Stilius

2021 m. vasario 17–22 d.

Nr.7

Legendinis žurnalas

Aus­tė­ja Gend­vi­lai­tė.

In­ter­je­ro kū­rė­ja Jur­gi­ta Paš­ke­vi­či­ūtė pro­jek­tuo­ti sa­vo lai­mę pa­ti­ki li­ki­mui

Že­mai­tė pa­ke­rė­jo vi­są Lie­tu­vą!

Ži­no­mų mo­te­rų jau­nys­tės pas­lap­tys Kul­tū­ros mi­nist­ras Si­mo­nas Kai­rys blaškosi tarp dvie­jų mies­tų

Di­zai­ne­rė

Li­li­ja La­rio­no­va –

apie na­mus Ro­mo­je, šei­mą ir sunk­me­tį

Kaina TIK

1,50 Eur

K a­r a­m e­l ė

Norėjai būti graži?

eks­pe­ri­men­tuok!

Šiais lai­kais tu­ri­me daug prie­mo­nių, kaip puo­se­lė­ti sa­vo gro­žį: šim­tai moks­li­nin­kų kas­dien dir­ba nuo ry­to iki va­ka­ro, kad pa­ge­rin­tų ir taip ge­rą kos­me­ti­ką. Tu­rė­ti sa­vo plas­ti­kos chi­rur­gą ta­po taip pat ele­men­ta­ru kaip ir tu­rė­ti as­me­ni­nį kir­pė­ją. O ko­kia bu­vo gro­žio in­dust­ri­ja gar­se­ny­bių, į ku­rias dau­ge­lį me­tų ly­gia­vo­si ne vie­na Lie­tu­vos mo­te­ris, jau­ nys­tės lai­kais? Mi­ni­mu­mas prie­mo­nių ir daug kū­ry­bos!

G

Jur­ga Anu­saus­kie­nė

a­li­ma pa­juo­kau­ti, jog ir pa­ti prik­ lau­sau kar­tai, ku­ri, kad tu­rė­tų dai­lią šyp­se­ną, dan­tis ba­lin­da­ vo sut­rin­to­mis ang­lies tab­le­tė­ mis, o sa­vai­mi­nį įde­gį iš­gau­da­vo smul­kiai su­tar­kuo­to­mis mor­ko­mis. Grei­čiau­siai tas oran­ži­nis „ka­muf­lia­žas“ at­ro­dė la­biau pa­ na­šus į gel­tą, bet ma­ne tuo me­tu re­zul­ta­tas džiu­gi­no. Plau­kų džio­vin­tu­vas anuo­met ir­ gi bu­vo re­te­ny­bė, bet už­tai vi­si tu­rė­jo­me or­kai­tes: ir plau­kai aki­mirks­niu iš­dži­ūda­ vo, ir žan­dai nu­raus­da­vo – dvi­gu­bas efek­ tas, tad ar­gi ne­nuos­ta­bu? O kai vais­ti­nė­ je at­ra­dau elas­ti­nį bin­tą, iš ku­rio pa­vy­ko pa­si­da­ry­ti tink­li­nes pėd­kel­nes, jau­čiau­si kaip de­vin­ta­me dan­gu­je!

Apie tai, kaip jau­nys­tė­je se­kė­si gra­žin­tis, ka­da ir ko­kią kos­me­ti­ką pra­dė­jo nau­do­ti, „Sti­liui“ pa­pa­sa­ko­jo trys garsios mo­te­rys.

Dai­va Ta­mo­ši­ūnai­tėBud­rė (55 m.), ra­di­jo ir TV lai­dų ve­dė­ja

Kos­me­ti­ką pra­dė­jau nau­do­ti la­bai vė­ lai. Eida­ma į šo­kius pa­si­da­žy­da­vau tik blaks­tie­nas. Tu­šas „Le­ning­rad“ bu­vo po­ pie­ri­nė­je dė­žu­tė­je su kie­tu plas­ti­ki­niu še­ pe­tė­liu. Kad jį ga­lė­tum nau­do­ti, pir­miau­ sia rei­kė­da­vo pasp­jau­dy­ti.

