Sttilius

2021 m. spalio 12–18 d.

Nr.39

Viktoriją Gečytę pakerėjo džiazas, o ji – Paryžių Daina Bosas su dukra žibėjo mados puotoje

inga budrienė:

šventė pamėtėjo naują verslo idėją

Kaina TIK

1,50 Eur

Legendinis žurnalas

Olivija Gustienė profesorė su trumpu teniso sijonėliu Skandalai „Gucci“ ir žlugdė, ir prikėlė

K e­l i o­n ė s

Gim­ta­die­nio do­va­na – ne­pa­mirš­ta­mi įs­pū­džiai

12

as­me­ni­nis al­bu­mas

„Ga­vau pa­čias ge­riau­sias do­va­nas – lai­ką su iš­siilg­tais drau­gais ir gau­sy­bę nuos­ta­biau­sių emo­ci­jų“, – sa­kė šven­čių or­ga­ni­za­to­rė, mo­te­rų klu­bo va­do­vė ir Kau­no vers­li­nin­kė In­ga Bud­rie­nė, 47-ojo gim­ta­die­nio pro­ga bū­rį drau­gų pak­vie­tu­si į ne­pa­mirš­ta­mą pen­kių die­nų fies­tą Ka­pa­do­ki­jo­je (Tur­ki­ja).

13

K a­r a­m e­l ė

Ki­to­je Bal­ti­jos ša­ly­je –

nau­ji, ta­čiau lai­ki­ni na­mai

tas su vie­nin­te­le są­ly­ga – kad vi­si bū­tų kar­ tu, jaus­tų­si pa­to­giai ir kad, kai tik ga­lė­siu, kib­siu į dar­bus Lie­tu­vo­je“, – kal­bė­jo Eg­lė.

M

„Aš tai va­di­nu nuo­ty­kiu“, – šyp­so­jo­si jau ke­lis mė­ne­sius Es­ ti­jo­je gy­ve­nan­ti te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja, žur­na­lis­tė Eg­lė Dau­ gė­lai­tė-Kry­že­vi­čie­nė (33 m.). Jos šei­ma smal­siai pra­ti­na­si prie nau­jų na­mų sos­ti­nė­je Ta­li­ne, ta­čiau vi­sam lai­kui my­ li­mos Lie­tu­vos pa­lik­ti ne­ke­ti­na – tai tiktai lai­ki­na sto­te­lė.

Š

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

iuo me­tu mo­ti­nys­tės atos­to­go­se esan­ti Eg­lė su dviem sū­nu­mis – Jo­nu (2 m.) bei pu­sės me­tų No­ ju­mi va­sa­ros pra­džio­je iš­ke­lia­vo

8

pas­kui vy­rą ir tė­tį Do­mi­ny­ką Kry­že­vi­čių, ku­ris Es­ti­jo­je ga­vo dar­bą. „No­rė­jo­me čia ap­si­gy­ven­ti dar esant šil­ tiems orams ir pri­si­jau­kin­ti mies­tą. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kiek lai­ko čia gy­ven­si­me, bet pui­ kiai ži­nau, jog šis spren­di­mas bu­vo priim­

o­te­ris sku­ba nu­ra­min­ti ži­ūro­vus, ku­rie jos pa­si­ge­do, – grįž­ti Eg­lė tik­rai pla­nuo­ja, o kol kas ma­ži dar­bai Lie­tu­vo­je tą no­rą tik sus­tip­ri­na. „La­bai pa­siil­gau ete­rio, nuo­la­ti­nio dar­ bo, tad LRT ete­ry­je tik­rai ma­ne anks­čiau ar vė­liau iš­vy­si­te. Kaž­kiek pa­ken­tė­siu be in­ ten­sy­vaus dar­bo gra­fi­ko, o ži­ūro­vai be ma­ nęs, bet ma­no pla­nas – ki­tais me­tais grįž­ti.

Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ma­tau sa­ve nuo­lat zu­jan­čią na­muo­se. Šiuo me­tu gy­ve­nu tarp Es­ti­jos ir Lie­tu­vos su min­ti­mi, kad ki­tą­met gy­ven­siu Vil­niu­je“, – sa­kė ete­rio vei­das. Šei­ma įsi­kū­rė ša­lia žy­mio­jo XVIII a. Pet­ ro I įkur­to nuos­ta­baus Kad­rior­go par­ko ir mu­zie­jaus. Ap­link ne tik daug gam­tos, sta­ti­nių, bet ir vai­kų žai­di­mo aikš­te­lių, pra­mo­gų kam­ba­rių. Tad Eg­lė su sū­nu­mis tik­rai tu­ri kur sma­giai leis­ti lai­ką. „Be to, at­vy­ku­si į Ta­li­ną la­bai džiau­ giau­si, kad pa­ga­liau pa­vy­ko pers­kai­ty­ti Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kai­tės „Pet­ro im­pe­ ra­to­rę“. Te­ma­ti­ka kiek su­ta­po ir su šiais kraš­tais“, – sa­kė ji.

