Stilius

2021 m. rugpjūčio 24–30 d.

Nr.33

Legendinis žurnalas

Eg­lė Jac­kai­tė ir di­džiau­sios jos silp­ny­bės

Dei­man­tais spin­din­tis gim­ta­die­nis

Ža­na De­vei­kie­nė išt­rū­ko iš ver­gi­jos ir su­si­kū­rė sa­vo sva­jo­nių gy­ve­ni­mą

Mi­li­sand­ra ir Al­gir­das Ra­dze­vi­čiai:

po skau­džių šei­mos dra­mų sa­vo mei­lę at­nau­ji­no šei­mos įža­dais

Kaina TIK

1,50 Eur

M a­ n o s t i ­l i u s

Ne­be­si­var­žo tar­pu­sa­vy­je,

o pab­rė­žia sa­vo išs­kir­ti­nu­mą Pas­ku­ti­nės va­sa­ros sa­vai­tės gru­pės „Queens Of Ro­ses“ na­rėms Ak­vi­lei Ki­sie­lie­nei (32 m.), Gied­rei Lin­ke­vi­čie­ nei (32 m.) ir Mo­ni­kai Mė­ či­ūtei (27 m.) – kaip niekada dar­bin­gos. Jos džiau­gė­si galėdamos su­si­ti­kti su ger­ bė­jais ir vie­na ki­tos drau­gi­ja.

10

Per il­gą kar­je­ros lai­ko­tar­pį gru­pės „Queens Of Ro­ses“ na­rės iš­mo­ko at­vi­rai kal­bė­tis, da­ly­tis sa­vo lū­kes­čiais ir jau­čia dau­giau mo­te­riš­ką pa­lai­ky­mą nei pa­vy­ dą ar kon­ku­ren­ci­ją. „Mo­te­riš­ka vie­ny­bė yra di­de­lė jė­ga, su ku­ria ga­li daug lai­mė­ti. Te­rei­kia iš­mok­ti šiuo gink­lu nau­do­tis ir pa­si­ti­kė­ti vie­nai ki­ta“, – tei­gė ji.

2021 08 24

indrė šlikaitė

į ku­rią pu­sę ju­da­me, ne­su­ta­ri­mų ne­be­ ky­la. Kiek­vie­na ži­no­me, koks dra­bu­žio kir­pi­mas ku­riai tin­ka la­biau­siai, kas pab­ rėš pri­va­lu­mus ar pas­lėps trū­ku­mus. O ir ta­len­tin­gi di­zai­ne­riai, su ku­riais dir­ba­ me, dar nė­ra nu­vy­lę – ga­li­me džiaug­tis ori­gi­na­liais spren­di­mais, dė­me­siu de­ta­ lėms ir mū­sų lū­kes­čių iš­pil­dy­mu“, – pa­ sa­ko­jo Ak­vi­lė.

Ais­tė Kirs­ny­tė

D

až­nai pab­rė­žia­ma, kad kon­cer­tai ir ke­lio­nės į juos yra tarsi vyš­nia ant tor­to, di­dy­sis ma­lo­nu­mas, bet iki to ten­ka nuei­ti il­gą ir su­ dė­tin­gą ke­lią, ku­ris dau­ge­liui ne­ma­to­mas. „Dirb­ti ko­man­do­je, su ku­ria net juo­das dar­bas tam­pa ma­lo­nus, – di­de­lė sėk­mė“, – kal­bė­jo Ak­vi­lė.

Ne vie­nus me­tus drau­ge ant sce­nos li­pan­čios dai­ni­nin­kės at­vi­rau­ja, kad ne­ su­ta­ri­mų ko­lek­ty­ve bū­ta. Gru­pės ly­de­ rė Ak­vi­lė nes­lė­pė, jog pri­rei­kė lai­ko, kad drau­ge be ki­vir­čų iš­mok­tų su­si­kur­ti ir bend­rą sce­ni­nį įvaiz­dį. „Iš­lai­ky­ti sti­liaus vien­ti­su­mą, bet kar­ tu tu­rė­ti ir lais­vės, dra­bu­žį rink­tis pa­gal sa­vo cha­rak­te­rį, fi­gū­ros ti­pą ar ga­liau­siai nuo­tai­ką ne­bu­vo leng­va.

Vis dėl­to tai, kaip mes at­ro­do­me, ko­kius dra­bu­žius vil­ki­me, su­tei­kia daug pa­si­ti­kė­ ji­mo ar­ba, at­virkš­čiai, su­ke­lia dis­kom­for­ to, tai­gi jaus­tis pa­to­giai ir sau pat­rauk­liai la­bai svar­bu ne tik bū­nant sce­no­je, bet ir kas­die­nė­je veik­lo­je.