Ma­no ma­ma tuo me­tu jau nau­do­jo kos­me­ti­ką, ži­no­ma, ru­siš­ką, nes ki­to­ kios juk ne­bu­vo. Dar ji bu­vo įsi­gud­ri­nu­ si pa­ti da­ry­tis ma­ni­ki­ūrą. Vi­si sa­ky­da­vo, kad mies­te gra­žiau­sios ran­kos – Ta­mo­ši­ 10

ūnie­nės. Ir man pir­mą ma­ni­ki­ūrą gy­ve­ ni­me pa­da­rė ma­ma.

Tu­rė­jau il­gus, sun­kius plau­kus, kas­ dien juos pin­da­vau į ka­są. Jau vien tai, kad man juos leis­da­vo iš­si­leis­ti, bū­da­vo šven­tė. O la­bai ypa­tin­go­mis pro­go­mis ma­ ma juos šiek tiek net pa­suk­da­vo suk­tu­ kais (ta­da juos va­di­no­me „bi­gu­du­kais“).

Kai pa­si­ži­ūriu į sa­vo mo­kyk­los bai­gi­ mo nuot­rau­ką, ma­tau, kad kirp­čiu­kai ir­ gi bu­vo pa­suk­ti. La­bai jau ne­kaip ir neat­ si­me­nu – kuo, bet svar­bu, kad pa­suk­ta.

Plau­kai bu­vo ma­mų ir mo­čiu­čių nuo­sa­ vy­bė. Dėl tos sto­ros il­gos ka­sos su­lauk­da­ vau daug komp­li­men­tų, bet man jie bu­vo la­bai įsiė­dę į krau­ją. Tik kai su­lau­kiau še­ šio­li­kos me­tų, man ga­liau­siai bu­vo leis­ta pa­sit­rum­pin­ti plau­kus iki pu­sės nu­ga­ros. Še­šė­lius tu­rė­jau vos ke­lių spal­vų. Ir vi­si mė­ly­ni, nes ta­da to­kia bu­vo ma­da.

Dra­bu­žių pa­si­rin­ki­mas bu­vo dau­giau nei skur­dus. Aš esu že­mai­tė iš Plun­gės.

Jū­rei­viai į Klai­pė­dą pri­vež­da­vo vi­so­kių džin­sų, odi­nių striu­kių, o iš ten šie daik­ tai ir mus pa­siek­da­vo.

Plun­gė­je tur­gus bu­vo di­de­lis. Bet pri­si­ gy­ven­ti iki tų džin­sų bu­vo be­veik ne­rea­lu, nes jie kai­na­vo apie 200 rub­lių – kur kas dau­giau, nei tuo­met sie­kė mė­ne­si­nė al­ga.

Ma­no ma­ma va­ži­nė­jo po So­vie­tų Są­ jun­gą, kar­tais ir į ar­ti­mą­jį už­sie­nį. Ten pirk­da­vo audi­nius ir par­vež­da­vo man do­va­nų. To­dėl dau­giau­sia reng­da­vau­si siu­vė­jos si­ūtais dra­bu­žiais. Tu­rė­jau net kel­nes iš ak­so­mo, ku­rį at­ve­žė iš Vi­du­ri­ nės Azi­jos.

Kai į ma­dą atė­jo pla­čios („klio­ši­nės“) kel­nės, pa­me­nu, jas si­ūda­vo iš bre­zen­ ti­nių mai­šų. De­ja, man su siu­vė­ja se­kė­ si blo­giau, nes ji bu­vo vy­res­nio am­žiaus.

Nors la­bai no­rė­jau ap­temp­tų kel­nių, siu­ vė­ja nusp­ren­dė, kad tik­rai ne­ga­li taip bū­ti, jog už­pa­ka­liu­kas „trykš­tų“. Nu­ si­ži­ūrė­ju­si ko­kia­me nors žur­na­le su­si­ mo­de­liuo­da­vau pla­čią „šlei­ką“, o ji takšt – tris­kart plo­nes­nę, nes „kas čia per už­ sie­ni­nės ma­dos?!“ Ta­čiau vis tiek jaus­da­vau­si ge­rai, nes to­ kį pa­si­ūtą dra­bu­žį tu­rė­da­vau tik aš vie­na.

