Stilius

2020 spalio 13–19 d.

Nr.39

Žil­vi­nas Gri­gai­tis 50-metį su­ti­ko ty­liai

Legendinis žurnalas

Tai, ką ver­ta ži­no­ti apie pra­ban­gą

Muzikantė Ūla Uli­jo­na Žeb­ri­ūnai­tė ves­tu­ves at­šoks Ita­li­jo­je

Li­na Mas­ko­li­ūnė

Kaina TIK

1,30 Eur

Krep­ši­nio rink­ti­nės tre­ne­rio žmo­na ne­pa­bū­go vyrą užklupusio ko­ro­na­vi­ru­so

s t i pr ioj i ly t i s

Ne­ s us­ t ab­ d ė nei li­ga, nei užgriuvę iš­ban­dy­mai Sun­kus ka­ran­ti­nas, vis dar ant plau­ko ky­ban­ti san­ tuo­ka, su­val­dy­ta on­ko­lo­gi­ nė li­ga – vi­sa tai nep­ri­ver­tė vers­li­nin­ko Žil­vi­no Gri­gai­ čio pris­tab­dy­ti gy­ve­ni­mo tem­po. Tik per­kai­no­ti ver­ ty­bes ir su­pan­čius žmo­nes.

Ką tik ty­liai pen­kias­de­šimt­ me­tį su­ti­kęs ži­no­mas vy­ras drau­gams net­ru­kus ža­da pa­vė­luo­tą šven­tę, o sau – dar daug nau­jų iš­šū­kių.

B

ED­VAR­DAS ŽIČ­KUS

liz­gi De­be­sė­lio kau­kė TV pro­jek­ te „Kau­kės“ slė­pė sce­no­je į ran­ kas mik­ro­fo­ną pir­mą kar­tą paė­ mu­sį ir kul­ti­nę Ala­no Choš­nau dai­ną „Pas­kęst de­be­sy­se“ at­li­ku­sį Ž.Gri­ gai­tį. Jo pa­si­ro­dy­mas mu­zi­ki­nia­me pro­ jek­te nus­te­bi­no ži­ūro­vus ir ašt­ria­lie­žu­vę ko­mi­si­ją, tik ne jo drau­gus. Ge­rai vers­li­ nin­ką pa­žįs­tan­tys žmo­nės įp­ra­tę prie ne­ ti­kė­tų jo iš­dai­gų gy­ve­ni­me. O ir pats Žil­ vi­nas nes­le­pia, kad spon­ta­niš­ki poel­giai – vie­nas jo gy­ve­ni­mo va­rik­lių.

Vė­ly­vą šeš­ta­die­nio po­pie­tę įsi­tai­so­ me Žil­vi­no pa­mėg­to­je ka­vi­nė­je sos­ti­nės cent­re. Vi­sai ne­to­li jo na­mų pres­ti­ži­nia­ me sos­ti­nės ra­jo­ne, Ne­ries pak­ran­tė­je. Kol ru­duo dar le­pi­na sau­lė­tais orais, už­si­da­ ry­ti tarp ke­tu­rių sie­nų jam vi­sai ne­si­no­ri, o ir ste­bė­ti kaž­kur sku­ban­čius žmo­nes – vie­nas jo po­mė­gių. Tam lai­ko ra­do tik šią va­sa­rą, kai pan­de­mi­jai ap­ri­bo­jus ga­li­my­ bes ke­liau­ti vi­siems te­ko per­dė­lio­ti pla­ nus ir ge­ro­kai su­lė­tin­ti gy­ve­ni­mo tem­pą. „Tik ar tai tik­rai į blo­ga?“ – ne­ju­čia su­si­ mąs­to Žil­vi­nas ir čia pat min­ti­mis per­si­ 12

Žil­vi­no kos­tiu­mas pro­jek­te „Kau­kės“ svė­rė ne vie­ną ki­log­ra­mą, to­dėl var­žė ju­de­sius, grei­tai iš­py­lė pra­kai­tas ir net at­ro­dė, kad tuoj pra­ras są­mo­nę. Ta­čiau sa­vo da­ly­va­vi­mą po­pu­lia­ria­me šou jis va­di­na dar vie­nu nuo­ty­kiu į pri­si­mi­ni­mų dė­žu­tę.

ke­lia į sa­vo pa­jū­rio na­mus – jau­kų dvie­jų aukš­tų bu­tą Pa­lan­go­je, prie pat par­ko, vi­ sai ne­to­li Bal­ti­jos jū­ros. Prieš dau­ge­lį me­ tų įsi­gy­tas atos­to­gų būs­tas iki šiol bū­da­vo tik lai­ki­na nuo­lat sku­ban­čio vy­ro sto­te­lė, kai la­bai no­rė­da­vo­si at­si­pūs­ti. Šie­met na­ muo­se, ku­riuos ka­dai­se rin­ko su my­li­ma ma­ma, jis pra­lei­do vi­są va­sa­rą.

„Ry­tais sės­da­vau ant dvi­ra­čio ir min­ da­vau pu­šy­nais be­sid­rie­kian­čiais ta­kais, die­no­mis – sau­lės vo­nios, mau­dy­nės, va­ ka­rais – il­gi pa­si­vaikš­čio­ji­mai ir šam­pa­ no tau­rė nuo­sa­vo­je te­ra­so­je“, – nie­kur nes­ku­bė­da­mas žo­džius dė­lio­ja pran­cū­ zų pra­ban­gos pre­kių ženk­lo „Le Cec­le by Per­nord Ri­card“ am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je.

2020 10 13

Drau­gai, vers­lo ko­le­gos ir bi­čiu­liai šie­ met pa­si­ge­do įp­ras­tai siau­tu­lin­gai mi­ni­ mo jo gim­ta­die­nio fies­tos.

– Gal pan­de­mi­ja jai sut­ruk­dė, o gal ap­va­lus skai­čius pa­se bau­gi­na?

– klau­siu Žil­vi­no. „Ne­se­niai pa­gal­vo­jau, kiek dis­tan­ci­jos jau esu nu­bė­gęs gy­ve­ni­mo ke­ly­je. Ir, ži­nai ką – vi­sai ne­si­jau­čiu la­bai jau daug jos įvei­ kęs, – nu­si­juo­kia. – Pri­si­me­nu aust­ra­lų ir ame­ri­kie­čių po­sa­kį: 50 – tai nau­jie­ji 30. Ir tam la­bai pri­ta­riu! Men­ta­liš­kai, mo­ra­liš­ kai ir fi­ziš­kai jau­čiuo­si įst­ri­gęs maž­daug ties 35-ais gy­ve­ni­mo me­tais. Vi­sa ki­ta tė­ ra skai­čiai. Kar­tais net su­si­mąs­tau, kad na­ muo­se da­bar rei­kia slėp­ti tik du da­ly­kus – svars­tyk­les ir pa­są, dau­giau vis­kas vie­to­je.“

N

e, jis vi­siš­kai ne­su­ka sau gal­vos, kad ver­tė­tų sus­to­ti, gy­ven­ti sės­ liau ar reng­tis ne­be taip ryš­kiai.