Per­sik­raus­ty­ti sve­tur šei­mai bu­vo ne­ men­kas iš­šū­kis: prieš iš­vyks­tant apie mė­ ne­sį te­ko dė­lio­ti vi­są lo­gis­ti­ką, daik­tus, o tu­rint du ma­ža­me­čius vai­kus vi­sa tai ta­ po dar su­dė­tin­giau. „Bu­vau ne­se­niai su­si­lau­ku­si ant­ro vai­ ke­lio, tad ir fi­ziš­kai ne­bu­vo leng­va. O at­va­ žia­vus vėl rei­kė­jo įsi­pa­to­gin­ti, ras­ti vie­tą daik­tams. Nors dar ir da­bar yra tų dė­že­ lių, ti­kiu, kad il­gai­niui jos su­ras sa­vo vie­tą.

Vai­kai kei­čia­si, auga, tam­pa mo­bi­les­ni, tad iš­šū­kiai vis ki­ti, tar­kim, kaip ap­sau­go­ti juos nuo na­muo­se, ku­rie pri­tai­ky­ti nuo­ mai, esan­čių ašt­rių kam­pų“, – dės­tė Eg­lė.

Nuo per­sik­raus­ty­mo pra­džios Eg­lė su šei­ma spė­jo po­rą kar­tų grįž­ti į gim­ti­nę, o ir ar­ti­mie­ji juos jau ap­lan­kė. To­kius su­si­ ti­ki­mus ji itin bran­gi­na ir ban­do su­de­rin­ ti, kad jie bū­tų kuo pro­duk­ty­ves­ni. „Tie­sio­gi­nis va­lan­dos skry­dis tik­rai 2021 10 12

vi­lio­ja. Lie­tu­vo­je ban­dau sus­pė­ti pa­da­ ry­ti kuo dau­giau da­ly­kų vie­nu me­tu: ir su­si­tik­ti su my­li­mais žmo­nė­mis, ir su­ de­rin­ti dar­bus. Sten­giuo­si ap­siim­ti to­ kius dar­bus ir per to­kį lai­ko­tar­pį, kad tai bū­tų be di­de­lio tem­po. Be to, kiek­ vie­nas grį­ži­mas tu­ri bū­ti su­de­ri­na­mas ir su Vil­niu­je esan­čiais žmo­nė­mis, kad pa­dė­tų pri­ži­ūrė­ti ma­žiu­ką. Tik­ra va­dy­ ba“, – dės­tė E.Dau­gė­lai­tė-Kry­že­vi­čie­nė.

Gy­ven­da­ma Lie­tu­vo­je šei­ma daug bend­rau­da­vo su ar­ti­mai­siais, o na­muo­ se daž­nai su­lauk­da­vo sve­čių. Ta­li­ne ten­ka prip­ras­ti, kad vis­kas su­ka­si ke­tu­rių as­me­ nų šei­mos ra­te. Ta­čiau jie spė­jo už­megz­ti ir ma­lo­nių pa­žin­čių – su­si­pa­ži­no su Es­ti­ jo­je gy­ve­nan­čiais lie­tu­viais.

„Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kiek lai­ko čia gy­ven­si­me, bet pui­kiai ži­nau, kad šis spren­di­mas bu­vo priim­ tas su vie­nin­te­le są­ly­ga – kad vi­si bū­tume kar­tu.“ Eg­lė Dau­gė­lai­tė-Kry­že­vi­čie­nė

Ra­mū­nas Da­ni­se­vi­čius, as­me­ni­nis al­bu­mas

„To­kios pa­žin­tys, ti­kiuo­si, bus tęs­ti­nės.

O es­tai nė­ra iš tų, ku­rie no­rė­tų megz­ti nau­jas pa­žin­tis su už­sie­nie­čiais. Bet ma­ no bu­vi­mo čia tiks­las ir nė­ra toks, gy­ ve­ni­mą čia va­di­nu lai­ki­nu“, – kal­bė­jo ji.

Lie­tu­vą – Vil­nių ir Klai­pė­dą – die­vi­ nan­ti Eg­lė pri­si­pa­žįs­ta, kad svei­ka pa­gy­ ven­ti sve­tur, iš nuo­to­lio paž­velg­ti į tė­vy­ nę, gal­būt pa­ly­gin­ti, pa­siilg­ti. Ki­ta ver­tus, šiuo me­tu yra pui­ki ga­li­my­bė su­si­pa­žin­ ti su Es­ti­ja, ku­ri šei­mą priė­mė sve­tin­gai. „Ta­li­nas iš­ties jau­kus mies­tas. Gy­ven­ti už­sie­nie­čiui čia ga­na pa­to­gu, jų čia daug ir gy­ve­na, o dir­ba, sa­ky­čiau, dau­giau­sia IT sek­to­riu­je“, – svars­tė mo­te­ris.