Vė­liau pa­ti iš­mo­kau ir si­ūti, ir megz­ti.

2021 02 17

Dai­va Ta­mo­ši­ūnai­tė.

11

A t­v i­r a i

Ka­ran­ti­no pris­lėg­ta

ma­dos kū­rė­ja li­ūd­nas min­tis ban­do vyti į ša­lį

Di­zai­ne­rė Li­li­ja La­rio­no­va (41 m.), kaip ir vi­sas pa­sau­ lis, už­da­riu­si na­mų du­ris su šei­ma iš­gy­ve­na ka­ran­ti­ną ir lai­ko­si vi­sų jo tai­syk­lių. Ta­čiau gal­vo­je mo­te­ris tas du­ris pa­sau­liui trokš­ta at­ver­ti kuo pla­čiau ir skai­čiuo­ja die­nas iki pa­va­sa­rio – ne tik ka­len­do­ri­nio, bet ir lais­vės. Lais­vės ke­liau­ti, lais­vės kur­ti, lais­vės vi­sa esy­be vėl įk­vėp­ti vi­sa­ ver­čio gy­ve­ni­mo be nuo­lat per­se­kio­jan­čio ne­ri­mo.

G

LAU­RA BUL­VY­DĖ

ar­si ma­dos kū­rė­ja nes­le­pia – vie­ ną die­ną nuo­tai­ka dėl pan­de­mi­ jos ir įves­to ka­ran­ti­no ge­res­nė, ki­tą – slo­ges­nė, ban­guo­jan­ti.

Pir­mas ka­ran­ti­nas praė­ju­sių me­tų pa­va­ sa­rį Li­li­jai praė­jo kiek leng­viau nei da­bar.

Ji įsi­ti­ki­nu­si – ne vie­na jau­čia­si taip, dau­ ge­liui žmo­nių dėl pan­de­mi­jos te­ko pe­rei­ti vi­sas psic­ho­lo­gi­nes sta­di­jas – bai­mę, ne­ ri­mą, priė­mi­mą, ga­liau­siai – su­si­tai­ky­mą. „Svar­biau­sia, ma­nau, bu­vo su­vok­ti, kad nie­ko šiuo me­tu ne­ga­li­me pa­keis­ti, tu­ri­ me kaip nors pri­si­tai­ky­ti. Gy­ve­na­me kaip ir dau­ge­lis šei­mų – na­mai, bui­tis, vai­kai.

Ban­do­me su­si­kur­ti gy­ve­ni­mą ten, kur esa­me, sten­gia­mės lai­ką leis­ti įdo­miai ir stip­riai ne­nu­si­min­ti“, – sa­kė L.La­rio­no­va.

Di­zai­ne­rė nes­le­pia – anks­čiau, net bū­da­ ma na­muo­se, ji jau­tė­si kur kas ge­riau, nes tu­rė­jo pa­si­rin­ki­mą gy­ven­ti taip, kaip no­ri.

Da­bar jo­kio pa­si­rin­ki­mo ne­bė­ra. Bū­tent to lais­vės po­jū­čio, ga­li­my­bių spręs­ti, kaip leis­ ti die­nas ir ką veik­ti, mo­te­riai ir trūks­ta.

La­biau­siai Li­li­jai no­ri­si iš­vys­ti se­niai ma­ty­tus ar­ti­muo­sius, su­sės­ti, jau­kiai pa­ 20

bend­rau­ti, tie­siog bū­ti ša­lia. Vi­sas gra­ žiau­sias me­tų šven­tes su sa­vo šei­ma atš­ ven­tu­si izo­lia­ci­jo­je ji trokš­ta, kad se­ne­liai kuo grei­čiau ga­lė­tų iš­vys­ti an­ūkus, o šie – vėl džiaug­tis di­de­le šei­ma. „Ži­no­ma, kas­dien su­sis­kam­bi­na­me, bet tur­būt jau vi­si sup­ra­to skir­tu­mą tarp gy­vo bend­ra­vi­mo ir nuo­to­li­nio skam­bu­ čio, spek­tak­lio teat­re ar gy­vo kon­cer­to ir per „YouTu­be“ plat­for­mą, fil­mų ki­no sa­lė­ je ir se­ria­lų ži­ūrė­ji­mo na­muo­se, į na­mus pris­ta­to­mų pa­tie­ka­lų ir val­gy­mo ka­vi­nė­ je ar res­to­ra­ne...