Gal kar­tais tik ap­lin­ki­nių lai­do­mi juo­kai pri­ver­čia pri­si­min­ti pa­se įra­šy­tą gi­mi­mo da­tą. „Ma­no po­ži­ūris į gy­ve­ni­mą – gy­ ven­ti čia ir da­bar. Ne­beuž­siim­ti jo­kiais kau­pi­mais...“ – pats su­si­mąs­to ir vėl nu­ si­juo­kia, juk abe­ji na­mai ku­pi­ni gau­sy­bės ver­tin­gų daik­tų, ke­lio­nė­se įsi­gy­tų ar do­ va­nų smulk­me­nų. O juk kaž­ka­da vi­sa tai, kaip ir gar­sių di­zai­ne­rių var­dai dra­bu­žių eti­ke­tė­se, jam at­ro­dė iš­ties svar­bu. Vis­ kas pa­si­kei­tė prieš ke­le­rius me­tus, kai li­ ki­mas jį nu­ve­dė ne­ti­kė­tu ke­liu – pas­tū­ mė­jo į on­ko­lo­gų glė­bį. „Su li­ga at­si­ra­do nau­jas ats­kai­tos taš­ kas. Daug kas pa­si­kei­tė. Da­bar ne­gal­vo­ju apie jo­kius di­de­lius ma­te­ria­li­nius da­ly­kus, man nie­ko šian­dien net­rūks­ta. Ne­no­riu dar vie­nų na­mų ar nau­jo ma­din­go auto­ mo­bi­lio, nors... pa­va­sa­rį tik­riau­siai sė­siu į il­gai lauk­tą „Porsc­he“, – pa­sa­ko­ja Žil­vi­ nas, su­ge­bė­jęs su­val­dy­ti mak­si­ma­liz­mą.

Kas iš­ties pas­ta­rai­siais me­tais pa­si­kei­tė Žil­vi­no gy­ve­ni­me, tai sti­lius. Da­bar no­ri­si kur kas ma­žiau spal­vų, ku­rias pa­kei­tė uni­ver­sa­lūs dra­bu­žiai. „Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad ma­no spin­to­je nė­ra dry­žuo­tų ko­ji­nių, lan­guo­tų kel­nių ir ryš­kių ba­tų.

Pri­rei­kus tik­rai tu­rė­čiau ką išt­rauk­ti“, – nu­si­juo­kia jis.

– Ne­se­niai pers­kai­čiau ta­vo žo­ džius, kad mė­ne­sį pra­gy­ven­ti tau vi­ siš­kai pa­kan­ka 2000 eurų. Su­ma­ži­nai po­rei­kius? – tie­siai klau­siu žo­džio ki­še­ nė­je neieš­kan­čio ir il­gus me­tus dė­me­sio cent­re nuo­lat at­si­dur­da­vu­sio vers­li­nin­ko. „Ba­na­lūs žo­džiais, bet juo­se daug tie­ sos: mes atei­na­me į šį pa­sau­lį nuo­gi, to­kie jį ir pa­lik­si­me. Taip, bu­vo eta­pas, kai no­ rė­jo­si pra­ban­gių puo­de­lių, lėkš­čių, rankš­ luos­čių... Bet kai vi­sa tai at­si­ran­da, sup­ ran­ti, kad tai tik daik­tai. Ir tik­rai ne jie

A t­v i­r a i

Krep­ši­nio pi­lig­ri­mė Ste­buk­lai jos gy­ve­ni­me pra­si­dė­jo, kai lio­vė­si jų lauk­ti. Užg­lais­čiu­si pir­mo­sios san­tuo­kos pa­lik­tas žaiz­das stai­ga su­ti­ko vy­rą, su ku­riuo ga­li kal­bė­tis va­lan­dų va­lan­das ir ku­ris ta­po jos part­ne­riu vi­so­mis įma­no­mo­mis pras­mė­mis. Vos ėmė­si va­do­vau­ti di­de­lei tarp­tau­ti­ nei ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bend­ro­vei, pra­dė­jo lauk­tis. Kai duk­ra ūg­te­lė­jo, at­šo­ko di­de­les tran­kias ves­tu­ves – to­kias, ko­kios, at­ro­dė, bū­na tik fil­muo­se. O da­bar Li­na Mas­ko­li­ūnė (43 m.) sta­čia gal­va ne­ria į dar vie­ną gy­ve­ni­mo nuo­ty­kį – na­mų jau­ku­mą ban­dys su­si­ kur­ti Bar­se­lo­no­je. Jau sė­dė­da­ma lėk­tu­ve ji su­ži­no­jo, kad iš­siilg­tam vy­rui pat­vir­tin­tas ko­ro­na­vi­ru­sas. Ta­čiau net į šią ži­nią mo­te­ris su­rea­ga­vo be išskirtinių emocijų.

N

EG­LĖ ŠI­LINS­KAI­TĖ-PUŠ­KO­RĖ

a­mai ten, kur šir­dis. Ten, kur jau­kiai ple­pa še­šia­me­tė duk­tė Ma­ri­ja, pri­ver­čian­ti ir tė­tį – Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ ti­nės tre­ne­rį Da­rių Mas­ko­li­ūną (49 m.) – per­si­kū­ny­ti į jos žai­di­mų he­ro­jų. Ten, kur il­gus ru­dens va­ka­rus ap­kar­po nuo­šir­dūs po­kal­biai. Ten, kur net tri­nan­tis tarp ke­ tu­rių sie­nų, kai už jų sa­vo čiup­tu­vais gra­ si­na ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja, kiek­vie­na die­na tam­pa ne iš­šū­kiu, o dar vie­na ga­li­ my­be ką nors drau­ge nu­veik­ti. „Tu­rė­jau į Bar­se­lo­ną skris­ti da­bar. Grė­ sė pu­sę me­tų ne­ma­ty­ti vy­ro ir tė­vo, o šei­ ma man vi­sa­da bus svar­biau­sia“, – tvir­ti­no Suo­mi­jos ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ir in­ves­ti­ ci­jų val­dy­mo bend­ro­vės „Tech­no­po­lis“ va­ do­vė Lie­tu­vo­je L.Mas­ko­li­ūnė.

Ji pla­na­vo į Bar­se­lo­ną kel­tis po Nau­ jų­jų me­tų. Tuo­met, kai baigs jau pra­dė­ tą pro­jek­tą. Ta­čiau ne­nus­pė­ja­mas ir kol kas ne­kont­ro­liuo­ja­mas vi­ru­sas pla­nus pri­ver­tė keis­ti.

Jos vy­ras – „Bar­ce­lo­na“ vy­rų krep­ši­ nio ko­man­dos tre­ne­rio Ša­rū­no Ja­si­ke­ vi­čiaus bend­ra­žy­gis dar nuo krep­ši­nin­ ko kar­je­ros lai­kų – į Is­pa­ni­ją iš­vy­ko jau rugp­jū­čio pra­džio­je.

D.Mas­ko­li­ūnui prieš tai, ži­no­ma, rei­ kė­jo įver­tin­ti ge­ro drau­go Š.Ja­si­ke­vi­čiaus kvie­ti­mą tal­kin­ti jam ir Ka­ta­lo­ni­jos klu­bo tre­ne­rių šta­be, ta­čiau svars­tyk­lės aiš­kiai svė­rė tei­gia­mo at­sa­ky­mo link. Ga­li­my­ bė pa­tei­sin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą ir to­liau dirb­ti Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės tre­ne­ riu bu­vo svar­bes­nė už am­bi­ci­jas pa­čiam vėl grįž­ti prie klu­bi­nės ko­man­dos vai­ro.

16

Jau sė­dė­da­ma lėk­tu­ve Vil­nius–Bar­se­lo­ na L.Mas­ko­li­ūnė su­lau­kė vy­ro skam­bu­čio ir ži­nios, kad jam nus­ta­ty­tas ko­ro­na­vi­ru­ sas. Liau­na, bet tvir­to cha­rak­te­rio mo­te­ ris nau­jie­ną priė­mė sau įp­ras­tai sto­jiš­kai: ge­riau da­bar nei anks­čiau.

