Stilius

2021 m. vasario 2–8 d.

Legendinis žurnalas

Nr.5

Jo­lan­ta Bla­žy­tė.

Kam nea­be­jin­ga vie­na tur­tin­giau­sių Lie­tu­vos mo­te­rų?

Primaba­le­ri­na As­ta Baze­vi­či­ūtė lai­mę at­ra­do Švei­ca­ri­jo­je Lar­ry Kin­gas: lie­tu­viš­kų šak­nų turintis po­kal­bių ka­ra­lius ste­bi­no mei­lės nuo­ty­kiais

Jur­ga Še­dui­ky­tė – Kaina TIK

1,50 Eur

apie skaus­min­gas sky­ry­bas, psic­ho­lo­go pa­gal­bą ir nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą

A t­v i­r a i

Šir­dį at­ve­ria

nau­jiems jaus­mams

Dai­ni­nin­kė Jur­ga Še­dui­ky­tė (40 m.) nes­le­pia: tu­rė­jo prabėgti dau­giau kaip me­tai, kad ga­lė­tų ra­miai, be emo­ci­jų pra­bil­ti apie sky­ry­bas su bu­vu­siu vy­ru dainininku Vi­du Ba­rei­kiu (34 m.). Da­bar jai ne­be­bai­su gar­siai kal­bė­ti ir apie tai, kad šir­dies žaiz­doms iš­si­gy­dy­ti pri­rei­kė ir psic­ho­lo­go pa­ gal­bos. Jos gy­ve­ni­me šian­dien – ra­my­bė ir tai­ka. Pir­miau­sia su sa­vi­mi. Sa­ko, da­bar net jos mu­zi­ka skam­ba visai ki­taip.

L

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

a­biau­siai Jur­ga mėgs­ta anks­ ty­vą ry­tą žvelg­ti pro di­džiu­lius erd­vaus lof­to lan­gus, už ku­rių at­si­ve­ria bun­dan­čio mies­to pa­ no­ra­ma. Ji il­gai gurkš­no­ja ka­vą ra­my­bės uos­tu ta­pu­siuo­se nau­juo­se na­muo­se ir lau­kia nu­bun­dant 12-me­čio sū­naus Ado, kaip pa­ti sa­ko, ge­riau­sio drau­go ir įdo­ miau­sio gy­ve­ni­mo pro­jek­to. „Šiuos me­tus ski­riu jaus­mams“, – su šyp­se­na ta­rė Jur­ga, po sa­vai­tės mi­nė­sian­ ti 41-ąjį gim­ta­die­nį.

Už lan­go siau­čiant pū­gai, že­mei pa­sik­ lo­jus pu­raus snie­go pak­lo­dę su ja pra­dė­ jo­me jau­kiai šne­ku­čiuo­tis apie nau­ją jos gy­ve­ni­mo eta­pą, už­pil­džiu­sį kas­die­ny­bę nau­jo­mis kū­ry­bos ir veik­los spal­vo­mis.

– Ka­ran­ti­nas pa­kei­tė vi­sų gy­ve­ ni­mą. Net ir tiems at­li­kė­jams, ku­ rie rin­ko sau­sa­kim­šas are­nas, te­ko su­si­mąs­ty­ti, iš ko gy­ven­ti. Ko­kį bū­ dą iš­lai­ky­ti sa­ve ir sū­nų ra­do­te jūs?

– Tas bū­das ma­ne pa­čią ga­na nus­te­ bi­no. Pa­si­ro­do, bu­vau iš­lai­di. O per ka­ ran­ti­ną iš­mo­kau tau­py­ti. Pra­dė­jau pirk­ti tik tuos da­ly­kus, ku­rių man iš tie­sų rei­ kia, o tai, kas ne­bū­ti­na, pa­li­kau atei­čiai.

Tie­siog pa­si­nau­do­jau si­tua­ci­ja, ku­ri pri­ver­tė pa­keis­ti įp­ro­čius. Anks­čiau mė­ gau pirk­ti dra­bu­žius, kai užk­lup­da­vo li­ ūde­sys, – tai jau bu­vo ta­pę įp­ro­čiu, ku­ ris vis tiek no­ri­mos lai­mės neat­neš­da­vo.

Da­bar sup­ra­tau, kad to­kiu mo­men­tu rei­kia dirb­ti su sa­vo vi­di­ne bū­se­na ir tik 12

ta­da įsi­gy­tas dra­bu­žis įt­vir­tins pa­si­kel­ tą nuo­tai­ką.