Prės­kas tas gy­ve­ni­mas be lais­vės. Prie to neį­ma­no­ma prip­ras­ti, lie­ka tik su­kan­ dus dan­tis ken­tė­ti ir ti­kė­tis, kad tai ka­da nors pa­si­baigs“, – kalbėjo gar­si di­zai­ne­rė.

L

i­li­ja pri­si­pa­žįs­ta – per pa­va­sa­rio ka­ ran­ti­ną bu­vo nu­si­tei­ku­si kur kas op­ti­mis­tiš­kiau. Be to, nau­ja jos dra­bu­žių ko­lek­ci­ja jau bu­vo su­kur­ta – li­ ko tik su­gal­vo­ti, kaip ją ka­ran­ti­no me­tu pris­ta­ty­ti vi­suo­me­nei.

Bu­vo aiš­ku, kad spin­din­čio ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mo ren­gi­nio su dau­gy­be ži­ūro­vų ir švie­so­mis nu­tvieks­ta pa­ky­la ne­bus.

Dizainerė Lilija Larionova neslepia – anksčiau, net būdama namuose, ji jautėsi kur kas geriau, nes turėjo pasirinkimą gyventi taip, kaip nori.

Dabar jokio pasirinkimo nebėra.

21

Lu­kas Gri­cius

tada ir dabar

Dvi duk­ras užau­gi­nu­si Jur­gi­ta Paš­ke­vi­či­ūtė džiau­gė­si, kad da­bar vi­są dė­me­sį ga­li skir­ti sa­vo veik­lai.

28

In­ter­je­ro kū­rė­ja sa­vo lai­mę

pro­jek­tuo­ti pa­ti­ki li­ki­mui Apie ži­no­mą in­ter­je­ro di­zai­ne­rę Jur­gi­tą Paš­ke­vi­či­ūtę (52 m.)

– ele­gan­tiš­ką mo­te­rį, į ku­rią gat­vė­je at­sig­rę­žia daž­nas praei­ vis (jei ji tik eina pės­čio­mis), ne­ga­lė­jau pa­ra­šy­ti straips­nio vi­sus me­tus. Jos dar­bai vi­jo vie­nas ki­tą, no­rė­jo­si juos ap­rėp­ti, ap­ra­šy­ti... Kol sup­ra­tau, kad nie­kaip su ja ne­sus­pė­siu.

A

Lai­ma LA­VAS­TE

t­ro­dy­tų, kas čia sun­kaus pa­ ra­šy­ti apie už­sa­ko­vų graibs­ to­mą in­ter­je­ro di­zai­ne­rę. Iš­ var­dink įs­pū­din­giau­sius jos kū­ri­nius, pri­rink įs­pū­din­giau­sių nuot­ rau­kų, ir pir­myn! Bet nuo­jau­ta kuž­dė­jo – pro­fe­si­nė sėk­mė ne­ga­li bū­ti at­sie­ja­ma nuo kū­rė­jo as­me­ny­bės.

Man no­rė­jo­si įs­pė­ti jos sėk­mės pas­lap­tį.

Juo­lab kad Jur­gi­ta ne iš tų he­ro­jų, ku­rios, kaip sa­ko nu­val­kio­ta kli­šė, at­ve­ria šir­dį.

Gal ji šir­dį at­ve­ria vie­nu­mo­je, kai sa­ vait­ga­lį pa­si­ne­ria į ap­lan­ky­to vie­nuo­ly­no ra­my­bę? Gal ta­py­da­ma iko­nas, nug­rimz­ du­si į sie­los rim­tį? Bet kas čia neį­žengs, sve­ti­mas čia ne­lau­kia­mas.