Te­kė­da­ma už Da­riaus Li­na aiš­kiai su­ pra­to, kad vy­ro kar­je­ros sro­vės ga­li nu­ neš­ti to­li nuo na­mų. Dar iki san­tuo­kos su tre­ne­riu ji pa­ra­ga­vo sve­tim­tau­tės duo­nos, kai 2015-aisiais Len­ki­jo­je ankš­ta­me bu­te vie­na va­ka­ro­da­vo su kū­di­kiu ant ran­kų, kol Da­rius kep­da­vo krep­ši­nio kros­ny­je.

Jau ta­da ji pa­ma­tė, kad tre­ne­rio kar­je­ro­ je nė­ra nie­ko pas­to­ves­nio už lai­ki­nu­mą, mat D.Mas­ko­li­ūnas ir So­po­to „Trefl“ ko­ man­da iš­sis­ky­rė įpu­sė­jus se­zo­nui.

„Esu ne­to­le­ran­tiš­ka kan­ čiai. Jei ma­tau, kad man kas nors ne­tin­ka ar­ jau­ čiuo­si ne­lai­min­ga, ieš­ kau, kas ma­ne ver­čia taip jaus­tis, ir ban­dau pa­ša­ lin­ti prie­žas­tis ar­ba pa­ keis­ti savo po­ži­ūrį.“ Li­na Mas­ko­li­ūnė

Iki san­tuo­kos su Da­riu­mi Li­na pa­ti va­ do­va­vo sa­vo gy­ve­ni­mui. Ji ne­kū­rė penk­ me­čio pla­nų ir ne­tu­rė­jo aiš­kių tai­syk­lių, ta­čiau vers­le nar­dė lyg ban­gi­nis. Nuo pat ta­da, kai be­veik prieš du de­šimt­me­čius pra­dė­jo va­do­vau­ti ne­di­de­lei te­le­ko­mu­ ni­ka­ci­jų bend­ro­vei. Pas­ta­ruo­sius 17 me­ tų ji dir­ba ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to įmo­nė­se.

Nors pa­ti pa­sie­kė pro­fe­si­nių aukš­tu­mų, Li­na nie­ka­da nea­be­jo­jo: kad ir kur nub­lokš­ tų vy­ro kar­je­ra, šei­ma pri­va­lo bū­ti drau­ge. Į Bar­se­lo­ną Mas­ko­li­ūnai iš­vy­ko tre­ jiems me­tams – toks ko­man­dos tre­ne­ rių su­tar­ties ter­mi­nas. „Bet pui­kiai sup­ran­ta­me, kad ga­li bū­ti vi­saip“, – atei­ties nep­ro­jek­tuo­ja L.Mas­ko­li­ūnė.

– Pra­si­de­da nau­jas gy­ve­ni­mo eta­ pas – nau­ja ša­lis, sve­ti­ma kal­ba. Tai ke­lia jau­du­lį ar ne­ri­mą? – pak­lau­siau L.Mas­ko­li­ūnės.

– To­kie da­ly­kai man nie­ka­da ne­ke­ lia stre­so – tik la­bai ge­ras emo­ci­jas. Aš daž­nai va­ri­juo­ju sa­vo gy­ve­ni­mu, to­dėl ne­ga­liu sa­ky­ti, kad šiuo at­ve­ju jį iš es­ mės kei­čiu. Kai Da­rius dir­bo Len­ki­jo­je, va­žia­vau pas jį gy­ven­ti, bet po tri­jų mė­ ne­sių tu­rė­jo­me grįž­ti.

Tre­ne­riams taip nu­tin­ka. At­ro­do, yra su­tar­tis, bet stai­ga jos ne­bė­ra. Da­bar ir­ gi vyks­ta­me tre­jiems me­tams, bet yra įvai­rių is­to­ri­jų, tad ge­ro­kai per anks­ti apie tai kal­bė­ti.

Iš­va­žiuo­ti pa­gy­ven­ti ki­tur bu­vo ma­ no sva­jo­nė ir šį kar­tą ne­no­riu jos pa­leis­ ti. Be­veik prieš 20 me­tų jau tu­rė­jau su­ tar­tį Švei­ca­ri­jo­je ir ke­ti­nau ten kraus­ty­tis, bet ma­nęs pap­ra­šė lik­ti, tad taip ir neiš­ vy­kau. Ta­čiau no­ras ku­riam lai­kui iš­vyk­ ti glū­dė­jo gi­liai pa­są­mo­nė­je.

Kar­tais pas­vars­tau, kad gal dėl to ir sa­vo vers­lo ne­su­kū­riau, nes no­rė­jau tu­ rė­ti lais­vę.

Dirb­da­ma vi­sa­da ieš­ko­jau žmo­gaus, ku­ris ga­lė­tų ma­ne pa­keis­ti. Anks­tes­nė­je įmo­nė­je už­siau­gi­nau įpė­di­nį, šio­je ir­gi 2020 10 13

Sun­kiai dirb­da­ma Li­na Mas­ko­li­ūnė pa­ti su­si­kū­rė pa­to­gų gy­ve­ni­mą, o iš­te­kė­ju­si už krep­ši­nio tre­ne­rio tu­rė­jo tai­ky­tis prie lai­ki­nu­mo jaus­mo. Ta­čiau veik­li mo­te­ris ned­ve­jo­da­ma kei­čia sa­vo gy­ve­ni­mą, kad tik šei­ma bū­tų drau­ge.

Nuot­rau­kos – „Kris­ti­na Alek­sy­nai­tė Pho­tog­rap­hy“ Ma­kia­žas – Ži­vi­lė Rač­kaus­kai­tė Sti­lius – Do­vi­lė Ci­buls­kai­tė Dra­bu­žiai – „De Pa­ri“, „Za­ra“, „Lin­dex“

17

Ta­ d a i r d a­ b a r

Lie­tu­vė tikisi

atšokti vestuves Ita­li­joje

„Ita­li­jo­je, jei­gu vy­ras iš­girs­ta žo­dį „mat­ri­mo­nio“ (ves­tu­vės), nuo tos mo­ters bė­ga kaip nuo ug­nies. At­ro­do, pa­sa­kai kaž­ką to­kio, kad jam rei­kia ieš­ko­ti ra­mi­na­mų­jų vais­tų“, – pokš­ta­vo Ita­li­jos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos RAI sim­fo­ni­nio or­ kest­ro al­tų gru­pės kon­cert­meis­te­rė Ūla Uli­jo­na Žeb­ri­ūnai­tė (46 m.). Jos gy­ve­ni­mas jau ar­tė­ja ves­tu­vių link, ta­čiau to­ kių, ku­rios ne­su­ke­lia bai­mės nei jau­ni­kiui, nei nuo­ta­kai.

Ū

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

lai Uli­jo­nai pri­tap­ti RAI te­le­ vi­zi­jos or­kest­re pa­dė­jo ne tik jos pro­fe­si­nis meist­riš­ku­mas, bet ir cha­rak­te­rio sa­vy­bės: „Esu dip­lo­ma­tiš­ka ir su­kal­ba­ma, neag­re­sy­vi, tad ma­ne ita­lai pir­miau­sia priė­mė la­bai nor­ma­liai kaip žmo­gų. Ita­lai la­bai ger­bia smui­ko, al­to mo­kyk­los ats­to­vus iš bu­vu­ sios So­vie­tų Są­jun­gos. Mes čia eina­me kiau­rai – vi­sos du­rys ati­da­ry­tos.

