Stilius

2021 m. balandžio 20–26 d.

Nr.15

Legendinis žurnalas

Al­gi­man­tas Mi­nal­ga-So­lia­ris.

Atsk­lei­dė sa­vo ydas

Kaip po­li­ti­kei Ra­sai Bud­ber­gy­tei pavyko iš­sau­go­ti šei­mą?

Gin­ta­rė Gu­re­vi­či­ūtė pri­sida­rė bė­dų Ry­tis Ci­ci­nas pa­si­da­li­jo sa­vo vir­tu­vės še­dev­ru

Dainininkė

Ra­sa Kau­ši­ūtė Kaina TIK

1,50 Eur

at­ver­tė šva­rų gy­ve­ni­mo la­pą

A I S T­R A G Y­V E N­T I

Saulius Jermolajevas

Gediminas Žilinskas

Sau­lius Jer­mo­la­je­vas su žmo­na Ri­man­te Žie­me­ly­te.

12

Iš gro­žio pa­sau­lio nėrė

į šu­nų fo­tog­ra­fi­ją

Praei­ty­je gar­saus gro­žio ir es­te­ti­kos cent­ro vie­nas va­do­vų Sau­lius Jer­mo­la­je­vas (40 m.) dau­ge­liui pa­žįs­ta­mas kaip gro­žio ir rin­ko­da­ros pa­sau­lio ats­to­vas. Ta­čiau vy­ro po­mė­gis ir aist­ra – mei­lė šu­nims ir jų vei­si­mas – jau ku­rį lai­ką do­va­no­ja jam ir išs­kir­ti­nių po­ty­rių – šu­nų fo­tog­ra­fi­ja Sau­liui pel­nė ir pa­sau­li­nį pri­pa­ži­ni­mą.

13

T A­D A I R D A­B A R

Santuoką išsaugojo

netikėtas spren­di­mas

Tei­si­nin­kė, ži­no­ma po­li­ti­kė Ra­sa Bud­ber­gy­tė (60 m.) ne kar­tą pa­ty­rė, kad mo­te­ris, no­rė­da­ma, kad ją pas­te­bė­tų ir įver­tin­tų, tu­ri dirb­ti ge­ro­kai dau­giau nei vy­rai. „Lie­tu­vo­je tris kar­tus dau­giau, Liuk­sem­bur­ge – du“, – da­li­jo­si pa­tir­ ti­mi R.Bud­ber­gy­tė. Ne­ga­na to, šal­ta­me ir ra­cio­na­lia­me vy­rų pa­sau­ly­je mo­te­ris vi­sa­da tu­ri iš­lik­ti mo­te­riš­ka. To­dėl ji la­bai ver­ti­na mo­te­rų drau­gys­tę, kai nė­ra pa­vy­do ir kon­ku­ren­ci­jos.

R

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

a­sos fo­tog­ra­fi­ja puo­šė 2005 m. ge­gu­žės 13 d. „Sti­liaus“ vir­še­lį.

Ta­da ji ne­se­niai bu­vo pra­dė­ju­si eiti aukš­tas – vals­ty­bės kont­ro­ lie­riaus – pa­rei­gas.

Nuo to straips­nio praė­jo 16 me­tų. Per tuos me­tus R.Bud­ber­gy­tė pa­da­rė pui­kią kar­je­rą, užau­go jos sū­nus Vy­te­nis (26 m.), ku­rio su­si­lau­kė su vy­ru tei­si­nin­ku Ro­lan­du Gal­vė­nu (55 m.).

Per ka­ran­ti­ną R.Bud­ber­gy­tės gy­ve­ni­ me įvy­ko ge­rų po­ky­čių – šei­ma nu­si­pir­ ko so­dy­bą Mo­lė­tų ra­jo­ne.