Tad jos pas­lap­tį pa­ban­dy­siu at­ver­ti pa­ ti. Juo­lab kad vie­no po­kal­bio me­tu už­ti­ kau tą rak­te­lį. Jis pap­ras­tas. Tik vie­nas žo­dis. Da­lin­tis. „Di­zai­ne­rė Jur­gi­ta Paš­ke­vi­či­ūtė ti­ki­si su­kur­ti ir to­bu­lą sa­vo gy­ve­ni­mo in­ter­ je­rą“, – skel­bia už­ra­šas po 2005 m. „Sti­ liaus“ vir­še­ly­je išs­paus­din­ta nuot­rau­ka.

Ar pa­vy­ko su­kur­ti tą to­bu­lą in­ter­je­rą?

– praė­jus 15 me­tų pak­lau­siau Jur­gi­tos „Šian­dien tik šyp­sau­si iš to jau­nat­viš­ko sie­kio su­kur­ti to­bu­lo gy­ve­ni­mo in­ter­je­ 2021 02 17

rą. „Tas, kas ieš­ko to­bu­lu­mo vi­sur, ne­ran­ da jo nie­kur“, – pri­ta­riu šiems ta­py­to­jo Euge­ne’o De­lac­roix žo­džiams.

Taip, ieš­ko­jau to to­bu­lu­mo. Bet šian­ dien man ar­ti­mes­nė ja­po­nų va­bi sa­bi fi­lo­ so­fi­ja, kvie­čian­ti at­ras­ti gro­žį ne­to­bu­luo­se, že­miš­kuo­se, pap­ras­čiau­siuo­se da­ly­kuo­se.

Gy­ven­da­mas įsi­ti­ki­ni, kad nie­ko nė­ ra am­ži­no, pas­to­vaus ir to­bu­lo. Ir nie­kas nė­ra to­bu­las, net gam­ta. Vis­kas ap­link yra to­bu­la, tik nie­ko nė­ra to­bu­lo to­bu­lu­me.

Gam­to­je nė­ra to­bu­lo me­džio, kal­no, upės vin­gio, sta­ti­nio, pei­za­žo, nors mes daž­nai ver­tin­da­mi gro­žį mėgs­ta­me su­ šuk­ti: „To­bu­la!“ Ne. Ar eže­ras sva­jo­ja tap­ti van­de­ny­nu? Ar kal­nas trokš­ta bū­ ti ar­čiau dan­gaus? Ne. Gro­žis ir sly­pi ne­ to­bu­lu­me. Tik rei­kia jį pas­te­bė­ti“, – šian­ dien sa­ko mo­te­ris.

Prieš 15 me­tų ji at­vy­ko iš Kau­no į ne­pa­ žįs­ta­mą Vil­nių su dviem ma­žo­mis duk­re­ lė­mis bėg­da­ma nuo su­du­žu­sių san­ty­kių ir siek­da­ma už­ka­riau­ti sa­vo pro­fe­si­jos aukš­ tu­mas. Čia nie­kas ne­lau­kė. Vil­nius bu­vo sve­ti­mas ir nes­ve­tin­gas. „Nie­ko nė­ra neį­ma­no­ma“, – ga­lė­tų šian­ dien pa­sa­ky­ti mo­te­ris, esan­ti kar­je­ros vir­ šū­nė­je. Ką tik 15 me­tų atš­ven­tęs di­zai­ ne­rės biu­ras „JP in­ter­je­ro na­mai“ ta­po išs­kir­ti­nių pro­jek­tų ir uni­ka­lių in­ter­je­rų kū­ri­mo ženk­lu.

– Kai kal­ba­me apie kū­rė­jo as­me­ ny­bę, la­bai ne­leng­va ras­ti tą pir­mą­ ją kū­ry­bin­gu­mo ki­birkš­tė­lę. Vi­si vai­ kai yra kū­rė­jai. „Kiek­vie­nas yra me­ ni­nin­kas, bet tik tik­ri me­ni­nin­kai tai ži­no“, – skel­bia už­ra­šas ant Šiuo­lai­ ki­nio me­no cent­ro sie­nos.

Ka­da jus nu­dil­gi­no ta ki­birkš­tė­lė ir sup­ra­to­te, kad esa­te me­ni­nin­kė?