Ka­dan­gi ne­puo­liau jų že­min­ti, jog mes at­seit už juos ge­res­ni, nie­ka­da ne­ tu­rė­jau prob­le­mų, kad užė­miau kon­cert­ meis­te­rės vie­tą. Net­gi at­virkš­čiai – jei­ gu bū­čiau ita­lė, bū­čiau tu­rė­ju­si dau­giau kon­ku­ren­tų. Esu iš ki­tos pla­ne­tos, nie­ kas ten ant ma­nęs ne­pyks­ta – san­ty­kiai pa­gar­būs ir drau­giš­ki“, – pa­sa­ko­jo Tu­ri­ ne gy­ve­nan­ti ir pui­kią kar­je­rą ten pa­da­ riu­si Ū.U.Žeb­ri­ūnai­tė.

Ji ki­lu­si iš gar­sios me­ni­nin­kų šei­mos: ma­ma – ope­ros so­lis­tė Gied­rė Kau­kai­ tė, tė­vas – ki­no re­ži­sie­rius Ar­ūnas Žeb­ ri­ūnas. Sa­vo duk­te­rį jie stum­te­lė­jo į pla­ 30

tų­jį pa­sau­lį, kad jį pa­ma­ty­tų, pa­žin­tų ir su­si­ras­tų ten dar­bą. Ir Ūlai Uli­jo­nai pa­si­ se­kė. Ji ta­po al­ti­nin­ke ir iki šiol neiš­da­vė sa­vo pa­šau­ki­mo. Ū.U.Žeb­ri­ūnai­tės fo­tog­ra­fi­ja puo­šė 2001 m. sau­sio 26 d. „Sti­liaus“ vir­še­lį.

Ta­da ji sa­kė, kad bran­ges­nis už ran­ kas jai yra al­tas: „Jei­gu žie­mą pas­lys­čiau ir gri­ūčiau, pir­miau­sia gal­vo­čiau, kaip iš­sau­go­ti inst­ru­men­tą. Mu­zi­kos inst­ru­ men­tai la­bai jaut­rūs, men­kiau­sias bils­te­ lė­ji­mas jiems ga­li pa­kenk­ti.“ Ta­da Ū.U.Žeb­ri­ūnai­tė grie­žė al­tu žy­ maus smui­ki­nin­ko Gi­do­no Kre­me­rio įkur­ta­me tri­jų Bal­ti­jos ša­lių ka­me­ri­nia­ me or­kest­re „Kre­me­ra­ta Bal­ti­ca“. Taip pat stu­di­ja­vo Švei­ca­ri­jo­je, Ba­ze­lio mu­zi­ kos aka­de­mi­jo­je.

Ji pa­sa­ko­jo, kad jau­nie­siems mu­zi­kan­ tams gro­ji­mas „Kre­me­ra­ta Bal­ti­ca“ or­ kest­re yra di­de­lis įver­ti­ni­mas ir pui­kios pers­pek­ty­vos pel­ny­ti pa­sau­li­nį pri­pa­ži­ ni­mą. Per me­tus or­kest­ras su­ren­gia apie 60 kon­cer­tų. To­dėl Ūla Uli­jo­na ne­ri­ma­vo, kad atit­rū­ko nuo drau­gų: „No­riu pa­lai­ ky­ti su jais nuo­šir­džius san­ty­kius, ta­čiau gy­ve­ni­mo tem­pas ver­čia sku­bė­ti, lėk­ti.“ Bu­vo pa­sa­ky­ta ir to­kia min­tis: „Kar­ tais gal­vo­ju – gro­ju, gro­ju, o gy­ve­ni­mas eina pro ma­ne, nu­si­neš­da­mas daug bran­ gių žmo­nių. Užg­ri­ūva dep­re­si­ja, li­ūde­sys, nors pa­gal­vę graužk.“ Mu­zi­kan­tė pa­sa­ko­jo ir apie or­kest­ro įk­ūrė­ją G.Kre­me­rį: „Jis ne­de­monst­ruo­ja vir­še­ny­bės ir nė vie­no ne­lai­ko pras­tes­niu už sa­ve. Gi­do­nas yra drau­giš­kas, mėgs­ta kom­pa­ni­jas. Su juo jau­čia­mės lyg su sa­ vo bend­raam­žiu.

Ita­li­jo­je Ūla Uli­jo­na Žeb­ri­ūnai­tė pa­da­rė pui­kią kar­je­rą.

Dau­giau nei 11 me­tų ji yra Ita­li­jos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos RAI sim­fo­ni­nio or­kest­ro al­tų gru­pės kon­cert­meis­te­rė.

Toks Gi­do­no el­ge­sys mū­sų or­kest­re su­ kū­rė la­bai ge­rą at­mos­fe­rą. Ji pa­rem­ta en­ tu­ziaz­mu, ge­ra­no­riš­ku­mu ir fa­na­tiz­mu.

Nie­kas nes­kai­čiuo­ja sve­ti­mų pi­ni­gų, nė­ ra pa­vy­do jaus­mo. Kai me­ne pra­si­de­da ko­mer­ci­niai san­ty­kiai, mū­zos pa­sit­rau­ kia, kū­ry­ba išb­lės­ta.“ Bet nuo to lai­ko praė­jo dau­giau nei 19 me­tų! O per tiek me­tų žmo­gaus gy­ve­ni­ me įvyks­ta dau­gy­bė po­ky­čių. Li­ki­mas Ūlą Uli­jo­ną nub­loš­kė į Šiau­rės Ita­li­ją, Tu­ri­ną, kur ji pa­da­rė pui­kią kar­je­rą. Ta­čiau or­kest­ ro „Kre­me­ra­ta Bal­ti­ca“ iš šir­dies neiš­me­si, nes su juo bu­vo išp­ro­tė­jęs, le­kian­tis gy­ve­ ni­mas per įvai­rias ša­lis ir kon­cer­tų sa­les: va­kar – Se­vi­li­ja, šian­dien Va­len­ci­ja, ry­toj – Mad­ri­das, Frank­fur­tas...

„Or­kest­ro „Kre­me­ra­ ta Bal­ti­ca“ iš šir­dies neiš­me­si, nes bu­vo išp­ro­tė­jęs, le­kian­tis gy­ve­ni­mas per įvai­rias ša­lis ir kon­cer­tų sa­les.“

AND­REA MAZ­ZON, AS­ME­NI­NIS AL­BU­MAS

Ūla Uli­jo­na Žeb­ri­ūnai­tė

„Or­kest­re gro­jau apie 12 me­tų – nuo pat pir­mų­jų die­nų, kai 1997-aisiais jis bu­vo įkur­tas. Pra­džio­je bu­vo la­bai ma­ lo­ni ka­ru­se­lė. Ne­bu­vo var­gi­nan­tis gy­ ve­ni­mas, sa­ky­ki­me, aš­tuo­ne­rius–de­vy­ ne­rius me­tus. Po to pra­dė­jau jaus­ti, kad kaž­ką rei­kia keis­ti.

Tas blaš­ky­ma­sis ir įdo­mus, ir daug ką at­ve­rian­tis – ir pa­sau­lį, ir žmo­nes, ir nau­ jas kon­cer­tų sa­les. Bet bu­vo šiek tiek var­ gi­nan­tis, ne­tu­rint sa­vo ad­re­so, sa­vo mie­ ga­mo­jo – vien tik vieš­bu­čiai ir oro uos­tai.