Ji so­dy­bos nie­ka­da ne­no­rė­jo, nes tai – di­de­lės in­ves­ti­ci­jos ir di­de­lis var­gas, ga­ ly­bė rū­pes­čių. So­dy­bas tu­ri šei­mos drau­ gai, kur Ra­sa su Ro­lan­du vi­sa­da lau­kia­mi, ten tu­ri net sa­vo kam­ba­rius. „Ta­čiau da­bar, per ka­ran­ti­ną, man taip bu­vo išp­lau­tos sme­ge­nys... Ir jas išp­lo­vė 18

sū­nus. Jis pa­sa­kė: tu sup­rask, aš esu vie­ ni­šas, man la­bai svar­bu su­si­tik­ti su se­sė­ mis (R.Gal­vė­no duk­te­ri­mis iš pir­mo­sios san­tuo­kos Jus­ti­na ir Aud­ro­ne. – Red.).

Mu­du pa­kal­ba­me, kad jie ga­lė­tų daž­niau su­si­tik­ti, nes vi­si trys gy­ve­na Vil­niu­je, bet su­si­tin­ka ne taip daž­nai. Bus so­dy­ba, sa­ kė Vy­te­nis, ir mes vi­si ten su­va­žiuo­si­me.

Ir aš pa­si­da­viau. Tai­gi stip­ri­na­me di­de­lės šei­mos san­ty­kius“, – api­bend­ri­no Ra­sa.

R.Bud­ber­gy­tė pri­pa­ži­no, kad įdo­miau­ sias jos gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis per tuos 16 me­tų bu­vo ta­da, kai ji dir­bo Euro­pos audi­ to rū­muo­se Liuk­sem­bur­ge: „Tai bu­vo la­ bai di­de­lis po­ky­tis ma­no gy­ve­ni­me, ko­ kių, sa­ky­ki­me, dau­giau ir ne­bu­vo.“ – Ra­sa, net ke­lio­se mi­nis­te­ri­jo­se ėjo­te aukš­tas pa­rei­gas. Ta­da ta­po­te vals­ty­bės kont­ro­lie­re. Pas­kui – dar­ bas Euro­pos audi­to rū­muo­se Liuk­ sem­bur­ge. Grį­žu­si į Lie­tu­vą ta­po­te Sei­mo na­re, so­cial­de­mok­ra­tų frak­ ci­jos se­ni­ūne. Praė­ju­sį ru­de­nį vėl bu­ vo­te iš­rink­ta į Sei­mą. Ko iš­mo­ko­te tuo­se dar­buo­se?

– Kad tu, mo­te­ris, tap­tum frak­ci­jos ar ko­le­gi­jos se­ni­ūne, tu­ri įdė­ti ge­ro­kai dau­ giau dar­bo ir pas­tan­gų nei vy­ras. Lie­tu­vo­je tris kar­tus dau­giau, Liuk­sem­bur­ge – du.

Dirb­da­ma Vals­ty­bės kont­ro­lė­je iš­mo­ kau bū­ti ge­ra va­do­ve. Liuk­sem­bur­ge –

gerb­ti ki­tų kul­tū­rų žmo­nes ir ki­tas kul­tū­ ras. Sup­ra­tau, kad žmo­nės yra skir­tin­gi.

Sup­ra­tau vie­ną da­ly­ką, ku­rį mes, ke­ tu­rios ten dir­bu­sios drau­gės, pab­rėž­da­ vo­me – nė­ra ge­res­nių vy­rų už lie­tu­vius.

Už­sie­nie­čiai nie­ka­da mo­ters ne­pa­vai­šins – tu pa­ti su­si­mo­kėk už vy­no tau­rę, o aš – už sa­vo alų. Taip bū­da­vo net­gi su ko­le­go­ mis, kai va­žiuo­da­vo­me į ko­man­di­ruo­tes.