P

ir­mą­ją gy­ve­ni­mo sa­vai­tę šei­ma pas­ te­bė­jo, kad Es­ti­jo­je la­bai daug žmo­ nių kal­ba ne tik ang­liš­kai, bet ir ru­siš­kai. Pas­ta­ro­sios kal­bos nie­ka­da ne­ si­mo­kiu­siai Eg­lei vis daž­niau ten­ka įsi­ drą­sin­ti ir to­bu­lin­ti ru­sų kal­bos ži­nias. „Kar­tais ma­ne nus­te­bi­na, kad ir par­ duo­tu­vė­se svei­ki­na­si ru­siš­kai, o virš es­tiš­ ko pro­duk­to ap­ra­šo pir­miau ga­li bū­ti pa­ ra­šy­ta ir ki­ri­li­ca“, – pa­sa­ko­jo lai­dų ve­dė­ja.

Eg­lė ir Do­mi­ny­kas su­si­dū­rė ir su iš­ šū­kiu ras­ti vy­res­nė­liui Jo­nui tin­ka­mą 2021 10 12

Eg­lė Dau­gė­lai­tė-Kry­že­vi­čie­nė su vy­ru Do­mi­ny­ku ir dviem sū­nu­mis į Ta­li­ną iš­sik­raus­tė va­sa­ros pra­džio­je. Šil­tuo­ju se­zo­nu jie spė­jo ak­ty­viau pa­ty­ri­nė­ti Es­ti­ją.

9

A i s t­r a g y­v e n­t i

Mo­te­rų te­ni­sas žavus

ir gro­žiu ir... ero­ti­ka

Mo­te­rys te­ni­so aikš­te­lė­je – lyg vi­dur­va­sa­rio pie­vo­je pa­bi­ru­sios spal­vin­gos gė­lės.

Sau­lės nu­bu­čiuo­ti ap­nuo­gin­ti kū­nai, vė­jo plaiks­to­mi žais­min­gi trum­pi si­jo­nė­liai ir ko­ ke­tiš­ki marš­ki­nė­liai, ku­rių pas­kir­tis ne tiek ką nors pas­lėp­ti, kiek iš­ryš­kin­ti. Ne vel­ tui ste­bė­ti mo­te­rų te­ni­so ko­vų su­si­ren­ka pil­nos tri­bū­nos vy­rų. Tam pri­ta­ria ir sa­vo gy­ve­ni­mo be te­ni­so ne­beį­si­vaiz­duo­jan­ti me­di­kė profesorė Oli­vi­ja Gus­tie­nė (51 m.).

K

Lai­ma LA­VAS­TE

ai te­ni­są žai­džia mo­te­rys, aikš­ ty­ne ka­ra­liau­ja ir gro­žis, ir ma­ da, ir karš­tos aist­ros, ir spor­ ti­nis pyk­tis, ir mo­te­r iš­kos int­ri­gos, ir net... ero­ti­ka. Ne vie­na po­ra yra su­ra­du­si vie­nas ki­tą te­ni­so aikš­ty­ne.

Bet spal­vin­ga­ja­me mo­te­rų te­ni­so pa­ 20

sau­ly­je ne vi­sa­da švie­čia sau­lė, o tur­ny­ rai ne­bū­ti­nai yra šven­tė, ku­ri vi­sa­da su jo­mis. Ke­lias į te­ni­so aikš­ty­ną ne kar­tą bu­vo ap­lais­ty­tas aša­ro­mis, ne kar­tą iš­ girs­ta pik­tų žo­džių, ne kar­tą į šo­ną nu­ mes­ta ma­din­giau­sio mo­de­lio ap­ran­ga ir ne­gai­les­tin­gai su­lau­žy­ta ra­ke­tė. „Nie­ka­da dau­giau!“ – aist­rin­gai pri­siek­ ta. Ge­rai, kad mo­te­riš­kas „nie­ka­da“ už­ truk­da­vo tik iki ki­tos tre­ni­ruo­tės. Mo­te­rų me­da­liai, iš­ko­vo­ti te­ni­so tur­ny­ruo­se, ap­ lais­ty­ti ir nu­si­vy­li­mais, ir sū­riu pra­kai­tu.

Moks­li­nin­kės ir gy­dy­to­jos, di­de­lių įmo­ nių sa­vi­nin­kės, tei­si­nin­kės, at­sa­kin­gus pos­tus uži­man­čios va­do­vės ir stu­den­tės – te­ni­so aikš­te­lė­je ka­muo­liu­kas vi­soms vie­no­dai ap­va­lus. Kaip vie­no­dai ska­nus šam­pa­nas po tur­ny­ro, drau­giš­kai nu­plau­ nan­tis ir pik­tus išsp­rū­du­sius prie­ši­nin­kės

žo­džius, ir pra­lai­mė­ji­mo kar­tė­lį, ir lai­mė­ ji­mo džiaugs­mo aša­ras.