Nors tu­ri­me ga­na daug įvai­rių sce­ni­ nių kos­tiu­mų, esa­me iš­ban­džiu­sios ne­ ma­žai įvaiz­džių, pa­čioms la­biau­siai pa­ tin­ka, kai esa­me skir­tin­gos ir kiek­vie­nos dra­bu­žis tu­ri sa­vi­tą cha­rak­te­rį“, – paaiš­ ki­no gru­pės ly­de­rė.

Ta­čiau da­bar at­li­kė­jos ne­su­ta­ri­mus pri­ si­me­na tik su šyp­se­na. „Pla­nuo­jant nau­jus sce­ni­nius įvaiz­ džius sun­kiau­sia pa­si­rink­ti vie­ną sti­lis­ ti­ką – audi­nius, spal­vas. Ap­sisp­ren­dus,

11

A t­v i ­ra i

Milisandros ir Algirdo Radzevičių santuokos įžadų atnaujinimo liudytojais tapo geriausi draugai Diana ir Audrius.

Po skau­džių šei­mos dra­mų

sa­vo mei­lę at­nau­ji­no san­tuo­kos įža­dais

Jie jau bu­vo ofi­cia­liai pa­si­ra­šę sky­ry­bų do­ku­men­tus, o ta­da sup­ra­to, kad vie­nu pa­ ra­šu užb­rauk­ti vis­ką, ką tiek me­tų kū­rė, – per daug pap­ras­ta. Gru­pės „Pat­ru­liai“ ly­de­ris Al­gir­das Ra­dze­vi­čius (43 m.) ir vers­li­nin­kė Mi­li­sand­ra Kva­ra­cie­jū­tė-Ra­dze­ vi­čie­nė (39 m.) sa­vo mei­lę iš­sau­go­jo ir dar kar­tą vie­nas ki­tam ją pri­sie­kė prieš Die­vą. „Pa­si­ra­šy­da­mi sky­ry­bų do­ku­men­tus ir pa­tys ne­ti­kė­jo­me, kad rim­tai ski­ria­mės. Toks suk­rė­ti­mas mus tik dar la­biau sut­vir­ti­no“, – at­vi­rai „Sti­liui“ pri­si­pa­ži­no Mi­li­sand­ra.

S

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

ky­rė­si ir vėl vie­nas ki­tą at­ra­do iš nau­jo. Vis­kas ta­po aiš­ku, sės­lu, ta­čiau jau­du­lio – į va­lias. Su to­kiu jaus­mu Mi­li­sand­ra ir Al­gir­das, ste­ bint pus­šim­čiui sve­čių, de­šim­ties me­tų baž­ny­ti­nės san­tuo­kos įža­dus at­nau­ji­no Klai­pė­dos Kris­taus Ka­ra­liaus baž­ny­čio­je.

12

„Šio de­šimt­me­čio ne­bū­tu­me taip griaus­min­gai šven­tę, jei prieš po­rą me­ tų ne­bū­tų bu­vę mū­sų šei­mo­je ne­su­sip­ra­ ti­mų. Tai mus įk­vė­pė. No­ri­si, kad vis­kas at­gim­tų vi­so­mis pras­mė­mis. Pri­siek­da­ mi prieš Die­vą stip­riau apie tai gal­vo­ja­ me...“ – kal­bė­jo Al­gir­das.

San­tuo­kos liu­dy­to­jais ta­po ge­riau­si Ra­dze­vi­čių drau­gai Dia­na ir Aud­rius. Su

jais po­ra pra­lei­džia dau­giau­sia lai­ko, tad jie kaip nie­kas ki­tas ži­no­jo vi­sas ži­no­mos šei­mos pas­lap­tis.

Po­ra apsi­mai­nė sa­vo tu­rė­tais kla­si­ki­ niais ves­tu­vių žie­dais. „Net neį­si­vaiz­da­vo­me, ko­kie dar ki­ti ga­lė­tų pa­puoš­ti mū­sų ran­kas. Jie nuo pat mū­sų gy­ve­ni­mo pra­džios ži­ba ant pirš­ tų“, – sa­kė Mi­li­sand­ra.

2021 08 24

„GALart photography“

Milisandra ir Algirdas įsitikinę, kad skyrybos šiandien juos dar labiau sujungė.