O vy­rai lie­tu­viai vai­ši­na mo­te­ris, ta prasme yra dar senamadiško kirpimo – jie neieš­ko ly­gy­bės tarp vy­rų ir mo­te­rų. Sup­ ra­to­me, kad lie­tu­viai vy­rai, nors ir mėgs­ta pa­si­dai­ry­ti į sve­ti­mas mo­te­ris, yra šei­mos žmo­nės, vi­sa­da rū­pi­na­si šei­ma, yra pa­ti­ 2021 04 20

Tei­si­nin­kė, ži­no­ma po­li­ti­kė Ra­sa Bud­ber­gy­tė pri­pa­ži­no, kad įdo­miau­sias jos gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis bu­vo ta­da, kai ji še­še­rius me­tus dir­bo Euro­pos audi­to rū­muo­se Liuk­sem­bur­ge.

„Dirb­da­ma vals­ty­bės kont­ro­lė­je iš­mo­kau bū­ti ge­ra va­do­ve. Liuk­sem­ bur­ge iš­mo­kau gerb­ti ki­tų tautybių žmo­nes ir ki­tas kul­tū­ras. Sup­ra­tau, kad žmo­nės yra skir­tin­gi.“ Ra­sa Bud­ber­gy­tė

ki­mi. Dirb­da­ma ir gy­ven­da­ma Liuk­sem­ bur­ge iš­mo­kau la­biau ver­tin­ti sa­vo šei­mą.

Ką dar iš­mo­kau Liuk­sem­bur­ge, tai su­ pras­ti, kas yra ge­ras mais­tas, kaip ir ko­ 2021 04 20

kiuo­se in­duo­se jis tu­ri bū­ti pa­tie­kia­mas, kaip tu­ri bū­ti ser­vi­ruo­tas sta­las. Ir kiek to mais­to tu­ri bū­ti pa­tie­kia­ma.

Sei­me, po­li­ti­ko­je iš­mo­kau, kad in­te­ re­sai, komp­ro­mi­sas yra be ga­lo svar­bu.

– Sa­kė­te, kad įdo­miau­sias jū­sų gy­ ve­ni­mo eta­pas – ats­to­vau­ti Lie­tu­vai Euro­pos audi­to rū­muo­se Liuk­sem­ bur­ge. Ar jū­sų vy­ras nep­rieš­ta­ra­vo, kad va­žiuo­ja­te net še­še­riems me­ tams dirb­ti į už­sie­nį?

– Ne. Tą spren­di­mą abu priė­mė­me per vie­ną nak­tį. Jis ne­pa­sa­kė nė vie­no žo­džio prieš.

La­bai rim­tai bu­vau pas­ka­tin­ta, kad vyk­čiau į Liuk­sem­bur­gą, tuo­me­tės pre­zi­ den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės. Kaip vals­ty­ bės kont­ro­lie­rė bu­vau pa­tei­ku­si vi­sai ki­ to žmo­gaus kan­di­da­tū­rą. Bet kai pa­žįs­ti mū­sų kadenciją baigusią pre­zi­den­tę, sup­ ran­ti, kad toks jos pa­si­ūly­mas yra ge­rai ap­gal­vo­tas. Te­ko per nak­tį ap­si­gal­vo­ti, ar no­rė­čiau va­žiuo­ti ten dirb­ti.

Sun­kiau bu­vo su sū­nu­mi. Jam tai bu­vo di­de­lė trau­ma. Aš tu­rė­jau jam įro­dy­ti, kad Liuk­sem­bur­ge bai­gęs mo­kyk­lą ga­lės sto­ti į me­di­ci­ną kur tik pa­no­rės. Nes jis jau bu­ vo ap­sisp­ren­dęs, kad stu­di­juos me­di­ci­ną.

Iš pra­džių iš­va­žia­vo­me vi­sa šei­ma.