Mar­ga­me mo­te­rų bū­ry­je te­ni­so aikš­ty­ ne ne taip leng­vai ra­dau pro­fe­so­rę, me­di­ ci­nos moks­lų dak­ta­rę, Kau­no kli­ni­kų Kar­ dio­lo­gi­jos kli­ni­kos Iše­mi­nės šir­dies li­gos sky­riaus va­do­vę, 2018-ųjų Me­tų kau­nie­ tę O.Gus­tie­nę. Bu­vo­me prieš ke­lis mė­ne­ sius su­ta­ru­sios, kad ji bus ma­no ved­lė po spal­vin­gą­jį mo­te­rų te­ni­so pa­sau­lį, bet lai­ ko at­ra­do­me tik da­bar.

Po lai­mė­tos ko­vos pro­fe­so­rė brau­kė nuo kak­tos pra­kai­tą, o pas­vei­kin­ta ne­links­mai šyp­te­lė­jo: „Et, tik 7-oji vie­ta! O juk ga­lė­jo­ me lai­mė­ti ir pri­zi­nę... Ne­pa­vy­ko. Už­tat vy­ ras pra­ne­šė, kad lai­mė­jo tre­čią­ją vie­tą. Na­ muo­se bus nors tiek džiaugs­mo.“ Tad tik­rai ge­ra pro­ga už­si­sa­ky­ti po tau­ rę kok­tei­lio (trin­tų uogų!) ir pa­si­kal­bė­ti 2021 10 12

apie ke­lius, at­ve­dan­čius mo­te­ris į šią pres­ ti­ži­ne va­di­na­mą spor­to ša­ką.

– Oli­vi­ja, leis­ki­te spė­ti – į te­ni­są jus at­ve­dė... gro­žis?

– Ats­pė­jo­te. Bet te­ni­są at­ra­dau ga­na vė­ lai, tik 2006 m. ap­si­gy­nu­si moks­lų dak­ta­ ro di­ser­ta­ci­ją. Anks­čiau tam ne­bu­vo lai­ko.

Su drau­ge, ku­ri da­bar dir­ba kar­dio­lo­gi­jos rea­ni­ma­ci­jo­je, su­gal­vo­jo­me, kad mums rei­kia žais­ti, nes tik­rai at­ro­dė la­bai ža­vin­ gas spor­tas.

Iš pra­džių nu­si­pir­ko­me si­jo­nu­kus, po to te­ni­so ba­te­lius. Bet ra­ke­tės ne­tu­rė­jau il­gai, sko­lin­da­vau­si iš tre­ne­rės.

Vė­liau jau tu­rė­jau vis­ką – si­jo­nė­lį, sport­ ba­čius ir ra­ke­tę, bet žais­ti nie­kaip ne­pa­vy­ ko! Įsi­vaiz­da­vau, kad pa­si­mo­ky­siu ko­kias dvi sa­vai­tes ir jau dau­žy­siu ka­muo­liu­ką.

Taip, dau­žiau, tik nie­kur ne­pa­tai­ky­da­vau!

– Ir ta­da sup­ra­to­te, kad te­ni­se si­jo­ nė­lis gra­žu, bet gal­va – svar­biau­sia?

– Bū­tent! Pa­si­ro­do, te­ni­se vie­nu me­tu tu­ri at­lik­ti dau­gy­bę veiks­mų per trum­pą aki­mir­ką. Pri­tūp­ti, pa­si­suk­ti, ran­kos, ko­ jos, ste­bė­ti ka­muo­liu­ką... Mo­kai­si at­muš­ti iš kai­rės, iš de­ši­nės. Ir nie­kas ne­su­si­de­ri­ na! Pui­kiai pri­si­me­nu sa­vo pir­mą klau­si­ mą tre­ne­rei – ar už­teks po­ros sa­vai­čių ir jau ga­lė­siu žais­ti? Ji at­sa­kė: „Ži­nai, vai­ke­ li, sun­kiau­si bū­na pir­mie­ji de­šimt me­tų.“ Ran­kos man vi­sai nus­vi­ro. Ir tre­ni­ruo­tis nė­ra lai­ko. Dar­bas, moks­li­nės kon­fe­ren­ci­ jos, iš­tai­kai at­bėg­ti į aikš­te­lę vos kar­tą per dvi sa­vai­tes ir bū­ni jau vis­ką pa­mir­šu­si. Vi­ si tur­būt iš­gy­ve­na to­kią nuo­tai­ką, kai no­ ri­si spor­tą tie­siog mes­ti. Ir čia man bu­vo la­bai svar­bus tre­ne­rės pa­lai­ky­mas.

Pers­kai­čiau, kad vyks me­di­kų te­ni­so tur­ ny­ras. Da­ly­vau­ti? Tik­rai ne! Juk aš nie­ko ne­mo­ku. „Tu pri­va­lai da­ly­vau­ti, nes ko ta­ da pas ma­ne vaikš­tai?“ – su­ba­rė tre­ne­rė.