13

P a­ž i n­t i s

Ver­go­vės pa­lik­ti ran­dai

nerambėja iki šiol Ka­li­ning­ra­de gi­mu­sios, ta­čiau li­ki­mo į Lie­tu­vą nub­lokš­tos Ža­nos De­vei­kie­nės (43m.) gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja ga­li bū­ti pa­vyz­dys ir įk­vė­pi­mas mo­te­rims, ku­rios šian­dien at­si­dū­ru­ sios ak­la­vie­tė­je ar vi­siš­ko­je ne­vil­ty­je, o apie gra­žes­nį ir sau­ges­nį gy­ve­ni­mą ga­li tik pa­ sva­jo­ti. Įvei­ku­si skur­dą, psic­ho­lo­gi­nį ir fi­zi­nį smur­tą, sek­sua­li­nį iš­nau­do­ji­mą, nu­si­vy­li­mą šei­mi­niais san­ty­kiais, iš­sis­ky­ri­mą su duk­ro­mis Da­nie­la ir Ni­ko­le, my­li­mų­jų že­mi­ni­mą, ne vie­nas sky­ry­bas šian­dien ši mo­te­ris kaip nie­ka­da ra­mi, sau­gi ir pa­ga­liau lai­min­ga.

M

Sva­jū­nė Mar­cin­ke­vi­čie­nė

o­te­ris sa­ve va­di­na bio­ha­kin­go pra­di­nin­ke Lie­tu­vo­je, svei­kos gy­ven­se­nos tre­ne­re ir ug­dan­ čią­ja va­do­ve. Sep­ty­ne­rius me­ tus pra­gy­ve­nu­si ir dir­bu­si Pa­ry­žiu­je grįž­ ti į Lie­tu­vą ji nep­la­na­vo.

Su mū­sų ša­li­mi Ža­ną sie­ja be ga­lo skaus­min­gi pri­si­mi­ni­mai – aš­tuo­nio­lik­ me­tė mer­gi­na bu­vo par­duo­ta į sek­so ver­ gi­ją Kau­ne.

Iš jos jau­ną mer­gi­ną ta­da iš­pir­ko ir ve­dė iš pir­mo žvilgs­nio ge­ras ir do­ras žmo­gus.

De­ja, tai ne­bu­vo sėk­mės is­to­ri­ja. Pa­gim­ džiu­si dvi duk­ras mo­te­ris vis­ką pa­li­ko ir tie­siog pa­bė­go, kur akys ma­to. Sve­ti­mo­ je ša­ly­je pra­dė­jo nau­ją gy­ve­ni­mą.

Vi­są tą lai­ką su duk­ro­mis bend­ra­vo te­ le­fo­nu ir laiš­kais – lau­kė, kol jos užaugs ir iš­si­va­duos iš tė­vo pries­pau­dos. 2020ųjų pa­va­sa­rį Ža­na pla­na­vo ap­lan­ky­ti gi­ mi­nai­čius Ka­li­ning­ra­de, Lie­tu­va jai bu­vo tik tar­pi­nė sto­te­lė. Ta­čiau vis­kas su­sik­los­ tė taip, kad čia ji pa­si­li­ko il­gam.

Pa­lai­do­ju­si bu­vu­sį vy­rą ir duk­rų tė­vą da­bar ji gal­vo­ja tik apie tai, kaip kuo dau­ giau lai­ko pra­leis­ti su sa­vo mer­gai­tė­mis ir įgy­ven­din­ti se­ną sva­jo­nę pa­dė­ti žmo­ nėms, o ypač mo­te­rims.

– Prieš pas­kel­biant ka­ran­ti­ną Lie­ tu­vo­je pla­na­vo­te pa­bū­ti tik la­bai trum­pai, bet... li­ko­te il­gam?

– Ma­no šei­ma la­bai di­de­lė, se­niai bu­ vau vi­sus ma­čiu­si. Pir­mą kar­tą or­ga­ni­ za­vau šei­mos su­si­ti­ki­mą, ku­ris tu­rė­jo 20

įvyk­ti 2020 m. ko­vo 14 d. Ti­kė­jo­mės su­ si­tik­ti, pa­bend­rau­ti. Ko­vo 12-ąją atsk­ri­ dau į Lie­tu­vą, parsk­ri­do ir ma­no duk­ra, ku­ri tuo me­tu stu­di­ja­vo Lon­do­ne. Pla­ na­vo­me kar­tu va­žiuo­ti į Ka­li­ning­ra­dą, ta­čiau dėl CO­VID-19 su­kel­tos pan­de­ mi­jos Ru­si­ja už­si­da­rė.