19

A t­vi­rai

At ­ v er­tė šva­rų gy­ve­ni­mo la­pą Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad sa­vo gy­ve­ni­mą re­ži­suo­ja pa­ti, to­dėl da­bar­ ti­nį eta­pą va­di­na ly­di­mu švie­sos ir ve­dan­čiu tik į gra­žius at­ ra­di­mus. Vis dėl­to dai­ni­nin­kės Ra­sos Kau­ši­ūtės (44 m.) ke­lias į lai­mę bu­vo ne­pap­ras­tas. „Kiek­vie­nam žmo­gui ku­ri nors sri­tis su­dė­tin­ges­nė nei ki­tos. Man sun­kiau­siai iš­narp­ lio­ja­mas re­bu­sas – mei­lė ir jaus­mai. Bet jau­čiu, kad po vi­sų iš­ban­dy­mų pa­vyks su­tik­ti ir sa­vo ant­rą­ją pu­sę“, – kal­bė­jo ji.

K

Rū­ta PER­ŠO­NY­TĖ

ą tik gim­ta­die­nį atš­ven­tu­si at­ li­kė­ja nes­lė­pė, kad jos gy­ve­ni­ mas da­bar nus­pal­vin­tas pa­čio­ mis ryš­kiau­sio­mis spal­vo­mis.

Bū­tent to­kia – ener­gin­ga ir spin­du­liuo­ jan­ti tei­gia­mas emo­ci­jas, dvel­kian­ti pa­va­ sa­riu bu­vo ir „Sti­liaus“ vir­še­lio fo­to­se­si­ ja. „Da­bar aš to­kia“, – nu­si­šyp­so­jo Ra­sa, šį­syk at­si­sa­kiu­si ug­nin­gos vi­lio­kės įvaiz­ džio ir pa­si­da­vu­si leng­vu­mui.

Vis dėl­to ji – lyg dvi skir­tin­gos to pa­ ties me­da­lio pu­sės. Ryš­ki, eksp­re­sy­vi, gar­siai be­si­juo­kian­ti. Jaut­ri, pa­žei­džia­ ma, po gy­ve­ni­mo lū­žių už­sisk­len­džian­ti.

Pa­ra­dok­sa­lu, jog raus­vap­lau­kė dai­ni­ nin­kė, neį­si­vaiz­duo­jan­ti sa­vo gar­de­ro­ bo bei na­mų ap­lin­kos be akį džiu­gi­nan­ čių vai­vo­rykš­tės pa­le­tės spal­vų, anks­čiau ne­re­tai ma­tė tik juo­dą ir bal­tą spal­vas.

Sa­vo gy­ve­ni­mo ant har­mo­ni­jos svars­ tyk­lių ji ne­de­da ir gar­siai nes­vars­to, ko ja­me bū­ta dau­giau – džiaugs­mo, svai­gių skry­džių ar nu­si­vy­li­mų bei iš­gy­ve­ni­mų.

Ta­čiau at­vi­rau­da­ma apie pra­bė­gu­sius me­tus Ra­sa neuž­si­me­ta ap­gau­lės skrais­ tės ir at­vi­rai kal­ba tiek apie svai­gius skry­ džius, tiek apie stai­gius nu­si­lei­di­mus.

R.Kau­ši­ūtės kū­ry­ba, mu­zi­ki­nė veik­ la ir­gi su kal­nais bei nuo­kal­nė­mis. Vie­ nu eta­pu at­li­kė­ja bū­na la­bai pro­duk­ty­vi, ma­to­ma kon­cer­tuo­se, ki­tu – ryž­ta­si il­go­ kai pert­rau­kai ir ne­ria į pog­rin­dį. Ra­sos re­per­tua­re – sa­vos kū­ry­bos dai­nos, už­ sie­nio per­dir­bi­niai.

24

Jos dai­no­se, kaip ir kas­die­ny­bė­je, vy­ rau­ja įvai­rios spal­vos. Ji pui­kiai at­lie­ka tiek pa­sau­li­nių žvaigž­džių šla­ge­rius, tiek sa­vo kū­ry­bos dai­nas, iš ku­rių vie­nos per­ smelk­tos ly­ri­nio ro­man­tiz­mo, ki­tos al­suo­ ja sek­sua­lu­mu trykš­tan­čiu įvaiz­džiu, tre­ čios tem­pe­ra­men­tin­ga ener­gi­ja dre­bi­na na­mų sie­nas.