– Kiek sa­ve pri­si­me­nu, nuo ma­žens ma­no pa­šau­ki­mas bu­vo sie­kis kur­ti gro­ žį. Įvai­rio­mis for­mo­mis. Pie­šiau. Šo­kau iš­raiš­kos šo­kius stu­di­jo­je „Aura“. Skam­ bi­nau pia­ni­nu.

Pas a.a. An­ta­ną Gab­rė­ną lan­kiau teat­ ro stu­di­ją. Gy­ve­nau me­ne. Man Die­vas lei­do gim­ti šei­mo­je, ku­rio­je tu­rė­jau kū­ry­ bi­nę lais­vę. Ma­ty­ti, gir­dė­ti, jaus­ti, bū­ti...

– Ko­kį pir­mą­jį kū­ry­bi­nį dar­bą pri­ si­me­na­te šian­dien? Gal ir su šyp­se­na?

O gal su pa­si­ten­ki­ni­mu – ne­te­ko blaš­ ky­tis, anks­ti ra­dau sa­vo pa­šau­ki­mą.

– Tik­rai su šyp­se­na pri­si­me­nu pir­muo­ sius ban­dy­mus dar vai­kys­tė­je. Man nie­ ko ne­reiš­kė tė­čiui ne­ži­nant išar­dy­ti ko­kią spin­tą ir nu­ve­žus pas auto­mo­bi­lių re­mon­ ti­nin­kus nu­da­žy­ti ją bal­tai.

Pir­muo­sius pro­fe­sio­na­lius dar­bus su­kū­ riau be jo­kio at­ly­gio. Džiau­giau­si, kad ga­liu kur­ti, dirb­ti ir mo­ky­tis per juos. Įver­ti­ni­ mas, pri­pa­ži­ni­mas, ap­do­va­no­ji­mas, sėk­ mė atė­jo tik po ku­rio lai­ko. Iš aukš­ty­bių... Šian­dien drą­siai ga­liu pa­sa­ky­ti – tai, ką da­rau, yra ma­no pa­šau­ki­mas. Per kū­ry­ bą pa­sau­lį da­ry­ti gra­žes­nį, džiu­gin­ti žmo­ nes, ku­rie gy­ve­na ma­no kur­tuo­se in­ter­ je­ruo­se. Do­va­no­ti žmo­nėms na­mus kaip la­še­lį jų dan­gaus.

– Įsi­vaiz­duo­ju – jūs įžen­gia­te į vi­ siš­kai tuš­čią ar sug­riau­tą erd­vę, ku­ 29

M o­z a i ­k a

Ka­ra­liš­kuo­siuo­se rū­muo­se –

kū­di­kio verks­mas

D

i­de­lis džiaugs­mas bri­tų ka­ra­liš­kuo­siuo­se rū­muo­se – ka­ra­lie­nės Eli­za­beth II vai­kai­tė prin­ce­sė Euge­nie (30 m.) pa­gim­dė sū­nų.

Mo­ti­na ir nau­ja­gi­mis jau­čia­si ge­rai. Kū­di­kio tė­vas Jac­kas Brooks­ban­kas (35 m.) da­ly­va­vo gim­dy­me Port­lan­do li­go­ni­nė­je Lon­do­ne.

Koks var­das bus su­teik­tas 3650 g sve­rian­čiam ma­žy­liui ir ar jis gaus ka­ra­liš­kąjį ti­tu­lą, kol kas ne­ži­nia. Euge­nie pas­kel­bė nes­pal­vo­tą nuot­rau­ ką su tri­mis mė­ly­no­mis šir­de­lė­mis ir dviem šauk­tu­kais. Jo­je ma­ty­ti trys ran­kos – kū­di­kio, jos pa­čios ir Jac­ko. Po­ra su­si­tuo­kė 2018 m. ru­de­nį Vin­ dzo­re praė­jus ke­liems mė­ne­siams po prin­co Har­ry ir Meg­han ves­tu­vių.

Princas

J

pa­ro­dė pa­vyz­dį

ung­ti­nės Ka­ra­lys­tės gy­dy­to­jai nuo CO­VID-19 pas­kie­pi­jo sos­to įpė­di­nį prin­cą Char­le­są (72 m.) ir jo su­tuok­ti­nę Ca­mil­lą (73 m.).