Nus­to­jau sva­jo­ti apie ko­kias nors la­bai to­li­mas ke­lio­nes, nes man pra­dė­jo pa­tik­ ti tai, ką aš tu­riu da­bar, – tiek sa­vo kam­ ba­ry­je, tiek sa­vo kie­me.

At­ra­dau sa­vo bė­gio­ji­mo tra­są ir džiau­ giuo­si kiek­vie­ną kar­tą, kai įsis­pi­riu į sa­vo mėgs­ta­mus spor­ti­nius ba­tus.

Pa­ju­tau, kad man ne­bė­ra blo­gų orų bė­ gio­ti, – nei šal­tis, nei snie­gas man ne­bė­ra ri­ ba. Bėg­da­ma ste­biu gam­tos vaiz­dus, ste­biu žmo­nes ir stir­nas, ku­rias su­tin­ku pa­ke­liui.

„Visi praėję metai buvo skirti tam, kad suprasčiau, ką dariau ne taip, kur buvau iniciatorė to, kas nesuveikė. Tai buvo mano didžiausias atradimas.“ Jur­ga Še­dui­ky­tė

Įp­ra­tau prie ka­ran­ti­no ir pas­te­bė­jau, kad vi­si tar­si ėmė­me gy­ven­ti bend­ru tiks­ lu. Kar­tais ma­ne užp­lūs­ta ne­ri­mas, nors ži­nau, kad ką tik vis­kas bu­vo ge­rai. Toks jaus­mas, kad gal kai­my­nas ėmė ne­ri­mau­ ti ir vi­sa tai per­si­da­vė man.

Per ka­ran­ti­ną, ro­dos, at­si­ra­do kaž­koks bend­ru­mo po­jū­tis – lyg ir vi­si drau­ge ne­ ri­mau­ja­me, no­ri­me, kad bū­tų kuo ma­žiau su­sir­gi­mų, kad grei­čiau vis­kas at­si­da­ry­ tų ir baig­tų­si. Ži­nau, kad ne vie­ną žmo­gų šis pe­rio­ das pa­vei­kė nei­gia­mai – kan­ki­na ne­ri­

Fotografė – Kristina Aleksynaitė Vizažistė – Laura Žilionytė Plaukų stilistė – Žaneta Kanapkienė

13

T A­D A IR D A­B A R

Primaba­le­ri­na As­ta Ba­ze­ vi­či­ūtė (41 m.) ne­bi­jo ri­zi­ kuo­ti. Šokdama prestižinėje Anglijos nacionalinio baleto trupėje Londone ji su­si­do­ mė­jo in­ter­je­ro di­zai­nu. Per daug nes­vars­ty­da­ma, kas bus, nė­rė į nau­ją sri­tį ir iš­va­žia­vo dirb­ti į Švei­ca­ri­ją. Ta­čiau psi­ cho­lo­gi­nis Ho­li­vu­do tri­le­ris „Juo­do­ji gul­bė“ ją sug­rą­ži­no į ba­le­tą, tik ki­taip. „Mums čia pui­kiai se­ka­si“, – kalbėjo As­ta, dabar Ciu­ri­che gy­ve­nan­ti su sa­vo drau­gu Ker­nu (58 m.).

Ba­le ­ r i ­ n a nenori būti įsprausta į rė­mus 20

Balerina Asta Bazevičiūtė sukūrė autorinę programą ir verslą „Ballet Body Sculpture“.

A.Ba­ze­vi­či­ūtė pa­li­ko Ang­li­jos na­cio­na­li­ nio teat­ro sce­ną.

O koks jos gy­ve­ni­mas yra da­bar?

A

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

s­tos fo­tog­ra­fi­ja puo­šė 2003 m. rugp­jū­čio 8 d. „Sti­liaus“ vir­ še­lį. Ta­da sa­vo sva­jo­nę šok­ti už­sie­ny­je ji jau bu­vo įgy­ven­ di­nu­si – dir­bo Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, Bir­min­ga­mo ka­ra­liš­ko­jo ba­le­to tru­pė­je. Čia pas­ta­ty­ta­me ba­le­te „Mie­gan­čio­ji gra­ žuo­lė“ ne­se­niai bu­vo su­šo­ku­si pag­rin­di­ nį – Auro­ros – vaid­me­nį. Ši ba­le­ri­na nie­ka­da nes­to­ko­jo am­bi­ ci­jų, vi­sa­da ver­žė­si į prie­kį. Po tarp­tau­ti­ nio ba­le­to kon­kur­so Ja­po­ni­jo­je, Na­go­jos mies­te, kur užė­mu­si tre­čią­ją vie­tą su­lau­ kė pa­si­ūly­mų šok­ti Euro­pos ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų teat­ruo­se, As­ta pa­reiš­ kė, kad į kvie­ti­mus šok­ti ne­di­de­lius so­li­ nius vaid­me­nis ji ne­bū­tų at­si­lie­pu­si. Ją do­mi­no tik pag­rin­di­niai.