Ir štai pir­mas ma­no tur­ny­ras. Ta­da sup­ ra­tau, kad tur­ny­ras – ne tik ko­vos, bet ir emo­ci­ja. Kad var­žy­bo­se pa­da­rai tik treč­da­ lį to, ką, at­ro­do, jau bu­vai iš­mo­ku­si. Sup­ ran­ti, kad su­ge­bi at­muš­ti tik tuos gra­žius ka­muo­liu­kus, ku­riuos tau pa­me­ta tre­ne­ riai, o čia ka­muo­liai laks­to į vi­sas pu­ses.

Aš bė­gio­ju, o prie­ši­nin­kė be­veik sto­vi vie­to­je ir vis­ką at­mu­ša. Pa­lauk, o ko­dėl aš taip ne­ga­liu? Aša­ros vi­sai ne­to­li, bet sup­ran­ti, kad tu­ri to­bu­lė­ti. Ky­la toks už­ sis­py­ri­mas ir spor­ti­nis pyk­tis!

Da­bar jau no­ri­si kuo dau­giau tre­ni­ 2021 10 12

ruo­tis, mo­ky­tis, to­bu­lė­ti. Bet pro­fe­si­ja vėl ima truk­dy­ti. Auko­ji vi­sas lais­vas va­ lan­das, atos­to­gų die­nas.

– Da­bar jau ga­li­te pa­sa­ky­ti – svei­ ka at­vy­ku­si į te­ni­so pa­sau­lį? Kai te­ ni­sas tam­pa aist­ra.

– Taip, šiai aist­rai tur­būt neį­ma­no­ma at­sis­pir­ti. Ji daž­niau­siai ly­di vi­są gy­ve­ ni­mą, nes te­ni­są ga­li žais­ti iki se­nat­vės.

– At­si­me­na­te pa­ga­liau lai­mė­tą pir­ mą­ją vie­tą?

– Taip, pui­kiai! Tur­ki­jo­je žai­džiau Kau­ no te­ni­so klu­bo tur­ny­re. Lai­mė­jo­me su tre­ne­re Dia­na Gir­dzi­jaus­kie­ne. Jai spe­ cia­liai pas­ky­rė silp­ną part­ne­rę – ma­ne.

Ir la­bai džiau­giau­si, kad sa­vo nuo­mo­nę apie ma­ne ji pa­sa­kė tik po žai­di­mo: „Iš­ si­gan­dau, kai pa­ma­čiau, kaip tu žai­di!“ Ta pir­mo­ji vie­ta man bu­vo la­bai di­de­ lis pas­ka­ti­ni­mas, nes iki tol lai­mė­da­vau tik prieš­pas­ku­ti­nes ar pas­ku­ti­nes vie­tas ir kaip „ap­do­va­no­ji­mus“ gau­da­vau vi­so­ kius vėž­liu­kus. Tu­riu jų vi­są ko­lek­ci­ją...

„S.Wil­liams daug įne­šė į te­ni­so ap­ran­gos ma­dą.

Mes tik­rai ste­bi­me ma­ das. Juk esa­me mo­te­rys.“ Oli­vi­ja Gus­tie­nė

– Te­ni­so vie­ne­tų ir dve­je­tų žai­ di­mas la­bai ski­ria­si. Dve­je­tų žai­di­ mas tu­ri sa­vą tak­ti­ką, be to, esi nuo­ lat at­sa­kin­gas sa­vo part­ne­rei. Mo­te­ rys emo­cin­gos, tad ir ašt­rių žo­de­lių aikš­ty­ne tur­būt nes­tin­ga?

– Pir­mą kar­tą dve­je­tus žai­džiau taip pat tur­ny­re Tur­ki­jo­je. Su drau­ge Jū­ra­te abi žai­dė­me pir­mą kar­tą ir nie­ko ne­mo­ kė­jo­me, ne­ži­no­jo­me jo­kių tai­syk­lių. Kur sto­vė­ti, kur bėg­ti? Bet ku­ri po­ra, jei bur­ tais tek­da­vo­me į po­rą, bū­da­vo iš anks­to pas­merk­ta pra­lai­mė­ji­mui. Iki šiol pri­si­ me­nu, kaip abi ver­kė­me per tas var­žy­ bas, nes no­ri ne­no­ri su­lauk­da­vo­me iš sa­vo part­ne­rių ne­ma­lo­nių ko­men­ta­rų.

– Tur­būt su­tik­si­te, jog te­ni­sas ža­ vi ir tuo, kad su­bu­ria žai­džian­čius vi­sa­me pa­sau­ly­je, – pa­ma­tai aikš­ ty­ną, at­si­ne­ši ra­ke­tę ir tam­pi sa­vas.

