Stilius

2021 m. liepos 7–12 d.

Nr.26

Legendinis žurnalas

dainininKė MoniQUe švenčia meilės sukaktį kam neabejinga UGnė siParė?

ainis storPirŠtis per karantiną įsigijo nuosavą salą

Ditė antanaitYtė

modelių pasaulio šurmulį iškeitė į laukinį gyvenimą džiunglėse

Kaina TIK

1,50 eur

K a­r a ­m e­l ė

ka­ran­ti­nas ir Mei­lė įk­vė­pė po­ky­čiams

Dai­ni­nin­kė Mo­ni­ka Pun­dzi­ūtė-Mo­nique (23 m.) at­vi­ ra – ka­ran­ti­no lai­ko­tar­pis jai at­ne­šė be­ga­lę nau­jų vė­jų ne tik kū­ry­bo­je, bet ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Ji pa­kei­ tė mu­zi­kos žan­rą, pa­si­ra­šė su­tar­tį su vie­na žy­miau­sių mu­zi­kos įra­šų kom­pa­ni­jų pa­sau­ly­je, o san­ty­kiai su my­ li­muo­ju bo­sis­tu, mu­zi­kos pro­diu­se­riu Pau­liu­mi Vai­ce­ kaus­ku-Plu­can­do (25 m.) tik da­bar la­biau sut­vir­tė­jo.

Šie­met dve­jų me­tų drau­gys­tės su­kak­tį švę­sian­tys Mo­ni­ka ir Pau­lius lai­ko nes­kai­čiuo­ja – tie­siog sten­gia­si mė­gau­tis kiek­vie­na aki­mir­ka.

D

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

ve­jų me­tų drau­gys­tės su­kak­ tį šie­met švę­sian­tys įsi­my­lė­jė­ liai lai­ko nes­kai­čiuo­ja – tie­siog sten­gia­si mė­gau­tis kiek­vie­na dvie­se pra­leis­ta va­lan­da. „Na­muo­se aš bū­nu pap­ras­ta. Į vis­ką ži­ūriu leng­vai, dau­ge­lį da­ly­kų prii­mu su hu­mo­ru.

Ta­čiau ne­re­tai bū­nu ir su­si­mąs­čiu­si, su­si­kau­pu­si, pas­ken­du­si sa­vo fi­lo­so­fi­jo­ se“, – pa­sa­ko­jo at­li­kė­ja.

Dai­ni­nin­kė at­vi­ra – my­li­ma­sis Pau­lius yra vi­siš­ka jos prie­šin­gy­bė ir į jųd­vie­jų na­ mus at­ne­šė ra­my­bę bei pil­nat­vę. „Ga­liu tik pri­tar­ti, kad prie­šin­gy­bės 6

trau­kia. Mes bū­na­me la­bai skir­tin­gos as­me­ny­bės to­se vie­to­se, kur rei­kia. Ne kar­tą esu pa­gal­vo­ju­si, kad jei man rei­kė­ tų gy­ven­ti su to­kiu pat žmo­gu­mi, ko­kia esu aš, bū­tų be ga­lo sun­ku.

Mū­sų san­ty­kiuo­se esu deg­tu­kas, o jis yra tas, ku­ris už­ge­si­na įsip­lies­ku­sią ug­ nį. Iš Pau­liaus mo­kau­si ra­mu­mo, ži­ūrė­ji­ mo į vis­ką pap­ras­čiau. Man ta­po kur kas leng­viau gy­ven­ti, kai pa­ju­tau iš jo sklin­ dan­čią ra­my­bę.

Po iki tol ne­pa­vy­ku­sių san­ty­kių aš tai in­tui­ty­viai ži­no­jau ir iš­gir­dau iš psic­ho­ lo­gės pui­kų pa­ta­ri­mą, ku­rį ji pa­sa­kė ma­ no drau­gei.