Ir tų pag­rin­di­nių vaid­me­nų ji tu­rė­jo pa­ kan­ka­mai. Ta­čiau sa­vo ger­bė­jų, ar­ti­mų­jų, drau­gų nuos­ta­bai, po 12 me­tų tru­ku­sios ba­le­ri­nos kar­je­ros, atš­ven­tu­si 30-me­tį, 2021 02 02

– As­ta, ar jums pa­tin­ka gy­ven­ ti Švei­ca­ri­jo­je, kur vis­kas bep­ro­tiš­ kai bran­gu?

– Mums čia pa­tin­ka, mums čia pui­ kiai se­ka­si. Švei­ca­ri­ja – la­bai gra­ži ša­lis.

Tiek mies­tai, tiek gam­ta. Vis­kas su­si­tel­kę ma­žo­je vie­to­vė­je, tad ke­liau­ti la­bai ma­lo­ nu, nes daug ką ga­li­ma pa­ma­ty­ti per la­ bai trum­pą lai­ką.

„Baleto karjera pasibaigė, teko ieškoti kitokio darbo, ir aš pasirinkau interjero dizainą. Ir būtent dėl šitos profesijos atvažiavau į Šveicariją.“ Asta Bazevičiūtė

Taip, Švei­ca­ri­jo­je kai­nos aukš­tes­nės nei ki­to­se ša­ly­se, bet ir darbo ap­mo­kė­ji­ mas čia ge­res­nis.

Tam, ku­ris at­va­žiuo­ja į Švei­ca­ri­ją kaip tu­ris­tas pir­mą kar­tą, at­ro­dys, kad vis­kas čia la­bai bran­gu, tuo la­biau kad at­ly­gi­ni­ mai ki­to­se ša­ly­se ma­žes­ni.

Mes čia dir­ba­me ir prip­ra­to­me prie tų kai­nų, ži­no­me, ko ti­kė­tis, ir jau ne­krei­pia­ me į jas dė­me­sio.

– Kai at­va­žia­vo­te į Švei­ca­ri­ją, gal­ būt pir­ma­sis jū­sų pir­ki­nys bu­vo švei­ ca­riš­kas laik­ro­dis, apie ku­riuos kal­ ba vi­sas pa­sau­lis?

– Pir­ma­sis tik­rai ne­bu­vo, bet švei­ca­ riš­ką laik­ro­dį iš tie­sų tu­riu. Puoš­tą ir bri­ lian­tais, ir auk­su – to­kį, koks man pa­ti­ko. Čia ne­ma­žas laik­ro­džių pa­si­rin­ki­mas. Tai ir ge­ra in­ves­ti­ci­ja, ir gra­žu. Na, kas nors ant ran­kos vis tiek tu­ri bū­ti. Yra ir bran­ ges­nių laik­ro­džių, ir pi­ges­nių. Aš iš­si­rin­ kau to­kį, ku­ris pa­ti­ko, ku­ris ne­bu­vo per daug iš­puoš­tas, bet bu­vo man prie šir­dies.

– Sva­jo­nių pro­fe­si­ją – ba­le­tą – me­ tė­te dėl in­ter­je­ro di­zai­no, o in­ter­je­ ro di­zai­ną – dėl ba­le­to, tiks­liau, dėl ba­le­to ren­gy­bos. Kaip vis­kas nu­ti­ko?

– Be­veik aš­tuo­ne­ri me­tai gy­ve­nu Švei­ ca­ri­jo­je, vie­na­me Ciu­ric­ho prie­mies­čių, prie eže­ro, to­liau nuo mies­to šur­mu­lio.

At­va­žia­vau čia iš Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės dėl dar­bo. Ba­le­ri­nos kar­je­ra pa­si­bai­gė, te­ko ieš­ko­ti ki­to­kio dar­bo, ir aš pa­si­rin­ kau in­ter­je­ro di­zai­ną. Ir bū­tent dėl šios pro­fe­si­jos at­va­žia­vau į Švei­ca­ri­ją.