– Žai­džiant te­ni­są tur­būt la­biau­siai ir ža­vi te­ni­si­nin­kų bend­ruo­me­nė. Ga­li bū­ti ir dvi­

de­šimt­me­tis jau­nuo­lis, ir aš­tuo­nias­de­šimt­ me­tis sen­jo­ras, bet su vi­sais ran­di bend­rą kal­bą vi­sa­me pa­sau­ly­je. Jei tau rei­kia arc­hi­ tek­to, tei­si­nin­ko, me­di­ko, tu vi­sa­da ra­si su kuo pa­si­kon­sul­tuo­ti ir su­lauk­si pa­gal­bos.

Nau­ja pa­tir­tis at­si­ra­do, kai ėmė­me va­ ži­nė­ti į pa­sau­li­nius me­di­kų te­ni­so tur­ny­ rus. Ači­ū pro­fe­so­riui Re­mi­gi­jui Ža­li­ūnui, ku­ris su­bū­rė Lie­tu­vos ko­man­dą.

Vėl nau­ji jaus­mai – bend­rys­tės, ko­man­ dos. Ats­to­vau­ji Lie­tu­vai, mer­gi­nos nu­ga­li net Ame­ri­kos me­di­kų ko­man­dą. Bend­ras ko­man­dos džiaugs­mas, pa­si­di­džia­vi­mas.

Be to, jei žai­di te­ni­są, vi­sa­da ra­si ką veik­ti, kad ir kur atos­to­gau­tum. Žai­džian­ tys te­ni­są iš tie­sų yra vie­na di­de­lė drau­ giš­ka šei­ma vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Te­ni­sas ug­do sa­vit­var­dą, atsk­lei­džia cha­ rak­te­rį. Ge­riau­siai tai ma­tai, kai ste­bi pro­ fe­sio­na­lus. Kai pra­lai­mė­da­mi žai­di­mą ne­ pa­si­duo­da pa­ni­kai, mo­ka su­si­kon­cent­ruo­ti ir lai­mi. Tai atei­na su pa­tir­ti­mi, nes pra­ džio­je emo­ci­jų bū­na daug. Ir tai na­tū­ra­lu.

– Pra­lai­mė­ji­mai vi­sa­da kar­tūs...

Net vy­rai ap­si­ver­kia, o mo­te­riai sun­ kiau pas­lėp­ti emo­ci­jas, net jei va­ do­vau­ji di­de­lei vers­lo kom­pa­ni­jai ir kas­dien esi įp­ra­tu­si su­si­dur­ti su iš­ šū­kiais? Juk į už­ri­bį nusk­rie­jęs ka­ muo­liu­kas su­ke­lia emo­ci­jų aud­rą.

– Įvai­rus tas kar­tu­mas. Jei pra­lai­mi stip­riam var­žo­vui, vis tiek ge­rai jau­tie­ si, nes pa­da­rei vis­ką, ką ga­lė­jai. Tur­būt nie­ko nė­ra blo­giau, kai pra­lai­mi silp­nes­ niam var­žo­vui, o iš anks­to jau bu­vai įti­ kė­jęs sa­vo per­ga­le.

Nie­ka­da ne­ga­li eiti į aikš­te­lę ma­ny­da­ mas, kad prie­ši­nin­kas silp­nas. Ka­muo­ liu­kas ap­va­lus, ir nie­ka­da ne­ži­nai, kaip jis pa­si­suks. Vi­sa­da sa­kau: te­ni­sas yra vi­ di­nis žai­di­mas su sa­vi­mi.

Yra ir to­kia kny­ga „Vi­di­nis te­ni­so žai­ di­mas“, vers­ta iš ang­lų kal­bos. Jo­je paaiš­ kin­ta daug te­ni­so žai­di­mo niuan­sų.

Tur­būt vi­si ži­ūrė­da­mi te­ni­so var­žy­bas ste­bi­si, kad te­ni­si­nin­kai į sa­ve krei­pia­si tre­čiuo­ju as­me­niu. „Asi­le“, „Kvai­ly“, „Ką tu dir­bi?“ – skam­ba aikš­te­lė­je. Ne part­ ne­riui, sau. Čia ir yra tas vi­di­nis tei­sė­jas, ku­ris ta­ve kri­ti­kuo­ja.

Kny­go­je pa­ta­ria­ma, kaip svar­bu žai­ džiant nep­ri­si­leis­ti blo­gų min­čių, ne­gal­ vo­ti, nes kū­nas vis­ką pa­da­rys pats auto­ ma­tiš­kai. Ir ste­bė­ti du da­ly­kus – kur yra ka­muo­liu­kas ir kur ta­vo ra­ke­tės gal­va.

21

V a r ­d o i s­t o­r i­j a Šim­ta­jam ita­lų pre­kės ženk­lo gim­ta­die­niui skir­ta „Arc­he­ty­pes“ pa­ro­da.

Skan­da­lai

ma­dos na­mus ir žlug­dė, ir pri­kė­lė Šiais me­tais „Guc­ci“ šven­čia ju­bi­lie­ji­nį, 100-ąjį, gim­ta­ die­nį. Gar­sių Ita­li­jos ma­dos na­mų is­to­ri­ja pa­ženk­lin­ta skan­da­lų, nuo­puo­lių, pa­ki­ li­mų ir net žmog­žu­dys­tės.