Ji pa­si­ūlė at­si­sės­ti ir pa­gal­vo­ti, kas anks­tes­niuo­se san­ty­kiuo­se bu­vo blo­gai,

ko­kios bu­vo es­mi­nės žmo­gaus sa­vy­bės, su ku­rio­mis ne­be­no­rė­tum taiks­ty­tis.

Po vie­no nut­rū­ku­sio ro­ma­no sup­ra­tau, kad vai­ki­nas pir­miau­sia tu­ri bū­ti drau­gas.

Tai ne­tu­ri bū­ti tik ro­man­tiš­ki san­ty­kiai.

Vai­ki­nas tu­ri bū­ti ge­ras kom­pa­nio­nas ir drau­gas. Mes su Pau­liu­mi iš pra­džių bu­ vo­me tie­siog la­bai ge­ri drau­gai. Ži­no­ma, tai ne­bu­vo vie­nin­te­lis da­ly­ kas, ku­ris ma­ne su­ža­vė­jo, bet pa­ma­čiau, kad jis la­bai ge­ras žmo­gus. Jis tu­ri vi­sas do­ro žmo­gaus sa­vy­bes, ku­rios ke­lia pa­ gar­bą. Su­ta­po mū­sų ver­ty­bės“, – šyp­te­ lė­jo Mo­ni­ka.

Po­ra tu­ri daug bend­ro – mėgs­ta ke­ liau­ti, va­ži­nė­ti dvi­ra­čiais, drau­ge iš­ban­ dy­ti nau­ją veik­lą.

2021 07 07

Ka­ran­ti­nas ir mei­lė Mo­ni­ką įk­vė­pė po­ky­čiams.

7

P a­ž i n­t i s

Maiš­tin­gą sie­lą

pa­vel­dė­jo ir sū­nus

as­me­ni­nis al­bu­mas

„man ne­bu­vo pie­šia­ma švie­si atei­tis – vi­sa ap­lin­ka ma­nė, kad nie­ko ge­ro ne­bus“, – pri­si­mi­nu­si sa­vo praei­tį at­vi­rai pri­si­pa­ ži­no pre­kės ženk­lo „Go.Man­te“ įk­ūrė­ja Vid­man­tė Mar­ti­ko­ny­tė-Me­ di­šaus­kie­nė (33 m.). Gar­saus vers­li­nin­ko Vid­man­to Mar­ti­ ko­nio (61 m.) duk­ra šian­dien tą maiš­tin­gos sie­los 17-me­tę nu­ra­ min­tų – li­ki­mas su­sik­los­tė daug ge­ riau, nei ji pa­ti kadaise įsi­vaiz­da­vo.

10

V

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

id­man­tė kar­tu su dviem se­ sė­mis užau­go tvir­to­je šei­ mo­je, bet su griež­to­mis tai­ syk­lė­mis. Ta­čiau pa­dū­ku­siai mer­gi­nai at­ro­dė, jog jos su­kur­tos tam, kad jas ga­lė­tų lau­žy­ti. „Tė­vai ban­dė pa­da­ry­ti vis­ką, kad bū­ čiau rim­ta ir at­sa­kin­ga. Bet vis­kas išė­jo taip, kaip išė­jo. Pas mus na­muo­se bū­da­ vo griež­ta tvar­ka: rei­kė­da­vo grįž­ti tam tik­rą va­lan­dą ir per daug links­my­bių ne­ bu­vo lei­džia­ma“, – pri­si­mena Vid­man­tė.

Na­mus ji pa­li­ko vos sep­ty­nio­li­kos, nes ne­bu­vo pa­vyz­din­ga paaug­lė: kar­tą ją iš­ me­tė iš gim­na­zi­jos, o vė­liau, ruoš­da­ma­ si abi­tū­ros eg­za­mi­nams, sup­ra­to, kad po jos šir­di­mi už­si­mez­gė nau­ja gy­vy­bė. Mo­ te­ris nes­lė­pė, kad tuo­met jos aky­se bu­vo daug ne­ri­mo ir bai­mės. „Bet da­bar tai 17-me­tei no­rė­čiau pa­sa­ ky­ti, kad bus ge­riau, nei įsi­vaiz­da­vai. man ne­bu­vo pie­šia­ma švie­si atei­tis – vi­sa ap­ lin­ka ma­nė, kad nie­ko ge­ro ne­bus. Bet, ma­nau, da­bar gy­ve­nu ge­rai: tu­riu mėgs­ ta­mą dar­bą, šei­mą, ma­no sū­nus suau­gęs.