Maž­daug de­vin­tais-de­šim­tais dar­bo „Kre­ me­ra­ta Bal­ti­ca“ me­tais pra­dė­jo į gal­vą lįs­ti min­tys, kad gal­būt rei­kia iš­ban­dy­ti ką nors nau­jo, pas­to­ves­nio“, – pa­sa­ko­jo al­ti­nin­kė.

– Ir sus­tab­dė­te, Ūla Uli­jo­na, tą le­ kian­tį gy­ve­ni­mą – nuo 2009-ųjų gy­ ve­na­te Ita­li­jo­je, Tu­ri­ne. Čia iki ko­ ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos gy­ve­ni­mas bu­vo kaip šven­tė. Ku­rie ita­lų pa­pro­ čiai, tra­di­ci­jos jums la­biau­siai pa­tin­ ka? Ar lai­ko­tės jų?

– Dau­giau kaip prieš 10 me­tų man rei­ kė­jo pa­si­rink­ti: ar me­niš­ką ita­lų men­ta­li­ te­tą, ar la­bai aps­kai­čiuo­tą, sau­są švei­ca­ rų, ar vi­du­rį – vo­kie­čių. Ir aš pa­si­rin­kau 31

P r a­ b a n ­g o s k o­d a s

Vers­li­nin­kė, ge­mo­lo­gė, dei­man­tų ir ki­tų bran­gak­me­nių eks­per­tų gru­pės „I am Dia­ mond“ įk­ūrė­ja Al­ma Lat­vy­tė (46 m.) įsi­ti­ki­nu­si – gy­ve­ni­mas gal­būt ir nė­ra vi­suo­met to­bu­las, ta­čiau ju­ve­ly­ri­ka to­kia tik­rai ga­li bū­ti. „Dei­man­tai iš­kal­bin­gesni už bet ko­kius žo­džius“, – sa­ko jau dau­giau nei de­šimt­me­tį dei­man­tų vers­le be­si­su­kan­ti mo­te­ris.

Š

AG­NĖ MA­ČIU­LY­TĖ

ią tie­są jau se­niai įsi­mi­nė ir gar­ siau­sios vi­sų lai­kų ma­dos iko­nos.

Ka­ra­lie­nė Elž­bie­ta I į ma­dos is­to­ ri­jos va­do­vė­lius įsi­ra­šė kaip Ang­

38

li­jos mo­narc­hė, sa­vo gar­de­ro­be ypa­tin­ gą vie­tą sky­ru­si bri­lian­tais siu­vi­nė­toms suk­ne­lėms, gal­vos ap­dan­ga­lams ir per­ lams – ty­ru­mo bei san­tū­ru­mo sim­bo­lis pui­kiai ti­ko ka­ra­lie­nei, as­me­ni­nę lai­mę iš­kei­tu­siai į tau­tą.

Po ke­tu­rių šimt­me­čių per­lus kiek­vie­ nai mo­te­riai pri­tai­kė maiš­tin­go­ji pran­ cū­zų di­zai­ne­rė Co­co Cha­nel. „Tik­rai mo­ te­riai rei­kia tik vir­vės ir per­lų vė­ri­nio“, – yra pa­sa­kiu­si ji. O štai sek­sua­lu­mo iko­ nos Ma­ri­lyn Mon­roe dau­ge­lis neį­si­vaiz­ 2020 10 13

Nuot­rau­kos – Ge­di­mi­nas Ži­lins­kas Ma­kia­žas – Dei­man­tė Ka­zė­nai­tė Šu­kuo­se­na – „Blan­co beau­ty“ Ju­ve­ly­ri­ka – „I Am Dia­mond“

iš­ta­rė re­tai žo­džių ki­še­nė­je ieš­ko­ju­si vie­ na gra­žiau­sių ir sėk­mės ly­di­mų XX am­ žiaus mo­te­rų.

– Al­ma, kaip ir se­niau, šian­dien bran­gak­me­niais puo­šia­si sa­vo ver­ tę ži­nan­čios mo­te­rys. Ko­kia to­ji ne­ kin­tan­čios bran­gak­me­nių ver­tės pas­lap­tis?

– Tai, ką ma­to­me žvelg­da­mi į aukš­to­ sios ju­ve­ly­ri­kos pa­puo­ša­lus, yra be ga­lo sun­kaus dar­bo re­zul­ta­tas. Į pa­vir­šių bran­ gak­me­niai iš­ke­lia­mi dėl di­de­lių in­ves­ti­ci­ jų. Tik įsi­vaiz­duo­ki­te – ma­žy­čius dei­man­ tus ka­sa spe­cia­lios mil­ži­niš­kos ma­ši­nos, vie­no­je to­no­je rū­dos jų ran­da­mi vos ke­ li gra­mai. Po to bran­gak­me­niai ap­do­ro­ ja­mi, šis meist­rų dar­bas rei­ka­lau­ja aukš­ čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos.

Prieš pra­de­dant šli­fuo­ti ak­me­nį skai­ čia­vi­mai, su­si­ję su bran­gak­me­nio ver­te, ga­li truk­ti mė­ne­sius ir net me­tus. Tik­rais me­no kū­ri­niais bran­gak­me­niai tam­pa ta­ da, kai pa­ten­ka į gar­sių­jų aukš­to­sios ju­ ve­ly­ri­kos na­mų, jų di­zai­ne­rių bei ju­ve­ly­ rų ran­kas.

duo­ja be ma­sy­vaus dei­man­tų vė­ri­nio. Ir nors le­gen­di­nia­me fil­me „Džen­tel­me­nai ren­ka­si blon­di­nes“ ak­to­rė pa­si­ro­dė dau­ giau­sia su pa­dir­bi­niais, vie­no tik­ro ki­no juos­to­je pa­ma­ty­to 24 ka­ra­tų dei­man­to kai­na ne­se­niai sie­kė iki 630 tūkst. eurų.

Dau­ge­liui ga­li pa­si­ro­dy­ti, jog dei­man­ to ver­tę nu­sa­ko šios ki­no iko­nos po­pu­lia­ ru­mas, ta­čiau ir ji pa­ti, ka­dai­se į ran­kas paė­mu­si mi­li­jo­nus me­tų že­mės gel­mė­ se gu­lė­ju­sį le­gen­di­nė­se In­di­jos ka­syk­lo­ se ras­tą bran­gak­me­nį, ne­ju­čia suk­lu­so. „Jis – nep­ri­lygs­ta­mo grožio“, – ta­da 2020 10 13

– Dei­man­tų vers­le esa­te su­kau­pu­ si il­ga­me­tę pa­tir­tį. Ko­kios pa­mo­kos per šiuos me­tus jus at­ve­dė ten, kur esa­te da­bar?

– Esu dė­kin­ga gy­ve­ni­miš­koms ap­lin­ ky­bėms, ki­ti jas pa­va­din­tų li­ki­mu. Dei­ man­tų vers­le rei­kia daug vy­riš­kos ener­ gi­jos, ta­čiau bū­tent čia at­sisk­lei­džia ma­no įgim­tos mo­te­riš­kos ir jau vers­le įgy­tos sa­ vy­bės, to­kios kaip es­te­ti­kos po­jū­tis, gro­ žio su­vo­ki­mas.

Ma­no klien­tai yra in­te­lek­tua­lūs, sėk­ mės ly­di­mi žmo­nės. Jie pa­tys iš­ma­no bran­gak­me­nius, ži­no jų sa­vy­bes, do­mi­ si pa­si­ūla. Tiems, ku­rie tu­ri pa­pil­do­mą po­rei­kį, apie ju­ve­ly­ri­ką ga­liu pa­pa­sa­ko­ti tik­rai la­bai daug. Juk pa­puo­ša­lai – ne tik gra­žiai ap­dirb­ti bran­gak­me­niai.