Š

im­ta­jam ita­lų pre­kės ženk­lo gim­ ta­die­niui skir­ta „Arc­he­ty­pes“ pa­ ro­da su­reng­ta Flo­ren­ci­jo­je, bu­ vu­sia­me „Guc­ci“ mu­zie­ju­je, ku­ris da­bar va­di­na­si „Guc­ci Gar­den“.

Pa­ro­da, kaip šmaikš­čiai ra­šė ma­dos kri­ 36

ti­kai, lei­džia paž­velg­ti į da­bar­ti­nio ma­dos na­mų kū­ry­bos di­rek­to­riaus Ales­sand­ro Mic­he­le (48 m.) gal­vą, ku­rio­je kir­ba įs­ ta­būs su­ma­ny­mai. Jis šias pa­rei­gas eina nuo 2015-ųjų.

Jau po me­tų va­do­va­vi­mo „Guc­ci“ di­ zai­ne­ris iš įta­kin­go­sios „Vo­gue“ žur­na­lo vy­riau­sio­sios re­dak­to­rės An­nos Win­tour ran­kų ga­vo CFDA („Coun­cil of Fas­hions De­sig­ners of Ame­ri­ca“ – Ame­ri­kos ma­dos di­zai­ne­rių ta­ry­ba) sta­tu­lė­lę. Ji ma­dos pa­ sau­ly­je pri­lygs­ta „Os­ka­rui“.

Iki dar­bo „Guc­ci“ apie di­zai­ne­rį iš Ro­ mos ži­no­jo la­bai ma­žas žmo­nių ra­tas.

A.Mic­he­le ko­lek­ci­jos Ita­li­jos pre­kės ženk­ lui su­tei­kė švie­žio oro gurkš­nį.

Po ke­lių jo ko­lek­ci­jų pa­sau­lis sup­ra­to, kad iki tol ma­dos pa­sau­lį bu­vo su­kaus­ tęs sąs­tin­gis. „Esu gi­męs po lais­vės žvaigž­dė­mis. To­ kia dva­sia ma­ne augi­no ir tė­vai. Ne­su lin­ kęs va­do­vau­tis tai­syk­lė­mis, nors su­vo­kiu kai ku­rių po­rei­kį. Nė vie­nas įs­ta­ty­mas ne­ ga­li nu­ro­dy­ti žmo­gui, ką jam da­ry­ti ir ko ne­da­ry­ti, ypač kai kal­ba­me apie as­me­ni­ nius pa­si­rin­ki­mus. Ma­nau, kad gro­žio kil­mė – chao­sas, ku­ris iš tie­sų tu­ri sa­vo tvar­ką“, – to­kio­mis lais­vės nuos­ta­to­mis ir sa­vo dar­buo­se va­do­vau­ja­si A.Mic­he­le. Į „Guc­ci“ jis įsi­lie­jo 2002-aisiais. Try­ li­ka me­tų A.Mic­he­le dir­bo ak­se­sua­rų di­ zai­ne­riu, bet jo su­ma­ny­mai ne­bu­vo išs­ 2021 10 12

kių par­duo­tu­vę, A.Mic­he­le pa­sau­lis bū­ tų at­ro­dęs bep­ro­tiš­kes­nis nei ve­ga­niš­kos odos dir­bi­niai.

V

ar­gu ar G.Guc­ci įsi­vaiz­da­vo, kad jo šei­mos vers­las ka­da nors taps Pran­cū­zi­jos pra­ban­gos pre­kių bend­ro­vės „Ke­ring“ dar­bi­niu ark­liu­ku ir auk­są bars­tan­čiu asi­liu­ku.

Nors ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja pa­lie­tė ir „Guc­ci“, praė­ju­siais me­tais ma­dos na­ mų apy­var­ta sie­kė pa­sa­kiš­ką 7,44 mlrd. eurų su­mą.

At­ro­do, kad 2021-aisiais skai­čiai bus kaip iki ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos ir pa­ sieks dvi­ženk­lę mi­li­jar­di­nę iš­raiš­ką.

Kai 1881 m. gi­męs G.Guc­ci bū­da­mas 40-ies pra­dė­jo sa­vo vers­lą, jo gy­ve­ni­mo ke­lias bu­vo ga­na vin­giuo­tas.

Nuo 2015-ųjų „Guc­ci“ va­do­vau­ja Ales­sand­ro Mic­he­le, ku­rio gal­vo­je kir­ba įs­ta­būs su­ma­ny­mai.

kir­ti­niai, kad kam nors bū­tų ki­lu­si min­tis su­si­pa­žin­ti su jų auto­riu­mi.