Ne­ži­nau, ar ga­lė­tų bū­ti dar ge­riau“, – pa­ ti­ki­no mo­te­ris.

„Tėvai mėgino padary­ ti viską, kad būčiau rimta ir atsakinga. Tačiau vis­ kas išėjo taip, kaip išėjo.“ Vid­man­tė Mar­ti­ko­ny­tė-Me­di­šaus­kie­nė

Kri­ti­kus ji už­čiau­pė sa­vo dar­nios šei­ mos pa­vyz­džiu. Su vie­nuo­li­ka me­tų vy­res­ niu vy­ru, pre­ky­bos cent­ro „Ozas“ ge­ne­ra­ li­niu di­rek­to­riu­mi Pau­liu­mi Me­di­šaus­ku, Vid­man­tė skai­čiuo­ja sep­ty­nio­lik­tus me­ tus kar­tu, o lie­pą švęs sep­tin­tą­sias ves­ tu­vių me­ti­nes. „Kai pa­gal­vo­ju, kad mes tiek lai­ko drau­ge, ir pa­ti ne­ga­liu tuo pa­ti­kė­ti. Lai­ kas skrie­ja la­bai grei­tai. Ša­lia jo aš la­bai pa­si­kei­čiau. Šiek tiek net su­rim­tė­jau – tu­ riu daug dau­giau kant­ry­bės. Li­gi šiol vis­ ko kar­tu mo­ko­mės – juk gy­ve­ni­me vis­ko bū­na. Svar­biau­sia, kad abu no­ri­me bū­ti kar­tu, da­lin­tis emo­ci­jo­mis. Ša­lia jo man nie­kas ne­bai­su. La­bai sau­gau sa­vo šei­ mą“, – tvir­ti­no dra­bu­žių kū­rė­ja.

Nors Vid­man­tės paaug­liš­kas maiš­tin­ gu­mas prib­lė­so, už­sis­py­ri­mo ji vi­suo­met 2021 07 07

Vidmantė Martikonytė-Medišauskienė šypsosi – savo sūnų Mantvydą ji labai gerai supranta, nes jame mato daug savo charakterio bruožų.

tu­rė­jo per akis. Mo­te­ris yra bai­gu­si tei­sės ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas, ta­čiau sa­vo atei­ ties sie­ti su tei­se ne­ke­ti­na. „Ne­si­gai­liu, kad bai­giau. Iš­si­la­vi­ni­mas man daug kur pra­ver­čia. Nie­ka­da ne­ži­nai, kur gy­ve­ni­mas nu­ves, štai bu­vo ka­ran­ti­ nas, sė­dė­jau be dar­bo. Jei ka­ran­ti­nas tęs­ tų­si de­šimt­me­tį, tuo­met gal­vo­čiau apie

ki­tą veik­lą. Bet man la­bai pa­tin­ka ma­no veik­la – aš tai va­di­nu po­mė­giu“, – sa­kė ji.

D

ar nuo vai­kys­tės Vid­man­tė do­ mė­jo­si ma­da, ta­čiau į ją ne­bu­vo įni­ku­si, nes ne­mo­kė­jo pieš­ti. Už at­ras­tą no­rą kur­ti ji dė­ko­ja vy­rui Pau­liui.

Ad­vo­ka­tės pa­dė­jė­ja dir­bu­sią žmo­ną jis 11

atVirai

Mados pasaulio šurmulį

iškeitė Į DŽiUngles tė aiškių ateities vizijų nebekuria. „Tie­ siog žinau, kad viskas gyvenime susidė­ lios taip, kaip man geriausia“, – sakė ji.