Juos daž­nai ins­pi­ruo­ja gam­ta, me­nas, arc­hi­tek­tū­ra, mu­zi­ka, iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mos ju­ve­ly­ri­kos vers­le esan­čių šei­mų ver­ty­bės...

– Ko­dėl jau tūks­tan­čius me­tų bran­ gak­me­niai yra neat­sie­ja­ma mo­te­rų gro­žio da­lis?

– Pa­kar­to­siu anks­čiau iš­reikš­tą min­tį – tik­ra, sa­vi­mi pa­si­ti­kin­ti mo­te­ris vi­suo­ met at­ro­do gra­žiai. Ta­čiau ko­ky­biš­ka ju­ve­

ly­ri­ka ją dar la­biau pa­puo­šia, atsk­lei­džia jos uni­ka­lu­mą, su­tei­kia ele­gan­ci­jos, die­ viš­ku­mo. Ta­po priim­ti­na, kad bran­gak­ me­nius mo­te­rims do­va­no­ja vy­rai, bet šiuo­lai­ki­nės, sa­vo ver­tę ži­nan­čios mo­te­ rys juos sau ne­re­tai pa­si­do­va­no­ja pa­čios.

Bran­gak­me­niai yra tar­si nie­kuo­met ne­ si­bai­gian­tis mei­lės ro­ma­nas. Tai – vie­na ge­riau­sių in­ves­ti­ci­jų į sa­ve, sa­vo my­li­mą žmo­gų bei atei­tį.

– Nors to­kie kū­ri­niai – il­gaam­žiai, ta­čiau ir aukš­to­sios ju­ve­ly­ri­kos pa­ sau­ly­je vy­rau­ja tam tik­ros ten­den­ ci­jos?

– Ži­no­ma! Šiuo me­tu ma­din­ga vie­nu me­tu puoš­tis ma­sy­viais bei įvai­riau­siais pa­puo­ša­lais, išs­kir­ti­nio dė­me­sio su­lau­ kia sun­kios auk­si­nės, dei­man­tais puoš­ tos gran­di­nės.

Anks­čiau bu­vo įp­ras­ta de­rin­ti tar­pu­sa­ vy­je vie­nas ki­tam spal­va, ver­te ar pre­kės ženk­lu tin­kan­čius pa­puo­ša­lus – tar­ki­me, prie bal­to auk­so aus­ka­rų bu­vo de­ri­na­mos to­kios pat apy­ran­kės.

Da­bar nie­ko ekst­ra­va­gan­tiš­ko ant vie­ nos ran­kos, kiek­vie­no pirš­to iš­vys­ti įvai­ riau­sių spal­vų, stam­bius bran­gak­me­nius – ru­bi­ną, sa­fy­rą, sma­rag­dą ar dei­man­tą – seg­tis ne vie­ną, o ke­lias įvai­rias apy­ran­kes.

Ir kal­bu ne tik apie aukš­to­sios ju­ve­ly­ri­ kos ga­mi­nius, tas pat ga­lio­ja ir bi­žu­te­ri­jai.

– O ir juo­dos ma­žos, dar Co­co Cha­ nel iš­liaup­sin­tos suk­ne­lės ir per­lų vė­ri­nio ypa­tin­gai die­nai da­bar lai­ ky­ti ne­be­rei­kė­tų?

– Šių die­nų rea­ly­bė ro­do, jog tu­ri­me džiaug­tis kiek­vie­na die­na ir tai da­ry­ti ko­ ky­biš­kai. Va­ka­ri­nis su pa­puo­ša­lais de­ri­ na­mas dra­bu­žis vi­suo­met iš­liks am­ži­na kla­si­ka, ta­čiau da­bar pa­puo­ša­lai iš skry­ ne­lių yra trau­kia­mi kas­dien, ne tik pa­si­ tai­kius spe­cia­lioms pro­goms. Taip pat tar­pu­sa­vy­je drą­siai de­ri­na­mas gel­to­nas ir ro­ži­nis auk­sas, įvai­rias­pal­viai sa­fy­rai, sma­rag­dai, ru­bi­nai... Ir de­ri­na­mi jie prie tos pa­čios ap­ran­gos. Vi­sai nes­var­bu, ar tai džin­sų ir pa­lai­di­nės de­ri­nys, ar kla­si­ ki­nė suk­ne­lė. Žmo­nės ta­po drą­ses­ni, lais­ves­ni, sa­ve jie iš­reiš­kia ir per dra­bu­žį, ir per ju­ve­ly­ ri­ką. Šian­dien mo­te­ris, pak­laus­ta, ko­kia yra jos mėgs­ta­miau­sia spal­va ar dra­bu­ žis, su pa­si­di­džia­vi­mu ga­li tie­siog at­sa­ ky­ti: „Žė­rė­ji­mas!“ 39

P r a­ b a n ­g o s k o­d a s

Pra­ban­ga ant bė­gių Šie trau­ki­niai – ne tik su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė, bet ir tik­ri me­no kū­ri­niai! Pra­ban­gūs va­go­nų ir ku­pė in­ter­je­rai at­ ku­ria is­to­ri­nius sti­lius, ten nep­rie­kaiš­tin­gas ir ap­tar­na­ vi­mas. Dar pri­dė­jus nuos­ta­bius pro lan­gą pra­le­kian­čius vaiz­dus ir įdo­mias eks­kur­si­jas sus­to­jus ke­lio­nė vie­nu šių trau­ki­nių ga­li tap­ti ryš­kiau­siu vi­so gy­ve­ni­mo įs­pū­džiu.

Elegantiškumo ir komforto požiūriu kelionė „El Tren Al Andalus“ traukiniu neturi sau lygių.

N

„EL Tren Al An­da­lus“

e­pa­kar­to­ja­mais An­da­lū­zi­jos vaiz­dais ga­li­ma gė­rė­tis ne­pa­ liau­ja­mai. O jei juos ste­bi­me pro pra­ban­gaus vieš­bu­čiotrau­ki­nio „El Tren Al An­da­lus“ va­go­nų ku­pė lan­gus, ke­lio­nė taps įsi­min­ti­na vi­ sam gy­ve­ni­mui. Šis trau­ki­nys vi­siš­kai pel­ny­tai va­di­na­ mas rū­mais ant ra­tų, ku­rie grą­ži­na ke­liau­ to­jus į XIX a. pa­bai­gą, į „Bel­le Epoque“ – Pui­kio­sios epoc­hos lai­kus. Ele­gan­tiš­ku­mo ir kom­for­tiš­ku­mo po­ži­ūriu ke­lio­nė „El Tren Al An­da­lus“ ne­tu­ri sau ly­gių.

Trau­ki­nį su­da­ran­tys pen­ki va­go­nai – ori­gi­na­lūs sa­lo­nai, ku­rie bu­vo su­konst­ ruo­ti tre­čia­me de­šimt­me­ty­je Pran­cū­zi­jo­je spe­cia­liai bri­tų ka­ra­liš­kie­siems rū­mams.

64 ke­lei­vių pas­lau­goms – 12 „Ju­nior Sui­te“ ka­te­go­ri­jos ku­pė ir dau­giau nei 20 erd­ves­nių apar­ta­men­tų „Gran Lu­xe Sui­ te“. Vi­suo­se sto­vi lo­vos, ku­rias leng­va pa­ vers­ti pa­to­gio­mis so­fo­mis, dra­bu­žių spin­ ta, yra ba­ras ir ba­ga­žo sky­rius.