Dir­bau vie­no­je Švei­ca­ri­jos di­zai­no kom­pa­ni­jų. Įvai­rūs bu­vo pro­jek­tai. Ne vien tik Šveicarijoje, daug jų buvo kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Monake, netgi visame pasaulyje. Dau­gu­ma klien­ tų bu­vo la­bai pa­si­tu­rin­tys, jiems rei­kė­jo įreng­ti na­mus, vi­las su ba­sei­nais ir dau­ gy­be pries­ta­tų. Taip pat tu­rė­jo­me ir ko­ 21

S u ­d i e

Le­gen­di­nis te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas Lar­ry Kin­gas mi­rė sau­sio 23 die­ną, praė­jus ku­riam lai­kui po to, kai jam bu­vo nus­ta­ty­ta CO­VID-19 li­ga.

Lie­tu­viš­kų šak­nų turintis

po­kal­bių ka­ra­lius ste­bi­no mei­lės nuo­ty­kiais Dau­giau nei 6000 su­kur­tų lai­dų, per 30 tūkst. in­ter­viu, prie­šais – gar­siau­si pa­sau­lio ly­de­riai, ryš­kiau­sios žvaigž­dės ar spor­ti­nin­kai, „Em­my“ ap­do­va­no­ji­mas už vi­so gy­ve­ni­ mo nuo­pel­nus, ne vie­na pa­ra­šy­ta kny­ga ir įs­pū­din­gi mei­ lės nuo­ty­kiai – le­gen­di­nis CNN te­le­vi­zi­jos auto­ri­nės lai­dos „Lar­ry King Li­ve“ ve­dė­jas Lar­ry Kin­gas eida­mas 88-uosius me­tus mi­rė nu­gy­ve­nęs il­gą ir įs­pū­din­gą gy­ve­ni­mą.

Š

ei­ma neatsk­lei­džia, nuo ko mi­rė le­gen­di­nis CNN lai­dų ve­dė­jas. Ta­ čiau anks­čiau bu­vo skel­bia­ma, kad nuo šių me­tų pra­džios Lar­ry Kin­ gas ko­vo­ja su CO­VID-19, kad dėl šios li­gos gy­dė­si Los An­dže­lo „Ce­dars Si­nai Me­di­ cal Cen­ter“ li­go­ni­nė­je. Čia vy­ras ir mi­rė.

Ta­len­tin­ga­sis Lar­ry Kin­gas, į pen­si­ją išė­jęs jau kiek dau­giau nei de­šimt­me­tį, 26

ne tik sir­go dia­be­tu, bet ir praei­ty­je tu­ rė­jo be­ga­lę svei­ka­tos prob­le­mų – pa­ty­ rė ke­lis in­fark­tus, o 2017-aisiais iš­gir­do plau­čių vė­žio diag­no­zę.

Ne­ga­na to, praė­ju­siais me­tais jam te­ ko iš­gy­ven­ti ir dvie­jų sa­vo vai­kų ne­tek­tį – jie ana­pus iš­ke­lia­vo vos ke­lių sa­vai­čių skir­tu­mu. 65-erių An­dy Kin­gas pa­ty­rė šir­dies smū­gį, o duk­ra Chaia (52 m.) mi­

rė po to, kai jau anks­čiau jai bu­vo diag­ no­zuo­tas plau­čių vė­žys.

Lar­ry pa­li­ko tris sū­nus: Lar­ry jau­nes­ nį­jį (60 m.), Chan­ce’ą (22 m.) ir Can­no­ ną (21 m.). „Pa­sau­lis Lar­ry Kin­gą ži­no­jo kaip nuos­ ta­bų te­le­vi­zi­jos žmo­gų ir lai­dų ve­dė­ją, bet mums jis bu­vo Tė­tis. Tai bu­vo žmo­gus, ku­ rio bu­vi­mas mū­sų kas­die­nė­je ru­ti­no­je bu­ vo itin mie­las. Jis rū­pi­no­si mū­sų sa­vi­jau­ta ir la­bai di­džia­vo­si mū­sų pa­sie­ki­mais – di­ de­liais, ma­žais ar net įsi­vaiz­duo­ja­mais.

Kad ir kas nu­tik­tų, vi­sa­da be men­kiau­ sios abe­jo­nės ži­no­jo­me, kad mus jis my­lė­jo la­biau nei sa­vo gy­ve­ni­mą. Jis bu­vo nuos­ ta­bus tė­vas ir la­bai iš­ti­ki­mas tiems, ku­ riems pa­si­se­kė gy­ve­ni­me jį va­din­ti drau­ gu. Il­gė­si­mės jo kiek­vie­ną sa­vo gy­ve­ni­mo die­ną“, – sa­kė šei­ma apie le­gen­dos mir­tį.