– Ne vienus metus gyvenate Balio saloje ir tik vasaromis grįžtate į Lietuvą. Dabartinis jūsų gyvenimo būdas atrodo tikra priešingybė ankstesniam, kai buvote sėkmės lydima manekenė. Kodėl taip kardinaliai pakeitėte savo gyvenimą?

– Užaugau gamtoje ir modelio karjera man buvo patogus būdas pakeliauti, pa­ gyventi skirtingose šalyse. Vis dėlto lū­ žio tašką pajutau gyvendama Niujorke. Čia supratau, kad tokiam gyvenimo sce­ narijui galiu skirti dar keletą metų, bet ne daugiau. Niujorke suvokiau, kokią įtaką darome savo energijai ir sveikatai būda­ mi įkalinti betoninėse džiunglėse. Juk nuėmus apdailą nuo mūsų namų ten lie­ ka tik metalo ir elektros laidų narvas. Vi­ sa elektromagnetinė radiacija, sintetinė šviesa mūsų energetikai yra tas pat, kas nesveikas maistas mūsų kūnui.

Viena garsiausių lietuvos manekenių ditė antanaitytė (34 m.) mados pasaulyje pasiekė neįtikėtinas aukštu­ mas, tačiau vieną dieną suprato, kad taip gyventi toliau nebegali. kone prieš dešimtmetį moteris nusiavė aukš­ takulnius ir apsimovusi vos keletą eurų kainuojančias šlepetes visu kūnu ir siela paniro į Balio salos grožį.

I

AGNĖ mAČIuLyTĖ

ndijos ir Ramiojo vandenynų ska­ laujamame, neretai dievų sala vadi­ namame Indonezijos kampelyje lie­ tuvė kuria papuošalus, valgo čia pat

16

užaugintą maistą ir užsiima meditacija.

Kai pasiilgsta šeimos ir miesto šurmu­ lio, Ditė sugrįžta į miestą, bet ne visam – pilnatvę atradusiai moteriai vis toli­ mesnė dažnai su civilizacija koja kojon žengianti tuštybė. Dabar D.Antanaity­

– Esate išnaršiusi ne vieną egzotišką pasaulio kampelį. Jūsų kelionių žemėlapyje – ir Vietnamas, Singapūras, Naujoji Zelandija... Kodėl namus atradote būtent Balyje?

– Dar nebuvau apsilankiusi šioje salo­ je, o jau turėjau įžiebtą meilę jai. Ją pado­ vanojo beveik prieš keletą dešimtmečių iš kelionės po Aziją grįžę mano tėvai. Užte­ ko iš lėktuvo žengti pirmą žingsnį ir iškart supratau, kad intuicija manęs neapgavo.

Balis užbūrė savo tradicijomis, žmonė­ mis, gamta, maistu, interjerais ir, žino­ ma, stipria energetika: čia atrodo, kad save pažįsti stipriau, sapnuoji ryškiau ir mintys materializuojasi greičiau.

– Turistai Balį pažįsta kaip itin romantišką vietą. Kokį veidą ši sala parodo, kai joje gyveni?

– Balis – gera vieta norint patikrinti romantikos tvarumą.

2021 07 07

AsmeNINIs ALbumAs

Anot Ditės, Balio saloje po vienu dangumi telpa gamta, žmonės, tradicijos ir dvasinės praktikos.

17

P r a­b a n ­g o s k o­d a s

Ma­dos dik­ta­to­rių lau­kė ne­gai­les­tin­ga lem­tis

Gian­ni Ver­sa­ce.

Mau­ri­zio Guc­ci.