Kiek­vie­no­je ku­pė įreng­tas vo­nios kam­ 40

I

„Ro­vos Rail“

ba­rys su du­šu ir vi­su tuo, kas van­dens pro­ce­dū­ras da­ro ma­lo­nias.

Ke­lei­viams pa­to­giai įsi­tai­sius sa­vo ku­ pė pa­si­ūlo­mi vie­no kąs­nio su­muš­ti­niai ir šam­pa­nas. Erd­vio­se dvie­jų va­go­nų res­to­ ra­nų sa­lė­se sve­čiai ga­li pa­ra­gau­ti auto­ri­ nių įžy­maus vy­riau­sio­jo vi­rė­jo pa­tie­ka­lų.

Ar­ba­tos sa­lo­ne gra­žiais gam­to­vaiz­ džiais ga­li­ma gė­rė­tis ge­riant tra­di­ci­nę ar­ ba­tą su ban­de­lė­mis, py­ra­gai­čiais ar kvie­ ti­niais pap­lo­tė­liais.

Prik­lau­so­mai nuo klien­to pa­gei­da­vi­ mo ga­li­ma pa­si­rink­ti vie­ną iš sep­ty­nių marš­ru­tų. Jų truk­mė – 3–6 die­nos. Vi­si marš­ru­tai pra­si­de­da An­da­lū­zi­jos sos­ti­nė­ je – se­na­me Se­vi­li­jos mies­te. Kol ba­ga­žas ga­be­na­mas į trau­ki­nį, sve­čiams si­ūlo­ma eks­kur­si­ja po mies­tą.

Ke­liau­jant šiuo trau­ki­niu ap­lan­ko­mos įžy­mios An­da­lū­zi­jos vie­tos, taip pat vy­ nuo­gy­nų plan­ta­ci­jos ir is­pa­niš­ko vy­no – che­re­so rū­siai, ste­bi­ma įs­pū­din­ga bu­lių ko­va. Į trau­ki­nį grį­žę ke­lei­viai pas­vei­ki­ na­mi kok­tei­liu.

s­to­ri­nis ret­ro sti­liaus trau­ki­nys pel­nė Af­ri­kos pa­si­di­džia­vi­mo var­dą. Jis ge­ ba ke­lei­vius per­kel­ti ne tik iš vie­nos erd­vės į ki­tą, bet ir į kitą laikotarpį. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad sė­di­te prie išs­kir­ti­ nio, iš­mo­nin­gai ser­vi­ruo­to pus­ry­čių sta­ lo, o pro di­džiu­lį pa­no­ra­mi­nį lan­gą, vie­ no­dai bil­dant va­go­nų ra­tams, prap­lau­kia nuos­ta­būs gam­to­vaiz­džiai, ko­kių ga­li­ma pa­ma­ty­ti tik Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je.

Trau­ki­ny­je su­kur­ta at­mos­fe­ra sa­vo ke­lei­vius nu­ke­lia į ro­man­tiš­ką praė­ju­ sio šimt­me­čio epoc­hą, kur nė­ra nei in­ ter­ne­to, nei mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų. Nie­ko čia ne­be­pa­da­ry­si – to­kia šios ret­ro ke­lio­ nės kon­cep­ci­ja.

Trau­ki­nys „Ro­vos Rail“ – gy­vas or­ga­ niz­mas su tik­rais ga­rais ir skar­džiu sig­na­ lu. Vi­si va­go­nai – vin­ta­ži­niai, pri­tai­ky­ti ka­ ra­liš­kie­siems as­me­nims dar 1911-aisiais, bet pui­kiai res­tau­ruo­ti.

Dėl to trau­ki­ny­je tvy­ro išs­kir­ti­nė at­mos­ fe­ra, pers­melk­ta aris­tok­ra­tų ke­lio­nių dva­ sios ir po­bū­džio. Sąs­ta­tą su­da­ro 19 va­go­ 2020 10 13

Traukinys „Rovos Rail“ – gyvas organizmas su tikrais garais ir skardžiu signalu.

Paskutinis sąstato vagonas – atvira terasa – „observation car“.

nų, taip pat du res­to­ra­no va­go­nai, klu­bi­nis ir apž­val­gos res­to­ra­nai, pra­ban­gus va­go­ nas-sve­tai­nė, skir­ta 26 sve­čių po­kal­biams aukš­tuo­me­nės te­mo­mis, ir rū­ko­ma­sis.

Pas­ku­ti­nis sąs­ta­to va­go­nas – at­vi­ra te­ ra­sa – „ob­ser­va­tion car“.

Nuo pa­ša­li­nių akių ga­li­ma pa­sis­lėp­ti ku­pė nu­lei­dus ža­liu­zes. „Af­ri­kos pa­si­di­džia­vi­mu“ ga­li va­žiuo­ti apie 70 ke­lei­vių. Ku­pė – tri­jų kla­sių. „Pull­ man Sui­te“ – 7 kv. m, „De­lux Sui­te“ – 10 2020 10 13

kv. m ir pu­sę va­go­no uži­man­tis „Royal Sui­te“ – 16 kv. m su sve­tai­ne, pri­me­nan­ čia poil­sio kam­ba­rį, ats­ki­ra du­šo ka­bi­na ir tik­ra Vik­to­ri­jos lai­kų sti­liaus vo­nia.

Vi­so­se ku­pė – ra­šo­ma­sis sta­las, plau­ kų džio­vin­tu­vas, kon­di­cio­nie­rius ir sei­fas ver­tin­giems daik­tams. Ne­rei­kia pa­mirš­ ti ir mi­nia­ti­ūri­nio ba­ro, ku­rio tu­ri­nys ati­ tin­ka ke­liau­to­jo sko­nį. Trau­ki­nio ke­lei­viai ap­tar­nau­ja­mi vi­są pa­rą, mais­tas ir gė­ri­ mai įs­kai­čiuo­ti į ke­lio­nės kai­ną.

Traukinyje sukurta atmosfera keleivius nukelia į romantišką praėjusio šimtmečio epochą, kur nėra nei interneto, nei mobiliųjų telefonų.

41

Pa­ k y­l a

Pa­ry­žie­tiš­kiau­sio

ja­po­no

ma­dos ko­lek­ci­ją ger­bė­jai iš­vys ir po jo mir­ties Pa­ry­žiu­je kū­ręs ja­po­nų di­ zai­ne­ris, iš­gar­si­nęs sa­vo var­dą vi­so­je pla­ne­to­je, įmo­ nės ir pre­kės ženk­lo „Ken­ zo“ įk­ūrė­jas Ken­zo Ta­ka­da mi­rė spa­lio 4-ąją nuo CO­ VID-19 komp­li­ka­ci­jų Ame­ ri­kos li­go­ni­nė­je Ne­ji prie Se­nos mies­te Pran­cū­zi­jo­je.

Jam bu­vo 81 me­tai. Pas­ku­ ti­nę mados guru ko­lek­ci­ją bus ga­lima greit pamatyti Prancūzijos sostinėje.

P

er­nai Pran­cū­zi­ja ir Ja­po­ni­ja šven­tė K.Ta­ka­dos 80-me­tį, ste­bė­da­mo­ si „pa­ry­žie­tiš­kiau­sio ja­po­no ir ja­ po­niš­kiau­sio pa­ry­žie­čio“ ener­gi­ja bei jau­nat­viš­ku­mu.