Ko­kia vak­ci­na bu­vo pas­kie­py­tas ko­ro­na­vi­ru­su jau per­sir­gęs Vel­so prin­cas, ne­nu­ro­do­ma. Anks­čiau Char­le­sas pa­reiš­kė, kad bū­ti­nai skie­py­sis, kai tik prieis jo eilė. Char­ le­sas ir Ca­mil­la pa­ten­ka į ket­vir­tą prio­ri­te­ti­nę skie­py­ti­nų as­me­nų – vy­res­nių nei 70 me­tų – gru­pę. Nuo CO­VID-19 jau anks­čiau pas­kie­py­ta ka­ra­lie­nė Eli­za­beth II (94 m.) ir jos su­tuok­ti­nis prin­cas Phi­li­pas (99 m.).

34

2021 02 17

Sekso imperatorių

pa­kir­to li­ga

P

uo­lu­sių An­ge­lų mies­tu va­di­na­ma­me Los An­dže­le mi­rė JAV por­ nog­ra­fi­jos mag­na­tas Lar­ry Flyn­tas (1942–2021). 78-erių vy­ro gy­vy­bė už­ge­so jam mie­gant dau­giau kaip dviem de­šimt­me­čiais jau­nes­nės penk­to­sios žmo­nos Liz ir duk­ros The­re­sos (51 m.) ap­sup­ty­je.

Lar­ry mi­rė dėl stai­ga užk­lu­pu­sios li­gos, bet tiks­les­nė mir­ties prie­žas­tis ne­nu­ro­do­ma. L.Flyn­tas, pa­ki­lęs iš di­de­lio skur­do, sa­ve va­di­no „šir­dį tu­rin­čiu pre­kiau­to­ju neš­van­ky­bė­mis“ ir va­do­va­vo di­džiu­lei pra­mo­gų suau­gu­sie­siems im­pe­ri­jai. Pir­mą­jį žur­na­lo „Hust­ler“ nu­me­rį jis iš­lei­do 1974-aisiais. Jo par­da­vi­mas šok­te­lė­jo jau po me­tų, kai lei­di­ny­je bu­vo iš­spaus­din­ta nuo­gos per atos­to­gas be­si­de­gi­nan­čios bu­vu­sios pre­zi­den­ tie­nės Jacque­li­ne Ken­ne­dy Onas­sis (1929–1994) nuot­rau­ka – taip L.Flyn­ tas su­si­žė­rė sa­vo pir­mą­jį mi­li­jo­ną. Jo vers­lo im­pe­ri­ja augo ir apė­mė de­šim­tis žur­na­lų, in­ter­ne­ti­nių por­nog­ra­fi­jos sve­tai­nių, klu­bų bei ka­zi­no.

Pan­de­mi­jos spąs­tai privertė keistis

A

2021 02 17

Scan­pix, Ins­tag­ram

merikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų tei­ ki­mo ce­re­mo­ni­ja šiais me­tais dėl ko­ro­na­vi­ru­so pa­vo­jaus vyks ke­lio­ se vie­to­se. 93-ioji ce­re­mo­ni­ja, ža­da­ ma, bus „kaip jo­kia ki­ta“. Pap­ras­tai di­de­lė ki­no šven­tė vyks­ta Los An­dže­ le. Ta­čiau šis mies­tas da­bar ypač smar­kiai pa­veik­tas pan­de­mi­jos, bet lai­kan­tis griež­čiau­sių sau­gu­mo rei­ ka­la­vi­mų da­lis ce­re­mo­ni­jos, kaip ir iki šiol, vyks „Dol­by“ teat­re. Tai ne pir­mas kar­tas, kai „Os­ka­rų“ tei­ki­mas vyks­ta ke­lio­se vie­to­se. Jau 1953-iaisiais, kai ce­re­mo­ni­ja pir­mą kar­tą bu­vo tie­sio­giai trans­liuo­ja­ma per te­le­vi­zi­ją, ji bu­vo su­reng­ta Los An­dže­le ir Niu­jor­ke.

35