De­šim­ta­sis de­šimt­me­tis bu­vo pa­ženk­lin­tas dvie­jų gar­sių ma­dos pa­sau­lio le­gen­dų ne­tek­ties. Sen­sa­cin­gos žmog­žu­ dys­tės, su­si­ju­sios su Ita­li­jos ma­dos pa­sau­liu, su­kė­lė daug spė­lio­nių ir ap­kal­bų. Nau­jie­nos apie Mau­ri­zio Guc­ci (1948– 1995) ir Gian­ni Ver­sa­ce (1946–1997) žmog­žu­dys­tes pui­ka­vo­ si pir­muo­siuo­se laik­raš­čių pus­la­piuo­se. Spau­da nuo­la­tos įta­ri­nė­jo są­sa­jas su Ita­li­jos ma­fi­ja ar vers­lo kon­ku­ren­tais.

And­rė Ma­ri­ja Jo­nai­ty­tė

U

Įvaiz­džio for­muo­to­ja

ž­sa­ky­ta M.Guc­ci žmog­žu­dys­ tė atsk­lei­dė di­de­les jo šei­mos dra­mas. O G.Ver­sa­ce žu­vo nuo jį per­se­kio­ju­sio pa­mi­šu­sio ger­ bė­jo kul­kos. Sa­vo mir­ties die­ną jis bu­vo 26

ge­riau­siai ži­no­mas ita­lų di­zai­ne­ris, ste­ bi­nan­tis pa­sau­lį drą­sia ir ryš­kia kū­ry­ba, ku­ri pa­ten­ki­no pub­li­kos gei­du­lio, šlo­vės, pres­ti­žo ir pra­ban­gos al­kį.

Abu jie pa­sau­li­nio gar­so ma­dos vir­tuo­ zai, ta­čiau Guc­ci is­to­ri­ja pra­si­dė­jo daug anks­čiau, nei G.Ver­sa­ce gi­mė. Guc­ci var­ das bu­vo sie­ja­mas su ko­ky­be ir meist­riš­

ku­mu, o G.Ver­sa­ce gar­sė­jo pro­vo­kuo­jan­ čio­mis ma­dos ko­lek­ci­jo­mis. Mi­la­ne bu­vo juo­kau­ja­ma, kad Gior­gio Ar­ma­ni ren­gia įta­kin­gų vy­rų žmo­nas, o G.Ver­sa­ce – jų mei­lu­žes.

Guc­ci šei­ma at­ke­lia­vu­si iš šiau­ri­nio re­ gio­no – Tos­ka­nos, prie­šin­gai nei Ver­sa­ce – iš pie­čiau­sios Ita­li­jos da­lies Ka­lab­ri­jos.

G.Ver­sa­ce bu­vo sa­vo ma­dos na­mų įk­ūrė­ jas, o M.Guc­ci – pas­ku­ti­nis šei­mos vers­ lo val­dy­to­jas.

Abu ma­dos dik­ta­to­riai gy­ve­ni­mą bai­ gė stai­ga ir ne­ti­kė­tai, bet pa­na­šio­mis ap­ lin­ky­bė­mis: vie­nas prie sa­vo na­mų var­tų, ki­tas ant laip­tų, ve­dan­čių į biu­rą. Vie­nos tra­ge­di­jos ap­lin­ky­bės iš­siaiš­kin­tos, ki­tos – li­ku­sios tik spė­lio­nė­mis. Bet kas vis dėl­ to sie­jo šias dvi žmog­žu­dys­tes, suk­rė­tu­ sias vi­są ma­dos pa­sau­lį?

2021 07 07

M.Guc­ci bu­vo nu­šau­tas 1995 m. ko­vo 27-osios ry­tą, kai kilo laip­tais į sa­vo biu­rą Mi­la­ne. Tie­sa, įvy­kį ma­čiu­siam du­ri­nin­ kui ir­gi kliu­vo ke­lios kul­kos, ta­čiau jis li­ ko gy­vas. Mau­ri­zio vil­kė­jo smė­lio spal­vos pal­tą, ku­rį per­vė­rė trys šū­viai, o ket­vir­tas skrie­jo tie­siai į smil­ki­nį. Pa­sak ita­lų spau­ dos, ka­ra­bi­nie­riai, pra­dė­ję tir­ti šį įvy­kį, dė­ me­sį su­tel­kė į ki­tas Mau­ri­zio vers­lo ša­kas: lo­ši­mo na­mų vers­lą, pra­ban­gių vieš­bu­čių sta­ty­bas, ta­čiau ke­le­rius me­tus taip ir ne­ ra­do at­sa­ky­mo, kas ir ko­dėl nu­žu­dė gar­ sų­jį ma­dos mag­na­tą.