2019-aisiais ma­dos kū­rė­ją pri­si­mi­nė vi­ si. Jis ir ne­bu­vo pa­mirš­tas – juk jo var­das di­de­lė­mis rai­dė­mis pui­ka­vo­si pag­rin­di­nė­ se Pa­ry­žiaus gat­vė­se, bet nuo 1993-iųjų, kai jo pre­kės ženk­lą nu­si­pir­ko hol­din­gas LVMH, jis jam ne­bep­rik­lau­sė. Ta­ka­da dau­giau ne­be­bu­vo „Ken­zo“.

Ne­te­kęs var­do K.Ta­ka­da nep­ra­ra­do vei­do. At­sis­vei­ki­ni­mas su vi­so gy­ve­ni­mo veik­la jam nė kiek net­ruk­dė gro­žė­tis pa­ mėg­tuo­ju Pa­ry­žiu­mi, į ku­rį jis prieš dau­ ge­lį me­tų at­vy­ko be pi­ni­gų, drau­gų, šlo­vės ir vi­so ki­to, ko rei­kia sėk­min­gai įsit­vir­ tin­ti Euro­po­je. Išs­ky­rus ne­bent pran­cū­ zų kal­bą – jis mo­kė­si jos gim­ti­nė­je ir iki 58

pas­ku­ti­nių gy­ve­ni­mo die­nų neat­sik­ra­tė juo­kin­go ak­cen­to.

1964 me­tais Ken­zo sė­do į gar­lai­vį Jo­ ko­ha­mo­je ir iš­li­po į kran­tą Mar­se­ly­je. „Iš­vyk­da­mas iš Ja­po­ni­jos ma­niau, kad Pran­cū­zi­jo­je pra­lei­siu vi­so la­bo še­ šis mė­ne­sius. Aš lai­min­gas, kad ši ke­

lio­nė ne­si­bai­gė ir praė­jus dau­giau kaip pen­kias­de­šim­čiai me­tų!“ – sa­kė K.Ta­ka­ da ži­niask­lai­dai.

Pa­ry­žiu­je jis iš­ties iš­gar­sė­jo, čia su­ra­do ir pra­ra­do sa­vo mei­lę: jo drau­gas ir part­ ne­ris Xa­vier De Cas­tel­la mi­rė nuo AIDS 1990-aisiais.

2020 10 13

vi­mus pa­vers­ti kos­mi­niais spek­tak­liais.

1999-aisiais K.Ta­ka­da pa­li­ko jam sve­ ti­mą ta­pu­sį „Ken­zo“ ir ėmė­si pra­mo­ni­ nio di­zai­no. Vi­siš­kai lais­vai ga­lė­jo at­si­ ras­ti nau­jas var­di­nis pre­kės ženk­las, bet meist­ras nusp­ren­dė ne­beg­rįž­ti į ma­dą.

Jis ste­bi­no lais­ve nuo są­ly­ giš­ku­mų ir ji ne kar­tą jam kai­na­vo gin­čus su aukš­ to­sios ma­dos sin­di­ka­tu.

A

Nuo pat pir­mų­jų par­duo­tu­vių „Jung­le JAP“, pa­va­din­tų ne be lin­kė­ji­mų abo­ri­ge­ nams ir ge­ros do­zės sa­vii­ro­ni­jos, K.Ta­ka­ da stul­bi­no Pa­ry­žių ne tik sa­vo mo­de­lių links­mu mar­gu­mu ir su­kir­pi­mo tiks­lu­ mu. Jis ste­bi­no lais­ve nuo są­ly­giš­ku­mų ir ji ne kar­tą jam kai­na­vo gin­čus su aukš­ 2020 10 13

to­sios ma­dos sin­di­ka­tu.

Sa­vo ko­lek­ci­jas jis pris­ta­ty­da­vo ne­ti­ kė­čiau­sio­se vie­to­se: Žie­mos cir­ko are­no­ je („Cirque d’Hi­ver Boug­lio­ne“), Bir­žos sa­lė­je, aikš­tė­je prie­šais Pom­pi­dou cent­ rą ar ant Nau­jo­jo til­to (Pont Neuf). Vi­si iš jo mo­kė­si orius ko­lek­ci­jų de­monst­ra­

59

MIL­DA AUGU­LY­TĖ

P

rieš de­šimt me­tų, par­da­vęs na­mą su so­du Bas­ti­li­jo­je ir me­no ko­lek­ci­ją, jis per­si­kė­lė į Sev­ro gat­vę ne­to­li vieš­bu­ čio „Lu­te­tia“, į ku­rį kas­ryt, kol ko­vą vieš­ bu­tis bu­vo už­da­ry­tas dėl ko­ro­na­vi­ru­so, eida­vo į jo­gos tre­ni­ruo­tes, ir par­duo­tu­vę „Bon Marc­he“, kur ga­lė­jo ap­ži­ūri­nė­ti vis­ ką, kas pa­va­din­ta jo var­du.

Praė­ju­siais me­tais K.Ta­ka­da ėmė­si teat­ro pro­jek­to, ku­ris jį la­bai su­ža­vė­jo: To­ki­jo ope­rai su­kū­rė kos­tiu­mus nau­jai „Ma­dam Ba­terf­lai“. Šią pas­ku­ti­nę jo ma­dos ko­lek­ci­ją dar bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti – ją di­zai­ne­ris pa­li­ ko mums at­mi­ni­mui.

Scanpix

tė­jo nau­ji lai­kai ir net­gi tas pra­ ga­riš­kas rit­mas, ku­riuo jis skun­ dė­si va­do­va­vi­mo pre­kės ženk­lui lai­ko­tar­piu, ke­lis kar­tus pag­rei­tė­jo. Jis kar­to­jo, kad da­bar ma­da yra jau­nų žmo­ nių, tu­rin­čių ge­le­ži­nius ner­vus ir kū­nus, pa­si­ren­gu­sių dirb­ti iki iš­se­ki­mo, rei­ka­las.

Kai ka­da Ken­zo bend­ra­dar­bia­vo su di­ de­lių už­mo­jų ne­tu­rin­čiais pre­kės ženk­lais, kaip an­tai „H & M“ ir „La Re­dou­te“, ar­ ba lei­do sa­vo daik­tus iš­gal­vo­tais ir neį­si­ me­nan­čiais sla­py­var­džiais, bet iš tik­rų­jų su­si­do­mė­jo bal­dais ir in­ter­je­ro daik­tais.

Pa­dir­bė­jęs su įvai­riais „Co­ca-Co­la“, „Bac­ca­rat“, „Roc­he Bo­bois“ pro­jek­tais jis įk­ūrė sa­vo na­mų ap­dai­los kom­pa­ni­ją K3, sėk­min­gai pa­si­ro­džiu­sią tarp­tau­ti­nė­ je na­mų in­ter­je­ro di­zai­no pa­ro­do­je „Mai­ son & Ob­jet 2020“ Pa­ry­žiu­je.

Ar krim­to­si li­kęs be „Ken­zo“? Kar­tais kal­bė­jo, kad jam keis­ta ma­ty­ti sa­vo bu­vu­ sio pre­kės ženk­lo daik­tus, su­kur­tus be jo.

Bet keis­ta ne­reiš­kia skaus­min­ga ar bai­ su. Ga­liau­siai su­si­tai­kė ir pa­mė­go. Bent jau jo jau­nie­ji įpė­di­niai kaip me­da­lį ne­šio­ jo ir gy­rė­si kar­tą jo iš­tar­ta šykš­čia fra­ze: „Man pa­tin­ka.“