Dai­ni­nin­kę drą­siai ga­li­ma va­din­ti sen­ bu­ve lie­tu­viš­ko­je sce­no­je. Ji – įvai­rių kon­ kur­sų bei fes­ti­va­lių nu­ga­lė­to­ja ir da­ly­vė.

Lie­tu­vo­je Ra­sa pla­čiau ta­po ži­no­ma 2004 m., kai pa­si­ro­dė na­cio­na­li­nė­je „Euro­vi­ zi­jos“ at­ran­ko­je ir Kau­no mu­zi­ki­nia­me teat­re at­li­ko pag­rin­di­nį vaid­me­nį miu­ zik­le „Ca­ba­ret“.

„Labai gerai žinau, kas nutinka, kai pasiduodi blogai tėkmei ir ji tave pagauna. Žinau, kas yra dugnas.“ Ra­sa Kau­ši­ūtė

Pa­sau­lį su­kaus­čius pan­de­mi­jai, kai dau­ ge­lis žmo­nių pri­vers­ti už­si­da­ry­ti, at­si­ri­bo­ ti nuo bend­ra­vi­mo, nu­tol­ti nuo įp­ras­tos veik­los, R.Kau­ši­ūtė ne­sė­di ran­kų su­dė­ju­ si. Ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę nuo­to­li­niu bū­du ji mo­ko vai­kus ir jau­ni­mą dai­na­vi­ mo pas­lap­čių, ku­rį lai­ką in­ter­ne­te ve­dė ka­ran­ti­no die­no­raš­tį, ku­ria­me nuo­tai­kin­ gai pa­sa­ko­jo apie sa­vo kū­ry­bą bei ne­se­ niai pris­ta­ty­to dai­nos „Gal...“ vi­deok­li­po „Ka­ran­ti­nas“ at­si­ra­di­mą. Be­je, šį pro­jek­

tą Ra­sai su­kur­ti pa­dė­jo ita­lų ope­ra­to­rius Ste­fa­no Ruf­fi­ni. O vos pa­si­ro­džiu­si ra­di­jo sto­čių gro­ja­raš­čiuo­se nau­jo­ji R.Kau­ši­ūtės dai­na jau spė­jo įsit­vir­tin­ti tarp po­pu­lia­ riau­sių. „Po dvi­de­šim­ties me­tų pert­rau­ kos ma­no mu­zi­ka vėl pa­lie­tė klau­sy­to­jų šir­dis“, – džiu­ge­sio nes­lė­pė dai­ni­nin­kė.

– Ka­ran­ti­no me­tu ne­pa­si­da­vė­te ne­ ga­ty­vioms min­tims, net at­si­ri­bo­jo­te nuo drau­gių, ku­rios da­ly­da­vo­si gąs­ di­nan­čia in­for­ma­ci­ja apie ko­ro­na­vi­ ru­są. Ko­dėl taip sau­go­te sa­ve nuo ap­ lin­kos dir­gik­lių?

– Prieš tre­jus me­tus po tė­vo mir­ties ma­ne lyg la­vi­na užg­riu­vo vi­so­kios ne­ gan­dos – pri­rei­kė ope­ra­ci­jos, te­ko gul­tis į li­go­ni­nę, pa­ty­riau fi­nan­si­nių sun­ku­mų, nut­rū­ko san­ty­kiai su my­li­mu žmo­gu­mi.

Jau­čiau­si iš­si­sė­mu­si, trū­ko ener­gi­jos. Kol at­si­ga­vau, ne­te­kau kon­cer­tų, o kar­tu ir fi­ nan­si­nio sta­bi­lu­mo.