„Ma­no ke­lias iš sek­so ver­go­vės pri­mi­nė gra­žią pa­sa­ką: jau­nu­tę mer­gi­ ną įsi­my­li ir iš­per­ka ge­ ro­kai vy­res­nio am­žiaus klien­tas su są­ly­ga, kad ji taps jo žmo­na. Tačiau tai buvo tik pradžia.“ Ža­na De­vei­kie­nė

Tad su­si­ti­ki­mą nu­kė­lė­me. Ke­ti­nau grįž­ti į Pa­r y­žių, o duk­ra – į Lon­do­ną.

Nes­pė­jo­me. At­šau­kė vi­sus skry­džius.

Ko­vo 16 d. Lie­tu­va už­si­da­rė. Ap­sis­to­jo­ me su ja bu­vu­sio ma­no su­tuok­ti­nio, jos tė­vo, na­muo­se.

Lai­mei, na­mas di­de­lis, til­po­me vi­si. O ir mū­sų san­ty­kiai po sky­ry­bų su bu­vu­siu vy­ru jau bu­vo at­vė­sę – ne­tu­rė­jo­me nei ką da­ly­tis, nei dėl ko gin­čy­tis.

Prieš pu­sę me­tų jis mi­rė. Da­bar la­biau­ siai no­riu bū­ti su duk­ro­mis, pa­dė­ti joms at­si­ties­ti po tė­vo ne­tek­ties.

Tu­riu ir su dar­bu su­si­ju­sių am­bi­ci­jų.

Har­var­do uni­ver­si­te­te pra­dė­jau stu­di­ juo­ti bio­ha­kin­go kur­są.

– Kas yra tas jū­sų mi­ni­mas bio­ ha­kin­gas?

– Pap­ras­tai žmo­nės pas gy­dy­to­jus ei­ na tuo­met, kai pra­de­da ne­ga­luo­ti, ti­kė­da­ mie­si, kad spe­cia­lis­tai jiems pa­dės. Bio­ha­ kin­go es­mė – tir­tis svei­ka­tą pre­ven­ciš­kai, net tuo­met, kai nė­ra li­gos simp­to­mų.

Bio­ha­kin­go tiks­las – su­teik­ti žmo­gui kiek ga­li­ma dau­giau ga­lių ar­ba pa­da­ry­ti jį kiek ga­li­ma efek­ty­ves­nį – su­teik­ti pa­ pil­do­mų fi­zi­nių jė­gų, ener­gi­jos, pa­dė­ti efek­ty­viau pa­nau­do­ti in­te­­lek­tą.

Vi­sa tai iš es­mės pa­kei­tė ma­ne kaip as­me­ny­bę. Tu­riu pri­si­pa­žin­ti, kad anks­ čiau aš nuo­lat klys­da­vau. Da­riau vie­ną klai­dą po ki­tos. Priim­da­vau in­fan­ti­lius spren­di­mus. Ne­mo­kė­jau iš­si­rink­ti gy­ ve­ni­mo part­ne­rio, pa­si­rū­pin­ti sa­vo fi­ nan­si­ne pa­dė­ti­mi. Ne­ži­no­jau net kaip vai­kus auk­lė­ti.

Da­bar sup­ra­tau, kad vi­sus klai­din­gus ma­no spren­di­mus lė­mė bū­tent vai­kys­ tės trau­mos – gi­miau ir augau tok­siš­ko­ je šei­mo­je. To­dėl net ir suau­gu­si į vi­sas si­tua­ci­jas rea­guo­da­vau taip, kaip iš­mo­ kau vai­kys­tė­je.

– Ką tu­ri­te ome­ny­je sa­ky­da­ma, kad augo­te tok­siš­ko­je šei­mo­je?

– Gy­ve­no­me la­bai skur­džiai. Bu­vo­me pen­ki vai­kai. Šian­dien man at­ro­do, jog mus vi­sus mo­ti­na gim­dė tam, kad tu­ rė­tų pa­pil­do­mos dar­bo jė­gos, o ne tam, kad my­lė­tų.

Ma­no tė­vai ne­mo­kė­jo ir ne­su­ge­bė­jo mu­mis rū­pin­tis. Ba­dau­da­vo­me. Me­tų me­tus val­gy­da­vo­me tik bul­ves, ku­rių 2021 08 24

as­me­ni­nis al­bu­mas

Kaip ir Lie­tu­va, taip ir Pran­cū­zi­ja Ža­nos gy­ve­ni­me at­si­ra­do vi­sai ne­ti­kė­tai. Nors ten ji at­ra­do gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, mo­ters šir­dis ver­žė­si sug­rįž­ti į mū­sų ša­lį.

21

P ra­ b a n ­g o s k o ­da s

prie­šin­gy­bių due­tas?