Milane buvo juokau­ jama, kad Giorgio Ar­ mani rengia įtakingų vyrų žmonas, o Gianni Versace – jų meilužes.

G

uc­ci kla­no na­riai ma­nė, kad vy­ ras bu­vo nu­žu­dy­tas dėl sko­lų. Ši žmog­žu­dys­tė pri­ly­go Agat­hos Chris­tie ro­ma­nų is­to­ri­jai.

Vi­sa tie­sa paaiš­kė­jo tik po dve­jų me­tų, kai bank­ru­ta­vu­sio res­to­ra­no sa­vi­nin­kas pas­kam­bi­no po­li­ci­jai ir pra­ne­šė, kad tu­ri svar­bios in­for­ma­ci­jos dėl M.Guc­ci nu­žu­ dy­mo. Gab­rie­le Car­pa­ne­se, ap­si­me­tęs tur­ tin­gu nar­ko­ti­kų pre­kei­viu iš Pie­tų Ame­ ri­kos, su­si­bi­čiu­lia­vo su vie­no vieš­bu­čio du­ri­nin­ku Iva­no, ku­ris, pa­ti­kė­jęs nau­jo­jo bi­čiu­lio is­to­ri­ja, atsk­lei­dė ir sa­vą­ją di­džią­ ją pas­lap­tį: pa­dė­jo suor­ga­ni­zuo­ti skan­da­ lin­gą­jį ma­dos kū­rė­jo nu­žu­dy­mą, ku­rį už­ sa­kė ma­dos vers­lo įpė­di­nio bu­vu­si žmo­na Pat­ri­zia Reg­gia­ni. Iva­no Sa­vio­ni tei­gė, kad už at­lik­tą dar­bą ne­bu­vo tin­ka­mai su­mo­ kė­ta ir jis ne­pa­liks tur­tin­go­sios naš­lės ra­ my­bė­je, kol ne­bus de­ra­mai at­sis­kai­ty­ta.

Pa­rei­gū­nai, su­rin­kę įkal­čius ir įro­dy­ mus is­to­ri­jos pag­rįs­tu­mu, su­lai­kė P.Reg­ gia­ni na­muo­se pu­sę pen­kių ry­to. Po­nia išė­jo iš na­mų ne su na­mi­niu cha­la­tu, o su pra­ban­giais kai­li­niais, sie­kian­čiais že­mę ir žyb­sin­čiais dei­man­tais. Pat­ri­zia bu­vo nu­teis­ta ka­lė­ti 29 me­tus. Tą die­ną, kai nu­žu­dė jos vy­rą, ji sa­vo die­no­raš­ty­je įra­šė žo­dį „pa­ra­dei­sos“, ku­ris iš­ver­tus iš grai­kų kal­bos reiš­kia ro­jų. Ita­lų spau­da ją kaip­mat pra­mi­nė Juo­dą­ja Naš­le. Kai te­le­vi­zi­jos šou ve­dė­ja iro­niš­kai pak­lau­sė nu­teis­to­sios, ko­dėl ji pa­ti ne­nu­šo­vė sa­vo vy­ro, ji juo­kau­da­ma at­sa­kė, kad jos re­ga 2021 07 07

Vyro žmogžudystę užsakiusi Patrizia Reggiani neslėpė savo nesveikos manijos prabangai, atvirkščiai, didžiavosi galinti sau leisti visus malonumus.

nė­ra pa­ti ge­riau­sia, to­dėl ga­lin­ti pra­šau­ti.