La­bai ge­rai ži­nau, kas nu­tin­ka, kai pa­ si­duo­di blo­gai tėk­mei ir ji ta­ve pa­gau­na. Ži­nau, kas yra dug­nas.

– Kur ieš­ko­jo­te išei­ties?

– Nu­ta­riau va­sa­rą pa­dir­bė­ti Kip­re dai­ nuo­da­ma klu­buo­se La­dy Ga­gos dai­nas.

Tie­są sa­kant, ten dar la­biau fi­nan­siš­kai nu­de­giau. Iš anks­to pa­si­ra­šiau su­tar­tį, ta­čiau darb­da­viai to ne­pa­da­rė, o aš kaip nai­vuo­lė vis tiek iš­va­žia­vau ir pa­te­kau į bai­sią mės­ma­lę, kur bu­vo ne­la­bai skai­to­ ma­si su ar­tis­tais. Ga­lų ga­le są­ly­gos ta­po vi­sai ne­pa­ke­lia­mos.

Pra­si­dė­jo svei­ka­tos prob­le­mos. Nuo įtam­pos, stre­so at­si­ra­do nuo­la­ti­nis spen­ gi­mas ausy­se. At­li­kė­jams tai bai­sus da­ly­ kas. Aukš­ti daž­niai ma­ne ir taip la­bai ner­ vi­na, o ta­da kan­ki­no iš­ti­si­nis spen­gi­mas.

Ma­niau, išp­ro­tė­siu, ne­mie­go­jau gal du mė­ne­sius. Krei­piau­si į gy­dy­to­jus, man pa­sa­kė, kad pa­dė­ti ga­li net­ra­di­ci­nė me­di­ci­na, nes sut­ri­ki­mas psic­ho­ so­ma­ti­nės kil­mės.

– Gal ieš­ko­jo­te psic­ho­lo­gi­nės pa­ gal­bos?

– Ne, prieš ko­kius de­šimt me­tų krei­piau­ si į psi­cho­lo­ gus, bet ne­ga­ vau no­ri­mo

Kad ir kokia būtų ekscentriška ir veržli, Rasa Kaušiūtė iš dalies yra introvertiško būdo. Jai reikia laiko pabūti tyloje.

Fotografė – Kristina Aleksynaitė Stilistė – Jomantė Vaitkutė Vizažistė – Birutė Pajedienė Drabužiai – Sandra Šernė, „Zara“ Papuošalai – „BIŽU by You“

25

Ž vaigž­d ė s

ilgai slėpė ko­vą su dep­re­si­ja

Bu­vu­si pir­mo­ji Ame­ri­kos po­nia Mic­hel­le Oba­ma (57 m.) at­vi­rai pra­bi­lo apie sa­vo dva­si­nes kan­čias. Ji no­ri ad­rą­sin­ti žmo­nes ra­miai žvelg­ti į li­ūd­nas sa­vo gy­ve­ ni­mo ir silp­nu­mo aki­mir­kas.

S

tip­ri ir pa­si­ti­kin­ti sa­vi­mi – to­kią pa­sau­lis pa­žįs­ta M.Oba­mą. Bet ne­se­niai bu­vu­si pir­mo­ji ša­lies po­nia pri­si­pa­ži­no, kad 2020-ieji jai bu­vo sun­kūs me­tai ir ją ka­ma­vo dep­ re­si­ja. „Tai bu­vo leng­vos for­mos dep­re­si­jos.

Bet pri­va­lė­jau ap­mąs­ty­ti, ko­dėl taip at­si­ ti­ko“, – sa­ko bu­vu­sio JAV pre­zi­den­to Ba­ rac­ko Oba­mos (59 m.) su­tuok­ti­nė.

Pa­sak M.Oba­mos, jai te­ko su­si­dur­ti su di­de­liais iš­šū­kiais.