26

Scanpix

Koks jis, pa­sau­lį pa­ver­gęs

2021 08 24

Lig šiol ne­ga­liu sup­ras­ti, kur žmo­nės įž­vel­gia gro­žį vie­na­me svar­biau­sių ita­lų di­zai­ne­rių Do­me­ni­co Dol­ce (63 m.) ir Ste­fa­no Gab­ba­nos (58 m.) sti­liaus iš­ra­di­mų – su­plė­šy­tuo­se džin­suo­se. Taip, pri­pa­žįs­tu, kad džin­sai ga­li sup­lyš­ti, bet tik nuo sun­kaus ar pa­vo­jin­go dar­bo, ekst­re­ma­lių si­tua­ci­jų, o ne są­mo­nin­gai prieš juos ap­si­ mau­nant. Bet kuo gi sup­lė­šy­tas dra­bu­žis yra gra­žus?

V

GIED­RIUS DRUK­TEI­NIS

ie­na­me in­ter­viu į šį klau­si­mą S.Gab­ba­na at­sa­kė: „Mo­ters ko­ja – vie­na ero­tiš­kiau­sių kū­ no vie­tų, to­dėl jos da­li­nis ap­ nuo­gi­ni­mas yra kvie­ti­mas pa­žin­ti pas­ lap­tį. Mes no­ri­me, jog žmo­nės su mū­sų

ap­ran­ga at­ro­dy­tų pat­rauk­liai ir gun­do­ mai, nes su­lau­kę komp­li­men­to dėl sa­ vo iš­vaiz­dos jie neiš­ven­gia­mai pra­de­da pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi.“ Ki­ta­me in­ter­viu jis į tą pa­tį klau­si­ mą juok­da­ma­sis at­sa­kė: „Jau­nys­tė­je man ma­ma daž­nai sa­ky­da­vo: „Tu at­ ro­dai kaip be­na­mis. Kiek kai­na­vo šie ta­vo dra­bu­žiai?“ Nuo to lai­ko aš sva­jo­jau su­kur­ti sa­ vo dra­bu­žį, ku­ris at­ro­dy­tų var­ga­nai, ta­ čiau kai­nuo­tų daug. Toks fa­so­nas atk­ rei­pia dė­me­sį ir aki­vaiz­du, kad jis ga­li kai­nuo­ti daug!“ Tre­čia­me in­ter­viu D.Dol­ce į tą pa­ tį klau­si­mą tei­gė: „Tin­ka­mai sup­lė­šy­ti džin­sus – su­dė­tin­gas tech­no­lo­gi­nis pro­

ce­sas. Kuo la­biau jie sup­lė­šy­ti, tuo bran­ ges­ni, nes mes tai da­ro­me ran­ko­mis.

Eg­zis­tuo­ja ir įvai­rūs pa­pil­do­mi me­ to­dai, pa­vyz­džiui, džin­sai plė­šo­mi spe­ cia­lio­se skal­bi­mo ma­ši­no­se ak­me­ni­mis.

Bet ku­riuo at­ve­ju kuo dau­giau lai­ko tam ski­ria­ma, tuo to­kie džin­sai da­ro­ si bran­ges­ni.“ Štai taip. Bet ku­riuo at­ve­ju tai ne vie­ nin­te­lis D.Dol­ce ir S.Gab­ba­nos sti­liaus iš­ra­di­mas ir ne vien tie džin­sai iš­gar­si­ no juos ir pa­ver­tė jų pa­var­des vie­nu at­ pa­žįs­ta­miau­sių pa­sau­ly­je pre­kės ženk­lų.

Suk­ne­lė – biust­jė, suk­ne­lė su gob­tu­ vu, vy­riš­ko griež­to kir­pi­mo kos­tiu­mas ant ap­nuo­gin­to mo­ters kū­no, leo­par­ dų kai­lio raš­to ap­dai­la – šis due­tas vi­ sa­da gar­sė­jo ori­gi­na­liu gro­žio sup­ra­ti­ mu. Ku­ris, be­je, pa­ti­ko pa­sau­liui.

Lie­ka tik sup­ras­ti, kaip li­ki­mas su­ve­ dė šiuos du ta­len­tin­gus žmo­nes ir kaip jie pa­ver­tė sa­vo drau­gys­tę pre­kės ženk­ lu „Dol­ce&Gab­ba­na“.

Pir­mo­sios pa­va­di­ni­mo pa­var­dės sa­ vi­nin­kas Do­me­ni­co Dol­ce gi­mė 1958 m. Si­ci­li­jos sos­ti­nės Pa­ler­mo prie­mies­ ty­je Po­li­ci Dže­ne­ro­zo­je. Jo tė­vas siu­vė­ jas skam­biai va­di­no­si ne­di­de­lės „Dol­ce 27