Bet nau­ja­sis „Guc­ci“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­ to­rius Mar­co Biz­za­ri (59 m.) 2015–2016 m. ru­dens ir žie­mos vy­rų ko­lek­ci­ją pa­ti­ kė­jo A.Mic­he­le. Jis ned­ve­jo­da­mas su­ti­ko, nes jau bu­vo pa­si­ren­gęs spruk­ti iš nu­si­ gy­ve­nu­sių ma­dos na­mų.

N

Pat­ri­zia Reg­gia­ni su vy­ru Mau­ri­zio Guc­ci 1972-aisiais.

2021 10 12

e­sėk­mės at­ve­ju di­zai­ne­ris ne­bū­tų nie­ko pra­ra­dęs. Juk per ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mą net ne­bu­vo įvar­dy­tas kaip jos auto­rius. Tad ašt­rios ma­dos kri­ ti­kų strė­lės bū­tų smi­gu­sios į nie­kam ne­ ži­no­mą ko­man­dą.

A.Mic­he­le su M.Biz­za­ri – pui­kus ko­mer­ ci­nis due­tas. Per pir­muo­sius jų bend­ra­dar­ bia­vi­mo me­tus – 2015-uosius – „Guc­ci“ apy­var­ta, pa­ly­gin­ti su 2014-aisiais, išau­ go 11,5 proc. – iki 3,9 mlrd. eurų. Į pre­kės ženk­lo ger­bė­jų gre­tas įsi­lie­jo ki­no ir sce­nos žvaigž­dės Da­ko­ta John­ son, Mar­got Rob­bie, Sal­ma Hayek, Ce­li­ ne Dion, El­to­nas Joh­nas.

Bet „Guc­ci“ kū­ry­bos di­rek­to­riaus A.Mic­ he­le kryp­tis – jau­no­ji kar­ta. Vie­nas ryš­ kiau­sių di­zai­ne­rio nu­my­lė­ti­nių – at­li­kė­ jas Har­ry Sty­le­sas (27 m.).

Bri­tas ta­po pir­muo­ju vy­ru, įsiam­ži­nu­ siu su suk­ne­le (ma­dos na­mų „Guc­ci“) ant žur­na­lo „Vo­gue“ vir­še­lio.

Guc­cio Guc­ci, prieš 100 me­tų Flo­ren­ci­ jo­je ati­da­riu­sio sa­vo pir­mą­ją odi­nių pre­

„Mie­liau ver­kiu prabangiame „Rolls-Roy­ce“ nei esu lai­min­ga ant dvi­ra­čio.“ Pat­ri­zia Reg­gia­ni

Pra­džio­je jis gy­ve­no Pa­ry­žiu­je, pas­kui per­si­kė­lė į Lon­do­ną. Dir­bo pra­ban­gia­ me „Sa­voy“ vieš­bu­ty­je ne­ši­ku ir lif­ti­nin­ ku. Bet čia ita­las tu­rė­jo ga­li­my­bę ste­bė­ti pa­si­tu­rin­čių sve­čių sko­nius ir po­mė­gius.

G.Guc­ci nu­tuo­kė, kad ak­se­sua­rai – svar­bi žmo­gaus sta­tu­so da­lis. Kuo jis tur­ tin­ges­nis, tuo iš­raiš­kin­ges­nis jo la­ga­mi­ nas ar ran­ki­nė.

Su­kau­pęs 30 tūkst. Ita­li­jos li­rų – tais lai­kais tai bu­vo ne­ma­ži pi­ni­gai – jis grį­ žo į gim­tą­ją Flo­ren­ci­ją ir ati­da­rė nuo­sa­vą dirb­tu­vę, ku­rio­je bu­vo siu­va­mi dra­bu­žiai žir­gų lenk­ty­nių jo­ji­kams ir ga­mi­na­mi pa­ kink­tai. Jau tuo­met svar­biau­sia G.Guc­ci bu­vo ele­gan­ci­ja ir ko­ky­bė.

Pa­ma­žė­le jis pe­rė­jo prie odi­nių ga­ mi­nių – ke­lio­ni­nių krep­šių ir la­ga­mi­nų.

Kaip daž­nai nu­tin­ka ma­dos pa­sau­ly­je, reikš­min­giau­sia su­ku­ria­ma tuo­met, kai trūks­ta ko­kios nors me­džia­gos ar de­ta­lės.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ir po­ka­rio me­ tais odos bu­vo ma­žai. G.Guc­ci te­ko grieb­ tis ki­to­kių me­džia­gų – bam­bu­ko, teks­ti­ lės pluoš­to, džiu­to ar med­vil­nės.

Bet vi­si ga­mi­niai iš­sis­ky­rė sa­vo sim­bo­ liu – dvi­gu­ba G rai­de. Pre­kės ženk­lo kū­ rė­jas užau­gi­no še­šis vai­kus, bet į ma­dos na­mų val­dy­mą įsi­lie­jo tik trys. Po G.Guc­ ci mir­ties 1953-iaisiais prie vers­lo vai­ 37