38

„Šiuo sun­kiu me­tu dep­re­si­nės nuo­tai­ kos yra sa­vai­me sup­ran­ta­mos. Daž­nai ma­ no­me, jog nuo pa­ša­li­nių tu­ri­me slėp­ti šią gy­ve­ni­mo da­lį, su­si­tai­ky­ti su ja ir ne­su­da­ ry­ti įs­pū­džio, kad mū­sų vi­du­je vyks­ta ko­ va“, – taip apie sa­vo li­gą kal­bė­jo M.Oba­ma.

Bu­vu­sios pir­mo­sios Ame­ri­kos po­nios li­ūde­sio ir ne­ri­mo prie­žas­tis – ne tik ko­ ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja, bet ir jos tė­vy­nė­ je stip­rė­jan­ti ra­siz­mo ban­ga. „Ne­pai­sant izo­lia­ci­jos, gy­ve­na­me ir šia prob­le­ma pa­ženk­lin­ta­me pa­sau­ly­ je. Tu­ri­me daug ką per­mąs­ty­ti. Ma­ny­ ti, kad sle­gia­mi to­kio stip­raus šo­ko ir ne­lai­mių vi­sa tai ga­lė­si­me išt­ver­ti nie­ ko ne­jaus­da­mi, – tie­siog ne­rea­lu. Pri­va­ lo­me dau­giau kal­bė­ti apie psic­hi­kos li­ gas“, – įsitikinusi M.Oba­ma.

Kai JAV smo­gė ko­ro­na­vi­ru­sas, Mi­chel­ le ir Ba­rac­ko Oba­mų duk­te­rys Ma­lia (22 m.) ir Sas­ha (19 m) sug­rį­žo pas tė­vus.

Vy­res­nio­ji stu­di­juo­ja Har­var­de, jau­nė­ lė – Mi­či­ga­ne.

„Kei­čiau­si ma­ty­da­ma, kaip duk­te­rys tam­pa suau­gu­sios, kei­čia­si ir san­ty­kiai su jo­mis. Man bu­vo svar­bu, kad bū­da­ mos su mu­mis jos ne­si­jaus­tų prik­lau­so­ mos“, – pasakoja M.Oba­ma.

Dėl to kart­kar­tė­mis Oba­mų na­muo­se gy­ve­no ir Ma­lios drau­gas Ro­ry Farqu­har­ so­nas (22 m.). „Mū­sų duk­te­rys grį­žo į na­mus jau jau­ nos mo­te­rys. Po­kal­biai ne­la­bai pri­mi­nė mo­ti­nos ir duk­ters, o vie­no­do lyg­mens as­ me­ny­bių. Iš­sa­miai kal­bė­jo­me ne tik apie jų po­ži­ūrį į pa­sau­lį, kur ir kaip įsi­vaiz­duo­ ja sa­vo vie­tą, bet ir apie bai­mes, tai, kas joms ke­lia ne­ri­mą“, – sa­ko M.Oba­ma.

Su duk­te­ri­mis bu­vo pui­kių, ne­ti­kė­tų aki­mir­kų, ku­rių dar iki šiol ne­te­ko pa­tir­ ti, sa­ko bu­vu­si pir­mo­ji Ame­ri­kos po­nia.

Bet M.Oba­ma šmaikš­tau­ja, kad net­ruks atei­ti lai­kas, kai at­ža­los bus pa­si­so­ti­nu­ sios bend­ra­vi­mu su tė­vais.

Oba­mų san­tuo­kos pag­rin­das – drau­ gys­tė. At­vi­ras ir są­ži­nin­gas – kaip bu­vu­si 2021 04 20

pir­mo­ji Ame­ri­kos po­nia sa­vo biog­ra­fi­nė­ je kny­go­je „Ma­no is­to­ri­ja“ („Be­co­ming“) api­bū­di­na sa­vo su­tuok­ti­nį. Tuo me­tu, kai ji kū­rė me­mua­rus, B.Oba­ma – pir­mą­ ją sa­vo biog­ra­fi­jos da­lį, to­dėl daž­nai die­ nų die­nas sa­vo ka­bi­ne­te ra­šė už­si­da­ręs. „Jam ne­bu­vo lai­ko ga­din­ti man ner­ vus, nes tu­rė­jo ra­šy­ti sa­vo kny­gą“, – juo­ ka­vo M.Oba­ma.