Sa­vo lai­doms, ku­rio­se kal­bi­no įvai­riau­ sių sri­čių gar­se­ny­bes ir le­gen­das, Lar­ry bu­ vo pa­si­rin­kęs leng­vo kas­die­nio po­kal­bio for­ma­tą. Daž­niau­siai lai­dų sve­čių ve­dė­ jas klau­sy­da­vo­si šiek tiek pa­lin­kęs į prie­ kį, o paš­ne­ko­vus nut­rauk­da­vo itin re­tai. „Nie­ka­da neiš­mo­kau nie­ko kal­bė­ da­mas pats“, – ka­dai­se yra sa­kęs Lar­ry Kin­gas, vie­no­dai sa­vo lai­do­se ver­ti­nęs ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­ tus, ir pap­ras­tus ame­ri­kie­čius iš gat­vės. Įdo­mu tai, kad Lar­ry Kin­gas ne itin kruopš­čiai ruoš­da­vo­si po­kal­biams, – jis lei­do­si ve­da­mas sa­vo na­tū­ra­laus smal­su­ mo. Ir kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, ir jau tuo­ met, kai rei­kė­da­vo in­ten­sy­viai ruoš­tis lai­ dai ar­tė­jant ete­rio lai­kui, Lar­ry Kin­gas 2021 02 02

„Nie­ka­da neiš­mo­kau nie­ko kal­bė­da­mas pats“, – ka­dai­se yra sa­kęs Lar­ry Kin­gas, vie­no­dai sa­vo lai­do­se ver­ti­nęs ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­tus, ir pap­ras-­ tus ame­ri­kie­čius iš gat­vės.

27

P a­k y ­la

Aukš­to­ji

ma­da vi­ru­sui ne­pa­si­da­vė, bet prie jo pri­si­tai­kė

32

Dėl pa­sau­ly­je siau­čian­čios ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos pla­nuo­ti atei­tį ta­po bau­go­ ka. Kol Lie­tu­vo­je vi­lia­ma­si, jog pa­leng­vė­ji­mo pra­na­ šu taps pa­va­sa­ris, Pa­ry­ žiu­je jau drą­siai brė­žia­mos 2021-ųjų šil­tų­jų se­zo­nų aukš­to­sios ma­dos gai­rės.

„Cha­nel“.

K

o­ne me­tus Euro­pą kre­čian­ ti pan­de­mi­ja pa­kei­tė vis­ką – di­zai­ne­rių ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­ muo­se ne­be­si­bū­riuo­ja žmo­nių mi­nios, o įp­ras­tus šou pa­kei­tė nau­jau­sių ap­da­rų nuot­rau­kos ar vaiz­do įra­šai iš tuš­ čių are­nų. Ne­pa­mai­no­mais kas­die­nės ap­ ran­gos ak­cen­tais ta­po ap­sau­gi­nės vei­do kau­kės, pirš­ti­nės. Dar ne­se­niai mies­tų sti­lei­voms pa­tai­ka­vu­si ma­da pri­sig­lau­dė ar­čiau gim­tų­jų na­mų ir gam­tos. Aukš­to­ ji, ran­ko­mis kur­ta pra­ban­gio­ji ma­da ir­gi pa­su­ko tuo pa­čiu ta­ku. „Ži­no­jau, kad ne­ga­lė­si­me pa­reng­ti di­ de­lio šou, tad no­rė­jau su­kur­ti ma­žą jau­kų ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mą – tar­si šei­mos šven­ tę, ves­tu­ves. Die­vi­nu šei­mos su­si­bū­ri­mus, kai drau­ge su­si­ren­ka vi­sos kar­tos. To­kia pat dva­sia da­bar vy­rau­ja ir „Cha­nel“, nes „Cha­nel“ – ir­gi tar­si šei­ma“, – apie pa­va­ sa­riui ir va­sa­rai skir­tą Pran­cū­zi­jos ma­dos na­mų ko­lek­ci­ją sa­kė pas­ta­rų­jų kū­ry­bos di­rek­to­rė Vir­gi­nie Viard (59 m.).

Idė­ją „Cha­nel“ pa­vy­ko įgy­ven­din­ti su kau­pu – net ne­rei­kė­jo keis­ti le­gen­di­ne šių ma­dos na­mų ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mo vie­ta ta­ pu­sių Di­džių­jų rū­mų. Tie­sa, nu­ti­lu­sio­se 2021 02 02

„Schiaparelli“.

33