P.Reg­gia­ni dėl aistros bran­gak­me­niams ir pa­puo­ša­lams bu­vo ta­pa­ti­na­ma su gar­ sią­ja ak­to­re Eli­za­beth Tay­lor. Ji die­vi­no pra­ban­gų ir iš­tai­gin­gą gy­ve­ni­mą, ku­rį su­ tei­kė jos vy­ras: jach­tos, ke­lio­nės, pri­va­tūs lėk­tu­vai, res­to­ra­nai, aukš­to­sios ma­dos ap­ da­rai ir įs­pū­din­gi ju­ve­ly­ri­kos kū­ri­niai. Ji nes­lė­pė sa­vo nes­vei­kos ma­ni­jos pra­ban­ gai, at­virkš­čiai, di­džia­vo­si ga­lin­ti sau leis­ ti vi­sus ma­lo­nu­mus.

P

at­ri­zia ir Mau­ri­zio bu­vo vie­na ryš­ kiau­sių Mi­la­no grie­ti­nė­lės po­rų.

Tie­sa, rei­kia pa­mi­nė­ti, kad Mau­ri­ zio tė­vas Ro­dol­fo Guc­ci nep­ri­ta­rė sū­naus san­tuo­kai su Pat­ri­zia. Ir ne­be rei­ka­lo – tai bu­vo lem­tin­gas žings­nis, dėl ku­rio di­zai­ ne­ris ne­te­ko gy­vy­bės.

Po­ros ne­su­ta­ri­mai pra­si­dė­jo, kai Mau­ ri­zio iš­vy­ko į ke­lio­nę, iš ku­rios taip ir ne­ beg­rį­žo į sa­vo žmo­nos glė­bį.

27

PaKYla

Vyrai puošėsi

sPalVOtai Milane nugriaudėjusioje vyrų 2022­ųjų pavasario ir vasaros sezonų mados sa­ vaitėje smokingai buvo nu­ stumti į užribį. kitaip nei le­ gendiniame Barry sonnen­ feldo kino filme „Vyrai juo­ dais drabužiais“, čia modeliai pasipuošė džinsais, ryškias­ palvėmis palaidinėmis, taip pat žvejo stiliaus kepurėmis.

T

Prada.

32

iesa, vieno seksualiausių vy­ rų – „Eurovizijos“ nugalėtojo „Måneskin“ vokalisto Damia­ no Davido (22 m.) – gimtinėje klasikai duoklę atidavė „Giorgio Arma­ ni“. Nors ant šio prekės ženklo pakylos karaliavo juoda ir balta spalvos, o mode­ liai dabinosi švarkus šiltuoju metų laiku atstojančiomis liemenėmis, apdarų sti­ lius išliko gana laisvas. Kai kur prie kel­ nių buvo apsivelkami megztiniai, kai kur kelnes keitė šortai.

Pasirodė ir manekenų, kurių apran­ gos detale tapo stilingos apsauginės vei­ do kaukės. „Fendi“ mados namų kolekcija išsiskyrė pastelinėmis spalvomis. Ant pakylos akį traukė rausvos ir smėlio spalvų basutės, įvairiausio stiliaus rankinės, bet svarbiau­ siu akcentu tapo ne tai: šiltiesiems sezo­ nams prekės ženklas pristatė ir neįpras­ tai nutrumpintus švarkus, atidengiančius modelių bambas.

Na, o „Etro“ drabužiai dvelkte dvelkė hipiška dvasia. Salotinėje, gėlių žiedais pražydusioje kolekcijoje pastebimi sep­ tintojo dešimtmečio elementai: vėjyje besiplaikstantys marškiniai, laisvos kul­ nus siekiančios kelnės. Kaip ir reikėjo ti­ kėtis, pavasario ir vasaros mados šaukliai buvo pristatyti gamtoje, dar vienu hipiš­ kos kultūros atspindžiu tapo pakylą pa­ keitę geležinkelio bėgiai.

Etro.

Et­ro.

Mag­lia­no.

Pra­da.

Et­ro.

Mag­lia­no.

33