­jų me­tu, fil­ma­vo vaiz­do kli­pus, ruo­šė fo­to­se­si­jas. Įdo­mu tai, kad dau­ge­lis kū­rė­ jų ne­pa­no­ro lik­ti tuš­čio­se ankš­to­se sa­lė­ se ir sa­vo dar­bus pris­ta­tė gry­na­me ore. Štai ma­dos na­mai „Bur­ber­ry“ nu­ta­rė at­ sig­ręž­ti į miš­ką. Me­džių paunks­nė­je bu­vo pris­ta­ty­tos ke­lios bri­tų ma­dos mil­ži­no ap­ da­rų li­ni­jos. Kaip ta­po įp­ras­ta, ko­lek­ci­jo­je ka­ra­lia­vo įvai­raus sti­liaus „Bur­ber­ry“ liet­ pal­čiai, bu­vo pa­de­monst­ruo­tos ir pli­kos ran­kos bei pe­čiai. Spal­vų pa­le­tė šį­kart bu­ vo itin kont­ras­tin­ga: pas­te­li­nė­mis že­mės spal­vo­mis gar­sė­jan­tis pre­kės ženk­las nu­ si­da­žė ryš­kiai mė­ly­na, apel­si­nų spal­vo­mis, bri­tiš­ka es­te­ti­ka neap­siė­jo ir be dry­žių.

Niu­jor­ke įsi­kū­ru­sio Tai­va­ne gi­mu­sio di­zai­ne­rio Ja­so­no Wu kom­pa­sas pa­ro­dė ki­tą geog­ra­fi­nę zo­ną, ta­čiau ko­lek­ci­ja dėl to tik­rai ne­ta­po pras­tes­nė. Eg­zo­tiš­ka­me džiung­lių fo­ne mo­de­liai žen­gė pa­si­puo­ šę spal­vin­gais dra­bu­žiais. Pas­ta­rie­ji kiek pri­mi­nė atos­to­goms pa­si­ren­ka­mus sau­ gius va­rian­tus – ne­bu­vo itin įmant­rūs.

Ko­lek­ci­jo­je vy­ra­vo įp­ras­to kir­pi­mo, leng­ vai krin­tan­tys, ma­žai be­sig­lam­žan­tys ir dau­giau­sia lais­vi dra­bu­žiai. Čia ak­cen­tu ta­po skry­bė­lės su vir­vu­te.

48

„Burberry“

2020 09 29

„Burberry“

„Burberry“

Ja­son Wu

„Burberry“

2020 09 29

Tadashi Shoji

Ja­son Wu

49