Nuo 1992-ųjų su­si­tuo­ku­si po­ra pri­ pa­žįs­ta ir jų san­tuo­ką iš­ti­ku­sias kri­zes.

39

ONA KA­CĖ­NAI­TĖ

Prezidento Baracko Obamos šeima (iš kairės): žmona Michelle Obama, dukros Malia ir Sasha bei šeimos augintiniai Bo ir Sunny.

„Stip­rius pa­ma­tus pak­lo­jo­me dar iki gy­ve­ni­mo Bal­tuo­siuo­se rū­muo­se, vai­kų gi­mi­mo, dar ne­pa­sie­kę kar­je­ros. Tik aš ir Ba­rac­kas, tik abu kū­rė­me sa­vo san­ty­kius. Šiems vir­tus drau­gys­te ta­po­me ne­da­lo­ma vi­su­ma. Esu dė­kin­ga, kad šis jaus­mas at­ gi­jo mums grį­žus iš Bal­tų­jų rū­mų ir duk­ te­rims pa­li­kus na­mus“, – teigia M.Oba­ma.

Dar ir da­bar ji ret­sy­kiais nus­tem­ba, kai pa­ma­to ne­to­lie­se sė­din­tį sa­vo vy­rą: „Džiau­giuo­si, kai ki­to­je kam­ba­rio pu­sė­ je ma­tau sa­vo drau­gą.“ M.Oba­mos įsi­ti­ki­ni­mu, ko­ro­na­vi­ru­ so pan­de­mi­ja pri­ver­tė ne tik daug ką per­mąs­ty­ti, bet ir per­kai­no­ti gy­ve­ni­mo ver­ty­bes: „Tai bu­vo sun­kių iš­šū­kių me­ tas. Dau­ge­liui žmo­nių te­ko ko­vo­ti už sa­ vo gy­vy­bę. Iš­mo­ko­me bū­ti dė­kin­gi už tai, ką tu­ri­me, sup­ra­to­me, ko­kia svar­bi svei­ ka­ta ir šei­ma.“ M.Oba­ma sa­ko, kad pa­vyz­džiu lai­ko sa­vo mo­ti­ną Ma­rian Shields Ro­bin­son (83 m.). Ji dau­ge­lį mė­ne­sių tu­rė­jo vie­ na pra­leis­ti sa­vo na­muo­se Či­ka­go­je, bet ne­sis­kun­dė. „Ji ge­riau su­si­do­ro­jo su šia pa­dė­ti­mi nei dau­ge­lis jau­nes­nių žmo­nių. Ji ne­ma­ tė nie­ko blo­ga, kad tiek lai­ko tu­ri gy­ven­ti vie­nui vie­na sa­vo na­muo­se, tik ta­da jos gy­ ve­ni­mas bu­vo ki­toks“, – sa­ko M.Oba­ma. Šį po­ži­ūrį pe­rė­mė ir jos duk­tė. „Man 57-eri, tu­riu atei­ties pla­nų ir iš sa­vo pa­tir­ties ži­nau, kad ateis lai­kas, kai vėl bus ge­riau. Po­ky­čiui rei­kia lai­ko“, – op­ti­mis­tiš­kai nusiteikusi M.Oba­ma.

Scanpix

Bu­vu­sios pir­mo­sios Ame­ ri­kos po­nios li­ūde­sio ir ne­ri­mo prie­žas­tis – ne tik ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja, bet ir jos tė­vy­nė­je stip­ rė­jan­ti ra­siz­mo ban­ga.